„Pasidarė įdomu, koks čia žmogus tapo mano motyvus, keliauja po Žemaitiją. O svarbiausia – visai neblogai nutapė tuos žydinčius kaštonus“, – kartą savo žmonai Aušrai, su kuria susipažino 1991-aisiais, bet dar 1989-aisiais prasilenkdamas gatvėje paminėjo Paryžiuje galbūt jau žydinčius kaštonus, papasakojo Arūnas Vaitkūnas. Pasakojo jis tąvakar apie parodą, kurią dar prieš porą metų visai gal ir netyčia aplankė Kauno menininkų namuose. Tai buvo pirmoji personalinė Aušros Barzdukaitės paroda.
Kiekviena pora turi savo kaštonų žydėjimo metą, ištinkantį atsitiktinai susitikus kabinete, apžiūrint butą, prašant nufotografuoti paplūdimyje, o gal sudarant kokį visai neįdomų pirkinių sąrašą. Meilė, tas hormonų šokis, kurio sudėtis keičiasi slenkant laikui, visai kaip tie kaštonai, tai sužydi, tai numeta lapus, bet visuomet peržiemoja – meilė verčia pasaulį suktis ir verstis aukštyn kojom, kūrybos laužus neužgesti ir šildyti kitus, meną kurtis. Sunku ją deramai aprašyti, nupiešti ar kitaip sutramdyti, bet be jos, sutikite, viskas būtų labai jau prėska.
Sunku kalbėtis apie meilę! Bet kaip dažnai ji tyko tarp eilučių aptariant net, rodos, rūsčiausius projektus, sudėtingiausias idėjas, kompleksiškiausias užduotis. Šį vasarį pabandėme nebūti tokie jau kultūriškai rimti ir atsargūs ir uždavėme tokių klausimų, kuriuos paprastai paliekame stalčiuje. Bet kaip buvo jauku – ir niekas neliko neatsakyta.
Už šį jausmų kupiną žurnalo numerį dėkojame savo istorijomis pasidalinusioms kūrėjų poroms, įgimta meile miestui švytinčiam architektui, muzikų laiškus pasklaidžiusiai muziejininkei, po spektaklio šviesų neišjungti sutikusiai režisierei ir baltam pūkuotam padarėliui, kurį Čiurlionių šeima praminė Liamoriuku. O jei norite sužinoti daugiau apie Arūno ir Aušros Vaitkūnų kaštonus, rekomenduojame 2009 m. išleistą knygą „Toks gyvenimo kvapas“. Ji paremta A. BarzdukaitėsVaitkūnienės straipsnių ciklu portale www.kamane.lt, skirtu 2005 m. mirusiam A. Vaitkūnui atminti, ir pasakoja apie tapybą ir tapytoją, bet jau sutarėme, be ko jų nebūtų buvę.
„Susipažinome Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje – abi gidavome. Kadangi aš paišau iliustracijas, o Aistė labai domisi vaikų literatūra, tai nesunkiai atradome viena kitą“, – juokiasi Dalia Bieliūnaitė. Meilės dienai artėjant, pakviesta daugiau papasakoti apie simpatišką Čiurlionio augintinį Liamoriuką (nes apie jį prieš kurį laiką sužinojau būtent iš Dalios), ji arbatos gerti pasikvietė ir Aistę Mišinytę.
Nors nebedirba tame pačiame muziejuje, jos dažnai susitinka – Dalia mėgsta užsukti pasisvečiuoti mažame bičiulės butuke Kęstučio gatvėje, nes, pasirodo, Aistės sūnus labai skaniai gamina. „Ir ten labai labai daug knygų! Be to, Aistė padeda man ir su kitais darbais – kai ruošiau knygelę apie Liudą Truikį ir Marijoną Rakauskaitę, ji, galima sakyti, buvo mano literatūros redaktorė.“ O priežastis, dėl kurios susitikome, – knygelė „Dailininko šuo“ – vis dar pakeliui į knygynus.
„Man labai reikėjo Aistės, nes aš, kaip iliustratorė, knygos parašyti negaliu, o apie Čiurlionį yra tiek daug praktiškai paruoštų istorijų. Liamoriuką labai išsamiai aprašė jo jaunesnioji sesuo Jadvyga – jos atsiminimai labai žmogiški, įtraukiantys“, – tikina Dalia, ekskursijų dalyviams muziejuje mėgdavusi pasakoti apie Liamoriuką. Jis juk įamžintas paveiksluose! Pavyzdžiui, darbą „Miškas“ dailininkas padovanojo seseriai ir pasakė: „Sapnuok jį taip, kaip aš jį susapnavau.“ Pačioje aukščiausioje paveiksle vaizduojamoje pušyje – tikrai, šuniukas...
M. K. Čiurlionio galerijoje galite apžiūrėti ir kiek realistiškesnį Liamoriuko atvaizdą. Ne taip seniai Kaimelio Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje atrastas paveikslas „Šv. Rokas“ (1907) – netipiškas Čiurlionio kūrybai, nes dailininkas retai imdavosi religinės tapybos ir aliejinių dažų. Šuo su šiuo šventuoju tapyboje ar skulptūroje matomas dažnai – sergančiųjų globėjas vaizduojamas kaip nusilpęs ir pavargęs keliautojas, piligrimas, rodantis juodas maro žaizdas. O šuo, pasakojama, išgelbėjęs jam gyvybę, maitinęs. Manoma,
kad užsakytas šis darbas buvo Jurbarko bažnyčiai, Čiurlionis rado paveiksliuką, kuris tapo įkvėpimu, o Liamoriukas draugiškai sutiko būti prie Šv. Roko kojų gulinčio šuns prototipu. Pasirodęs esąs nepakankamo dydžio paveikslas „persikėlė“ per Nemuną į Kaimelį. Kas tai per „kaimelis“, dingtelėjo iš tų kraštų kilusiai menotyrininkei Rasai Žukienei – ir galiausiai paveikslas atrastas!
Aistė iš krepšio išsitraukia ir vis minimą knygą „Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį“: „Nuostabus buvo Liamoriukas, didelį įspūdį Jadvygai, tuomet mažai mergaitei, palikęs personažas.“ Kaip pas Čiurlionius apskritai atsirado Liamoriukas, Dalia ir Aistė pasakoja vis pildydamos viena kitą. Buvo tokie Markevičiai, kurių sūnus turguje nupirko kalytę Liamsę (nuo prancūziško žodžio, reiškiančio „draugę“) ir padovanojo ją Čiurlioniams. Liamsė susilaukė dviejų šuniukų – Liamoriuko ir dar vieno. Už meile ir Paryžiumi dvelkiantį vardą nubalsavo visa gausi šeima (net devyni vaikai!). Liamsė kažkur dingo, brolis buvo padovanotas, o Liamoriukas liko ir, Čiurlioniui grįžus namo, nuo jo neatstodavo nė per žingsnį. Liamoriukas buvo labai gero charakterio – saugodavo kates. Jei ateidavo priešiškai nusiteikęs kaimynų šuo, Liamoriukas lodavo, kol katės spėdavo sulipti į medį. Ir tupėdavo po medžiu, kol bus saugu ir katės galės nusileisti. Tikras džentelmenas! Net laukdavo, kol jos pirmos pasisotins, ir tik po to pats pradėdavo ėsti. Akivaizdu, vardas jam tikrai tiko. „Taip, vardas atspindi charakterį, todėl mums taip smalsu jį tyrinėti. Skaitėme, kad, kai Čiurlionis grįždavo namo, Liamoriukas, būdamas nedideliu šuneliu, bandydavo prišokti ir
PILNAS VASARIS
Dalios Bieliūnaitės iliustr.
KAUNAS 2023
palaižyti menininkui veidą – kol to nepadarydavo, nenurimdavo. Belikdavo Čiurlioniui pasiimti jį ant rankų“, – šypsosi Aistė.
Man įdomu, kiek ilgai Liamoriukas gyveno, bet tokios informacijos paprasčiausiai nėra. Gal Liamoriuko palikuonys ir šiandien laksto Druskininkuose? Kas galėtų paneigti. Nuotraukų irgi nėra – tik jau minėtas realistiškasis Šv. Roko paveikslas ir gana detalus Jadvygos aprašymas: „Šviesus, beveik baltas šunelis su geltonu lopu ant ausies.“
Tiesa, rašytoja bičiuliavosi su Kaziu Boruta, o jis irgi yra parašęs biografinę apysaką apie Čiurlionių šeimą, tad ten irgi būtų galima ieškoti informacijos.
Nors tai, ką parašė Jadvyga, mano pašnekovėms labai patinka, būsimoje Dalios ir Aistės knygelėje visos detalios Liamoriuko istorijos nerasite, nes leidinys skirtas mažiausiems, ikimokyklinio amžiaus vaikams.
Ji skirta sudominti Čiurlionio paveikslais ir galerija – siužetas toks: šuo įsmunka į galeriją ir prabėga pro paveikslus, neišvengdamas įvairiausių nuotykių. Kaipgi neužsimanysi pasekti jam iš paskos? Idėja brandinama jau keletą metų, iliustracijos net pateko į 2021 m. vykusios 55-osios Bolonijos vaikų knygų mugės finalą! Dalia kelis kartus viską perpiešė: „Kai darai tokį didelį darbą, pati augi ir vis matai, kad jau kitaip norisi nupiešti...“ Moterys dirba visaip: susitinka (kad ir jau minėtame bute Kęstučio gatvėje), pasitaria, tuomet kiekviena sau padirba, pasimaino rezultatais ir pastebėjimais: „Siuntinėjamės laiškais.“
Procesas tikrai maloninantis ir net gydantis, todėl man taip patinka. Šią knygelę kuriu spalvotais pieštukais – tai priemonė, kurią turi spausti. Daug fiziškumo – ši knyga išvien yra terapinis procesas.“
O rašyti apie gyvūnus lengviau ar sunkiau nei apie žmones, klausiu Aistės. „Na, mūsų Liamoriukas labai sužmogintas, jis elgiasi ne visai kaip gyvūnas – labiau kaip nenuorama vaikas, kuriam nutinka keistų dalykų ir su kuriuo gali susitapatinti mažasis skaitytojas.“
Kol „Dailininko šuo“ vis dar po truputį materializuojasi, prieš šias Kalėdas atsirado dar vienas Liamoriuko pavidalas. Jau ne pirmą kartą vyko VšĮ „Vaiko psichologijos centras“ organizuojama adventinė knygiukų akcija – užsiregistravus į paštą atkeliaudavo įvairių lietuvių vaikų rašytojų ir iliustratorių sukurtos knygelės, kurias atsispausdinti ir išlankstyti reikėjo jau patiems. Tarp šių adventinių dovanėlių – ir „Liamoriukas žiemą“. O koks šis šunelis šaltuoju sezonu? Labai ištikimas ir kantrus, nors šąla letenos, laukia, kol mylimas šeimininkas baigs tapyti.
„Mūsų užduotis nėra pateikti tikslius istorinius duomenis, nėra tokio užfiksuoto dalyko, kad Čiurlionis būtų Druskininkuose žiemą piešęs, bet vaikams tai ir nerūpi – svarbu, kad pasinertų į atmosferą, tiesiog išgirstų apie tokįą menininką“, – sako Aistė. Ji, jau kalbėdama apie „Dailininko šunį“, prideda, kad tokia pirmoji pažintis augančiam vaikui tampa laipteliu. Ant jo gali pasilypėti ir atpažinti daugiau dalykų, toliau domėtis. „Toks principas taikomas daugelyje lavinamųjų knygelių, net ir, pavyzdžiui, jauniesiems programuotojams, kuriuos vilioja „Linux“ operacinę sistemą
simbolizuojantis Pingvinas – lygiai tą patį norėjome padaryti su daile, kad vaikas šioje aplinkoje jaustųsi saugiai ir smagiai.“ Dalia papildo, kad suaugęs skaitytojas vartydamas knygeles tikrai atskiria, kas yra realu, o kas – pasaka. „Juk visi žino, kad į Čiurlionio galeriją šunims negalima“, – kvatoja iliustratorė. Ji įsitikinusi, kad knygelės apie meną skaitymas yra šeimyninis užsiėmimas, tad reali meno istorija kaip atspirties taškas čia labai svarbi, ji domina būtent tėvus. O kodėl gi nepažiūrėjus į jau žinomus dalykus iš kitos, kad ir šuniškosios, pusės? Tuomet ir ne pirmą kartą regimus paveikslus pamatysite naujomis akimis.
Pokalbio metu apžiūrinėjame Dalios eskizus, piešinius, knygos „lėlę“ – visa tai labai sudomina šalia kavinėje sėdintį vyriškį. Jis užsimano pats pavartyti pieštukais kurtas iliustracijas, o tada paklausia, galbūt galėtų kurį įsigyti. Dalia palieka savo kontaktus – ką gali
žinoti, kaip ši istorija baigsis! Matote, Liamoriukas išties ypatingas gyvūnėlis.
Bent jau Čiurlioniui Liamoriukas buvo pats mieliausias, bet gražių istorijų apie menininkus, šviesuolius ir jų augintinius Kaune aptiksite dar ne vieną. Vaižgantas net skulptūroje vaizduojamas su savo taksu Kauku, o kanauninko garbei jo bute-muziejuje ir geltonos kanarėlės laikomos. Kaip atrodė
Juozo Grušo šuo, pamatysite vos
įėję į dramaturgo namus. Na, o visų didžiausia menininkė šioje srityje, matyt, buvo senbernarė
Bitė, kuri mokėjo važiuoti troleibusu ir apsipirkti turguje. Su Liamoriuku tikrai būtų sutarusi, nes garsėjo ir savo gerumu, yra išgelbėjusi vaikų. Bet tai jau kita, žaliakalnietiška istorija.
„Nedidelio biudžeto meilės istorija“ ir „atsitiktinis susitikimas paplūdimyje“ – taip savo draugystės pradžią apibūdino Adrianas Carlo Bibiano ir Karolina Latvytė-Bibiano. Tai peraugo į santykius, kupinus jausmų, patirčių ir kūrybinės veiklos. Čia šiuolaikinis šokis susitinka su tarpdisciplininiais menais, Meksika su Lietuva ir vienas menininkas su kitu. Adrianas Carlo yra šokėjas, choreografas, šiuolaikinio šokio mokytojas ir judesio instruktorius. Karolina – tarpdisciplininė menininkė, Vilniaus dailės akademijoje studijuojanti skulptūrą, meno galerijos „IRGI galerija“ bendrasavininkė, įvairių meno renginių kuratorė. Šiuo metu Adrianas ir Karolina gyvena Kaune. Kaip reziumavome interviu, jų poros santykiai veikia ir kaip vienas kito projektų konsultavimo agentūra. Šį interviu Carlo ir Karolina užbaigė bučiniu, primindami mėgautis meile šalia ir nepamiršti įvertinti gerųjų, įkvepiančių vienas kito pusių.
Papasakokite šiek tiek daugiau apie save ir judviejų pažintį.
Karolina: Baigiau bakalauro studijas ir nežinodama, ką daryti toliau, nusprendžiau vasarą padirbėti Norvegijoje – ten praleidau laiką skindama braškes. Po to norėjau pakeliauti ir pasirinkau Meksiką. Praleidusi šalyje tris savaites, atsitiktinai paplūdimyje sutikau Carlo.
Carlo: Ši istorija turi dvi puses – mano ir jos. Prisimenu, kad dirbau ištisą savaitę ir buvau labai pavargęs, todėl nenorėjau važiuoti į paplūdimį, bet draugai priprašė keliauti kartu. Vienas iš jų kitą savaitę turėjo išvykti iš Meksikos ir norėjo mūsų trijų nuotraukos, todėl pasiėmė profesionalų fotoaparatą, bet pamiršo SD kortelę. Patikinau, kad tai ne problema, nes einame į turistų mėgstamą vietą, tad tikrai rasime, kas mus nufotografuos ir nuotraukas atsiųs. Paplūdimyje užkalbinau atsitiktinį žmogų – tai ir buvo Karolina – ir paprašiau nufotografuoti.
K.: Man befotografuojant, Carlo draugas pradėjo skųstis, kad blogai atrodo, o aš patariau nesijaudinti, nes nuotraukose galiu ant jo uždėti Brado Pitto veidą. Galiausiai taip ir padariusi išsiunčiau nuotraukas el. paštu Carlo ir jo draugui.
C.: Ši kvailystė su Bradu Pittu buvo labai svarbi, nes dažniausiai netikrinu telefono ir retai atsakau į žinutes, bet pamatęs šią nuotrauką pagalvojau, kad Karolina tikrai šauni ir turiu su ja geriau susipažinti. Susirašėme elektroniniu paštu, o po dviejų dienų susitikome. Po to jau nebeišsiskyrėme.
Dabar suprantu, kodėl sakote, kad tai buvo visiškas atsitiktinumas.
C.: Kaip aš sakau, mažo biudžeto meilės istorija.
Persikėlimas į kitą šalį dėl mylimo žmogaus dažniausiai yra drąsus sprendimas, ir ne tik nusprendusiajam išvykti – kitas žmogus prisiima atsakomybę išpildyti artimo žmogaus lūkesčius dėl svetimos šalies ir naujo gyvenimo etapo. Kaip žvelgiate į šį sprendimą iš dabarties perspektyvos?
C.: Šis atsakomybės jausmas ir visi su juo susiję dalykai įvyko du kartus skirtingomis progomis. Pirmą kartą atvykau ne gyventi į Lietuvą, o susipažinti su Karolinos šeima – Lietuvoje tuomet praleidome metus. Tada grįžome į mano gimtąjį miestą Meksikoje, bet, kol buvau išvykęs, daug kas ten keitėsi ir judėjo į priekį, tad galiausiai pajutau, kad ten nebėra mano vieta. Turėjau galimybių dirbti, bet ne gimtajame mieste. Karolina taip pat nesulaukdavo jai tinkamų darbo pasiūlymų. Tada išgyvenau visus tuos jausmus, kuriuos paminėjai. Po metų priėmėme sprendimą grįžti į Lietuvą – čia viskas klostėsi geriau.
K.: Kai išvykome į Meksiką, jau labai aktyviai veikėme savo srityse Lietuvoje ir atrodė, kad viską palikę turėsime startuoti nuo nulio. Kai grįžome, atsirado naujų galimybių, Carlo įsitraukė į šokio bendruomenę.
C.: Geras sprendimas apsistoti
Lietuvoje. Jaučiu, kad susituokus atsakomybė vienas už kitą
padvigubėja. Esu labai empatiškas, tad būtų skaudu, jei mano aplinkoje Karolina nesijaustų komfortiškai.
K.: Kartais pagalvoju, kad Meksikoje gal per mažai stengiausi arba buvau pernelyg užsispyrusi, nes atsisakiau pasiūlymų dirbti su menu nesusijusius darbus. Per daug myliu meną, kad daryčiau ką nors kita, ir noriu visais būdais dalyvauti kultūros procese. Tai paskatino ieškoti kitų galimybių.
Sprendžiant iš dabartinių veiklų, tau pavyko.
K.: Kaip kartais sakau, pasiklydau tapybos studijose, nes mėgstu užsiimti įvairiomis veiklomis: fotografuoti, lipdyti, rašyti, vien tapybos nepakako. Aš tai vadinu postakademinės depresijos faze po bakalauro studijų. Po to keletą metų svarsčiau, ką noriu veikti, ir pradėjau eksperimentuoti su įvairiomis medžiagomis, taip pat ieškojau studijų, kurios neįspraustų į griežtus rėmus. Atrodo, kad skulptūra labiau tarpdiscipliniška, šioje srityje galiu eksperimentuoti, naudoti įvairias technikas. Kol kas man tai labai patinka. Šiuo metu jau prasidėjo paskutinis studijų semestras, tad ruošiu baigiamąjį darbą.
Per karantiną kartu su kolege
Judita Ragauskaite įkūrėte virtualią „IRGI galeriją“.
K.: Dirbau su projektu, kurį planavau pristatyti fizinėje erdvėje, bet prasidėjus karantinui turėjome rasti būdą dirbti virtualiame pasaulyje, ypač su tapyba. Man nelabai patinka visokie 3D turai, kurie atkartoja realų pasaulį: ant virtualių sienų kabinami paveikslai, imituojama galerijos erdvė, nieko
nepasakojanti apie paveikslus, pačią erdvę ar idėjas. Taip ir kilo tokios galerijos idėja. Jos erdvėje dabar deriname ir virtualias, ir fizines parodas. Pirmaisiais metais visus menininkus susiradome pačios, pernai organizavome atvirą konkursą ir pačios pakvietėme menininkų. Šiemet bendradarbiaujame su fizinėmis erdvėmis ir partneriais, tad nusprendėme pačios išsirinkti tinkamiausius darbus. Pavyzdžiui, pernai grožio salone atidarėme Gintarės Konderauskaitės parodą. Jos darbai puikiai tiko netradicinei erdvei, net koncepcija sustiprėjo. Taigi stengiamės žaisti ir su erdve.
Kokie galerijos ateities planai?
K.: Tiesą pasakius, šiuo metu sprendžiame šį klausimą. Turime, rodos, ir tikslų, ir planų, bet jau kelinti metai iš eilės negauname finansavimo, tad darosi vis sunkiau judėti į priekį. Esame susidėjusios šių metų parodų tvarkaraštį. Tačiau ar viską įgyvendinsime, dar iki galo nežinome.
Adrianai Carlo, skaitant tavo biografiją ir susipažinus su veikla atrodo, kad tavo gyvenimas neatsiejamas nuo šokio. Kaip patekai į šią sritį?
C.: Mokykloje mokėmės liaudies
šokių. Kartais tai man labai patikdavo, kartais negalėjau to pakęsti. Galiausiai supratau, kad visos dingstys išvengti šokio buvo susijusios su scenos baime. Vidurinėje netikėtai pasirinkau
šiuolaikinio šokio pamokas, nors dar iki galo nesupratau, kas tai yra. Nauja mokytoja Melissa Castillo parodė man dar nematytą šokio pusę ir atvėrė visiškai naują lauką. Ji gerbė ir suprato mano baimę, visgi lėtai vesdama į sceną. Vieną dieną
pasakė: „Carlo, aš tave nukreipsiu ir perkelsiu iš vienos sistemos į kitą. Tu vis dar to nesupranti, bet tau skirta būti scenoje.“
Vis dėlto pasirinkau psichologijos studijas ir dvejus metus mokiausi. Vieną dieną paskambinusi Melissa pakvietė prisijungti į šokių pamokas. Jose buvo profesionalų, kurie mėgo ir vertino šokį kaip meną ir pedagoginei jo pusei suteikė visai kitą aspektą. Mane tai itin sužavėjo ir įtraukė. Po kurio laiko mečiau psichologiją ir atsidaviau šokiui, nes man jis teikė (ir vis dar teikia) džiaugsmą. Daug laiko investavau į šokius, imdavausi ir papildomų darbų, kad išsilaikyčiau finansiškai. Ačiū Melissai, kuri dabar yra mano draugė, kad nukreipė tinkama linkme.
Dažnai pasirodai scenoje, taip pat kuri naujus šokio spektaklius. Koks dabar tavo santykis su scenos baime?
C.: Visiškai neišnyko, bet geriau ją suprantu ir žinau, kada gali užklupti. Ji tampa pasirodymo dalimi. Spektaklio metu ši scenos baimė gal ir pasirodys, sujauks kai kuriuos dalykus, bet nebus taip blogai, kaip įsivaizduoju.
Pernai buvai apdovanotas
Lietuvos kultūros ministerijos
Metų debiuto prizu už novatorišką požiūrį ir indėlį į šiuolaikinį šokį. Ką tau reiškia šis pripažinimas?
C.: Esu linkęs sumenkinti viską, ką darau ar gaunu, todėl tai, ką sakau apie save, paprastai neatspindi to,
ką žmonės apie mane galvoja. Visgi tai labai daug reiškia. Juolab kad užsieniečiui, dar iki galo neįsiliejusiam į sistemą, čia egzistuoti kiek sunkiau – turiu tik leidimą, bet nesu šalies pilietis. Esu pripažintas kitų menininkų, kolegų, su kuriais dirbu, o dabar ir oficialiai.
Kur semiesi originalių ir drąsių idėjų ir, svarbiausia, kaip pavyksta jas įtraukti į savo kūrybines praktikas?
C.: Labai mėgstu ryžius, tad atsakydamas į šį klausimą naudočiau tokią alegoriją: į ryžių maišelį neįkišau visos rankos, tik pirštų galiukus. Nenoriu užgožti kitų žmonių, bet mėgstu bendradarbiauti ir iš kitų semtis idėjų, kurias gavęs įdedu ir šiek tiek savęs, ir šiek tiek kitų.
K.: Žinau didžiąją dalį Carlo idėjų, kartais jos visiškai pašėlusios, vis drąsinu jį labiau reikštis. Žiūrėdama spektaklius galiu atskirti, kur buvo jo indėlis ir kur jis susilaikė. Bet negaliu sulaukti momento, kada išreikš visą savo kūrybiškumą.
Ar turite bendrų projektų?
K.: Santykių pradžioje daug dirbome kartu, dabar tai perėjo į kitokio pobūdžio bendradarbiavimą.
C.: Dabar atsipalaiduojame. Bendradarbiavimas veikia ir neveikia tuo pat metu, nes esame susituokę. Darbo aplinkoje galbūt kiek pritrūksta pagarbos vienas kitam, nes, jei vėl pritaikyčiau alegoriją, aš noriu pilna ranka lįsti į tą ryžių maišą, o Karolina atitraukia maišelį nuo manęs, ir mudu susipykstame. Pirmieji bendri darbai buvo gražūs, Meksikoje nufilmavome trumpą eksperimentinį filmą, bet galiausiai pradėjome daug diskutuoti ir
ginčytis. Tam vis kartojantis, supratome, kad dirbti galime tik tam tikromis sąlygomis. Pradėjau kviesti Karoliną dirbti su manimi, bet ne prie viso projekto, o, pavyzdžiui, fotografuoti kūrybinį procesą. Aš išsakau savo viziją, lūkesčius ir tada visiškai pasitikiu ja.
K.: Iš pradžių norėjome viską daryti kartu, taip pat ir dirbti, bet abu turime tvirtą nuomonę, galime ir labai tvirtai nesutikti. Tačiau visada aptariame savo projektus, pasirenkame įžvalgų ir išklausome nuomonės. Projektas neprasideda be vyro pritarimo (šypsosi).
C.: Daug mano darbuose naudojamų kompozicijų, vizualizacijų gimsta Karolinos dėka, nes man patinka dauguma jos, kaip vizualiųjų menų atstovės, pasiūlymų.
Taigi tapote tartum vienas kito konsultacijos agentūra – tai, mano nuomone, labai vertinga. Kuo vienas kitą įkvepiate?
C.: Nuo mūsų pažinties momento iki šiol dievinu Karolinos stiprybę – nesavanaudiškumą. Ji duoda ir padeda kitiems, o tai ateina iš betarpiško sąžiningumo ir meilės. Paprastai, kai žmonės daug duoda, jie kažko tikisi mainais, bet jai tai nebūdinga. Tiesa, kartais ji atiduoda per daug, – tai gali nuvesti į stresą ar išsekimą.
K.: Aš daug išmokstu iš Carlo, ypač atsidavimo tam, ką darai. Pati irgi užsiimu tuo, kas patinka, bet Carlo kitoks – nesu sutikusi kito tokio atsidavusio žmogaus. Tai mane taip pat motyvuoja daryti daugiau. Be to, jam labai rūpi žmonės, meilė, atsidavimas šeimai ir aplinkai.
KOTRYNA IR KĘSTUTIS LINGIAI KIPRO ŠTREIMIKIO NUOTR.
KULTŪROS
Kai vieną vasaros dieną Eglė užsuko pas kolegę į kabinetą ir jame išvydo kažkur matytą ilgaplaukį vaikiną, ją nustebino ant stalo išmėtyti rašteliai. „Negi čia aš prirašiau?“ – stebėjosi ji. Tik „r“
PILNAS
Tiesa, pirmoji poros akistata įvyko dar anksčiau ir daug intymesnėje erdvėje – Eglės virtuvėje. Vieną iš savo buto kambarių ji nuomojo, o kituose gyveno su sūnumi Martynu. Kambario gyventoja pasivadino į svečius kurso draugų, tarp jų buvo ir palangiškis Darius, atėjęs su šeimininke susipažinti. Greit buvo išvarytas.
„Atrodė, kad neturiu nei noro, nei galimybių iš naujo kurti kokius nors santykius. Elgiausi – kaip dabar suprantu – gana bjauriai, ne tik nesistengiau patikti, netgi priešingai – buvau sprangi ir aikštinga. Kita vertus, jis taip pat nekedeno prieš mane plunksnų ir nesirengė taikstytis su mano nepakenčiamu charakteriu. Po kelerių metų Darius prasitarė, kad susipažinus jis mūsų draugystei prognozavo tris mėnesius, na, daugiausia – pusmetį“, – prisimena Eglė. Darius daugiau tyli arba ironiškai šypsosi – jam rodosi keista ir nepatogu kalbėti apie save. O mums, žinokite, nelabai patogu klausinėti ne apie koncepcijas ir kūrybinius tikslus, bet juk kartą per metus galima?
Eglei irgi smagiau rašyti, nei kalbėti. Rašytoja, kaip alternatyva paišytojui, ji ir poroje. Juokiasi: „Darius, būna, sugalvoja vizualinę idėją, o tada prašo manęs parašyti jos koncepciją, nors gal turėtų būti atvirkščiai.“ Darius vis dar šypsosi. Eglė užsisako latės su
migdolų pienu, Darius – espreso, o mudu su Kęstučiu žvalgomės vienas į kitą – žiūrėk, bet jie, kaip tos „r“, ir fiziškai panašūs, tikrai, ypač kai sėdi greta.
Iš tiesų retai tenka, o gal ir niekada neteko, mieste, renginiuose sutikti vieną Eglę ar vieną Darių. Kai sutinkame abu – visada gera ir šilta. Visada yra apie ką padiskutuoti, aptarti kultūros įvykius, iššūkius. Maloni kolegiška pažintis, kurią dažnai prisimename ir vartydami žurnalą „Nemunas“ ar mieste išvydę šokio festivalio „Aura“ plakatus. Abiejų pavardės – Petreikienė ir Petreikis – įvairių leidinių, projektų bendraautorių sąrašuose dažniausiai glaudžiasi greta. Net jei pavardė viena, žinokite, kad tas antrasis žmogus tikrai visą laiką buvo šalia, patarė, o gal kritikavo.
„Tikrai ne visada jaučiam ir mąstom taip pat: kartais gana smarkiai susiginčijame dėl darbinių reikalų ar dėl meno. Nors mūsų estetikos pojūtis labai panašus, abu suprantame, kas yra puiki ar prasta literatūra, banalus ar stiprus filmas, įdomus ar perspaustas meno kūrinys. Dirbant kartu, norom nenorom daug ką perimam vienas iš kito. Mane Darius išugdė kaip savo pagalbininkę – dizainerę, maketuotoją. Kartais sakau, kad mokiausi iš geriausio. Dabar dalį
jo
raidė galėjo išduoti, kad tai – ne jos rašysena. Per netrukus prasidėjusius tris bendro gyvenimo dešimtmečius supanašėjo ir „r“.
darbų galiu imtis pratęsti, pabaigti ir pati. Jau nekalbant apie mūsų jaunėlį sūnų, pasukusį tėčio pėdomis.“
Darbas su kultūros dalykais Petreikiams yra didelis džiaugsmas, kartu ir atsakomybė – anksčiau daug būdavo ir komercinių užsakymų, bet gyvenimas viską sudėliojo į savo vietas. O puikiai įgyvendinus vieną kūrybinę idėją, žiūrėk, jau ir kūrėjus išsiaiškinę nauji interesantai beldžiasi. Visai neseniai Petreikių pavardes perskaitėme ir filmo apie menininkę
Aldoną Gustas pristatyme – beje, prie šios dokumentinės apybraižos kūrimo prisidėjo ir Dariaus brolis Tomas, architektas, pastarųjų kelerių metų
„Nemuno“ viršelių fotografijų autorius.
Tikras Petreikynas…
„Nuo tada, kai kartu apsigyvenome, ir dirbame kartu, visą parą, septynias dienas per savaitę. Pažįstami stebisi, klausia, ar vienas kitam nenusibostam, kaip vienas kitą pakenčiam be jokio atokvėpio… Nežinau, nereikia nieko kęsti – manęs nuolatinis buvimas kartu nevargina“, – sako Eglė. Jos manymu, jei kitiems santykių pradžioje būna rožinis periodas, ilgainiui pereinantis į pilką, jiedviem buvo atvirkščiai – reikėjo laiko, kol apsišlifavo aštrūs kampai: „Abu esame užsispyrusios, stiprios asmenybės. Tas panašumas iš pradžių smarkiai trikdė ir trukdė. Bet vėliau mūsų bendrume įžvelgiau raktą, kaip spręsti konfliktus, tiksliau – kaip iki jų neprieiti. Meluočiau, sakydama, kad nekonfliktuojame, bet su
metais vis rečiau. O pagrindinis dalykas, mane sulaikantis nuo klaidingų poelgių ar skaudinančių žodžių – suvokimas, kaip pati jausčiausi ar elgčiausi, jeigu man taip pasakytų ar padarytų. Žinau, kas bus, ko tikėtis, ir tai sulaiko nuo neteisingų žingsnių.“
Eglė Petreikiene tapo lapkritį – nors paprastai pora tuoktuvių datos grandioziškai nežymi, prieš keletą metų šia, jau sidabrine, proga atsidūrė Kanaruose. Drauge pasikvietė ir sūnų Roką, gimusį, o, šventas sutapime, per Valentino dieną. Kanarietišką patirtį pora vis kartoja, ir, nors abu tikina nemėgstantys fotografuotis, jų kelionių albumai malonūs peržiūrėti ir dėl abiejų šypsenų. Paklausta apie įsiminusias dovanas Eglė telefone parodo fotografiją – iš sūnaus rašysenos akivaizdu, kad Tracy Chapman plokštelę Darius ir Martynas padovanojo jau prieš kurį laiką, o išsitraukė ją visai neseniai, ir tik dabar suprato, kokio brangumo tai dalykas.
„Jau neįsivaizduoju, kaip išgyvenčiau viena – ne tik emociškai, bet ir fiziškai. Tarkim, jei mūsų poros gyvenimą nagrinėtų psichoanalitikas, galbūt įžvelgtų kokią nors fobiją: baimę netekti vienas kito, vienatvės baimę, negebėjimą kapstytis problemose savarankiškai… Bet iš tiesų juk taip paprasta: dviese viskas dvigubai lengviau“, – beria Eglė, ir ši mintis primena Arūno Vaitkūno žodžius, kuriuos knygoje „Toks gyvenimo kvapas“ užrašė Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė: „Kur du stoja, tai ne vienas. Pasitarkim, pasitarkim, ir padarysim.“ „Ilgainiui pripranti prie žmogaus – ir juk negali priprasti prie to, ko nemyli“, – pagaliau prabyla ir žodžių taupus Darius.
Nors meilė, tikra meilė, niekada nėra siekis pakeisti kitą, niekaip negali žmogus paneigti to, kad bendras gyvenimas, ypač – kartu pasitinkami iššūkiai, keičia. „Iš tiesų mudu labiausiai pakeitė mano liga. Nėra ką slėpti – nepraėjus nė metams po sutuoktuvių, sužinojau, kad sergu jau išplitusia onkologine liga. Tokie dalykai sukrečia ir keičia ne tik susirgusįjį, bet ir visą šeimą. Tai, kas galėjo sugniuždyti, mus sustiprino ir subrandino. Ir visa tai nutiko tikrai labai greitai. Privalėjome padaryti viską, kad pasveikčiau ir galėtume kartu užauginti mūsų vaikus. Vyresnėliui buvo devyneri, mažasis neturėjo nė metų. Darius tada pasakė: „Nebijok, tu ne viena sergi, mes sirgsim dviese.“ Ir man tai buvo daugiau nei prisipažinimas meilėje – tai buvo lyg skęstančiajam gelbėjimosi ratas“, – jautriai ir atsakingai žodžius dėlioja Eglė. Nors gydimas tęsiasi, ji šiandien nesijaučia esanti ligonė: „Manau, kad Dievas mus myli ir turi mums kitokių planų.“
„Amerikiečių rašytojas Elbertas Hubbardas yra pasakęs: „Draugas yra tas, kuris žinodamas apie tave viską, vis tiek tave myli“, – paklausta, kas yra meilė, cituoja Eglė. Darius priduria, kad su draugais „draugaujasi“ metų metais, nes tiesiog ne viską apie juos žinome – jei sužinotume, gal ir nedraugautume. „Žmonės vienas kitą myli ne todėl, kad jie tobuli, o dėl to, kad įsimyli jų netobulumą“, – lyg pratęsdama vyro mintį baigia Eglė, linkinti niekada nieko nesinešioti užantyje ir niekada nieko mylimam žmogui nedaryti tyčia. Tik taip ir įmanoma išbūti drauge dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę.
Meilė nesirenka laiko ir vietos. Ji nežada ilgų ir laimingų gyvenimo metų, nežada taikos ar lengvų pasirinkimų. „Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia.“1 Žvelgdami į Lietuvos muzikos istorijos Didžiuosius, šalia daugelio jų matome antrąją pusę – moterį, savo atsidavimu ir rūpesčiu kūrusią užuovėją menininkui. Iš išlikusių laiškų, dokumentų ir gyvenimo istorijų galima pasekti, kaip formavosi jų santykiai, kokia gyvenimo našta jie dalinosi.
Stasė Petrauskaitė ir Juozas Gruodis
„Ugniaspalvės aguonėlės tik liepsnojas, tik liepsnojas!“ Ar Tau neprisimena kelionė per Bulgariją, kur pakely buvo daug daug aguonų? O dabar jos man primins Tavo romansą“, – 1922 m. iš Kauno rašė Stasė Petrauskaitė Juozui Gruodžiui (1884–1948) į Leipcigą. Atvirlaiškyje minimas romansas – viena iš trijų dainų („Rugiagėlės“, „Aguonėlės“, „Rūta“), 1921 m. sukurtų Kazio Binkio eilėmis J. Gruodžiui studijuojant Leipcigo konservatorijoje. Kitame atvirlaiškyje sveikindama su vardadieniu Stasė rašė: „Ta atvirutė man labai patinka ir užtat laikiau ją Tau nusiųst.“
Jųdviejų pažintis buvo beveik atostoginis romanas pajūrio kurorte Jaltoje, kur nuo XIX a. pabaigos gyveno ir gydėsi daug lietuvių. Lietuvių sanatorijoje gydėsi ir liko dirbti Stasė Petrauskaitė, ten gydytis atvyko ir J. Gruodis. Netrukus po to J. Gruodis buvo mobilizuotas, o S. Petrauskaitė giminių paraginta ištekėjo už sužadėtinio, karininko Mykolo Mataičio.
Likimui lėmus jie vėl susitiko Jaltoje. Čia, susikomplikavus sveikatai, grįžo gydytis ir liko dirbti Stasė, čia sveikti atvyko Juozas, kuris kasdien pas ją ateidavo kurti prie išnuomoto pianino. O
juk viskas prasidėjo nuo įžūloko
J. Gruodžio poelgio: paprašytas
perduoti linkėjimus nuo Maskvoje sutiktos draugės, jis viešai, bendros vakarienės metu, pareiškė: „Turiu jus pabučiuoti!“ Sutikimą
skyryboms S. Petrauskaitė gavo tik
grįžusi į Lietuvą, ją ir Juozą Gruodį
1924 m. sutuokė evangelikų
liuteronų pastorius Jonas Šepetys.
Stasys Šimkus ir Sofija Vilkaitė Kompozitorius, dirigentas Stasys Šimkus (1887–1943)2
Sofijai Vilkaitei rašė iš Vokietijos, JAV, Austrijos, Italijos, Prancūzijos ir Klaipėdos. Kreipdavosi į ją „Numylėta mano Ziulyte“, „Zuliute miela“, „Zuliuka mano“, „Ziulyte, siela tu mano“, „Širduže mano“, o pasirašydavo „Tave mylintis Stasys“, „Tavasai“, „Tavo nenuorama St.“. Laiškuose S. Šimkus aprašydavo daugybę dalykų: kūrybines idėjas, darbus, koncertus, o kartu – ūkinius reikalus. Štai laiškuose iš Vokietijos 1921–1922 m. rūpinasi jos sveikata („kad tik neprikibtų prie tavęs toji bjaurybė džiova [...] saugokis, nesušalk, ilgai miegok“), gėrisi jos asmenybe („tu spindi kaip skaisčiausioji gėlė mano atsiminimų vainike, mane ramindama, gaivindama“; „vien Tavo gerumas, gilumas, skaistumas, ramumas gal užpildys tą prapultį, kad nenugrimzčiau“), ilgisi („mano troškimas: tuoj grįžti pas Jus ir likti su Jumis neatskiriamai visuomet“), o kartu natūraliai aptaria buities reikalus, kurie buvo visiškai patikėti numylėtajai Sofijai.
Laiškuose iš JAV 1927–1928 m. meilę ir ilgesį („koks aš jausčiausi laimingas, kad tu su manim būtum! Kad mane ir myli čia visi, bet vis vien jaučiuosi kaip šaka nuo medžio atskelta“; „Niekad gyvenime tokiam laikui nuo tavęs nesiskirsiu – tai kankynė!“) dažnai užgožia buitiniai dalykai („čia tikrai baisiai karšta! Tai štai sėdžiu su vienais apatiniais ir tau rašau“; „Lietuviai dantistai nutarė mano dantis atitaisyt. [...]
dantistas Juozaitis nieko neėmė, tik pabučiavo ir gera „viske“ nuplovė, o senuosius geležinius pasiliko sau
atminčiai“; „Mano skolos yra tokios. Tautiniam bankui 3000 litų ir Ūkio bankui 1000 litų. Su pastaruoju kaip nors padaryk, Klaipėdoj aš pats apsidirbsiu“; „ar dideli kalafiorai, ar pirkote karvę, ar daug vištų ir visa kita su meiliais žodžiais sumaišius man atsiųsk“; „Šiandien išsiunčiau Jums dovanų Kalėdoms. Pasidalinkite kaip išmanote. Pastaba: guminis rainčoakas ir kepurė – Algiui; skarutė, ražančius ir korieliai – Marutei. Mamai pasiųsiu 100 litų; be to skarutė, ražančius. Aeroplanas – Neriui; Zepelinas – Ramojui. Visiems vyrams – po kepurę. Moksleiviams ir po tarbą. Tau, šeimininkei – kvartukas ir kiti dalykai.“).
Laiškuose iš Austrijos 1930 m. aiškiai juntamas praktiškumas („Kokią gi karvę gavai? Kiek pieno dabar turi?“; „Tu parduok juodąją ir sudaryk man 50–60 dolerių“), o iš Milano 1930 m. ir Paryžiaus 1931 m. šalia neslepiamo gyvenimo būdo („Gavau Tavo 300 lyrų ir šiandien einu už tavo sveikatą pasėdėti“) dar ir nurodoma, kaip žmona turėtų jaustis („Tu būk rami, mylėk mane, kaip jaunose dienose; užmiršk ir atleisk visas mano Tau padarytas skriaudas“; „Susimildama, prisitaikink prie mano būdo: juk aš esu menininkas – kompozitorius –vėjavaikis, ne Tu!!!“).
Kipras Petrauskas ir Elena
Žalinkevičaitė
Dainininkas ir pedagogas
Kipras Petrauskas (1885–1968), iš Sankt Peterburgo parsivežęs nemažą pluoštą gerbėjų laiškų, pats (būsimai) žmonai Elenai Žalinkevičaitei (1900–1986) rašė iš
stažuočių Milane ir gastrolių Pietų Amerikoje. Šiltuose, jausminguose laiškuose į ją dažniausiai kreipdavosi „Mano brangi Liole“, o baigdavo žodžiais „laukiu, ilgiuosi, myliu“, „bučiuoju“ pasirašydavo „Tavo Kipras“.
1923-iaisiais, rašydamas iš Milano tuomet būsimai žmonai („Tave skaitau savąja žmona ir visos mintys ir visados tik apie tave“), K. Petrauskas neslėpė emocijų: („Žalti, kodėl tu man neatsakai ant laiškų, kuriuos rašiau tau iš Milano?“), džiaugėsi jos laiškais („Apdraustą laišką tavo šiandien gavau ir verkiau kaip kūdikis, verkiau iš džiaugsmo ir liūdesio, džiaugiaus, kad mane myli, kad esi mano draugas laimėse ir nelaimėse, verkiau, kad mūsų Tėvynė Lietuva vis vargsta vargus.“), gyrė jos poeziją ir perduodavo kitų pagyras („Iš visų komplimentų, kuriuos tu gavai už eiles, man patiko štai kuris: „Jeigu pas moterį yra tokios skaisčios mintys, tai tikrai ji myli. Tokių moterų yra labai mažai pasauly, o Lietuvoj tuo labiau.“ Liole, mano brangi! Aš tikiu į tavo talentą, tikiu, kad dėl Lietuvos tu dar padarysi daug, ir kad man prisieis tavimi didžiuotis tikrai, visa siela tavim tikiu!!!“), o šalia gan ramiai aptardavo finansinius reikalus („Rami senatvė tik tada, kada yra materialiai aprūpinta. Visas mano tikslas ir rūpesčiai uždirbti kaip galima daugiau pinigų“; „Niekados savo gyvenime nebuvau tokis ekonomiškas, taip atsargiai negyvenau.“).
Iš gastrolių po Pietų Ameriką 1929 m. žmonai Elenai skriejo švelnūs, rūpesčio ir ilgesio pilni
laiškai („Mane labai vargina mintis, kaip tavo sveikata, ar ne atsitiko su tavim kas nors? Aš tikiu laimei, aš tikiu save žvaigždei, blogo niekam (man rodos) nepadariau, o dėlei manęs Dievas bausti nelaime neturėtų.“; „čionai [...] yra galimybės pirkti leopardo kailį gan nebrangiai, tai aš tau noriu gastinčiaus parvežti, gal kam nors išnaudosi – pasisiūsi sau manto ar kokiam kitam galui“; „be tavęs, miela, ir be Lietuvos visai gyventi negaliu – kaip smakas ėda ilgesys ir nuobodumas“; „mano mylima, brangi Liolyte, kaip man ilgu be tavęs, ir dar taip tolimam krašte, o klimatas čionai mainosi, kaip pančiakos“; „maldauju Tavęs, mano brangi, nepyk, aš Tave myliu visa savo siela, nėra valandėlės, kad aš nesvajočiau tavęs, nėra valandėlės, kad tavo man taip brangus veidelis nestovėtų vaizduotėje prieš akis. [...] Nupirkau odą leopardo, penkias odeles kokios tai žveriukės, dvi odas beždžionės ir šešias odas gyvačių, kurias tau parvešiu dovanų, ką dabar daviau išdirbti.“). Laiškuose jis nuolatos praneša apie namo išsiųstus pinigus, laiškus baigia meilės žodžiais bei tikinimu, kokia svarbi jam jos meilė, kiek suteikia jėgų darbams.
Mikas Petrauskas, Stasė Kuraitytė ir Ona Aranauskaitė Kompozitorius, choro dirigentas, dainininkas, pedagogas
Mikas Petrauskas (1873–1937) iš dviejų santuokų turėjo du vaikus. Su pirmąja žmona Stase Kuraityte susilaukė sūnaus Adakrio, o su Ona Aranauskaite – dukters Protelės.
4
Pirmą kartą susituokęs jaunystėje, o antrą – senatvėje, apgailestavo, kad neturėjo galimybės auginti savo vaikų. „Santvarka, gyvenimo sąlygos sutrukdė man pačiam išauklėti sūnų, o sveikata neleis išauginti dukters. Matyt, man nelemta džiaugtis ir auginti savo vaikų, todėl vieno tik noriu, kad jie taptų gerais žmonėmis“3, – laikydamas ant rankų mažąją Protelę žmonai apgailestavo M. Petrauskas. Deja, negalime pasklaidyti kompozitoriaus laiškų, tačiau jo užrašų sąsiuviniuose, kuriuose užsirašinėjo mintis, persirašinėjo poeziją, klijavo sudominusias laikraščių iškarpas, randame įvairių citatų apie meilę. Štai keletas jų: „Tikroji meilė ir laimė – tai, nelyginant, šmėklos: visi apie jas kalba, bet retai jas yra matęs“; „Meilė – tai dangiškas lašas, kurį dievai įlašino į gyvenimo taurę jo kartumui sumažinti. Ročesteris“; „Mylėti gyvenimo pavasarį ir vesti senatvėje – tas pats, ką gėrėtis paukštelių čiulbėjimu anksti ryte, o vakare suvalgyti jį keptą. I. Polis.“
Jeronimas Kačinskas ir Elena Šlevaitė
Pavartyti kompozitoriaus, dirigento, pedagogo Jeronimo Kačinsko (1907–2005) laiškų žmonai galimybės neturime, tačiau išeivijoje užrašytuose atsiminimuose4 matoma meilė ir pagarba.
Susipažinę Klaipėdoje, kur iš geležinkeliečių šeimos kilusi E. Šlevaitė dainavo „Vaidilutės“ chore, po to, sprendžiant iš J. Kačinsko atsiminimų, jie susitiko tik keletą kartų. Regis, karo ir politinės kaitos metu nebuvo laiko romantikai, apsisprendimas buvo greitas ir teisingas. Štai kaip
jis prisimena santuoką 1941 m.: „Mano būsimoji žmona, su kuria jau buvau susižiedavęs, su nerimu laukė manęs grįžtant iš Estijos. Kai pasibeldžiau į jos duris, pamačiau džiaugsmingą Elenutės veidą. Nutarėme nedelsdami susituokti, nes gyvenimo aplinkybės greitai keitėsi. Liepos 5 d. senojoje Šv. Mikalojaus bažnyčioje kunigas Kristupas Čibiras, kuris vėliau per rusų bombardavimą žuvo, atlaikė jungtuvių apeigas. Pirmos greitomis paruoštos vaišės vyko Elenos sesers bute, netoli geležinkelio stoties. Kitos buvo surengtos Jonavoje pas žmonos tėvus. Ten susirinko visa giminė, atvyko ir Elenutės brolis su žmona iš Kauno. Nepaisant masinių areštų, buvome linksmai nusiteikę. Ir kaip čia liūdėsi per vestuvių puotą.“
Pažįstami jų porą apibūdindavo kaip neatskiriamą, kur Jeronimas – tylus, pasveriantis žodį ir giliai tikintis, o Elena – gyva, praktiška ir geraširdė. Atsiminimuose J. Kačinskas apie žmoną visuomet rašė
„mano Elena“: „Nors laikai buvo grėsmingi – Vakaruose siautė karas, Hitlerio mašina triuškino Prancūziją ir neramūs gandai sklido diena iš dienos, aš su žmona gyvenau laimingai. Mano Elena mėgo gerą muziką“; „Mano Elena visuose pavojuose niekada su manim nesiskirdavo“; „Visuose pavojuose ji niekada manęs nepalikdavo, atvirkščiai – įgydavo didelės drąsos, nesutrikdavo ir norėdavo kartu išgyventi šiurpiausias karo valandas.“
Antanas Kučingis ir Magdalena Ambrasaitė
Kauno miesto muziejaus
M. ir K. Petrauskų rinkinyje saugomi dainininko, karo
topografo, majoro Antano Kučingio (1899–1983) laiškai5. Tiek Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu, tiek iš tremties ir grįžus į Lietuvą rašyti laiškai kupini meilės, rūpesčio, dėkingumo ir tikėjimo. Iškilus Valstybės teatro solistas, karininkas, Lietuvą okupavus sovietams 1948 m. buvo suimtas ir iki 1956 m. kalėjo Mordovijos, Kemerovo, Omsko srities lageriuose, nukentėjo beveik visi jo artimieji.
Būsimai žmonai Marijai Magdalenai Ambrasaitei rašytuose laiškuose kreipdavosi į ją „Magdute“, „Brangi Magdute“, „Mano Gėlyte“, „Dute“. Jaunystėje rašytuose laiškuose A. Kučingis aprašo savo jausmus, džiuginančią gamtą, tarnybos įspūdžius. Visai kitokie laiškai iš tremties – pilni skausmingo ilgesio, rūpesčio, vilties. 1951 m. iš Kemerovo srities rašė: „Brangioji mano, saugok save, nes tu mano ir visų mūsų paguoda ir tvirtybė. [...] Visa mano laimė – nueiti likusį gyvenimo kelią su tavim, mano mieliausioji, laisvėje, mūsų tėvynėje. [...] Tie tūkstančiai kilometrų, kurie skiria mus, – niekis, nes visos mano mintys, maldos, sapnai ir troškimai ir dieną, ir naktį su tavim, mano mieloji, iki paskutinio mano atsikvėpimo. Bučiuoju tavo aukso rankeles, dėkoju tau širdingai už viską.“ Sklaidant
A. Kučingio laiškus graudulys apima matant su metais didėjantį švelnumą ir kreipinius: „paukštele, mano mieloji“, „gulbele, mano baltoji“, „mieliausioji“.
Edwinas Geistas ir Lyda Bagranskytė
Nuo 1942 m. Verbų sekmadienio iki rugpjūčio 31 d. ne laiškus, o dienoraštį gete kalinčiai žmonai rašė vokiečių kompozitorius, muzikologas Edwinas Geistas (1902–1942). Dėl naciams netinkamos kilmės nebegalintis dirbti Vokietijoje, E. Geistas su žmona, iš Prienų kilusia pianiste Lyda Bagranskyte (1911–1942)
1938–1942 m. gyveno Kaune, čia
1940 m. Pribačio knygyne išleido knygą „Antikes und Modernes im Litauishen Volkslied“ su dedikacija „Mano žmonai“.
1941 m. L. Geistienė pateko į getą. Išbandęs visas žmonos išlaisvinimo galimybes, bet nesutikęs su reikalaujama jos sterilizacija, buvo sušaudytas. Sužinojusi tai, Lyda nusinuodijo. Tačiau anksčiau, rugpjūčio 1 d., kupinas vilties
E. Geistas rašė: „Užmeskime ant šio paveikslo uždangą, atrodo, kad daugiau rašyti nebereikės. Ir kai Tu skaitysi savo dienoraščio eilutes, atsimink, kad mūsų išsiskyrimo ir išbandymų metu vienintelės malonios valandos buvo tos, kurias aš vieną ar kitą bemiegę naktį praleidau prie šių puslapių.“
Šiandien šie laiškai, atsiminimai, mintys gali pasirodyti pernelyg jausmingi, specialiai supoetinti. Tačiau net vertinant per laiko
prizmę ir galbūt būtent dabar mes galime iš jų pasimokyti branginti ir būti dėkingi už mums suteiktą laiką.
Jeigu vyktų vizionieriškiausio Kauno architekto rinkimai, tarp finalininkų tikrai pamatytume profesorių Jurgį Rimvydą Palį. Jo kūriniai darniai įkrinta į miesto audinį – išskirtiniai, tačiau neišsišokantys; naturalūs, lyg visuomet buvę savo vietoje, tačiau ne neutralūs. Mažosios Vilniaus gatvės architektūrinės formos, kauniečiams tapusios paties senamiesčio vizualiniu sinonimu; žali „Santakos“ viešbučio priestato šlaitai, užtikrintai pabrėžiantys istorinės miesto dalies panoramą; melsvos ir oranžinės santykiu prieš dvidešimtmetį nušvitęs senasis Aleksoto tiltas; savalaike pramonine architektūra alsuojantis, tačiau ir rajono XIX amžiaus pradą savo mūrais atliepiantis „Stumbro“ sandėlis – ir tai tik architekto kūryba, kuri įgavo fizinę, trimatę formą. Taigi tik mažesnė dalis viso kūrybinio užtaiso.
Architekto asmeniniame archyve per pusšimtį metų susikaupė
įspūdinga kolekcija ne tik skirtingų vieno ar kito projekto variantų, tačiau ir išraiškingų urbanistinių vizijų įvairioms Kauno (ir ne tik) dalims, paremtų ne tik J. R. Palio istorinėmis žiniomis, bet ir ryškia miesto pajauta bei principais. Architekto Audrio Karaliaus ir architektūrologo Almanto Bružo pastangomis Kauno paveikslų galerijoje iki balandžio veiks architekto darbų ir vizijų paroda „Palio miestas: 7 tapatybės dimensijos“, kurioje, be kita ko, pristatoma ir dar viena J. R. Palio gyvenimo pusė – meilė išskirtinei, kokybiškai technikai, dažniausiai pagamintai dar tarpukariu.
Parodos apsuptyje profesoriaus šio to paklausinėjau apie miestą, architektūrą ir jį patį.
Sakoma, kad pagal darbo metodiką ir rezultatus daugelį architektų galima suskirstyti į dvi kryptis – meniškąją ir techniškąją. Jūsų darbuose dažnai atsispindi gebėjimas į užduotį pažvelgti kūrybiškai, atliepiant pačios vietos pojūtį ir istoriją, tačiau drauge viskas išsprendžiama labai sistemiškai. Kaip susiformavo toks dvilypis braižas? Galbūt iš vienos pusės tam turėjo įtakos tėvas – skulptorius
Viktoras Palys? Iš kitos – jūsų paties potraukis technikai?
Pats kartais apie tai pagalvoju, o ir draugai pakalba: „Kaip tu čia toks, o ne kitoks.“ Tėtis dažnai sakydavo: „Sūnau, aš mėgstu tik gryną stilių.“ Visa mano aplinka buvo prieškario, gero dizaino, bauhauziška – šaukščiukai netgi, didžiulis radijo imtuvas „Mende“, tėvo projektuoti moderniški
baldai. Taip pat ir spauda namie: vartydavau žurnalus apie aviaciją,
dirižablius, garlaivius, radijo stotis – turėjau didelę patrauką technikai. Bet ne vežimo ratams ir ne žvakidėms (juokiasi). Aš nuo vaikystės... naršydavau. Kadaise laikinai gyvenom kaime, ten dirbo kalvis, prie kurio visada buvo geležų krūva, vadinama geležynu. Aš ten laipiodavau ir laipiodavau: dantračiai, smagračiai, velenai, ašys – jau tada buvo trauka. Aš ir galvoju: gal todėl mano ta architektūra tokia biškį gal ne techno, bet į tą pusę – į pramonės estetiką labiau. Kai su dukra Ieva projektavome Karinių pajėgų gelbėjimo posto angarą Aleksote, labai nenorėjau, kad ten matytųsi architekto ranka, – norėjau, kad tai būtų ne architektūra, o tiesiog geras daiktas, kuris tiktų prie aerodromo, prie aviacijos. Dažnai pagalvoju, kad beveik visi architektai į viską žiūri pro savo prizmę, o aš ne kartą sakiau: nežiūrėkit į visą gyvenimą per tuos architekto akinius, tai jau tam tikras tendencingumas.
Toks požiūris turbūt atsispindėjo ir žiniose, kurias perduodavote architektūros studentams? Studentams sakydavau: jūs eidami gatve pro architekto prizmę stebėkit, svarstykit, kas čia kur kaip atrodo, taip kaip, pavyzdžiui, sėdi kriminalistas bare ir instinktyviai analizuoja žmones. Taip ir čia. Bet kartais paraginu ir atsijungti nuo architektūrinio mąstymo ir tiesiog žiūrėti į daiktą: teka upė, stovi kranas, čiūū – pravažiuoja traukinys. Gal čia kaip tik viskas jau labai gerai? Gal kaip tik to užtenka, visiškai nereikia architektui įsikišti ir pradėti architektūrinti? Kaip tik neseniai skaičiau apie tai paskaitą, rodžiau Budapešto ir kitų miestų krantines, kur matosi, kaip aš sakau, tvarkinga netvarka. Sukalti mediniai poliai, baržos prisišvartavę, dunda traukinukas, sunkvežimiai iškrauna
prekes, kranas jas kelia, veikia keletas paprastų aludžių. Toks biškį jovalas. Tai čia visa paslaptis ir yra – visa
įdomybė! O jei ateis architektas ir viską išprosins – man jau iš karto neįdomu. Neįdomu eiti pro stiklainius, kuriuos darė kuris nors kolega, – aš noriu matyti tą, kurio nedarėm nei tu, nei aš, matyti tai, kas natūraliai jau padaryta iki mūsų.
Matau po truputį atsiskleidžiančias parodos ašimi tapusias septynias Rimvydo Palio autorines dimensijas...
Man labai svarbu vietovės kodas – dabar tai toks madingas terminas, bet tai teisybė. Pavyzdžiui, Šančiai – tos siauros gatvelės, išsišakojančios nuo
A. Juozapavičiaus prospekto link Nemuno kaip medžio šakos, tie maži namukai, pramonės liekanos, geležinkelietiški namai. Ten negali tiesiog imti ir dėti penkiaaukščio. Jeigu gavai užsakymą padaryti tokį namą – turi apsižvalgyti, atpažinti vietą ir suprasti, kas ten tinka geriau, o kas netinka visiškai. Miestas yra tokia konkreti vieta, kur matai grindinį, fasadus, vitrinas, suoliukus, fontanus, karnizus. Visos tos smulkmenos kuria nuotaiką – džiaugsmą... arba nebūtinai. Galbūt ne tiek svarbu tų atskirų elementų architektūrinė ar meninė kokybė, kiek pats jų buvimas, gausa, netikėtumai, rakursai, posūkiai, kas stovi už kampo. Visa tai sukuria įvairų, netikėtą miestą. Galbūt kartais verta pažiūrėti ne tik globališkai, bet ir miniatiūriškai – pavyzdžiui, jeigu gatvelėj nėra išskirtinių namų, tačiau likę senų medžių, senovinė masyvi vijokliais apaugusi tvora, gal yra keletas paprastų smetoniškų namelių. Ir tu toje gatvėje jautiesi kaip pasakoje, tačiau negali pasakyti, kodėl taip yra. Aš ir studentams sakydavau: tokius dalykus turit pastebėt, atkreipt dėmesį, galvot apie
tai – iš to susidaro miesto audinys, miesto įvairovė. Kaip ne kartą esu sakęs, miestas yra visa ko junginys – jame yra technikos ir triukšmo, kavinių ir namų, medžių ir laivų, džiazo ir tylumos, gaudesio ir... ramių, senų, didelių tvenkinių su ąžuolais. Įvairovę reikia puoselėti, vystyti, daryti modernią, bet ir saugoti išskirtinumą, kad miestas neprarastų atpažįstamo veido.
Daugelį žinomiausių savo pastatų suprojektavote jau Nepriklausomybės metais, tačiau karjerą, kaip anais laikais buvo įprasta, pradėjote projektavimo institutuose. Prieš ilgam įsidarbinant „Komprojekte“, jums teko padirbėti daugelyje šių įstaigų Kaune. Būtų įdomu išgirsti apie ankstyvąją Rimvydo Palio karjerą. Kai baigiau mokslus, mane paskyrė į Lazdijus. O aš – šakninis kaunietis, vaikščiodavau po prieškariu statytą Kauną ir jį dievinau. Galvoju, ką aš tuose Lazdijuose veiksiu?
„Žemprojekte“ sako: jeigu ateini iš karto, be atostogų – priimam pas save. Gavau suprojektuoti Duokiškio gyvenvietę. Institute dirbo Algimantas Miškinis – tikras urbanistas, kuris mąstė plačiai ir giliai, suvokė visų tų mažų miestelių sandarą. Aš kažkaip intuityviai pagavau miestelio aikštę, į tarpus prikaišiojau jau savų namų, kurie nors ir modernūs, tačiau atitinkamos struktūros: šlaitiniais stogais, galais į aikštę; nupaišiau siluetus. Miškiniui labai patiko – jis mane pamatė ir patikėjo. Tokia ta pradžia. Paskui greit išėjau į „Miestprojektą“, kur pakvietė Ramūnas Kamaitis – kolega iš ansamblio „Oktava“. Paskambina Miškiniui ir klausia: kaip ten tas Palys? O Miškinis ir sako: gabus, bet kiek pritingi (juokiasi). Netrukus paprašė manęs eiti
jau į Paminklų restauravimo ir projektavimo institutą, kur susipažinau su restauravimo principais, restauratoriais, paminklosauga – ten žinių gavau labai daug. Po kurio laiko pakvietė į „Komprojektą“. Taip ten ir įsėdau – labai patiko. „Miestprojekte“, kaip aš sakau, – dėžių architektūra, taisyklinga, teisinga tokia, gatvės statmenos. O „Komprojekte“ daugiau įvairovės – biškį restauracijos, biškį naujos architektūros ir jų jungčių.
„Komprojekte“ gimė ir Vilniaus gatvės rekonstrukcijos projektas. Kaip vyko projektavimo procesas?
Kai reikėjo daryti Vilniaus gatvę, man kilo tokia mintis – grąžinti Kaunui skolą. Kaunas labai kūdas miestas, palyginus su Europos didmiesčiais, – daug neturėjo, ką daugelis miestų turėjo. Nei gerų aikščių, nei gražių grindinių, nei mažųjų formų, paviljonų, kabančių tiltų, skelbimo stulpų... to beveik nebuvo. O aš pagalvojau – reikia tai suvaidint. Taip nebuvo, bet galbūt visgi galėjo būti? Čia toks truputį žaidimas, tačiau nusprendžiau nedaryti visko vieno stiliaus. Tuo laiku būdavo taip, kad suprojektuoji objektą, tada ir tvora to paties stiliaus, ir suoliukai, ir šviestuvai. Dėl to ir išėjo senamiesčio elementai tokie – sąmoningai į romantizmo pusę, bet užtat telefono būdelė panaši į telefono būdelę, šviestuvas – į šviestuvą, skelbimų stulpas – į skelbimų stulpą. Šviestuvų variantų buvau padaręs visą galybę, iš jų išrinko tuos, kurie stovi dabar... tiksliau stovėjo.
Su kuriuo objektu dirbti buvo pati pozityviausia patirtis?
Kaune tai turbūt būtent Vilniaus gatvės mažosios formos – aš jas pats projektavau, lengvai pavyko suderinti su vyriausiuoju miesto dailininku, o toliau buvo vienas malonumas. Su aviacijos angaru taip pat viskas labai sklandžiai ėjosi. Darbas su savivaldybe darant M. K. Čiurlionio tiltą taip pat sėkmingai vyko, ypač gerai galiu atsiliepti apie miesto vyriausiuosius inžinierius. Bet būdavo ir kitaip – pavyzdžiui, „Stumbro“ projektas. Kol mane prileido prie fabriko valdžios, viskas vyko per atstumą... kažką nubraižau, projektas grįžta atgal... galiausiai pavyko nueiti, pakalbėti ir viskas gerai baigėsi. Pats sandėlis iki tol buvo tiesiog gelžbetoninis karkasas, dengtas standartiniais negražiais paneliais, – man pasiūlė ką nors iš to padaryti. Pasiūliau apmūryti raudonų plytų sienom su betoninėm juostom, suteikti tokią griežtą pramonės estetiką.
Technikos rinkinys, turbūt nesumeluosiu, užima svarbią jūsų gyvenimo dalį ir bene pusę parodos. Kaip atsirenkate, kas papildo jūsų kolekciją? Kaip atsirinkote, kas papuolė į parodą?
Kas atsidūrė parodoje, priklausė nuo parodos „Palio miestas: 7 tapatybės dimensijos“ kuratoriaus
Audrio Karaliaus – liepė atnešti tokius daiktus, kad lankytojai iš pirmo žvilgsnio nebūtinai suprastų, kas čia yra (juokiasi). Taip, tai svarbi mano gyvenimo dalis, tačiau saves nevadinu kolekcininku. Kaip ir minėjau, pomėgis lyg savaime atėjo nuo pat vaikystės – kai buvau mažas, prie VII forto buvo didelis plotas, kuriame buvo laikoma nuo karo likusi amerikoniška technika.
„Studebakeriai“, „Willysai“, „Dodgeʼai“, „Fordai“ – būdavau ten ištisai, nuo ryto iki vakaro. Sėdi kabinoje, jauti senos gumos kvapą; prietaisiukai, užrašai visokie. Matyt, tikrai labai
traukė ta sritis, o per laiką visa šitai ir susirinko – ką išmetė kažkas, ką atidavė į laužą. Pirmiausia mane patraukia daikto veikimo būdas. Ypač jeigu daiktas gerai išspręstas techniškai – jo forma, dizainas. Pavyzdžiui, šis epidioskopas – kiekviena maža detalė, kiekvienas varžtelis labai estetiškas…Dėkodamas pašnekovui už pokalbį, skaitytojus kviečiu apsilankyti parodoje. Norėčiau jus apsaugoti nuo didesnių „spoilerių“, tačiau garantuoju, kad laukia įsimintina patirtis, pažvelgiant į miestą itin kaunietiškomis, meniškai techniškai muzikaliomis J. R. Palio akimis. Net ir technikos (A. Karaliaus braižu pakrikštytos machinomis) rinkinys yra labai kaunietiškas – čia pamatysite ir originalų į „Romuvos“ seansus kvietusį gongą, ir VDU tarpukariu naudotą sekstantą, ir Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektuotos tyrimų laboratorijos įrangos fragmentus. O kur dar visas architektūrinis džiazas – eskizai. Kanalai ir prieplaukos įžmogintoje, perimetrinėje apsuptyje; stiklo tunelis, jungiantis miesto centrą su priartinta Nemuno sala ir atgijusiomis Fredos pašlaitėmis, pramogų ir pramoninės laivybos sinergija senajame Fredos uoste, geležinkelio stoties transformacija į Europos didmiesčiui gėdos nepadarysiantį terminalą... Palieku jus su architekto frazėmis, išsakytomis žiūrint į eksponuojamą ekstensyvią miesto vizijų kolekciją: „Pavadinau šiuos urbanistiniais papirusais [...] tiesiog paišiau, kaip man galėtų atrodyti, gal kiek atitrūkdamas nuo realybės.
Kaip čia kas galėtų derėti, kad miestas priartėtų prie vandens? [...] O čia dar kitas variantas – aš kai užsikuriu, tai kepu vieną po kito, vis negana – kartais jau gal net negera darosi pačiam... na, o čia dar vienas...“
Režisierė Agnija Leonova žiūrovams pažįstama iš tokių spektaklių kaip „Sapiens“, „y: Alisa“, „Ryšys“. Naujausią jos darbą „Kvėpavimas“, leidžiantį tarsi pro rakto skylutę pažvelgti į poros santykius globalinio atšilimo akivaizdoje, galima pamatyti Kauno miesto kameriniame teatre – artimiausia data yra vasario 14-oji. Nors režisierės darbuose itin ryški ateities tematika, mokslinės fantastikos elementai, tačiau spektaklių veikėjai, jų vidinės būsenos puikiai atspindi dabartinio žmogaus išgyvenimus, leidžia kiekvienam žiūrovui istorijoje atrasti dalelę savęs. Po spektaklio kalbėjomės apie originalias kūrybos temas, naujas formas, virtualią realybę bei meilę teatrui ir žmogui.
PILNAS VASARIS
KAUNAS 2023
Kas tave atvedė į teatrą?
Teatras nuo vaikystės man atrodė ypatinga vieta. Vieta, kur žmonės gyvena kitaip ir kuria magiją žiūrovui. Mokiausi Vilniaus licėjuje, tuo metu laisvalaikiu domėjausi įvairiais menais. Posūkis į teatrą buvo labiau intuityvus prasmės ieškojimas. Aišku, kaip ir kiekvieną jauną žmogų, vedė tam tikras idealizmas.
Tavo spektakliai Lietuvos teatro lauke išsiskiria tiek tematika, tiek drąsa ieškoti naujų formų. Kas skatina eksperimentuoti?
Tiesiog kuriu apie tai, kas atrodo įdomu ir aktualu šiais laikais. Neturiu tikslo būt išskirtinė ar specialiai ieškot naujų formų. Esu įsivardijusi, kad mane veda meilė ateičiai, noras žinoti, kur žmonija judės toliau. Šias temas teatre atskleidžiu per žmonių santykius. Tam tikrą kūrybinį nuoseklumą pastebėjau tik vėliau.
Be virtualaus spektaklio, originalios scenografijos bei netradicinės teatro erdvės panaudojimo savo kūrybos lauką išplėtei ir į virtualios realybės (VR) pasaulį. Kuo tau įdomus šis fenomenas?
Sukūrusi kelis spektaklius apie technologijas, užsimaniau susitikti su pačia technologija. Teatro ir technologijų pasauliai labai skirtingi. Sukūriau jau kelis darbus su VR, apie kuriuos mažai žino teatro bendruomenė, vienas iš jų netrukus bus pristatytas viešai. Tai meninis virtualios realybės filmas „Pasaka“, kuris buvo kuriamas kartu su režisieriumi iš Suomijos Olegu Nikolaenko. Scenoje aš režisuoju žmones, mediją, šviesas. VR veikia visiškai kitaip – tai arba 360 laipsnių kampo filmavimai, arba kompiuterinė grafika „Unity“,
„Unreal“ žaidimų procesoriuose. Procesai vyksta su kitokiais specialistais, turinčiais visai kitų patirčių ir žinių, kitaip viskas planuojama, kitaip ieškoma finansavimo.
Laisvalaikiu bandau atrasti paralelių tarp šių medijų ir planuoju rašyti apie tai meninį tyrimą, kad suvesčiau šiuos du pasaulius. Pasaulyje labai daug pavyzdžių, kai šios medijos jungiamos. Labai apsidžiaugiau, kai Lietuvos kultūros taryba mano paieškoms skyrė stipendiją. Eiti keistu keliu galima, tik svarbu, kad tai būtų reikalinga ne tau vienam.
Dažnai tavo kūrybos centre atsiduria ateities vizijos, futuristiniai scenarijai, mokslinė fantastika. Kuo tai traukia?
Tai ta meilė ateičiai. Pradžioje atsinešdavau idėjų iš knygų ir diskusijų su draugais. Rašydavome kartu su dramaturgais Matu Vildžiumi, Kirilu Fokinu. Porą pjesių radau – tai Gintaro Grajausko „Tinklas“ ir Duncano MacMillano „Plaučiai“. Esu peržvelgus per šimtą mokslinės fantastikos pjesių. Suprantu, kad noriu statyti spektaklį, kai atrandu įdomią ir analizės vertą temą. Pradėjus kurti tai buvo intuityvus pasirinkimas iš mane supančių reiškinių, o vėliau tapo sąmoningomis paieškomis.
kartą. Festivalio „Kitoks ‘23“ metu mačiau tobulą „Bronks theater“ spektaklį paaugliams „The Happy Few“, kuriame iš esmės visa režisūra nukreipta į naująją kartą. Montažas sudėliotas taip, kad tai taptų jų – naujosios žiūrovų kartos teatru. Apie tai kalbėjo tiek tema, tiek forma – spektaklis apie „Instagram“ ir „TikTok“ kartą, o režisūra nebanaliai sukonstruota iš trumpų paveikių scenų. Taigi naujų formų paieškos prasideda ne dėl noro nustebint, o siekiant pažinti meno kalbą, kuri virsta dialogu su šiuolaikiniu žiūrovu.
Dažnai tavo spektaklių istorijos plėtojasi ateityje, veikėjai susiduria su tokiais reiškiniais kaip dirbtinis intelektas, skaitmenizacija ar net
kosmoso tyrinėjimas – tačiau visų jų centre išlieka tarpžmogiškas ryšys. Kuo tau įdomu šią, niekad aktualumo neprarandančią temą analizuoti ateities perspektyvų kontekste? Kaip jos gali padėti apmąstyti mūsų šiandienį tarpusavio santykį bei jo pokyčius? Centre visada yra žmogus. Su technologijų specialistais daug diskutuojam, kokia gi bus ta ateitis, kai visuomenė keisis, tarkim, dėl papildytos realybės (AR) akinių, dirbtinio intelekto progreso. Išnyks tam tikros profesijos, atsiras naujų. Man svarbu, ką patirs žmogus, kokie bus santykiai. Kokia ta Homo sapiens kryptis, kaip mes adaptuosimės. Ir, apeidama ratą, vis labiau sugrįžtu prie idėjos, kad teatras bus labai reikalingas, nes
tai gyvų žmonių ir jų santykių menas. Tai bus reikalinga medija, padedanti žmogui suprasti žmogų.
Santykis su kitu žmogumi ir su mūsų aplinka – ryški tavo spektaklio „Kvėpavimas“ tema. Veikėjų ryšys, meilė vienas kitam ir noras kurti bendrą ateitį susiduria su sąmoningumu apie ekologiją, mūsų poveikį planetai ir ateitiems kartoms. Kas tave paskatino kurti šį spektaklį?
Skaitydama „Plaučius“ pajutau savo temą, iškart pamačiau, kad vaidins Šarūnas Zenkevičius ir Inga Šepetkaitė. Mums prieš akis ne tik dirbtinio intelekto ir technologijų revoliucija. Globalinis atšilimas ateis ir pakeis tiek visuomenės funkcionavimą, tiek asmenines žmonių istorijas. Pažiūrėkime, kaip mus pakeitė pandemija ir karas Ukrainoje.
Pagrindinė spektaklio veikėja – ekologijos srities mokslininkė – negali negalvoti apie šiuos procesus, nes gyvena žinodama, koks sudėtingas bus pasaulis, kuriame gyvens vaikas. Tačiau vaikas – asmeninis įsiprasminimas, ir visas spektaklis visgi pasakoja apie konkrečių žmonių gyvenimus, tarpusavio ryšį. Tai santykių istorija, kurioje suvokimas apie ateities problemas yra tik kontekstas dviejų žmonių išgyvenimams.
Kuo šis spektaklis skiriasi ir kuo yra panašus į tavo ankstesnius kūrinius?
Pirmą kartą nagrinėjama būtent globalinio atšilimo tema. Tai mano labiausiai aktorinis
spektaklis, jame mažiau ekranų ir medijos, mažiau technologijų. Gerai pažįstu Ingą ir Šarūną – jie nuostabūs kūrėjai ir man garbė su jais dirbti. Kartu nėrėme į aktorines paieškas, veikėjų išgyvenimus. Labai džiaugiamės, kad Dalios Tamulevičiūtės festivalyje spektaklis buvo nominuotas keturiose kategorijose ir įvertintas kaip geriausias debiutas.
Kaip minėjai, „Kvėpavimą“ norisi vadinti aktoriniu spektakliu, kuriame daug krūvio tenka dialogui. Tačiau itin svarbios atrodo ir neverbalinės scenos, atskleidžiančios veikėjų vidinę būseną. Svariai spektaklio nuotaiką papildo šviesos, tamsos elementai ir skaitmeniniai ekranai, kuriuose – nuo globalinio atšilimo priežasčių iki akvariumo su žuvytėmis. Kaip visi šie elementai padėjo sukurti spektaklio formą ir nuotaiką?
Perskaičiusi pjesę supratau, kad teksto labai daug, todėl dialogus reikia atskirti vidinę veikėjų būseną atskleidžiančiomis scenomis. Taip spektaklis tampa lengviau žiūrimas ir suvokiamas auditorijai, pagerėja jo ritmas. Neverbalinė dalis buvo natūraliai reikalinga ir suteikė svorio veikėjų išgyvenimams, emocijoms, leido išsakyti tai, ką sunku išreikšti žodžiais, bet pavyksta parodyti tam tikrais judesiais. Nuotaiką sustiprinti čia padėjo ir šviesa bei muzika. Tuo tarpu medija, ekranai padėjo pavaizduoti į vidinę veikėjų santykių salelę įsiveržiantį išorinį pasaulį. Kartais tai
interjero detalės, kartais laiko tėkmę atskleidžiantys vaizdiniai, suteikiantys papildomą kontekstą.
O ar vis dar svarbu teatre kalbėti apie meilę? Kaip, tavo nuomone, kinta, plečiasi ar siaurėja ši sąvoka, jos supratimas performatyviuose menuose?
Mano spektakliai „Kvėpavimas“, „Tinklas“ bei „y: Alisa“ yra apie ateitį ir apie meilę. Kalbėti apie meilę svarbu, net Einšteinas sakė, kad tai viena stipriausių jėgų pasaulyje. Kaip plečiasi ar siaurėja ši tema teatro lauke, negaliu atsakyti, tas atsakymas turi ateiti iš kūrybinių komandų ir žiūrovų. Mano kūryboje ši sąvoka ar meilės supratimas kardinaliai nesikeitė, tačiau atsirado naujų jos apraiškos formų, išryškėjo brandos tema, gilesni apmąstymai.
Ar spektaklio kūrimas tau labiau reflektyvus, ar aktyvus procesas? Ar kurdama daugiau dėmesio skiri savo pačios ir tave supančių žmonių analizei, ar sieki ieškoti analizuojamų problemų sprendimo variantų? Ar tau svarbu, kad spektakliai paskatintų žiūrovą keistis ir tobulėti?
Tai ir reflektyvus, ir aktyvus procesas. Viskas vyksta natūraliai, kai pasirenki medžiagą ir temą. Tačiau stengiuos teatre neužsiimti gryna savianalize, bandau pažinti ir patirti pasaulį – jis man įdomesnis. O kad šis tas ateina iš manęs –tai natūralu: „director gives a direction“ (režisierius nurodo kryptį). Kai refleksijoms suteikiu kryptį, natūraliai įsiterpia mano pasaulio suvokimo, diskusijų ir
patirčių elementai. Spektaklį papildo ne tik mano, bet ir visos kūrybinės komandos patirtys, kiekvienas į procesą ir rezultatą atsineša dalelę savęs. Tačiau man įdomus tas pasaulis, kuriame gyvename mes visi, o ne aš pati.
Teatro kūrinys skirtas žiūrovui – to niekada neužmirštu. Žiūrovą matau kaip sąmoningą asmenybę, kuri gyvena savo gyvenimą, susiduria su savais klausimais, problemomis, užduotimis ir ateina į teatrą kažko pasisemti. Žiūrovas pats pasirenka, ar patirtis teatre išties paveiks jo realybę.
Galiausiai, ką tau reiškia meilė kūrybai ir meilė žmogui?
Labai džiaugiuosi šiuo klausimu, nes dabar iš naujo patiriu meilę kūrybai. Esu ją patyrus tiek teatre, tiek VR kūrybiniuose procesuose. Nei viena sritis nėra paprasta, apskritai nemanau, kad kito darbas iš esmės lengvas. Labai svarbu, kad pakeliui kylantys rūpesčiai neužgožtų meilės tam, ką darai. Prieš pat interviu buvau spektaklyje ir galvojau, kokia tai graži meno forma. Atrodė, kad teatrą matau naujomis akimis. Kurį laiką sėdėjau biure su kompiuteriais, VR akiniais, hologramomis ir panašiai, o šiandien vėl patiriu meilę žmogui scenoje. Kalbant apie meilę žmogui iš esmės – tai nėra žodžiai, tai kasdieniai veiksmai. Kaip elgiesi su artimaisiais, kaip bendrauji, ar gerbi žiūrovą. Ar moki atleisti kitiems ir sau. Stengiuos tą meilę žmogui išsaugoti veiksmuose.
Įvairūs menininkai dalyvauja akcijoje „Spalvinam Ukrainai“ – jų sukurti plakatai spausdinami „Hands on Press“ ir parduodami internetu, visos surinktos lėšos pervedamos organizacijai „Blue/Yellow“. Šio plakato autorė – Teklė Ūla. Įsigykite: handsonpress.lt/shop
KULTŪROS LAUKAS JAUTRIAI REAGUOJA Į KARĄ
UKRAINOJE. RENGINIAI, SKELBIAMI ŠIAME
VASARIO LEITMOTYVAS – KINAS IR KNYGOS, IR DAUG MEILĖS… PAKELIUI APLANKANT DAR VIENĄ KITĄ PARODĄ
IR PAKLAUSANT GYVAI SKAMBANČIOS MUZIKOS.
DAR DAUGIAU RENGINIŲ, KAUNE VYKSTANČIŲ KIEKVIENĄ
KALENDORIUJE, GALI BŪTI PERKELTI AR ADAPTUOTI Į PALAIKYMO AKCIJAS. AKTUALIĄ INFORMACIJĄ
RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME
DIENĄ, KVIEČIAME IEŠKOTI NUOLAT ATNAUJINAMAME
INTERNETINIAME KALENDORIUJE:
KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT
KULTURA.KAUNAS.LT
Iki 02 28
Lietuvos švietimo istorijos muziejus, Vytauto pr. 52
Parodos idėja kilo peržvelgus kelionių Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Vanuatu salose, Okeanijoje nuotraukų archyvą. Autorės atrinktuose išskirtiniuose kadruose galima išvysti unikalų menininkės ryšį su vietine gamta, jos peizažo komponavimo subtilumus. Viename savo interviu autorė akcentavo, kad šios parodos lankytojas nustebs, nes išvys profesionalios fotografijos ir fotografavimo kaip laisvalaikio hobio sintezę.
Iki 03 03
Rotušės a.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus kviečia į keliaujančią parodą, kurioje pristatomos unikalios Lietuvos kino teatrų nuotraukos.
Rinkinyje išvysite ir Kauno kino teatrų – „Aušra“, „Daina“, „Pasaka“, „Romuva“ bei senesniųjų – Šančiuose veikusi „Lyra“, Vilijampolėje „Union“ ir Laisvės alėjoje „Kapitol“ – kadrus. Ekspozicija leis nusikelti į praeitį, pasižiūrėti istorinį 1939–1944 m. filmą, pamatyti skirtingų metų kino afišas, susipažinti su kino teatrų brėžiniais, reklama, istorinių įvykių fiksuotojais – kino operatoriais.
Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16
Parodos tikslas – įvairiapusiškai pristatyti Jurgio Rimvydo Palio architektūros srityje nuveiktus darbus ir futuristines vizijas bei atkreipti dėmesį į jo holistinį miesto suvokimą, į jo idealistinį kūrybinį metodą bei platų regos lauką. J. R. Palio asmenybės pavyzdžiu piešiamas nuoseklaus, visuomeniško ir nenuilstančio architekto vaidmuo šiuolaikinio miesto formavime. Juk kūrėjas per savo karjerą dalyvavo kuriant beveik kiekvieną Kauno kampelį. Jei ne formalių užsakymų, tai bent jau visuomeninių eskizų būdu, teikiant kūrybines dovanas gimtajam miestui. J. R. Palio aistra aktyviai diskutuoti apie miestą ir dalyvauti jį kuriant, siekiant geriausio rezultato – puikus įkvėpimo šaltinis kitiems architektams ir ypač jaunajai kartai.
Ši paroda – tęstinio projekto „Palio metai: 7 miesto dimensijos“ dalis.
Projektą vysto architektūrinio e-žurnalo Pilotas.LT redakcija.
Projekto kuratorius: Audrys Karalius.
Projekto vadovas: Almantas Bružas.
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Projektą taip pat remia architektūros biurai „DO Architects“, „Kančo studija“, „Archispektras“, „Unitectus“, įmonės ADMA, „Bulthaup“ ir architektūrinis e-žurnalas PILOTAS.LT.
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos „Berželio“ padalinys, Taikos pr. 113B
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Panemunės
padalinys, Vaidoto g. 115
Autorės paveiksluose dominuoja tamsios spalvos: balzgana pilka, gili mėlyna, sodri žalia, juoda it anglis. Tamsa čia yra įkvėpėja, ramybės ir atvirumo sau akimirka. Prieblandoje galime pajusti mistiškas akimirkas, tamsos magišką grožį. Tai ramybės akimirka, buvimo atviru su savimi momentas. Miškas pasislepia rūke, dangaus žydrynė užsitempia debesų paklodę, naktis užkloja juodą skraistę – matomumas blėsta, žmogus kartu įžengia į prieblandos ir šešėlių karalystę, kur gali pats nebesislėpti ir pabandyti pagriebti tą jautrią akimirką su savimi, vienumoje, ramybėje.
Laimutė Kurienė – kaunietė, bet jau kurį laiką gyvena Nyderlanduose, gražiame Hagos mieste. L. Kurienė turi didžiulę aistrą keliauti ir pažinti, pastebėti gamtos grožį ir išskirtinumą. Bekeliaudama pėsčiomis ji prakalbina šimtus žmonių, nufotografuoja tūkstančius nuotraukų, o geriausiai pavykusios yra pelnę tarptautinių apdovanojimų. Šioje parodoje fotomenininkė kviečia kartu pakeliauti ir pasigrožėti Nyderlandų gamtos ir miestų vaizdais, juk ši šalis turi išsaugojusi nepaprastai daug istorinių objektų, puoselėja tradicijas, augina gėles, galvijus, bet tuo pačiu yra labai moderni, šiuolaikiška ir pritaikyta patogiam gyvenimui ir gausiam turistų srautui.
estetika“
„Nyderlandai: nuo vėjo malūnų iki dangoraižių“
02 02–02 15
„Romuva“, Laisvės al. 54
02 02–02 28
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18
Vienas reikšmingiausių postmodernistinio stiliaus kino kūrėjų gimė 1956 m. Kopenhagoje. Filmus pradėjęs kurti dar vaikystėje, vėliau studijavęs kinotyrą ir režisūrą, L. von Trieras žinomas dėl žanrinių ir techninių naujovių kine. Nuosekliai šio danų režisieriaus kūryba Lietuvoje dar nebuvo pristatyta, tačiau tam geras metas atėjo dabar – 2021 m. visi L. von Triero ilgametražiai filmai buvo restauruoti ir suskaitmeninti, o režisieriaus novatoriška ir kontroversiška kūryba vystosi jau 40 metų. Programoje – visi 15 režisieriaus didžiajam kino ekranui kurtų filmų, kai kurie iš jų Lietuvoje rodomi pirmą kartą! Kiekvieną seansą lydės trumpas kino kritikų parengto pristatymo įrašas lietuvių kalba.
„Tapiau paveikslus parodai ant iš anksto paruoštų fonų. Pirma ant jų rašiau tekstus, po to tekstus uždažiau, tuomet ant jų tapiau pavidalus – istorijas, iliustracijas. Tie mano pasakojimai paveikslais visgi labai susiję su knyga, – kaip nuoroda į išskutinėtas ir vėl naujai parašytas knygas – palimpsestus“, – sako parodos autorius, poetas ir dailininkas Gvidas Latakas.
Penktadienis, 02 03, 18:00
Kauno miesto
gimtadienio koncertas
Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5
KMSO archyvo nuotr.
18-ojo gimtadienio proga orkestras pasirinko išties intriguojančią programą. Pirmą kartą orkestro repertuare nuskambės vokiečių kompozitoriaus Walter Braunfels klasikinė-romantinė fantasmagorija orkestrui „Don Juan“, šį kūrinį orkestrui pasiūlė atlikti šventinio koncerto dirigentas Vilmantas Kaliūnas. Kartu su koncerto solistėmis fleitininke Beata Preisaite ir arfininke Joana Daunyte, orkestras publiką pakvies pasiklausyti
W. A. Mozarto koncerto fleitai, arfai ir orkestrui C dur.
Tarptautinė paroda sudaryta iš daugiau kaip 200 kūrinių, sukurtų 36-ių Lenkijos, Čekijos ir Baltijos šalių menininkų nuo XIX a. iki šių dienų. Darbai atkeliavo iš 10 muziejų ir net iš ligoninės Varšuvoje kolekcijų. Visus šiuos kūrinius jungia simbolizmas ir jo padiktuotos temos: ligos, baimės, karai, epidemijos, mitologinės pabaisos.
Parodos centrine ašimi tampa pirmą kartą Lietuvoje eksponuojama pasaulinio pripažinimo sulaukusios lenkų menininkės Aleksandros Waliszewskos (g. 1976) kūryba, nukelianti žiūrovus į iškalbingą fantastinių vaizdinių pasaulį.
A. Waliszewska, viena ryškiausių šiuolaikinio Lenkijos meno scenos talentų, kuria drąsius, paveikslus, kurie pritraukė įvairių gerbėjų ne tik iš tradicinės meno auditorijos, bet ir iš alternatyvios bei popkultūros sferų. Jos darbai atsidūrė ant muzikinių albumų viršelių, menininkės kūrinys iliustruoja ir pasaulinio garso dainininko Nicko Cave’o dainų tekstų knygos viršelį.
Parodą lydės įvairūs renginiai: nuo susitikimų, diskusijų, koncertų bei ekskursijų ir edukacijų iki specialiai parengtos kino filmų programos „Romuvos“ kino centre.
02 07–02 28
Valdemaro Gineikos prieverpsčių paroda
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos
Aleksoto padalinys, Veiverių g. 43
„Prieverpstėmis noriu parodyti, kokio atspalvio būna medžio šerdis. Medžiai sušildo prie jo prisilietusio žmogaus širdį, suteikdami teigiamą energiją ir emociją, kad ir netekę lapų, apdangalo – žievės, skirtingi medžiai savo kamieno skirtingomis struktūromis pakeri žmogų ir verčia daryti grožį, toliau tobulinti aplinką. Lai sudėtos mano prieverpstės toliau audžia gerumą ir harmoniją tarp žmogaus ir gamtos. Prieverpsčių kompozicijose gyvybės medžiai su paukščių ir augalų motyvais yra tarsi mūsų gyvenimo atspindžiai“, – pasakoja tautodailininkas.
Antradienis, 02 07, 18:00
Kauno apskrities viešoji biblioteka, K. Donelaičio g. 8
„Susitikim Kaune“ – knyga, nurodanti kultūriškai svarbias ir miestiečiams brangias Kauno vietas. Knygos konceptas unikalus: kiekvieną Andriaus Aleksandravičiaus fotografiją papildo Monikos Žiūkaitės haiku stiliaus poezija.
Haiku arba hokku – japonų poezijos žanras, kai eilėraštį sudaro septyniolika skiemenų ir trys eilutės. Nors eilėraštis gana trumpas – tai baigtinis kūrinys. Pirmoji ir trečioji eilėraščio eilutė turi po penkias moras, o antroji – septynias (mora – skiemeniui tolygus garso vienetas).
Trečiadienis, 02 08, 18:00
Kauno valstybinė
filharmonija, L. Sapiegos g. 5
Kauno styginių kvartetas, kaip ir kasmet, tęsia ciklą „Kauno kvartetas ir jaunieji“. Tradicija tapusi idėja suteikia galimybę jauniems ir talentingiems atlikėjams pajusti ansamblinio muzikavimo grožį bei ypatumus. Muzikuodami su Kauno kvartetu, jaunieji solistai pasisemia patirties, muzikinių skonių įvairovės, gilesnio muzikos pajautimo, stilistikos ypatumų. Šįkart drauge – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos auklėtinė Liepa Jurgutavičiūtė ir Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos mokinė Meda Siliūtė.
Trečiadienis, 02 08, 18:00
Kauno miesto kamerinis
teatras, Kęstučio g. 74A
Arturo Bumšteino „Olympian Machine“ – 2018 m. festivalyje NOA pirmąkart pristatytas kūrinys 12-ai balsų, arba audiovizualinė 12-os garsiakalbių instaliacija. Įrašų metu į studiją vienai valandai po vieną buvo pakviesti kūrinio dalyviai. Kiekvienam individualiai buvo perskaityta kelių puslapių apimties Homero „Iliados“ santrauka, po kurios kiekvienas dalyvis buvo paprašytas atpasakoti, ką jis / ji prisimena iš ką tik girdėto teksto. Įvairūs asmeninio pobūdžio nukrypimai nuo „Iliados“ teksto buvo labai laukiami, tačiau niekaip neskatintini, kad nebūtų prarastas asociacijų spontaniškumas. Šiame kūrinyje klausytojai išgirsta balsų polilogą, persvarstantį istorijos, atminties ir komunikacijos klausimus.
Ketvirtadienis, 02 09, 18:00
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1
Ketvirtadienis, 02 09, 18:00
Viktorija Aprimaite ir
Viktorija Urbonaite
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Kauno menininkų namai atidaro edukacinę platformą atvirą vizualiųjų ir tarpdisciplininių menų projektams, kuriuose kviečiami/mos dalyvauti įvairių meno ir kultūros sričių studentai/ės, pradedantys/ čios savo karjerą menininkai/ės ir kuratoriai/ės.* Pirmoji savo šviesos ir garso instaliaciją „Užuoglauda“ pristatys Vytauto didžiojo universiteto Naujųjų medijų meno studentė Austėja Auškalnytė.
Inercija, gamyba, augimas, vartotojiškumas ir žmogaus pulsavimas miesto ritmu – esame tokios modernios kultūros dalis, todėl dažnai ieškome pabėgimo nuo jos keliamo chaoso – užuoglaudos. Visi A. Auškalnytės instaliacijoje pasirodantys simboliai tampa metaforomis, siekiančiomis įprasminti žmogų, ieškantį pusiausvyros šiuolaikinėje inertiškoje visuomenėje. Instaliacija veiks iki vasario 16 d.
*Kuratorinius, grupės ar individualius projektus galite siūlyti: agne@kmn.lt Kauno menininkų namai jūsų projektams šiuo metu gali pasiūlyti galerijos erdvę ir kt. turimus resursus, išskyrus finansinę paramą.
Knygoje „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“ tarp 100 pasakojimų apie lietuves moteris dideliais, o kartais mažais ir nematomais darbais keitusių šalies istoriją ir savo aplinką, atrasite įkvepiančių istorijų apie karžygę, čempionę, medžių globėją, karinio laivo kapitonę leitenantę, motociklininkę ir tyliąją kovotoją, smalsiąją ieškotoją, cirko pradininkę, moterį, apkeliavusią visą pasaulį, genų dėlionės kūrėją, į giliausius pasaulio urvus besileidžiančią speleologę, pilotę, scenos karalienę, vadeliotoją, slaptąją agentę ir daugelio kitų mažiau žinomų profesijų atstoves, gyvenančias visai šalia mūsų.
Renginyje ypatingas dėmesys bus skiriamas leidėjai, knygnešei, politikei Felicijai Bortkevičienei, kuri 1926 m. Seime renkant Prezidentą, kartu su G. Petkevičaite-Bite, buvo pasiūlyta kandidate į šį postą ir Marcelei Kubiliūtei, legendinei Lietuvos žvalgei, nes 2023-ieji paskelbti jų metais.
Nuo 02 10
Kino teatrai
Kadras iš filmo
„Renkuosi meilę“, – kiekvieną ryta sau pakartoja UFC čempionė Rose Namajunas. Ringe ši kovotoja juda muzikos ritmu, o po pergalių gaubiasi trispalve. Menininkų iš Lietuvos šeimoje gimusi profesionali sportininkė šiame jautriame ir iki skausmo atvirame dokumentiniame pasakojime atskleidžia esminį skirtumą tarp smurto ir kovos.
Marius A. Markevicius yra vieno visų laikų žiūrimiausių dokumentinių filmų Kita svajonių komanda“ (angl. „The Other Dream Team“) Lietuvoje autorius. Amerikos lietuvis taip pat režisavo romano apie tremtį „Tarp pilkų debesų“ (angl. „Ashes in the Snow“) ekranizaciją. Pasakojimu apie Rose Namajunas jis tęsia savo misiją apie mažą, bet drąsią lietuvių tautą įtaigiai pasakoti visam pasauliui.
Antradienis, 02 14, 18:00
Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A
Pora bando priimti svarbiausią gyvenime sprendimą – susilaukti vaiko. Jie išsilavinę, jie rūšiuoja atliekas ir rūpinasi pasaulio problemomis. Jiems rūpi žmonijos ateitis. Ir staiga jų šeimyninis klausimas tampa ypatingai sudėtingas. Jei per daug galvosi – niekada neapsispręsi. Jei paskubėsi – tai gali tapti pražūtimi. Vaiko pradėjimui reikia tinkamų priežasčių. Tik štai kokios priežastys yra tinkamos? Ir kas pirmiau bus sunaikintas – pasaulis ar santykiai?
Režisierė Agnija Leonova kviečia į spektaklį pagal britų dramaturgo Duncano McMillano pjesę „Plaučiai“. Dramoje klimato kaita, kaip globalinės katastrofos simbolis (ar Damoklo kardas), kuria nerimą keliančią aplinką poros santykiams, daro įtaką jiems. Spektaklio kūrėjai kelia klausimą – ar pora iš tiesų ieško sprendimo, ar vis dėlto, svarstydama apie pasaulį, bėga nuo savo santykių? Spektaklis ypatingai tinka poroms, kurios ieško prasmingo ir turiningo laiko praleidimo.
Antradienis, 02 14, 18:00
Simono Jurkevičiaus
knygos „Velniškoji super profesija“ pristatymas
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Antradienis, 02 14, 19:00
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1
Simonas Jurkevičius yra profesionalus gidas, kuris jau daugiau kaip 15 metų dirba Italijoje, Skandinavijoje bei Baltijos šalyse. Savo darbą jis vadina „velniška super profesija“. Super, nes tai prestižinis svajonių darbas, kurį atlikdamas, autorius pastoviai keliauja užsienyje, bendrauja su įvairių šalių keliautojais, svečiuojasi prabangiuose viešbučiuose ir vaišinasi restoranuose. Tačiau brangios kelionės – tai tik dalis šios profesijos.
„Velniškoji super profesija“ – tai trys knygos vienoje: skaitytojas turės progą ne tik susipažinti su įvairiais Europos miestais (Ryga, Talinu, Helsinkiu, Stokholmu, Oslu, Roma, Venecija ir daug kitų), bet ir juos išvysti gido akimis – su visais privalumais ir trūkumais. Taip pat autorius aprašo kaip iš vidaus atrodo gido darbo virtuvė ir su kokiais iššūkiais ir problemomis tenka šios profesijos atstovams susidurti kone kiekvienoje kelionėje.
Keli legendinės grupės „Atika“ būgnininkai ne tik toliau muzikuoja, bet ir leidžia albumus. Vienas jų, Michailas Denisenko, prieš dešimt metų subūręs kolektyvą „Poezijos medžiotojai“, kviečia į jaukų, pilną emocijų akustinį susitikimą. Planuose – prasmingi ir taiklūs tekstai bei originali muzika, neužstrigusi vienos rūšies stiliaus rėmuose.
Antradienis, 02 14, 20:00
Ketvirtadienis, 02 16, 15:00
nemunai“. Kauno kultūros centras, Vytauto pr. 79
Į sceną naujo albumo pristatyti Gabrielė Vilkickytė lips su muzikos meistrų komanda – gyvo garso grupe, pučiamaisiais bei choru. Klausytojai išvys specialiai Valentino dienos tematika paruoštą autentišką scenografiją. Koncerto pavadinimas skamba kaip priminimas, o pratęsia pati Gabrielė: „… bet tik mylintis tą žino. Iš lėto gyjant žaizdoms, ieškant kelio namo. Lauksiu jūsų scenoje prisirpusi atvira širdim.“
Vasario 16-osios progai paminėti Kauno kultūros centras (KKC) kviečia į tradicinį šventinį tautinio meno koncertą. Jame dalyvaus KKC liaudiškų šokių kolektyvai „Suktinis“ ir „Ainiai“, KKC neoklasikinio šokio teatras „Releve”. Koncertą praskaidrins Kauno technikos kolegijos liaudiškų šokių kolektyvas „Pušynėlis“ ir Kauno kolegijos liaudiškų šokių kolektyvas „Kaukas“.
Šventinis koncertas – nemokamas!
Sekmadienis, 02 19, 11:00
Kauno valstybinis lėlių teatras, Laisvės al. 87A
Antradienis, 02 21, 18:00
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
„Niekada nebūsi vienišas, jei virš tavęs – dangus“, – įsitikinusi spektaklio kūrybinė komanda ir pagrindinis spektaklio personažas Ežiukas, pakviesiantis žiūrovus į kelionę, po stebuklingą debesų pasaulį. Šis spektaklis skirtas visiems Lietuvoje gyvenantiems vaikams: ne tik čia gimusiems, bet ir atvykusiems iš Ukrainos. Savo žaisminga forma jis įtrauks mažuosius svajotojus pasinerti į įkvepiančius nuotykius kartu su Ežiuku, bei pripildys visas širdeles ramybės ir džiaugsmo. Spektaklį pagal Indrės Sekevičienės knygelę sukūrė Natalija Parasočkina-Vichtinskaja.
Andrius Kleiva – Paryžiaus politinių mokslų instituto absolventas, tinklaraštininkas ir LRT radijo bendradarbis, pratęsęs studijas viename Tokijo universitetų ir apie tai (bet ne tik) parašęs bestseleriu tapusią knygą „Kaip veikia Japonija“. Antroji jo knyga – tai pokalbiai su žmonėmis, kurie įvairiausiose Japonijos vietose užsiima visiškai skirtingais, bet labai įdomiais dalykais. Tačiau tai ir žvilgsnis ten, kur atvykėlis vargiai pateks, o patekęs – nedaug ką supras. Į japoniškas laidotuves. Į japonišką medicinos įstaigą. Čia ir istorijos apie tai, kaip japonai
žiūri į maistą ir ką jie valgo. Kuo jie tiki ir kodėl. Kaip renkasi būstą ir kokie japoniškos kaimynystės ypatumai. Kaip japonai dirba ir ką jie veikia, kai randa laisvo laiko. Tai ne viską išaiškinanti knyga apie šalį, o didelių ir mažų temų rinkinys apie tą pačią kasdienybę, tik kitoje planetos pusėje.
„Ką veikia Japonija“ pristatymas
Ketvirtadienis, 02 23, 12:00 / 14:00
Interaktyvus spektaklis „Babelio
Planet Earth/Game Over/Reset“
Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71
Penktadienis, 02 24, 18:00 Opera „Nabukas“
Kauno miesto muzikinis teatras, Laisvės al. 91
Interaktyvus teatro nuotykis jaunimui nuo 13 m. yra keturių Europos teatrų – Norvegijos, Islandijos, Vengrijos bei Nacionalinio Kauno dramos teatro – bendrai sukurtas spektaklis, pasakojantis fantastinę istoriją apie naujo pasaulio ir naujos žmonių genties kūrimą po visuotinės planetos katastrofos. Tai istorija apie praeitį, dabartį ir ateitį. Kas mums gali nutikti. Ar žmonija vėl sugebės susiburti bendram projektui? O gal mes amžinai pasmerkti gyventi ir kovoti vieni su kitais?
1842 m. pirmąkart pastatytos Giuseppe Verdi operos siužetas pasakoja kaip Babilonijos karalius Nabukas užpuolė Jeruzalę, sugriovė Šventyklą, daugelį žydų išvarė į nelaisvę. Operoje skambantis vergų choras „Skrisk, svajone“ Italijoje tapo viena populiariausių melodijų, o ilgainiui pasmerktųjų, priespaudą kenčiančiųjų himnu. Kaunietiškasis aktualiai ir šiuolaikiškai interpretuojamas pastatymas (kartu su „Kaunas 2022“ liepą opera rodyta IX forte) atskleidžia tautos kovos su bet kokia priespauda ir išsivadavimo troškulio idėją ir nūdienos niūrių įvykių pasaulyje kontekste skamba itin reikšmingai ir paveikiai. Režisierius – Kęstutis Jakštas, muzikos vadovas ir dirigentas – Jonas Janulevičius.
bokštas.D. Stankevičiaus nuotr. M. Aleksos nuotr.
Sekmadienis, 02 26, 14:00
Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5
„Šiandien išgirsite muziką, kuri „subalansuota“ vaikams, bet tinka ir suaugusiems. Animaciniai filmai, kuriuos primins šio koncerto programa, yra žinomi ir mažyliams, ir jų seneliams“, – koncertą pristato solistė Eglė Vakarinaitė, pasirodysianti su ansambliu „Musica Humana“. Ji priduria, kad neatsitiktinai animacinių filmų muzikai yra skiriami „Oskarai“, ją rašo tokios muzikos legendos kaip Philas Collinsas, Eltonas Johnas ir Peteris Gabrielis ir ji prilygsta ryškiausiems populiariosios muzikos, roko, džiazo, miuziklų kūriniams.
Antradienis, 02
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
V. Rykštaitės nuoširdus balsas ir nepagražintos istorijos iš Havajų jau tapo paguoda ir įkvėpimu daugeliui moterų. Naujausios, jau dešimtosios rašytojos knygos centre – namai ir jų tvarkymo apsėsta moteris. Nuolatinės, nesibaigiančios motinos, žmonos pareigos ir didžiulis noras realizuoti save. Į visa tai autorė žvelgia su humoru ir ironija, o Havajų sala tampa egzotišku fonu pasakotojos liūdesiui ir kultūriniams atradimams. Be abejo, tai pasakojimas ne tik apie kasdienę rutiną, bandymus susitvarkyti namus, bet ir savęs paieškas bei pastangas susikurti vidinę tvarką.
Ketvirtadienis, 03 02, 18:00
stygomis“ pristatymas
Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5
Aranžuoti M. K. Čiurlionio kūrinius arfai – sena arfininkės Joanos Daunytės kūrybinė svajonė, kurios ji įgyvendinti ėmėsi dar studijuodama užsienyje. „Šis kūrybinis sumanymas brendo jau seniai. Norėjosi praplėsti arfos repertuarą lietuviška kūryba. Studijų metais, būdama toli ir dažnai ilgėdamasi Lietuvos, ryžausi aranžuoti M. K. Čiurlionį. Jo ankstyvoji kūryba labai artima arfos instrumentui, todėl, manau, jei aplinkoje, kurioje jis gyveno, būtų buvęs šio instrumento atstovas – turėtume gausybę šio genialaus kompozitoriaus kūrinių arfai“, – apie gimusią idėją aranžuoti M. K. Čiurlionio ankstyvuosius kūrinius pasakojo atlikėja.
Kompaktinę plokštelę unikalios akustikos salėje Paliesiaus dvare, Ignalinos rajone įrašė „Baltic Mobile Recordings“, išleido didžiausia pasaulyje klasikinės muzikos įrašų leidykla „Naxos“.
Aldona Gustas (1932–2022), kilusi iš Mažosios Lietuvos, Antrojo pasaulinio karo metais kartu su tėvais pasitraukusi į Vakarus, gyveno ir kūrė Berlyne. Čia ji subūrė unikalią garsių menininkų grupę „Berliner Malerpoeten“ („Berlyno piešiantys poetai“), būdama vienintelė moteris tarp trylikos vyrų daugelį metų tvarkė jų leidybos bei ekspozicijų reikalus. Įkvėpta ir paskatinta savo sutuoktinio rašytojo Georgo Holmsteno, Aldona ėmėsi poezijos, piešimo, tapybos, grafikos.
Dokumentinę apybraižą apie šią moterį Kauno rajono muziejaus vadovo Zigmo Kalesinsko kvietimu sukūrė gerai žurnalo „Nemunas“ gerbėjams atpažįstami žmonės – Eglė Petreikienė, Darius Petreikis, Tomas Petreikis ir kiti. Filmas yra
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.
Šeštadienis, 03 04, 18:00 Premjera. Dokumentinis filmas „Piešianti poetė“
„Romuva“, Laisvės al. 54
kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos
@kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt
Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1
MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE (PLATINAMAS NEMOKAMAI)
AUTORIAI: Agnė Sadauskaitė, Artūras Bulota, Austėja Banytė, Aušra Strazdaitė-Ziberkienė, Donatas Stankevičius, Edgaras Žukauskas, Emilija Visockaitė, Kęstutis Lingys, Kipras Štreimikis, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Rita Dočkuvienė.
