"Centras" Nr. 2, 2021

2021:2 (117) PAVASARIS

Biofilinė architektūra Namas miške Lojoteka Vilniuje

Centro interjerų 10-ukas Dizainerė ir jos vyrai

Turinys

2021:2 (117)

Vyriausiasis redaktorius

Vytautas Gurevičius vytautas@interjeras.lt Dizainerė-maketuotoja

Živilė Narkevičiūtė Autoriai:

Agnė Tamašauskaitė Dovilė Patackienė Gintautė Kisieliūtė Jonas Malinauskas Fotografai:

6 Biofilinė architektūra

20 Lojoteka

Redaktoriaus žodis Pavasario numerį pradedame biofilinės architektūros pavyzdžiu iš Amsterdamo, kuriuo tikrai galėtume sekti pertvarkant savo mažiausiai „žalius“, postindustrinius miestų rajonus arba renovuojant sovietinius daugiabučius. Jei to nepadarysime, tai bent jau pasvajosime. Ta pačia proga – individualusis namas miške. Mano įsitikinimu, moderni architektūra puikiai atsiskleidžia būtent gamtoje.

12 Keistas namas

22 „Centro“ konkurso „Metų interjeras / Auksinė paletė“ 10-ukas

Kanadiečių studijos NMBHD tribučio projektas akį patraukė savo keistumu. Kažkodėl norėjosi būtent jį matyti mūsų žurnalo puslapiuose. O vilniečių studijos „Inblum“ sukurtas Lojotekos interjeras – šiuolaikinės kultūrinės erdvės senamiestyje pavyzdys. Džiugu, kad užsakovams ir autoriams užteko kantrybės įgyvendinti šį projektą.

Tradiciškai pavasarį „Centras“ publikuoja savo 10-uką, kuris redakcijos išrenkamas iš gausių „Metų interjero / Auksinės paletės “ konkurso darbų. Šių metų konkursas pasirodė spalvingesnis ir konceptualesnis, bet gal tik mums?

Aleksas Jaunius Darius Petrulaitis Félix Michaud Ieva Saudargaitė Leonas Garbačauskas Lukas Mykolaitis Norbert Tukaj Raphaël Thibodeau Simonas Linkevičius Viršelyje – Dariaus Petrulaičio nuotrauka

Pozityvai ir spauda UAB „Spaudos praktika“ Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo draudžiama.

CENTRO žurnalas leidžiamas nuo 1998 m., ISSN 1392-6063.

Leidėjas VšĮ „Aplink tave“, Konstitucijos pr. 23B-12, LT-08105 Vilnius.

Tiražas – 4 000 egz.

Kaina – 4,90 Eur

Žurnalo partneriai:

„Dizaino istorijos“ rubrikoje – pasakojimas apie prancūzų dizainerę Charlottę Perriand, kuri kūrė ir dirbo drauge su garsiuoju Le Corbusier. Atradimas – daugelio atpažįstami baldai yra būtent jos kūriniai.

16 Miško namas

46 dizainerė ir keleri jos vyrai

Malonių akimirkų su mūsų žurnalu Vytautas

Mes rekomenduojame domėtis šiuose NT projektuose parduodamais būstais. Čia gausite mūsų žurnalo metinę prenumeratą. andrum-metropolis.lt ● andrumrenesansas.lt ● aureahome.lt ● bajorulajos.lt ● buildme.lt/projektai/lagom-lofts ● buildme.lt/projektai/pastato-konversija-pilies-g-10 ● cosmolofts.lt ● didlaukio3.lt ● fizikunamai.lt ● galio.lt/lt/gyvenimui/jomanto-parkas ● greenvalley.lt ● yit.lt/bustas/nauji-butai-kaune/ silo-namai ● yit.lt/bustas/nauji-butai-klaipedoje/9-bijunai ● yit.lt/bustas/nauji-butai-vilniuje/matau-vilniu ● yit.lt/bustas/nauji-butai-vilniuje/naujasis-skansenas ● yit.lt/bustas/nauji-butai-vilniuje/raitininku-sodas ● kalnenuslenis.lt ● merko.lt/bastejalife ● merko.lt/vilnelesskverai ● piliamiestis.lt ● ramudu.lt ● revingis.lt ● skylum.lt ● storyline.lt ● taikosaleja.lt

Biofilinė architektūra

grąžina miestams gyvybę TEKSTAS: Agnės Tamašauskaitės ARCHITEKTAI: GG-loop: Gianmarco Daniele, Chelsea Fu, Giacomo Garziano VIETA: Amsterdamas, Olandija ĮGYVENDINTA: 2020 m.

PLOTAS: 181 833 m2 FOTOGRAFIJOS: GG-loop kartu su Hexapixel

6 I 2021: 2 (117)

DIZAINO KELIONĖS

i

Jei įsivaizduotume aplinką, kurioje

Kas yra biofilija?

galima visiškai atsipalaiduoti, tikėtina,

Jau XIX a. viduryje gamtininkas ir filosofas Henry Davidas Thoreau teigė, kad atsigręžimas į natūralios gamtos principus gali padėti išgelbėti Žemę, kurios gamtiniai ištekliai yra neatsinaujinantys ir nuolat senkantys. Taip pat jis tvirtino, jog naudinga stiprinti visuomenės ryšį su natūralia aplinka. Biofilijos koncepcija palyginti nauja, tik palaipsniui populiarėja architektūros bei interjero dizaino srityse. 1960-aisiais ją pirmą kartą pritaikė vokiečių psichologas Erichas Frommas, o vėliau išpopuliarino biologas Edwardas O Wilsonas, kai pastebėjo, kaip urbanizacija lemia žmonių atitolimą nuo gamtos. Anot biofilijos hipotezės, žmonės turi įgimtą sąlyčio su gamta poreikį, būtiną jų fizinei ir psichinei gerovei.

jog pirmiausia į galvą ateitų vieta gamtos apsuptyje – miškas, kalnai, jūra ar pieva. Retai biurą ar prekybos centrą įmanoma įsivaizduoti kaip komforto ir atsipalaidavimo šaltinį.

Vis dėlto dauguma žmonių didžiąją dalį savo laiko praleidžia uždarose patalpose, keliaudami pirmyn ir atgal iš namų į savo darbovietę. Šiandien architektai ir dizaineriai uoliai ieško į ateitį nukreiptų dizaino sprendimų,

Pastaraisiais dešimtmečiais visuomenėje ryškėja prigimtinis noras atkurti ryšį su gamta, o tai pasireiškia ir architektūroje, įrengiant žaliąsias erdves ne tik pastatų viduje, bet ir išorėje (apželdinant fasadus ar kuriant sodus ant stogų). Noras turėti prieigą prie natūralumo ir gamtos tapo populiarėjančio biofilinio dizaino pradžia. Šiandien biofilinis dizainas vis plačiau naudojamas šiuolaikinėje architektūroje. Tai – modernus požiūris į architektūrą, kuriuo siekiama labiau susieti žmonių kasdienybę su gamta, įtraukiant ją į pastatų dizainą.

pasitelkdami biofiliją kaip įkvėpimo šaltinį, skatinantį tvarumą, sveikatą ir emocinį komfortą.

Biofilinės architektūros konceptas Biofilinės architektūros dizaino principai gali būti pritaikyti tiek pastatams, tiek miesto rajonams, kuriant aplinką gerbiančias bei tausojančias erdves ir bendrą gyventojų ekosistemą. Remiantis skirtingais principais, išskiria-

2021: 2 (117) I 7

mos trys pagrindinės biofilinio dizaino koncepcijos: tiesioginės natūralios gamtos, netiesioginės natūralios gamtos ir harmoningo erdviškumo.

Tiesioginės gamtos koncepcija sukuriama gausiai naudojant akivaizdžius elementus – natūralią šviesą ir augaliją. Natūrali šviesa ir žaluma skatina produktyvumą, o augalų gaminamas deguonis spartina protinę veiklą ir atsinaujinimo procesus, tad verslo kompleksuose bei visuomeninės paskirties pastatuose matyti vis daugiau žaliųjų erdvių ir panoraminių vitrinų.

Netiesioginės gamtos elementai – tai kuo natūralesnės, ekologiškos statybinės medžiagos – mediena, akmuo, mineralinės uolienos. Kadangi biofilinis dizainas juntamas visomis žmogaus juslėmis, jį stiprina ne tik natūralus gamtos vaizdas, bet ir paveikslai su gamtos peizažais, gyvūnija ar natūralūs mineralai interjere, taip pat kvapų ir garsų harmonija.

Biofilinė architektūra tarsi meta iššūkį pastarųjų dešimtmečių modernizmui. Ji peržengia tipinę tvaraus dizaino koncepciją ir didžiausią dėmesį skiria ne neutralaus, o teigiamo poveikio aplinkai kūrimui, tarsi siekia grąžinti ir atsidėkoti planetai, tad tai tampa nebe prabangos koncepcija, o būtinybe, priemone tausoti mūsų sveikatą ir didinti visuomenės gerovę.

GG-loop urbanistinė biofilinio dizaino vizija Mitosis XL Vargu ar kada tvarių ir ekologiškų statinių paklausa buvo didesnė nei dabar.

Viena garsiausių biofilinės architektūros šalininkių, Amsterdamo architektūros įmonė GG-Loop, įsitikinusi, kad dizainas nėra vien funkcionalumas.

Dizainas, anot studijos įkūrėjo Giacomo Garziano, turi pasakoti savo istoriją ir tuo pat metu gerbti prieš tai buvusią. Tam pasitelkiami biofilinio dizaino principai, akcentuojantys išsaugojimą, savarankiškumą ir atsinaujinimą.

8 I 2021: 2 (117)

2021: 2 (117) I 9

Praėjusiais metais GG-loop pristatė savo naujausią kūrinį – Mitosis. Tai modulinė pastato sistema, sukurta naudojant parametrinį projektavimo įrankį ir vadovaujantis biofilinio dizaino bei BIM projektavimo principais, leidžiančiais sumažinti neigiamą pastatų poveikį aplinkai. Architektų noras pagerinti pastatu besinaudojančių žmonių gyvenimo kokybę išpildomas per glaudų ryši su gamta. Šiame projekte architektūra su gamta tarsi susilieja, pabrėžia gamtos, žmogaus ir statinio santykį ir, pritaikius biofilinio dizaino principus, sukuria unikalų gyvenimo būdą.

Nenuostabu, kad projekto pavadinimas kilo iš biologinio proceso pavadinimo. Mitozė yra procesas, kurio metu vienos ląstelės branduolys pasidalija į dvi naujas identiškas ląsteles, išlaikančias tapatumą. Asociacija su šiuo procesu buvo GG-loop architekto Giacomo Garziano įkvėpimo šaltinis.

Jis pabandė įsivaizduoti lanksčią ir kartu darniai sąveikaujančią ekosistemą, kurioje kiekvienas gyvenamasis vienetas egzistuoja simbiozėje su kitais.

Pasak architekto, šis projektas yra tarsi gyvas organizmas nenutrūkstančioje vystymosi ir augimo stadijoje.

Projekto Mitosis struktūra primena tipinius miestų centrus Olandijoje, kur siauros gatvės ir išsiraizgę vandens kanalai leidžia suformuoti lanksčias, dinamiškas ir patogias erdves netaisyklingų trikampių formų namų statybai. Projektas buvo sukurtas siekiant imituoti organizmo lankstumą, kuris vystosi prisitaikydamas prie skirtingų sąlygų. Vienas ant kito suprojektuoti rombo formos gyvenamieji moduliai, sujungti bendromis lauko erdvėmis ir privačiomis gausiai apželdintomis terasomis, sukelia natūralios gamtos įspūdį. Žaliosios erdvės, įrengtos visame pastate, leidžia gyventojams harmoningai gyventi su vietinės floros ir faunos biologine įvairove. Pasitelkus lanksčias struktūras ir tinklelio forma išdėliotus modulius, sukuriamos įvairios paskirties erdvės, pritaikytos skirtingiems gyventojų poreikiams.

Atviros erdvės paverstos laukinės gamtos koridoriais, šiltnamiais, vertikaliais ūkiais. Vietos atrandama ne tik gyvenamiesiems būstams, bet ir laisvalaikio, švietimo, sveikatingumo ir mažmeninės prekybos patalpoms.

Formuojant pačius pastato modulius, buvo atsižvelgta į tokius svarbius kriterijus kaip saulės spindulių intensyvumas, privatumas, gyventojų tanku-

10 I 2021: 2 (117)

mas, bendrųjų erdvių ir terasų santykis bei galimybes pritaikyti vertikalias medines jungtis. Projekto idėja ta, kad pagal šiuos kriterijus pastatą bet kada galima papildyti naujais gyvenamųjų erdvių moduliais.

Mitosis projektui sąmoningai parinktos medžiagos bei procesai, efektyviai atliekantys regeneracijos procesus, absorbuojantys anglies dioksidą ir kuriantys aplinką, kurioje energijos pagaminama daugiau, nei suvartojama. Pastato hibridinėms konstrukcijoms naudojama pažangiais inžineriniais būdais apdirbta mediena kartu su betono bei plieno tvirtinimais, izoliacijai pasirinkti natūralūs pluoštai, dažai, pagaminti vaško ir vandens pagrindu, o grindų dangai naudojama epoksidinė derva. Lengvai ir greitai surenkamos medienos konstrukcijos ne tik sutrumpina statybų laiką, bet ir mažina statybų poveikį aplinkai, be to, jos daug ekonomiškesnės. Natūralios medžiagos interjere padeda sumažinti gyventojų streso lygį, kuria ramią vidinę pastato atmosferą ir silpnina miesto taršos poveikį patalpose.

Pastato ir aplinkos ekologiškumas tai nėra tik medžiagos, konstrukcijos ar energinio naudingumo savybės, bet ir organiškos erdvės, kurios padeda žmonėms atkurti ryšį su gamta ir pajusti jos teikiamą gerovę. Mitosis – tai puikus pavyzdys ir raktas į novatorišką dizainą. Projekte puikiai suderinti aplinką tausojantys techniniai aspektai su natūralios gamtos elementais.

Projekto architektas Giacomo Garziano įsitikinęs, kad, norint stiprinti žmogaus santykį su gamta, šviesti visuomenę ir kovoti su klimato kaita, reikia nelikti abejingam biofilinei architektūrai: „Tik dirbdami išvien su natūralia gamta ir jos ištekliais, o ne ją naikindami, mes galime atkurti natūralią planetos pusiausvyrą ir būvį.“

2021: 2 (117) I 11

i

DIZAINO KELIONĖS

Plečiantis miestams ir į dangų vis aukščiau kylant pastatų smailėms, architektai ieško novatoriškų idėjų, kaip apgyvendinti nuolatos augančią žmonių populiaciją. Vis svarbiau tampa iš naujo pažvelgti į žmonių gyvenimo būdą bei įgeidžius kuriant ne tik funkcionalias, bet ir naują požiūrį atspindinčias gyvenamąsias erdves.

NMBHD – tai naujausias architekto Jeano Verville’io kūrinys. Trijų gyvenamųjų apartamentų pastatas suprojektuotas Monrealyje, naujai kylančiame Rosement rajone. Statinio dizainas buvo įkvėptas jį supančios architektūros. Butų kompleksas suteikia galimybę jaunai šeimai pradėti nekilnojamo turto verslą ir siūlo pažvelgti į tipinio Monrealio daugiabučio erdvinį suplanavimą kitu kampu, pasitelkiant žaismingą architekto požiūrį į namo funkcionalumą bei kompaktiškumą pastato erdvėse. Didžiausią iššūkį architektui kėlė sklypo vieta bei jį supanti aplinka. Tankiai apgyvendintame kvartale įspraustas nedidelis sklypas su vizualiai matomais išraizgytais elektros laidais įkvėpė architektą sukurti netipinį daugiabučio namo projektą.

Siekiant paneigti nusistovėjusią daugiabučių namų tipologijos praktiką, kai kiekvienas aukštas

KEISTAS NAMAS TEKSTAS: Agnės Tamašauskaitės ARCHITEKTAI: Jean Verville VIETA: Monrealis, Kanada ĮGYVENDINTA: 2019–2020 m.

PLOTAS: 90 m2 FOTOGRAFAI: Félix Michaud, Studio Jean Verville Architectes

12 I 2021: 2 (117)

atitenka vis kitam gyvenamajam segmentui, buvo pasiremta japoniškuoju gyvenimo stiliumi. Nors visos gyvenamosios pastato erdvės skirtingos, jas jungia viena bendra savybė: vientisumas ir vertikalumas.

Bent per kelis aukštus išdėstyti trys būstai leidžia žaisti erdvės konceptu.

Pastato šeimininkams suprojektuoti 197 m² privatūs apartamentai, kurie tarsi pagrindinė namo ašis tęsiasi per visus keturis aukštus. Šeimininkų prašymu, pirmame aukšte įrengtos keramikos dirbtuvės, o gyvenamoji erdvė įkurta likusiuose aukštuose. Nors keturių miegamųjų būstas nukreiptas į vidinį sklypo kiemą, su pagrindine gatve apartamentus jungia privatūs išoriniai metaliniai laiptai – tipinė Monrealio miesto architektūros detalė. Kitoje pastato pusėje pirmajame ir antrajame aukštuose įrengti 63 m² vieno miegamojo apartamentai su nedideliu privačiu sodu ir atskiru įėjimu iš pagrindinės gatvės. Tretieji 104 m² dviejų miegamųjų apartamentai su 37 m² terasa ant stogo išsidėstę per tris aukštus.

Išskirtinis, subtiliai išraiškingas NMBHD dizainas puikiai įsilieja į tradicinį Monrealio urbanistinį kontekstą ir atkartoja į Rosemont kvar-

talui būdingas detales. Visą namo fasadą dengiančios baltos lakuotos molio plytos sukuria lengvumo ir švarumo jausmą, jos apgaubia net ir balkonų apačią ir suteikia pastatui vientisumo. J. Verville’io estetinis braižas projekto eksterjere ypač atsiskleidžia komponuojant langų angų padėtį: dizaineris siekė subalansuoti šviesą, skaidrumą ir kartu suteikti privatumo kiekvienam iš trijų apartamentų. Asimetriškai namo fasade išsibarstę skirtingų angų langai atkartoja visame rajone naudojamus pastatų langų profilius ir sukuria estetišką, harmoningą vaizdą. Taip architektas tik dar kartą pabrėžia, jog atsipalaiduoti ir žaisti su nusistovėjusiomis koncepcijomis yra svarbiau, nei būti jų suvaržytiems. Prabangos pojūtį sukeliantys bronziniai langų rėmai pabrėžia netaisyklingos formos fasadą, dienos metu jie žaismingai atspindi šviesą, o naktį apšviečia kvartalą šilta šviesa. Viršuje kampinė stogo linija su dviem smiliais suprojektuota siekiant išlaikyti šviesos ir privatumo dermę gyvenamosiose erdvėse, o trys stoglangiai, apsupti apželdinto stogo, leidžia natūraliai šviesai užlieti visą viršutinį namo aukštą.

2021: 2 (117) I 13

Minimalizmo ir natūralumo estetika įžvelgiama ir pastato interjere. Atsigręžta į japoniškos wabi-sabi ideologiją, kviečiančią atpažinti ir vertinti paprastų, netobulų ir nestandartinių dalykų grožį. Architektas stengėsi pabrėžti medžiagų faktūras ir natūralumą, todėl buvo atsiribota nuo dekoratyvinių medžiagų naudojimo. Aptakias baltos spalvos sienas ir pramoninio stiliaus plieninius laiptus papildo poliruotos medinės lubų sijos, šlifuoto betono grindys ir klevo medienos baldai. Toks medžiagų ir spalvų derinys sukuria harmoningą ir organišką interjerą. Vonios kambariuose sumontuoti gruntuoti žemiškų spalvų keraminiai praustuvai, matomi atviri santechnikos elementai.

Užuot palikus dideles miegamąsias erdves, buvo nutarta išplėsti bendras gyvenamąsias patalpas.

Itin kompaktiškų miegamųjų ribas apibrėžia tik stiklinės pertvaros. Taip namas tampa tik dar patogesnis.

Siekiant išlaikyti erdvumo ir skaidrumo įspūdį, interjere naudojami baltos spalvos atspalviai. Langai išdėstyti taip, kad į namus patektų kuo daugiau natūralios šviesos, o

14 I 2021: 2 (117)

stumdomosios stiklinės pertvaros ir stiklinės sienos padeda išsklaidyti natūralią šviesą visuose aukštuose.

Namo konstrukcijose įmontuota šilumą spinduliuojanti šildymo sistema, padedanti sumažinti elektros sąnaudas. Visame pastate įrengtos atviros laiptinės atlieka kamino funkciją, t. y. suteikia šilumos atsinaujinimo ir cirkuliacijos efektą. Taip pat sumontuota lietaus vandens regeneravimo sistema visai statinio teritorijoje esančiai žaliai erdvei laistyti.

J. Verville’io kūryba dažnai vadinama tradicinės urbanistinės architektūros ir naujų urbanistinių modelių jungiamąja projektavimo grandimi. Vis dažniau miesto architektūroje juntama „15 minučių miesto“ modelio kryptis, kai kiekvienam gyvenamam vienetui arti namų stengiamasi sukurti itin patogią erdvę. Projektas NMBHD yra puikus pavyzdys, kaip miestas gali palaipsniui evoliucionuoti ir pasiūlyti patrauklesnį gyvenimą atokesniame miesto rajone. Šis projektas ne tik stiprina Kvebeko dizaino kultūrą ar Monrealio savitumą bei tradicijas, bet ir daro miestą gyvesnį, racionalesnį ir intymesnį.

2021: 2 (117) I 15

i

DIZAINO KELIONĖS

MIŠKO NAMAS TEKSTAS: Agnės Tamašauskaitės. ARCHITEKTAI: Natalie Dionne Architecture. VIETA: Ist Boltonas (East Bolton), Kanada. ĮGYVENDINTA: 2020 m. PLOTAS: 275 m2. FOTOGRAFAS: Raphaël Thibodeau

Forest House I yra naujausias Monrealyje įsikūrusios Natalie Dionne Architecture studijos projektas. Ši studija garsėja kūrybiškumu, kontekstualumu bei dėmesiu detalėms, todėl ne išimtis yra ir šis projektas, puikiai papildantis platų architektų studijos įgyvendintų gyvenamųjų namų projektų rinkinį savo originalumu bei pagarba gamtai.

Apie 100 km nuo Monrealio nutolęs, didesniame nei 1 ha plote esantis 215 m² gyvenamasis pastatas sukurtas porai, kuri seniai puoselėjo svajonę pasistatyti namus gamtos apsuptyje ir pasprukti nuo miesto šurmulio. Projekto vieta pasirinkta neatsitiktinai. Ši vietovė vertinama dėl natūralaus gamtos grožio ir santykinai nedidelio atstumo iki miesto. Kruopščiai tiriant aplinką, architektų akis patraukė natūralus reljefo plyšys ir nepatogiai sugulę uolėtos atodangos elementai, įrėminti didžiulės 3 metrų uolos. Ji ir įkvėpė architektus gyvenamąjį namą statyti būtent šioje vietoje. Tai sukėlė nemenką iššūkį

16 I 2021: 2 (117)

tiek klientams, tiek architektams. Norint kuo geriau išnaudoti gausią natūralią šviesą šiaurinėje uolienų pusėje ir atverti šeimininkams nuostabius gamtos vaizdus, bendru sutarimu buvo nuspręsta, jog gyvenamasis namas turi būti kilstelėtas nuo žemės paviršiaus iki uolienų viršaus. Tam panaudoti poliai.

Statinys nepriekaištingai įkomponuotas į pakraščio atodangą. Senų lapuočių bei spygliuočių apsuptas pastatas tarsi atiduoda pagarbą jį supančiai gamtai. Užsakovų noras gyventi gamtai draugiškame ir tvariame būste padiktavo pagrindines medžiagas. Nors pagrindinė namo struktūra sutverta iš metalo ir betono, mediena buvo pasirinkta kaip pagrindinė medžiaga, siekiant simbiozės su supančia aplinka. Stogo konstrukcija pagaminta iš šiaurinio Kvebeko juodosios eglės medienos, o fasadai sumeistrauti iš rytinio baltojo kedro. Jie iš anksto buvo apdoroti produktu, greitinančiu medienos pilkėjimo procesą ir didinančiu medienos atsparumą gamtos poveikiui. Pasak architektų,

vietiniai medžiai buvo naudojami siekiant atkreipti dėmesį į tvarumo idėją, skatinančią rinktis gretimoje aplinkoje esančias medžiagas, ir sukurti iliuziją, jog namas yra tarsi chameleonas, besišildantis ant uolų, susiliejantis su jį supančia aplinka.

Forest House I išsidėstęs per kelis aukštus. Siekiant išsaugoti grubią betono struktūrą ir paviršių, kuris tarsi susilieja su uolomis ir akmenų atodangomis, namo pamatai buvo izoliuoti nuo neigiamų išorės veiksnių. Šalia pagrindinio įėjimo, vedančio laiptais aukštyn į pagrindinę gyvenamąją erdvę, įrengtas svečių kambarys, kuriame dviaukštėse lovose gali nakvoti iki 10 svečių. Užlipę laiptais į antrą aukštą, atsiduriame į du pagrindinius segmentus padalintoje pagrindinėje erdvėje – projekto širdyje. Pietuose esanti privati zona su poros miegamuoju bei tarp aukščiausių vietovės uolų įtvirtinta vonia tarsi sklendžia virš uolėto plyšio į šiaurinę pusę, kur kitoje laiptų pusėje, perėjus virtuvės, valgomojo ir svetainės erdves, suprojektuota

didžiulė, iš dalies dengta lauko terasa su atsiveriančiais nuostabiais miško vaizdais.

Siekiant išlaikyti glaudų sąlytį su gamta, natūralios medžiagos nepamirštamos ir interjere. Vidaus detalėms – baldams, spintelėms, virtuvės salai ir laiptams – naudojamas kietasis klevas, o kitiems įmontuojamiems baldams pasirinkta rytinio beržo fanera. Siekiant išsaugoti lengvumo ir minimalizmo įspūdį, namo viduje naudojamos poliruotos betoninės grindys, gipso sienos ir lengvai perdirbamo natūralaus aliuminio langai: jie harmoningai susilieja su interjere naudojamu medžiu ir padeda atskleisti natūralios šviesos privalumus. Šviesa turbūt yra vienas svarbiausių gamtos elementų, siejančių visas šio projekto erdves. Svetainės ir valgomojo zona, abiejose pusėse įstiklinta panoraminiais langais iki pat lubų, regis, maudoma natūralioje šviesoje. Rytuose, virš staigaus reljefo nuolydžio, atsiveria įspūdingas medžių lajų vaizdas. Fasade

2021: 2 (117) I 17

suprojektuotos specialios nišos suteikia papildomos erdvės tiek virtuvei, tiek valgomojo zonai ar pagrindiniam vonios kambariui, kartu suteikia galimybę gėrėtis nepakartojamais vaizdais ir pietinės saulės spinduliais. Šeimininkų miegamajame įtaisyti panoraminiai langai taip pat leidžia grožėtis supančia gamta, o vietoj vienos miegamojo sienos įrengta stiklinė pertvara. Ji pastatyta išilgai pagrindinės gyvenamosios patalpos ir atsukta į iš terasos matomą atodangą šiaurinėje pusėje. Taip sukurtas nenutrūkstamos erdvės pojūtis visoje gyvenamoje zonoje.

Vakarinėje pusėje kruopščiai suprojektuotas vonios kambarys.

Pagrindinis jo akcentas – įstiklintoje kampinėje nišoje esanti vonia – tampa puikia vieta atsipalaiduoti ir pamąstyti medžių lajų apsuptyje. Visi šie architektūriniai sprendimai tarsi kviečia gyventojus susilieti su gamta. Norint aplinką paversti pagrindine ašimi, minimalistinė ir tvari architektūra tampa pagrindine dizaino ir kompozicijos kryptimi.

Spartaus klimato pokyčių ir miškų kirtimo amžiuje nepaprastai svarbu puoselėti tvarios architektūros bei dizaino kultūrą ir kartu skatinti galvoti apie tvarią žmonijos ateitį. Galime drąsiai teigti, jog Forest House I, gimęs iš klientų noro atkurti ryšį su juos supančia gamta, yra puikus pavyzdys, kaip šiuolaikinė architektūra gali harmoningai įsilieti į kiekvieną gamtos suformuotą reljefo linkį, taip pat atspindi augantį architektų norą skatinti ekologiškų bei atsinaujinančių medžiagų naudojimą savo kūryboje.

18 I 2021: 2 (117)

2021: 2 (117) I 19

i

INTERJERAS

LOJOTEKA.

EDUKACINIS MEDIJŲ CENTRAS

20 I 2021: 2 (117)

Tekstas: Dovilės Patackienės Interjero architektai: Inblum architektų komanda Vieta: Vilnius, Lietuva Įgyvendinta: 2020 m.

Plotas: 900 m² Fotografas: Norbert Tukaj

VIETA. Vilniaus senamiestyje, tarp Šv. Kazimiero bažnyčios ir gimnazijos, kuri yra Vilniaus jėzuitų vienuolyno pastatų ansamblio dalis, pernai buvo baigtas statyti ir atsidarė naujas Medijų centro pastatas. Jį projektavo UAB „Senamiesčio projektai“ komanda.

Pastato išorinė senamiesčio siena yra senoji pastatų komplekso dalis. Buvusi tvora suremontuota ir prie jos pastatytas naujasis priestatas. Žvelgiant į statinį iš vidinio kiemelio pusės, jo konstrukcija primena knygomis užpildytas lentynas.

OBJEKTAS. Tai šiuolaikiška edukacinė pažinimo erdvė, skirta gimnazijos bendruomenei, jėzuitų vienuoliams ir visuomenei, pavadinta Lojoteka. Įprastoje mokykloje ši erdvė vadintųsi biblioteka.

Jėzuitų gimnazijos komplekse įsikūrusi Lojoteka išplėtė tipinės mokyklos bibliotekos ribas – tai moderni, kūrybiškumą skatinanti pažinimo ir edukacinė vieta. Išskirtinio dizaino biblioteką-medijų centro interjerą projektavo „Inblum“ architektai: Laura Malcaitė, Dmitrijus Kudinas ir Marija Stonytė.

Medijų centrą sudaro knygų saugykla, skaitykla, konferencijų, susitikimų, laisvalaikio zonos, garso ir vaizdo įrašų bei fotografijos studijos, jaukios individualių ir grupinių darbų patalpos, Jėzuitų bibliotekos fondų katalogo saugykla, lauko terasa. Erdvė moderni, atvira ir lengvai pritaikoma individualiam ar grupiniam ugdymosi procesui, edukaciniams eksperimentams, jaukiems susibūrimams, saviugdai, bendravimui ir turiningam laisvalaikiui.

PAVADINIMAS. Atskiro dėmesio vertas bibliotekos pavadinimas – Lojoteka – tai Romos Katalikų Bažnyčios Jėzuitų ordino įkūrėjo Ignaco Lojolos pavardės ir graikiško žodžio „theke“ (liet. rinkinys, saugykla) junginys. Šį naujadarą mokyklos bendruomenė planuoja užregistruoti „Lietuvių kalbos žodyne“ kaip naują terminą.

PRIEŠISTORĖ. Jėzuitų gimnazija ilgus metus turėjo problemą – mokyklai trūko bibliotekos erdvės. Po keleto nesėkmingų bandymų gimnazijos patalpose įkurti biblioteką administracija ryžosi kreiptis į architektų biurą ir įgyvendinti ilgalaikę viziją – sukurti patogią, modernią ir daugiafunkcę erdvę visai jėzuitų bendruomenei.

ATMOSFERA. Naujojoje bibliotekoje įrengtos patalpos unikalios ne tik architektūriniais sprendimais, bet ir funkciniu modernumu. „Inblum“ architektai istorinių bibliotekų erdvinę tapatybę papildė šių laikų edukacijai aktualiomis funkcijomis. Knygų lentynas iš

faneros architektai išdėstė pagal visą pastato perimetrą. Erdvinei struktūrai formuoti naudojamos ne tik horizontalios plokštumos, bet ir vertikalūs erdviniai ryšiai – knygų šuliniai, apglėbiantys visas sienas. Taip sukuriamas savitas erdvės charakteris.

FUNKCIJA. Tik įėję į pastatą, patenkame į pirmąjį bibliotekos aukštą. Tai yra bendruomeninė erdvė, skirta ir mokiniams, ir jėzuitams, ir visuomenei. „Patalpa daugiafunkcė, lengvai pritaikoma įvairiai veiklai: susitikimams, pristatymams, konferencijoms, knygų skaitymui. Erdvėje įrengtos skirtingų tipų stacionarios darbo vietos – vienos jų iš dalies uždaros, todėl gali funkcionuoti nepriklausomai nuo to, kaip keičiasi veiklos centrinėje zonoje. Visoje patalpoje išdėstyti mobilūs, lengvai transportuojami, trinčiai atsparūs minkštieji baldai. Pro sieninius vitrininius langus matome vidinį Jėzuitų vienuolyno komplekto kiemelį, kurio aplinka ir augalija reguliariai rūpinasi vienuoliai. Šiltuoju metu bibliotekos lankytojai galės naudotis ir erdvia kiemelio terasa, į kurią patenkame tiesiai nuo medinės bibliotekos pakylos pro stiklines duris“, – pasakoja interjero autorė Laura Malcaitė.

Antrajame pastato aukšte sukurta darbo-skaityklos erdvė.

Skirtingai nei pirmame aukšte, ji stacionari, pritaikyta pagrindinei funkcijai – ramiam darbui. Prie įėjimo suformuota laisvo skaitymo zona, o patalpos gilumoje – didelis grupinio darbo stalas ir akustinėmis sienelėmis atskirtos skaitymo vietos. Tarp pirmo ir antro aukšto perdangų ertmės užpildytos įtemptu tinklu. Tai kitokia skaitymo ir poilsio vieta, verta mokinių konkurencijos. Perdangų ertmės leido išsaugoti vizualinį ryšį tarp aukštų ir pro stoglangius regėti išskirtinio grožio Šv. Kazimiero bažnyčios fasadą. Taip uni-

2021: 2 (117) I 21

kaliu būdu buvo sukurtas šiuolaikinės aplinkos ryšys su istorija ir pastato kontekstu.

Trečioji pastato erdvė – rūsys – yra architektūrinė jungtis su kitais ansamblio pastatais: bažnyčia ir gimnazija. Tai istorinė išlikusi pastatų ansamblio dalis, buvusi vežiminė ir dirbtuvės.

Rūsio erdvės išimtinai skirtos mokinių saviugdai. Jo koridoriuose eksponuojami gimnazistų darbai, todėl rūsio sienos išskirtinai baltos ir gerai apšviestos kryptiniais prožektoriais bėgeliuose.

Visas patalpas čia funkciškai sujungia meninės medijų krypties – fotografijos, vaizdo, garso – studijos. Jas įrengti buvo nemenkas iššūkis, nes siekta sukurti kokybišką garso akustiką. Atsižvelgiant į esamą patalpų struktūrą, atviresnės erdvės naudojamos kaip savarankiška mokinių saviugdos zona, uždaros patalpos – medijų studijoms. Pusiau atviros erdvės reguliuojamos puslankio formos bėgelio akustinių užuolaidų sistema. Foto- ir videostudija, garso įrašų studija ir montažinė, kino salė – funkcinės erdvės, kuriomis gali naudotis mokiniai tiek pamokų reikmėms, tiek asmeninei saviraiškai. Rūsyje, kino salės patalpoje, architektai išsaugojo ir įkomponavo istoriškai likusios atkastos krosnies fragmentus.

IŠŠŪKIS. Pasak projekto architektės Lauros Malcaitės, daugiausia dėmesio ir jėgų reikalavo funkcinių zonų suskirstymo ir patalpų saugumo klausimai: kaip patogiai suskirstyti erdvę per tris aukštus?

Kaip suderinti trijų interesų laukų – mokinių, vienuolių ir visuomenės – srautus ir lanksčias lankymo valandas? Kaip užtikrinti saugų knygų išdavimą ir tausojantį bendradarbiavimo santykį? ĮDOMYBĖ. Bibliotekos knygų lentynose skirtingose vietose įkomponuota nedidelė, kintanti kolekcijos „Misijų stotelė“ dalis. „Misijų stotelė“ – tai knygų, žurnalų, laiškų, audio- ir videoeksponatų, egzotiškų rakandų ir kitų artefaktų kolekcija, pasakojanti apie įvairias kultūras bei lietuvių misionierių veiklą visame pasaulyje, per daugiau kaip pusšimtį metų surinkta kunigo Antano Saulaičio SJ, jo draugų ir bendražygių. Uždara plokštuma su akute – interaktyvus eksponavimo būdas. Beieškant knygų, galima netikėtai

22 I 2021: 2 (117)

rasti vieną tokių stotelių ir pramogai susipažinti su jos eksponatu per akutę durelėse. Planuojama, kad kolekcijos eksponatai bus nuolat atnaujinami.

PROCESAS. Ne mažiau įdomus dar 2017 m. prasidėjęs interjero kūrimo procesas. Laura Malcaitė atvira: „Darbo procesas buvo ilgas, bet labai malonus. Simbiozė tarp užsakovų ir architektų buvo akivaizdi ir dirbti kartu buvo lengva. Paskelbėme kūrybines dirbtuves, kurioms nuosekliai ruošėmės mėnesį.“ Kūrybinių dirbtuvių tikslas buvo įtraukti mokyklos bendruomenę į aktyvią diskusiją ir projektavimo procesą, sužinoti jos narių poreikius ir išgirsti jų idėjas. Remiantis išvadomis, buvo noras suformuoti bendrą interjero viziją. Taigi kūrybinėse dirbtuvėse dalyvavo septyniasdešimt Jėzuitų gimnazijos mokytojų ir administracijos narių, „Inblum“ architektai. Po jų buvo paruoštas projektinis interjero koncepcijos pasiūlymas ir pristatytas bendruomenei. Tada pradėtas kurti techninis projektas. Bendruomenės įtraukimas į pastato įveiklinimo procesą tęsiamas ir šiandien: kuriamas kintantis Lojotekos vizualinis identitetas (diz. Dovilė Džervutė-Laurinkienė), po karantino bus organizuojamos įvairios veiklos, kurių sumanytojais ir vykdytojais bus patys gimnazijos mokiniai.

REZULTATAS. Smulkmeniškai apgalvoti architektūriniai ir dizaino sprendimai leido įkūnyti Lojotekos viziją – erdvė skatina bendruomenės kūrybingumą, bendradarbiavimą ir smalsumą. Lojotekos vadovė Rūta Grišinaitė pasakoja, kad pernai rugsėjo mėnesį pradėjusi veikti biblioteka yra gimnazistų traukos centras. „Vaikus reikėdavo iš čia išvaryti. Dabar visi nekantriai laukia karantino pabaigos, kada vėl galės čia būti ir mokytis. Visuomenei šios patalpos bus atviros tik po karantino: vasarą dalyvausime Kultūros nakties festivalyje, o didesnis Lojotekos atidarymo renginys planuojamas rugsėjo mėnesį.“ „Užsakovų pasitikėjimas ir pagarba architektams lėmė viso proceso bei rezultato sėkmę, kuria dabar galime dalintis su kitais“, – džiaugiasi „Inblum“ komandos nariai.

2021: 2 (117) I 23

i

Metų interjero dešimtukas

Tobulai netobuli verslo namai Architektūros studija: Plazma. Interjero autoriai: Rytis Mikulionis, Viltė Zubrytė, Simona Reičiūnaitė. Fotografė: Ieva Saudargaitė

Rytis Mikulionis

Viltė Zubrytė

Simona Reičiūnaitė

24 I 2021: 2 (117)

Paupio kvartale, buvusio pramoninio pastato vietoje, išdygo panašaus tūrio verslo centras, skirtas biurams ir viešosioms erdvėms. Holo su atriumu, penkių aukštų laiptinės interjerą bei erdvią terasą suprojektavo architektūros studija Plazma.

Siekdami pratęsti neoindustrinės architektūros koncepciją, stengdamiesi pagauti rajono dvasią ir ieškodami unikalumo, projekto autoriai atsigręžė į japonišką wabi sabi ideologiją – ji tapo atspirties tašku. Iš dzenbudizmo kilusi filosofija remiasi minimalizmo, asketizmo ir kuklumo principais bei tobulumo netobulume paieškomis. Toks požiūris įkvėpė nusigręžti nuo prabangos, madų, ryškių spalvų, efektingų blizgučių ir paskatino rinktis natūralias spalvas, formas, apdailos būdus, raštus, faktūras. Natūralus medis, metalas, grubus struktūrinis tinkas, betonas, molis, džiutas – šios erdvėse vyraujančios medžiagos savo grubumu ir netobulumu sukuria gyvą bei autentišką interjerą.

Pirmas įspūdis įžengus į pastatą nustebina. Laukiamajame akį patraukia tokiai erdvei nebūdingi suolai su atlošais ir paminkštinimu. Lietuvos meistrai sukūrė nuostabius baldus iš medžio masyvo, primenančius garsaus japonų baldininko George’o Nakashimos kūrinius. Šalia jų stovi staliukai iš lieto betono bei keletas krėslų. Sienoms dekoruoti buvo pritaikyta primiršta technika: statybinėmis šukomis suformuota vertikalių griovelių struktūrinio tinko faktūra.

Sieną už registratūros baldo puošia kone nykstantis interjero elementas – monumentaliojo meno kūrinys. Šis pano buvo sukurtas iš juodų keraminių blokelių: jie net tik virsta originaliu, mirguliuojančiu sienos raštu, bet ir suteikia pastatui išliekamąją vertę. Kaip kontrastas erdvėje – kitapus patalpos ant sienos pakabinta natūrali, iš Balio atkeliavusi medžio šaknis, nupjauta horizontaliai ir apipjauta ratu. Taip sukurtas nuostabus trimatis gamtos paveikslas, turintis ir taisyklingo apskritimo formą ir painaus šaknų tinklo raštą.

Visoje vertikalioje erdvėje dominuoja laiptų turėklai, pagaminti iš karštai valcuoto plieno lakštų.

Gamybos proceso metu plienas įgauna natūralią faktūrą, primenančią abstraktų tapybos kūrinį. Jis driekiasi per penkis pastato aukštus. Grindų apdailai pasirinktos akmens masės plytelės, menančios terakotą.

Natūralaus molio atspalvį atkartojanti medžiaga sukuria šilumos ir jaukumo iliuziją, o mirguliuojantis paviršiaus piešinys suteikia plokštumai minkštumo.

Pakilus ant stogo, atsiveria užburiantys senamiesčio, Užupio vaizdai. Wabi sabi koncepcija neapleidžia ir čia. Rūdintas plienas atkartoja pastato fasado tematiką ir suteikia šiltą, malonų atspalvį. Cinkuotas plienas savo natūralia faktūra dera su oksiduota mediena, o ramios oazės įvaizdį sustiprina augalijos gausa. Pinti baldai iš sintetinės virvės atrodo dailiai ir yra ilgaamžiai, o mediniai suolai ir gultai žavi ryškiomis rievėmis.

Gamtos inspiruoti neištobulinti paviršiai, savotiškas netvarkingumas, neišbaigtumas – interjere buvo ieškoma jų harmonijos. Džiugu, kad čia įsikūrusiems biurams tokia subtili, nepaviršutiniška, nerėkianti prabanga yra priimtina ir pageidautina. Paprastumas, perteklinių dalykų atsisakymas, grožio paieškos natūralume – visi šie principai puikiai atsiskleidžia Paupio verslo centro interjere. Harmoninga atmosfera ir tobulai netobulos apdailos medžiagos padėjo sukurti išliekamąją vertę turinčias erdves.

2021: 2 (117) I 25

i

Metų interjero dešimtukas

Pastelinė harmonija Interjero autorė: Laura Giržadė. Fotografas: Simonas Linkevičius

Laura Giržadė

26 I 2021: 2 (117)

Nuomai skirtas butas paskatino projekto autorę ir užsakovą priimti drąsesnius sprendimus, rinktis išskirtinius spalvų bei apdailos derinius, o patogumą užtikrina funkcionalus vidinių erdvių pertvarkymas.

Pagrindinės interjero dominantės padiktuotos namo fasado stilistikos – betono struktūros, paliktos tiek iš lauko pusės, tiek buto viduje, o juodos vertikalės, besikartojančios eksterjere, perkeltos ir vidun. Erdvės buvo keičiamos atsižvelgiant būtent į išorinių sienų atviro betono monolito paviršius – juos norėta panaudoti kaip puikią medžiagą, kontrastuosiančią su greta atsirasiančiomis lygiomis pertvarų plokštumomis.

Buto interjero savitumas – pastelinės spalvos ir suapvalintos formos. Pagrindinės dvi sienos užsisuka lenkta linija ir suformuoja savotišką koridoriuką. Ši erdvė buvo efektyviai panaudota kaip puiki drabužių ar kitų daiktų laikymo vieta, jos gale esantis veidrodis sukuria iliuziją, jog koridorius – dar ilgesnis, o už jo – kita patalpa. Spintos durelės nudažytos ta pačia rausva spalva (taip pat ir berėmės durys į miegamąjį ar vonios kambarį), todėl kone susilieja ir išlaiko itin švarių plokštumų įvaizdį. Koralinė spalva atsikartoja ir pusbario konstrukcijoje bei minkštuosiuose balduose, taip pat viršutinių virtuvės spintelių korpusuose, vonios kambario sienos plokštumoje ir miegamojo tekstilės gaminiuose.

Greta švarių rausvų paviršių itin dailiai atsiskleidžia betono tekstūra, „nuogos“ lubos bei medžio apdaila virtuvės balduose. Šį derinį papildo juodi elementai, suteikiantys interjerui gyvumo, grafiškų elementų. Horizontalės ir vertikalės bei kiti juodi interjero elementai atkartoja daugiabučio eksterjere matomus motyvus. Kontrastai sukuria jaukią pojūčių dermę tarp šilto ir šalto, grubaus ir minkšto. Lakoniško dizaino baldai ir minimalistinės detalės pagrindiniu dėmesio centru leido išlikti koralinėms sienoms.

Jos tapo ir interjero ašimi. Dėl to atsisakyta dekoratyvių elementų ar papildomų, dėmesį nukreipiančių sprendimų.

Dėl betono monolito buvo galima visiškai nenaudoti plytelių. Taip pat bute pavyko išmaniai paslėpti rekuperacinę sistemą ir išvengti nuleistų lubų. Ten, kur šios vis dėlto atsiranda, iš pažiūros atrodo, jog atlieka dekoratyvinę arba apšvietimo funkciją, tačiau iš tiesų rekuperacinė sistema veikia visose patalpose. Daugelis šviestuvų įtaisyti ant pertvarų ar vieno bėgelio sistemos, tik virš baro kabo minimalistinis, nuo lubų nuleistas šviestuvėlis.

Lenktos formos suteikia savotiško žavesio, primena art deco ar bauhauzo kūrybą. Pusapvalis baro stalvišis ir ovalių formų kėdės šalia, apskritas paveikslas ant sienos, o žemiau – aptakus fotelis ir veidrodžių žaismas vonios kambaryje – visa tai sukuria itin charizmatišką ir unikalią atmosferą. Smulkios betono ertmės ant vonios sienų atrodo kaip subtilus mozaikinio betano raštas, dailiai bei žaismingai papildantis apdailų derinį.

Rausva spalva, užvaldžiusi šį interjerą, padėjo sukurti itin jaukų ir pozityvų būstą, o betono tekstūra bei juodi, grafiški elementai pabrėžia šiuolaikiškumą ir suteikia industrinių motyvų.

2021: 2 (117) I 27

i

Metų interjero dešimtukas

Raudonplaukis Studija: Heima architects. Bendraautoriai: Povilas Daugis, Gabrielė Monika Žemaitytė. Fotografė: Ieva Saudargaitė

Povilas Daugis

Gabrielė Monika Žemaitytė

28 I 2021: 2 (117)

Subtilus ir nuosaikus namo interjeras patraukia akį savo išskirtiniu vientisumu bei harmonija. Pagrindinis tikslas ir buvo sukurti solidų interjerą visam būstui, o ne skaidyti jį į atskiras patalpas. Rafinuotos interjere vyraujančios apdailos medžiagos, formos, detalės sujungia erdves į visumą. Pagrindiniai du motyvai, keliaujantys per visas erdves, – rausva mediena ir lenkta linija. Šiuos elementus galima aptikti vis kitu pavidalu.

Autentiškas namo interjeras – tai lyg užsakovo portretas, perteiktas per dizaino koncepciją, atsižvelgus į gyventojo pageidavimus, gyvenimo būdą, poreikius. Elegantiška atmosfera, kurioje tvyro ramybė ir pusiausvyra, prireikus nustelbtų net buitinį chaosą ir išsaugotų savotišką puošnumą. Neperkrovus interjero detalėmis bei skirtingomis medžiagomis, dekoru, išlaikytas labai pasiteisinęs „daugiau yra mažiau“ principas.

Apdailai pasirinkta itin ribota paletė: dominuoja baltos sienos, šviesaus medžio grindys bei vyšnios medienos plokštės: jos regimos tiek baldų karkasuose, tiek sienų paviršiuose. Ryškesnė tekstūra šiam vaidmeniui pasirinkta tam, kad interjeras netaptų niūrus, įgytų daugiau charakterio, išskirtinumo. Tiek baltos sienos, tiek šviesios grindys tapo savotišku nekonkuruojančiu fonu ryškesnei apdailai, o vyšnios mediena daugiausia puošia vyraujančius ar labiausiai į akį krintančius patalpų paviršius. Šie deriniai puikiai sąveikauja tarpusavyje, taip pat ir su šviesa.

Suapvalintų kampų motyvas atsikartoja keliose interjero vietose. Vienur atsiskleidžia per arkos formos angas, kitur – lenktomis sienomis ar baldų kraštais. Nors formos nėra vienodos, jas galima nuosekliai aptikti visame name, ir tai suteikia vientisumo, tęstinumo įspūdį.

Vienu nestandartiškiausių sprendimų tapo virtuvė. Čia nuspręsta atsisakyti kabinamų bei palei sieną stovinčių spintelių. Šioje virtuvėje yra tik viena didelė sala. Netradicinis virtuvės vaizdas leidžia išvengti buitiškai atrodančios netvarkos, o tai suteikia daugiau elegancijos ir svetainei.

Interjero estetiką lėmė ir architektūriniai sprendiniai. Laikančioji siena, dalijanti erdvę į mažesnes zonas, atskyrė valgomąjį nuo svetainės. Nuspręsta šį tūrinį barjerą dar labiau pabrėžti, padidinti ir iš to gauti funkcinės naudos įrengiant pagalbines patalpas – sandėliuką ir tualetą pirmojo aukšto centre.

Būtent šis tūris ir buvo aprengtas vyšnine apdaila, kuri tapo interjero akcentu.

Siekiant užtikrinti lakoniškumą bei išlaikyti diskretiškumą, suprojektuotas funkcionalus bendrosios erdvės apšvietimas. Dekoratyvių šviestuvų vengta, o skirtingi scenarijai svetainės zonai buvo sukurti naudojant kelių tipų (akcentinius ir sklaidytos šviesos) į lubas įleidžiamus šviestuvus. Virtuvėje kabantys minimalistiniai šviestuvai gali būti reguliuojami ranka, priklausomai nuo reikalingo šviesos intensyvumo, ir tik vonios kambariuose galima rasti subtilių, tačiau kiek dekoratyvesnių gaubtų.

Vyšninė apdaila, atsikartojanti visose erdvėse, padėjo išsaugoti vientisą interjero koncepciją, taip pat suformavo harmoningą, darnią, tačiau nenuobodžią ir charakteringą namų aplinką.

2021: 2 (117) I 29

i

Metų interjero dešimtukas

Tarp žaismo ir harmonijos Interjero autorės: Audronė Ambrazienė, Daiva Pocevičienė. Fotografas: Leonas Garbačauskas

Audronė Ambrazienė

Daiva Pocevičienė

30 I 2021: 2 (117)

Interjero koncepciją padiktavusi erdvė projekto autores inspiravo sukurti solidžią ir subtilią atmosferą. Šiam tikslui pasiekti buvo pasitelktos spalvos. Vyrauja gilūs pilki atspalviai, žali bei rožiniai akcentai, o miegamajame ir vonios kambaryje išryškėja sodri terakotos spalva. Užsakovės pasitikėjimas projekto autorėmis bei išsakytos svajonės padėjo suformuluoti aiškų estetinį įvaizdį, funkcionalius sprendimus ir juos įgyvendinti.

Gana netradicinis pasirinkimas matinių paviršių mėgėjų laikais – itin blizgios virtuvės baldų fasadų plokštės. Jų spindesys suteikia erdvei prabangos ir išskirtinumo, o išraiškingas ir gana tamsus medienos raštas neatrodo niūriai, veikiau dinamiškai. Ant plokštumų atsiradę langų atspindžiai sukuria optinę iliuziją, kad erdvė didesnė, nei yra iš tiesų. Pilkšvi atspalviai ir natūralaus akmens piešinį atkartojantis stalviršis valgomajame atrodo rafinuotai, o minkštumo ir jaukumo suteikia pastelinės, avietės atspalvio romanetės ir užuolaidos.

Svetainės zonoje akys krypsta į laikrodžių kolekciją, eksponuojamą juodo metalo konstrukcijos stelaže, pakabintame ant sienos. Panašaus dizaino lentyna pritaisyta ir šalia sofos. Ji suteikia kiek privatumo ar užuovėjos nuo valgomojo erdvės ir koridoriaus. Kaip sąsaja su svetainės zona, prie virtuvės lubų pritvirtinta kabanti juodo metalo konstrukcija augalams, o prie pusbario stovinčios smaragdinės kėdės atkartoja sofos gobeleno spalvą.

Kadangi vyrauja kampuotos, griežtos formos, pusiaukelėje tarp virtuvės ir svetainės buvo pastatytas apvalus valgomojo stalas, o virš jo pakabintas pilko dūmo spalvos dekoratyvinis šviestuvas su pūsto stiklo gaubtais.

Tokiu sprendimu norėta sušvelninti erdvės formą, išlaikyti pusiausvyrą. Miegamojo zonoje taip pat pasirinktos suapvalintos formos. Šviesios medienos baldai kontrastuoja su ryškia terakotos spalva nudažyta siena, metalinėmis komodos konstrukcijomis, lovos gobelenu. Galvūgalis remiasi į pilką sieną, dekoruotą smulkiais terakotiniais taškeliais. Toks subtilus raštas ir pilki atspalviai padėjo išlaikyti harmoniją kambaryje. Nenorint skaidyti švarių vientisų sienų, buvo naudojamos berėmės durys, kone susiliejančios su plokštumomis.

Vonios patalpa nuo miegamojo atskirta stikline pertvara, o privatumo prausiantis suteikia dušo kabina su veidrodiniu stiklu, dėl kurio išorėje žmogaus nematyti. Santechnikos prietaisai taip pat pasirinkti suapvalintų formų, kaip ir miegamojo baldai. Lenktos linijos vienija abi šias patalpas, o sienas dengiantys veidrodžiai savo atspindžiais padidina erdvę. Terakotos spalvos siena iš miegamojo tęsiasi ir čia, o kaip dekoratyvūs akcentai sublizga variniai interjero elementai: šviestuvai, krėsliuko korpusas, staliukas.

Namo erdvėse vyrauja pilki atspalviai bei pilkšvos apdailos medžiagos. Židinį puošiantis pilkasis marmuras atsikartoja ir svečių vonios kambario patalpoje sienų ir grindų plytelėse. Tamsiai pilkai nudažyta pagrindinė siena, besidriekianti nuo koridoriaus ir užsisukanti į svetainę, buvo tarsi atspirties taškas kuriant šį interjerą, o smaragdinė sofa, buvusi užsakovės svajone, padiktavo tolimesnius žingsnius. Ryškūs akcentai pagyvino erdves ir suteikė joms žavesio, o išraiškingesnės apdailos medžiagos – elegancijos. Atmosferą sustiprino apšvietimo sprendimai. Bendram apšvietimui pritaikyti taškiniai šviestuvai, kiekvienai patalpai parinkti tinkantys dekoratyvūs lubiniai ir sieniniai šviestuvai, o emocijai sustiprinti buvo sumontuota daugybė paslėptų LED juostų (palei langus, lentynose, už veidrodžių, po spintelėmis).

Rafinuoti, elegantiški ir solidūs namai su sodriais akcentais bei prabangos jausmą suteikiančiais funkciniais sprendimais atrodo darniai ir nepavaldžiai laikui. Neperkrautas interjeras ir drąsūs dizaino elementai sudaro puikų harmonijos ir žaismo derinį.

2021: 2 (117) I 31

i

Metų interjero dešimtukas

Egzotiškas biuras su hamaku, bananų medžiais ir baseinu Interjero autorė: Vaiva Andriušytė. Fotografas: Lukas Mykolaitis

Vaiva Andriušytė

32 I 2021: 2 (117)

Kokias sąsajas turi baseinas, hamakas, bananmedžiai ir... darbas? Atsakymų į šį klausimą ieškojo Hostinger Global biuro interjero autorė Vaiva Andriušytė. Dar prieš karantiną pradėta formuluoti koncepcija diktavo, jog darbo erdvių suvokimą reikia keisti, nes darbuotojų ir klientų poreikiai pasikeitė. Žmonėms norisi socialinės, susitikimų erdvės, suteikiančios netikėtumo įspūdį ir padedančios pabėgti nuo namų buities ar rutinos ir galbūt net galinčios nukelti į egzotiškesnį kraštą trumpai paatostogauti nepaliekant pastato. Būtent todėl Lietuvos būstinei įkvėpimo suteikė atstovybės Brazilijoje ir Indonezijoje. Šių kontinentų simboliai buvo pritaikyti netikėtose erdvėse – susitikimų kambarys buvo paverstas žaismingu plastikinių rutulių baseinu, padrybsoti kviečia kybantis hamakas, virš kurio sumontuotos vitaminą D skleidžiančios lempos, o darbo vietas supa bananmedžiai, suteikiantys charakteringą atmosferą.

Tokie netradiciniai, tačiau labai efektingi sprendimai nebūtų įgyvendinti, jei ne absoliutus užsakovų pasitikėjimas, dėl kurio interjero autorė galėjo eksperimentuoti. Vienintelis funkcinis aspektas, kurio pageidauta, – galimybė vėliau transformuoti erdves, nes įmonė sparčiai auga ir jos poreikiai nuolat kinta.

Buvo rastas puikus sprendimas – užuolaidų sistemos atvirose erdvėse ir gausus kištukinių lizdų kiekis grindyse. Taip, keičiantis darbuotojų skaičiui, darbo stalai gali atsirasti bet kur, o išdėstymo galimybių neriboja stacionarios pertvaros.

Siekiant sukurti netikėtą, atostogas menančią atmosferą, buvo derinamos nestandartinės apdailos medžiagos. Šaltas industrinis betonas ir plienas greta minkšto, purpurinio veliūro, rotango, medienos, ilgaplaukių kilimų ir bananmedžių – tai unikali tekstūrų ir faktūrų gama, padedanti sukurti tiek ramią darbo nuotaiką, tiek į egzotišką kampelį nukeliantį vaizdą. Tokiam įvaizdžiui suformuoti buvo pasitelkta ir formos išraiška. Darbo zonose vyrauja aštrios formos, skatinančios koncentraciją, o bendrosiose erdvėse – itin minkštos, banguojančios, aptakios, atspindinčios kiek nerūpestingesnę nuotaiką.

Atvirose zonose lubos išdažytos juodai – taip pratęsta architektūrinė struktūra. Grindų apdailai vienur naudojamas betonas, kitur – ilgo plauko kilimas. Pilki atspalviai padeda išryškinti purpurinius minkštuosius baldus ir pabrėžti šiltą medienos tekstūrą, rotango raštą. Pritaikyti įvairūs apšvietimo sprendimai: darbo stalams apšviesti pasirinkti įprasti linijiniai šviestuvai, o kitur vyrauja pastatomi toršerai ar žemai kybantys stikliniai burbulai. Programuotojų ar kitų daug laiko prie ekranų praleidžiančių darbuotojų sveikatą tausoja vitaminą D skleidžiantis šviestuvas virš hamako.

Interjero epicentru tapo transformacija ir modulumas. Tai paskatino sukurti užuolaidų sistemą, prisiminti praėjusio šimtmečio ikoniškus minkštuosius modulinius baldus ir darbo zonas atitverti ne sienomis, o palmėmis ir tekstile. Tokiu principu suprojektuotas interjeras gali dinamiškai kisti, priklausomai nuo komandų dydžio ir įmonės poreikių.

2021: 2 (117) I 33

i

Metų interjero dešimtukas

Istorija apie optines iliuzijas Studija: Toota. Interjero autorės: Justė Žibūdienė, Dominyka Šulcaitė. Fotografijas: Norbert TukaJ

Justė Žibūdienė

Dominyka Šulcaitė

34 I 2021: 2 (117)

Tarptautinės reklamos agentūros „Vilnius Ogilvy“ biuro interjeras pasakoja istoriją apie optines iliuzijas. Apie pirmąjį įspūdį, kuris nebūtinai yra teisingas, apie tai, ką mato mūsų akys, apie ne tokią realybę, kokia ji yra iš tiesų. Vienas pagrindinių tikslų buvo sukurti klaidingą pirmąjį įspūdį, nustebinti.

Taip atidarius niekuo neišsiskiriančias biuro duris, lankytojas pribloškiamas netikėta įėjimo erdve, kurios sienos ir lubos apkaustytos tarsi pripūstais segmentais. Sidabriniai, blizgūs, minkštai atrodantys elementai sudaro vaizdą, primenantį kosminę stotį. Svečias ne tik įvedamas į visiškai kitokią erdvę, nei tikėjosi prieš paliesdamas durų rankeną, bet ir apstulbinamas medžiagiškumo: tarsi balionas atrodantis dangalas iš tiesų yra tvirtas ir metalinis.

Tokia iliuzijos potekstė pasklido po visą biuro interjerą. Iš išorės šaltas ir skardinis pasitarimų kambarys viduje – minkštas ir ryškus. Šviesaus, šilto atspalvio medienos apdaila dengta patalpa viduje atrodo tarytum sudegusi. Medžiaga tarsi išlieka ta pati, tačiau keičiasi ne tik jos spalva, bet ir struktūra, forma, netgi kvapas. Poilsio zonoje turėtų būti įrengti minkšti ir jaukūs minkštasuoliai, tačiau šie atrodo lyg metalizuoti baldai. Priešpriešos, pritaikytos visame interjere, kviečia išbandyti viską savo kailiu ir patirti, ar vis dėlto vaizdas nėra apgaulingas?!

Nepaisant interjero koncepcijos, siekta išsaugoti funkcionalią darbo erdvę ir netrikdyti bendros atmosferos, todėl efektingiausiai atrodančios zonos yra atskirtos, nedominuojančios. Biuro struktūra tiksli, atidžiai apgalvota. Kompaktiškame plote pavyko įrengti net 50 darbo vietų, 5 skirtingo dydžio pasitarimų kambarius, erdvią poilsio ir virtuvės zoną. Ieškant tinkamos estetinės ir ergonominės krypties, projekto autorių ir užsakovų dialogas paskatino įsigilinti tiek į darbuotojų poreikius, tiek į estetinius sprendimus, tiek į funkcionalumą, kad būtų užtikrintas patogus patalpų ir zonų išdėstymas. Planinė erdvės struktūra suskirstyta griežtomis geometrinėmis zonomis. Viena nuo kitos jos skiriasi medžiagiškumu ir spalvine gama. Ribas sušvelnina aptakūs profiliuoto metalo lakštai, vamzdžio formos elementai bei detalės.

Interjero stilistika siekta atspindėti veržlios, labai kūrybingos ir ambicingos įmonės namus. Juos norėta perteikti per originalumą, netikėtumą, savitumą. Atsižvelgdamos į poreikį suformuoti ne tik darbui, bet ir bendravimui tinkamą aplinką, projekto autorės nuolat laviravo tarp ergonomijos ir estetikos klausimų sprendimų.

Pagrindine apdailos medžiaga tapo cinkuotas metalas ir nerūdijantysis plienas, pasižymintis natūralia, ne dekoratyvine sudėtimi bei ilgaamžiškumu, patvarumu, dėvėjimosi žavesiu, ateityje suteiksiančiu dar daugiau istorinių motyvų. Taip pat buvo pritaikytas profiliuotas stiklas, betonas, metalizuotas audinys.

Emociją sustiprinti padėjo ir šiltos medžiagos. Interjere galima išvysti medienos, veltinio, kilimų, tekstilės gaminių. Natūralios medžiagos buvo laikomos tam tikra vertybe, tad prioritetas teiktas būtent joms.

Pagrindiniu interjero koloritu tapo ne tik spalvos, bet ir tekstūros, kuriančios emocijas, asociacijas, o jas kai kur pabrėžia ir kvapai. Akcentinės spalvos aptinkamos dažniau – raudona (įmonės prekių ženklo spalva) bei rožinė.

Optines iliuzijas demonstruojantis biuro interjeras buvo paremtas labai žavinga koncepcija, skatinančia žmones netikėti pirmuoju įspūdžiu. Efektingai perteikiama idėja bei emocijos užpildė biuro patalpas netikėtais dizaino elementais ir stebinančiomis detalėmis.

DIZAINO KELIONĖS

i

2021: 2 (117) I 35

i

Metų interjero dešimtukas

Atvira ferma žmonėms Studija: Do Architects. Interjero autoriai: Gilma Teodora Gylytė, Domantas Baltrūnas, Edgar Vladimirenko, Andrė Baldišiūtė, Sabina Daugėlienė. Fotografas: Aleksas Jaunius

Do Architects

36 I 2021: 2 (117)

Farmers Circle – tai naujam gyvenimui prikeltas senas ūkis 500 ha kalvotoje teritorijoje Ukmergės rajone, pristatantis ūkininkystę kaip įvykį. Be įprastinių daržovių laukų ir besiganančių galvijų, čia išvysite konferencijų centrą, restoraną, viešbutį, naujai įrengtus pažintinius takus ir terasas su lauko židiniais. Pagrindinis uždavinys buvo surasti harmoniją tarp kaimo gamtos, sukultūrinto landšafto, senųjų ūkinių pastatų, šiuolaikinės architektūros bei kasdienės ūkininkystės.

Projekto idėja buvo sukurti „sužmogintas“ erdves gamtoje. Paprastai veikla fermose būna uždara pašalinių akims, o šiuo atveju pagrindiniu tikslu tapo urbanistinėje architektūros ir interjero struktūroje atskleisti visą fermos gyvenimą. Norėta atverti žmonėms šiltnamius, obelų sodus, kalvas, amfiteatrą, daržus, karvių bandas, taip pat suteikti galimybę pasimėgauti šviežiu, čia pat užaugintu maistu vietiniame restorane, apsistoti viešbutyje, apsilankyti renginių salėje, židinio kambaryje. Žmogaus paliestos ir nepaliestos gamtos dermė tapo esminiu uždaviniu, skatinusiu ieškoti tinkamiausių sprendimų, taip pat stengtasi rasti originalių būdų suformuoti reikalingas erdves. Vienas tokių – kaimynystėje nupirktoje ir prie fermos komplekso prijungtoje troboje įrengti papildomi tualetai ir vonios kambarys. Tokiu būdu ne tik pabrėžta senų ir naujų dalykų dermė, bet ir vertybių svarba. Senos trobos viduje suformuoti juodi kubai, atitveriantys sanitarines patalpas ir atvirai demonstruojantys, kas yra sena, o kas – nauja.

Kūrybinis procesas tapo darnia užsakovo ir architektų partneryste – abi pusės kėlė daugybę idėjų, o bendradarbiaujant buvo ieškoma geriausių variantų. Svarbiausias projektavimo principas buvo išlaikyti tolygų vidaus ir lauko erdvių ritmą, niveliuoti ribą tarp lauko ir vidaus, sujungti visus elementus taip, tarytum jie būtų vienas kito tęsinys. Projekto raktu bei įkvėpimu neabejotinai tapo gamta, o urbanistinė struktūra, žvelgiant į landšafto planą, žiedinė. Pastatai išsidėstę puslankiu, todėl projekto autoriai sukūrė centrinę erdvę su gamtiniu amfiteatru, kur kūrenamas pagrindinis laužas. Taip visa fermos urbanistinė struktūra tapo tarsi atskiru kraštovaizdžio interjeru, turinčiu savotišką lauko kambarį. Čia esantį didžiulį laužą supa amfiteatriniai laiptai, ant kurių susėdus galima žiūrėti į ugnį, žvelgti į tolį, dairytis, grožėtis supančia gamta.

Skirtingų pastatų interjeras kiek skiriasi. Nebuvo stengtasi sukurti vientisos stilistikos, veikiau norėta pabrėžti senąsias pastatų detales, išryškinti tai, kas turi praeitį. Senojo pastato plytos kiek padiktavo sprendimus – jas norėta pabrėžti, perteikti istorinius motyvus. Bendra vidaus patalpų idėja – išsaugoti ryšį su gamta, todėl fermos pastate daug stiklo, galybė atsidarančių langų – kad net esant viduje būtų jaučiamas oras, vėjas, užuodžiami kvapai, būtų matyti daug žalumos. Norėta kuo daugiau skaidrumo, kad lauko ir vidaus erdvių riba nebūtų tokia ryški, veikiau ištirpstanti.

Iš išorės regimos fasado plytos persikelia ir į vidinių sienų bei grindų plokštumas, o medines konstrukcijas stengtasi pabrėžti ir panaudoti kaip itin gražų, natūralų akcentą. Kiti interjero elementai buvo renkami siekiant sukurti malonią atmosferą: natūralios medžiagos, šilta šviesa, jaukumas net ir darganotą dieną. Plytinio pastato mastelis buvo pabrėžiamas tam, jog atsirastų tarytum pakylėtumo, didybės įspūdis.

Mediniame pastate išryškintos visos konstrukcijos, nudengtos perdangos – taip apnuogintos struktūros kelia susidomėjimą.

Fermos interjerui charakteris buvo suteiktas per erdves, jų mastelį, senąsias apdailos medžiagas, o ne per dekoratyvumą ar modernias detales. Visame ūkyje galima rasti atsikartojantį natūralų elementą – ugnį.

Vakarais žėruoja ir maloniai spragsi fakelai, kabantys lauželiai, vidaus ir lauko židiniai. Šildanti ir jaukumo suteikianti, tarsi žmogaus prijaukinta gamtos stichija papildo lauko ir vidaus erdvių atmosferą ir pabrėžia žmogaus saugumo ir šilumos poreikį.

2021: 2 (117) I 37

i

Metų interjero dešimtukas

Išraiškingas ir darnus kotedžo interjeras Interjero autorės: Rūta Tutkutė Mikalauskienė Fotografas: Leonas Garbačauskas

Rūta Tutkutė Mikalauskienė

38 I 2021: 2 (117)

Išraiškingas, kontrastingas, drąsus – taip galima apibūdinti šį kotedžo interjerą. Dizainere pasitikintys užsakovai, atsižvelgę į jos rekomendacijas bei patarimus, priėmė siūlomus sprendimus ir dabar gali džiaugtis šiuolaikiškais, tačiau jaukiais, šiltais namais. Įvairių apdailos medžiagų – medienos, raudonų plytų, betono, juodo metalo – deriniai kuria dinamišką ir efektingą atmosferą. Derinant tarpusavyje skirtingas medžiagų faktūras buvo sukurtos tarsi daugiasluoksnės kompozicijos, atrodančios vis kitaip žvelgiant iš skirtingų taškų.

Skirtinga apdaila labiau kontrastuoja faktūromis nei koloritu, nes naudojami natūralūs atspalviai.

Vyrauja tamsi mediena, raudonos plytos, juodos detalės, balti elementai, o minkštuosiuose balduose atsiranda apčiuopiama, vientisa spalva. Daugelis jų – žalsvų ar pilkšvų atspalvių. Taip pat savotišku dekoravimo būdu tapo ritmiški raštai, regimi laiptų turėkluose, frezuotose virtuvės baldų durelėse, knygų lentynos kompozicijoje, plytų siūlių tinkle, žaliuzių horizontalėse.

Nelabai standartiniu sprendimu tapo virtuvės sienelės apdaila, kuriai pasirinktos tos pačios plytos.

Iš pažiūros ir, daugelio nuomone, toks grublėtas paviršius yra nepraktiškas, tačiau šiuolaikiški apdirbimo būdai leidžia jį paversti funkcionaliu. Plytos buvo dengtos laku – jis saugo nuo dulkėjimo ir atlieka impregnavimo funkciją. Ant plytų nematyti jokių riebalų dėmių ar išdžiūvusių vandens lašų. Be to, darni apdaila leido išlaikyti erdvės vientisumą, neišskyrė virtuvės zonos sienų kitokiomis plokštumomis.

Vonios kambaryje išsaugota ta pati stilistika: čia vyrauja natūralios medžiagos, kontrastingi spalvų deriniai, faktūriški paviršiai, ritmiški raštai. Bendras vaizdas – jaukus ir malonus akiai. Išskirtiniu sprendimu tapo kampu, ant dviejų sienų ploštumų priklijuoti veidrodžiai. Viename jų matyti priešais esančiojo atspindys – taip optiškai praplėsta patalpa ir efektingiau paskirstyta šviesa.

Miegamajame, siekiant pabrėžti relaksacinę kambario nuotaiką, lova pastatyta ne šonu, kaip dažniausiai daroma, o kojūgaliu į langą. Šis sprendimas suteikė galimybę už lovos sukurti atskirtą nuo miegamojo zonos drabužinę ir leido abiem gyventojams prabudus grožėtis vaizdu pro langą. Palei langą suprojektuotos papildomos spintos ir pagilinta palangė. Vientisa visos patalpos apdaila sukuria harmoningą miegamojo atmosferą.

Projektuodama apšvietimą, autorė atkreipė dėmesį ne tik į bendrą, funkcinę šviesą, bet ir į charakteringus apšvietimo scenarijus skirtingoms situacijoms bei nuotaikoms. Akcentiniai šviestuvai virš valgomojo stalo bei salos yra išraiškingesni stilistiškai, o kitur pasirinktas minimalistiškesnis, santūresnis dizainas ar įmontuojamieji LED šviestuvai.

Vientisa interjero koncepcija, vyraujanti suprojektuotose patalpose, sukuria jaukią atmosferą, kurioje gera gyventi, ilsėtis, o išraiškingos tekstūros ir industriniai elementai papildo namus moderniomis, dinamiškomis detalėmis.

DIZAINO KELIONĖS

i

2021: 2 (117) I 39

i

Metų interjero dešimtukas

Koliziejaus motyvai Vilniaus senamiestyje Architektūros studija: 2XJ. Interjero autoriai: Jokūbas Jurgelis, Martina Kriaučiūnienė, Jūratė Volkavičiūtė. Fotografas: Darius Petrulaitis

Jokūbas Jurgelis

40 I 2021: 2 (117)

Dviejų aukštų apartamentai Vilniaus senamiestyje, Užupyje, kaip paveldą atsinešė savitą konstrukciją, o ši padiktavo tam tikrą interjero koncepciją. Plotą į dvi dalis padalijusi siena su arkinėmis angomis pasufleravo sąsajas su projekto idėjine ašimi tapusiais Koliziejaus vaizdiniais. Būtent todėl nuspręsta ne vengti esamos struktūros ar kažkaip ją maskuoti, o išnaudoti rengiant interjerą, pabrėžti ir įprasminti.

Taip akmeninė siena tapo ne tik dekoratyvia dalimi, bet ir funkciškai padalijo erdvę į aktyviąją ir skirtą ramybei, poilsiui.

Pagrindiniu interjero akcentu tapo per bendrąją erdvę besidriekianti siena, kurios apdailai buvo pasirinktas natūralaus travertino akmuo iš pačios Italijos, kaip kad tikrame Koliziejuje! Išlaikyti koncepcijos tyrumą padeda likusios medžiagos bei elementai: jie nuosaikesni spalvos bei tekstūros atžvilgiu, nekonkuruojantys su charakteringiausiu erdvės akcentu. Daugelis paviršių, tokie kaip poliruotas betonas, dažytos sienos, lygūs korpusinių baldų fasadai, yra neutralūs, prislopinti. Smulkesni baldai – iš medžio, odos ar metalo. Jie sužaidžia kaip ryškesni, reikšmingesni elementai, tačiau neužgožia išraiškingos akmeninės tekstūros.

Arkos motyvas perteikė asociacijos su Koliziejumi fragmentą, persikėlusį į Vilniaus senamiestį. Smulkesnėse detalėse, kaip antai durų rankenose ar lenktuose balduose, arkos forma taip pat kartojasi. Visi namų procesai vyksta palei interjero ašį – akmeninę sieną, kuri tarsi monolitas traukia prie savęs svarbiausius gyvenimiškus procesus. Prie jos valgoma, ilsimasi, miegama, prausiamasi, skalbiama.

Pirmame aukšte išsidėsčiusi virtuvės, valgomojo ir laisvalaikio erdvė atskirta akmenine siena nuo miegamųjų su drabužinėmis ir dviejų vonios kambarių. Į patalpas patenkama pro berėmes duris, dailiai įsiliejančias į pertvaros plokštumą. Originali laiptų konstrukcija laisvalaikio zonos viduryje pagyvina erdvę.

Masyvi medžio apdailos laiptų dalis baigiasi sulig šalia stovinčio, panašaus medžiagiškumo stalo aukščiu ir tęsiasi kaip balto metalo ažūras – lengvas, ritmiškas ir nesureikšmintas. Laiptai veda į antrame aukšte esančią biblioteką bei namų šeimininkų miegamąjį su vonios kambariu ir erdvia drabužine.

Viso būsto apšvietimas labai saikingos estetikos, jį projektuojant susitelkta į funkcionalumą. Į lubas įleisti bėgeliai su kryptiniais prožektoriais, tamsesnėse vietose įleisti užglaistomi linijiniai LED šviestuvai ir vos keletas kabamųjų ar prie sienos tvirtinamų šviestuvų. Jų stilistika išlaikoma labai minimalistiška bei nuosaiki, neatkreipianti pernelyg daug dėmesio, nes siekta darnaus bendro vaizdo.

Projekto autoriai sukūrė harmoningą, švarų, istoriją pasakojantį interjerą. Jis ne tik atnešė Italijos legendą į žmonių namus, bet ir padėjo išspręsti konstrukcinius sprendinius gyventojų naudai, taip pat suteikė būstui papildomos pridėtinės vertės.

DIZAINO KELIONĖS

i

2021: 2 (117) I 41

i

Metų interjero dešimtukas

Kontrastingas ir ryškiaspalvis viešbučio interjeras Interjero autorės: Viktorija Puodžiūtė, Audronė Paulauskienė. Bendraautoriai: Donatas Bručas, Viktorija Voronovič.

Fotografas: Norbert Tukaj

Viktorija Puodžiūtė

Audronė Paulauskienė

42 I 2021: 2 (117)

Lietuvos kurortiniame mieste, Birštone, esantis viešbutis išsiskiria dizaino koncepcija, atsiradusia iš supančio konteksto. Tiek šis viešbutis, tiek greta stovintis R. Šilinsko suprojektuotas (rekonstruotas prieš kelerius metų) pastatas turi aiškią postmodernistinę architektūrinę išraišką. Ši epocha vis dažniau atsispindi naujose dizaino tendencijose, todėl šiuo atveju kaipmat prigijo ir suspindėjo gražiausiomis spalvomis.

Kurdamos interjerą, autorės pasitelkė vaikystės prisiminimus, gilinosi į Memfio grupės kūrybą, analizavo šiandienes art deco interpretacijas bei įvertino SPA atmosferos aspektus. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas būtent estetikai – ją norėta suformuoti kaip neįprastą, įsimintiną. Buvo atsižvelgta į tikslinį klientą, kuris yra suaugusysis, tačiau atmesta itin rimta bei solidi aplinka ir pasirinktas ryškiaspalvis, gyvas, žaismingas, laisvės pojūtį sukeliantis interjero stilius.

Kadangi autoriai ir klientas bendradarbiavo nebe pirmą kartą, pasitikėjimu paremtas ryšys bei drąsus, linksmas ir laisvas, vizionieriškas užsakovo būdas leido įgyvendinti netradiciškas, tačiau labai efektingas idėjas. Interjero stilistika perteikia SPA viešbučio idėją: tai turi būti įsimintina, originali, meniška erdvė, skirta pasprukti nuo kasdienybės. Įspūdžiai yra tai, kas įkrauna daugumai žmonių energijos, kūrybiškumo, laisvumo, noro veikti, todėl šį aspektą ir stengtasi pabrėžti.

Pagrindinėmis apdailos medžiagomis interjere tapo betonas, mozaikinio betono (terrazzo) apdaila, veliūras bei ryškiaspalviai dažai. Erdvių išskirtinumui perteikti sėkmingai pritaikytas ryškaus kontrasto principas, kuriuo buvo kuriami ne tik kontrastuojančių spalvų, bet ir apdailos, medžiagiškumo deriniai.

Taip pat stengtasi sukurti kuo daugiau originalių detalių, suteikiančių viešbučiui savotišką charakterį ir atpažįstamumą. Taip atsirado grindų bei durų piešiniai, arkos, sienų dekoras, nestandartiniai šviestuvai ir kiti interjero elementai.

Pastato architektūra nėra stačiakampė, veikiau ovali, todėl viduje taip pat buvo stengtasi tai perteikti. Suapvalintos formos, arkos bei skrituliai tapo išraiškinga postmodernizmo interpretacija, taip pat aptakumas suteikė monumentalumo, atmosferiškumo ir skulptūriškumo. Iš daugybės rakursų ovalių formų perspektyva kinta, todėl keičiasi ir matomas vaizdas, pagaunantis lankytojų žvilgsnius, leidžiantis tyrinėti, stebėtis, atrasti. Toks formų pasirinkimas tapo ne tik interjero stiliaus sprendiniu – jis artimas SPA filosofijai, pagal kurią suapvalintos formos suteikia atsipalaidavimo, poilsio, ramybės nuotaiką.

Viešbučio atpažįstamumo raktu tapo smaragdinė spalva, atsikartojanti visame interjere bei iliustracijų menininkių Indrės Vaičiukaitės bei Karin’os Miller darbai, puošiantys patalpas. Gilūs žalios spalvos tonai malonūs akiai, sukuria gelmės efektą, pabrėžia šešėlius, ramina ir žavi tarsi atogrąžų džiunglės. Pritaikius šiuos atspalvius, interjero autorėms pavyko sukurti tarytum daugiasluoksnes, atmosferiškas, stebinančias ir raminančias erdves, papildytas daugybe autentiškų detalių.

DIZAINO KELIONĖS

i

2021: 2 (117) I 43

i

REKOMENDUOJAME

Išeitis iš beviltiškos padėties atnaujinant apšvietimą

Interjero dizaineriai neretai sulaukia prašymų padėti pertvarkyti senos statybos būstą. Tai – kur kas sunkesnė užduotis, nei suplanuoti naujų namų interjerą. Bene didžiausias keblumas kyla dėl jau esamų inžinerinių tinklų, ypač elektros instaliacijos. Tikrai dažnai susiduriama su situacija, kuomet norisi tam tikroje erdvėje pastatyti spintą ar knygų lentyną, tačiau sprendimą stabdo ne vietoje sumontuotas šviesos jungiklis ar dar tik jam numatyta vieta.

Nebūtina taikytis prie esamos instaliacijos Naujausios technologijos leidžia nesunkiai išspręsti šią problemą.

Nebereikia ardyti sienų ir perkelti apšvietimo jungiklių į kitą vietą.

Galima pasitelkti belaidžius vokiečių gamintojo JUNG jungiklius. „Pagrindinis šių prietaisų pranašumas – nepriklausomai nuo esamos elektros instaliacijos, belaidį jungiklį galima tvirtinti ant sienų ar kitų lygių paviršių – kur tik norite. Belaidis jungiklis gali ištaisyti būsto įrengimo klaidas, kai pamirštama įrengti reikiamoje vietoje jungiklį ar jungiklis sumontuojamas nepatogioje vietoje, jį užstoja baldas. Jis taip pat gali puikiai pasitarnauti ir renovuojant būstą, kai norima perplanuoti patalpos apšvietimo valdymą, tačiau nenorima naujai kloti laidų. Dar vienas iš pra-

44 I 2021: 2 (117)

našumų, kai belaidžiu jungikliu galima valdyti tiesiog atnaujintus šviestuvus ar specialias tam skirtas lemputes“, – pasakojo jungiklių ir protingų namų sistemų centro „JUNG Vilnius“ vadovas Raimundas Skurdenis.

Belaidžio jungiklio veikimui būtini du elementai: siųstuvas, kuris ir yra pats belaidis jungiklis, ir imtuvas – valdiklis, priimantis belaidžio jungiklio siunčiamą signalą ir įvykdantis nustatytą veiksmą. Veiksmų gali būti įvairių: įjungti ar išjungti apšvietimą, paryškinti ar prislopinti šviesą, pakelti ar nuleisti žaliuzes. Pats signalas ar, tiksliau, telegrama, kurią siunčia siųstuvas iki imtuvo, keliauja radijo bangomis. Yra daug įvairių protokolų, veikiančių radijo bangomis. Vieni jų yra pasauliniai, tokie kaip „ZigBee“, „Bluetooth Low Energy“, KNX RF. Kiti būna sukurti ir naudojami pačių gamintojų, pvz., „eNet“.

Valdymas – ir jungikliu, ir telefonu Pasak „JUNG Vilnius“ produkto vadybininko Eugenijaus Maslausko, belaidžiai jungikliai gali veikti kaip pavieniai gaminiai, jie gali būti vienos ar kitos sistemos dalis. Būna ir atskiros belaidžių jungiklių sistemos. „Viskas priklauso nuo poreikio.

Belaidžiais jungikliais galima valdyti atskiras apšvietimo grupes, o prireikus jas įmanoma sujungti į sudėtingesnę sistemą, kur galimas valdymas ne tik jungikliu, bet ir išmaniuoju telefonu net ir nebūnant namuose. Belaidžiai jungikliai labai tinka esamai elektros instaliacijai papildyti“, – aiškina E. Maslauskas.

Vieni JUNG belaidžiai jungikliai skirti „Philips Hue“ šviesos sistemai. Tai – išmanus, tačiau visiškai paprastas šviesos valdymo būdas, kurį labai nesudėtinga susiprogramuoti patiems – nereikia jokių specialių žinių ar įgūdžių.

Kiti JUNG belaidžiai jungikliai veikia per „Bluetooth Mesh“ tinklą, leidžiantį išmaniau ir funkcionaliau valdyti tokias apšvietimo sistemas kaip „Casambi“ ar „Häfele Connect“.

R. Skurdenis pastebi, kad belaidžių jungiklių paklausa auga, ir tai glaudžiai susiję su sistemų, kurias jie valdo, populiarėjimu. „Dabar matome spartų „Philips Hue“ ar „Casambi“ apšvietimo sistemų populiarėjimą. Pastaroji šviesos valdymo sistema šviesos diodus valdo belaidžiu būdu per programėlę. Ši sistema įdiegta į daugelį pirmaujančių gamintojų apšvietimo sistemų. Per „Casambi“ JUNG radiobangius sieninius siųstuvus su „Bluetooth LE“ galima lengvai įtraukti į skaitmeninį šviesos valdymą“, – paaiškino R. Skurdenis.

Panašiai veikia ir „Friends of Hue“ jungiklis. Įdiegus „Philips Hue“ programėlę, JUNG belaidžiai jungikliai atlieka tas pačias valdymo funkcijas kaip ir išmanusis telefonas ar planšetinis kompiuteris. Įtrauktas į „Apple Homekit“ sistemą per „Philips Hue“ valdiklį, „Friends of Hue“ jungiklis gali valdyti ne tik šviesas.

Suteikia daugiau funkcionalumo Ar belaidžiai jungikliai ilgaamžiai? „Reiktų nepamiršti, kad kalbame apie visiškai skirtingą technologiją nei įprasti mechaniniai

jungikliai. Visi belaidžiai jungikliai yra elektroniniai. Žinoma, galbūt elektronika neužtikrina tokio paties ilgaamžiškumo kaip mechaniniai jungikliai, tačiau vertėtų pažiūrėti iš kitos pusės – jie suteikia lankstumo ir žymiai didesnį funkcionalumą“, – pabrėžė „JUNG Vilnius“ vadovas R. Skurdenis.

Kita vertus, belaidžių jungiklių energijos šaltinis dažniausiai būna maitinimo elementas, kurio vidutinis tarnavimo laikas – 5 metai. Tačiau JUNG siūlo ir visiškai naujo tipo belaidžius jungiklius, veikiančius be išorinio maitinimo šaltinio. JUNG belaidžiai jungikliai, skirti „Philips Hue“ ar palaikantys ryšį pagal „Bluetooth Low Energy“ standartą, veikia energijos išgavimo principu.

Radijo signalams perduoti reikalingas tik mažas kiekis energijos, todėl jungimo metu kinetiškai sugeneruotos energijos pakanka, kad siųstuvas veiktų be baterijų ir be ypatingo techninio aptarnavimo. Siųstuvams, veikiantiems „EnOcean“ technologijos pagrindu, radijo telegramai išsiųsti pakanka energijos ,sugeneruotos paspaudus klavišą.

Taip pat yra jungiklių, valdančių šviestuvus ir valdiklius, kurie palaiko tarpusavio ryšį per naują radiobangio ryšio standartą „Bluetooth Low Energy“. Ši technologija pritaikyta daiktų internetui. Jai reikia mažai energijos, o veikimo atstumas – net 10 metrų. Veikimo atstumas, priklausomai nuo sistemos, didinamas naudojant BT „Mesh“ tinklo prietaisus.

Renovuojant būstą tikrai nebėra padėties be išeities, ypač jei kalbama apie elektros instaliaciją. Belaidžiai jungikliai tam tikrai pasitarnaus. Ypač galvojant apie į ateitį orientuotus išmaniuosius namus.

2021: 2 (117) I 45

i

DIZAINO ISTORIJA

DIZAINERĖ IR KELERI JOS VYRAI 1

Tekstas: Jono Malinausko

Anot klasiko, „už kiekvieno sėkmingo vyro slypi moters meilė, o už kiekvienos sėkmingos moters slypi vyro išdavystė“. Nors šią formulę garsios prancūzų dizainerės Charlottės Perriand (1903–1999) likimui galima pritaikyti su tam tikromis išlygom, tačiau nekyla abejonių, kad tik atkaklumas ir dvasios stiprybė nulėmė jos sėkmę vyriškame XX a. architektūros ir dizaino pasaulyje.

Paryžiuje, drabužių sukirpėjo ir siuvėjos šeimoje, gimusi Charlottė anksti atskleidė savo piešimo gabumus ir motinos paskatinta įstojo į Dekoratyviųjų menų mokyklą studijuoti baldų dizainą.

Baigusi studijas ji lankė garsaus dizainerio Maurice’o Dufrêne’o rengiamus „Meistrystės kursus“; jų metu atlikti projektai buvo eksponuojami garsiajame prekybos centre Galeries Lafayette, o 1925 m. devyni Charlottės sukurti dekoratyviniai pano pateko į garsiąją Paryžiaus Tarptautinę moderniosios dekoratyvinės dailės ir pramonės parodą (Exposition Internationale des Arts Décoratifs et Industriels Modernes), kurios eksponatai ir pats pavadinimas davė pradžią pasaulį netrukus užvaldžiusiam art deco stiliui.

2 3

Skirtingai nuo tokių dizaino žvaigždžių kaip garsioji Eileen Gray, kuri tuo metu stebino Paryžių savo ekscentriškais nuotykiais ir prašmatniais interjerais, Charlottė pasirinko kur kas kuklesnį ir racionalesnį gyvenimo būdą. Įsigijusi mansardą Paryžiaus centre, mergina pasišovė paversti ją autorinio dizaino ekspozicija. Sujungusi svetainę ir nedidelę virtuvę į bendrą erdvę, Charlottė specialiai jai iš plieno vamzdžių ir stiklo sukūrė kontuarą pavadinimu Bar Sous le Toit („Baras po stogu“); vėliau šį ir kitus savo baldus ji nusprendė eksponuoti 1927 m. Paryžiaus Rudens salone. Tuo pačiu metu paveikta programinio Le Corbusier kūrinio Vers une Architecture („Į naująją architektūrą“, 1923 m.), dizainerė pasiryžo žūtbūt įsidarbinti jo studijoje. Deja, Charlottės prašymas buvo aro-

4

46 I 2021: 2 (117)

5

6

8

7

gantiškai atmestas, o didžiojo metro atsainiai mesta frazė „Mes čia ne pagalvėles siuvinėjam“, vėliau patekusi į visus dizaino istorijos vadovėlius, įžeidė merginą iki širdies gelmių.

Po keleto dienų architektams nuvykus į tą patį Rudens saloną, Le Corbusier pusbrolis Pierre’as Jeanneret, dirbęs jo biure, atkreipė dėmesį į išskirtinę ir labai modernią Bar Sous le Toit ir kitų Perr­ iand baldų išvaizdą. „Kas tas Perriand? Noriu su juo bendradarbiauti!“ – užsiplieskė Le Corbusier. Išvydęs ant studijos slenksčio neseniai pavarytą merginą, maestro smarkiai susikonfūzijo, tačiau neatsisakė savo ketinimų ir visgi priėmė Charlottę į darbą. Jaunosios dizainerės kuratoriumi, atsakingu už pastatų interjerų projektavimą, tapo jau minėtas Pierre’as Jeanneret. Būdamas tikras prancūzas, jis negalėjo atsispirti moderniai merginos išvaizdai, sportiškai energijai ir jaunatviškam žavesiui; nors Charlottė buvo neseniai ištekėjusi, jų bendradarbiavimas netrukus peraugo į kur kas artimesnį ryšį, trukusį bemaž 10 metų.

Holistinio požiūrio į architektūrą dėka Le Corbusier vertino baldus kaip neatsiejamą pastatų vidinės erdvės dalį ir vadino juos equipment d’habitattion (gyvenamąja įranga). Matydamas, kad užsakovai nesugeba savarankiškai įsigyti tinkamų baldų, Le Corbusier ėmėsi juos projektuoti pats arba patikėdavo tai savo pavaldiniams. Šioje srityje Ch. Perriand teko kone svarbiausias vaidmuo – būtent jos intuicijos ir konstrukcijų išmanymo dėka buvo sukurti funkcionalizmo ikonomis tapę baldai: darbo kėdė B302, foteliai LC 2 ir LC 3 ir, žinoma, legendinis šezlongas LC 4, kurio pirmosioms reklaminėms nuotraukoms pozavo pati dizainerė. Unikali šio baldo forma, kiek primenanti lėktuvo sparno profilį, tapo ne tik

1. Charlottė Perriand pozuoja šezlongo LC 4 reklamai. Nuotr. Pierre’o Jeanneret, 1928 m. 2. Charlottės namai Paryžiuje, 1928 m. 3. Bar Sous le Toit, eksponuojamas 1927 m. Rudens salone Paryžiuje. 4. Pasisukanti darbo kėdė B302, 1928–29 m., gam. Cassina, 1978 m. 5. Fotelis LC 2 Grand Confort, 1928 m., gam. Cassina nuo 1965 m. 6. Autorių parašai, atkartoti ant LC 4 karkaso. 7. Villa Savoye interjeras, 1931 m.

8. Parodos Pasirinkimas, tradicija, kūryba fragmentas. Tokijas, 1941 m.

9. Maison du jeune homme interjero fragmentas, 1935 m. 10. Prancūzijos geležinkelių bendrovės būstinės Londone fasadas, 1963 m.

komforto etalonu, bet ir universalia funkcionalizmo metafora. Visi minėti baldai tapo neatsiejama tokių garsių architektūrinių projektų kaip Villa de Madrot, Cité de Refuge, studentų bendrabučių Paryžiaus universiteto miestelyje ir, žinoma, chrestomatinės Villa Savoye (1931 m.) dalimi. Tais laikais daugelis baldų buvo pristatomi kaip integruota architektūros projektų dalis, tad jų autorystė „pagal nutylėjimą“ buvo priskiriama visuotinai pripažintam funkcionalizmo meistrui, nors kai kuriuos baldų projektus 1927–29 m.

Perriand pristatinėjo savo vardu. Tik 6-ajame dešimtmetyje italų firmai Cassina atnaujinus daugelio šių baldų gamybą, jų autorių sąraše šalia Le Corbusier galutinai įsitvirtino Charlottės Perriand ir Pierre’o Jeanneret pavardės.

Greta stambių komercinių užsakymų Charlottė rasdavo laiko ir konceptualiems projektams. 1935 m. kartu su Le Corbusier, Pierre’u Jeanneret, René Herbstu ir Louis Sognot Briuselio universalioje parodoje ji parodė Maison du jeune homme („Jaunuolio namai“) projektą. Čia pirmą kartą ištaigingą, bet brangų metalą baldų konstrukcijose pakeitė minkštas ir plastiškas medis.

9

10

2021: 2 (117) I 47

11

„Aš mėgau metalo tikslumą, jo blizgesį ir lakuotų metalo paviršių spalvą, tačiau man patiko ir medžio švelnumas“, – vėliau prisiminė dizainerė. Net vertinat šiandienos kriterijais, šis atviro plano interjeras atrodo labai moderniai, juolab jis įkūnija ligi šiol aktualią rytietiškos filosofijos perkėlimo į vakarietišką būstą idėją, lydimą funkcinių erdvių suliejimo ir moters išlaisvinimo iš buities gniaužtų siekio. Panašias problemas dizainerė sprendė dalyvaudama jungtinėje buities daiktų ekspozicijoje Paryžiuje vykstančioje Namų apyvokos reikmenų parodoje (Salon des Appareils Ménagers), tiek 1936-aisiais, tiek pokario metais.

Charlottė, kaip ir derėjo pažangiems ano meto architektams, aktyviai dalyvavo socialinėje-politinėje veikloje. 1929 m. ji tapo viena iš Moderniųjų dailininkų sąjungos (Union des Artistes Modernes, UAM), propagavusios racionalų gyvenamosios aplinkos organizavimą, įkūrėja, o 1932 m. ji įstojo į kairuolišką Revoliucinių rašytojų ir dalininkų asociaciją (Association des Écrivains et des Artistes Révolutionnaires). Žavėdamasis radikaliomis Charlottės pažiūromis, taip pat įvertindamas socialinę jos projektų kryptį, garsusis abstrakcionistas Pablo Picasso (beje, Prancūzijos komunistų partijos narys nuo 1944 m.) aktyviai siūlė jos interjerams savo tapybos darbus, tačiau dizainerė pirmenybę atidavė kitam, ne mažiau žinomam kairiosios pakraipos tapytojui Fernand’ui Léger. Jo darbai pirmąkart eksponuoti Maison du jeune homme projekte, o vėliau buvo integruojami į daugelį kitų interjerų.

Po to, kai Salon des Appareils Ménagers 1936 m. parodai Charlottė sukūrė 16 m ilgio fotomontažą „Naujasis Paryžiaus skurdas“, ji

13

14

15

48 I 2021: 2 (117)

12

pelnė monumentalistės reputaciją ir kartu su F. Léger buvo pasamdyta padaryti dekoratyvinius pano 1937 m. pasaulinės parodos Paryžiuje Žemės ūkio paviljonui. Taip pat ji prisidėjo prie skandalingai išgarsėjusio Le Corbusier Pavillon des Temps Nouveaux (Naujųjų laikų paviljono) šioje parodoje projektavimo ir grafinio apipavidalinimo. Deja, kilus esminiams nesutarimams statybos metu, neapsikentęs patronas treptelėjo koja ir po dešimties bendro darbo metų Charlottei teko palikti jo studiją. Atsisveikinimas su Le Corbusier, anot dizainerės, leido jai išlįsti iš Maestro šešėlio ir pradėti sėkmingą savarankišką karjerą. Tiesa, ryšiai nebuvo visiškai nutraukti: pokario metais, tarpininkaujant vis tam pačiam Pierre’ui Jeanneret, Charlottė sukūrė ne vieną baldų projektą Le Corbusier pastatams, tarp jų modulinius virtuvės baldus garsiajam kompleksui Unité d’Habitation Marselyje (1952 m.).

Naujas Ch. Perriand gyvenimo puslapis atsivėrė sulig Antrojo pasaulinio karo pradžia. Vokiečiams puolant Prancūziją, ji paliko šalį ir iškeliavo į tolimąją Japoniją, kur buvo pakviesta eiti Pramonės ir prekybos ministerijos patarėjos dizaino klausimais pareigas.

Būdama Tekančios Saulės šalyje, Charlottė lankė amatų mokyklas, skaitė paskaitas ir, padedama buvusio kolegos iš Le Corbusier studijos laikų D. Sakakuros, netgi surengė šiuolaikinio dizaino parodą „Pasirinkimas, tradicija, kūryba“. Rengiant parodą jai talkino jaunas dizaineris Sori Yanagi, vėliau išgarsėjęs kaip suolelio Butterfly ir kitų baldų kūrėjas. Sori tėvas Yanagi Sōetsu pasirodė besąs japonų tradicinio meno žinovas; per trumpą laiką jis supažindino dizainerę su Japonijos buities ir kultūros tradicijomis. Šios padarė didelę įtaką Charlottės pokario metų kūrybai.

1940 m. rugsėjį Japonijai įstojus į karą, Perriand, kaip ir kiti europiečiai, buvo ekstraduota iš šalies ir, neturėdama galimybės išvykti į JAV, net 6 metams įstrigo Vietname. Čia ji ne tik ištekėjo antrą kartą ir susilaukė dukros Pernettės, bet ir skyrė daug laiko vietinių amatų studijoms. 1946 m. parvykusi į Prancūziją, ji atnaujino organizacinę bei parodinę veiklą UAM sąjungoje, taip pat grįžo prie interjerų kūrimo. Jos vyrui Jacques’ui Martenui dirbant transporto vadybos srityje, dizainerei teko apipavidalinti ne vieną Prancūzijos transporto įmonių atstovybę užsienyje. Labiausiai pagarsėjo „Air France“ (1957 m.) ir Prancūzijos geležinkelių (1963 m.)

16

17

atstovybių Londone projektai. Taip pat buvo sukurta visa serija kartotinų interjerų pastatams Paryžiaus universiteto miestelyje: Maison de la Tunisie (1952 m.), Maison de la Mexique (1953 m.) ir kt. Išvykusi paskui vyrą kuriam laikui gyventi į Braziliją, Charlottė ne tik suprojektavo reprezentacines „Air France“ atstovybės patalpas Rio de Žaneire, bet ir persiėmė žymių vietos dizainerių, tokių kaip Sergio Rodriguezo (1927–2014), medinių baldų kūrimo idėjomis.

Dizainerei teko dar sykį sugrįžti į Japoniją 1953 m., kur, padedama to paties Dz. Sakakuros, ji surengė parodą „Menų sintezės pasiūlymai“ Takashimaya prekybos centre Tokijuje. Parodoje greta jos pačios darbų buvo eksponuojami Fernand’o Léger ir Le Corbusier kūriniai – tekstilė bei keramika. Kai kuriuos baldus, pvz., lentyną Nuage Charlottė sukūrė remdamasi pirmojo vizito į Japoniją metu surinkta medžiaga.

1956 m. Stephas Simonas nusprendė atidaryti Paryžiuje Charlottės Perriand ir Jeano Prouvé autorinio dizaino galeriją. Specialiai jai dizainerė ne tik sukūrė keletą konceptualių ekspozicijų, bet ir suprojektavo baldų seriją iš atskirai įsigyjamų modulinių elementų – savotišką modulinį konstruktorių. „Svarbiausia suvokti, kad tai, kas skatina šiuolaikinio dizaino raidą, yra tyrimų dvasia; tai analizės procesas, o ne stiliaus paieškos“, – pasakė Ch. Perriand viename savo interviu apibendrinama šio kūrybos periodo patirtį.

Visą gyvenimą Charlottė garsėjo puikia sveikata, mėgo sportą, visų pirma – alpinizmą. Dar dirbdama pas Le Corbusier, remdamasi savo patirtimi, kartu su P. Jeanneret ji suprojektavo surenkamąjį namelį kalnų slidininkams Refuge Tonneau („Slėptuvę-bačką“), kuris turėjo būti greitai ir paprastai surenkamas iš gamykloje pagamintų metalo konstrukcijų. Šis projektas savaip pateisino garsiąją Le Corbusier frazę apie „namą kaip gyvenimui skirtą mašiną“, taip pat išplėtojo Jeano Prouvé mobilaus metalinio būsto idėją. Vėliau Charlottei teko įgyvendinti Prancūzijos Alpėse kur kas stambesnius projektus, iš kurių labiausiai išgarsėjo Les Arcs – 1968 m. iš modulinių tūrių sudėliotas slidinėjimo kurorto viešbutis. Pastatui įrengti Perriand plačiai naudojo medžio masyvo baldus, sukurtus remiantis Savojos regiono – savo tėvo gimtinės – tradicijomis. Medinės architektūros temą architektė pratęsė viename vėlesnių projektų – nuosavame kalnų namelyje, pastatytame netoli Meribelio miestelio 1960 m.

20 21

18

19

„Namas, kurį ji suprojektavo sau Alpėse, yra turbūt poetiškiausias ir sumaniausias rezultatas, perkeliant į Prancūziją japoniškąjį l’art de vivre“, – pripažino viena architektūros kritikė.

Vienu iš paskutiniųjų Charlottės prisiminimų apie Japoniją tapo Arbatos paviljonas (Maison du Thé), pastatytas ant UNESCO būstinės Paryžiuje stogo Japonijos kultūros festivalio proga 1993 m.

Nors greta puikavosi rimtų konkurentų – Tadao Ando ir Ettore’ės Sottsasso – sukurti statiniai, lankytojai ir kritikai vieningai pripažino, kad Charlottės Arbatos paviljono dizainas buvo neprilygstamas savo paprastumu ir subtiliu dvasingumu. Naudodama tradicines medžiagas – pušies medieną ir bambuką, natūralius gamtos elementus – akmenis ir vandenį, dizainerė sukūrė unikalų statinį, dvelkiantį ramia atmosfera, reikalinga arbatos ceremonijai.

Prancūzijos visuomenė ligi šiol nepamiršta Ch. Perriand nuopelnų šalies kultūrai. Fondation Louis Vuitton paramos dėka keletas populiariųjų prieškario interjerų bei žinomiausių baldų buvo kruopščiai atkurti ir eksponuojami Paryžiuje 2019 m. pabaigoje surengtoje parodoje Charlotte Perriand: Inventing a New World, skirtoje 20-osioms dizainerės mirties metinėms. Parodos reklaminį plakatą, atliktą 1930-ųjų metų stiliumi, puošė vien tik perlų vėriniu pasidabinusios Ch. Perriand jaunystės nuotrauka Prancūzijos Alpių fone, o aplinkui ją erdvėje sklandė vyrų, paveikusių jos profesinę karjerą, vardai: Le Corbusier ir Georges’as Braque’as, Fernand’as Léger ir Pablo Picasso, Joanas Miró ir Alexanderas Calderis, Isamu Noguchi ir Sōfu Teshigahara. Nors liko nepaminėti tokie svarbūs ir artimi dizainerei žmonės kaip Pierre’as Jeanneret ir Jeanas Prouvé, bet ir šio sąrašo visiškai pakako, kad įsitikintume atkakliosios dizainerės profesine sėkme ir tvirta padėtimi „vyriškame“ dizaino ir architektūros pasaulyje.

11. Charlottė Perriand ir Fernand’as Léger, dekoratyvinis pano, eksponuojamas Pasaulinės parodos Žemės ūkio paviljone.

Paryžius, 1937 m., 12. Lentyna, skirta Paryžiaus universiteto bibliotekai, 1953 m. 13. Staliukų rinkinys Petalo, 1951 m., gam.

Cassina, 2009 m. 14. Medinė kėdė, pagaminta pagal Ch. Perriand eskizą 1959 m. 15. Virtuvės baldai, skirti kompleksui Unité d’Habitation, 1952 m. 16. Ekspozicijos Menų sintezės pasiūlymai fragmentas. Tokijas, 1953 m. 17. Surenkamas namelis Refuge Tonneau, 1938 m. 18. Parodos Charlotte Perriand: Inventing a New World plakatas, 2019 m. 19. Architektė Charlottė Perriand savo studijoje, 1991 m. 20. Kalnų namelio Meribelyje (Prancūzijos Alpės) interjero fragmentas, 1960 m. 21. Paviljono Maison de Thé interjeras, 1993 m.

2021: 2 (117) I 49