ATVIRUTĖS IŠ KYJIVO
NESIBLAŠKYTI PER MONOCHROMĄ
LINA, KURI
PRO
„Kaip medis negyvas, netekęs šaknų, žmogus pasibaigia likęs be namų / Nesidairyk toli, nes visa rasi čia, lai kasdienybė tampa tavo šventykla“, – jau prieš visai daug metų rimavo Eazystyle MC. Lewis Mumfordas, savo veikale „Miestas istorijoje“ („The City in History“, 1961) tyrinėjantis miesto kaip žmogaus sukurtos visatos kopijos genezę, raidą ir galimas ateitis, taip pat mini šventyklos koncepciją. Anot amerikiečio, šventykla – objektas, išplėšiantis žmogų iš kasdienės rutinos.
Mumfordo mintį šią vasarą priminė KTU Statybos ir architektūros fakulteto profesorius Kęstutis Zaleckis. Jis šventykla pavadino Žemuosiuose Šančiuose esantį caro laikus menantį kopūstų lauką, iš niekam nereikalingos dykvietės virtusį bendruomenės gyvenimo epicentru, net kiek sakralia kitos realybės vieta, – tiesa, šiuo metu ji vėl pakibusi biurokratinėse pinklėse. Apie tokių kasdienybės šventyklų poreikį K. Zaleckis kalbėjo pristatydamas urbanistinę Šančių viziją. Plačiau apie ją pasakojame šio numerio, skirto miestiečio ir jo gentainių sukurtos aplinkos akistatai, pabaigoje.
Praėjusiais metais nuvilnijusi „Kaunas 2022“ banga suteikė daug progų tokiems dialogams. Visus sutraukiančios ir įtraukiančios, į aklą ekstazę panardinančios šventės buvo vos kelios, daug daugiau programoje tilpo kamerinių įvykių, kvietusių nustebti, apsipažinti,
gal net atsiprašyti. Detektyviniai pasivažinėjimai su teatralais tapusiais taksistais („Artscape“ projektas), Kauno marių užlietų kaimų legendos (Samylų bendruomenė), po daugybės metų vėl įsižiebusi „Lietūkio“ garažo kieme nužudyto Jurgio Štromo kino teatro „Pasaka“ iškaba (Jenny Kagan paroda „Iš tamsos“) – visa tai prisimenant rodosi, kad dar šimtams kultūros sostinių užtektų slėpinių, iš kurių sulipdyta mūsų kasdienybė.
Vienas būdų visa galva panirti nuotykį – tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“. Liepos ir rugpjūčio sandūroje penktąkart grįžtančio renginio priešistorę žurnale atskleidžia jo įkūrėja Gintarė Masteikaitė. Šokėjo žingsniu savo miestą matuojasi Mantas Stabačinskas, o netikėtą paralelę su jau minėta Šančių bendruomene brėžia Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė, su kuria susitikome aptarti „ConTempo“ metu laukiančios premjeros.
Taip pat šį mėnesį monochrominės ramybės linki fotomenininkas Gintaras Česonis, kurį pakalbinti norėjome štai jau beveik šimtą numerių. Kitoje stotelėje išlipti ragina gidė ir poetė, o gal poetė ir gidė, viena tų stebuklingų ne Kaune gimusių, bet užkietėjusių kauniečių, Neringa Daniulaitienė. Tarpdisciplininė menininkė Daina Pupkevičiūtė, birželio pradžioje grįžusi iš kūrybinės kelionės į Kyjivą, žurnalui parvežė išties zeitgeistinių lauktuvių, bylojančių apie dar vieną „kasdienybės šventyklos“ prasmę.
Kasdien vaikštinėdami tais pačiais kvartalais, paskęstame savo mintyse ir net nesivarginame pakelti akių nuo telefono ekrano. Tačiau atsiplėšus nuo rutinos ir savame mieste galima atrasti daug naujų ženklų. Tiesa, prakalbinti šiuos simbolius, kuriant vis naują miesto veidą, – ypatingas gebėjimas, reikalaujantis tiek pastabumo, tiek išankstinių žinių ir jautrumo. Taip megzti dialogą su mus supančia aplinka gali padėti savotiški miestų ekspertai – gidai. Tad beieškodami įvairiapusio Kauno portreto kalbėjomės su poete, „Kita stotelė“ kelionių vadove ir gide Neringa Daniulaitiene.
Pirmiausia noriu paklausti, kaip tapote gide.
Kauno technologijos universitete studijuodama verslo administravimą turėjau paskaitų apie Lietuvos kultūros istoriją. Jau tuomet kirbėjo mintis, kad po studijų būtų įdomu gidauti. Tačiau pabaigusi mokslus patekau į visai kitą sritį – verslo verslui pardavimus. Tai buvo nuolatinis derybinis darbas, ieškant būdų transliuoti savo produktus ir prieiti prie skirtingų žmonių. Jeigu palyginsi su automobilio vairavimu –tai nuolatinis akceleratoriaus spaudimas be jokių galimybių stabtelėti. Artėjant keturiasdešimtam gimtadieniui pajutau, kad esu finansiškai stabili, tačiau mano siela badauja.
Pirmą žingsnį į kultūrinės veiklos sritį žengiau pamačiusi Vytauto Didžiojo universiteto organizuojamas teatro dirbtuves. Viešasis kalbėjimas, istorijų pasakojimas, drama – man tai iškart tapo artima. O prieš penkerius metus mano anyta papasakojo apie laikraštyje pamatytą gidų kursų skelbimą. Nors vis dar dirbau versle, nusprendžiau save išbandyti naujoje srityje. Pradžia buvo nelengva, reikėjo perlipti save, ypač suvokus, kad neturiu istorinio išsilavinimo ir tiek daug žinių kaip kiti. Visgi iš nerimo ir abejonių padėjo išsilaisvinti nuostabi kursų vadovė Regina, kuri patarė rinktis temas, kurios mus domina asmeniškai.
Kokia buvo jūsų pirmosios ekskursijos tema? Kaip gimsta pasivaikščiojimų maršrutai?
Mano pirmoji tema – „M. K. Čiurlionio kelias į Kauną“. Buvo labai įdomu, kaip Čiurlionio darbai atsidūrė Kaune, kas juos surinko į vieną vietą, kokie žmonės prie to prisidėjo. Norėjau išsiaiškinti, kas vyko dailininko gyvenime, kai jis tapė kiekvieną savo paveikslą.
Neturėdama menotyrinio ar istorinio išsilavinimo, daugiau vedama savo kaip kūrėjos intuicijos, pradėjau tyrinėti jo paveikslus, skaityti literatūrą, domėtis, ką dailininkas veikė įvairiais gyvenimo periodais, kokius laiškus rašė. Taip gimė pirmoji ekskursija, kuri apjungia
pasivaikščiojimus mieste ir apsilankymą muziejuje.
Kitos ekskursijos susiformavo gana panašiai atradus norimą temą. Pavyzdžiui, „Kur tekėjo Gričiupis“ išsivystė supratus, kad, nors šiame rajone gyvenau dvylika metų, nieko apie jį nežinau. Be to, šiame rajone ekskursijų niekas nevedė. Pagrindinis stimulas buvo čia atrasti Bernardo Brazdžionio namai. Tai pasirodė kaip dar vienas ženklas, kad tokios ekskursijos reikia. O maršrutas „Lengvu žingsniu po Senamiestį“ atėjo iš rinkos poreikio. Nors pastaraisiais metais be galo daug kalbame apie tarpukarį, modernizmą, laikinąją sostinę, tačiau esu pastebėjus, kad svečius iš užsienio vis dėlto labiausiai domina senamiestis.
Kokios temos ir problemos jus įkvepia naujų maršrutų paieškoms?
Daugelis mano ekskursijų yra literatūrinės, nes ir pati rašau, man tai artima. Be to, turime daug literatūros muziejų, tačiau jų tarsi niekas nejungia – literatūra nėra išnešta į miestą. Pavyzdžiui, Italijoje teko lankytis vietovėje, į kurią įvažiuojant pasitinka ženklas „Città della poesia“ („Poezijos miestas“). Ten gyveno svarbus poetas, ir visas miestas pilnas jo eilių. Stebint tokius pavyzdžius iškilo vidinis poreikis pasakoti apie Kauno literatūrą, o vėliau atsirado ir žmonių, norinčių šių istorijų klausytis.
Ekskursiją „Maistas ir pramogos tarpukario Kaune: nuo bohemos iki darbininkų“ sukurti paskatino apsilankymas Kauno karininkų ramovėje, kurią man reikėjo išstudijuoti mokantis gidų kursuose. Prisimenu, kad radau tarpukario reklamą apie sezono atidarymą „Trijų milžinų“ restorane su egzotiniais šokiais. Iš tokių detalių gali pradėti suvokti apie to laiko kultūrinių klodų įvairialypiškumą, kurį norėjosi pristatyti. Man buvo svarbu šia ekskursija sužadinti nostalgiją, tačiau ne tik žvelgti į istoriją, bet ir apsvarstyti, kaip mes tokią atmosferą galime susikurti šiandien. Pavyzdžiui, pasakojant apie „Konrado“ kavinę visiems kyla
klausimas, ar šiandien turime bent vieną tokį kabaką, kuriame jaustume ypatingą klubo, bendrumo atmosferą. Taip ekskursijos kelia ir probleminius klausimus, ką galėtume turėti šiandien, ko mums trūksta.
Jūsų ekskursijos neapsiriboja tik istoriniais faktais, daug dėmesio skiriate nedidelėms detalėms, jų emociniam krūviui. Kaip pavyksta atrasti tokius ženklus ir juos prakalbinti?
Stipriai veda intuicija, o kartais atrasti ką nors naujo padeda ir atsitiktinumai. Kai pastarąjį kartą vedžiau ekskursiją apie Čiurlionį, Žaliakalnyje, Žemuogių gatvėje, einant pro namą, kuriame yra gyvenusi Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, iš gretimo pastato išėjusi moteris papasakojo, kad jos name gyveno dailininkas Adomas Varnas. Jos šeima globojo menininko giminaitę, kuri paliko jiems Varno piešinius, tarp kurių – ir Čiurlionio portretas. Moteris su džiaugsmu ekskursijos dalyviams parodė tuos piešinius, ir dabar vesdama šiuo maršrutu visuomet paminiu šią istoriją.
Kai dėliojau specialų maršrutą, leidžiantį automobiliais aplankyti Kauno gatvės meno ženklus, Šančiuose sutikau menininkę, kuri tuomet kaip
tik baiginėjo kūrinį ant autoserviso fasado. Taip netikėtai ji kitą dieną tapo ekskursijos dalimi. Tad kartais tokius elementus atrandi sąmoningai, o kartais visai netikėtai – kai eini tuo keliu, ir žvaigždės atveda šiuos žmones bei ženklus.
Mane visada labai jaudina nykstantys ženklai. Jau gerokai anksčiau kartu su vyru buvome pradėję domėtis tarpukario palikimu ir pradėję šiuos ženklus kolekcionuoti. Kartais tai gali būti paprasčiausios detalės –pavyzdžiui, už akies užkliuvęs vartų fragmentas. O aš esu gana drąsus žmogus, nebijau tokiais atvejais pasibelsti į duris ir paklausti savininkų apie įvairių daiktų istorijas. Nesu mokslininkė, todėl man gerokai įdomiau atrasti gyvas istorijas nei raustis po archyvus.
Klausydamasi jūsų suprantu, kad daug elementų atrandate vedama smalsumo ir pastabumo. Ar tai jums įgimtos savybės, o gal aktyviai jas lavinate?
Vaikystėje labai mėgau skaityti ir žiūrėti detektyvus, tad sakyčiau, jog šios savybės yra mano prigimtis. Tai ir didžiausia dovana, ir prakeiksmas.
Kartais šiek tiek erzina, kai detales pradedi fiksuoti visur. Būna, negali nurimti, kol nerandi atsakymų. Tiesa, pradėjusi gilintis į visas dominančias detales rizikuoji labai giliai panirti į vieną sritį, o būdama gide turi mokėti sustoti, nes privalai aprėpti ir gebėti sujungti gana daug dalykų. Dažnai kovoju su savo perfekcionizmu ir labai stengiuosi, kad mano ekskursijos nebūtų apkrautos vien istoriniais faktais ir datomis. Siekiu sudėlioti pagrindinius akcentus, kurie aiškiai siejasi su matomu vaizdu ir tekstais, kurie sukelia žmonėms emocijas. Kai literatūrinės ekskursijos metu einame Kauko laiptais, perskaitau Juditos Vaičiūnaitės eilėraštį apie šią vietą. Tai leidžia įsivaizduoti, kaip laiptai atrodė anuomet. Tokie intarpai kuria ekskursijos emocinį lauką.
Kaip skirtingi objektai, lokacijos leidžia vis kitaip patirti miestą ir atrasti naują Kauno veidą
Miestą galima visai skirtingai pažinti net einant tuo pačiu maršrutu, bet pasakojant apie jį skirtingomis temomis –ar tai būtų architektūra, ar menas, ar literatūra. Taip pat galima fokusuotis į istorinius sluoksnius, kurių net ne po vieną turi daugybė lokacijų. Pavyzdžiui, stovėdama prie Vytauto bažnyčios rodau į Aleksoto kalną ir pasakoju žmonėms apie buvusius planus ten įrengti universitetinį miestelį. Taip pat K. Donelaičio gatvėje esu atradusi vieną jaukų gyvenamųjų namų vidinį kiemelį, kuriame dažnai sustoju parodydama jį tarsi pavyzdį, kaip galėjo atrodyti Kaunas, jeigu nebūtų atėję sovietai. Tad ekskursijos kelia klausimą – kas būtų buvę, jeigu nebūtų buvę?..
Ar gidavimas įkvepia jūsų poeziją? Kas skatina kurti eiles apie miestą?
Vienareikšmiškai taip. Jeigu vaikštau mieste ne su reikalais, tiesiog žvalgydamasi, tekstai visada gimsta. Miesto elementai rezonuoja pačiais įvairiausiais kampais.
Neseniai tokiu stimulu tapo per Naujamiestį važiavęs rožinis dramblys. Iškart vaizduotėje kilo klausimai, ar jis pats sugalvojo išeiti iš Kiemo galerijos, ar jį kas nors paskatino, ar jis laikinai išvažiavo, o gal kaip tik grįžta.
Noriu tikėti, kad gidai gali paskatinti tobulėjimą. Pavyzdžiui, ruošdamasi ekskursijai Miško gatvėje ištyrinėjau įvairius kiemus, tekstuose ir fotografijose užfiksavau nemažai jų detalių. Vis kirbėjo mintis, jog taip išgražinome fasadus, o kada pagaliau ateis laikas kiemams? Nežinau, kiek tokios nuotraukos ir tekstai gali tiesiogiai nulemti pokytį, tačiau viliuosi, kad tokie pasakojimai ir pasidalinimai paskatina žmones daugiau pasižvalgyti.
Kokie Kauno ženklai jums ryškiausi ir mieliausi?
Paprastai daugiausia kalbama apie ženklus, kurie nurodo tam tikrus istorinius klodus. Pavyzdžiui, prie Kauno Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios gali kalbėti apie carinį laikotarpį, prie Kauno centrinio pašto gali prisiminti tarpukarį, prie Kauno pilies – viduramžius. Tačiau man artimesni ženklai, kurie nurodo tai, kad Kaunas galėjo ir gali. Dėl to man labai smagu sustoti prie „Senelio išminčiaus“ ant buvusios „Fluxus ministerijos“ sienos. Visuomet prisimenu tą kultūrinį vyksmą senajame „Lituanicos“ batų fabrike, kaip buvo įveiklintos šios sienos ir užkurta gyvybė. Labai mėgstu Teofilio Matulionio batus (skulptūra „Pasivaikščiojimas palaimintojo batais“ ant laiptų į Benediktinių vienuolyną, – red. past.). Man labai žavi istorija, kad šią skulptūrą inicijavo šešiolikmetis vaikinas. Labai stiprių sąsajų kyla per žmonių istorijas ir ženklus.
Vaikystėje tėvas sakydavo, kad yra tokia žmonių rūšis –tikrieji žaliakalniečiai. Gimę, augę, niekada nepalikę, besididžiuojantys ne tik savo parką primenančiu rajonu, bet ir visu didingu Kauno miestu. Turbūt būtent apie tokius žmones kaip Gintaras Česonis tada ir kalbėjo:
žmones, kuriančius ne tik mieste, bet ir apie miestą.
Ilgametis Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus vadovas atvirauja: pabėgti taip ir nepavyko, nors bandė 7 kartus.
Fotografiją padėjo atrasti sesuo
Vienas žymiausių mūsų miesto fotografų atvirauja: paauglystė buvo sudėtinga, pasaulį gan anksti paliko tėvas, vėliau buvo maišto protrūkiai, protestai, nieko neveikimo laikotarpiai ir nesusitaikymas.
„Sesuo pamatė, kad broliui kažkas negerai. Perskaitė skelbimą tuometinėje „Kauno šviesoje“ apie tai, kad Kauno fotografijos mokykla renka naują grupę, ir pasiūlė man išbandyti. Iki tol fotografija neegzistavo mano gyvenime, bet pabandžius liko visam“, – teigia Gintaras.
Tiksliai įvardyti, kodėl anuomet fotografija taip patiko, G. Česoniui nepavyko, bet dabar daug aiškiau: žvilgsnis per objektyvą padėjo pažinti pasaulį, mus supančios aplinkos kontekstą, o atsitraukus ir pažvelgti į save.
Progresyvi aplinka
Nors dabar tokius mokslus vadintume neformaliu ugdymu arba popamokine veikla, tačiau tuomet į tai žiūrėta labai rimtai, o jaunųjų fotografų auklėjimo programa Kauno fotomenininkų sąjungoje truko net 3 metus.
„Ta mokykla liudija, kokia progresyvi buvo tuo metu fotomenininkų sąjunga. Pavyzdžiui, dar sovietmečiu atvažiavęs Cornellis Capa, Niujorko fotografijos centro įkūrėjas, pasakojo, kaip turėtų atrodyti šiuolaikinis fotografijos meno centras. Po paskaitos pats stebėjosi, kad Kaune visa tai yra lygiai taip pat kaip JAV. Tik mažesniu masteliu. Ir leidyba, ir
galerija, ir edukacija, ir seminarai, ir festivaliai“, – pasakoja fotografas.
Kauno fotografijos galerija atsirado 1979 m. ir telpa į penkmetį seniausių pasaulio fotografijai dedikuotų ekspozicinių erdvių. Palyginimui, latviai pirmąją fotografinę instituciją įkūrė tik atgavę nepriklausomybę.
Tuo metu čia, Vilniaus gatvėje, į pabaigą ėjo didžioji senamiesčio rekonstrukcija. Tarpukariu čia veikusių nedidelių krautuvių patalpos sujungtos, suformuotas vientisas tūris. Šalia įsikūrė ir fotografijos dirbtuvės, administracija, biblioteka.
„Mūsų miesto klasikai norėjo ir kažkokiu būdu pasiekė savo. Idėjos autoriai buvo Aleksandras Macijauskas bei Vilius Jasinevičius. Kaip puiku, kad ir dabar tai išliko, nors ir pasikeitė, bet čia ne koks prekybcentris, o erdvė skirta kultūrai bei menui“, – džiaugiasi ilgametis galerijos prievaizdas.
Į miestą iš tremties Nesunku pastebėti, kad Gintaro Česonio kūrybinėje biografijoje apstu temų, susijusių su miestu, architektūra, urbanistika.
Pats menininkas juokauja, kad į miestą grįžo iš tremties. Abu tėvai po Sibiro nebegalėjo grįžti į savo gimtas kaimiškas vietoves Dzūkijoje, lengviau buvo pasislėpti mieste, todėl ir Gintaras gimė mieste. Visgi jis neslepia: visą gyvenimą jaučia daug sentimentų kaimiškam gyvenimo būdui, gyvensenai, tylai ir ramybei už miesto ribų.
„Mane į miestą ištrėmė sistema. Ir, nepaisant nostalgiškų sentimentų,
mano tapatybė labiausiai susijusi su Kaunu ir gimtuoju Žaliakalniu. Tikiu, kad aplinka konstruoja pasaulio supratimą. Esu dėkingas Žaliakalnio gatvelėms, tvoroms, kiemams, garažėliams, kurie buvo ir tebėra brangūs. Tai nuo vaikystės formavo mano ir miesto santykį“, – aiškina fotomenininkas.
Dar besimokydamas fotografijos mokykloje kaunietis pradėjo fotografuoti senamiestį, jo ir baigiamasis darbas buvo apie naktinį Kauną. Vėliau bestudijuodamas architektūrą
Gintaras atrado Kauno tvirtovę: čia teko ir požemius, ir antžemius tyrinėti, ir ne sykį galvą prasiskelti.
„Man tai buvo nesibaigiantys atradimai. Pradėjau kvestionuoti: gyvenu mieste, o tiek mažai žinau ir tiek mažai jį pažįstu. O juk čia tiek svarbių istorinių dėmenų, kurie ne tik nulėmė miesto raidą, bet ir toliau lemia mūsų pačių progresiją“, – tęsia kaunietis.
Miesto bruožų reikšmė Ar Kaunas turi veido bruožus? Nors turbūt mūsų abiejų viduje slypi stipresnė nei įprasto piliečio meilė savo gimtinei, bet sutariame: Kaunas yra atpažįstamas ir nėra vienas iš milijono kitų miestų. Jis unikalus.
„Miestas, turintis charakterį, nuostabių užkampių ir elementų, kurių galima ir nekęsti, piktintis, nesusitaikyti. Kaip jisai toliau formuoja tą charakterį? Pasitaiko ir nusivylimų. Tas laikotarpis, kuriuo taip žavimės, pirmoji respublika, tarpukario modernizmas – ar galėtumėm palyginti su tuo, kas įvyko per paskutinius 20–30 metų? Būtų sunku varžytis. Kai po 50 metų atsitraukę palyginsime, kaip
atrodys? Gali būti, kad už šitą laikmetį bus šiek tiek gėda. Bet tai tik natūralus procesas, pasakantis daugybę dalykų ir apie mus pačius bei mūsų tėkmę“, – pasakoja Gintaras.
Architektūra yra mūsų sukurta aplinka, kurioje augam. Galima plačiau kalbėti: ir apie urbanistiką, ir apie vieną aikštę. Koks skirtumas, nesvarbus mastelis. Vis tiek tai formuoja tavo erdvės, kompozicijos supratimą. Medžiagiškumus, kuriuose tau jauku gyventi arba ne.
Pašnekovas mintį iliustruoja prisiminimu, kai kartą viename iš Žaliakalnio skverų sėdėjo aikštelėje, kur žaidė vaikai. Bandė per objektyvą žvalgytis ir skaičiuoti aplinkinius vertingus pastatus. Suprato, kad turbūt tik vienas toks tėra aplink, o visi kiti – menkaverčiai, nors tai ir prestižinis gyvenamasis rajonas.
„Kaip gaila, juk visa tai formuoja ir mano vaikų supratimą. Kaip viskas turi būti. Nuo kažko juk atsispiriame. Be abejo, žmonės kažkiek išsilaisvina iš to studijuodami, keliaudami, bet svarbus ir pirminis impulsas pažinti pasaulį. Jeigu visi augtumėm aplinkoje, kur aišku, kaip turi būti, kokiame kokybiniame estetiniame lygyje būtume? Turbūt kitame, nei dabar“, – užtikrintai sako pašnekovas.
Kitur fotografuoti sunkiau
„Esu fotografavęs ir Lietuvos miestelius, bet turiu pripažinti, kad taip kaip Kauno negaliu nė vieno iš jų fotografuoti. Tai, kaip esi įaugęs, kiek tas miestas yra tavyje, matosi ir reiškiasi. Nereikėtų tam net teorijų išvesti. Tai, ką fotografuoji, turi pažinti. Turi būti brangu, taip brangu kaip miestas, kuriame gyveni. Kitas greitai tokiu tapti negali“, –paklaustas apie kitas savo fotografijų serijas paaiškina G. Česonis.
O kaip ieškoti dialogo su svetima aplinka, kai už savo sodžiaus jau esi svetimas? Pradžioje bandai suprasti, koks tavo tikslas, –dažnai būna mintyse jau iš anksto suformuotas; nori kitiems papasakoti apie miestą ar miestelį, į kurį tave vienaip ar kitaip nuvedė sumanymas ar bendradarbystė.
Bet menininkas atvirauja: „Vėliau supranti, kad daugiausia ką pavyksta papasakoti, – tik kaip tame miestelyje jauteisi. Per trumpą laiką taip giliai nepažinsi, erdvės perpratimas yra ilgas procesas, reikalaujantis tyrimo. Bet nuo paviršinių ir įspūdingų miestovaizdžių bandai nukrypti į pakraščius, teritorijas, kur nuveda sutikti ir pakalbinti žmonės.“
Kalbėdami išsiaiškiname ir tai, kad net kabinant parodą dažniausiai kyla noras peržiūrėti, nuvažiuoti į tam tikrą vietą ir pasitikrinti, perfotografuoti. Tas atminties kaupimas fotografui yra nenutrūkstamas procesas.
Lengviau įvardyti, kada mintis kilo, prasidėjo galvojimas ar sumanymas, negu pasakyti, kada yra to mąstymo ir tyrinėjimo pabaiga.
„Dažniausiai ta pabaiga būna koks nors pristatymas ar paroda. Be abejo, tai mums visiems svarbu, nes reikia ne tik kitiems parodyti, bet ir pačiam pamatyti: kas pavyko, kas ne, ką verta daryti, o ką norėtum perdaryti“, – sako kaunietis.
Ramybė be spalvų Ryškus autoriaus kūrybinis bruožas – monochrominė, bespalvė fotografavimo technika net ir skaitmeninių technologijų amžiuje.
„Turbūt turiu pripažinti, kad tokį fotografinį matymą suformavo laikmetis ir pirmieji mokytojai. Negaliu sakyti, kad nevertinu spalvotos fotografijos ar laikau ją blogesne. Atsitraukus nuo kasdienio spalvoto pasaulio man tiesiog lengviau matyti tik vieną sluoksnį“, – pokalbio pabaigoje paaiškina Gintaras Česonis.
Daugiasluoksniškumas sukuria triukšmą, nuo kurio kūrėjai pavargsta. Monochromas leidžia paprasčiau kalbėti apie dalykus, padeda išryškinti. Juodai balta raiška yra grynesnė, nedaugžodžiaujanti, lengva. Tai tik pasirinkimas, o ne vienareikšmis privalumas. Ilgainiui net savomis akimis pradedi matyti, kaip objektas atrodys be spalvų, kokios jo savybės išryškės.
Romualdas Rakauskas apie mano pašnekovą yra sakęs: tai tyras dvasiškumas, o ne atviruko vietovaizdis. Gyvename chaotiškoje miesto aplinkoje, todėl svarbu išsigryninti, kas svarbu, išsirinkti, kas vertingiausia. Taip ir Gintaro Česonio fotografijose: nėra spalvų, miestuose mažai gyventojų, gatvėmis nevažiuoja automobiliai, o akių netrukdo reklaminis triukšmas.
„Šiandien dingo draugės buvusiojo brolis, turiu jai pasakyti, bet nerandu žodžių“, – sako draugas, įeinant į parodos atidarymą. „Žinai, kasdien vis kas nors žūsta iš mano artimesnių ar tolimesnių pažįstamų. Kasdien“, – sako, geriant arbatą vakare. Tokia ta birželio pradžia 2023 metais Kyjive.
Sėdime 300 žmonių kino salėje, žiūrime dokumentiką apie pirmas 20 dienų Mariupolio apgulties („20 Days in Mariupol“, 2023, rež. Mstyslav Chernov), žiūrim į nužudytų kūdikių lavonus, į gimdyvę ant neštuvų išplėštom įsčiom (gimdymo metu ant ligoninės gimdymo ir pediatrijos skyriaus nukrito sprogmuo), į mirusio sūnaus verkiantį tėvą, į jaunuolius nuplėštom galūnėm, į nesibaigiantį siaubą ir skausmą, ir visi verkiam. Verkiam, bet žiūrim, nes esame nusikaltimų liudininkai. Kokiais žodžiais apie tai rašyti?
Sūkuriuojame apie festivalio prieigas, visiems skauda.
Toliau nuo miesto centro vieninteliai vizualiniai karo ženklai šią akimirką – prieštankiniai ežiai. Trys plieno juostos, sukryžiuotos
ir suvirintos. Ežio piešinys tiksliau atlieptų Kyjivą 2023 m. birželį. Nes naktinės sirenos nenupieši. O žodžių nėra.
Nėra žodžių nesibaigiančiam, bukinančiam skausmui. Čia gyventi lyg niekur nieko – ne pasirinkimas. Pasirinkimo nėra.
Vietoje žodžių noriu pasidalinti tuo, ko mačiau daugiausiai, – siekiu (iš)saugoti. Parsivežiau dovanų gautą atviručių knygelę, kurioje dokumentuojami Kyjivo paminklai, saugomi smėlio maišų ir faneros lakštų glėbiuose. Šios nuotraukos vienintelės arčiau jausmo, kurį patyriau Kyjive šių metų birželio pradžioje.
Nuotraukos: Oleksandr Burlaka
Dizainas: Valeriia Gorodchanina
Kūrybinė idėja: Yulia Salizhenko
Vadyba: Tetiana Novikova
Tekstas: Yuriy Marchenko
Spauda: Blank-press
Atviručių rinkinio leidėja: www.platfor.ma
„Grįžau, bet širdis liko Kyjive, budi tamsiom naktim, laukia vėl pabyrančių sprogimų“, – rašau, norėdama draugei papasakoti, kaip jaučiuosi grįžusi.
Paminklas Kyjivo įkūrėjams, Kyjivas, 2022 / Skulptūra „Lietuvos mokykla 1864–1904“, Kaunas, 2023
Paminklas Mykolai Lysenko, Kyjivas, 2022 / Istorinė Lietuvos Respublikos prezidentūra, Kaunas, 2023
Paminklas princesei Olgai, Kyjivas, 2022 / Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilika, 2023
Paminklas-fontanas Kyjivo įkūrėjams, Kyjivas, 2022 / Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia, 2023
Vasarai mieste nereikia ruoštis – net ir nespėję nugvelbti paskutinės palapinės ar tinklelio nuo uodų, galite mėgautis naktiniu šviesų šou, klausytis gatvių ritmo, žingsniuoti gatvėmis šiuolaikinio šokio žingsneliu, žavėtis atlikėjų drąsa ar iš naujo atrasti senas, rodos, taip gerai pažįstamas vietas. Liepos 29–rugpjūčio 6 dienomis Kauno ir Kauno rajono gyventojus nerti į tokį nuotykį kviečia penktasis tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“. Festivalio iniciatorė ir vadovė Gintarė Masteikaitė su dideliu entuziazmu ir užsidegimu papasakojo apie jo atsiradimą bei idėjas, kartu pristatydama ir organizacinius užkulisius. Festivalis įsuks visus, o daugiausia patirs turintys smalsumo ir noro priimti bei eksperimentuoti.
AGNĖ SADAUSKAITĖ DONATO STANKEVIČIAUS NUOTR.Gintare, užaugote Šilgalių kaime, už kelių kilometrų, Lukšiuose, baigėte vidurinę mokyklą. Nepriklausomybės pradžioje Lukšių miestelis turėjo išskirtinį statusą ir stiprią savivaldą, gausią menininkų ir iniciatyvių žmonių bendruomenę. Kokią įtaką padarė augimas šioje aplinkoje?
Man augant Lukšių seniūnu buvo skulptorius Vidas Cikana, stengęsis daryti dalykus, kuriuos mokėjo, tad miestelyje yra daug vizualaus meno pavyzdžių, fontanų, skulptūrų, atnaujintas Zyplių dvaras, inicijuojamos įvairios šventės, o miestelis netgi buvo pastatęs didžiausią
Lietuvoje velykinį margutį. Pati mokykla, pavadinta skulptoriaus Vinco Grybo vardu, turėjo sąsajų su menais, bet joje trūko platesnio konteksto. Tai visgi mažas miestelis, nutolęs nuo didžiųjų. Prisimenu savo pirmas išvykas iš Lukšių ir supratimą, kad pasaulis yra didelis, platus ir netikėtas, o aš tikrųjų nieko nežinau. Gyvendama penkių kilometrų spinduliu matau tik nedidelį kiekį dalykų ir koks visgi didelis kultūrinis atotrūkis tarp to, kur gyvenu, mokausi, ir to, kas yra dideliame mieste, kiek dalykų negalėjau pažinti dėl to, kad gyvenau tam tikroje vietovėje.
Suvokimas, kad daug ko neturėjome aplinkoje, kurioje augom, buvo didelis spyris išmokti naujų dalykų. Tai ypač sustiprėjo pirmaisiais metais universitete – įstojau į sociologiją ir nesupratau, ką kalba dėstytojai, nors mano kursiokai galėjo reflektuoti, diskutuoti su jais. Tapo aišku, kad turiu juos pasivyti, sužinoti daugiau ir įeiti
į visai kitą gyvenimo būdą. Tad nežinau, ar inspiracija atėjo iš mano gimtinės, galbūt? Siekiau ištrūkti iš aplinkos, kurioje ribotas žmonių ir patyrimų skaičius, – miestelyje žinojau, kas manęs laukia ar gali įvykti, nors visad identifikavausi su kitais dalykais ir turėjau norų, pavyzdžiui, dirbti su festivaliais. Visada siekiau patirti daugiau, negu leidžia mano aplinka.
Numanau, kad tam prireikė daug vidinės motyvacijos ir kantrybės. Štai dabar esate viena aktyviausių ir ryškiausių kultūros lauko asmenybių Lietuvoje. Kaip atsidūrėte kultūros vadybos ir scenos menų srityse?
Svarsčiau stoti į kultūros vadybos studijas, tačiau galiausiai pasirinkau sociologiją. Tai buvo vienas geriausių mano sprendimų, proga atsidurti tarp protingų, įdomiai pasaulį matančių, suvokiančių ir jaučiančių dėstytojų, kurie atidarė duris į laisvą, kritinį mąstymą, supratimą apie visuomenės įvairovę, jos priėmimą, padėjo gerus pagrindus. Studijuodami sukūrėme gerus santykius, bendruomenę ir ryšį. Nuo pat pirmo kurso pradėjau savanoriauti įvairiuose festivaliuose, pavyzdžiui, grafikos bienalėje, „Kaunas Jazz“. Paskutiniame kurse, per diplomų įteikimą, dėstytojas Arnas Zdanevičius mane suvedė su Kauno šokio teatro „Aura“ įkūrėja Birute Letukaite – ji kaip tik ieškojo naujos darbuotojos. Panirau į kultūros sritį ir visko išmokau per tiesioginį, aštrų susitikimą su dabartine veikla. Perėjau visas įmanomas stadijas nuo grindų plovimo, tualetų tvarkymo per festivalį, darbo su savanoriais, šiuolaikinio šokio stebėjimo, suprantant, kad nieko nesuprantu, klausant kalbų ir
negirdėtų terminų, pažindinantis su šokio istorija. Pirmieji metai buvo be proto sunkūs: nauja sritis, didelė atsakomybė, buvau jauna ir įpuolusi į naują pasaulį. Tai buvo prieš 17 metų ir kuo toliau, tuo vis tiek viskas darosi tik įdomiau.
Kokia buvo pagrindinė motyvacija organizuoti „ConTempo“?
Festivalis gimė iš gausių ir ilgų diskusijų su „Kaunas 2022“ komanda dar prieš miestui tampant kultūros sostine. Virginija Vitkienė mane pakvietė į paraiškos ruošimo darbo grupę, ji mane matė kaip vieną iš žmonių, galinčių suformuoti tarptautinę scenos menų programą, inicijuoti naujus projektus. Tuo metu jau turėjau patirties ne tik šiuolaikinio šokio srityje, dirbau ir sostinės „Menų spaustuvėje“, vadovavau Naujojo cirko festivaliui. Visi puikiai suvokėme, kad turime šansą padaryti kažką, ko paprastom sąlygom negalėtume padaryti arba tai užtruktų labai ilgai. Analizavome, ko mieste trūksta, ir tapo aišku, kad nepakanka scenos menų erdvių, o nepriklausomų erdvių išvis nėra – tokių, kurios būtų vadovaujamos scenos meno žmonių, augintų alternatyvią sceną ir jaunuosius kūrėjus, kviestų atlikėjus į Kauną.
Tuo metu, kai ruošėme paraišką, Kauną tikrai galėjome įvardyti kaip juodąją skylę, nes čia tiesiog nebuvo kur rodyti atvykstančių scenos meno renginių, tad festivaliai miestą aplenkdavo.
Į reikalingų aikštelių trūkumą atkreipėme dėmesį ir turėjome kurti turinį, kuris tai reflektuotų. Pradžia buvo ambicinga, norėjome, kad mieste atsirastų nauja erdvė tiek scenos, tiek vizualiesiems menams, kurioje galėtų vystytis
ir augti šios sritys. Pradėjome galvoti, kokių renginių Kaune nėra, koks galėtų būti konceptas su turimais resursais. Realiausias sprendimas atrodė koncentruotas festivalis, kuris per trumpą laiką pristatytų labai skirtingus formatus, – to nebuvo ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Taip pat galvojome, kokios kultūros įstaigos veikia Kaune ir ką galime padaryti, kad tos kultūros įstaigos išeitų į tarptautinę areną arba reflektuodamos, ką mato festivalyje, adaptuotų ir savo veiklai.
Šis festivalis turėjo atitikti visus „Kaunas 2022“ tikslus: kultūros decentralizavimo, pasiekiamumo, įtraukimo, aktualių klausimų kėlimo, tarptautiškumo, šiuolaikiškumo, darbo su regionais. Jis gimė, kad atlieptų ir stimuliuotų tai, ką turime miesto kultūriniame gyvenime. Su komanda galiausiai nusprendėme, kad nenorime apsiriboti viena sritimi, ir palikome erdvės platesniam spektrui.
Siekėme, kad tai būtų kažkas tarp visko, kas yra susiję, daro vienas kitam įtaką. Per mažiau nei pusę metų suorganizavome pirmą tarptautinį festivalį su trijų dienų programa.
Kaip sekėsi šį renginį pristatyti kitoms kultūrinėms institucijoms?
Nuo pat pradžios rengėme susitikimus su pagrindinėmis miesto kultūrinėmis įstaigomis. Joms pasiūliau rengti festivalį kartu – ambicingą, patį didžiausią, tokį, kokį patys norėtų pristatyti. Deja, ši idėja nebuvo palankiai sutikta, bet mūsų komanda nusprendė, kad net ir neprisijungiant kitoms įstaigoms festivalis vis tiek įvyks, ir įvyks geras.
Suvokiau, kad nėra lengva ateiti su nauja idėja ir įtraukti visą bendruomenę, kuri jau seniai egzistuoja ir užsiima sau įprastais dalykais. Šis pasiūlymas, manau, buvo per ankstyvas, gal kiek ambicingas, gal ne tiek gerai iškomunikuotas, galbūt reikėjo dirbti ilgiau, kultivuoti dirvą ne vienerius metus. Šiuolaikiniai projektai ne visada pozityviai sutinkami, ir tai buvo gera pamoka. Manau, kad dabar pokalbis būtų visiškai kitoks, pasiūlymas priimtas kitaip, nes organizacijos dalyvavo „Kaunas 2022“ organizuotuose mokymuose, pradėjo dalyvauti tarptautiniuose projektuose. Mes naudojamės tų įstaigų erdvėmis, jos mato, koks tai festivalis. Priimti naujoves užtrunka – tai procesas. Tuo pačiu tai yra ir statuso klausimas, kaip yra priimamas menas, pristatomas scenoje ir gatvėje, kaip matomas artistas operoje ir grojantis gitara Laisvės alėjoje. Tai skirtingos formos, nors iš tikrųjų viskas priklauso nuo idėjos, kokybės, atlikimo.
Kur vyko pirmasis festivalio renginys?
Šančių pievoje. Jis buvo jautriai sutiktas, mat kaip tik tuo metu prasidėjo konfrontacija tarp
Žemųjų Šančių bendruomenės ir valdžios dėl planuojamos tiesti gatvės palei Nemuną. Renginys buvo priimtas kaip palaikymas
Šančių bendruomenei. Mums tai
buvo opių klausimų aktualizavimas, taip pat norėjome vesti auditoriją ten, kur ji paprastai neina, parodyti,
kad menas gali būti visur, jei tik yra ambicija jį pritaikyti. Tačiau neteigėme, jog tai tik gerai, – daug ko negalime padaryti vien dėl profesionalių erdvių trūkumo, šiuo atžvilgiu Kauno žiūrovai tikrai yra nuskriausti.
„ConTempo“ vyksta įvairiose miesto erdvėse ir įsilieja į kasdienį gyvenimą. Kaip ir minėjote, šį sprendimą paskatino scenos menams tinkamų erdvių trūkumas, tačiau kartu tai tapo ir festivalio išskirtinumu. Kaip vyksta vietų pasirodymams paieška?
Tai nuolatinis kūrybinis procesas, nuo kurio stipriai priklauso festivalio sėkmė. Su komanda gaudome visas idėjas ir ieškome, kurioje vietoje darbas galėtų geriausiai atsiskleisti. Važiuojame apžiūrėti vietų tuo paros metu, kai numatomas renginys. Tikrai nuostabu, kad didžioji dalis vietų pasiteisina, daug jų atradome atsitiktinai.
Pirmiausia, visada norime tą patį projektą rodyti keliskart skirtingose erdvėse, nes aplinka suteikia visai kitą kontekstą ir sukelia skirtingas emocijas. Lankymasis renginiuose skirtingose erdvėse irgi tikras atradimas, nes dažnas į jas išvis nenueina arba per spektaklį pamato visiškai kitaip. Žinoma, atsižvelgiame į techninius bei praktinius niuansus, tarkim, jei pasirodymui reikia vietos šalia upės arba garažų. Klausinėjame vietinių, draugų, važinėjame. Iš esmės paieškos procesas vyksta visus metus, taip pat kaupiame jau atrastų lokacijų duomenų bazę. Dirbti vis naujose
vietose neįmanoma, nes tam tikri renginiai, pavyzdžiui, atidarymo, turi vykti arčiau centro.
Taip pat apgalvojame automobilių statymą, lokacijos pasiekiamumą viešuoju transportu. Į operą „Signal“, rodytą prie Kauno marių, netgi užsakėme autobusus, nes viešojo transporto grafikas netiko. Fantastiška vieta dar nereiškia, kad bus žmonių, – jie gali tiesiog nerasti, kaip atvykti. Visada galvojame ir apie atstumus, nes daug renginių vyksta tą pačią dieną, svarbu, kad žmonės spėtų nukeliauti iš vieno į kitą.
Kokius miesto sluoksnius, kokias prieigas atveria netradicinis festivalio formatas? Ar jums pačiai pavyko užmegzti kitokį dialogą su Kaunu?
Kaune nebegyvenu nuo 2013ųjų, bet jame praleidau 12 metų. Grįžtu kaip į namus, Kaunas yra tapęs mano identiteto dalimi. Šis festivalis – viena mano duoklių miestui. Žiūrovai ir meno kritikai identifikuoja, kad „ConTempo“ yra ne festivalis mieste, bet miesto festivalis. Mes nepastatome scenos, bet kviečiame į kelionę po miestą jo ritmu. Tai pavyksta per garsą, pasiekiamumą, gatvės triukšmą, autobusų maršrutus, kviečiame pajusti, koks yra tas miestas ir kartu Kauno rajonas. Mes reaguojame į miesto ritmą, o ne miesto ritmas taikosi prie mūsų. Tai labai svarbus aspektas. Štai vieną renginį perkeliame
iš penktadienio į trečiadienį, nes toje erdvėje penktadieniais veikia restoranas. Reaguojame į erdvės gyvenimą, bet kartu jį ir aktyviname, pakviečiame vietinius prisijungti, pažinti erdves, integruojamės į kitas šventes. Tai labai vaisingas bendradarbiavimas, negriauname planų, bet papildome, atidarome langelius lankytojams, kurie galbūt šiaip nebūtų apsilankę festivalio renginiuose.
Ko palinkėtumėte „ConTempo“ lankytojui? Visus metus kviečiame būti smalsiems, pažinti ir leisti sau eksperimentuoti su pažinimu. Jei kažkas nepatiko, buvo neįdomu, svarbu neuždaryti durų. Yra daugybė skirtingų formų, turinių, tad visada galima pamatyti spektaklį, kuris pakeis tavo gyvenimą. Taip būna! Žmonės yra sakę, kad kai kurie matyti pasirodymai buvo stipriausia patirtis, džiaugiasi atėję ir atradę. Kauniečius ir Kauno rajono gyventojus kviečiu ateiti, stebėti, sekti renginius, nes erdves, kaimynystes ir kaimynus atrasite iš naujo. Kviečiu tai patirti kartu.
Daug renginių yra nemokami, tačiau norime išlaikyti ir mokamus –kultūra neturėtų būti nemokama, turime prisidėti prie jos ir paties festivalio išlaikymo. Visi atlikėjai gauna honorarus, tad pirkdami bilietą prisidedate prie jų tolesnės kūrybinės veiklos, festivalio augimo bei komandos stiprinimo.
„Nes man patinka Kaunas. Patinka mažesni miestai, patinka, kai nuėjus iki kioskelio pardavėja mane pažįsta“, – juokiasi Žaliakalnyje ir „Auroje“ augusi, Jungtinėse Amerikos Valstijose studijavusi, Vilniuje dirbanti Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė, paklausta, kodėl gyventi jai visgi gera čia. Tiksliau, Kauno rajone, Garliavoje, į kurią, į vyro tėvų statytus namus, nutekėjo. Artimas ryšys, tradicijos, tvirta bendruomenė menininkei svarbu: „Tokioje vienoje krautuvėlėje visada perku kūčiukus. Kartą prasitariau, kad mano šuo juos labai mėgsta. Po metų nuėjau ir girdžiu: mes jūsų šuniui jau turim kūčiukų!“
Su Lina prisėdome Kauno menininkų namų kieme – norėjosi susitikti kuo arčiau Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, kurio vidiniame kiemelyje rugpjūčio 3 ir 4 d. „ConTempo“ festivalis kvies pamatyti jos spektaklį-eskizą „Stiklinė“, tyrinėjantį pervargimo procesą. Žinoma, pakalbėjome ir apie šią būseną. Bet, kaip neretai nutinka bendraujant su šokėjais Kaune, pradėti neišvengiamai teko nuo „Auros“.
Lina, ar visada norėjote būti šokėja?
Taip! Porą metų lankiau baletą, bet perėjau į „Auros“ studiją – tai pirmoji rimtesnė mokykla, kuri mane užaugino. „Auroje“ (po poros metų perėjau į trupę) pajutau laisvę, kurią dovanoja į vieną techninį kanoną nesustatytas šokis.
Kaip manote, ar gimtojo Žaliakalnio aplinka, kurioje tokios svarbios gamta ir architektūra, turėjo įtakos jūsų pasirinkimui?
Mano senelis architektas, mama –architektūros istorikė, sesuo irgi netoliese. Pastebiu, kad šokio spektakliuose erdvinė architektūra man itin svarbi. Smalsu, kaip žmonės komponuojasi erdvėje, ir kaip ji gali pakeisti suvokimą, požiūrį, elgesį. Šokis – tai judanti architektūra. Galbūt viskas susiję, juk augau sklaidydama architektūros žurnalus, kuriuos prenumeravo mama, o vėliau aš juos, pirmiausia pati pervertusi, jai siųsdavau iš JAV. Diskusijų apie erdves, jų planavimą namuose niekada netrūko.
Iš čia ir jūsų, kaip choreografės, šokėjos, noras eksperimentuoti su aplinka?
Iš dalies – taip. Žaviuosi įvietintais pastatymais, netradicinėmis erdvėmis. Supratau, kad jei turiu juodą dėžutę –teatro sceną, tai kuriu pagal principus, kuriuos gerai žinau. Kai išeinu į kitą erdvę, principai lūžta, turiu ieškoti
naujų būdų. Tada pasidarė įdomu! Sprendžiant iššūkius ateina nuostabus augimo ir pokyčio pojūtis. Svarbi ir publika, kaip vienas iš kintamųjų. „Stiklinėje“ ieškau rakto – kaip žiūrovas gali būti mano choreografijos architektas? Šokis neegzistuoja be žiūrovo. Taip, gali repetuoti, bandyti vienumoje, bet tai nebus pasirodymas.
Ar neklystu, kad tai jūsų pastangomis Čiurlionio menų mokykloje atsirado daugiau šiuolaikinio šokio? Tuo metu pavadavau modernaus ir šiuolaikinio šokio mokytoją, išėjusią auginti vaiko. Mane pasikvietė vadovybė ir paklausė, ar reikėtų atskiros šiuolaikinio šokio programos. Man patikinus, kad reikėtų, pasiūlė ją parašyti. Be abejo! Kaipgi ne? Visą laiką tikėjau, kad jei galima sukurti galimybę kitiems, reikia tai daryti. Vaikystėje norėjau būti balerina ir mokytis Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Bet klasikai mano duomenys buvo riboti, tad galimybė radosi „Auroje“. Mano laiku kitų galimybių rimtai mokytis ir nebuvo.
Kaip puikus šansas skamba ir stažuotė JAV, virtusi studijomis. Kai man buvo likę dar metai vidurinės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Anželika Cholina surinko pirmąjį šokio kursą. Baigusi dabartinę J. Jablonskio gimnaziją prašiausi į antrą kursą, buvau tikra, kad pasivysiu, bet nepriėmė, tuomet labiau reikėjo vaikinų. Būtų tekę laukti dar ketverius metus. Mano pasaulis sugriuvo! Bet tais metais Olga Žitluchina rinko kursą Rygoje. Savaitė iki kelionės į atranką aš pamečiau pasą... Na, įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą, į menotyrą, nusprendžiau: liksiu „Auroje“.
Jei ne tas pasas, nebūčiau kartu su Mantu Stabačinsku išvykusi į JAV. Pavasariop vyko toks amerikiečių choreografų showcase, kurį kuravo „Aura“, mus pastebėjo Cristine
Cangelosi, pakvietė stažuotis į Atlantą. Birutė išleido – pusmečiui. Gruodį vyko naujametinis vakarėlis, kurio metu Cristine paklausė, kokia mano svajonė. Atsakiau – studijuoti šokį. Ji man parekomendavo dešimt universitetų
Rytų pakrantėje. Stojau į du, į abu įstojau, pasirinkau Šiaurės Karolinos universitetą, kuris suteikė stipendiją. Tarp bakalauro ir magistro Holinso universitete Virdžinijoje atsidūriau
Niujorke, Lincolno edukacijos centre, kuriame dirbama su menų edukacija mokyklose. Buvome su kolegomis iš operos, dramos, muzikos. Svajonė!
Gyveni Niujorke, tau moka už tai, kad dirbtum ir dar kurtum. Žinot, tikrai tikiu patarle, kad jei kas nors uždaro duris, tai atidaro langą. Jei kas man 1999-ųjų liepą būtų pasakęs, kad gyvenimas taip pasikeis, nebūčiau patikėjusi, nes buvau ką tik neįstojusi į dvi šokio programas.
Yra patarlės, yra šansai, bet dar yra talento ir juodo darbo santykis. Koks jis jumyse?
Svarbūs abu, visada. Mano kūnas nėra sutvertas šokiui, tad juodai dirbu ir šiandien. Juk mūsų kūnai – tinginiai, o šokis yra fizinė profesija. Nedirbdamas tiesiog iššvaistysi talentą, kiek jo beturėtum. Tad pati sakyčiau, kad esu darbo žmogus, bet turbūt reikėtų klausti aplinkinių.
Ar noras edukuoti kitus kilo būtent Niujorke?
Ne, anksčiau. Vedžiau užsiėmimus grupelėms dar iki išvykdama studijuoti. Niujorkas man davė platesnį suvokimą apie tai, kiek gali meno edukacija. Mes, kaip menininkai, eidavome į bendrojo lavinimo mokyklas, ir mūsų pamokos būdavo susietos su pasirodymais, kuriuos vaikai vėliau eidavo žiūrėti. Šokio spektaklis ir biologijos pamoka –kas tarp jų bendra? O yra! Taigi kalbu ne apie įrankius, kaip koordinuoti kūną, bet kaip apie kasdienius dalykus mąstyti plačiau, įvairiau ir kūrybiškiau. Ši patirtis mane stumtelėjo daugiau dirbti ne tik su profesionalais, bet ir su mėgėjais,
skirtingų profesijų, amžiaus žmonėmis. Tai ugdo mane pačią kaip asmenybę, kaip menininkę, suteikia daug naujų galimybių.
Kiekvienas turime susiformavę savo mąstymo tuneliuką, kuriame telpa tam tikras informacijos kiekis. O kai šokyje susiduri su architektais, teologais – kaip išsiplečia akiratis!
Pavyzdžiui, dirbau su Žemųjų Šančių bendruomene statant operą „Kopūstų laukas“, prie kurios dirbti pasikvietė pamatę mano spektaklį, kurtą Žaliakalnio turguje vykusiam teatro festivaliui. Kaip buvo įdomu... Dar VDU buvome įkūrę Akademinį judesio teatrą – ateidavo ir studentų, ir dėstytojų. Tu iškeli idėją, o jie suneša informaciją iš savo sričių.
„Auroje“ buvote dar tuomet, kai trupė virto teatru. Visgi fizinės teatro erdvės iki šiol nėra. Tiesą sakant, gali būti, kad aš esu mačiusi daugiau „Auros“ spetaklių ne scenoje, nei joje. Ir jūsų „Stiklinės“ premjera suplanuota muziejuje, festivalyje, pristatančiame scenos menus tam nepritaikytose erdvėse. Smagu, bet ir vargina, tiesa?
Paklauskit bet kurio šokėjo… Kaune trūksta geros šiuolaikinio šokio spektakliams pritaikytos erdvės. Nuomai erdvių Kaune yra, bet kainos milžiniškos, šokyje tokių pinigų nėra. Būnant „Auroje“ ir man teko nemažai šokti skirtingose erdvėse: nuo spektaklių, kūrybinių projektų iki konferencijų, parodų, naujų erdvių atidarymų. Galbūt menine prasme ne visi šie pasirodymai buvo patys stipriausi, kita vertus, kaip dažnai gauni progą pašokti, pavyzdžiui, baseine? Su „Aura“ tai padariau – vertinga patirtis.
Bet, jei jau prakalbome apie „Stiklinę“, šis spektaklis ir turėtų būti čia, muziejuje. Man parašė „ConTempo“ prodiuserė Eglė Nevedomskė ir paklausė, kur jis galėtų būti rodomas. Ieškojau vietos, kurioje nebūtų daug papildomų objektų ir nebūtų scenos, nes žiūrovai turi jaustis patogiai įeidami į mano erdvę. Bet kurioje teatrinėje erdvėje, kuri žiūrovą specifiškai paruošia, tai įgyvendinti būtų sunku. Prisiminiau, kad ant pievelės priešais muziejų parodos atidarymui esame šokę mano „Juodvarnius“, ir tuomet viena akimi buvau užmačiusi tuos vidinius kiemelius.
Šio spektaklio procesas man naujas, nes niekad nesu taip drąsiai ėjusi ir nežinojusi, ką darau. Apgalvodavau, padarydavau, pastatydavau, ir tada rodydavau. Gavau Lietuvos kultūros tarybos stipendiją, tai labai padėjo, nors buvo netikėta gauti pinigų ne pristačius labai konkrečią idėją, o tyrinėjimams! Stipendija leido ir dirbti su šokio dramaturgu iš Berlyno Thomasu Schauppu. Su juo susipažinau rudenį „Auros“ festivalio metu vykusiame seminare. Jau kurį laiką norėjau padirbėti su dramaturgu vien dėl to, kad išvengčiau mūsų jau aptartų patogių įpročių. Eskizą iki šiol rodžiau du kartus, nes negaliu repetuoti be žiūrovo, bet jau tarpinio rezultato rodymas man buvo iššūkis.
Pakalbėkime apie pervargimą. Mane gąsdina jo pandemiškumas, kita vertus, tai ir labai universali tema, padedanti geriau suprasti kitą. Taip ir rašoma spektaklio anotacijoje: „Dažnai į šį procesą žvelgiama kaip į negatyvią ar griaunančią patirtį, bet jis gali tapti ir naujo pokyčio pradžia: laiku, kai išnyksta susikurtos iliuzijos, apsaugos ir kiautai, už kurių iki tol buvo slepiamasi. Jų vietoje pasimato, atsiskleidžia ir išlaisvinama kažkas naujo.“
Koks jūsų asmeninis santykis su
pervargimu ar net perdegimu? Darbas, kūryba, stipendijos, edukacijos, kelionės – visko atrodo daug.
Santykis yra. Praėjusią vasarą patyriau kertinį lūžį. Ilgai maniau, kad kaip menininkė nebeturiu daugiau ką pasakyti, apie ką šnekėti, ko duoti. Pernai pavyko išvykti į dvi puikias rezidencijas. Penkias savaites praleidau JAV, savo buvusiame universitete. Turėjau pastatyti 10-ies minučių trukmės darbą 20-čiai studentų. Tai buvo kūrybinė rezidencija – pasiimi sustyguotą tvarkaraštį, klausai seminarų, popiet dirbi su mokiniais, vakare esi laisvas. Jokių namų darbų! Vėliau per Šiuolaikinio šokio asociaciją išvykau į dviejų savaičių rezidenciją Italijoje, susijusią su „ConTempo“. O ten iš manęs išvis nieko nereikalavo ir nesitikėjo! Buvau suporuota su kita menininke – pirmą savaitę stresavome, kad visgi turime kažką padaryti, bet mus tikino, kad galime net į salę neiti, jei nenorime. Antrą savaitę protas atsipalaidavo ir prasidėjo labai įdomūs kūrybiniai pašnekesiai. Šie du mėnesiai ir buvo stumtelėjimas parašyti „Stiklinės“ projektą, nes gavau šansą pabūti erdvėje, kurioje iš manęs nereikalauja kasdienybėje įprasto multitaskingo.
„Stiklinėje“ lipu per daug savo nusibrėžtų ribų ir kaip šokėja, ir kaip choreografė, ir kaip žmogus. Spektaklio aprašas prasidėjo nuo svarstymo, ar mano gyvenimo stiklinė pusiau tuščia, ar pusiau pilna. Būdama JAV skaičiau vaikišką knygelę „Berniukas, kurmis, lapė ir arklys“. Berniukas paklausė arklio, kokia jo stiklinė, ir šis ramiai atsakė, kad džiaugiasi, jog išvis ją turi. Susimąsčiau.
Jei gydotės tuo, nuo ko susirgote, tai turbūt reiškia, kad vaikystės svajonė buvo prasminga. Mano draugai yra girdėję, kad viską mesiu ir išvažiuosiu į kaimą auginti ožkų. Bet visi taip sako, tiesa? (juokiasi) Išsimiegi, paatostogauji savaitę, ir mintys grįžta ten pat.
Kauno stoties rajonas man visuomet atrodė labai žavingas – ir dėl kalnuotų apylinkių, ir dėl netoliese esančio Ąžuolyno ir Dainų slėnio. Čia, name, už kurio langų atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai, gyvena ir vienas žinomiausių Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjų Mantas Stabačinskas, 2020 metais ištrinktas įsimintiniausiu Kauno menininku. Artėjant „ConTempo“ festivaliui užsukau pas šokėją ir choreografą į svečius pasikalbėti apie pastarųjų 25 metų šiuolaikinio šokio scenos aktualijas ir pašnekovo gimtąjį Kauną.
Mantai, kaip prasidėjo tavo karjera?
Kauno šokio teatre „Aura“ išmokau šokio amato ir praleidau nemažą
laiko tarpą – turbūt kokius 6 metus dirbau pilnu etatu, vėliau dar dešimtmetį buvau laisvai samdomas. Tiesa, mūsų draugystė pasibaigė prieš maždaug 7 metus.
Dabar esu nepriklausomas menininkas ir dirbu tiek su šokiu, tiek su teatru, taip pat su žmonėmis, turinčiais negalią, – jiems vedu seminarus ir pamokas. Manau, galiu sakyti, kad veikiu visko po truputį –šokis yra labai platus dalykas. Ateina laikas, kai pradedi mąstyti – o kas manęs laukia toliau? Ir supranti, kad nėra ko jaudintis, nes visko aplink išties yra labai daug.
Viename interviu pasakojai, kad „Auros“ įkūrėja Birutė Letukaitė pažvelgė į tave ir pasakė: „Tegu lanko, vis tiek iš jo šokėjo nebus.“ Įdomu, ar šie žodžiai tave motyvavo tobulėti, o gal kaip tik atvirkščiai –nuteikė neigiamai?
Įsiminiau tuos žodžius, nes, prabėgus kokiems ketveriems metams, pati Birutė man juos priminė. Labai neįsiskaudinau, tačiau puikiai atsimenu, kad buvo laikas, kai man tai išties rūpėjo.
Vaikystėje lankiau pramoginius šokius, po to atsirado lengvoji atletika, kuria užsiėmiau kokius
5-erius metus. Visgi supratau, kad šokių norisi labiau. Šie pamąstymai kilo 10 dešimtmetyje pradėjus rodyti
MTV: televizoriaus ekrane buvo galima išvysti daug įvairovės, kilo noras eksperimentuoti, ką nors nuveikti. Po kiek laiko pamačiau skelbimą, kad Kauno šokio teatras „Aura“ ieško komandos papildymo. Lyg ir žinojau, kad tokio pobūdžio veiklos egzistuoja, tačiau nieko daugiau apie tai neišmaniau – tai
buvo pati kelionės pradžia. Ir turbūt dėl to, kad mano noras šokti buvo toks didelis, Birutės žodžiai man neigiamo poveikio nepadarė.
Esi kada nors svarstęs apie atsarginį planą, jeigu šokėjo karjera būtų nesusiklosčiusi?
Tėvai visuomet mane labai spaudė. Įsivaizduok, esi 18-metis, baigi mokyklą ir metus skiri šokiui. Gavęs pirmąją algą supranti, kad tai – tik 150 litų, nes dirbi vos 0,25 etato. Tuo metu tėvai tikrai nesidžiaugė. Bet aš buvau nusiteikęs ir toliau šokti – sakiau, kad tai mano pasirinkimas ir persigalvoti neketinu.
Tais laikais daugelis žmonių šokio nelaikė rimta profesija, jiems atrodė, kad tai labiau linksmybės, o ne darbas. Negaliu meluoti – būna linksmybių, tačiau reikia pripažinti, kad kiekvieną dieną vykstančios repeticijos – išties sunkus darbas ir nuolatinis didelis fizinis krūvis. Kurį laiką tėvai bandė mane atkalbėti, bet ilgainiui suprato, kad nelabai kas pasikeis. Kai pamažu ėmiau kopti karjeros laiptais, vis laimėdavau kokį apdovanojimą, tėvų veiduose pradėjo matytis šypsenos. Tik tiek, kad tai tikrai užtruko, – dabar šioje sferoje esu apie 25 metus.
Tai ketvirtis amžiaus! Ar niekad nekilo mintis viską mesti ir pradėti gyvenimą iš naujo?
Kartą su Beta Kondratenkaite nusprendėme perimti barą „Suflerio būdelė“ tuometiniame Kauno mažajame teatre. Teko patiems stoti už baro ir dirbti, supratau, kad nebegalėsiu tiek šokti, – dažniausiai repeticijos „Auroje“ vykdavo nuo 17 iki 21 valandos, panašiu laiku man tekdavo pradėti darbuotis.
Būtent dėl to metams sustabdžiau šokį. Po kurio laiko supratau, kad man labai reikėjo tos pauzės, – tai padėjo suprasti, kaip smarkiai myliu šį amatą.
Metams buvau išsikraustęs į Londoną –bandžiau šokti, tačiau supratau, kad man ten nepakeliui. Lietuvoje galiu
dirbti ir iš to gyventi, o ten tekdavo pusę laiko dirbti bare, likusią dieną skirti atrankoms. Supratau, kad man norisi visai kitų dalykų, ir nusprendžiau grįžti.
Įdomu, ar bohemiškasis „Suflerio būdelės“ etapas padarė įtakos tavo suvokimui apie gyvenimą, meną ir galbūt net patį šokį?
„Aura“ ir „Suflerio būdelė“ buvo beveik tame pačiame kieme, tad viskas visuomet buvo šalia. Kartais pamąstau, kad pats likimas viską taip sudėliojo, nes iš tiesų tuo metu kur kas daugiau laiko leisdavome „Boškėje“ (baras
„B.O.“, – red. past.) ir kartu su Beta svaigdavome, kad Kaune visur vien tik alus, o kokteilių nėra. Jeigu turėtume savo barą – būtų kitaip.
2005 metais Beta dirbo „Suflerio būdelėje“ ir gavo pasiūlymą viet perimti į savo rankas. Mums buvo po 26 metus, pinigų neturėjome, tačiau jautėme, kad verta. Mano brolis Danas nuskuto mums galvas plikai ir trise nusprendėme kurti savo barą. „Suflerio būdelė“ sujungė išties daug žmonių, o ir kiek naujų vietų išaugo brolių Stabačinskų ir sesių Kondratenkaičių sąjungoje: „Kultūra“, „Kamerinis“, „Holas“. Bet aš visgi nusprendžiau grįžti į šokį, nors su barų kultūra amžiams neatsisveikinau.
Kiek tau svarbi erdvė, kurioje pasirodai, kuri choreografiją?
Svarbi, tačiau turbūt reikėtų paminėti, kad statydami spektaklį daugiausia laiko praleidžiame salėje. Dabar padaugėjo laisvai samdomų šokėjų ir choreografų, kurie turi savo patalpas. Pavyzdžiui, aš, kartu su šokio teatru „Nuepiko“ bei kitais, dirbu Kauno kultūros centre – turime nuostabią salę, iš kurios atsiveria labai gražus vaizdas. Yra buvę gyvenime, kai neturėdavau savo salės, tada lakstai visur po truputį ir tai tikrai labai vargina.
Kalbant apie pasirodymus, tikrai gera išeiti iš teatrinės salės, tačiau, kai esi
jaunas, tinka viskas – nesvarbu, šalta, karšta, betonas ar žemė. Jaunatviškas maksimalizmas neturi ribų. Po to ateina branda, norisi tausoti savo kūną, tad pradedi rinktis, kur šokti, nebenori savęs kankinti. Juk kūnas – darbo įrankis, tad sudėtingesnėmis aplinkybėmis šokti dabar atsisakau.
Seniau man labiau patiko teatras –ten kur kas saugiau, be to, esi užtikrintas, kad žmonės ateina būtent tavęs pažiūrėti. Bet pernai, kai rodėme spektaklį „Einu pirkti pieno“, mano nuomonė pasikeitė. Atrodo, atsikračiau baimių, nes teko dirbti Vilniaus ir Kauno mikrorajonuose, šalia daugiabučių, kur visi viską žino, mato, o kartais net ir apšaukia, nes nesupranta, ką darai. O tu vis tiek bandai rasti santykį. Po kiek laiko žmonės apsipranta, net ima siūlyti arbatos ar kavos. Taip ir kuriasi ryšys, kuris atveria erdvę gana magiškam potyriui.
Minėjai, kad šokėjams gyventi Vilniuje – kur kas patogiau, tai kodėl esame čia?
Meno koncentracija Vilniuje – kur kas tankesnė. Jeigu gyvenčiau sostinėje, tikėtina, kad darbo pasiūlymų sulaukčiau daugiau. Ir man išties gaila, nes žinau ne vieną žmogų, kuris baigė mokslus ir mėgino menininko karjerą kurti Kaune, tačiau dėl infrastruktūros teko apsigyventi kitur, – tai reiškia, kad Kaunas netenka kūrybingų, talentingų žmonių. Jeigu miestas daugiau dėmesio skirtų menininkams ir jų poreikiams, tuomet galimai viskas būtų kitaip, nes dabar tos meilės pritrūksta.
Tiesa, kartais to sostinės pasaulio man būna kiek per daug, o Kaunas –tobulo dydžio. Galima niekur neskubėti, nuolat sutinki žmonių, kurie gyvena panašiu ritmu kaip ir tu. Tai padeda gyventi kur kas ramiau, mažiau stresuoti ir būti apsuptam bendraminčių.
Apskritai Kaunas man ypatingas. Galbūt dėl to, kad čia prasidėjo mano šokio kelionė, kurioje sutikau išties daug gerų žmonių. Tie, kurie sukasi šioje sferoje, – labai šilti ir paprasti, nors išties daug pasiekę. Pastebėjau, kad kauniečiams labai svarbus ir bendruomeniškumo faktorius, turbūt dėl to visi visuomet linkę vieni kitiems pagelbėti.
Kauno kultūros centre dirbi su negalią turinčiais žmonėmis. Įdomu, ar tuo užsiimant pakito suvokimas apie tavo paties kasdienybę?
Šiemet kartu su Lietuvos šokio informacijos centru pradėjome dirbti dar ir su žmonėmis, sergančiais Parkinsono liga. Be to, vyksta ir darbas su senjorais, ir tiesiog pamokos – veiklų sąrašas gana platus.
Per pastaruosius keletą metų man teko bendrauti su žmonėmis iš labai skirtingų bendruomenių ir socialinių burbulų. Supratau, kiek daug dar nežinome ir kiek dėl to netenkame. Kiek žmonių su negalia man teko pažinti, tiek jų man parodė kitokius pasaulius –daug šiltumo, daug humoro jausmo ir meilės aplinkiniams. Labai norėčiau, kad žmonės nebijotų to kontakto, pažintų ir padėtų. O iš jų išmokau neskubėti, įsiklausyti, nes kiek pats duodu, tiek ir gaunu atgal.
Sakoma, kad kalba mus riboja, o šokis ribas panaikina. Ar pritari šiai minčiai?
Pritariu, bet kalbu tik apie save, nes man tikrai lengviau kalbėti kūno kalba negu žodžiais. Kūnu gali pasakyti labai daug, o žmonės gali tai interpretuoti labai skirtingai: vieni galbūt nesupras nieko, o kiti išsineš labai daug. Tu duodi klausimus, o žmonės pasileidžia į interpretacijų žaidimą. Tai ir mėgstu – nėra blogai ar gerai, labiau taip kaip žiūrovui artimiausia.
KOTRYNA LINGIENĖ
„GENIUS LOCI“ PROJEKTO ILIUSTRACIJOS
„Mamos dėka atgaivintos tos kapinės, nes jos jau buvo uždarytos ir paruoštos iškraustymui, išparceliavimui sklypų ar kažko. Parko padarymui, nežinau. Bet ji penkerius metus vaikščiojo į savivaldybę –vos ne kasdien. Ir turėjo tiek įkyrumo, kad pasidavė tie valdininkai ir sakė: tiek to, tegul būna kapinės atidarytos, kad tik ji čia nesilankytų. Taip kapinės buvo atidarytos, ir pirmieji palaidoti buvo mano dėdė ir mano mamos mama, Stanionis ir Stanionienė“, – apie savo mamos
Gražinos Marijos Eglaitės Stanionytės-Zujienės žygius pasakoja šančiškis, garsus kompozitorius Gediminas Zujus.
Šią 2002 m. siekiančią istoriją galite atrasti tik atidžiai pasivaikščioję po virtualų Šančių atminties žemėlapį. Tai vienas iš keturių bendruomenės sudarytų žemėlapių, atskleidžiančių šios Kauno dalies unikalumą. Trumpiausios metų nakties išvakarėse Kauno technologijos universiteto bibliotekoje susirinkę
Žemųjų Šančių bendruomenės atstovai, akademikai ir kiti, kuriems įdomu ir svarbu, kaip evoliucionuoja miestas, aptarė trejus metus vykusį projektą
„Genius loci: urbanizacija ir pilietinė bendruomenė“. Žemėlapiavimo
dirbtuvės – tik viena projekto, kurį kauniečiai vykdė drauge su Norvegijos Budės miesto savivaldybe ir bendruomenių asociacija „Vellenes fellesorganisasjon“, dalių.
Tūkstančius dizainu pagrįsto mąstymo ir išlaisvinto kūrybiškumo dėka pažymėtų objektų – gamtos, senosios ir naujosios istorijos, kareivinių ir medinukų, viešųjų erdvių – analizavo KTU mokslininkai. Pasitelkę ir dirbtinį intelektą, ir empiriškai patikrintus užsienio specialistų metodus, jie išgrynino tris galimas urbanistines Šančių vizijas.
Daugiausiai, 18, oficialios Žemųjų Šančių bendruomenės (ją šiuo metu sudaro 31 asmuo) narių balsų surinko vizija nr. 3 – tai nuosaikiausias ir labiausiai vietos dvasią bei papročius saugoti siūlantis planas, ribojantis naujų pastatų aukštingumą ir užstatymo tankumą. Remiantis „urbanistiką sužmoginusio“
architekto Christopherio Alexanderio suformuluota socialinės kontrolės idėja, būtent pastato fasadas ir aukštis
(iki 4 aukštų) užtikrina turtingą gatvės gyvenimą, kuris yra viena esminių gyvo ir sveiko miesto dedamųjų. Šioje vizijoje rekomenduojama zonoje prie Nemuno sklypus riboti iki 6 arų, kitoje A. Juozapavičiaus prospekto pusėje – iki 8 arų. Anot specialistų, tai apsaugotų nuo naujų daugiabučių statymo supirkus ir sujungus keletą sklypų. Reikia saugoti ir unikalų gatvių tinklą, lyg pirštai siekiantį Nemuno link. Upės, palei kurią jau penkerius metus nėra gatvės, – šią progą bendruomenė visai neseniai ir paminėjo. Ne tik vietos gyventojų pageidavimai, bet ir mokslinės atvirais duomenimis iš bendrojo plano paremtos įžvalgos įrodo, kad naujos asfalto porcijos šioje pusėje nereikia –tranzitui pakanka minėto prospekto, aplink kurį spiečiasi verslai ir įstaigos.
Koks šių dirbtuvių, tyrimų, vizijos rinkimų tikslas? Įtraukti ją į miesto bendrąjį planą. „Genius loci“ projekto vadovė, bendruomenės narė, menininkė Vita Gelūnienė pasidalino nuostaba, apėmusia besilankant Norvegijoje. Ji Budės vyriausiojo architekto paklausė, kaip miestas vystysis artimiausią dešimtmetį. „Neturiu supratimo ir neįsivaizduoju – taip kaip norės miesto gyventojai“, – atšovė jis. Skamba genialiai – mažiau darbo biurokratams, laimingesni gyventojai. Tiesa, V. Gelūnienė pridūrė, kad pats vizijos išgryninimas dar nereiškia pilietinės visuomenės: „Tai dokumentas, kuris už mus nenuveiks darbų; turime ir toliau būti aktyvūs, siekti savo teisių ir jas įgyvendinti kiekvieną dieną.“ Jai savotiškai pritarė bendruomenės nariai, jau pristatymo metu pastebėję, kad vizijoje reikėtų didesnio žmonių įsipareigojimo saugoti savo aplinką, įskaitant šimtamečius medžius.
Vienas iš projekto partnerių, Budės miesto savivaldybės kultūros paveldo skyriaus vedėjas Vegardas Kaasenas
Engenas, neslėpė, kad „Genius loci“ patirtis suteikė galimybę patobulinti Norvegijoje, kur visuomenės įtraukimas į planavimo procesus yra privalomas, naudojamą DIVE metodą. Tai savo prigimtimi gana teorinis procesas, siekiantis identifikuoti ir įvertinti paveldą, kuris neveikia gerai, jei nėra ryšio su vietos bendruomenėmis. Pasinaudojus
šančiška patirtimi ir gal net pradėjus naudoti čia išvystytus žemėlapiavimo įrankius, tikisi svečias, ši situacija Norvegijoje gali pasikeisti.
Čia gera proga dar pabrėžti „Genius loci“ tarptautiškumą ir regimumą platesniu mastu, už miesto ar šalies ribų. Projekto pristatymo dieną Kaune viešėjo Faro konvencijos tinklo nariai, čia surengę savo susitikimą. Dar 2005 m. Europos Taryba Faro mieste Portugalijoje pakvietė valstybes nares pasirašyti Kultūros paveldo vertės pagrindų visuomenei konvenciją, kuria siekė stiprinti egzistuojančias Europos Tarybos priemones, skirtas savitiems kultūros paveldo aspektams. Konvencija, skirta globalizacijos paveikto paveldo naudojimo ir vystymo etikai bei principams, įsigaliojo 2011 metais. Lietuva kol kas jos nėra pasirašiusi. Birželį Kaune viešėjęs ir renginyje
dalyvavęs Europos Tarybos kultūros ir paveldo departamento atstovas Francescas Pla paaiškino, kaip „Genius loci“ atitinka Faro konvencijos principus. Visų pirma, tai Šančių gyventojų ir akademinio pasaulio atstovų bendradarbiavimas, į techninius sprendimus įtraukiantis visus balsus. Be to, šiame projekte puikiai dera istorija ir dabartis.
Maža to, praėjusiais metais projekto dalis „Skaitmeninis žemėlapių kūrimo įrankis“ įvertinta Naujojo europinio bauhauzo premijų konkurse. Šis įrankis, kaip skatinantis piliečių įsitraukimą ir dalyvavimą kuriant Šančių rajono urbanistinę viziją, gavo prizą kategorijoje „Bendrystės jausmo atgaivinimas“ („Regaining a sense of belonging“). Tai ne tik laureato diplomas, bet ir 20 tūkst. eurų. Visus trejus metus „Genius loci“ finansuotas Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų.
KTU Statybos ir architektūros fakulteto profesorius Kęstutis Zaleckis, su kolegėmis pristatydamas projekto dalies „Skaitmeninis žemėlapių kūrimo įrankis“ rezultatus, minėjo, kad mokslinius skaičiavimus visuomet prasminga išnešti į realybę – juos sujungus su gyventojų teiginiais ir liudijimais išryškėja daug realesnis vaizdas. Įdomu, kad emociniam šančiškių sudarytų žemėlapių
vertinimui „pasikviestas“ dirbtinis intelektas, tačiau vis tiek reikėjo
žmogiškojo įsikišimo. Mat kai kurie aprašymai per lakoniški, kad DI suprastų, kame čia šuo pakastas.
Gausiai į KTU bibliotekos auditoriją susirinkę šančiškiai (ar jiems artimi) domėjosi, kokia buvo projekto imtis, kiek dalyvių įtraukta. Skaičiai įspūdingi –28-iose akademikų vestose dirbtuvėse dalyvavo per tūkstantį vietos gyventojų (Žemuosiuose ir Aukštuosiuose
Šančiuose gyvena apie 20 tūkst.). Tai ir vaikai, jaunimas, senjorai, žmonės su negalia. Žemųjų Šančių bendruomenės pirmininkė, trečios kartos šančiškė Elena Vanagaitė man sakė, kad būtent karantino ribojimai leido sutelkti ir tuos, kurie įprastai galbūt nerastų laiko ar neturėtų entuziazmo.
Iš trijų pusių Nemuno juosiami Šančiai savo formomis stebėtinai primena širdį. Arba… kumpį. Gal jūs įžvelgsite dar ką nors? Neteisingo atsakymo šioje Rorschacho testo variacijoje nėra. Apskritai Šančiai gali būti Žemieji arba Aukštieji, ir tai svarbus dėmuo mąstant apie bendruomenės dydį. Grįžtant prie Christopherio Alexanderio, išgryninusio 253 laiko patikrintus architektūrinius modelius, skatinančius socialinį gyvenimą, vietos gerovės jausmą ir organišką urbanistinių struktūrų vystymąsi, optimali yra 7000 žmonių bendruomenė, kurioje kiekvienas
yra netoli žaliųjų erdvių, viešųjų paslaugų, atminties vietų ir kt. Tad sąmoningiausia – būti miestiečiu ir drauge tokio dydžio socialinio vieneto nariu.
Kaip taikliai pastebėjo architektas Linas Tuleikis, nuoširdžiai besidomintis šia Kauno dalimi, šančiškiai jau dabar gyvena aukščiausio gyvenimo standarto struktūroje. Ant žemės, bet šalia centro. Šalia upės, kai gali pabusti nuo paukščių čiulbėjimo, o žengęs du žingsnius išsirauti svogūną. Skamba utopiškai, bet egzistuoja. Šančių vizija nr. 3 būtent tai ir siekia išsaugoti.
Straipsnio įžangoje pacituotas Gedimino Zujaus pasakojimas –tik menka dalelė lobių, kuriuos galite aptikti keturiuose „Genius loci“ žemėlapiuose. Gyventojams asmeniškai svarbūs objektai toli gražu ne visada yra oficialiuose paveldo sąrašuose, ir tai labai simptomiška. Ir žemėlapius, ir siūlomą viziją (visus tris jos variantus) išstudijuoti prireiks laiko. Net jei gyvenate toli nuo Šančių, tai daryti prasminga ir dėl idėjų ateities kelionėms, ir dėl gimstančių minčių apie savo kaimynystę, kvartalą, gatvę.
Įvairūs menininkai dalyvauja akcijoje „Spalvinam Ukrainai“ – jų sukurti plakatai spausdinami „Hands on Press“ ir parduodami internetu, visos surinktos lėšos pervedamos organizacijai „Blue/Yellow“. Šio plakato autorė –Gertrūda Navidauskienė. Parduotuvė: handsonpress.lt/shop
LIEPA – TAI ATOSTOGOS, O JEI JAS LEIDŽIATE SAVO
KULTŪROS LAUKAS JAUTRIAI REAGUOJA Į KARĄ
UKRAINOJE. RENGINIAI, SKELBIAMI ŠIAME
MIESTE, TAI PUIKIAUSIAS METAS JĮ ATRASTI IŠ NAUJO, PER KULTŪROS IR MENO PRIZMES.
DAUGIAU RENGINIŲ KAUNE KVIEČIAME IEŠKOTI NUOLAT
KALENDORIUJE, GALI BŪTI PERKELTI AR ADAPTUOTI Į PALAIKYMO AKCIJAS. AKTUALIĄ INFORMACIJĄ
RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME
KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT
ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME KALENDORIUJE:: KULTURA.KAUNAS.LT
Iki 2024 06 14
Istorinė LR Prezidentūra, Vilniaus g. 33
Pasitinkant Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos 150 metų jubiliejų, istorikės dr. Ingridos Jakubavičienės vadovaujama darbo grupė išskyrė 17 svarbių pasirinkimų, kuriuos jam teko priimti. Kiekvienas pasirinkimas išnagrinėtas, remiantis istorine medžiaga – archyviniais dokumentais, atsiminimais, moksline istoriografija, parengti „prieš“ ir „už“ argumentai, kurie leidžia suprasti ir asmenybės, ir bendražygių, ir politinio konteksto įtaką sprendimams.
Iki 12 31 Paroda
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55
Žalia spalva Giedrės Jankevičiūtės ir Dainos Kamarauskienės kuruojamoje ekspozicijoje sujungia Lietuvos meną, istoriją, amatus bei gamtą ir mokslą. Žiūrovas čia pamatys net 61 autoriaus kūrinius. Surinkti net iš 7 muziejų kolekcijų, menininkų dirbtuvių ir kitų institucijų, jie atskleidžia įvairiausias žalios spalvos variacijas: nuo nostalgijos, pasimėgavimo, hedonizmo iki baimių, nerimo, košmarų. Parodoje galima rasti „Gražiosios Lietuvos“, „Negandos“, „Vizijų ir sapnų“, „Atgaivos“ sales. Čia ir „Mokslo koridorius“, kuriame jungiasi gamtininkų, mokslininkų ir šiuolaikinių menininkų tyrimai.
Iki 09 03
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55
Kodo Chijiwos nuotr.
Pirmą kartą Lietuvoje pristatoma šiuolaikinio japonų fotografo Kodo Chijiiwos kūryba. Beveik visi parodai atrinkti darbai buvo sukurti UNESCO saugomoje tūkstantmečiais kedrais visame pasaulyje garsėjančioje Jakušimos saloje, kurioje fotografas gyvena nuo 2003 metų. Parodos pavadinimo žodžiai homonimai –tarsi dialogas tarp jūros (jūra) –ryškaus elemento M. K. Čiurlionio kūriniuose ir japonų kalbos žodžio yura (virpėjimas / drebulys) –aliuzijos į fotografo kūrybą.
09
Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 18
Linos Pranaitytės ir Urtės Pakers tarpdisciplininio dueto parodoje nagrinėjamos transhumanizmo, posthumanizmo, dirbtinio intelekto idėjos, kuriomis remiantis kuriamas fikcinis scenarijus, kai gyvi organizmai, norėdami prisitaikyti prie aplinkos pokyčių, turi evoliucionuoti, pakeisdami fizinę struktūrą, gamtinę ir gyvenamąją aplinką.
„codex.prototype“BIONICS archyvo nuotr.
Iki 07 15
Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 2
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1
Ievos Stankutės nuotr.
„Motina – tai vaikų turinti, juos auginanti ir globojanti moteris. Motinystėje slypi tiek daug, kad apie viską papasakoti ar ją apibrėžti tiesiog neįmanoma, bet ir neverta. Kiekvienos moters motinystė kitokia, susideda iš skirtingų patirčių. Visos mamos, kad ir kokius skirtingus gyvenimus gyventų, ras bendrumų, vienijančių aspektų. Ši tema tokia plati, kad kalbėdama apie religiją, ligas, piešinius ir kitus reiškinius ar daiktus, aš visą laiką grįžtu prie motinystės“, – teigia menininkė, kurios išleista to paties pavadinimo knyga tapo atspirties tašku parodai.
Parodoje – trijų kanalų tiriamasis video projektas, kuriame nagrinėjamos įvairios homoseksualumo ir kitoniškumo vaizdavimo Ukrainos žiniasklaidoje formos ir metodai. Parodoje taip pat galima išvysti menininko sudarytą Ukrainos queer istorijos laiko juostą, kurioje nurodytos pagrindinės Ukrainos LGBTQ+ judėjimo datos.
Kadras iš autoriaus video kūrinio07 01–07 31
Kauno taikomosios
dailės mokyklos
mokinės Gertrūdos
Valasevičiūtės paroda
„Dienų sapnai“
Kauno Vinco Kudirkos
viešosios bibliotekos
Palemono padalinys, Marių g. 37
01–07 15
Minint „Lituanicos“ skrydžio 90–metį, Lietuvos aviacijos muziejus kviečia visuomenę pažinti būsimo „Lituanicos“ lakūno Stepono Dariaus 1920–1927 m. veiklą Kaune. Dvi savaites ekskursijos vyks įvairiose su jo asmeniniu ir profesiniu gyvenimais susijusiose vietose, o baigiamasis renginys Lietuvos aviacijos muziejuje suplanuotas liepos 15 d. Daugiau informacijos: www.lam.lt
07 03–07 31
Tai pirmoji jaunos fotografės personalinė paroda. Darbai atlikti analogine technika, fotografuojant juodai balta juostele. Autorė subtiliais kadrais pasakoja apie žmogaus ir jį supančios aplinkos santykį, akimirkos trapumą, apie buvimo čia ir dabar svarbą. „Dienų sapnuose“ gamta turi daug įvairių pavidalų. Vieni didingi, tarsi amžini. Žmogus čia tik laikina klajojanti smiltelė. Kiti - švelnūs, kur gamta yra artima ir apglėbianti. Smėlio kopos, saulės pievos, kvepiantys sodai, šnabždantys beržų miškai. Ir žmogus, bei jo trapus ryšys su jį supančiu pasauliu.
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18
Popieriaus trapumas, akvarelės skaidrumas, karpytų nėrinių skiautelės susipynė į parodos audinį, ir tęsia gyvenimą žiūrovo vaizduotėje, įgydamos naujas spalvas ir formas. Iš popieriaus austi, karpyti piešiniai –trumputė šilumos akimirka prieš atsimerkiančias vasaros akis. Bitės rūpestis, skruzdės našta, žiogelio daina – vaikystės aidas sugrįžta ramybės takais. Žolynų mieguistos svajos, miško tankmėje sirpstančios uogos pratęsia ramybę, nutiesia taką į palaimos šalį.
Antradienis, 07 04 / 07 11 / 07 18 / 07 25, 18:00
Kalniečių parko skaitykla
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, folkloro ansamblis „Saulėlio“ ir jo vadovė etnomuzikologė Laura Lukenskienė kviečia dainuoti tiek senąsias, tiek vėlyvesnes, tėvų ir senelių mėgtas dainas, mokytis giedoti į UNESCO reprezentatyvų žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtrauktas lietuvių polifonines dainas –sutartines: „Kviečiame ir nei karto nebandžiusius ir jau pramokusius – susipažinsime su folkloro atlikimo pagrindais, lavinsime savo balsus ir smagiai leisime laiką vasariškos gamtos apsuptyje.“
07 08–07 16
Įvairios vietos
Vilniuje liepą vyksiant vienam svarbiausių ir didžiausių renginių Lietuvoje šiais metais NATO viršūnių susitikimui ir žadant įprastam sostinės gyvenimo ritmui įtakos turėsiančius pokyčius, „Kaunas IN“ su gausybe kultūros, svetingumo ir maitinimo įstaigų bei kitų partnerių kviečia vilniečius (na, ir visus kitus!) NATOstogauti Kaune. Daugiau informacijos: visit.kaunas.lt
Sekmadienis, 07 09, 18:00 Pažaislio muzikos festivalis. Koncertas
Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5
07 05–07 06
Festivalis
Kauno pilies loma
Jau trečią dešimtmetį gyva tradicija liepą susiburti prie Kauno pilies šiemet bus pažymėta Frank Wildhorn miuziklu „Karmen. Viva Amor!“, koncertu „Tegyvuoja miuziklas!“, Lietuvos valstybės himnu ir po jo seksiančia Kauno savivaldybės apdovanojimų įteikimo švente.
Baltijos gitarų kvarteto archyvo nuotr.
Jau dvidešimtus metus kartu grojantis Baltijos gitarų kvartetas pristato programą „Piligrimai“. Ji žada pačias įvairiausias keliones –skirtingais muzikos stiliais, epochomis, skirtingose šalyse ir net laike, trumpam mintimis aplankant ir tuos, kurių jau nebėra šalia.
„Piligrimai“
„Operetė Kauno pilyje“
Trečiadienis, 07 12, 20:00
koncertas
„OLDMAN Kaunas“, Rotušės a. 20
„Kamanių šilelio“ archyvo nuotr.
„Kauniečiai! Nors visai neseniai matėmės per miesto gimtadienį, jau spėjom jūsų pasiilgti. Buvo tokia šilta, graži sezono pradžia. Šis koncertas – irgi pradžia. Naujas albumas. Naujos istorijos. Nauji atsitikimai. Nekantraujam grįžt su visom dainom. „Tų senų“ irgi bus, bet gal ir naujas kartu padainuosit?“, – džiugina šilčiausias duetas Lietuvoje.
Ketvirtadienis, 07 20, 19:00
Slemas #62
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1
Sleme dalyvauti yra trys galimybės: a) klausytoju; b) teisėju; c) dalyviu. Klausytoju
tampa kiekvienas(a) atėjęs į slemo renginį. Klausytoju tampa kiekvienas(a) atėjęs į slemo renginį. Dalyviu gali būti kiekvienas norintis ir turintis ką pasakyti. Viskas, ką jis turi padaryti, pasiruošti tris tekstus, kurių kiekvieno trukmė iki penkių minučių. Dalyvius vertina komisija, atsitiktine tvarka sudaryta iš salėje esančių žiūrovų.
Ketvirtadienis, 07 13 / 07 27, 19:00
Pasišokimai
Kalniečių parko skaitykla
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka visą vasarą kviečia į pasišokimus su folkloro muzikos duetu „Medetka“ parke. Armonikierius Vidmantas ir smuikininkė Rūta žada ne tik geras emocijas, bet ir supažindinti su pagrindiniais valso, fokstroto, polkos žingsneliais, pamokyti populiariausių aukštaičių, žemaičių, suvalkų ir kitų etnografinių regionų šokių.
Nuo 07 21
Režisieriaus Christopher Nolan epinis trileris pagal Pulicerio premiją laimėjusią Kai Bird ir velionio Martin J. Sherwin knygą pasakoja apie amerikiečių fiziką J. Robertą Openheimerį, vadovavusį atominės bombos kūrimo programoje „Manheteno projektas“.
Filme pagrindinius Openheimerio ir jo žmonos, biologės ir botanikės Katerinos, vaidmenis atlieka aktoriai Cillian Murphy ir Emily Blunt. „Oskaro“ laureatas Matt Damon įkūnija „Manheteno projekto“ direktorių generolą Leslį Groves jaunesnįjį, o aktorius Robert Downey jaunesnysis – JAV atominės energijos komisijos įkūrėją Lewis Strauss.
Susitikti prie Nemuno ir dalyvauti pleneruose kviečiami visi – kasdien nepiešiantys, meno mėgėjai ir profesionalūs menininkai. Plenerai vyksta lengvu piknikų ir bendrystės formatu, galite atsinešti savo reikmenis. Panemunėje nuo 11 val. grafikos paslaptimis dalinsis Daiva Nevardauskienė, Santakoje popiet akvareles liesite su Karolina Aleškevičiūte.
Penktadienis, 07 21, 19:00
Pažaislio muzikos festivalis. Koncertas
„Mistinės sužadėtuvės“
Kauno Švč. Mergelės Marijos
Apsilankymo pas Elzbietą (Pažaislio) bažnyčia, T. Masiulio g. 31
07
Tado Ivanausko Obelynės sodyba-memorialinis muziejus, Akademija, Kauno r.
Mecosoprano Renatos Dubinskaitės sukurtoje programoje „Mistinės sužadėtuvės“ tyrinėjama moterų vienuolystės kaip susižadėjimo su Kristumi tema. Programą inspiravo mokslininkės Auksės Kaladžinskaitės tyrimai apie benediktinių vienuolynus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir baroko laikotarpio ritualus, skirtus vienuolių įvilktuvėms ir įžadams. Koncerte skambės XVII a. italų moterų kompozitorių, kurių dauguma buvo vienuolės, muzika, perteikianti meilės Dievui temas.
Kauno rajono muziejaus nuotr.
Beveik 30 metų vykstantis Kauno rajono pleneras atgimsta, iš Vikijos keliasi į kitą upės pusę ir tampa tarptautiniu. Dalyvaus Anatoly Baratynsky (Izraelis), Alexander Ganelin (Izraelis), Roger Ekman (Švedija), plenero kuratorė Irena Mika (Lietuva), Gintautas Vaičys (Lietuva), Ewa Pohlke (Lenkija), Rūta Eidukaitytė (Lietuva), Ina Budrytė (Lietuva), Gustas Jagminas (Lietuva) ir Natalie Levkovska (Lietuva), taip pat – Kauno rajono meno mokyklos Raudondvario, Vilkijos ir Babtų filialų mokiniai. Rugpjūtį numatoma surengti plenero dalyvių parodą Raudondvario
pilyje įsikūrusioje Kauno rajono muziejaus Rūsio galerijoje.
„Obelynė – žalia žalia“
Antradienis, 07 25, 19:00
Festivalio „Pasaulis skamba“ koncertas
„Stumbro“ muziejaus kiemas, K. Būgos g. 7
Ketvirtadienis, 07 27, 20:00 „Despotin Fam“ koncertas
„O kodėl ne?“, A. Juozapavičiaus pr. 122A
Du fantastiškai įdomūs pasirodymai! Taivano „A Moving Sound“ savo džiaugsmingu originalios muzikos ir šokio deriniu subūrė daugybę gerbėjų visame pasaulyje. Tradicijas suliejęs su jautrumu pasauliui, ansamblis pakerėjo net kiečiausius muzikos gurmanus. Tuo tarpu garsios Malio griotų genties palikuonė Djely Tapa tarsi karštas Afrikos vėjas maišo Sahelio, bliuzo ir elektro atmosferas.
Ryčio Šeškaičio nuotr.
„Fanai auga, fanai vis sugrįžta, fanai ilgisi. „Despotin“ ilgisi ne mažiau. Todėl atėjo laikas naujai muzikai patikrinti, pats tas su savo klausytojų šeima. Besiruošdami išleisti naujos muzikos ateinantį rudenį į vasaros aikšteles pasiimam nauju gabalų, žiūrėsime, kas iš to pasiliks ateičiai“, – į geležinkelio stoties pašonėje veikiantį kultūros židinį kviečia repo mohikanai.
Penktadienis, 07 28, 16:30
muzikos festivalis“.
Koncertas „Kelyje
šokio ritmu“
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55
Pirmasis klasikinės muzikos festivalis-piligrimas keliaujantis ir dovanojantis koncertus „Camino Lituano“ kelyje, vyks liepos 8–30 dienomis. Koncerte Kaune – Lina
Juknevičiūtė (smuikas), Rugilė
Juknevičiūtė (violončelė) ir Jonas
Vozbutas (akordeonas). Po šios stotelės programa „Kelyje šokio
ritmu“ skambės ir Žagarės dvare
bei Sedos šv. Jono Nepomuko bažnyčioje.
Sekmadienis, 07 30, 17:00 Pažaislio muzikos festivalis. Koncertas
Zapyškio paminklinė
Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, Zapyškis, Kauno raj.
Į Kauną ir Kauno rajoną festivalis sugrįžta tam, kad žiūrovus bent trumpam ištrauktų iš kasdienybės. Šiemet akiratyje – speciali katalonų programa, kurioje – 4 viešosioms erdvėms skirti darbai. Publika festivalyje pamatys ir Lietuvos kūrėjus. Nemažai pasirodymų skiriama ir jauniesiems žiūrovams bei šeimoms. „Mums labai svarbu, kad festivalis išlaikytų gaivališką naujų patirčių efektą. Ne visi spektakliai bus patogūs, jie kels daugybę klausimų, kvies diskutuoti, tuo pačiu dovanos labai stiprias patirtis“, – pasakoja „ConTempo“ vadovė ir programos sudarytoja Gintarė Masteikaitė. Su ja artimiau susipažinti kviečiame šiame žurnalo numeryje.
Programa: www.contempofestival.lt
Vokalinės muzikos koncertui jėgas suvienys baritonas Eugenijus Chrebtovas ir pianistė, vokalo korepetitorė, muzikologė Raminta Lampsatytė. Bendram projektui menininkai pasirinko Gustavo Mahlerio ir Ralpho Vaughano Williamso vokalinius ciklus, reprezentuojančius tiek kompozitorių atstovaujamas šalis, tiek jų meninės dainos kultūrą, šių kūrėjų dėka pasiekusią neregėtas tobulumo aukštumas.
„Kelionės“Gintaro Vitulskio nuotr.
kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos
@kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt
Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g.
MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE (PLATINAMAS NEMOKAMAI)
AUTORIAI: Agnė Sadauskaitė, Algirdas Šapoka, Andrius Vaškevičius, Artūras Bulota, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Daina Pupkevičiūtė, Donatas Stankevičius, Emilija Visockaitė, Justė Vyšniauskaitė, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Monika Balčiauskaitė, Trafik.
