TURINYS GATVĖS MUZIKA
RITMAS IR MELODIJA KADRE
PAKRIKŠTYTAS PALANGOS UGNIMI
VYTAUTAS, KURIAM SEKASI MUZIKINIAI ŽVĖRELIAI
NUO KAČERGINĖS IKI ŠRI LANKOS
ŠIRDIS MINKŠTINANTI LAISVĖ
Ne tiek klimato kaita, kiek besimainantys miestiečių įpročiai, sykiais parsivežami vietoj suvenyrų iš kelionių ar gyvenimo svetur, lemia tai, kad keturi metų laikai gyvenimui pagrindinėse miesto gatvėse nebeturi tiek daug įtakos. Žinoma, pliaupiant lapkričio liūčiai niekas nė neketina gerti kavos „ant gatvės“, bet ankstyvo pavasario saulė – jau pakankama priežastis boginti stalelius laukan. Jei dar vieną kokį šildytuvą pastatytum, žiūrėk, ir mėgaujiesi lauko sezonu tris ketvirtadalius metų.
O kur kava, spurga, planuoti ar atsitiktiniai susitikimai, pašnekesiai – ten ir muzika. Per amžius klajojantys muzikantai (ir kiti artistai) manėsi pragyvenimui ten, kur žinojo, kad bus išgirsti. Niekas nesikeičia – gatvė yra dažniausiai repertuarą mainanti koncertų salė, kur senbuviai telpa su atvykėliais, pradedantieji – su dešimtmečiais stažą skaičiuojančiais. Ar patiks praeiviui, kuris gali būti prokuroras, architektas, biurokratas, moksleivis, stalius ar gydytojas, niekas nežino. Ta muzikanto ir klausytojo vienio magija įvyksta ne kasdien, bet be jos, cituojant Jovaro Kelpšo poeziją, miestas tėra pastatai.
Apie (ne tik) gatvės muziką, girdimą ausimis ir širdimi, šį mėnesį kalbame ir su jos transliuotojais, ir su tais, kurie vaikšto, klauso, fiksuoja ir net paorganizuoja. Nuo žilabarzdžio pono Vytauto, įsileidusio mūsų redakcijos narius į namus Kleboniškyje, iki pasaulio koncertų sales jau beveik apgrojusios, bet ir traukinyje smuiko neslepiančios Barboros. Be Europos gatvių gyventi negalintis Karolis dalinasi sava tarptautine patirtimi, senoje sinagogoje studiją įsirengęs Kristijonas prisimena krikštą Palangoje.
Simona siekia, kad miesto renginiai būtų kuo įdomesni ir atviresni kiekvienam. Kartvelų restorane prisėdęs Audrys dėsto savas unikalias idėjas, kaip padaryti, kad miesto muzikos fonas būtų įdomus, prasmingas ir vertingas. Dar pavyko išpešti dirbtiniu intelektu prisodrintą interviu iš Šančiuose besiburiančių alternatyvščikų, o fotografas Remis savitą termino interpretaciją išdėstė vaizdais. Numeris šįkart talpus! Juk tarp visų eilučių skamba paslėpta muzika.
P.S. Jei jums įdomu, kur, pavyzdžiui, Medis, tai šaltiniai teigia, kad jis šiuo metu gastroliuoja Europoje. Skambinome ir Gražvydui Kardokui, bet jį pačiupo Vilnius.
Su Audriu Karaliumi restorane „Mtevani“, prie kurio įsikūrimo Laisvės alėjoje jis prieš kelerius metus prisidėjo, susitikome kovo 20-ąją. Prieš kelias valandas alėja kaip tik buvo pražygiavęs pučiamųjų orkestras „Ąžuolynas“ – tai buvo muzikantų sveikinimas miestui Tarptautinės laimės dienos proga. Architektas pusiau rimtai, pusiau juokais sakė, kad galėtų orkestras taip atidaryti, o rudenį žygiuodamas jau į priešingą pusę uždaryti gatvės muzikos sezoną Kaune, ir jau visai rimtai pastebėjo, kad variniai pučiamieji atviroje erdvėje skamba ypač gerai. Negaliu nepritarti. Audrys turi daug skambių idėjų, kurios tai pasigirsta, tai užsnūsta laukdamos tinkamo laiko. Pavyzdžiui, festivalis „Be stogo“Kauko laiptų baseine, kuriam buvo suorganizuotas net moksleivių simfoninis orkestras „Vilijampolė“. Apskritai Audrys yra didelis gatvės muzikantų kolekcionierius, jis nesibodi naujais egzemplioriais pasidalinti ir savo feisbuko paskyroje.
Man įdomi jūsų, kaip architekto ir aktyvisto, nuomonė – ką apie miestą, jo tūrį sako tai, kas skamba arba neskamba gatvėse?
Kad jame yra arba nėra gatvės muzikantų?
Pakreipsiu: kodėl man rūpi gatvės muzikantai? Gatvės muzikos kultūra yra metatekstas, ji spinduliuoja, signalizuoja apie miestą – kaip dabar sakoma, siunčia urbanistinę žinutę (juokiasi). Bet tikrai – jei mieste skamba prasta, lėkšta muzika, tai reiškia, kad tokią mieste remia, tokius muzikantus funduoja.
Anksčiau keldavau įrašus į „YouTube“ ir žymėdavau juos grotažyme #musicaurbana.
Tik paskiau, po kelerių metų, Vilniaus gatvėje atidaryta „Galeria Urbana“. Aš miestą suprantu ne kaip materiją, o kaip vyksmą;
ir garsą – taip pat. Architektas Jurgis Rimvydas Palys – vienas iš nedaugelio, su kuriais šiuo klausimu randu bendrą kalbą. Miestas nėra tik pastatai, nekilnojamasis turtas, gatvės. Tai ir garsai (čia dar ne apie muziką), kvapai, faktūros, minkštasis architektūrinis sluoksnis (tapyba ir su pastatais sulipusios skulptūros). Todėl gatvės muzika yra absoliučiai simptomiškas miesto požymis. Jei jos nėra, galbūt miestas serga arba jame diktatūra (Minske nėra jokios gatvės muzikos), o gal jame gyvena šykštūs bukagalviai, kurie praeidami muzikantui mestels: „Geriau eik dirbti, ką čia triukšmauji.“ Esu girdėjęs tokių.
Daugelį metų Laisvės alėja vaikštau į darbą. Tai Dievo dovana, esu dėkingas jam, kad mane taip įkurdino: viename gale gyvenu, kitame gale dirbu. Tai man padeda atrasti ir suprasti miestą.
Dažnai, kai šiltas metas, prisėdu prie tų muzikantų. Neįkyriai, bet anksčiau ar vėliau pokalbis vis tiek užsimezga. Į Kauną atvažiuoja labai įdomių žmonių! Labai. Taip esu susipažinęs su ne vienu puikiu koncertiniu muzikantu. Sutinku ir puikių jaunų žmonių – tai mane džiugina. Pakalbu su jais, mokiniais ar studentais, pafilmuoju. Ne kartą yra buvę, kad feisbuko įrašą vėliau pakomentuoja kokia fleitos mokytoja: o, Severija, ačiū, kad pastebėjote, jai čia bus didelis paskatinimas. Jaunesniems stengiuosi bent 10 eurų įmesti ir sakau: čia jūsų pirmam kompaktui. Yra buvę, kad tuos žmones susitinku po kelerių metų, visai kitame kontekste, ir jie mane prisimena.
Laisvės alėjoje buvo ir knygų pardavėjų, bukinistų, bet juos biurokratai išrūkė – apmokestino kaip turgaus prekiautojus. O ten vyko itin įdomi apykaita, rinkdavosi įdomūs žmonės, mėgau tą koloritą. Čia galima sugrįžti prie to, kad miestas yra ne daiktas, o vyksmas.
Teisingas žodis „vyksmas“, nes savyje turi ir kaitos nuojautą – eidamas ta pačia gatve tuo pačiu paros metu nebūtinai pakliūsi į tokią pat situaciją, kaip vakar. Ir nereikėtų to paties scenarijaus tikėtis – būtų labai nuobodu.
Praplečiam: miestas yra kolektyvinis improvizuotas vyksmas be scenarijaus ir su teise kiekvienam pridėti savo įnašą. Labai svarbu – ir aš galiu atsistoti ir pradėti dainuoti, tiesiog pasidėjęs kepurę. Gal ir žengsiu tokį žingsnį vieną kartą.
Kai Laisvės alėjoje, prie Miesto sodo, veikė „Taškas A“, buvau sugalvojęs tokį žemiausios scenos
formatą. Patiesi kilimą priešais kavinę, atsistoja muzikantas ir groja. Surengėm vos porą tokių, nesusivadybino kažkaip. Dar viena iniciatyva buvo tokia: „Kauno diena“ su savivaldybės palaikymu skelbė socialinių-urbanistinių idėjų konkursą, aš buvau žiuri narys. Per aptarimą pradėjau savo mintis siūlyti, galiausiai vieną jų išbandžiau. Sutari su kavine, ateina muzikantas, prie baro gauna 50 Eurų, tai jo startinis uždarbis. Ir groja tiek, kiek mano esąs vertas. Išbandėme formatą „Galeria Urbana“, būdavo labai įdomių pagrojimų. Bet kitų barų savininkai ne iki galo suprato tokio dalyko vertę. Pats įgyvendinau šią idėją kokius penkis kartus.
Investavote, kitaip tariant. Taip. Man pačiam tai labai patiko! Ir lankytojams patikdavo, jie gi nežinodavo, kad muzikantas „inkaruotas“. Visai neseniai atsiminiau šią mintį – per parodos „Palio miestas: 7 tapatybės dimensijos“ Kauno paveikslų galerijoje atidarymą. Visi buvo sužavėti, kad prie tos damos skulptūros (tai Jadvygos Mozūraitės-Klemkienės „Kūrėja“, – red. past.) skambėjo dainos! Sutarėme su vokalistu – sakiau, žiūrėk, pirmi 50 eurų yra nuo manęs, o ką surinksi vėliau, irgi bus tavo. Palys prilipęs prie lango stebėjosi: iš kur čia, žiūrėk! Čia, aišku, jau miksas – reikia režisūros. Bet daug kas sakė, kad artėdami prie parodų rūmų iš tiesų pajuto šventę. Ir čia joks mano atradimas. Ir aristokratai, ir bohema visais laikais bendraudavo su keliaujančiais muzikantais ir jiems padedant kurdavo miesto nuotaiką. Tai įdomus sluoksnis, kuris kartais labai aukšto lygio.
Iš tiesų dažnas muzikantas, dabar pasirodantis koncertų salėse, klubuose, arenose, paklaustas atsakys, kad juokais ar rimtai yra grojęs gatvėje. Kelis tokius kalbiname šiame numeryje. Gal 2003 metais buvau sumanęs rengti gatvės muzikos festivalį – tai buvo dar iki Andriaus Mamontovo „Gatvės muzikos dienos“. Bet tuometinis meras mane išklausęs pasakė: „Čia kažkokia nesąmonė.“ Nors sakiau, kad Petras Vyšniauskas pažadėjo groti, jis tuo negalėjo patikėti.
Audry, telefonu minėjote, kad buvo ir idėja dalinti gatvės muzikantams pažymėjimus. Kas juos išduotų ir kokių galių jie turėtų?
Taip, su asmens kodu, fotografija. O išduotų galbūt slapta draugija, tarkime, „Žmonės kavingais veidais“ (2010 m. „Žmonės kavingais veidais“ rinkdavosi prie „Romuvos“ kino teatro, kurį tuomet ketinta privatizuoti; dėl Audrio užkurto kūrybingo ir išties skambaus protesto kino teatras liko miestui ir toliau atlieka savo fukciją, – red. past.). Būtų įdomu stebėti, kaip muzikantas, paprašytas asmens dokumento, ištiesia tokį pažymėjimą (šypsosi), ir sulaukti paprašiusiojo reakcijos. O galia tokia – parodyti, kad egzistuoja efemeriška organizacija, bendruomenė, ir šis žmogus yra jos dalis. „Mes esame.“
Esu turėjęs panašų dalyką, Naglio Ryčio Baltušniko sumaketuotą – galbūt neegzistavusio architektų klubo pažymėjimą. Porą kartų jis visai tiko! O trečią kartą su visu pažymėjimu buvau nuvestas asmenybės nustatyti (juokiasi) Toks žaismas.
Neužsakinėju, bet istorijų yra. Turiu bičiulį Giorgi Morchiladzę. Iš Rumšiškių, mama jo lietuvė, tėtis – gruzinas. Susipažinome seniai, tuomet dar buvo moksleivis. Nustebau – matau, kad groja akordeonu, bet kitaip. Vis susitinkame, retkarčiais jis išlenda į Laisvės alėją. Muzika mums patinka panaši – kai mane pamato, a, dabar bus Bregovičius! Ir varo tą Bregovičių.
Kažkada prašiau Mozarto. Sykį, pamatęs, kad tikrai geras akordeonininkas prie Nacionalinio Kauno dramos teatro mane supras, esu ištaręs Yanno Tierseno vardą. Jis kalbėjo rusiškai, nežinau, iš kur atkeliavo. Mane įtikino tai, kad grojo profesionaliai pasirinktoje vietoje ir grojo tobulai. „O Tierseną galima?“ – lietuviškai paklausiau. Fantastiškai pagrojo.
Užsiminėte apie „Žmones kavingais veidais“.
Tai buvo realus galingas judėjimas, turiu visų dalyvavusiųjų sąrašus, galėčiau vėl juos surinkti. Atsiųsiu tau vėliau pasižiūrėti fotografiją, kur prie „Romuvos“ smuiku groja italas Christianas Frattima, dirigentas, dirbantis Milano „La Scala“.
Kokių dar vizijų turite gatvės muzikos sezonui Kaune, kurį „Ąžuolynas“ šiandien neoficialiai atidarė?
Galėtų kiekvieną savaitę vis kitai bendruomenei dedikuotas skambesys vykti, bet kad nebūtų kažkaip dirbtinai sustatyta, nebūtų falšo, kad nesijaustum, lyg tu kaip klausytojas irgi turi priskirtą rolę. Pavyzdžiui, šančiškiai susirinktų – koncertuotų iš Aukštųjų Šančių kilusi Žibuoklė Martinaitytė.
Ji gatvėje, man atrodo, niekada nėra grojusi. Tada Vilijampolės savaitgalis, ir taip toliau.
Nors šį žilabarzdį daug kas atpažįsta ne tik Kaune, bet ir kituose Lietuvos miestuose, tačiau informacijos visagaliame internete beveik nėra: paminėjimas sename talentų konkurse bei pasirodymas televizijos humoro šou. Visgi Vytautas Vaičekauskas – gyva gatvės muzikos legenda, jau kelis dešimtmečius džiuginanti įvairių šalies gatvių praeivius.
Energijos užtenka viskam
Atvykus į nuostabaus grožio apylinkes Kleboniškio miškuose iškart pasitinka su niekuo nesupainiojamas vyras: garbiam amžiui nebūdingais ilgais plaukais ir vešlia barzda. Namą, kuriame susitinkame, Vytautas pastatė pats: ne tik suprojektavo, bet ir savom rankom mūrijo, dengė stogą. Juokauja, kad toks jau jis žmogus be specialybės, kūrėjas – duok ką nors, o jis padarys, kad veiktų. Auksarankis, akivaizdu.
„Jis kaip vaikščiojanti knyga, jį juk turbūt jau visi pažįsta. Tokio užsidegimo ir atminties net pačiam pavydu, nors tėvui artėja 90 metų.
Vairuoja nuo 1963 m. iki dabar, nepadarė nė vienos avarijos, nė vieno incidento. Metų gale dar dabar palyginame skaičius ir vis stebiuosi, kad aš dirbdamas per metus nuvažiuoju mažiau nei jis pensijoje“, – trumpam prisijungia gatvės muzikanto sūnus.
Šeimos tragedija
Vytautas Vaičekauskas užaugo Čekiškėje, o mokyklą baigė Aukštadvaryje. Čia gyveno ir jo tėvai, ir seneliai; visi nukentėję nuo XX a. okupacinių tragedijų. Šimtą metų nugyvenęs jo diedukas net trejus Pirmojo pasaulinio karo metus praleido vokiečių karo belaisvių stovykloje, bet buvo be galo išsilavinęs, mokėjo net kelias kalbas.
Ūkiškumą ir inžinerinį matymą
Vytautas tikriausiai paveldėjo iš tėvo: pastarasis buvo vienas iš
Vytauto Didžiojo (Aleksoto) tilto statytojų. Fiziškai labai stiprus, galėjęs nudirbti net sunkiausius darbus, įvykdydavęs trigubą normą. Deja, jo neaplenkė pikta Stalino ranka – net 10 metų vėliau teko praleisti Vorkutoje.
Apgavo, kad persikeltų
į Kauną
„Aš būčiau likęs kaime, man patinka ūkis, jaučiai, bitės. Bet sunervino valdžia ir bėgau į Kauną. Tais laikais taip lengvai persikelti neleisdavo, turėjai likti savo regione. Na, aš šiek tiek pamelavau: žinojau, kad pusė Ariogalos priklauso Raseiniams, kita pusė – Kaunui. Tai sakau: aš iš Ariogalos, bet Kauno pusės, ir tiesiai po karo tarnybos atvykau į detalių gamyklą, kur už „Inkaro“ buvo“, – prisimena Vytautas.
Vėliau, kurį laiką padirbęs vairuotoju, muzikantas tapo pameistriu P. Ziberto pliušo kombinate. Tuo metu rado meilę, įsitvirtino, susilaukė vaikų. Kaip sako pats, sekėsi visur, ir darbe, ir šeimoje, nes buvo atsakingas, negėrė ir niekada netinginiavo. Išėjęs iš fabriko dar padirbo mėsos kombinate, vėliau sąjunginio pavaldumo dirbtinio pluošto gamykloje. Tačiau, kad ir kur dirbo, visąlaik šalia turėjo hobį – muziką.
Groja nuo karo
Paklaustas, kaip šalia tiek techninių darbų gyvenime atrado muziką, V. Vaičekauskas net kelis kartus pakartoja, kad viskas prasidėjo nuo karo. Besitraukdami vokiečiai jam padovanojo lūpinę armonikėlę, ir nuo tada gyvenimas tapo neatsiejamas nuo garsų.
„Mažytę tokią gavau, o kiek džiaugsmo buvo. Pypinau be sustojimo. Bobutė skųsdavosi, kad ausis visiems gadinu. Vėliau tapęs jaunuoliu pradėjau obuolius skinti, bulves kasti, susitaupiau 400 rublių ir nusipirkau armoškę Dar menkas vyras tebuvau,
12–13 metų, o ji tai velniškai sunki. Bet nieko, po poros mėnesių jau savo kaime grojau vakaruškose ir šokiuose, taip pradėjau uždarbiauti ir iš muzikos“, – tęsia žinomas Lietuvos gatvės muzikantas.
Po kelerių metų į rankas pateko akordeonas, su kuriuo Vytautas nesiskiria iki dabar. Lavinti instrumento įgūdžius jam padėjo mokytojas Jonas Suchockis, kuris 1912 m. baigęs Peterburgo konservatoriją grįžo į Lietuvą. Jų bendrą kaimo kapelą tesudarė 3–4 muzikantai: klarnetininkas, smuikininkas, akordeonininkas ir būgnininkas.
Sako, kad tobulėti su instrumentu vėliau labai padėjo ir vaikai. Pas vyresnį sūnų į namus ateidavo J. Gruodžio konservatorijos mokytojai, o tėvas ištempęs ausis klausydavosi, neduodavo ramybės, semdavosi žinių. Beje, sūnus perėmė tėvo meilę muzikai – šiuo metu yra seniausio Lietuvos tautinių šokių kolektyvo „Suktinis“ narys.
Hobis padeda uždirbti Pašnekovas skaičiuoja, kad per gyvenimą teko sudalyvauti bent 300 vestuvių visoje Lietuvoje. Tiek sovietmečiu, tiek jau nepriklausomoje Lietuvoje tai tapo svarbia Vytauto šeimos pajamų dalimi. Ir, nors atrodo, kad nieko čia sunkaus, tereikia mėgautis muzika, senolis neslepia, kad tai – juodas darbas.
„Atidirbi visą savaitę savo tikrąjį darbą, o tuomet kažkur keliauji ir tris paras be sustojimo linksmini žmones. Pamiegi porą valandų, čiumpi už akordeono ir toliau groji. Sekmadienį grįžti, išsimiegi ir vėl kimbi į darbus bei šeimos rūpesčius“, – aiškina muzikantas.
Gatvėje žilabarzdis, kaip pats sako, pradėjo groti jau prie litų. Kadaise pašnekėjęs su kitu gatvės muzikantu prie vienos Kauno bažnyčių išsiaiškino, kad šis, net ir nelabai mokėdamas akordeono technikos, per vasarą uždirba net 3000 litų.
„Išgirdau tokią informaciją, laikai buvo sunkūs, tai tą pačią vasarą ir aš 3000 litų uždirbau. Užteko kelis kartus nuvažiuoti į Palangą. Vėliau per Jūros šventę užgrodavau net ir dvi pensijas. Ateina ruseliai išgėrę, prisimena akordeono garsus, jau, žiūrėk, ne metaliniais žvangina, o kupiūrų ieško“, – tęsia Vytautas.
Problemų gatvėje pasitaiko retai
Nuo pasirodymų viešose erdvėse Vytauto nestabdo nei solidus amžius, nei baimė būti apiplėštam. Per beveik 30 metų gatvės karjerą jį tik sykį apšvarino.
„Pernai, groju sau, tik, matau, capt vienas iš klausytojų ir bėga su popieriniais pinigėliais. Bet kaip tik pasitaikė vienas rimtas ir šaunus vyrukas, kuris tuo metu filmavo mano pasirodymą ir visą įvykį užfiksavo. Apie šią istoriją pasakojo net televizija“, – šypsosi senolis.
Teisėsauga gatvės muzikanto irgi niekuomet neskriaudė. Anaiptol, sako jis, jų santykiai visuomet buvo tik draugiški ir švelnūs. Pernai Palangoje kažkas trečią valandą nakties iškvietė jam pareigūnus, bet tie tik pasišypsojo ir pasiūlė čia nebūti, nes juos iškvietusi moteris policijai žinoma ir neprognozuojama. Geriau groti prie naktinio klubo, ten tamsiuoju metu daugiau gyvybės.
„Buvo dar nuotykis Kaune. Paskambino iš gretimos kavinės, kur groja bumčikai, kad aš jiems
trukdau. Išlipo pora jaunų pareigūnų, paspaudė man ranką ir palinkėjo tik nesustot ir toliau linksminti žmones savo muzika. Maniau, baudą gausiu, bet gavau komplimentų.“
Sustoti neketina
Per metus Vytautas į gatvę groti išeina tik apie 20 kartų, nes daugiau neturi laiko, veiklų netrūksta. Dažniausiai jį dabar galima išvysti namų aikštelėje, Kaune. Mėgstamiausios vietos – netoli Įgulos bažnyčios arba prie fontano. Kartais jį sutikti galima ir prekybos miestelyje „Urmas“, kur groja sendaikčių mugėje.
Kaip gerą vietą groti ilgaamžis prisimena ir kasmetinę Stintų šventę – čia senolis ne sykį grojo ir per naktį. Tačiau tokie jo ilgametražiai pasirodymai padarė savo: ilgos bemiegės naktys, prasta mityba ir įtampa kelia kraujo spaudimą, todėl dabar jau labiau save saugo. Po vienos tokios šventės teko pagulėti ligoninėje.
Be to, atsirado problemų ir su ranka, gal nuo grojimo per žiemos šalčius, todėl šiemet teko praleisti ir Kaziuko mugę, kurios metu mes ir kalbėjomės. Visuomet pozityvus senolis neabejoja, kad fizinė terapija greit padės ir bus galima grįžti į gatves.
„Reikia tik pasitvarkyti sveikatą ir grįšiu. Sakyčiau, kad kuo toliau, tuo geriau sekasi. Dar pernai pasiekiau rekordą ir per Kovo 11-osios minėjimus Kaune užsidirbau solidžią sumą. Vos per kelias valandas parsinešiau pusantros savo pensijos. Taip kaip sustosi, jeigu muzika taip veikia“, – užbaigia pokalbį Vytautas.
matę Remio Ščerbausko
Jei ne parodose ar internete, tai tiesiog gatvėje – praėjusius metus išlydėjo jo užfiksuoti 2022 bučkiai, kuriuos paskleidė „Kaunas 2022“ renginių organizatoriai, menininkai, dalyviai, praeiviai. Rekomenduoju pavartyti ir įsigyti jo albumą „Teritorija Kaunas. Gatvės fotografija“, o keletu kadrų, į kuriuos žvelgiant bent jau galvoje suskamba muzika, Remis pasidalino ir su mūsų žurnalu. Buvo puiki proga pagaliau susipažinti artimiau – mūsų maršrutai dažnai susikerta, o šįkart tokioje sankryžoje išgėrėme kavos.
„Keliolika metų“, – santūriai į klausimą, kiek laiko fotografuoja gatvę, atsako menininkas. Jis teigia derinantis šį malonumą su pasivaikščiojimu. Neaišku, kuris veiksmas kurį inspiruoja, o fotoaparatas lydi visada. Žaliakalnyje gyvenantis Remis stengiasi procesui kasdien skirti bent valandą, bet pripažįsta, kad chaoso būna. Nors bandė ieškoti gyvenamuosiuose rajonuose, bet sėkmingiausi maršrutai veda ten, kur daugiausiai žmonių, taigi dažniausiai jį pamatysite Laisvės alėjoje. Gal ne anksti ryte, gal ne per viską utriruojančią
šventę, o labiau pietų metu, eilinę dieną, kai praeivių ir jų žingsniais ar rankų mostais dėliojamų siužetų gausiausia. O gal nepamatysite – Remis ne iš tų, kurie ginkluojasi gigantiškais objektyvais ir provokuoja praeivius. Kaip ir jo fotografijose užfiksuoti žmonės, taip ir jis pats visuomet yra kontekste. Fotografo žinutė gatvės muzikantams: „Grokite, prašau, tyliau – garsumas negarantuoja kokybės.“ Anot jo, ši kultūra konkuruoja triukšmu, kuris nežavi. Stabtelėti priverčia ne pats garsas ir jo kiekis, o melodija. Čia vėl apie tą patį buvimą kontekste.
Kaip ir ne vienas kitas šiame numeryje kalbintas žmogus, Remis pastebi, kad po pandemijos gatvės pasikeitė, ir jam dėl to liūdna: „Pasigendu žmonių, kurie anksčiau užpildydavo tuštumas, mėgdavo pasikalbėti, praskaidrindavo dieną, – na, bet jie išliko nuotraukose.“ Kaunietis, nors ištikimas savo miestui, seka gatvės fotografijos kontekstą pasaulyje. „Būdavo liūdna matyti jose daug spalvų – galbūt mano juodai baltą fotografiją pateisina tai, kad Lietuvoje spalvų mažiau, su jomis nepažaisi.“ Jis neslepia, kad įdomu nuvažiavus pafotografuoti Vakaruose, patyrinėti tas formas, spalvas: „Ten geresnės vibracijos, kitokie žmonių santykiai.“
Paprašiau Remio papasakoti, kodėl man atsiuntė būtent šiuos kadrus, paprašytas archyve paieškoti miesto ritmo ir melodijos. Pagyvenusi moteris, stovinti prie koncerto reklaminio stendo, – lyg artistė, turi ką pasakyti, verčia ją stebėti. Nuotrauka, kurioje vyras plaktuku kala stulpelį, – apie nuolatinį centro triukšmą, kuriamą nesibaigiančių remontų, statybų, valymo darbų. Visa tai, menininko manymu, skandina miestą. „Kitaip miesto jau nebematau – jei išeini į Laisvės alėją ir niekas neerzina, net nustembi.“
Fotografijoje, kurioje spiečiasi greičiausiai kokio nors koncerto ar pasirodymo stebėtojai, Remio parodoje viena moteris atpažino savo vyrą, kadre pasipuošusį stilinga, daug metų dėvima metalisto striuke. Įdomus ir kontrastas – yra metalistai, bet yra ir plastikinį maišelį pasidėjęs vyresnio amžiaus vyras. Dar viena Remio sustabdyta akimirka – duoklė Petro Mazūro skulptūrai „Žmogus“ prie M. Žilinsko dailės galerijos. „Kiek girdėjau, ši skulptūra sunkiai radosi – reikėjo įtikinti, kad nuogas žmogus tinkamas tokiai vietai, tad šis merginų šokis, na, gal kiek komiškai, man pasirodė jam skirtas.“ Besišypsanti moteris – tiesiog pati pačiausia muzika, pritariate? O dūdele grojančio berniuko fone esantis tagas – lyg natos. Šiai nuotraukai gal dešimt metų.
Remiui muzika svarbi. Fankas, džiazas, ypač 70-ųjų, jungle, drum'n'bass, hiphopas, elektronika, pasaulio muzika – gal tik metalo nesiklauso. Pats, juokiasi, groja tik fotoaparatu – kitais instrumentais nemoka. Dabar turi nedidelį „Fuji“, su kuriuo yra labai susidraugavęs. „Kai išeini be fotoaparato, atrodo keista diena, tokių pasitaiko retai, bet praleistų momentų tikrai būna.“
KOTRYNA LINGIENĖ
Remio Ščerbausko nuotr.
Dabartinės Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos duris Barbora Valiukevičiūtė pirmąkart pravėrė būdama penkerių. Nuo tada smuikas – nuolatinis jos spalvingo gyvenimo ir nesibaigiančių kelionių palydovas. Štai trumpa ištrauka iš Barboros biografijos: „Jos griežiamų solo ir kamerinės muzikos rečitalių publika klausėsi garsiausiose pasaulio muzikos salėse: „Metropolitan Museum Concert Hall“, „Veronica Hagman Hall“, „Staller Center for The Arts“ (JAV), „Auditorium al Duomo“ Florencijoje (Italija), „Fukuoja Across Hall“ (Japonija). Jos scenos partneriais buvo Ieva Jokubavičiūtė, Raulis Rodriguezas, Leonas Livshinas, Milesas Masicotte. B. Valiukevičiūtė yra kviestinė dėstytoja Accademia d’Archi Arrigoni (Italija), Universidad de Cuenca (Ekvadoras), Colombo menų universitete (Šri Lanka); anksčiau dėstė Merit School of Music (JAV) ir Barenboim – Said Foundation (Palestina).“
Vieną dieną sulaukiau žinutės: „Labas, neseniai grįžau iš Šri Lankos.“ Įdomu! Nieko nežinau apie muziką Šri Lankoje, apie lietuvių pėdsakus Šri Lankoje – irgi ne. Apie Barborą iki šio susitikimo taip pat žinojau labai nedaug, o dabar jau planuoju kelionę į Vilkiją šią vasarą.
Barbora, tu – tikra pasaulio kaunietė.
Baigusi Naujalį (dabartinė
Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija, – red. past.) pirmiausia atsidūriau Italijoje, pramokau ir kalbos. Išvažiavau visų pirma dėl profesijos, dar šešiolikos pradėjau tas keliones. Tiesiog norėjau daugiau, atviriau. Minčių likti studijuoti Lietuvoje net neturėjau. Dešimt metų gyvenau Amerikoje, studijavau, dirbau, tada truputį
Berlyne, Prancūzijoje, Lanzarotėje
pas sesę. Grįžau į Kauną ir supratau, kad reikia man kraustytis į miškus. Įsigijau žemės Merkinėje ir statausi ten namus. Ir jau organizuoju koncertus.
O mokslai – baigti, ar tiki mokymosi visą gyvenimą idėja?
Tikiu. Ypač pastaruosius porą metų jaučiu didelį norą mokytis. Vis žiūrinėju universitetų programas, svarstau, gal dar ką pasirinkti. Va, dabar lankau dirigavimo kursus Italijoje! Kiekvieną mėnesį ten vykstu. Šri Lankoje man pasiūlė diriguoti orkestrui, ir supratau, kad reikia į tai pasigilinti, noriu išvysti platesnį vaizdą. Smalsu, kaip valdomas orkestras. Smuikas – puiku, bet palyginčiau jį su nedidelės gėlytės restauravimu dideliame tapybos darbe.
Klasikinės muzikos kultūra apskritai yra ekonominės plėtros produktas, taip pat ir Azijos šalyse. Indijoje, Šri Lankoje ji sparčiai auga. Teko girdėti, kad Indijoje neseniai atsidarė dvi naujos fortepijonų gamyklos! JAV dvi kaip tik uždarytos. Šri Lankoje buvau du kartus. Pirmąkart, prieš pandemiją, ten sumanė keliauti vienas draugas – verslo reikalais. Su kitu bičiuliu prisijungėme tiesiog šiaip, pasišildyti (juokiasi). Parašiau vienam orkestrui, nes nusprendžiau, kad vien paturistauti neužteks. Man iškart suorganizavo meistriškumo kursus, koncertą. Ten praleidau dvi intensyvias savaites, skaičiau paskaitas, vedžiau kursus jaunimui ir dirbtuves vaikams. Svajojome tai tęsti kasmet, bet pandemija planus pakoregavo, dirbome internetu, o neseniai grįžau iš antrosios viešnagės toje šalyje.
Patirtis labai įdomi! Kaip ir sakiau, teko diriguoti. Penkiasdešimties žmonių orkestro sudėtyje – vaikai, paaugliai, kurie neturi sustiprinto muzikinio išsilavinimo. Ir groja tikrai gerai! Lietuvoje tokio pavyzdžio net nežinau. Žmonės, su kuriais bendravau Šri Lankoje, dažnas turi du universitetinius išsilavinimus – tiksliųjų ar gamtos mokslų ir humanitarinį.
Šri Lanka – Lietuvos dydžio, bet gyvena ten per 22 mln. žmonių. Lankiausi sostinėje Kolombe, Kandžio ir Galės miestuose. Kolombas – tikras skruzdėlynas! Kandis – kultūros, literatūros, tapybos, kitų menų centras. Galėje, vandenyno pakrantėje, ryškus olandų kolonializmo pėdsakas, pavyzdžiui, įspūdingi fortai. Ten gyvena daug užsieniečių.
Nors sakei, kad tik turistauti nemėgsti, bet juk radai tam laiko?
Susiradus pažįstamų tyrinėti šalį buvo kiek paprasčiau. Baltasis neretai laikomas vaikščiojančiu bankomatu, tai nėra labai smagu, norint jaustis gerai, reikia storos odos ir gal net ausų kištukų. Bet, žinoma, teko apsilankyti ne vienoje galerijoje, daugiau sužinoti apie itin turtingą jų tekstilės sritį. Šri Lanka – labai muzikali šalis! Tradicinėje kultūroje yra to, ką rastume, išgirstume ir Indijoje. Dainavimas – stulbinamai gražus. Labai gražus ir tradicinis muzikantų įvaizdis. Prisiminus jūsų numerio temą, gatvėje daug pasirodymų neišgirdau, bet teko apsilankyti salonuose. Jie įkurti privačiuose namuose. Buvau pas vienos studentės tėvus, jie pakvietė pietų, o po vaišių tėvas muzikavo – buvo labai gražu. Jei būčiau turėjusi daugiau laiko, mielai būčiau giliau pastudijavusi tradicinę jų muziką.
Teko lankytis Lionelio Wendto menų centre – tai teatras ir galerija Kolombe, pavadinti žymaus XX a. pradžios pianisto, fotografo, kritiko vardu ir dedikuoti jo palikimui. Jo tėvas – britas, mama – šrilankietė, o menininkas plačiu talentų spektru ir ankstyva mirtimi primena mūsų Čiurlionį.
Manai, dar grįši į Šri Lanką?
Taip. Tikiuosi padirbėti ir Indijoje. Žinoma, visada malonu groti Italijoje, Prancūzijoje, kur gilios tradicijos, bet labai smagu ir tose šalyse, kur ši kultūra neegzistuoja taip seniai. Ji nauja, bet žmones jaudina, net sunku apsakyti emociją, kurią jie patiria koncertuose. Galiu ir pasidalinti patirtimi, ir pati daug naujo sužinoti. Grojome su orkestru, beje, ir Handelį, ir Šri Lankoje parašytą muziką.
Teko susipažinti su šiuolaikiniais kompozitoriais. Net pradėjome kalbas apie bendrą festivalį.
Ką iš mūsiškių kūrėjų vertini? Mano mylimiausia Kauno kompozitorė – Zita Bružaitė, ji Naujalyje buvo mano mokytoja. Žinoma, ir Žibuoklė Martinaitytė, Raminta Šerkšnytė, Vidmantas Bartulis. Dar visada džiugina Linos Lapelytės pasiekimai. O ir Asmik Grigorian. Kur benuvažiuočiau, visur jas žino.
Atsivertusiems žurnalą, kurio viršelyje – užrašas „gatvės muzika“, gal ir netikėta skaityti pokalbį su tavimi. Bet „Kaunas 2022“ puslapyje, pristačiusiame tave kaip Europos kultūros sostinės ambasadorę, pacituota
mintis: „Laisvės alėjos lietaus surinkimo grotelių žvangesys; kartais ir dabar sapnuoju, kad einu per jas, girdžiu skambantį metalą. Kartais užsižiopsojusi, kur dedu kojas, atsitrenkdavau į žmones. Buvau „įvažiavusi“ į Šustauską, į aktorių Svoboną… Kaunas man visuomet buvo įdomių ir charizmatiškų personažų miestas.“ Gražu! O kaip dabar, kai per rekonstrukciją tos lietaus surinkimo grotelės pakeistos gerokai siauresnėms, skamba miestas tavo ausimis? Apskritai ar Kaunas skambus, muzikalus miestas?
Sakyčiau, visoje Lietuvoje muzika, kuri liejasi iš restoranų į gatvę, yra kakofonija. Čia praverstų bendra miesto politika dėl muzikos viešosiose erdvėse. Arba – kam reikia
skambančio fontano pačiame centre? Jei jau jis yra, kodėl ten neskamba Zitos Bružaitės ar Giedriaus Kuprevičiaus kūryba? Jis juk toooks kaunietis! Pirmiausia, ką pagalvoju, susimąsčiusi apie Kauno muzikinį foną, yra Kuprevičius ir karilionas. Tai puikus miesto veidas.
O ar miestas muzikalus?
Ir taip, ir ne. Gražu, kad turime tradicijų, turiu galvoje didžiuosius festivalius – Pažaislio, „Kaunas Jazz“. Bet! Jei šiandien, penktadienį, norėčiau kur nors pasėdėti ir pasiklausyti džiazo, ką man daryti?
Ketvirtadienį galėtum nueiti į „Teatro klubą“. Tai nauja iniciatyva.
O, prašau! Bet galėtų ir daugiau būti – gal „Romuvoje“, teatruose. Kalbant apie tradicines erdves muzikai, turėčiau pastabų filharmonijos veiklai, pradedant nuo pačių erdvių išplanavimo. Repertuaras, rinkodara, honorarai... Man atrodo, reikėtų kaitos. Nesistebiu, kad daug jaunų muzikantų tiesiog išvažiuoja, nes nemato savo ateities nei šioje įstaigoje, nei muzikiniame teatre.
Mieliau Kaune organizuotum ką nors savo?
Taip. Su „Kaunas 2022“ organizavau koncertų ciklą Kauno rajone, Kačerginėje. „Kačerginės serenados“ – muzikos ir meno renginiai po atviru dangumi. Mozartas, barokinė muzika, Dantės ir Mačernio eilės – buvo tikrai gražu. Planuoju šią vasarą idėją tęsti, jei pavyks, ne tik Kačerginėje, bet ir Vilkijoje. Beje, įdomu, kodėl Kačerginė, – koncertas turėjo vykti Zapyškyje, bet jį
atšaukė, ir reikėjo greitai surasti naują lokaciją. Lukas Alsys, anksčiau dirbęs „Kaunas 2022“ kolektyve, dabar – Kauno rajono savivaldybėje, pasiūlė „peršokti“ per Nemuną, kur mus šiltai priėmė. Na, o paskui prisiminiau, kad mano prosenelė iš Kačerginės!
Tikrai mielai organizuočiau daugiau renginių ir netradicinėse erdvėse. Pavyzdžiui, geležinkelio stotyje – galėtų ten nebūti tylu (po interviu nuskubėjusi į traukinį Barbora man atsiuntė nuotrauką – stotyje ją pasitiko choras, taigi manifestacijos veikia! – red. past.).
Nejauti komplekso, kaip profesionali muzikantė, pasirodyti tam nepritaikytose vietose?
O nuo kada klasikinė muzika turi būti skirta tik išrinktiesiems, kurie gali sau leisti ateiti į prestižines sales? Muzika skirta tam, kad žmonės ja mėgautųsi. Žinoma, turi būti profesionaliai parinktas repertuaras, suteikiamos sąlygos, bet nereikia jos uždarinėti, riboti. Juk tai edukacija.
Esi grojusi tiesiog gatvėje, be jokios pakylos ir stogo?
Žinoma, Italijoje, ir ne tik. Būna, eini vėlų vasaros vakarą nešina smuiku, sako: pagrok ką nors, ir pagroji. Esu Vilniuje restorane grojusi, vaikinas sako: noriu pasipiršti savo merginai, gal galite pagroti? Pradėjau Bacho melodiją, netiko, prašė ko nors smagesnio.
Ir ji pasakė „taip“! Traukinyje esu grojusi, nes kažkas tiesiog paprašė. O kodėl nepagrojus?
Smagu, kai žmonės domisi, nebijo megzti kontakto.
„Galėtų būti daugiau įvairovės, todėl labai džiaugiuosi prasidėjusiu judesiu kino teatre „Daina“, nors tai bus jau rimta salė“, – paklaustas, ar pakanka erdvės alternatyviai muzikai Kaune, sako Kristijonas Valančius. Post punk / industrial trio „Akli“ vokalistas mus su Arvydu Čiukšiu įsileidžia į savo studiją antrame senosios Žaliakalnio sinagogos aukšte. Čia po truputį gimsta ir naujas grupės albumas. Pirmame aukšte vis nutinka įdomių veikėjų koncertai – juos ir kitą vyksmą kuruoja kolega muzikantas Regis iš „Flash Voyage“. Aptarti šįkart norisi patirtį ne salėse ir klubuose, o gatvėje. Ir žengus vieną žingsnį iš jos savo svajonės link. Visgi Kristijono muzikinis kelias prasidėjo kiek oficialesnėje vietoje – muzikos mokykloje Kretingoje.
Kokiu instrumentu mokeisi groti?
Saksofonu, ir orkestre dar grojau tūba. Bet kurti savo muziką mane įkvėpė mėgstamos grupės – norėjau groti taip, kaip jie. Kai pradėjau groti gitaromis, išsižadėjau pirmųjų instrumentų.
Tai saksofonu gatvėje grojęs nesi?
Ne, ne. Tik gitara. Tėvai spaudė vasarai susirasti darbą. Įsidarbinau prestižinėje įstaigoje – „Laukinių vakarų salūne“. Ištempiau savaitę, gavau atlyginimą – 27 Eur, ir nusprendžiau, kad pakaks. Visgi reikėjo prasimanyti pinigų – kodėl nepabandžius
pagroti Basanavičiaus gatvėje?
Taip vasarą ir praleidau. Sekėsi daug geriau nei salūne.
Ar visada grodavai toje pačioje vietoje?
Migruodavau, nes aplinkinius užknisdavo tas pats repertuaras.
Mėgdavom „Nirvanos“ koverius, eidavo lietuviškos dainos, stengiausi daugiau jų išmokti, pavyzdžiui, Kernagį. Iš esmės viską, ką išeidavo pagrot. Kas porą valandų visgi pradėdavom kartotis, tad kioskų pardavėjai pasiūlydavo patys įmesti man pinigų, kad tik eičiau kitur. Tuomet persikraustydavom.
Basanavičiaus gatvė
skamba kaip konkurencinga vieta. Neteko pakovoti dėl geresnės lokacijos su kitais muzikantais?
Ne, ypatingų nuotykių šia prasme nebuvo. Pamenu mielą istoriją, kai priėjo chebra su instrumentais ir sako: mes einam groti prie tilto, bet neturim gitarinio picko, gal galit paskolint? Sakau, jo, sure. Daviau picką, o vakare atėjau,
pasilabinau, pasiėmiau jį. Tad sakyčiau, kad atmosfera tarp alternatyvščikų buvo draugiška. Apskritai ta vasara buvo krikštas ugnimi! Visokių žmonių sutraukia Palanga, su visokiais teko susidurti. Kai kurie norėdavo patys pagroti, pavyzdžiui. Tas laikas padėjo įprasti prie grojimo kitiems žmonėms, kas yra beprotiškai svarbu.
Kauno gatves išbandei? Taip, iki susiburiant grupei „Akli“ eidavau į požeminę perėją po Birštono gatve. Ten grodavo ir Regis iš „Flash Voyage“. Kaune gal mažiau buvo dainų prašytojų, kurių Palangoje netrūko. Tiesiog eina, paklauso, jei patinka – įmeta pinigų, nepatinka – neįmeta.
Dar esu grojęs „Gatvės muzikos dienoje“ Vilniuje, buvome su draugu Matu iš mano gimtosios Kretingos, kuris dabar bosu groja grupėje „jautì“. Smagu buvo, ir kai Kaune ji vyksta, būna gerai. Nors ir nebūtinai tavęs žmonės renkasi klausyti, bet gauni galimybę jiems groti.
Pats turi mėgstamų gatvės muzikantų? O gal nemėgsti?
Yra tų, kuriuos nuolat matau, girdžiu, priprantu, bet tada jie dingsta, jų vietą užima nauji. Gal čia kalba nostalgija, bet, man atrodo, prieš karantiną ši scena buvo daug gyvesnė, gal tik dabar ima atsigauti. Na, ir senamiestis tada buvo gyvesnis.
Ar mėgstu? Menas yra gražu. Spontaniškumas yra gražu. Man smagu mieste matyti ir girdėti
kažką įdomesnio. Tai praskaidrina dieną, turtina kultūrą.
Tave ir kitus „Akli“ narius kiekvieną savaitę galima sutikti bare „Hogas“, kur vyksta grupių konkursas. Ar gerai suprantu, kad buvote tarp jo iniciatorių? Man atrodo, kad tokie konkursai – lyg pirmasis žingsnis iš gatvės pakeliui į didžiąją sceną.
Čia Benas Kalinauskas (grupės „Akli“ narys, – red. past.) daugiau papasakotų, tai jo projektukas, bet, taip, aš irgi ten beveik visada būnu. Susirenka labai daug jaunų muzikantų, dauguma kauniečiai. Man tai atrodo svarbu. Patys kaip grupė atėjome iš šios kultūros, susigrojome būtent prie Radijo gamyklos veikusio „Largo“ džemuose. „Flash Voyage“ irgi ten susiėjo. „Largo“ užsidarius, kelerius metus buvo vakuumas, nieko panašaus nevyko, tad „Hoge“ pradėjom rengti panašius džemus. Tai iš jų, aplink tą vietą buriantis muzikiniam ratui, išsivystė grupių konkursas. Kaip ir sakei, jauniems kūrėjams labai svarbu turėti vietą, kurioje gali pasireikšti, atrasti klausytoją, pasikrikštyti.
O kaip susigroja, susieina
į grupę muzikantai? Ar tai kažkas panašaus į meilę iš pirmo žvilgsnio?
Iš pradžių susižavi kito žmogaus
įgūdžiais – pagalvoji, kad norėtum su tokiu groti. Bet nebūtinai visa kita atitiks. „Largo“ džemuose susibūrė daug grupyčių, bent jau mūsų draugų rate, ir jos visos pradėjo tarpusavyje mainytis nariais. Gana daug laiko praėjo, kaip „Detuned Lights“ pragrojome gal dvejus metus, kol į grupę atėjo Benas, kurio soulo ir fanko projektas kaip tik baigėsi. Likome trise, tapome „Akli“.
Kokia bus „Hoge“ dabar vykstančio konkurso baigtis? Koks grand prix? Moi (juokiasi). Kas laimės konkursą, tas laimės įrašą mano studijoje, kur dabar ir sėdime. O pats gražiausias dalykas būtų tai, kad konkurso dėka Kaune atsirastų daugiau kokybiškų grupių.
Jau pokalbio pradžioje aptarėme uždarų erdvių trūkumą, bet su atviromis ar paprasčiau?
„Kaunas 2022“ Vasaros scena Rotušės aikštėje pernai buvo labai geras dalykas. Mūsų vadybininkė Eglė ją kuravo! Šią vasarą net nežinau, ko tikėtis, – matysim. Kažką girdėjau apie naują judesį buvusiame „Ryšių kiemelyje“.
Jei neribotų techniniai ir finansiniai dalykai, kokioje Kauno vietoje norėtum pakoncertuoti?
Turiu tokią svajonę. Norėčiau surengti koncertą priešais Soborą, naktį ar vakare, vasarą, kai šilta, ir kad Soboras būtų apšviestas raudonai, o visa Laisvės alėja būtų skirta publikai. Būtų žiauru.
Kiek įtakos grupės „Akli“ skambesiui turi aplinka?
Viena yra groti tamsiame „Kablyje“, kita – saulės atokaitoje Rotušės aikštėje. Aptariate būsimą nuotaiką prieš lipdami į sceną?
Mes bet kokioje aplinkoje bandome pasirodyti kuo stipriau. Nuolat keičiame kūrinių sąrašą, atsižvelgiame ne tiek į vietą, kurioje grojame, o į tai, ką tądien norime pasakyti ir kaip stipriai norime tai padaryti.
Viena traukos vietų Kaune ieškantiems neturistinio potyrio – vingiuotame dešiniajame Nemuno krante esantys Šančiai. Kelerius metus Vytauto parke gyvavęs baras „O kodėl ne?“ dabar tapo šviežiausiu Kauno geležinkelio stoties kaimynu ir būrius žmonių pas save kviečia būtent Šančiuose. Ten atsidarė ir „Garazhhh“ – patalpos, kuriose renginius reguliariai organizuoja „Kaunas Zoo“. Šio kolektyvo, jei galima
jį taip pavadinti, veiklos mane visuomet intrigavo, tad pažintis su laisvai samdomu plataus spektro menininku Ignu Kavaliausku ir Zebru (vienas iš
pašnekovų panoro likti anonimu, tad pasirinko žvėrelio slapyvardį) šiame gatvės muzikos numeryje pasirodė labai tinkama.
„Jeigu trumpai, tai
„Kaunas Zoo“ – muzikuojančių bendraminčių būrelis, tiesa?“ – pradėjau pokalbį su pašnekovais. Ignas iškart papildė: „Iš tikrųjų tai gana panašu į zoologijos sodą. Tik narvai kitokie – įvairiausios scenos. Į tuos narvus žvėrys lipa daugiau mažiau savo noru – vieni daužo būgnus lyg gorilos, kiti subtiliai spaudinėja mygtukus ir čirpia kaip rojaus paukščiai.“ Esminis
šių bendraminčių noras – plėtoti
Kauno kultūrinį gyvenimą ir prisidėti prie muzikos kultūros plėtros, buriant muzikantus, kūrėjus ir muzikos mėgėjus. „To siekdami organizavome įvairius muzikinius renginius, kurie
sulaukė nemažo susidomėjimo ir paramos“, – rašė Zebrui į užduotus klausimus atsakyti padėjęs, mąstyti mokomas „ChatGPT“ kalbos modelis. Tiksliau, „ChatGPT“ – edukacinė priemonė, kurią „Kaunas Zoo“ nariai naudoja tam, kad galėtų bendrauti su savo bendruomene ir skatinti žmones domėtis kultūra, technologijomis, menais ir mokslu.
Kaip jau minėjau, „Kaunas Zoo“ bazė – „Garazhhh“ patalpos, kuriose vyksta jam sessions, vakarėliai, dirbtuvės ar, tarkim, žurnalo „Baltas kambarys“ pristatymas. „Garaže“ veikia ne viena organizacija. Tai
atvira kultūrinė erdvė, kurioje plėtojamos įvairios kultūrinės veiklos: koncertai, parodos, literatūros vakarai, robotų gaminimas ir panašios.
„Garažas“ – puikus pavyzdys, kaip kultūrinės bendruomenės gali prisidėti prie miesto kultūrinio gyvenimo“, – pridūrė Zebras / „ChatGPT“. Dažnai ten vyksta ir grupių repeticijos, kurios iš esmės yra viešos – prisijungti gali bet kas. „Kartais ten išties vyksta žodžiais sunkiai paaiškinami dalykai“, – reziumavo Ignas.
Svarbu paminėti, kad „Garazhhh“ patalpos atsivėrė tik 2022 metų vasarą, o iki tol, be įprastų nesusipratimų, organizatoriams kildavo problemų dėl erdvių.
„Vienas didžiausių iššūkių buvo rasti tinkamą vietą renginiams. Norėjosi sutalpinti didelį kiekį žmonių ir užtikrinti padorias sąlygas tiek muzikantams, tiek klausytojams. Be to, reikėjo surasti finansavimą, įtikinti potencialius rėmėjus ir užtikrinti saugumą. Po truputį viskas pavyko“, – rašė Zebras / „ChatGPT“.
Besikalbėdama su vienu iš „Kaunas Zoo“ sumanytojų Ignu ir kitu šios bendruomenės bendražygiu, uždaviau man pačiai iki galo neaiškų klausimą: „Ar „Kaunas Zoo“ tapo „Kaunas 3022“?“ Ir gavau labai konkretų atsakymą: „Ne.“ Igno teigimu, „Kaunas 3022“ – tai lyg ateities dabarties organizacija, kuriai pamatai klojami praeityje (paprasti mirtingieji ją vadina dabartimi). O „Kaunas Zoo“ – muzikos grupė, kurioje groja kai kurie „Kaunas 3022“ iniciatyvos nariai. Kalbant
konkrečiau, projektas „Kaunas 3022“ siekia pristatyti Kauno miesto viziją ateities kontekste. Ši iniciatyva kviečia žmones iš visos Lietuvos bei užsienio susipažinti su Kauno kultūriniu gyvenimu, dalyvauti renginiuose, eksperimentuose ir užmegzti naujų ryšių, atrasti bendradarbiavimo galimybių.
„Kaunas Zoo“ nėra tiesiogiai susijęs su šiuo projektu, tačiau būrelis padeda plėsti kultūrinį ir meninį akiratį, kuris atitinka projekto „Kaunas 3022“ viziją.
„Kaunas Zoo“ suorganizavo daugybę renginių, kurie prisidėjo prie minėto kultūros akiračio plėtimo, tačiau, Igno teigimu, ryškiausią įspūdį paliko kiekvienas grojimas prie Soboro. Būtent čia ir yra ta bendruomenė, prisidedanti prie miesto kultūrinio gyvenimo augimo. O
„Kaunas Zoo“ – puikus pavyzdys, parodantis, kad žmonės gali susivienyti siekdami bendrų savo miesto vystymo tikslų.
Gerėjant ir šiltėjant orams, „Kaunas Zoo“ žvėreliai vis dažniau pasklis po miestą – kolektyvą bus galima išgirsti prie Nemuno, Kauno soboro ir kitose Kauno miesto viešose erdvėse. Pavyzdžiui, balandžio 15 dieną kūrybinėse „Garazhhh“ patalpose nusimato bendraminčių „Kaunas Zoo“, „Ignas iš Ignalinos ir Miško Žvėrys“ bei kitų draugų didžėjų susigrojimas, kuriame bus laukiami visi. Be to, kiekvieną paskutinį mėnesio šeštadienį tose pačiose erdvėse vyksta jau minėta vieša grupių repeticija – laukiami visi norintys prisidėti, pasiklausyti ar pašokti kartu. Nepasikuklinkite.
Visose didžiosiose pasaulio kultūrose, pradedant nuo antikos laikų, viešose vietose rengiami pasirodymai už atlygį. Gal išskyrus blogio imperiją, kuri buvo mus okupavusi pusę amžiaus. Visgi pirmoji nepriklausomybės karta šią pasirodymų formą tikrai
įvaldė ir ekonomiškai sunkiais pirmaisiais atkurtos valstybės dešimtmečiais grojo ne tik dėl dėmesio, bet ir dėl pragyvenimo. Dalimi šios nykstančios kultūros yra ir kaunietis Karolis Brežinskas, virpinęs gitaros stygas ne vienoje miesto gatvėje (bei grupėje), o dabar sukauptą patirtį perduodantis jaunajai kartai.
PILNAS
Scenoje, turiu omenyje ne tik salės pakylą, bet ir socialinį ar subkultūrinį judėjimą, esi daugiau nei pusę gyvenimo. Jau 15 metų dažnai groji tiek gatvėje, tiek klubuose, tiek mokyklose. Nuo ko viskas prasidėjo? Vyresniems tai gali pasirodyti keista, bet nuo kompiuterinių žaidimų. Ši industrija ir dabar daro didžiulę įtaką jaunimui, o mums, tuomet gavusiems pirmuosius kompiuterius, buvo stipru. Riedlentės išgyveno savo aukso amžių ir „Tony Hawk’s Pro Skater“ serija buvo šis tas. Apie šio žaidimo garso takelio įtaką galima rasti net dokumentinių apybraižų internete – jis daug kam pakeitė gyvenimą ir parodė kitokią muziką. Pažaidžiau, rodos, 4-ąją dalį, ir pasinėriau į roką bei metalą.
Gaila, neprisimenu pirmojo karto, bet tuo metu tai buvo tikrai populiaru tarp mieste laiką leidžiančių subkultūros atstovų – metalistų ir pankų. Tikriausiai tiesiog pasiėmiau kažkieno gitarą į rankas ir pabandžiau. Gatves tuo metu trindavome didelėmis kompanijomis: vieni pakaitomis grojo, kiti prašė pinigų, treti šalia tiesiog gerai leido laiką.
KAUNAS
Augau sunkiame rajone, Šilainiuose, nepritapau prie vietinės marozų faunos, o muzika padėjo atrasti bendraminčių. Vienas draugas tuomet pardavė išpuoselėtą „World of Warcraft“ paskyrą, už kurią išėjo visas būgnų komplektas. Kažkaip nutiko, kad nutarėme esą trešistai (t. y. thrash metal fanai), ir pradėjome groti. Vėliau paaugliškas trumpas projektas su būsimais grupės „Extravaganza“ nariais, pora metų su „Clockwork Creep“, o galiausiai ir ilgiausiai – kolektyvas „Candee Train“.
Dabar daugiausia dėmesio skiriu sludge grupei „Deprivacija“ ir svarbiausiam savo projektui, kuriame ir groju, ir dainuoju, – „Cats in Grass“.
Grojimas namuose, repetavimas su grupe ir pasirodymas gatvėje – trys labai skirtingi dalykai. Kaip pradėjai pasirodymus praeiviams?
Bet vieną pačių pirmųjų kartų išvežė policija. Neturėjome su draugu nė 16 metų – tą prisimenu, nes baudė ne mus, o tėvus. Sutikome pažįstamas merginas, dažnai grojusias gatvėje, paprašiau gitaros, bet vos po poros akordų atvyko ekipažas. Praeiviai skundėsi šlykščiu draugių elgesiu, bet išvežė mus, nes policininkai netikėjo, kad merginos galėjo nusižengti viešajai tvarkai. Abiejų tėvai gavo po kelis administracinius, nors draugas net groti nemokėjo.
Kaip tuo metu atrodė
ši gatvės muzikantų scena? Ar grojančių buvo daug? Kokias vietas dažniausiai rinkdavotės?
Grojančių buvo daug, gyvenome dar tikrai ne taip gerai, o pinigų norėjosi, nes paauglystėje jų tiesiog nebuvo. Aktyviausiai gatvėse grojo (turbūt) pankai – geriausiai to meto dvasią nusako legendinis ir istorinis vaizdo įrašas „Gatvės muzikantų nuotykiai Kaune“, internete turintis virš 60 tūkstančių peržiūrų. Ten matomas ir Rolas, turbūt vienas žymiausių visų laikų Kauno gatvės muzikantų, dabar gyvenantis užsienyje.
ir būdavo. Pagrojam požeminėje perėjoje ar Vilniaus gatvėje ant akmenų, tuomet, apsipirkę „Aladine“ ar „Riešute“, keliaujam į amfiteatrą ar prie Kauno pilies. Vėliau, išsilaksčius paauglystei, pradėjau groti pragyvenimui.
Kalbant atvirai, tai nebuvo malonus laikas. Jautėsi susvetimėjimas, tikrai nebuvo vienybės, visi turėjo savo roles. Retai kooperuodavomės. Nuotaiką neblogai nusakytų angliškas posakis „crabs in a barrel“ (krabai statinėje), kai visi šiek tiek lipa vienas kitam per galvą.
Ar pasirodymams gatvėje ruošiesi? Ar dėlioji kokį specialų repertuarą, kad labiau įtiktum žmonėms? Ar yra kažkokia gatvės performerių metodologija, kaip per tą patį laiką uždirbti daugiau? Gitaros grojimo techniką neblogai įvaldžiau dar paauglystėje, vėliau baigiau Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją ir Vilniaus kolegijos Menų fakultetą, todėl dažniausiai tiesiog improvizuodavau, žaisdavau motyvais. Iki pernai nemokėjau, arba bijojau, dainuoti, todėl ir to nedariau. Be to, visuomet būdavau vienas, niekuomet komandoje neturėjau vadinamųjų trešėjų – žmonių, prašančių pinigų iš praeivių. Visuomet palikdavau erdvės, nespausdavau ir leisdavau praeiviams patiems nuspręsti, nori jie mane paremti ar nenori.
Yra toks stereotipas, turbūt teisingas, kad menininkai (ir muzikantai) dažnai jaučia didelį finansinį nesaugumą. Nekalbant apie koncertinę ar akademinę veiklą – galbūt grojimas gatvėje yra neblogas būdas užsidirbti?
Jeigu tai tampa pagrindiniu pajamų šaltiniu – juodas darbas. Turi labai mylėti muziką, turėti daug praktikos, kad nepavargtum. Baigęs kolegiją nežinojau, ką noriu veikti, be grojimo nelabai ką daugiau išmokau, dirbti bet ko nenorėjau, todėl daug laiko leisdavau gatvėse. Pragyvenau, bet turtų nesusikroviau, galiausiai tapau mokytoju. Turėjau savo vietelę prie Nacionalinio Kauno dramos teatro, ten dažniausiai stovėdavau su elektrine gitara ir nedideliu stiprintuvėliu. Daug kas čia, kaip ir koncertinėje scenoje, priklauso ne tik nuo technikos, bet ir nuo charizmos, gebėjimo pritraukti dėmesį, o ir šou elementų. Pramogų verslas.
Ar yra buvę konfliktų, keistų nutikimų ar kuriozinių situacijų? Ar dažnai, kaip jau minėjai, sutrukdo teisėsauga? Nebuvai apvogtas?
Visko yra buvę. Konfliktinių situacijų niekuomet nenoriu eskaluoti, todėl greitai pasišalinu. Grodamas gatvėje išmokau pastovėt už save, nes yra buvę ir beveik muštynių. Kokie marozėliai šiaip sau prisikabindavo, sykį bandė stipreką pavogti, o ir girti užsieniečiai prisikabina, pasistumdymų yra buvę. Bet tai ekscesai, o ne rutininiai atvejai.
Su kaimynais irgi pasitaiko incidentų, tikrai grodavome per ramybės valandas. Visgi vienetai, o ir mąstantis esu: jeigu kam nors keliu diskomfortą – tiesiog išeinu.
Vienas specifinis incidentas įsiminė: prieš kelerius metus grojome prie kavinės „Višta puode“ su
žinomu Kauno būgnininku
Arūnu Perioku. Atėjo labai įkyri girta mergina, prašė skalambinti jai patinkančius kūrinius, daug šnekėjo ir trukdė, ilgai klausėsi. Galiausiai ateina kaimynas, prašo baigti, vaikai neužmiega. Mes be pykčių sutikom, užgesinom viską, o mūsų klausytoja pradėjo šakotis, pyktis su kaimynu, neprašyta neva užstojo mus. Ir galiausiai paklausė, ar tik jis ne mentas, kad čia aiškina, kaip kam gyventi. Šiam tikrai maloniam žmogui trūko kantrybė, pasirodo jis iš tiesų buvo policijos pareigūnas, ir mergina buvo išvežta į komisariatą.
Groji ne tik Kaune, Vilniuje, bet ir Europoje. Kaip kitų šalių kultūra? Ar pavyksta gatvės pasirodymų metu surinktomis lėšomis padengti kelionių išlaidas? Kurį laiką Vilniaus g. požeminėje perėjoje grojome su teksasiečiu, kuris mane įkvėpė pakeliauti. Pernai ryžausi kelionei per Lietuvą, Lenkiją, Čekiją, Austriją, Slovėniją ir Vokietiją. Sakyčiau, grodamas padengiau apie 80 procentų kelionės išlaidų, daugiausia nakvynes ir maistą.
Varšuva – tragedija, jie nesupranta ir nepagauna buskinimo arba aš kažkur labai ne ten papuoliau. Praha vėliau pataisė nuotaiką. Slovėnijoje buvo tiesiog nuostabu. Tiek dėl žmonių reakcijų, tiek finansiškai. Apie visas šias vietas daug skaičiau prieš kelionę „Hitchiker’s Wiki“ ir po visko buvau nustebęs, kaip tiksliai internetas yra viską aprašęs. Rekomenduoju.
Na, o viską vainikavo Berlynas, kur gal daug negrojau, bet susitikau su vienu iš savo mylimiausių
kūrėjų. Paulą Anthony Romero, žaidimų serijos „Heroes of Might and Magic“ kompozitorių, sekiau socialiniuose tinkluose, esu prašęs jo natų. Būdamas Berlyne pamačiau, kad jis irgi čia, nors gyvena JAV. Juokais parašiau. Ryte jau pusryčiavome drauge „Kempinski“ viešbučio restorane, pats pasiūlė susitikti ir padiskutuoti apie muziką. Nuostabi patirtis.
Artėja vasara, jau planuoju naują maršrutą. Toks mėnuo kelyje grojant gatvėse taps kasmete tradicija.
Kaip keičiasi gatvės muzikantų gyvenimas pastaruoju metu? Ar jaučiamas aktyvėjimas, o gal kaip tik – merdėjimas? Kokia laukia ateitis?
Bent Kaune tai tikrai jaučiamas ramesnis periodas. Nestebina, nes ir grupių Kaune nedaugėja: kartais juokiamės, kad be „Luctus“, „Flash Voyage“ ir „Akli“ nėra nieko. Mūsų karta, tie pirmieji 90-ųjų vaikai, tikrai aktyviau grojo. Bet čia turbūt susiję ir su globalesniais dalykais, ypač subkultūrų nykimu.
Grojimas gatvėje keičia savo atspalvį, o tai labiausiai lemia grynųjų pinigų perkėlimas į naująją hiperrealybę. Dabar jau dažniau pamatysi, kad grojama nebe dėl finansinių paskatų, o dėl rinkodarinių, dėl dėmesio, atpažįstamumo. Visi susirašę savo socialinių tinklų nuorodas. Alternatyvos čia nėra, nebent ateityje visi pradėsime kortelių aparatus nešiotis.
Neseniai Kauno menininkų namų vadove tapusi Simona Savickaitė gerai pažįstama tiems, kurie tarp „Kaunas 2022“ atradimų yra pasižymėję naujas miesto tradicijas. Tai – gegužės pabaigoje, pasitinkant Kauno gimtadienį, Laisvės alėją ilgu vakarienės stalu paverčianti Kiemų šventė, karantino nuobodulį nuspalvinęs projektas „Kultūra į kiemus“, „Fluxus“ festivalis. Juos Simona rengė su kolegomis ir Kauno bendruomenėmis, juos, kaip ir miestiečius prie vandens artinančią iniciatyvą „Švęskime upę“, ji atsinešė kraityje į naująją darbovietę. Taigi plečiama KMN programa, kurioje – daug dėmesio šiuolaikinėms literatūros formoms, kitoms įvairių menų išraiškoms, sintezei, tyrimams, edukacijai.
Ankstyvą rytą Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektuotoje viloje Simona mane pasitiko drauge su dar jauna ir labai smalsia šunyte Spurga – rodosi, ir pati įstaiga, ir čia tęsiamos bei kuriamos tradicijos išties atviros visiems. KMN skaitykloje, kurioje pakanka ir vietų dirbti, ir knygų, žurnalų, muzikos įrašų įkvėpimui, kaisdama arbatą naujoji kolektyvo vadovė išduoda, kad anksčiau daugiau dirbo projektiniu principu, taigi žmonės susiburdavo ir išsiskirstydavo, o dabar įdomu įgyti naujų įgūdžių palaikant komandą, kuri jau turi savų tradicijų.
Simona kilusi iš Mažeikių, kurį laiką gyveno Vilniuje, tuomet Kaune darbavosi renginių organizavimo įmonėje, kol galiausiai su draugu metams išvyko į Aziją. Grįžusi sau pasakė, kad nori mažiau komercijos, daugiau bendruomeniškumo. Užpildė bendruomenių agentus būrusios „Kaunas 2022“ programos „Fluxus Labas!“ anketą ir taip pamažu įsisuko į veiklas.
Simona, ar pameni savo pirmą įspūdį apie KMN? Tai buvo industrinės kultūros platformos MATTERS renginiai. Lankiausi gal trijuose šiuolaikinės muzikos koncertuose ir galvojau: vau, šitoj erdvėj prasiplečia galvos horizontai, čia gali tapti atviresnis, tolerantiškesnis, labiau priimantis. Nieko panašaus nebuvau mačiusi ar girdėjusi.
Tad KMN mano galvoje ir tapo erdve, kurioje viskas kiek kitaip, nei visuomenėje vyraujantis standartas. Šią vertybę noriu išlaikyti – čia turi būti erdvė ateiti ir drąsiai kurti.
Atrodo, iš „Kaunas 2022“ paveldėti nauji projektai dera su tokiais KMN kuruojamais įvykiais kaip Putvinskio gatvės diena ir Kauno kultūros mugė. Visą šiltąjį sezoną užpildysite veiklomis po atviru dangumi?
Sezoną įrėmins du labai intensyvūs mūsų komandai ir miestui savaitgaliai. Gegužės 26 d. laukia Kiemų šventė, gegužės 27 d. – Putvinskio gatvės diena ir „Švęskime upę“. Rugsėjo 9 d. – „Fluxus“ festivalis, tą patį savaitgalį – Kauno kultūros mugė. Tikiuosi, netrukus prie rudens pradžios programos prijungsime ir jau tradicinį kariliono festivalį.
O kaip „Kultūra į kiemus“? Karantino metu įdomių, aktualių menininkų pasirodymus pro langus, iš balkonų stebėję Kauno ir Kauno rajono gyventojai netruko susidomėjimą šiuo projektu perduoti ir kitiems, pernai pati atradau ne vieną skambų savo ir kitų miesto mikrorajonų kiemą. Kur reikės eiti šiemet? Dar nenusprendėm! Tikriausiai į miesto kiemus grįšime po „Kiemų šventės“, kuri taps muzikos ir kaimynystės mieste sezono startu.
Pasiteiravimų „O gali pas mane į kiemą atvažiuoti koncertas?“ tikrai daug. Todėl (gal jau balandį) planuojame skelbti atvirą kvietimą gyventojų bendruomenėms, jos turės sumanyti, kaipgi privilioti projektą į kiemą, pristatyti savo šventės koncepciją, kurią mes papildytume. Na, kad visi susitiktų, pavakarieniautų po atviru dangumi ir kartu pasimėgautų kultūra.
Dažnai tenka užsukti į KMN ir esu pastebėjusi, kad kiekvienas komandos narys turi savo „arkliuką“, sritį, kuri jiems rūpi, jaudina ne tik profesine prasme, bet ir asmeniškai. O koks tavasis „arkliukas“?
Pamenu, viename bendruomenių renginių vieniša senjorė susipažino su kita panašaus amžiaus moterimi. Nuo to laiko jos visada visur eidavo kartu. Toks pokytis, labai nedidelis, yra tai, dėl ko dirbu su bendruomenėmis. Apskritai gražu, kai žmonės randa prasmę. Pamenu, didžiajame „Fluxus“ festivalyje pernai rudenį, kai pasirodymus Parodos kalno papėdėje rengė visos bendruomenės, daug žmonių išvis pirmąkart lipo ant scenos: kojos dreba, viskas baisu, bet jie tikrai tą vakarą atsimins kaip vieną ryškiausių metų, o gal ir gyvenimo įvykių.
Kai žmonės vartys šį žurnalo numerį, iki Kiemų šventės bus likęs daugiau nei mėnuo. Turbūt niekada nepamiršiu pernykštės, didžiosios, kai koncertavo, atrodo,
kiekviena Laisvės alėjos trinkelė, o džiaugsmas tryško iš gazonų. Kiek tuomet buvo koncertų ir kitų pasirodymų?
Gal net visas šimtas! Šiemet – žiūrėsime. Prie šventės komandos prisijungia
„Kaunas 2022“ jaunimo programos atstovė Vaiva, klaipėdietė Aurelija – jos labai užsidegusios. Aš pati prisidėsiu mažiau, turiu daug naujų darbų ir pareigų. Neabejoju, kad net ir su mažesniu biudžetu jos užkurs smagų festivalį, nes bendruomenės, kultūros įstaigos, menininkai nuoširdžiai tiki šiuo renginiu.
Pernai jau niekas nedvejojo, ar verta dalyvauti, nors 2019 m. teko įtikinėti. „Oi, čia ne ta erdvė, mes nepratę gatvėje, mums reikia ypatingos aparatūros.“ Matyt, iš šono pamačius, kaip viskas iš tiesų paprasta ir koks grįžtamasis ryšys, apsispręsti lengviau.
Kas tau pačiai šioje šventėje iš muzikinių pasirodymų labiausiai įsiminę?
Man labai patiko koncertai balkonuose, daug pastangų reikėjo tai suderinti. Dar prisimenu gitaristo Roko Jurkaus koncertą. Na, ir karantininį pavasarį, kai Kauno miesto simfoninio orkestro kvartetas koncertavo prie savivaldybės. Susirinko gal 30 žmonių, ne tokia didelė auditorija, bet buvo taip gera stebėti, kaip jie tiesiog geria tą muziką į save, kaip muzikos energija keliauja iki sielų, pildo jas gėriu. O žaviausia – pamatyti, išgirsti miesto įvairialypiškumą. Kiekvienas randa tai, kas patinka, ko norisi. Ir net didžiausių skeptikų širdis Kiemų šventė suminkština.
Įvairūs menininkai dalyvauja akcijoje „Spalvinam Ukrainai“ – jų sukurti plakatai spausdinami „Hands on Press“ ir parduodami internetu, visos surinktos lėšos pervedamos organizacijai „Blue/Yellow“. Šio plakato autorė – Beatričė Gruzdytė. Įsigykite: handsonpress.lt/shop
BALANDĮ SUINTENSYVĖJA IDĖJŲ, GARSŲ, VAIZDŲ
KULTŪROS LAUKAS JAUTRIAI REAGUOJA Į KARĄ
UKRAINOJE. RENGINIAI, SKELBIAMI ŠIAME
APYTAKA MIESTE. NET EIDAMI IŠ RENGINIO Į RENGINĮ,
KALENDORIUJE, GALI BŪTI PERKELTI AR ADAPTUOTI
TIKĖTINA, PAKLIŪSITE DAR Į KOKĮ KULTŪRINĮ NUOTYKĮ!
Į PALAIKYMO AKCIJAS. AKTUALIĄ INFORMACIJĄ
DAR DAUGIAU JŲ, KAUNE VYKSTANČIŲ KIEKVIENĄ
RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME
DIENĄ, KVIEČIAME IEŠKOTI NUOLAT ATNAUJINAMAME
INTERNETINIAME KALENDORIUJE:
KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT
KULTURA.KAUNAS.LT
Iki
A. ir P. Galaunių namai, Vydūno al. 2
Iki 08 27
Paroda „Kartūno kodas“
Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16
Aušros Andziulytės akvarelė
Dvi menininkės, dailininkės, tapytojos, abi gyvenančios Kaune, abiejų kūrybinės dirbtuvės Šančiuose, ilgą laiką buvo kolegės Kauno Antano Martinaičio dailės mokykloje, abi daugelį metų lieja akvarelę ir abiejų akvarelėse yra paralelių. Ši dviguba solo akvarelių paroda – jau antroji tuo pačiu pavadinimu.
Verpėja, 1976 m. V. Stanionio nuotr.
Paroda siekia atkoduoti Alytaus medvilnės kombinato palikimą ir šį kodą sugrąžinti miestui kaip svarbų savasties genomą. Parodos fokuse – Alytaus medvilnės kombinato dailininkės, jų sukurtų audinių projektai ir pavyzdžiai, gamyklos audinių katalogai – margos raštų enciklopedijos, galinčios atkurti monochrominių vaikystės ir jaunystės fotografijų spalvas, sugrąžinti prisiminimus apie gėlėtas sukneles ar vaikystės miego patalus. Drauge su margaspalvių audinių istorija „Kartūno kodas“ sugrąžina dar margesnius buvusių darbuotojų prisiminimus.
Parodos kuratorė – Gintarė Markevičienė-Žaltė, koordinatorė – bendruomenių platformos „Mažosios istorijos“ įkūrėja Auksė Petrulienė.
Kino teatrai
Tai Mariupolyje nužudyto lietuvių režisieriaus Manto Kvedaravičiaus ir jo kūną į gimtinę parvežusios Hannos Bilobrovos dokumentinis filmas, kurio premjera įvyko Kanų kino festivalyje.
Žinote, kas Mariupolyje buvo visiškai neįtikėtina? Niekas nebijojo mirties, nors ir manė, kad bijo. Mirtis jau buvo čia ir kiekvienas norėjo mirti prasmingai. Žmonės padėjo vienas kitam net rizikuodami gyvybe. Jie rūkė lauke ir šnekučiavosi net krintant bomboms. Pinigai nebeegzistavo, nes gyvenimas tapo per trumpas, kad apie juos galvotum. Visi buvo patenkinti tuo, ką turėjo, tapdami geresne savo pačių versija; nebuvo nei praeities, nei ateities, smerkimo, dviprasmybių! Tai buvo rojus pragare. Susiliečiantys trapūs drugelio sparnai. Mirties tikrosios vertės kvapas. Toks ten buvo gyvenimas.
Kino teatrai
Kadras iš filmo
Šis Emanuele Crialese kūrinys tapo vienu žiūroviškiausių „Kino pavasario“ filmų. Aštunto dešimtmečio Roma. Klara (Penélope Cruz) ir jos vyras nebemyli vienas kito, bet nedrįsta žengti skyrybų keliu. Klara, prislėgta ir nusivylusi, susitelkia į tris savo vaikus. Ypač svarbus jai santykis su vyriausiuoju, kuris jaučiasi gimęs ne savo kūne. Nepaisydama aplinkinių nuomonės, Klara vaikams perduoda vertybes ir pasaulį tokį, kokį mato ji, – kupiną fantazijų, džiaugsmo, žaidimo ir laisvės. Net jei tai dar labiau skaldo šeimą...
04 01–04 29
Paroda „Vytautas
Kernagis
fotografijose“
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18
Lietuvos spaudos fotografų inicijuota paroda „Vytautas Kernagis fotografijose“ sulaukė nepaprastai didelio susidomėjimo ir jau ne vienerius metus keliauja po Lietuvą.
Ekspozicijoje daugiau kaip 40 reikšmingų bet ne visada plačiajai auditorijai regėtų
Vytauto Kernagio gyvenimo akimirkų, kurias užfiksavo Lietuvos spaudos fotografai. Spalvotos ir juodai baltos nuotraukos atskleidžia šios unikalios asmenybės gyvenimo įvairovę bei spalvas nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atgavimo iki Maestro mirties 2008 metais. Fotografijose galime pamatyti ne tik Vytauto, bet ir Lietuvos valstybės istoriją.
Antradienis, 04 04, 19:00
International Open Mic / Tarptautinis
atviras mikrofonas
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1
Poetry poesía puoezėjė поезії poezja şiir dzeja कविता helbeste شاعری
Kviečiame į Tarptautinį atviro mikrofono vakarą pasidalinti ir pasimėgauti mėgstama literatūra anglų ir kitomis užsienio kalbomis. Ar turite mėgstamą eilėraštį ispanų, turkų, farsi, ukrainiečių ar net suahilių kalbomis? Žodžiai atgyja juos tariant gimtąja kalba, o mes norime paragauti jūsų vaikystės prisiminimų saldumo, įsivaizduoti miesto kraštovaizdį ir patirti jūsų kelionę per poeziją.
Trečiadienis, 04 05, 18:00
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Ketvirtadienis, 04 06, 14:00
Penktadienis, 04 07, 14:00
Šeštadienis, 04 08, 14:00
Premjera. Spektaklis „Taisykla“
Nacionalinis Kauno dramos
teatras, Laisvės al. 71
Net ir trumpiausia ar tyliausia istorija nusipelno būti išgirsta. Būtent apie tokias istorijas bibliotekoje kalbės knygos „Pirštų galiukais“ autorius Benas Bėrantas. Renginio metu rašytojas skaitys savo kūrybą, dalinsis jos atsiradimo užkulisiais ir pasakos apie savo profesinį kelią, kuris iš visų pusių veda prie knygų.
„Pirštų galiukais“ – trylika metų brandintos trumpos istorijos. Jose užfiksuotos jausenos, kurios gali būti nematomos plika akimi, bet išgyvenamos iki širdies gelmių ar neuronų galų. Šie pasakojimai romantiški, nostalgiški, sapniški ir tuo pat metu tokie, kurie ne vienam gali pasirodyti artimi.
nuotr. Spektaklis paaugliams gimė įkvėptas kultinio
1985 metų amerikiečių filmo „Pusryčių klubas“. Režisierius Augustas Gornatkevičius su kūrybine komanda ir jaunais
Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriais sukūrė originalią versiją, kurioje penki paaugliai mėgina surasti atsakymus į jiems rūpimus klausimus. Mokyklos rūsys virsta siurrealistine erdve, kurioje klaidžioja sapnai, autoritetai, veikėjai iš vaikystės pasakų ar skaitytų knygų.
Trečiadienis, 04 12 / 04 26, 18:00
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1
04 12–04 13
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1
Skenografija – tikrovės iliuzijos kūrimas. Tai vizualusis menas, kuris suteikia galimybę kurti fotografinius kadrus be fotoaparato, skatina praplėsti savo kūrybinio mąstymo ribas.
Kūrybinių dirbtuvių, kurias ves menininkė Armanda Klimavičiūtė, metu susipažinsite su skenografijos pavyzdžiais, skenuosite gyvus ir džiovintus augalus. Bus daug eksperimentų ir netikėtų rezultatų.
Kauno menininkų namuose vykstanti paroda „Pirmiausia veiksmas buvo!“ papildo Balstogėje pradėtą pasakojimą naujai rašoma anarchistinių judėjimų Lietuvoje istorija. Atverdama archyvus, ši istorija įsupa parodą į pokalbį apie radikalių kolektyvinių ir asmeninių naratyvų rašymo bei skaitymo būdus, apie pasipriešinimo dominuojančioms galioms ir jų reprezentacijos formoms (ne)galimybes, apie kasdienybės paraščių nelygumus. Diskursyvioje renginių programoje laukia pokalbis apie pasipriešinimo istorijų rašymo ir tyrinėjimo patirtis, ekskursija po parodą ir proginė vakarienė socialiniame centre „Emma“.
Parodos dalyviai: Anastasia
Sosunova, Agnė Jokšė, Anton Karyuk, Naglis Kristijonas Zakaras, Goda Palekaitė ir Adomas Palekas, Iza Tarasewicz, Liliana Zeic, Gardino archyvo nežinomas autorius.
Ketvirtadienis, 04 13, 18:00
Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5
VDU Kamerinio orkestro nuotr.
Šiame pavasariškame VDU Kamerinio orkestro koncerte klausytojai turės progą išvysti visiems puikiai pažįstamą pianistą Alexanderį Paley ne tik solisto, bet ir dirigento amplua. Jau trečius metus dėstantis Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje profesorius pristatys ir talentingiausius savo studentus, grojančius ypatingo tikslumo ir savitos artikuliacijos reikalaujančius J. S. Bacho klavyrinius koncertus. Taip pat programoje – W. A. Mozarto koncertas Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 13.
Antradienis, 04 18, 15:00
Kauno kultūros centras, Vytauto pr. 79
Kadras iš Tito Lauciaus filmo „Šeima“
Programoje, kuri parengta kino kuravimo dirbtuvėse senjorams
„Kino kelionės“ – Karolio Kaupinio, Jorūnės Greičiūtės, Karolinos Nadzeikaitės, Tito Lauciaus, Audriaus Antanavičiaus trumpukai. Filmus atveža lietuviškų trumpametražių filmų agentūra
„Lithuanian Shorts“.
kas neišeitų“
Antradienis, 04 18, 18:00
Spektaklis „Dreamworks“
Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A
Antradienis, 04 18, 19:00
Lietuvos kino klasika
bibliotekoje. Filmas
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Remio Ščerbausko nuotr.
Ivano Vyrypajevo pjesė satyriškai pašiepia pseudodvasingumą ir vartotojišką kultūrą. Sudėtingi personažai prie viskio taurelės smagiai šnekasi apie abstrakčius dalykus tokius kaip dvasinės praktikos, nirvana ir geresnis pasaulis, bet tuo pačiu nesprendžia realių čia ir dabar esančių problemų – nenarplioja painių santykių ir intrigų verpetų, kurie juos supa.
2017 m. režisierius Agnius Jankevičius už spektaklio režisūrą pelnė „Fortūnos“ statulėlę.
Bibliotekoje – debiutinis režisieriaus Raimundo Banionio vaidybinis filmas, kurio pagrindinės herojės abiturientės Rūta (akt. Eleonora Koriznaitė), Auksė (akt. Ingeborga Dapkūnaitė) ir Kauno politechnikos instituto studentas Linas (akt. Saulius Balandis) susipažįsta Kauno lauko kavinėje. Tarp svajojančios tapti zoologe Rūtos ir Lino užsimezga artimi jausmai, ir jie pradeda leisti laiką kartu su bičiuliais. Kiekvienas šioje „šutvėje“, kaip jie patys save vadina, turi savų problemų. Filme atskleidžiama
jaunų žmonių nuotaika ir jausmai, jaunosios kartos siekis kovoti dėl nepriklausomybės ir laisvės patirti ir kurti savo gyvenimus taip, kaip norisi jiems.
„Mano mažytė žmona“
Ketvirtadienis, 04 20, 18:00
Ciklas „Kraupios istorijos“: filmas
„Peteliškė“ (Leptirica).
„Romuva“, Laisvės al. 54
Ketvirtadienis, 04 20, 18:00 Susitikimas su Neringa Rekašiūte
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Renginys skirtas Kultūros dienai. Menininkė pristatys savo terapinės poezijos knygą „How to Swim Through Pain“, kviečiančią leistis į nepaprastai atvirą, nuogą, kartais skausmingą, tačiau visada išlaisvinantį susidūrimą su savimi. Iliustruotos nuogo kūno fotografijomis, poemos šioje knygoje veda per sudėtingą autorės gyvenimo tarpsnį, kuriame ji atrado gydančią poezijos galią, padedančią į paviršių ištraukti didžiausius vidinius lobius.
Neringa Rekašiūtė – politikos mokslų magistrė, tekstų autorė, nuogo kūno fotografė, socialinių projektų, tarp jų ir žymiojo „Swimming Through / Išplaukti“ autorė. „How to Swim Through Pain“ yra pirmoji autorės poezijos ir fotografijos knyga.
Kauno kino centras „Romuva“ kartu su Nacionaliniu
M. K. Čiurlionio dailės muziejumi, Adomo Mickevičiaus institutu ir Lenkijos institutu Vilniuje kviečia žiūrovus į žanrinio kino filmų ciklą. Specialiai atrinkti penkių filmų seansai lydi muziejuje eksponuojamą parodą „Kraupios istorijos: Aleksandra Waliszewska ir Rytų bei Šiaurės Europos simbolizmas“.
Šįkart ekrane – pirmas jugoslavų siaubo filmas, kultinis kūrinys, priskiriamas folk horror žanrui. Tai Savos Savanovičiaus, garsiausio Balkanų vampyro, istorija, tiksliau, Đorđės Kadijevićiaus režisuota Milovano Glišićiaus romano adaptacija, kurioje gausu folkloro detalių.
Penktadienis, 04 21, 18:00
filharmonija, L. Sapiegos g. 5
Šį vakarą Kauno miesto simfoninis orkestras dedikuoja ukrainiečių tautai ir jų kovoms už Ukrainos laisvę. Klausytojų lauks ukrainiečių akordeono virtuozo ir kompozitoriaus Volodimiro Zubitskio simfonijos „Ukraina (Mano žemė)“ pasaulinė premjera. Antroje koncerto dalyje skambės prieš keletą metų mus palikusio unikalaus kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo kūriniai.
Kaunas
Festivaliu virtusi vakarėlių tradicija
šįkart užims dar vieną industrinio Kauno paveldo objektą. Techno ir kiti elektroniniai garsai iš Amsterdamo, Briuselio, Čikagos, žinoma, ir Lietuvos. „Fabriko skliautuose vėl laukia tikras filmas su netikėtomis situacijomis, atomazgomis ir kulminacijomis, kurių pagrindinis veikėjas visada esi tu“, – žada organizatoriai, tikslią renginio vietą atskleisiantys jam artėjant.
Naujos ir tradicinės vietos, gerai pažįstami ir ką tik pamilti vardai, miestą užliejantys džiazo garsai – taip, tai „Kaunas Jazz“. Šiemet programoje – pirmą sykį mūsų šalyje koncertuosianti britų vokalistė Zara McFarlane, vienas garsiausių pasaulio
džiazo dainininkų Kurtas Ellingas, speciali Skirmanto Sasnausko, Vitos Rusaitytės ir Arno Mikalkėno programa Kauno choralinėje
sinagogoje, lenkai Judyta Pisarzcyk ir pianisto Pawelo Kaczmarczyko trio, latviai „Very Cool People“ ir daug kitų nuostabių progų pasinerti į muziką.
„Už laisvę Ukrainai“ Kauno valstybinėZara McFarlane archyvo nuotr.
Antradienis, 04 25, 18:00
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Trečiadienis, 04 26, 18:00
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Istorikai Valdemaras Klumbys ir Tomas Vaiseta įžengė į teritoriją, kurioje lyg ir nieko neturėjo rasti – juk iki šiol vyrauja įsitikinimas, kad seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje tarsi neegzistavo. Tačiau jie skaitytojams ir skaitytojoms prieš akis atveria netikėtai įvairią ir dinamišką seksualumo kultūrą. Autoriai, remdamiesi spauda, dienoraščiais, atsiminimais, archyvais ir interviu, nagrinėja temą trimis pjūviais: per viešai publikuotus vaizdus, lytinio švietimo ir seksualinės tematikos tekstus ir visuomenės elgseną. Jie teigia, kad sovietmečiu valdė meilės diktatūra, kuriai pavyko nuslopinti prasidėjusią seksualinę kultūros revoliuciją, bet tuomet ši virto seksualiniu pilietiniu karu.
Tai – turbūt pirmoji mokslinė knyga Lietuvoje, paženklinta S raide. Ji nominuota „Metų knygos rinkimuose 2022“ publicistikos ir dokumentikos kategorijoje. Renginys skirtas Nacionalinei Lietuvos bibliotekų savaitei.
Knygoje aprašoma jauniausios Žygimanto Augusto sesers Kotrynos Jogailaitės gyvenimo ir meilės istorija, primenanti Holivudo nuotykių trilerį, nuožmiuosius „Sostų karus“ ir sukrečiamą melodramą. Pristatymas Kaune – neatsitiktinis, kadangi šiame mieste vyko labai svarbūs Žygimanto Augusto ir Jono Vazos derybiniai pokalbiai, šaltiniuose minima Kauno pilis ir Rotušė, taip pat yra daug įdomių ir net pikantiškų detalių, aprašytų švediškose ir lenkiškose kronikose, netilpusių į knygą, bet vertų atskiro aptarimo. Knygos autorė tikra, kad kauniečiams būtų įdomu išgirsti apie šią užmirštą jų miesto istorijos dalį.
Renginys skirtas Skandinavijos dienoms.
Knygos „Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje“
Ilonos Skujaitės romano „Karo nuotaka“
Trečiadienis, 04 26, 17:30
Virginijos Rimkuvienės
knygos „Man 50. Ir aš vis dar gyva“ pristatymas
Kauno Vinco Kudirkos viešosios
bibliotekos Aleksoto padalinys, Veiverių g. 43
Penktadienis, 04 28, 17:30
Matulionis. Laiškai“
pristatymas
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Panemunės padalinys, Vaidoto g. 115
Peržengusios 50 metų ribą, esame priverstos spręsti išties globalias dilemas. Atsakymų į jas ir ieško knygos herojės – žurnalistė Kristina, verslininkė Silva, turtingo vyro žmona Klaudija ir bibliotekininkė Laima. Deja, nėra beveik nė vienos temos, dėl kurios jų nuomonės sutaptų. Drąsiai ir atvirai jos pasakoja savo patirtis, traukia viena kitą per dantį, o atsidūrusios aklavietėje pasitelkia į pagalbą įvairių sričių specialistus: gydytojus, psichologus, sporto trenerius ir stilistus.
Renginys skirtas Nacionalinei Lietuvos bibliotekų savaitei.
Vygaudo Juozaičio nuotr.
Vyskupo Teofiliaus Matulionio laiškų knyga – antroji iš šiam Lietuvos palaimintajam skirto leidinių ciklo, kurį organizuoja palaimintojo Teofiliaus Matulionio labdaros ir paramos fondas.
Sovietų sąjungos kalėjimuose, areštinėse, KGB rūsiuose, nuteistųjų paskirstymo punktuose vyskupas Teofilius praleido apie 16 metų. Kalėjimų laiškai iš Oršos, Vladimiro centralo ir Mordovijos invalidų
namų sudaro šio epistolinio leidinio pagrindą. Vyskupo Teofiliaus rašytinis palikimas kupinas tikėjimo Dievu ir broliškos šilumos, labai žmogiškas, plačių interesų, jautrių pastabų.
Dalyvaus leidinio sudarytojas
Vaidotas Žukas ir disidentas, publicistas Julius Sasnauskas OFM.
Šeštadienis, 04 29, 12:00
Marcinkevičiumi
Kauno Vinco Kudirkos viešosios
bibliotekos Vaikų literatūros skyrius, V. Krėvės pr. 97A
Sekmadienis, 04 30, 18:00
Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91
Siaubingai linksma istorija, kuri jau užkariavo močiučių ir jų mylimų anūkėlių širdis, „Superbobutės“ įtraukia net ir tuos vaikus, kurie teigia, kad nemėgsta skaityti. Ji kupina smagių juokelių, rimtų netikėtumų, veiksmo ir nenumatytų istorijos vingių. Knyga yra gausiai iliustruota (nei vieno puslapio be piešinio!), privers nusišypsoti net ir didžiausius paniurėlius ir tikrai atitrauks vaikus nuo išmaniųjų telefonų.
Renginyje laukia ne tik pačios juokingiausios istorijos, bet ir kūrybinės dirbtuvės. Renginys skirtas Nacionalinei Lietuvos bibliotekų savaitei.
Operetė „Balius Savojoje“ – ryškus vėlyvosios Berlyno operetės-reviu pavyzdys. Ši operetė pelnė kompozitoriui Paului Abrahamui tarptautinę šlovę, ne kartą buvo ekranizuota. Jos tema kiek primena garsiąją J. Strausso operetę „Šikšnosparnis“, ir žavi tiek pat šmaikščia intriga, žavesio neprarandančia melodika, o ypač nesenstančia retro stilistika. Alfred Grünwald ir Fritz Löhner-Beda libretą vertė Gintaras Patackas, režisierius – Andrius Žiurauskas, dirigentas – Jonas Janulevičius.
kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt
Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1
MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE (PLATINAMAS NEMOKAMAI)
AUTORIAI: Algirdas Šapoka, Artūras Bulota, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Daina Dubauskaitė, Donatas Stankevičius, Emilija Visockaitė, Monika Balčiauskaitė, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Rita Dočkuvienė, Simona Visockytė.
