Centro“ konkurso „Metų interjeras / Auksinė paletė“ 10-ukas

kaliu būdu buvo sukurtas šiuolaikinės aplinkos ryšys su istorija ir pastato kontekstu.

Trečioji pastato erdvė – rūsys – yra architektūrinė jungtis su kitais ansamblio pastatais: bažnyčia ir gimnazija. Tai istorinė išlikusi pastatų ansamblio dalis, buvusi vežiminė ir dirbtuvės. Rūsio erdvės išimtinai skirtos mokinių saviugdai. Jo koridoriuose eksponuojami gimnazistų darbai, todėl rūsio sienos išskirtinai baltos ir gerai apšviestos kryptiniais prožektoriais bėgeliuose. Visas patalpas čia funkciškai sujungia meninės medijų krypties – fotografijos, vaizdo, garso – studijos. Jas įrengti buvo nemenkas iššūkis, nes siekta sukurti kokybišką garso akustiką. Atsižvelgiant į esamą patalpų struktūrą, atviresnės erdvės naudojamos kaip savarankiška mokinių saviugdos zona, uždaros patalpos – medijų studijoms. Pusiau atviros erdvės reguliuojamos puslankio formos bėgelio akustinių užuolaidų sistema. Foto- ir videostudija, garso įrašų studija ir montažinė, kino salė – funkcinės erdvės, kuriomis gali naudotis mokiniai tiek pamokų reikmėms, tiek asmeninei saviraiškai. Rūsyje, kino salės patalpoje, architektai išsaugojo ir įkomponavo istoriškai likusios atkastos krosnies fragmentus. IŠŠŪKIS. Pasak projekto architektės Lauros Malcaitės, daugiausia dėmesio ir jėgų reikalavo funkcinių zonų suskirstymo ir patalpų saugumo klausimai: kaip patogiai suskirstyti erdvę per tris aukštus? Kaip suderinti trijų interesų laukų – mokinių, vienuolių ir visuomenės – srautus ir lanksčias lankymo valandas? Kaip užtikrinti saugų knygų išdavimą ir tausojantį bendradarbiavimo santykį? ĮDOMYBĖ. Bibliotekos knygų lentynose skirtingose vietose įkomponuota nedidelė, kintanti kolekcijos „Misijų stotelė“ dalis. „Misijų stotelė“ – tai knygų, žurnalų, laiškų, audio- ir videoeksponatų, egzotiškų rakandų ir kitų artefaktų kolekcija, pasakojanti apie įvairias kultūras bei lietuvių misionierių veiklą visame pasaulyje, per daugiau kaip pusšimtį metų surinkta kunigo Antano Saulaičio SJ, jo draugų ir bendražygių. Uždara plokštuma su akute – interaktyvus eksponavimo būdas. Beieškant knygų, galima netikėtai rasti vieną tokių stotelių ir pramogai susipažinti su jos eksponatu per akutę durelėse. Planuojama, kad kolekcijos eksponatai bus nuolat atnaujinami. PROCESAS. Ne mažiau įdomus dar 2017 m. prasidėjęs interjero kūrimo procesas. Laura Malcaitė atvira: „Darbo procesas buvo ilgas, bet labai malonus. Simbiozė tarp užsakovų ir architektų buvo akivaizdi ir dirbti kartu buvo lengva. Paskelbėme kūrybines dirbtuves, kurioms nuosekliai ruošėmės mėnesį.“ Kūrybinių dirbtuvių tikslas buvo įtraukti mokyklos bendruomenę į aktyvią diskusiją ir projektavimo procesą, sužinoti jos narių poreikius ir išgirsti jų idėjas. Remiantis išvadomis, buvo noras suformuoti bendrą interjero viziją. Taigi kūrybinėse dirbtuvėse dalyvavo septyniasdešimt Jėzuitų gimnazijos mokytojų ir administracijos narių, „Inblum“ architektai. Po jų buvo paruoštas projektinis interjero koncepcijos pasiūlymas ir pristatytas bendruomenei. Tada pradėtas kurti techninis projektas. Bendruomenės įtraukimas į pastato įveiklinimo procesą tęsiamas ir šiandien: kuriamas kintantis Lojotekos vizualinis identitetas (diz. Dovilė Džervutė-Laurinkienė), po karantino bus organizuojamos įvairios veiklos, kurių sumanytojais ir vykdytojais bus patys gimnazijos mokiniai. REZULTATAS. Smulkmeniškai apgalvoti architektūriniai ir dizaino sprendimai leido įkūnyti Lojotekos viziją – erdvė skatina bendruomenės kūrybingumą, bendradarbiavimą ir smalsumą. Lojotekos vadovė Rūta Grišinaitė pasakoja, kad pernai rugsėjo mėnesį pradėjusi veikti biblioteka yra gimnazistų traukos centras. „Vaikus reikėdavo iš čia išvaryti. Dabar visi nekantriai laukia karantino pabaigos, kada vėl galės čia būti ir mokytis. Visuomenei šios patalpos bus atviros tik po karantino: vasarą dalyvausime Kultūros nakties festivalyje, o didesnis Lojotekos atidarymo renginys planuojamas rugsėjo mėnesį.“ „Užsakovų pasitikėjimas ir pagarba architektams lėmė viso proceso bei rezultato sėkmę, kuria dabar galime dalintis su kitais“, – džiaugiasi „Inblum“ komandos nariai.

ARCHITEKTŪROS STUDIJA: plazma. INTERJERO AUTORIAI: rytis mikulionis, Viltė zuBrytė, simona reičiūnaitė. FOTOGRAFĖ: ieVa sauDargaitė

Paupio kvartale, buvusio pramoninio pastato vietoje, išdygo panašaus tūrio verslo centras, skirtas biurams ir viešosioms erdvėms. Holo su atriumu, penkių aukštų laiptinės interjerą bei erdvią terasą suprojektavo architektūros studija Plazma.

Siekdami pratęsti neoindustrinės architektūros koncepciją, stengdamiesi pagauti rajono dvasią ir ieškodami unikalumo, projekto autoriai atsigręžė į japonišką wabi sabi ideologiją – ji tapo atspirties tašku. Iš dzenbudizmo kilusi filosofija remiasi minimalizmo, asketizmo ir kuklumo principais bei tobulumo netobulume paieškomis. Toks požiūris įkvėpė nusigręžti nuo prabangos, madų, ryškių spalvų, efektingų blizgučių ir paskatino rinktis natūralias spalvas, formas, apdailos būdus, raštus, faktūras. Natūralus medis, metalas, grubus struktūrinis tinkas, betonas, molis, džiutas – šios erdvėse vyraujančios medžiagos savo grubumu ir netobulumu sukuria gyvą bei autentišką interjerą.

Pirmas įspūdis įžengus į pastatą nustebina. Laukiamajame akį patraukia tokiai erdvei nebūdingi suolai su atlošais ir paminkštinimu. Lietuvos meistrai sukūrė nuostabius baldus iš medžio masyvo, primenančius garsaus japonų baldininko George’o Nakashimos kūrinius. Šalia jų stovi staliukai iš lieto betono bei keletas krėslų. Sienoms dekoruoti buvo pritaikyta primiršta technika: statybinėmis šukomis suformuota vertikalių griovelių struktūrinio tinko faktūra.

Sieną už registratūros baldo puošia kone nykstantis interjero elementas – monumentaliojo meno kūrinys. Šis pano buvo sukurtas iš juodų keraminių blokelių: jie net tik virsta originaliu, mirguliuojančiu sienos raštu, bet ir suteikia pastatui išliekamąją vertę. Kaip kontrastas erdvėje – kitapus patalpos ant sienos pakabinta natūrali, iš Balio atkeliavusi medžio šaknis, nupjauta horizontaliai ir apipjauta ratu. Taip sukurtas nuostabus trimatis gamtos paveikslas, turintis ir taisyklingo apskritimo formą ir painaus šaknų tinklo raštą.

Visoje vertikalioje erdvėje dominuoja laiptų turėklai, pagaminti iš karštai valcuoto plieno lakštų. Gamybos proceso metu plienas įgauna natūralią faktūrą, primenančią abstraktų tapybos kūrinį. Jis driekiasi per penkis pastato aukštus. Grindų apdailai pasirinktos akmens masės plytelės, menančios terakotą. Natūralaus molio atspalvį atkartojanti medžiaga sukuria šilumos ir jaukumo iliuziją, o mirguliuojantis paviršiaus piešinys suteikia plokštumai minkštumo.

Pakilus ant stogo, atsiveria užburiantys senamiesčio, Užupio vaizdai. Wabi sabi koncepcija neapleidžia ir čia. Rūdintas plienas atkartoja pastato fasado tematiką ir suteikia šiltą, malonų atspalvį. Cinkuotas plienas savo natūralia faktūra dera su oksiduota mediena, o ramios oazės įvaizdį sustiprina augalijos gausa. Pinti baldai iš sintetinės virvės atrodo dailiai ir yra ilgaamžiai, o mediniai suolai ir gultai žavi ryškiomis rievėmis.

Gamtos inspiruoti neištobulinti paviršiai, savotiškas netvarkingumas, neišbaigtumas – interjere buvo ieškoma jų harmonijos. Džiugu, kad čia įsikūrusiems biurams tokia subtili, nepaviršutiniška, nerėkianti prabanga yra priimtina ir pageidautina. Paprastumas, perteklinių dalykų atsisakymas, grožio paieškos natūralume – visi šie principai puikiai atsiskleidžia Paupio verslo centro interjere. Harmoninga atmosfera ir tobulai netobulos apdailos medžiagos padėjo sukurti išliekamąją vertę turinčias erdves.

INTERJERO AUTORĖ: laura girŽaDė. FOTOGRAFAS: simonas linkeVičius

Nuomai skirtas butas paskatino projekto autorę ir užsakovą priimti drąsesnius sprendimus, rinktis išskirtinius spalvų bei apdailos derinius, o patogumą užtikrina funkcionalus vidinių erdvių pertvarkymas. Pagrindinės interjero dominantės padiktuotos namo fasado stilistikos – betono struktūros, paliktos tiek iš lauko pusės, tiek buto viduje, o juodos vertikalės, besikartojančios eksterjere, perkeltos ir vidun. Erdvės buvo keičiamos atsižvelgiant būtent į išorinių sienų atviro betono monolito paviršius – juos norėta panaudoti kaip puikią medžiagą, kontrastuosiančią su greta atsirasiančiomis lygiomis pertvarų plokštumomis.

Buto interjero savitumas – pastelinės spalvos ir suapvalintos formos. Pagrindinės dvi sienos užsisuka lenkta linija ir suformuoja savotišką koridoriuką. Ši erdvė buvo efektyviai panaudota kaip puiki drabužių ar kitų daiktų laikymo vieta, jos gale esantis veidrodis sukuria iliuziją, jog koridorius – dar ilgesnis, o už jo – kita patalpa. Spintos durelės nudažytos ta pačia rausva spalva (taip pat ir berėmės durys į miegamąjį ar vonios kambarį), todėl kone susilieja ir išlaiko itin švarių plokštumų įvaizdį. Koralinė spalva atsikartoja ir pusbario konstrukcijoje bei minkštuosiuose balduose, taip pat viršutinių virtuvės spintelių korpusuose, vonios kambario sienos plokštumoje ir miegamojo tekstilės gaminiuose.

Greta švarių rausvų paviršių itin dailiai atsiskleidžia betono tekstūra, „nuogos“ lubos bei medžio apdaila virtuvės balduose. Šį derinį papildo juodi elementai, suteikiantys interjerui gyvumo, grafiškų elementų. Horizontalės ir vertikalės bei kiti juodi interjero elementai atkartoja daugiabučio eksterjere matomus motyvus. Kontrastai sukuria jaukią pojūčių dermę tarp šilto ir šalto, grubaus ir minkšto. Lakoniško dizaino baldai ir minimalistinės detalės pagrindiniu dėmesio centru leido išlikti koralinėms sienoms. Jos tapo ir interjero ašimi. Dėl to atsisakyta dekoratyvių elementų ar papildomų, dėmesį nukreipiančių sprendimų.

Dėl betono monolito buvo galima visiškai nenaudoti plytelių. Taip pat bute pavyko išmaniai paslėpti rekuperacinę sistemą ir išvengti nuleistų lubų. Ten, kur šios vis dėlto atsiranda, iš pažiūros atrodo, jog atlieka dekoratyvinę arba apšvietimo funkciją, tačiau iš tiesų rekuperacinė sistema veikia visose patalpose. Daugelis šviestuvų įtaisyti ant pertvarų ar vieno bėgelio sistemos, tik virš baro kabo minimalistinis, nuo lubų nuleistas šviestuvėlis.

Lenktos formos suteikia savotiško žavesio, primena art deco ar bauhauzo kūrybą. Pusapvalis baro stalvišis ir ovalių formų kėdės šalia, apskritas paveikslas ant sienos, o žemiau – aptakus fotelis ir veidrodžių žaismas vonios kambaryje – visa tai sukuria itin charizmatišką ir unikalią atmosferą. Smulkios betono ertmės ant vonios sienų atrodo kaip subtilus mozaikinio betano raštas, dailiai bei žaismingai papildantis apdailų derinį.

Rausva spalva, užvaldžiusi šį interjerą, padėjo sukurti itin jaukų ir pozityvų būstą, o betono tekstūra bei juodi, grafiški elementai pabrėžia šiuolaikiškumą ir suteikia industrinių motyvų.

STUDIJA: Heima aRcHitectS. BENDRAAUTORIAI: poVilas Daugis, gaBrielė monika Žemaitytė. FOTOGRAFĖ: ieVa sauDargaitė

Subtilus ir nuosaikus namo interjeras patraukia akį savo išskirtiniu vientisumu bei harmonija. Pagrindinis tikslas ir buvo sukurti solidų interjerą visam būstui, o ne skaidyti jį į atskiras patalpas. Rafinuotos interjere vyraujančios apdailos medžiagos, formos, detalės sujungia erdves į visumą. Pagrindiniai du motyvai, keliaujantys per visas erdves, – rausva mediena ir lenkta linija. Šiuos elementus galima aptikti vis kitu pavidalu.

Autentiškas namo interjeras – tai lyg užsakovo portretas, perteiktas per dizaino koncepciją, atsižvelgus į gyventojo pageidavimus, gyvenimo būdą, poreikius. Elegantiška atmosfera, kurioje tvyro ramybė ir pusiausvyra, prireikus nustelbtų net buitinį chaosą ir išsaugotų savotišką puošnumą. Neperkrovus interjero detalėmis bei skirtingomis medžiagomis, dekoru, išlaikytas labai pasiteisinęs „daugiau yra mažiau“ principas.

Apdailai pasirinkta itin ribota paletė: dominuoja baltos sienos, šviesaus medžio grindys bei vyšnios medienos plokštės: jos regimos tiek baldų karkasuose, tiek sienų paviršiuose. Ryškesnė tekstūra šiam vaidmeniui pasirinkta tam, kad interjeras netaptų niūrus, įgytų daugiau charakterio, išskirtinumo. Tiek baltos sienos, tiek šviesios grindys tapo savotišku nekonkuruojančiu fonu ryškesnei apdailai, o vyšnios mediena daugiausia puošia vyraujančius ar labiausiai į akį krintančius patalpų paviršius. Šie deriniai puikiai sąveikauja tarpusavyje, taip pat ir su šviesa.

Suapvalintų kampų motyvas atsikartoja keliose interjero vietose. Vienur atsiskleidžia per arkos formos angas, kitur – lenktomis sienomis ar baldų kraštais. Nors formos nėra vienodos, jas galima nuosekliai aptikti visame name, ir tai suteikia vientisumo, tęstinumo įspūdį.

Vienu nestandartiškiausių sprendimų tapo virtuvė. Čia nuspręsta atsisakyti kabinamų bei palei sieną stovinčių spintelių. Šioje virtuvėje yra tik viena didelė sala. Netradicinis virtuvės vaizdas leidžia išvengti buitiškai atrodančios netvarkos, o tai suteikia daugiau elegancijos ir svetainei.

Interjero estetiką lėmė ir architektūriniai sprendiniai. Laikančioji siena, dalijanti erdvę į mažesnes zonas, atskyrė valgomąjį nuo svetainės. Nuspręsta šį tūrinį barjerą dar labiau pabrėžti, padidinti ir iš to gauti funkcinės naudos įrengiant pagalbines patalpas – sandėliuką ir tualetą pirmojo aukšto centre. Būtent šis tūris ir buvo aprengtas vyšnine apdaila, kuri tapo interjero akcentu.

Siekiant užtikrinti lakoniškumą bei išlaikyti diskretiškumą, suprojektuotas funkcionalus bendrosios erdvės apšvietimas. Dekoratyvių šviestuvų vengta, o skirtingi scenarijai svetainės zonai buvo sukurti naudojant kelių tipų (akcentinius ir sklaidytos šviesos) į lubas įleidžiamus šviestuvus. Virtuvėje kabantys minimalistiniai šviestuvai gali būti reguliuojami ranka, priklausomai nuo reikalingo šviesos intensyvumo, ir tik vonios kambariuose galima rasti subtilių, tačiau kiek dekoratyvesnių gaubtų.

Vyšninė apdaila, atsikartojanti visose erdvėse, padėjo išsaugoti vientisą interjero koncepciją, taip pat suformavo harmoningą, darnią, tačiau nenuobodžią ir charakteringą namų aplinką.

INTERJERO AUTORĖS: auDronė amBrazienė, DaiVa poceVičienė. FOTOGRAFAS: leonas garBačauskas

Interjero koncepciją padiktavusi erdvė projekto autores inspiravo sukurti solidžią ir subtilią atmosferą. Šiam tikslui pasiekti buvo pasitelktos spalvos. Vyrauja gilūs pilki atspalviai, žali bei rožiniai akcentai, o miegamajame ir vonios kambaryje išryškėja sodri terakotos spalva. Užsakovės pasitikėjimas projekto autorėmis bei išsakytos svajonės padėjo suformuluoti aiškų estetinį įvaizdį, funkcionalius sprendimus ir juos įgyvendinti.

Gana netradicinis pasirinkimas matinių paviršių mėgėjų laikais – itin blizgios virtuvės baldų fasadų plokštės. Jų spindesys suteikia erdvei prabangos ir išskirtinumo, o išraiškingas ir gana tamsus medienos raštas neatrodo niūriai, veikiau dinamiškai. Ant plokštumų atsiradę langų atspindžiai sukuria optinę iliuziją, kad erdvė didesnė, nei yra iš tiesų. Pilkšvi atspalviai ir natūralaus akmens piešinį atkartojantis stalviršis valgomajame atrodo rafinuotai, o minkštumo ir jaukumo suteikia pastelinės, avietės atspalvio romanetės ir užuolaidos.

Svetainės zonoje akys krypsta į laikrodžių kolekciją, eksponuojamą juodo metalo konstrukcijos stelaže, pakabintame ant sienos. Panašaus dizaino lentyna pritaisyta ir šalia sofos. Ji suteikia kiek privatumo ar užuovėjos nuo valgomojo erdvės ir koridoriaus. Kaip sąsaja su svetainės zona, prie virtuvės lubų pritvirtinta kabanti juodo metalo konstrukcija augalams, o prie pusbario stovinčios smaragdinės kėdės atkartoja sofos gobeleno spalvą.

Kadangi vyrauja kampuotos, griežtos formos, pusiaukelėje tarp virtuvės ir svetainės buvo pastatytas apvalus valgomojo stalas, o virš jo pakabintas pilko dūmo spalvos dekoratyvinis šviestuvas su pūsto stiklo gaubtais. Tokiu sprendimu norėta sušvelninti erdvės formą, išlaikyti pusiausvyrą. Miegamojo zonoje taip pat pasirinktos suapvalintos formos. Šviesios medienos baldai kontrastuoja su ryškia terakotos spalva nudažyta siena, metalinėmis komodos konstrukcijomis, lovos gobelenu. Galvūgalis remiasi į pilką sieną, dekoruotą smulkiais terakotiniais taškeliais. Toks subtilus raštas ir pilki atspalviai padėjo išlaikyti harmoniją kambaryje. Nenorint skaidyti švarių vientisų sienų, buvo naudojamos berėmės durys, kone susiliejančios su plokštumomis.

Vonios patalpa nuo miegamojo atskirta stikline pertvara, o privatumo prausiantis suteikia dušo kabina su veidrodiniu stiklu, dėl kurio išorėje žmogaus nematyti. Santechnikos prietaisai taip pat pasirinkti suapvalintų formų, kaip ir miegamojo baldai. Lenktos linijos vienija abi šias patalpas, o sienas dengiantys veidrodžiai savo atspindžiais padidina erdvę. Terakotos spalvos siena iš miegamojo tęsiasi ir čia, o kaip dekoratyvūs akcentai sublizga variniai interjero elementai: šviestuvai, krėsliuko korpusas, staliukas.

Namo erdvėse vyrauja pilki atspalviai bei pilkšvos apdailos medžiagos. Židinį puošiantis pilkasis marmuras atsikartoja ir svečių vonios kambario patalpoje sienų ir grindų plytelėse. Tamsiai pilkai nudažyta pagrindinė siena, besidriekianti nuo koridoriaus ir užsisukanti į svetainę, buvo tarsi atspirties taškas kuriant šį interjerą, o smaragdinė sofa, buvusi užsakovės svajone, padiktavo tolimesnius žingsnius. Ryškūs akcentai pagyvino erdves ir suteikė joms žavesio, o išraiškingesnės apdailos medžiagos – elegancijos. Atmosferą sustiprino apšvietimo sprendimai. Bendram apšvietimui pritaikyti taškiniai šviestuvai, kiekvienai patalpai parinkti tinkantys dekoratyvūs lubiniai ir sieniniai šviestuvai, o emocijai sustiprinti buvo sumontuota daugybė paslėptų LED juostų (palei langus, lentynose, už veidrodžių, po spintelėmis).

Rafinuoti, elegantiški ir solidūs namai su sodriais akcentais bei prabangos jausmą suteikiančiais funkciniais sprendimais atrodo darniai ir nepavaldžiai laikui. Neperkrautas interjeras ir drąsūs dizaino elementai sudaro puikų harmonijos ir žaismo derinį.

INTERJERO AUTORĖ: VaiVa anDriušytė. FOTOGRAFAS: lukas mykolaitis

Kokias sąsajas turi baseinas, hamakas, bananmedžiai ir... darbas? Atsakymų į šį klausimą ieškojo Hostinger Global biuro interjero autorė Vaiva Andriušytė. Dar prieš karantiną pradėta formuluoti koncepcija diktavo, jog darbo erdvių suvokimą reikia keisti, nes darbuotojų ir klientų poreikiai pasikeitė. Žmonėms norisi socialinės, susitikimų erdvės, suteikiančios netikėtumo įspūdį ir padedančios pabėgti nuo namų buities ar rutinos ir galbūt net galinčios nukelti į egzotiškesnį kraštą trumpai paatostogauti nepaliekant pastato. Būtent todėl Lietuvos būstinei įkvėpimo suteikė atstovybės Brazilijoje ir Indonezijoje. Šių kontinentų simboliai buvo pritaikyti netikėtose erdvėse – susitikimų kambarys buvo paverstas žaismingu plastikinių rutulių baseinu, padrybsoti kviečia kybantis hamakas, virš kurio sumontuotos vitaminą D skleidžiančios lempos, o darbo vietas supa bananmedžiai, suteikiantys charakteringą atmosferą.

Tokie netradiciniai, tačiau labai efektingi sprendimai nebūtų įgyvendinti, jei ne absoliutus užsakovų pasitikėjimas, dėl kurio interjero autorė galėjo eksperimentuoti. Vienintelis funkcinis aspektas, kurio pageidauta, – galimybė vėliau transformuoti erdves, nes įmonė sparčiai auga ir jos poreikiai nuolat kinta. Buvo rastas puikus sprendimas – užuolaidų sistemos atvirose erdvėse ir gausus kištukinių lizdų kiekis grindyse. Taip, keičiantis darbuotojų skaičiui, darbo stalai gali atsirasti bet kur, o išdėstymo galimybių neriboja stacionarios pertvaros.

Siekiant sukurti netikėtą, atostogas menančią atmosferą, buvo derinamos nestandartinės apdailos medžiagos. Šaltas industrinis betonas ir plienas greta minkšto, purpurinio veliūro, rotango, medienos, ilgaplaukių kilimų ir bananmedžių – tai unikali tekstūrų ir faktūrų gama, padedanti sukurti tiek ramią darbo nuotaiką, tiek į egzotišką kampelį nukeliantį vaizdą. Tokiam įvaizdžiui suformuoti buvo pasitelkta ir formos išraiška. Darbo zonose vyrauja aštrios formos, skatinančios koncentraciją, o bendrosiose erdvėse – itin minkštos, banguojančios, aptakios, atspindinčios kiek nerūpestingesnę nuotaiką.

Atvirose zonose lubos išdažytos juodai – taip pratęsta architektūrinė struktūra. Grindų apdailai vienur naudojamas betonas, kitur – ilgo plauko kilimas. Pilki atspalviai padeda išryškinti purpurinius minkštuosius baldus ir pabrėžti šiltą medienos tekstūrą, rotango raštą. Pritaikyti įvairūs apšvietimo sprendimai: darbo stalams apšviesti pasirinkti įprasti linijiniai šviestuvai, o kitur vyrauja pastatomi toršerai ar žemai kybantys stikliniai burbulai. Programuotojų ar kitų daug laiko prie ekranų praleidžiančių darbuotojų sveikatą tausoja vitaminą D skleidžiantis šviestuvas virš hamako.

Interjero epicentru tapo transformacija ir modulumas. Tai paskatino sukurti užuolaidų sistemą, prisiminti praėjusio šimtmečio ikoniškus minkštuosius modulinius baldus ir darbo zonas atitverti ne sienomis, o palmėmis ir tekstile. Tokiu principu suprojektuotas interjeras gali dinamiškai kisti, priklausomai nuo komandų dydžio ir įmonės poreikių.

STUDIJA: toota. INTERJERO AUTORĖS: justė ŽiBūDienė, Dominyka šulcaitė. FOTOGRAFIJAS: norBert tukaj

Tarptautinės reklamos agentūros „Vilnius Ogilvy“ biuro interjeras pasakoja istoriją apie optines iliuzijas. Apie pirmąjį įspūdį, kuris nebūtinai yra teisingas, apie tai, ką mato mūsų akys, apie ne tokią realybę, kokia ji yra iš tiesų. Vienas pagrindinių tikslų buvo sukurti klaidingą pirmąjį įspūdį, nustebinti. Taip atidarius niekuo neišsiskiriančias biuro duris, lankytojas pribloškiamas netikėta įėjimo erdve, kurios sienos ir lubos apkaustytos tarsi pripūstais segmentais. Sidabriniai, blizgūs, minkštai atrodantys elementai sudaro vaizdą, primenantį kosminę stotį. Svečias ne tik įvedamas į visiškai kitokią erdvę, nei tikėjosi prieš paliesdamas durų rankeną, bet ir apstulbinamas medžiagiškumo: tarsi balionas atrodantis dangalas iš tiesų yra tvirtas ir metalinis.

Tokia iliuzijos potekstė pasklido po visą biuro interjerą. Iš išorės šaltas ir skardinis pasitarimų kambarys viduje – minkštas ir ryškus. Šviesaus, šilto atspalvio medienos apdaila dengta patalpa viduje atrodo tarytum sudegusi. Medžiaga tarsi išlieka ta pati, tačiau keičiasi ne tik jos spalva, bet ir struktūra, forma, netgi kvapas. Poilsio zonoje turėtų būti įrengti minkšti ir jaukūs minkštasuoliai, tačiau šie atrodo lyg metalizuoti baldai. Priešpriešos, pritaikytos visame interjere, kviečia išbandyti viską savo kailiu ir patirti, ar vis dėlto vaizdas nėra apgaulingas?!

Nepaisant interjero koncepcijos, siekta išsaugoti funkcionalią darbo erdvę ir netrikdyti bendros atmosferos, todėl efektingiausiai atrodančios zonos yra atskirtos, nedominuojančios. Biuro struktūra tiksli, atidžiai apgalvota. Kompaktiškame plote pavyko įrengti net 50 darbo vietų, 5 skirtingo dydžio pasitarimų kambarius, erdvią poilsio ir virtuvės zoną. Ieškant tinkamos estetinės ir ergonominės krypties, projekto autorių ir užsakovų dialogas paskatino įsigilinti tiek į darbuotojų poreikius, tiek į estetinius sprendimus, tiek į funkcionalumą, kad būtų užtikrintas patogus patalpų ir zonų išdėstymas. Planinė erdvės struktūra suskirstyta griežtomis geometrinėmis zonomis. Viena nuo kitos jos skiriasi medžiagiškumu ir spalvine gama. Ribas sušvelnina aptakūs profiliuoto metalo lakštai, vamzdžio formos elementai bei detalės.

Interjero stilistika siekta atspindėti veržlios, labai kūrybingos ir ambicingos įmonės namus. Juos norėta perteikti per originalumą, netikėtumą, savitumą. Atsižvelgdamos į poreikį suformuoti ne tik darbui, bet ir bendravimui tinkamą aplinką, projekto autorės nuolat laviravo tarp ergonomijos ir estetikos klausimų sprendimų.

Pagrindine apdailos medžiaga tapo cinkuotas metalas ir nerūdijantysis plienas, pasižymintis natūralia, ne dekoratyvine sudėtimi bei ilgaamžiškumu, patvarumu, dėvėjimosi žavesiu, ateityje suteiksiančiu dar daugiau istorinių motyvų. Taip pat buvo pritaikytas profiliuotas stiklas, betonas, metalizuotas audinys. Emociją sustiprinti padėjo ir šiltos medžiagos. Interjere galima išvysti medienos, veltinio, kilimų, tekstilės gaminių. Natūralios medžiagos buvo laikomos tam tikra vertybe, tad prioritetas teiktas būtent joms. Pagrindiniu interjero koloritu tapo ne tik spalvos, bet ir tekstūros, kuriančios emocijas, asociacijas, o jas kai kur pabrėžia ir kvapai. Akcentinės spalvos aptinkamos dažniau – raudona (įmonės prekių ženklo spalva) bei rožinė.

Optines iliuzijas demonstruojantis biuro interjeras buvo paremtas labai žavinga koncepcija, skatinančia žmones netikėti pirmuoju įspūdžiu. Efektingai perteikiama idėja bei emocijos užpildė biuro patalpas netikėtais dizaino elementais ir stebinančiomis detalėmis.

STUDIJA: do aRcHitectS. INTERJERO AUTORIAI: gilma teoDora gylytė, Domantas Baltrūnas, eDgar VlaDimirenko, anDrė BalDišiūtė, saBina Daugėlienė. FOTOGRAFAS: aleksas jaunius

Farmers Circle – tai naujam gyvenimui prikeltas senas ūkis 500 ha kalvotoje teritorijoje Ukmergės rajone, pristatantis ūkininkystę kaip įvykį. Be įprastinių daržovių laukų ir besiganančių galvijų, čia išvysite konferencijų centrą, restoraną, viešbutį, naujai įrengtus pažintinius takus ir terasas su lauko židiniais. Pagrindinis uždavinys buvo surasti harmoniją tarp kaimo gamtos, sukultūrinto landšafto, senųjų ūkinių pastatų, šiuolaikinės architektūros bei kasdienės ūkininkystės.

Projekto idėja buvo sukurti „sužmogintas“ erdves gamtoje. Paprastai veikla fermose būna uždara pašalinių akims, o šiuo atveju pagrindiniu tikslu tapo urbanistinėje architektūros ir interjero struktūroje atskleisti visą fermos gyvenimą. Norėta atverti žmonėms šiltnamius, obelų sodus, kalvas, amfiteatrą, daržus, karvių bandas, taip pat suteikti galimybę pasimėgauti šviežiu, čia pat užaugintu maistu vietiniame restorane, apsistoti viešbutyje, apsilankyti renginių salėje, židinio kambaryje. Žmogaus paliestos ir nepaliestos gamtos dermė tapo esminiu uždaviniu, skatinusiu ieškoti tinkamiausių sprendimų, taip pat stengtasi rasti originalių būdų suformuoti reikalingas erdves. Vienas tokių – kaimynystėje nupirktoje ir prie fermos komplekso prijungtoje troboje įrengti papildomi tualetai ir vonios kambarys. Tokiu būdu ne tik pabrėžta senų ir naujų dalykų dermė, bet ir vertybių svarba. Senos trobos viduje suformuoti juodi kubai, atitveriantys sanitarines patalpas ir atvirai demonstruojantys, kas yra sena, o kas – nauja.

Kūrybinis procesas tapo darnia užsakovo ir architektų partneryste – abi pusės kėlė daugybę idėjų, o bendradarbiaujant buvo ieškoma geriausių variantų. Svarbiausias projektavimo principas buvo išlaikyti tolygų vidaus ir lauko erdvių ritmą, niveliuoti ribą tarp lauko ir vidaus, sujungti visus elementus taip, tarytum jie būtų vienas kito tęsinys. Projekto raktu bei įkvėpimu neabejotinai tapo gamta, o urbanistinė struktūra, žvelgiant į landšafto planą, žiedinė. Pastatai išsidėstę puslankiu, todėl projekto autoriai sukūrė centrinę erdvę su gamtiniu amfiteatru, kur kūrenamas pagrindinis laužas. Taip visa fermos urbanistinė struktūra tapo tarsi atskiru kraštovaizdžio interjeru, turinčiu savotišką lauko kambarį. Čia esantį didžiulį laužą supa amfiteatriniai laiptai, ant kurių susėdus galima žiūrėti į ugnį, žvelgti į tolį, dairytis, grožėtis supančia gamta.

Skirtingų pastatų interjeras kiek skiriasi. Nebuvo stengtasi sukurti vientisos stilistikos, veikiau norėta pabrėžti senąsias pastatų detales, išryškinti tai, kas turi praeitį. Senojo pastato plytos kiek padiktavo sprendimus – jas norėta pabrėžti, perteikti istorinius motyvus. Bendra vidaus patalpų idėja – išsaugoti ryšį su gamta, todėl fermos pastate daug stiklo, galybė atsidarančių langų – kad net esant viduje būtų jaučiamas oras, vėjas, užuodžiami kvapai, būtų matyti daug žalumos. Norėta kuo daugiau skaidrumo, kad lauko ir vidaus erdvių riba nebūtų tokia ryški, veikiau ištirpstanti.

Iš išorės regimos fasado plytos persikelia ir į vidinių sienų bei grindų plokštumas, o medines konstrukcijas stengtasi pabrėžti ir panaudoti kaip itin gražų, natūralų akcentą. Kiti interjero elementai buvo renkami siekiant sukurti malonią atmosferą: natūralios medžiagos, šilta šviesa, jaukumas net ir darganotą dieną. Plytinio pastato mastelis buvo pabrėžiamas tam, jog atsirastų tarytum pakylėtumo, didybės įspūdis. Mediniame pastate išryškintos visos konstrukcijos, nudengtos perdangos – taip apnuogintos struktūros kelia susidomėjimą.

Fermos interjerui charakteris buvo suteiktas per erdves, jų mastelį, senąsias apdailos medžiagas, o ne per dekoratyvumą ar modernias detales. Visame ūkyje galima rasti atsikartojantį natūralų elementą – ugnį. Vakarais žėruoja ir maloniai spragsi fakelai, kabantys lauželiai, vidaus ir lauko židiniai. Šildanti ir jaukumo suteikianti, tarsi žmogaus prijaukinta gamtos stichija papildo lauko ir vidaus erdvių atmosferą ir pabrėžia žmogaus saugumo ir šilumos poreikį.

INTERJERO AUTORĖS: rūta tutkutė mikalauskienė FOTOGRAFAS: leonas garBačauskas

Išraiškingas, kontrastingas, drąsus – taip galima apibūdinti šį kotedžo interjerą. Dizainere pasitikintys užsakovai, atsižvelgę į jos rekomendacijas bei patarimus, priėmė siūlomus sprendimus ir dabar gali džiaugtis šiuolaikiškais, tačiau jaukiais, šiltais namais. Įvairių apdailos medžiagų – medienos, raudonų plytų, betono, juodo metalo – deriniai kuria dinamišką ir efektingą atmosferą. Derinant tarpusavyje skirtingas medžiagų faktūras buvo sukurtos tarsi daugiasluoksnės kompozicijos, atrodančios vis kitaip žvelgiant iš skirtingų taškų.

Skirtinga apdaila labiau kontrastuoja faktūromis nei koloritu, nes naudojami natūralūs atspalviai. Vyrauja tamsi mediena, raudonos plytos, juodos detalės, balti elementai, o minkštuosiuose balduose atsiranda apčiuopiama, vientisa spalva. Daugelis jų – žalsvų ar pilkšvų atspalvių. Taip pat savotišku dekoravimo būdu tapo ritmiški raštai, regimi laiptų turėkluose, frezuotose virtuvės baldų durelėse, knygų lentynos kompozicijoje, plytų siūlių tinkle, žaliuzių horizontalėse.

Nelabai standartiniu sprendimu tapo virtuvės sienelės apdaila, kuriai pasirinktos tos pačios plytos. Iš pažiūros ir, daugelio nuomone, toks grublėtas paviršius yra nepraktiškas, tačiau šiuolaikiški apdirbimo būdai leidžia jį paversti funkcionaliu. Plytos buvo dengtos laku – jis saugo nuo dulkėjimo ir atlieka impregnavimo funkciją. Ant plytų nematyti jokių riebalų dėmių ar išdžiūvusių vandens lašų. Be to, darni apdaila leido išlaikyti erdvės vientisumą, neišskyrė virtuvės zonos sienų kitokiomis plokštumomis.

Vonios kambaryje išsaugota ta pati stilistika: čia vyrauja natūralios medžiagos, kontrastingi spalvų deriniai, faktūriški paviršiai, ritmiški raštai. Bendras vaizdas – jaukus ir malonus akiai. Išskirtiniu sprendimu tapo kampu, ant dviejų sienų ploštumų priklijuoti veidrodžiai. Viename jų matyti priešais esančiojo atspindys – taip optiškai praplėsta patalpa ir efektingiau paskirstyta šviesa.

Miegamajame, siekiant pabrėžti relaksacinę kambario nuotaiką, lova pastatyta ne šonu, kaip dažniausiai daroma, o kojūgaliu į langą. Šis sprendimas suteikė galimybę už lovos sukurti atskirtą nuo miegamojo zonos drabužinę ir leido abiem gyventojams prabudus grožėtis vaizdu pro langą. Palei langą suprojektuotos papildomos spintos ir pagilinta palangė. Vientisa visos patalpos apdaila sukuria harmoningą miegamojo atmosferą.

Projektuodama apšvietimą, autorė atkreipė dėmesį ne tik į bendrą, funkcinę šviesą, bet ir į charakteringus apšvietimo scenarijus skirtingoms situacijoms bei nuotaikoms. Akcentiniai šviestuvai virš valgomojo stalo bei salos yra išraiškingesni stilistiškai, o kitur pasirinktas minimalistiškesnis, santūresnis dizainas ar įmontuojamieji LED šviestuvai.

Vientisa interjero koncepcija, vyraujanti suprojektuotose patalpose, sukuria jaukią atmosferą, kurioje gera gyventi, ilsėtis, o išraiškingos tekstūros ir industriniai elementai papildo namus moderniomis, dinamiškomis detalėmis.

ARCHITEKTŪROS STUDIJA: 2xJ. INTERJERO AUTORIAI: jokūBas jurgelis, martina kriaučiūnienė, jūratė VolkaVičiūtė. FOTOGRAFAS: Darius petrulaitis

Dviejų aukštų apartamentai Vilniaus senamiestyje, Užupyje, kaip paveldą atsinešė savitą konstrukciją, o ši padiktavo tam tikrą interjero koncepciją. Plotą į dvi dalis padalijusi siena su arkinėmis angomis pasufleravo sąsajas su projekto idėjine ašimi tapusiais Koliziejaus vaizdiniais. Būtent todėl nuspręsta ne vengti esamos struktūros ar kažkaip ją maskuoti, o išnaudoti rengiant interjerą, pabrėžti ir įprasminti. Taip akmeninė siena tapo ne tik dekoratyvia dalimi, bet ir funkciškai padalijo erdvę į aktyviąją ir skirtą ramybei, poilsiui.

Pagrindiniu interjero akcentu tapo per bendrąją erdvę besidriekianti siena, kurios apdailai buvo pasirinktas natūralaus travertino akmuo iš pačios Italijos, kaip kad tikrame Koliziejuje! Išlaikyti koncepcijos tyrumą padeda likusios medžiagos bei elementai: jie nuosaikesni spalvos bei tekstūros atžvilgiu, nekonkuruojantys su charakteringiausiu erdvės akcentu. Daugelis paviršių, tokie kaip poliruotas betonas, dažytos sienos, lygūs korpusinių baldų fasadai, yra neutralūs, prislopinti. Smulkesni baldai – iš medžio, odos ar metalo. Jie sužaidžia kaip ryškesni, reikšmingesni elementai, tačiau neužgožia išraiškingos akmeninės tekstūros.

Arkos motyvas perteikė asociacijos su Koliziejumi fragmentą, persikėlusį į Vilniaus senamiestį. Smulkesnėse detalėse, kaip antai durų rankenose ar lenktuose balduose, arkos forma taip pat kartojasi. Visi namų procesai vyksta palei interjero ašį – akmeninę sieną, kuri tarsi monolitas traukia prie savęs svarbiausius gyvenimiškus procesus. Prie jos valgoma, ilsimasi, miegama, prausiamasi, skalbiama.

Pirmame aukšte išsidėsčiusi virtuvės, valgomojo ir laisvalaikio erdvė atskirta akmenine siena nuo miegamųjų su drabužinėmis ir dviejų vonios kambarių. Į patalpas patenkama pro berėmes duris, dailiai įsiliejančias į pertvaros plokštumą. Originali laiptų konstrukcija laisvalaikio zonos viduryje pagyvina erdvę. Masyvi medžio apdailos laiptų dalis baigiasi sulig šalia stovinčio, panašaus medžiagiškumo stalo aukščiu ir tęsiasi kaip balto metalo ažūras – lengvas, ritmiškas ir nesureikšmintas. Laiptai veda į antrame aukšte esančią biblioteką bei namų šeimininkų miegamąjį su vonios kambariu ir erdvia drabužine.

Viso būsto apšvietimas labai saikingos estetikos, jį projektuojant susitelkta į funkcionalumą. Į lubas įleisti bėgeliai su kryptiniais prožektoriais, tamsesnėse vietose įleisti užglaistomi linijiniai LED šviestuvai ir vos keletas kabamųjų ar prie sienos tvirtinamų šviestuvų. Jų stilistika išlaikoma labai minimalistiška bei nuosaiki, neatkreipianti pernelyg daug dėmesio, nes siekta darnaus bendro vaizdo.

Projekto autoriai sukūrė harmoningą, švarų, istoriją pasakojantį interjerą. Jis ne tik atnešė Italijos legendą į žmonių namus, bet ir padėjo išspręsti konstrukcinius sprendinius gyventojų naudai, taip pat suteikė būstui papildomos pridėtinės vertės.

INTERJERO AUTORĖS: Viktorija puoDŽiūtė, auDronė paulauskienė. BENDRAAUTORIAI: Donatas Bručas, Viktorija VoronoVič. FOTOGRAFAS: norBert tukaj

Lietuvos kurortiniame mieste, Birštone, esantis viešbutis išsiskiria dizaino koncepcija, atsiradusia iš supančio konteksto. Tiek šis viešbutis, tiek greta stovintis R. Šilinsko suprojektuotas (rekonstruotas prieš kelerius metų) pastatas turi aiškią postmodernistinę architektūrinę išraišką. Ši epocha vis dažniau atsispindi naujose dizaino tendencijose, todėl šiuo atveju kaipmat prigijo ir suspindėjo gražiausiomis spalvomis.

Kurdamos interjerą, autorės pasitelkė vaikystės prisiminimus, gilinosi į Memfio grupės kūrybą, analizavo šiandienes art deco interpretacijas bei įvertino SPA atmosferos aspektus. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas būtent estetikai – ją norėta suformuoti kaip neįprastą, įsimintiną. Buvo atsižvelgta į tikslinį klientą, kuris yra suaugusysis, tačiau atmesta itin rimta bei solidi aplinka ir pasirinktas ryškiaspalvis, gyvas, žaismingas, laisvės pojūtį sukeliantis interjero stilius.

Kadangi autoriai ir klientas bendradarbiavo nebe pirmą kartą, pasitikėjimu paremtas ryšys bei drąsus, linksmas ir laisvas, vizionieriškas užsakovo būdas leido įgyvendinti netradiciškas, tačiau labai efektingas idėjas. Interjero stilistika perteikia SPA viešbučio idėją: tai turi būti įsimintina, originali, meniška erdvė, skirta pasprukti nuo kasdienybės. Įspūdžiai yra tai, kas įkrauna daugumai žmonių energijos, kūrybiškumo, laisvumo, noro veikti, todėl šį aspektą ir stengtasi pabrėžti.

Pagrindinėmis apdailos medžiagomis interjere tapo betonas, mozaikinio betono (terrazzo) apdaila, veliūras bei ryškiaspalviai dažai. Erdvių išskirtinumui perteikti sėkmingai pritaikytas ryškaus kontrasto principas, kuriuo buvo kuriami ne tik kontrastuojančių spalvų, bet ir apdailos, medžiagiškumo deriniai. Taip pat stengtasi sukurti kuo daugiau originalių detalių, suteikiančių viešbučiui savotišką charakterį ir atpažįstamumą. Taip atsirado grindų bei durų piešiniai, arkos, sienų dekoras, nestandartiniai šviestuvai ir kiti interjero elementai.

Pastato architektūra nėra stačiakampė, veikiau ovali, todėl viduje taip pat buvo stengtasi tai perteikti. Suapvalintos formos, arkos bei skrituliai tapo išraiškinga postmodernizmo interpretacija, taip pat aptakumas suteikė monumentalumo, atmosferiškumo ir skulptūriškumo. Iš daugybės rakursų ovalių formų perspektyva kinta, todėl keičiasi ir matomas vaizdas, pagaunantis lankytojų žvilgsnius, leidžiantis tyrinėti, stebėtis, atrasti. Toks formų pasirinkimas tapo ne tik interjero stiliaus sprendiniu – jis artimas SPA filosofijai, pagal kurią suapvalintos formos suteikia atsipalaidavimo, poilsio, ramybės nuotaiką.

Viešbučio atpažįstamumo raktu tapo smaragdinė spalva, atsikartojanti visame interjere bei iliustracijų menininkių Indrės Vaičiukaitės bei Karin’os Miller darbai, puošiantys patalpas. Gilūs žalios spalvos tonai malonūs akiai, sukuria gelmės efektą, pabrėžia šešėlius, ramina ir žavi tarsi atogrąžų džiunglės. Pritaikius šiuos atspalvius, interjero autorėms pavyko sukurti tarytum daugiasluoksnes, atmosferiškas, stebinančias ir raminančias erdves, papildytas daugybe autentiškų detalių.

interjero dizaineriai neretai sulaukia prašymų padėti pertvarkyti senos statybos būstą. tai – kur kas sunkesnė užduotis, nei suplanuoti naujų namų interjerą. Bene didžiausias keblumas kyla dėl jau esamų inžinerinių tinklų, ypač elektros instaliacijos. tikrai dažnai susiduriama su situacija, kuomet norisi tam tikroje erdvėje pastatyti spintą ar knygų lentyną, tačiau sprendimą stabdo ne vietoje sumontuotas šviesos jungiklis ar dar tik jam numatyta vieta.

Naujausios technologijos leidžia nesunkiai išspręsti šią problemą. Nebereikia ardyti sienų ir perkelti apšvietimo jungiklių į kitą vietą. Galima pasitelkti belaidžius vokiečių gamintojo JUNG jungiklius. „Pagrindinis šių prietaisų pranašumas – nepriklausomai nuo esamos elektros instaliacijos, belaidį jungiklį galima tvirtinti ant sienų ar kitų lygių paviršių – kur tik norite. Belaidis jungiklis gali ištaisyti būsto įrengimo klaidas, kai pamirštama įrengti reikiamoje vietoje jungiklį ar jungiklis sumontuojamas nepatogioje vietoje, jį užstoja baldas. Jis taip pat gali puikiai pasitarnauti ir renovuojant būstą, kai norima perplanuoti patalpos apšvietimo valdymą, tačiau nenorima naujai kloti laidų. Dar vienas iš pranašumų, kai belaidžiu jungikliu galima valdyti tiesiog atnaujintus šviestuvus ar specialias tam skirtas lemputes“, – pasakojo jungiklių ir protingų namų sistemų centro „JUNG Vilnius“ vadovas Raimundas Skurdenis.

Belaidžio jungiklio veikimui būtini du elementai: siųstuvas, kuris ir yra pats belaidis jungiklis, ir imtuvas – valdiklis, priimantis belaidžio jungiklio siunčiamą signalą ir įvykdantis nustatytą veiksmą. Veiksmų gali būti įvairių: įjungti ar išjungti apšvietimą, paryškinti ar prislopinti šviesą, pakelti ar nuleisti žaliuzes. Pats signalas ar, tiksliau, telegrama, kurią siunčia siųstuvas iki imtuvo, keliauja radijo bangomis. Yra daug įvairių protokolų, veikiančių radijo bangomis. Vieni jų yra pasauliniai, tokie kaip „ZigBee“, „Bluetooth Low Energy“, KNX RF. Kiti būna sukurti ir naudojami pačių gamintojų, pvz., „eNet“.

Pasak „JUNG Vilnius“ produkto vadybininko Eugenijaus Maslausko, belaidžiai jungikliai gali veikti kaip pavieniai gaminiai, jie gali būti vienos ar kitos sistemos dalis. Būna ir atskiros belaidžių jungiklių sistemos. „Viskas priklauso nuo poreikio. Belaidžiais jungikliais galima valdyti atskiras apšvietimo grupes, o prireikus jas įmanoma sujungti į sudėtingesnę sistemą, kur galimas valdymas ne tik jungikliu, bet ir išmaniuoju telefonu net ir nebūnant namuose. Belaidžiai jungikliai labai tinka esamai elektros instaliacijai papildyti“, – aiškina E. Maslauskas.

Vieni JUNG belaidžiai jungikliai skirti „Philips Hue“ šviesos sistemai. Tai – išmanus, tačiau visiškai paprastas šviesos valdymo būdas, kurį labai nesudėtinga susiprogramuoti patiems – nereikia jokių specialių žinių ar įgūdžių.

Kiti JUNG belaidžiai jungikliai veikia per „Bluetooth Mesh“ tinklą, leidžiantį išmaniau ir funkcionaliau valdyti tokias apšvietimo sistemas kaip „Casambi“ ar „Häfele Connect“.

R. Skurdenis pastebi, kad belaidžių jungiklių paklausa auga, ir tai glaudžiai susiję su sistemų, kurias jie valdo, populiarėjimu. „Dabar matome spartų „Philips Hue“ ar „Casambi“ apšvietimo sistemų populiarėjimą. Pastaroji šviesos valdymo sistema šviesos diodus valdo belaidžiu būdu per programėlę. Ši sistema įdiegta į daugelį pirmaujančių gamintojų apšvietimo sistemų. Per „Casambi“ JUNG radiobangius sieninius siųstuvus su „Bluetooth LE“ galima lengvai įtraukti į skaitmeninį šviesos valdymą“, – paaiškino R. Skurdenis.

Panašiai veikia ir „Friends of Hue“ jungiklis. Įdiegus „Philips Hue“ programėlę, JUNG belaidžiai jungikliai atlieka tas pačias valdymo funkcijas kaip ir išmanusis telefonas ar planšetinis kompiuteris. Įtrauktas į „Apple Homekit“ sistemą per „Philips Hue“ valdiklį, „Friends of Hue“ jungiklis gali valdyti ne tik šviesas.

Ar belaidžiai jungikliai ilgaamžiai? „Reiktų nepamiršti, kad kalbame apie visiškai skirtingą technologiją nei įprasti mechaniniai jungikliai. Visi belaidžiai jungikliai yra elektroniniai. Žinoma, galbūt elektronika neužtikrina tokio paties ilgaamžiškumo kaip mechaniniai jungikliai, tačiau vertėtų pažiūrėti iš kitos pusės – jie suteikia lankstumo ir žymiai didesnį funkcionalumą“, – pabrėžė „JUNG Vilnius“ vadovas R. Skurdenis.

Kita vertus, belaidžių jungiklių energijos šaltinis dažniausiai būna maitinimo elementas, kurio vidutinis tarnavimo laikas – 5 metai. Tačiau JUNG siūlo ir visiškai naujo tipo belaidžius jungiklius, veikiančius be išorinio maitinimo šaltinio. JUNG belaidžiai jungikliai, skirti „Philips Hue“ ar palaikantys ryšį pagal „Bluetooth Low Energy“ standartą, veikia energijos išgavimo principu. Radijo signalams perduoti reikalingas tik mažas kiekis energijos, todėl jungimo metu kinetiškai sugeneruotos energijos pakanka, kad siųstuvas veiktų be baterijų ir be ypatingo techninio aptarnavimo. Siųstuvams, veikiantiems „EnOcean“ technologijos pagrindu, radijo telegramai išsiųsti pakanka energijos ,sugeneruotos paspaudus klavišą.

Taip pat yra jungiklių, valdančių šviestuvus ir valdiklius, kurie palaiko tarpusavio ryšį per naują radiobangio ryšio standartą „Bluetooth Low Energy“. Ši technologija pritaikyta daiktų internetui. Jai reikia mažai energijos, o veikimo atstumas – net 10 metrų. Veikimo atstumas, priklausomai nuo sistemos, didinamas naudojant BT „Mesh“ tinklo prietaisus.

Renovuojant būstą tikrai nebėra padėties be išeities, ypač jei kalbama apie elektros instaliaciją. Belaidžiai jungikliai tam tikrai pasitarnaus. Ypač galvojant apie į ateitį orientuotus išmaniuosius namus.