Kartais mūsų paklausia: o kaip sugalvojate vis naują temą kiekvieną mėnesį? Mes negalvojame – pačios ateina, iš pradžių vos krebžda kažkur paausy, tada pradeda įkyriau zirzti, šiuo jausmu pasidaliname tarpusavyje, o galiausiai galvose suskamba ištisa klausimų, į kuriuos jau reikia mėginti atsakinėti, simfonija, ir žmonių, kurie gali padėti tai padaryti, choras.
Taip ir šįkart. Metų pabaigoje dalyvavome naujoje patyriminėje ekskursijoje Sugiharos namuose, kurią vedė dr. Linas Venclauskas – jo mintys, pasvarstymai apie japonų diplomato ir kitų asmenų etinius pasirinkimus ir jų kainą liko užantyje. Knygyne išvydus naują jo knygą beliko ją čiupti, skaityti ir skambinti Linui, tartis dėl dar vieno susitikimo.
Kalbant apie pasirinkimus, niekada negali žinoti, kada pats atsistosi į kito vietą. Kito, kurio likimą šiandien sprendi. Įdomu, ar daug kas tarpukariu nujautė, kad daugiausia politiniams kaliniams skirtas kalėjimas IX forte netrukus virs įkalinimo vieta jau smetoniškai inteligentijai, o vėliau – ir nesuvokiamo masto žudynių lauku.
Kaip sekasi dorotis su tokio svorio palikimu, pasakoja čia veikiančio muziejaus vadovas Marius Pečiulis.
Sausį pagaliau pamatėme vieną
iš „Kaunas 2022“ premjerų
Nacionaliniame Kauno dramos
teatre – Emmanuelio Levino filosofija grįstą spektaklį „Veidas / Visage“. Budinantys tekstai ir režisūriniai sprendimai sužadino norą mąstyti toliau. Pora žinučių „Messengeriu“, ir štai, spektaklio konsultantas Viktoras Bachmetjevas atsakinėja
į klausimus apie kito sampratą
šios Kaune gimusios asmenybės darbuose. Tuomet vartėme „Kino pavasario“ programą – ir ką, vienas, antras, trečias, ketvirtas filmas telpa į tuos pačius kovo turinio apmatus. Festivalio programos vadovė Aistė Račaitytė sutiko, kad tema taikli. Jei norėsite pratęsti žurnale pradėtą diskusiją, susitikime bare „Godo“ – jis kovo 16–26 dienomis bus oficialus festivalio taškas Kaune.
„Godo“ pavakarojome ir su jau aštuonerius metus kauniečiu Abdalla Chahine. Esame pagal jo hipnotiškus ritmus šokę bent viename vakarėlyje, bet nuostabu buvo jį vasarą išvysti Kauno menininkų namų sodelyje. Ta popietė, beje, buvo tik viena skambi ilgo proceso stotelė – apie kultūra varomą (su)artėjimą, o gal eskapizmą, šnekamės ir su Asta Volunge. Apskritai galėjome šį numerį simboliškai pervadinti „Kaunas pilnas kultūrų“. Eglė Rušinskaitė, dar viena šio numerio herojė, teigianti, kad daugiakultūriškumas jai – norma, o ne išimtis, tikrai nusijuoktų išvydusi tokį siurprizą!
Ir kas gi tarp šių visų istorijų bendra?
Emmanuelis Levinas (1906–1995) – iš Kauno kilęs prancūzų filosofas, apie kurį, ko gero, vis dar žinome per mažai. Šio mėnesio žurnalui parinkta tema „Kitas“ itin tinka pristatyti filosofo mintims, kuriose kitas žmogus užima gerokai svarbesnę poziciją negu pats mąstytojas. Tad su filosofu, dėstytoju, Levino ekspertu Viktoru Bachmetjevu aiškinomės, koks mąstytojo ryšys su Lietuva, kas suformavo jo asmenybę, ką jis mums gali pasiūlyti šiandien ir kaip gimė Levino įkvėptas spektaklis „Veidas / Visage“. Jį Nacionalinis Kauno dramos teatras rodys kad ir gegužės 18–20 d.
Kas Leviną sieja su Kaunu?
Ar filosofo šaknys jaučiamos vėlesniuose darbuose?
Levinas gimė Kaune, čia užaugo, baigė mokyklą. 1923 metais išvyko studijuoti į Prancūziją, bet jo tėvai ir jaunesni broliai liko čia, tad Levinas iki pat 4 dešimtmečio vasaromis grįždavo aplankyti šeimos. Vedė
Kauno žydę Raisą – kiemo kaimynę, kuri taip pat gyveno dabartinėje
Spaustuvininkų gatvėje. Su Kaunu filosofą susiejo ir tragiški įvykiai, nes Holokausto metu čia žuvo visa jo šeima. Po karo į Lietuvą
Levinas negrįžo. Kalbėdami apie Kauno, o ir Lietuvos žydų likimą turime įsisąmoninti, kad tragediją išgyvenusiems ir už šalies ribų atsidūrusiems
Lietuvos žydams ši vieta, istoriko
Timothy Snyderio pavadinta „kraujo žemėmis“ (bloodlands), dabar visų pirma yra kapavietės.
Būtent šio aspekto ignoravimas
neretai tampa nesusikalbėjimo tarp mūsų, gyvenančių dabarties Lietuvoje, ir Lietuvos žydų palikuonių priežastimi.
Vėlesnėje Levino kūryboje nei Kauno, nei Lietuvos nėra. Jis kaip filosofas dirba su idėjomis, abstrakčiomis sąvokomis. Tačiau yra išlikusių vaizdo interviu iš 9 dešimtmečio, kuriuose jau būdamas garbaus amžiaus žymus prancūzų filosofas Levinas gana šiltai prisimena vaikystę Kaune. Pats visada pabrėždavo, kad yra kilęs iš Lietuvos. Tikėtina, jog tai susiję su specifiška litvakų kultūra, saviverte, kuri buvo svarbi filosofui.
Kokios istorinės aplinkybės bei tuo metu vyravusios idėjos formavo filosofo mąstymą?
Leviną kaip asmenį, be abejo, paveikė Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto tragedija bei apskritai totalitarinių režimų patirtis.
Filosofas, kas nebuvo taip įprasta Vakaruose, labai dažnai minėdavo ne tik fašizmo, bet ir stalinizmo aukas. Levinas puikiai suvokė abiejų pusių totalitarizmo pasekmes, jo visą gyvenimą plėtoto filosofinio projekto vienas tikslų buvo išvengti pakartotinio atsidūrimo totalybės spąstuose. Jam buvo itin svarbu atskleisti individo partikuliarumą. Gal tai skamba banaliai, tačiau Levinas siekė parodyti, jog kiekvienas žmogus yra unikalus ir nepakartojamas. Ir jeigu individus mes sudedame į kažkokią visumą, į totalybę, tai padarome tik jų unikalumo sąskaita.
Antra karo ir Holokausto pasekmė – to meto intelektualų mąstyme kylantis klausimas, apie kokią etiką ir moralės filosofiją išvis galime kalbėti. Čia dažnai prisimenama ir Theodoro Adorno minčių įkvėpta frazė: „Ar įmanoma poezija po Aušvico?“
Kitaip tariant, ar idėja, kad mes kaip žmonės turime didesnį tikslą, galime kalbėti apie moralę, kurti meną, nėra tiesiog saviapgaulė?
Tačiau Levino filosofiniu projektu siekiama įrodyti, kad taip nėra. Jis, priešingai, teigia, kad moralė yra centre. Etika nėra tik vienas iš mūsų gyvenimo aspektų – negalime galvoti, kad ji kaip ekonominė veikla ar kūryba. Moralė yra visa ko pagrindas – paties žmogiškumo pagrindas.
Kalbant apie filosofijos istoriją, Levinas yra fenomenologijos tradicijos kūdikis. Freiburge jis studijavo pas fenomenologijos tėvą Edmundą Husserlį, ten susipažino su Martinu Heideggeriu.
Levinas vienas pirmųjų pradėjo prancūziškai rašyti apie Husserlio fenomenologiją, įvedė ją į frankofonišką filosofinę aplinką. Žinoma, tęsdamas fenomenologijos
tradiciją, jis siekia eiti toliau ir kuria savo mąstymo modelį. Taip pat didelę įtaką jam daro žydiška religinė tradicija, didžiųjų rabinų, ypač Chaimo iš Voložino, figūros. Įdomu, kad būdamas diskretiškas Levinas stengiasi nepainioti šių sričių – brandžiuoju kūrybos etapu leidžia dviejų tipų knygas: filosofines, plėtojančias fenomenologinį projektą, ir Talmudo skaitymus, judaizmo religinių tekstų komentarus.
Kaip Levinas suvokia save, kitą žmogų bei supantį pasaulį? Ką jam reiškia atsakomybė?
Levinas bando aprašinėti paprastas, kasdienes patirtis ir sako, kad mūsų sąmonė veikia kaip išorinio pasaulio įsisavintoja. Viską, ką sutinkame, stengiamės aproprijuoti ir paversti tuo pačiu. Tačiau šis savinimosi, pavertimo savimi, instinktas žlunga, kai sutinkame kitą asmenį, nes šis, anot Levino, turi kažką, kas nepasiduoda apropriacijai. Žinoma, mes galime apibūdinti kito žmogaus išvaizdą, jo savybes, tačiau paties asmens – ne. Tai, ko kitame asmenyje negalime sugriebti, aprašyti, tematizuoti, Levinas įvardija kaip veidą (visage). Šis veidas nėra fizinis, o veikia kaip kito asmens metafora – tai nėra elementas, kurį galiu aproprijuoti ar netgi nusakyti, bet turiu jo patirtį per kalbą. Jis man byloja. Taigi kito asmens patyrimas yra ne per vaizdą, jis ne regos fenomenas, o kalbinis.
Čia Levinas žengia svarbų
žingsnį – jo teigimu, ši išraiška man sako: prisiimk atsakomybę už mane, prieš tave yra kita pažeidžiama būtybė ir tu esi už ją atsakingas. Levinas teigia, kad bet kokio žmogiško santykio bazinė sąlyga yra įsipareigojimas kitam asmeniui ir suvokimas, kad jis nėra tiesiog
daiktas tarp kitų daiktų. Taip pat ši patirtis užprogramuoja, kad aš ir kitas nesame bendramačiai. Pavyzdžiui, Husserlio fenomenologijoje kitas yra panašus į mane, panašiai kalba, tad jis bus tas pats transcendentalus subjektas – mes tarsi dvi kalbančios mašinos su ta pačia sąmone. O Levino mąstyme kitas turi savo veidą ir kalba man įsakymais, o aš veido neturiu ir sau nieko nebyloju. Tad Levino filosofijoje svarbu tai, kad aš save ir kitą patiriu skirtingai. Levinas sako, kad atsakomybė yra asimetriška ir vienakryptė iš mano perspektyvos – aš esu atsakingas už kitą, o kito atsakomybė už mane yra jo reikalas, laisva valia.
Kyla klausimas, ar mano atsakomybės niekas neriboja, ar ji begalinė. Galima net teigti, kaip daro kai kurie Levino kritikai, kad tokia etika yra neįmanoma – juk aš niekaip negaliu išpildyti šios sąlygos iki galo. Tačiau Levinas aiškina, kad mano atsakomybę kitam asmeniui riboja atsakomybė trečiam. Šis trečias Levino filosofijoje yra pavadinimas visiems likusiems žmonėms už aš ir kitas santykio. Mano atsakomybę už kitą asmenį riboja atsakomybė už dar kitą asmenį.
Levino idėjos buvo kūrybiškai apmąstytos ir pristatytos tarptautiniame spektaklyje „Veidas / Visage“. Kaip gimė iniciatyva teatro scenoje perteikti filosofijos teiginius?
Koks buvo jūsų vaidmuo
šiame procese?
Idėja kilo prancūzų menininkų porai Vincentui ir Isabellei Adelus. Jie bendradarbiavo su teatru Ešo prie Alzeto Liuksemburge, kuris 2022-aisiais, kaip ir Kaunas, buvo Europos kultūros sostinė. Šia proga menininkai pasiūlė idėją spektaklio
koprodukcijai apie Leviną, nes jis jungia frankofonijos šalis bei Lietuvą. Vėliau Vincentas atvyko į Nacionalinį Kauno dramos teatrą, o mane pakvietė dalyvauti kaip teminį konsultantą – padėti atrinkti tekstus, supažindinti aktorius su Levino filosofija.
Iš pradžių įsivaizdavau, jog bus parašyta nauja pjesė, grindžiama Levino mintimis. Pavyzdžiui, kino filmus kuriantys broliai JeanasPierre’as ir Lucas Dardenne’ai yra sakę, kad jų juostas įkvepia Levino filosofija. Tokiais atvejais turime siužeto liniją, aiškius herojus. Tačiau Vincento ir Isabelleʼs sumanymas buvo gerokai originalesnis ir ambicingesnis. Jie į filosofinius konceptus pažvelgė kaip į dinamišką vyksmą, ir tokius kertinius Levino filosofijos
elementus kaip veidas, etika, il y a (egzistencijos duotybę) tarsi išekstrapoliavo bei sukūrė scenas jų viduje. Niekada tokio sprendimo teatre nebuvau matęs, tad buvo itin smalsu stebėti šį procesą. Dar labiau netikėta buvo tai, kai menininkai pasiūlė man pačiam vaidinti prancūziškoje spektaklio versijoje. Taip tapau ne tik stebėtoju, bet ir dalyviu. Niekada nebuvau vaidinęs teatre, tad teko išeiti iš savo komforto zonos.
Ką, jūsų, kaip filosofo bei vieno iš spektaklio bendraautorių, nuomone, įgauna ir ką praranda Levino tekstai teatro scenoje? Visuomet neramu, kad paprastinant idėjas kas nors pasimes. Turi sudėlioti sakinius, kurie būtų jau kiti nei paties Levino, nes, jeigu
cituotume jį pažodžiui, gal būtų prasmingiau tiesiog pasiimti ir perskaityti knygą. Kai perteikiame kito mintis, jos neišvengiamai perkošiamos per tam tikrą filtrą, kažkas yra išimama, kažkas pridedama. Tad nuolat tenka svarstyti, ar vis dar lieka ištikimybė mąstytojo idėjų dvasiai. Apie šią riziką daug kalbėjomės su Vincentu atrinkdami tekstus spektakliui, aktoriams tuos tekstus pagal save keičiant. Ta įtampa tarp poreikio supaprastinti ir aproprijuoti, bet neprarasti visuomet išlieka ir, manau, ji buvo teisingai panaudota kaip spektaklio kūrybinis impulsas – scenoje jautėsi gyvas mąstymo procesas.
Iš esmės konceptų dramatizavimas – įkūnijimas veiksmais – mane labai žavi. Turiu ir asmeninių ambicijų ką nors panašaus įgyvendinti kino medijoje. Labai įdomu kita kalba pabandyti išreikšti abstrakčias idėjas. Tai neturi būti alegorija, kuri veikia kaip prasmės pakeitimas, bet labiau gyvas besiplečiantis konceptas, jo tyrinėjimas, kai vieną akimirką, atrodo, viską jau supranti, o kitą vėl klimpsti į paieškas. Filosofinis mąstymas iš esmės man yra tarsi prasmės blyksnių serijos, kurios trumpam pasirodo iš visiško chaoso ir beprasmybės ir netrukus vėl į juos nugrimzta.
Vis dėlto spektaklyje aptinkame ir vieną konkrečią istorinę asmenybę – Čijunę Sugiharą. Kodėl jis tampa „Veido / Visage“ dalimi?
Kadangi spektaklyje vienas aptariamų konceptų yra atsakomybė už kitą asmenį, Sugiharos poelgis pasirodė itin paranki iliustracija.
1940 metų vasarą jis išsiunčia telegramą savo vyresnybei, klausdamas, ar gali padėti nuo
nacių bėgantiems žydams ir gauna atsakymą: ne. Čia svarbi ir japoniška kultūra, kur galios hierarchija itin ryški, tačiau kaip nutrūkęs nuo grandinės Sugihara pradeda štampuoti vizas. Jeigu turėtume užuominų ar faktų, kad jis už tai ėmė mokestį, tai būtų aiškus pragmatinis motyvas. Tačiau diplomatas vizas dalino be asmeninės naudos, kol jį patį sovietų valdžia mėgino išsiųsti iš Lietuvos. Žinoma ir tai, kad vėliau jo karjera nesivystė būtent dėl poelgio Kaune – jis buvo netinkamas diplomatas Japonijai. Toks jo pasirinkimas, kuris ne tik buvo pačiam nenaudingas, bet gal net atnešė asmeninės žalos, puikiai padėjo iliustruoti Levino asimetrišką atsakomybės santykį.
Kaip Levino mintys buvo vertinamos jo amžininkų ir kodėl jos išlieka svarbios šiandien?
Prancūzijoje Levinas tikrai buvo ir tebėra labai gerbiamas. Jis yra viena svarbiausių XX a. Prancūzijos filosofijos figūrų, o tokie ryškūs prancūzų intelektualai kaip Bernardʼas Henri-Lévy bei Jeanas-Lucas Marionas laiko jį savo mokytoju ir įkvėpėju. Šiandienos kontekste Levino moralės filosofiją apmąstyti labai prasminga. Gyvename brandžiojo, kartais sakoma, vėlyvojo kapitalizmo laikotarpiu, kai vyrauja mėgavimosi gyvenimu, rūpinimosi savimi, įsipatoginimo kultūra. Levino filosofija yra iššūkis tokiam mąstymui. Nemanau, kad jo mintis privalome priimti nekritiškai, nes tai sugriauna pačią filosofijos intenciją – ji pavirsta ideologija. Tačiau privalome apmąstyti šias idėjas ir įvertinti, ar mūsų šiuolaikinė dvasia atlaiko tokį iššūkį.
Prieš keturiolika metų daktaro disertaciją Vytauto Didžiojo universitete apgynęs istorikas Linas Venclauskas gerai pažįstamas atradusiems Sugiharos namų puoselėjamas atmintį ir vertybes. Prieš Naujuosius knygynuose pasirodė ir monografijos pagrindu parengta knyga „Tekstų byla: lietuvių antisemitinis diskursas nuo XIX a. antros pusės iki 1940 metų“, analizuojanti lietuvišką periodiką nuo pat pirmojo „Aušros“ numerio. Nuo pastebėjimų apie lietuviams bandant verslauti sukrutusius žydelius ir puikesnę nei kitos mūsų kalbą, nuo pasvarstymų apie krikščionims pavojingą religiją ir kitonišką išvaizdą iki pirmosios sovietų okupacijos, kai cituojamos jau policijos suvestinės apie realius konfliktus. Dažnam nepatogias temas istorikas pristato korektiškai ir skrupulingai – beveik 500 puslapių, per 800 išnašų!
Jo tyrimas svarbus siekiantiems suvokti naujai ir su meile kurtos tautinės valstybės fenomeno kainą, kurią mokame ir šiandien.
Nors pavadinime – teisinis terminas, teisiamųjų čia nėra.
Nors knygoje gausu ištraukų iš nepasirašytų tekstų spaudoje, pokalbį pradėti norisi nuo pavardžių – knygoje aptariama, kokią leksiką savo rašiniuose vartoja Motiejus Valančius ir iš kur atėjo Vinco Kudirkos nuostatos.
Linai, kodėl taip nejauku skaityti apie lietuvių tautai ir savimonei tiek daug nusipelniusius asmenis šiame kontekste? Bijome nukarūnuoti herojus?
Vienas pirmųjų skyrių taip ir vadinasi – „Varpo“
atvejis ir Vinco Kudirkos antisemitizmas“. Greičiausiai turėtume atsiriboti nuo šiandienos ir vertinti jų mintis būtent XIX a. kontekste, bundančios Lietuvos kontekste?
Raktinis žodis jūsų klausime – „herojai“. Įsivaizduojam, kad herojai turi būti didingi, stabilūs, žinantys, ko siekia. Visgi heroizmas atsiranda vingiuotame kelyje, kuriame būna ir pakilimų, ir nuopuolių. Naujajame
Testamente rašoma, kad Kristus irgi buvo gundomas, bet niekas neabejoja jo dieviškumu. Taip ir mūsiškius herojus reikia priimti su visais niuansais: Kudirka rašė antisemitines publikacijas, reiškė antisemitines nuostatas, bet nebuvo sisteminis antisemitas.
Jo gyvenimo tikslas nebuvo parodyti žydų blogumą, jų išskirtinumą, skatint atsiribojimą ar panašiai. Tad jį ar Valančių siūlau vertinti visos kūrybos kontekste. Jų antisemitiniai pareiškimai įsikomponuoja į bendrą ateities Lietuvos projektą. Kudirkos supratimu, tas, kas nedirba Lietuvos labui, visiškai save atiduodamas, aukodamas atsikuriančiai Lietuvai, nusipelno kritikos. Ir lietuviai jo kritikuojami, ir, žinoma, caro administracija.
Dėl žydų pasitaiko ir gana stiprios retorikos – Kudirka juk skaitė lenkų periodiką, kurioje vaizdiniai buvo griežtesni. Kudirka taip kalbėjo tam, kad pasiektų savo tikslą – sužadintų patriotizmą.
Keliose „Varpo“ publikacijose jis kritikuoja žydų elitą, kad per mažai dėmesio skiria savo bendruomenės lavinimui. Lietuvių atžvilgiu ši mintis taip pat kartojosi.
Tapatintis su herojumi lengviau, kai matai jo dvejones. Svarbus ir Kudirkos atsivertimas iš lenkiškosios kultūros į lietuviškąją – lyg atbudimas. Religinis terminas būtų neofitai – naujai įtikėję, atradę yra daug uolesni, nei seniai įpratę, praktikuojantys.
Skaitydama jūsų pateiktas citatas iš periodikos radau pasikartojantį motyvą – lyg kitas, šiuo atveju verslininkas žydas, vis kaltas, kad man, tai yra, kaimiečiui (nebūtinai tik Lietuvoje), nesiseka. Atrodo, toks žmogiškas dalykas – bandai kitą paversti atsakingu už tai, ko pats negali ar nebandai padaryti, o save pateiki kaip vargšą. Ir tokie kaltės kituose ieškojimai priveda, kaip parodė istorija, prie tragiškų dalykų. Kodėl? Taip, tai vienas iš mūsų psichologijos aspektų. Nemaža dalim, matyt, ir pasąmonės ypatybė, kurios niekaip nesukontroliuosi. Vis planuodami dažnai pamirštam, kad esam iracionalūs, spontaniškai pasielgiam netgi kasdienėse situacijose, o po to sunku paaiškinti kodėl. Radikalesnėse situacijose to vieno žingsnio ir užtenka, kad prasidėtų griūtis. Tas noras ieškoti kažko už savo ribų yra visiškai natūralus. Kaip yra sakęs Umberto Eco, nors mane ši išvada nuliūdino, jeigu gyventume idealioj visuomenėj, vis tiek turėtume susikurti atspindį.
Tik brandūs ir stiprūs gali matyti savo klaidas, jas priimti ir iš jų pasimokyti. Reaguojam, kai mums kažkas trukdo, kažko neleidžia: valdžia bloga, sistema represuoja. Retai kada einam į gylį
save analizuodami. Šis aspektas bendražmogiškas. Naciams atėjus į valdžią, sistemingai skatinant antisemitizmą, taip pat buvo sakoma: jei žydus pašalins iš mūsų aplinkos, iškart šviesmečiu pajudėsim į priekį, nes jie yra pagrindinis stabdis.
Kodėl tiek daug cituojamų straipsnių visgi nepasirašyti ar pasirašyti slapyvardžiais? Tokiu atveju retorika dažnai stipresnė, nei tada, kai turi prisiimti asmeninę atsakomybę už paskleistas mintis. Apie 1930 metus vardų ir pavardžių periodikoje jau buvo daugiau. Bet, istoriškai žiūrint, lietuviška spauda pradėta leisti nelegaliai, tad natūralu, kad autoriai galėjo sulaukti sankcijų. Reikia turėti omenyje ir besikeičiančias normas: anksčiau tiesiog galėjai sakyti daugiau. Jei šiandien sakai apie daugumą, tai tiesiog gali būti išvadintas kvailiu. Bet jei apie mažumą – nesvarbu kokią – tai jau yra neapykantos kalba.
Turiu dar tokį sunkiai įveikiamą klausimą – kodėl tos pačios katastrofos akivaizdoje žmonės elgiasi skirtingai? Kodėl vienus sisteminė propaganda paveikia, o kitų – ne? Vieni lietuviai pakluso okupantams, žudė, grobė turtą, kiti – gelbėjo. Sunku sieti vien su išsilavinimu, nes gelbėjo ir visai paprasti žmogeliai. Ne tik geras, bet ir amžinas klausimas. Matyt, jį atsakę gal ir kokią Nobelio premiją gautume (šypsosi). Sudėtinga, mes linkę suvokti tą pasaulį gana schematiškai. Jeigu herojus, tai būtinai tikrai šventas. Taip ir sambūvio formas
priimam skirtingai. Daliai žmonių antisemitinis diskursas neskatino agresijos, gal tik atsiribojimą ar priminimą, kad jeigu man nesiseka, tai dėl to, kad mano kaimynas geriau gyvena.
Matyt, akumuliavosi tas žinojimas, kad čia Lietuva, mūsų sukurta pirmiausia lietuviui, kodėl mes turim savo šaly dabar gyventi prasčiau nei kiti. Beje, verta paminėti Smetonos indėlį – Vytautas Toleikis yra rašęs, kad Smetona nelabai priėmė žodį „svetimtautis“. Lietuva – lietuviai, mes čia pagrindinė tauta, jisai siūlė sakyti „kitatautis“. Jis ne svetimas, jis kitoks. Bet ne visiems gal taip atrodė.
Bet kalbant apie tą liūdnąją dalį, apie Holokaustą Lietuvoj, palaikau poziciją, kad pirmoji sovietinė okupacija turėjo labai daug įtakos. Timothy Snyderis taikliai įrodinėjo: ten, kur prarandama valstybingumo tradicija, vėl stoja pasimetimas ir kaltės jausmas, o tada kaltų ieškojimas labai stipriai suveikia. Toj pačioj Lenkijoj, Rumunijoj antisemitizmas buvo stipresnis ir netgi organizuotas visuomeniškai, iš dalies politiškai. Lietuvoje juk nebuvo ryškios politinės antisemitinės jėgos. O Holokausto rezultatai yra žiauresni. Savarankiškumo praradimas, manau, turėjo didelę įtaką, visuomenė patyrė tam tikrą šoką. Žydai kaltinti, kad pardavė Lietuvą.
Dėl propagandos – visa gaunama informacija nusėda pasąmonėje, niekada nežinai, kada suveiks, kada beprireiks vos vieno paraginimo.
Pavyzdžiui, yra aprašytas epizodas iš Šančių. Įprastai pas žydą kaimyną lietuvis ateidavo skolintis pinigų. Dažniausiai jau įkaušęs. Pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu
ateina, o žydas kaimynas sako „neduosiu“. Ir tada tokia lietuvio frazė buvo: „Tu, žydovska morda, dabar jūsų valdžia, bet, kai ateis mūsų, mes jums atkeršysime.“ Tai buvo santykinai trumpas laikotarpis, bet jis niekaip neatstatomas ir nepakeičiamas. Skauto šūkis šitoj vietoj tiktų: „Budėk!“
Atimti gyvybę užtenka vienos kulkos ir vieno žmogaus. Dažnai tai spontaniškas sprendimas, bet psichiką sužaloja. Išgelbėti gyvybę… Žydų gelbėtojai paprastai neveikė pavieniui, buvo tam tikri tinklai. Didesnė rizika, didesnė nežinomybė, didesnis iššūkis. Iš tikrųjų, kad ir kaip paradoksalu, nužudyt žmogų yra lengviau, negu išgelbėti. Tą turim suvokt.
Kodėl vieni elgėsi vienaip, kiti kitaip? Kaip pastebėjote, nenupieši vieno portreto. Vienas sociologas bendravo su gelbėtojais ir jų palikuonimis, šeimos nariais. Jo išvada – daug kas ateina iš tavo pirminės aplinkos, tavo šeimos. Kaip su tavim elgiasi, kaip traktuoja vaikus, kiek skatinamas individualizmas, saviraiška, empatija.
Linai, o kodėl jūsų disertacija ir neliko tik disertacija?
Kodėl šios temos jums ir toliau svarbios?
Tyrimus pradėjau apie 2000 metus, su rezultatais dalyvaudavau konferencijose. Gana dažnai jose klausdavo, ar aš žydas. O aš ne žydas. Kai kas sakydavo: „Aha, meluoji“, taip gudriai pasišypsodavo. Kitas
klausimas: „O kodėl tu tada tyrinėji?“
Neva tarp jų ir mūsų yra perskyra, tai jų istorija, žydų holokaustas, žydų tragedija. Čia buvo pagrindinis mano išeities taškas. Ilgainiui tokių klausimų sumažėjo. O pats visada nuoširdžiai tikėjau, kad tai Lietuvos istorija. Per šitą aspektą galim save geriau suvokti.
„Kinas yra žiauriai reaktyvi medija“, – pokalbį pradeda festivalio „Kino pavasaris“ turinio ir programos vadovė Aistė Račaitytė. Kalbantis apie kovo 16–26 dienomis vyksiančio festivalio repertuarą, pavyko rasti ne vieną kūrinį, padedantį suprasti, ką reiškia būti tuo „kitu“. Aistė sako, kad kine visada gausu skaudžių, nepatogių temų, nes ekrane matomoms istorijoms visada reikia dramos. Nesvarbu, kokios žiūrovo pažiūros, – jis išgyvena tai, ką herojus. Atpažįsta save ir taip permąsto aktualius klausimus. Siekiant sukurti intrigą, draminį scenarijų, būtinas konfliktas. O jų kasdienybėje – kiek tik nori. Taigi kokių santykio su kitu, mažiau pažįstamu, apraiškų bei jų pasekmių ir kokių empatijos treniruočių rasime 28-ąjį pavasarį sugrįžtančio festivalio programoje?
Vienas filmas, kurį norėčiau aptarti, – lenkų režisieriaus
Damiano Kocuro „Duona ir druska“ (Bread and Salt).
Jis paremtas tikrais įvykiais ir pasakoja apie į nedidelį miestelį grįžusį pianistą.
Vaikinas, gyvenantis sostinėje, vykstantis studijuoti į Vokietiją, yra atviresnis pasauliui nei seni bičiuliai, tačiau bendraudamas su jais lyg susitapatina, nedemonstruoja laisvesnių pažiūrų, pritaria ksenofobiškiems juokeliams, neužkerta kelio tragedijai, prasidėjusiai nuo apsižodžiavimo kebabinėje. Neabejoju, kad filmas sukels
ūžesį Lenkijoje, kaip ir katalikų bažnyčią kritikavęs „Kleras“ (Clergy). Pirmiausia, tai kodėl lietuviai nekuria tokių
kontroversiškų filmų? Gal
„Poetas“ bus arčiausiai to.
Tikrai, „Poete“ labai gerai užčiuoptas tas susiskaldymas, nevienareikšmė asmenybė. Toks ir „Duonos ir druskos“ pagrindas. Pamenu, dėstytoja Živilė Pipinytė pabrėždavo, kad iš lenkų reikia mokytis, o į jų filmus eiti ieškoti mums svarbių atsakymų, nes esame kultūriškai ir istoriškai panašios šalys. Net neabejoju, kad tokia istorija kaip filme „Duona ir druska“ galėtų vykti bet kur Lietuvoj. Galbūt tai, kodėl jie taip sugeba, paaiškina gilesnė tradicija, didesnė mokykla ir didesni mastai. Kol patys esame pakeliui, kodėl nepaieškojus svarbių dalykų kaimynų kine? O kontroversija reiškia pasisekimą kino salėse. Akivaizdu, kad lenkų visuomenė geriau pasiruošusi eiti, kalbėti, narstyti komplikuotus istorinius naratyvus ir dabartines problemas.
O galvojant apie to herojaus baimę pasisakyti, sutrikimą kompanijoje – manau, filmas pabrėžia, kad transformacija nėra
tokia greita. Net ir pralavėjęs žmogus ne visą laiką atlaikys aplinkos spaudimą. Tai žmogiška savybė. Vienu metu palūžti, nori būti bendruomenės dalimi, ir kontekstas pradeda tave traukti atgal. Gal nesijauti savas tame naujame pasaulyje? Gal nostalgiškai nori paturėti tai, ką turėjai anksčiau. Bet tas paturėjimas irgi kainuoja, šios istorijos atveju – labai daug. Mes nesunkiai susitapatinam su tokiu netobulu, silpnu herojumi. Svarstome, ką patys darytume kitaip, kurioj vietoj pasakytume „gana“? Kinas šiuo atveju – patogi mankšta, priartinanti mus prie nepatogių temų.
Kitas filmas – iki šiol dokumentinį kiną kūrusios senegaliečių kilmės Alice Diop kūrinys „Sent Omeras“ (Saint Omer). Vėlgi paremtas tikra istorija – pati režisierė dalyvavo teisiant moterį, nužudžiusią savo vaiką.
Mane įtraukė tas realumas, daugiasluoksniškumas ir vėl tas tikrojo herojaus nebuvimas. Abu filmai šiuo požiūriu išties labai dokumentiški.
Jis vienareikšmiškai kritikų liaupsinamas, Alice Diop laikoma viena perspektyviausių Prancūzijos kino žvaigždžių. Filmas palieka
žiūrovą su labai labai daug klausimų. Sunku nuspręsti, kaip situaciją vertinti. Režisierė sako, kad viskas nėra juoda arba balta. Be konteksto negali vertinti beveik nieko. Nei artimo, nei tolimo, nei ekrane ar teismo salėje matomo žmogaus. „Sent Omere“ naudojama dokumentinė strategija – labai ilgi kadrai.
Dokumentikoje nepertraukiamas kadras yra autentiškumo, tikrumo garantas, nes montaže visada kas nors iškerpama, atsiranda manipuliacijos galimybė. Būtent dėl šios technikos žiūrovas tarsi pakimba, nebesupranta, ką galvoti, bet negali atplėšti akių, įsitraukia į tą teismo procesą.
Kadras iš filmo „Duona ir druska“
Kadras iš filmo „Sent Omeras“
Kadras iš filmo „R.M.N.“
Kadras iš filmo „Begalybė“
Kaip pakomentuotum filmo plakatą, kuriame teisiama veikėja stovi medžio sienos fone, apsirengusi panašiais atspalviais? Tarsi pranyksta – pagalvojau, kad tokių tragedijų priežastys yra nematomos visuomenėje. Mąsčiau apie tam tikrą estetinę strategiją. Alice Diop yra, kaip ir minėjai, iš Senegalo kilusi režisierė, juodaodė, gyvenanti Prancūzijoje. Ne paslaptis, kad šiaip kinas labai dažnai yra estetiniu atžvilgiu nepritaikytas tamsesnei odai. O šitam filme viskas fantastiškai apšviesta. Pagrindinės herojės odos spindėjimą vertinčiau kaip to, kas ilgai buvo marginalizuota, iškėlimą į šviesą, ištrūkimą. Mane visiškai pakerėjo šio filmo estetika.
Dar vienas svarbus aspektas – išankstinės nuostatos. Teisiama moteris yra juodaodė, imigrantė iš Afrikos. Teismas turėtų nesivadovauti stereotipais, bet kvestionuojama net jos mokslinio darbo tema – neva turėjusi pasirinkti ką nors artimesnio „savo kultūrai“. Moters poelgis nurašomas kažkokioms tradicijoms, magijai, ritualams. Tai rodo baimę, apimančią susidūrus su „kitu“. O jis (ji) šiuo atveju kaip tik siekia įsilieti į kontekstą, gilinasi į Vakarų filosofiją, bet mes užkertame tam kelią.
Taip, grįžtant prie „Duonos ir druskos“ – kol ruoši skanius kebabus, viskas tvarkoje, būk, gyvenk. Bet ne daugiau. Aiste, ką dar turėčiau pažiūrėti, kad galėčiau pratęsti
šiuos apmąstymus?
Rumuno Cristiano Mungiu „R.M.N.“
Pavadinimas rumuniškai reiškia magnetinį rezonansą, tad tai lyg pačią
Rumuniją skrodžiantis magnetinis
rezonansas. Filme pasakojama apie
ksenofobiją – emigrantas atvyksta į
gimtąjį kaimą Transilvanijoje, mąsto apie grįžimą čia gyventi. Vietiniame fabrike yra įdarbinti atvykėliai iš
Tolimųjų Rytų. Nepatenkinta bendruomenė susiburia pasitarti: fabrikas juk turėtų įdarbinti vietinius, dirbti savų labui. Viskas virsta tragedija. Žinai, galbūt Vakaruose tos situacijos plėtojasi nebe tokiais tiesmukais scenarijais, bet mūsų regione santykio su kitu tema dar labai nebrandžios stadijos, todėl ir filmai kalba būtent taip.
Dar italo Emanueleʼs Crialeseʼ s „Begalybė“ (L’immensità). Tai coming out istorija, asmeninis režisieriaus pasakojimas. Epizodas iš šeimos gyvenimo – matome jauną vyrą, kuris gimė mergaite. Bet filmas labiau pasakoja apie mamą, kuri tiki savo sūnumi net ir 8 dešimtmečio Italijoje, tradicinėje, patriarchalinėje visuomenėje. Mamą, į Italiją atsikrausčiusią ispanę, irgi ne iki galo priimamą aplinkinių, vaidina Penelope Cruz. Tas autsaideriškumas, marginalumas tampa ją su sūnumi vienijančiu ryšiu. Jaudinanti drama turi ir miuziklo elementų, kurie tampa eskapistiniais momentais. Iš to buvimo kitu, iš nepatogumo išskrieji į fantazijas.
Nekantrauju pamatyti
Vytauto Puidoko inicijuotą, kartu su daug kitų kino bendruomenės narių sukurtą dokumentinį filmą „Mėlyna / Geltona“ apie lietuvių atsaką į karą Ukrainoje. Įdomu, ar atsiskleis jame kritinių momentų. Kaip Lietuvos visuomenė mobilizavosi karo pradžioje ir kaip iki tol ilgai ignoravo kitų žmonių, migrantų problemas? Kuris kitas artimesnis… Tenka girdėti skausmingų reakcijų į didžiavimąsi šalies sėkmės istorija iš tų žmonių, kurie problemas bando spręsti savomis jėgomis.
Tikrai galėčiau tęsti – dar ne viename festivalio filme atrasi šią temą. Tai daug pasako apie jos neišvengiamumą.
Vaikščiojau po Kauno IX forto muziejų apimta kas žingsnis stiprėjančio neapsakomo sunkumo, kuris
iki tol buvo užklupęs tik kartą gyvenime – lankantis
Aušvico koncentracijos stovyklos muziejuje Lenkijoje.
Nors visuomet domėjausi istorija, atmintyje nešiojausi kiekvieną skaudžią svarbią datą ir buvau susipažinusi su detalėmis, buvimas tų įvykių vietoje tikrai
paveikia emociškai. Tikiu, kad tai išjausti, su visu tuo susipažinti – pravartu, o gal net ir būtina kiekvienam.
KOVAS
Iš labai arti mane su IX fortu supažindino vienas geriausiai
šios vietos istoriją žinančių
žmonių – muziejaus direktorius
Marius Pečiulis. Muziejininkystės srityje jis dirba nuo 2006 metų, pirmuosius aštuonerius praleido
Vytauto Didžiojo karo muziejuje, kur įsidarbino dar studijuodamas
istoriją. „Taip, IX fortas turi savo aurą – žmonės sako „žudynių vieta“, tačiau, mano akimis, dabar tai labai įdomi vieta, turinti daug potencialo. Ji mums, darbuotojams, dar iki galo neatrasta – pilkų dėmių istorijoje tikrai daug. Tikiu, kad įdomumas pažadina smalsumą, iš kurio gimsta kūrybiškumas ir noras kurti, gilintis
2023
KULTŪROS
į tai, kas dar neatrasta, ir ieškoti formų, kurios padėtų tai papasakoti visiems“, – paklaustas, kodėl dirba būtent čia, o ne kitur, atsako
M. Pečiulis. Beje, jis nuo 2021 m. yra ir Lietuvos muziejų asociacijos valdybos pirmininkas.
PILNAS
ir šalies regionuose turime daug įdomių muziejų, kuriuos žmonės kasdien praeina, tačiau niekad taip ir neužeina vidun. Muziejai tapo dinamiškais daugiafunkciais kultūros centrais, kuriuose organizuojami renginiai, parodos, konferencijos, leidyba, keliamasi į skaitmeninę erdvę. Visada lyginamės su Vakarų Europa – taip, mūsų finansinės galimybės galbūt nėra tokios palankios, tačiau kūrybiškumo, požiūrio prasme tikrai nenusileidžiame Vakarų kolegoms, o kartais netgi esame ir išradingesni – veikiame kiek sudėtingesnėmis sąlygomis, esame alkanesni, tad padarome daugiau.
Pakalbėkime apie
KAUNAS
Kaip pabrėžėte viename interviu, labai svarbu skleisti žinią apie tai, kad mūsų šalies muziejai – naujoviški, patrauklūs lankytojams ir kuria pridėtinę vertę valstybei. Ar pats jaučiate teigiamą pokytį, didesnį susidomėjimą?
Dauguma muziejų iki šiol susiduria su stereotipais. Dar 2006 m., kai pradėjau dirbti šioje srityje, buvo itin gajus požiūris, kad muziejai – saugyklos, į kurias tiesiog patenka daiktai. Tai jeigu apsilankiau ten prieš 30 metų, turbūt iki šiol niekas nepasikeitė. O iš tiesų – įvyko didelių pokyčių, ypač per pastarąjį dešimtmetį.
Dauguma mūsų šalies muziejų tapo labai modernūs – nuo požiūrio iki vidinių įstaigos pokyčių. Turbūt svarbu paminėti ir tai, kad pati visuomenė taip greit nesikeičia, tad išstumti senus stereotipus tikrai nelengva. Ne tik miestuose, bet
IX fortą. Muziejuje vykdomos ekskursijos, kurių metu galima apžiūrėti gynybines sienas, poternų vidų, susipažinti su Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo filialo periodu ir kalinių buitimi, atkuriami NKVD vykdytų represijų epizodai, atskleidžiamas nacių vykdytų nusikaltimų mastas. Kaip jaunimas reaguoja į ekskursijų vadovo pasakojimus? Ar per pastaruosius dešimt metų pasikeitė lankytojai? Kartos tikrai keičiasi, visuomenė keliauja gera linkme. Anksčiau muziejų lankytojai dažniausiai tiesiog klausydavo ekskursijų vadovo vardijamų istorinių faktų ar objektų, o dabar patys nori įsitraukti. Kalbu apie edukaciją, kai dalyvis nėra pasyvus stebėtojas, o tampa aktyviu veikėju ar net kūrėju – tokiame pažinimo procese kur kas lengviau viską įsisavinti ir suprasti. Mano akimis, tai labai pozityvus procesas, nors reikalaujantis laiko ir pastangų. Ypač kalbant apie sudėtingesnes temas, apie tai, ką pristatome čia, IX forto muziejuje: Holokaustą, tremtis, žudymus.
PILNAS KOVAS
KAUNAS 2023
Keliauti visuomenės suvokimo keliu, kad žmonės suprastų, kas čia per istorija nutiko, kodėl ji tokia sudėtinga, – tikrai nelengva. Dėl to svarbu, kad į procesą įsijungtų ne tik mokykla, bet ir šeima, aukštojo mokslo įstaigos ir muziejai. Jeigu norime ugdyti sąmoningą, savo istoriją suprantančią ir vertinančią visuomenę, turime į tai žiūrėti kompleksiškai.
IX fortas – paskutinis Rusijos imperijos laikais pastatytas ir moderniausias Kauno tvirtovės fortas. Po Pirmojo pasaulinio karo jis nebebuvo naudojamas pagal pirminę paskirtį – jaunoje valstybėje trūko įkalinimo vietų, tad nuspręsta fortą paversti perpildyto Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo skyriumi. Kaip įvyko persitvarkymas? Kokie kaliniai čia kalėjo?
Kaunui tapus laikinąja sostine, valstybei reikėjo kurtis iš naujo, tad trūko visko: nuo administracinių pastatų iki įkalinimo vietų. IX fortas pasirinktas dėl patogios infrastruktūros – kalėjimas čia įkurtas 1924 metais.
Forte kalėjo įvairaus plauko kaliniai, tačiau nuo 1926 metų, kai Lietuvoje įsigalėjo Smetonos valdžia, Lietuvos komunistų partija buvo pripažinta uždraustu politiniu dariniu.. Tuomet čia buvo kalinami už komunistinę veiklą nuteisti asmenys, vėliau atsidūrė ir sovietinėje Lietuvoje labai aukštas pareigas užėmę asmenys, tarkime, Lietuvos komunistų partijos
vadovas Antanas Sniečkus. Kalėjo ir sulaikytieji už chuliganizmą ar laikinai sulaikyti žmonės, tačiau IX fortas tarpukariu visgi buvo labiau
žinomas kaip politinių kalinių bausmės vieta.
1941 m. birželio 22 d. prasidėjus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui, pastarosios kariuomenė kontroliavo Kauną, vykdytos žydų ir komunistų naikinimo akcijos. Viena pagrindinių vietų – IX fortas. Gal galėtumėte papasakoti, kas čia įvyko nuo 1941 m. birželio iki 1944 m. rugpjūčio? Reikia paminėti 1940–1941 m. laikotarpį, kai prasidėjo sovietinė okupacija, – šis etapas dažnai pamirštamas, tačiau forto istorijoje labai svarbus. Prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai, fortas tebeveikė kaip kalėjimas, tik buvo pasikeitęs kontingentas: kalinius, nuteistus už komunistinę veiklą, pakeitė įvairūs lietuvių visuomenės veikėjai, politikai, mokytojai, represuoti sovietų valdžios ir iš čia siunčiami į tolimuosius Sovietų Sąjungos rytus. Tai buvo kaip tarpinė politinių kalinių stotelė.
Šis epizodas ir mums patiems dar labai mažai žinomas, nes sovietai, pasitraukdami iš Lietuvos, stengdavosi visą informaciją sunaikinti arba išsivežti. Tas pats nutiko ir nacistinės okupacijos metais, dėl kurių IX fortas turbūt ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėje arenoje labiausiai žinomas kaip masinių žudynių vieta. Mūsų skaičiavimu, nacistinės okupacijos metais čia nužudyta apie 50 tūkst. žmonių, taip pat žinome didžiausias masinių žudynių datas. Apie 30 tūkst. nužudytųjų buvo žydų tautybės. IX fortas – išskirtinė vieta Lietuvoje tuo, kad čia buvo žudomi ne tik vietos žydai, bet ir atvežti iš kitų nacistinės Vokietijos okupuotų valstybių.
nors ir turime didžiulį plotą istoriniams tyrimams. Norime papasakoti ne tik kolektyvinę, bet ir individualias istorijas, pristatyti konkrečių žmonių atvejus. Būtent į tokius tyrimus muziejus dabar labai orientuojasi.
1941–1944 m. IX forte vykdytos ne tik masinės žudynės, bet ir palaikų naikinimas. 1943 m. naciai pradėjo specialią operaciją, kurios tikslas – sunaikinti įrodymus. Kitaip tariant, suprato, kad prasideda nacistinės Vokietijos kariuomenės atsitraukimas ir gali tekti atsakyti už tai, kas padaryta. IX forte buvo atkasamos kapavietės ir deginami kūnai. Žinia, kad tai vyko, pasklido neatsitiktinai – 64 kaliniai žydai 1943 m. Kalėdų naktį sugebėjo pabėgti iš IX forto – išties stebuklinga istorija. 11 iš pabėgusių kalinių sulaukė Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir papasakojo, kas čia dėjosi. Tokios nuotrupos ir padeda mums sudėlioti aiškesnį paveikslą.
Kaip dirbate, komunikuojate su žmonėmis, kurių šeimos nariai buvo čia nužudyti ar kalinami?
Kaip ir minėjau, mūsų politika nukreipta į asmenų identifikaciją – ieškome žmonių, kurie galėtų suteikti informacijos. Palaikome ryšius su tam tikrai žmonėmis, bendraujame, keičiamės informacija.
Jiems rūpi, kas vyksta muziejuje, jie labai jautriai vertina tai, ką pristato muziejus, ką kalba apie artimuosius. Mes, kaip įstaiga, stengiamės į viską žiūrėti itin atsakingai – suprantame, kad dirbdami su tokiomis temomis kartais turime devynis kartus pamatuoti, prieš paleisdami bet kokią žinią viešai. Būna, atsiranda
labai įdomių projektų, mes galbūt nieko blogo juose nematome, bet visada reikia įvertinti, kaip tai matys mūsų tikslinė auditorija, ar tai nepažeis kitų moralinių įsitikinimų. Siekiame gauti informacijos iš žmonių, bet ir jaučiame atsakomybę prieš juos, kai disponuojame informacija, virstančia paroda, ekspozicija, leidiniu ar kitokiu kultūros produktu.
Kaip manote, ar kiekvienas žmogus galėtų šioje vietoje dirbti ekskursijų vadovu?
Kalbu apie emocinę prizmę, psichologinį pasiruošimą. Manau, tikrai ne kiekvienas galėtų ir net nekalbu vien tik apie IX fortą. Jeigu nori būti geras specialistas, ta sfera tau turi būti įdomi. Ypač kalbant apie Holokaustą, tremtis ar politinius kalinius. Neužtenka išmokti ekskursijos tekstą – reikia viską pajausti. Ilgainiui su tuo pajutimu ateina ir susidomėjimas tema, suvokimas, kad kiekvienas lankytojas skirtingas, tad ta disponuojama informacija turi būti pakreipta tam tikra linkme, atsižvelgiant į tai, su kokia auditorija dirbi.
IX fortas – žudynių vieta, tad svarbu suprasti ir savo paties emocijas. Visad kalbu su darbuotojais, kad emocijas reikia transformuoti į susidomėjimą. Čia esame ne veltui – dirbame vietoje, kurioje žuvo daug žmonių, tačiau turime siekti, kad jie nenukeliautų į užmarštį. Nacių tikslas buvo ne tik nužudyti fiziškai, bet ir ištrinti atmintį. Šis tikslas nebuvo pasiektas. Mes, kaip įstaiga, neatkursime sunaikintų bendruomenių, bet atmintį apie jas tikrai galime išsaugoti ir puoselėti.
Viename pirmųjų mūsų žurnalo numerių pristatėme tuomet vienuolikmetį Kauno įvairių tautų kultūrų
centrą ir jo tuometinį vadovą Dainių Babilą. Net septyneri metai praėjo! Nors, žinoma, per juos centre teko lankytis – pavyzdžiui, festivalio „Kaunas Photo“
parodose. Jau pilnametėje įstaigoje, antruosiuose daugelio Kaune gyvenančių tautinių bendruomenių namuose, pirmadienio rytą mane pasitiko kiek daugiau nei dvejus metus jai oficialiai (o prieš tai – laikinai) vadovaujanti Eglė Rušinskaitė. „Užaugau Visagine, tad daugiakultūriškumas man daugiau norma nei išimtis“, – šypsosi moteris. Tai liudija ir jos patirtis. Ilgą laiką praleidusi Raudonajame Kryžiuje, padėjusi pabėgėliams, šiame centre, kuriame užsiima kultūrine ir švietėjiška veikla, ji jaučia natūraliai tęsianti savo misiją ir visai nepyksta, kai darbas nesibaigia penktą vakaro. Kuo centras pilnesnis žmonių, garsų, kultūrų – tuo geresnis įrodymas, kad sekasi.
Pabandžiau vizualiai įvertinti, ar labai pasikeitė centras nuo 2016-ųjų sausio, kai pirmąkart čia buvau. Lyg nelabai! O savo darbe, jo rezultatuose ar jaučiate sparčius pokyčius?
Vizualiai gal ir nesimato, bet juokiamės, kad centras yra labai mobilus. Tai mokymai, tai repeticija, tai koncertas. Vaizdas vis keičiasi, nors sienų nestumdome. Atsiranda naujų veiklų:tradicinėms bendruomenėms sustiprėjo poreikis mokytis lietuvių kalbos. Mokymus rengiame ir su partneriais – SPEAK, Raudonuoju Kryžiumi. Be to, turime ir naujų bendruomenių.
Labai aktyviai buriasi kirgizai, marokiečiai, žinoma, gerokai išaugo ukrainiečių skaičius Kaune. Ateina ir pavienių žmonių, kuriuos suvedame su jau egzistuojančiomis bendruomenėmis, pakviečiame į veiklas. Žinote, pavyzdžiui, kirgizų visuomet čia buvo, jie prekiauja automobiliais, anksčiau neieškodavo kultūrinio gyvenimo, bet atsirado šeimos, atvažiavo artimieji, bendruomenė plečiasi, tad ir bendrų veiklų norisi, siekiama puoselėti savo kultūrą. Tokie natūralūs pokyčiai Lietuvos visuomenėje.
Kaip sekasi su tais, kurie galbūt ne savo noru atsidūrė Lietuvoje, tikėjosi patekti į Vakarus, bet užstrigo čia? Ar turite kokį ryšį su jais? Žmogaus integracija, kultūrinė veikla yra jau tolimesnis etapas. Nors mes tikrai aktyviai bendradarbiaujame ir su Raudonuoju Kryžium, ir „Sienos“ grupe. Pas mus lietuvių kalbos mokėsi tie pabėgėliai, kurie apsigyveno Kaune. Vis dėlto mūsų tikslas yra ne individualus darbas, bet bendruomenių būrimasis ir palaikymas. Žinoma, yra visokių iniciatyvų – pavyzdžiui, vyko labai sėkmingas taivaniečių kultūros renginys. Pačios organizacijos dar nėra, bet yra iniciatyvinė grupė. Labai džiugu, kai galime padėti sukurti tą ryšį ir sudaryti žmonėms galimybes.
Kiek bendruomenės mainosi patirtimi, ar lanko viena kitos renginius?
Įvairiai. Vienuose renginiuose norisi su savais pabūti. Į viešus koncertus ar paskaitas dažniausiai įsijungia ir kitų bendruomenių atstovai. Tie, kurie čia veikia dešimt ar daugiau metų, tikrai vieni kitus pažįsta. Mes kaip centras irgi stengiamės įtraukti visus, ne tik kauniečius. Festivalis „Kultūrų sodas“, vykstantis Istorinės LR Prezidentūros sodelyje, yra vienas tų renginių, kuriuose ir bendruomenės turi galimybę kartu pabūti, ir miestas kultūrinį dialogą sukurti, pajusti tą įvairovę.
Visas tas 154 kultūras?
Ką simbolizuoja šis skaičius jūsų centro feisbuko paskyros pavadinime?
2011 metais Lietuvoje iš tiesų suskaičiuoti 154 skirtingų tautybių žmonės – žinoma, mūsų centro atveju skaičius labiau simbolinis. Vienijame 12 oficialių organizacijų, bet bendraujame ir su tomis, kurios turi savo patalpas, pavyzdžiui, Kauno lenkais. Sakyčiau, 18 bendruomenių bus. Gimtosios kalbos dienos metu panašiai tiek ir kalbų centre galima išgirsti. Beje, pernai suorganizavome net daugiau nei 154 renginius (juokiasi).
O jūs pati kiek kalbų mokate ir darbe vartojate?
Aš visada stengiuosi bendrauti lietuviškai. Net vienas išmoktas žodis jau yra svarbus. Bet kalbu ir anglų, rusų kalbomis, šiek tiek vokiečių, ukrainiečių suprantu. Yra tekę mokytis persų kalbos, raides galiu atpažinti.
Šiame numeryje pasakojame apie universalią kalbą atstojančią muziką, ir pas jus centre jos skamba daug. Manau, dar vienas bendravimą skatinantis elementas visada yra maistas. Ar centre pasitaiko daug progų paragauti įvairių kultūrų?
„Kultūrų sodo“ metu stengiamės dalyviams pasiūlyti įvairaus tradicinio maisto. Lauke dažniausiai ruošiamas plovas. Kasmet vis kita tauta jį gamina. Uzbekai, totoriai, kirgizai – patiekalas lyg tas pats, bet kiekviena tauta ruošia jį savaip. Tai ir vienija, ir skirtumus parodo.
Visai kaip pasakos – motyvas, moralas panašus, bet herojai ir kiti elementai kiekvienoje tautoje vis kiti, saviti. Taip, būtent. Būtent tokį projektą pernai vykdėme – „Kauno tautų pasakos“. Renginių ciklo metu surinkome tas pasakas, leidykla „Debesų ganyklos“ jas originalo kalbomis ir lietuviškai išleido. O dabar „Kultūros pase“ galima rasti režisierės Loretos Vaskovos edukaciją, kurios metu pasakos atgyja.
Kaip Kaune gyvenančios tautinės bendruomenės reagavo į Rusijos invaziją Ukrainoje?
Kaip ir lietuviams, visiems pirmiausia buvo šokas. O vėliau prasidėjo palaikymas per veiklas, įsitraukimas į renginius ukrainiečiams. Mūsų centras jungėsi į kitas iniciatyvas, pavyzdžiui, pavasarį vykusią meno mugę. Turėjome meno terapijos, kaniterapijos užsiėmimų. Buvo ir asmeniškesnė istorija. Pagal „Erasmus+“ programą pas mus turėjo atkeliauti savanorė iš Ukrainos. Laukėme, prasidėjo karas, nebegavome iš jos žinių. Po kokių penkių dienų parašė: „Ar vis dar manęs laukiate?“ Ji mums buvo didelis ramstis, taip pat ir susikalbėjimo klausimais. Deja, savanorė Lietuvoje nesijautė pakankamai saugiai. Bet dabar turime savanorę iš Armėnijos.
Svarbu dalyvauti tarptautinėse programose?
Tikrai taip, „Erasmus+“ padeda burti tarpkultūrę komandą. Taip pat esame „Roots & Routes International“ asociacijos nariai, dalyvaujame jaunimui skirtuose projektuose. Ir apie neapykantos kalbą, ir apie įsidarbinimą, ir apie tarpdisciplinius mainus su menininkais. Akademikai mokosi laužyti tam tikras taisykles, čia ir dabar laisvai kurti su kitais. Džiugu, kad per tokius projektus turime galimybę įtraukti įvairius žmones. Tiek tautinių bendrijų narius, tiek lietuvius, kurie keliaudami į projektus atranda tarpusavio ryšį. Prieš porą metų į vieną projektą išleidome romę, lietuvį ir indą, jie susibičiuliavo – graži ta draugystė, dėl jos nyksta stereotipai.
Mes čia vis kalbame apie projektus, koncertus. Bet juk bendruomenė – tai ir gimtadieniai, vestuvės, kitos šventės. Turbūt ir tokių būna? Gal jų metu jūs jau ne darbuotojai, o svečiai?
Žinoma, būna ir tradicinių vestuvių, o mes mielai dalyvaujame. Kartais tampame tiesiog šeimos nariais. Galime prisidėti ne tik patalpomis, bet ir mokymais, tiesiog patarimais. Norisi, kad žmonės gerai jaustųsi, kad galėtų patys projektą parašyti, verslo liudijimą susitvarkyti, mėgstama veikla tvarkingai užsiimti. Padedame, kiek galime, nors žmogiškos galimybės ribotos.
Administraciniai iššūkiai – didžiausi?
Iš dalies taip, bet svarbios ir visuomenės nuotaikos, nuostatos – tai nesibaigiantis procesas. Kiek galime, keičiame požiūrį dalindamiesi pozityvumu, burdami žmones, kviesdami į renginius. Bet kartais paskaičius komentarus po kokio didesnio festivalio pasidaro aišku, kad dar daug reikės dirbti, kad tas kitas taptų savas.
Rodos, Kauno centro modelis visai unikalus. Ar yra kitur Europoje tokių įvairioms tautinėms bendruomenėms skirtų centrų?
Kitur veikia kultūros centrai, kurie nėra skirti tautiniu pagrindu susiburiančioms bendruomenėms. Yra integracijos centrai, kurie siūlo ir kultūrinių veiklų. Bet, kiek man tekę matyti ir susipažinti, tai būtent tokių kaip mūsų tautų centrų kitur nėra. Kartais vakariečiai pašnairuoja į mūsų veiklą. Lietuvoje turime savitą supratimą (nors tautinių mažumų įstatymo ir nebėra), kad yra gyventojai, yra piliečiai, yra tautinės mažumos, yra užsieniečiai migrantai. Kitur visi – tiesiog gyventojai, tokio tautinio skirstymo nėra.
Kad greičiau riba tarp kito ir savo nyktų, kviečiu paanonsuoti, į kokius centro renginius skaitytojai galės greitu metu užsukti.
Centro ypatybė ta, kad Naujuosius metus švenčiame keliskart: per pavasario lygiadienį, kovo 21 d., tradiciškai minėsime persiškuosius, Novrūzą. Naujovė – airiškų šokių užsiėmimai kartą per mėnesį, kuriuos ves lietuviškai kalbanti čekė! Lauksime susidomėjusių kovo 4 d., balandžio 1 d. ir gegužės 13 d. Kas mėnesį vyksta ukrainiečių koncertai, armėnai planuoja pristatyti išleidžiamas natų knygas. Rugpjūtį lauksime nemažos tarptautinės jaunimo komandos – bus jau minėti tarpdisciplininiai mainai. Taip pat planuojame ir renginį Pasaulinės kultūrų įvairovės dienai dialogui ir vystymuisi, o informacija pasidalinsime feisbuko paskyroje „154 kultūros“.
Abdalla Chahine, kurį muzikos mėgėjai ir naktinio pasaulio gyventojai geriau pažįsta kaip Cheh, gyvena Žaliakalnyje ir sako mėgstantis Kaune važinėti dviračiu, tik į kalną užminti visuomet šioks toks iššūkis. Jis jau aštuoneri metai kaunietis – atvyko įgyti magistro laipsnio, paskui savo brolį, kuris čia baigė medicinos studijas ir gydo jau kito Lietuvos miesto gyventojus.
DAINA DUBAUSKAITĖ DONATO STANKEVIČIAUS NUOTR.
„Nebūčiau nieko žinojęs apie Kauną, jei ne brolis“, – šypsosi Cheh, pasirinkęs Kauno technologijos universitetą. „Baigiamąjį darbą rašiau apie sistemą, kuri palengvintų elektroninės muzikos renginių organizaciją ir eigą. Bet nenoriu, kad imtum žiovauti, tai daugiau nebepasakosiu“, – kvatoja mums prisėdus kultūros bare „Godo“, kurio šurmulyje vėlyvą vakarą lengva užmiršti, kad netrukus laukia pirmadienis ir dieninė rutina.
Cheh, nors jau turi minėtą magistro laipsnį, mokosi toliau – gilinasi į komunikacijos subtilybes. Mokslą derina su darbu, tiksliau, darbais. Jau minėjau elektroninę muziką – jo įkurtas vakarėlių ir muzikos susivienijimas vadinasi „Déclique“, jis groja renginiuose, padeda kitiems muzikantams praktiniais ir kūrybiniais klausimais, o praėjusią vasarą Kauno menininkų namų sodelyje sužinojau, kad dalyvauja ir Lietuvos Raudonojo Kryžiaus veikloje. „Ir dar aš gaminu valgį – darau tai ir renginiuose, galiu pamaitinti daug žmonių ir būtent tai man labai patinka. Smagu matyti žmones, sėdinčius prie bendro stalo, bendrauti. Ypač man sekasi veganiški ir vegetariški patiekalai, bet neapsiriboju
jais, nes pats valgau mėsą – na, atvykus į Europą nebuvo kitos išeities, kavinėse būdavo labai mažai pasirinkimo“, – juokiasi
Cheh. Jam patinka tiesiog būti mieste, bendrauti su vietiniais, gilintis į kultūrą, bandyti ją suprasti. „Pavyzdžiui, suprasti, kaip įmanoma turiningai leisti
laisvalaikį žiemą, kai taip šalta“, – juokiasi ir jau rimčiau priduria, kad asmeninės patirtys bei atradimai jam leidžia padėti ir kitiems iš svetur atvykusiems į Kauną.
Cheh kilęs iš Libano, bet su šeima daug metų praleido Jungtiniuose
Arabų Emyratuose – jo tėvai 9 dešimtmetyje apsisprendė išvykti iš gimtos nedidelės, gražios, bet labai neramios šalies: „Keliskart daugiau libaniečių gyvena už savo tėvynės sienų. Galima liūdnai pajuokauti, kad didžiausias Libano eksportas yra žmonės.“
Abu Dabyje, kultūrų ir tautų katile, Cheh įgijo išsilavinimą ir daug gyvenimiškos patirties, kuri praverčia ir šiandien, – taip pat ir savanorystės praktikos. Dar vidurinėje, kai ėmė didžėjauti, siūlydavosi pagroti renginiuose, net atsiveždavo savo grotuvus ir plokšteles. Baigdamas mokyklą už šią veiklą gavo ir piniginį atlygį – nors jis buvo daugiau simbolinis, lyginant su tuo, kiek laidų ištampyta ir kūrinių sugrota, bet septyniolikmečiui tai buvo milžiniška motyvacija. „Ne pinigų suma motyvavo, o tai, kad mane įvertino, kad mano darbas buvo naudingas.“
Kaip jau galėjote suprasti, muzika šiame pasakojime atlieka tikrai didelį vaidmenį. Emyratuose daug pinigų, tad ir renginių organizatorių ambicijos didelės – kodėl gi neatsivežus pasaulinio garso žvaigždžių į klubą? Galima sakyti, naktinio gyvenimo kultūra buvo importinė. Cheh tai neatrodė visiškai teisinga, juk reikia sirgti už talentingus savuosius,
palaikyti savo miesto kultūrą. Tad pats ėmė organizuoti vakarėlius, kuriuose pasirodydavo išskirtinai tik vietiniai atlikėjai, groję ne tą nuobodžiai madingą muziką, skambėjusią didžiuosiuose renginiuose. Ir ne šiaip sau vakarėlius, o antradieniais, nemokamus, nes savaitgaliais būtų tekę konkuruoti su didžiaisiais rinkos valdytojais.
O tada Cheh išvažiavo į paslaptingąjį Kauną. Apsigyveno Šilainiuose, pas brolį. Pažintis su alternatyvia mūsų miesto kultūra prasidėjo tuomet kaip tik paskutinį vakarėlį šventusioje vietoje „837“. Buvo šalta, bet šiltų pažinčių užmegzti pavyko, nors į tą patį barą nebesugrįžo. Tos senamiesčio erdvės vėliau virto komerciniu klubu, o pats buvusio Ryšių istorijos muziejaus kiemelis – stovėjimo aikštele, kurioje kartais surengiama ir gyvos muzikos koncertų. Bet pirmoji pažintis vedė toliau. Cheh daugybę kartų lankėsi „Lizde“, o paklaustas apie geriausią pastarojo meto naktį paminėjo „O kodėl ne?“. Geležinkelio stoties pašonėje įsikūrusiame labiau reiškinyje, nei klube, jis su bičiuliais praėjusią vasarą organizavo rūgštaus skambesio naktį „Tour de Acid“.
Įsišnekėję apie naktinį gyvenimą sutariame, kad jis žavi ir traukia tuo, jog žmones sutemose vertini už tai, kokie jie iš tiesų yra. Ne pagal pažiūras, lytį, kilmę, pasiekimus, darbovietę, piniginės turinį. Vienija ir hipnotizuoja ritmas, melodija – tai, kas prasimuša pro bet kokio storumo sieną. Svetimas miestas per naktį gali tapti savu, jei pataikai praverti
teisingas duris. O dieną? Ar lengva buvo įsilieti, pavyzdžiui, į universiteto gyvenimą?
„Kiekvienas atvykėlis pereina tą patį kultūrinio prisitaikymo etapą ir integruojasi arba ne. Pradžioje, manau, padariau klaidą, kurios dabar nekartočiau, – vertėjo iškart pramokti kalbos. Tai labai padeda. Dabar iš esmės suprantu, ką lietuviai sako, galiu palaikyti nesudėtingą pokalbį, bet jau praėjo ne vieneri metai. Tad patarimas, kurį duočiau kiekvienam svarstančiam apie Lietuvą, – pramokite lietuvių kalbos, kad nereikėtų dar vieno žmogaus, padedančio bendrauti su vietiniais.“ Su lietuviais Cheh daugiausia ir bendrauja, nors neslepia pasiilgstantis arabų kalbos. Bet specialiai dėl to, kad pasikalbėtų arabiškai, su žmonėmis bendrauti nesiveržia – kalba, o ir religija, nėra svarbiausi dėmenys. Žmogiškosios vertybės, o ir sielos ramybė jam svarbiau.
Pats Cheh Kaune jau irgi yra vietinis. Sako, pastaruosius kelerius metus tokiu jaučiasi, čia mato savo ateitį. O vėl nesijaučia tada, kai išgirsta klausimą „ką tu čia veiki?“ Jį užduodantys nebūtinai turi išankstinį nusistatymą, jiems tiesiog smalsu, bet prasminga suprasti, kokį krūvį savyje iš pažiūros toks nekaltas pasiteiravimas turi.
Grįžtame prie savanorystės patirties. Ji prasidėjo
Emyratuose – ten Cheh dalyvavo „World Wildlife Fund“ veikloje. „Na, tuomet atrodė, kad labai daug darau, bet iš tiesų praeiviams siūlydavau valandai išjungti
elektrą“, – šypsosi prisiminęs. Kaune prisijungė prie Kauno hospiso namų, organizacijos, neturinčios savo „sienų ir stogo“. Lankant nepagydomomomis ligomis sergančius žmones jų namuose, pašnekovui pravertė gilus muzikos išmanymas. „Nepavadinčiau to muzikos terapija, bet, taip, aš jiems grodavau – atėjęs bandydavau suprasti, kaip žmogus jaučiasi, ko jam šiandien norėtųsi, ir kūrinys po kūrinio konstruodavau emocinį-garsinį pasakojimą“, – prisimena Cheh.
Į Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Kauno skyriaus veiklą Cheh įsitraukė per pandemiją – tapo komunikacijos konsultantusavanoriu: „Vis tiek tuo metu nieko neveikiau – bandydamas užmušti laiką kasdien dviračiu mindavau iki parduotuvės, tad pagalvojau, kad geriau jau panaudosiu savo įgūdžius, o po kurio laiko mane pakvietė ir prisijungti prie nuolatinės komandos.“ Oficialiai įsidarbinęs vyras ir toliau rūpinosi, kad informacija apie organizacijos teikiamas paslaugas, konsultacijas, teisinę ir psichologinę pagalbą pasiektų tuos, kuriems ji aktualiausia: „Pats pagalbos neteikiau, bet rūpinausi, kad žmogus, kuriam reikia, ją gautų. Šiuo metu buriu lyderius, kūrėjus, padėjėjus – visus, kurie ieško bendraminčių, kad pagalba būtų didesnė. Mano darbe daug duomenų ir statistikos, padeda studijų metu įgytos žinios ir patirtis svetingumo sektoriuje.“
Cheh, kalbėdamas apie dabartinę savo veiklą, vėl pabrėžia savanorystės svarbą – yra
dėkingas savo tėvams, kurie jau vaikystėje siūlė tokiu būdu išbandyti vis naujas sritis. Jam ši veikla yra būdas plėsti komforto zonos ribas, pažįstamų ratą, lavinti empatijos raumenį, o ir kalbinius įgūdžius. Dažniausiai – lietuvių kalbos, bet praverčia ir gimtoji. „Tiesioginiame darbe man arabų kalbos paprastai neprireikia, bet visada pasisiūlau pavertėjauti, jei taip galiu padėti kolegoms, kurie kitu atveju turėtų samdyti vertėją ir leisti ir taip labai riboto biudžeto pinigus.“
Kalbai pakrypus į iššūkius, su kuriais susiduria į Lietuvą patekę migrantai iš Rytų šalių ar Afrikos, įskaitant ir neigiamą lietuvių požiūrį, Abdalla pabrėžia nesiimantis vertinti nei visuomenės įsitikinimų pagrįstumo, nei valdžios veiksmų. Raudonojo Kryžiaus veikla negali priklausyti nuo šalyje vyraujančio požiūrio, ši organizacija padeda tiems žmonėms, kuriems to reikia, ir tada, kai labiausiai reikia. Čia galime vesti paralelę su sienų neturinčia pogrindine kultūra, naktiniu gyvenimu, šokių muzikos vakarėliais, kuriuose bendraujama pirmiausia žvilgsniu, rankos mostu, garso virpesiu, o energiniai mainai vyksta čia ir dabar, lazerių raižomoje tamsoje, palikus problemas ilsėtis ten, tikrame pasaulyje. Žinoma, jos niekur nedingsta ir, atėjus rytui, nekantriai beldžia į langą, bet užpildžius vidinę tuštumą, radus palaikytojų ir bendraminčių, kurie džiaugiasi pirmiausia dėl to, kad tu esi, sprendimai ateina greičiau.
Tvoskiant rugpjūčio karščiui, kai net „ConTempo“ spektakliai buvo vėlinami, kad amo neprarastų nei atlikėjai, nei žiūrovai, vieną įsimintiniausių metų popiečių patyriau Kauno menininkų namų
(KMN) sodelyje. Čia pynėsi lietuvių, prancūzų, arabų, baltarusių kalbos, fleita ir perkusija, vokalo vingrybės ir duslus repas. Muzikinis patyrimas vadinosi „Susipynę“ – Kauno muzikantai džemino su iš Ruklos pabėgėlių centro atvykusiais vasaros stovyklos „Ritmas ir garsas“ dalyviais, o ir Kauno naujakuriais, pavyzdžiui, iš Sirijos. Stovyklą KMN organizavo kartu su menų agentūra „Artscape“ – tai nebuvo vienkartinis projektas, o viena iš ilgėlesnės veiklos stotelių.
Ką veikia stovyklos dalyviai dabar, neįsivaizduoju – vėliau jie gavo teisę laisvai judėti po Lietuvą, kurioje greičiausiai atsidūrė neplanuotai, gal jau išvyko į kitas šalis, gal kas grįžo namo. Tą popietę visi šie dalykai neatrodė svarbūs – banaliai tariant, muzikos kalba yra galinga jėga. Apie tai tada, vėstant vakarui, daug kalbėjomės su viena iš projekto iniciatorių, KMN kuratore Asta Volunge, o temą pratęsėme šį vasarį. Jau buvome sutarusios dėl pokalbio, kai Turkijoje ir Sirijoje įvyko žemės drebėjimas – Asta paprašė perkelti susitikimą, nes norėjo dalyvauti sostinės MO muziejuje surengtame solidarumo vakare stichijos aukoms palaikyti.
Asta, kaip prasidėjo tavo ir KMN darbas su pabėgėliais?
Kiek pamenu, čia svarbi ir menų agentūra „Artscape“.
Taip, pradėjus dirbti KMN man buvo svarbu į kultūros edukaciją įtraukti įvairias socialines grupes. „Artscape“ buvo viena tų organizacijų, kurios dirba su pabėgėliais. Kartu organizavom pirmą vasaros stovyklą. Jie surinko ir įtraukė žmones. Svarbu paminėti, kad neretai dalyviai yra nepilnamečiai, tad į nepažįstamą miestą turi išleisti tėvai – tarpininkas buvo labai reikalingas. Prasidėjus pabėgėlių krizei, reikėjo daug daugiau resursų, sutarėm, kad KMN taps šių veiklų mini ambasada Kaune, perims darbus Rukloje. Pradėjome bendradarbiauti ir su Įvairių tautų kultūrų centru, Raudonuoju Kryžiumi, susipažinome su bendruomene, o KMN įgavo draugiškos erdvės statusą. Tokių veiklų dabar nėra daug, visko ir taip beprotiškais kiekiais vykdome. Į atvirus renginius pakviečiame gal porąkart per metus.
Taip, įvairiausi renginiai KMN vyksta kone kasdien. Kodėl tau ir kolegoms atrodo prasminga veikti ir už vilos ribų – ir ne tik malonius, patogius dalykus, bet ir sudėtingą darbą, kaip šis projektas? Su komanda yra tekę kalbėtis apie KMN misiją. Esame miesto, biudžetinė įstaiga, iš principo nekomercinė, tad, man atrodo, mūsų pareiga – vykdyti ir tokias nemeinstrymines veiklas, skirtas ne tik tiems, kurie gali sau leisti vartoti kultūrą, už ją mokėti. Juk labai svarbu sukurti sąlygas žmonėms, kurie tokios galimybės tiesiog neturi. Gal ką tik atsikraustė
į Kauną, gal nežino, kur kas vyksta, gal turi negalią ir fiziškai nepasiekia kultūros vietų. Kalbant konkrečiai apie pabėgėlius, kitataučius, vakar renginyje kilo mintis, kad kultūra yra turbūt vienas paprasčiausių būdų vykdyti netiesioginę edukaciją. Žinai, greičiausiai dalis tų žmonių, kurie apklausose sako „nenoriu gyvent šalia romo, pabėgėlio ar homoseksualo“, turbūt irgi žiūri „Netflixą“ ir nesispjaudo, kai rodomos kitokios kultūros, subkultūros ar gyvenimo stiliai. Tas pats veikia ir renginiuose. Kol visi kiti galvoja, kaip reaguoti ir ar reaguoti į kontroversiškas temas, kultūra turi daugiau galimybių įsitraukti ir įtraukti kitus. Neprovokatyviai supažindinti.
Su tuo susiję ir mažiau vieši mūsų darbai, tarkim, važinėjimas į Ruklą. Tokioje aplinkoje, kokia buvo sukurta ten, – pristačius konteinerių, be jokių pramogų, nežinant, kada galėsi išeiti, – sudėtinga išbūti. Kūrybinis užsiėmimas prablaško bent trumpam. Be to, gali susipažinti su empatiškais aplinkiniais, kurie nėra prieš
tave nusiteikę. O vieši renginiai, kuriuose susitinka ir kauniečiai, ir užsieniečiai, pabėgėliai, net mane pačią kaskart nustebina – kiek įvairių žmonių gyvena mūsų mieste! Taip, esame visuomenė, įsivaizduojanti, kad mūsų, lietuvių, daug kas tiesiog neliečia. Bet juk kai žmogus sako „aš per gyvenimą nesutikau nei vieno homoseksualo“, tai reiškia, kad kitas tiesiog nesijautė pakankamai saugiai, kad atvirai bendrautų. Čia tas pats: jeigu tų žmonių nematai, nereiškia, kad jų nėra. Tokie renginiai primena, koks Kaunas spalvingas, kiek čia telpa kultūrų. Ant scenos lipa įvairiausi talentai, grojama įvairiais instrumentais.
Visos meno formos tinkamos, visas gali panaudot kaip išraiškos priemonę šalia arba vietoj kalbos. Nuo koliažų iš popkultūros simbolių iki visame pasaulyje žinomų dainų ar ritmų.
Kaip vyko „Susipynę“, mačiau. Bet kas vyksta iki tų viešų renginių? Ar dažnai pati lankaisi Rukloje?
Pati ne visada važiuoju. Yra kitų edukatorių, taip pat projekte dalyvauja menininkai. Pernai šią veiklą finansavo Lietuvos kultūros taryba, tad įtraukėme įvairių sričių kūrėjų. Stovykla vyko pas mus, buvo daug muzikinės improvizacijos, susibūrė ir repetavo grupė, vėliau
Vilniuje įrašė dainas. O šiaip būna įvairiai. Kartais tiesiog atvažiuoji į Ruklą ir pasiskambini darbuotojams. Atidaro vartus, įleidžia. Eini ir bandai visomis kalbomis kviesti žmones užeiti į palapinę, jie ateina, gestais ir muzika bendrauji, improvizuoji. Centre keitėsi darbuotojai, nauja
vadovybė daug palankiau žiūrėjo į tai, kad kažkas atvažiuoja vykdyti kultūrinių veiklų. Tada jau mus pasitikdavo, būdavo žmones įspėję, viskas vyko organizuočiau. Dabar, kai daugumai tų žmonių leidžiama
išeiti iš teritorijos, dirbti, mokytis ir panašiai, gyventojų skaičius centre sumažėjo ir ta laikina stovykla buvo panaikinta, tarsi nė nebuvusi. Pagrindinis korpusas irgi pustuštis, tai jau tenka tuos dalyvius meškerioti – gal kas mokosi, kiti futbolą žaidžia… Aišku, taip dirbti sunkiau, bet jausmas labai geras – atvažiuoji, o jie jau turi ką veikti, Jonavoj sau kamuolį spardo.
Vasarą mane supažindinai su keliais stovyklautojais – jie, pasidžiaugdami, kad muzikavimas skaidrina dienas,
neslėpė, kad savo šalį paliko dėl ekonominių paskatų. Ar tau tai svarbu – na, žmogus bėgo nuo karo, terorizmo ar tiesiog lengvesnio gyvenimo ieškodamas?
Turbūt nesvarbu. Jeigu būčiau kokia advokatė, dirbanti su migrantų bylom, gal būtų kitaip. Matant gyvenimo sąlygas ir suprantant, kad jie toli nuo namų, man nėra svarbu, iš kur ir kaip tie žmonės atkeliavę. Taip, pabėgėlių centro darbuotojai, kiek pati patyriau, gana malonūs, bet supranti, kad nei vienam tai nėra svajonė ar tikslas. Iš gero gyvenimo nedaug kas pasiryžta tokioms kelionėms – man to užtenka. Net jeigu naiviai žmogus tikėjosi, kad atsiras Vokietijoj ir po metų jau bus milijonierius, tai juk mes visi turim labai daug naivumo ir tai nekeičia situacijos, kurioje jie atsidūrė.
Bendraudama su žmonėmis turiu principą apie tai neklausinėti. Jeigu kas nori pasipasakot, tai, žinoma, jie kviečiami tai daryti, – tos istorijos vėliau gali būti panaudotos geriems tikslams. Bet konkrečiai mano darbas nuo to nepriklauso.
Turbūt nesvarbu ir tai, ar jie susidomės Lietuva, liks čia, ar patrauks toliau?
Čia dvejopa emocija. Kai susipažįsti su žmogum, tai nuoširdžiai norėtum, kad jis liktų Lietuvoj. Kita vertus, girdint apie rasizmo ir ksenofobijos apraiškas… Aišku, norėtųsi, kad jie pasiliktų labiau dėl tos Lietuvos visuomenės dalies, kuri yra įvairi ir atvira. Bet realybė nebūtinai tokia. Tad, taip, kartais tikiuosi, kad jam ar
jai pavyks nukeliauti į Vokietiją, kurioje turi giminių, nes taip bus geriau, nei likti čia ir patirti dar daugiau sunkumų.
Bet šiek tiek optimizmo juk turi? Kas gi kitaip įkvėptų tave darbui?
Gal esu nihilistė, bet netikiu, kad vien kultūrinės įstaigos ir neformalus švietimas ar žmogaus teisių NVO ims ir pakeis pasaulį. To negana. Nors be jų bus dar blogiau. Aišku, prisiminus, kaip buvo prieš 10 ar daugiau metų, kai dar mokiausi mokykloj, tai jaunimas dabar tikrai kitoks, geresnis. Kaip ir minėjau, tikiu, kad kultūra turi galios reikiamą informaciją perduoti, pasiekti žmones apeinant valdžią, didžiąsias struktūras. Ir nors to neužtenka, bet vis tiek daro gerą įtaką.
Kokia, tavo manymu, buvo pati vertingiausia pažintis šių projektų kontekste?
Tokioje situacijoje lengva pasiduoti emocijoms, girdint visas tas istorijas, pagalbos prašymus. Jei nuoširdžiai į viską reaguosi, kokybiškai dirbti bus labai sunku. Man būtų per sunku ir per jautru. Stengiuosi būti atvira, bet neimt taip labai visko į širdį. Nes žinau, kad galiu padaryt tik kruopelytę.
Vertingiausi kontaktai – su visais drauge dirbančiais žmonėmis. Na, vieniems parašai laišką, mandagiai palauki, tada paskambini darbo metu ir panašiai. O kitiems gali bet kada parašyt: „Žiūrėk, mes čia darom šitą ir aną, ar gali padėt, išverst tekstą į arabų kalbą; darom akciją – atvažiuok.“ Žodžiu, tai žmonės, su kuriais jautiesi on the same page, bendražygiai, kurie tiki tuo, ką darote.
Įvairūs menininkai dalyvauja akcijoje „Spalvinam Ukrainai“ – jų sukurti plakatai spausdinami „Hands on Press“ ir parduodami internetu, visos surinktos lėšos pervedamos organizacijai „Blue/Yellow“. Šio plakato autorius – Gvidas Pakarklis. Įsigykite: handsonpress.lt/shop
KULTŪROS LAUKAS JAUTRIAI REAGUOJA Į KARĄ
ARTĖJANT PAVASARIO LYGIADIENIUI VIS DAUGIAU
UKRAINOJE. RENGINIAI, SKELBIAMI ŠIAME
VILTIES IR ŠVIESOS RANDASI IR ŽVILGSNIUOSE BEI
KALENDORIUJE, GALI BŪTI PERKELTI AR ADAPTUOTI
APSIKABINIMUOSE, KURIAIS MAINOMĖS SUSITIKĘ
Į PALAIKYMO AKCIJAS. AKTUALIĄ INFORMACIJĄ
ĮKVEPIANČIUOSE RENGINIUOSE. DAR DAUGIAU JŲ, KAUNE
RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME
VYKSTANČIŲ KIEKVIENĄ DIENĄ, KVIEČIAME IEŠKOTI
NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME
KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT
KULTURA.KAUNAS.LT
Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27
Menas, politika, gastronomija – prancūziškoji kultūra ir pati prancūzų kalba artima ir įdomi ne vienam. Tradiciškai kovą visame pasaulyje vyksta daugybė frankofonijai skirtų renginių. Ne išimtis ir Kaunas, kurio intelektualai palaiko artimus ryšius su kolegomis Prancūzijoje ir kitose prancūziškai kalbančiose šalyse. Išsamios kovo renginių programos, kurioje – kino peržiūros, diskusijos, susitikimai, koncertai, ieškokite kaunas.lt.
Kaip rašo Emilija Statinaitė, Karolinos Latvytės-Bibiano paroda yra lyg dienoraštis iš gyvenimo, kurį galėjo parašyti bet kurio iš mūsų – žmonių – ranka. „Pasakojimas apie pasirinkimą matyti ir nenusukti akių nuo minties apie mirtį, įaugančios kūnan kartu su pirmuoju gimties riksmu. Tai, kaip mirtis suvokiama gyvųjų, tėra kultūriškai specifiška praktika, nūdienoje dažniausiai lydima baimės, nerimo ir nejaukos. Visa tai atsispindi menininkės veikloje, kurioje per siaubą keliančią estetiką ir savistabą leidžiamasi į terapinę jausmų bei atminties kelionę.“
Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27
Kuratorė Emilija Vanagaitė taip pristato Kazimiero Brazdžiūno ir Kristijono Žungailos „Pervargimą“: „Galima nujausti jį. Tokį sintetišką ir tokį natūralų. Tik nesinori jo įvardyti, nes taps akivaizdu, kad egzistuoja problema, o su problemom derėtų susitvarkyti. Jei pradedame tvarkytis, tai galim ir perdegti. Reikia laikytis ant tos trapios, kone permatomos ribos. <…> Galbūt ir norisi būti išplėštam iš savo aplinkos ir nupurkštam ant išvalytos drobės, gal norisi, jog fragmentas manęs atsidurtų tarp apsčių, nerimą, įtampą, agresiją signalizuojančių, kartais riebių, o kartais akyse lyg nykstančių kompozicijų. “
Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27
„migluotie“ yra veikiau dialogas, nei paroda. Garso ir vaizdo medžiaga bei objektai, kurie dalyvauja šiame dialoge, yra nuotrupos, aidai, parafrazės ir refleksijos iš jos šiuo metu vykdomo tiriamojo darbo, kuriame ji gilinasi į žmonių santykį su kitais gyvūnais, augalais ir abiotiniais veiksniais klimato krizės kontekste. Šis dialogas pratęsia nuo 2018 m. Dainos vystomas bendrabūvio, rūpesčio ir katastrofų trajektorijas ir praplečia jas naujomis kryptimis.
Daina Pupkevičiūtė dirba tarpdiscipliniškai, balansuodama tarp meno praktikų, kuratorystės, edukacijos ir tiriamojo darbo antropologijos srityje. Ji kuria garsą, video, performansą ir tekstą, kūrybines prieigas pritraukia prie etnografinių metodų ir atvirkščiai – etnografinę medžiagą įtraukia į kūrybinį procesą.
Po mįslingu akronimu GIRIA slepiasi penki žymūs lietuvių menininkai: Gustas Jagminas, Ina Budrytė, Romanas Averincevas, Irena Mika (ji tapo parodos kuratore) ir Algirdas Judickas. Menininkai susibūrė tapytojos Inos Budrytės iniciatyva, tarsi atgaivindami seniai primirštą tradiciją – vienytis į tam tikras grupes. Neįsipareigoję taisyklėms ar manifestams dailininkai grupinėje parodoje „Giria“ atranda bendruomenišką santykį, analizuoja, ką reiškia kurti ir būti drauge su kitais, ir išlieka ištikimi savo pasaulėjautoms.
Grupė neatsitiktinai pasirinko parodą pristatyti A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje. Vieni iš jų savo darbus dedikuoja operos solistei ir pedagogei Adelei Galaunienei ir Vasario 16-osios minėjimui, kiti remiasi profesionalios muziejininkystės pradininko, dailėtyrininko, pedagogo, grafiko ir kolekcininko Pauliaus Galaunės asmenybe ir jo kultūriniu palikimu, atkreipia dėmesį į žmogaus ir gamtos, žmogaus ir visuomenės santykius.
Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 2
„Šiose fotografijose yra tai, kas man krito į akį Lietuvoje per antrąjį nepriklausomybės dešimtmetį, žlugus Sovietų Sąjungai. Mano tikslas – parodyti tolydų, tikrovišką reginį pasaulio, kuri noriu geriau pažinti. Nesu linkęs nei smerkti, nei liaupsinti, tik noriu visa susieti ir savaip įvertinti. Mano kūryba nepajėgi perteikti kančią ir ištvermę, išdidumą, kaltę ir viltį tautos, kuri buvo nepaaiškinamo, beribio blogio kelyje. Aš tik galiu parodyti daugiau nei matoma – žymę, kurią įspaudė bendro ir asmeninio gyvenimo istorija mano sutiktų žmonių veiduose“, – rašo 1939 m. Kaune gimęs, su tėvais į vakarus pasitraukęs autorius. Galerijoje eksponuojami originalūs atspaudai iš Lietuvos fotomenininkų sąjungos archyvo. Serija buvo sukurta 1996–2002 m.
Iki 03 31
Jono Dovydėno paroda „Sugrįžimas į paliktąJono Dovydėno nuotr.
Iki 04 16
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55
Iki 06 04
Chromatika.
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55
Pianistas ir tapytojas pristato parodą, skirtą muzikos ir tapybos sąsajoms. Ši tema Vakarų Europos tapybos istorijoje turi senas tradicijas ir skirtingais laikotarpiais buvo vis kitaip interpretuojama. Siekdami tapybos ir muzikos sintezės, spalvų ir garsų dialogo aistringai ieškojo
Magdalena Avietėnaitė – bene vienintelė moteris, tarpukariu užėmusi tokias aukštas pareigas valstybės aparate. Ji buvo žmogus, „užkūręs“ Lietuvos viešųjų ryšių kampaniją, dėl kurios pasaulis sužinodavo apie mūsų valstybės meno, ekonomikos ar politikos laimėjimus. Amerikos lietuvė, išsilavinimą įgijusi Ženevoje, atsiliepdama į prezidento Antano Smetonos kreipimąsi, 1920 m. sugrįžo į Lietuvą ir buvo priimta į Užsienio reikalų ministeriją.
1924 m. tapo ELTOS vedėja, 1926 m. Spaudos biuro viršininke, vėliau Spaudos ir informacijos departamento direktore. Parodoje (kuratorės Violeta Karmalavičienė, Kristina Stankaitė, Julija TolvaišytėLeonavičienė) – fotografijos, dokumentai, meno kūriniai, apdovanojimai.
M. K. Čiurlionis ir jo amžininkai, P. Mondrianas geometriniuose abstrakčiuose, M. Beckmannas ekspresionistiniuose figūriniuose paveiksluose inspiracijų sėmėsi laisvai improvizuodami džiazo ritmais. Prof. dr. Ramintos Jurėnaitės kuruotoje parodoje rodomos V. Paukštelio anksčiau nutapytos drobės muzikos tema ir šiai progai sukurti pora dešimčių paveikslų.
03 03–04 08
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18
Roko Mikšiūno idėja surinko 10 tūkst. balsų ir iškeliavo į LEGO biurą – dar šiemet turėtume sužinoti, ar ikoniškasis J. ir A. Iljinų namas, (architektas Arnas Funkas, K. Donelaičio g. 19) taps oficialiu rinkiniu. O kol kas parodoje – chronologiškas jaunojo menininko kelias nuo pirmųjų pažinčių su Kauno modernizmo architektūra iki naujausių kūrybos perlų. Ekspozicijoje išvysite šiuos LEGO modelius: Vilniaus modernizmo pastatus, margosios LEGO užuolaidos fragmentą, Kauno modernizmo interpretacijas ir Kauno centrinį paštą, taip pat – vizualizacijų.
Knygos autorius imasi tirti, kaip lietuvių ir žydų santykiai atsispindėjo grožinėje literatūroje lietuvių kalba – nuo pirmųjų tekstų iki pat Antrojo pasaulinio karo ar dar vėliau. Tyrimas, gausiai eksponuojantis nagrinėjamus šaltinius, kviečia skaitytojus pažinti medžiagą ir pabandyti šiuos klausimus atsakyti patiems. Ši knyga – proga naujame kontekste pamatyti gerai mums pažįstamus herojus Simoną Daukantą, Motiejų Valančių, Antaną Tatarę, Antaną Vienažindį, Joną Basanavičių, Vincą Kudirką, Gabrielių Landsbergį-Žemkalnį, Petrą Vileišį, Povilą Višinskį, Žemaitę, Vaižgantą ir gausybę kitų.
Vytautas Toleikis – mokytojas, kultūrininkas, eseistas, visuomenininkas, skaitytojų pamėgtų atsiminimų „Pasakojimai prabudus“ (2017) autorius. Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti užsakymu pirmas tyrė romų genocidą Lietuvoje, yra inicijavęs ir vykdęs daugybę kultūros ir švietimo projektų, skirtų romų, žydų ir kitų tautinių mažumų kultūrų atminčiai puoselėti.
Renginio metu dainas jidiš kalba atliks Joris Rubinovas. Organizuojama kartu su Kauno žydų bendruomene.
Roko Mikšiūno paroda „LEGO modernizmas – nuo kaladėlės iki pastato“
A. ir P. Galaunių namai-muziejus, Vydūno al. 2
Antradienis, 03 07, 18:00
Dr. Lino Venclausko
knygos „Tekstų byla.
Lietuvių antisemitinis diskursas nuo
XIX a. antros pusės
iki 1940 metų“ pristatymas
Kauno apskrities viešoji biblioteka, K. Donelaičio g. 8
Trečiadienis, 03 08, 17:30
Kauno Vinco Kudirkos
viešosios bibliotekos Aleksoto padalinys, Veiverių g. 43
Autorius knygoje analizuoja, kaip įvairiais laikotarpiais keitėsi lietuvių ir žydų santykiai, kokias problemas įžvelgė jų tyrinėtojai ir kaip siūlė jas spręsti. Leidinyje pateikiama plati antisemitinio diskurso analizė, pridėtas išsamus literatūros sąrašas. Interviu su autoriumi rasite šiame žurnalo numeryje, o knygos pristatymą moderuos doc. dr. Giedrius Janauskas.
Istorikė dr. Ingrida Jakubavičienė kviečia susitikti su pirmąja
nepriklausomos Lietuvos valstybės ponia – Sofija Smetoniene.
Herojė prabils iš savo laiškų ir amžininkų atsiminimų, papasakos, kokia ji – buvusi žmona ir mama, prezidento partnerė ir patarėja. Istorikai pridurs, kad taip pat ir visuomenės veikėja, puoselėjusi Lietuvos diplomatinius ryšius su Kaune rezidavusiais
užsienio atstovais, turėjusi
įtakos priimant valstybinius sprendimus, aktyviai veikusi socialinės rūpybos ir moterų švietimo srityje. Galiausiai – itin stipri, charizmatiška moteris, sukūrusi ir palikusi apie save tam tikrą legendą.
„Ponios Smetonienės virtuvė“ pristatymas
Ketvirtadienis, 03 09, 18:00
Paskaita „Paberžė
istorijos vingiuose:
nuo 1863 m. sukilimo iki šiandien“
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Penktadienis, 03 10, 18:00
„Belaukiant Godo“
Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71
1863 metų sukilimo muziejaus vadovė Alina Galvanauskienė pristatys
šią instituciją ir papasakos apie bandymą ginklo jėga išsivaduoti iš carinės Rusijos gniaužtų, į kuriuos Lietuva pateko po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų.
Nuošalus Paberžės dvaras
XIX a. viduryje tapo neeilinių įvykių epicentru. Du čia gyvenę žmonės – dvarininkas Stanislovas
Šilingas ir kunigas Antanas
Mackevičius visam laikui įrašė šią vietovę į Lietuvos ir Lenkijos istoriją.
Čia, Paberžėje, 1863 m. pavasarį parapijos klebonas Antanas
Mackevičius vienas pirmųjų Kauno gubernijoje palaikė sausio mėn. Lenkijoje prasidėjusį sukilimą ir surinko iš aplinkinių kaimų 250 sukilėlių būrį.
Renginys skirtas Lietuvos
nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti.
Kauno scenoje – Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis pagal žymiąją
Samuelio Beketo absurdo pjesę (rež. Paulius Pinigis). Vienintelis tikrai aiškus dalykas šioje Beketo istorijoje – laukimas. Pagrindiniai herojai Vladimiras ir Estragonas laukia pono Godo, kuriam nori užduoti keletą esminių klausimų ir paprašyti kai ko labai svarbaus. Tačiau laukti reikia taip ilgai, jog Vladimiras ir Estragonas galiausiai pamiršta, ko ir kodėl laukia. Belaukdami išganymo, jie supranta, kad nežino nei dėl ko nori būti išganyti, nei kas tas išganytojas, nei kaip atrodo tas išganymas.
1863 metų sukilimo muziejaus Paberžėje nuotr.Penktadienis, 03 10, 19:00
ir Sirenos“
Kauno kultūros centras, Vytauto pr. 79
Penktadienis, 03 10, 20:00
Robbie Williams
koncertas
„Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50
Ryčio Šeškaičio nuotr.
Kartais jautiesi negraži, kartais pasimetusi, kartais tampi tokia didelė, kad tavo ego netelpa kambaryje ir lubos tau per žemos, o sienos per arti. Kartais tu bėgi į save, bet tik nubėgusi pusę kelio supranti, kad bėgai – nuo savęs. Sustojusi tarp visų draugų, tėvų, giminių, vaikų, kolegų ir visuomenės lūkesčių atsisuki į save su klausimu: „Kiek manęs yra manyje? Kiek galingos ir gražios telpa manyje?“
Klaipėdos jaunimo teatre susibūręs stebuklas „Graži ir ta galinga“ kviečia į spektaklį-koncertą: „Savo nerimą paleisime būgnų ritmu, kad vėl iš naujo sutiktume save – žavias, galingas ir laimingas, net jei kartais ir pasiklydusias, bet vis grįžtančias į save!“
Britų superžvaigždė Lietuvoje viešės jau trečiąjį, Kaune – antrąjį kartą. O dabar Robbie Williamsas džiaugsmingai švenčia 25-erių metų solinės karjeros jubiliejų. Vienas populiariausių pasaulio atlikėjų planuoja aplankyti 18 šalių, kuriose surengs 22 koncertus. Gastrolėse „The XXV Tour“ jis pristatys su orkestru įrašytą jubiliejinį albumą „XXV“ ir atliks visus populiariausius savo hitus.
Šeštadienis, 03 11, 12:00 Spektaklis „Kudlius ir miško broliai“
Kauno valstybinis lėlių teatras, Laisvės al. 87A
Šeštadienis, 03 11, 10:30–16:00
Istorinė LR Prezidentūra, Vilniaus g. 33
Kovo 11-oji – gera proga pažvelgti
į savo valstybę kaip į nesibaigiantį kūrybinį procesą, kuris įgavo pagreitį 1918 m., buvo atnaujintas 1990 m. ir tebesitęsia čia ir dabar. Kiekvienas
Lietuvos pilietis dalyvauja šiame procese ir tik jis nusprendžia, koks jo santykis su savo valstybe. Šiai Kovo 11-osios šventei muziejus parengė tokias pramogas, kurios praturtins ir sušildys visus, suprantančius, kad valstybę kuriame mes patys.
Šeštadienis, 03 11, 18:00 7-asis klubo gimtadienis Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1
Teatro archyvo nuotr.
Tai vilties, nuotykių, liūdesio ir pasididžiavimo kupinas spektaklis apie žmogaus pasirinkimą būti laisvam. Be jokių kompromisų ar išlygų. Spektaklio siužetinį pagrindą sudaro Kauno universiteto studento Juozo Lukšos išgyvenimų, tiesos ir laisvės paieškų drama pokario metais. Partizano tragišką gyvenimo istoriją pasakoja jo ištikimas draugas šuniukas Kudlius – visiškai išgalvotas personažas. Anot spektaklio režisierės Agnės Sunklodaitės, atrasti šį personažą įkvėpė jos pačios namuose auginamas šuo: „Norėjosi surasti tokį padarą, kuris būtų labai žmogiškas, kuris puikiai suprastų, kas tai yra vienišumas, prieraišumas, ir kuris žinotų, kad viltis žūsta paskutinė.“
„Gyvas ir nesuvaidintas – muzikos klubas „Lemmy“! Tai erdvė, kurioje reguliariai skambės alternatyvi ir nepriklausoma muzika. Taip buvo skelbta klubo atidarymo koncerto pranešimuose 2016 metais, o šiandien galima misiją pakartoti – klubas yra gyvas, toliau auga, lieka nesuvaidintas ir jame reguliariai skamba alternatyvi muzika. 7-ojo gimtadienio proga
„Lemmy“ scenoje – pramoginio gore-grind atlikėjai austrai
„VxPxOxAxAxWxAxMxC“, death-grind grupė iš Suomijos „Galvanizer“, Kauno industrial elektronikos sensacija
„Jesus Works Until 3“ ir punk rock klasika iš sostinės „Armatūra“.
„Kovo 11-osios Lietuva“
03 16–03 26
03 16–03 19
Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5
2023 metais norvegai ir visas meno pasaulis minės kompozitoriaus Edvardo Griego 180-ąsias gimimo metines, o jam ir Čiurlioniui skirtas festivalis į Kauną grįžta jau 25-ąjį kartą. Ši Hordalando grafystės ir Kauno miesto bendrystės iniciatyva palaipsniui išaugo į solidų meno projektą, itin praturtinantį muzikinį Kauno gyvenimą. Keturių koncertų programa – glausta, bet itin kūrybinga. Tarp ypatingas programas ruošiančių artlikėjų – Kauno bigbendas, Ivar Kolve Trio, Kauno miesto simfoninis orkestras ir kt.
Šiemet didžiausio Lietuvoje festivalio programa stebins daugiau kaip 70–čia ilgametražių ir bene 50–čia trumpametražių filmų – Kanų, Berlyno, Venecijos ir kitų garsiausių kino festivalių laureatais, jaudinančiais debiutais, pripažintų meistrų darbais ar nesenstančia kino klasika. Plačiau apie keletą filmų šiame numeryje diskutuojame su festivalio turinio ir programos vadove Aiste Račaityte.
„Kino pavasaris“ „Romuva“ ir „Forum Cinemas“Kadras iš filmo „Rojaus fragmentai (Fragments of Paradise)
Penktadienis, 03 17, 19:00 Filmo „Sudie, kvailiai“ peržiūra
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
03 17–05 01 Pirmiausia veiksmas buvo!
IN THE BEGINNING WAS THE DEED! СПОЧАТКУ
Вначале было дело!
NA POCZĄTKU CZYN!
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1
Kadras iš filmo
Sulaukusi 43-ejų, Siuzė Trapė išgirsta negailestingą diagnozę – gyventi jai liko vos keli mėnesiai. Nebeturinti ko prarasti moteris ryžtasi paskutiniam išbandymui – surasti prieš daugybę metų įvaikinti atiduotą sūnų. Moteris leidžiasi į biurokratijos labirintus, o nuotykių jai galėtų pavydėtų net rimčiausi veiksmo filmų herojai. Lyriškas, absurdiškas ir komiškas filmas, pelnęs net septynis Cezario apdovanojimus.
Režisieriaus Albert Dupontel filmo peržiūrą dovanoja Prancūzų institutas Lietuvoje. Renginys skirtas Frankofonijos mėnesiui.
Kartu su „Swallow“ (Vilnius) ir „Arsenal“ (Balstogė) organizuojama paroda Kauno menininkų namuose ir renginių programa socialiniame centre „Emma“ (A. Mickevičiaus g. 35, 2 aukštas) kviečia mąstyti apie regioninių anti-imperinių judėjimų istorijos pakraščius ir šiuolaikiniame mene besiskleidžiančius pasipriešinimo naratyvus.
Parodos dalyviai: Anastasia
Sosunova, Agnė Jokšė, Anton Karyuk, Naglis Kristijonas Zakaras, Goda Palekaitė ir Adomas Palekas, Iza Tarasewicz, Liliana Zeic.
Renginių programos dalyviai ir tyrėjai: Viktorija Kolbešnikova, Aleksander Łaniewski, Tomas Marcinkevičius, Darius Pocevičius, Auksė Petrulienė, Querelle.
Kuratoriai: Agnė Bagdžiūnaitė, Edgaras Gerasimovčius, Vaida Stepanovaitė.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Penktadienis, 03 17, 19:00
Šeštadienis, 03 18, 19:00
Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27
Kauno valstybinis lėlių teatras, Laisvės al. 87A
Kaip kalbėtis su vaikais apie sudėtingus, tačiau neišvengiamus dalykus: kas nutinka, kai susiduriame su netektimi ar sunkia liga? Ko imamės, norėdami padėti savo artimam žmogui, kuris serga?
Ką daryti su ilgesiu ir tuštuma, netekus brangaus žmogaus? Kas pasilieka, kai iš atminties negrįžtamai nyksta artimųjų veidai ir vardai?
Šešėlių teatro principu pasakojamos jaudinančios kelių šeimų istorijos leis kitu kampu pažvelgti į gyvenimo metamus iššūkius ir ieškoti šviesos net ir tamsiausiame danguje. Agnės Sunklodaitės režisuotą spektaklį įkvėpė Australijoje gyvenanti vaikų rašytoja, pedagogė, populiarių vaikiškų knygelių autorė Elizabeth Mary Cummings.
Wojciech Chrubasik nutr.
Kas nutinka, kai stebi REIVO vakarėlį iš šalies? Meditacinės praktikos, techno ir reivo vakarėlių estetika įves mus į ekstazės būseną, kai kūnas pasiduoda ritmui ir gali judėti laisvai. Šokis taip pat taps vienu iš būdų persikelti į buvimą, esantį ant ribos tarp sapno ir realybės, atsipalaidavusio ir įsitempusio kūno, tamsos ir šviesos. Pirmasis galerijos „Meno parkas“ aukštas taps šokių aikštele pripildyta techno muzikos, fluorescencinių, mirksinčių šviesų, dūmų bei meditatyviai judančių kūnų.
Organizatorius Kauno bienalė, ES platformų projektas Magic Carpets, finansuoja ES, Lietuvos kultūros taryba, partneriai: Vroclavo kultūros institutas, galerija „Meno parkas“
Renginys nemokamas, daugiau: bienale.lt
Šeštadienis, 03 18, 19:00
Mindaugo pr. 50
„Pasiilgę Kauno gerbėjų, kuriame progą pasimatymui. Norime vėl jus pamatyti ir kartu romantiškai užkalbėti iš lėto artėjantį pavasarį. Matome Kauno „Žalgirio“ areną tapusia ryškiu kultūriniu ir pramoginiu vidurio Lietuvos traukos centru, tikime, kad Nemuno sala, tinkamiausia vieta tokiam pavasariniam susitikimui“, – vilioja grupė, žadanti areną paversti jaukiu muzikiniu klubu.
laimės diena Įvairios vietos
Trečiadienis, 03 22, 18:30
Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71
„Kaunas 2022“ archyvo nuotr.
Dar 2018-aisiais Tarptautinės laimės dienos ambasadoriais Lietuvoje tapę „Kaunas 2022“ komandos nariai žino – Kaunas yra laimingų žmonių miestas. Kovo 20-ąją kalbama itin svarbiomis temomis – apie visiems ir visur prieinamą laimę, tvarumo svarbą ir emocinę sveikatą. Šiais metais miesto bendruomenės, menininkai ir kūrėjai tęsia tradicijas ir stebins renginiais ir susitikimais, o Kauną ir Kauno rajoną ir vėl pavers nutrūktgalviškų pasirodymų arena.
Daugiau: laimesdiena.lt
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro gastrolių metu į Kauną atvežamas „Lokys“ (2000) – trečioji Broniaus Kutavičiaus (1932–2021) opera ir pirmoji, parašyta didžiajai operos scenai. Tai tikras „mistinis trileris“, žiūrovų dėmesį patraukiantis įtemptu, magijos kupinu siaubo pasakos siužetu, muzikos ekspresija, autentiškų jausmų galia. Opera sukurta Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės libretu, kuriame autorė interpretuoja Prospero Mérimée novelėje „Lokis“ (1869) atpasakotą kruvinų vestuvių istoriją. Ji nukelia klausytoją į „laukinį kraštą“ – XIX a. Žemaitijos gūdumą, – kur iš kraujomaišos su lokiu gimęs grafas-vilkolakis pasiperša gražiai lyg undinė bajoraitei, o po vestuvių nakties
žmonės ją randa sudraskytą…
Pastatymo Klaipėdos
valstybiniame muzikiniame teatre režisierius – Gintaras Varnas.
Ketvirtadienis, 03 30, 18:00
Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71
Penktadienis, 03 31, 18:00
Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A
Prancūzų rašytojo ir mąstytojo egzistencialisto Albero Kamiu pjesė „Kaligula“ mūsų dramatišku laiku skamba aktualiai kaip niekad. Viruso sukaustytas esamasis laikas pastato mus priešais veidrodį ir klausia – dėl ko esi, kas vyksta, ar tai, ką sukūrei, nebus nušluota nuo žemės paviršiaus? Vieni teigia, jog virusas – dievo žinutė, kiti – kad tai gamtos kerštas žmogaus ekspansijai ir nejautrai. Bet kokiu atveju režisierius Agnius Jankevičius dabartinį būvį apibūdina kaip pavojų įpročiams, didybei, merkantilizmui, ateičiai. Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis „Kaligula“ meta iššūkį kasdienybei ir klausia – kas tu esi?
Kaligulos virusas – tai stichijos maištas prieš komfortišką, logišką „dievų“ tvarką, tai priminimas, kad esame laikini, o mūsų „dieviškumas“ tėra menka iliuzija.
Teatro archyvo nuotr.
Spektaklis liečia jaunosios kartos ambicijų, idealizmo ir jaunatviško maksimalizmo skaudų susidūrimą su realybe, kurioje pragyvenimas, išgyvenimas ir sugyvenimas atima svajonių įgyvendinimo laiką, o vėliau – ir norą. Optimistiškai auklėti būti ypatingais, užkariauti pasaulį ir siekti savo svajonių, nes „viskas įmanoma“, realioje „gyvenimo rinkoje“ atrandame, kad tenka daryti darbus, o ne svajones, pasaulyje išgyventi, o ne jį taisyti.
Pastatyme režisierius Gildas Aleksa ir „Teatrono“ trupė mėgina Kandido akimis pažvelgti į šias skaudžias temas per komiškumo prizmę.
kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt
Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1
MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE (PLATINAMAS NEMOKAMAI)
AUTORIAI: Artūras Bulota, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Daina Dubauskaitė, Donatas Stankevičius, Emilija Visockaitė, Gunars Bakšejevs, Hermandrowning, Justė Vyšniauskaitė, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Monika Balčiauskaitė, Rita Dočkuvienė.
TIRAŽAS 2300
GLOBOJA: LEIDŽIA
KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ