KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2023 11

SPALVOS

kaunaspilnas.lt

Iliustracijos autorius Tadas Vincaitis-Plūgas

2023 LAPKRITIS

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

TURINYS SPALVOS

4

AŠ, KITAS IR PAVEIKSLAS

DEŠIMTYS MIESTO PALETĖS SLUOKSNIŲ

10 16 24 ULTRAMARINAS, AUKSAS, ORANŽINĖ IR RAUDONA

32

EIMUTIS IŠ „AMERIKOS“ VIEŠBUČIO

POPIETĖ ELENOS ŠVENTOVĖJE

NAMAI, RAUSVAS GICLÉE IR KITI 40 PILKI 46 BURTAŽODŽIAI KAIMAS, GELTONA VIENA

52 KALENDORIUS

IR LAPKRITIS GALI BŪTI MARGAS Prieš kurį laiką Nacionalinė turizmo skatinimo agentūra „Keliauk Lietuvoje“ užsienio auditorijoms pristatė Lietuvos spalvų kampaniją „Discover colours you never knew existed“. Šalia šaltibarščių rožinės ir ruginės duonos juodos sąraše buvo ir Kauno modernizmo pilka… Suklusome – negi tikrai iš šalies esame regimi kaip pilkas miestas? Juk spalva – ne tik dažų sluoksnis, bet ir nuotaika, vertybės, komunikacijos priemonė, svarbus gyvenimo ingredientas, veikiantis net psichologinę sveikatą. Žinoma, monochromas padeda atkreipti dėmesį į faktūras, linkius, laiko žymes, žmogaus pėdsakus ir kitus niuansus, kuriuos užgožia gamtos ar materijos spalvos.

Tapytoja Milda Gailiūtė būtent pilką yra išsirinkusi kaip Kauno miesto spalvą – tiesa, jos teptukas griebia plačiau nei modernizmas, o daugiabučių kvartalai paveiksluose atsiskleidžia išties jautriai ir nebanaliai. Užsukti pas Mildą į studiją seniai ieškojome progos, kaip ir pas Eleną BalsiukaitęBrazdžiūnienę ir Eimutį Markūną, dailininkus, savo idėjomis ir ekspresija praaugusius grupes ir bendruomenes.

Visgi galutinai taškus ant i renkantis lapkričio numerio temą uždėjo dar rugsėjį mus ištikęs įvykis – to paties Kauno modernizmo įtraukimas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Netrukus po to Valstybinė kultūros paveldo komisija pirmą kartą įteikė kultūros paveldo apdovanojimus „Paveldo DNR“. Asmenybių kategorijoje triumfavo Karolis Banys ir Petras Gaidamavičius, į kurių sausį atvertą antrąjį muziejų su diktofonu ir fotoaparatu dar nebuvome užsukę!

Viskas, derinam.

Kad Kauno spalvų spektrą ir jo poveikį žmogui suvoktume šiek tiek geriau (ir matytume giliau nei viršutinis, kartais iš tiesų pilkas sluoksnis), dar susitikome su dviem savo sričių profesionalėmis – viena iš dailės terapijos profesijos pradininkių Lietuvoje Sigita Kupčiūniene ir architekte, kultūros paveldo apsaugos bei polichromijos tyrimų specialiste Regina Žukauskiene. Na, o paskutinė temos stotelė – žinoma, modernistiniame name. Vytauto prospekte ne taip seniai įsikūrė itin aukštos kokybės paslaugas ir tikriausias spalvas fotografams bei kitų sričių menininkams siūlanti studija.

3

L A P K R I T I S 2 0 2 3 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

4

AŠ, KITAS IR PAVEIKSLAS JUSTĖ VYŠNIAUSKAITĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

Apie psichologinę sveikatą kalbame vis atviriau.

Augant sąmoningumui, daugėja ir pagalbos sau būdų. Vienas iš gana naujų metodų – dailės terapija. Norėdama geriau suprasti, kaip tai veikia, susitikau su dailės terapeute Sigita Kupčiūniene, dirbančia Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Ji papasakojo, kaip žmones gali paveikti kūrybos procesas, ką emociškai byloja menas ir ką mums sako skirtingos spalvos.

5

L A P K R I T I S 2 0 2 3 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Papasakokite, kaip atradote šią darbo sritį. Kaip tampama dailės terapeutu?

Kai Vytauto Didžiojo universitete studijuodama socialinį darbą ruošiausi rašyti bakalaurą, labai norėjau apjungti meną ir pagalbą žmogui. Tada atradau Tessos Dalley knygą „Dailė kaip terapija“. Ji man tapo savotiška biblija. Tuomet pradėjau lankyti seminarus, 2006 m. tapau Lietuvos dailės terapijos asociacijos nare, sėmiausi žinių iš užsienio ekspertų ir vis labiau pasinėriau į šią sritį. Vėliau atsirado ir magistro programa, apjungianti socialinį darbą ir meno terapiją, supažindinanti su dailės, šokio-kūno, muzikos terapijos metodais. Toje terpėje užaugau, pradėjau dirbti, iš lėto eksperimentuoti, atradau savo braižą ir gavau neįkainojamos patirties.

O kas atvedė į Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų?

Atėjau būtent dėl Čiurlionio, kurio kūryba man visuomet atrodė ypatinga.

Pirmiausia pradėjau vesti dailės terapijos užsiėmimus su šio menininko darbais, vėliau atsirado ir daugiau įvairių parodų bei iniciatyvų, kur galiu taikyti savo žinias. Man teko dirbti su Marinos Abramović performansų vaizdo įrašais, Kodo Chijiiwos fotografijomis, ekspozicijoje „Archaika“, dabar veikiančioje parodoje „Žalia“ ir kitose. Taip gimė ir seminaras „Dailės terapija – akis į akį su meno kūriniu“, kuriame sukoncentravau sukauptas patirtis. Išties džiaugiuosi čia dirbdama, jaučiuosi savo vietoje. Tiek pats menas, tiek pagalba per meną man atrodo labai prasmingi.

Kaip vyksta dailės terapija?

Kokias priemones ir technikas pasitelkiate?

Paruoštoje erdvėje žmones pasitinka įvairiausios dailės priemonės – nuo dažų ir pieštukų iki koliažams skirtų reikmenų.

Kadangi dirbame psichoterapijos pagrindais, laikomės pagrindinių jos principų: konfidencialumo, saugumo, grupės ir ciklo struktūros. Dailės terapijos sesijos įprastai trunka nuo pusantros iki trijų valandų ir turi aiškiai apibrėžtas dalis. Terapeutas lydi grupę per šiuos etapus, taip suteikdamas aiškumo ir saugumo jausmą.

6

Grupinės dailės terapijos sesijos prasideda susėdus į ratą ir keliant klausimus: „su kuo jūs atėjote?“, „kaip jaučiatės šiuo metu?“, „gal atsinešėte sapną ar konkretų prisiminimą?“ Pirmiausia dalyviai pasidalina savo mintimis, tada pereiname prie įvadinių pratimų. Muziejuje dailės terapijos procesą pradedu kviesdama žmones į ekspoziciją, kur jie susiduria su meno kūriniais ir meditatyviai praleidžia apie 20–30 minučių. Prašau dalyvių per tą laiką priartėti prie kūrinio, kuris jiems labiausiai surezonavo spalviškai, jausmiškai ar temos prasme. Rekomenduoju prisėsti, įsižiūrėti, užsimerkti ir įsivaizduoti jį savo galvoje, apžiūrėti iš skirtingų kampų. Įsiminti arba nufotografuoti.

Toliau judame prie kūrybinės raiškos proceso – žmonių laukia užduotis.

Piešimui, dailės raiškai skiriame apie 30–40 minučių. Muziejuje pateikiu priemones, kurios atspindi matytų kūrinių technikas. Pavyzdžiui, jeigu dirbame su Čiurlionio kūryba, duodu temperą, kreidines ir aliejines pasteles, pieštukus.

Pasibaigus kūrybinei daliai, lieka dar vienas svarbus etapas – refleksija.

Vėl susėdame į ratą su piešiniais ir kiekvienas į centrą padeda savo darbą.

Kiti žmonės ir pats autorius jį apžiūri, suteikia pavadinimą, išsako, kaip jausmiškai juos veikia paveikslas. Aš atkreipiu dėmesį į simbolius, spalvas, užduodu klausimus. Tiesa, jeigu žmogus nenori ar negeba išreikšti savo minčių žodžiais, galime užčiuopti jo emocijas per sukurtus vaizdinius, neverbalinę komunikacijos formą.

Veiksmingiau su ta pačia grupe dirbti ne vieną kartą. Atsivėrimui, savęs ir kito pažinimui reikia laiko ir tas eurekos momentas vienam gali įvykti trečiame susitikime, kitam – penktame, o trečiam – tik pačioje pabaigoje.

Tačiau būtent tai atrodo svarbu ir prasminga, nes žmonės šiose grupėse sąveikaudami per trinarį santykį – save, kitą žmogų ir meno kūrinį – po truputį išgyvena teigiamą pokytį.

Kokia, jūsų nuomone, dailės terapijos esmė – streso suvaldymas, savęs pažinimas, o gal pagalba įveikiant traumines patirtis ar baimes?

Dailės terapija gali būti pasitelkiama visiems šiems tikslams. Visada išsikeliame tikslus: tai gali būti siekis nusiraminti, pailsėti, skirti dėmesio ir laiko sau ar savirefleksijai, o gal norima susitaikyti su netektimi, įsišaknyti naujoje darbo ar gyvenamojoje vietoje, grupėje. Dailės terapija iš esmės juk yra sveikatinimas plačiąja prasme. Dirbdami su meno kūriniu mes netiesiogiai veikiame pasąmonę, psichiką. Dailės terapija gali pažadinti kūrybiškumą, spontaniškumą, padėti atrasti visai naujas savo asmenybės puses ir taip patirti daugiau džiaugsmo. Žmonės nevienodai nusimano apie dailę, skiriasi ir natūralus talentas išreikšti save per meną. Kaip užtikrinate, kad visi dalyviai sesijose jaustųsi saugūs ir pilnaverčiai?

Pirmiausia, aš pati kaip terapeutė žvelgiu į kiekvieną dalyvį su pagarba ir susidomėjimu. Dailės terapijoje nėra hierarchijos, vienas žmogus negali būti svarbesnis už kitą, jo meniniai gebėjimai ar žinios nenulemia geresnių rezultatų. Kai sesija po sesijos pavyksta pajusti pasitikėjimą terapeutu, grupe, susikoncentruoti į save, nesilyginant su kitu, vyksta didžiausi pokyčiai. Tai išsakau ir terapijos dalyviams, akcentuoju, kad visi turime bendražmogiškų patirčių ir galime vienas kitą suprasti. Be to, čia susirenkame ne tam, kad išmoktume piešti, – dailė yra priemonė, o ne tikslas.

Analizuodami meno kūrinius užčiuopiame tokius elementus kaip spalvos, formos, tekstūros.

Kokia svarba jiems tenka dailės terapijoje?

Dailės terapeutui, kaip ir menotyrininkui, svarbu mokėti analizuoti kūrinius iš įvairių perspektyvų, ir formaliuoju, ir ikonografiniu aspektu. Pasitelkiame tiek objektyvų žvilgsnį, tiek subjektyvias pajautas. Spalvos, simboliai, paveikslo elementai ir jų kompozicinis išdėstymas – tai plati erdvė, kurią tyrinėjame ir žiūrime, ką galime užčiuopti.

TOKIA KŪRYBA GALI ŽMOGŲ PAKYLĖTI AUKŠČIAU PAPRASTOS BUITIES, RUTINOS.

8

Prano Griušio paveikslas „Vakaras“ (1984 m.) – vienas populiariausių darbų, eksponuojamų parodoje „Žalia“.

Ar galite paaiškinti įvairių spalvų reikšmę dailės terapijos kontekste? Kiek tokie ženklai yra universalūs, o kiek individualūs ar nulemti kultūrinio, socialinio konteksto?

Verta paminėti, kad negalima prisirišti prie vieno apibrėžimo – pavyzdžiui, „juoda spalva yra bloga, simbolizuoja liūdesį“. Tam tikra prasme juoda nurodo užsidarymą, tačiau, jeigu autorius šią spalvą interpretuoja kitaip, mes privalome tai priimti. Raudona spalva vienam gali simbolizuoti agresiją, karą, konfliktą, o kitam – gyvybiškumą, energingumą, impulsą, meilę.

Pasirėmę C. G. Jungu, galime matyti, kad asmeninė ir kolektyvinė pasąmonės nulemia tam tikrus dėsningumus kuriant, piešiant. Taip ir Lietuva turi tam tikrą kolektyvinę pasąmonę, kurioje susipina tautos kultūrinės, istorinės patirtys ir tradicijos. Tai reiškiasi liaudies mene, drabužiuose ir leidžia spėti, jog egzistuoja tam tikras spalvų, simbolių, jausmų bagažas, bendras mūsų kultūrai.

Lietuvoje žmogaus netektį asocijuojame su juoda, o kitose tautose mirtis siejama su priešinga – balta spalva. Tam tikri ženklai, simboliai ar spalvos piešinyje gali asocijuotis su pereinamaisiais etapais: gimimu, mirtimi, santuoka ar kitomis bendražmogiškomis temomis.

Turbūt daugelis žmonių, paprašyti vizualiai perteikti meilę, pasitelks raudoną arba rožinę spalvą. Vis dėlto skirtingų autorių kontekstuose spalvos įgauna vis kitokį emocinį krūvį, tad vieningų tendencijų neįvardyčiau.

Dailės terapijos užsiėmimus vedate šiuo metu vykstančioje parodoje „Žalia“. Kas, jūsų nuomone, nulėmė tokią dažną šios spalvos raišką Lietuvos mene? Kaip veikia dailės terapija tokioje skirtingų kūrinių gausoje?

Pati su tuo giliau susipažinau per parodos kuratorių Giedrės Jankevičiūtės ir Dainos Kamarauskienės pasakojimus.

Ekspozicijoje žalius atspalvius sutinkame ne tik paveiksluose, bet ir audiniuose, kine, kultūriniuose reiškiniuose, gamtos elementuose, keramikoje, moksliniuose tyrimuose. Pati Lietuva yra labai žalia, turime daug gamtos, ji mums kultūriškai labai svarbi.

Kai vedu dailės terapiją, neretai žmonės pasirenka susitelkti į skirtingas parodos dalis. Kartais net ne į meno kūrinius ar objektus, o į posakius, susijusius su žalia spalva, tarkim, „pažaliavo iš pavydo“, ar į miesto dalį – Žaliakalnį. Iškyla dainų posmai: „Žalioj stotelėje žali beržai sėkmės man linki...“ Dailės terapeutui itin įdomu matyti, kaip viena spalva gali įgauti tiek įvairių reikšmių, formų ir skirtingai pasireikšti kūryboje. Pati ekspozicija turi atskiras sales, kuriose kūriniai tarsi perteikia skirtingą spalvos psichologinį krūvį – nuo ramybės, pasimėgavimo iki nerimo ar negandų.

Dar viena jūsų vedamų užsiėmimų kryptis – dailės terapijos sesijos, remiantis Čiurlionio kūryba. Kodėl jo paveikslai tinkami šiai sričiai?

Aš pati seniai žaviuosi Čiurlionio kūryba, tyrinėju jo darbus. Man labai priimtinos jo pasirinktos spalvos, temos, minties raiška, ženklai. Čiurlionio darbų simboliškumas, kosmiškumas, dviprasmiškumas įtraukia. Kiekvienas dailininko paveikslas mus kur nors veda. Tokia kūryba gali žmogų pakylėti aukščiau paprastos buities, rutinos. Gali padėti kelti egzistencinius, gyvenimo prasmės klausimus, kuriuos skubėdami kasdienybėje dažnai pamirštame. Dažnas lankytojas sako, kad atėjo norėdamas dar ir dar kartą susitikti su šio iškilaus menininko kūryba.

CIURLIONIS.LT

Man pačiai artima jungistinė kryptis su tokiomis sąvokomis kaip archetipas, metafora, asmeninė, kolektyvinė pasąmonė, todėl ieškau jų apraiškų dailės darbuose. Spalvos, formos ir kiti elementai, taip pat ir raiškos būdas, gali įgauti įvairias reikšmes. Sukaupdami kuo daugiau įvairių žinių, galime prasmes atskleisti remdamiesi vis kitais pagrindais – psichologiškai, jausmiškai ar net ezoteriškai.

9

10

DEŠIMTYS MIESTO PALETĖS SLUOKSNIŲ ALGIRDAS ŠAPOKA ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

Spalvingi būna ir miestai, ir pačių miestiečių gyvenimai. Reginos Žukauskienės istorija tokia atrodo ne tik dėl to, kad dalį karjeros ji paskyrė fasadų atspalviams bei tonams tirti. Architektė, politikė, visuomenininkė, įvairių bendruomenių aktyvistė, gyvūnų mylėtoja, baldų projektuotoja, o svarbiausia mums – polichromijos tyrimų specialistė, sukaupusi daugiau nei 40 metų patirties žymiausiuose Kauno, o ir visos Lietuvos, pastatuose.

11

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 3

L A P K R I T I S

Būta ir tamsių spalvų Reginos gyvenimo pradžia tilptų monochrominėje Sibiro paletėje: kaip jau ne vienas ypatingas šiame žurnale kalbintas žmogus, ji gimė tremtinių šeimoje, Irkutsko srityje, Usolsko rajone, prie Baikalo ežero. „Tėvas buvo nuteistas 25 metams kalėjimo. Ilgiausiai dirbo šachtose Magadane. Ten ir traumą patyrė, jam buvo sutrinta koja. Po Stalino mirties perteistas, leista grįžti, nors išteisintas taip ir nebuvo. Neva tėvynės išdavikas, perversmo organizatorius“, – pasakoja architektė.

Grįžusi ji tikrai neplanavo studijuoti architektūros ar dirbti su paveldu. Jos aistros buvo istorija, žurnalistika. Vis dėlto gyvenimas nuvedė į Vilniaus statybos technikumą, kurį baigusi iškart gavo paskyrimą į Paminklų konservavimo institutą. „Mane puikiai paruošė – tuo metu tai buvo viena stipriausių tos srities įstaigų visoje TSRS. Mokiausi gerai, visas praktikas atlikau Paminklų konservavimo institute, diplominio vadovė Alina Samukienė buvo iš ten, tai ir aš ten pradėjau dirbti, nepaprastai geroje aplinkoje“, – tęsia R. Žukauskienė.

Pirmasis pašnekovės darbas – Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčia, jos laiptai. Vėliau ir Vilniaus šv. arkangelo Rapolo vienuolyno pastatas, kuriame teko suprojektuoti langų grotas.

Tada Trakų medinės architektūros išklotinių rengimas, apmatavimai, polichromijos tyrimai. Taip įsibėgėjo net 42 metus trukusi karjera.

Biografijoje – žymiausi Kauno objektai Po poros metų darbo sostinėje Regina Žukauskienė tapo meilės emigrante ir atvyko į Kauną. Kadangi dirbo puikiai, veiklos ilgai ieškoti nereikėjo. Buvo perkelta į Paminklų konservavimo instituto Kauno skyrių, kuris tuo metu veikė dab.

Raguvos gatvėje. „Pirmieji mano darbai Kaune buvo Valstybinis muzikinis teatras bei vadinamieji 13-14-15 kvartalai, kur

12

dabar Muitinės g. įsikūrę VDU, VDA KF ir VU KF. Teko dalyvauti ir senamiesčio restauracijos projekte, dirbti su grandais. Tuomet daug patirties sukaupti padėjo ir tai, kad šalia instituto buvo gamybininkų bei restauratorių dirbtuvės. Viską galėdavome iškart aptarti, ieškoti sprendinių, dalintis patirtimi“, – prisimena Regina.

Pašnekovė pabrėžia, kad ten užsimezgė ypač svarbi profesinė draugystė: institute ji pradėjo ir beveik 40 metų dirbo, tarėsi, diskutavo ir sprendimų Kaune ieškojo su kolege, architekte Indra Adamonyte.

Profesinis archyvas Reginos namuose užima daug erdvės. Čia nugulė rankraščiai, tyrimų ataskaitos ir programos, per kelis dešimtmečius atlikti projektai.

Tarp jų Lapino namas Nepriklausomybės aikštėje, tuometinis Vilniaus bankas Maironio gatvėje ir daugybė kitų.

Kaip ypač įsimintiną darbą tyrėja prisimena Kauno tvirtovės komendanto rūmus, kuriuose šiuo metu veikia Lietuvos karinės aviacijos administracija: „Nesumeluosiu, viename objekte pradirbome net 25 metus. Tyrėme viską: nuo fasadų iki vidaus dekoro, langų, grindų, durų. Radome daug autentikos, kurios visai nesitikėjome rasti, net secesijos stilių primenančių detalių.

Polichromijos tyrimas yra sunkus, ilgas ir kruopštumo reikalaujantis darbas, kurį atlikti gali tikrai ne kiekvienas.“ Tai kas ta polichromija?

Jei trumpai, polichromija graikiškai reiškia daugiaspalviškumą. „Viena iš tvarkybos rūšių yra tyrimai. Jie būna architektūriniai, menotyriniai, istoriniai, o būna ir polichrominiai. Šie yra susiję su spalvomis, tapyba, dažymais – tiek pastatų, tiek atskirų elementų, detalių, siužetinės tapybos; gali būti ir interjere, ir eksterjere. Mūsų tikslas – atrasti pirmines, originalias spalvas, pasiūlyti labiausiai jas atitinkančius derinius“, – paaiškina specialistė.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 3

L A P K R I T I S

Pašnekovė principinga: ateini į objektą ir išeini atlikęs darbą, tavęs kaip autoriaus nėra, nepalieki savo žymių. Privaloma įsiklausyti į kontekstą, atsižvelgti į autentiką, įsigilinti. Darai ne tai, kas tau gražu, ne tai, ko pats nori, bet tai, kas reikalinga tam pastatui, visumai atstatyti. Jos nuomone, visi smulkūs invaziniai pakeitimai dažniausiai įneša destrukciją. Suvaldyti visumai reikia profesinio talento.

Prieš pradedant darbus visuomet reikia perskaityti apie objektą viską, ką įmanoma rasti. Istorinius tyrimus, archyvinę medžiagą, ankstesnius kolegų darbus.

Kai ieškai to, kas paslėpta, gali padėti kiekviena detalė.

Polichromijos tyrimai dažnai padeda nustatyti pastato pakeitimų raidą. Tarkim, ant rekonstruoto pastato galima rasti tik 2–3 sluoksnius, bet yra ir tokių objektų, kur randi keliolika sluoksnių bei keliasdešimt skirtingų spalvų. Tokiu atveju pirmines spalvas dažniausiai nustatyti padės ne laboratorija, o kruopštumas, dažymo technikų išmanymas bei gebėjimas atskirti dažų sluoksnius.

Kiekvieną tiriamo ploto sluoksnį reikia nuimti atskirai, medicininiu skalpeliu.

Pastabi polichromijos tyrėjo akis ne tik atskiria, kokiais dažais buvo dažyta, bet pakitimus gali susieti ir su istoriniais įvykiais, pavyzdžiui, jeigu tarp dažų sluoksnių randamas plonytis suodžių sluoksnis.

„Pojūtis atsiranda ne po kelerių metų, bet po kelių dešimtmečių. Tik tada jau žinai, kurioje vietoje ką gali rasti: gal kur po palange, vidiniam karnizo kampe, gal po balkonu, kur neužlyja. Tam reikalinga ilgametė architektūros tyrinėjimų patirtis“, – tęsia R. Žukauskienė.

„Mėginius mes nuimame vietoje, ant pastolių, šaltyje. Net du fortus Kaune tyrėme žiemą. Eini su vilnonėmis kojinėmis, su kažkokiais keistais vyriškais batais, apsirengęs tris megztinius ir dar nežinia kokią darbinę striukę, kepurę.

Turi būti smalsus žmogus.“

Dirba ne laboratorijose Visuomet maniau, kad šie tyrimai atliekami laboratorijose: surenkami mėginiai, baltais chalatais apsirengę tyrėjai deda mėginius į specialius prietaisus ir galiausiai išlenda čekutis, kuris atsako į visus rūpimus klausimus. Deja, klydau.

Deja, bet net profesionalūs tyrėjai bei ekspertai ne visuomet gali tiksliai atsakyti, kaip atrodė vienas ar kitas miesto pastatas, kokia buvo jo fasadų plokštumų ir detalių spalva, interjero spalvinė gama ir dekoro elementai.

„Neretai tiriame senus apleistus pastatus, ištisus mėnesius praleidžiame šaltyje, drėgmėje, prie pelėsio, ypač dažnai dirbame dideliame aukštyje, ant pastolių. Kartais zondažus, t. y. mėginius, paimti sudėtinga, todėl valandas su medicininiu skalpeliu praleidi iškeltomis rankomis prie bažnyčios skliauto, stogo, lauke“, – atvirauja ilgametė polichromijos ekspertė.

14

„Daugiausia tokių objektų yra čia, senamiestyje. Kuo daugiau šeimininkų, tuo mažesnė tikimybė, kad ką nors rasime.

Kiekvienas nori remontuoti, persitvarkyti, keisti originalią išvaizdą, kartais ir kapitaliai. Neigiamą įtaką daro ir drėgmė, druskos“, – sako Regina.

Miesto paletė nuolat keičiasi Rengdamasis šio mėnesio temai, ieškodamas polichromijos specialistų, ne

sykį išgirdau, kad tiksliai nustatyti spalvinę miesto raidą – itin sudėtinga. Tam būtų reikalinga išsami akademinė analizė, ilgas darbas su daugybe tyrimų ataskaitų. Tą patvirtina ir mano pašnekovė, tačiau vis tiek bandome nustatyti bent apytikslę Kauno spalvinę raidą. „Kaune ilgą laiką buvo mažai mūrinių pastatų, vyravo medinė statyba, tačiau bene originaliausias vaizdas ir yra tai, ką turime senamiestyje, – raudonų plytų mūras. Turbūt šią spalvą galime laikyti šio miesto tradicine, išlikusia ir dalyje Kauno tvirtovės pastatų“, – teigia Regina Žukauskienė.

Anksčiau viskas priklausė nuo to, kokios medžiagos buvo prieinamos.

Užsienyje dažnai galime pamatyti tamsesnių atspalvių, kur daugiau naudota akmens masė. Arba kaip tik šviesesnių, kur daugiau randama dolomitinių uolienų. Lietuvoje turėjome ir tebeturime daug molio, todėl nenuostabu, kad esame įpratę prie raudonų plytų mūrų, čerpinių stogų.

Vėliau radosi tinkuotas mūras. Iš Maskvos ir Peterburgo į Kauną, kartu su carine okupacija, rusifikacija, architektais ir kitais meistrais, atkeliavo klasicizmas ir istorizmas.

Fasadus pradėjo puošti ne tik spalvos, bet ir karnizai, piliastrai, kapiteliai. „Gubernijos laikotarpiu pradeda keistis ir miesto spalvinė gama: ypač išryškėja įvairūs geltoni tonai, jų buvo daugiausia. Įvairios gelsvos spalvos, rusvi, gelsvai rusvi arba pilki

atspalviai. Tai buvo paprasti kalkiniai dažai. Jie dengiasi plonai, lengvai maišosi pigmentas. Matyt, tokios dažymui skirtos medžiagos tuo metu buvo lengviausiai gaunamos mūsų kraštuose“, – sako specialistė.

Tarpukariu spalvų daugėja, bet paletė išliko panaši: „Dominavo žemės spalvos. Rusvos, gelsvos, nemažai šviesiai pilkų, tamsiai pilkų, vyšnių ar molio raudonos. Keletą objektų radome ir tamsiai žalios spalvos fasadu, primenančius sovietinę karinę uniformą.

Labai retai būdavo išskirtos pastato detalės, ką mėgstame dabar. Tarpukariu beveik visi fasadai buvo dažomi viena spalva, neryškinant detalių.“ Na, o sovietų okupacijos metais miestas paryškėjo: vis dažniau sutinkamos intensyvios fasadų spalvos su išryškintomis, kontrastingomis detalėmis, pavyzdžiui, ochros, raudonos, oranžinės, mėlynos, juodai mėlynos spalvos plokštumos ir baltos detalės. Tik tie dažai dėl prastos kokybės labai greit nublukdavo ir pastatai atrodydavo lyg nuskalbti. „Bet nebūtinai. Vienas įdomiausių tarybinio laikotarpio objektų, prie kurių teko dirbti, – architekto Vytauto Jurgio Dičiaus projektuotas buvusio Kauno politechniko instituto, dabar – KTU, studentų miestelis. Jis man paliko didžiausią įspūdį iš visos tirtos tarybinės architektūros. Nors ten yra tik dvi spalvos, juoda ir balta, polichromijos tyrimų procesai buvo labai sudėtingi“, – pokalbį baigia Regina Žukauskienė.

15

L A P K R I T I S 2 0 2 3 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

16

ULTRAMARINAS, AUKSAS, ORANŽINĖ ORANŽI NĖ IR RAUDONA KOTRYNA LINGIENĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

Didžioji 2023-iųjų žinia, sušildžiusi ne tik architektų, šios srities istorikų ir tarpukario mylėtojų, bet ir platesnės auditorijos širdis, – Kauno modernizmo architektūra pagaliau įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašus. Kai prieš gerus šešerius metus tuomet dar visiškai plikame bute Gedimino g. 48 susipažinome su verslininkais Karoliu Baniu ir Petru Gaidamavičiumi, jų akyse jau degė ta liepsna, šiandien vienijanti šimtus modernistų arba optimistų. Aname bute 2020 m. gegužę atvertas Art Deco muziejus, o kaimynystėje, Vytauto pr. 58, išraiškingų formų pastate įsigiję antruosius apartamentus kauniečiai planavo gyventi patys. Visgi liepsna per stipri, kad saugotum ją tik savo sielai šildyti. Taigi šį sausį pirmuosius ekskursantus (butai lankomi tik iš anksto užsiregistravus, tik su gidu) pakvietė ir Amsterdamo mokyklos muziejus.

17

18

Gedimino gatvės butas pristato tarpukariu gyvenusių aukštesniojo vidutinio sluoksnio kauniečių būtį ir buitį, o vieninteliame olandiškojo modernizmo pavyzdyje Kaune, bute nr. 6, slepiasi jau kiek kitokios, labiau asmeniškos ir privačios, istorijos. Didelės svajonės, sėkmingi verslai, ambicijos ir statusas, pasaulis po kojomis... Įžengęs į šio buto svetainę nesijauti nei šiame laike, nei apskritai Lietuvoje. Tuomet, vaikščiodamas po kambarius, žvilgsniu sklęsdamas baldų linkiais, stebėdamas kambarinių augalų ir interjero detalių kuriamą šešėlių teatrą, apsalsti dar ir dar kartą. Nors ne kiekvienam tokie sprendimai, bet jie įkvepia ir žavi, kviečia domėtis giliau, užduoti dar ir dar klausimų.

Kas sukūrė originalųjį buto interjerą, nėra žinių, bet daug detalių leidžia spėti, kad norus deklaravo pats buto savininkas, pervežimais vertęsis Henochas Pumpianskis, mėgęs ryškias spalvas. Tikrai žinoma, kad patį namą projektavo netoliese gyvenęs architektas Jokūbas Peras. Pagal dokumentus visi butai buvo nuomojami. Pumpianskis, kitaip nei jo vis besikeitę kaimynai, čia gyveno visą laiką. Beje, Karolis ir Petras aplankė keletą kaimynų naujakurių – tenykščiai sienų radiniai ramesni. Žalsvi, rusvi...

Dauguma senųjų namo gyventojų nužudyti per Holokaustą, butų fotografijų kol kas niekas nerado. Galbūt jos išvežtos ar sunaikintos, o gal laukia savo laiko kokiame archyve. Tiesa, šiame bute lankėsi aukštu žemiau, bute nr. 4, gyvenusio vieno namo savininkų Mozės Posvianskio dukterėčia Malka Horwitz, kuri su tėvais dar tarpukariu emigravo į Jeruzalę. Ji pasakojo su dėde važiuodavusi į Palangą. Tad Amsterdamo mokyklos muziejaus svetainėje kabo Palangos peizažas.

Henocho istorijos siūlo galą Karoliui ir Petrui pavyko apčiuopti besidomint naujausio savo pirkinio – prie Gelgaudiškio esančio Kaimelio dvaro – savininkų likimais. Viename archyve kauniečiai nusprendė paieškoti ir kitų su jų muziejais susijusių asmenų pavardžių. Pavyko išsiaiškinti, kad toks H. Pumpianskis, Lietuvos pilietis, 1933 metų vasarį Pietų

Prancūzijoje sėdo į kruizinį laivą, plaukė iki Atėnų, Stambulo ir Haifos, aplankė Egiptą, o tada laivas keliavo į Niujorką, kur Pumpianskis praleido porą mėnesių.

Tokios kelionės negalėjo neturėti įtakos jo skoniui ir estetikos suvokimui. „Čia yra prabanga“, – svetainės sienų spalvą pristato Petras. Karolis priduria, kad yra įvairių jos pavadinimų: royal blue, navy blue, ultramarinas. Tai lazurito mėlyna. Lapis Lazuli – ypatinga lazurito akmens forma, itin brangus pigmentas. Šie akmenys kasami Afganistane, dabar ir Pietų Amerikoje. Žinoma, toks pasirinkimas reiškia statuso ir užtikrintumo demonstravimą. Petras išsitaria, kad kai kurie ekskursantai, sužinoję, kad namo istorijai svarbūs Kauno žydai, taip šią mėlyną ir pavadina. Bet tikrąją dangiškąją mėlyną, tekhelet, galite pamatyti Kauno choralinėje sinagogoje.

Paklaustas, kiek sluoksnių dengė lazurito mėlynąjį, Karolis patikslina, kad pats pirmas sluoksnis, užteptas įrengiant butą, buvo tiesiog mėlyna, o ryškumas radosi butą remontuojant. Galbūt taip nutiko, kai savininkas praturtėjo?

Karoliui ir Petrui įsigijus butą, jis buvo tragiškos būklės. Vėliausias jo savininkas dalį buto paveldėjo iš tėvų, paskiau susipirko likusius kambarius. Jis šio buto, o gal ir apskritai savo gyvenimo, švelniai tariant, nemylėjo. Aišku, tai tiko serialo „Černobylis“ režisieriui. Kino komanda mokslininko Legasovo namais virtusį butą filmavimams kiek aptvarkė, tad seriale tikrojo vaizdo neišvysite. Bet jį pamatysite fotografijose, jei ateisite į ekskursiją. Išduosiu, kad svetainės sienos buvo žalsvos su rudomis dėmelėmis – vienu metu tai buvo populiaru. Įdomu – šiame interjere spalvos ir sienos nėra saugomos teisės aktų. „Jau turėdami galvoje, kad pirmajame bute po dažais radome net tautinių motyvų, tiesiog patys atsargiai pakrapštėme“, – sako Karolis. Tapetai, dažai, vėl tapetai, vėl dažai... Juk, kaip teigia ekspertai, maždaug kas dešimt metų žmonės namų sienas padengia vis nauju sluoksniu.

19

L A P K R I T I S 2 0 2 3 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Petras prisipažįsta, kad tuomet, 2017-aisiais, jo smegenys išvydusios ultramariną „išmetė klaidą“: „Kas galėjo gyventi rašalo spalvos interjere?“ „Google“ suvedus „dark blue interior“ atsivėrė ištisas naujas prabangus ir skoningas pasaulis. „Mes tokiuose interjeruose neaugome, tad mums tai buvo naujiena“, – teigia Karolis. Vėliau Verutė Trečiokienė čia atliko polichrominius tyrimus, nustatytas aukštis, iki kurio buvo dažoma, atrastos ir auksinės bronzos spalvos juostelės. Jos atkurtos, nors savininkai baiminosi, kad tai bus banalu ir neskoninga. Na, toks jau šiandien požiūris į auksą interjere: „Bet nusprendėme būti drąsūs ir atkurti viską taip, kaip buvo. Ir tikrai, geriau būti negali.“ Virtuvės spalva tarpukariu irgi keitėsi iš mėlynos į oranžinę. Pirmoji mėlyna – vandens, ji tokia ir vonioje, ir Art deco muziejuje. Bet virtuvės plytelės ne su mėlyna, o su ruda juostele, ir šios spalvos tarpusavyje nederėjo. „Supratome, kad tarpukariu irgi buvo pasirinktas to meto standartas, bet jis netiko, ir situacija taisyta rusvai oranžinių dažų sluoksniu. Be to, Amsterdamo mokyklos architektūros stilius ir yra oranžinė, ruda ir juoda“, – dėsto Karolis.

Oranžinė – stimuliuojanti spalva, ja išdažytas ir darbo kambarys. Tada ir dabar. Sutikite, logiškas pasirinkimas ten, kur užsiimi kūryba, ar prie puodų, ar prie popierių.

Miegamieji bute du – šeimininkui ir svečiams. Pradėkime nuo pastarojo. „Neketinome čia atidaryti muziejaus, manėme, atkursime interjerą ir gyvensime. Mėlyna, oranžinė – smagu, gražu... Svečių kambaryje, paaiškėjo, sienos buvo raudonos. Wow, kaip žmonės galėjo gyventi raudonuose kambariuose?“ – prisimena Petras, o Karolis priduria, kad rimtai svarstė šiame kambaryje spalvos neatkurti:

20

„Gal tiesiog buvome matę labai daug neskoningų jos panaudojimo būdų interjere.“ Bet kai buvo užmaišyti silikatiniai dažai ir viskas išdažyta, galiausiai – užpieštos tamsiai rudos juostelės ir aukso linija, nuogąstavimai išgaravo. Saikinga, nekasdieniška, jaunatviška ir modernu! „Tokiame bute gyvenant, vaikštant iš mėlynos svetainės į oranžinę virtuvę ir raudoną miegamąjį, neįmanoma panirti į slogutį per visą pilką žiemą“, – štai patarimas jei ne šiam, tai kitam šaltajam sezonui.

O kuo ypatingi silikatiniai dažai?

Atidengus originalius dažų sluoksnius savininkams įspūdį padarė spalvos gylis – lyg audinio. Akivaizdu, kad tokio efekto nepasieksi kalkiniais dažais. Prano Gudyno restauravimo centre užsakyti cheminiai tyrimai atskleidė, kad tai silikatiniai dažai, pagaminti iš natūralių trintų silikato akmenų. Per akmenyje esančias poras sienos kvėpuoja, ir būtent poros sukuria gelmės efektą. Jie matiniai ir aštrūs – perbrauksi pirštu, matysis.

Tad šiame bute galima viską daryti, sėsti ant sofų, darinėti spinteles, čiupinėti aukcionuose įsigytus išties stebuklingai atrodančius persiškus kilimus, bet sienų liesti negalima. „Išsiugdėme ir įgūdžius – matome, kad per ekskursijas vienoje vietoje žmonės vis lenkiasi. Pastatėme ten gėlių staliuką. Kitoje vietoje ant sienos kilimėlį pakabinome“, – sako Petras.

Garsiausias „Ooooo“ pasigirsta svečiams įėjus į Henocho miegamąjį. Na, aplankęs ultramarininę svetainę nieko geresnio jau nebegali tikėtis, bet šeimininko privati erdvė pirmiausia užburia savo dydžiu, tuomet – spalva. Tyrimų metu paaiškėjo, kad pirmasis variantas buvo tamsiai alyvinė, beveik bordo – deranti su likusiais kambariais. Antrasis sluoksnis – šviesiai alyvinė, su kuria atsirado ir keturių centimetrų pločio aukso juosta, įrėminta ultramarino mėlynos juostelėmis. Galbūt šeimininkas miegajamame panoro daugiau šviesos, bet nenorėjo atsisakyti idėjos?

21

22

Apie spalvas šiame bute ir name galima kalbėti ir per queer prizmę.

Lietuviško atitikmens neturintis terminas queer – tai prieštaravimas normoms, vyraujančioms tiek heteroseksualių, tiek homoseksualių žmonių santykiuose, nepasitenkinimas esama struktūra. „Galima kalbėti apie savitą raišką ir erotikos sampratą, šia prasme Vytauto pr. 58 ir šis butas yra gana homoerotiški. Čia daug spalvų, joy ir gay.

Kalbant apie skulptūras, Hefaistas čia lieknas, visai ne toks, koks tradiciškai vaizduojamas. Viršuje yra ir pusnuogių vyrų bareljefų“, – žvilgsnį aukštyn kreipia Karolis. Be to, namo stilius veda į Nyderlandus, o Amsterdamas

nuo seno garsėja tolerancija ir yra pirmasis miestas Europoje, kuriame dekriminalizuotas homoseksualumas. Na, o Henocho žmona gyveno ne Kaune, o Gdanske.

Ar prisilietimas prie tokių istorijų kaip nors pakeitė kasdienį Petro ir Karolio gyvenimą? „Taip. Malonumas ir jokios baimės matant spalvas interjere. Kaip tik baigėme įrengti porą naujos statybos butukų nuomai. Juose atiduodame pagarbą šiems savo atradimams, mūsų patirtys atsiskleidė renkantis sienų spalvą, parketą, plyteles, baldus“, – vienas kitą papildo pašnekovai ir tikina, kad tokios spalvos leidžia ištrūkti iš kasdienybės. „Šio namo statytojai Mozė Posvianskis ir Hiršas Klisas buvo kilę iš neturtingų šeimų, vilijampoliečiai, ketvirtos kartos.

Pastatas iškilo, kai jiems buvo 27 ir 28 metai. Jauni žmonės, atsiradę tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje, daug dirbę, nebijoję rizikuoti, ėmę daug paskolų, – tai motyvuoja“, – pasakoja Petras. „Galbūt jie ir norėjo tos prabangos, kurios niekad neturėjo. Tad šis namas lyg deklaruoja – nesvarbu, koks esi, nesvarbu, kokia tavo akių spalva. Jei nori, tai turi rizikuoti ir bandyti“, – pratęsia Karolis. Anot jo, pirmųjų namo savininkų istorija išties įkvėpė juos rizikuoti ir nusipirkti jau minėtą dvarą. Smalsu, kokių spalvų pažers dvarininkavimo ant Nemuno kranto patirtis.

AMSTERDAMOMOKYKLOSMUZIEJUS.LT

Man dar labai įdomu, iš kur tos trys Amsterdamo mokyklos spalvos.

Vaikinai pasakoja, kad Nyderlanduose vyravo oranžinės plytos. Taip pat buvo populiarus tonuotas rusvas ąžuolas bei juodi dekorai. „Priekiniame namo fasade pamatysite dekoratyvius balkonų laikiklius, jie juodi, kaip ir skulptūros“, – kviečia atkreipti dėmesį Petras. Skulptūros, vaizduojančios romėnų prekybos dievą Merkurijų ir graikų amatų dievą Hefaistą, kitaip nei dauguma to meto skulptūrų Kaune, liaunos, grakščios. Pati namo fasado spalva, neseniai atkurta su Kauno paveldosaugos programos parama, – artima ochrai, oranžiškai rusva. Ji netepli, nereikli ir bendrame kolorite nelabai išsiskiria.

23

EIMUTIS IŠ „AMERIKOS“ VIEŠBUČIO KOTRYNA LINGIENĖ DONATO STANKEVIČIAUS NUOTR.

Rugsėjį vaikštinėdama po vagonų remonto cechą Šančiuose, į kurį Kauno modernaus meno fondas trumpam buvo suvežęs grupės „Angis“ ir mokinių kūrybą, pamaniau, kad būtų įdomu apsilankyti Eimučio Markūno studijoje. Tiksliau, mintis kilo pritūpus prie jo instaliacijos „Išeinantys / Ateinantys“, bandant suprasti, kiek kilogramų miltų išbarstyta ją kuriant.

25

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 3

L A P K R I T I S

Susitikimo diena buvo saulėta. Karą įsiūbavusių „Hamas“ atakų Izraelyje ir Eimučio kolegos, mano dėstytojo, grupės „Angis“ nario Kęstučio Lupeikio staigios mirties išvakarės. Minėtos parodos pavadinimas – „Nerimo laikas“ – pernakt tapo save išpildančia pranašyste. Bet pirmąjį, vaiskų, vis dar šiltą spalio penktadienį mes viso to dar nežinojome.

Už klinikų prieš gerus trejetą, jau beveik ir ketvertą dešimtmečių nebuvo nieko, ir būtent tokiose niekieno žemėse dailininkams leisdavo statyti savo studijas, tik liepė kooperuotis. Net suteikdavo beprocentes paskolas. Eimučiui architektas suprojektavo šešių metrų aukščio lubas – visgi vitražistas. „Ties keturiais metrais statybininkams sakiau: stop, daugiau nieko nedarom.“ Kol vyko statybos, menininkas toliau darbavosi nuomojamoje studijoje Šiaulių gatvėje. Name, kuris kine buvo virtęs „Amerikos“ viešbučiu.

Jau gerokai įgyventose dirbtuvėse stovi molbertas, įsigytas dar studijų tuometiniame Vilniaus dailės institute metais.

Sienos nusluoksniuotos parodų plakatais, nusagstytos nedidelio formato meno kūriniais. Yra vienas rožinis, kaip šeimininkas sako, „matisiškas“, dar iš tų laikų, kai jis mokėsi tuometėje keturmetėje dailės mokykloje. Į ją penktoką atvedė tėvai, nes pažymių knygelėje puikavosi dvejetai iš drausmės. Po aštuntos klasės – egzaminai į stepžukį. Nors čia mokėsi stiklo specialybės, su bičiuliais, kad ir tuo pačiu Jonu Gasiūnu, jau buvo ėmęs tapyti ir net rengti parodas: „Susibėgom kaip vilkai ir pradėjom.“ Iki grupės „Angis“ atsiradimo buvo likę dar beveik du dešimtmečiai.

Technikumo valdžia į mokinių tapymus žiūrėjo pro pirštus, nors nerimavo, kad jaunuoliai turi per daug laisvo laiko. „Nuo penktos klasės kaip prasidėjo ta kelionė, taip iki šiol vis dar tęsiasi“, – skaičiuoja menininkas, kurį sunku būtų įsprausti į vieną barą, ir jis pats tam nieku gyvu nepasirašytų. Tapyba buvo ir yra visada, o stiklas mutavo į vitražą. Nors po dviejų kursų institute Eimutis norėjo pereiti į tapybą, Povilas Ričardas Vaitiekūnas sustabdė: turėsi amatą, o tapyti galėsi

26

bet kada. Beje, į monumentaliąją dailę kaunietis įstojo pirmu numeriu, kas tais laikais buvo ne visiems tikėta, juk nemaža dalis vietų dailės institute buvo atiduodamos valdžios atstovų atžaloms. Fotografija, videomenas, performansas šiam kūrėjui taip pat artimi. Kaip ir aliuminio lakštai, OSB plokštės, niekam nebereikalingi dažai, grafitas.

Baigęs institutą Eimutis grįžo į Kauną, nors paskyrimas grėsė į Mažeikius, į naują dailės mokyklą. Visgi žmona Liucija jau buvo baigusi fotografiją ir dirbo Kaune, tad jaunos šeimos niekas neskyrė. Netrokšdamas tarnauti sovietinėje armijoje jaunas vyras įsidarbino mokykloje Kačerginėje – čia vaikus (tarp jų – Romą Zamolskį) mokė braižybos. Tik vieną dieną per savaitę, kitomis skubėdavo į jau minėtą „Amerikos“ viešbutį. Mokytojo alga buvo simbolinė, bet prasidėjo vitražų užsakymai. Šio autoriaus kūriniai buvo arba tebėra Zoknių oro uoste, banke Marijampolėje, buvusiame „Jiesios“ fabrike, o dabar – spaustuvėje ir Jėzuitų gimnazijoje Kaune, bažnyčiose Zarasuose ir Ežerėlyje. Šilutėje tikrai nebėra, bet tenykštis kūrinys taip patiko miestą lankiusiems vokiečiams, kad jie lietuvaitį pasikvietė kurti Emericho miesto bažnyčiai.

Prieš imdamiesi spalvų, pirmiausia išsiaiškinome šį tą daugiau apie mano apžiūrėtą instaliaciją: balti miltai joje trypiami juodais kaliošais, kurie it kažkam paliepus visi žiūri į vieną pusę.

2006-aisiais, kai instaliacija Kauno mėsos fabrike įrengta pirmąkart, rodėsi, kad jie jau su visam išeina. „Išeinantys / Ateinantys“ demonstruoti ir Drezdene, tose pačiose skerdyklose, kurias aprašė ten tarnavęs Kurtas Vonnegutas. Ir Katovicuose, ir Pietų Prancūzijoje, kur atidaryta gegužės 9-ąją. „Anksčiau buvau spalvingesnis. O dabar viskas juodai balta“, – šypsosi Eimutis, nors matau po stalu marguojančius dažų kibirus.

Violetinė – kas tai per pasirinkimas? Čia prisimename akciją „Miesto spalvinis kodas“. 2019-aisiais jos metu nutapytus paveikslus kartu su fotomenininko Remigijaus Treigio darbais galėjote išvysti Kauno fotografijos galerijoje. Čia esminį vaidmenį atlieka statybinių medžiagų parduotuvių dažų skyriai, kur galima pigiau įsigyti sumaišytų, bet klientams dėl įvairių priežasčių netikusių atspalvių dažų. „Jei ne aš, tokie dažai pastovėtų ir būtų išpilti, o aš juos panaudoju savo darbams. Taip save išreiški ir kartu utilizuoji dažą. Jie pigesni, bet tai ir tam tikra paieška – kokias spalvas renkasi kauniečiai, kuo dabar žmonės kvėpuoja?

Paletė, iš kurios galėjau rinktis, pati apie save kalba“, – dėsto menininkas, teigiantis, kad šiame projekte galutinio taško dar nepadėjo, kaip ir visuose kituose. Tuomet kviečia apžiūrėti ką tik iš Barselonos parkeliavusius susuktus aliuminio lakštus. Ši istorijos dalis taip pat susijusi su statybinių medžiagų parduotuvėmis – įsivaizduokite, lyja, o naujose dirbtuvėse stogo dar nėra. „Sakė, tu durnas, užsidenk stogą, bet aš negalėjau, turėjau tapyti ant to aliuminio, tai dariau Šiaulių gatvėje. Po to čia tas stogas atsirado, bet skardos vis tiek liko. O prasidėjo viskas nuo tarkų: „Buityje“ prie stoties pirkdavau tokias mažytes, su mediniu rėmu, tiesiog patiko medžiaga – žiūriu, bėga dažas, reikia su tuo kovoti. O paskui prisireikė didinti formatus, taip parduotuvėje atkreipiau dėmesį į aliuminio lakštus. Šančiuose galėjot matyti mano darbą ant skardos, tuomet chebra sakė, dažai nutrupės, bet jis jau trijų dešimtmečių senumo.“ „O kaip jus užvaldė juoda?“ – domiuosi. „Ieškojau visokių variantų. Susikūriau unikalią technologiją, kuriu grafitu. Jau prisitapiau visko ir tapo neįdomu save kartoti ar ieškoti, ko niekada nerasiu.

Nauja medžiaga, nauja patirtis, naujas mąstymo būdas atneša ir idėjinę įkrovą.“ Eimutis pabrėžia, kad grafitas – ne juodas. Jis pilkas, sidabriškai švyti, net rožinės gali įžvelgti. Miesto juoda, tvyranti

paveiksluose – tai ir chaosas, ir iš jo išnyrantys sutikti, nesutikti, pamatyti, o gal tik susapnuoti veikėjai.

Paklaustas, ar jaučiasi Kauno dailininkų bendruomenės nariu, purto galvą. „Jau atitrūkau. Jie ten Šančiuose, ir galerija dabar „Drobėje“, lipk ten į trečią aukštą, tįsk darbus“, – šypsosi prisiminęs, kad taip ir nesudalyvavo neseniai vykusioje juodą ir baltą spalvas tyrinėjusioje parodoje.

Pasitikslinus, ar personalinės parodos svarbiau, sako nebežinąs, kas dabar svarbu. Bet patikina, kad, pavyzdžiui, išsiųsti darbus į Vokietiją, iš kurios jie nebegrįžta, prasmingiau ir smagiau, nei nuvežti į vietos galeriją ir vėl parsivežti.

Ilgėjančias pauzes užpildo vaiski Briano Eno muzika. Už tapytojo nugaros matau vinilų lentynėlę. Išsiaiškiname, kad vaikštome į tą pačią plokštelių parduotuvę Kęstučio gatvėje, pas Česlovą. Naujausias Eimučio pirkinys – „Sigur Rós“ albumas. Įdomu, kaip toks individualistas jau keturiasdešimt metų dirba pedagoginį darbą. „Čia kiti dalykai“, – aiškina dabar A. Martinaičio dailės mokykloje ir Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete dirbantis kaunietis.

Jis pabrėžia niekada su auklėtiniais nesielgęs „kazarminiu“ principu, nors tai kainuoja daug sveikatos ir jėgų. Visgi svarbu prasiblaškyti – negi sėdėsi visą laiką studijoje. Bet gal ir vidinę jaunystę palaiko? „Maybe! Mes kaip vampyrai...“ Tad kokia ta Eimučio Markūno ir kolegų (nemažai „Angies“ grupės narių dirbo ar dirba pedagoginį darbą) ugdoma menininkų karta? „Gabūs ateina. Nors visokių buvo ir yra, nesiimu reziumuoti. Svarbiausia man išmokyti būti menininku, pamatyt, ką tu nori matyt, daryt tą, ką tu nori, o ne kažkuo vadovautis. Mūsų laikais buvo kitaip. Bendravimas su profesoriais buvo per distanciją.

27

Žiūrėdamas į veidrodį autoportretą tempera ant kartono Eimutis Markūnas nutapė dar 1980 metais.

30

Kaip mes dabar žaidžiam, tai jokiais būdais nebuvo įsivaizduojama, į vieną parodą pakliūti nebuvo įmanoma. Aišku, kai toli nuo mokytojo nepabėgi, išeina copy paste – tai problema. Yra nemažai tokių. Pats bėgau nuo savo mokytojo vitražisto Algimanto Stoškaus, nes daug kam tuo ir pasibaigdavo – Stoškaus mokinys… Sąmoningai stengiausi iš po tos rankos išlįsti ir eiti kitais keliais“, – teigia menininkas ir priduria, kad reikia būti kiek įmanoma nuoširdesniam. „Neturiu jokių planų, bet reikia dirbti“, – mesteli paklaustas, ką veiks artimiausiu metu, bet apsisukęs jau kviečia į Kauno valstybinę filharmoniją. Čia lapkričio 9 dieną jis pasirodys su būgnininku Arvydu Joffe. „Audiovizualinis performansas „Tyla ir triukšmas“ – tarpdisciplininis projektas, apimantis garso ir tapybos improvizacijos priešpriešą bei sąveiką“, – skelbia anotacija.

Kitąmet – sostinė, apžvalginė paroda Vilniaus rotušėje liepos 30-ąją. Štai tau ir „neturiu planų“. Pakeliui ir monografija. Reikia sulaukti ir Lietuvos kultūros tarybos šaukimo rezultatų. „Bet aš nebenoriu gaminti kažko daug. Gūdus tas pasaulis pasidaręs nuo visko. Kas iš to, kai dirbi iš reflekso, iš egoizmo, nes būtinai reikia? Kas gi iš to? Nebent jaunų maksimalizmą gali suprasti. Pagaunu save, kad derėtų mažiau, bet geriau“, – šeimininkas mintį tęsia vesdamasis žemyn.

Pusrūsyje yra dar vienos dirbtuvės – vitražo. O čia visko daug daug: vieta pas Eimutį ateinančiam meistrui, erdvė instaliacijoms, žmonos projektai, montažiniai stalai, mersedesu

vadinama krosnis. Prie sienos suštabeliuoti netoliese buvusioje dažykloje rasti automobilių kapotai, ant kurių irgi patapyta. Į langą atremti spalvų pavyzdžiai – visą skalę, išskyrus raudoną, jis darosi pats, švino krištolo pagrindu. „Ant bespalvio stiklo užneši spalvą, ir viskas“, – skamba, lyg tai būtų taip paprasta, kaip sviestą ant duonos užsitepti, nors jau po kelių akimirkų profesinis slengas man užgula ausis ir nieko nebesuprantu. Vienas naujausių čia gimusių kūrinių – vitražinis objektas, vartai Švč. Sakramento bažnyčiai, kurių dar niekas nematė, nes bažnyčia vis tvarkoma.

Išlydėdamas Eimutis juokiasi, kad tai nuo dirbtuvėje tvyrančio švino jam taip gerai auga plaukai. „Kobalto po šaukštą kasdien suvalgykite, ir jums augs.“ Nors, žinoma, yra specialūs respiratoriai, bet dulkelės patenka ir pro juos, ypač kai prie vieno vitražo tenka paplušėti mėnesiais. Kai pasidaro saldu, vadinasi, dozė glazūros jau organizme. Jaunoji vitražistų karta, sako, linkę į bešvines glazūras ir kitus mažiau pavojingus dalykus. Bet Eimutis naudoja savo išdirbtą, gal net kiek viduramžišką technologiją, turi net kartoteką, kur viskas detaliai surašyta, kaip norimą atspalvį pasiruošti, – kaip vaistinėje.

Grįžtant prie šukuosenos, iš tiesų visose matytose fotografijose Eimutis Markūnas yra ilgaplaukis. 1972-ųjų gegužę susideginus Kalantai, vykstant protestams, dailioškėje jiems sakė: „Tik neikit.“ Žinoma, įvyko priešingai.

Sutiktas gerokai galingesnis priešininkas metė: ach tu, bitlas… Po tokios konfrontacijos penktokas sau pasakė, kad kol plaukai augs, tol augins.

31

L A P K R I T I S 2 0 2 3 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

32

POPIETĖ ELENOS ŠVENTOVĖJE AIRIDA REKŠTYTĖ AUTORĖS NUOTR.

Anąkart atsisveikindamos su Elena Balsiukaite-Brazdžiūniene pasilinkėjom viena kitai iki soties prisigerti rugsėjo vakaro spindesio – svaiginančio ir šiek tiek desperatiško. Kaip sako Elena, „lyg saulė paskutinius pinigus tėkštų ant stalo“. Dėl šio unikalaus gebėjimo ne tik tapytojiškai mėgautis aplinkos šviesa, bet ir taikliai įvardyti, kilo noras pakalbinti menininkę.

33

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 3

L A P K R I T I S

Šiandien viskas kitaip. Dangus balkšvas ir tas vėjas jau verčia gūžtis. Menininkės studijoje Šančiuose pasitinka Virginia Woolf – mėlynpirštinėje rankoje koketiškai laikydama cigaretę.

– Ar pažinai? – klausia Elena. Man linktelėjus tęsia: – Tiesiog turėjau nutapyti, man labai svarbu.

Nuostabi rašytoja. Tos mėlynos pirštinės – jų spalva, kaip sufražisčių kojinių. Nežinau, ar rūkė paprastas cigaretes. Ar tas elegantiškas su kandikliu. Čia apie laisvę. Tai ko gi jums reikia, gerbiamoji?

Primenu, kad lyg planavom paplepėti apie spalvas, bet pati jaučiu, kaip nesinori atsineštos temos padaryt svarbesne už visa tai, ką sekmadienio popietė gali pasiūlyti pati savaime. Ypač jei leidi ją tapytojo kūrybinėje šventovėje.

– Ach, kurį laiką negalėjau čia patekti, spyna užsikirto. Kažkas nutarė manęs neįsileisti į vidų. Čia yra visas mano chaosas. Bet man gal patinka, kai jis labiau kontroliuojamas. Pasiilgstu ir tvarkos.

Apsidairius – iš tiesų – tiršta. Daikteliai, rakandai, artefaktai, surikiuoti ar netyčiom sukritę į persipinančius natiurmortus. Knibžda gausybė istorijų, personažų, scenovaizdžių. Įmanomos visos laiko linijos, taip pat ir alternatyvios. Elena – šios visatos režisierė, bet drauge šis pasaulis – neišsenkantis jos įkvėpimo šaltinis.

Ant stalo – vaikiški buvusių mokinių piešiniai.

– Kiek drąsos tos rankos geste buvo, kaip taikliai įtupdyta kiekviena spalvinė dėmė, – paima vieną Elena.

– Labai talentinga mergaitė buvo. Įsivaizduoji, dabar muzikinio teatro solistė. Sakiau jai, kad turiu jos piešinių. Tiesiog laikau po ranka – jie tiek džiaugsmo suteikia.

34

Studijoje mažiausiai dvi poros puošnių damų batelių. Abiejų kilmė gal nėra svarbi, telieka anonimiška, bet rafinuotos jų formos ar beveik fluorescensinės spalvos žadina fantaziją.

Panašu, kad jie yra tikri tapytojos fetišo objektai bei tobuli modeliai tapybai.

– Šie ryškūs rožiniai jau gerai atidirbo.

Nusivežiau į plenerą, kažkaip kilo noras juos ir nutapyt. Per atidarymą prieina vyriškis ir sako: „Norėčiau pirkti jūsų batus.“ Sutrikau sekundėlę, bet po to išsiaiškinom, kad neketina man jų nuo kojų nuauti. Tiesiog paveikslo nori, – kvatojasi Elena.

– Esu įsitikinusi – juos dar tapysiu. O va šios oranžinės smailianosės basutės – kokio puikumo. Galvoju, kaip šeštadienio vakarą keliauja jais avinčioji šlifuoti gatvių. Mandagiai nedidelė, bet kokia aštri pakulnė – argi ne puikūs?

Atpažįstu ir žaislinį geltoną ančiuką.

Paveiksle jis ryškus iki skausmo. – A... šis. Spalva paveiksle – jo skleidžiamo garso įkyrumo išraiška.

Kai nusipirkau, pasodinau ant šaldytuvo – neapsikentę namiškiai liepė išnešti. Jis yra įkyrus ir fainas. Pasiilgsti ir greitai užknisa. Taip ir su žmonėm.

Kiti visai be skonio. O va jis – senas mano draugelis.

Akimirksnį surimtėjusi šeimininkė gestu pakviečia prisėsti ant sofutės.

„Virginia Woolf“

„Draugas“

35

E. Balsiukaitė-Brazdžiūnienė prie paveikslo „Fake news“

– Apie spalvą galima įvairiai – skirtinguose kontekstuose, simboliškai.

Kaip ir muzikoje – yra ir klasikinė harmoninga dermė, ir disonansai, o tapyboje yra spalvos iš gamtos ir sintetinės – šios išreiškia ekranų švytėjimą, visokius neonus. Negali atskirti spalvos nuo šviesos, paviršiaus tekstūros ir konteksto. Negali kontempliuoti vien spalvos. Na, gal žodiškai: ach, geltona. Tik fonetinis skambesys. Šviesa yra terpė, kur spalva skleidžiasi ir kinta, jei tai pastebi – viskas daug įdomiau pasidaro.

Impresionistai tuos fokusus pradėjo daryti. Nori, parodysiu tokį bjaurų paveikslą? Ypatingo įkyrumo. To ir siekiau, – ištraukia didelį skaudžiai rožinį paveikslą nusėtą kontrastingomis juodomis dėmėmis.

– Kodėl jis toks atsirado?

– Tema tokia – „Fake news“. Apie informaciją, plintančią kaip virusas.

Jis kenksmingas tarsi radiacija. Toksiška spalva. Vizualinis sprendimas pasiskolintas iš mažo vabalo-kareivėlio – jo kvapo nuodingumą atspindi spalva. Vabzdžio raštas paveiksle virsta į kaukę. Maksimaliai įkyrus paveikslas. Kartais nebegaliu žiūrėt į jį ir manau, kad jau uždažysiu. Ne viskas turi išlikti. Kaip ir gyvenime, kol nepabandai, neįgyvendini idėjos – nežinai, ar ji gera. O kai pasitikrini – tada jau gali paleisti. Jei tik įsivaizduosi – dar ne viskas.

Greta atremtas visai kitoks – didelis, tamsiai žalias paveikslas, greičiausiai dar nebaigtas, bet ilgėliau pažiūrėjus – rodos, įkrisi.

– Dvi spalvos – matai, koks emocinis poveikis – žalios ir tos isteriškos rožinės? Čia yra žalia lenta. Vieta, kur viskas gali prasidėti. Dar vienas svarbus spalvos poveikio dėmuo yra jos kiekis. Kodėl žmonėms yra svarbi žalia? Iš gamtos, bet kodėl? Užsidažau drobę ir žiūriu, kaip veikia, – pasistatau ir mėginu pajusti.

Dar subtilumai – kaip dengi dažą. Kuo ilgiau žiūri, tuo labiau jauti pulsaciją.

O gal čia mūsų galvos taip veikia.

Galbūt esame išsiilgę erdvės ir tvarkos, todėl ir norisi pabūti su šia susikurta tuštuma. Pirmiau buvau užtepusi geltonai. Bet ne ta spalva buvo. Dabar gerai. Laukiu, kas išnirs iš jo. O gal taip ir liks.

– Iš tiesų, kiek esu mačiusi jūsų kūrinių – ten dažniausiai kas nors vyksta.

Vis išnyra – ofelijos, kafkos, narcizai, kino žvaigždės.

– Negaliu susilaikyti nuo istorijos.

Atsiranda peizažas, o jame susikonstruoja naratyvas. Esu nutapiusi dailės mokyklos piešimo lentų seriją, šiuo metu Vilniaus rotušėje eksponuojama viena jų – su nutapytu baltu kvadratu, lyg piešti paruoštu lapu. Provokuoju žiūrovą, ten iš tiesų norisi kažką parašyti ar nupiešti. Įkvėpimas šiam darbui kilo prisiminus raštelį, vis kabantį ant vienos įstaigos durų: „Greitai būsiu.“ Jauti, kokia filosofija? Manęs dar nėra, bet tuoj jau būsiu, – šypsosi Elena.

– O ar spalvas racionaliai renkatės?

– Kartais racionaliai. Tiesa, kūrybos procese po to dažnai viskas persimaino. Spalva svarbi pačiai pradžiai, kaip būsenos atitikmuo, – nuo jos geriausia atsispirti. Tuomet svarstau, kodėl man šito šiandien reikia. Kam man šiandien ta žalia lenta? Pradedi analizuot tą žalią spalvą: būna biliardo stalo žalia, rašomojo stalo, lošimo stalo gelumbė, skiriasi jų atspalviai ir reikšmės. Sakytum, siejasi su gamta – lyg ramybė, nu(si)raminimas? O kaip tuomet baugi mokyklinės lentos žalia spalva? O dar kai ant jos atsiranda kreida... Patirtis moksleivio, kviečiamo prie lentos. Tai susiję su išgyvenimais ir būviais. Taip ir dailės mokyklos lenta – kur tapoma ir piešiama, – nepatyrusiems nieko nesakys, bet kitiems kels didžiulius jausmus. Juk tiek istorijų, asociacijų.

37

– Jūsų paveikslų istorijos dažniausiai vystosi ne atviroje erdvėje, bet lyg ant plokštumos, sienos fone. Dažnai iki pusės dažytos tokia gal nelabai malonia, bet atpažįstama... įstaigų žalia?

– Taip taip. Panelė, nebūtinai žalia. Atseit, praktiška – dažydavo iki tam tikro aukščio aliejiniais, o aukščiau – kreida.

Man siena fone yra ženkliškas dalykas – aš noriu uždaryti erdvę – viskas atsimuša į plokštumą, objektas sugautas ir prisegtas.

– Ar būna negražių spalvų?

– Aišku. Bet viskas santykinai – visad, kad graži išryškėtų, turi būt šalia negražios. Užėjau kartą pas šviesios atminties Jūratį Zalensą į dirbtuvę, jis man medinę geldą padovanojo ir sako: „Žiūrėk, iškraustėm mamos dirbtuvę ir va čia visas maišas negražių spalvų dažų.

Jei nori – imk. Gal reikia? Tu gi visokius naudoji.“ – Kas tos negražios?

– Tamsi žalia, ruda. Okist chroma.

Juoda. Vat tokios. Bet daugiausia tamsiai žalios. Šviesus žalias kobaltas – gi graži.

Gal kaip viridonkė. Žodžiu, Jūratis man atidavė visą „Maximos“ maišą negražių spalvų.

– Bet jos neprapuolė?

– Tikrai ne. Visas sunaudojau. Labai gerai iš jų mėšlo ar raugintų agurkų spalvą pasidaryt. Kaip puikiai šalia jų suspindi visokios skaidrios rausvos ir kitos „gražios“. „Įstaigų žalia“, – šypsosi dėl mano „išradimo“ Elena.

– Spalvų pavadinimai labai įdomūs.

Esu girdėjusi A. Kuro su E. Cukermanu diskusiją parodoje – jie prisiminę kariuomenės laikus bandė apibrėžti tankų žalią. Beje, tau neturi patikti spalvos, kurias naudoji. Jos yra išraiškos priemonė.

Berods, Matisse'as yra sakęs, kad galima sukelti poreikį spalvai – pavyzdžiui, naudojant šaltas mėlynas, pradeda norėtis šiltos. O jos nėra. Kai paveiksle visiškas spalvinis balansas – tai lyg ir

komfortas. Bet gal tuomet nebėra klausimų, problemos. Nebeįdomu.

Išsiruošiame paklajoti Šančių gatvelėmis, Nemuno link. Ir, kaip Elena sakė, „nori nenori čia vaikštai ir atrandi dalykų“. Visai kaip jos paveiksluose – rusvose monochromiškose pilkumose suspindi smaragdinės garažo durys, langų apvadai, daiktelių instaliacijos rikiuojasi ant palangių.

– Spalva čia išlenda netikėtai – kai žmogui prireikia akcento. Man patinka, tokie netikėti deriniai, kai nėra nušlifuoto dizaino, kiekvienas erdvę formuoja savaip. Čia vystosi Šančių detektyvai, urbanistinė poezija ir anekdotai.

Palei Nemuną vėjuota ir netikėtai šviesu.

– Saulė rudenį žemai, kaip teatro prožektorius. Ir jau kai pasirodo, tai plyksteli. Ta šviesa – tartum žmogui nusišypsojus – netikėtai balti dantys.

Tie amerikoniški porcelianiniai, – juokiasi Elena.

– Ar liūdnėja gyvenimas temstant, atslenkant žiemai?

– Ne. Nėr taip, kad linksmėtų, bet ir neliūdna. Viskas priklauso nuo to, kuo užsiimi, kaip pasineri į dalykus. Man labiau disonuoja vasariškas džiugesys – su juo kartais vidus nesuspėja.

Išlendi lauk kaip bulvės daigas iš rūsio.

Bet prisiveju vasarą ir būna gerai.

Labiausiai mėgstu rugpjūčio pabaigą ir rugsėjo pradžią. O šiemet išvis buvo dovana. Ir dabar dar. Vaje, kaip čia gražu. Jau dvidešimt metų čia ateinu.

Paupyje kaifas su Leila – atsegu nuo pavadėlio ir ji lekia kaip arklys – ir tai gėris. Varnos. Napoleono kepurė. Čia gera net žiemą. Ateinu tokiu paros metu, kai čia nėra žmonių. Šuo bėga į vandenį baidyti ančių, visiškas kaifas.

(Laisvė, turbūt šypteltų mėlynpirštinė Virginia Woolf, likusi studijoje.)

39

40

PILKI NAMAI, RAUSVAS KAIMAS, GELTONA VIENA MONIKA BALČIAUSKAITĖ DONATO STANKEVIČIAUS NUOTR.

Ar kada susimąstėte, kokios spalvos yra Kaunas? Žaliakalnis, Šančiai, Dainava ar Šilainiai? O galbūt net ir senelių kaimas, kuriame leisdavote vaikystės vasaras? Asmeniškai aš – nesu.

Tačiau šį rudenį į aplinkos elementus ėmiau žiūrėti kur kas akyliau. Pastebiu rausvą koloritą, kuris saulei leidžiantis atsiveria senamiestyje, Nemuno ir Neries sankirtoje, ir pilkšvumą, vyraujantį Nepriklausomybės aikštėje aplink Soborą. Tokius pamąstymus sukėlė pažintis su Kaune visą gyvenimą gyvenančia ir kuriančia Milda Gailiūte, kuri dieną yra labiau mokytoja, o vakarais ir savaitgaliais – labiau menininkė.

41

L A P K R I T I S 2 0 2 3 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

„Rytais viename Kauno darželyje dirbu dailės mokytoja, o po pietų – vedu privačias dailės pamokas įvairaus amžiaus vaikams. Prie savo kūrybos dažniausiai grįžtu savaitgaliais ar vakarais, kai visi kiti darbai būna jau nudirbti“, – pasakoja Milda. Prieš vienuolika metų menininkė įgijo mokytojos kvalifikaciją, ir labai tuo džiaugiasi – darbas su vaikais išties padeda kūrybiškumui, o nedidelis laiko kiekis vakarais padeda labiau susikoncentruoti į savos kūrybos idėjas. Ir pati prisimena, kad nuo mažens labai mėgo piešti, tapyti ir džiaugėsi, jog mokytojai nuolatos skatino nesustoti, tobulėti ir vystyti šį pomėgį.

Paskatinta vieno mokytojo, vidurinėje Milda ėmė lankyti Kauno A. Martinaičio dailės mokyklą. Pabaigus ją rodėsi natūralu toliau tęsti meno krypties studijas – įstojo į Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultetą, kur pabaigė bakalauro ir magistrantūros studijas. „Menininkės kelias buvo mano svajonė. Vaikystėje nuolat galvodavau, kad užaugusi noriu būti menininke. Taigi mano svajonė išsipildė“, – teigia kaunietė. Iš kur tas noras kilo, niekad atsekti nesistengė. Giminėje buvo vienas garsus skulptorius, abi močiutės gražiai ausdavo, siūdavo, bet ar tai kaip nors susiję – nežinia. Svarbiausia turbūt tai, kad kūryba buvo labai artima nuo mažų dienų.

Pasakodama apie tai, kaip atrodo eilinė jos diena, Milda paminėjo, kad apie kūrybą mąsto kasdien, daug rašo, tačiau būna savaičių ir mėnesių, kai prie drobės net neprisiliečia. Ypač tokia būsena apima po asmeninių parodų, prieš kurias reikia labai didelio susikoncentravimo ir daug pačios tapybos kaip fizinės veiklos.

Paskatinimas – konkretus terminas, iki kurio reikia ką nors parašyti ar nutapyti.

Kitu atveju, kai yra daug laiko, niekur

42

neskubama, paveikslai gali atrodyti per daug „užkankinti“ ir „negyvi“.

Apsispręsti, ką kurti, nėra sunku – kompiuteryje guli nuotraukų, idėjų sąrašas, laukiantis, kol bus pagaliau ištapytas. „O susikoncentravimas į ką nors tikrai padeda – kartais sesijos metu galiu nutapyti daug darbų. Gali būti, kad po to kurį laiką netapysi, bet ilgainiui vėl pradedi mąstyti apie naujas temas, motyvus ir vėl grįžti prie darbo. Kartais tapybos imuosi nuosekliau, rudens, žiemos vakarais einu į studiją su užduotimi – tapyti nedidelio formato darbus, kad nuolat palaikyčiau tam tikrą „tapybinę formą“ – visai kaip sporte, negalima neprarasti įgūdžių. Taip atsirado dalis „Miegamojo mikrorajono“ serijos – tapiau gimtąjį Kauno mikrorajoną, Šilainius, kuriuose gyvenau nuo šešerių iki dvidešimt devynerių metų. Nėra taip, kad kas dieną tapau – neturiu tokios rutinos.

Kūrybai reikia šiek tiek įtampos, tvirto apsisprendimo ir suvokimo apie tai, ką ir kodėl nori nutapyti“, – pasakoja menininkė. „Pradžioje Šilainius tapiau mažais formatais, vėliau perėjau prie didesnių: nutapiau pilką pakibusį dangų virš Šilainių. Po karantino pradėjau tapyti užmiesčio erdves, į kurias mėgdavau nuvažiuoti, Kauno marių peizažus. Taip pat iš Kauno motyvų svarbi tema – Žaliakalnis, į kurį atsikrausčiau iš Šilainių. Kūryboje atsirado ir Žemųjų Šančių motyvų, nes ten įsikūręs darželis, kuriame dirbu. Vis ieškau aktualių motyvų ir dažnai atsisuku į kasdienybės motyvus, kuriuos pamačiau, užfiksavau neseniai, kelios dienos prieš tapant studijoje“, – tęsia tapytoja.

Viskas labai paprasta – dailininkė mėgsta, kai nėra daug spalvų.

Mėgsta minimalizmą, kai galima koncentruotis į idėją ir formas. Taip ilgainiui buvo dedikuota spalva Kaunui: „Bene trejus metus svarsčiau.

2015 metais Žaliakalnyje, plenero metu, po ilgo ieškojimo, dedikavau Kaunui spalvą. Vis dėlto pilka čia pasirodė neutraliausia, o ir pats aliejinis dažas labai tiko – tapyboje galima išgauti nuo labai šviesių atspalvių iki tamsios juodos. O tas pilkas dažas man – kasdienybės spalva, kuri asocijavosi su gyvenimu Kaune,“ – priduria.

Tai Kaunas – pilkas, Žagarė – arčiau melsvumo, o Austrijos Viena, kurioje 2012 metais menininkė dalyvavo menininkų rezidencijų programoje, yra gelsvo atspalvio. Pasirodo, į Vieną Milda nuvyko be jokių dažų ar teptukų – norėjo pamatyti, kaip pats miestas inspiruos. Ilgainiui tam miestui dedikavo gelsvą ir

2012–2014 metais nutapė visą darbų seriją. Pabaigusi šią, menininkė suprato, kad gana tapyti vietas, kuriose lankėsi laikinai, – nusprendė atsisukti į asmeniškai artimas. Taip pradėjo kurti seriją apie vaikystės kaimą. Tam parinko rausvą, senų, spalvas truputį pakeitusių nuotraukų, spalvą. „Tapydama remiuosi nuotraukomis.

Fotografija – tai būdas bet kada sugrįžti prie konkrečios vietos, prisiminti konkrečią nuotaiką. Darbais tarsi kuriu istoriją, pasakojimą. Pavyzdžiui, kurdama Vienos seriją tapiau tokius namelius – tai buvo pats pirmas įspūdis atvykus į gyvenamąją vietą priemiestyje. Grįžusi prie šios serijos studijoje 2014 metais tapiau didesnio formato peizažus, ten sutiktus žmones. O galvojant apie Kauną, reikėtų pasigilinti į mano pirmąją tapybos darbų seriją apie Kauną – „Miegamasis mikrorajonas“ – ten puikiai atsiskleidžia pagrindinė kolorito idėja.

Visi sakydavo, kad Šilainiai – pilki ir niūrūs, nėra augmenijos, bet aš maniau visiškai priešingai. Tad tuose darbuose ten, kur yra asfaltas ar koks pastatas, netapau nieko – palieku baltą drobę, o tapau ir koncentruojuosi į šio mikrorajono gamtą“, – pasakoja Milda.

Menininkė savo darbuose atsigręžia į Kauno miesto motyvus, kasdienybėje stebi ir fiksuoja besikeičiantį Kauno ir Kauno priemiesčių vaizdą. Toliau kūrybą tęsia pilka Kaunui dedikuota spalva. Menininkė šiuo metu kaip tik ruošiasi naujai personalinei parodai apie Kauną, kuri ateinančių metų sausį bus atidaryta „Drobės“ fabrike įsikūrusioje Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus meno galerijoje. Būtent ten išvysite, kaip dabar Kaunas atrodo Mildos akimis.

MILDAGAILIUTE.COM

Ji mėgsta stebėti miesto kismą, pastebi ir gamtą mieste. Nuo 2008 metų rudens Milda atsisakė koloristinės tapybos ir tapyboje viską fiksuoja vis kita viena spalva. „Antrame magistrantūros studijų kurse atėjo laikas tapyti diplominius darbus.

Kaip tik buvau grįžus iš plenero Žagarėje – tapiau apleistus pastatus ir galiausiai supratau, kad, kalbant apie miestelio istoriją, tos įprastinės spalvos netinka. Tad parinkau iš Žagarės plenero sienų tapetą ir panašią aliejinių dažų spalvą – taip ir pradėjau tapyti viena spalva. Man buvo įdomu, kaip su vienu aliejiniu dažu gali tapyti, kokios yra galimybės. Paskui ta viena spalva tapiau apie ketverius metus“, – neslepia pašnekovė.

45

L A P K R I T I S 2 0 2 3 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

46

GICLÉE IR KITI BURTAŽODŽIAI AGNĖ SADAUSKAITĖ „AUST.STUDIO“ ARCHYVO NUOTR.

Jei prireiks juodai pilkam lapkričiui įnešti spalvų, nuvykite į Vytauto prospektą – jame dar vasario mėnesį duris atvėrė fotografijos ir spausdinimo studija „aust.studio“. Jos teikiamų paslaugų spektras platus: galima ne tik atsispausdinti nuotraukas ar iliustracijas, bet ir jas retušuoti, pasirinkti spausdinimo būdus, skenuoti, atkurti vaizdus, skaidyti spalvas, užsiimti skaitmeniniu archyvavimu, netgi paskaityti knygų apie fotografiją gausiai pildomoje lentynoje. Studija teikia paslaugas ne tik Lietuvoje, prisideda prie parodų, renginių, fotoalbumų ir kitų leidinių iliustracijų rengimo.

47

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 3

L A P K R I T I S

Studiją įkūrė Ieva Austinskaitė, Damianas Chrobakas ir Raimundas Austinskas. Ieva ir Damianas – profesionalūs fotografai, keliolika metų dirbantys šioje srityje. Ilgą laiką gyvenę ir patirtį kaupę Londone, nusprendė studiją atidaryti Ievos gimtajame mieste. Kaune prie poros prisijungė studijos bendraįkūrėjas, Ievos tėtis Raimundas Austinskas, didelę patirtį spausdinimo srityje sukaupęs meistras. Ieva pasakojo, kad jos šeimoje spaustuvininkyste užsiima jau ketvirta karta, tad buvo aišku: šie žmonės tikrai žino, kaip baltą popieriaus lapą stebuklingai paversti spalvingu pasakojimu.

Vytauto prospekte studijos duris atvėrėte šių metų vasarį. Kaip ir kur vyko „aust.studio“ veikla iki tol?

Nuo praėjusio lapkričio po truputį įsikūrinėjome ir tvarkėmės. Smagu, kad bendra svajonė materializuojasi, pamažu plečiasi, atsiranda vis daugiau mūsų veikla besidominčių žmonių.

Patiems kyla daugiau minčių, kaip čia kurtis ir kurti. Ir iki studijos atidarymo dirbome fotografijos srityje, bendradarbiavome su kitais kūrėjais, galerijomis, muziejais, leidyklomis ir spaustuvėmis.

Studijos atsiradimas leido apjungti atskirus įgūdžius ir technikas, dirbti kartu bei kurti bendrą terpę fotografijos, ir ne tik, profesionalams bei mėgėjams.

Mano tėtis Raimundas Austinskas virš keturiasdešimt metų dirba fotografijos paruošimo, ofseto, skenavimo srityse, o mudu su Damianu ilgai gyvenome Londone, tad didelė dalis patirties – iš studijų ir darbo praktikos šiame mieste. Man tai buvo beveik dešimties metų tyrinėjimo kelionė, Damianui – net aštuoniolikos.

Kodėl pasirinkote Kauną?

Kaune apsilankydavom dažnai, čia gimiau ir augau, o Damianui apsilankius taip pat visad likdavo jaukus prisiminimas. Londone gausu fotografijos centrų, laboratorijų ir spaudos studijų, o Kaune jautėsi trūkumas ir poreikis.

Pačiam pandemijos įkarštyje viskas

48

kažkaip labai greit susidėliojo ir pasistūmėjo, tad priėmėm sprendimą kraustytis ir įgyvendinti savo sumanymą.

Esate profesionalūs fotografai.

Kaip atsidūrėte spausdinimo, leidybos srityje? Kas paskatino sujungti šias dvi sritis?

Mums fotografija netgi labai susijusi su spauda. Norisi vaizdus matyti ne tik ekranuose, bet ir fizine, apčiuopiama forma, kurti gilesnį ryšį su fiksuojamais vaizdais, skirti dėmesio kiekvienai atspaudo detalei: popieriaus pasirinkimui, nuotraukų paruošimui ir retušavimui, apipavidalinimui. Mano šeimoje spaustuvininkyste užsiimama jau nuo prosenelės kartos, gal dėl to šis amatas toks artimas ir įdomus. Patys pirmi spaudos technikos žingsniai Damianui, ko gero, buvo fotolaboratorija Varšuvos fotografijos akademijoje ir Londono komunikacijos koledže, o man – studijuojant Midlsekso universitete bei Karališkajame menų koledže. Gyvendami Londone dirbome keliose fotolaboratorijose, tarp jų fotografijos ir meno spaudos bei rėminimo studijose „The Printspace“ ir „A Bliss“. Praktika šiose kompanijose buvo daugiau nei darbas, išmokome retušavimo, archyvinės spaudos technikų, nuotraukų parodoms paruošimo, skenavimo, rėminimo.

49

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 3

L A P K R I T I S

Iki dabar dirbame su agentūros „Magnum Photos“ fotografijų spaudos projektais. Bendradarbiaudami leidybos srityje iš esmės pritaikome tas pačias žinias ir technikas, tik leidinio formatui. Asmeniniai eksperimentai, patirtys, klaidos ir spaudos technikų pajautimas tik stiprina norą dalintis šiuo procesu su kitais ir įsitraukti patiems.

50

Šalia visų spausdinimo, archyvavimo, redagavimo, skenavimo paslaugų siūlote aukštos kokybės giclée spausdinimo paslaugą. Kuo ji skiriasi nuo standartinės?

Iš tiesų spaudos technikų yra daugybė, galima pasiklysti tarp visų niuansų ir skirtumų. Pats terminas kilęs iš prancūzų kalbos ir reiškia purškimą.

Standartinė CMYK spauda sudaryta iš keturių spalvų, o spausdindami giclée technika naudojame dvylika skirtingų archyvinio rašalo spalvų.

Turint tokį platų spalvų spektrą ir dažus purškiant labai smulkiais taškeliais, giclée spauda galima išgauti itin kokybiškus, sodrius ir tonaliai gilius atspaudus. Ši technika ilgaamžė, tinkamomis sąlygomis laikomi atspaudai neblunka, išlaiko kokybę.

Kada galima naudoti šią techniką?

Dėl spalvinės gamos, kuri padengia beveik 100 % „Pantone“ spalvų, ši technika tinka fotografijų bei meno kūrinių spausdinimui, grafiniams vaizdams, iliustracijoms ir kitoms vaizdų reprodukcijoms. Visi atspaudai daromi naudojant naujausios technologijos spausdinimo įrangą ir dažus bei archyvinį popierių – blizgų, matinį ar tekstūruotą. Greta giclée spaudos naudojame virtualų būgninį skenerį juostų skenavimui, plokščiąjį iliustracijoms ir dokumentams, dirbame su archyvais ir jų skaitmeninimu. Visi šie įrankiai padeda dirbti su analogine bei skaitmenine medžiaga ir profesionalams, ir kitiems žmonėms, kurie nori susipažinti su šiuo procesu.

Dirbate ne tik su archyvais, esate prisidėję prie įvairių leidinių iliustracijų ir archyvinių nuotraukų paruošimo.

Tam naudojate spalvų skaidymo (angl. color separation) techniką. Papasakokit apie tai daugiau.

Spalvų skaidymą taikome ruošdami vaizdus publikacijoms, fotografijų albumams, žurnalams, katalogams ir kitokiems ofsetu spausdinamiems leidiniams. Bendradarbiaujame su leidyklomis, menininkais, dizaineriais ir spaustuvėmis Lietuvoje bei užsienyje. Pats spalvų skaidymas yra darbas su koloristika, ryškumu, vaizdo paruošimu spaudai ir retušavimu.

Spalvų atskyrimo procese pritaikome korekcijas pagal pasirinktą popieriaus tipą, kadangi kiekvienas popierius savaip veikia vaizdą ir tai, ką matome ekrane, ant popieriaus turi visiškai kitokį medžiagiškumą. Pagal atskirtus keturių spalvų kanalus spaustuvėje gaminamos formos, kurios naudojamos galutinėje spaudoje. Kiekvienas leidinio projektas skirtingas, pati medžiaga padiktuoja, kokio paruošimo reikės. Kartais tai darbas su archyvais, jų restauravimas, retušavimas, kartais su meno kūrinių reprodukcijomis, monografijų ir meno leidinių redagavimas.

Abu esate fotografai. Kaip dažniausiai nusprendžiate, koks kadras tinkamiausias – monochrominis ar spalvotas? Kokias skirtingas emocijas ar žinutes gali perduoti spalvota ir juodai balta fotografija?

Pasirinkta fotografijos medija gali nukreipti žiūrovo dėmesį į tam tikras detales užfiksuotame vaizde, kartais netgi padėti formuoti naratyvą tarp atskirų vaizdų. Tai itin aktualu dirbant serijomis. Spalva turi daug informacijos, laikiškumo, emocijų ir gali veikti kaip jungiamasis elementas ar detalė, atkreipianti dėmesį, padedanti iškomunikuoti idėją, pasakojimą ar tiesiog užfiksuoti momentus. Spalvos tarytum uždeda papildomą informacijos ir jausminį sluoksnį.

Ar spalvų pasirinkimas fotografijose skiriasi priklausomai nuo medijos, kurioje nuotraukos bus publikuojamos?

Turbūt ne visada iškart lengva numatyti fotografijų publikavimo formatą, ypač jei tai ilgalaikis kūrybos procesas, per kurį fotografuojama skirtingomis sąlygomis ar technikomis. Kartais kūriniai randa formą tik procese, o ne suplanavus iš anksto. Bet su dabartinėmis spaudos technologijomis įmanoma pritaikyti spaudos metodą pagal tai, kokią funkciją turėtų atlikti fotografijos ar kiti spausdinami vaizdai. Pavyzdžiui, ar norima ilgalaikių atspaudų parodoms, portfolio, namams, knygai, zinui, testavimui ar redagavimui, ar darbai bus rėminami, ar paklijuojami ir kaip bus eksponuojami.

Kiekvienas spaudos metodas turi savų privalumų ir trūkumų. Spaudžiant leidinius ofsetu spalvų gama susiaurėja, palyginus su skaitmeniniu vaizdu, dėl to ryškesnės spalvos kartais nublunka, pakinta atspaudus.

Spalvų skaidymas ir konvertavimas šiuo atveju leidžia kompensuoti tai, kas prarandama spaudoje, ir maišyti spalvas tarpusavyje, suvedant kiek

įmanoma arčiau norimo rezultato.

Giclée spauda daromi atspaudai turi kur kas platesnę spalvų gamą ir leidžia reprodukuoti itin kokybišką ir tikslų vaizdą. Spauda galima ant įvairių archyvinių popierių, vinilo, drobės.

Po ilgo laiko persikraustėte gyventi į Kauną. Įdomu, su kokiomis spalvomis jums asocijuojasi šis miestas. Šį rudenį atrodė, kad visur geltona. Visgi, jei reikėtų išskirti konkrečią paletę, turbūt tilptų kone visas spalvų spektras.

Persikėlus čia gyventi labai pasijuto skirtingi metų laikai, su jais ateinančios ir besimainančios spalvos, šviesa, keliaujanti per miestą ir architektūros paviršius, žmones ir gamtos motyvus.

Po geltona spalva turtingos rudens pradžios prasidės lapkritis, kuris paprastai būna ilgas ir tamsus. Pasidalinkite keliais patarimais, į ką derėtų atsižvelgti fotografuojant gan sudėtingomis sąlygomis, norint išlaikyti spalvų gyvumą ir koloritą?

Kartais stipriausios nuotraukos pavyksta nepatogiomis ar sudėtingomis sąlygomis. Atmintyje iškilo Martino Parro serija „Bad Weather“. Fotografuojant tamsiais mėnesiais, naudinga susipažinti su savo naudojama technika, paeksperimentuoti su nustatymais, natūralia ar papildoma šviesa, sugrįžti į tas pačias vietas skirtingu paros metu ir stebėti, kaip keičiasi aplinka. Spalvos ne visada turi būti ryškios. Lapkričio pilkumas gali visai naujai atsiskleisti per fotografiją.

Labai smagu atsispausdinti testinių atspaudų ir paeksperimentuoti su nuotraukų tarpusavio ryšiais, kurti naujus pasakojimus. Dirbant su fotografijomis verta išmėginti redagavimo įrankius.

Nebūtina stipriai manipuliuoti nuotrauka, bet keli paprasti žingsneliai gali pagilinti, išryškinti vaizdus, pakoreguoti šviesotamsą. Tiek tradicinės laboratorijos, tiek kai kurie „Photoshopo“ įrankiai turi panašias funkcijas. Atvirai dalinamės šiuo procesu savo studijoje – atvykite!

AUST.STUDIO

Renkantis juodai baltą fotografiją kur kas daugiau dėmesio sutelkiama į vaizdo grafiškumą, kontrastus, šviesą ir šešėlį. Kartais spalvos gali ir blaškyti, tad juodai balta fotografija gali padėti sukoncentruoti dėmesį. Į kamerą įsidėję juodai baltą ar spalvotą juostelę, nustatome ne tik kamerą, bet ir savo matymą, kokių motyvų ieškosime aplinkoje. Spalvų ar monochromo pasirinkimas gali būti visiškai intuityvus arba pagrįstas, priklausantis nuo asmeninio ryšio su fotografija, noro ką nors pamatyti ir perteikti.

Man visada norisi stebėti ir fiksuoti spalvinius derinius ir santykius aplinkoje, galbūt šis niuansas ateina iš tapybos praktikos. Damiano archyve galima rasti daugybę nuostabių juodai baltų kadrų, nors persikėlęs į Lietuvą daug daugiau fotografuoja spalvotai.

51

Įvairūs menininkai dalyvauja akcijoje „Spalvinam Ukrainai“ – jų sukurti plakatai spausdinami „Hands on

Press“ ir parduodami internetu, visos surinktos lėšos pervedamos organizacijai „Blue/Yellow“. Šio plakato 52 autorė – Ella Mežule. Parduotuvė: handsonpress.lt/shop.

KULTURA. KAUNAS. LT PRISTATO KULTŪROS LAUKAS JAUTRIAI Į KARĄIR MENAI ATĖJUS TAMSIAUSIAM METŲ REAGUOJA LAIKUI KULTŪRA UKRAINOJE. RENGINIAI, SKELBIAMI SIŪLO UŽUOVĖJAS, KURIOSE RAS KĄŠIAME VEIKTI IR STICHIJŲ KALENDORIUJE, GALI BŪTIRAMYBĖS PERKELTI BEI AR ADAPTUOTI GERBĖJAI, IR IEŠKANTYS JAUKUMO. Į PALAIKYMO DAR DAUGIAUAKCIJAS. RENGINIŲAKTUALIĄ KVIEČIAMEINFORMACIJĄ IEŠKOTI NUOLAT RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME ATNAUJINAMAME INTERNETINIAMEINTERNETINIAME KALENDORIUJE: KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT KULTURA.KAUNAS.LT

53

KALENDORIUS 54

Iki 11 18

Paroda „Šaltas akmens bokštas“

Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13 Pomirtinė kaukė – iškart po mirties atliktas gipsinis arba vaškinis veido atspaudas. Tai nuo seniausių laikų atliekama procedūra, kai, užgesus gyvybei, žymaus žmogaus veido bruožai užfiksuojami pomirtinėje kaukėje.

Senovės graikų ir romėnų dailėje įžymių asmenybių pomirtinių kaukių pagrindu buvo kuriami skulptūriniai portretai, biustai. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomos kai kurių lietuvių rašytojų iš gipso ar vaško pagamintos pomirtinės kaukės, kurias nuėmė žymūs skulptoriai Petras Rimša, Antanas Aleksandravičius, Rapolas Jachimavičius, Petras Vaškys ir kiti.

Parodoje – Vydūno, Vaižganto, Kazio Binkio ir kitų literatūros didžiūnų kaukės.

Iki 11 19

Paroda „4xGB“

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

Galerijos archyvo nuotr.

Iki 11 18

Paroda „Lietuvos peizažas Arūno Slapšio kolekcijoje“

A. ir P. Galaunių namai-muziejus, Vydūno al. 2

Vytautas Lagunavičius. „Sodyba“, 1996

„Parodą skiriu savo tėčio Juozo Slapšio atminimui. Peizažai buvo mylimiausia jo tematika, tad parodoje eksponuojami 25 dešimties autorių peizažai iš mano asmeninės kolekcijos. Vienas pagrindinių kriterijų, pagal kurį kolekcionuoju meno kūrinius, yra Kauno dailininkų darbai“, – teigia Arūnas Slapšys, kurio aistrą kolekcionuoti „įžiebė“ dailininko Vytauto Lagunavičiaus padovanotas paveikslas „Sodyba“.

Aidas Bareikis, Žilvinas Kempinas, Julius Ludavičius ir Ieva Martinaitytė-Mediodia parodos pavadinime užkodavo – „ketveriukė buvusiųjų „Gerųjų blogybių“. „Gerosios blogybės“ – grupė 1992-aisiais įkurta jaunųjų menininkų, legendinio Kęstučio Zapkaus kurso studentų. „Gerosios blogybės“ drąsiai eksperimentavo ir laužė nusistovėjusias normas – jie buvo svarbus reiškinys to meto Lietuvos meniniame gyvenime. Šioje parodoje pirmą kartą po trisdešimties metų keturi Niujorke gyvenantys ir kuriantys buvę grupės nariai, šiandien jau žinomi ir pripažinti menininkai susitinka bendram projektui.

Iki 11 28

Violetos Bubelytės paroda „Monospektaklis kitaip. II dalis“

Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 2

11 03–11 05

„Kaunas Piano Fest“

Festivalio įkūrėjai Robertas ir Monika Lozinskiai. Asmeninio archyvo nuotr.

Violeta Bubelytė. „Aktas 16“, 1983

Kaip Monika Krikštopaitytė rašo tekste „Kūno kalbos galimybės beribės“, Violeta Bubelytė dar nuo 1981 m. naudojasi dviem iškalbingiausiais instrumentais: vaizdu ir kūnu. Jei žodžio iš viso nereikėtų, dailės kritika, be abejo, jau būtų spazmingai nugaišusi, ypač instagramo valdymo laikais, tačiau norėdami vaizdo sukeltam jausmui ar nejausmingai idėjai, pagavę už uodegos ir atsukę snukiu į save, pažiūrėti į akis, be žodžio neišsiverstume.

Parodoje rodomi ir pastarųjų metų Bubelytės darbai, dauguma sukurti naudojant apdorotą skaitmeninę fotografiją. Visi jie atstovauja tam antram etapui, kuris nuo pirmojo skiriasi dar didesne laisve ir žaisme pirmiausia todėl, kad kūnas išlaisvintas nuo jaunystės, kuriai užkraunama tiek daug pareigų: patikti, žadinti, jaudinti, žadėti.

Jau šeštasis baltų ir juodų klavišų keliamą džiaugsmą spinduliuojantis festivalis šįkart, kitaip nei visada, vyksta ne vidurvasarį, bet juk lapkritį muzikos kuriamos šilumos reikia dar labiau! Festivalį atidarys Johanneso Brahmso ir Stasio Vainiūno muzikos koncertas Kauno kultūros centre, kuriame prie fortepijono prisijungs violončelės ir smuiko virtuozės. Šeštadienį – ypatinga paskaita „Čiurlionio simbolizmas“ Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, o festivalio uždarymui – „Trio Agora“ naujojo albumo „Hotel Tango“ sutikimo šventė Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Programa: kaunaspianofest.com

LAPKRITIS

Įvairios vietos

55

KALENDORIUS 56

Antradienis, 11 07, 18:30

Šokio spektaklis „Niekur, bet ne čia“

„Romuva“, Laisvės al. 54

11 03–11 30

Balio Buračo (1897– 1972) fotografijų paroda „Tuojau fotografuoju...“ Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Aleksoto padalinys, Veiverių g. 43

Balio Buračo nuotr.

Parodoje eksponuojamos foto drobės ir įrėmintos fotografijos, atspausdintos iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus B. Buračo stiklo ir filmo negatyvų kolekcijos. Foto medžiagoje užfiksuoti žmonės su tautiniais drabužiais – tai dainininkai, vestuvininkai, muzikantai, kuriuos nuotraukų autorius užfiksavo Aukštaitijoje, juos supančioje natūralioje aplinkoje.

Portretiniams atvaizdams būdingas surežisuotas, reportažinis siužetas ir fotografuojamo asmens sudvasinimas. Fotografiniuose atvaizduose matoma tautinių drabužių visuma ir jų detalės.

Aukštaitijos metams skirtos parodos kuratorė – Monika Gineikienė.

Lauros Vansevičienės nuotr.

„Nuepiko“ šokio trupės spektaklio centre – žmogus ir kasdienės jo transformacijos. Spektaklyje gvildenamas žmogiškosios prigimties ribotumas ir neišmatuojamas noras pažinti save bei pasaulį. Tai spektaklis apie autentiškumo, kūrybiškumo ir vidinio savęs paieškas. Spektaklyje trupės nariai įkvėpimo semiasi iš airių tapytojo Francis Bacono drobių.

Nejauki akistata su tamsiąja žmonijos puse ir dažnai tapytojo drobėse atsikartojantis „įstiklinto“ žmogaus motyvas – tampa ir spektaklio „Niekur, bet ne čia“ vedančiąja linija.

Trečiadienis, 11 08, 18:00

Koncertas „Ligeti ir vengriškas rokas“

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5 Šiais metais vienam iš reikšmingiausių šių laikų kompozitorių György Ligeti sukanka 100 metų. Jis – kūrėjas novatorius, tarsi atskira epocha, trukusi ilgiau nei visa XX a. antroji pusė, nustatinėjęs naujus standartus visose muzikinėse kryptyse, prie kurių prisiliesdavo. Broliai Motiejus ir Mykolas Bazarai koncerte atliks Ligeti etiudus fortepijonui ir net platesnę kompozitoriaus kūrinių klavišiniams panoramą, taip atskleisdami jo daugialypiškumą. Be to, Motiejus Bazaras debiutuos kaip klavesinininkas, interpretuodamas Ligeti kūrinius klavesinui, atvėrusius naujas instrumento galimybes ir priartinus jo skambesį prie triukšmų muzikos.

11 09–11 19

Europos šalių kino forumas „Scanorama“

Kadras iš filmo „Amžinoji dukra“

21-oji „Scanorama“ – rinktinės kino patirtys ir netikėti atradimai, naujausi ir įdomiausi Europos šalių filmai. Tai Tilda Swinton britų režisierės Joanos Hogg juostoje „Amžinoji dukra“, Juliette Binoche ir Benoit Magimelio duetas vietnamiečių kilmės prancūzų režisieriaus Tran Anh Hung filme „Gurmaniška aistra“, Kanų kino festivalyje įvertintoje už geriausią režisūrą. Tai rumunų kino maištininko Radu Jude satyra „Nesitikėkite per daug iš pasaulio pabaigos“, Lokarno kino festivalyje įvertinta specialiuoju žiuri prizu. Tai menininkams skirta filmų programa Salvadoro Dali, Edvardo Muncho ir Anselmo Kieferio draugijoje. Taip pat – Aistės Stonytės dokumentinė juosta „Mamutų medžioklė“ apie legendinį Jono Jurašo spektaklį Nacionaliniame Kauno dramos teatre, nepamirštamas Arūno Žebriūno serialas „Turtuolis, vargšas“ ir net Almanto Grikevičiaus „Ave, vita“ pagal vieną įdomiausių lietuviškų kino scenarijų, sukurtą neseniai mus palikusio Grigorijaus Kanovičiaus ir Vytauto Žalakevičiaus.

11 09–12 07

Paroda „Kas naujo, Aldona?“ Laikinoji M. K. Čiurlionio dailės galerija, A. Mackevičiaus g. 27

Jausmingumas. Šiuo vienu žodžiu būtų galima apibūdinti menininkės Aldonos Gustas (1932–2022), gyvenusios ir kūrusios Berlyne, bet visa širdimi atsidavusios Lietuvai, asmenybę ir kūrybą. Retrospektyvinėje parodoje atsivers įdomus ir unikalus menininkės kūrybos pasaulis – ekspozicijoje bus pristatomi ne tik dailininkės ankstyvojo laikotarpio darbai, bet ir vėlyvojo periodo kūriniai.

LAPKRITIS

Kino teatrai

Daugiau informacijos: scanorama.lt

57

KALENDORIUS

Penktadienis, 11 10, 17:30

11 10–12 10

Grafikės Aistės Ramūnaitės paroda „Meilės Pėdsekiai“ Kauno rajono muziejaus Raudondvario pilis, Pilies takas 1, Raudondvaris, Kauno r.

Lauros Sintijos Černiauskaitės knygos „Džiaugsmynas“ pristatymas

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Panemunės padalinys, Vaidoto g. 115

Vytauto Suslavičiaus nuotr.

Aistė Ramūnaitė, „Meilės Pėdsekys“, 2023, linoraižinys, A. Ramūnaitės nuotr.

Spalvotos grafikos pradininkė Lietuvoje pristato savo magišką grafikos ir tapybos pasaulį, kuriame susipina praeities paslaptys ir dabartis, kupidonai ir žibutės, liūtai ir rožės, autorės šeimos ir grafų Tiškevičių istorija. Grafikė, šių dviejų laiko gijų tarpininkė, įkvėpta daugiau kaip 500 metų skaičiuojančios savo šeimos – garsiausios žemaičių bajorų Rusteikų istorijos – ir relikvijos – grafo Alfredo Tiškevičiaus dovanotos Maldaknygės – kviečia į parodą, kurioje atsiveria visos žmogaus juslės, kur menininkė sujungia neįmanomus dalykus, ir įpainioja žiūrovą į savo be galo romantišką sielą.

„Džiaugsmynas – kaip raidynas, pilnas džiaugsmo raidžių, kaip psalmynas, kaip dienynas, dienų knyga. Džiaugsmo mums visiems taip trūksta. Ne paviršutiniško kikenimo, bet to, kylančio iš egzistencijos gelmių, kurio kūrėjai – ne mes patys.

Knygoje – 22 grynojo įkvėpimo tekstai, esukai (nuo žodžio esu, būnu) parašyti 2014–2021 metais. Juose dalijuosi savo kasdienybe, per jos smulkmenas apmąstydama egzistencinius dalykus.

O kasdienybėje juk pilna visko: buitinių reikalų, netikėtų, keistų susidūrimų, šeimos santykių, motinystės krizių, nūdienos žmogaus nerimo bei prasmės ieškojimo ir egzistencinių atverčių.

Būtis, ūmai atsiverianti verdant sriubą, patraukia į apmąstymus bei maldą. Taigi manieji esukai – panašiai gyvenantiems, mąstantiems ir jaučiantiems – apie visa tai...“, – kalba Laura Sintija Černiauskaitė. Šeštadienis, 11 11, 12:00

Ožio diena

„P.A.R.A.K.A.S“, Prancūzų g. ir L. Ivinskio g. kampas „Laukiame visų su savo tarkiais ir skardinėmis – rinksime skaniausią kugelį. Bus laužas ir kitos pramogos“, – lakoniškai į piemenavimo sezono pabaigos šventę kviečia buvusio Kauno tvirtovės parako sandėlio valdovė Vida Bliumkienė. Jos kugelio receptą rasite spalio žurnale „Kaunas pilnas kultūros“, o mes išduodame, kad į šią bendruomenės puotą geriausia ateiti alkanam.

11 13 – 11 19

Šiaurės šalių literatūros savaitė

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos skyriai ir padaliniai Nuo 11 11

Spektaklis „Kai mes būsim jauni“

Pagrindinės šios savaitės idėja – tamsoje užsidegti žvakes ir skaityti Šiaurės šalių literatūros kūrinius.

Vaikai kviečiami į skaitymus „Auštant“, o suaugę – į „Sutemų valandos“ skaitymus. Dėl ypatingos savo atmosferos ir žvakių šviesos, Šiaurės šalių literatūros savaitės renginiai yra bibliotekos lankytojų, o ir bibliotekininkų, vieni mylimiausių. Šiaurės šalių literatūros savaitė yra Šiaurės šalių asociacijų „Norden“ sąjungos vykdomas projektas. Šių metų tema – „Kalėdos Šiaurėje“.

Aleksandro Špilevoj spektaklyje pagal naują Daivos Čepauskaitės pjesę spalvinga senukų kompanija susirenka į savo jaunystės draugo laidotuves. Jie turi tiek daug ką prisiminti, tiek daug apie ką pasišnekėti. Tik laiko nedaug…

Komiškame spektaklyje gausu humoro, jaunystės prisiminimų ir nuostabių vyresnės kartos teatro aktorių.

Scenoje – auksinė teatro karta: Vilija Grigaitytė, Liubomiras Laucevičius, Jūratė Onaitytė, Inesa Paliulytė, Algirdas Pintukas, Liucija Rukšnaitytė, Lili Stepankaitė.

Programa: kaunas.mvb.lt

LAPKRITIS

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Repertuaras: dramosteatras.lt

59

KALENDORIUS

11 14–11 19

Tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis „IŠ ARTI“

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5 Spalio mėnesį startavęs šiuolaikinės muzikos festivalis kviečia į dar tris koncertus ir siūlo tiek naujų, tiek gerai pažįstamų muzikinių interpretacijų, nenukrypstant nuo pagrindinės savo misijos – plėtoti profesionalios muzikos kultūrą. Šių metų festivalio akcentu taps lapkričio 14 d. vyksianti muzikinio spektaklio-performanso „Aušra Foucault šešėlyje“ premjera.

Lapkričio 15-ąją festivalio lankytojus džiugins koncertas, skirtas kompozitoriui Teisučiui Makačinui, o lapkričio 19-ąją „IŠ ARTI“ pakvies susitikti su kompozitore Zita Bružaite ir jos muzika.

Ketvirtadienis, 11 16, 18:00

Parodos „Drobė dėžutėje“ atidarymas

LDS Kauno skyriaus galerija „Drobė“, Drobės g. 62

Daugiau: isarti.lt

Trečiadienis, 11 15, 19:00

Koncertas „RECYCLING BASTARDS“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1

Tomo Tereko nuotr.

Naujoje koncertinėje programoje ansamblio „Synaesthesis“ atlikėjai Arminas Bižys ir Simonas Kaupinis savitai žvelgia į Lietuvos kompozitorių įrašus, juos interpretuodami, komponuodami ir pritaikydami naujam atlikimui. Ieškodami santykio su Lietuvos šiuolaikine muzika, pučiamųjų duetas sukūrė muzikinį takelį, paremtą įvairių Lietuvos kompozitorių kūriniais, o atlikimo metu muzikantai pasitelkia skirtingas kompozicines technikas bei improvizaciją, sukurdami naują įvairialypę kompoziciją.

Dėžutė – svarbių daiktų saugojimo vieta. Dažniausiai jose laikome viską, kas yra panašaus pobūdžio – maistas, papuošalai, įrankiai. Bet ar galima sutalpinti galeriją į dėžutes?

Tokia idėja kilo norint pristatyti galeriją ir jos menininkus ne tik Kaune, bet ir kituose Lietuvos miestuose ar užsienyje. Esant dideliems transportavimo kaštams, sunku išvežti autorių kūrinius į tolimesnius miestus arba kitas šalis, todėl dėžutės formatas tapo išeitis. Kartu dėžutės taps instaliacija ir taip pagyvins įprastą, tradicinį eksponavimą. Dėžučių instaliacija ir turinys leis artimiau susipažinti su Kauno tapytojais, skulptoriais, tekstilininkais, odininkais ir jų darbais. Ekspozicija žada patenkinti ne tik meninį alkį, tačiau ir praplėsti žinias apie žymius Kauno miesto menininkus, parodyti, kokia įvairi ir didžiulė yra ši bendruomenė.

Ketvirtadienis, 11 16, 20:00

„Sheep Got Waxed“ koncertas

Senamiestyje svečiuosis grupė, jau 12 metų sugebanti drumsti muzikinius vandenis ir būti itin keista. Gitara, saksofonas ir būgnai akompanuojami įvairių efektų ir skaitmeninės perkusijos, tad trijulės muzika techniškai ir kompoziciškai sudėtinga.

Visgi stebinančiai šviežia džiazo, elektronikos ir pankroko kombinacija – draugiška bet kokiai smalsiai ausiai.

Šeštadienis, 11 18, 20:00

„Toms Rudzinskis ABYSS“ ir „Kemaca Kinetic“ koncertas

„Teatro klubas“, Vilniaus g. 22 Latvių džiazo saksofonistas Toms Rudzinskis savo elektroakustinį kvintetą subūrė Berlyne – tai ypač ritmingas, ekspresyvus, melodingas džiazo, roko ir šiuolaikinės muzikos lydinys. Danai „Kemaca Kinetic“ – futuristinio roko, džiazo ir drum’n’bass trio, į Kauną atvešiantis debiutinį savo albumą.

11 16–02 18

Paroda „Modris Tenisonas: judesys ir ženklas“ Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

Modris Tenisonas (1945–2020) – latvių kilmės režisierius, pirmos profesionalios pantomimos trupės įkūrėjas buvusioje Sovietų Sąjungoje (1966 m.). Jo spektaklių forma prasilenkė su tuometiniu oficioziniu meno supratimu, trupės pasirodymai neatitiko nei teatro, nei šokio koncepcijos. Akstinu stabdyti veiklą tapo 1972 m. Romo Kalantos susideginimas – tuo metu muzikiniame teatre kaip tik vyko trupės spektaklis. Režisierius turėjo palikti Lietuvą ir grįžti į gimtąją Rygą.

Menininkui mirus, liko piešinių, eskizų, baltiškų ženklų tyrimų, taip pat pantomimos vaizdo įrašų archyvas. Modrio sūnus Peteris, ilgą laiką dirbęs kartu su tėvu, tapo jo veiklos tęsėju. Taip pat – šios parodos architektu, dizaineriu ir idėjos autoriumi.

Antradienis, 11 21, 19:00

Lietuvos kino klasika bibliotekoje: „Adomas nori būti žmogumi“

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Kadras iš filmo

Ikikarinis Kaunas. Pagrindinis filmo herojus Adomas – jaunas gražus vyras, turintis dailią merginą Liucę.

Jie svajoja išvykti į tolimą egzotišką Amerikos šalį, kur išsipildytų jų gražaus gyvenimo fantazijos.

Adomui pagaliau pavyksta įsidarbinti emigracijos biure ir pradėti kaupti pinigus bilietui į Buenos Aires, tačiau vargu ar svajonėms lemta išsipildyti. Filmas sukurtas pagal Vytauto Sirijos Giros romaną „Buenos Airės“. Režisierius Vytautas Žalakevičius.

LAPKRITIS

„OLDMAN Kaunas“, Rotušės a. 20

61

KALENDORIUS 62

Nuo 11 24

Filmas „Praėję gyvenimai“ (Past Lives) Kino teatrai

Ketvirtadienis, 11 23, 18:00

Spektaklis „Gyvuliai“ Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Kadras iš filmo

Korėjiečių kilmės kanadietės Celine Song režisūrinio debiuto premjera įvyko Sandanso festivalyje. Kritikai sutaria, kad filmo apie po dvidešimties metų vienai lemtingai savaitei susitikusius vaikystės draugus stiprybė – žmogiškame mastelyje, nuoširdume bei personažuose, su kuriais lengva tapatintis.

Tomo Tereko nuotr.

„Kaip jaunam žmogui išmokti atsakyti už savo veiksmus?

Kada reikėtų pastovėti už savo įsitikinimus, o kada nusileisti? Kada ir kaip tokias problemas spręsti galėtų padėti suaugę ir ar visada tėvų įsikišimas padeda?“, – klausia pjesės autorė ir spektaklio režisierė Goda Simonaitytė. Čia jaunuoliai yra atskleidžiami kaip instinktyvūs gyvūnai, kuriuos mokykla bando įstatyti į „žmogiškumo“ rėmus.

Tačiau jų drąsa, veržlumas, troškulys patirti kuo savarankiškesnį gyvenimą, noras patiems išspręsti savo problemas daro juos jautresniais, o kartais – net ir brandesniais už suaugusiuosius.

11 24–11 26

Architektūros festivalis vaikams „Kur gyvena architektūra?“ Kauno centrinis paštas, Laisvės al. 102

Festivaliu norima vaikus supažindinti su architektūros sąvoka, pristatyti jos svarbą, parodyti, kad architektūra supa mus visose gyvenimo srityse ir tuo pačiu akcentuoti didžiulę jos įtaką mūsų gyvenimui. Taip pat vaikai kviečiami galvoti apie savo gyvenamąją aplinką ir nebūti abejingiems vykstantiems procesams, suprasti, kad jie patys gali kurti, tyrinėti, ieškoti idėjų ir jas įgyvendinti.

Dėl šios priežasties surengtas ir architektūros konkursas vaikams, kurio rezultatai bus pristatyti festivalio metu.

Programa: architekturosfestivalis.lt

Šeštadienis, 11 25, 12:00

Spektaklis „Nykstantys žmogeliukai“

Donato Stankevičiaus nuotr.

Režisierę Agnę Sunklodaitę šiam spektakliui įkvėpė Australijoje gyvenanti pedagogė, populiarių vaikiškų knygelių autorė Elizabeth Mary Cummings. Šešėlių teatro principu čia pasakojamos jaudinančios kelių šeimų istorijos kviečia kitu kampu pažvelgti į gyvenimo metamus iššūkius ir ieškoti šviesos net tamsiausiame danguje.

Antradienis, 11 28, 10:00

Kauno menininkų namų gimtadienis „Meninink* sapnas“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1

Šeštadienis, 11 25, 18:00

Miuziklas „Mano puikioji ledi“

Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91 Šis visame pasaulyje garsus kūrinys Niujorke pastatytas 1956 m., ir tai buvo vienintelė ir nepakartota kompozitoriaus Frederick Loewe ir libreto autoriaus Alan Jay Lerner sėkmė. Libretas parašytas pagal airių kilmės anglų dramaturgo G. B. Shaw pjesę „Pigmalionas“ (1912). Ji pasakoja apie šiukšlininko dukterį, kalbančią gatvės žargonu, ir profesorių, susilažinusį, kad per pusę metų išmokys merginą kalbėti dailia literatūrine kalba – taip ji tapsianti tikra ledi. Šio satyrinio kūrinio kaunietiškosios versijos režisierė – Viktorija Streiča.

Vytauto Paplausko nuotr.

Gimtadienio proga lauks programa, atspindinti Kauno menininkų namų veiklų įvairovę – tai kultūros pusryčiai, ekskursijos po tarpukariu statyto pastato erdves ir net 4 val. trunkantis LAUKKU meninink/ų/ių kolektyvo performansas. Dieną vainikuos koncertas.

Programa: kmn.lt

LAPKRITIS

Kauno valstybinis lėlių teatras

63

Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1

kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt

KAUNAS PILNAS KULTŪROS MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE ( P L A T I N A M A S N E M O K A M A I ) AUTORIAI: Airida Rekštytė, Algirdas Šapoka, Andrius Vaškevičius, Artūras Bulota, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Donatas Stankevičius, Emilija Visockaitė, Justė Vyšniauskaitė, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Monika Balčiauskaitė, Tadas Vincaitis-Plūgas.

TIRAŽAS 2300 EGZ.

ISSN 2424-4465

GLOBOJA:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

LEIDŽIA

2023 nr. 11 (99)