ŽIEMOS PRANAŠAS: KUGELIS SKARDINĖSE
BIČIŲ UŽKALBĖTOJAS PAULIUS
BRIEDŽIO LŪPOS, MENKĖS LIEŽUVIS IR SMEGONEZAS
VAISTINĖ – „VILTIES“, ARBATINĖ – IŠ NEVILTIES
„SKLIAUTO“ IR KERAMIKŲ? 30 36
KAS BENDRA TARP
ŽUVIES PYRAGĖLIAI IR BURBULINĖ ARBATA
PAS MAMĄ NATALIJĄ
KALENDORIUS
Maždaug tiek reikia gyvenimui, yra sakęs Jonas Mekas. Tada pridėjo: „Ir muzikos, ir vyno. Ir viskas yra stebuklas.“ Iš šio sąrašo tik obuolys gali tiesiog pumptelėti galvon (ir netgi įkvėpti vieną kitą atradimą), visi kiti gyvenimiškieji stebuklai – jau žmogaus išmonės ir nusiteikimo reikalas.
Būtų per drąsu teigti, kad Mekas pats kimšdavo dešras ar spausdavo sūrį, bet lietuviškai virtuvei abejingas tikrai nebuvo. Filmininko dukra Oona yra pasakojusi, kaip namuose SoHo abu su broliu lapnodavo tėčio keptus bulvinius blynus – vienintelį patiekalą, kurį jis gamindavo, o receptą buvo išmokęs iš savo mamos. Oona tvirtino, kad tai skaniausi blynai pasaulyje. Duoną gi Mekas pirkdavo kepyklėlėje „Vesuvio“. Bet užteks apie tą Niujorką, negrįžtamai pasikeitusį. Valgyti norime čia ir dabar, Kaune, kurio gastronominis žemėlapis mainosi kasdien ir priklauso ne tik nuo sezonų, bet ir nuo ekonomikos svyravimų bei migracijos.
Tokią vasarą, kokia buvo pastaroji, patogu balansuoti tarp ledų ir šaltibarščių arba uogų ir agurkų, o
rudenį nori nenori tenka pasigaląsti peilius, nuvalyti voratinklius nuo virtuvės prietaisų ir susirasti skustuką. Kaipgi be bulvių visais įmanomais pavidalais? Šančiuose kepamam kugeliui, kaip sužinosite versdami receptams dedikuotą spalio numerį, nei orkaitė, nei krosnis nėra būtina, ir netgi be blėkos galima apsieiti (beje, persikėlus per Nemuną jau sakoma blėta).
Mekas kepė skaniausius blynus, o žurnale paaiškės pačių skaniausių barščių paslaptis. Žinoma, ukrainietiškų. Atsivalgiusiems mūsų regiono patiekalų – šis tas marinistiškai taivanietiško, taigi nors egzotika, bet labai draugiška Lietuvai. Paprastos kilmės, bet egzotiškos sudėties patiekalas – smegonezas, kuriam reikiamų ingredientų, kaip atskleidžia straipsnio apie subproduktus herojė, rasite Girstupio turguje. Ne vieną, o visus keturis patiekalus, kuriems prireiks medaus, pristato miesto bitininkas – aha, tas medus gali atkeliauti ir nuo „Žalgirio“ arenos stogo. Dar du itin kaunietiški tekstai – apie bohemos pilnatve tris dešimtmečius besirūpinantį „Skliautą“ ir jo troškinį bei vienintelę tokią galaktikoje „Vilties vaistinės“ arbatinę ir grikių zrazus.
AGNĖ SADAUSKAITĖ
„URBANBEE.LT“ ARCHYVO NUOTR.
Straipsnį pradėsiu kvepiančiu gėlių bombos receptu. Jums reikės molio, gėlių sėklų ir žemių. Sumaišykite ingredientus, suformuokite rutuliuką. Leiskitės į klajones po miestą ir radę žalią veją ar apleistą žemės lopinėlį, rutuliuką ten ir išmeskite. Jau po kelių savaičių galėsite mėgautis miniatiūrine gėlių pieva. Panašias gėlių bombas 8 dešimtmečio Niujorke pradėjo mėtyti Liz Christy, menininkė ir miesto sodininkavimo pradininkė, tokiu būdu kovojusi su miesto stagnacija ir betono džiunglėmis, pasiglemžiančiomis vis daugiau žaliųjų erdvių.
Dabar jau 2023-ieji, Lietuvoje miestai auga, juose puoselėjami parkai ir želdynai, bet mėtyti gėlių bombas vis tiek patariama, tik jau dėl kitų priežasčių –miesto bitininkas ir „Urbanbee.lt“
įkūrėjas Paulius Chockevičius tikina, kad tai būdas prisidėti sprendžiant šių laikų problemą – bičių populiacijos mažėjimą.
„Urbanbee.lt“ svetainėje pasitinka Alberto Einsteino citata, teigianti, kad, išnykus bitėms, žmonija tegyvuotų ketverius metus. Pokalbio metu Paulius svarstė, kad galbūt tiek neprireiktų, pakaktų ir dvejų metų. „Urbanbee.lt“ komanda daug prisideda prie to, kad tokios prognozės neišsipildytų. Jie yra miesto bitininkai, kurie bičių avilius įkurdino gan neįprastoje aplinkoje –ant miesto pastatų stogų. Paulius ir komanda šį tradicinį amatą sujungė su aplinkosaugos, verslo ir inovacijų
žiniomis, jie ne tik įkurdina, prižiūri bites, renka medų, bet ir teikia konsultacijas, rengia degustacijas, pardavinėja medų ir kitus bičių produktus, veda edukacinius užsiėmimus ir netgi moko šio amato.
Kaip ir kada bitutės atskrido į „Urbanbee.lt“ įkūrėjo Pauliaus gyvenimą? Vyras pasakoja, kad bitininkyste susidomėjo seniai, dar vaikystėje, tačiau gyvenimo veiklas su tuo susiejo tik vėliau, 2014 metais dirbdamas finansų sektoriuje Londone. Šiame mieste, kaip ir keliolikoje kitų megapolių, jau veikė ir buvo gan stipriai išvystyta miesto bitininkystė. Paulius mokėsi bitininkavimo Londone, vėliau Varšuvoje ir Lietuvos bičių ūkiuose. Lietuvoje „Urbanbee.lt“ veiklą pradėjo 2019 metais – tuomet ant „Babilono“ viešbučio stogo buvo užkelti pirmieji bičių aviliai. Dabar jų galima rasti ne tik įvairiose Kauno, bet ir Vilniaus, Rygos, kitų miestų vietose. Tiesa, Kaunas pirmauja netikėtomis lokacijomis, bičių avilių čia galima rasti net ir ant „Žalgirio“ arenos baseino stogo. Įdomu ir tai, jog šioje vietoje bitės įkurdintos landšafto dizaino festivalyje „Magenta“ 2022 m. dalyvavusio japono Kazuhiro Yajimos sukurtuose aviliuose. Juos inspiravo
Kauno modernizmo architektūros ikonos – Kristaus Prisikėlimo bazilika, Kauno centrinis paštas ir KTU centriniai rūmai. Kitąkart eidami pro šalį nepamirškite apsidairyti – aviliai puikiai matomi praeiviams.
Paulius neslepia, kad pradžioje „Urbanbee.lt“ veikla buvo sutikta skeptiškai – juk įprastai bitininkystę įsivaizduojame idiliškame kaime prie spalvotų avilių, bites ganant žilagalviui senoliui. Visgi pirmieji aviliai buvo medžių drevėse, bitininkai medų ne rinko, o kopinėjo. Aviliai buvo nuleisti ant žemės dėl pačių bitininkų patogumo. Miesto bitininkai turėjo griauti ir kitus mitus, kad bitės agresyvios, kad mieste renkamas medus yra užterštas, o pačios bitės neišgyvens. „Miestuose surenkamas medus siunčiamas į sertifikuotas laboratorijas užsienyje, jis tiriamas dėl sunkiųjų metalų, pesticidų. Kokybiniai rodikliai yra aukšti. Kaimų laukuose naudojama nemažai pesticidų, tad juose surenkamas medus nebūtinai yra geresnis. Beje, žmonės vertina miesto medų, nes jį vartodami gali gauti jų aplinkoje esančių žiedadulkių, taip pripratindami organizmą ir mažindami alerginį poveikį“, – sako Paulius.
Kaip išsirinkti tinkamą, kokybišką medų? Miesto bitininkas pirmiausia rekomenduoja pirkti medų ne iš prekybos centrų, bet tiesiogiai iš vietinių bitininkų. Svarbu bitininką pažinti, suprasti jo vertybes, kiek jam ar jai rūpi bitės bei jų gyvensena, kokias priemones ir preparatus naudoja. Paulius įspėja, kad jei bitininkas nau doja senus cinkuotus įrankius, tarkim, cinkuotą surūdijusį medsukį, tuomet medus gali būti užterštas sunkiaisiais metalais. Miesto bitininkas pasakoja, jog medus – vienas jautriausių maisto produktų ir jis dažnai padirbinėjamas, bitėms tiesiog duodamas perdirbti sirupas, kartais gaminamas medaus produktas, kuris iš tiesų tėra sirupas su dažikliais ir skoniais. Yra ir vienas paprastas būdas patikrinti medaus kokybę. „Jeigu medus padarytas iš sirupo, į puodelį įleidus jis iškart
vos palietęs vandenį pasiskleis. Tikras medus turėtų nutekėti iki pat dugno ir neišskysti, kol nėra išmaišomas. Dargi dažnai pastebiu, kad lietuviams tikras geras medus – kietas, turintis raštą, o tai iš tikrųjų tėra gliukozės-fruktozės išsiskyrimas. Yra toks medus lipčius, vienas kokybiškiausių, turintis gausybę mikroelementų, jis gaunamas iš medžių išskyrų arba amarų ir netgi žiemą gali išlikti skystas, nesusikristalizavęs. Tokį medų geriausia įsidėti į burną ir leisti jam ištirpti arba palaikyti po liežuviu, nes mikroelementus tuomet galime įsisavinti per kraują.“
Kalbai pasisukus apie saldžius dalykus, turėtų suklusti dviejų didžiųjų Lietuvos miestų smaguriai – „Urbanbee.lt“ siūlo unikalią galimybę paragauti Kauno ir Vilniaus miestų! Tai gan paprastas būdas nuspręsti, kuris miestas tinkamesnis jūsų skoniui. Paulius sako, jog kauniečių ir vilniečių bičių renkamo medaus skonis išties skiriasi. „Kaune yra nuostabi, liepų pilna Laisvės alėja, tad Kauno medus pasižymi labai stipriu liepų skoniu, turi žaliosios citrinos ir mėtų poskonį. Pavasarinis Kauno medus taip pat išskirtinis – tai miesto sodo skonis, nes Kaune daug nuosavų kiemų ir sodų, tad daug obelų, vyšnių. Vilniaus mieste šiais metais surenkamas rykštenių medus, taip pat dažnai būna lipčiaus, nes auga daug pušų ir kitų spygliuočių.“
Medus nėra vienintelis iš bičių darbo gaunamas produktas. Štai bičių pikis yra statybinė medžiaga, kuria bitės dezinfekuoja avilio sieneles, balzamuoja tarpus, o bičių duonelė – fermentuotos žiedadulkės, sumaišytos su bičių medumi, pikiu ir kitais fermentais. Kaip derėtų vartoti šiuos du dalykus? „Bičių pikis – stipri antibakterinė priemonė. Pikį galima naudoti įvairiai – gabaliuką galima uždėti ant skaudančio danties, leisti jam ištirpti. Geriausia gaminti pikio tinktūrą, ją vartoti lašeliais, gerklę prasiskalauti, dezinfekuoti žaizdas, gydyti grybelius, karpas. Ji tinkama gydyti ir skrandžio opoms, bet vidiniam vartojimui tinktūra neturėtų viršyti 80 % alkoholio“, – pasakoja Paulius ir priduria, kad bičių pikiu stiprindamas
organizmą jau beveik pamiršęs apie gerklės skausmą. Bičių duonelė –irgi puikus produktas imunitetui palaikyti. Bitininkai jį vertina kaip vitaminų šaltinį, turintį vitaminų K, B12, C, aminorūgščių. „Sportininkai dažnai naudoja duonelę kokteiliuose kaip natūralų baltymų šaltinį. Bičių duonelė mažina cholesterolio kiekį. Bičių duonelės galima tiesiog užsibarstyti ir paskaninti salotas, sumuštinius, košes, glotnučius. Tai suteiks kiek įmantresnio skonio. Taip pat galima vartoti ir žiedadulkes – pirminį produktą, jos tinka, jei žmogus negali valgyti fermentuoto maisto“, – priduria Paulius.
Prieš neriant į Pauliaus mėgstamus receptus, dar pasiteiravau, koks patiekalas būtų mėgstamiausias pačių bičių. Paulius prisiminė, kaip Anglijoje picerijos reklamai dresavo bitę, – dėl to jį praminiau ne tik miesto bitininku, bet ir bitučių užkalbėtoju. „Iškart toptelėjo šis prisiminimas, tad manau, kad bitėms geriausia kombinacija būtų žiedadulkių pica su liepų medaus kokteiliu.“ Skamba kaip puikus derinys, o patingėję iškepti picą, kiekvienas mūsų gurmanes bites galime pradžiuginti įrengę vandens girdyklas, paberdami kiemuose ir soduose medingų ar žydinčių augalų sėklų bei, žinoma, privengdami naudoti pesticidus ir herbicidus. Tai padės ne tik bitėms, bet ir mūsų pačių sveikatai. Dar visada kišenėse galite turėti ir kelias gėlių bombas miestui paspalvinti – jos, tikiuosi, ilgainiui taps vienintelėmis bombomis, kurias mėto žmonės.
Iš daugybės galvoje dūzgiančių receptų Paulius nusprendė pasidalinti keliais itin universaliais ir paprastais. Paulius ir jo šeima jau seniai nebevartoja baltojo cukraus, o patiekalus saldina pačių rinktu medumi. Jam vardijant receptus, tegalėjau džiaugtis, jog kalbamės po sočių pietų, tačiau jau kitą dieną bėgau rinkti obuolių ir klausiausi tyliai murkiančio skrandžio, kol orkaitėje gražiai skrudo medaus pyragas.
• Obuoliai ir / arba kriaušės
• (galima keisti uogomis)
• Sviestas
• Miltai
• Medus
• Druska
• Papildomai: migdolų drožlės,
• avižinės kruopos, vanilės ekstraktas,
• citrina, cinamonas
Vaisius / uogas pasmulkinti, sudėti į puodą, įpilti šlaką vandens, sukrėsti didelį šaukštą medaus, žiupsnelį cinamono, citrinos žievelės ir lengvai pakaitinti, kol vaisiai / uogos išleis sultis ir suminkštės. Kol kaista puodas, galima pasigaminti trupininę tešlą: sviestą ir miltus sudėti ir gniaužyti, kol pasidarys trupiniai, galima įdėti šiek tiek medaus, druskos, įmaišyti vanilės ekstrakto, migdolų drožlių ar avižinių dribsnių. Viską gerai išminkyti. Į kepimo skardą supilti vaisių / uogų viralą, ant jo berti trupinius ir šauti į iki 180 °C įkaitintą orkaitę
30 minučių arba kol viršutinis pyrago sluoksnis taps šviesiai auksinės spalvos. Galima patiekti su ledais, grietinėle arba tiesiog šaukštu naminės grietinės.
• Čili pipirai
• Česnakas
• Aliejus
• Medus
Ant keptuvės aliejuje pakepinti čili pipirus, įdėti česnako. Apkepinus ir išjungus ugnį, įdėti šaukštą medaus ir išmaišyti. Tai užpilas, tinkamas tortilijoms, sumuštiniams, kepsniams.
• Sojos padažas
• Česnakas
• Imbieras
• Medus
Ant keptuvės pakepinti sojos padažą, česnaką ir imbierą. Apkepinus ir išjungus ugnį, įdėti šaukštą medaus ir išmaišyti. Jei naudojamas kaip marinatas, tuomet ingredientų apkepinti nereikia, o visus tiesiog sumaišyti.
• Jogurtas
• Ispaninio šalavijo sėklos
• Medus
• Šilauogės
Susluoksniuoti turimus ingredientus (jogurtas, šalavijo sėklos, medus, uogos). Palaikyti kelias valandas, kol sėklos išbrinks.
Šiuose receptuose medus yra apdorojamas aukštoje temperatūroje, tad knietėjo išsiaiškinti, ar visgi galime kaitinti medų, ar vertėtų to vengti. „Medus iki 40 laipsnių gali būti lengvai šildomas. Virš 40 laipsnių pradeda išsiskirti cheminės medžiagos, bet tik per ilgą laikotarpį, maždaug 2–3 dienas. Visai kas kita, jei medus iškart dedamas į 90 laipsnių ar aukštesnę temperatūrą, nes tuomet iškaitiname visas gerąsias medaus savybes, tačiau saldumo efektas lieka. Nereikia bijoti gaminti patiekalų su medumi dėl to, kad dingsta medaus savybės, –tai tiesiog puiki ir sveika alternatyva baltajam cukrui.“
Laura Galkinaitė – kulinarinio tinklaraščio „Bulviukose.lt“ autorė, savo kūrinius skelbianti ir feisbuko grupėse „Grybų receptai“ bei „Subproduktų receptai“. Moteris yra dirbusi Kauno restoranuose „Daugirdas“ ir „Uoksas“, tuomet kvietė į savo dešraininę „ManGi Hot Dogs“. Prieš keletą metų kaunietė išsikraustė į kaimą: „Nusipirkome sodybą prie Druskininkų, iš pradžių ten būdavome tik savaitgaliais, vėliau tas laikas ilgėjo, perkėlėm čia verslą, dabar esame tikri kaimiečiai, nors kartais trūksta to miesto „vaibo“.“
Močiutės, kuri gamindavo tortus pagal užsakymus, garbei Laura yra pasidariusi tatuiruotę. Jos ranką puošia pyrago receptas. Įkvėpta šeimos moterų, nuo vaikystės gamina ir pati tinklaraštininkė. O kodėl „Bulvių košė“? „Tiesiog random pavadinimas, kurį sugalvojo mano vyras. Sesė kadaise padovanojo interneto domeną, kuris buvo susijęs su mezgimu, ten keldavau savo rankdarbius, o vėliau pradėjau ir patiekalų receptus publikuoti.“ Moteris teigia, kad pirmiausia tiesiog norėjo turėti sau receptų knygą kompiuteryje, nes taip atrodė patogiau, moderniau nei užsirašinėti į sąsiuvinį. Bet, padidėjus lankytojų srautui ir išpopuliarėjus socialiniams tinklams, idėja pasikeitė.
Pirmas tinklaraščio įrašas siekia 2011 metus, šiandien čia galima rasti beveik tūkstantį receptų. Kas tiek patiekalų valgo? Laura juokdamasi sako, kad ji su vyru: „Man labai nepatinka, nuobodu antrą kartą tą patį gaminti.“ Apie pusė receptų jos virtualioje knygoje –autoriniai, kiti – pasiskolinti: „Nematau problemos imti autentišką receptą ir jį adaptuoti sau.“ „Bulvių košė“ startavo sulig pirmąja maisto tinklaraštininkų banga, kaip ir „Nidos receptai“, „Sezoninė virtuvė“. O vienas pirmųjų Lauros favoritų – senovinių, istorinių receptų atkūrimu garsėjantis Giedrius Vilpišauskas, iš tinklaraštininko virtęs ir rašytoju, knygos „Virtuvės užkariavimo menas“ autoriumi.
Laura labai mėgsta kulinarines knygas. „Turiu didelę receptų knygų biblioteką, nuo grindų iki lubų, bet, kaip kiti daro rūbų spintų revizijas, taip aš darau šios –pasilieku tik pačias pačiausias.“ Labiausiai vertina temines knygas, pavyzdžiui, apie konkrečią šalį ar patiekalą. „Tarkim, pasiimu knygą apie pudingus ir išstudijuoju temą nuo A iki Z.“ Bibliotekoje – trys knygos apie subproduktus, o štai autoriniai virtuvės šefų leidiniai
pašnekovei nelabai patinka: „Jie kaip ir apie viską, bet ir apie nieką.“
Taigi subproduktai. Kodėl jie yra Lauros arkliukas, suprasti padės ir tvarumo filosofija: „Reikia visą gyvulio mėsą suvalgyti, gerbti ir nieko neišmesti. Bet yra ir kitas kampas – man tiesiog nuobodi paprasta mėsa. Kiekgi būdų tą kepsnį gali iškepti? O subproduktai atveria labai daug galimybių, skonių amplitudė labai plati. Neseniai atradau kiaulių smegenis plutelėje su sweet chili padažu, – kosmosas. Tai va tokie maži atradimai labai veža.“
Atsiverčiame Lauros tinklaraštį ir tyrinėjame, ką galima valgyti. Kiaulienos – smegenys, kojos, ausys, uodegos, liežuviai, plaučiai, inkstai, širdys, galvos, taukai, lašiniai, oda, iš kraujo gaminamos dešros, verdamos sriubos. Jautienos, veršienos – kepenys, liežuviai, smegenys, uodegos, plaučiai, inkstai, širdys, skrandžiai, lajus, čiobrelinė liauka, cukrinių kaulų smegenys, tešmuo, sėklidės. Avienos –smegenys, uodegos, liežuviai, plaučiai, inkstai, širdys, galvos, sėklidės, lajus. Paukštienos – kepenys, skiauterės (gaidžių), kojos, oda, liežuviai (ančių), skrandžiai, riebalai, galvos (ančių), plaučiai. Iš visų šių gyvūnų kaulų verdami sultiniai. Žuvies valgomi gali būti net liežuviai (menkių). Bebrų valgomos uodegos. Briedžio – lūpos!
Norėdama įsigyti subproduktų iš Druskininkų moteris keliauja į gimtąjį Kauną. „Girstupio turgus labai geras, keliose vietose radau smegenų, kurių kitur deficitas. Dar yra centrinis turgus „Urmo“ miestelyje, tada, sako, geras skyrius yra Zanavykų turguje. Šiaip Kaune nesunku rasti subproduktų, pavyzdžiui, kiaulės blužnį perku „Norfoje“. Paprastai tiesiog važiuoju į Kauną ir grįžtu su subproduktų maišu, tada prasideda kūryba.“
Skaitinėjant receptus nesunku pastebėti, kad tinklaraštininkė mėgsta derinti skirtingų rūšių mėsą. „Kinijoje populiaru taip miksuoti – tarkime, sultinius verda iš kelių rūšių mėsos, pas mus nelabai kas gamina kiaulienos sultinį su vištienos kaulais, nors tai labai tinka gaminant sriubas ar padažus. Tad nebijokite maišyti. Tinklalapyje rasite tokių derinių kaip triušiena su kiaulių uodegomis, kiaulių kojos su aštuonkojų kojomis ar jautienos ir austrių pyragas.“
Net aukščiausios rūšies mėsa be ko nors žaliuojančio ar žaliavusio bus tiesiog mėsa. Kad taip nenutiktų, Laura sukūrė nemokamą skaitmeninį leidinį „Laukiniai valgomi augalai“. „Tuo metu tai buvo ant bangos, su sese viską rinkom ir valgėm, tada nusprendėm parengti knygelę – nors planavom ją kaip primintuką pačioms, išėjo naudinga visiems. Nors žoliauju dabar rečiau, pavasarį visada pasirenku dilgėlių, rūgštynių, gysločių. Beje, su gysločiu pavyko labai geras rytietiškas bowl tipo patiekalas – kiaulių liežuvių užkandis su gysločiais ir kimči. Tikrai nustebino, gaminau dar kelis kartus.“
Paklausta, ar nepasiilgsta restoranų rutinos, Laura atsako taip: „Kepa kotletas keptuvėj ir aš laiminga į jį žiūrėdama, o ne organizuodama darbus ir visokius popierizmus. „Uokse“ dirbdama sekdavau visokius pasaulinio garso šefus, tendencijas, bet vėliau supratau, kad tai ne man, ir grįžau prie naminio comfort food. Apskritai dažniausiai į restoranus einama pavalgyti šildyto maisto, aš geriau namie pasigaminsiu. Na, gerai, ne visur taip, ne visur…“ (juokiasi)
Laura gyvena Dzūkijoje, kalbamės rudenėjant, tad grybų temos išvengti sunku. Visgi tai labiau jos sutuoktinio pomėgis: „Jis entuziastas, mėgsta ką nors nauja rasti, atpažinti, paragauti –man belieka pagaminti ir pasidalinti, bet, kaip minėjau, visgi subproduktai man yra svarbiausi.“ Taigi ar Kaune būtų sėkmingas subproduktų restoranas?
„Nemanau. Man dirbant restorane bandydavom dienos pietums siūlyti kepenėlių, vištos širdelių – čia nei jokia egzotika, nei kas modernaus, bet lankytojai, švelniai tariant, nebūdavo sužavėti“, – prisimena pašnekovė. Pavyzdžiui, Anglijoje subproduktai vertinami, restorano meniu gali rasti keptą čiobrialiaukę (tai krūtinės ląstoje esanti užkrūčio liauka, kurioje bręsta kaulų čiulpų ląstelės), o pas mus jos net turguje nerasi. Taip yra todėl, kad britai gerbia savo tradicijas, o Lietuvoje sovietų okupacija skonio istoriją gerokai apgriovė: „Vėliau – picos ir viskas, kas svetima, atrodo, kad iki šiandien dar jų neatsivalgėm, nors dabar pamažu jau pradedama grįžti į tą tikrą tautišką virtuvę, kurioje ne tik cepelinai ir šaltibarščiai.“ Kulinarė kritiškai vertina šiandien populiarią skandinavišką gastronomijos kryptį, nes noras lygiuotis jai primena apie nepilnavertiškumo kompleksą. „Kodėl negalima stovėti ant savo tradicijų pagrindo? Galbūt ateis laikas ir suaugsime.“
Tai labai netradicinis, švelnus ir pikantiškas padažas. Recepto autorius Chrisas Cosentino jį vadina „brainaise“ (nuo žodžio „hollandaise“).
Aš sulietuvinau į „smegonezą“. Tikrai labai skanu! Kadangi smegenyse daugiau nei
50 proc. riebalų, jomis labai tinka paskaninti šaltus majonezinius padažus. Smegenų majonezas tinka su virta mėsa, subproduktų patiekalais, vyniotiniais ir t. t.
Jums reikės:
• 1 skiltelės česnako
• Druskos
• 1 didelio kiaušinio trynio
• 1/2 šaukštelio „Dijon“ garstyčių
• 1/2 stiklinės neutralaus skonio aliejaus
• 85 g virtų kiaulienos smegenų
• Šviežiai maltų pipirų
• Šlakelio citrinos sulčių
Sultiniui:
• Svogūno gabaliuko
• Poro gabaliuko
• Saliero stiebo
• Citrinos žievelės
• Česnako skiltelės
• Čiobrelio šakelės
• Lauro lapo
• Žiupsnelio pankolio sėklų
• Kelių juodųjų pipirų grūdelių
• Šlakelio balto sauso vyno
Kiaulių smegenis perplaukite šaltu vandeniu, užmerkite ir kelias valandas palaikykite šaldytuve. Išmirkusias dar kartą perplaukite. Patikrinkite, ar neliko kaulų skeveldrų. Į puodą su vandeniu įdėkite visus sultinio ingredientus, berkite druskos. Sultinį užvirkite, pavirkite 10 minučių. Sudėkite smegenis ir
virkite ant silpniausios kaitros, kad vos virsnotų apie 10 minučių. Smegenis išimkite ir atvėsinkite. Virtas smegenis galima užsišaldyti.
Į maisto smulkintuvą su S formos peiliuku sudėkite garstyčias, trynį, česnakų spaudykle išspaustą česnako skiltelę. Įjunkite smulkintuvą ir sukite, kol masė taps vientisa. Neišjungę smulkintuvo pamažu sudėkite smegenis. Kai masė taps vientisa, lašas po lašo pradėkite lašinti aliejų. Kai pamatysite, kad darosi emulsija, galite aliejų pradėti pilti plona srovele. Supylę aliejų, pagardinkite majonezą druska, pipirais ir citrinos sultimis.
Smegonezas tinkamas vartoti 2 paras. Pagamintą laikykite šaldytuve.
„Reikės atlikti auto-da-fé – paaukoti meno kūrinį“, – savo dukters Austėjos išpieštu vyniojamo popieriaus rulonu laužo pusėn moja Vida Bliumkienė. Į P.A.R.A.K.Ą šutinant 27-iems rugsėjo vidurio laipsniams atskubėjau valgyti kugelio, bet laužas dar liepsnoja, o Vida, šalin atidėjusi ruloną (jis galiausiai išties virto pelenais), jau ruošia rožines skardines. Kodėl rožinės? „Paderinau.“ Šių talpa nedidelė, gal 200 ml, vadinasi, ilgai nevakarosime.
P.A.R.A.K.A.S – tai buvęs Kauno tvirtovės parako sandėlis. Kaip ir pagrindinio miestą juosiančio fortų žiedo, taip ir šio statinio istorija siekia XIX amžių. Vida, žinoma, daug jaunesnė, bet šalia šios vietos ir į Šančius atitekančių geležinkelio bėgių gyvena nuo pat gimimo.
Ji prieš kurį laiką labai natūraliai tapo atsakinga už įvairaus plauko menininkus ir kultūrininkus viliojančią vietą bei tvarką joje. Iki spalio galo sandėlio erdvėse ir aplink jas galite apžiūrėti keletą 14-osios Kauno bienalės darbų. Pavyzdžiui, menininkai iš Angolos Yonamine ir Ihosvanny čia surengė karo egzorcizmo apeigas, jų kūrinys netikėtai, bet organiškai siejasi su vietovės istorija.
Šiuolaikinis menas – tik dalis veiklų. Kakavos ceremonijos ir reivai P.A.R.A.K.E stebėtinai darniai dera su tradicinėmis lietuviškomis šventėmis. Viena jų –Ožio diena. Šia proga kugelis kepamas ne tik lauže, bet ir krosnyje. Ji nėra autentiška, bet atkurta tiksliai –VšĮ „Kauno tvirtovės parkas“ tokias įrengė ne tik šiame sandėlyje, bet ir III forte.
Lapkričio viduryje švenčiamą Ožio dieną 2018 metais P.A.R.A.K.E užkūrė Dalia Šaumanienė – feisbuke ją rasite kaip „gidę Dalią“. „Aš priklausau asociacijai „Kauno tvirtovė“, o asociacija susidaro iš įgulų. Esu Šančių įgulos vadė, o Dalia yra asociacijos ir mano įgulos narė. Kiekvienas įgulos narys, ir ne tik jie, vis ką nors gero dėl šitos vietos daro, taigi Dalia ėmė ir sugalvojo šventę“, – dėsto Vida. O kodėl apskritai reikia minėti Ožio dieną?
Vida sako, kad senovėje ši diena buvo skirta prisikviesti žiemai – visą vasarą atganę gyvulius laukuose piemenukai jau būdavo pavargę, nebenorėdavo po laukus klampoti. Gyvulius, taip pat ir ožius, vedžiodavo išpuoštus aplink medelius – šventė, visi į tvartus, nebereikės
ganyti. Tradicijos Šančiuose, aišku, sušiuolaikintos ir laisvai interpretuojamos. Vida moja ranka gilyn tarp medžių, kur iš tiesų stūkso medinis ožys. Ne tas su ragais ir barzda, bet skirtas malkoms pjauti. Į šventę atvyksta ne tik vietos gyventojų ir nuotykių ieškotojų, bet ir Kauno pavieto laisvieji šauliai, vedini patrankomis, pristato susidomėjusiems šį militaristinį paveldą.
Tikslaus kugelio, kurį nors vidurinį lapkričio šeštadienį sunešamo po tarkį, po spirgą, ir kepamo visos bendruomenės, recepto visgi nėra, straipsnio herojė apskritai nesivadovauja receptais nei virtuvėje, nei kituose gyvenimo kambariuose: „Gyvenimas yra žaidimas, procesas ir gyvas organizmas.“
Tiesa, vieną receptų knygą turi – iš Uzbekistano kadaise parsivežtą mantų gamybos vadovą.
Vida neatmeta galimybės, kad kada nors čia, buvusiame parako sandėlyje, bus surengtas kugelių maratonas, išrinktas skaniausias variantas ir būtent jo receptas taps oficialiu Ožio dienos receptu. Bet rugsėjo 11-ąją eiga buvo maždaug tokia: „Radau bulvių šaldytuve, nuskutau, sutarkavau. Rankomis, nes mano tarkavimo mašinai trūksta varžčiuko. Nusibodo paprastai, baigiau su burokine. Moliūgų pridėjau, buvo skysta, tada džiovintų moliūgų miltų. Šviežias moliūgas iš Suvalkijos lygumų – draugas atvežė. Džiovintas moliūgas – labai vietinis. Kazimieras Bliumkys džiovina moliūgus (supjaustai riekelėmis, pakabini virš pečiaus kaip kojines ir džiovini), mala ir visur liepia juos dėti.“
Svogūno reikės ir kepinto, ir žalio. Tada spirgai (vengriški, raudona paprika apibarstyti, šiek tiek kumpelio – viskas, kas buvo šaldytuve) ir verdantis pienas, kuriuo reikia viską užplikyti. Kiaušinių galite mušti, žinoma, jei jums jų reikia.
Skardinės kepimui gali būti ir didesnės, ne šios rožinės. Puslitris kugelio tiesiog keps ilgiau. Nupjovus skardinės viršų, ją reikia užpildyti tarkiais ir tuomet atsakingai susukti į foliją. Vida tai daro du kartus, dėl saugumo, ir liepia atkreipti dėmesį, kur viršus, kur –apačia. Viršuje reikia išbesti skylutę, tuomet skardinę statyti į žarijas. Kiek kepti? Kol iškeps: „Jei užsiplepi, kugelis būna juodas.“ Nėra to, ko nepataisytų šaukštas grietinės.
Po kugelio sesijos dar užsukame į netoli P.A.R.A.K.O esančius šeimos namus. Juos ir šalia tekantį auksaspalvį upelį šio žurnalo puslapiuose jau yra apipasakojusi Austėja Bliumkytė-Padgurskienė, herojės duktė. Su Vida dar pasikalbame apie gastronomiją. Pasirodo, moters mama ruošdavo nuostabų farširuotą karpį ir kepdavo labai skanias mielines bandeles su ryžiais bei kiaušiniais.
Vida išduoda, kad mielinės tešlos ruošti nemoka, bet labiausiai jai patinkančius žmones, tarp jų ir anūkus, mėgsta pasikviesti čirvinių blynų: „Todėl, kad namie yra jų keptuvė.“ Kaip padaryti, kad blynai būtų tokie skanūs, jog prie jų nereikėtų jokių priedų? „Į tešlą dedu tirpinto sviesto, grietinės, tų pačių moliūgų miltų.“ Čirvinę vakarienę moteris ištaisė ir Vilniaus 695-ojo gimtadienio proga surengtos akcijos metu, 2018-ųjų sausį, kai kauniečiai vilniečius kvietė atvažiuoti vakarienės. Vidos valdose, parako sandėlyje, susirinko 25 žmonės, buvo skanu ir šilta.
Paprašyta prisiminti daugiau skanių šančiofskų dalykų Vida žemėlapyje beda į restoraną „Kaukazas“, esantį
A. Juozapavičiaus prospekte. Sako, ten gardūs chačiapuriai su varške. Iš „Kaukazo“ puodus virti autentiškai kopūstienei 2015 metais skolinosi tuomet dar visai jauna Žemųjų Šančių bendruomenė, susibūrusi būtent Kopūstų lauku vadinamoje erdvėje, taip pat menančioje nežabotas caro fantazijas. Kopūstų laukas ir vaišės jame – taip pat svarbus elementas gastronominiame Šančių žemėlapyje.
Dar Vida turi raktus nuo senjorų šokiams ir kitomis progomis (spalio 7 d. čia vyks festivalio „Kaunas Blues“ jam session) atveriamo restorano „Kastytis“, šiandien stebinančio marinistiniu interjeru ir legendų sluoksniais. Pavyzdžiui, sovietiniais laikais jo cechas ruošdavo pusgaminius 54-ioms Kauno maitinimo įstaigoms. Vida liudija, kad lietiniai su varške ten būdavę gardūs. Kai mokėsi „stepžukyje“, ji, kaip ir kiti to meto studentai, šlifuodavo Laisvės alėją, tik tuometiniuose „Tulpėje“, „Rambyne“ ar „Metropolyje“ panelei labiau įsiminė ne patiekalai. Nors patvirtina, kad miglotas mano vaikystės prisiminimas apie gardžias „Tulpės“ bulvytes – jokia fantazija, tokios tikrai egzistavo.
P. S. Šiaip jau visiškai Šančių reikalas yra Napoleono tortas. Ką, nežinojote? Imperatorius 1812 m. per Jonines juk kėlėsi per Nemuną ir Šančiuose paliko Napoleono receptą. Jei netikite šia legenda, tiesiog istoriškai puikaus deserto rasite Šančių kepyklėlėje
„Cukrinis arkliukas“. Tiesa, tikslaus recepto greičiausiai neišgausite. Bet kam savo kasdieną apsikrauti tokia sunkenybe kaip tortų gaminimas?
Pastaruosius ketverius metus per pietų pertrauką nuolat sukiojuosi Kauno centre, turėdama papildomą kasdienę užduotį – rasti vietelę, kurioje būtų galima skaniai papietauti. Išnaršiusi Soboro kaimynystę, retkarčiais patraukiu ir į Ožeškienės gatvę, kurioje vos prieš metus, užsukusi „Vilties“ vaistinėn, atradau „Arbatinę“. Pasak senųjų kauniečių, tai viena iš trijų legendinių Kauno centre likusių vietų (kartu su „Spurgine“ ir valgykla prie Soboro). Ji veikia nuo 1997 metų ir siūlo lietuvišką veganišką maistą. Šįkart
įstaigos direktorius Arūnas Šiaučiulis papasakojo apie kavinės užkulisius ir pasidalino vienu veganišku receptu.
„2025 metais „Vilties“ vaistinė minės savo 100-metį“, – pasitikdamas pranešė vaistininkas bei įstaigos vadovas. Vos užsukus į vidų, dėmesį prikausto marmurinės grindys, iš plastikinių vamzdelių sukurtos lubos ir virš galvos žibantys krištoliniai šviestuvai, kuriuos šiais laikais išvysti eilinėje vaistinėje ar kavinėje – ganėtinai neįprasta.
„Anuomet vaistinė buvo viena didesnių, nors Kaune iš viso tebuvo 27-ios – visos gamybinės, vaistus gamindavo. O dabar mieste yra apie 300 vaistinių“, – pasakojo pašnekovas.
Į dabartines patalpas „Vilties“ vaistinė, kurioje įsikūrusi ir „Arbatinė“, persikėlė 1958 metais – čia turėjo būti radijo prekių parduotuvė, bet valdžia visgi nusprendė patalpas atiduoti vaistinei. „Tam šios patalpos nėra itin patogios: daug laiptelių, mažų kambarėlių, o ir lubos labai aukštos – 6 metrai. Kalbant apie kavinę, žinoma, viskas kur kas patogiau – patalpos žavesnės ir tos aukštos lubos tikrai netrukdo“, –pridūrė Arūnas.
Vaikštinėdama su vadovu išvydau veltas tamsios raudonos spalvos sienas bei vingiuotus laiptus, kurie priminė net ne vaistinę, o teatrą, gamybinius kambarėlius ir erdvę, kuri slypi už „Arbatinės“ vidinių durų. Po apsižvalgymo pagaliau pribrendau svarbiausiam klausimui –kaipgi kilo mintis šalia vaistinės prekiauti dar ir maistu? „1991 metais šalyje nutiko toks sodybų tuštėjimo metas, vaistinės pritrūko vaistų – iki tol turėjome bambagyslę su Maskva, viską gaudavome per Rusiją. Tiesiogiai nieko pirkti nebegalėjome, tad viskas sugriuvo. Reikėjo ieškoti kitų tiekimo būdų. Taigi
1993–1994 metais vaistinė užsiėmė ir didmenine prekyba – įsigijome licenciją vaistų įvežimui į Lietuvą, ėmėme patys gabenti vaistus iš Ukrainos, Kyjivo. Viską sandėliavome vaistinės rūsyje ir stengdavomės aprūpinti visą šalį. Visgi tai nepatiko valdžios atstovams, kilo labai daug klausimų: kaip čia viską atgabename, kaip aplenkėme kitus ir kodėl tokios mažos kainos. Geras pavyzdys –insulino tabletės, kurios kitur
kainuodavo 65 kapeikas, o pas mus vos 8 kapeikas, – mums tiek užteko. Galiausiai mums nebepratęsė licencijos, nors aš buvau Farmacijos sąjungos viceprezidentas, o ir visuomenines pareigas užėmiau. Po kiek laiko atsirado kita įmonė pavadinimu „Vičys“, mes nublankome, likome šone, o ir vaistų tiekimas buvo pagerėjęs, tad teko ieškoti kitos veiklos. Taip vieną dieną šovė mintis atidaryti degustacinį barą“, – atviravo Arūnas.
Taigi 1997 metais užgimė „Arbatinė“. Žinoma, iš pat pradžių planai dėliojosi truputį kitokie – buvo minčių sudaryti sutartis su ūkininkais ir prekiauti daržovėmis, net ir pamėginom, tačiau žmonėms tai neprilipo – visi norėjo valgyti.
Įrengiant kavinę patalpose buvo naudotas vandeninis lakas, vandeniniai dažai, medis, keramika – viskas ekologiška, nes įkūrėjai siekė būti tokie, kokiais prisistatė visuomenei, – visapusiškai sveiki. Pradedant interjero medžiagomis, baigiant meniu, kurį puošė vien lietuviškas veganiškas maistas.
„Pamenu, virėjos analizuodavo įvairiausius receptus ir po to pritaikydavo mūsų virtuvei. Ten, kur reikėdavo, išimdavo grietinę ar majonezą ir pakeisdavo kuo nors kitu, tinkamu veganams. Po įvairiausių eksperimentų dabar klientams galime pasiūlyti virš 90-ties karštų patiekalų, tačiau didžiąją dalį retai begaminame – kai kurie patiekalai neprigijo. Pastebime, kad žmonės dažniausiai renkasi tuos, kurių pavadinimus žino geriausiai, pavyzdžiui, cepelinus“, –sakė vadovas. Be lietuviško veganiško maisto, čia galima rasti ir bandelių, kurių receptai nepasikeitė nuo kavinės atidarymo: „Kepti bulkutes išmokome iš tokio olando – buvo atvykęs į Vilnių, teko aplankyti kartu su vertėju, kad susikalbėtume. O po to dar su virtuvės šefe aplankėme bei viską per tris dienas išmokome. Iki šiandienos patys viską pagal tuos receptus gaminame – visgi esame „Arbatinė“, visados reikia turėti ko nors prie kavos, arbatos“, – pridūrė Arūnas.
Tos pačios bandelės „Arbatinėje“ klientų skrandžius lepina nuo 1997 metų, tačiau tai nereiškia, kad meniu niekados nekinta, – retkarčiais virtuvės šefės ir dabar paeksperimentuoja. Įstaigos vadovas minėjo, kad greitu metu turėtų atsirasti naujas patiekalas su lapiniu kopūstu. Mat anksčiau nelabai kas pripažino šios daržovės, o dabar ji tapo labai mėgstama, nes tai – kūnui išties naudinga salota, kuri gali būti ir troškinta, ir kepta. Be to, patiekalų racionas truputį kinta ir dėl sezonų: „Kai auga mėlynės, su jomis ir gaminame maistą. Nemanau, kad braškes turėtume valgyti žiemą ar kiaurus metus, – man tai asocijuojasi su vasara ir lengvesniu maistu, kaip gaspačio ar šaltibarščiai. Štai rudenį siūlome raugintus agurkus, pomidorus, ukrainietiškus barščius, kugelius, cepelinus ir bulvinius blynus – juk visur aplink bulviakasiai, o ir norisi sunkesnio, kaloringesnio maisto. O jeigu žmonėms norisi karbonado – turime. Tik tiek, kad iš sojos. Soja yra beskonė, bekvapė –kame išmirkysi, tas ir bus. Nori mėsos, bet negali? Išvirk jautienos sultinyje ir bus tikras karbonadas. Mes, žinoma, to daryti negalime, tad verdame daržovių sultiniuose, bet pridedame visokių aštrių prieskonių ir taip suteikiame savitą skonį. Valgai lyg mėsą, bet skonis –ne mėsos“, – vaikštinėdamas su meniu rankoje pasakojo istorijos herojus.
Aš pati ne kartą pažįstamų rate kalbėdama apie „Arbatinę“ girdėjau, kad čia skanu kaip pas mamą. Ir visai nenuostabu – maistas lietuviškas, paprastas, be neįprastų keistenybių. Svarbiausia, kad viskas sveika ir be jokio melo – meniu 100 procentų pritaikytas veganams, kas net ir šiandienos Lietuvoje nėra taip įprasta. „Seniau manėm, kad esame nežinomi, neįdomūs, tačiau ilgainiui supratome, kad viskas yra gerai. Kadaise prie durų turėjome tokį šūkį: „Mūsų maistas turi būti ir mūsų vaistai, o mūsų
vaistai turi būti ir mūsų maistas“ –gaila, teko nuimti, nes miestas pasakė, kad tai reklama“, – prisiminė Arūnas Šiaučiulis.
„Kaip manote, kodėl „Arbatinė“ reikalinga šiuolaikiniam Kaunui?“ –paklausiau prie stalo laukdama savo gardžių pietų. „Vaistinė – „Vilties“, o „Arbatinė“ atsirado iš nevilties, bet išgyveno ir dabar skaičiuoja 26-tus metus“, – šypsodamasis atsakė pašnekovas. Seniau čia, kur dabar „Arbatinė“, buvo farmacijos laboratorija, buvo gaminami vaistai. O ir ant lubų kabėjo seni krištoliniai sietynai – vadovo teigimu, tokie patys kaip Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Gaila, teko nuimti, nes labai traukė dulkes. Beliko keletas vaistinėje, pro kurią į „Arbatinę“ ir rekomenduoju užeiti –atkreipti dėmesį į marmurines grindis, lubas, baldus ir pro stiklines duris pereiti į jaukią kavinę, kurioje pasitiks besišypsanti barmenė.
Šį patiekalą arbatinė siūlo dienos pietums. „Burokėlių kotletai ir bulviniai blynai tapo mūsų populiariausiais valgiais, bet nusprendėme pasirinkti ką nors kita. Šis patiekalas – iš senų laikų, dabar nelabai težinomas. Močiutės tikrai gamindavo – visiškai kaunietiškas receptas. Gaminti galima su visokiausiais įdarais, o mes renkamės grikius su špinatais.“
Viskas labai paprasta: išverdame grikius ir įdedame truputį krakmolo, kad viskas susirištų. Tuomet į vidų sudedame supjaustytus špinatus, morkas ir svogūnus. Patiekiame su žaliomis daržovėmis ir padažu, kuris labiausiai prie širdies.
Demokratija ir kapitalizmas nėra seni mūsų kasdienybės palydovai. Nepriklausomybės aušroje išgyvenome bene didžiausią lūžį mūsų šalies istorijoje. Pradėjo kurtis nauji verslai, atsivėrė šviežios galimybės, tačiau iš to laikmečio veikėjų išliko nedaug. Vis dėlto Kauno senamiesčio puošmena „Skliautas“ lankytojus priima jau tris dešimtmečius be pertraukų.
Įsikūrė Lietuvos dailininkų
sąjungos pašonėje
Kaip teigia mano pašnekovė, „Skliauto“ įkūrėja Daiga Gaižutienė, nors jų verslas šiemet ir atšventė 30-ąjį gimtadienį, tačiau istorija prasidėjo dar kiek seniau: „Pačia pradžia turbūt galima laikyti uždarosios akcinės bendrovės įkūrimą 1992 m. spalį. Į šią avantiūrą įsivėlėme gana atsitiktinai, anksčiau restoranų ar barų veiklos patirties neturėjome, tačiau buvome keblioje situacijoje ir reikėjo mąstyti, kaip iš jos išlipti“, –atvirauja įkūrėja.
Nuo pat pradžios iki dabar šios vietos aura neatsiejama nuo čia pat įsikūrusios Lietuvos dailininkų sąjungos. Vėlyvuoju sovietmečiu rekonstruojant Kauno senamiestį LDS Kauno skyriui buvo suteiktas didelis pastatas Rotušės aikštėje. Jiems ir kilo mintis čia įrengti privatų dailininkų klubą, kuris tapo „Skliautu“.
„Savo gimtadienį švenčiame vasario 15 dieną, visiems patogiu metu. Nors pirmus kelerius metus jų nerengdavome, dabar tai tapo neatsiejama mūsų bendruomenės dalimi. Būtent ši data nusistovėjo atsitiktinai: ketinome atsidaryti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, tačiau dėl skaudžios tuomečio LDS vadovo sūnaus netekties duris atvėrėme anksčiau. Kasmet prisimename ir tai“, – tęsia Daiga.
Auditorija – aplink meno ir kultūros žmonių pasaulį Turbūt nestebina faktas, kad kavinė, kuri pirmiau atsidarė kaip privatus dailininkų klubas, aplink save pradėjo burti Kauno menininkų bendruomenę. Dar dabar dažnai prisimenama, kad „Skliautas“ – bohemos vieta, dvelkianti kultūra ir išlaikyta aura.
„Pati pradžia buvo, sakykime, kone pogrindis. Buvo populiaru, kad visos organizacijos turi mažus bariukus, kur renkasi, pavyzdžiui, bankininkai, taip atsiradome ir mes. Mums leido dirbti kaip privačiam klubui. Nors
dar buvo rubliai, visi turėjo sumokėti 1 dolerio klubo nario mokestį ir galėjo atsivesti vieną draugą. Turėjome ir durininką, kuris tikrino, nors vietos čia nedaug“, – sako „Skliauto“ vadovė.
Paskui atėjo žurnalistų, laikraščių darbuotojų. Tada architektų, tuomet gydytojų. Čia visuomet rinkosi spalvota publika, kuri, be abejo, visuomet buvo pasimaišiusi su meno žmonėmis.
„Anksčiau čia daug kas turėjo ir studijų, dirbtuvių. Dabartinę savo banketinę salę įsigijome iš čia dirbusios Audronės Petrašiūnaitės. Viršuje buvo keramikai. Daug kas ateidavo ir pas skulptorių Stasį Žirgulį, kuris tebeturi čia studiją, dirbtuves. Intelektualus žmogus, apsėsdavo jį studentai ir kalbėdavosi valandomis“, –sako Daiga Gaižutienė.
Ką valgė ir valgo Kauno menininkai?
Turbūt galima įtarti, kad 10 dešimtmečio menininkų kartai, kuri čia rinkosi nuo „Skliauto“ atidarymo, labiau rūpėjo ne maistas, o gėrimai. To neslepia ir pati įkūrėja – pradžioje aktualiausias buvo vynas, jis čia stipriai liejosi. Ir viskis.
„Nors dabar, be abejo, pagrindinis gėrimas visoje Lietuvoje ir čia yra alus, bet vynui visuomet skyrėme didelį dėmesį. Anuomet gerų vynų nebuvo arba jie kainavo absurdiškus pinigus. Gerdavome bulgariškus, moldaviškus. Ir pavadinimai, pamenu, tokie juokingi buvo: „Meškos kraujas“, „Jaučio kraujas“. Išleisdavom vynui tikrai labai daug. Alus pradžioje buvo tik butelinis, jo neleisdavom“, – tęsia pasakojimą pašnekovė.
Vėliau viskas pasikeitė, alus nugalėjo. Visgi „Skliauto“ įkūrėja aistros vynuogių gėrimams neapleido, tapo someljė. Pirmuosius geresnius vynus pradėjo vežti iš Ispanijos, Prancūzijos. Tada atsirado itališkų, argentinietiškų, čilietiškų.
Pirmasis „Skliautas“ – vos 43 kvadratinių metrų erdvė. Kaip teigia įkūrėja, nors ir nebuvo didelių galimybių, bandė sutalpinti ir virtuvę. Pradžioje – už baro,
sienos nišoje, vos poros kvadratinių metrų. Ten tilpo dviejų skylių dujinė viryklė, šalia bare buvo pečius. Todėl pirmieji patiekalai buvo padiktuoti ne norų, o galimybių.
„Aišku, kad buvo ten tos mišrainės, silkutė – visi tai valgė. Beveik niekuomet neruošėme azijietiškų patiekalų, stengiamės, kad būtų naminė, lietuviška virtuvė. Kai atsirado kulinarinių šou, tiekimo jungčių, vėrėsi sienos, pradėjau važinėti į Italiją. Atsirado nemažai šios šalies įtakų, produktų, žuvies. Dabar siūlome įvairų meniu, bet svarbiausia, kad maistas būtų sveikas“, – kavinės virtuvės istoriją dėsto pašnekovė.
Koks tas esminis patiekalas?
Nuo to laiko daug kas pasikeitė: ši vieta jau seniai atvira visiems, fasadą puošia puiki iškaba, Rotušės aikštėje spėjo rastis ir dingti legendinis spor-
to sirgalių pilnas „Skliauto“ kubilas, o Kauno bohema susitraukė iki Gintaro Patacko. Liko tik čia 18 metų dirbanti barmenė ir… troškinys. Šildantis lankytojus jau 30 metų.
Anksčiau, kaip Daiga sako, yra buvę visko. Pavyzdžiui, kurį laiką turėjo tradiciją kepti kiaulės galvą. Ypač per gimtadienius. „Ateidavo daug keramikų, nes šalia mūsų pastato, viršuje, patalpos priklausė Kauno restauratoriams ir ten buvo keramikos kepimo krosnis. Vieną dieną atėjo mūsų gera draugė ir pasiūlė: juk tokiame karštame pečiuje galime kepti kiaulės galvą. Gražina tada marinavo, kišo ten, patiekė, atnešė. Taip gimė tradicija per pirmuosius gimtadienius patiekti tokį netradicinį ir įdomų, o tais laikais dar ir prabangų, patiekalą.“
„Kadangi visiškai neturėjome normalios virtuvės, nuo bendros erdvės atskirdavom tokį kampą ir pradėjome gaminti troškinį. Ir jis iki šiandien yra likęs meniu – legendinis „Skliauto“ troškinys. Jį nesudėtinga paruošti ir galima ilgai išlaikyti: kai virtuvė užsidaro, gali pašildyti ir barmenė. Jis patiekiamas moliniuose puodeliuose, čenachuose“, –seniausio meniu patiekalo paslaptis atskleidžia Daiga.
Jums reikės kiaulienos sprandinės ir (lygiomis dalimis) bulvių, morkų, svogūnų, pupelių ir pievagrybių.
Taip pat: lauro lapų, kvapniųjų pipirų, aštrių prieskonių, pomidorų, česnakų, raudonėlių, druskos, majonezo ir petražolių.
• Nuskutame ir vienodais mažais
• gabaliukais supjaustome bulves,
• morkas, svogūnus bei pievagrybius.
• Išverdame pupeles.
• Mažais gabaliukais supjaustome
• kiaulienos sprandinę, ją apkepame.
• Morkas, svogūnus bei pievagrybius
• taip pat apkepame skirtingose
• keptuvėse.
• Į čenachą lygiomis dalimis dedame
• žalias bulves bei viską, ką iškepėme.
• Ant viršaus dedame pupeles, lauro
• lapą, kvapniųjų pipirų, aštrių
• prieskonių, truputį vandens ir
• orkaitėje troškiname 1,5 val.
• Per tą laiką paruošiame padažą:
• sutriname pomidorus, česnakus,
• raudonėlius, druską.
• Patiekiame su paruoštu padažu,
• šaukštu majonezo bei sauja
• petržolių.
Julie Ling-Yi Chu – Vytauto Didžiojo universiteto doktorantė. Iš Taivano kilusios moters gyvenimo kelias nusidriekė per įvairias šalis, tarp jų – Tailandą ir Jungtinę Karalystę, o pastaruosius šešerius metus ji gyvena Lietuvoje, iš kurių ketverius praleido Kaune. Su Julie pasikalbėjome apie kultūriškai mums tolimos, bet pastaruoju metu morališkai ir dvasiškai gerokai priartėjusios Taivano salos kulinarinius ypatumus bei aistrą gaminti ir dalytis maistu.
Prieš pasineriant į kulinarinius interviu aspektus, noriu paklausti, koks buvo tavo pirmasis įspūdis apie Kauną?
Jau pirmąkart čia turistaujant nustebino Kauno erdvumas ir švara, rami atmosfera paliko malonų įspūdį. Greitai atradau reikšmingą krepšinio vaidmenį Lietuvoje, ypač Kaune, kur „Žalgiris“ kone prilygsta religijai. Jau apsigyvenusi Vilniuje pradėjau pastebėti specifišką Kauno unikalumą. Visada gyvenau šurmuliuojančiuose metropoliuose, kur žmonės suvažiuoja iš visų pasaulio kampelių, o tu turi būti atviras ir viską priimti. O Kaunas mane intrigavo išsaugota žemiška esybe. Čia negėda būti ištikimam savo identitetui. Žmonės Kaune deklaruoja: „Štai kas mes esame, štai kaip mes elgiamės“, ir tas autentiškumas mane žavi.
Ar persikėlus į Lietuvą teko susidurti su kultūrinėmis tendencijomis, kurios tau pasirodė
įdomios arba keistos?
Pastebėjau tam tikrų paralelių tarp lietuvių pagoniškų tradicijų ir Taivano papročių. Taivane turime gausybę senų posakių ir papročių, kuriuose konkretūs veiksmai siejami su tam tikrais metų laikais, savaitės dienomis ar net laikotarpiu nuo paskutinio lietaus. Vis dėlto Lietuvoje mane stebina žmonių noras net sningant dalyvauti tokiose veiklose kaip mugės ir turgūs. Intriguoja, kaip lietuviai priima šaltas ir ilgas žiemas, – kai kurios iš šių švenčių turbūt yra būdas padėti lengviau susigyventi su tokiu klimatu. Be to, mane žavi tai, kiek daug žmonių čia turi žinių apie gamtos ženklus, pavyzdžiui, kada sužydės tam tikras medis arba kokiomis sąlygomis galima rasti daugiausiai grybų. Tai rodo gilų ryšį su gamta, kuris dažnai prarandamas didmiesčiuose.
Manau, tai labai gražus lietuviškas
bruožas, kuris leidžia atidžiai stebėti besikeičiančius metų laikus ir puoselėti lėtesnį gyvenimo būdą.
Koks yra tavo santykis su maistu, ar tai svarbi tavo gyvenimo dalis ir ar mėgsti gaminti?
Augant emigrantų šeimoje, maistas leido palaikyti ryšį su savo kultūra. Tiesa, ne visada turėdavome visus reikiamus ingredientus, tad dažnai tekdavo improvizuoti. Tačiau tradicinių patiekalų ruošimas buvo būdas pažymėti tam tikras šventes ar metų laikus mūsų šeimos gyvenime. Dabar, kai jau daug metų esu toli nuo savo gimtosios šalies, maistas man leidžia išreikšti savo kultūrą ir tapatybę.
Man nuoširdžiai smagu gaminti maistą sau ir kitiems žmonėms. Dažnai su draugais rengiame maisto gaminimo vakarėlius. Įžengę į ketvirtą dešimtį pastebime, kad namuose jaučiamės jaukiau ir ramiau, be to, tai ekonomiškesnis bei saugesnis variantas. Taip pat mėgstu didesnėmis patiekalų porcijomis pasidalinti su kaimynais, o jie mielai daro tą patį. Manau, kad maistas – fantastiškas būdas užmegzti ryšį su žmonėmis. Juk valgo visi – nors ne visi tai mėgsta vienodai, bet geram patiekalui beveik niekas nepasakys „ne“.
Kokį tradicinį taivanietišką maistą mėgsti labiausiai ir ar teko Lietuvoje atrasti patiekalų, kurie sužavėjo?
Mane asmeniškai traukia gatvės prekeiviai ir turgūs. Taivane veikia nemažai naktinių turgų, kurie būdingi daugeliui Azijos kultūrų. Juose gausu gatvės maisto bei užkandžių. Labiausiai man įsiminę unikalūs patiekalai su jūros gėrybėmis – juk Taivanas yra saloje. O mėgstamiausias lietuviškas patiekalas, be jokios abejonės, yra balandėliai. Galbūt dėl to, kad nesu didelė bulvių gerbėja (juokiasi).
Kokios tos unikalios Taivano virtuvės savybės?
Pirmiausia, tai tradicija beveik viską termiškai apdoroti.
Mes verdame arba apkepame net daržoves, priešingai nei japonų ar Pietryčių Azijos virtuvėse, kur jos dažnai valgomos šviežios. Tai galimai susiję su Taivano klimatu, kuriame karštis ir drėgmė sudaro palankias sąlygas daugintis bakterijoms. Be abejo, Taivano virtuvėje daug ryžių. Tiesa, šiais laikais vis daugiau dėmesio skiriama sveikai mitybai, tad dažnai į ryžius įmaišoma įvairių grūdų. Taivaniečiai gana aktyviai rūpinasi sveikata, kartais juokaudami sako, kad tai daro bijodami mirti.
Man taip pat pasirodė įdomu, kad, lyginant su kaimyninėmis Pietryčių Azijos šalimis, Taivane itin daug vegetarų, todėl turime puikiai išvystytą vegetariškų restoranų tinklą. Čia rasite bufetų, kuriuose galima rinktis iš penkiasdešimties vegetariškų patiekalų. Jei kada nors lankysitės Taivane, tikrai rekomenduoju išbandyti keletą tokių vietų, net jei nesate vegetariškų patiekalų gerbėjas.
Apskritai Taivano kulinarijai didelę įtaką padarė žemyninė Kinija. Čia apsigyvenę kinų imigrantai iš įvairių regionų atsivežė ir gaminimo tradicijas. Pavyzdžiui, Taivane plačiai vartojami Šiaurės Kinijos virtuvei būdingi makaronai ir bandelės, kurie nėra populiarūs Kinijos pietuose. Taip pat dėl penkis dešimtmečius trukusios kolonizacijos jaučiama Japonijos įtaka. Tiesa, Taivano patiekalų skoniai paprastai sodresni ir turtingesni nei lengvesnių ir paprastesnių japoniškų patiekalų, kuriuose pirmenybė teikiama sveikumui ir vengiama riebių komponentų.
Šiuolaikinį Taivano kultūrinį kraštovaizdį praturtina vis daugiau migrantų iš Pietryčių Azijos, kurie atvyksta čia dirbti. Šios bendruomenės dažnai buriasi aplink traukinių stotis. Čia galite rasti įstaigų, kurios gamina Indonezijos, Filipinų, Vietnamo ir Tailando virtuvių maistą. Nors šie patiekalai greičiausiai yra šiek tiek pritaikyti
vietos gyventojų skoniui, jie vis tiek leidžia susipažinti su skirtingų šalių kulinarinėmis tradicijomis. Maistas šiame kontekste yra ne tik priemonė išgyventi; jis turi emocinę ir nostalgišką reikšmę, atspindinčią Taivano visuomenės įvairovę ir įtrauktį, kuria galima didžiuotis.
Žinoma, yra ir autochtonai, senieji Taivano gyventojai. Nors šios populiacijos procentas palyginti nedidelis, jų virtuvė ir gyvenimo būdas labai skiriasi nuo didžiosios visuomenės dalies. Kai kurios vietinių gyventojų gentys yra įsikūrusios aukštikalnių regionuose ir maitinasi specifiškomis daržovėmis, vaisiais bei žvėriena. Pastaruoju metu žmonės itin domisi, kaip šios bendruomenės palaiko savo tradicinį gyvenimo būdą. Dėl to atsirado unikali vietinės virtuvės turizmo forma – taivaniečiai vyksta į kalnus, kad sužinotų apie čia renkamas žoleles, valgomas daržoves ir kitokį maistą. Šis fenomenas man atvėrė akis, kokia nepaprasta įvairovė slypi mūsų palyginti nedidelėje saloje.
Burbulinė arbata – Taivano gėrimas, sulaukęs didžiulio populiarumo visame pasaulyje ir jau radęs gerbėjų Lietuvoje. Kokia to priežastis? Ar Lietuvoje gaminama arbata panaši į originalią taivanietišką?
Pirmas Lietuvoje atsiradęs burbulinės arbatos prekės ženklas „Formosa“ yra unikalus dviejų draugų – taivaniečio ir lietuvio, kurių keliai susikirto Jungtinėse Amerikos Valstijose, bendradarbiavimo rezultatas. Pažvelgus į „Formosos“ logotipą galima pastebėti, kad jame sumaniai panaudota Taivano salos forma, perteikiama ryškiais burbuliukais ir taip subtiliai primenanti apie gėrimo šaknis. Be to, pavadinimas „Formosa“ kilęs iš portugalų termino „ilha formosa“, reiškiančio „graži sala“, kuriuo jie XVII a. plaukdami apibūdino Taivaną.
Tradicinė burbuliukų arbata paprastai gaminama iš Asamo juodosios arbatos su pienu, trupučiu cukraus ir juodais
tapijokos burbuliukais. Ekstravagantiški priedai atsirado vėliau, o dabar jų plačiai galima įsigyti ir taivanietiškose arbatos parduotuvėse. Šiomis dienomis kuriasi vis daugiau plaktos arbatos parduotuvių, taip Taivane vadinamų dėl tradicinio gėrimo paruošimo būdo. Šis metodas, sukurtas XX a. pabaigoje, davė pradžią burbulinių arbatų parduotuvėms. Jos netrukus tapo jaunimo susibūrimo vietomis ir dabar yra itin populiarios, kaip ir tradicinės kavinės.
Vis daugiau dėmesio skirdami sveikatai žmonės ieško alternatyvų saldžiam pieniniam gėrimui ir renkasi vaisinę ar nesaldintą žaliąją arbatą. Tačiau burbulinė arbata išlieka neatsiejama Taivano kultūros dalis. Biuruose įprasta, kad per 15 val. arbatos pertraukėlę visiems užsakomi šie gėrimai. Tokia tradicija paplitusi ir tarp mokinių, kurie dažnai prieš užklasines veiklas nusiperka burbulinės arbatos ir nešiojasi ją su savimi, panašiai kaip europiečiai neskubėdami gurkšnoja kavą.
Kaip manai, ar taivanietiškas restoranas Lietuvoje rastų savo klientą?
Kartais po maisto gaminimo vakarėlių su draugais diskutuojame apie galimybę įsirengti maisto furgonėlį. Pusiau juokais, pusiau rimtai apsvarstome galimus patiekalus, atsižvelgdami į tai, kas jau įsitvirtino Lietuvos kulinariniame kraštovaizdyje. Įdomu, kad čia išpopuliarėjo bao bandelės, kurios nėra pirmas dalykas, ateinantis į galvą kalbant apie mūsų tradicinį maistą. Manau, kad jų sėkmę lemia panašumas į mėsainius. O kai kuriems kitiems taivanietiškiems patiekalams paragauti reikėtų daugiau drąsos ir, manau, būtų sunkiau įtikinti žmones juos atrasti. Ingredientų prieinamumas
taip pat gali būti iššūkis – kartais tenka užsisakyti kai kurių dalykų iš azijietiškų parduotuvių Vokietijoje ar Nyderlanduose. Tiesa, nuo mano atvykimo į Lietuvą pasiekiamų ingredientų gerokai padaugėjo. Tokio restorano sėkmė priklausytų nuo įvairių veiksnių, tačiau manau, kad kulinarine prasme tai yra perspektyvu.
Tai lengvai paruošiami taivanietiški žuvies pyragėliai, tinkami užkandžiaujant, keliaujant ar tiesiog kaip priedas prie sultinio. Kai ruošiu šį patiekalą, žmones glumina, kad žuvis čia naudojama visiškai sutrinta, neišlaikiusi savo formos ir tekstūros. Kodėl? Anksčiau žmonės siekė panaudoti kiekvieną žuvies ar kito aukojamo gyvūno dalį, tad sumalama buvo tai, kas nepanaudota kitiems patiekalams. O dabar
šie žuvies pyragėliai yra populiarus gatvės maistas.
• 300 g šaldytos baltos žuvies
• 4 šaukštai kukurūzų krakmolo
• 1 kiaušinio baltymas
• 1 arbatinis šaukštelis cukraus
• 1/2 arbatinio šaukštelio druskos
• 1 valgomasis šaukštas tarkuoto
• imbiero
• 1/4 puodelio labai šalto vandens
• Svogūnų laiškai
Padažui
• 1 arbatinis šaukštelis cukraus
• 3 valgomieji šaukštai kečupo
• 1 arbatinis šaukštelis ryžių acto
• 1 arbatinis šaukštelis miso pastos
Pirmiausia pusiau atšildytą žuvį supjaustykite mažesniais gabalėliais. Trintuve sumaišykite ledinį vandenį, susmulkintus svogūnų laiškus ir tarkuotą imbierą. Tada į trintuvą sudėkite
žuvį, cukrų, druską, kiaušinio baltymą ir kukurūzų krakmolą. Kelis kartus spustelkite trintuvo mygtuką, kad žuvies gabaliukai dar susmulkėtų, tada malkite, kol susidarys vientisa masė. Ją perpilkite į konditerinį maišelį.
Puode ar gilioje keptuvėje gerai įkaitinkite aliejų, į jį iš maišelio įspauskite paruoštą masę ir suformuokite norimo ilgio pyragėlius. Jiems įgavus auksinę spalvą išimkite iš keptuvės ir patiekite su ką tik paruoštu padažu (tiesiog gerai sumaišykite visus jo ingredientus).
Kiekvieną mėnesį pristatome žurnalo pakuotę į Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos „Berželio“ padalinį, esantį Taikos prospekte, prie legendinės parduotuvės „Trys berželiai“. Tas smulkiųjų verslų kvartalas išties įdomus – vienu metu veikė net vinilinių plokštelių parduotuvė, o kavinė „Kvieslys“ žavi autentišku interjeru. Prieš kurį laiką pastebėjome naują iškabą – „Pas mamą“. Netrukus tas pats logotipas ėmė šmėžuoti ir feisbuke, vis palydimas penkiomis žvaigždutėmis.
Kiek laiko veikia „Pas mamą“?
Atsidarėme 2022 m. gruodžio 3 dieną, jei gerai pamenu. O Kaune aš jau daugiau nei metai, atvykau pernai rugpjūtį. Iki tol gyvenau Irpinės mieste, apie 16 km nuo Kyjivo. Atvažiavome su šeima, dviem dukrytėm ir vyru, o jis, beje, lietuvis. 23 metus praleido Ukrainoje, verslininkas.
Gal nebuvo taip sunku integruotis Lietuvoje, kai vyras –vietinis?
O man ir taip nesudėtinga, tik negerai, kad kalbos iki šiol nemoku, bet susitarti, jei nori, juk galima ir taip. Tiesa, kaip tik dabar pradėsiu lankyti lietuvių kalbos kursus. Šiaip nebuvo sunku. Sėdėti rankas sudėjus –ne man. Norisi bėgti, lėkti, veikti. Pasėdėjau atvažiavusi gal mėnesį, labai liūdna buvo. Vyrui sakiau: reikia kažką daryti. Sako, tai daryk tą patį, ką Ukrainoje. O ten palikome tokį patį cechą ir tris parduotuves. Pusantrų metų iki karo pradėjome šį verslą, cechas dirba toliau, tik, žinote, yra niuansų, pavyzdžiui, dėl elektros tiekimo.
Taigi, ką ir kaip veikti, aš jau žinojau. Šiek tiek užtruko techniniai reikalai, kol susiradau tinkamas programas,
kad visi viską matytų, kad cechas ir parduotuvės „susikalbėtų“ ir taip toliau. Patalpų iš pradžių ieškojome Vilniuje, bet nieko gero ir tinkamo maistui ruošti nepavyko aptikti. Tai per mažai vietos, tai per daug... Nusprendėme apsilankyti Kaune. Pasivaikščiojome, man labai patiko pats miestas. Pasirodė panašus į Irpinę: medžiai, daug žalumos, jauku. Ir mergaitės sakė, kad joms Kaune mieliau. Na, gerai, ieškome patalpų Kaune. Užtrukome savaitėlę, viską sutarėme su savininke, ji virtualiai apžiūrėjo mūsų cechą Ukrainoje, pasirašėme sutartį, užsisakiau įrangą, ir viskas!
Ukrainietė Natalija Faer prie bibliotekos pernai atidarė kulinarijos cechą, o per mažiau nei metus – ir dar dvi parduotuves miegamuosiuose Kauno mikrorajonuose. Gražu, kad maistas, ir dar ukrainietiškas, sujungė keliolika moterų, kurioms teko palikti gimtąją šalį. Žinoma, laimingiausia šios istorijos pabaiga būtų, jei visos jos galėtų grįžti namo. Bet kol kas Natalijos ir jos darbuotojų namai čia, Kaune, o ukrainietiškų restoranų pertekliumi mes iki šiol tikrai negalėjome skųstis, tad vienas kitas Kyjivo kotletas ar virtinukų su vyšniomis porcija – tikrai sveikintinas indėlis į gastronominį Kauno žemėlapį. KAUNAS
„Pas mamą“ dirba tik ukrainietės?
Ceche – taip, tik pardavėjos lietuvaitės. Viena, tiesa, yra ukrainietė, bet mokosi lietuvių kalbos, labai stengiasi. Dvylika merginų dabar dirba, nė vienos iki karo nepažinojau. Per skelbimus, feisbuko grupes ieškojau, rašiau, skambinau. Tos, kurios liko dirbti, manau, yra patenkintos. Išėjo tos, kurios ieškojo darbo pagal specialybę – pavyzdžiui, viena nuėjo mokytojauti į ukrainiečių mokyklėlę. Verkdama išėjo, nes ir pas mus gera buvo, bet tai tebuvo
laikina stotelė, padėjusi integruotis, apsiprasti naujoje šalyje. Juk ji mūsų vaikus moko ukrainiečių kalbos ir literatūros, tai labai svarbu. Kita –medicinos sesuo, taip pat rado darbą Kaune pagal profesiją.
Kaip pavyko pranešti apie save Kauno gyventojams?
Žinokit, pas mus apsipirkti atvažiuoja net iš Jonavos ir Vilniaus. Žinoma, teko įdėti darbo. Skrajutes patys nešiojome, į pašto dėžutes mėtėme, gatvėse, prie parduotuvių, su merginomis stovėjome, žmonėms reklamą į rankas dalijome. Be to, feisbuke informaciją skelbiame. „Kauno diena“ mane kalbino, tas straipsnis daug žmonių atvedė. Turime nemažai nuolatinių klientų, bet ir naujų vis ateina. Juos atveda „sarafaninis radijas“ – na, jūs paragavote, skanu, patiko, draugams papasakojote. Ši reklama pati geriausia.
Natalija, o jūs visada mėgote gaminti ar čia tik verslas?
Pagal išsilavinimą esu juristė, dvidešimt metų dirbau vienoje kompanijoje. Susitaupiau šiek tiek pinigų ir nusprendžiau, kad metas savam verslui. Namuose, aišku, visada gaminau. Kai cechą atsidariau, pradėjau neštis pusgaminius iš jo namo (juokiasi). Bet šiaip nuo mažų dienų. Mano mama, kuriai dabar 76-eri, yra tikrai maisto dievaitė. Kiek pamenu, tiek mes ką nors gamindavome. Anksčiau gyvenome nedideliame miestelyje, turėjome savo ūkį, kiaules pjaudavome, oi, kiek darbo būdavo. Viską sudalinti, išvalyti, paruošti, dar kitus pavaišinti... Na, bet virtuvėje jaučiuosi gerai.
Mama liko Ukrainoje?
Taip, nenorėjo niekur važiuoti. Žinote, vyresnioji karta... Vyras vyksta į Ukrainą darbo reikalais, ją vis aplanko. O aš nuo išvažiavimo taip ir nebuvau. Kamuoja nostalgija, bijau, kad, jei nuvažiuosiu, užsimanysiu
likti, todėl planuoju būti čia, kol karas pasibaigs. O čia yra ką veikti. Mažoji dukrelė Kaune į pirmą klasę pradėjo eiti, vyresnioji – pirmakursė Vilniuje. Toliau nuo tėvų (juokiasi). Beje, ji irgi gerai moka gaminti, taigi neprapuls.
„Pas mamą“ receptai – jūsų kūryba?
Ir mano, ir įvairių pažįstamų, adaptuoti pagal mano skonį. Iš esmės tai ukrainietiški arba ukrainietiškai paruošti visiems gerai pažįstami patiekalai. Kaip namie, kaip pas mamą. Viską ruošiame vietoje, pačios tešlą minkome, faršą ruošiame.
Ką labiausiai mėgsta lietuviai?
Populiariausi yra blyneliai su saldžia varške, virtinukai su varške, koldūnai su kiauliena. Mes patyliukais vis įvedame naujų produktų, siūlome ko nors paragauti (patvirtinu – man perkant virtinukus su vyšniomis pardavėja rekomendavo vištienos paštetą, – aut. past.). Bet, turiu pasakyti, lietuviai skonio klausimais konservatyvūs. Pirks ir pirks tą patį, kol galutinai atsivalgys. Sutikusi kokį nuolatinį klientą vis bandau įtikinti, kad ir kitas patiekalas bus skanus. Įtikinu. Tada grįžta ir sako: žinokit, kaip gerai, kad įkalbėjote, taip skanu! Pavyzdžiui, pradėjome ruošti čeburekus ir koldūnus su žuvimi. Kauniečiai taip baiminosi! Sakau, iš kur žinote, kad nepatiks, jei dar neragavote. Pabandė, grįžo, kartojo.
Šiaip turiu pastebėti, kad lankytojai mėgsta apsipirkti tikrai ne vieniems pietums. Ima įvairių patiekalų po truputį, kokiai savaitei tai tikrai. Visgi tai šaldyta produkcija, labai patogu vienu ypu įsigyti daugiau. Buvo ir restoranų atstovai užsukę, domėjosi mūsų Kyjivo kotletais, bet jų netenkino mūsų kaina. O kaina tokia, kokia yra, nes viskas natūralu, be skonio stipriklių ir ruošta nuo nulio.
Kyjivo kotletas – amžina klasika. Pati juos mėgstate, o gal turite kitų favoritų?
Žinoma. Merginoms visada sakau: reikia maistą ruošti taip, kad tau pačiai patiktų. Jei liksi patenkinta, jei tavo vaikai valgo ir dar paprašo, gali ramiai pardavinėti.
Dar labai mėgstu lazaniją su trijų rūšių mėsa – kiauliena, vištiena ir jautiena. Taip, itališkas patiekalas, bet Ukrainoje populiarus, ypač tokia versija. Čia, ceche, pačios ruošiame lakštus, padažus gaminame. Kaip skanu!
Koks jūsų santykis su lietuviška virtuve?
Neblogas, gera jūsų virtuvė. Ruošiu šaltibarščius – namiškiams labai patinka, netgi šešiametei, vis prašo pagaminti. Cepelinai, na, nenoriu nieko skaudinti, skanu, normalus patiekalas, bet dažniau nei kartą per mėnesį jų valgyti nelabai išeina. Juodą duoną labai mėgstu – kai gyvenome Ukrainoje, vyro vis prašydavau atvežti iš Lietuvos. Turbūt kokį vagoną iš viso yra atvežęs. Tokios skanios namie tikrai nerasdavau.
Kaip manote, kodėl žmonės šiais laikais renkasi pusgaminius? Neįsižeiskite, žinoma, smagu, kad yra toks cechas ir kad jums sekasi, bet vakarienė ir pietūs namuose juk gali būti ir naminiai.
Žinoma, puiku, kai žmonės patys skiria tam laiko ir gamina valgį savo šeimai. Kai neskubėjome, taip ir elgėmės, visi iki vieno. Kai neturėjome mobiliųjų telefonų, nelakstėme po pasaulį, kai dar nemokėjome atostogauti. Galiu už save kalbėti: parėjusi namo noriu valgio klausimą išspręsti kuo greičiau ir skirti laiko bendravimui su šeima. Ar žurnalui pavartyti. Ar, galų gale, pagulėti, į lubas pažiūrėti. Pa-il-sė-ti! Nenoriu dirbti po darbo. Taigi mūsų cechas –tam, kad galėtumėte skirti laiko sau.
Pati galėtumėte tik vadovauti, bet einate į cechą ir gaminate, kodėl?
Kai kuriuos receptus vis dar tobulinu, pavyzdžiui, ryt ruošime naujus kotletus iš lašišos. Kol kas tik namuose eksperimen-
tavau, neatnešiu gi recepto ir nenumesiu, reikia kartu su merginomis viską kartu susistyguoti. Galiausiai visos kartu dar ir paragausime ir tik tada nuspręsime, leidžiame į gamybą ar ne.
Ar kolektyve jau turite kokių nors tradicijų, švenčiate gimtadienius, ukrainietiškas progas minite?
Žinokite, ne. Tik darbas ir poilsis. Kai pradėjome kartu dirbti, moterys buvo persigandusios, išvargusios, niekas nežinojo, kas bus. Mano kolegės –beveik visos su aukštaisiais, kai kurios ir karjeras padariusios. Joms reikėjo persilaužti, save nugalėti, kad galėtų ramiai darbuotis čia, ceche. Aš manau, kad viskam reikia laiko, nieko čia nepriskubinsi. Kai būsime pasiruošusios kartu pramogauti, švęsti, taip ir bus. Dabar dar nėra ko švęsti, negalėtume visiškai atsipalaiduoti. Namuose gi karas. Dalies moterų vyrai liko Ukrainoje.
Natalija patvirtina, kad kiekviena ukrainietė turi savo firminį barščių receptą, ir kiekvienas jis unikalus, pats geriausias. Pati mėgsta barščius virti su kiaulienos šonkauliais. Iš jų reikia išvirti sultinį. Tuomet keptuvėje pakepinti morkų, svogūno, burokėlių su pomidorų pasta. Keletą bulvių. Druska, pipirai. „Sunku pasakyti, ar čia tikrai yra kažkas tokio nepaprasto. Gal dėl to, kad esu, galima sakyti, užaugusi su šiuo receptu?“ –kuklinasi Kaune gyvenanti moteris. Bet yra šis tas ypatinga, ko galbūt iki šiol nebandėte.
Kai jau viskas išvirė ir skoniai susimaišė, kai rauginti kopūstai įdėti ir atrodo, kad kažko trūksta... Tada paimkite lašinių, juos susmulkinkite, sumaišykite su česnaku, ir porą šaukštų šio gėrio suleiskite į puodą (2–2,5 l talpos). Aromatas išduos, kad jums pasisekė. Beliko atsipjauti riekę juodos duonos (lietuviška tikrai tinka) ir kaip reikiant prisikirsti.
50 Įvairūs menininkai dalyvauja akcijoje „Spalvinam Ukrainai“ – jų sukurti plakatai spausdinami „Hands on Press“ ir parduodami internetu, visos surinktos lėšos pervedamos organizacijai „Blue/Yellow“. Šio plakato autorė – Domantė Vitkūnaitė. Parduotuvė: handsonpress.lt/shop
RUDENIUI ĮSIBĖGĖJANT NUOSTABU SUSISUPUS
KULTŪROS LAUKAS JAUTRIAI REAGUOJA Į KARĄ
UKRAINOJE. RENGINIAI, SKELBIAMI ŠIAME
ŠALIKAN NERTI Į PATOGIAS KĖDES KONCERTŲ IR KINO
SALĖSE BEI IKI VĖLUMOS UŽTRUKTI PARODOSE.
DAR DAUGIAU RENGINIŲ KVIEČIAME IEŠKOTI NUOLAT
KALENDORIUJE, GALI BŪTI PERKELTI AR ADAPTUOTI Į PALAIKYMO AKCIJAS. AKTUALIĄ INFORMACIJĄ
RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME
KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT
ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT
Kino teatrai
2022 m. lapkritį pranešta, kad Leipalingyje, buvusio sovietų stribyno kieme atrasti pasipriešinimo kovų pradininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai. Agnės Zalanskaitės vaidybinės dokumentikos filmo premjera šį rudenį surengta prieš pat valstybines Juozo Vitkaus laidotoves Antakalnio kapinėse, netoli Adolfo Ramanausko-Vanago amžino poilsio vietos.
10 01–10 31
Kauno bienalė peržengia šalies ribas: jos tęsiniai nusidriekė iki Rygos ir Liublianos. Alicia Knock ir Inga Lāce bendrai kuruojama paroda „Artumo geografija“ (Long-distance Friendships) veikia P.A.R.A.K.E., pastato A. Juozapavičiaus prospekte languose ir Kauno centriniame pašte. Čia menininkai grįžta prie tokių politiškai angažuotų medijų kaip kinas, tekstilė bei grafika, ir inscenizuoja fragmentišką pasipriešinimo istoriją. Gilindamiesi į ikikolonijinius vaizdinius, pagonišką simboliką, abiejų regionų mitus ir motyvus, menininkai bando pasiūlyti bendras kalbas ir kodus, o juos narplioti patogiausia edukacinėje programoje, kurioje gausu paskaitų, ekskursijų, dirbtuvių.
Programa: bienale.lt
Pirmą kartą organizuojamas festivalis subūrė žymiausius Lietuvos bei Europos kūrėjus, lektorius, meno rinkos ekspertus, kurie kviečia diskutuoti apie dirbtinio intelekto ir meno sąveiką. Programoje – net 7 nemokamos paskaitos ir daugiau nei 15 parodų bei meno instaliacijų. Vienas laukiamiausių festivalio svečių – skandalingasis Vokietijos menininkas Boris Eldagsen, šiemet „Sony World Photography“ konkursui pateikęs DI sugeneruotą darbą.
Programa: ipmafestival.lt
Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16
Gintarės Žaltauskaitės nuotr.
„Dabartis viskuo perpildyta, kupina netikrumo ir kažkas joje nuolat stringa. O jei taip: ar nereikėtų jos „perkrauti“, panašiai kaip programinės įrangos? Spustelėti „Restart“, uždaryti su klaidomis veikiančias mūsų gyvenimo programas ir atnaujinti požiūrius ir potyrius“, – klausia parodos „Restart“ kuratorės Keiko Kawashima, Odeta Žukauskienė ir Monika Žaltė. Šiuolaikinis tekstilės menas šįkart tekstilę siūlo tyrinėti kaip mediją. Stabdyti kasdienybės skubėjimą, suaktyvinti pirmines būsenas ir formas, atsigręžti į tai, iš kur viskas prasidėjo – tiesiog „per(si)krauti“.
Gintarės Žaltauskaitės nuotr.
Agnės Bagdžiūnaitės kuruojamoje parodoje atsiskleidžia daugiabalsis moterų, dirbusių Kauno tekstilės fabrikuose vėlyvuoju sovietmečiu ir per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį, pasakojimas. Tai – polifoninis pasakojimas, apsuptas Ugnės Makselytės garsovaizdžio. Nors istorinių tekstilės fabrikų Kaune beveik neliko, jų interjerai, garsai, kvapa pasiliko ten dirbusių moterų vaizduotėje, sapnuose, atmintyje kaip fonas. Jame – moterų gyvenimai, karjeros vingiai ir darbo kolektyvo santykiai persipina, stipriai susiveja arba nutrūksta, kaip ir šiandien, tik kitaip.
10 03–10 31
Kauno Vinco Kudirkos
viešosios bibliotekos
Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18
10 03–10 08
Kino teatrai
Parodų ciklo „Artes Corium“ (išvertus iš lotynų kalbos – odos įgūdžiai) tikslas – suburti Lietuvos bei užsienio menininkus, savo kūryboje naudojančius odos medžiagas ir technikas, pristatyti šią retą specialybę žiūrovui. Parodoje eksponuojamuose mini objektuose siekiama atskleisti tiek odos medžiagų ir technikų galimybes bei įvairovę, tiek kūrėjų stilių, idėjų amplitudę bei menines interpretacijas. Pavadinimas „Aš tave / save matau“ atskleidžia kiekvieno autoriaus požiūrį į kūrybą, į mus supantį pasaulį ir įvykius, kurie neišvengiamai paliečia kiekvieną, būna išgyventi giliai širdyje ir įgauna individualią asociatyvią meninę išraišką.
Festivalio idėja paprasta – pristatyti Lietuvos žiūrovui savitą mąstymą ir viziją turinčių, naujų temų ir personažų, o kartais ir pačių savęs ieškančių režisierių filmus. Tai ir politiniai pareiškimai, kritikuojantys diktatūrą, ir pasišaipymai iš savos visuomenės, kurios dalimi yra patys režisieriai, ir žmogiškosios draugystės, humanizmo, jautrumo ieškojimas atbukusiame dabartiniame pasaulyje. Šiemet programoje – dvylika filmų. Į programą įtraukti naujausi Lavo Diazo, Aki Kaurismäki, Wimo Wenderso, Christiano Petzoldo, Nuri Bilge Ceylano darbai, tad žiūrovas galės pamatyti, kas rūpi ir ką skauda šiems kūrėjams.
Nuo 10 06
Iš „Elisabeth“ kauniečiams pažįstami austrų kūrėjai Michael Kunze ir Sylvester Levay pristato muzikos pasaulio genijų Wolfgangą Amadeus Mozartą. Nors istorija rutuliojasi XVIII a., šiuolaikiniai žiūrovai akimirksniu atpažins problemas, kurias sprendžia pagrindinis veikėjas, ir atras nemažai sąsajų su savo gyvenimo patirtimi. Viktorijos Streičos Kaune režisuojamas „Mozart!“ – tai roko spindesys rokoko pasaulyje. Stilių sankirta, nesutaikoma praeities ir dabarties kaktomuša atspindi pagrindinio veikėjo esybės dviprasmiškumą ir siekia išlaisvinti Mocarto asmenybę iš klišių bei paviršutiniško garbinimo.
Spektaklių datos ir bilietai: muzikinisteatras.lt
06–10 13
Kauno menininkų namų skaitykla, V. Putvinskio g. 56-1, Kaunas
Parodos atidarymas spalio 6 d. 18 val.
Nuo 10 06
Kino teatrai
Kadras iš filmo
Po neramaus dešimtmečio, Lino (akt. Valentin Novopolskij) gyvenimas pagaliau pamažu tvarkosi. Dalyvaudamas gydančioje dvylikos žingsnių programoje, jis dabar yra ties devintuoju –prisiimti atsakomybę už padarytas skriaudas bei atsiprašyti anksčiau įskaudintų žmonių. Pagrindiniai žmonės šiame sąraše – jo paties šeima. Tai debiutinis režisierės Irmos Pužauskaitės filmas, kurio scenarijaus autorė – Eglė Vertelytė.
Kauno menininkų namai dar visai neseniai pradėjo kolekcionuoti meninink* gamintas, spausdintas, nedideliu tiražu išleistas menines knygas. Tai leidiniai retai randami bibliotekose ar knygynuose. Meninink* knyga – kaip meno kūrinys, kaip paroda, kaip meninio tyrimo fragmentas, kaip įžanga į meninink* kūrybą. Parodoje apžiūrėsite Gabrielės Vetkinaitės, Saulės Noreikaitės, Monikos Janulevičiūtės, Karolinos Rybačiauskaitės, Margaritos Žigutytės, Dovilės Šimonytės, Gerdos Paliušytės ir kitų autorių leidinius.
* – tai Agnės Jokšės pasiūlymo lietuvių kalbos galūnių rašymui panaudojimas.
„Devintas žingsnis“
10 06–10 07
„Kaunas Blues“
Kauno sporto halė, Perkūno al. 5
Pirmojo tokio festivalio, kurį organizuoja world muzikos ekspertai „GM Gyvai“, programoje – Roland Tchakounté, Anthony Gomes, Sax Gordon, Toni Green. Bliuzas skambės ne tik legendinėje halėje, bet ir nusileidus nuo kalno – organizatoriai žada skambančius nuotykius margajame Stoties rajone bei Šančiuose. Šeštadienis, 10 07, 18:00
Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A
10 10–10 29
Kino teatrai ir bibliotekos
Scenoje – Agniaus Jankevičiaus tragikomedija pagal vokiečių dramaturgo Rolando Schimmelphennigo pjesę. Spektaklio personažai – to paties daugiabučio, kurio pirmame aukšte įsikūręs kinų greito maisto restoranas, gyventojai. Juos sieja ne tik bendra laiptinė ir priklausomybė nuo kinų maisto, bet ir bendra paslaptis – dviejų nelegalių migrantų iš Kinijos, brolio ir sesers, mirtis. Paaiškėja, kad visuomenėje jų kaip asmenų tiesiog nėra – joks dokumentas nepatvirtina jų buvimo: „Nėra dokumento – nėra žmogaus“.
Kadras iš filmo „Grasshopper Republic“
Nuo 2007-ųjų organizuojamas „Nepatogus kinas“ – didžiausia dokumentikos šventė Lietuvoje, pristatomomis istorijomis iš viso pasaulio priverčianti išgyventi visą emocijų spektrą, o išėjus iš salės – pradėti kažką dėl to daryti. Kaip ir kasmet, festivalio rengėjai nusprendė „Kauno pilno kultūros“ skaitytojams pasiūlyti vieną filmą, kuris tikrai glaudžiai siejasi su šio numerio tema. Tad pasimatykim filmo „Grasshopper Republic“ seanse –tai pasakojimas apie žiogų derliaus metą Ugandoje. Ar jie kartu su svirpliais išgelbės pasaulį nuo bado? Padiskutuosime po peržiūros!
Programa: nepatoguskinas.lt
„Auksinis drakonas“Teatro archyvo nuotr.
Ketvirtadienis, 10 12, 18:00
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1
Penktadienis, 10 13, 18:00
Nesvarbu, ar pasikeitė Jūsų dydis, stilius, grožio suvokimas – jei drabužis netarnauja Jums, jam reikia rasti naują šeimininką arba suteikti naują šansą jį atnaujinant. Ateikite į „Giver Tag“ organizuojamas drabužių mainytuves-atiduotuves, kuriose praktiškais patarimais dalinsis tvarios mados dizainerė Olesia Les bei lėtos mados puoselėtoja Augustė Barbora („Dressedherring“).
Penktadienis, 10 13 Šančinės
Kauno Vinco Kudirkos
viešosios bibliotekos
Šančių padalinys, Sandėlių g. 7
Šančių biblioteka – seniausia Kaune, jau šimtametė! Tiesa, Sandėlių gatvėje ji veikė ne visuomet – atsikraustė į šį specialiai skaitytojams ir bibliotekai iškilusį pastatą iš ankstesnių namų. Kur gi kitur, nei istorinėje bibliotekoje, kuri yra bendruomenės susirinkimų vieta, šiemet rengti Šančines? Jos minimos nuo 2015-ųjų ir jau tapo nepamainoma šios Kauno dalies tradicija. Detalios šventės programos ieškokite socialiniuose tinkluose.
Pradžia
Projekto „Nepatogūs vakarai. Naglis “ dalis – organizacijos „Išgirsti“ organizuojamas pasivaikščiojimas po queer vietas miesto centre. Koks buvo dešimtojo dešimtmečio queer Kaunas? Kur gyveno, dirbo ir lankėsi neheteroseksualūs kauniečiai? Kaip jie susipažindavo ir kaip jautėsi viešumoje? Organizatoriai laukia ne tik smalsuolių, bet ir amžininkų, kurie galėtų prisidėti pasakojimais ir patirtimis iš šio dinamiško ir konspiracinio periodo.
„Rendez-vous. Ekskursija po queer Kauną“Vytauto Paplausko nuotr.
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1
Projektu „Nepadorūs vakarai“ siekta sukurti erdvę seksualumo diskurso kaitos analizei kultūros kontekste 10-ajame dešimtmetyje, tyrinėti tuo metu besiformuojančią queer kultūrą ir jos socialinės aplinkos santykius šalyje ir regione. Projekto užbaigimo proga –naktis muzikine ir performansų programa, kuri neleis miegoti.
Projektą „Nepadorūs vakarai. Naglis“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Antradienis, 10 17, 18:00
Kauno Vinco Kudirkos
viešosios bibliotekos „Berželio“
padalinys, Taikos pr. 113B
Sekmadienis, 10 15, 19:00
Šiuolaikinės muzikos festivalis šiemet siūlo koncentruotą programą, kurios didžioji dalis – lapkritį. Bet ne viskas. Daugelis prisimename prieš trisdešimt šešerius metus įvykusią Černobylio katastrofą ir dramatiškus jos padarinius. Minint šios avarijos dvidešimtmetį Kanadoje gyvenantis graikų kilmės kompozitorius Christos Hatzis sukūrė didingą kantatą, kurios dedikacija – atminti ir perspėti.
Kantatą atliks Kauno valstybinis choras, Kauno fortepijoninis trio ir solistai. Dirigentas – Robertas Šervenikas.
Asmeninio archyvo nuotr.
Viena Lietuvos bibliotekose
skaitomiausių autorių ne tik pristatys naujausią savo romaną „Citrinmedžių vila“, bet ir kartu su skaitytojais simboliškai paminės savo kūrybos dešimtmetį, per kurį yra išleidusi 12 romanų.
Dvyliktasis romanas „Citrinmedžių vila“ – istorija, kuri palies svarbias gyvenimo temas, tokias kaip savęs ir laimės paieškos, moters ir vyro ryšys, vienatvė, kaltė ar atleidimo galia, ir pakvies kartu su veikėjais nusikelti į saulėtąją Italiją.
„Iš arti“. Kantata „Černobylis-Pelynas“
Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5
Antradienis, 10 17, 18:00 Knygos „Kelias, pingvinai ir aš. „Camino Lituano“ dienoraštis“
pristatymas
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Trečiadienis, 10 18, 18:00
Kauno Vinco Kudirkos
viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Rita Preikšaitė (mecosopranas, Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė), Rūta Blaškytė (pianistė, tarptautinių konkursų laureatė) ir Virginija Kochanskytė (aktorė, režisierė) programoje visapusiškai atskleidžia kompozitoriaus
Edvardo Grygo paveikslą –įtaigiai kalba jo dainų, muzikos ir laiškų balsu. Tarsi iš įvairių pusių tyrinėdamos
E. Grygo kūrybos prigimtį, atlikėjos apnuogina dosnios
įkvėpimo žemės subrandintą menininko sielą ir ji skleidžiasi visu sodrumu, gyvybingumu, užburdama klausytojus vaizdinių gelme ir grožiu. Renginys skirtas Senjorų mėnesiui.
Rašytojos ir žurnalistės Jurgitos Lieponės knyga veda entuziastų sukurtu piligrimų keliu per Lietuvą. Puslapiuose atgyja autorės 300 kilometrų kelionė pėsčiomis nuo Žagarės iki Kauno, prisimenami ir ankstesni žygiai: ji, „Camino Lituano“ savanorė, šį kelią yra nuėjusi beveik visą, kai kuriuos etapus – po kelis kartus. Tarp įspūdžių įsiterpia sutiktų žmonių istorijos, įdomiausių vietų aprašymai ir patarimai, kaip žengti pirmą žingsnį „Camino Lituano“ keliu. Kodėl pavadinime atsirado žodis „pingvinai“? Taip kartais pavadinami pavargusiomis kojomis krypuojantys piligrimai!
Trečiadienis, 10 18, 18:30
Juozo Gaižausko ir
Kauno valstybinis lėlių
teatras, Laisvės al. 87A
Ypatingų įvykių rengėjai „8 eilė“
kviečia į antrojo savo veiklos sezono pradžią. Laukia tikro garso ir tikro jausmo koncertas, kupinas įsimintinų dainų, nuostabių istorijų ir netikėtų teatrinių improvizacijų.
Penktadienis, 10 20, 18:00
Kauno valstybinis lėlių teatras, Laisvės al. 87A
Šeštadienis, 10 21, 16:00
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1
Trupės archyvo nuotr.
Poetiškas Lino Zubės lėlių spektaklis suaugusiems pasakoja vienos vietinių Klaipėdos krašto gyventojų šeimos, išlikusios po karo, gyvenusios „brandaus socializmo“ laikotarpiu ir Nepriklausomybės pradžioje, šiurpius likimus.
Vietos bendruomenių nariai kviečiami į projekto „Upių bendruomenės stiprinimas“ kūrybines dirbtuves su menininke Karolina Aleškevičiūte. Mokysimės akvarelės liejimo technikų ir piešime upes, bendroje kūryboje kursime (upių krantų) ryšius. Piešimo įgūdžiai nebūtini, galite atsinešti ir savo mylimas priemones, jei turite. Būtina registracija iki spalio 17 d. el. paštu sveskime.upe@gmail.com
Antradienis, 10 24, 19:00
Slemas #65
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1
Literatūros edukacijos programa „Trenksmas“ tęsia literatūrinius eksperimentus. Sleme dalyvauti yra trys galimybės: a) klausytoju; b) teisėju; c) dalyviu. Klausytoju tampa kiekvienas(a) atėjęs į slemo renginį. Dalyviu gali būti kiekvienas norintis ir turintis ką pasakyti. Viskas, ką jis turi padaryti, pasiruošti tris tekstus, kurių kiekvieno trukmė iki trijų minučių. Dalyvius vertina komisija, atsitiktine tvarka sudaryta iš salėje esančių žiūrovų.
Antradienis, 10 24, 19:00
klasika bibliotekoje.
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Baigiasi karas, vienoje Kuršmarių
pusėje – dar vokiečiai, kitoje – sovietai. Pamario žvejo Kasparo žmona
Morta gimdydama miršta. Jaunas našlys, likęs su dvyniais, keliasi per įlanką pas brolį Andrių, gyvenantį su buvusia Kasparo mergina Agne. Pastaroji neslepia nepasitenkinimo, įduoda atvykėlį milicininkui. Šiam filmui, pasakojančiam apie žvejo Kasparo jausmų dramą, būdingas ryškus nacionalinis koloritas. Meilės, ištikimybės, pareigos, sudėtingų vidinių pergyvenimų tema plėtojama pirmųjų pokario metų fone. Tai pasakojimas apie intymius tarpusavio santykius pereina kone į epinį paveikslą apie laiką, apie jo poveikį žmonėms. Išskyrus Lietuvą, filmas buvo uždraustas rodyti visoje Sovietų sąjungoje. Jo režisieriai –Algirdas Dausa, Almantas Grikevičius.
Nuo 10 27
Kino teatrai
Kauno valstybinis lėlių teatras, Laisvės al. 87A
Mažylis ir Karlsonas – visame pasaulyje gerai žinomi ir mylimi Astridos Lindgren personažai, kurių susitikimas ir nuotykiai nepalieka abejingų nei mažų, nei didelių. Mažylis toks, kaip ir kiti jo amžiaus vaikai: lanko mokyklą ir kartais jaučiasi truputėlį vienišas, tačiau tą dieną, kai jis sutinka ant stogo gyvenantį Karlsoną, netikėti nuotykiai prasideda. Spektaklio pagal Aubrey Lavender libretą režisierė – Agnė Sunklodaitė.
Kadras iš filmo
„Sidabrinėse gervėse“ šiemet triumfavusiame filme prancūzų pora įsivaikina broliuką ir sesutę iš Lietuvos, o prisitaikyti prie naujos aplinkos vaikams padeda laikinai kartu apsigyvenusi lietuvė vertėja Gabrielė. Tačiau greitai šeimos idilė sutrikdoma kultūrinių skirtumų, nesuderinamų auklėjimo metodų, bei kovos dėl vaikų prisirišimo. Filmo režisierė –Austėja Urbaitė.
Antradienis, 10 31, 18:00
Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5
„Šiame koncerte skambėsiančia muzika siekiama atskleisti šviesos kilimą, gausmo struktūrą ir tautinį subtilumą. Visi procesai, susiję su skaidrėjančiu garsu, išlieka atminty tarsi švietėjiškos utopijos salos, neleidžiančios nugrimzti į aptamsą unikaliam Europos istorizmui“, – Ukrainos kovai už šviesą Europoje dedikuoto vakaro programą apibūdina viena ryškiausių Lietuvos vargonininkių Jūratė Landsbergytė. Ji Kaune pasirodys su nuolatiniais scenos partneriais – žymiu Vokietijos fleitininku Johannesu Hustedtu ir talentingu jaunosios kartos fleitininku Vytautu Oškiniu.
Antradienis, 10 31, 18:00
Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A
Kauno IX forto muziejus, Žemaičių pl. 75
Modesto Endriuškos nuotr.
Jaunosios kartos režisierius Jonas Kuprevičius savo baigiamajam darbui, po puikios premjeros radusiam vietą repertuare, pasirinko kultinio britų dramaturgo Mark Ravenhill kūrinį. Spektaklis klausia, ar jaunas žmogus išties geba prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir už kuriamus
tarpusavio santykius – kiek tiesos
nepasakome vieni kitiems ir kaip naudinga tą tiesą pasakyti, ją išgirsti bei kas nutinka, kai kas nors nutylima?
Martyno Plepio nuotr.
Christian-Liberté Boltanski gimė 1944 metų rugsėjo 6 dieną, ką tik po Paryžiaus išlaisvinimo. IX fortas, kuriame mirties bausmė buvo įvykdyta 30 000 Europos žydų, susijęs su menininko šeimos trauma. Boltanskio kūrinį „Sielos (Kaunas)“ sudaro keli šimtai japoniškų varpelių, ant metalinių strypų pritvirtintų taip, kad atspindėtų naktinio dangaus žvaigždyną menininko gimimo dieną. Kai varpeliai juda, jie skleidžia garsą, kurį jis palygino su „sielų muzika“.
Kūrinys pavadintas pagal Čilėje pakelėse statomas koplytėles, skirtas mirusiems artimiesiems atminti.
Kūriniu Boltanskis, taip ir nespėjęs aplankyti Lietuvos prieš savo mirtį 2021 m., išreiškia troškimą sujungti dangų ir žemę. Jis kviečia prisiminti visus prarastus žmones.
Šis prie monumento nacizmo aukoms atminti įkurdintas kūrinys, kurį aplankyti galite jums patogiu metu, yra projekto „Kaunas 2022“ palikimas.
kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt
Redakcijos adresas:
MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE (PLATINAMAS NEMOKAMAI)
AUTORIAI: Agnė Sadauskaitė, Algirdas Šapoka, Andrius Vaškevičius, Artūras Bulota, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Donatas Stankevičius, Emilija Visockaitė, Gražvydas Jovaiša, Justė Vyšniauskaitė, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Monika Balčiauskaitė, Oshukpa Cubensis, Ula Liuka.
