TURINYS RANKOS
4
12 MOKOMĖS SUSIKURTI ŠVENTĘ
PRAŠNEKINTI MOLĮ
18
MEDIS YRA TIKRAS
34
ODA KAIP PROCESAS
50
28
AUKSU SIUVINĖTA ISTORIJA
42 KALENDORIUS
LOBIS ŽVYRO KRŪVOJE
Prieš keletą metų internete pasklido nuotraukos, kuriose matyti mažasis rankos pirštas, kuriame – keistas įdubimas. „Smartphone pinky“, arba „išmaniojo mažylis“, – taip praminta ši deformacija. Tiesa, specialistai nepatvirtino, jog toks pakitimas gali atsirasti dėl nuolatinio telefono gniaužymo. Bet… neatmeta ir hipotezės, kad pernelyg artimas ryšys su telefonu gali turėti neigiamos įtakos riešo ir nykščio sąnariams.
Tokie tie šiuolaikiniai „rankdarbiai“ –kol įsigilini į dienos metu įvykusį skandalą, perskaitai visus įrašus ir komentarus, žiū, jau ir nubėgai nykščiu puskilometrį. Tuomet eini į operą-performansą „Saulė ir jūra“ ir nustebęs spoksai, kaip viena jo dalyvių gulinėdama paplūdimyje ne skrolina, o mezga. Tai bent scenografija, seniai viešumoje nematytas procesas! Unikalu, reikia kartoti, nusifotografuoju atminimui. Ir iš tiesų – mezgimas tam tikruose ratuose vėl madingas, kaip ir daržininkystė, gėlininkystė, molio minkymas, šiaudinių sodų vėrimas,
sausainių kepimas, dėlionės ar LEGO. Visi darbai darbeliai, kuriems reikia abiejų rankų, po truputį populiarėja tarp tų, kurie nebenori bėgti ekrano maratonų, pavargo nuo betikslio plėšymosi komentaruose, siekia užtildyti kakofoniją galvoje. Ir jei kol kas tik tyliai pasvajojate apie naują hobį, kuris dar ir ramybės gyveniman įneštų, jums tikrai patiks šis mūsų numeris.
Perskaitę žurnalą pagaliau prisiruošite užsirašyti į keramikos užsiėmimą, sužinosite, kur išmokti pinti juostas, pasigaminsite žvakių, užsimanysite unikalių papuošalų, iš naujo atrasite odą, susidomėsite Krymo totorių istorija, o gal net pasiryšite išdrožti rūpintojėlį. Tiesa, kaip ir visus pasaulio malonumus, taip ir šiuos rekomenduojame ragauti pamažu, kad neperdegtumėt, o nebaigtas siuvinėti paveikslėlis neliktų mėtytis po sofa. Prisiskubėsite internete, o jį išjungus – tegyvuoja gaivi pavasarinė ramybė.
KTKC kolektyvo narės dr. Dovilė Kulakauskienė, Jurgita Kilikauskienė ir Judita Einikytė
Ar mokate marginti kiaušinius vašku? Vieniems ši velykinė tradicija tokia pat natūrali kaip eglutės puošimas prieš Kalėdas, kiti gal nežinotų, iš kurio galo paišelį imti arba kad kiaušinius prieš tai reikia išvirti. Kauno tautinės kultūros centre (KTKC) edukatore dirbanti Jurgita Kilikauskienė mano, kad pramokti senovinių amatų niekada ne vėlu. Tad, nors šis centras garsėja būreliais ir užsiėmimais vaikams, visas čia vykstančias edukacijas darbuotojos mielai pritaiko ir suaugusiesiems. Jei norite šias Velykas švęsti autentiškiau, dar galite suspėti.
Bet apie viską nuo pradžių. Kai Jurgita pasiūlė susitikti Kalniečių g., nustebau – maniau, lipdymo, audimo, karpymo ir t. t. mokoma tik senamiestyje, A. Jakšto g. 4 esančiose patalpose (čia kolega mano pašnekovę su kolegėmis fotografavo). Pasirodo, mokiniams po pamokų nebūtina bildėti į miesto centrą, tautodailės užsiėmimai vyksta ir čia (arba mokyklose, darbovietėse – dėl vietos galima susitarti). Užėjusi į bendrabučio tipo keliaaukštį nustembu pamačiusi išrikiuotus rankdarbius, o Jurgitos kabinete – ir keletą verpimo ratelių, tiesa, atliekančių jau tik dekoratyvinę funkciją.
Mano pašnekovė į Kauną atvyko iš Tauragės rajono – ji pasirinko Vytauto Didžiojo universitetą. Etnologiją (dabar – kultūrų studijų programa) baigusi jauna moteris įsidarbino Kauno tautinės kultūros centre –ir tik tuomet, kaip pati juokiasi, išbandė tai, ką studijavo, praktiškai. Čia specialistė dirba pastaruosius 17 metų. Nors rinktis tikrai buvo iš ko, ir šiandien tenka vesti įvairius užsiėmimus, Jurgitos širdis visuomet linko prie šiaudinių sodų. Kodėl?
„Reikėjo sugalvoti, ką galėčiau veikti. Čia jau dirbo kolegės su savo specializacijomis. Taigi po truputį pradėjau verti sodelius – nuo visai mažų, paprastų. Ir dabar dar tikrai nesu taip pažengusi, kaip garsiausios mūsų vėrėjos, per dieną suveriančios didžiausią sodą“, – šypsosi Jurgita,
per Velykas siūlanti specialias edukacijas norintiems namus pasipuošti bent nedideliais, bet savo suvertais šiaudiniais darbeliais.
Anot jos, tai subtilus darbas. Reikia kantrybės, kruopštumo ir tikslumo, be to, itin svarbus erdvinis matymas. „Kai susirenka grupė, iškart perspėju, kad porai dalyvių sodas nepavyks, – ne visiems tas matymas duotas, nepaisant didelio noro. O noro yra, nes, žinote, dabar sodai ant bangos“, – edukatorė referuoja į tai, kad 2023 m. pabaigoje ši tradicija papildė UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Tarp pasirinkimų, ką nuveikti KTKC, yra ir tradicinis juostų audimas. Jurgita pasakoja, kaip neseniai jų centrą susirado muzikos mokytojų kompanija – kolegės, dirbančios skirtinguose darželiuose, tiesiog susidomėjo šiuo amatu ir nusprendė taip paįvairinti laisvalaikį: „Iš pradžių žadėjo, kad ateis dešimt, bet susirinko dvigubai daugiau moterų.“ Kai mokytojai ateina, tai puiku – vadinasi, jie vėliau atves ir savo auklėtinius. Iš tiesų kai kurie interesantai labai tiksliai žino, ko nori. Kiti skambina ir sako: „Norėtume ateiti, o ką galėtumėte mums pasiūlyti?“ Neretai susisiekia vyresni žmonės, kurie patys mokykloje ar pas močiutę ko nors tokio yra mokęsi, bet jau nebepamena, kaip viskas tiksliai daroma.
Eglė Vindašienė
Man įdomu, ar tradiciniai amatai konkuruoja, tarkime, su bičiulių, bendradarbių ar buvusių bendramokslių grupės planais nueiti pažaisti boulingo. Pasirodo, ne. KTKC šiuo atveju turi kiek mažiau galimybių konkuruoti, nes edukacijas siūlo įprastomis darbo valandomis, ne vėliau vakare, kai suaugusieji turi laiko pramogoms. Net ir dienos metu laiką reikia derinti su jau seniai suplanuotais vaikų būreliais, taigi „rytoj“ gali ir nepavykti. Nors, pavyzdžiui, Jurgita prisimena tokius pasiteiravimus, kaip vienos senolės, kuri užsimanė pramokti verti sodus kartu su savo anūkais.
„Anksčiau turėdavome atvirus užsiėmimus visiems norintiems, kurių laiką skelbdavome viešai, bet irgi susidarydavo grupelės – pavienių lankytojų būdavo nedaug. Dabar to nėra, bet turime tikslą gal kartą per mėnesį vėl kviesti į kokią atvirą edukaciją vakarais, kai patogu dirbantiems.“
Paklausta, ar pastebi didėjantį susidomėjimą tradiciniais amatais, Jurgita sako, kad susidomėjimo visuomet buvo, tačiau įdirbį nukirto pandemija. „Dabar turime iš naujo auginti savo publiką, iš naujo kviesti žmones. Centre įvyko darbuotojų kaita, tai irgi turėjo įtakos.“
Populiarumui įtakos turi ir KTKC organizuojamos atviros šventės – Vaikų velykėlės, Trijų karalių eisena, tarptautiniai folkloro festivaliai „Baltų raštai“ ir
„Atataria lamzdžiai“. Jų metu centrą atranda ir užsieniečiai, kurių dalis apsilanko ir edukacijose. Pritraukti naujų žmonių padeda ypač aktyvus KTKC folkloro ansamblis „Ratilėlis“. Čia vėl galime prisiminti ir UNESCO –pripažinimas pasaulyje lemia ir vietos žiniasklaidos dėmesį tradicijai, o atsiradus daugiau informacijos ir patys žmonės ima ieškoti, kaipgi su tuo susipažinti artimiau.
KTKC Lietuvos kontekste išskirtinis tuo, kad tai – neformaliojo švietimo įstaiga. Nors amatus pristato daugiau panašių įstaigų visoje Lietuvoje, jos yra kultūros institucijos. Taigi didžiausią dėmesį KTKC ir toliau skirs jauniausiai publikos daliai – popamokinei veiklai. Tačiau esant abipusiam norui (edukatorės tikrai nori!) ir azartui su bičiulių kompanija galite susiorganizuoti dirbtuves: „Kviečiam, laukiam, labai smagu, kai suaugusieji domisi ir ateina.“
Artėjant kuriai nors kalendorinių švenčių, savo rankomis susikurta, o ne iš mugės parsitįsta, gal ir labai toli nuo Lietuvos suštampuota, žvakė, karpinys, šiaudinis paukštukas ar juostelė tikrai pradžiugins. Juolab kad KTKC kainodara – itin demokratiška, o edukatorės pasirūpins ir reikalingomis medžiagomis. Kaip jau minėjau, edukacija nebūtinai turi vykti centro patalpose.
Keramika žavi tuo, kad joje susijungia daug skirtingų dalykų. Kūrimo procese susitinka visos stichijos – ugnis, žemė, oras ir vanduo, keramika gali būti funkcionali, bet ir skulptūriška, monumentali, jos kūrimo procesas – meditatyvus, matuojantis ir plečiantis kantrybės ribas, ypač kai molio gabalas vėl nulekia nuo žiedimo ratelio ar įskyla. Nenustembu, kai žmonės, perkėlę rankas nuo klaviatūros ant molio gabalo, prisipažįsta, kad tai tikra atgaiva ir terapija. Norite išbandyti ar atrasti naujas draugystės su moliu formas? Parengiau trumpą Kaune veikiančių keramikos studijų sąrašą. Tiesa, į jį tilpo tik dalis dirbtuvių, bet neabejoju, kad rasite tą vietą, kurioje nusilipdysite gražių atsiminimų.
JUJU Ceramics
Kaunakiemio g. 5, Kaunas Užsiėmimų kaina nuo 22 Eur
Masyviame pastate, tarp storų sienų ir aukštų lubų, gyvuoja jauki keramikos studija, 2022 metais įkurta Justinos Vaitkienės. Pasak keramikės, čia jos antrieji namai. Šioje studijoje paslaugos varijuoja: galima išbandyti gaminio formavimą rankomis, glazūravimą, taip pat tai viena iš nedaugelio vietų Kaune, kur galima reguliariai lankyti ir žiedimo užsiėmimus. Studijoje keramikė priima išdegti ir namuose formuotus gaminius. Apsilankę dirbtuvėse rasite ir Justinos gamintų darbų, o dalį jų atpažinsite ir ne vienoje Kauno kavinėje.
Žmonės kalba:
„Žavingiausia lankyta lipdymo vieta Kaune, kur pati mokytoja ir studijos aplinka gaivališka, jauki, kviečianti kurti. Toks šiltas jausmas sugrįžti, kiekvienas jaučiasi laukiamas kaip senas bičiulis. Smagiausia, kad čia visuomet susirenka patys įvairiausi žmonės!“
(Deimantė Saveikytė)
Studio tyle
I. Kanto 25, Kaunas Užsiėmimų kaina nuo 25 Eur
Studija įkurta prieš trejus metus, Vaidai Vaičiūnaitei grįžus iš Olandijos. Keramikės darbai – funkcionalūs ir ilgaamžiai, lipdomi iš akmens masės, jų galite rasti ne viename Kauno restorane – indo apačioje pamatysite „Studio tyle“ įspaudą. Studijoje priimami visi, norintys susipažinti su moliu, – dviejų valandų dirbtuvėse lipdysite ir glazūruosite medžiagomis, kurias keramikė naudoja savo darbuose, tad garantuojamas patvarumas. Mokant keramikos Vaidai svarbiausia, kad žmonės pasigamintų daiktą, kuriuo didžiuotųsi ir džiaugtųsi, o ne slėptų giliai spintelėje. Rezervacijos priimamos internetu.
Žmonės kalba:
„Vaida kuria labai ypatingą erdvę, kurioje yra lengvumo, atsipalaidavimo ir kūrybos. Paliekama erdvės, bet su rūpestinga akimi greta. Tikrai verta išbandyti Vaidos ir jos šuniuko Mažylio kuriamą pasaulį keramikos apsupty.“
(Emilija Tumasonė)
„Užsiėmimai vyksta mažomis grupėmis, kiekvienas lipdytojas turi visišką kūrybos laisvę. Jaukumo patirčiai priduoda ir tai, kad Vaidos mokiniai jau yra kaip mini bendruomenė – ir pagelbėja, jei reikia, ir pasidalina patarimais.“
(Rūta Macionytė-Čižauskienė)
Rojaus molis
K. Donelaičio g. 33, Kaunas Užsiėmimų kaina nuo 30 Eur
Ši studija romantišku pavadinimu kviečia atvykti į užsiėmimus ir juose mėgautis procesu, nesikoncentruojant į galutinį rezultatą, džiaugtis molio nelygumais, išjausti formą ir patirti terapinę-meditacinę naudą. Studijos įkūrėja Raminta Keršytė padės šiame procese –pasigaminti dirbinį reikės bent dviejų užsiėmimų, tačiau galima įsigyti ir lipdymo abonementus arba sudalyvauti konkretaus daikto lipdymo dirbtuvėse. Studijoje galima paminėti savo šventę (gimtadienį, mergvakarį) ar atvykti su kolektyvu.
Žmonės kalba:
„Visada norėjau išmėginti, bet turėjau abejonių dėl savo gebėjimų. Pasirodo, turint gerą, kantrų, draugišką mokytoją ir talentas atsiranda! Patiko viskas: gera ir patogi vieta centre, jauki užsiėmimų aplinka, didelis darbų lipdymo ir glazūrų spalvų pasirinkimas.“
(Greta Stakelytė)
Šviesos 16
Šviesos g. 16, Kaunas Užsiėmimų kaina nuo 20 Eur
Studijos įkūrėja, menų daktaro laipsnį turinti Ieva Bertašiūtė sako, kad molis gali pavirsti į viską, ko panorėsite, tereikia pabandyti, o atėjus – pasinerti į molio plastiš-
kumą būnant čia ir dabar. Studijoje galite atvykti į kelias pamokas ar įsigyti abonementą, dirbtuvių laikas skelbiamas iš anksto – dažniausiai lipdymai vyksta rytais bei vakarais. Per pusantros valandos trunkantį užsiėmimą dirbinį formuosite rankomis, o antrojo metu – glazūruosite. Studijoje taip pat galima įsigyti ir Ievos rankų darbo gaminių.
Žmonės kalba:
„Kol kas teko tik porą kartų apsilankyti, bet pas Ievą studijoj atmosfera puiki, gali lipdyti ir vienas pats, ir visad pasišaukti Ievą pagalbon (arba smagiai paplepėti). Jau teko pastebėti, kokia žavi bendruomenė buriasi iš ir apie Šviesos 16.“
(Rūta Cyrolytė)
Murdeko
Raudondvario pl. 76, Kaunas Užsiėmimų kaina nuo 25 Eur
Ši studija gerai žinoma dėl mielų grybuko formos eglės papuošimų bei kitų namų dekoro detalių, tačiau patyrusi keramikė Danutė Murauskienė taip pat laukia visų, norinčių išbandyti lipdymą, –organizuojamos pamokos vaikams, suaugusiesiems bei renginiams ar grupėms, taip pat ir teminės dirbtuvės. Studijoje galima susipažinti su angobavimu, štampavimu ir žiedimu. Darbui pasigaminti prireiks bent dviejų pamokų.
Žmonės kalba:
„Turėjau lipdymo pamoką pas Danutę. Pasisėmiau ne tik žinių, bet ir labai geros nuotaikos, o rezultatas –du nuostabūs moliniai dirbiniai. Ketinu tikrai dar atvykti, jau turiu idėjų naujam dirbiniui.“
(Laurynas Zinkevičius)
Radvilėnų pl. 1B, Kaunas Užsiėmimų kaina nuo 20 Eur
Šioje studijoje keramikė Viktorija Radionova rengia grupinius užsiėmimus net penkis kartus per savaitę, o į kūrybinius užsiėmimus grupėms, gimtadieniams, mergvakariams ar kitoms šventėms galima atvykti iš anksto susitarus pasirinktomis dienomis. Taip pat galima mokytis žiedimo ar pasigaminti porcelianinių objektų. Beje, „Keravi“ studija Kauno mieste siūlo bene daugiausia gipsinių formų – puiki proga išbandyti ir šį lipdymo būdą. Gamybai prireiks dviejų pamokų.
Žmonės kalba: „Keravi“ studija pirmiausia patiko dėl įkūrėjos Viktorijos. Jos kantrybė ir ramybė leidžia klysti ir bandyti iš naujo be jokios įtampos, todėl pavyko visiškai atsipalaiduoti ir pasinerti į procesą. Ne mažiau svarbu patogi lokacija, nemokamas parkingas ir naujas pastatas.“ (Vaida Ivaniukaitė)
V. Putvinskio g. 47–1, Kaunas Užsiėmimų kaina nuo 25 Eur
Studijos pavadinimas kilo nuo jos įkūrėjos Mildos Ąžuolės pavardės. Keramikė kuria ne tik namų dekoro elementus, bet yra sukūrusi netgi drabužių kolekciją iš molio bei ją pristačiusi renginyje „Fashion Passport 2023“ Sarajeve. Pamokos vyksta mažomis grupėmis dukart per savaitę, trunka pusantros valandos. Darbui pasigaminti reikės bent dviejų užsiėmimų – pirmojo metu lipdoma, o antrojo – glazūruojama. Studijoje galima švęsti ir gimtadienius, mergvakarius ar kitas progas.
Žmonės kalba: Po apsilankymo studijoje įsijungė lipdymo noras, nekantriai laukiu kitos pamokos.“ (Agnė Rimienė) „Tai nuostabi mokytoja, o lipdymas puiki terapija, padėjusi grįžti į save.“ (Guoda Gelažauskaitė)
Žemaičių g. 31, Kaunas Užsiėmimų kaina nuo
14 Eur vaikams ir nuo
22 Eur suaugusiesiems
Ši Kristinos Alšauskienės įkurta studija siūlo ypač platų veiklų spektrą –joje vyksta edukaciniai užsiėmimai, seminarai, teminiai renginiai, kūrybinės dirbtuvės, lipdymo iš molio mokomi suaugusieji, vaikai ir grupės, o interneto svetainėje rasite ir tinklaraštį apie keramiką. Naujos studijos patalpos nuomojamos kūrybiniams renginiams. „Keramikos akademija“ taip pat parduoda kūrybinius rinkinius, tad puodelio dekoravimą ar gipsinio reljefo kūrimą galima išbandyti ir namuose. Pamokų trukmė dvi valandos, jose laukiami tiek naujokai, tiek patyrę lipdytojai.
Žmonės kalba: „Nuostabi mokytoja, jaukios patalpos, visiems rekomenduoju, kurie nori praleisti laisvalaikį kitaip!“ (Edvinas Lipčius) „Šimtus kartų šūktelkime, kaip gerai, jog yra „Keramikos akademija“. (Audra Dagelienė)
Ąžuolyno biblioteka
Radastų g. 2, Kaunas Nemokamai
Neseniai po rekonstrukcijos į svečius pakvietusioje bibliotekoje atsirado Išradimų būstinės erdvė. Joje vyksta ir molio lipdymo dirbtuvės.
Kaip pasakojo bibliotekos Edukacinės veiklos organizatorius ir skulptorius Paulius Malickas, lipdyba lavina kūrybiškumą bei žaismingumą, o dirbtuvių tikslas –pažinti minkomą molį, pagrindinius lipdybos principus bei trimatę erdvę. Užsiėmimų metu bus dirbama tik su nedegamu moliu. Tokį kūrinį galima suminkyti atgal, išdžiovintą sudaužyti plaktuku ir perdirbti į naują kūrinį ar pasiimti namo. Norintiems turėti ilgaamžiškesnį objektą, siūloma lipdyti iš ore kietėjančio baltojo molio. Lipdymo edukacijas planuojama rengti paskutinį kiekvieno mėnesio ketvirtadienį. Laikai ir registracijos skelbiami bibliotekos feisbuko paskyroje.
Žmonės kalba: „Žmonės tikrai mėgsta susiteplioti rankas moliu, tai puiki terapija nuo visur ir visada mus supančio ir perspausto sterilumo.“
(Paulius Malickas)
Norintys kryptingai gilinti žinias keramikos srityje ir mokytis keramikos amato, Kaune gali rinktis iš dviejų mokslo įstaigų.
Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas Muitinės g. 4, Kaunas Studijų kaina priklauso nuo stojamųjų rezultatų
Akademijoje rasite studijų programą „3D meno objektai: stiklas, skulptūra, keramika“. Ši studijų programa apjungia net tris studijų kryptis – stiklo meną ir dizainą, taikomąją keramiką ir skulptūrą, tačiau jų metu galima specializuotis vienoje srityje, ją jungiant ir su kitais menais. Studijų apraše teigiama, kad tai „išskirtinė Lietuvoje bakalauro programa, padedanti
integruoti skaitmenines technologijas į erdvinių meno objektų kūrybą“. Studijos trunka ketverius metus, įgyjamas meno bakalauro diplomas.
Žmonės kalba: „Dėsto puikūs dėstytojai, sulaukiu įdomių ir naudingų mokymų ir paaiškinimų. Čia labai didelis krypčių ir galimybių spektras, galime daug ką veikti: projektuoti, lipdyti, piešti, žiesti molį.“ (Tauras Stuogis) „Čia susiduriu su skirtingais požiūriais ir galiu naudoti įvairias technologijas. Studijuodamas ieškau atsakymų į savo paties keliamus su menu susijusius klausimus.“ (Jonas Rakutis)
Kauno taikomosios dailės mokykla
V. Krėvės pr. 112, Kaunas Studijų kaina priklauso nuo stojamųjų rezultatų
Šioje profesinėje mokykloje rasite keramikos studijas, po kurių baigimo išduodamas profesinio mokymo diplomas. Studijose, trunkančiose dvejus metus, mokomasi teorinių ir praktinių keramikos gamybos pagrindų, tarp kurių – molio perdirbimas, degimas, žiedimas bei dekoravimas. Į mokymo programą įeina ir praktika.
Žmonės kalba: „Studijoms neturėjau didelių lūkesčių, tačiau jos buvo nuostabios. Patiko moderni įranga ir erdvės, o didžiausias mokyklos pasididžiavimas – mokytojai, kurie ne tik yra aukšto lygio savo srities specialistai, bet ir nuostabūs žmonės. Su savo mokytojais galiu bet kuriuo metu susisiekti ir po studijų.“
(Alina Kostiučenko)
Rūpintojėlis turi šį tą itin lietuviško, apibūdinančio ir mūsų būdą, ir praeitį: pastarųjų poros šimtų metų mūsų šalies istorija puikiai telpa į vienišo, susimąsčiusio ir chaoso išvarginto prisėdusio žmogaus atvaizdą. Nors panašius turi ir kitos tautos, mūsuose jis įsitvirtinęs kaip vienas esminių (religinių) simbolių, atpažįstamas tiek jauno, tiek seno. Kalbamės su Adolfu Teresiumi, rūpintojėlių (ir ne tik) sukūrusiu bene daugiausiai šalyje. Tautodailininku, skulptoriumi, mokytoju, o gal tiksliausia – dievdirbiu, aukščiausios prabos.
Nėra turbūt nieko labiau įkvepiančio nei kūrėjai, su kuriais bendraudamas nespėji gaudyt aistros išraiškų. Dar prieš važiuodamas pas pašnekovą, peržiūrinėdamas viešai prieinamas jo nuotraukas, matau: bendrausiu su žmogumi, iš kurio veido nedingsta šypsena.
Atvykus prie medžio darbais nusėto kiemo, būtent toks ir pasitinka: su reklamos verta šypsena, jaunatviškai guvus ir itin mandagus tvirtų rankų vyras. Jau eidamas pro duris suprantu, kad išvažiuodamas eilinį sykį svajosiu nebe rašyti, o mokytis pašnekovo amato.
Tik istorija ne tokia ir linksma Nors netoli Kauno, Garliavoje, Adolfas gyvena jau tiek metų, kad kauniečiu vadintis tikrai gali, bet jo šaknys – Žemaitija, Kelmės rajonas. Pats menininkas sako, kad susiformavo jau čia: atvyko vedęs, dirbantis, bet kūrybiškai dar nerimtas. „Galvoju, kada aš surimtėsiu. Turbūt kai surimtėsiu – nebedirbsiu. Kol man dar įdomu, smalsumo genamas kuriu, žaidžiu. Ir taip jau 40 metų “, –pokalbį apie savo jaunystę pradeda tautodailininkas.
O jaunystė nebuvo lengva. Darau prielaidą, kad į Kauną dievdirbys atvyko studijuoti arba jau po paskyrimo, gal į kokį dailės kombinatą, tačiau klystu. Adolfas – savamokslis, kurio pasirinkimas kurti smarkiai susijęs su tuometinės blogio imperijos priespauda.
Pašnekovas yra ne tik įvairių kultūrinių apdovanojimų bei premijų laureatas. 2007 m. jis taip pat pripažintas laisvės kovų dalyviu. Jo biografijoje daug kūrinių, skirtų kitiems kovotojams, partizanams, rezistentams.
„Pirmiausia nebuvo meno, reikėdavo pataisyti, parestauruoti. Dalykus,
kurių nenorėjoleisti tvarkyti, pavyzdžiui, koplytstulpius. Buvome užribyje. Žinojom, kad už kiekvieną veiklą tarkuos apačią. Ir tarkavo“, –pirmuosius medžio darbus prisimena A. Teresius.
Žmogus vs santvarka
„Ką tik po armijos, kokių 20 metų, pirmą kartą susidūriau. Buvo toks kryžius Lazdijų rajone, Šlavantuose, teko jį prižiūrėti, žinojom, kad griaus. Daug važinėdavome iš aistros. Vieną dieną atvykę pažiūrėti radom tik pusę“, – surimtėjęs prisimena.
Vienas dalykas vedė prie kito ir galiausiai pašnekovas su draugais buvo saugumiečių suspardyti, riešus papuošė antrankiai, o prie karštos kaktos buvo prispaustas šaltas ginklo vamzdis. Situaciją palengvino tai, kad kartu su jais buvo kunigas.
„Buvo aštru, bet tuo tikrai nebaigėme. Adrenalinas? Ne. To reikėjo šaliai. Per visą Lietuvą drįstančius taip elgtis tikriausiai būtume suskaičiavę ant rankų pirštų. Vėliau buvo kratos, sulaikymai. Dėl to ir universiteto neragavau, amato nesimokiau“, – tęsia Adolfas.
Idėjų šaknys – bažnyčioje Ne paslaptis, kad dievdirbys prisidėjo ir prie nelegalios, katalikiškos, lietuviškos spaudos platinimo. Savo įtakas menininkas jau ne sykį minėjo įvairiuose interviu, bet pabrėžia, kad gyvenime svarbiausi buvo du žmonės. Vieno iš jų paveikslėlis mus pasitinka tik įžengus į dirbtuves: „Tėvas Stanislovas, vienas reikšmingiausių žmonių mano gyvenime. Su juo supažindino kitas ne mažiau man svarbus žmogus, Jurgos Šeduikytės tėvas, vargonininkas Alvydas Šeduikis.“
Vėlyvuoju sovietmečiu lietuviškumo idėjos per bažnyčią sklido itin stipriai. Sekuliarius tautinius judėjimus, pasak pašnekovo, tarnybos greit susekdavo, išardydavo. Nors oficialiai sovietai engė religijas, tačiau drauge jų kažkiek ir prisibijojo, mažiau kišdavo nagus.
Bažnyčios struktūra buvo naudinga. Per jos tinklus vyko bendravimas visoje Lietuvoje. Buvo kunigų, kurie nebijojo: ir priešinosi, ir priimdavo jaunus, norinčius priešintis. Tai padėjo šiek tiek, prisidengti, pasislėpti.
„Tėvelis (Stanislovas) sakydavo: išplėšti ten koplytstulpiai, padaryk man tokius šventuosius, tokių matmenų, atkursim. Aš padarau, paduodu. Kažkas tada juos užkelia.
Buvo konspiracija. Kai kuriuos bendrininkus sužinojau tik po keliasdešimties metų. Taip buvo paprasčiau.“
Meistrystė peraugo į meną „Pati pradžia mano ir buvo koplytstulpiai. Turbūt todėl ir dabar tą religinę tematiką labai gerai suprantu, tęsiu ją jau kaip menininkas. Dažnai klausia, kodėl nedarau kokių nykštukų, suoliukų. Bet kad nenoriu, ir būtų netikra“, – sako pašnekovas.
Adolfo Teresiaus kūrinių turi ir Lietuvos nacionalinis muziejus: keliolika nupirko per keturis kartus. Visų drožinių autorius neskaičiavęs, bet sako, kad tikrai bus tūkstančiai. Surengė daugiau nei 50 personalinių parodų, virš 100 kolektyvinių.
„Pasirinkau gan ilgaamžę medžiagą: duonkepiai irgi menininkai, tačiau jų medžiaga pasmerkta greitam suvartojimui. Medis irgi sunyks, bet spės pradžiuginti ilgiau. Medis, jis toks… tikras. Daryčiau akmeninius, voliotųsi čia per istoriją“, – juokauja dievdirbys.
Menininkas neslepia, kad dabar užsakymų netrūksta: bene metų eilė norinčių. Kūrybinių stovyklų jau nebespėja lankyti, tenka atsisakyti. Pats iniciatyvos neberodo, nesireklamuoja, galerijose darbų neparduoda. Būna čia, savo namuose.
Pasklidę plačiai
Turėti rūpintojėlį namuose – ir šiuolaikinių tautiečių siekis. Pašnekovo „baibokai“, kaip jis vadina, pasklidę gan plačiai.
„Buvo mano paroda Ermitaže –Murmanske padariau katalikų bažnyčiai altorių, pastebėjo kažkas iš Sankt Peterburgo, pakvietė. Man, kaip kukliam menininkui, eksponuotis viename žymiausių pasaulio muziejų buvo įspūdinga. Dabar jau, be abejo, kitokia situacija.“
Įsimintiniausio darbo Adolfas neišskiria. Pašnekovas kuklinasi, neprisipažįsta, bet, kaip suprantu, jo darbų turi net popiežiai: tiek Pranciškus, tiek Benediktas XVI. Drožiniai su V. Adamkumi keliavo ir į UNESCO būstinę, kryždirbystę įtraukus į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
„Aš netiražuoju, bet dirbu gan greitai. Einu, sėduosi prie darbastalio ir kaskart kaip prie tuščio lapo. Kiekvienas tas medžio gabalėlis vis kitoks. Bet kol yra vidinė aistra, tol yra ir energijos smulkmenoms. Naujiems atradimams, bandymams“, – tęsia tautodailininkas.
Adolfas neslepia, kad nebuvo lengva. Bene visą gyvenimą, kad užsidirbtų, tekdavo imtis papildomų darbų. Daug jėgų atidavė jaunosios kartos ugdymui: mokyklose praleido bent keliolika metų, buvo labai mėgstamas mokinių.
Tradicijos irgi keičiasi, bet išlieka
Dabar vieną koplytstulpį daro vienas kryždirbys. Ir stiebą, ir namelį,
ir skulptūras, dažnas net viršūnėles pats nusikala. Seniau koplytstulpį užsakydavo pas vieną meistrą, dievukus droždavo kiti, o viršūnes kaldavo kaimo kalvis – būdavo bendras kelių autorių kūrinys.
Išlikusių dievdirbystės pavyzdžių turime iš XVIII a. Pats kūrėjas žvelgia dar toliau: tikriausiai pirmosios tradicijos atsirado su Lietuvos krikštu, pagoniškų skulptūrų neturėjome. Tik gaila, kad senus susidėvėjusius dievukus, maldaknyges ir t. t. ilgai buvo įprasta sudeginti.
Sakralinių temų medžio drožyba nėra tik Lietuvai būdingas reiškinys, tačiau tautodailininkas pastebi: mūsų išskirtinis bruožas yra gausa. Niekur pasaulyje tiek dievdirbystės nepamatysi. Ypač išsiskiria Žemaitija – čia šedevrais gali nustebinti vos ne kiekvienas rimtesnis posūkis.
Tai aiškinama katalikybe: „Protestantiškuose kraštuose to nėra. O visai įprasta Italijoje, Lenkijoje ir pas mus. Kiti tai galbūt laikė stabmeldyste, tačiau tai netiesa.“
Ar Žemaitijos drožiniai skiriasi nuo kitų regionų? „Pagreitėjus keliavimui, migracijai, išskirtiniai bruožai susiniveliavo, bet dar pastebimi. Audiniuose tradicijos turbūt šiuo metu matomos labiau“, – apie Lietuvos regionų skirtumus pasakoja tautodailininkas.
Na, o dėl ateities A. Teresius ramus –nerimauti nėra ko. Ypač džiaugiasi savo dabartiniu mokiniu Marijonu, su kuriuo gražiai sutaria: dažnai net vakarais susiskambina pasitarti, kaip ką išdrožti.
Gegužę sueis 80 metų nuo Krymo totorių trėmimo –Sürgünlik. Operacijoje dalyvavo 32 tūkst. NKVD pareigūnų, kurie per porą dienų ištrėmė apie 200 tūkst. vietos gyventojų. Taip mano pašnekovės Elviros Drozdovos šeima atsidūrė Uzbekistane. Ji ten gimė, o vėliau persikraustė į tėvynę. Su Elvira susipažinome Kauno kultūros centre, kur iki kovo 11 d. veikia jos tapybos ir tekstilės darbų paroda „Örnek ornamentai“. Örnek – ornamentas, kuriame į vientisą sistemą sujungiami apie 35 smulkūs botaniniai ir geometriniai elementai. Tai lyg gyvybės medis, išaugantis siuvinėjant, audžiant, lipdant, graviruojant, drožinėjant – ir taip įamžinant šeimos bei tautos istoriją.
Elvira, kaip atsidūrėte Kaune?
Kaune su šeima gyvename septynerius metus. Pati esu Krymo totorė, bet gimiau Uzbekistane. Mano giminė į šią šalį iš Krymo buvo ištremta. Na, o mano vyras turi lietuviškų šaknų ir visada norėjo grįžti čia gyventi. Jam sakiau, kad mano tėvynė – Krymas, noriu gyventi ten. Ir mums ten buvo labai gera, nebuvo priežasčių išvykti. Visgi buvau jam pažadėjusi, kad, situacijai pasikeitus, važiuosime į Lietuvą. Aišku, apie tai kalbėjau dar gerokai iki okupacijos ir nemaniau, kad iš tiesų reikės taip pasielgti. O jai prasidėjus abu supratome, kad normalaus gyvenimo nebebus. Dar iki 2014 m. kovą vykusio referendumo išvykome. Turėjome išvykti, nes mano vyras buvo aktyvistas, jam likti buvo pavojinga. Daugiau nei dvejus metus praleidome Lvive, bet tai buvo ne gyvenimas, o išgyvenimas. Buvo sunku finansiškai, mūsų sąskaitos buvo užblokuotos ir panašiai. Vyras sako: viskas, noriu į Lietuvą. Sužinojome apie specialią programą tiems, kurie turi lietuviškų šaknų. Mano vyro močiutė lietuvė, senelis – iš karaimų. Taip ir atvažiavome.
Lietuvoje atradote itin seną vietos totorių bendruomenę, tiesa?
Tai nebuvo naujiena – Kryme gyvenantys totoriai žino, kad turime bendrą istoriją su Lietuva, kuri tęsiasi jau šimtus metų. Gal tik ne visi Lietuvoje gyvenantys žino, kiek iš tiesų bendra turime. Man vyras nemažai apie tai yra pasakojęs – kai dar nežinojome, kad išties teks vykti Lietuvon.
Puikiai kalbate lietuviškai. Net feisbuke rašote lietuviškai. Gal irgi vyro nuopelnas?
Vyras vaikystėje gerai kalbėjo, bet
vėliau mokėsi rusų kalba, tad gimtąją primiršo – kalbėti gali, bet sunku. O aš pradėjau mokytis, vos tik atvažiavome. Darau daug klaidų, bet dėl to nesijaudinu. Dabar man lietuviškai kalbėti jau lengviau nei, tarkime, angliškai. Visi sako, kad kalbu puikiai, labai malonu, ačiū, bet aš manau, kad dar ne (juokiasi)
Kaip jūsų gyvenime atsirado menas ir amatai?
Esu ketvirtoji siuvinėtojų karta! Siuvinėjo ir prosenelė, ir močiutė, ir mamytė. Pati pradėjau dar vaikystėje, kai gyvenome Uzbekistane. Pirmiausia, tiesa, piešti. Mane iškart sudomino örnek – Krymo totorių ornamentas, kuris ne taip seniai įtrauktas į UNESCO Pasaulio nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Kai su šeima atvažiavome į Krymą, buvo liūdna. Žinote, kodėl? Nes mūsų tauta – tremtinių tauta. Mums buvo sunku išsaugoti savo kalbą, tradicijas, kultūrą, meną. Tik apie 1990 metus Kryme imta rimčiau kalbėti apie šiuos klausimus, rinkti medžiagą iš tautodailininkių, sisteminti informaciją.
Nenoriu, kad mūsų tauta būtų ištrinta iš istorijos, tad man svarbu visiems pasakoti, kas ir kokie yra Krymo totoriai. Pasitelkiu meno kalbą – pristatau örnek, ne tik rengiu parodas, bet ir vedu edukacijas. Kryme dirbau mokytoja, ir čia, Kaune, jau esu įkūrusi Siuvinėjimo akademiją – tai kursai, kuriuose mokau technologijos, aiškinu geometrinių ir botaninių simbolių reikšmes. Yra ir tapybos studija, kur tapome totoriškus ornamentus. Turiu pasakyti, kad simbolių reikšmės visiems įdomios. Mano paveiksluose matote gyvybės medžius – kiekviena šeima gali tokį sukurti, pritaikydama konkrečius elementus, padedančius perteikti šeimos istoriją. Būtent tai ir patraukia smalsuolius. Taigi jiems tai
gražus kelias į meną, o man – būdas išsaugoti savo kultūrą.
Vadinasi, domisi ne tik totorių kilmės kauniečiai?
Dabar siuvinėjimo kursuose totorių net neturiu. Beje, neseniai žiūrinėjau lietuvišką profesijų sąrašą – žinote, su kodais. Radau siuvinėtoją ir nustebau – tiesiog siuvinėtojas, ir viskas! Ukrainoje mes turime penkis lygius. Pavyzdžiui, kai kas mano, kad jei moka siuvinėti kryželiu, tai čia jau pakankamai geras lygis. Na, man tai panašu į tapybą pagal skaičius... Kaip hobis, meditacija – taip, bet jei nori iš tiesų kurti, viskas yra daug sudėtingiau! Todėl kursai trunka ne vieną mėnesį ir nėra itin pigūs. Ne visiems pakanka motyvacijos.
Pastebiu, kad lietuvius domina aukso ir sidabro siūlai, kuriais siuvinėjame. Apskritai Europoje yra toks stereotipas, kad auksas –monarchams ir bažnyčioms. Bet tuomet aš pasakoju apie tradicinį Krymo totorių kostiumą ir pabrėžiu, kad mūsų tauta buvo turtinga. Kiekvienoje šeimoje visi, nuo mažiausio iki vyriausio, turėjo aukso ir sidabro siūlais siuvinėtų drabužių. Buvo daug tuo užsiimančių meistrų. Tarpukariu Paryžiuje vykusioje meno ir pramonės parodoje Krymo totorių meistrai įvertinti bronzos medaliu.
Kuo tradicinis siuvinėjimas patrauklus šiuolaikiniam miestiečiui?
Kaip tik prieš keletą dienų apie tai kalbėjomės su drauge – ji sakė, žinai, liaudies menas tikrai ne visiems įdomus. Atsiprašau, sakau, tai netiesa! Žmonės nori būti išskirtiniai, gražiai rengtis. Tik ne visi gali sau leisti aukštąją madą. Būtent siuvinėjimas leidžia net paprasčiausią drabužį paversti tikrai originaliu ir stilingu.
Taip galima atnaujinti jau pabodusius drabužius, stilingai užmaskuoti laiko žymes. Gali sumokėti profesionalui, kuris tai padarys nepriekaištingai, bet tikrai gali ir pats išmokti kokybiškai siuvinėti. Gerų meistrų visuomet reikės. Juk ir teatre, kine nuolat reikalingi išskirtiniai rankų darbo kostiumai.
Kitas dalykas – siuvinėjimas irgi gali būti šiuolaikinis. Galima suvinėti bet kuo bet ką. Kad ir dantų siūlą galite panaudoti, jei turite fantazijos ir sugalvojate atitinkamą koncepciją. Galima siuvinėjimą miksuoti su aplikacija, koliažo technika.
O jūs, kai dirbate, pavargstate ar pailsite?
Prieš imantis siuvinėjimo reikia gerai išsimiegoti (juokiasi). Neretai užtrunku visą naktį, nes tiesiog negaliu atsitraukti. Taip, tai lyg meditacija, bet siuvinėjimas reikalauja ir labai didelio kruopštumo. Palyginčiau su juvelyrika. Procesas gali būti tikrai lėtas. Bet visiems mokiniams pabrėžiu, kad, nors įsitrauki, būtina prisiversti sustoti, daryti pertraukas. Išeiti įkvėpti gryno oro, pažiūrėti pro langą. Tai labai svarbu –kitaip įsiskaudės akis, galvą, nugarą.
Jūsų parodoje eksponuojami ir siuvinėti, ir tapyti darbai. Kaip renkatės techniką?
Negaliu savęs apriboti viena sritimi. Labai mėgstu tekstilę, bet man jos nepakanka. Jei kalbame apie tradicinius ornamentus, taip, visi nori matyti siuvinėtus ant tekstilės. Turiu daug tokių darbų, bet tai juk nėra paveikslai. Beje, birželį Kėdainiuose atidarysiu vien siuvinėtų darbų parodą. Na, o tapyba – kita mano aistra. Tapau akrilu ant drobės, pavargstu, imu akvarelę... O tada grįžtu prie siuvinėjimo. Taip ir sukasi ratas. Vienas pažįstamas minėjo, kad tokia technikų įvairovė – lyg mano vizitinė kortelė.
Bet, Elvira, jūs dar ir programuotoja, teisininkė... O jūs viską žinote (juokiasi). Pirmoji mano profesija visgi yra siuvinėtojos. Tuomet studijavau toliau, iškart dviejuose fakultetuose. Dirbau teisininke, tuomet programuotoja. Išvažiavus į Lvivą buvo sudėtinga, negalvojau apie darbą, nes tuo metu laukiausi, o vyresnė dukra turėjo problemų su sveikata. Jai visiškai negalima glitimo. Pasirodė, kad Ukrainoje valstybiniuose darželiuose negalima vaikams skirti specialaus maitinimo. Pagalvojau, kokia gėda. Radau daugiau šeimų su tokia problema. Įsivaizduojate, jei vaikas negali valgyti darželio maisto, tuomet jis ir neina ten. Vadinasi, vienam iš tėvų reikia nedirbti arba samdyti auklę visai darbo dienai. Bendravau su institucijomis, inicijavau specialų projektą. Žinote, man Lietuvoje sako: oi, pas mus didelė biurokratija. Taip, nemaža. Bet jūs net neįsivaizduojate, kokia ji Ukrainoje... Mane labai įkvėpė konkretus darželis Rygoje. Neseniai jame lankiausi, su visais susipažinau, buvau labai laiminga. Kaune, beje, yra darželis „Klevelis“, kuriame laukiami vaikai su alergijomis. Superinis, sakau iš savo patirties.
Žodžiu, pradėjau darbus 2014-ųjų pabaigoje, bet tik 2017-aisiais viename Lvivo darželyje, vienoje grupėje, pagaliau pritaikėme specialius mitybos planus. Tai buvo sensacija visoje Ukrainoje. Po truputį, po truputį tų grupių daugėjo. Dirbau prie projekto ir atsikrausčiusi į Kauną. Na, o tada karas prasidėjo...
Įsikūrusi Lietuvoje susimąsčiau, kaipgi pritaikyti savo žinias. Norint dirbti teisės srityje, reikėtų tikrai labai gerai mokėti lietuvių kalbą. Galiu šioje srityje padėti ukrainiečiams, bet profesionaliai tuo užsiimti negaliu. Tad įkūriau Siuvinėjimo akademiją.
Kai išeis šis žurnalo numeris, būsime paminėję dvejus metus nuo karo pradžios ir dešimtmetį
nuo Krymo okupacijos. Ar sutapimas, kad paroda surengta būtent dabar?
Specialiai datos nederinau. Kuriu po truputį, dabar turiu tam šiek tiek daugiau laiko, nes vaikai paaugo. Bet vos tik jie paaugo, prasidėjo karas. Man buvo tikrai labai sunku, dar kartą pergyvenau tą patį, ką 2014 metais. Ne visi ukrainiečiai mane, atvykusią į Lvivą, tuomet suprato. Kas tai per jausmas, ką reiškia, kai esi priverstas pasitraukti iš tėvynės. Žodžiu, mes visi Kaune, Ukrainoje karas, o man šokas, niekuo negaliu užsiimti. Supratau, kad reikia terapijos. Pradėjau piešti nesudėtingas iliustracijas, lyg kokiai vaikiškai knygelei. Namie televizoriaus neturime nuo 2007 metų. Tad mano vaikai tik iš tų eskizų ir sužinojo, kas yra karas. O man piešiant palengvėjo. Pažįstamas sako: žinai, reikia parodą daryti, tavo darbai tokie minkšti, jautrūs. Nes juk visi mato fotografijas, videomedžiagą, o kaip žmonės iš tiesų jaučiasi, galima pamatyti būtent meno kūriniuose. Susisiekiau su pažįstamomis menininkėmis, siunčiau joms savo darbų nuotraukas, o jos –man. Parodos vyko ir kitose šalyse, ir Kaune, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos patalpose. Daug žmonių susirinko.
Ar galite pasidalinti jums svarbių örnek simbolių reikšmėmis?
Siuvinėjimo akademijos logotipe naudoju granatą ir pupelę. Granatas – tai šeimos gerovės ženklas, o pupelė lyg gyvybės medis. Dar mėgstu gvazdiką – tai atkaklumo, stiprybės ir pasiaukojimo simbolis. Taip pat jis gali reikšti ir senatvę. Svarbu kontekstas – kas viduje, kas iš kraštų, iš kur tas žiedas išaugo ir panašiai. Tai lyg simbolių dėlionė, kurią sukuriame įdėdami į ją norimą reikšmę. Örnek – tai ornamentų kalba, ne tiesiog padriki paukščių ir gėlių piešiniai. Būtent dėl šių niuansų ji ir įvertinta UNESCO.
Straipsnio herojės, „DermArs“ gildijos narės Relita Mielė, Gražina Kuprevičienė, Lolita Grabauskienė, Ramutė Toliušytė
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje iki kovo pabaigos veikianti „DermArs“ gildijos kūrybinių odos objektų paroda „Gyvenimas meno formose“ kviečia geriau pažinti šią retą meno šaką. Aplankiusi parodą supratau, kad iki šiol gerai nesuvokiau, kas gali gimti dirbant su oda. Gana nedidelėje erdvėje įrengta paroda stebina ne tik spalvų bei tekstūrų įvairove, bet ir įvairiausiomis formomis – nuo tradicinių knygrišybos kūrinių iki kaukių, rėmų, miniatiūrų, skulptūrinių objektų, reljefų.
Vaikštinėjant po parodą ir bendraujant su menininkėms Gražina Kuprevičiene, Relita Miele, Ramute Toliušyte ir Lolita Grabauskiene, nesunku pastebėti jų nuoširdų atsidavimą odos menui. Į šią sritį pašnekoves atvedė skirtingi keliai, dažnai – atsitiktinumas, sužavėjo tai, kad odos menas atrodė paslaptingas.
„Oda yra plastiška, šilta ir suteikia daugybę galimybių. Ne veltui mes mokėmės ir tapybos, ir grafikos, ir skulptūros – visa tai yra odoje“, –aiškino G. Kuprevičienė, o jos mintims antrino R. Toliušytė: „Visos šios šakos galimybės dar neišnaudotos ir nežinomos. Kuo ilgiau dirbi su oda, tuo labiau ją supranti. Tai medžiaga, su kuria gali padaryti labai skirtingų dalykų: nuo dizaino, juvelyrikos iki odos objektų ir knygrišybos.“ Kalbantis apie odos panaudojimą menuose, autorės atkreipė dėmesį ir į etiškumo klausimą. Ekspozicijos kuratorė ir parodos menininkė L. Grabauskienė pabrėžė, kad, jos manymu, nors pati yra vegetarė, odos panaudojimas yra ne mirties, o gyvenimo pratęsimo būdas: „Kai mėsa jau yra valgoma, negi išmesi odą? Meno kūrimas iš jos tampa gyvūnėlių žūties įprasminimu, suteikia jiems antrą gyvenimą.“
Autorės prisimena, kad metams bėgant odos apdirbimo technikos
keitėsi, atsirado vis daugiau galimybių bei medžiagų. „Kai sovietmečiu gaudavai odos gabaliuką, tiesiog drebėdavai, o dabar gali nueiti pasirinkti ir nusipirkti norimą“, – sakė G. Kuprevičienė.
Menininkės pasakojo, kad darbo su oda pagrindus gavo tuometiniame Stepo Žuko dailės technikume (dabar rūmuose veikia Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas), o vėliau mokslus tęsė Estijos valstybiniame universitete (dabar – Talino dailės akademija), iš kurio parsivežė reljefo raižymo įgūdžių. Jau nepriklausomybės metais dalis gildijos narių žinių sėmėsi Vokietijoje iš odos meno meistro Rene Berendso. Po šios programos į Lietuvą atkeliavo naujas augalinio odos išdirbimo be chromo druskų metodas. Tokio metodo principas –karštame vandenyje išmirkius odą, išleidžiamas oras, tad ji tampa kaip plastilinas, leidžiasi įvairiai formuojama. O džiovinant oda sukietėja, tampa kaip medis, įgauna skulptūrinę formą. Tiesa, tai tik viena iš daugelio darbo su oda technikų.
„DermArs“ narės mini, kad kuriant norisi eksperimentuoti, išbandyti ką nors naujo, o tarp daugybės apdirbimo metodų išskiria batiką, raižymą, graviravimą, spaudimą su linoleumu, klišes, tapymą,
Jūratė Armonavičiūtė. Ateities žolė. 2018 m.
Gražina Kuprevičienė. Neviltis. 1987 m.
Gražina Kuprevičienė. Nustebimas. 1988 m.
kalinėjimą, papjė mašė, formavimą karštu būdu bei odos dulkėmis. „Mėgstu jungti skirtingas medžiagas, pavyzdžiui, odą su keramika, medžiu, metalu. Stengiuosi vengti lygių paviršių, mane traukia tekstūros, iškilimai, reljefai. Kuo ilgiau odą kankini, apdirbinėji, raitai, susuki ir vėl tiesini, tuo daugiau atrandi galimybių sukurti šį tą naujo“, – aiškino R. Toliušytė, o jos mintis pratęsė L. Grabauskienė: „Oda reikalauja daug rankų darbo, tad norėdama sukurti ką nors gražaus, turi ją ilgiau paglostyti.“
Parodoje dalyvaujantys devyni autoriai iš Kauno yra aktyvūs Lietuvos dailininkų sąjungos Odos sekcijos nariai. Eksponuojami jų darbai pasižymi stilių, technikų ir idėjų įvairove. Anot L. Grabauskienės, čia surinkti kūriniai siekia parodyti autorių mąstymo galimybes, atskleisti jų įvairiapusiškumą ir pristatyti gildijos bendrą kelią: „Sukūrėme „DermArs“ gildiją, kad neleistume vieni kitiems užsnūsti. Matydami kolegų darbus, aktyvų dalyvavimą parodose, jaučiamės motyvuoti kurti patys.“ Iš čia galima atsekti ir poetiško parodos pavadinimo „Gyvenimas meno formose“ kilmę: „Kūryba, laisvalaikis kartu, visas bendravimas ir momentai, kai save realizuojame, yra tarsi mūsų menininkų grupės gyvenimo atspindys.
Vieni kitus palaikome ir įkvepiame. Kūrybiškai gyvename ir augame drauge, o tai vizualiai atsiskleidžia parodose“, – aiškino kuratorė.
Įprastai odos menininkai specialiai ruošia naujus darbus planuojamoms ekspozicijoms iš anksto numatyta tema. Gildijos nariai yra kūrę parodoms, kurias vienijo tokios temos kaip muzika, baltų simbolika, ekologija ir žmogaus gamtoje palikti ženklai, Čijunė Sugihara, Kauno meno mokyklos šimtmetis. Ši paroda kiek kitokia – joje eksponuojami tiek seni, tiek nauji meno objektai, labiau siekiant pristatyti individualius menininkus, o ne išpildyti vieną temą. Ekspozicijos autoriai patys nusprendė, kokiais kūriniais nori prisistatyti. Paklausus, kodėl būtent šie darbai atsidūrė parodoje, R. Mielė pasakojo norėjusi parodyti įsimintiniausius ir iš jų sukurti bendrą kompoziciją: „Kadangi visi esame sukūrę įvairiausių darbų skirtingomis temomis, renkantis kūrinius siekiau, kad atsiskleistų mano kaip menininkės braižas.“
Pagrindinis šios parodos tikslas –populiarinti odos meną, nes lengvai prieinamos informacijos apie jį nėra daug. „Siekiame, kad žmonės pamatytų, pasidomėtų, atkreiptų dėmesį, kad atsirastų norinčių studijuoti odos meną, šioje srityje dirbti.
Ši paroda yra išimtinai odininkų, tačiau dažnai kviečiame darbus kartu eksponuoti ir kitų šakų menininkus, kurie nori įkomponuoti šią medžiagą į savo kūrybą“, – aiškino L. Grabauskienė.
Nors „DermArs“ gildijos nariai dirba aktyviai, palaiko ir skatina vieni kitus, jaunų su oda dirbančių menininkų nėra daug. Norėdama atrasti daugiau žmonių, kurie galėtų įsilieti į šią sritį, parodos kuratorė pradėjo organizuoti ciklą „Artes Corium“ (lot. odos menas), kuriame kviečia įvairius menininkus dalyvauti parodose, veda dirbtuves, kartu ruošia darbus iš odos ir juos eksponuoja. Pašnekovės pabrėžia, kad didelė dalis odos mokslus baigusių jaunų žmonių renkasi tęsti šį darbą dizaino, taikomosios dailės srityje, įgyvendina užsakymus, o ne gilinasi į autorinę kūrybą. Moterys siekia, kad žmonės į darbą su oda žvelgtų kaip į meninį procesą, tokį pat kaip tapyba ar skulptūra.
Pasakojimą apie odos meną arba meną odoje norisi pabaigti parodos autorės ir kuratorės išsakytomis mintimis, manau, puikiai atspindinčiomis pašnekovių požiūrį į darbą su šia medžiaga, norą puoselėti šią meno šaką Lietuvoje: „Kūryba išlaisvina, atpalaiduoja, įkvepia ir vienija. Negalime leisti numirti ligšioliniam įdirbiui, pasimiršti susiformavusioms tradicijoms, kultūrai ir meninėms galimybėms. Mums tai – gyvenimo būdas.“
„DermArs“ gildijos kūrybinių odos objektų parodos „Gyvenimas meno formose“ autoriai: Jūratė Armonavičiūtė, Danutė Gajauskienė, Lolita Grabauskienė, Gražina Kuprevičienė, Virginija Ligeikienė, Rasa Mačiulienė, Relita Mielė, Algimantas Šlapikas, Ramutė Toliušytė. Parodos kuratorė: Lolita Grabauskienė.
Beklaidžiodama siauromis Kauno senamiesčio gatvelėmis, visuomet žvalgausi į mažų krautuvėlių vidų – taip esu ne kartą nustebinusi save maloniais atradimais. Vienas tokių – apie 20 metų Kurpių gatvėje gyvavusi Egidijaus Rudinsko grafikos galerija, kuri prieš metus perleista visai kitos meno šakos kūrėjoms – juvelyrėms Agnei Žaltauskaitei (Agne Zaltauskaite Jewelry) ir Kamilei Stanelienei (Lata Jewellery).
Užsukusi išvydau menininkes, kuriančias papuošalus iš perdirbto popieriaus, skardinių ar tiesiog gamtoje rastų akmenėlių. Pasikalbėjome apie kūrybinius procesus, naudojamas neįprastas medžiagas bei juvelyriką plačiąja prasme – ne tik papuošalą, bet ir atskirą meno formą.
Bet pradėkime nuo pačios pradžios. Agnės ir Kamilės pažintis prasidėjo Telšiuose – ten įsikūrusiame Vilniaus dailės akademijos fakultete abi studijavo metalo meną ir juvelyriką: „Buvome grupiokės, tačiau tuo metu artimai nebendravome – ryšys užsimezgė tik grįžus į Kauną“, – pasakojo Agnė. Susidraugavusios ir dar prieš įsikurdamos minėtoje Egidijaus Rudinsko grafikos galerijoje, istorijos herojės darbavosi Kauno menų inkubatoriuje. Turėjo atskirus kabinetus, tačiau, norėdamos pasitarti, vis varstė viena kitos duris: „Jeigu aplink nebūtų buvę daug žmonių, tikėtina, kad durys būtų buvę atviros visą laiką“, – pridūrė Kamilė. Ilgainiui menininkės pamėgo dirbti kartu, tad nusprendė pasižvalgyti, kur galėtų įsikurti drauge.
„Čia, buvusioje grafikos galerijoje, esame įsikūrusios ilgiau nei metus. Po kurio laiko Menų inkubatoriuje nusprendėme, kad laikas pakeisti
aplinką. Iš pradžių maniau, kad išeisiu viena, bet skelbimuose nieko nerasdavau. Vieną dieną netikėtai radau pasiūlymą, kuriame matėsi patalpa su daug paveikslų, – tokių meno erdvių retai pasitaiko. Pasiūliau Kamilei nuvykti apžiūrėti –iškart abiem patiko“, – pasakojo Agnė. Įsikūrusios menininkės ne kartą sutiko netyčiomis užklydusius žmones, kurie ieškojo Egidijaus Rudinsko ir jo paveikslų, bet maloniai nustebdavo, kad erdvė užleista kitoms kūrėjoms. Žinoma, noras tapti juvelyrėmis nekilo per naktį. Tiek Agnė, tiek Kamilė lankė dailės, meno mokyklas, perėjo tapymo bei karoliukų vėrimo etapus, kurie mažais žingsneliais nuvedė iki to, kuo menininkės užsiima dabar, –abi gana anksti žinojo, kad studijuos ką nors susijusio su menu.
„Ilgą laiką maniau, kad būsiu architektė arba interjero dizainerė, bet tada supratau, kad tai itin populiarios specialybės, o ir daugelis draugų planavo rinktis panašias kryptis, tad teko ieškotis ko nors kito. Išgirdusi apie metalo meno bei juvelyrikos studijas, ilgokai dvejojau, nebuvau tikra, ar iš to galima pragyventi, bet galiausiai nusprendžiau pamėginti“, –prisiminė Agnė.
Mano akimis, tai puikus pavyzdys, kaip pats žmogus sukuria daikto vertę ar pakeičia įprastą funkciją. Kamilė tai tik patvirtino: „Sukūriau kolekciją iš skardinių atidarytuvų, pačių skardinių ir perlų. O tų skardinių panaudojimo esmė –noras parodyti, kad žmogus išties pats kuria daikto vertę. Manau, tai puikus įvairiausių daiktų vertės kismas. Ir dabar, kai ėmiau labiau analizuoti egzistencines temas, visa tai perėjo į paradoksalumą –tokias pačias skardines ėmiau kurti iš sidabro. Skardinė – šiukšlė, bet įgavusi tauriojo metalo pavidalą. Ir tokia, atrodytų, šiukšlelė gali būti derinama su elegancija, perlais.“
Vienoje Agnės kolekcijoje taip pat naudojamos gana brutalios medžiagos, kurios susijungia su kasdienėmis priemonėmis. Viso to įkvėpimas – Kauno tarpukario architektūra: „Tiesą sakant, anksčiau nejaučiau didelės meilės Kaunui, o ir pati negyvenau centre, dažniausiai tiesiog eidavau nuo taško A iki taško B. Turbūt dėl to niekad ir neatkreipiau dėmesio į miesto grožį. Bet kai atradau žaidimą „Pokemon GO“, kiekvieną dieną tiek daug visur eidavau, kad pėsčiomis turbūt apėjau visą Kauną. Pamažu ėmiau ir pati pastebėti įvairiausias detales –nuo apvalių langų ar įmantrių durų iki kitų neįprastų formų. Atradau, koks Kaunas buvo tarpukariu, ir galėjau palyginti, kas liko, o kas ne.
Turbūt po šių paieškų ir gimė mano tarpukario juvelyrikos serija, įkvėpta gimtojo miesto tarpukario modernizmo architektūros. Jos kūrybai net panaudojau istorinių pastatų medžiagas, išsaugodama jų netobulumus ir autentišką žavesį.“
Kaip įdomu – tokia manipuliacija įprastine daikto verte. Čia man ir kilo klausimas, o kas iš tiesų ta juvelyrika, kurią dažnas suvokia tik kaip papuošalą, ne kaip meno kūrinį. „Aš savo juvelyriką įvardiju dėvima skulptūra. Kaip tapytojai ar skulptoriai rengia parodas, taip ir mes. Dažniausiai ne tam, kad parduotume, o tam, kad parodytume savo meno kūrinius, – tai saviraiškos forma. Mudvi su Kamile save įvardijame konceptualiosios juvelyrikos kūrėjomis“, – pasakojo Agnė.
O kokie artimiausi planai? „Galvoje dabar sukasi tik juvelyrikos savaitė Miunchene, Vokietijoje (ji jau įvyko, –red. past). Tai turbūt pagrindinis Europoje vykstantis meninės juvelyrikos renginys, kurio metu visas miestas prisipildo galerijų. Kokius 7 metus tai buvo tolima svajonė, o dabar tapo ranka pasiekiama. Truputį netikėta, bet labai malonu. Dėl to kartu su Kamile viena kitai vis primename, kad svajonės – labai arti ir galime svajoti dar plačiau. O paskui, jeigu pasiseks, – važiuosime tolyn“, – pokalbį užbaigė Agnė.
Įvairūs menininkai dalyvauja akcijoje „Spalvinam Ukrainai“ – jų sukurti plakatai spausdinami „Hands on Press“ ir parduodami internetu, visos surinktos lėšos pervedamos organizacijai „Blue/Yellow“. Šios iliustracijos autoriai – Alisa Rūta Stravinskaitė ir Simonas Kotovas. Parduotuvė: handsonpress.lt/shop
KULTŪROS LAUKAS JAUTRIAI REAGUOJA Į KARĄ UKRAINOJE. RENGINIAI, SKELBIAMI ŠIAME
KALENDORIUJE, GALI BŪTI PERKELTI AR ADAPTUOTI Į PALAIKYMO AKCIJAS. AKTUALIĄ INFORMACIJĄ
PRASIDĖJUS PAVASARIUI RODOSI, KAD KAUNE VYKSTA VIENAS DIDELIS KULTŪROS – YPAČ MUZIKOS! – FESTIVALIS. PUIKŪS MENININKAI, NAUJI JŲ DARBAI, JAUKIOS VIETOS – TIK EIK IR MĖGAUKIS. DAR DAUGIAU RENGINIŲ
RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT
RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT
Iki 09 30
Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13
Kęstučio Navako (1964–2020) 60-ies metų jubiliejui skirta paroda siekiama atskleisti jo ryškią, gal net ekscentrišką asmenybę ir svarų kūrybinį palikimą bei papasakoti ne tik apie K. Navako kūrybą, bet ir apie jo gyvenimo būdą. Muziejaus palėpėje įkurdinti trys įsivaizduojami kambariai, mėgdžiojantys tikruosius, jaukiai pasislėpusius mažame Žaliakalnio namelyje.
Iki 03 16
Urtės Jasenkos paroda „Vieno paveikslo istorija“
A. ir P. Galaunių namaimuziejus, Vydūno al. 2
Kasdien nepaliaujamai kopiantis, skubantis į didelius gyvenimo siekius, tikslus, laimėjimus, į „pažadėtąjį didelį gyvenimą“, šių dienų žmogus pro pirštus praleidžia didžiausią savo tikslą ir gautą prigimtinį turtą –patį gyvenimą. Dailininkės Urtės Jasenkos vieno paveikslo paroda, sudėliota iš daugybės mažų paveikslėlių-miniatiūrų, pasakoja apie kitokį pilnatvės būvį. Būvį, kuris yra orientuotas visgi ne į tikslą, bet į procesą jo siekiant, užklupusias patirtis, mintis bei jausmus. Visa tai, kur kas brangiau, nei pasiekto tikslo akimirka.
Nuo 03 01
Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91
Franz Lehár operetė nepraranda populiarumo ir prabėgus daugiau nei šimtu metų nuo pirmojo jos pastatymo, o kiekviena nauja interpretacija žavi vis naujas žiūrovų kartas. Operetė Kaune ir Lietuvoje pirmą kartą pastatyta 1942 m. Valstybės teatre, o Kęstučio Jakšto režisuojamas pastatymas – jau šeštasis. Apie ką ji? Kaip teisingai pasirinktos vedybos padeda tapti kilminga. Kaip kilmingam švaistūnui tos pačios vedybos padeda susikrauti krūvą pinigų. Kaip gudriai sumąstytą vedybų avantiūrą sužlugdo …Meilė.
03 01–03 28
„Meno parkas“, Rotušės a. 27
Paroda skirta paminėti VDA Kauno fakulteto profesoriaus, ilgamečio Piešimo studijos vedėjo Rimvydo Mulevičiaus (1957–2023) kūrybą akvarelės, piešimo ir grafikos srityse. Studentų mėgiamas profesorius nuolatos piešdavo. Vakarais namuose, darbe, posėdžių metu ant popieriaus lapelių, bare ant servetėlių. Nuolat tobulino savo piešimo techniką, Išbandydavo įvairiausias piešimo priemones. Piešimas Rimvydui buvo kaip kvėpavimas.
Nuo 03 01
Filmas „Kopa. Antra dalis“
Kino teatrai
Kadras iš filmo
Į kino ekranus pagaliau atkeliauja ilgai laukta antroji Deniso Villeneuve‘o režisuota kino sagos „Kopa“ dalis, sukurta pagal vieną garsiausių visų laikų fantastikos knygų – to paties pavadinimo Frank‘o Herbert‘o romaną.
03 01–03 28
Karolinos Latvytės paroda „Aš, mano baimė ir kitos istorijos“
„Meno parkas“, Rotušės a. 27
03 01–03 28
„Meno parkas“, Rotušės a. 27
Loreta Švaikauskienė yra viena garsiausių Lietuvos menininkių, kuriančių šiuolaikinio tekstilės meno ir dizaino srityse. Pati ji rašo, kad karas, kuris žymi Pasaulio ateities trajektorijas, giliai jaudina: „Žmogus, kaip pagrindinis įvykių epicentro veikėjas, kuria politinius ir etinius naratyvus bei globalaus Pasaulio vidinių virsmų būtį. Šiuo kūriniu siekiu permąstyti Pasaulio ateities viziją. Kviečiu pažvelgti į racionaliąją ir iracionaliąją žmogaus būtį, snūduriuojančią sąmonę, kuri susipina laike ir būtyje.“
Pasitelkdama fotografijos, piešimo, video technikas ši menininkė tyrinėja baimę, nerimo jausmą ir pažeidžiamumo būseną. „Gyvenu tarp ligoninės ir kapinių. Kaimynystėje senelių globos namai. Ten mačiau, kaip senoliai guli lovose ir praranda jėgas. Prisiminimuose – vaikystėje aplankytos laidotuvės, atviri karstai, mirusiojo veidas. Viskas susilieja į vieną. Pradedu dėlioti prisiminimų dienoraštį. Ieškoti rakto į baimę pasąmonėje. Atrandu kertines istorijas, kurios nugula tekstuose ir video darbuose. Juose ieškau santykio su mirtimi ir bandau suprasti iš kur kyla vidinis nerimas. Per siaubą keliančią estetiką ir savistabą leidžiuosi į terapinę jausmų bei atminties kelionę“, – rašo ji.
03 01–03 30
Danutės Valentaitės tekstilės darbų paroda „Penkiasdešimt metų su tekstile“
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Aleksoto padalinys, Veiverių g. 43
Danutė Valentaitė – lietuvių tekstilininkė, sukūrusi gobelenų interjerams, smulkiosios tekstilės darbų. Jos kūrybai būdingos dekoratyvios ritminės kompozicijos, sodrios, dažniausiai žemės, spalvos, tankus tekstūrinis audinių paviršius. Vėlyvojoje kūryboje naudojama nėrimo, pynimo bei individualios technikos, įvairios medžiagos (vaškas, plastikas, kailis, metalo viela), būdingas minimalistinis vaizdas.deformuotais moterų ir vyrų kūnais, bei psichodeliniais šventųjų veidais.
Šeštadienis, 03 02, 13:00
Upių koliažų kūrybinės dirbtuvės
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1
Iniciatyva „Švęskime upę!“ kviečia kurti upių koliažus kartu su menininke Gita Balžekaite. Piešimo įgūdžiai nebūtini, priemonės bus suteiktos vietoje. Dirbtuvės atviros užsiregistravusiems: sveskime.upe@gmail.com.
03 02–05 11
Vytauto Didžiojo karo muziejus, K. Donelaičio g. 64
Paroda skirta Lietuvos narystės
NATO 20-mečiui paminėti. Narystė NATO ir Europos Sąjungoje iš esmės pakeitė šimtmečius Lietuvos likimą lėmusias istorines bei geopolitines sąlygas ir tapo mūsų saugumo, stabilumo, tvaraus vystymosi sėkmės istorija. Parodos „Kartu mes esame stiprūs“ lankytojai susipažins su Lietuvos keliu į aljansą, su besikeičiančia ginkluote, ekipuote ir technika bei aktyviu dalyvavimu tarptautinėse misijose ir visokeriopu Ukrainos rėmimu.
03
Ąžuolyno biblioteka, Radastų g. 2
Keramika – „žemiškas“ menas, kuriame dalyvauja visi keturi pagrindiniai pasaulio elementai –ugnis, žemė, vanduo ir oras. Pasitelkdama šiuos elementus, menininkė Laima Mačiulaitytė kuria formas, derina medžiagas, glazūras bei, patikėjusi molinukus ugnies stichijai, kurioje vyksta mįslingi keramikos transformacijos procesai, savo kūriniais bando materializuoti emocinę ir filosofinę mintį. Autorės pagarba medžiagai ir jos prigimtinėms savybėms leidžia kurti išraiškingų formų ir nepriekaištingo techninio išpildymo darbus.
Antradienis, 03 05, 19:00 Spektaklis
Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A
Tikslingai orientuodamasis į jaunąją auditoriją, teatras „No Shoes“ ir režisierė Ieva Jackevičiūtė pristato 10-14 m. paaugliams skirtą, interaktyvų, audiovizualinio bei judesio teatro raiškos spektaklį. Jame pasakojama apie paauglystę išgyvenantį, disleksijos sutrikimą turintį jaunuolį, kuris auga griežtoje, mokymosi pasiekimus vertinančioje šeimoje. Nenorėdamas nuvilti mamos, beviltiškai įsimylėjęs klasės pirmūnę, kaip įmanydamas slepia savo „kvailumą“, taip atsidurdamas kurioziškose situacijose.
Šeštadienis, 03 09, 18:00
Koncertas „Klasika džiaze“
Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5
J. S. Bacho, W. A. Mozarto, M. Ravelio, E. Griego, C. Debussy, M. K. Čiurlionio ir kitų autorių melodijų prigimtis pakvies klajoti improvizacinės muzikos labirintais. Fortepijoninė pjesė, orkestrinis kūrinys ar operos fragmentas –viską gali pagroti Kauno bigbendas, klausytojus kviečiantis į netikėtą džiazo ir klasikinės muzikos šėltinį.
Pirmadienis, 03 11 Lietuvos
Nepriklausomybės atkūrimo diena Įvairios vietos
Prieš 34 metus atkurta Lietuvos nepriklausomybė – šia proga renginiai organizuojami ir miesto viešosiose erdvėse, ir kamerinėje aplinkoje – pavyzdžiui, nuo 15 val. į chorinės muzikos koncertą „Skambėki, Lietuva!“ pakvies Kauno kultūros centras. Detalią renginių ir iniciatyvų programą rasite kaunas.lt
Antradienis, 03 12, 18:30
„Pasiklydę ekrane“
kino klasika: „Matrica“ „Forum Cinemas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49
Lygiai prieš 25 metus pasaulis išvydo revoliuciją kino industrijoje sukėlusį šedevrą – keturis „Oskarus“ pelniusį mokslinės fantastikos filmą „Matrica“ (angl. „The Matrix“). Kino blogeriai „Pasiklydę ekrane“ nusprendė sugrąžinti į kino sales šį unikalų ir be galo žiūrovišką projektą, kuriame ryškiomis spalvomis sužibėjo aktoriaus Keano Reeveso žvaigždė.
Antradienis, 03 12, 19:00 Filmo „Irklais per
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti skirtame seanse – tikras pasakojimas apie Aurimą Valujavičių, pirmąjį lietuvį, kuris niekieno nepadedamas leidosi į vieną didžiausių savo gyvenimo iššūkių – 8500 km kelionę per Atlantą irkline valtimi „Lituanica“. Šį žygį jis dedikavo 90-osioms S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlantą metinėms.
Ketvirtadienis, 03 14, 17:00
Lietuvos vidaus reikalų ministro gen. Kazimiero Skučo 130-osios gimimo metinės Istorinė LR Prezidentūra, Vilniaus g. 33
1939 m. buvusiam LR karo atašė Maskvoje Kazimierui Skučui suteiktas brigados generolo laipsnis ir netrukus jis buvo pakviestas užimti vidaus reikalų ministro postą, iš kurio, Sovietų Sąjungos reikalavimu, 1940 m. birželio 13 d. buvo atleistas...
Renginyje bus rodomos mažai visuomenei žinomos nuotraukos iš K. Skučo gyvenimo, diskutuojama apie 1940 m. Lietuvos Vyriausybės sprendimus bei paskutines K. Skučo gyvenimo dienas, jo palaikų paieškas Maskvoje.
Kadras iš filmo Kadras iš filmo03 14–03 27
„Romuva“, Laisvės al. 54
„Forum Cinemas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49
Kino teatruose vėl geras kinas, o kauniečių dienotvarkėse – dvi savaitės kultūringo šurmulio. 29-asis festivalis ateina su šūkiu „Geras kinas tik į gera“ ir kviečia atsiverti asmeninėms mini transformacijoms. Išdrąsėti ar įsiklausyti į save, prasiplėsti ar praplėsti akiratį – bet kuriuo atveju, įsileisti gero kino į vidų.
Žiūrovų laukia „Oskarų“ nominantai ar Kanų, Venecijos ir kitų festivalių laureatai, meistriški atradimai, jaudinantys debiutai, į kino istoriją įsirašiusi klasika ir ne tik. Filmus tradiciškai papildys ir didžiojo ekrano ribas peržengiančios patirtys – trankūs renginiai, susitikimai su kino kūrėjais bei dar daugiau.
Šeštadienis, 03 16, 15:00
Spektaklis „Kaligula“ Kauno menininkų namai, Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71
Prancūzų rašytojo ir mąstytojo egzistencialisto Albero Kamiu pjesė „Kaligula“ mūsų dramatišku laiku skamba aktualiai kaip niekad. Viruso sukaustytas esamasis laikas pastato mus priešais veidrodį ir klausia - dėl ko esi, kas vyksta, ar tai, ką sukūrei, nebus nušluota nuo žemės paviršiaus?
Vieni teigia, jog virusas – dievo žinutė, kiti - kad tai gamtos kerštas žmogaus ekspansijai ir nejautrai. Bet kokiu atveju režisierius Agnius Jankevičius dabartinį būvį apibūdina kaip pavojų įpročiams, didybei, merkantilizmui, ateičiai.
Šeštadienis, 03 16, 19:00
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1
Spalvingos muzikos stilių sankirtos ir netikėti instrumentiniai deriniai grįžta į Kauno menininkų namus. „Keista Bjauri Žuvis“ – tai žanrų ribų nepaisantis A. Kalvelytės ir J. Čepukėno duetas, kupinas improvizacinių elementų ir besiveržiančios kūrybinės energijos. Taip pat programoje –DJ Extended ir Kazimieras Jušinskas, kurie, laviruodami tarp akustinių ir elektroninių garsų, kviečia išklausyti interaktyvių muzikinių pokalbių tarp patefono ir saksofono instrumentų.
Sekmadienis, 03 17, 18:00
Koncertas „Pavasario paukščių balsai“
KKC „Girstutis“, Kovo 11-osios g. 26
Savo autorines dainas simboliškai pavadintame koncerte atliks vienas įdomiausių dainų kūrėjų Lietuvoje, kadaise grojęs klaipėdiečių alternatyvaus roko grupėje ATIKA, Darius Žvirblis, nusišypsoti dažną klausytoją priverčiantis „Baltasis Kiras“ bei šviesiaplaukių dvynių duetas „Baltos varnos“.
Antradienis, 03 19, 19:00
Lietuvos kino klasika
bibliotekoje: „Moteris ir keturi jos vyrai“
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Kadras iš filmo
Šis režisieriaus Algimanto Puipos 1984 m. vaidybinis filmas danų rašytojo Holgerio Drachmano novelės „Romanas kopose“ veiksmą perkelia į senųjų laikų Mažąją Lietuvą. XIX a. Kuršių nerijoje, kopų papėdėje stūkso smėlio nuolat užpustoma žvejų trobelė. Joje gyvena senas žvejys ir du jo sūnūs. Kartą pas juos užklysta moteris. Jūra vieną po kito pasiima jos mylimuosius. Tačiau gyvenimas tęsiasi –atsiranda nauja gyvybė, nauji rūpesčiai, naujos viltys.
03 21–03 24 Algirdo Ramono paroda „Drąsus
Tolerantiškas Miestas“
Galerija A-XY, Maironio g. 2
Pernai debiutavusi pop-up architektūros galerija kviečia į pirmąjį šių metų įvykį: architekto Algirdo Ramono vizualinę parodą su žiupsneliu urbanistinio tyrimo „Drąsus Tolerantiškas Miestas“. Nors tolerancija yra esminė taikaus sambūvio priemonė, leidžianti klestėti įvairovei, kyla klausimas, ką ji reiškia šiuolaikinėje visuomenėje. Parodoje leisitės nagrinėti šiandieninį tolerancijos ir miesto kasdienybės santykį, simuliuosite situacijas ir vertinsite savo tolerancijos lygį.
Ketvirtadienis, 03 21, 18:00
Koncertas „Šiaurės pašvaistė“
Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5
Daugiau nei dešimtmetį kartu koncertuojantis norvegų baritono Steino Skjervoldo ir lietuvių pianistės Giedrės MuralytėsEriksonės duetas kviečia klausytojus kartu pakeliauti Šiaurės šalių horizontais. Koncertinėje programoje atlikėjai pristatys ne tik gerai žinomų Šiaurės šalių kompozitorių vokalinę muziką, bet ir pasiūlys atradimų.
Ketvirtadienis, 03 21, 19:00
„Graži ir ta galinga“: „Mimozos ir sirenos“
Kauno kultūros centras, Vytauto pr. 79
Klaipėdos jaunimo teatre susibūrusios moterys kviečia į spektaklį-koncertą „Mimozos ir sirenos“: „Savo nerimą paleisime būgnų ritmu, kad vėl iš naujo sutiktume save - žavias, galingas ir laimingas, net jei kartais ir pasiklydusias, bet vis grįžtančias į save!“
03 22–03 23
Tarptautinis kanklių muzikos festivalis „Kanklės mano rankose“
Tautinės muzikos muziejus, L. Zamenhofo g. 4
Jau devintą kartą vyksiantis festivalis skirtas senajai lietuvių kankliavimo tradicijai ir šiuolaikinei jos raiškai, kanklėms giminingiems kitų šalių styginiams muzikos instrumentams. Festivalio programą sudarys du koncertai ir konferencija, kurios metu bus pristatyti naujausi muzikologų, pedagogų bei atlikėjų nuveikti darbai. Koncertuos Lietuvos tradicinės bei akademinės kanklių muzikos atlikėjai, svečiai iš Latvijos ir Suomijos. Programa: kaunomuziejus.lt
Ketvirtadienis, 03 21, 20:00
Grupės „Akli“ koncertas
„Erdvė“, M. Valančiaus g. 11
Naujausias post punk grupės „Akli“ albumas „III“ susideda iš dešimties dainų, žongliruojančių tarp akustinių baladžių ir vienų aštriausių grupės kūrinių. Jo kūrybos procesas pažymėtas neplanuotais iššūkiais ir pareikalavęs daug jėgų, kurias grupė atgauna pristatydama albumą gyvai.
Penktadienis, 03 22, 20:00 Grupės
Kauno kultūros centras, Vytauto pr. 79
Andriaus Šimkaus nuotr.
Daugiau nei dešimtmetį gyvuojanti alternatyvaus roko grupė „Garbanotas“ kviečia pasiūbuoti ryškiais prisiminimais, pabanguoti jaukiomis nuotaikomis. Skambės muzika iš albumo „Kūnas dangaus“, kurią grupė atliks drauge su styginių kvartetu ir arfomis.
Penktadienis, 03 22, 21:00
Ensemble“ koncertas „Oldman KAUNAS“, Rotušės a. 20
Džiazo ansamblis pristato savo ketvirtąjį, revoliucinį albumą „Ravenjazz“, kuriame susitinka džiazas ir reivas. Tai neeilinė sintezė, kurios kaltininkai – kompozitoriai Simonas Šipavičius (aka Sheep Effect), Domantas Razmus ir Jievaras Jasinskis. Tai ne tik pirmasis tokio pobūdžio albumas, bet ir drąsus žingsnis į naujas muzikines erdves, pasižymintis sodriu beat‘o ir naujo skambesio ieškojimu.
03 22–03 23
„Auditorija“, Nepriklasomybės a. 12
Birželį sugrįšiantis festivalis kviečia paragauti, ko tikėtis šiemet. Apšilimo savaitgalį atidarys speciali su Vilniaus tarptautiniu kino festivaliu „Kino pavasaris“ rengiama naktis –M. Žilinsko galerijos kino salėje bus parodytas dokumentinis filmas „Ryuichi Sakamoto. Opusas“. Po to – vieno įspūdingiausių šiuolaikinio džiazo ir elektronikos eksperimentatorių Bendik Giske bei prancūzų šokių muzikos provokatorės ir dainininkės COUCOU CHLOE gyvi pasirodymai. Šeštadienį „Audros“ meniu – Danijos techno superžvaigždė Courtesy kartu su house kultūros šviesuliu Young Marco. Daugiau: audrafestival.lt
Šeštadienis, 03 23, 20:00
Monika Liu su simfoniniu orkestru
„Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50
Organizatorių archyvo nuotr.
Viena ryškiausių ir talentingiausių Lietuvos dainininkių klausytojams ruošia gyvenimo projektą – solinį arenos šou kartu su Lietuvos Nacionalinio operos ir baleto teatro simfoniniu orkestru. Pasak LNOBT vyr. dirigento Ričardo Šumilos, šis renginys arenoje nebus tipinis pagrojimas su orkestru. Jo metu bus papasakota labai asmeniška Monikos Liu istorija: „Esu tikras, tai bus didis įvykis.“ „Vien apie tai pagalvojus man pašiurpsta oda“, – taria Monika Liu. Antradienis, 03 26, 19:00
Slemas #70
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1
Literatūros edukacijos programa „Trenksmas“ tęsia literatūrinius eksperimentus ir kviečia į 70ąjį slemą Kauno menininkų namuose! Sleme dalyvauti yra trys galimybės: a) klausytoju; b) teisėju; c) dalyviu. Klausytoju tampa kiekvienas(a) atėjęs į slemo renginį. Dalyviu gali būti kiekvienas norintis ir turintis ką pasakyti. Viskas, ką jis turi padaryti, pasiruošti tris tekstus, kurių kiekvieno trukmė iki trijų minučių. Dalyvius vertina komisija, atsitiktine tvarka sudaryta iš salėje esančių žiūrovų.
Antradienis, 03 26, 19:00
Dariaus ir Girėno stadionas, Perkūno al. 5
Lietuvos vyrų futbolo rinktinė 2024-aisiais pasitinka naujus iššūkius. Pirmasis jų – rungtynės Kaune su Gibraltaro rinktine dėl galimybės varžytis UEFA tautų lygos
C divizione. Pernai rinktinė įrodė, jog su sirgalių pagalba gali kautis su bet kuriuo varžovu, tad palaikymo laukia ir šiose rungtynėse.
Antradienis, 03 26, 20:00
Monique koncertas
„Žalgirio“ arena, SDG amfiteatras, Karaliaus Mindaugo pr. 50
„Tai albumas dainų, kurios prieš tampant dainomis buvo dešimtys lapų, skersai išilgai išrašytų išpažinčių, giliai užslėptų mano istorijų. Netrukus po to, kai albumas išėjo ir kai sugėriau visas reakcijas, supratau, kad tos istorijos visai nėra mano vienos. Jos apie mus ir jos yra tam, kad gyvai susitikę galėtume išdainuoti viską, ką pasakyti sunku. Visada norėjau kurti tokią muziką, tad dabar labai laukiu susitikti su jumis“, –atvirauja albumą „ir tik dėl jos“ ką tik išleidusi dainininkė.
Trečiadienis, 03 27, 19:00 Filmo „Bučiuoju,
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Kadras iš filmo. Augusto Didžgalvio nuotr. Ką tu galėtum paaukoti dėl Lietuvos laisvės? Ar turėtum drąsos palikti viską? Grėsmės akivaizdoje išeitum į mišką? Kovai be jokių taisyklių? „Aš iš savo žemės – nė žingsnio! Toks mano pasirinkimas“, turėjęs galimybę trauktis patogesniam gyvenimui į JAV, savo broliui sakė pagrindinis filmo herojus Juozas VitkusKazimieraitis. Scenarijaus autorė ir režisierė Agnė Zalanskaitė. Renginys skirtas Partizaninio karo metams paminėti.
Ketvirtadienis, 03 28, 18:00 Spektaklis „bowel“
Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A
Kitokią teatro patirtį kuriantis spektaklis analizuoja tapatybės ir ją formuojančių kasdieninių įtakų sąveiką. Čia realybė persipina su virtualiu pasauliu, o per vaizdus ir pojūčius nagrinėjama monotonija, rutina. Spektaklio ir jam specialiai parašytos pjesės koncepcijos pagrindu tapo žymiojo prancūzų teatro meistro Antonino Artaud (1896–1948) teatro principai, jo kūrybinis metodas ir jo pirmoji pjesė „Kraujo purslai“ (pranc. „Jet de Sang“). Režisierius Naubertas Jasinskas už spektaklį „bowel“ 2022 m. apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi, kaip geriausias jaunasis menininkas.
Ketvirtadienis, 03 28, 18:30
Patricijos Tilvikaitės debiutinio romano „Svetimkūniai“ pristatymas
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Autorės archyvo nuotr.
Patricija Tilvikaitė – žurnalistė, sociologė, kriminologė, lygių teisių aktyvistė. Ji dirba leidybos srityje, su geriausia drauge rašo tiesmuką ir nevyniojimu į vatą garsėjantį knygų apžvalgų tinklaraštį „book. duo“. „Svetimkūniai“ – debiutinis jos romanas, kviečiantis pažinti Medą, moterį, kuri jaučiasi pati save įkalinusi prestižinio darbo gniaužtuose. Ją į neviltį varo vidinis kritikas, kurio balsas – o šventas sutapime! – identiškas jos narcizės motinos nuolatos beriamiems priekaištams.
Renginį moderuos knygų ir gyvenimo tinklaraštininkė Nora Žaliūkė (Knygų dama).
D. Matvejev nuotr.Penktadienis, 03 29, 19:00
„Žalgirio“ arena, SDG amfiteatras, Karaliaus Mindaugo pr. 50
„Ir koncertas, ir žvilgsnis į kitokį pasaulį. Kintančios formos ir naujas skambesys. Pristatysim albumą „Plastika“. Jis apie augimą, virsmus, stiklą ir ugnį. Šiltai ir ilgesingai kvepiantis, o svarbiausia –gyvas“, – rašo į Kauną su naujienomis grįžtantis muzikantas.
03 29 – 09 29
Šalia Kauno pilies, Pilies g. 17
D. Sebeckio nuotr.
Kauno miesto muziejus į Kauną atveža Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Krašto apsaugos ministerijos kurtą lauko parodą, su kuria minėsime Lietuvos narystės NATO 20-ąsias metines. Sekdami svarbiausius NATO istorijos įvykius sužinosite, kodėl 1949 m. balandžio 4 d. dvylika Šiaurės Amerikos ir Europos valstybių nusprendė susivienyti į gynybinį aljansą, kokius tikslus organizacija kėlė, kokiais principais vadovavosi, kada ir kokiomis aplinkybėmis organizaciją papildė naujos narės, kaip sąjungininkės prisideda prie taikos ir stabilumo pasaulyje. Taip pat paroda pasakoja apie Lietuvą, jos žingsnius kelyje į NATO, bendrą veiklą su kitomis valstybėmis narėmis.
kaunaspilnas.lt
fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt
Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1
AUTORIAI: Agnė Petrauskaitė, Agnė Sadauskaitė, Algirdas Šapoka, Andrius Vaškevičius, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Donatas Stankevičius, Emilija Visockaitė, Gie Vilkė, Justė Vyšniauskaitė, Kęstutis Lingys, Kipras Štreimikis, Kotryna Lingienė, Monika Balčiauskaitė, Svetlana Batura.
GLOBOJA: LEIDŽIA: