Atrodo, tokios JAV mokslininkų įrodytos tiesos turėtų užtekti, kad miestuose nebeliktų nė vienos dykros. Bendrystė, fizinis aktyvumas, vitaminai – papildomi ir ne mažiau svarbūs argumentai.
Kaip sako viena iš šio numerio herojų Evelina Šimkutė, „žemė – toks dalykas“. Nekilnojamasis turtas visuomet generuoja daugiau finansinės naudos nei daržovių lysvės ar vaismedžių eilės. Visgi įžvalgesni ekonomistai nevengia diskusijos apie tai, ar žmonijai reikia dar didesnių apyvartų tam, kad gyventume geriau. Gegužės pabaigoje sostinėje, Rinktinės g., nukirtus šimtametį ąžuolą, žurnalistas Karolis Vyšniauskas feisbuko įraše taikliai pastebėjo, kad mes jau nusipirkome viską, ko reikia, betrūksta žalio šešėlio atokvėpiui.
Visiems skirti miesto želdiniai – sudėtingas klausimas, kuriame pinasi istorija ir ateitis, jausmas ir mokslas, dvasia ir materija. Sodai – kiek mažesnio ir privatesnio mastelio, bet
klausimai čia panašiai susiviję. Net ir neturėdamas savo sklypelio netikėtą dangiškai gražų sodą gali atrasti vos kyštelėjęs snapą į kokį centriau esančio daugiabučio kiemą. Tik nedrąsu – ar neapšauks, ar neišvarys, jei imsi aikčiodamas ropinėti aplink gėlynus ar klestelėsi ant ne vieną dešimtį pasimatymų liudijusio suolelio.
Nesibaiminkite. Birželį kviečiame atrasti tai, kas intymu, tačiau ir kitam atvira. Dvasinga, bet reikalauja daug darbo. Kaip bet kuri kita kūryba. Žmogaus auginami gamtos paveikslai, rimuojamos žiedų virtinės – tai vidinio pasaulio atspindys (daug tikslesnis nei instagramui iščiustyti dizaineriški interjerai ar stilistų suklotos rūbų eilutės), neįmanomas be kantrybės, pasiryžimo ir kūrybinio džiazo. Verskite puslapius ir drauge pasisvečiuokime pas Maironį ir kitus poetus, tarp Šilainių daugiabučių, baroko apsuptyje – žinoma, ir šimtmetį švenčiančiame VDU Botanikos sode bei mokslinių tyrimų nusipelniusiuose kolektyviniuose soduose. O ar atspėsite, kokius sodus atradome Vilkijoje?
ALGIRDAS ŠAPOKA
DONATO STANKEVIČIAUS NUOTR.
Vienas puikiausių brandžiojo baroko pavyzdžių visame regione, specialiai saugotas net ir užtvenkiant Nemuną okupacijos metais, Pažaislio vienuolynas yra Kauno pasididžiavimas. Viena komplekso dalių – sodai – čia puoselėjama šimtus metų. Vis dar sėkmingai žydintys vaismedžiai dabar stebina vieno geriausių šalies restoranų „Monte Pacis“ lankytojus, o apie čia pat augančių gėrybių įkvėptą meniu papasakojo įstaigos šefas Raimundas Dambrauskas bei įkūrėja Indra Ramanauskienė.
Už vienuolyną senesnė istorija Šios vietos sodininkystės tradicijos – senesnės net už patį XVII a. menantį baroko kompleksą. Pažaislio kamaldulių vienuolyną fundavęs LDK kancleris Kristupas Zigmantas Pacas žemes 1664 m. gegužės 22 d. įsigijo iš Kauno žemės teismo teisėjo Samuelio Oborskio. Pardavimo akte nurodyta, kad žemes buvęs savininkas parduoda su dvareliu, ariama žeme ir laukais, taip pat – apynių ir vaismedžių sodais.
Vienuoliai įvairius želdinius čia puoselėjo nuo pat įsikūrimo. Šaltiniai byloja, kad XVIII a. pab.–XIX a. pr. šioje teritorijoje augo apie 300 derančių vaismedžių, tarp kurių vyravo kriaušės, obuoliai, slyvos ir vyšnios. XVIII a. viduryje minimi ir retesni Pažaislio soduose auginti augalai – vynuogės ir graikinis riešutmedis.
Būtent obuoliai tapo šių vienuolyno sodų simboliu, puoselėjamu iki šių dienų. Dažnas apsilankęs čia rudenį išeis ne tik pilnas įspūdžių dėl akis džiuginančios architektūros, bet ir prisikrovęs kišenes – tradicija dalytis vaisiais siekia tarpukarį.
Kamalduliai nevalgė mėsos, todėl daržovės ir vaisiai vienuolyno gyventojams buvo itin svarbūs. Be abejo, kaip ir daugelyje kitų vienuolynų, daug lėmė ir ekonominis aspektas: užaugintą produkciją buvo galima parduoti. Augalų puoselėjimo praktika buvo ir viena iš vienuolių laisvalaikio formų: vienuoliai dirbo tiek bendruose, tiek individualiuose plotuose.
Paveldėti receptai
„Pernai atsitiktinai radome 1904 m. čia vykusios vakarienės meniu. Jį
sudarė 8 patiekalai, kuriuos visus atkūrėme taip, kaip pavyko, – detalių technologinių aprašymų juk neturėjome. Tokios didelės degustacijos nebuvo dažnas reikalas. Pasiūla vegetariška: dirbome su žuvimi ir daržovėmis“, – susitikimo pradžioje papasakoja ilgametis „Monte Pacis“ darbuotojas, šefas Raimundas Dambrauskas.
Raimundas – kaunietis, laisvalaikiu – baikeris, o jo kolegos teigia, kad dar ir stebukladarys. Kaip sako pats, maistas įdiegtas į DNR: namuose visuomet daug gamino jo tėvas, senelis buvo mėsininkas, it vijurkas virtuvėje sukosi ir močiutė.
Restorano atstovai neslepia, kad kai ko išmoko iš vienuolių. Tradicijas čia tęsiančios Šv. Kazimiero ordino seserys pasidalino duonos receptais, kurią jie patys ir toliau kepa. Didelio pasisekimo sulaukė ir velykinis pyragas, kurį reikia ilgai mirkyti ir brandinti, kol pasiekiamas norimas skonis.
Tvaru ir ekologiška
Už aukštos tvoros pasislėpęs vienas iš vienuolyno sodų, kurį dabar prižiūri „Monte Pacis“ kolektyvas, neprimena dekoratyvinių medelių plantacijos: matosi, kad tikslas čia yra kokybiška produkcija ir nuolatinis derlius, ne tik grožis akims.
Kasryt į darbą atvykęs Raimundas pirmiau pamedituoja: pereina lysves, apžiūri augalus, nuskina sunokusius vaisius, o tuomet apmąstęs, ką galima iš to pagaminti, grįžta prie nerūdijančio plieno virtuvės stalo ir kuria.
Estetiniais šedevrais lėkštėse tampa čia užauginti jau minėti obuoliai, kriaušės, taip pat smidrai, serbentai, pomidorai, braškės, įvairios valgomos gėlės. Tolumoje švyti ir trys aviliai: čia surenkamas ir vietinis sodo gėlių medus.
„Siekiame, kad viskas būtų tvaru, šviežia, aukščiausios kokybės. Stengiamės nieko neišmesti, viską iškart suvartoti arba paruošti tolesniam vartojimui. Mėgstame netikėtus derinius, bandome atrasti naujų. Kas valgoma – sunaudojame viską, nieko nepaliekame supūti“, – tęsia kuklus virtuvės maestro.
Išties, meniu čia telpa ir tai, ko nesitikėtum įpratęs prie XX a. suformuotų lietuviškos virtuvės tradicijų: čia pat
augančių liepų žiedai Pažaislyje tampa ledų pagrindu. Į desertus sugula ir vienuolyno rožyno žiedai – tiek dėl skonio, tiek dėl dekoro.
„Mūsų virtuvė – sezoninė, diktuojama ūkio produkcijos ir kitos vietinės pasiūlos. Priklausomai nuo metų laikų, t. y. dukart metuose, keičiasi ir meniu. Tai, ko nesunaudojame vasarą, marinuojame, rauginame, darome čatnius, uogienes ar renkamės dar kitus, įdomesnius konservavimo būdus, kurie leistų pačių užauginta produkcija mėgautis ilgiau“, – išduoda Raimundas.
Jo paties teigimu, restorano meniu nėra nei grynai lietuviškas, nei grynai europietiškas. Čia dera įvairiausių kultūrų praktikos: lėkštėje naudojami ir Azijos įkvėpti receptai, Italijos ar Prancūzijos gamybos technikos, pasitelkiami lietuviški produktai.
Įkvėptas senovės vienuolių recepto yra ir vynas, kurio gamybai naudojami obuoliai bei gudobelės. Tik gaminamas ne vietoje, o žinomo Lietuvos vyndario Raimundo Nagelės ceche. Kaip žinia, Lietuvoje alkoholio gamybos įstatymai yra griežti.
Tik atvykęs į vienuolyną, kalbėdamas su fotografu Donatu, nustembu, kai užplūsta migloti prisiminimai: paaiškėja, kad mūsų lankomo svetingumo komplekso įkūrėjai anksčiau Kaune vystė kitą gerai žinomą vietą – restoraną „Sadutė“. Nors jame apsilankyti neteko dėl per jauno amžiaus, gerai pamenu paaugliškus norus kada nors pabūti arčiau vietos, kur renkasi rimčiausia Kauno publika.
„Turėjome gerą ir puikiai funkcionuojantį verslą, viskas klostėsi puikiai. Nieko neplanavome, atsisakydavome visų plėtros pasiūlymų. Ir visgi vieną
šaltą žiemos dieną gavome pasiūlymą iš vienuolių, kurioms kartais teikdavome maitinimo paslaugas, apsilankyti ir apžiūrėti baigtą Pažaislio vienuolyno renovaciją. Grįžome tylomis“, – atvirauja „Monte Pacis“ įkūrėja Indra Ramanauskienė.
O dėl visko „kalta“ Europos Sąjunga: viena iš struktūrinių fondų renovacijai suteikto finansavimo sąlygų buvo svetingumo paslaugų plėtra atnaujintame Pažaislyje. Vienas dalykas vedė prie kito ir netrukus Indra su vyru sėdo rašyti: jis ėmėsi skaičiavimų dalies, o ji – koncepcijos. Ir ką gi, idėja įtikino savivaldybę atviro konkurso metu. Ir taip jau 10 metų.
Finansai – ne sunkiausia dalis Pirmi metai nebuvo lengvi. Kaip teigia pati šeimininkė – juos patikrino visos institucijos, kurios tik yra, nes visuomenėje buvo nemažai nepasitenkinimo. Nė viena jų nerado prie ko prisikabinti nei virtuvėje, nei buhalterijoje.
„Myliu šitą vietą. Buvo sunkių akimirkų, bet man įsiminė vienos iš draugių vienuolių žodžiai: nesitikėk, kad būdamas ant kalno žiūrėsi iš viršaus; būsi tiesiog labiau matomas. Įsimylėjau – kylant saulei važiuoji pro hidroelektrinę ir artėjant prie ansamblio visi sunkumai išnyksta“, – teigia pirmoji Lietuvos moteris someljė.
Nors dalyje vienuolyno, kur ir veikia restoranas bei viešbutis, buvo atlikta renovacija, bet įsirengti viską reikėjo patiems. Kaip teigia pašnekovai – sunkiausia dalis nėra finansai.
„Paveldo reguliavimas. Visgi esame viename žymiausių Lietuvos architektūros paminklų. Iš pradžių daug ko mums neleido, pavyzdžiui, stiklinių terasų. Dėl to pirmus metus vertėmės su vieno alaus gamintojo skėčiais, nes mėnesius užtruko svarstymai dėl smulkmenų. Kultūros paveldo departamento darbuotojai atsargiai deda parašus. Suprantu juos, tokioje vietoje turime visi būti jautrūs“, – tęsia Indra.
Paklausta apie ateities planus šeimininkė neatvirauja: jų tikrai yra, bet kaip Dievas duos. Juk „Monte Pacis“ dirba jo pašonėje.
Kur žemčiūgai, žalios rūtos, kur raiba gegutė, Ten tėvynė, ten sodybos, ten sena močiutė.
Maironis, „Kur bėga Šešupė“, 1902 m.
Vaikštinėjant po istorinius sodus ir parkus visuomet smalsu: ar jų įkūrėjai bent nutuokė, kad ir po šimto metų (ar kelių šimtų, kaip Pažaislyje) kiti grožėsis pradėtu darbu, kurio sėkmę lemia ne tik asmeninės pastangos, bet ir gamta? Neretai turi praeiti laiko, kad atidžiau pažvelgtume į tai, kas supa žymius istorinius objektus. Pavyzdžiui, Kauno IX forto muziejus šį mėnesį kviečia į koncertą obelų sode. Ar kada galvojote apie obuolius lankydami tą vietą? O juk tarpukariu, kai čia veikė sunkiųjų darbų kalėjimas, į jį patekusieji patys augindavosi maistą.
Tokius dalykus kaip kukurūzai ir saldžiosios bulvės pačioje Kauno širdyje savo stalui auginosi ir Jonas Mačiulis-Maironis (1862–1932).
Poetas ir kunigas, grįžęs į Lietuvą iš Peterburgo, 1909 m. įsigijo Kauno teismo seniūno Siručio rūmus. Baroko stiliaus statinys stovėjo nemažame Nemuną siekusiame sklype. Sutvarkius rūmus, poetas juose apsigyveno su seseria Marcele (antroji sesuo Pranciška juos dažnai lankydavo), o iškuopus sklypą, nugriovus jame buvusius statinius, įveistas 30 arų – tikrai labai didelis – sodas.
Buvusi Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė 2017 m. parengė knygą, kuri taip ir vadinasi – „Maironio sodas“. Tarp joje publikuojamų įdomybių aptikau 1910–1914 m. čia sargu dirbusio Juozo Pipinio atsiminimą: „Maironis buvo labai paprastas ir pilnas tikrojo
žmogiškumo, brangino darbą ir pats jo nevengė. Kur dabar yra sodelis, tuo metu augo aukšti medžiai. Už aukštų šakų nukirtimą Maironis mokėjo
po 5 rub. Pats ruošė žemę sodui, agrastams duobes kasė. Nebijojo susitepti rankų ar susipurvinti.“
Po poeto mirties, 1936 metais, rūmuose įkurtam Maironio lietuvių literatūros muziejui šiandien priklauso trigubai mažesnė teritorija.
A. Ruseckaitė knygoje mini, kad pokariu sodas nunyko, nebuvo įmanoma jo atkurti autentiško. Vienu metu muziejaus padaliniams buvo padalinta po plotelį. Čia mėgusi lankytis dab. Nacionalinio Kauno dramos teatro darbuotoja
Danutė Bencevičiūtė, gėlininkė, 1996 m. pasiūlė sode pasodinti tai, apie ką poetas rašė savo eilėraščiuose ir kas čia jo laikais augo. Pati Danutė ir užsiėmė šia kūryba, pradėjo gaivinti sodą. Tapusi muziejaus direktore
A. Ruseckaitė įsteigė sodininko etatą. Nuo 2009-ųjų čia dirba želdynų dizainerė Reda Kazokevičienė. Jos mintis netrukus perskaitysite, bet kol kas – dar šiek tiek istorijos, kuria su manimi pasidalino muziejininkė Audronė Meškauskaitė ir edukatorė Kristina Tutlytė.
Gerai žinoma, kad Maironis nuo ankstyvų dienų domėjosi sodininkyste. Jau mokydamasis gimnazijoje ir seminarijoje, gimtuosiuose Bernotuose (Raseinių raj.) turėjo lysvelę. Sodininkas buvo ir vyresnysis Mačiulis, sūnui negailėdavęs praktinių patarimų. Įsigijęs rūmus Rotušės aikštėje norėjo gamtos „po ranka“, tai ir paskatino atsiraitoti rankoves. „Pats medžius sodindavo, pats juos apkarpydavo, apkasinėdavo ir laistydavo. Gėles sodindavo kartu su seseria Marcele. Vaikščiodavo po tą sodą baltu drobiniu apsiaustu, didele balta skrybėle lyg koks patriarchas“, – knygoje „Maironio sodas“ cituojamas leidėjas Antanas Kniūkšta.
Puikiai prižiūrėtame sode poetas priimdavo svečius, bendraudavo su mūzomis ar susikaupdavo
maldai. Apsigyvenęs rūmuose
Maironis pirmame aukšte įsteigė namų ruošos kursus, jų lankytojos taip pat darbuodavosi
Maironio tam paskirtose lysvėse, klausydavosi poeto ir jo sesers patarimų, ką kur sodinti, kad augalai vienas kito neužgožtų ir kuo geriau augtų. Sodininkystės aistra Maironio neapleisdavo ir išvykus – keliaudamas po svečias šalis rašydavo seseriai laiškus apie įdomesnius augalus ir parsiveždavo sėklų.
Dabartiniai sodo takeliai ne visiškai atitinka pirminį planą. Išlikusiose fotografijose matyti, kad ir augalija buvo vešlesnė. Dabar sodas primena parką – šiam jausmui įtakos turi gerokai užaugę klevai. Kaip pasakoja muziejaus darbuotojos, pats Maironis šių medžių nelabai mėgo ir išraudavo jaunus klevelius, kad liktų erdvės sodui. Bet savotišku paminklu tapo paties poeto sodinta obelis. Audra ją kiek apniokojo, bet išaugo nauja šaka. Obuolius Maironis itin mėgo ir jais vaišindavo kitus. 150-ųjų poeto gimimo metinių proga sode pasodintos trys jo mėgtų veislių
obelaitės. Yra ir sena kriaušė, jau praaugusi net pačius istorinius rūmus, dar pora tuopų ir ąžuolų.
Sezono naujiena – audiogidas, lietuvių, anglų ir ukrainiečių kalbomis pasakojantis sodo istoriją ir kviečiantis aplankyti vis kitą maršruto stotelę, pavyzdžiui, atkreipti dėmesį į sodo centre esančią Kristaus skulptūrą. Poetui gyvam esant jos nebuvo – ji sesers Marcelės rūpesčiu atidengta 1933-iaisiais. Muziejų nakties metu sodo tvora padabinta nauja istorinių fotografijų paroda „Poeto sodas“. Nuotraukose galima pabandyti
įžiūrėti, kas čia anksčiau augo ir stovėjo. Pavyzdžiui, aviliai – vadinasi, būdavo ir poetinio medaus. Kadaise buvo fontanas, yra ir dabar, tik jau šiuolaikinis. Išlikęs skalbyklos namelis, kuriame praėjusiais metais veikė
Daliai Grinkevičiūtei skirtos parodos (ją per kvapų prizmę apžvelgėme 2022 m. liepos numeryje; šalia skalbyklos auga ir ypatingą vaidmenį istorijoje turėjęs bijūnas) dalis. Šios vasaros planuose – namelio virsmas vasarnamiu-skaitykla, tinkama patogiai įsitaisyti, pasislėpti nuo lietaus ar kaitros.
Pranciška Mačiulytė sode, 1933 m. liepos 15 d. © MLLM
Maironis savo sode, 1926 m. © MLLM
Maironis su bičiuliais sode, ~1925 m. © MLLM
„Maironio sodas yra pats mylimiausias sodas, kuriuo rūpinuosi, – paklausta, kodėl jau keliolika metų čia dirba, taria Reda Kazokevičienė. – Užburia senasis sodo karkasas, brandūs klevai ąžuolai ir liepos.“ Anot želdynų dizainerės, medis negali trukdyti, brandus medis – didelė vertybė gamtai ir žmogui, ir jai liūdna, kai Lietuvoje jie lengva ranka pjaunami ar kitaip niokojami rengiant komunikacijas. Specialistė neslepia, kad seni medžiai lemia ir daug sudėtingų priežiūros darbų – juk nuo jų kasdien kažkas byra. Be to, šiame sode ne tiek daug žydinčių gėlių, nes pavėsingose vietose stipriai mažėja augalų įvairovė.
Vartant A. Ruseckaitės paruoštą leidinį (jį galite įsigyti muziejaus kasoje) akį traukia pačios rašytojos padarytos fotografijos, kurios net eksponuotos parodose. Daug metų Maironio rūmuose, tad ir sode, praleidusi moteris juokiasi, kad diske jų nesuskaičiuojama galybė, fiksuoti žiedus ji mėgdavo, kaip pati sako, silpnumo akimirkomis. Šilagėlės, gvaizdūnės, pakalnutės, našlaitės, saulutės, nasturtės arba žemčiūgai, rusmeniai, šiurpiniai gvazdikai arba šiurpės, saulutės, krokai, rūtos – visa tai galėjo vėšėti ir Maironio laikais, tad prašymą atkurti tai, kuo žavėjo senieji Lietuvos darželiai, apie ką rašė Maironis, išgirdo ir dirbti pradėjusi R. Kazokevičienė. „Sodą nuolat pildau įvairiais augalais, pastaruoju metu daug naudoju vietinių augalų – seku pasaulinėmis biologinės įvairovės atkūrimo tendencijomis“, – teigia specialistė, pastebinti, kad augalus pastaruoju metu alina dažnos sausros.
Kaip R. Kazokevičienė atvirauja, labiausiai šiame darbe jai patinka tai, kad Maironis buvo išties aistringas
sodininkas: „Turbūt toks pats, kokia esu ir aš. Jis mylėjo ir kolekcionavo augalus, didžiuodavosi savo sodu. Nors man poezija – tolimas dalykas, tačiau kas yra sodininkystės aistra, puikiai žinoma. Aš tuo gyvenu.“ Ji kviečia atkreipti dėmesį ir į tai, kad sode gausu paukščių: „Daugelį metų gluosnio drevėje perėjo antis – tol, kol medis išvirto. Pilni medžiai lizdų – tai rojaus kampelis miesto centre.“
Ateiti į sodą, pakvėpuoti šimtamete jo istorija, pasigėrėti dabartimi ar nusikelti į Maironio laikus galima ir neapsilankant vidaus ekspozicijose – Maironio lietuvių literatūros muziejus siūlo specialų, pigesnį sodo lankytojo bilietą. Čia galima ir susituokti – tokią paslaugą muziejus siūlo keletą metų. Galbūt sutapimas, kad, rotušę uždarius rekonstrukcijai, šis sodas vestuvininkų atrandamas vis dažniau. Žmonių čia gali tilpti tikrai daug – vien kiek susirenka į tradicinį „Poezijos pavasario“ laureato pasveikinimą gegužės pabaigoje, kai paprastai jau būna pražydusios aguonos.
P. S. „Memorialinių“ sodų Kaune yra ir daugiau: didelį sklypą turėjo Balys ir Vanda Sruogos, įdomu patyrinėti ir Juozo Grušo ar Salomėjos Nėries ir Bernardo Bučo valdas. O ką bekalbėti apie aukštyn Žaliakalnio šlaitan kopiantį Antano Žmuidzinavičiaus sodą, gaubiamą mistiškos auros. Gegužę tapytojo namą apdengusios visterijos priverčia stabtelėti skuodžiančius
V. Putvinskio gatve ir vilioja žengti gilyn pro vartelius. Labai įdomu, kurių šiuolaikinių poetų ar prozininkų sodai ir daržai taps istorinėmis vertybėmis. Niekada ne vėlu pradėti, gerbiami literatai.
ALGIRDAS ŠAPOKA DONATO STANKEVIČIAUS NUOTR.
Malonus ir intriguojantis jausmas apima sėdint žymios
muziejininkės ir tautodailininkės Vidos Sniečkuvienės
kuruojamame Antano ir Jono Juškų etninės kultūros
muziejuje mūsų pokalbyje apie vieną seniausių
išlikusių lietuvių tautos papročių išryškėja ir šiek tiek
mistikos, mitologijos ar net buitinės magijos. Šiaudų
sodai – tikriausiai matyti visiems. Metas pamąstyti, kiek šiame etniniame mene telpa dangaus ir žemės.
Niekas negali tiksliai atsakyti, kada mūsų krašte paplito šiaudinių sodų gamyba, bet, kaip sako pati pašnekovė, – labai seniai: „Tikėtina, kad šių kūrinių šaknys slypi pas mus, tik vėliau su šiokiais tokiais pokyčiais pasklido aplinkinėse šalyse. Kažką tokio turi ir Lenkija, matėme muziejuose dar sovietmečiu. Bet jų sodai kur kas puošnesni, prikrauti, labai visko daug. Mėgsta naudoti net plunksnas, ką Lietuvoje sutiksi rečiau.“
Šiaudai buvo itin reikšmingi lietuvio gyvenime: turėjo sakralinę prasmę, lydėjo nuo gimimo iki vestuvių nakties, minimi ir švenčių papročiuose, ir laidotuvių. Grūdai ir duona, darbas laukuose yra vieni kertinių Lietuvos folkloro kultūros dėmenų, žemdirbiško gyvenimo būdo atributų.
„Mes šiaudus dedame po stalu, virš stalo, teikiame per vestuves, per šventes žmones sodindavo ant jų kūgio. Be to, juk šiaudas simbolizuoja ir duoną, kurios reikšmė ir svarba tautiniame folklore neginčijama. Ir kiek jie energijos gauna, tie šiaudai: pasėji rudenį ir išbūna per šaltį, laukia būti nupjauti per visą sunkųjį, šaltąjį periodą“, – tęsia ilgametė A. ir J. Juškų muziejaus darbuotoja.
Ne bet kas ir ne bet kaip „Pirmiausia rudenį reikia pasėti. Dažniausiai sodams naudojami rugiai. Galima ir kvietrugius. Vasaromis būna visko: permirksta, perdžiūva, pajuoduoja, todėl aš juos pjaunu dar žalsvus ir džiovinu. Tada jau
pasiimi pundą ir valai. Reikia nuplauti, nužievinti, ištraukti
žolytes“, – apie sodų kūrimo procesą pasakoja Vida. Ji atskleidžia, kad šiaudus reikia palaikyti karštame vandenyje. Jeigu šiaudus ruoši sodo dekorui, t. y. paukščiams ar lankstiems ornamentams, laikyti reikia ilgiau. Jei pačiam sodui, užtenka trumpiau, apie tris valandas, kad būtų stangresni. Be to, labai svarbu šiaudus lygiai susikarpyti, kitaip neišeis tikslios geometrinės formos. Turi būti geras ruošinys, sudarytas iš vienodų jungčių: tik taip sodas bus tobulai simetriškas.
Sodų daryti negalėjo bet kas: tuo užsiimdavo pribuvėjos ar žolininkės. Bet procese dalyvaudavo ir daugiau žmonių: šias moteris samdydavo jaunieji, duodavo kūlį šiaudų, patys traukdavo ir sakrališkai padavinėdavo rišėjai. Toks procesas turėjo didelę simbolinę reikšmę ir buvo lydimas ne vieno prietaro.
Kurdamas sodą turi visąlaik stebėti, skaičiuoti – ne tik dėl to, kad gali pasitaikyti blogas šiaudas, netinkamo ilgio ar suskilęs. Tai kruopštumo ir meditatyvaus susikaupimo reikalaujantis procesas, kurio tiesiog nepaskubinsi. „Gaminant namuose turėjo būti visiška rimtis. Niekas negalėjo triukšmauti, net vaikams nebuvo leidžiama dūkti ir lakstyti. Sakoma, pinant šiaudus nusileidžia sodo dvasia, kuri gali išsigąsti ir pabėgti. Tuomet ta šeima ar jaunieji nesugyvens, pyksis, lydės negandos“, – tęsia V. Sniečkuvienė.
Dar blogesnis ženklas – sulūžęs ar sugadintas sodas. Tai gali užtraukti net ir nelaimę. Todėl išties, kai esi išsiderinęs,
supykęs ar išsiblaškęs, negali pinti šiaudų. Turi būti visiškai ramus, susikaupęs.
Galiausiai, tobulai pagamintas sodas turi lengvai suktis. Kaip sukasi pasaulis, taip sukasi ir sodas. Jeigu kūrinys stringa, išlieka statiškas, vadinasi, kažkas atėjo su bloga mintimi ar nedorais ketinimais. Galbūt intencija, su kuria buvo kuriama, nebuvo skaisti ar teisinga.
„Kai Ukrainoje prasidėjo karas, pradėjau daryti didelį sodą. Labai sunkiai sekėsi. Atrodo, tave stumia nuo jo, neleidžia. Vis lūžo, nesisekė. Bet padariau. Tuomet prasidėjo žūtys, vaikai, Buča. Reikėjo angelų, sode juos pasodinau. Nežinojau, kaip padėti, beliko sukurti sodą. Iš to, kaip sekėsi jį daryti, kaip buvo sunku, bet visgi pavyko, manau, ir karas toks bus. Sunkus, skausmingas, bet baigsis gerai. Sodą atidavėme ambasadoriui, tikiuosi, jis pasiekė Ukrainą“, – pasakoja pašnekovė.
Laimę lemiantys dirbiniai Šio tautinio papročio svarbą rodo ir tai, kad sodai buvo gaminami tik ypatingoms progoms – gimus vaikui ar laidotuvėms. Taip pat per svarbiausias šventes, Velykas ir Kalėdas: „Turbūt visi žino iki šių dienų išlikusį paprotį per vestuves išpirkti nuotaką. Per tuoktuves reikdavo išpirkti ir sodą. Be to, buvo sakoma, kad jeigu kuriant sodą nebuvo trikdžių, viskas vyko sklandžiai – ir sąjunga bus patvari, ilgaamžė.“
Iki šiol tikima, kad per šventes padovanoti šiaudiniai sodai neša į namus darną ir tvarką. Todėl šie šiaudiniai kūriniai neturtingame žemdirbių gyvenime ilgai atstojo dovanas.
„Esu radusi 6 ar 8 dainas apie tai, koks tas sodas ypatingas. Kad jame viskas yra. Ir dangus, ir šaltinis, ir vynuogių uogos, ir obuoliukai, ir paukščiai. Jis turėjo itin didelę simbolinę, folklorinę reikšmę ano meto lietuvių gyvenime“, – pabrėžia Vida.
Simbolizmo čia daug: su Vida kalbamės ir apie rojaus sodus, Dievo sodus. Pasak senovės papročių žinovės, tai reiškia tvarką. Senovės lietuvio, žemdirbio, sode (tiek šiaudiniame, tiek tikrame) tilpo visas jo pasaulis. Čia negalėjo būti jokio chaoso. Labai dažnai sodo viršutinę ir apatinę dalį sudaro dvi piramidės: viena žiūrinti į viršų, kita į apačią. Tai simbolizuoja, be abejo, dangų ir dausas, požeminį pasaulį. O viduryje galima išvysti gyvybės medžio, sodo augalų ar gyventojų simboliką. „Kaip tikrame sode galima rasti paukščių, taip ir mano kuriamuose soduose jų apstu. Folklore apdainuojamas paukštis yra tarpininkas tarp dangaus ir žemės, tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Jis atneša žinią.“
Naujoji karta
Kaip kiekvienas dailininkas, taip ir kiekvienas tautodailininkas turi savo stilių, kurį nusako įvairios šios meno rūšies kūrimo smulkmenos. Vieni mėgsta iš plonesnių šiaudų, kiti iš storesnių. Be to, kiekvienas kūrėjas turi savo mėgstamiausias geometrines formas, struktūras, simbolius ir prasmes.
Kiek sodų kūrėjų yra Lietuvoje? Pašnekovė teigia, kad dabar – jau nemažai, nors vėlyvuoju sovietmečiu ši tradicija buvo beišnykstanti: „Kai pradėjau, nebuvo mokytojų, iš kur semtis
patirties. Viską išmokome tyrinėdami, ieškodami ir žiūrėdami. Mačiau, kokie sodai yra muziejuose, nuotraukose, kaimuose, klausinėjau, kokie būdavo anksčiau, konspektavau ir bandžiau sukurti savo pasaulį.“
Dabar sodų kūrėjų yra jau ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – tarp jų nemažai ir Vidos mokinių ar draugų. Egzistuoja net sodų kūrėjų asociacija, burianti bendruomenę, organizuojami įvairūs mokymai, dirbtuvės, laisvalaikio užsiėmimai ir jaunimo edukacijos.
Virš stalo, prie kurio kalbamės, kabo įspūdingo grožio šiaudinis šedevras. Šešėlių žaismu akį traukiantis objektas hipnotizuoja ir vis nukreipia dėmesį nuo pokalbio.
„Labai daug metų savanoriavau neįgaliųjų stovykloje Monciškėse, ten mokiau rišti sodus. Sykį sutikau žmogų, kuris dėl negalios pats nieko negalėjo padaryti, bet jam labai svarbu buvo būti šalia. Ir jis prisiminė sodą, kuris kabojo vaikystės namuose, bet pats negalėjo jo atkurti, todėl papasakojo viską, ką atsimena. Kaip atrodė, kokie simboliai jame buvo“, – prisimena tautodailininkė.
Prisiminimais dalijasi ir jos kuruojamo muziejaus lankytojai, kurių čia netrūksta, atvyksta ir mums kalbantis. Vida mena vieną kuklią močiutę, kuri palaukė, kol visi išeis ir liks tik jos dviese, – jaudinosi, kad neapsikvailintų prieš gimines. „Ir ji man sako – aš tikrai neklystu,
būdavo ne tik sodai, būdavo ir aitvarai. Ir jie nebuvo tapatinami, visuomet buvo įvardyti atskirais vardais, atskirais kūriniais, nors metodologija ir panaši“, – pirštu į kampe kabantį ilgauodegį aitvarą primenantį šiaudinį kūrinį rodo pašnekovė.
Siekia tarptautinio įvertinimo Šiaudinis sodas dar vadintas liktoriumi, voru, pajonku, pajonkėliu, dangumi, pasauliu, rojumi, sietynu, reketuku, rekėžiu, krijeliu, aitvaru, miestu, žarondėliu ir buvo rišamas visoje Lietuvoje. 2017 m. sodų rišimo tradicija įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Šiemet Lietuva jau tikisi ir tarptautinio pripažinimo. Kaip Kauno art deco architektūra laukia būti įtraukta į UNESCO paveldo sąrašus, taip ir sodai – į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Kultūros ministro Simono Kairio pavedimu Lietuvos nacionalinis kultūros centras įpareigotas koordinuoti šiaudinių sodų tradicijos nominacinės bylos rengimo procesą. Tam suburta darbo grupė, kurią sudaro Lietuvos nacionalinio kultūros centro, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato, Vilniaus etninės kultūros centro specialistai, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Lietuvos istorijos instituto ekspertai, taip pat nevyriausybinės organizacijos, asociacijos „Dangaus sodai“, vienijančios sodų rišėjas, nariai.
MATAS ŠIUPŠINSKAS
IGNO MALDŽIŪNO NUOTR. IŠ SERIJOS „MAGIC“ CIKLO „LSD – LIETUVOS SODŲ DRAUGIJA“
Kolektyviniai sodai – savita ir kontrastinga erdvė, vis dar traukianti architektūros smalsuolius ir mėgstančius urbanistiniuose paribiuose besiskleidžiančius alternatyvius miesto gyvensenos scenarijus. Mažai
kas žino, bet Kaunas yra vienas iš margo kolektyvinės sodininkystės reiškinio židinių Lietuvoje. Buvo pagarsėjęs ir apsukriomis avantiūromis. Bet apie viską nuo pradžių, o detaliau – būsimoje mano monografijoje.
Nes pajudinus kolektyvinių sodų temą ima skleistis vis naujos, neišsenkančios istorijos.
Po karo visoje Sovietų Sąjungoje prasidėjus badmečiui daržininkavimas miestuose imtas skatinti kaip būdas gyventojams savo pačių rankomis apsirūpinti maistu. Miestuose likę tušti plotai buvo paskirti daržovių auginimui, o gyventojai paraginti kuo aktyviau įsitraukti. Panašiu metu Stalinas ėmėsi „Didžiosios gamtos transformacijos“ – ambicingo plano visos SSRS mastu statyti užtvankas, hidroelektrines, kanalus ir melioracijos sistemas, siekiant išvengti sausrų ir pakelti žemės ūkio produktyvumą. Vadovaujantis Trofimo Lysenkos, selekcininko Ivano Mičiurino pasekėju besiskelbusio šarlatano, ir „marksistinės biologijos“ idėjomis patikėta žemės ūkio revoliucijos galimybe, taigi pasitelktos ne tik grandiozinės statybos, bet ir imtasi skatinti mėgėjų gamtininkų eksperimentavimą, steigti klubai, rūpintasi Mičiurino idėjų sklaida.
1949 m. iš Maskvos atkeliavo nurodymai respublikose imtis aktyvaus mėgėjiškos sodininkystės ir daržininkystės vystymo. Nors tai nebuvo pirmas sprendimas dėl kolektyvinės sodininkystės, bet būtent šį galima laikyti masinio kolektyvinės sodininkystės plėtojimo pradžia Sovietų Sąjungoje. Nutarimu nustatytas ribotas ir ilgus metus nesikeitęs didžiausias sodo sklypo plotas (iki 6 arų mieste ir iki 12 arų už miesto ribų), raginama prekiauti viešojo transporto, traukinių bilietais, kad gyventojai nuvyktų
į daržus bei sodus, ir užtikrinti galimybes apsirūpinti sėklomis bei daigais. Lietuvoje tais
pačiais 1949 m. pradėti steigti „mėgėjų sodai“ – Kaune, greta dabartinės K. Baršausko gatvės,
Juliaus Janonio popieriaus fabriko darbininkų imtas tvarkyti 6 ha plotas. Apie šį atvejį aiškios informacijos išlikę labai mažai, bet žinoma, kad vienas pirmųjų, galbūt ir pirmasis, draugijos ataskaitose minimas pirmininkas buvo pilietis Berachožas, o sodininkai buvo įsikūrę greta Keturių komunarų sodo-parko, kurį patys prižiūrėjo. Sodo sklypų bendras plotas galėjo būti apie 3 ha dydžio, bet teritorija kartu su greta likusiais Kauno tvirtovės gynybinių elementų fragmentais buvo du kartus didesnė. Nors ir smarkiai pakitę, sodai čia išlikę iki šių dienų.
Tik 1953 m. įsteigiama Vilniaus miesto I. Mičiurino vardo sodininkystės draugija. Tai pirmoji oficiali organizacija, kurios interesų laukui tiesiogiai priklausė kolektyvinių sodų kūrimasis. I. Mičiurino vardo draugija galėtų būti laikoma visos Lietuvos sodininkystės draugijos ištakomis, bet vėliau sovietmečio spaudoje šio pavadinimo vengta – „Mičiurininkų“ vardas buvo nutylimas, o pirmąja sodininkų organizacija dažnai įvardijama 1959 m. įsteigta Lietuvos sodininkystės draugija (LSD). Kaunas, kaip Lietuvos kolektyvinės sodininkystės ištakų vieta, tuo metu beveik neminimas. Greičiausiai „Mičiurininkų“ temos vengta dėl pakitusio politinio fono – po Stalino mirties Lysenkos įtaka palaipsniui blėso, jo sumanymai galutinai atmesti mokslo bendruomenės.
Politinei galiai susitelkus
Vilniuje, Kaunas ilgus metus tūnojo oficialiojo pasakojimo apie Lietuvos kolektyvinius
sodus paraštėje, bet reikšmės neprarado. Kauniečiai oficialią mėgėjų veiklą pradėjo tik 1957 m. (tada patvirtinti Kauno sodininkystės draugijos įstatai). Tačiau jau 1963 m. skųstasi, kad didelė LSD centro valdybos dalis yra iš Kauno ir nepalaiko ryšių su kitais skyriais. Taip pat organizacijoje skyrėsi mėgėjų ir „gamybininkų“ interesai, jų atstovai telkėsi atitinkamai Vilniuje ir Kaune. Kaune egzistavo stiprus sodininkystės specialistų branduolys, čia veikė Vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotis, Lietuvos žemės ūkio akademija. Viešuose sodininkų renginiuose dažnai kviestas dalyvauti Tadas Ivanauskas. Pirmasis Lietuvos sodininkystės draugijos pirmininkas ir žurnalo „Mūsų sodai“ redaktorius Jonas Kriaučiūnas taip pat iki 1953 m. dirbo Vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotyje. Net ir sodininkų veiklos dokumentuose pastebima, kad įkurtos LSD centro valdyba veikė Vilniuje, tačiau valdybos sekcijose ėmė dominuoti kauniečiai. Organizacijų lygmens įtampa bei skirtingi Kauno ir Vilniaus sodininkų požiūriai buvo juntami ilgus dešimtmečius.
Įtampų kolektyviniuose soduose netrūko ir statybų srityje. Nuo pat pirmųjų sodų kūrimosi pradžios čia imtos ręsti įrankiams skirtos pašiūrės, vėliau vasariniai nameliai, kurių statybas valdžia bandė kontroliuoti, o miestiečiai visaip žaidė su kintančiu teisiniu reguliavimu, bandydami pasistatyti kitose teritorijose neįmanomą antrąjį būstą.
Individuali statyba miestuose buvo uždrausta, todėl beveik neliko kitų erdvių, kur savo rankomis galėtum susiręsti nors ir nedidelį statinį. Sodai tapo neformalių praktikų vieta, į čia buvo tempiamos nelegaliai gautos statybinės medžiagos, statomi didesni nei leidžiama nameliai, o dalis jų net nuomojami poilsiui. Kauniečiai pasižymėjo ir šioje srityje. Pasižymėjo taip, kad atgarsiai apie jų avantiūras kartais pasiekdavo Ministrų Tarybą ir Maskvos institucijų koridorius.
Sodininkams skirtoje spaudoje ir suvažiavimų metu apie sodo namelių statybas ir tam tinkamus projektus imta kalbėtis nuo pat LSD susikūrimo, bet įtikinti valdžią leisti statybas nebuvo lengva. Vilniuje sodininkams siūlyta imtis sublokuotų, pensiono tipo namelių statybų, o apie 1960 m. Kauno miesto vykdomasis komitetas kolektyviniuose soduose draudė turėti paviljonus, pastatus sargams ir sandėlius įrankiams laikyti. Vėliau statybos leistos, bet periodiškai buvo imamasi ribojimų ir patikrinimų. Kontrolė nesustabdė sodininkų – pastatai soduose toliau dygo kaip grybai po lietaus. 1975 m. vykusio LSD VII suvažiavimo dokumentuose išlikęs priminimas, kad Ministrų Taryba ne per seniausiai ne tik uždraudė individualių (nesublokuotų) namelių statybą, sustabdė naujų žemių kolektyviniams sodams skyrimą, bet gali imtis ir atskirų sodų likvidavimo, jei pažeidimai nesiliaus. Daugiausia tuo metu kliuvo būtent Vilniaus ir Kauno kolektyviniams sodams.
Vos uždraudus statyti nesublokuotus namelius, spaudoje pasirodė pensiono tipo projektų. Pirmasis pensiono tipo sodų namelių kompleksas išdygo netoli Kauno marių. „Marių“ kolektyvinis sodas vadintas eksperimentiniu, sodo išplanavimo projektą rengė Kauno statybos ir architektūros institutas (architektas K. Kurševičius). Išplanavimo projekte numatyta sodų centre įrengti pailgą bendrąją zoną ir joje išdėstyti sublokuotų namelių grupes, kurias iš dviejų pusių supa atskirti nuo namelių sodų sklypai, skirti tik sodininkystei. Principas įkurdinti sodo namelius atskirai nuo sodo sklypų nebuvo naujas – 1969 m. jau rašyta apie taip suplanuotą Kauno rajono valstybinių įstaigų skyriaus kolektyvinių sodų masyvą. Tik dabar nameliai nebuvo blokuojami didelėmis grupėmis, o statomi po vieną arba poromis.
Kaip sekėsi Kauno sodininkams laikytis griežtų statybos apribojimų?
Sunkiai. 1973 m. gegužės 22 d. Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto (LKP CK) posėdyje buvo nagrinėjamos problemos, aptiktos 1971–1972 m. specialiai sudarytai komisijai tikrinant tvarką soduose. Patikrinta 60 sodų masyvų Vilniaus, Kauno, Druskininkų ir Klaipėdos miestuose. LKP CK posėdžio protokolo prieduose minima, kad Liaudies kontrolė nustatė 4 atvejus, susijusius su medžiagų įsigijimu ir naudojimusi tarnybine padėtimi, Žemės ūkio ministerijos kolektyvinio sodo antrajame skyriuje. Pavyzdžiui, Žemės ūkio darbuotojų profesinės sąjungos Respublikinio komiteto pirmininko
I. Gabalio namelio statyboms
Vilniuje medžiagos ir technika buvo atvežta net iš Kauno, o tuo rūpinosi Kauno melioracijos statybos
trestas. Nemažai dėmesio skirta pačiame Kaune nustatytiems pažeidimams. Po patikrinimų įvairūs viršininkai atleisti iš darbo, kai kurie nameliai galimai atimti.
Kaune aptikta ir tai, kad dalis aukštų vadovų statosi vasarnamius (dačias), o ne sodo namus, ir statosi net ne kolektyviniams sodams skirtose teritorijose, bet netoliese esančiose vaizdingose vietose. Nors oficialiai vasarnamių statyba Lietuvoje buvo uždrausta dar 1961 m., bet Kaune, rodos, ne tik nebuvo sustojusi, bet leista paties Kauno vykdomojo komiteto. Pavyzdžiui, iš pareigų galiausiai atleistas Kauno pirmojo statybų tresto gamybos ir technologinės įrangos skyriaus vyriausiasis inžinierius valdiškomis medžiagomis pasistatė
3 kambarių vasarnamį (42,3 kv. metrų ploto), nors „mieste turi keturių kambarių butą“. Net jei šis statinys būtų buvęs pastatytas kaip sodo namelis, vis tiek dydžiu gerokai viršytų tuo metu galiojusią 25 kvadratinių metrų ribą. Netoliese vasarnamius buvo pasistatę ir Pramonės statybos projektavimo instituto grupės vadovas, Kauno dirbtinio pluošto gamyklos parduotuvės vadovas, na, o „Raidės“ spaustuvės gamybos skyriaus vedėjas, prisidengdamas sodo namelio statybomis, kolektyviniame sode esą pasistatė dviejų aukštų gyvenamąjį namą.
Soduose pasitaikydavo ir labiau kultūriškai motyvuotų architektūrinių avantiūrų.
1972 m. Kaune architektas Feliksas Bielinskis sode pasistatė iš kolūkio gautą nedidelį rąstinį svirną, o vėliau jo pavyzdžiu pasekė ir kai kurie kaimynai.
Apie sumanymą panaudoti kolūkiams nereikalingus senuosius kaimo statinius ir taip saugoti medinės architektūros paveldą Bielinskis rašė ir sodininkams skirtoje spaudoje, ragino valdžią atkreipti dėmesį į etnografinės architektūros pritaikymo soduose galimybes. Statybos ir architektūros instituto bendrijoje „Banga“, kurioje atsidūrė Bielinskio svirnas, netrūko ir modernių autorinės architektūros sodo namelių pavyzdžių, netikėtų estetinių ir technologinių eksperimentų.
Apsukrumo sodininkams netrūko ne tik statybų srityje, dalis sodų tapo papildomu pajamų šaltiniu – su tuo irgi bandyta kovoti tikrinant ir baudžiant įžūliausius. Pavyzdžiui, 1971 m. LSD VI suvažiavimo metu pristatytame revizijos komisijos pranešime teigiama, kad kai kuriuose bitininkų skyriuose užfiksuotas prekių trūkumas arba gėlių supirkinėjimo ne iš LSD narių atvejai. Panevėžiečiai esą pirko prekes iš kolūkių ir privačių asmenų, užsidėdavo 40 procentų komisinius ir perparduodavo savo parduotuvėje, prekiavo net kiaušiniais ir vynu. Šiauliuose bitininkų skyrius ėmėsi gintarinių suvenyrų gamybos, Kauno bitininkai augino agurkus, vykdė „eksperimentus komerciniais tikslais“ ir t. t. Taigi, sodininkai visais veikimo lygmenimis ir pačiomis įvairiausiomis, net nebūtinai tiesiogiai su sodininkyste susijusiomis formomis siekė asmeninės naudos.
1961 ir 1972–1973 m. vykę tikrinimai toli gražu nebuvo paskutiniai.
1981 m. nuvilnijo dar viena sodininkų disciplinavimo banga, kurią istorikas Vytautas Tininis
pavadino Sodo namelių byla. Pasak
Tininio, tai buvo bene ryškiausias
tuometinio LKP CK pirmojo
sekretoriaus Petro Griškevičiaus bandymas pažaboti aukštus nomenklatūrininkus. Šios bangos metu 1982 m. vėl apribotos sodo namelių statybos Lietuvoje, o 1984 m. ir visoje Sovietų Sąjungoje. Naujų ribojimų įtvirtinimo pradžią vėlgi galima aptikti
LKP CK posėdžių protokoluose. Skirtingai nei 1973 m., šiuo atveju susitelkta į siauresnį žmonių ratą, o dėmesys pirmiausia nukreiptas į Vilniuje ir aplink Vilnių fiksuojamus pažeidimus, ypač į atvejus Vilniaus rajono vykdomojo komiteto soduose „Beržas“, kuriuose sodininkavo nemažai nomenklatūros veikėjų.
Ar tai reiškė, kad Kaune statybos pažeidimų soduose sumažėjo? Greičiausiai ne. Čia ir toliau aktyviai kūrėsi naujos sodininkų bendrijos, joms buvo skiriami vaizdingi plotai greta Kauno marių ir kitose miesto vietose, o apsukrūs kauniečiai ir toliau naudojosi įstatymų spragomis, leidusiomis neapsiriboti gyvenimu standartiniame daugiabučio bute. Sodo nameliai visoje Lietuvoje buvo naudojami kaip antrojo būsto pakaitalas, statuso simbolis ar tiesiog šeimos vasarnamis. Atkūrus nepriklausomybę, 1991 m. soduose leista statyti individualius gyvenamuosius namus arba rekonstruoti sodo namus į gyvenamuosius. Šis etapas į sodus atnešė dar vieną statybų bangą. Ilgus metus drausminti sodininkai pagaliau galėjo sodo sklype daryti tai, ko troško nuo pat kolektyvinės sodininkystės pradžios, – statyti daug ir tai, ko nori patys, o ne tai, ką leidžia iš Maskvos atkeliaujantys nutarimai.
Kauno gražumas man – tai, kad vos už 15 minučių
kelio nuo miesto centro gali atsidurti tikroje ramybės oazėje. Pasirinkimo netrūksta: tai
Ąžuolynas, Kalniečių ir kiti parkai, tačiau kaip dažnai nuvykstate į Aukštosios Fredos dvarą, kuriame įsikūrimo šimtmetį šiemet mini VDU
Botanikos sodas?
Vandens augalų šiltnamis © VDU Botanikos sodas
Botanikos sodas Kaune
buvo kuriamas kaip visos
Lietuvos botanikos mokslo centras – pagrindiniai tikslai išliko iki šiol, tačiau, be viso to, tiesiog gera lankyti didžiulius buvusio dvaro plotus ir grožėtis vešinčia gamta. Su botanikos sodo direktoriumi dr. Nerijumi Jurkoniu vaikštinėdami kalbėjomės apie sodo įkūrimą, per jo gyvavimo laikotarpį kilusius iššūkius ir pagrindinius darbus.
Nerijau, esate ekologas, aplinkotyrininkas, biomedicinos mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo direktorius, VDU Gamtos mokslų fakulteto lektorius. Papasakokite, kaip gyvenimo kelias atvedė iki Aukštosios Fredos dvaro?
Būdamas moksleiviu, labai mėgau gamtos mokslus. Pamenu, būdavo tokie specialūs vaistinių augalų supirkimo punktai, tai aš pats rinkdavau vaistažoles, džiovindavau ir po to viską priduodavau supirktuvėje. Manau, jau ir tai turėjo įtakos – reikėjo augalą pažinti ir žinoti, kurią jo dalį surinkti.
O turbūt pats pagrindinis postūmis buvo tai, kad mano tėčio brolis tuometinėje Žemės ūkio akademijoje studijavo Miškų fakultete, ilgainiui tapo miškininku, kartais ir mane pasiimdavo po tuos miškus pabraidžioti. Truputį vėliau, studijų pasirinkimo link, mano planuose buvo medicina arba gamtos mokslai, vis dėlto pasukau į VDU ir baigiau biologijos mokslus. Po to, atsiradus ekologijos ir aplinkosaugos studijoms, manęs laukė magistrantūra – tad galop nuėjau šia linkme.
Prieš ateidamas dirbti į Botanikos sodą, buvau VDU Gamtos mokslų fakulteto prodekanas, o kiek vėliau, darbus pradėjus dabartiniam rektoriui prof. Juozui Augučiui, gavau pasiūlymą prisijungti prie komandos ir pereiti vadovauti Botanikos sodui.
O kodėl būtent VDU Botanikos sodas? Kuo jis ypatingas? Botanikos sodai – oazės, ypač mieste, jeigu kalbame apie urbanizuotas teritorijas, nors yra ir daugiau panašaus pobūdžio erdvių: parkų, gėlynų, želdynų. VDU Botanikos sodas turi aiškias ribas ir yra įsikūręs dalyje buvusio Aukštosios Fredos dvaro teritorijos.
Augalus mes čia ne šiaip sodiname, bet juos eksponuojame, vadovaudamiesi tam tikrais principais. Pavyzdžiui, turime sistematinę kolekciją – tai visų universitetinių botanikos sodų širdis, tarsi gyvasis botanikos vadovėlis. Dar yra augalai, surinkti ekogeografiniu principu – augantys skirtingose vietovėse, pavyzdžiui, Vidurio Azijoje, Tolimuosiuose Rytuose ar Šiaurės Amerikoje. Oranžerijoje egzotiniai ar specifinio klimato augalai (atogrąžų ar dykumos) tyrinėjami ekologiniu principu.
Be to, turime ir mokslinių eksperimentų – „kankiname“ augalus. Tiriame, kaip konkretūs augalai ištveria mūsų sąlygomis, pakelia šalčius, šalnas, prisiderina prie klimato. Visaip bandome skirtingus derinius – sodiname, žiūrime, kaip augalai vienas su kitu tinka, kaip auga, ar užgožia vieni kitus. Būna, kad eksperimentai nepasiseka, tuomet tenka tuos augalus keisti kitais. Bet tam ir yra reikalingas Botanikos sodas – tai savotiška eksperimentų bazė.
Norėčiau daugiau sužinoti apie sodo pradžią prieš šimtą metų. Esu skaičiusi, kad Konstantinas
Regelis Kauno universitete tapo augalų sistematikos ordinariniu profesorium ir ėmė organizuoti botanikos sodo darbus buvusio
Aukštosios Fredos dvaro teritorijoje. Kodėl tai nutiko būtent tuo metu, ne anksčiau ar vėliau?
Viskas nutiko Lietuvai
tinkamu laikotarpiu. Atkūrus Nepriklausomybę, Lietuva deja, prarado sostinę Vilnių. Jaunos, atkurtos valstybės sostine tapo Kaunas – ten persikėlė visos institucijos, o 1922 m. buvo įkurtas Lietuvos universitetas. Specialistų šalyje trūko, tad buvo stengiamasi kontaktuoti su įvairiausiais lietuviais, pasklidusiais po tuometinės carinės Rusijos teritoriją ar Vakarų Europą. Tiesa, kvietė ne tik lietuvius, bet ir užsieniečius. Vienas iš pakviestųjų buvo Konstantinas Regelis, tuo metu dirbęs Tartu universitete, – jaunas specialistas, Tado Ivanausko pakviestas tapti botanikos profesoriumi Botanikos katedroje.
Prie Gamtos mokslų fakulteto dažniausiai steigta ir studijų mokslo bazė – botanikos sodas. Konstantinui Regeliui atvykus, jam ir patikėta suorganizuoti botanikos sodo įkūrimą – tai įvyko 1923 m. Procesas užtruko, nes teko ieškoti vietos – svarstytas Parodos kalnas, kur dabar yra Kauno apskrities viešoji biblioteka, taip pat vieta netoli dabartinės Sporto halės. Kiek vėliau buvo pasiūlyta buvusi Aukštosios Fredos dvaro teritorija – po ilgų derybų susitarimas įvyko.
O šiemet minime šimtmetį ir turime dvi esmines datas – vasario 15 bei liepos 8 d. Vasario 15 d. – tai data, kai VDU Botanikos sodui
buvo skirta ši teritorija, o liepos 8 d. įvyko oficialus atidarymas – atvyko kviestiniai svečiai, dalyvavo prezidentas Aleksandras Stulginskis.
Kaip manote, kodėl visa tai įgyvendinti patikėta Regeliui, o ne kam nors kitam?
Kaip jau minėjau, tuo metu šalyje nedaug tebuvo šios srities specialistų, tačiau pavyko susisiekti su Konstantinu, kuris turėjo ir patirties, ir entuziazmo. Be viso to, buvo Šveicarijos pilietis, kilęs iš žymių botanikų šeimos: senelis Eduardas Regelis buvo Sankt Peterburgo imperatoriškojo botanikos sodo vedėjas, dėdės – žymūs botanikai, sodų kūrėjai, o tėtis – profesorius. Jam čia atvykus, valdžia davė visišką laisvę.
Tai, kad Konstantinas buvo Šveicarijos pilietis, reiškė, kad galėjo laisvai keliauti po Europą. Dar daugiau, laisvai susikalbėti, nes mokėjo vokiškai, prancūziškai ir rusiškai. Darbus pradėjo nuo to, kad 1922 m. aplankė apie tris dešimtis Europos botanikos sodų. Su visais susipažino, gavo kontaktų ir inicijavo augalų mainus. Per gana trumpą laiką botanikos sodas buvo įkurtas čia, Kaune, ir užaugo iki tuometinio europinio lygio.
Kaip, oficialiai įkūrus sodą, atrodė darbotvarkė?
Iš esmės darbai pernelyg smarkiai nepakito – ar kalbėtume apie sodo darbininkus, ar apie kolekcijų kuratorius, nes ciklas visgi išlieka toks pats. Drįsčiau teigti, kad labiausiai keičiasi technika – vietoje arklių naudojamos transporto priemonės. Galbūt šiais laikais yra dalykų, kuriuos galime atlikti greičiau – iškasti duobę su technika ar ką nors lengviau pervežti, tačiau rankų darbo vis tiek lieka nemažai.
Vaistinės žaliavos tvarkymas
Botanikos sodo oranžerijos kertinio akmens
Tiesa, po Pirmojo pasaulinio karo dėl fortifikacijos ir kitų įtvirtinimų nemaža dalis sodo teritorijos buvo išdaužyta, o tie, kurie čia viską tvarkė, vis rasdavo sviedinių ir duobių. Po karo buvo prabėgę laiko, krūmynai sužėlė, tad viską reikėjo tvarkyti iš naujo – teritorija nebuvo nei graži, nei švari, kad galėtum iškart sodinti augalus. Tad sutvarkyti parko teritoriją ir maurais apžėlusius tvenkinius, visa tai sukultūrinti ir įrengti – štai kam buvo skirti patys pirmi metai.
Ar sovietmečiu kaip nors kito VDU Botanikos sodo funkcijos?
Sovietmečiu Botanikos sodo funkcijos labai pasikeitė. Kaune nebeliko Lietuvos universiteto, sodas tapo nebe universitetinis ir priklausė Mokslų akademijos Botanikos institutui. Jo funkcija buvo orientuota į mokslą ir tas kryptis, kurias tuo metu patvirtindavo – ypač naujų augalų introdukciją, tyrinėjimus ir tai, kas naudinga ūkiui. Tuo metu sode darbuotojai daug dirbo su dekoratyviniais augalais, įvairiomis gėlėmis, dalyvaudavo parodose, vykdė selekciją, kūrė naujas veisles, žiūrėjo tinkamumą puokštėms.
Šiuo metu mūsų mokslo skyrius naudoja sodo kolekcijas įvairiausiems tyrimams – ir ne tik mūsų mokslininkai, bet ir VDU Gamtos mokslų fakultetas bei kitos institucijos.
VDU rektorius prof. Juozas Augutis, kalbėdamas apie
VDU Botanikos sodą, sakė: „Botanikos sodas išgyveno ir pakilimų, ir nuopuolių, ir grėsmių, ir rizikų. Norisi palinkėti, kad kitas šimtmetis būtų ramesnis, mažiau
vienos sistemos į kitas, kad galėtume susikaupę dirbti, puoselėti.“ Galbūt galite išduoti, ką tiksliai galvoje turėjo rektorius, kalbėdamas apie sunkumus?
Nepamirškime karo, santvarkų pasikeitimų ir kitų elementų, kurie atsiliepė veikloms. Botanikos sodas buvo ir apnykęs, ir apgriautas, ir vėl atstatytas. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, pabrango energetiniai ištekliai, o išlaikyti oranžerijas, šiltnamius ir pačius darbuotojus vis tiek reikėjo. Jeigu finansavimas nestabilus, tuomet visi procesai tampa labai sudėtingi – augalams nepasakysi, kad dabar mes šilumą oranžerijoje truputį primažinsime, pakentėkite, susiveržkime diržus, viskas laikina. Per tą laiką didžioji dalis augalų gali neišgyventi. O be augalų nebus ir botanikos sodų.
Jubiliejinis sodo
šūkis – „Kaip prieš šimtą metų – taip šiandien“. Kokius aspektus lyginate?
Nesakyčiau, kad lyginame. Labiau norime pristatyti, kas per tuos 100 metų Botanikos sode įvyko, buvo nuveikta, kuo galime pasidžiaugti ar net didžiuotis. Pavyzdžiui, kad ir išvestomis naujomis veislėmis.
Dar norime, kad ši šimtmečio šventė būtų ne tik išorėje, bet ir viduje, patiems sodo darbuotojams – tiek buvusiems, tiek esamiems. Liepos 7 d. rengsime vidinę šventę, kuri bus dviguba – minėsime ir 100-metį, ir tai, kad šia proga Lietuvos paštas išleis Botanikos sodui skirtą pašto ženklą. Atrodo, jeigu atsiduriame ant valstybinių simbolių, vadinasi, tai svarbu ne tik mums, bet ir visai valstybei.
KOTRYNA LINGIENĖ
„Gal laimėjo sodai“, – liūdnokai šyptelėjo gidas
Jonas Oškinis, pro rimstantį Zanavykų turgų vesdamasis mane ir dar viso labo vieną ekskursijos dalyvę. Taip, dviese panorėjome aplankyti poetą ir bardą Edmundą Janušaitį – tiesa, jau įsibėgėjus vizitui prisijungė ir trečioji interesantė.
Gegužės 13-oji, diena, kuriai pasibaigus stojo Muziejų naktis, buvo išsiilgtai tvanki, ir tikrai gali būti, kad daugelis miestiečių laiką leido tose vietose, kurias šiame numeryje aprašo Matas Šiupšinskas. Jonas su kolegomis nė nemanė tam pasiduoti ir ekspromtu surengė alternatyvą nuobodžiam vakaro lūkuriavimui – Nemuziejų dieną. Dieną, kai, neveikiant muziejams, yra net per daug laiko užsukti į ne mažiau įdomias, bet jokiomis lentelėmis, projektais ir ataskaitomis nesuslėgtas vietas.
Varteliai net klykia stumiami, bet mes tikrai pataikėm čia – į kūrybingų žaliakalniečių iniciatyvos „Pelėdų kava“ 2022-ųjų nutikimu nr. 1 išrinktą Edmundo sodą. Poeto arba Poetų – aptinku abi formas – matyt, tai reiškia, kad sodas atviras jei ne fiziškai, tai idėjiškai. Arba „Meno kampą“ – taip šią vietą rasite feisbuke. Vietą, kurioje amžinai (kad ir kaip paradoksaliai) gyvi net nukirsti medžiai. Po poros valandų iš čia išėjau lyg lengvai užsupta – o juk nė neišlaukiau, kol Edmundas čiups gitarą.
Edmundas Kapsų ir Šakių gatvių kampe gyvena jau per 60 metų, jis čia tiesiog įmirkęs, bet „Meno kampas“ – tai naujausioji istorija. Šeimininkas pasitinka monologu:
„Jūs papuolėt į poeto sodą – jis taip vadinasi, nes aš esu poetas, 30 metų kaip Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Kai pradėjome visą šitą reikalą kurti, skulptorius
Sigitas Straigis kultūringai pasakė: „Tu poetas, tai pavadinam Poeto sodu.“ Mes sunaikinom sodą! Šičia augo ʻGrabšteinas’ – obelis, vedanti didelius, sultingus vaisius. Po ja tėvas buvo pasodinęs kukmedį. Jie drauge nesugyveno. Dvi obels šakos nudžiūvo, teko nupjauti. Sigitas ir
sako: „Tu esi tinginys, visi poetai tinginiai, jie tik rašyti nori.“ Davė man tuos striūbus, nuskaptavau juos, o Sigitas pridėjo paukščiukų. Jie kaip poetai, sakė, susodinsim, ir bus labai gražu.“
Paklaustas, ar buvo kiek apleidęs tėvų kartu su visu namu jam paliktą sodą, Edmundas atšauna, kad tiesiog nusprendė jį pertvarkyti (yra keli siužeto variantai, antrasis – toliau straipsnyje). „Dirbu pagal ženklus – ar susapnavau, ar ką, bet vieną dieną nusprendžiau imtis darbo.“ Pro vartelius tuo metu įžengia kaimynas iš Žemaičių gatvės Gintautas Velykis – jis poetų sodo gimimą filmavo, viskas įamžinta. Gintautas – ir Edmundo knygų viršelių autorius. Jau didesnis mūsų būrelis žvelgia į sostą, kurio atkaltė į dangų šauna mediniais dantimis: „Matot, jau kai žmogus atsisėda į sostą, jam šakės.“ Esame supažindinami ir su strazdynu, kuriame trys ar keturios poros čirškautojų sugyvena. Ant namo kybančiuose inkiluose apsistoja zylės ir žvirbliai, mat varnėnams landos per mažos.
„Viskas, ką matote, yra medžio prikėlimas antram gyvenimui. Vieni kelmais į viršų apversti, kiti dar kitaip. Sigitas drožia paukščius, aš juos kasmet dažau, vis prikeliu. Taip sutapo, kad šitą akciją pradėjom 2018 metų gegužės 14-ąją, per Kalantines. Kadangi pats esu susijęs su tais įvykiais, tai į ʻGrabšteino’ šakas ir pasodinom Romuką Kalantą – jis tas su karūna. Aukščiau – Vytautas Kaladė, be reikalo užmirštas. O
čia – Rimantas Baužys, kurį retas žino. Jis parašė Laisvojo Lietuvos jaunimo manifestą, perskaitytą 1972 metų gegužės 18-ąją. Visa tai pavadinau Aukos lauku – sutapo Romo auka ir obels auka, nuo
kurios viskas ir prasidėjo.“ Toliau – Tikėjimo traktas ir Išsipildymo medis, kurio viduryje – gyvenimo mokytojai, reguliuotojai, kritikai... Pro jų aštrius snapus prasibrauti sudėtinga, mirkteli Edmundas. Ir supažindina su Žaliakalnio angelu.
„Ana ten buvo legendinis alubaris „Vyrų alus“. Buvo karštas išgėrimo metas, atėjo žmogus vienomis kelnaitėmis. Sako, vyrai, jūs nepykit, aš ką tik iš futbolo rungtynių. Sakom, kokios tau rungtynės, žmona tave išvijo iš namų! Man jo taip pagailo, kad atsivedžiau į sodą, daviau sveikatą pataisyti – sakiau, atrodai kaip iš namų išvarytas angelas. Aprašiau jį – va, gyvena ant mano garažo stogo toks Žaliakalnio angelas, minta obuoliais, kartais išgeria. Sigitui ir pasakiau, kad reikėtų to žmogaus atminimo. Išdrožė iš vyšnios šakos – be kelnaičių, ilgomis rankomis, kad sugebėtų apkabinti kiekvieną, ir su trumpais sparnais, kad niekad iš kiemo neišskristų.“
Giliai kampe – Pelėdų irštva, dedikuota muzikai. Didžioji pelėda – tai Anna Maria. Dabar pat susiraskite lenkų grupės „Czerwone Gitary“ tokio pavadinimo dainą, kurią Edmundas su draugais mokėdavo pagroti. Kad Annai Mariai nebūtų liūdna, Sigitas pridrožė jai draugų: Micką Jaggerį, Yoko Ono ir Lindą McCartney. Pristatant pastarąsias, kaip šeimininkas pastebėjo, išardžiusias „The Beatles“, prisijungia jau išlinksniuotas skulptorius – jis taip pat gyvena netoliese, Kalniečių gatvėje. Paklaustas, kodėl tokio meniško skulptūrų sodo neįrengė savo valdose, abstraktaus meno kūrėjas juokiasi, kad tam
paprasčiausiai neturi nė trupučio vietos: „Nėra kur koją padėti. Jei neturėčiau iš ko dirbt, tai nieko nepadaryčiau. Iš to laužo išsitraukiu kažką, padarau...“
Sigitas pateikia savą Poetų sodo priešistorės versiją: kai Kapsų ir Šakių gatvių kampe šeimininkavo vyresnysis Janušaitis, čia augo kriaušių, obelų, slyvų – buvo ne sodas, o tikros džiunglės.
„Pradėjo Edmundas viską raut, kapot – galvoju, velnias, gaila! Reikia kažką padaryti, kad stovėtų. Nieko neatvežėm, viskas išaugo.
Va, paukštukai iš kaimyno liepos, kurią nupjovė.“ Edmundas prideda, kad anoje liepoje perėjo varna, o medžiui nuvirtus paaiškėjo, kad paukštis neeilinis – net gavo Elektrikės pravardę, nes lizdą buvo susisukusi iš vielų.
Gali būti, kad apie šį sodą jau esate girdėję, tik nežinojote, kas slepiasi už tvoros, iš kurios kyšo rodyklėmis link Edmundui ir ne vienam kitam meniškos sielos žaliakalniečiui svarbių vietų nusagstytas stulpas. Italjanka, Prisikėlimas, Brazilka ir Parnasas – o tai yra Kauno menininkų namai. Stulpo viziją galbūt susapnavo sodo šeimininkas, iš seno kluono sumeistravo Sigitas, o prisidėjo aplinkiniai gyventojai. Jie apkaišė ženklą votais, suteikdami taip įamžintoms vietoms ir jose gyvenusiems asmenims sakralumo. Sakykim, čia gera vieta paminėti ir ketvirtąjį muškietininką, gegužės 13-ąją sode neapsilankiusį, bet nekart prisimintą. Tai tapytojas Vilius Ksaveras Slavinskas, šiemet atšventęs 80-metį ir šia proga dovanų gavęs Škotijos lordo titulą.
Rimstant pokalbiui ir ruošiantis užeiti vidun, kur laukė dar ir graži ankstesnių namo šeimininkų, pašte
dirbusių Edmundo giminaičių, istorija, ir autografų raitymas sukantis Kenny G albumui, akis užkliuvo už patvoryje sustatytų apynaujų medinių suolų. „Vyksta pas jus ir atviri renginiai, ne tik bičiuliams ir kaimynams?“ – „Kol kas ne, bet labai noriu. Esu suvalkietis, tad viską skaičiuoju ir bijau. Žmona sako: ištryps. Bet norisi kažko poetinio, gal skaitymų? Galima gitara groti. Reikia surinkti komandą, klubą, kad sušvilpus bent 15 žmonių sueitų.“ Mosteli ranka į jau aptartą garažo stogą, ant kurio per „Meno kampo“ atidarymą grojo Gintautas Velykis ir Alis Balbierius.
Dar šis tas, už ko užkliūna jau koja, – knygos „Žaliakalnio brukas“ autoriaus kieme suguldyti autentiški grindinio akmenys, atlikę remontuojant Kapsų ir aplinkines gatves. Rašytojas iš peties padirbėjo karučiu: „Juos būtų kartu su visom sąšlavom tiesiog išvežę.“ Muziejininko gyslelę Edmundas tikrai turi. Jo namuose sutelpa ne tik daugybė paties gautų diplomų, premijų ir kitokių įvertinimų, paveikslai, senovinės fotografijos, brėžiniai, leidiniai, bet ir senovinių laikrodžių kolekcija – po vieną žaliakalnietis įsigyja išleisdamas naują knygą. Pastaroji, įžvalgų romanas „Su manimi ir be manęs“, pasirodė šiemet. Kalbai pasisukus apie prozą, pasigirsta į sofą panirusio Sigito balsas: „Edmundas gerai pradeda sakinius, bet galiausiai jam vis tiek išeina poezija.“
Klausykite strazdų – galbūt išgirsite jų švilpiamą Edmundo kvietimą, ženklą, kad varteliai iš Kapsų gatvės atviri?
Kai kokiais 2016-aisiais susipažinome, Evelina Šimkutė buvo neseniai grįžusi iš Londono, kur baigė meno studijas, ir iš naujo atradinėjo Šilainius. Lipome fotografuotis ant daugiabučio stogo, kalbėjomės apie gausią mikrorajono poetų populiaciją. Po kurio laiko susitikome jau Kauno tvirtovės VIII forte, kur Evelina pažindino su kelis dešimtmečius čia daržininkaujančiomis moterimis. Dar vėliau čia kalbinau ir architektą-menininką Džiugą Karalių, kurio iš šiukšlių sukurtos skulptūros ir šiandien pasveikina artėjant prie vieno gyvybingiausių Kauno tvirtovės elementų. Apie tokią kūrybingą ir tvarią forto panaudą caras turbūt nė nesapnavo.
Šilainių sodai – penktą sezoną pradėjusi iniciatyva, kasmet įgyjanti vis naują sluoksnį. Visai kaip tas dirvožemis, vis atsinaujinantis tam, kad džiugintų gamtos dovanomis. „Gamta mieste“ – taip vadinasi kūrybišką vietokūrą tarp savo tikslų mininčios Evelinos ir Sandros Galdikaitės pradėta iniciatyva, kviečianti atidžiau pažvelgti į aplinką ir nebijoti būti jos dalimi.
Su Sandra ir Evelina ant pakeltų lysvių susėdome vakarėjant, penktadienį, saulei švelniai dažant daugiabučius, o miestui jau ilsintis prieš šiemet pirmą tokį šiltą savaitgalį. Bet forto daržuose buvo pats darbymetis. „Pirmas mano derlius buvo trys bulvės, o dabar žiūrėk, kaip išsiplėtėm“, – juokiasi sutiktas tapytojas Reiu, o jo žmona Aldona, su kuria darbo valandomis susirašome apie universitetinius reikalus, pasiūlo pupelių daigų. Atsiimti reikia daigų mainytuvėse, kurios jums skaitant šį straipsnį jau bus įvykusios.
Evelina, kaip tu supratai, kad šiuose, tuomet dar mažai kam žinomuose, soduose reikia ne tik lysvių, bet ir edukacijos?
Evelina: Jautėm poreikį išsaugoti esamą sodininkų bendruomenę. Dauguma jos narių yra vyresnio amžiaus. Edukacinės lysvės idėja gimė patiems senjorams dar 2018 metais. Tuomet šią vietą, tiksliau, sodus joje, buvo apėmusi egzistencinė krizė, reikėjo ruošti viziją, kryptį, kaip įtraukti jaunimą, tėvus su mažais vaikais, tuos, kurie nežino, kaip iš sėklos užsiauginti augalą. Su kolegomis iš Talino čia surengėme pirmąsias dirbtuves, ir 2019 metais prasidėjo naujas istorijos etapas.
Sandra, o tavo koks kelias į Šilainius?
Sandra: Tiesiog rašiau straipsnį apie Eveliną ir Šilainių sodus, taip ir susipažinome. Anksčiau dirbau žurnaliste, redaktore, scenariste televizijoje, užsiėmiau
ir komunikacija. Labai intensyvus grafikas. Perdegiau. Susikroviau kuprinę ir išvykau į solo kelionę – mėnesiui į Ameriką. Pajutau, kas yra metropolis, perteklinis vartojimas. Oho, pagalvojau, ir mūsų tas laukia, juk einame į Vakarus. Taip pat supratau, kad į vieną kuprinę telpa visas mano pasaulis ir kad tai – labai geras jausmas. Grįžusi ėmiau gilintis į tai, kas turi tam įtakos. Nes apskritai lengva jaustis nepakankamam – baigi universitetą, reikia susirasti darbą, kilti karjeros laiptais... Ėmiau mokytis sąmoningumo, o nuo čia nebetoli ir darnumas. Pasitarnavo ankstesni darbiniai įgūdžiai – pagalvojau, tiesiog pradėsiu dalintis žiniomis. Tada atsirado stovyklos jaunimui, verslioms moterims. Veikla įsisuko organiškai, o tai, ką veikiame su kolegomis, vadinasi „9 zuikiai“.
Ar dabar Šilainių sodų bendruomenė atjaunėjusi?
Evelina: Taip, ir išaugusi. Turime IT specialistą, medikų, jaunų šeimų. Yra pradėjusių sodininkauti nuo 1 kv. metro pakeltos lysvės, susipažinusių su egzistuojančia bendruomene ir persikėlusių į didesnį plotą. Jie pakeičia sodininkus, kurie palieka šį pasaulį, ar nusprendusius nebetęsti šios veiklos, ateina į jų lysves, bet yra ir vietos sodams plėstis.
Sandra: Ir jau turbūt daugiau ne šilainiškių nei vietinių gyventojų. Pati gyvenu Dainavoje. Su dviračiu iki Šilainių sodų atminti galiu per maždaug 40 minučių, pėsčiomis per pusantros valandos, autobusu – per 20 minučių.
Girdėjau, kad kažkur užsienyje bendruomeniniuose soduose eilėje prie lysvės laukia 300 žmonių.
Evelina: Laukia ir po dvejus metus, Londone tai normalu. Pas mus eilės nėra – va, yra dvi laisvos pakeltos lysvės. Jei kas ateis į daigų mainytuves birželio pradžioje, galės laimikius iškart ir pasodinti (juokiasi). Vilniuje, Pilaitėje, kiek žinau, naujai kuriami bendruomenės sodai užsipildė iškart, buvo laukiančiųjų sąrašas, įrengė dar lysvių.
Gal sodininkauti ištroškę žmonės pradės kraustytis į Kauną iš Londono, nes čia įmanoma gauti laisvos žemės, kad ir kvadratinį metrą.
Sandra: Galiu pasakyti, ką pastebiu savo aplinkoje. O pastebiu, kad mūsuose dar vis labai stiprus savarankiškumo jausmas. Va, kaip pasiimsiu, kaip užsisėsiu, kaip kontroliuosiu! Niekas neprieis.
Būna, manęs klausia: kaip tu padarei, kad kiti iš tavo lysvės neskintų? Nieko nedariau. Koks skirtumas, ar žmogus, ar zuikis augalą nusiskins. Klausiantysis tada sako, kad yra skirtumas, kas nuskins. O kiti net baiminasi, kad, va, jei gaus tą plotelį, kaip reikės jį apsaugoti.
Evelina: Čia nėra kolektyviniai sodai ta tradicine prasme. Tai vieša vieta, nėra tvorų nei darbo laiko. Esi visuomet matomas, ir tai ne visiems priimtina. Moterys, kurios čia pradėjo kurtis pirmosios – sodininkė Genovaitė minėjo, kad prieš 35 metus, – mąstė tikrai atvirai. Priežasčių tam turbūt buvo ne viena. Galbūt, atsikrausčius iš kaimiškos vietovės, lieka natūrali trauka prie žemės. Bet ir finansinis aspektas yra: nebuvo lengva išmaitinti dideles šeimas, nebuvo maksimų, ne visi turėjo kaimą ir automobilį. Dabar, kai pagalvoji, senjorai miegamajame rajone sodininkauja. Atvažiuotų
kas iš Berlyno, sakytų, wow, kokie novatoriai, paveldo teritorijoje augina maistą, tikri vizionieriai, pokyčių mieste kūrėjai!
Kiek maisto galima užsauginti 1 kv. metro lysvėje? Kalbame labiau apie prieskonius, garnyrą, ar apie pilnavertę mitybą?
Sandra: Lapines daržoves skinu visą sezoną, salotų pirkti nereikia. Moliūgų pakanka iki gruodžio. Pomidorų pernai irgi užteko iki žiemos, gerai laikėsi. Bet aš turiu porą lysvių. Būna, su kaimynais pasimainom: sodininkė Anelė, va, davė česnakų, nes daug užaugino. Graikinių riešutų porą maišiukų prisiskyniau, žiemodama valgiau. Suskaičiuoti, kiek sutaupau, dar neteko, bet akivaizdu, kad pigiau, nei pomidorus pirkti parduotuvėje. Aišku, ne viskas užauga. Turime kenkėjų.
Evelina: Per savaitę prirenkame apie 120 litrų šliužų.
Turbūt ne pinigais reikėtų matuoti šių sodų prasmę. Iš ko čia susideda laimė?
Evelina: Šiandien popiet važiavau čia ir galvojau, kad sodai apskritai yra laimė. Galėjimas čia būti yra laimė. Nebūtina aršiai mojuoti kastuvu, kad pajustum prasmę. Tai ir terapija. Jautiesi ramus, girdi paukščius, uodi kvapus. Akys pailsi. Psichologinei ir fizinei sveikatai tai labai svarbu. Vizitas pas psichoterapeutą kainuoja kokius 50 Eur, maisto papildai ir sporto klubas irgi kainuoja, ne tik pomidorai, tai tikrai nemažai priskaičiuotume. O dar čia sutinki žmonių, kurių gyvendamas įprastu tempu niekada nesutiktum. Tokios pažintys praturtina ir asmeninį, o ir profesinį gyvenimą.
Kokios įtakos sodai turi tavo meninei praktikai?
Evelina: Kaipgi čia tą meninę praktiką interpretuoti...
Sandra: Galiu pacituoti kolegę Rūtą. Ji sako, kad Evelina, darydama feisbuko live’us ar kuisdamasi žemėje, atlieka performansą, kuris trunka jau keletą metų.
Evelina: Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos atstovai buvo čia keletą kartų, palaikome ryšį. Dr. Vytautas Michelkevičius šiuos sodus ir procesus, kurie juose vyksta, laiko menine praktika. Ji tęstinė ir veikia kitaip – ne galerijoje, ne uždaroje patalpoje, bet chaotiškai, nenuspėjamai. Labai smagu būna daigų mainytuvių dieną – tada viskas vyksta, viskas sodinama! Jei ateitų profesionalus sodininkas, sakytų: velniava.
Praėjusį savaitgalį, kai vyko Lakūnų sodų įkurtuvės, pamenu, kad tu, Evelina, buvai suplanavusi konkrečią tvarką lysvėse, kas prie ko turi augti, o atėjusios moterys sodino taip, kaip joms atrodo geriausia. Bet viskas baigėsi gerai, net naujų daigų atsirado.
Evelina: Taip, taip, ir tai yra stebuklas – kai menininkaskoordinatorius išeina, o veiksmas vyksta toliau. Rožinės žemuogės, tos kaimynų atneštos, jau prigijo ir žydi. Aš tai laikau sodų, kurie nepriklauso vienam žmogui, sėkme. Galima klysti, eksperimentuoti – čia tam vieta.
Sandra: Galiu papasakoti apie savo eksperimentą. Poroje lysvių pradėjau nuo labai prastos kokybės žemės, kurią siekiu paversti derlinga. Nuo pelenų, galima sakyti.
Kompostuoju, sluoksniuoju – gal iš tolo neatrodo labai patraukliai, bet ten mezgasi gyvybė.
Papasakokit apie vasaros antradienius Šilainių soduose. Jei gerai suprantu, juose laukiami ir belysviai?
Sandra: Šį sausį susėdusios pradėjome kalbėti, kad reikia bandyti ir monetizuoti šią veiklą, kad viskas sutekėtų į vieną tvarią visumą. Tai natūraliai dera su kitais mano užsiėmimais, kurie visi yra apie žmogaus sugrąžinimą į ekosistemą. Turiu darbo su jaunimu patirties. Jau pernai pasėjome mintį, kad reikėtų čia įvilioti ir vietos paauglius. Mąstėme apie stovyklą jaunesniems, bet šią vasarą koncentruosimės į bendresnes edukacijas. Jos vyks du kartus per mėnesį, antradienių vakarais.
Pradėjome nuo mokymosi iš gamtos – Austės Juozapaitytės paskaitos apie biomimikriją, apie tai, kad žmogaus sprendimai yra sumodeliuoti pagal gamtos dėsnius. Norėjome tokiu bendresniu žvilgsniu užduoti toną. Tada laukia susitikimas su šliužus tyrinėjančiu mokslininku Mantu Adomaičiu, labai aktuali tema (juokiasi), paskui biologas Laurynas Kaučikas pasakos apie dirvožemį, jo kolega Tomas Pocius liepos 25 d. – apie vabzdžius, bus ir naktinis jų stebėjimas.
Evelina: Pastarasis antradienis išpuls per pasaulinę Naktinių drugių stebėjimo savaitę. Jei nelis, puiku, o jei lis, tyrinėsime bestuburius.
Sandra: Dar bus renginys apie finansus – su Viktorija Vegelyte kalbėsime apie maisto grandinę ir jos užkulisius. Tai yra, kaip skiriasi parduotuvėje perkamos daržovės ir mūsų pačių užaugintos. Tyrinėsime parduotuvinio pomidoro
savikainą – tai yra, galvosime, ko jame nėra. Sezoną turėtume baigti su kraštovaizdžio dizaineriu.
Kaip suprantu, užsiėmimai vyks bet kokiu oru?
Sandra: Yra toks posakis. Jei lyja, nori sušlapti ar pajausti lietų – ką renkiesi?
Evelina: Nedažnai mes, būdami mieste, turime galimybę išsiteplioti, permirkti, kelti netvarką.
Bet stovyklų vaikams idėjos nepalaidojote?
Sandra: Šiemet pasižiūrėsime, kokios temos įdomesnės, aktualesnės, patys mentoriai pasitikrins aplinką, o kitąmet planuojame burti ir jaunuosius, kad jie turėtų, ką veikti, ir sužinotų, kad viskas prasideda ne nuo prekystalio, o nuo dirvos. Kad tai, ką paliekame gamtoje, sugrįžta mums per sveikatą.
Evelina: Mūsų ateinančių penkerių metų vizijoje yra lauko mokykla. Neformalus ugdymas po pamokų ar darželio. Bet toliau siūlysime ir užsiėmimus suaugusiesiems, šeimoms. Kad ne tik vaiką atvestų – pavyzdžiui, naktinių drugių stebėjimas įdomus visoms amžiaus grupėms.
Pakalbėkim apie grožio paskirtį soduose ir daržuose. Čia, kur sėdime, pakeltose lysvėse tikrai dailiai dera narcizai, tulpės, net ąžuoliukai ir tiesiog valgomi augalai. Estetiškos ir pačios lysvės. Kodėl tai svarbu?
Kodėl darže reikia gėlių?
Sandra: Žiūrint iš biologinės pusės, kuo daugiau skirtingų rūšių, tuo geriau. Juk skirtingus vabzdžius pritraukia skirtingi žiedai, vyksta apdulkinimas, mezgasi didesnis derlius – tai nauda žmogui. Kitas
dalykas – niekada nežinai, kokia bus vasara. Jei auginsi visada tuos pačius augalus, gali likti nevalgęs.
Evelina: Estetika svarbi ir dėl to, kad šie sodai – vieša vieta. Mieste norisi estetikos, tvarkos. Ne tik lankytojams, bet ir asmenims, kurie gali leisti arba neleisti tokiai vietai egzistuoti. Mūsų lysvių dizainą, beje, kūrė Rūta Lukošiūnaitė, su kuria kartu darbuojamės nevyriausybinėje organizacijoje „Kultūros dirbtuvė“.
Tik dar pastebėsiu, kad ne tik tulpės, bet ir garbanotos petražolės atrodo fantastiškai. Švedijoje pernai miesto parke aptikau būtent petražolių. Labai gražu!
Londone auga žemuogės. Žmonės jų net neraško, galbūt dėl to, kad ten nelabai net grybaujama ar žvejojama, nėra tokio įpročio.
Evelina: Ir dėl to, kad neatpažįsta. Tame pačiame Londone mačiau nuo uogų svyrančias gervuogių šakas, bet praeiviai net nekreipė dėmesio, nežinojo, kad jas galima valgyti. Ir pas mus taip pasitaiko – turime geltonų žemuogių, kurių žmonės neatpažįsta ir neliečia. Jos, beje, labai atsparios sausrai, išgyvena ekstremaliomis sąlygomis.
Kas dar įdomaus ir skanaus
čia auga?
Evelina: Cidonijos! Sandros minėtas graikinis riešutas. Smidrai. Artišokai – reikės patikrinti, ar nenušalo, pernai pasodinom. Beje, pradėjom naują tradiciją gaminti maistą ant laužo. Jau porą kartų ruošėme troškinį iš to, kas auga čia ir kas Lietuvoje žiemą išsilaiko. Beje, iš moliūgo galima net ir saldainius gaminti, ir daug kitų dalykų.
Sandra: Taip, nusprendėme ir čia paeksperimentuoti, patyrinėti, ar tikrai reikia pusę pasaulio apkeliavusių avokadų.
Įdomu asmeniškai, bet ir naujai prisijungiantiems norisi parodyti, kad pavyksta tikrai skanūs patiekalai.
Yra Šilainių sodai, neseniai pasodinti Lakūnų sodai, pamenu panašią bendruomenės iniciatyvą Eiguliuose. Jūsų akimis, ko trūksta kad tokių sodų būtų daugiau?
Evelina: Žemė – toks dalykas. Šiems sodams padeda tai, kad Kauno tvirtovės VIII fortas yra komplikuota vieta, tai ir paveldas, ir „Natura 2000“ teritorija, nes čia žiemoja šikšnosparniai. Jokių privatizavimų ir statybų čia negali būti, taigi variantų panaudojimui nedaug. Miesto daržininkams tinka tokios komplikuotos, apleistos, sąvartynais virtusios vietos mieste, bet jie turi žinoti, kad galės jose likti ilgai. Esu labai stipriai nusiteikusi prieš laikino panaudojimo koncepciją, nes tai nėra tvaru. Renginiams, panašioms iniciatyvoms – kodėl ne, bet su daržais ir sodais taip nedarykime. Neseniai mus lankė kolegos iš Liepojos, jie savo teritorijoje įsikūrė laikinai. Sklypas privatus, bus parduodamas. Tai apsunkina organizacinį procesą, nemotyvuoja. Mes tik dabar galime įvertinti, ką per keturis sezonus pasiekėme.
Sandra: Žemės atsistatymui padėtų ir procesus pagreitintų gyvūnai. Vienas iš edukacijas vedančių mentorių sakė, kad gali mums padovanoti vištų! Jos skabo žolę, renka vabzdžius, o tai, kuo atsikrato, skatina žemės paviršiaus atsinaujinimą, taip susidaro kompostas. Beje, vištos daug protingesnės, nei daugelis mano. Jos geba prisitaikyti prie laukinės aplinkos – net nakvoja medžiuose. Tai va, gal ateis laikas, kai bus ne tik urbanistiniai sodai, bet ir miesto ganyklos.
Įvairūs menininkai dalyvauja akcijoje „Spalvinam Ukrainai“ – jų sukurti plakatai spausdinami „Hands on Press“ ir parduodami internetu, visos surinktos lėšos pervedamos organizacijai „Blue/Yellow“. Šio plakato autorė – Rūta Cyrolytė. Įsigykite: handsonpress.lt/shop
KULTŪROS LAUKAS JAUTRIAI REAGUOJA Į KARĄ
UKRAINOJE. RENGINIAI, SKELBIAMI ŠIAME
GAMTA SKLEIDŽIASI NE TIK TEMINIUOSE ŠIO NUMERIO STRAIPSNIUOSE, BET IR KALENDORIUJE. TIEK VEIKSMO
KALENDORIUJE, GALI BŪTI PERKELTI AR ADAPTUOTI
PO ATVIRU DANGUMI, GRAŽIAUSIOSE MIESTO VIETOSE!
Į PALAIKYMO AKCIJAS. AKTUALIĄ INFORMACIJĄ
DAUGIAU RENGINIŲ KAUNE KVIEČIAME IEŠKOTI NUOLAT
RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME
KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT
ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT
Iki 06 17
A. ir P. Galaunių namai-muziejus, Vydūno al. 2
Jaunieji čiurlioniečiai – prieš 20 metų prie M. K. Čiurlionio draugijos susibūrusi Kauno mokyklų bei gimnazijų moksleivių, VDU ir KTU universitetų studentų grupė. „Gilinamės, eskizuojame, interpretuojame savaip, nes ne kopijuoti ar mėgdžioti siekiame, bet giliai suvokti, ko mus moko Čiurlionis – būti savo kultūros reiškėjais, atvirais pasaulinio meno pažinimui – su savo šaknimis ir savo savastimi“, – pasakoja bendruomenės atstovai, kviečiantys po keleto metų pertraukos pasidžiaugti jų kūryba.
06 25
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55
Parodoje pristatomi autentiški artefaktai iš Čiurlionių šeimos aplinkos bei retai eksponuojami dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos rankraščiai, piešiniai, laiškų fragmentai.
Pagrindinis parodos akcentas – menininko tėvo Konstantino Čiurlionio vargonus puošę ornamentiniai medžio drožiniai. Šie drožiniai ir atskiros vargonų dalys iki šių dienų išliko Kabelių bažnytėlėje Druskininkų apylinkėse. Jų suradimo istorija parodoje pristatyta filmuota medžiaga. Kitas pirmą kartą Lietuvoje eksponuojamas objektas – sūnui
Povilui tėvo padovanotas giesmynas Cantionale. Ecclesiasticum („Bažnytinės giesmės“) su originalia 1906 m. dedikacija.
Iki 07 01
Lietuvos švietimo istorijos muziejus, Vytauto pr. 52
06 01–06 04
Vaclovas Straukas fotografijų seriją „Paskutinis skambutis“ kūrė nuo 1975 iki 1987 m. Pedagogu dirbęs fotografas čia ištikimas savo braižui ir žmogiškosioms nuostatoms – visur įžvelgti grožį, atskleisti tikras emocijas. Kaip pastebi menotyrininkė
Ieva Meilutė-Svinkūnienė, į šias fotografijas galima žvelgti iš daug skirtingų perspektyvų: kaip į ano meto fotografijos klasikos pavyzdį; analizuoti, kokie seniau buvo santykiai tarp moksleivių ir mokytojų arba tarp pačių mokinių; kokios buvo mokyklos švenčių tradicijos; galima stebėti besikeičiančias aprangos, šukuosenų madas, kaip atrodė tuometinės klasės. Tačiau be šių, smarkiai pakitusių realijų, fotografijose yra ir nekintančių dalykų – itin plačios nuotaikų amplitudės ir stiprus žmogiškasis ryšys.
Festivalio tikslas – puoselėti Lietuvos folklorą, amatus, tautodailę, etnines tradicijas, šiais metais ypatingą dėmesį skiriant Aukštaitijos regionui. Kauno tautinės kultūros centras tikisi, kad ištikimieji festivalio bičiuliai galės dalyvauti renginiuose, klausytis autentiškos muzikos, sukti tradicinius šokius, dainuoti savo krašto dainas, kurias į Kauną vėl suveš išskirtinė folkloro atlikėjų bendruomenė iš įvairių Lietuvos kampelių ir užsienio. Festivalis pristatys daininkus ir muzikantus, amatininkus ir tautodailininkus koncertuose, kūrybinėse dirbtuvėse bei parodose.
„Atataria lamzdžiai“ ĮvairiosOrganizatorių nuotr.
06 01–07 09
Kęstučio Zapkaus paroda „Tapybos esmės paieška“
Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27
Penktadienis, 06 02, 20:00 XXVIII Pažaislio muzikos festivalis.
Pradedamasis
koncertas
Pažaislio vienuolynas, T. Masiulio g. 31
Kęstutis Kes Zapkus (1938 m.) – vienas garsiausių lietuvių dailininkų JAV, abstrakcionizmo atstovas. Parodai atrinkta 2010–2022-aisiais sukurtų kūrinių kolekcija – labiausiai reprezentuojanti to laikotarpio kūrybinius užmojus. „Menas, kad būtų prieinamas ir suvokiamas, turi atitikti laikmetį, be to, reikalauja pakankamo žiūrinčiojo išprusimo, kaip ir kiti šių dienų mokslai. Šiandieninis menas, muzika, mokslas turi atsispindėti šių laikų tikrovės reiškiniuose“, – pristatydamas parodą rašo autorius.
Opera „Kaimo garbė“ (Cavalleria rusticana) –žinomiausias ir sėkmingiausias Pietro Mascagni kūrinys. Pasirodžiusi Italijos scenose 1890 m., ji išsyk sulaukė didžiulio atgarsio ir tapo verizmo muzikos srovės pradininke, šios srovės manifestu, į pirmą planą iškeliančiu kasdienę buitį, psichologinius herojų išgyvenimus bei tamsiąsias žemiausių visuomenės sluoksnių gyvenimo puses.
Koncertinę „Kaimo garbės“ versiją atliks Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoninis orkestras ir choras bei kviestiniai solistai iš Lietuvos, Latvijos ir Ukrainos. Dirigentas Ričardas Šumila.
06 05–06 30
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18
Antradienis, 06 06, 18:00
Dainavos parkas, šalia tvenkinio
Šie septyni darbai gimė 1999 m. menininkės sodyboje Rudnelėje, kurioje Gražina Didelytė praleido paskutinįjį savo gyvenimo dešimtmetį. Kūriniuose, su dailininkei būdinga menine raiška, užfiksuota sodybos aplinka, kurią ji su meile stebėdama brangino. Šį septynių kūrinių ciklą būtų galima pavadinti „Giesme Rudnelei“, nes lyginant su kitais septyniolika ciklų, skirtų Dainavos kraštui, jis vienas įspūdingiausių ir meniškai nuosekliausių. Ne veltui menotyrininkė Rita Mikšionienė Gražiną Didelytę pavadino Tyliąja tautos dvasios sergėtoja.
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka pristato gaivias kultūros erdves – vasaros skaityklas Santakos, Kalniečių ir Dainavos parkuose. Pastarajame atidarymo proga išvysite „Vėjų teatro“ spektaklį-teatralizuotą koncertą „Apie žuvis, ausis ir mamą“.
Dainavos parko skaitykla lankytojų lauks visą vasarą, iki pat rugpjūčio pabaigos. Čia galėsite skaityti ir skolintis knygas, skaityti spaudą, žaisti stalo ir lauko žaidimus, naudotis nemokamu internetu, dalyvauti renginiuose ir edukacijose.
Trečiadienis, 06 07, 19:00
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1
06 08–06 11
Tai nauja literatūrinių skaitymų serija, kurioje publika atlieka detektyvo vaidmenį, o grupė dalyvių bando išlaikyti melo detektoriaus testą. Pirmąjame ture visi autoriai skaito tik savo tekstus, tokiu būdu publika gali įsiminti kiekvieno autoriaus kūrybos bruožus. Likusiuose keturiuose turuose dalyviai skaito vieni kitų tekstus, o publika bando įminti tikruosius autorius.
Įvairios vietos
Trečiadienis, 06 07, 18:00
Kauno apskrities viešosios
bibliotekos kiemelis, K. Donelaičio g. 8
„fenoMenas“ – tai susitikimai tarp knygų su menininkais, koncertai, parodos, pokalbiai apie kūrybinius procesus, veiksmus, meno madas ir iššūkius. Pirmame renginyje X kartos garso žaidimus pristatys svečias iš Niujorko Pas
Musique. Garso performeris
Arma Agharta pasirodys
su programa Groja Magas. Naują įrašą garso kasetės formatu pristatys jauniausioji
Z kartos garso tyrinėtoja
Davai bėgam. Bus pristatytos ir fotomenininko Justino
Stonkaus bei ir tapytojo
Armino Dastiko-Rock’n’colors parodos.
„Colokolo“ (Marokas). Trupės archyvo nuotr.
„Šiemet festivalis atsigręžia į savo pavadinimą ir ieško gilesnių, tvaresnių ir žmogiškesnių būdų įtvirtinant cirko cirkuliaciją Lietuvoje“, – sako „Cirkuliacijos“ meno vadovas Gildas Aleksa. Kaune (o ir kituose miestuose) išvysime aktualius reiškinius savo darbuose tyrinėjančias trupes iš Maroko, Pietų Amerikos, Palestinos. Festivalį papildys turininga edukacinė programa pritaikyta įvairiausių patirčių ieškantiems žiūrovams.
Festivalį organizuoja šiuolaikiniam cirkui neabejinga teatro trupė „Teatronas“ ir pirmojo šiuolaikinio cirko centro Lietuvoje „Cirko Sapiens“ steigėja. Programa: cirkuliacija.lt.
06 08–07 23
Ščerbausko
fotografija“
Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16
Ketvirtadienis,
Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13
Šiame klube kalbamasi apie įdomiausias ir vertingiausias leidyklų naujienas, atkasinėjami primiršti šedevrai, atiduodama duoklė romanui, bet nepamirštami ir kiti žanrai. „Literatūros savaitės“
klubo nariai: MLLM kultūrinės veiklos organizatorė, literatūros apžvalgininkė Agnė Cesiulė, filosofė, sakytinių pasakojimų tyrinėtoja
Jurga Jonutytė, rašytojas Laurynas Katkus ir visi renginio dalyviai.
Remio Ščerbausko nuotr.
Remis Ščerbauskas mūsų žurnalo puslapiuose viešėjo balandį, o vasarą kviečia susimatyti paveikslų galerijoje. Kiekviena jo fotografija – savitas pasakojimas ar momentinis miesto teatras, nors jame nieko nėra iš anksto surežisuota, niekas nėra įspėtas, o kartais net nenutuokia, kad pateko į kadrą. Ir svarbiausia, jog užfiksuota akimirka niekada nebus atkartota.
Trečiajame susitikime bus aptartos šios knygos: Danutės Kalinauskaitės romanas „Baltieji prieš juoduosius“ („Tyto Alba“, 2023), Čilės rašytojo Benjamíno Labatuto grožinės ir negrožinės literatūros hibridas „Kai liaujamės suprasti pasaulį“ („Rara“, 2022, vertė Alma Naujokaitienė) bei Valdemaro Klumbio ir Tomo Vaisetos monografija „Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje“ („Baltos lankos“, 2022).
06 08, 18:00 „Literatūros savaitės“ klubo susitikimas „Ką skaityti vasarą?“
Ketvirtadienis, 06 08, 19:00
Improvizuoti skaitymai
„Po kaukėmis“
Kauno Vinco Kudirkos
viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Ketvirtadienis, 06 08, 19:00
elektroakustinės muzikos koncertų ciklo NICHE
koncertas
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1
Laukia jaukus ir šiltas poezijos vakaras, kuriame autoriai eiles skaitys, deklamuos dėvėdami kaukes. Savo kūryba dalinsis Eduardas Saprykinas, Renata Valatkienė, Jovita Rutkauskaitė, Rita Daukšaitė ir Indrė Gaučienė. Autorinius
kūrinius gitara atliks
Arnas Dambrauskas ir Laura Stadalininkaitė, Ernesta Žemaitytė atliks trumpą vaidinimą-performansą.
Viktoras Urbaitis. Anetos Urbonaitės nuotr.
Koncertų ciklas NICHE skirtas skleisti jaunosios kartos kuriamą, gyvai atliekamą šiuolaikinę elektroakustinę muziką. Kompozitorės ir atlikėjos
Jūros Elenos Šedytės sudarytoje
ciklo programoje pristatoma
Lietuvoje ir užsienyje kuriančių
lietuvių meninink(i)ų vokalinė, instrumentinė/kamerinė, elektroninė alternatyvioji kūryba, klubinė ir eksperimentinė muzika.
Paskutiniame ciklo koncerte pasirodys Karolis Lasys, Jūra Elena Šedytė ir Viktoras Urbaitis.
06 09–06 30
Marijaus Petrausko
tapybos darbų paroda
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Aleksoto padalinys, Veiverių g. 43
Penktadienis, 06 09, 18:00
Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A
Kaip rašo Enrika Striogaitė, pristatant menininką Marijų Petrauską, pirmiausia norisi pabrėžti, jog tai vitališka, nepaprastai kūrybinga asmenybė, savo idėjas, mintis, išgyvenimus bei sumanymus įgyvendinantis įvairiose meninėse raiškose – skulptūroje, tapyboje, fotografijoje, juvelyrikoje, dizaine, keramikoje, grafikoje. „Ir tai toli gražu ne blaškymasis ar savęs ieškojimas (save M. Petrauskas yra radęs: tai sąžiningas ir nemeluojantis menininkas – savimi, o ne savo įvaizdžiu gyvenantis bei kuriantis „iš savęs“, t. y. iš savo širdies), įvairios kūrybinės raiškos greičiau gimsta iš vitališkos prigimties, nuoširdumo ir smalsumo“, – teigia ji.
„Auksinis drakonas“ – sąžinės pagirios globalaus pasaulio chaose. Spektaklio personažai – to paties daugiabučio, kurio pirmame aukšte įsikūręs kinų greito maisto restoranas, gyventojai. Juos sieja ne tik bendra laiptinė ir priklausomybė nuo kinų maisto, bet ir bendra paslaptis – dviejų nelegalių migrantų iš Kinijos, brolio ir sesers, mirtis. Paaiškėja, kad visuomenėje jų kaip asmenų tiesiog nėra – joks dokumentas nepatvirtina jų buvimo.
Tragikomedijos pagal to paties pavadinimo vokiečių dramaturgo Rolando Schimmelphenningo pjesę režisierius – Agnius Jankevičius.
Antradienis, 06 13, 18:00
Dokumentinio filmo
„Prieš vėją“ peržiūra
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Trečiadienis, 06 14, 16:00
Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis, K. Donelaičio g. 64
Kariljonas Kauno centre skamba ne tik šiltojo sezono sekmadieniais, bet ir ypatingomis progomis. Viena tokių – Gedulo ir vilties diena, skirta prisiminti 1941 m. birželio 14 d., kai Sovietų Sąjunga pradėjo masinius gyventojų trėmimus į Sibirą. Koncertą atliks Austėja Staniunaitytė-Proietta. Kariljono vasaros kalendoriuje ši muzikantė mainosi su Raimondu Eimontu.
Trečiadienis, 06 14, 18:30
Kęstučio g. 62
Savaitė ir 1600 kilometrų su dviračiu. Tai filmas apie nuovargį, nesėkmes ir ryžtą judėti savo tikslo link. Filme įamžintas 2022 metų „Border Epic“ iššūkis, kuriame dalyviai be pagalbos iš šalies, tik su savo turimais daiktais, ketino apvažiuoti aplink visą Lietuvą jos pasieniu. Finišą pasiekė ne visi. Kodėl dalis pasitraukė anksčiau ir kokia kaina iššūkį įveikė nugalėtojai, kviečiame žiūrėti pirmajame Solveigos
Dambrauskaitės-Bakutienės filme
„Prieš vėją“ (28 min.). Po filmo laukia diskusija su kūrėja.
Viename dramos teatro kiemų, kur keletą vasarų veikė „Romuvos“ lauko kinas, atsiveria nauja meno mylėtojams skirta vieta. „Vien parodomis neapsiribosime, planuose ir kitos kultūringos veiklos“, – žada jos įkūrėjai. Galerijos, veiksiančios iki sutemų, startą skelbs grupinė skaitmeninio meno galimybes tyrinėjančių kūrėjų paroda „Difuzija“, o vėliau laukia poezija, muzika ir kiti vasariški kultūros reikalai. Žinoma, ir kinas!
Trečiadienis, 06 14, 20:00
FC Baseball albumo
„Oldman Kaunas“, Rotušės a. 20
Nuo 06 15
Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13
Asmeninio archyvo nuotr.
„Kviečiu jus į naujo savo albumo „Aš sakydamas kursiu“ pristatymo koncertą. Kartu su Tadu, Kipru, Mindaugu, Mantu, Egle ir Alge atliksime jums visas naujo albumo dainas, taip pat ir jau anksčiau išleistos muzikos. Tegyvuoja meilė, tegyvuoja laisvė, tegyvuoja muzika“, – jaukiai rašo atlikėjas.
Romanas yra gyvas organizmas. Ypač, kai suaustas iš autentiškų autobiografinių siūlų. Taip literatūros kūrinys tampa ne tik vidinių veikėjų išgyvenimų, bet ir jo realios gyvenamosios vietos žemėlapiu. Du miestai – vienas dar tik besikuriantis, kylantis iš skurdaus provinciškumo, kitas grimztantis aptrupėjusioje pilkoje sovietmečio pilkumoje – nušvinta skaidrioje rašytojų patirties šviesoje. Kauną medaus ir žibuoklių spalvomis nudažo Birutės Pūkelevičiūtės vaikystė, šeimos idilė, o Vilnių prijaukina Jurgio Kunčino aprašyta meilė Tūlai.
Paroda skiriama Vilniaus 700 metų gimtadieniui ir Birutės Pūkelevičiūtės 100 metų sukakčiai. Ją parengė parodų ir leidinių dizainerė Inga Zamulskienė ir parodų kuratorė Audronė Meškauskaitė.
Ketvirtadienis, 06 15, 18:30
„Hands on Gallery“, šaligatvis greta K. Donelaičio g. 26
Penktadienis, 06 16, 17:00
Kauno IX forto muziejus, Žemaičių
„Hands on Press“ duetas kviečia susiburti K. Donelaičio g. įsikūrusios spaustuvės prieigose, kur iškilmingai atidarys antrąją nedidelės, bet didingos galerijos parodą.
Šįkart ekspozicijoje – kauniečio iliustratoriaus ir grafikos dizainerio, puikiai pažįstamo žurnalo skaitytojams, Tado Bujanausko, kūryba. „Per daug neišduosime, bet šioje parodoje tikėkitės Tado dizainams būdingo simbolizmo, kaunietiškų akcentų ir jų interpretacijų“, – rašo
„Hands on Press“ ir prideda, kad atidarymo metu skambės dar vieno talentingo kauniečio Patrio Židelevičiaus kurti garsai. „Girdėjome, kad žada atsinešti ir violončelę. Renginys neilgas, tad kviečiame labai nevėluoti.“
Meninis vakaras taps simboline jungtimi tarp praeities ir dabarties, primins apie istorinius įvykius – 1941 m. birželio 14 d. pradėtą masinį Lietuvos gyventojų prievartinį išvežimą į atšiauriausius SSRS kraštus.
Renginio pradžioje bus atidaryta tremtinių tekstilės ir skulptūrinių objektų paroda „Sudygsniuota“. Ekskursiją po Kauno IX forto memorialiniame komplekse išsidėsčiusią parodą ves projekto vadovė
Renata Vinckevičiūtė-Kazlauskienė, menines instaliacijas pristatys
jų kūrėjai: Džiugas Karalius ir Giedrius Bučas, Marius Jonutis, Eglė ir Rokas Kašėtos, Lina Jonikė, Greta Kardi-Kardišiūtė. Vėliau obelų sode pasklis dainuojamosios poezijos garsai.
„Birželio sodas“
pl. 75Mato Laužadžio / KDFM nuotr.
Šeštadienis, 06 17, 16:00
atrankos rungtynės: Lietuva – Bulgarija
Dariaus ir Girėno stadionas, Perkūno al. 5
Lietuvos nacionalinė vyrų futbolo rinktinė grįžta į Dariaus ir Girėno stadioną, kur sužais pirmąsias namų rungtynes Europos čempionato atrankos turnyre. Lietuvaičiai namuose priims Bulgarijos ekipą ir sieks iškovoti pirmuosius taškus.
Trečiadienis, 06 21, 20:00
XXVIII Pažaislio muzikos festivalis. Sarah
Connolly koncertas
Pažaislio vienuolynas, T. Masiulio g. 31
Šeštadienis, 06 17, 19:00
Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71
Pirmą kartą į Lietuvą atvykstanti pasaulinio garso dainininkė dama Sarah Connolly pasaulinę šlovę pelnė baroko muzikos interpretacijomis, atvėrusiomis duris į Milano „Teatro alla Scala“, Niujorko „Metropolitan“, Londono „Royal Opera House“ ar prestižinio Glindeburno operos festivalio scenas. Viešnia pasirodys su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (dirigentas Gintaras Rinkevičius). Skambės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Maurice Ravel, Hector Berlioz muzika.
Vienas „Kaunas 2022“ programos ir teatro sezono hitų palydi Melpomenės gerbėjus į vasaros atostogas. „Dorianas“ – pasaulinį pripažinimą pelniusio režisieriaus Roberto Wilsono kūrinys, supintas iš rašytojo Oscaro Wilde‘o, jo personažo Doriano Grėjaus ir anglų tapytojo Franciso Bacono gyvenimo motyvų. Visi jie vertino grožį, jaunystę, gyvenimo malonumus, siekė išorinės tobulybės ir gyveno egocentriškai. Wilsono režisūra, judesio architektūra ir šviesų magija sukuria reginį, žavintį precizika ir meistryste.
Penktadienis, 06 23, 19:00
P.A.R.A.K.E
P.A.R.A.K.A.S, Prancūzų g. 2
06 29–07 02
Organizatorių nuotr.
Unikalusis P.A.R.A.K.A.S, Kauno tvirtovės dalis, kviečia į jau tradicija tapusias (bet visai netradicines!) Jonines. Trumpiausios vasaros nakties sulaukti padės dainos, žaidimai, burtai, performansai ir… ožiai. Vieta, subalansuota bendravimui ir susidraugavimui, tad nepamirškite smagios kompanijos ir pledo.
Ketvirtadienis, 06 29, 18:00
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1
Projektu „Nepadorūs vakarai. Naglis“ siekiama sukurti erdvę dešimto dešimtmečio metu vykusių seksualumo kultūros pasikeitimų analizei, siekiant tyrinėti tuo metu besiformuojančią queer kultūrą ir jos socialinę ir kultūrinę aplinką Lietuvoje, Baltijos šalyse ir Rytų Europos regione.
Vakaro metu vyks Anton Shebetko parodos „Ukrainian Queer TV: An Open Archive“ atidarymas Kauno menininkų namų galerijoje ir ekskursija „Rendez-vous: Kauno queer takais“, prasidėsianti prie Kauno menininkų namų vartelių.
Martyno Plepio nuotr.
Keturių dienų festivalis, įvertintas kaip geriausia Kauno kultūros iniciatyva 2022 m., antrąkart užtvindys miestą koncertais, meno instaliacijomis, šokiais, reivais ir žmonėmis, kurie viso to yra išalkę. Festivalio renginiai – „Pergalės“ fabrike, M. Žilinsko galerijos prieigose ir kitur, kur telpa garso aparatūra, šviesos, atlikėjai ir šokėjai. Programa: audrafestival.lt.
„Ateik savas“: Joninės
„Nepadorūs vakarai. Naglis“. Paroda ir ekskursija
Penktadienis, 06 30, 19:00
XVIII Pažaislio muzikos festivalis. Onutės Narbutaitės oratorija
„Centones meae urbi“
Kauno Kristaus prisikėlimo bazilika, Žemaičių g. 31A
Vienos išskirtiniausių ir iškiliausių lietuvių kompozitorių Onutės Narbutaitės oratorija
„Centones meae urbi“ („Skiautinys mano miestui“), skirta Vilniui, tapo savotišku lietuviškos oratorijos apibendrinimu. Tai šiuolaikinis atminties meno kūrinys, atliekamas lietuvių, lenkų, lotynų, jidiš ir kitomis kalbomis, taip sukuriant Lietuvos sostinės kaip dvasinio Europos centro muzikinį paveikslą. 1997 metais už „Centones Meae Urbi“ menininkė pagerbta Nacionaline kultūros ir meno premija.
Oratoriją atliks Kauno valstybinis choras ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Gunta Gelgotė (sopranas), Nerijus Masevičius (bosas-baritonas). Dirigentas Robertas Šervenikas.
Sekmadienis, 07 02, 10:00
renginys „Pojūčių šilas“
Panemunės šilas ir jo prieigos, A. Smetonos al.
Organizatorių nuotr.
Miškas mieste ar miestas miške?
Ar įmanoma abiejų draugystė?
Koks mūsų vaidmuo šių dviejų aplinkų dermėje? Esate kviečiami prisiglausti pušų užuovėjoje, įsiklausyti į savo pojūčius ir atrasti ryšį su savo aplinka, vienas kitu ir savimi pačiu. Renginio programoje – mankštos, ekskursijos, edukacijos, dirbtuvės ir, žinoma, muzika.
kaunaspilnas.lt
fb.com/kaunaspilnaskulturos
@kaunaspilnaskulturos
pilnas@kaunas.lt
Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1
MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE (PLATINAMAS NEMOKAMAI)
AUTORIAI: Algirdas Šapoka, Armanda Klimavičiūtė, Artūras Bulota, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Donatas Stankevičius, Emilija Visockaitė, Ignas Maldžiūnas, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Matas Šiupšinskas, Monika Balčiauskaitė, Rita Dočkuvienė.
