Mes pasiilgome geresnių savo versijų. Gręžiamės atgal į laiką, kai buvome ne tik lieknesni ir lygesniais veidais, bet ir naivesni, atviresni, šiltesni. Todėl mums reikia vaikystės muzikos, filmų, madų. O tiems, kurie su garsesniu ar duslesniu trenksmu grįžta į sceną, reikia mūsų.
Juk tikrai ne todėl, kad paprasta ir lengva buvo gyventi 1994-aisiais. Ne todėl, kad rusija buvo užimta kruvinais reikalais Čečėnijoje, Sarajevas buvo apsiaustas, nauji drąsūs lietuviški bankai viena ranka graibstė indėlius, kita –skelbė bankrotus. Popieriniuose dienraščiuose drauge reklamavosi plaštakės ir mėsos konservai. Taigi nostalgiją jaučiame ne tuomet egzistavusiai realybei, bet savo pačių santykiui su ja. Mes (ar mūsų tėvai) buvome alkanesni ir vargu ar įsivaizdavome laikus, kai maistą išmesime nė neparagavę, nes patiekalo reikės tik instagramo nuotraukai. Susitarimų taip lengvai nekeisdavome, nes juk nebuvo kaip susisiekti. O dabar, valandą lūžus feisbukui, stveriamės širdies lašų.
Buvo, kaip buvo, ir tai buvo nuostabu, nes nežinojome, kad
gali būti kitaip. O dabar nežinome, kaip po 30-ies metų skambės šiuolaikiniai hitai, žiūrėsis filmai ar guls drabužiai. Jei grįžo platėjantys džinsai, o su jais –ir džinsiniai švarkai, velnias žino, kokios dar nostalgijos kilpos mūsų laukia. Ir mes joms neatsispirsime. Jau berengiant šį numerį „Žalgiris“ ir OG Version pristatė senų, bet naujų marškinėlių seriją, – nori ir vaikai, ir tėvai.
Taigi, kaip ir kiekvieną balandį, „Kauno pilno kultūros“ puslapiuose karaliauja muzika. Šįkart duoklė epochai – tūkstantiniams kasečių tiražams, ryškiems įvaizdžiams, šiandien videomeną primenantiems klipams, drąsiems, fantastiškiems žmonėms. Tiesa, ne visi noriai atsiveria. Vieni radikaliai pakeitę gyvenimus, kitiems gal kažko gėda, treti, deja, per anksti paliko šį pasaulį. Su tais, kuriems pakeliui, – pasikalbėjome. Verskite ir skaitykite – „Dinamika“, Ramūnas Zilnys, Alvidas Tautkus, Linas Adomaitis. Jie matė ir darė daug. Kontekstui – įstabiausi kasečių viršeliai, platesnė muzikos apžvalga ir šiandien išlikusios devyniasdešimtinių architektūros vertinimas.
Dabar savam kailyje jaučiamės jau tiek patogiai, kad noriai imam gręžiotis į savo praeitį, mėgautis dainomis, kurios anuomet atrodė tokios kvailos.
Kažkaip nebegėda. O kartais netgi kuo blogiau, tuo geriau skamba.
Ką norim, tą darom / kas mylisi, o kas maukia viskį prie baro, – 1994-aisiais dainavo „Dinamika“, ir daugelio grupių dainose išties girdisi geidulingi merginų dūsavimai. Padorumo slenkstis tuo metu tikrai nebuvo aukštas, todėl kūryboje užfiksuota daug atviros erotikos ir karštų aistrų.
Tokiai pavasariškai temai – penki 1994 m. pasirodę Kauno popmuzikos albumai. Jų dainų tekstuose (ir netgi pačių grupių sudėtyje) neblogai matosi skirtingi vyro ir moters santykių modeliai, romantikos ir meilės supratimas, o galiausiai jų tiesiog smagu klausytis, nes vis tiek tai – apie mus.
Ekspresas – „Pirmoji naktis“ Nori nenori, šitas hitas yra nebeišbraukiamas iš Lietuvos popmuzikos istorijos. Kaskart jį išgirdusi nustembu, kad tokia daina apskritai egzistuoja. Tiesa, radijas jos negrojo (pasakojama, kad tik kartą, užsisakius klausytojui, nieko neįtariantis vedėjas paleido per Lietuvos radiją), bet koncertuose šalies miestuose ir miesteliuose publika traukė vienu balsu.
„Pirmoji naktis“ – vienas geresnių pavadinimų debiutiniam singlui ir albumui. Po to vaikinų duetas išgarsėjo žaibiškai. Įsiklausius sintezatorių melodija netgi liūdnoka, bet svarbiausia čia, aišku, tekstas – nuodugniai, su fiziologinėmis detalėmis apdainuojamas lytinis aktas. Ramiu tonu dėstomas siužetas (mergina –galima nepilnametė) šiandien gali sukelti minčių apie baudžiamąjį kodeksą. Eilutė niekas nekaltas, pati to norėjai primena kitą skandalingą hitą – „G&G Sindikato“ „Tomas“.
Kai tu pradėjai mane bučiuoti, Aš supratau, tau patinku.
Nors ir jauna tu, bet man pasiūlei, Kad eitume miegot abu
Šiaip ar taip, pirmoji naktis lyg ir nusiseka, nes netrukus grupė įrašo „Antrąją naktį“, kur veržlesniu ritmu pasakoja apie susitikimą su ta pačia mergina ir pasistengia tiksliai atkartoti kūrinio sėkmės receptą bei buvusią seksualinę patirtį.
Nors dainos smagios ir juokingos, antakius kilnoti verčia tai, kad „Ekspresą“ išties domino moters nekaltybės tema –po metų pasirodžiusį albumą pradeda daina „Tu nesakyk, kad aš tau antras“ (nekalbėki netiesos, nevaidink šūstros panos)
Iš grupės neatimsi žodingų, komiškų dainų tekstų ir netikėtų rimavimo sprendimų. Štai 1996 m. hite „Hey hey gali gali“ (svaiginantis vaizdo klipas prieinamas „YouTube“) veiksmas vyksta ant šieno ir rimuojama chamas-pravalas-mamai-dainavo.
Gėrėm mes abu tada šviežią karvės pieną Vakarui atėjus mes valgėme kiaulieną
Tiesa, mergina dainoje vėl lieka nuskriausta ir su ašaromis akyse, nes pasinaudojęs ponaitis nesiruošia jos vesti.
Dinamika – „Meilės žaidimai“ Kiek platesnį romantinį spektrą pasiūlo kitas duetas „Dinamika“ 1994 m. albume „Meilės žaidimai“. Tiesa, šiuolaikinį klausytoją čia taip pat nustebins tiesmukas vyriškas balsas, kalbantis apie pavydą, savininkiškumą ir agresiją („Tu mano“).
Neužmiršk, kad esu aš labai pavydus
Jei šypsosi tau kitas, aš darausi kandus
Ir niekam niekada neatiduosiu tavęs
O visas problemas mano kumščiai išspręs
Vis dėlto čia jau matome ir merginos poziciją, girdime jos (Irmos Jurgelevičiūtės) balsą (ji ilgisi vaikino žvilgsnio ir balso, bet laužosi, neprisileidžia). Kaip ir „Ekspreso“ fantazijose, „Dinamikos“ dainoje „Aš išprotėjau“ mergina su kūną vos dengiančia suknute geria šampaną ir yra pozityviai nusiteikusi ją glamonėjančio nepažįstamo vyro atžvilgiu.
Aš prišokau prie jos, negalėjau sėdėti
Ir kaip vaikas bučiavau ją, ėmiau glamonėti Ji pradėjo virpėti kaip sugauta plaštakė
Aš noriu tavęs, tyliai man pasakė
Nuo gašlybių prasiblaškyti galima su „Techno polka apie meilę“, kur mergina savo mielam skina gėles ir dainuoja dainas. O hitas „Tu palinkėk man gero vėjo“ jau pasakoja apie išsiskyrimą – po kiek ilgiau (ne vieną naktį!) trukusių santykių apvilta mergina palieka vaikiną.
Aš nenoriu taip gyventi
Kaip anksčiau aš gyvenau
Ir klausytis pažadų
Kuriuos aš mintinai žinau
16 Hz – „Jei pavargai...“
1994 m. pirmąjį albumą išleidžia brolių duetas „16 Hz“, pasivadinęs pagal garso dažnį, kurį geba išgirsti tik išlavinta ausis. Nežinau, kiek išlavintos ausies reikėjo klausantis šios muzikos, bet faktas, kad grupė iki šiol tebėra aktyvi ir dar visai neseniai turėjo netgi savo „antrininkus“ „16 Hz Tribute“.
Šie dainų tekstai nustebina poetiškumu ir tradiciniu lietuvišku lyrizmu. Čia siužetas jau kiek kitoks – mąslus vaikinas renkasi būti vienas („Tenai“).
Prašei pasilikti, bet aš nenorėjau
Mano širdį slėgė kažkas
Albume skamba tradiciškesni meilės žodžiai, vietoj gašlumo – švelnumas ir ilgesys. Vaikinas svajoja išbučiuoti merginos plaukus, prisiglaust prie skruosto, bet ji jau su kitu. Didžiausiam šio albumo hitui „Aš tavęs taip ilgai nemačiau“ duetas pasitelkė žurnalisto, poeto Petro Keidošiaus žodžius (beje, jis poeziją pradėjo publikuoti dar 1938 m.). Vis dėlto man iš šio albumo labiausiai įsiminė trečiojo brolio, Arūno Jucevičiaus, parašytas dviprasmiškas posmas („Aš mylėjau“):
Aš mylėjau tave tokią ramią
Nuo tavo lūpų aš ištirpau
Aš mylėjau tave tarsi žemę
Kuria be gailesčio ėjau
Soniclove – „Amžina naktis“ Kaskart giliau pasikapsčius „Youtube“ ar „Pakartot“ svetainėse, galima atidengti po stiklo dužena išlikusį kokį nematytą „sekretą“. Štai man buvo nežinoma eurodisco stiliaus kauniečių grupė „Soniclove“, 1994–1997 m. išleidusi berods penkis albumus. Grupės muzika įtraukia į nepaliaujančiai kalančio šokių ritmo, aukšto, vaikiško moters balso ir vyriškos repo greitakalbės sūkurį.
Pirmojo albumo single „Tik“ merginai, raginančiai į ją pažvelgti šiltu, meilės kupinu žvilgsniu, oponuoja grubūs vyro pasvarstymai apie jos tikrą veidą, be apgaulės, be dažų, apie meilės galimybę, bet kartu bandymą pasikeisti ir užmiršti jas, tas prakeiktas mergas.
Viena šnekam, kita darom
Vietoj to kad būtume namie
Mes einame į barą
Stebim jus, ką jūs darot O po to – košmarai
Savo diskografijoje grupė turi dainų intriguojančiais pavadinimais: „Atleisk“ nereiškia „myliu“, „Tu man negeras“ ir „Vistiek manęs nesupranti“. O grįžtant prie „Ekspreso“ užduotos temos galima pacituoti vieną geriausių „Soniclove“ dainų – „Mažytė“:
o aš tokia mažytė ateik ir apkabink mane būki mano pirmas sapnas
Džordana Butkutė –„Prisimink“
Išties daug 1994-ųjų popmuzikoje vyriško, mačistinio balso ir jaunų, nekaltų, vilioklių merginų, tad užbaigti gal vertėtų kita nata.
Džordanos Butkutės tekstai ir laikysena atgaivina, ištraukia į visai kitokį pasaulį, kuriame moteris stovi iškelta galva. Čia ji pripažįsta žaidusi su vaikino jausmais („Nemylėjau tavęs“), o vaikino drąsa išgaruoja reklamų spindesyje pažinus dainininkę – likusį vakarą jis ją stebi netekęs amo („Rock‘n‘roll“).
Kai aš ėjau gatve
Važiavo jis pro šalį
Išpuošta mašina
O pats visai vaikelis
Pasakė man: sustok
Nebėk iškėlus galvą
Iš kur jam tiek drąsos
Mane užkalbint
Džordanos dainose jausmai įvairiapusiai, dažnai prieštaringi, todėl su jomis taip lengva tapatintis. 1994 m. albume „Prisimink“ daugiausia prisimenami buvę santykiai (gera su tavim / be tavęs geriau), ilgimasi ir stengiamasi nekartoti senų klaidų.
Telefoną prie savęs
Aš laikau kiekvieną dieną
Bet žinau, nei tu, nei aš Juk neskambinsim vis viena
Žinoma, klausantis kitų grupių susidarytų kitoks romantinis peizažas. Ir nemanau, kad verta piktintis, jog prieš 30 metų neva kažkas buvo ne taip, kaip derėtų. Su savo praeitim svarbu susitaikyti, kartais iš jos pasijuokti, o kartais ja pasimėgauti. Ir įvertinti, kiek toli nuėjom.
Svetlanos Baturos nuotr. Fotografuota „Žalgirio“ arenoje
Įsijungi radiją – Ramūnas Zilnys kalbina įdomią, dar negirdėtą grupę. Televizijoje jo balsas ir veidas irgi neatsiejamas nuo muzikinių įvykių. Jau trisdešimt metų kaunietis pasakoja apie muziką, kalbina atlikėjus, veda koncertus, dalinasi atradimais – bent jau asmeniškai nepažįstu kito žurnalisto, per tiek laiko nepakeitusio profilio, neperbėgusio į komunikacijos sritį ar dar kaip nors neišdavusio savo pirmosios meilės. Taip, profesinę sėkmę čia lemia ne tik talentas rašyti, įtaigiai paklausti, laiku atsirasti tinkamoje vietoje, bet ir didelės simpatijos turiniui. Sutikite, kad ekonomikos žurnalistai taip labai eurams nesimpatizuoja. Bet sakyti, kad svarbiausio Lietuvoje muzikos žurnalisto gyvenime per 30 metų niekas nepasikeitė, būtų didelis melas. Šiuos pasikeitimus mes ir aptarsime, bet pirmiausia – trumpa biografija.
1993 metais, būdamas 14-os, Ramūnas įsidarbino Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje veikusioje radijo stotyje „Titanika“ – darbą jam pasiūlė dėl to, kad paauglys dažnai skambindavo į eterį. Ten dirbo dvejus metus, kol radijo stotis skilo. Dalis kolektyvo tapo „Kauno fonu“, kita dalis kartu su Ramūnu atgimė kaip sporto radijo stotis ir veikė dabartinio Lietuvos sporto universiteto patalpose. „Nelabai sėkmingas projektas“, – šypsosi muzikos žurnalistas. Dar dirbdamas „Titanikoje“ jis sulaukdavo kvietimų šį tą parašyti – kelis tekstus publikavo „Nemunas“, paauglys netgi apdovanotas jaunojo rašytojo premija – 800 litų. Pusmetį vedė naktines laidas legendinėje stotyje „Ultra Vires“. Jau šešiolikos tapo ir vienu iš „Kaunas plius“ televizijos laidos „Muzikos pasaulyje“ vedėjų. Prisimena, kad tuomet televizijoje būdavo galima krėsti bet ką. Paklaustas, iš kur, neegzistuojant „Wiki“ ir socialiniams tinklams, gaudavo informacijos, primena apie tokius išradimus kaip teletekstas – pasaulinis muzikos gigantas MTV jame skelbdavo įvairias naujienas, o visi kiti nurašinėdavo. Kartu juokiamės prisiminę lenkiškus žurnalus „Bravo“ – tiesa, aš juos tik vartydavau, o Ramūnas dar ir darbui panaudodavo.
„O kai pasibaigė šie reikalai, viename vakarėlyje sutikau Alvido Tautkaus dukterį Indrę – paklausiau, ar jų kuriamai laidai „Pop TV“ nereikia žmonių.“ Ten – dveji Ramūno metai, o tuomet – „Laikinoji sostinė“, dienraščio „Lietuvos rytas“ Kauno skyrius. Netrukus talentingas jaunuolis sulaukė kvietimo persikelti į Vilnių ir karjerą tęsti jau pagrindinėje redakcijoje. Daugybę metų praleidęs ten, dabar jis tapęs LRT šeimos dalimi.
Ramūnai, kur ir kaip augai?
Koks tuo metu buvo miestas? Nerūpestingos paauglystės neturėjau, nes dirbti pradėjau anksti – jau keturiolikos buvau pasinėręs į darbus radijo stotyje. Augau Partizanų gatvėje. Savanorių prospekto pabaiga – ne pati geriausia miesto dalis tuomet, o gal ir šiandien. Mama auklėjo gana griežtai – betikslio trynimosi miesto centre netoleravo, o nuo rajone vykstančių dalykų saugojo ir liepė saugotis pačiam. Manau, anais laikais tai buvo standartinis auklėjimas. Prisiminkim, kad metas buvo sunkus, vertybių skalė visiškai išsikalibravusi. Nebuvo aišku, ko gyvenime verta siekti. Tėvai skatino lavintis, šviestis, bet buvo ir gatvės
išmintis – teorija, kad po devintos klasės reikia eiti į turgų. Net ir mokytoją galėdavai sutikti vadinamajame 25-mečio turguje prekiaujantį garintais džinsais, nes tai buvo vienintelis būdas išgyventi. Chaoso buvo daug – galvose taip pat.
Su agresija, kuri neišvengiamai minima kalbant apie to meto Kauną, teko susidurti tik paviršiumi – nebuvo neįprastas dalykas, jei turi ausyje auskarą, o aš jį turėjau, susilaukti užgauliojimų iš nepažįstamųjų net ir miesto centre. Arba tai, kad keli chuliganai prie pat laiptinės, dar šviesiu paros metu, bando atimti odinę striukę – kurią pirkau už premiją.
Asmeninio archyvo nuotr. Darbe
Asmeninio archyvo nuotr. Su grupe „Scooter“
Nepakantumas kitaip atrodantiems nebuvo mitas. Bet nieko itin blogo man niekada nėra nutikę, be to, neišskirčiau Kauno – tokia buvo didelė dalis Lietuvos. Sostinė mums rodėsi laisvesnis miestas, skaitydavome apie subkultūras spaudoje, girdėdavome, kad žmonės ten elgiasi drąsiau, įdomiau... Tad natūralu, kad aš, būdamas paauglys, norėjau išsikraustyti į Vilnių.
Ar paauglystėje jau buvai melomanas ir muzikos kolekcionierius? Kur dabar anie įrašai? Augau nepasiturinčioje šeimoje ir neturėjau net kasetinio magnetofono – turėjome seną patefoną ir šiek tiek tėčio plokštelių. Galbūt dėl to tokią svarbią vietą mano gyvenime užėmė radijas. Naujos nepriklausomos stotys tapo vartais į muzikos pasaulį, klausydavausi jų religingai. Įdomu būna sutikti žmones, kurie elgdavosi taip pat – susirašydavo, tarkim, M-1 TOP 40 į sąsiuvinį, žymėdavosi pokyčius. Taip jau sutapo, kad radijas tapo ir pirma mano darboviete. Dėdė iš Vokietijos atvežė dovanų muzikinį centrą. „Titanikoje“ muzikos įrašų buvo daug, galėjau juos nusikopijuoti. Dabar tai vadiname piratavimu, o tais laikais buvo natūraliausias dalykas pasaulyje. Pirkti buvo sudėtinga, kompaktas kainuodavo kokius 65 litus, kas buvo penktadalis neblogo mėnesinio atlyginimo. Turėjau penkiolika originalių CD, kuriuos beprotiškai branginau, ir visi buvo padovanoti. Juos vis dar kažkur turiu, nors kokius aštuonerius metus savo senosios kolekcijos, kurią sudaro keli tūkstančiai kompaktų, nesu ištraukęs iš dėžių. Planuoju perrinkti, pasilikti tuos albumus, kurie turi sentimentalios vertės. Dabar juk net
neturiu CD grotuvo. Turiu patefoną ir vinilų – kiek, nebežinau. Tūkstantis tikrai bus, gal ir daugiau.
Prisipažinsiu, kad tuo metu didžiausia mano svajonė visgi buvo įsidarbinti muzikos įrašų parduotuvėje. 16–18 metų būdamas trindavausi „Bomboje“ prie Kauno savivaldybės, ten įsigydavau ir originalių kasečių – jos buvo nepigios, apie 18–22 litus. „Bomba“ buvo šventa vieta, čia buvo viskas, apie ką galėjai pasvajoti. Ten dirbo legendinis bardas Alfredas Kukaitis, su kuriuo susipažinau „Titanikoje“, vėliau garsiu DJ, o dabar – viskio gamintoju tapęs Šarūnas Karalius, taip pat indie legenda Vaidas Jasinskas (interviu su Vaidu galite rasti 2019 m. balandžio numeryje, – red. past.). Keista, bet jie man leisdavo ten tiesiog būti, nors turbūt gerokai įkyrėdavau.
Ramūnai, tu atrodai labai užsiėmęs, būni visuose svarbiuose koncertuose, kalbini lietuvius ir svečius. Ar dar kam nors yra vietos greta tavęs muzikos žurnalistikoje? Prieš penkerius metus perėjus į LRT mano gyvenimas smarkiai pasikeitė. Anksčiau turėdavau parašyti atitinkamą eilučių kiekį per dieną. Dabar –ir radijo, ir televizijos laidos, ir tinklalaidės, koncertų ir dokumentinių filmų parinkimas. Visko daug – tuo džiaugiuosi. Ar yra vietos kitiems? Visada! Jų ir yra. Juk klausimas labiau apie šios veiklos prasmę ir atsiperkamumą. Aš pats nesu tikras, ar tai, ką darau, kam nors reikalinga, ir taip jaučiasi didžioji dalis panašia veikla užsiimančių žmonių. Muzikos žurnalistika išgyvena didelę krizę.
Priežastis paprasta – anksčiau reikėdavo autoritetingo žmogaus, kuris
pasakodavo apie tai, kas vertinga ir įdomu, padėdavo apsispręsti, kurį albumą įsigyti nuvažiavus į parduotuvę. To nebereikia – paklausyk „Spotify“ tris paras, ir jis taps tavo patarėju. Muzikos kritikos specifika kitokia nei teatro ar literatūros –daina tetrunka kelias minutes, tiek kiekvienas turi, o įveikti knygai reikia daug laiko, nueiti į teatrą –jau fizinė pastanga.
Ar esi padaręs savo gyvenimo interviu?
Kartais įsitrigus rutinoje tai, ką darai, neatrodo labai įspūdinga, dirbi iš inercijos. Bet, pavyzdžiui, šįvakar Vilniuje koncertuos Yannas Tiersenas. Ne kartą yra tekę susirasti tekstą apie kokį nors žmogų ar jo muziką, rašytą, jam anksčiau lankantis Lietuvoje, – taip nutiko ir dabar. Nustebau, kiek nuoširdaus entuziazmo ir užsidegimo mano tekste. Nors tuo metu taip neatrodė... Tad sunku blaiviai vertinti, kurie darbai geriausi. Pavyzdžiui, pernai radijo laidoje kalbinau puikų amerikietį Jose Luis Vasquezą, arba The Soft Moon. Šį sausį jis labai liūdnomis aplinkybėmis mirė. Man tas interviu įsiminė kaip gana sudėtingas, pašnekovas pasirodė introvertas. Žmogus, kuris jį tada atlydėjo į studiją, atlikėjui mirus priminė man, kad klausiau „kaip norėtum, kad tave atsimintų, kai mirsi?“ Yra tokių dalykų, kurių tuo metu neužfiksuoji, bet jie tampa įsimintinais. Na, ir yra tokių žmonių kaip Martinas Gore'as iš „Depeche Mode“ – kalbinau jį triskart, ir visus kartus drebėjo rankos. Bet ar tai gyvenimo interviu? Tikiuosi, kad geriausia dar ateityje.
Kada jauniems muzikantams lengviau startuoti –10 dešimtmetyje ar dabar?
Visai neseniai apie tai kalbėjomės su į sceną sugrįžusių „Dr. Green“ vokalistu Domininku Kunčinu – mūsų mintys sutampa. Anksčiau tam, kad įrašytum albumą, reikėjo daugiau tavimi patikinčių žmonių, daugiau investicijų, laiko. Tai veikdavo kaip filtras, dalis jo nepraeidavo. Bet konkurencija rinkoje buvo mažesnė –jei išleidi kasetę, greičiausiai apie tave parašys žurnalas „Ausis“, ateis žmonių į koncertą. Dabar paprasčiau įrašyti ir išsileisti, daugiau vietų groti, daugiau klausytojų ir renginių, brangesni bilietai – išgyvename pakilimą. Bet atlikėjai turi nepamatuotų lūkesčių – neva pasaulis jiems skolingas vien dėl to, kad jie turi idėją. Nuolat gaunu pranešimų spaudai apie perspektyvius muzikantus, jų klipus – bet po antros, trečios dainos jie dingsta, nes niekas neklauso. Ir kodėl turėtų? Taigi atsakau: dabar lengviau startuoti, bet sunkiau prasiskinti kelią ir išlikti.
Neseniai buvau „ba.“ koncerte „Žalgirio“ arenoje ir prisiminiau, kokia anksčiau buvo fanų kultūra. Grupės turėjo fanklubus! Galėdavai iš marškinėlių atpažinti, su kuo turi reikalą. Dabar tokių nebežinau, gal tu žinai?
Dabar fanklubas nebėra fizinė vieta su adresu ir vadovu, organizuojančiu susitikimus su grupe. Bet, pavyzdžiui, „Saulės kliošas“ rengia albumo išankstinės perklausos vakarėlį. O kalbant apie tuos pačius „ba.“, būdamas Druskininkuose užsukau į barą „Senfortis“ – iš 40 žmonių 27 dėvėjo „ba.“ džemperius arba marškinėlius. Benas gal ir neturi oficialaus fanklubo, bet turi tokio stiprumo vizualiai identifikuojamų gerbėjų bendruomenę, kokios kiti turėtų pavydėti. Na, dar „Solo Ansamblis“ yra subūrę savotišką gentį.
Kurie muzikantai pradėjus dirbti žurnalistu tau būdavo draugiškiausi? Kad visi! Sakyčiau, muzikantų požiūris į žurnalistus banguoja. Buvo laikai, kai žurnalistas buvo geriausias muzikantų draugas, įleidžiamas į visus užkulisius.
Pamenu, kaip visi nustebo, kai Andrius Mamontovas, išleidęs albumą „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ pareiškė, kad metus niekam neduos interviu! Atsirado pirmosios bulvaro užuomazgos. Prasidėjo humoras, nuotykių nutekinimai. Muzikantai pradėjo mąstyti – gal žurnalistai nebe draugai? Baigėsi tie įleidinėjimai. Pamenu, SKAMP kažkuriuose apdovanojimuose sakė, kad norėtų be žurnalistų pabūti. Šiek tiek
įsižeidžiau – tiesiog neįprasta buvo. Tada paplito internetas, filmuojantys telefonai... Pirmiausia užsienio muzikantai ėmė labai saugotis. Atsirado praraja. Tuomet muzikantai panoro kontroliuoti naratyvą – kas ir kaip kalbama, kokios fotografijos naudojamos. O dabar esame atsidūrę paradoksalioje situacijoje. Interneto žiniasklaidos priemonės suprato, kad straipsnius apie muziką retas skaito... Nemažai muzikantų mielai duotų ilgesnį interviu, bet nedaug kas tam skiria laiką, dėmesį, publikuoja. Su tuo susijusi pranešimų spaudai kultūra. Tad interviu nebeatsisako jau beveik niekas.
Ar 10 dešimtmetyje galėjai įsivaizduoti, kad 2024 metais eisime į „Dinamikos“, Mamontovo, „Karališkos erdvės“ koncertus? Ar matėsi, kas bus garsus ir po daugelio metų? Tuomet nebūčiau patikėjęs, kad būdamas 45-erių darysiu beveik tuos pačius dalykus. 22 metų buvau susitikime su jaunimu, ieškančiu savo kelio, – išsiuntė darbovietė. Tuomet daviau sau dar penkerius metus. Na, klydau.
O kad Mamontovas daugybę metų bus scenoje, nebūčiau nustebęs. Tačiau jį žmonės mėgsta ne tik dėl praeities – jis ir šiandien rašo nau-
jas dainas, eksperimentuoja. Dabar dalis atlikėjų skrieja ant nostalgijos bangos – tuo metu tai būtų atrodę keista, bet dabar visai nekeista. Ši banga yra globali. Žmonės, einantys į atsikūrusių grupių koncertus, nori pabūti jauni.
Kokius koncertus su nostalgija prisimeni pats?
Užsienio atlikėjų vizitai būdavo įspūdingi. Pamenu, kaip Kauno sporto halėje koncertavo tokia dainininkė Plavka, kuri su duetu „Jam & Spoon“ buvo MTV topuose. Dabar tas koncertas atrodytų skurdžiai ir juokingai, bet tada buvo didelis dalykas.
Žinoma, man didelę nostalgiją kelia festivalis „Kaunas Jazz“ – pirmą sykį jame atsidūriau prieš 25 metus ir nuo to laiko nė sykio nepraleidau, ten sutikau būsimą žmoną, vedu jo koncertus.
Dabar man netgi pavydu sau to jausmo, kai atvažiuodavo kažkas iš svetur. Lyg iš Marso nužengdavo. Rengdavo spaudos konferencijas, susirinkdavo visa žiniasklaida. Tvyrodavo didžiulis susijaudinimas. Manau, tas niekada nepasikartos. Esame normalūs vakariečiai ir mūsų niekas nebestebina. Atvažiuoja Edas Sheeranas į Kauną, ir tai yra normalu.
Sugrįžusios devyniasdešimtinių mados – ne tik drabužiai, šukuosenos, skambesys, spalvos, bet ir vizualika. Nėra iki galo aišku, kur įkvėpimo ieškojo anais laikais muzikos albumų viršelius vieną po kito kepę grafikos dizaineriai ir fotografai. Lietuviškos kasetės – gana unikalus estetinis reiškinys. Sukurta tokių viršelių šimtai, net tūkstančiai – išduosime, kad daug jų galite rasti „Discogs“ platformoje įvedę to meto leidybines kompanijas – tai šiame numeryje aptariamas „Pop Centras“, „M.E.G.A. Records“, „Koja“, „Bomba“, „Pūkas“... Vienas kolekcionierius nepasididžiavo ir savo aukso kasyklose iškasė keletą labiausiai mus sužavėjusių. Gero įkvėpimo.
„Pop Centras“, 1994 m.
Jau keletą dešimtmečių tiek paauglius, tiek suaugusiuosius nusišypsoti verčiančio, posovietinio glamūro reiškinys kultinėje garsinėje formoje.
„LNK Records“, 1997 m.
Lietuviškas alternatyvaus roko bandymas užkariauti post-„Nirvanos“ karštinės krečiamą ir sunkesnį skambesį pamėgusį jausmingesnį muzikos pasaulį.
Džordana – „Vėl po metų“
„M.E.G.A. Records“, 1995 m.
10 dešimtmetis apibendrintai: trumpi sijonai, per didelės striukės, daug blizgučių ir stambių papuošalų bei pati karalienė, bekopianti į savo muzikinį Olimpą.
„M.E.G.A. Records“, 1995 m
Naują populiarumo bangą muzikos mylėtojų pogrindyje išgyvenantis ir laiku neįvertintas velykinis kiaušinis, įkvepiantis net ir dabartinius Kauno elektroninės muzikos leidinius.
„Nepriklausomi“
Mink
„Pop Centras“, 1998 m.
Paauglio Raigardo Tautkaus prodiusuotas įrašas, išplėtęs „Mink Taką“ iki pilnos gaujos ir nutiesęs karjeros tramplyną Mariui Jampolskiui.
16
„Pop Centras“, 1995 m.
Užstalės karalių ir svaigių šlagerių autorių įsitvirtinimas vietinėje rinkoje dar prieš labiau poliruotą ir dainuoti kartu kviečiantį skambesį.
Taką – „Spalvos“ Hz – „Pavasarinis sniegas“
KOTRYNA LINGIENĖ
„Ir kaip man dabar su visu šitu gyvent?“ – praėjus dviem dienoms po „Dinamikos“ 30-mečio koncerto „Žalgirio“ arenoje telefonu man sako Irma Jurgelevičiūtė. Kaip ir į kultinius kelių kartų, dešimčių tūkstančių atmintinai mokamus „Dinamikos“ dainų žodžius, taip ir į šį sakinį telpa visa esmė. Būties lengvumas ir žaismė, iššūkiai ir atsakomybė. 10 dešimtmečio viduryje visos Lietuvos garso kolonėles išsprogdinusi grupė šiandien renka tokias arenas, kokių tais laikais nebuvo.
Su Irma ir Gintautu Broku susitinkame visų „gimtuosiuose“ (kabutėse, nes nei vienas čia negimėme) Šilainiuose – tiesa, jau už autostrados, „Megoje“. Visai netoli – buvusi 49-oji vidurinė, kurioje Irma mokėsi, o Gintas mokytojavo. Detaliai išrašytą „Dinamikos“ istoriją rasite internete, geriau pakalbėkime apie, cituojant vieną populiariausių jų dainų, troškimus, svajones, laimę ir vos vos liūdesio – kad tie geri dalykai būtų saldesni.
Irma mano, kad grupės sugrįžimo sėkmę lėmė ilgesys – tiek grupės scenoje, tiek vienas kito. „Grįžusi po koncerto ketvirtą ryto verkiau. Atsisėdusi žiūrėjau į visas tas suplaukusias gėles ir verkiau. Supratau, kad visi džiaugsmai ir pasiekimai, ir šlovė, kaip ir visos bėdos, yra laikina. Svarbiausia rasti balansą tarp šių dalykų“, – aiškina moteris, kuri, kaip pati sako, šiuo metu yra geriausia savo versija. O tam reikėjo laiko –laiko, praleisto atskirai, bandant ir klystant, ieškant ir sugrįžtant.
„Ateinu į sceną, žinau ir jaučiu, kad joje – mano namai. Žinoma, sulig pirma daina – didžiulis jaudulys. Vis sakau sau: kvėpuok, kvėpuok“, –kovo 16-osios vakarą didžiausioje Lietuvos arenoje prisimena Irma. Tiesa, džiaugiasi, kad suvaldžius jaudulį apima džiaugsmas, o jis, sumišęs su adrenalinu, reiškia begalinę laisvę ir energijos tėkmę. Gintas didžiuojasi, kad pavyko sėkmingai atnaujinti tūkstančių atmintimai mokamą repertuarą, kad techniškai koncertas buvo puikiai išpildytas. Dėl to jį pagyrė net sūnus. Nors, žinoma, tobulybei ribų nėra – abu dėl to sutaria. O kuris pirmas suprato, kad jau metas susitikti?
„Mes seniai apie tai kalbėjome“, –neslepia Gintas, dešimčia metų vyresnis už savo buvusią mokinę. Tiesa,
vokalisčių juk buvo ir daugiau –kodėl būtent Irma yra ta, su kuria „Dinamikai“ lemta būti? „Tauta ją išsirinko“, – šypsosi muzikantas. Abu jie dėkingi Martynui Tylai, kuris M.A.M.A. apdovanojimuose prieš dvejus metus suteikė duetui erdvę, bet Irma sugrįžimą numatė dar gerokai anksčiau. „Jaučiau, kad laikrodžio rodyklės išmuš tą laiką, kai kreipsiuosi į Gintą ir mes grįšime į vietą, kurioje jaučiamės geriausiai.“
„Mudu su Irma išsiskyrėme, bet nelikome priešai. Nesipykome. Draugavome, bendravome, nors ypatingų reikalų neturėjome, bet visada buvo įdomu, kaip gyvena kitas. Tad ir mintis, kad anksčiau ar vėliau vėl suvienysime jėgas, kirbėjo abiem“, – porą dešimtmečių atgal tas pačias rodykles suka Gintas, sutikdamas, kad laukė, kol jo mėgstamiausia dainininkė „išsitaškys ir vėl susirinks“.
Prakalbus apie nemirtingus „Dinamikos“ tekstus, Gintas ir vėl nedaugžodžiauja – bet neslepia, kad turi Dievo dovaną rašyti paprastai ir įtaigiai. „Fizika ir poezija eina kartu“, – juokiasi, prisiminęs trumpą mokytojo karjerą. Pirmą dainą parašė jau 30-ies – tebūnie šis faktas įkvėpimu tiems, kurie mano, kad savęs neranda. O kodėl Irmai vis dar malonu prieš tris dešimtmečius parašytas dainas dainuoti? Pirmiausia patikslinkime klausimą.
Teodoro Biliūno nuotr. „Dinamikos“ 30-mečio koncertas „Žalgirio“ arenoje, 2024 m. kovo 16 d.
„Ar Ginto dainas man geriausia dainuoti? Man jas tiesiog miela dainuoti. Gera. Pavyzdžiui, per „Liepų medų“ šeštadienį „pramušė“ – rodėsi, skyla širdis per pusę. Linkėčiau kiekvienam, lipančiam ant scenos, iš tiesų jausti, ką dainuoji. Tekstas labai svarbu. Žinoma, „Dinamika“ turi ir gana naivių dainų. Bet gal tai gražu, kad „Dinamika“ tokia vaikiška, net hipiška, atėjusi per pievas, nesugadinta laiko, prodiuserių, organizatorių, stilistų? „Dinamika“ yra grynuolis. Manau, 49-ojoje vidurinėje mes susitikome ne veltui. O vėlesnes kančias ir džiaugsmus likimas paruošė tam, kad subręsčiau, išieškočiau savęs ir paruoščiau savo širdį šiems koncertams. Kas žino, kaip bus toliau?“
Irma ir Gintas daug – tiesa, juokais –ginčijasi, vienas kitą taiso, pastebi, primena, galiausiai ir pagiria vienas kitą. Jei vienas gazuoja, kitas prilėtina, o jei vienas susimąsto, kitas šauna kokį juokelį – tempui palaikyti. Jiedu tiesiog dera – akivaizdu, kad dviese yra stipresnė jėga, nei po vieną. Tai žavi – jie neatrodo nei sužvaigždėję, nei besivaikantys kadaise pasiektos šlovės. O ji, kaip pridera 10 dešimtmečiui, buvo didingo, šiuolaikiniams atlikėjams nesuvokiamo mastelio. Dar prieš susitinkant „Megoje“ Irma man perdavė keturis fanklubo albumus –juose preciziški koliažai iš straipsnių ir fotografijų. Muzikos ir gyvenimo būdo žurnalistai aprašinėdavo kiekvieną grupės žingsnį – ne tik Irmos stilistinius viražus, mėlyną peruką ir kitus drąsius sprendimus, kuriuos kitoms belikdavo kopijuoti, bet ir būtus ar nebūtus meilės reikalus.
Žinoma, ir išpažinčių anuometiniuose straipsniuose gausu. „Irma
prisipažįsta, jog yra labai jautri ir be galo mėgsta būti dėmesio centre –tokia jau Liūto prigimtis“, – rašoma 1997 m., grupės 5-ojo gimtadienio proga, publikuotame tekste. Čia pat cituojamas ir Gintas: „Svarbu paliesti žmogaus sielą, tą stygą, kuri gal jau yra surambėjusi, aprūdijusi... Nepakanka vien tik ausimis girdėti, akimis matyti ir kojomis trypti, reikia, kad viduje kažkas suvirpėtų.“
Man rodosi, kad ir žurnalistai, ir jų herojai prieš kelis dešimtmečius buvo atviresni! Vartant albumus kyla klausimas – kurgi tie visi kostiumėliai, batai, suknelės? Pasirodo, Irma viską stropiai saugo. Kad įvaizdis jai visuomet buvo svarbus, išduoda viename iš albumų rastas interviu su buvusia grupės vadybininke Živile. Ji pasakoja, kaip stebėjo pro langą žiūrinčią Irmą, o paklausus, apie ką ši galvoja, išgirdo: „Apie rankovę.“ Mielai aplankyčiau „Dinamikos“ kambarį ar salę būsimame Lietuvos popmuzikos šlovės muziejuje. Gal bent šio fenomeno 50-mečiui tokį įkurtume?
30 metų – irgi nemažas laiko tarpas, bet yra daug ano laiko liudininkų, gerai prisimenančių savo dievukus. „Aš nieko nejaučiu ir labai džiaugiuosi tuo“, – atšauna Gintas, paklaustas, kaipgi tas padidėjęs dėmesys gatvėje, kurio, prasidėjus arenų turui bei reklaminei kampanijai, turbūt sunku išvengti. Jis prisimena, kad prieš 30 metų to dėmesio buvo gerokai daugiau – tuomet muzikantai jautėsi kaip po didinamuoju stiklu. „Nesureikšminu, nors, žinoma, malonus dėmesys paglosto širdį“, – prideda Irma.
Į „Dinamikos“ 30-mečio koncertus renkasi daug jaunų žmonių – tų, kurie augo girdėdami, kaip šios grupės
klausosi tėvai. Tai rodo Gintauto Broko kūrybos universalumą – nors naujai aranžuota, grupės muzika lygiavertė šiuolaikinėms kompozicijoms, o nesudėtingai rimuojami tekstai, atliepiantys jaunos širdies ritmą, taip pat išlaikė laiko testą. Toks išbandymas kartomis – didelis pripažinimas grupei, kurios istorija nevientisa.
„Taip, jūs esate teisi“, – į mano pastebėjimą lakoniškai atsako grupės nariai. Irma papasakoja apie vaizdo įrašą, kuriame jos dainas atlieka Meksikoje auganti lietuvių kilmės mergaitė. „Tai yra faina –jei žemėje karaliautų muzika, jos kalba pasaulis susikalbėtų. Dabar taip nėra – žmonės nori bet kokia, dažnai skaudžia ir per didele, kaina rašyti pasaulio istoriją. Jei bendrautume per muziką, galėtume gyventi taikoje“, – įsitikinusi Irma. Abu su Gintu pastebi, kad „Dinamikos“
muzika traukia pozityvius žmones –o gal juos tokiais daro? „Mūsų klausytojas ne tas, kuris per koncertą muštųsi ar valkiotųsi ant žemės.“
Apie bandančius įgelti – internete, žinoma – jie nenori daug kalbėti. Sutariame, kad tokių, liūdnų ir dėmesio ieškančių, visada atsiras. Visgi pasidžiaugimo, nuoširdaus, vaikiško, gydančio, Irma linkėtų kiekvienam.
Atstovaudama Kaune leidžiamam žurnalui, negaliu nepasidomėti –kaip grupė norėtų būti įamžinta gimtajame mieste. Čia toliau juokiamės – „Dinamika“ savo vardą naujai arenai, jei kas statytų didesnę už „Žalgirio“, mielai suteiktų. Stadionas vardą jau turi, bet jame pakoncertuoti grupė tikrai norėtų –tiesa, gal jau ne šiemet. Taigi ir tokia galėtų būti Kauno padėka vienam
jo simbolių – kvietimas surinkti kupiną stadioną. „Arba galėtų čia koncertuoti Taylor Swift, Adele, kitos pasaulinio lygio atlikėjos – mielai apsilankyčiau tokiame koncerte gimtajame mieste“, – šypsosi Irma.
Imu manyti, kad šie žmonės patys yra dovanos Kaunui, tiksliau, Šilainiams, – nedaug žinau tokių patriotiškų žmonių, kurie, turėję visas sąlygas įsikurti jei ne užsienyje, tai sostinėje, liko ištikimi šiam niekuomet taip ir nebaigtam statyti daugiabučių rajonui. „Iš čia arti prie jūros, arti į Vilnių, Šilainiuose daug gamtos, jie ant kalno“, – privalumus žarsto grupės vokalistė, kaip visuomet, kalbanti šiek tiek daugiau už savo buvusį mokytoją. Bet jis juk viską sudėjo į dainų eilutes. Dainų, kurių klausydamiesi žmonės įsimyli, bučiuojasi, pradeda šeimas, verkia, susitinka, išsiskiria, gal net gimsta ir išeina iš šio pasaulio.
„Irma, o kai aš mirsiu, tu prie mano karsto padainuosi „Ačiū tau“?“ – pokalbio vairą staiga stveria Gintas, primenantis, kad tai jis čia vyriausias. Visi juokiamės, o Irmai pradeda byrėti ašaros: „Susimąsčiau, kaip tai atrodytų.“
Šnekoms pasisukus prie ateities planų šilainiškiai nė nesistengia surimtėti. Viena aišku – scenoje būti „Dinamika“ nori ir čia jaučiasi geriausiai. Jaučiasi reikalingi. Todėl suplanuoti koncertai Londone, Dubline, Osle, Jungtinėse Amerikos Valstijose – emigravę lietuviai juk kartu išsivežė ir mylimą muziką. O kas toliau? Atsakymas slepiasi monaliziškose Irmos ir Ginto šypsenose.
Gerus tris dešimtmečius besimokydami kapitalizmo nepriklausomoje šalyje prikūrėme daugybę naujų industrijų. Po blogio imperijos žlugimo suklestėjo ir muzikos įmonės, kurių dalis natūraliai tapo stambiais verslais ar net verslo imperijomis. Jei reiktų apibūdinti paprastai – šis tekstas apie vieną iš lietuviškos popmuzikos karalių, nuo 1976 m. šioje srityje besisukančiu Alvidu Tautkumi, grupės „Rondo“ ir „Pop Centro“ įkūrėju.
Muziejaus verta kolekcija Su pašnekovu susitinkame jo biure, „mažojoje laisvytėje“, o kitaip –Laisvės alėjos atkarpoje tarp Vytauto prospekto ir Trakų gatvės. Buvusiose Jono Šliūpo dukters Julijos Yčienės ir žymaus teisininko Martyno Yčo valdose, visai šalia buvusios Sovietų Rusijos ambasados, stovintis amžininkas – vienas paskutinių išlikusių autentiškų medinukų Naujamiestyje, kur nekilnojamojo turto paklausa didelė jau kokį šimtmetį.
Na, o viduje istorijų dar daugiau. Tiesą pasakius, jeigu Alvidas Tautkus nebūtų muzikos verslo magnatas, galbūt būtų tapęs gabiu istoriku ar archyvistu, nes per dešimtmečius surinktos medžiagos kiekis bei tvarka stebina ir visko mačiusius.
Prieš akis istorinės žymiausių Lietuvos muzikantų, aktyvių ir nebelabai, nuotraukos, garsių užsienio grupių pasirodymų akimirkos bei linkėjimai, leidinių kopijos, daugybė nuosekliai rinktų laikraščių iškarpų ir t. t. Galiu tik pavydėti: o, kad būčiau pats sau svarbius įvykius taip katalogavęs.
Muzikantų genai
Istorija visiems puikiai žinoma: Alvidas Tautkus yra vienos seniausių aktyvių Lietuvos grupių „Rondo“ įkūrėjas ir sėkmės kalvis. Nors su dabartine grupės sudėtimi jis nebeturi nieko bendro, apie tai plačiai rašė spauda, tačiau nepaminėti lietuviškosios popmuzikos boso šaknų būtų neteisinga.
„Mus įkvėpė ne kas kitas, o hiperboliečiai. Aš gyvenau Raseiniuose, buvau dvidešimt kelių metų, norėjau surengti jų koncertą tėviškėje. Ir nuo tol patys susirgom muzikos liga, užsimanėm kurti. Su broliu subūrėm ansamblį, o po to viskas vyko labai greitai ir tęsiasi iki dabar“, – pasakoja kaunietis.
Alvido ir Gintauto Tautkų šeimoje muzika perduodama iš kartos į kartą,
todėl jaunuolių kelias nieko nenustebino. Vienas žymiausių šios giminės atstovų – Česlovas Šidlauskas. Dirigentas, pedagogas, Kauno J. Gruodžio konservatorijos pučiamųjų instrumentų skyriaus orkestro vadovas ir pirmojo Lietuvos pučiamųjų orkestro „Politechnika“ įkūrėjas.
Viskas iš Maskvos
„Mes lyg ir darėme verslą, bet juk viskas buvo prižiūrima. Kartais viename mieste sugrodavome ir 7 koncertus iš eilės. Tvarką, kaip „Hiperbolei“, taip ir mums, prižiūrėjo raudonieji komsomolai. Buhalterijos nematėm, o neskaidrumų buvo daug“, – prisimena A. Tautkus.
Gauti reikiamą įrangą tais laikais irgi nebuvo lengva. Bet stagnuojančioje Sovietų Sąjungoje vakarietiškų, modernių instrumentų visgi buvo. Kaip pasakoja pašnekovas, sklido gandai, kad kompartijos šulų vaikai mainais į naudingąsias iškasenas veždavosi aparatūrą. Organizuodami stambiai, vagonais.
„Parduotuvės nebuvo, bet susirasdavai muzikantus, atveždavai lietuviško spirito, užkandos, porą dienų atšvęsdavai, ir prisileisdavo. Kažkur Maskvoje, sandėliuose. Ta vakarietiška technika, įpratus dirbti su gaminta vietinėje rinkoje, buvo kaip stebuklas, tikra kokybė“, – tęsia „Rondo“ įkūrėjas.
Stiprios cenzūros, persekiojimų, tekstų braukymų pašnekovas neprisimena, nors bandymų kalbėti apie laisvę buvo: „Balys Sriubas, kuris mums rašė tekstus, pasitelkdavo Ezopo kalbą. Be to, mes visi iš Šiluvos, iš šventų kraštų, lietuvybė visuomet buvo svarbi.“ „Beje, gimiau name, ant kurio dabar kabo lenta, žyminti, kad čia glaudėsi A. Ramanauskas-Vanagas. Jo sesuo buvo mokytoja, mano tėvai buvo mokytojai, todėl, nors tikslaus ryšio nebežinau, tų susikirtimo taškų apylinkėse buvo“, – atvirauja verslininkas.
Transformacijos
1991 m. Alvidas Tautkus nulipa nuo scenos ir baigia koncertinę veiklą. Neslepia, kad ir aktyvaus grojimo laikais jis buvo gabesnis vadybininkas ir organizatorius nei kūrėjas, todėl tai buvo natūrali darbo su muzika tąsa. Būtent tais metais įkuriamas skambiai nuvilnijęs „Pop Centras“.
„Šią datą laikome savo veiklos pradžia, tačiau užuomazgos – ankstesnės. Jau prieš kelerius metus buvome įkūrę Kauno populiariosios muzikos klubą, kuris vienijo bendraminčius. Tokia buvo leidžiama valdžios struktūra, norint suvienyti bendrus pomėgius turinčius žmones“, –dėsto verslininkas. Būtent šio klubo rėmuose įvyko ir vienas itin svarbus koncertas – grupės „Nazareth“ pasirodymas Kauno sporto halėje 1990 m. Tai ne tik pirmasis jų koncertas Lietuvoje, bet ir apskritai pirmasis užsienio populiariosios muzikos kūrėjų vizitas Kaune.
„Bilietai buvo kelis kartus brangesni nei įprasta tuo metu. Visi manėm, kad už tokius pinigus tikrai čia nieko nebus. Bet paskelbus bilietų prekybą dabartiniame Studentų skvere dvi paras rikiavosi eilė prie kasos. Teko net samdyti ginkluotą sargybą gryniesiems pinigams“, – pašėlusius laikus mena pašnekovas.
Lietuvos muzika, kaip ir šalies visuomenė, patyrė milžinišką
transformaciją. Atsivėrė užsienio įtakos. Egzistuojant blogio imperijai populiariausios buvo „Hiperbolė“, „Rondo“, „Studija“ ir „Vairas“. Na, o kas įvyko po 1990 m., žino jau net ir mano karta, nors gimiau net vėliau už patį „Pop Centrą“: Džordana Butkutė, „Dinamika“, iškalbingasis „Ekspresas“, visuomet įsimylėję „Mercy Dance“ ir begalė kitų.
Kuriasi verslas
Gimstančios naujos muzikinės bangos lopšiu, estradai virstant populiariąja muzika, tampa Kaunas. Ir mūsų pašnekovas, greta „Pūko“ ir „MEGA Records“, šiame vietinės muzikos istorijos epizode užima bene svarbiausią vietą.
„Vienu metu mūsų veiklos sferos buvo ir prodiusavimas, ir bent dvi radijo laidos, ir laikraštis, ir muzikos leidyba, ir festivaliai, ir naktinis klubas, ir garso įrašų studija bei vaizdo įrašų studijos. Ir turbūt dar kažkas, ko dabar neprisimenu. Apėmėme plačiai, galėjome veikti nuo A iki Z“, – tęsia A. Tautkus.
Su nauja muzikos banga atėjo visiškai nauja kūrybos vartojimo priemonė –vaizdo klipai. Auksiniais televizijos laikais po Alvido Tautkaus sparnu įvairių muzikantų klipai buvo transliuojami LTV laidoje „Piramidė“, o vėliau ir per „Tele3“ išpopuliarėjusią „PopTV“.
„Kūrybinių, videoprodukcijos agentūrų dar nebuvo, viską darėme patys. Po S. Dariaus ir S. Girėno stadionu turėjome ir klubą, ir videoerdvę. Čia nufilmuota daugelis to meto mūsų kuruotų atlikėjų klipų, juose galima atpažinti panašų braižą“, – atskleidžia pašnekovas.
Eterio laikas televizijoje tuo metu garantavo sėkmę, norinčių buvo daug, todėl tekdavo imtis ir originalesnių sprendimų. Išsinuomojęs tuo metu dideles ir brangias kilnojamąsias televizijos stotis sunkiasvoriame transporte A. Tautkus organizuodavo specialius filmavimus.
„Kas savaitę darydavome topus, medžiagos poreikis buvo milžiniškas, videoklipai ne viską užpildydavo. Todėl dažnai organizuodavome ir greitus koncertus specialiai filmavimams įvairiuose klubuose ar salėse: Kauno karininkų ramovėje, Girstučio kultūros rūmuose, Jurbarko kultūros centre ir kitur.“
Nuo pirmųjų garso įrašų formatų gimimo prieš daugiau nei 100 metų iki įsigalint interneto visavaldystei leidyba buvo muzikos industrijos pamatas bei pagrindinis pajamų šaltinis. Tiražuojama produkcija leido kūrybinį produktą paversti lengvai ir efektyviai platinamu gaminiu.
„Nepasakysiu, kiek įrašų išleidome, tiesiog per dideli skaičiai. Bet bene viską turime suskaitmeninę. K. Donelaičio gatvėje, prie jau minėto Studentų skvero, turėjome ir įrašų studiją, kur patys prodiusuodavome, įrašydavome ir atlikdavome visą garso inžineriją“, – prisimena leidėjas.
To laiko simbolis, kurį ypač mėgstu, –kasetė – iki šiol vienas pigiausių garso formatų, šiuo metu išgyvenantis nedidelį pakilimą nišiniuose žanruose, o devyniasdešimtinių vaikams –pagrindinis muzikos šaltinis, patogus ir klausyti, ir įrašyti.
„Stipriausiais laikais įrašų leidyba tikrai buvo esminė mūsų kompanijos veikla. Pirmasis kirtis rinkai buvo net ne internetas, o piratinių, pigių rusiškų kasečių invazija. Po kelis litus parduodami prastos kokybės nelegalūs įrašai dempingavo kainą, pardavimai stojo“, – rodydamas tuometį kasečių dauginimo aparatą pasakoja A. Tautkus.
Daugelį „Pop Centro“ įrašų, beje, galima perklausyti skaitmeniniame archyve. Vėliau savo pavadinimą pakeitusi organizacija tapo „ATM Kompanija“, kurios internetiniame puslapyje – šimtai valandų garso įrašų, bene visų didžiųjų koncertų vaizdo įrašai bei pilna videoklipų kolekcija.
Epocha
Bene du dešimtmečius trukęs „Pop Centro“ žydėjimo laikotarpis įvairiuose interviu įvardijamas tiesiog epocha. Šių kūrybos namų komandą sudarė ir dabar mums gerai žinomos pavardės.
„Pas mus dirbo dar visai jaunas Ramūnas Zilnys, dabar žymiausias šalies muzikos žurnalistas. Ilgai kartu buvo ir vėliau populiarus DJ Marius Ivanoff. Vienu ar kitu metu kartu dirbo ir daugiau žinomų pramogų pasaulio žvaigždžių, o tikslų darbuotojų skaičių net būtų sunku pasakyti“, – prisimena prodiuseris.
Lengviau surasti ir paminėti žymiausius „Pop Centro“ ir „Pop Art“ atlikėjus, kuriuos puikiai prisimenu iš vaikystės: „16 Hz“, „Soniclove“, Ligitas Kernagis, „Sekmadienis“, „Mink Taką“, „Aitra“, „Kvint’M“, „Stiprus Smūgis“, „SKAMP“, „Tikroji išdykėlė“, Giulija, „B'Avarija“ ir t. t.
Nors buvau mažiukas, bet ryškiausiai prisimenu būtent festivalius. Daugiau nei dešimtmetį vykę „Pop Art“ buvo vieni stambiausių renginių tuometiniame Kaune. Ant tėvo kupros sėdint teko matyti ne vieną tuometę vietos ir užsienio popžvaigždę: viename renginyje čia pasirodydavo net iki 30 atlikėjų.
Laikai keičiasi
Epocha su „Pop Centru“ priešakyje tikrai baigėsi, šis prekės ženklas nunyko, tačiau organizacijos branduolys vis dar aktyvus ir iš rinkos anaiptol nepasitraukė. Kaip teigia pats A. Tautkus, darbo dabar dažnai net daugiau negu anuomet.
„Leidybą pakeitė internetas, dideles prodiuserių kompanijas pakeitė individualios namų studijos ir nepriklausoma kūryba, tačiau išliko renginių, pramogų verslas. Šiomis dienomis koncertų organizuojame tikrai daug. Praėjusį savaitgalį turėjome 5 renginius, ir tai ne rekordas.“
Be A. Tautkaus ilgametės patirties neįsivaizduojami kauniečiams puikiai pažįstami renginiai: tradicinis Naujųjų metų sutikimas Kauno sporto halėje, vasaros renginių ciklas Šv. Gertrūdos bažnyčioje, dažni koncertai Kauno filharmonijoje ir kt.
Ir Kaunu veikla neapsiriboja. Didelė dalis koncertų su puikiais žinomais vyresnės kartos muzikantais nuolat vyksta įvairiuose Lietuvos miestuose bei miesteliuose: nuo Žemaitijos iki Dzūkijos, turbūt nėra salės, kurioje nuo 1976 m. Alvidas Tautkus nebūtų ko nors suorganizavęs. O sustoti nežada.
Turiu įterpti įspėjimą, jog skaitant tekstą apims
nenumaldomas noras įsijungti muzikos platformas, o gal netgi susirasti spintoje jau kiek apdulkėjusį magnetofoną su kasetėmis ir leistis į nostalgišką kelionę lydimam švelnaus ir melodingo skambesio, sukurto pirmosios lietuviškos R&B stiliaus grupės – „L+“. Drąsus žingsnis pasiūlyti Lietuvos
scenai naujus garsus nusisekė – daug grupės dainų tapo neatskiriama devyniasdešimtinių dalimi, ne vienam jas niūniuojant ir perduodant kitai kartai. 1997 metais „L+“ subūrė visiems muzikos gerbėjams puikiai pažįstamas
Linas Adomaitis – smuikininkas, dainininkas, prodiuseris, kompozitorius ir dėstytojas. Mūsų klausimai Liną pasiekė atostogų Kanarų salose metu, o jo atsakymai greitai nuskraidino į Kauną prieš beveik trisdešimt metų – tą
gaivališką, galimybių kupiną laiką.
Linai, kaip nusprendėte pasukti į populiariosios muzikos pasaulį?
Baigdamas mokslus J. Naujalio muzikos gimnazijoje ir stodamas į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją jau buvau susidomėjęs darbu garso įrašų studijoje, populiariąja muzika, muzikos programavimu. Žinoma, smuikas kaip buvo, taip ir liko mano pirmoji ir didžiausia meilė, tačiau, dar tada suprasdamas perspektyvas ir nujausdamas ateities veiklos realijas, nėriau į alternatyvą klasikinei muzikai. Prisipažinsiu, popmuzikoje man labai pasitarnavo smuiko ir klasikinės muzikos žinios. Supratau, kad populiarioji kultūra taip pat gali būti profesionali, nors nemažai to meto
dėstytojų demonizavo viską, kas ne klasika. Iki šiol esu įsitikinęs, kad tai trumparegiška. Kaip klasikiniame muzikos žanre, taip ir alternatyviuose žanruose yra briliantų, yra ir vidutinybių. Pasirinkau tuomet naują, rizikingą kelią, bet svarbiausia, kad tai dariau klausydamas savo širdies, o ne dogmų apie „gerą ir blogą“ muziką. Tuo metu, jau laisvoje Lietuvoje, atsirado palanki terpė skleistis įvairių žanrų muzikai ir profesijoms. Viena jų – garso režisūra, kurioje atsidūriau dar studijuodamas LMTA, teko pasimokyti šio meno ir Suomijoje, Tamperės konservatorijoje, o šiandien pats dėstau muzikos produkciją ir garso formavimo pagrindus Kauno technologijos universitete.
Asmeninio albumo nuotr. Claudios Reichardt nuotr.Labai įdomu išgirsti prisiminimus apie 10 dešimtmečio antros pusės popmuzikos pasaulį Kaune ir visoje Lietuvoje. Tai buvo metas, kai subūrėte grupę „L+“ ir pradėjote savo kaip solisto karjerą.
Oi, prisiminimų nors vežimu vežk!
Tuomet, kai su bičiuliais subūrėme „L+“, egzistavo daugybė, kaip mes tada vadinome, go-go grupių, kurios atlikdavo savo muziką pagal pilną fonogramą ir būdavo surepetavusios sinchroniškų judesiukų. Žinote, tuomet tie judesiukai visai lipo. Žmonės renginiuose energingai pamojuodavo rankovėmis. Mums toks formatas nepasirodė patrauklus. Nutarėme rizikuoti sukurdami pirmąją R&B grupę Lietuvoje. Nutarėme tiesiog dainuoti, be go-go injekcijos. Pačioje pradžioje susidūrėme su skeptiška leidėjų bei koncertų organizatorių nuomone. Jie kaip susitarę klausė
mūsų: „Tai jūs, tipo, tik dainuosit? Tai, tipo, go-go nebus?“ arba dar geresnės replikos buvo: „Jūsų muzika per sunki, publika nesupras.“ Daug durų pradžioje užsidarė tiesiai prieš nosį. Bet rankų nenuleidome ir pasibeldėme į tuo metu Kaune veikusią leidybinę kompaniją „Mega Records“, kuri ryžosi išleisti mūsų debiutinį albumą „Pasilik“. Kai per kelis mėnesius pardavėme daugiau nei 25 000 albumo kopijų, visi tie, kurie mums užvėrė duris, skambino ir siūlė neblogus kontraktus. Tuo metu jau koncertavome mažiausiai po penkis kartus per savaitę. Teko muzikos akademijoje padaryti dvejų metų pertrauką, nes sunkoka buvo viską suspėti. Žinote, visa populiarioji scena tuo metu tik kūrėsi ir ji buvo kažkas naujo po viso to sovietinio standarto. Polėkio ir energijos turėjome tiek daug, kad įrašų studijoje kūrėme dainą po dainos.
Sklandė versija, jog viena žinomiausių „L+“ dainų „Ar tu ją matei?“ buvo sukurta stebint nepažįstamą merginą
Laisvės alėjoje 1996 metais. Knieti sužinoti, kokį to meto Kauną prisimenate. Kokia buvo kūrybinė atmosfera mieste – ar buvo lengva kurti ir ta kūryba dalintis?
Ta istorija apie merginą Laisvės alėjoje gal tikra, o gal ir ne, bet tikra yra tai, kad „Ar tu ją matei?“ vaizdo klipui (jį galima rasti „YouTube“) prikalbinome nusifilmuoti nerealaus grožio manekenę Ugnę Andrikonytę. Tikra dar ir tai, kad ši daina buvo ne laiptelis, o didžiulis tramplynas karjeroje. Ši daina tomis dienomis skambėjo visur. Žodį „visur“ tariu atsakingai. Tai buvo fenomenalu – radijo stotys transliavo „Ar tu ją matei?“ po kelis kartus per dieną, ji skambėjo didžiulių prekinių ženklų reklamose, „Mis Lietuva“ ir kituose grožio konkursuose tapdavo finaliniu akcentu, o Kauno „Žalgirio“ klubas ją panaudojo Europos krepšinio taurės pergalei paminėti.
Aš daug laiko praleisdavau garso
įrašų studijoje arba važinėdavau iš koncerto į koncertą. Ne viską spėjau pastebėti. Tačiau, kaip progresavo ir keitėsi miestas, tikrai mačiau, jaučiau. Kaune virė intensyvus muzikinis gyvenimas. Daugybė atlikėjų iš visos Lietuvos atvažiuodavo į Lapes, kur dirbo legendiniai Gediminas Zujus ir Giedrius Litvinas, arba į Aro Žvirblio įrašų studiją, kurioje tuo metu darbavausi ir aš. Prodiusavau dieną naktį atsiraitojęs rankoves. Kai manęs klausdavo, su kuo dirbu, sakydavau, jog paprasčiau išvardyti, su kuo nedirbu. Kūriau ir prodiusavau muziką ne tik „L+“, bet ir daugeliui kitų Lietuvos grupių bei atlikėjų, intensyviai dirbau televizijos ir radijo reklamos gamybos srityje. Kadangi sėkmė keliavo drauge – tai ir kūryba liejosi laisvai. Patys šviesiausi prisiminimai iš tų laikų.
Ar to meto Kaunas jums atrodė saugus? Kokie pavojai ir galimybės laukė jauno, savo muzikinę karjerą pradedančio atlikėjo?
Jei klausiate apskritai apie saugumą – tai visko būdavo. Tuo metu vadinamieji marozai stengėsi pajudėti, paplėšikauti, naktiniuose klubuose pravėdinti kumščius, bet ilgainiui juos visur užblokavo. Jie niekur negalėjo patekti dėl tam tikrų aprangos ar išvaizdos detalių. Tada jie pradėjo kitaip elgtis ir keistis arba juos išgaudė ir pasodino. Mes su Hokšila, dabar jau šviesaus atminimo muzikantu, gan tiksliai apdainavome to meto situaciją ironiškoje dainoje „Pasaulis gražus“. O kalbant konkrečiai apie muzikinę
sceną – grupių buvo mažiau nei dabar, tad, mano galva, lengviau buvo ir prasimušti. Jei, žinoma, atlikėjai pasiūlydavo klausytojams ką nors įdomaus. Manau, kad panaši situacija buvo visoje Lietuvoje, ne tik Kaune. Juk tai buvo populiariosios muzikinės kultūros pradžia.
„L+“ 1997 metais gavo „Bravo“ statulėlę Metų debiuto kategorijoje. Tai turėjo gan stipriai akceleruoti žinomumą ir, aišku, koncertų kiekį. Kokiai publikai daugiausia koncertuodavote? Ar lankydavotės privačiuose vakarėliuose?
„Bravo“ apdovanojimas mums buvo labai saldus. Labai džiaugėmės
Claudios Reichardt nuotr.
Sauliaus Paukščio nuotr.
tokiu įvertinimu ir tai, manau, prisidėjo prie dar didesnio grupės populiarumo. Važiuodavome iš koncerto į koncertą. Kartais po du koncertus per dieną. Daugiausiai tai buvo miesto šventės, festivaliai, kultūros centrai ir naktiniai klubai. Retkarčiais pagrodavome ir privačiuose renginiuose.
Užsiminus apie vakarėlius, labai įdomu išgirsti ir kur patys linksmindavotės. Ar turėjote mėgstamiausią vietą Kaune? Aš niekur nesilinksmindavau, nes nebuvo kada, tuo metu linksmindavau kitus (juokiasi). Prisipažinsiu, renginių gausa ir decibelų kiekis viršydavo normas, tad man geriausia būdavo pasikrauti savo baterijas gamtoje, tyloje, ramybėje. Gal dėl to vėliau taip ir pamėgau keliones, nes būtent jose atsitraukdavau nuo triukšmo ir tam tikro disbalanso. Dar svarbi detalė, kad tuo intensyviu metu grįžau į muzikos akademiją. Vėl teko rimtai paimti smuiką į rankas ir kibti į mokslus. Taigi vakarėlių užtekdavo ir scenoje, o veiklos tarp įrašų studijos, koncertų ir universiteto buvo gal kiek ir per daug. Visgi Kaune gera būdavo pasivaikščioti Santakoje. Man tai iki šiol tokia šventa ir sakrali vieta, kurioje nuolatos vyksta dviejų didžiausių Lietuvos upių santuoka. Kauno senamiesčio gatvelės taip pat kelia sentimentų, juk ten prabėgo mano vaikystė.
Pagalvojusi apie jūsų karjeros pradžią, prisimenu ir išskirtinius sceninius rūbus – baltą kostiumą su juodais raštais. Kas jums ir grupei kūrė drabužius?
Muzikos pasaulyje esate daugybę metų – visada išlikote populiarus, stilingas ir atpažįstamas, nors nesivaikėte madų, o jūsų nesivaikė skandalai. Kaip jums pavyksta jau kone trisdešimtmetį išlikti aktualiam?
Na, jei taip sakote – tai dėkoju už komplimentą ir šiltus žodžius. Belieka šią padėką padalyti į daugybę dalelių, kurios tarsi mozaika sudeda šį beveik trisdešimtmetį kuriamą paveikslą. Daugybei žmonių esu dėkingas už laimę, sėkmę ir bendrystę. Sėkmės formulių neišradinėju – jos jau seniai užfiksuotos daugelio autoritetų. Jei reiktų iš šono apibūdinti Liną Adomaitį, atsakyčiau, kad tas bičas myli savo veiklą, stengiasi veikti profesionaliai ir nuoširdžiai. Na, gal dar vieną kitą neblogą melodiją sukuria.
Gitis ir Kristina! Taip vadinosi talentingų kauniečių dizainerių duetas (interviu su jais rasite „Kauno pilno kultūros“ 2023 m. rugpjūčio numeryje, – red. past.). Gitis visų pirma paprašė paklausyti mūsų muzikos. Perdaviau jam visas albumo dainas, ir jis perklausęs puikiai apibūdino stilistiką, kuria ir jie vadovavosi formuodami mūsų įvaizdį. Baltas džinsinis audinys gerai atrodė ir patogus buvo dėvėti. Tie juodi raštai ant rankovių, anot dizainerių, buvo aliuzija į Elvio Presley vėlyvesnę kūrybą, R&B ir soulo muziką. Gitis ir Kristina buvo labai taiklus mūsų pasirinkimas. Mano galva, anomis dienomis jie buvo tiesiog geriausi. Galima sakyti, jie ir suformavo mūsų sceninį identitetą: „L+“ atrodė puikiai, stilingai, pagarbiai. O svarbiausia – gerai jautėmės scenoje.
1990 m. Lietuva tampa laisva. Vietos architektūros laukas, pradėjęs spėriai keistis dar persitvarkymo laikais, transformuojasi iš esmės. Projektavimo epicentru tampa nepriklausomi architektūros biurai, o jų veiklos pagrindu – privatūs užsakymai. Fantaziją riboja nebe medžiagų pasirinkimas, bet užsakovo norai ir kišenės gylis. Prasideda viena egzotiškiausių Lietuvos architektūros erų, kai iš 9 dešimtmečio atėjusios architektūros mados persipina su naujais reiškiniais. Ekscesais pagarsėjusi šio laikotarpio individuali statyba – plati ir daug dėmesio reikalaujanti tema. Bet šį kartą ne apie ją. Labai selektyviai apžvelkime keletą stambesnių visuomeninės architektūros momentų iš pirmojo laisvės dešimtmečio Kaune.
Pirmieji Nepriklausomybės metai atrodo persmelkti nepamatuotomis architektūrinėmis ambicijomis ant popieriaus ir tik šiek tiek daugiau pamatuotu chaosu fizinėje erdvėje. Didysis verslumo sprogimas miesto kūne visų pirma pasireiškia naujai pritaikant kitos paskirties pastatus, nedidelius paviljonus ir visas tas nedideles įstaigėles pirmuosiuose daugiabučių aukštuose. Greta to, pirmus penkerius metus spaudoje matome daug pranešimų apie „netrukus“ išdygsiančius naujus didelius „biznio“ centrus, multifunkcinius kompleksus, viešbučius ir prekybos centrus. Dėl subtilių laikotarpio aplinkybių tai dažniausiai neišsipildo.
Ne vieną įdomią, tačiau neįgyvendintą statinių viziją suprojektavo Vaidoto Kuliešiaus ir Gintauto
Natkevičiaus tandemas. Bent vienai iš jų vis dėlto buvo lemta išsipildyti, tačiau tik po dešimtmečio: 1992 m. pradėtos įmonės „Maxima“ (A. Mickevičiaus g. 27) statybos
vėliau ketveriems metams sustoja, ir pagal koreguotą projektą pastatas atveria duris tik 2001 m. jau kaip
„German invest“. Lengvai postmodernią projekto idėją patvirtina ir V. Kuliešiaus komentaras iš tuometės spaudos, kuriame šnekama apie architektūrines citatas, įkvėptas „Romuvos“ bokšto, „Pienocentro“ spalvinių sprendimų ir „Pažangos“ rūmų balkonų. Pastatas darniai įsilieja į esamą užstatymą, dominuojamą panašaus aukštingumo tarpukarinių bei carinės epochos namų, bokšto tūriu bei langų dėstymu įnešda-
mas į gatvės išklotinę postmodernaus žaismingumo.
Iš gatvės konteksto neišsišoka, netgi jį papildo ir priešais esantis „Sodros“ pastatas (A.Mickevičiaus g. 42). Fasade piliastrais bei ryškiai išskirtu cokoliu tarsi cituojamas gretimas Stasio Kudoko projektuotas namas, tačiau monumentalumas kuriamas centre išdėstytu masyviu stikliniu erkeriu. Įdomu tai, kad, kaip ir kaimynas, šis pastatas ilgą laiką stovėjo užkonservuotas. 1985 m. parengtas projektas Elektros tinklų administraciniam pastatui (arch. Gražina Janulytė-Bernotienė, Loreta Bulakienė), bet pradėtas statyti jis tik 1994 m. jau kitų savininkų; netrukus statybos sustojo. 1999 m. per šalį ritantis ambicingų „Sodros“statybų bangai, projektas pertvarkytas socialinio draudimo reikmėms: 2002 m. pradžioje čia įsikūrė įstaigos kauniškis skyrius.
A. Mickevičiaus g. 27
A. Mickevičiaus g. 42
Antrojoje dešimtmečio pusėje keitėsi ne tik architektūros stilistika, bet ir naudojamos medžiagos. Tokių pasikeitimų liudininkas ir vienas ryškiausių savo laiko reprezentantų miesto centre – dabar jau buvęs „Omnitel“ salonas (Laisvės al. 43, arch. Aidas Rimša, Egidijus Vilčinskas, Diana Gutauskienė, 1998), kuris, rodos, atlaikė laiko išbandymą ir netrukus ilgaamžiškumu pralenks „Merkurijų“. Buvusį jo vidaus funkcinį skirstymą atliepia eksterjeras. Pagrindinis akcentas yra postmodernizmo rudimentas – monumentalus, marmuru dekoruotas, per du aukštus ištęstas portalas, kartu su dideliais langais žymįs klientų aptarnavimui skirtą pastato dalį. Likusiame fasade dominuoja metalo apdaila, ypač pabrėžta viršutiniuose trijuose aukštuose, skirtuose administracinėms bei techninėms funkcijoms. Metalo apdaila dominuoja ir panašiu laiku netoliese iškilusiame „Danielos“ viešbutyje (arch. Vilija Ulozaitė, Boleslovas Zabulionis, Gediminas Langvinis, Virginija Rimkienė, 1999).
Stoties turgus į istorinės miesto dalies urbanistinę struktūrą kadaise atėjo įžūliai, tačiau, kaip planuota, laikinai. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais buvo daug šnekama apie jo iškėlimą iš ne itin tinkamos vietos gyvenamojo kvartalo viduje, tačiau sprendimas rastas tik 1996 m. Po keleto metų netoliese, Šiaulių gatvėje, buvo pradėtos naujojo dengto turgaus statybos (arch. Henrikas Balčiūnas). Skelbta, kad daugiau nei 22 tūkstančių kvadratinių metrų pastatas turėtų tapti didžiausiu tokio pobūdžio objektu Baltijos šalyse (nors tai ir nevisiškai atitiko realybę), tačiau planuotas atidarymas simboliniais 2000-aisiais taip ir neįvyko.
P. Dovydaičio g. 17
Kaip ir kitam architekto kūriniui –„Respublikos“ viešbučio monolitui –naujojo Stoties turgaus mūrams buvo lemta užstrigti. Pažvelgę pro tuščias langų nišas, šiandien vis dar galime pamatyti įspūdingą didžiulių vidaus erdvių konfigūraciją, kuri kontrastuoja su pastato išore, – architektas sąmoningai skaidė pastato išorę, bandydamas ją pritaikyti prie kur kas mažesnio mastelio aplinkinio užstatymo. Pirmas aukštas turėjo būti skirtas maisto ir gėlių prekybai, o antrame turėjo įsikurti pramoninių prekių pardavėjai, Lietuvos įmonių gaminių ekspozicijos erdvė su baru ir konferencijų salė. Nors architektūrinės ar prekybinės revoliucijos naujajam turgui nebuvo lemta patirti, tačiau dešimtmečio pabaiga jau rodė ženklus, kad tiek prekybinio pobūdžio architektūra, tiek ir gyventojų pirkimo įpročiai netrukus keisis. Vienas tokių simbolinių momentų – 1997 m. duris atvėręs neatpažįstamai pasikeitęs ir naujus komercinės architektūros vėjus atnešęs „Saulėtekio“ prekybos centras, kurio architektas Gediminas Jurevičius ilgainiui ėmė diktuoti taisykles visai tokio pobūdžio pastatų kūrybai.
Dar vienas svarbus momentas besikeičiančiame anuomečiame Kauno miestovaizdyje – maldos namų statyba. Sovietmečiu statyti ar smarkiai išsiplėtę gyvenamieji rajonai dažniausiai savo bažnyčios neturėjo arba ši tiesiog nebeatitikdavo naujųjų poreikių. Nepriklausomybės pradžioje statytose šventovėse galima įžvelgti siekį interpretuoti tradicinius tūrius – tas matyti Aleksoto kalvas savo karūna papuošusioje Šv. Kazimiero bažnyčioje (arch. Algimantas Kančas, 1992–1997) ir Palemono švč. Mergelės Marijos rožančiaus bažnyčioje (arch.
Gediminas Jurevičius, 1991–1996).
Finansinės realijos lėmė tai, kad tiek vienos, tiek ir kitos atveju buvo nukrypta nuo pirminių architektų sumanymų. Vienas įdomiausių to meto pavyzdžių Kaune – architekto Alvydo Jačiausko kurtas kompleksas P. Dovydaičio g. 17, turėjęs tapti Pranciškonų vienuolynu. Masyvus bokštas iškilo virš mažaūgių buvusios „Brazilijos“ apylinkių namų ir tapo vienu ryškiausių Žaliakalnio panoramos akcentų. Neseniai pagarbios rekonstrukcijos susilaukusį objektą galima statyti greta
M. Žilinsko paveikslų galerijos kaip ryškų kaunietiško postmodernizmo pavyzdį.
1996 m. suprojektuota Naujoji apaštalų bažnyčia (V. Krėvės pr. 80, arch. Remigijus Ruškys, užbaigta 2001) ryškiai skyrėsi nuo ligtolinių mieste statytų krikščioniškų maldos namų – kuklaus mastelio, tačiau savo ekspresyvia architektūra tapęs svarbiu akcentu monotoniškoje vieno seniausių miesto masinės statybos gyvenamųjų rajonų aplinkoje. Svarbiu Dainavos žymeniu buvo lemta tapti ir kitapus gatvės 1999 m. statyti pradėtai Kauno Gerojo ganytojo parapijos bažnyčiai (V. Krėvės pr. 95 arch. A. Kančas, M. Preisas, L. Kazakevičiūtė, užb. 2008) –jos architektūra atspindi sakralinių objektų projektavimo pokyčius.
Pirmoji laisvės dekada ryškių architektūrinių žymenų mieste paliko palyginti nedaug. Dėl banguotų realijų daugybė įdomių projektų taip ir neišvydo savo trimatės reprezentacijos. Kiti nebuvo pastatyti tokie, kokie buvo sumanyti architekto, o kai kurie ilgainiui buvo neatpažįstamai rekonstruoti. Vis dėlto negausi mūsų dienas pasiekusi visuomeninių šios eros grynuolių kolekcija dėl to tampa tik vertingesnė.
KULTURA. KAUNAS.
LT PRISTATO
LT PRISTATO
KULTŪROS LAUKAS JAUTRIAI REAGUOJA Į KARĄ
VELYKOMIS PRASIDĖJĘS BALANDIS – LYG NESIBAIGIANTIS
UKRAINOJE. RENGINIAI, SKELBIAMI ŠIAME
KULTŪROS FESTIVALIS, KURIAME NIEKADA NENUSTOJA
LIETIS MENAI. DAUGIAU RENGINIŲ RASITE NUOLAT
KALENDORIUJE, GALI BŪTI PERKELTI AR ADAPTUOTI Į PALAIKYMO AKCIJAS. AKTUALIĄ INFORMACIJĄ
RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME
ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT
KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT KULTURA. KAUNAS.
Nuo 04 04
Projekto „Sapnas
pilvu į viršų (šuo ar žuvis?)“ paroda
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Šiandien laimės ieškojimas peraugo į ezoterinių praktikų ir farmacijos eksperimentų industriją, o laimės manifestacijos ritualai atliekami korporaciniuose renginiuose apie sveiką sielą. Taigi laimės akivaizdoje mes visada galvojame apie liūdesį: visaip jį neigiame, ieškome būdų jo išvengti. O kas jei laimės industrija iš tiesų yra tiesioginis liūdesio pramonės atspindys? Atsakydami į klausimą, Kauno menininkų namai pristato parodų, edukacijos ir performatyvių renginių programą, tyrinėjančią įvairiapusę liūdesio prigimtį. Pirmojoje programos parodoje – mįslingas menininkės Zoe Williams (UK/FR) pasaulį. Čia ribos tarp troškimo ir nevilties išsitrina, o parodą užvaldęs liūdnasis mitas apie Erotą leidžia mėgautis nenuspėjamo gyvenimo virpesiais ir sapnišku intymumu.
Penktadienis, 04 05, 18:00
„NEfono“ gimtadienis
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
2022 m. balandžio 2 d. „NEfonas“ surengė pirmąjį savo renginį. Jau dvejus metus Kaune muzonas yra ne fonas. Gimtadienyje bus senbuvių –„Sacréblue“ ir „Imbieras“, lydėjusių juos nuo pat pradžių. Bus naujų veidų, primenančių, kad „NEfono“ laukia dar daug neatrastos ir nuostabios muzikos.
Iki 04 15
Elenos Krukonytės fotografijų paroda „Mano bendraamžių portretai“
VDU menų galerija „101“, Muitinės g. 7
Beatričės Marcinkevičiūtės portretas / E. Krukonytės nuotr.
Elena Krukonytė pastebi: „Mus jungia internetas, suteikiantis naują pasaulio ir savęs suvokimą, mus vienija jaunos Lietuvos atminimas, sukuriantis tautinę bendrystę, mus sieja noras suvokti pasaulį ir įprasminti savo egzistenciją. Gyvendami tame pačiame gyvenimo etape suprantame, kad tampame žmonėmis, atsakingais už savo gyvenimą ir pasaulio puoselėjimą.“
Iki 04 17
Luke Jerram instaliacija „Gaia“ „Akropolis“, Karaliaus Mindaugo pr. 49
Martyno Plepio nuotr.
Šio menininko darbai keliauja per viso pasaulio muziejus ir galerijas, pradedant Niujorku, Šanchajumi ir baigiant Londonu. Luke Jerram instaliacija „Gaia“ Kaune atidaryta Tarptautinės laimės dienos proga. Ji net 6 metrų skersmens, o detalūs NASA apskaičiuoti ir patvirtinti Žemės paviršiaus vaizdai leidžia pamatyti mūsų planetą tokią, kokią ją išvystume iš Mėnulio, –pribloškiančią, jungiančią įvairias gyvybės formas ir reikalaujančią prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Meno kūrinys yra 2,1 milijono kartų mažesnis nei tikroji Žemė, o kiekvienas objekto centimetras atitinka 21 km Žemės paviršiaus.
Nuo 03 28
Kino teatrai
Kadras iš filmo
Svajonių gyvenimas bet kokia kaina – toks yra Aušvico komendanto Rudolfo Hoesso žmonos Hedvygos (akt. Sandra Hüller) tikslas. Šeimyninę idilę ši atkakli moteris kuria ant pragaro slenksčio – tiksliau, jo pašonėje, kitoje Aušvico koncentracijos stovyklos tvoros pusėje. Nekonvenciniais metodais įtampą keliantis Jonathano Glazerio filmas nepaliko abejingų festivalyje „Kino pavasaris“, o jo išvakarėse buvo apdovanotas dviem „Oskarais“.
Nuo 03 28
Kino teatrai
Kadras iš filmo
Iš daugiau kaip 40 tūkst. aliejiniais dažais nutapytų kadrų sukurtas Hugh Welchman ir DK Welchman filmas pagal Nobeliu apdovanotą Władysław Reymont romaną pasakoja apie laisvės trokštančią jaunąją Jagną, prievarta ištekinama už rūstaus ūkininko, nepaisant meilės jo sūnui Antekui. Lenkijos kaime XIX ir XX amžių sandūroje vykstantys dramatiški istorijos posūkiai susieti su besikeičiančiais metų laikais, darbu laukuose ir vietinėmis šventėmis.
Nuo 04 05
Paroda „Istorijos
kvapai: nuo
Kleopatros iki
Napoleono“
Lietuvos švietimo muziejus, Vytauto pr. 52
Paroda pakvies lankytojus leistis į kelionę laiku bei intymią pažintį su garsiomis istorinėmis asmenybėmis: Kleopatra, Avicenu (Ibn Sina), Barbora Radvilaite, Liudviku XIV, Marija Antuanete, Napoleonu ir kt. Paroda rengiama pasitelkiant atminties muziejų ekspozicijose dar retai naudojamą raiškos formą –kvapus, kuriais bus perteikta skirtingų epochų kultūra, estetikos suvokimas. Kuratorė –parfumerė Jolanta Cinaitienė.
Ketvirtadienis, 04 11, 18:00
Norberto Černiausko
knygos „Fado. Trumpa neįvykusi Lietuvos istorija“ pristatymas
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Trečiadienis, 04 10, 18:00
Knygos „Kazimieras Pyplys-Mažytis. Lietuvos partizanų pasiuntinys į Vakarus“ pristatymas Ąžuolyno biblioteka, Radastų g. 2
Knyga skirta žymaus laisvės kovotojo, vieno iš aštuonių Lietuvos laisvės kovos karžygių Kazimiero Pyplio-Mažyčio ir jo bendražygių atminimui.
Pristatyme dalyvaus knygos sudarytoja Rita Pauliukaitienė, istorikas dr. Simonas Jazavita, Kazimiero Pyplio-Mažyčio dukterėčia Rima Karpavičienė, Punsko „Aušros“ leidyklos direktorius Sigitas Birgelis, Garliavos kultūros centro folkloro kolektyvas „Gegutala“.
Įsivaizduokite, kad Lietuvos neištiko didžiausia XX a. katastrofa: šalis nebuvo okupuota ir išvengė Antrojo pasaulinio karo siaubo. Įsivaizduokite, kad nepriklausomos valstybės gyvenimas tęsėsi kupinas politinių realijų, ūkio reformų, sporto varžybų ir rokenrolo šėlsmo. Tai knyga apie neįvykusią istoriją, vaizduotę kaitinančią alternatyvią Lietuvos praeities versiją. Pasakojimas apie ilgesį ir nostalgiją laikui, kuris galėjo būti, bet neįvyko, – tarsi jausminga ir melancholiška fado daina.
Ketvirtadienis, 04 11, 18:00
Alexandro Paley rečitalis
Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5
„Festival Clef De Soleil“ archyvo nuotr.
Visame pasaulyje pripažintas ir Lietuvos klausytojų itin mėgstamas pianistas Alexanderis Paley‘us kviečia
Kauno valstybinės filharmonijos
klausytojus į išskirtinį rečitalį.
Tai unikalaus muzikanto duoklė
nemirtingajam barokui, Johannui
Sebastianui Bachui ir jo kūrybos
atspindžiams kitų kompozitorių
(Ferenc Liszt ir César Franck) palikime.
Nuo 04 12
Kino teatrai
Kadras iš filmo
Dokumentinio filmo idėjos autoriai – Daiva Žeimytė-Bilienė ir Arūnas Valinskas – 2019-aisiais metais padarė su prezidentu viso gyvenimo interviu, kuris atskleidžia 10 metų Lietuvos prezidento pareigas ėjusio Valdo Adamkaus asmenybę ir požiūrį į daugybę jo gyvenimą lydėjusių įvykių. Filmą režisavo Giedrė Genevičiūtė. Muziką specialiai šiam filmui sukūrė kompozitorius Gediminas Zujus.
Penktadienis, 04 12, 20:00
„Golden Parazyth“ koncertas
„OLDMAN Kaunas“, Rotušės a. 20
„Kai jau stovėsime ant pavasario slenksčio, kai gervės dainuos bundančiose pievose, susitikime tada atrakinti šilumai duris, susitikime pabūti arčiau nei įprastai“, – rašo „Golden Parazyth“ ir kviečia į ypatingai gražų akustinį vakarą. Reta proga išgirsti grupės muziką tokią nuogą ir tikrą.
Penktadienis, 04 12, 22:00
Vakarėlis „Prisukamas
Abrikosas: Prisikėlimas“
Vieta bus atskleista prieš renginį
„Octave One“ archyvo nuotr.
„Po paskutinio Abrikoso galimai radai naują antrą pusę, pakeitei darbą, religiją, automobilį ar plaukų spalvą. Gyvenimas juk nestovi vietoje. Todėl natūralu, kad bent kartą į pusę metų ateina akimirka, kai Abrikosą reikia prisukti iš naujo“, – rašo reivo organizatoriai ir išduoda, kad šįkart programoje –Detroito techno veteranai „Octave One“ ir naujosios kartos Europos šokių muzikos žvaigžė Estella Boersma bei būrys lietuvių.
04 18–04 20
Lietuvos Mėgėjų teatro festivalis „49-oji Kauno rampa“
Kauno kultūros centras, Vytauto pr. 79
pasirodys mėgėjų
Lietuvos – šįkart pas bičiulius iš Kazio Binkio teatro atvyksta svečiai iš Radviliškio, Utenos, Miežiškių, Skirsnemunės, Rokiškio.
Ketvirtadienis, 04 18, 18:00
Koncertas „Giedriui
Kuprevičiui – 80“
Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5
Ketvirtadienis, 04 18, 18:00
Spektaklis
KIM JURI
Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A
Justės Gadliauskaitės nuotr.
Aktoriaus Povilo Budrio spektaklis
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukurtas pagal pirmą kartą Lietuvos teatre pristatomą Pietų Korėjos rašytojo Hailji romaną „Parodymai“. Šį romaną galima pavadinti sąmonės prigimties detektyvu, vaizduojančiu keistą pasaulį, kuriame iliuzijos persipina su realybe. Spektaklio scenografas – Dainius Liškevičius, kompozitorius – Andrius Mamontovas.
Šiemet iškilų 80 metų jubiliejų pasitinka vienas produktyviausių ir žinomiausių Lietuvos kompozitorių, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Giedrius Kuprevičius Šis kūrėjas –itin įvairiapusė asmenybė: kompozitorius, pedagogas, eseistas ir polemistas, o didžioji jo gyvenimo ir veiklos dalis yra susijusi su Kaunu. Jubiliejinio vakaro metru Kauno miesto simfoninis orkestras ir Kauno valstybinis choras, diriguojami Roberto Šerveniko, atliks du kūrinius – chorinę kantatą su instrumentinio ansamblio pritarimu „Katakombų mišios“ ir septynių dalių simfoniją „Iš plokščiojo pasaulio“.
Ketvirtadienis, 04 18, 18:30
Klasikinės muzikos
vakaras
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Neapolio konservatorijos
profesorius Marco Pasini yra pripažintas ir daug koncertuojantis pianistas ne tik Italijoje, bet ir už jos ribų. Jo koncertai su Rumunijos, Slovakijos, Italijos orkestrais, rečitaliai daugelyje Europos šalių ir Amerikoje, CD įrašai pelnė jam didelį publikos pripažinimą. Programoje – kūriniai iš klasikos aukso fondų: W.A.Mozart, L. van Bethoven, F. Chopin, F. Liszt. Koncertą organizuoja VDU Muzikos akademija.
Nuo 04 19
Spektaklis „Dviejų
Korėjų susijungimas“ Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71
Prancūzų dramaturgas Joël Pommerat pjesėje „Dviejų Korėjų susijungimas“ tyrinėja meilės jausmą, derindamas mokslininko smalsumą ir menininko aistrą.
Šį azartišką žaidimą perima režisierius Artūras Areima, po ilgesnės pertraukos sugrįžęs į Nacionalinį Kauno dramos teatrą.
Spektaklyje išvysite dvidešimt fragmentiškų istorijų, kuriose įvairiausiomis spalvomis ir apraiškomis skleidžiasi meilė/ nemeilė.
Nuo 04 19
Festivalis „Kaunas
Jazz“ Įvairios vietos
Ledisi archyvo nuotr.
Nuo vokalisto ir trombonininiko
Ray Greene minituro po Lietuvą iki itin laukiamo ansamblio „Snarky Puppy“ koncerto „Žalgirio“ arenoje – šiemet „Kaunas Jazz“ programa išties įspūdinga. Vienas svarbiausių festivalių Lietuvoje dovanos koncertus viešose miesto erdvėse bei kitur Lietuvoje, taip pat džiazo gerbėjus vilios į Nacionalinį Kauno dramos teatrą, kur pasirodymus surengs vienas ryškiausių naujosios kartos Kubos džiazo muzikantų Jorge Luisas Pacheco bei Ledisi – žymi amerikiečių dainininkė, „Grammy“ laureatė. Žinoma, „Kaunas Jazz“ programa neapsieina ir be puikių vietos kūrėjų – tokių, kaip Giedrius Nakas ar „JazzWay“. Festivalio programa: www.kaunasjazz.lt
Antradienis, 04 23, 18:00
Bernardo Gailiaus
šnipų romano
„Agentė“ pristatymas
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Romanas nukelia į kontrastais žaižaruojantį 1938-ųjų Kauną, kurio tamsiose alėjose ir prašmatniuose interjeruose, madingų kostiumų klostėse ir vylingų akių žvilgsniuose tyko didžiuliai troškimai ir mirtini pavojai. Opozicinio judėjimo prieš Antano Smetonos vyriausybę įkarštyje krikščionys demokratai, valstiečiai liaudininkai ir voldemarininkai pirmą kartą sutaria veikti kartu ir pagaliau priversti tautininkų prezidentą pasidalinti valdžia. Bet planus rezga ne tik jie. Dar viena didžiojo politinio žaidimo dalyvė –komunistų partijos pogrindininkė Angelė Treigytė.
Renginys skirtas Nacionalinei Lietuvos bibliotekų savaitei.
04 21–04 28
45-asis festivalis
„Lietuvos teatrų pavasaris“
Kauno kultūros centras ir KKC Girstučio padalinys
Aštuonios festivalio dienos –devyni profesionalūs spektakliai. Kauniečiams – proga įvertinti
Klaipėdos jaunimo teatro, Oskaro Koršunovo teatro, „Atviro rato“, Keistuolių teatro, „Taško teatro“ ir kitų kolektyvų darbus.
Trečiadienis, 04 24, 19:00
Bibliotekos
gimtadienis. Mantas
Ben akustiškai
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Balandžio 24-ąją viena seniausių savivaldybių viešųjų bibliotekų
Lietuvoje švenčia savo 99-ąjį gimtadienį. Laukdama šimtmečio, biblioteka kviečia šį gimtadienį paminėti jaukiai, klausantis akustinio aktoriaus ir atlikėjo
Manto Ben autorinių dainų koncerto.
Ketvirtadienis, 04 25, 17:30
Herkaus Kunčiaus knygos „Litbelas. Neišnešiotas vaiduoklis“ pristatymas
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Panemunės padalinys, Vaidoto g. 115
Herkus Kunčius (gim. 1965) –žymus prozininkas, dramaturgas, eseistas, daugelio literatūrinių premijų laureatas. Naujausias jo romanas – apie vos keletą mėnesių gyvavusią kvazivalstybę, sukurtą Rusijos bolševikų. Į Vilnių iš Rusijos atsiųsta Litbelo vyriausybė, vadovaujama Maskvos statytinio Vinco Mickevičiaus-Kapsuko, apkvaitusi nuo revoliucijos vėjų ir remiama Raudonosios armijos durklų, bando kurti naują pasaulį, kuriame absurdo daugiau nei sveiko proto.
Renginys skirtas Nacionalinei Lietuvos bibliotekų savaitei.
Ketvirtadienis, 04 25, 18:00
Projekto „Sapnas pilvu
į viršų (šuo ar žuvis?)“ edukacijos
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Skirtingos kartos skirtingai suvokia laiką – neišvengiamą visa jungiantį elementą. Tai, ką laikas palieka už mūsų patirčių ribų, primena teatro pastatymą su dvi-dimensiniais veikėjais, konstruojamais iš nacionalinių, asmeninių istorijų ir kartų klišių (tokių kaip klumpėmis apauti seneliai vaikystėje, pėsčiomis per pusnis keliaujantys dešimtis kilometrų į mokyklą). Kauno menininkų namų parodų, edukacinių ir performatyvių renginių programa kviečia interaktyviai patyrinėti ateitį skirtingų kartų akimis. Renginyje, ko-kuruotame keturių vadinamos gen-z kartos atstovių/ų, dalyviai kurs ateities vizijas pasitelkdami jaunosios kartos estetiką ir postironijos bei popkultūros įkvėptas vilties strategijas.
Penktadienis, 04 26, 18:00
Jurgos Tumasonytės knygos „Naujagimiai“ pristatymas
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18
Novelių romanas „Naujagimiai“ aiškiai išsiskiria savita pasaulio vizija, ryškiais personažais, magiškojo realizmo elementais. Nekasdieniškame kontekste išryškėja asmeninės dramos, ribinės patirtys ir užburiantys, įtraukiantys vaizdai. Realistinis sluoksnis čia maišomas drauge su antgamtiniais, tautosakiniais, istoriniais sluoksniais. Knyga „Metų knygos rinkimuose“ nominuota prozos kategorijoje.
Renginys skirtas Nacionalinei Lietuvos bibliotekų savaitei.
Penktadienis, 04 26, 19:00
Justės Kazakevičiūtės autorinės muzikos koncertas „Dienoraščiai“
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Jurgos Urbonavičiūtės nuotr.
Justė Kazakevičiūtė – pianistė, dainų autorė, dainuojamosios poezijos, populiariosios ir džiazo muzikos atlikėja, kūrėja. Atlikėja su muzika gyvena nuo pat vaikystės, ilgus metus grojusi gitara ir fortepijonu, vėliau nusprendė siekti pianistės karjeros.
Renginys skirtas Nacionalinei Lietuvos bibliotekų savaitei.
Šeštadienis, 04 27, 16:00
Koncertas „Keisti šokiai“
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Altininkė Augusta Romaškevičiūtė drauge su pianiste Egle Andrejevaite kviečia pasiklausyti ypatingos programos. Koncerte pirmą kartą skambės net du lietuvių kūriniai: balandį 80-metį švenčiančio kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus „Keisti šokiai“, pritaikyti altui ir fortepijonui, bei Škotijoje gyvenančios Rūtos Vitkauskaitės „Orakulas“ altui ir klausytojams.
Pirmadienis, 04 29, 18:00
Susitikimas su Igne Ale
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos
„Berželio“ padalinys, Taikos pr. 113B
Klaipėdoje gyvenanti ir kurianti vertėja ir rašytoja įkvėpimo semiasi skaitydama, vaikščiodama, keliaudama, o kartais tiesiog stebėdama niekada nerimstančią jūrą. Kaune ji ne tik pristatys savo naujausią romaną „Migruojantys paukščiai“, bet Nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės proga dar pasikalbės ir apie bibliotekininko profesiją, kuriai rašytoja yra dedikavusi knygą „Visi vieniši žmonės“.
Renginys skirtas Nacionalinei Lietuvos bibliotekų savaitei.
Antradienis, 04 30, 18:00
Kopenhagos
Karališkosios koplyčios berniukų choro
koncertas
Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5
Kopenhagos Karališkosios koplyčios berniukų choras 2024 m. švenčiantį 100 metų jubiliejų. Choras aktyviai koncertuoja
Danijoje ir yra pelnęs tarptautinį pripažinimą. Jis apkeliavo didžiąją dalį pasaulio šalių ir kasmet vyksta į užsienio gastroles. Kolektyvo repertuarą sudaro muzika nuo viduramžių giedojimo, Renesanso polifonijos iki J. S. Bacho, J. Haydno, F. Schuberto ir kitų didžiųjų autorių simfoninių-vokalinių opusų.
Antradienis, 04 30, 19:00
Slemas #71
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Vyčio Mantrimavičiaus nuotr.
Literatūros edukacijos programa „Trenksmas“ tęsia literatūrinius eksperimentus ir kviečia į 70-ąjį slemą Kauno menininkų namuose! Sleme dalyvauti yra trys galimybės: a) klausytoju; b) teisėju; c) dalyviu. Klausytoju tampa kiekvienas(a) atėjęs į slemo renginį. Dalyviu gali būti kiekvienas norintis ir turintis ką pasakyti. Viskas, ką jis turi padaryti, pasiruošti tris tekstus, kurių kiekvieno trukmė iki trijų minučių. Dalyvius vertina komisija, atsitiktine tvarka sudaryta iš salėje esančių žiūrovų.
kaunaspilnas.lt
fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt
AUTORIAI: Agnė Petrauskaitė, Agnė Sadauskaitė, Algirdas Šapoka, Andrius Vaškevičius, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Donatas Stankevičius, Emilija Visockaitė, Gie Vilkė, Julija Račiūnaitė, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Svetlana Batura.
GLOBOJA: LEIDŽIA: