dizainerė ir keleri jos vyrai

TEKSTAS: jono malinausko

Paryžiuje, drabužių sukirpėjo ir siuvėjos šeimoje, gimusi Charlottė anksti atskleidė savo piešimo gabumus ir motinos paskatinta įstojo į Dekoratyviųjų menų mokyklą studijuoti baldų dizainą. Baigusi studijas ji lankė garsaus dizainerio Maurice’o Dufrêne’o rengiamus „Meistrystės kursus“; jų metu atlikti projektai buvo eksponuojami garsiajame prekybos centre Galeries Lafayette, o 1925 m. devyni Charlottės sukurti dekoratyviniai pano pateko į garsiąją Paryžiaus Tarptautinę moderniosios dekoratyvinės dailės ir pramonės parodą (Exposition Internationale des Arts Décoratifs et Industriels Modernes), kurios eksponatai ir pats pavadinimas davė pradžią pasaulį netrukus užvaldžiusiam art deco stiliui.

Skirtingai nuo tokių dizaino žvaigždžių kaip garsioji Eileen Gray, kuri tuo metu stebino Paryžių savo ekscentriškais nuotykiais ir prašmatniais interjerais, Charlottė pasirinko kur kas kuklesnį ir racionalesnį gyvenimo būdą. Įsigijusi mansardą Paryžiaus centre, mergina pasišovė paversti ją autorinio dizaino ekspozicija. Sujungusi svetainę ir nedidelę virtuvę į bendrą erdvę, Charlottė specialiai jai iš plieno vamzdžių ir stiklo sukūrė kontuarą pavadinimu Bar Sous le Toit („Baras po stogu“); vėliau šį ir kitus savo baldus ji nusprendė eksponuoti 1927 m. Paryžiaus Rudens salone. Tuo pačiu metu paveikta programinio Le Corbusier kūrinio Vers une Architecture („Į naująją architektūrą“, 1923 m.), dizainerė pasiryžo žūtbūt įsidarbinti jo studijoje. Deja, Charlottės prašymas buvo aro-

gantiškai atmestas, o didžiojo metro atsainiai mesta frazė „Mes čia ne pagalvėles siuvinėjam“, vėliau patekusi į visus dizaino istorijos vadovėlius, įžeidė merginą iki širdies gelmių.

Po keleto dienų architektams nuvykus į tą patį Rudens saloną, Le Corbusier pusbrolis Pierre’as Jeanneret, dirbęs jo biure, atkreipė dėmesį į išskirtinę ir labai modernią Bar Sous le Toit ir kitų Perriand baldų išvaizdą. „Kas tas Perriand? Noriu su juo bendradarbiauti!“ – užsiplieskė Le Corbusier. Išvydęs ant studijos slenksčio neseniai pavarytą merginą, maestro smarkiai susikonfūzijo, tačiau neatsisakė savo ketinimų ir visgi priėmė Charlottę į darbą. Jaunosios dizainerės kuratoriumi, atsakingu už pastatų interjerų projektavimą, tapo jau minėtas Pierre’as Jeanneret. Būdamas tikras prancūzas, jis negalėjo atsispirti moderniai merginos išvaizdai, sportiškai energijai ir jaunatviškam žavesiui; nors Charlottė buvo neseniai ištekėjusi, jų bendradarbiavimas netrukus peraugo į kur kas artimesnį ryšį, trukusį bemaž 10 metų.

Holistinio požiūrio į architektūrą dėka Le Corbusier vertino baldus kaip neatsiejamą pastatų vidinės erdvės dalį ir vadino juos equipment d’habitattion (gyvenamąja įranga). Matydamas, kad užsakovai nesugeba savarankiškai įsigyti tinkamų baldų, Le Corbusier ėmėsi juos projektuoti pats arba patikėdavo tai savo pavaldiniams. Šioje srityje Ch. Perriand teko kone svarbiausias vaidmuo – būtent jos intuicijos ir konstrukcijų išmanymo dėka buvo sukurti funkcionalizmo ikonomis tapę baldai: darbo kėdė B302, foteliai LC 2 ir LC 3 ir, žinoma, legendinis šezlongas LC 4, kurio pirmosioms reklaminėms nuotraukoms pozavo pati dizainerė. Unikali šio baldo forma, kiek primenanti lėktuvo sparno profilį, tapo ne tik komforto etalonu, bet ir universalia funkcionalizmo metafora. Visi minėti baldai tapo neatsiejama tokių garsių architektūrinių projektų kaip Villa de Madrot, Cité de Refuge, studentų bendrabučių Paryžiaus universiteto miestelyje ir, žinoma, chrestomatinės Villa Savoye (1931 m.) dalimi. Tais laikais daugelis baldų buvo pristatomi kaip integruota architektūros projektų dalis, tad jų autorystė „pagal nutylėjimą“ buvo priskiriama visuotinai pripažintam funkcionalizmo meistrui, nors kai kuriuos baldų projektus 1927–29 m. Perriand pristatinėjo savo vardu. Tik 6-ajame dešimtmetyje italų firmai Cassina atnaujinus daugelio šių baldų gamybą, jų autorių sąraše šalia Le Corbusier galutinai įsitvirtino Charlottės Perriand ir Pierre’o Jeanneret pavardės.

Greta stambių komercinių užsakymų Charlottė rasdavo laiko ir konceptualiems projektams. 1935 m. kartu su Le Corbusier, Pierre’u Jeanneret, René Herbstu ir Louis Sognot Briuselio universalioje parodoje ji parodė Maison du jeune Homme („Jaunuolio namai“) projektą. Čia pirmą kartą ištaigingą, bet brangų metalą baldų konstrukcijose pakeitė minkštas ir plastiškas medis.

1. charlottė perriand pozuoja šezlongo lc 4 reklamai. nuotr. pierre’o jeanneret, 1928 m. 2.charlottės namai paryžiuje, 1928 m. 3.Bar Sous le toit, eksponuojamas 1927 m. rudens salone paryžiuje. 4. pasisukanti darbo kėdė B302, 1928–29 m., gam. cassina, 1978 m. 5. Fotelis lc 2 Grand confort, 1928 m., gam. cassina nuo 1965 m. 6. autorių parašai, atkartoti ant lc 4 karkaso. 7. Villa Savoye interjeras, 1931 m. 8.parodos pasirinkimas, tradicija, kūryba fragmentas. tokijas, 1941 m. 9. maison du jeune homme interjero fragmentas, 1935 m. 10. prancūzijos geležinkelių bendrovės būstinės londone fasadas, 1963 m.

„Aš mėgau metalo tikslumą, jo blizgesį ir lakuotų metalo paviršių spalvą, tačiau man patiko ir medžio švelnumas“, – vėliau prisiminė dizainerė. Net vertinat šiandienos kriterijais, šis atviro plano interjeras atrodo labai moderniai, juolab jis įkūnija ligi šiol aktualią rytietiškos filosofijos perkėlimo į vakarietišką būstą idėją, lydimą funkcinių erdvių suliejimo ir moters išlaisvinimo iš buities gniaužtų siekio. Panašias problemas dizainerė sprendė dalyvaudama jungtinėje buities daiktų ekspozicijoje Paryžiuje vykstančioje Namų apyvokos reikmenų parodoje (Salon des Appareils Ménagers), tiek 1936-aisiais, tiek pokario metais.

Charlottė, kaip ir derėjo pažangiems ano meto architektams, aktyviai dalyvavo socialinėje-politinėje veikloje. 1929 m. ji tapo viena iš Moderniųjų dailininkų sąjungos (Union des Artistes Modernes, UAM), propagavusios racionalų gyvenamosios aplinkos organizavimą, įkūrėja, o 1932 m. ji įstojo į kairuolišką Revoliucinių rašytojų ir dalininkų asociaciją (Association des Écrivains et des Artistes Révolutionnaires). Žavėdamasis radikaliomis Charlottės pažiūromis, taip pat įvertindamas socialinę jos projektų kryptį, garsusis abstrakcionistas Pablo Picasso (beje, Prancūzijos komunistų partijos narys nuo 1944 m.) aktyviai siūlė jos interjerams savo tapybos darbus, tačiau dizainerė pirmenybę atidavė kitam, ne mažiau žinomam kairiosios pakraipos tapytojui Fernand’ui Léger. Jo darbai pirmąkart eksponuoti Maison du jeune Homme projekte, o vėliau buvo integruojami į daugelį kitų interjerų.

Po to, kai Salon des Appareils Ménagers 1936 m. parodai Charlottė sukūrė 16 m ilgio fotomontažą „Naujasis Paryžiaus skurdas“, ji pelnė monumentalistės reputaciją ir kartu su F. Léger buvo pasamdyta padaryti dekoratyvinius pano 1937 m. Pasaulinės parodos Paryžiuje Žemės ūkio paviljonui. Taip pat ji prisidėjo prie skandalingai išgarsėjusio Le Corbusier Pavillon des Temps Nouveaux (Naujųjų laikų paviljono) šioje parodoje projektavimo ir grafinio apipavidalinimo. Deja, kilus esminiams nesutarimams statybos metu, neapsikentęs patronas treptelėjo koja ir po dešimties bendro darbo metų Charlottei teko palikti jo studiją. Atsisveikinimas su Le Corbusier, anot dizainerės, leido jai išlįsti iš Maestro šešėlio ir pradėti sėkmingą savarankišką karjerą. Tiesa, ryšiai nebuvo visiškai nutraukti: pokario metais, tarpininkaujant vis tam pačiam Pierre’ui Jeanneret, Charlottė sukūrė ne vieną baldų projektą Le Corbusier pastatams, tarp jų modulinius virtuvės baldus garsiajam kompleksui Unité d’Habitation Marselyje (1952 m.).

Naujas Ch. Perriand gyvenimo puslapis atsivėrė sulig Antrojo pasaulinio karo pradžia. Vokiečiams puolant Prancūziją, ji paliko šalį ir iškeliavo į tolimąją Japoniją, kur buvo pakviesta eiti Pramonės ir prekybos ministerijos patarėjos dizaino klausimais pareigas. Būdama Tekančios Saulės šalyje, Charlottė lankė amatų mokyklas, skaitė paskaitas ir, padedama buvusio kolegos iš Le Corbusier studijos laikų D. Sakakuros, netgi surengė šiuolaikinio dizaino parodą „Pasirinkimas, tradicija, kūryba“. Rengiant parodą jai talkino jaunas dizaineris Sori Yanagi, vėliau išgarsėjęs kaip suolelio Butterfly ir kitų baldų kūrėjas. Sori tėvas Yanagi Sōetsu pasirodė besąs japonų tradicinio meno žinovas; per trumpą laiką jis supažindino dizainerę su Japonijos buities ir kultūros tradicijomis. Šios padarė didelę įtaką Charlottės pokario metų kūrybai. 1940 m. rugsėjį Japonijai įstojus į karą, Perriand, kaip ir kiti europiečiai, buvo ekstraduota iš šalies ir, neturėdama galimybės išvykti į JAV, net 6 metams įstrigo Vietname. Čia ji ne tik ištekėjo antrą kartą ir susilaukė dukros Pernettės, bet ir skyrė daug laiko vietinių amatų studijoms. 1946 m. parvykusi į Prancūziją, ji atnaujino organizacinę bei parodinę veiklą UAM sąjungoje, taip pat grįžo prie interjerų kūrimo. Jos vyrui Jacques’ui Martenui dirbant transporto vadybos srityje, dizainerei teko apipavidalinti ne vieną Prancūzijos transporto įmonių atstovybę užsienyje. Labiausiai pagarsėjo „Air France“ (1957 m.) ir Prancūzijos geležinkelių (1963 m.)

atstovybių Londone projektai. Taip pat buvo sukurta visa serija kartotinų interjerų pastatams Paryžiaus universiteto miestelyje: Maison de la Tunisie (1952 m.), Maison de la Mexique (1953 m.) ir kt. Išvykusi paskui vyrą kuriam laikui gyventi į Braziliją, Charlottė ne tik suprojektavo reprezentacines „Air France“ atstovybės patalpas Rio de Žaneire, bet ir persiėmė žymių vietos dizainerių, tokių kaip Sergio Rodriguezo (1927–2014), medinių baldų kūrimo idėjomis.

Dizainerei teko dar sykį sugrįžti į Japoniją 1953 m., kur, padedama to paties Dz. Sakakuros, ji surengė parodą „Menų sintezės pasiūlymai“ Takashimaya prekybos centre Tokijuje. Parodoje greta jos pačios darbų buvo eksponuojami Fernand’o Léger ir Le Corbusier kūriniai – tekstilė bei keramika. Kai kuriuos baldus, pvz., lentyną Nuage Charlottė sukūrė remdamasi pirmojo vizito į Japoniją metu surinkta medžiaga. 1956 m. Stephas Simonas nusprendė atidaryti Paryžiuje Charlottės Perriand ir Jeano Prouvé autorinio dizaino galeriją. Specialiai jai dizainerė ne tik sukūrė keletą konceptualių ekspozicijų, bet ir suprojektavo baldų seriją iš atskirai įsigyjamų modulinių elementų – savotišką modulinį konstruktorių. „Svarbiausia suvokti, kad tai, kas skatina šiuolaikinio dizaino raidą, yra tyrimų dvasia; tai analizės procesas, o ne stiliaus paieškos“, – pasakė Ch. Perriand viename savo interviu apibendrinama šio kūrybos periodo patirtį.

Visą gyvenimą Charlottė garsėjo puikia sveikata, mėgo sportą, visų pirma – alpinizmą. Dar dirbdama pas Le Corbusier, remdamasi savo patirtimi, kartu su P. Jeanneret ji suprojektavo surenkamąjį namelį kalnų slidininkams Refuge Tonneau („Slėptuvę-bačką“), kuris turėjo būti greitai ir paprastai surenkamas iš gamykloje pagamintų metalo konstrukcijų. Šis projektas savaip pateisino garsiąją Le Corbusier frazę apie „namą kaip gyvenimui skirtą mašiną“, taip pat išplėtojo Jeano Prouvé mobilaus metalinio būsto idėją. Vėliau Charlottei teko įgyvendinti Prancūzijos Alpėse kur kas stambesnius projektus, iš kurių labiausiai išgarsėjo Les Arcs – 1968 m. iš modulinių tūrių sudėliotas slidinėjimo kurorto viešbutis. Pastatui įrengti Perriand plačiai naudojo medžio masyvo baldus, sukurtus remiantis Savojos regiono – savo tėvo gimtinės – tradicijomis. Medinės architektūros temą architektė pratęsė viename vėlesnių projektų – nuosavame kalnų namelyje, pastatytame netoli Meribelio miestelio 1960 m. „Namas, kurį ji suprojektavo sau Alpėse, yra turbūt poetiškiausias ir sumaniausias rezultatas, perkeliant į Prancūziją japoniškąjį l’art de vivre“, – pripažino viena architektūros kritikė.

Vienu iš paskutiniųjų Charlottės prisiminimų apie Japoniją tapo Arbatos paviljonas (Maison du Thé), pastatytas ant UNESCO būstinės Paryžiuje stogo Japonijos kultūros festivalio proga 1993 m. Nors greta puikavosi rimtų konkurentų – Tadao Ando ir Ettore’ės Sottsasso – sukurti statiniai, lankytojai ir kritikai vieningai pripažino, kad Charlottės Arbatos paviljono dizainas buvo neprilygstamas savo paprastumu ir subtiliu dvasingumu. Naudodama tradicines medžiagas – pušies medieną ir bambuką, natūralius gamtos elementus – akmenis ir vandenį, dizainerė sukūrė unikalų statinį, dvelkiantį ramia atmosfera, reikalinga arbatos ceremonijai.

Prancūzijos visuomenė ligi šiol nepamiršta Ch. Perriand nuopelnų šalies kultūrai. Fondation Louis Vuitton paramos dėka keletas populiariųjų prieškario interjerų bei žinomiausių baldų buvo kruopščiai atkurti ir eksponuojami Paryžiuje 2019 m. pabaigoje surengtoje parodoje Charlotte Perriand: Inventing a New World, skirtoje 20-osioms dizainerės mirties metinėms. Parodos reklaminį plakatą, atliktą 1930-ųjų metų stiliumi, puošė vien tik perlų vėriniu pasidabinusios Ch. Perriand jaunystės nuotrauka Prancūzijos Alpių fone, o aplinkui ją erdvėje sklandė vyrų, paveikusių jos profesinę karjerą, vardai: Le Corbusier ir Georges’as Braque’as, Fernand’as Léger ir Pablo Picasso, Joanas Miró ir Alexanderas Calderis, Isamu Noguchi ir Sōfu Teshigahara. Nors liko nepaminėti tokie svarbūs ir artimi dizainerei žmonės kaip Pierre’as Jeanneret ir Jeanas Prouvé, bet ir šio sąrašo visiškai pakako, kad įsitikintume atkakliosios dizainerės profesine sėkme ir tvirta padėtimi „vyriškame“ dizaino ir architektūros pasaulyje.

11. charlottė perriand ir Fernand’as léger, dekoratyvinis pano, eksponuojamas pasaulinės parodos Žemės ūkio paviljone. paryžius, 1937 m., 12. lentyna, skirta paryžiaus universiteto bibliotekai, 1953 m. 13. staliukų rinkinys petalo, 1951 m., gam. cassina, 2009 m. 14. medinė kėdė, pagaminta pagal ch. perriand eskizą 1959 m. 15. Virtuvės baldai, skirti kompleksui unité d’Habitation, 1952 m. 16. ekspozicijos menų sintezės pasiūlymai fragmentas. tokijas, 1953 m. 17. surenkamas namelis Refuge tonneau, 1938 m. 18. parodos charlotte perriand: inventing a new World plakatas, 2019 m. 19. architektė charlottė perriand savo studijoje, 1991 m. 20. kalnų namelio meribelyje (prancūzijos alpės) interjero fragmentas, 1960 m. 21. paviljono maison de thé interjeras, 1993 m.