KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2023 01

KAUNAS PILNAS

KULTŪROS

BŪRĖJAI

Iliustracijos autorius Saimonas Lukošius

BŪTI

DALIMI

Viena svarbiausių dovanų, kurias miestui įteikė programa „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, ir didysis jos palikimas – sustiprėjusios esamos ar užgimusios naujos bendruomenės. Kiemų, gatvių, mikrorajonų, įstaigų. Žmonių, kuriuos vienija vertybės ir tikslai. Žinoma, ir pomėgiai. Netgi kritiškas požiūris gali vienyti.

Jau 2023-ieji, ir kiek pravėsus tempui būtent bendrystė mus toliau ves kultūros mišku, kuriame lengva paklysti. Lengva pavargti ir užsimanyti viską mesti, kardinaliai pakeisti kryptį. Išvažiuoti ir pamiršti. Apsimesti, kad nieko nebuvo arba nieko neliko. Visi tie renginiai, iniciatyvos, objektai, įvykiai – kas po jų iš tiesų liko? Ryšiai. Pokalbiai. Telefono numeriai. Žinutės. Drąsa kreiptis, klausti, atsakyti.

Žvelgiant į jau beveik metus diena po dienos už save kovojančią Ukrainą, didžiuojantis šios šalies žmonių vienybe, atsparia bukai miniai, kurios elementų visgi niekas nesieja, tenka prisiminti banalų posakį – vienas

lauke ne karys. Žinoma, meno pasaulyje ne kartą šiai tiesai prieštarauta – tiek konkrečiais kūriniais, tiek esybe. Galbūt užkietėjusių solistų gyvenimus žurnalo puslapiuose dar patyrinėsime, jei tik jie mus į juos įsileis. Bet šįkart apie tuos, kuriems svarbu burti.

Pirmajame naujųjų metų numeryje žvelgiame į gyvą šimtametę Birutiečių, karių žmonų ir dukterų, istoriją. Klausiame, kas motyvuoja savo katalizuotais talentais dalintis su kitais, gal tik smalsaujančiais. Domimės, kaip jaučiasi nugara į publiką, o veidu – į savuosius visuomet žvelgiantis žmogus. Ieškome bendrystės kino pasaulyje, kuriame žiūrovo vienatvė itin vertinama. Prisimename įvairialypę, visuomet kitam atvirą Felicijos Bortkevičienės asmenybę. Ragaujame gilių kavos, tapusios Žaliakalnį mylinčios bendruomenės simboliu. Taip, siekiant burtis bent du puodeliai šilto gėrimo visuomet labai padeda.

SAUSIS

APGLĖBTI CHORĄ

KOTRYNA LINGIENĖ

2023

KULTŪROS

PILNAS

KAUNAS

„Jausmas geras. Mostas platesnis... Kai apsiglėbi visus juos, žiūrinčius į tave, – nepaprastai gera“, – paklaustas, ką reiškia diriguoti penkiolikai tūkstančių žmonių Lietuvos dainų šventėje, šypsosi Kęstutis Jakeliūnas. Susipažinti su šiuo žmogumi mane paskatino vienas praėjusių metų ir „Kaunas 2022“ programos pabaigos renginys, vykęs visai prie pat pirmosios Dainų šventės vietos Žaliakalnyje. Jau beveik šimtamečiame „Kauno vandenų“ rezervuare Kauno kultūros centro mišrus choras „Kamertonas“ pasirodė su duetu „Tykumos“, kviečiančiu atitrūkti nuo šiuolaikinės kasdienybės keliamo triukšmo. Choro kūriniai, gerai žinomi net ir ne tokiems rimtiems melomanams, šią idėją tik sustiprino.

Eitvydo Kinaičio / KKC nuotr.

„Atkreipkite dėmesį į dirigentą, puikus žmogus, dar vadovauja ansambliui „Accusto“, – tarstelėjo man koncerto kaimynė. Atkreipiau. Susiradau telefono numerį. Susitikome „Kamertono“ repeticijų salėje, į kurią po darbų netrukus turėjo subėgti choro nariai. Kęstučio vadovaujami mėgėjai – nuolatiniai konkursų dalyviai ir laureatai. Tai liudija didelė apdovanojimų pilna dėžė, kurią po pokalbio apžiūrėjome. O pradėjome nuo to, kad chorų burtininku, bent jau Kęstučio atveju, tiesiog gimstama. Tik tobulėjimas niekada nesibaigia – pavyzdžiui, kiekvieną vasarą Lietuvos chorvedžiai, koks šimtas jų, renkasi į „Vasaros akademiją“ prie Molėtų. Čia, be kitų buriančių veiklų, aptariamos ir Dainų švenčių aktualijos.

Kęstuti, kaip jūs atsiradote chorų pasaulyje?

Mama pasakojo, kad, būdamas gal trejų ar ketverių metų, susisodinau krūvą vaikų, pasiėmiau lazdą ir liepiau jiems dainuoti. Kodėl, nežinia, matyt, tai manyje buvo užkoduota. Vėliau mama ir pastūmėjo į muzikos mokyklą. Tai buvo Klaipėdoje, kur atsikraustėme arčiau tėčio giminės ir dėl palankesnio klimato mamai. Pamenu, į paruošiamąją, „nulinę“, klasę atėjo būrys mokytojų iš dabartinės Eduardo Balsio menų gimnazijos – tuomet ji dar buvo skirta vien berniukams, kitaip vadinosi. Mane pakvietė į atranką, visus etapus įveikiau. Kai paprašė ką nors padainuoti, išsirinkau „Skinsiu raudoną rožę“. Visa salė juokėsi, nesupratau, kodėl (kvatoja).

Na, o patekus į Balsio gimnaziją gyvenimo kryptis tampa aiški, čia kaip Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla sostinėje. Jau

devintoje klasėje supratau, kad noriu būti dirigentas. Pirmasis mano mokytojas buvo Gintautas Misiukevičius, dabartinis gimnazijos direktorius. Jis skatino ir sudomino. Baigęs įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Taigi mano kelias buvo nuoseklus, nors sudėtingas. Pamenu, kiemo draugai kviesdavo: Kęstai, kai baigsi grot pianinu, išeik į kiemą, būsim ten ir ten. Vakare prisijungdavau prie jų. Daug tekdavo dirbti, bet pradėjęs dirbti su choru supratau, kodėl tas fortepijonas toks reikalingas. Tai pagrindinis darbo įrankis.

Seniai esate kaunietis?

18 metų gyvenu Kaune, bet nesu iki galo pripratęs prie šio miesto. Tačiau kur darbas, ten namai, ten tavo tvirtovė. Akademijoje mokiausi pas a. a. profesorių Albiną Petrauską. Kartu studijavo ir mano žmona, o ji – kaunietė. Kai jai pasiūlė vadovauti dar 1995 m. įkurtam „Kamertonui“, pasakė, kad nedega noru, bet... žino, kas nori. Atvažiavau į pirmąjį susitikimą, atėjo choro prezidentas, taryba, ištardė mane ir pasikvietė dirbti. Buvau jauniausias kolektyve, trečiakursis, 23-ejų. Vadino mane ne vadovu, o vadovėliu. Pirmoje repeticijoje mane pasitiko beveik 40 žmonių, po repeticijos liko 12, tai branduolys, kurio didelė dalis tebėra iki šiol. Jie yra būrėjai, kviečiantys kitus, padedantys man lipdyti kolektyvą.

Žmona – irgi dirigentė?

Ji baigė studijas, bet dirba visai kitus darbus. Ilgai buvo muzikos mokytoja, bet dabar pedagoge būti nebenori, atrado save kitoje srityje. Bet, žinoma, dainuoja chore, taip pat ir ansamblyje „Accusto“. Turi absoliučią klausą. Ir man taip labai gerai – kad ir gastrolėse, konkursuose turiu žmogų šalia,

Eitvydo Kinaičio / KKC nuotr.

Gražvydo Jovaišos / „Kaunas 2022“ nuotr.

į kurį galiu atsiremti, su kuriuo galiu pasitarti, pastrateguoti, kuris pastebi taisytinus dalykus. Juk diriguodamas visų smulkmenų negali pastebėti, tą pačią akimirką pataisyti – iš šono girdisi dar kitaip. Lietuvoje nėra įprasta, bet užsienyje kiekvienas dirigentas turi asistentą. Ši pareigybė labai vertinama ir neturėtų būti matoma kaip konkurencinė dirigentui, kas nutinka Lietuvoje. Tas nepasitikėjimas, manau, yra okupacijos reliktas – neva, jei įsileisiu jaunesnį, jis atims mano vietą.

Kada iš vadovėlio tapote tikru vadovu?

Nesureikšminu šių dalykų. Prašau, kad nevadintų vadovu, – juk turiu vardą. Profesionaliuose kolektyvuose kitaip, ten darbiniai santykiai. Čia laisviau bendraujame, draugiškai. Galbūt kai kas vadina mane despotu – taip, esu muzikinis despotas. Perfekcionistas. Negaliu paleisti choro „belekaip“, dirbu savo darbą ir siekiu tikslų. Tie, kurie ateina į „Kamertoną“, turi siekti jų kartu.

Dirbate ir Kauno valstybiniame chore, tiesa? Taip, esu chormeisteris, diriguoju. Ši patirtis, kai turėjau laimės dirbti su a. a. profesoriumi Petru Bingeliu, buvo kasdienė mokykla. Jis, beje, buvo mano magistro studijų vadovas VDU Muzikos akademijoje. Kasdien turėjau būti pasiruošęs diriguoti jam stebint. Tai buvo neįkainojamos pamokos, kurios diena dienon truko beveik 15 metų. Dabar jis mus stebi iš dangaus, galbūt juokiasi iš to, ką darome.

Kaip palygintumėt patirtį su mėgėjais ir su profesionalais? Paprasčiausiai vokalo paruošimas, pats garsas skiriasi. Žmonių kiekis turi labai daug įtakos. Mėgėjai

dainuoja savo malonumui, neturi tokių balsinių galimybių, kaip profesionalai. Kauno valstybiniame chore – beveik visi vokalistai. Skaito natas. Bet jokiu būdu nevadinčiau „Kamertono“ būreliu, kaip kartais apie mus pasako. Anksčiau priimdavau beveik visus ateinančius, išsikeldavau tikslą, ką galiu su jais padaryti. Neatlaikę spaudimo, supratę, kad ne čia pataikė, patys išeidavo. Natų „Kamertone“ skaityti nėra privaloma. Visgi, kadangi priklausome Kauno kultūros centrui, turime koncertų planą, kurį reikia vykdyti. Nors man kiekybė ne tokia svarbi kaip kokybė – argi yra prasmės surengti kuo daugiau pasirodymų, ant kiekvieno kampo po dainelę, ir juose pasirodyti bet kaip? Tai irgi sovietinių laikų reliktas. Pamenu, profesorius Bingelis pasakodavo, kad ministerija parašydavo: per sezoną surenkite 80 koncertų, ir darykit, ką norit. Taigi ką jie darydavo? Skeldavo chorą per pusę. Vieni su meno vadovu į Šilutę, kiti su dirigentu į Pabradę. Štai ir du koncertai per dieną.

Kokie žmonės ateina į „Kamertoną“? Kas juos motyvuoja? Inžinieriai, matematikai, direktoriai, dainininkai, muzikologai – paletė plati. Skiriasi ir amžius, nariai savo vaikus atsiveda. Įsivaizduoju, kad žmogui, dirbančiam vadovaujamą darbą, sėdėti ir klausyti, kaip jam kažkas vadovauja, gali būti nelengva. Bet jie palieka darbinius reikalus už durų. O motyvuoja įvairūs dalykai: jau čia esantys draugai, bendravimas po repeticijų. Vasarą surengėme pirmąją savo stovyklą – per dieną kokias 6–7 valandas tikslingai dainuojame, o vakarais – pirtis,

ežeras, kitos veiklos. Tai jungia į vieningą bendruomenę ir yra būtina jos sveikatai. Žmonės atsipalaiduoja, pamato vadovėlį šokantį (kvatoja).

Ar kolektyvo nariai turi įtakos formuojant repertuarą? Repertuarą dažniausiai formuoju pats. Žiūrime pagal konkursus, sudėtingumą. Pavyzdžiui, šiemet planuojame vykti į Torevjechą Ispanijoje, į jau labai seniai rengiamą habanerų ir polifonininės chorinės muzikos konkursą. Norisi išbandyti chorą visai kitame amplua.

Kai esi scenoje, niekam nebeįdomu, mėgėjas ar profesionalas esi. Klauso, kaip skamba – gražiai arba negražiai. Tai pats geriausias publikos įvertinimas. Tiesą pasako paprasti žmonės. Negerai, jei paprastam žmogui akordai, kurie turi skambėti gražiai, nepatiko. Vadinasi, reikia taisyti.

Minėjote, kad „Kamertonas“ – tai muzika nuo viduramžių iki šių dienų. O jums pačiam nuo ko labiausiai ugnis dega?

Bendrai kalbant – nuo iššūkių, kuriuos pats sau išsikeliu. Man patinka sudėtingi kūriniai, kuriuos atlikdami choristai lavėja, jiems įdomu. Gal tenka ir sukandus dantis mokytis, bet pasiekus rezultatą jokiame konkurse nebus gėda. Lietuvoje vertinimai ne visada adekvatūs, gal per daug pažįstamų visur, vertina pagal ankstesnes akistatas. Užsienyje komisijų nariai nešališki, nebent labai daug po tuos konkursus maliesi. Pavyzdžiui, Maltoje laimėjome grand prix sakralinės muzikos kategorijoje, tada nuvykome į Stasio Šimkaus chorų konkursą – tas pats komisijos pirmininkas! Gal sutapimas, bet irgi

laimėjome didįjį prizą. Bet tikrai to sistemingai siekėme. Tobulėjimo negali nepastebėti.

Mėgėjams apdovanojimai svarbūs? Gal ir noras gerai atstovauti Lietuvai motyvuoja? Žinoma. Į konkursus niekas nevažiuoja tik sudalyvauti. Mintyse apdovanojimai visada yra. O dėl atstovavimo Lietuvai – visgi čia ne sportas. Liūdna, kai kolektyvai grįžta iš pasaulinių konkursų su aukso medaliais – manote, kas nors juos pasitinka? Dūdų orkestrai tikrai negroja. Po kiek laiko, kai pats prisibeldi, parodai, kad laimėjai, prisimena.

Apskritai kartais sakau, kad profesionalas – tas, kuris gali, bet nelabai nori, o mėgėjas – kuris negali, bet labai nori (šypsosi) Juk tai savanoriška veikla. Kauno kultūros centras moka atlyginimą man, turime patalpas, salę, kurioje galime koncertuoti, transportą kelionėms į kitus Lietuvos miestus. Bet kelionių į užsienį niekas neapmoka, bilietus perkasi visi organizuotai, kad geriausia kaina įsigytų. Visgi kelionės vienija! Konkursuose ariame, o po to tiesiog keliaujame. Po juodo darbo pailsėti drauge – labai svarbu. Kai gastrolėse susėdame prie laužo ar stalo po visos dienos vargų, smagiai bendraujame. Mėgėjai unikalūs tuo, kad tada dar ir padainuoja. Vienas dalykas, ko prašau choro narių, – nedainuoti autobuse į gastroles, prieš konkursą. Griežtai. Juk autobuse dainuoti baisus dalykas – dėl triukšmo negirdi savo balso. Teko pavargti, kol šitai išgyvendinau. Po konkurso jau darykite ką norite. Pats kartais irgi prisijungiu, nors nesu mėgėjas, bet… esu muzikas.

GILIŲ KAVA KVEPIANTIS ŽALIAKALNIS

MONIKA BALČIAUSKAITĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

Pirmieji Šiaurės Amerikos gyventojai iš ąžuolo gilių ruošdavo įvairiausią maistą: surinktas šviežias giles išlukštendavo, gerai sugrūsdavo, supildavo į tankiai supintą krepšį ir taip palaikydavo porą dienų. Iš gautų miltų kepdavo duoną, virdavo sriubas, ruošdavo saldėsius. Panašių receptų būta ir Lietuvoje – autentiškuose memuaruose minima, kad Žaliakalnio ir viso Kauno miesto moterys išradingai naudojo nepritekliaus metų produktą – ąžuolo giles, kurias skrudindavo ir ruošdavo gėrimą. O štai trijų kauniečių – Jono Oškinio, Jūratės Miliutienės ir Monikos Briedienės – inicijuotas socialinis projektas „Pelėdų kava“ savo renginių metu ir dabar vaišina lietuviška gilių kava.

Susitikus Raseinių gatvėje esančiame Kauno Vinco Kudirkos bibliotekos Z. Kuzmickio padalinyje, kur vyko adventinės dirbtuvės su „Pelėdų kava“, viena pagrindinių šio projekto iniciatorių – Jūratė Miliutienė – pasakojo, kad projekto mintis užgimė jai atsikrausčius gyventi į Žaliakalnį: „Ėmiau domėtis šios vietovės istorija ir pamačiau, kad retkarčiais vyksta Jono Oškinio ekskursijos – ten susipažinome ir vis pasikalbėdavome, kad čia, Žaliakalnyje, kažko trūksta, nes miesto svečių ar turistų ši miesto dalis pritraukia nepakankamai. Po kiek laiko išgirdau apie brito Philipo Tulbos mokymus apie socialinį verslą – reikėjo trijų žmonių, tad pasiūliau Jonui su Monika prisijungti bei padirbėti kartu. Su Monika susipažinome Žaliakalnyje esančiame darželyje, kurį lankė mūsų abiejų vaikai, – pasirodė, kad sutampa poreikiai.“

Gilių kavos stalo bendruomenė „Pelėdų kava“ šiandien – savo turtinga istorija besidomintys Žaliakalnio gyventojai, kurie, įkvėpti tarpukariu dvelkiančios aplinkos, kartu gurkšnoja gilių

kavą ir dalinasi kultūros gyvenimo naujienomis, o kartais pasileidžia ir į ekskursijas, lanko įvairius muziejus, parodas. Gido Jono teigimu, tokio pobūdžio iniciatyvos miestui ir patiems rajono gyventojams – labai reikalingos: „Žaliakalnyje vis startuoja kokios nors veiklos, bet gana greit nutrūksta. Todėl labai norėtume, kad mūsų bendruomenės šūkis kalbėtų apie žmonių iš įvairiausių sektorių prisijungimą. Pavyzdžiui, rajone neseniai atsinaujino „Sinagoga Studio“ erdvė, kurioje vis dažniau vyksta įvairiausių muzikos žanrų koncertai – būtų labai malonu pabendradarbiauti. Mums norisi, kad tokio pobūdžio iniciatyvos mus rastų ir padėtų auginti tą bendruomenę – vėliau veiklos tikrai atrasime kiekvienam.“

Jonas – gidas, „Pelėdų kavos“ renginiuose pastaruosius keletą metų reguliariai vedantis ekskursijas. Kilęs iš Žaliakalnio, čia ir gyvena, tad nuo vaikystės mato šį rajoną iš arti – kaip viskas kito ir drauge liko taip pat. Šiaip ar taip – naujo bendruomeninio postūmio Žaliakalnyje visada trūko. Tam pritarė ir Monika, taip pat gyvenanti vienoje žaliausių vietų Kauno centre: „Džiugu, kad „Fluxus Labas“ įkūrė

tikrai daug bendruomenių, kurios, tikėtina, išliks aktyvios ir pasibaigus „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programai. Žaliakalnyje tokia iniciatyva neįsikūrė, tačiau atsiradome mes. Dabar dažnas jaunas žmogus eina gatvėmis, tačiau nelabai ką žino – kabo kažkokios iškabos, tačiau tai beveik niekam nieko nebesako. O seniau visi žinodavo ką kiekviena iškaba reiškia, visi buvo kaimynai, draugai. Visi drauge tą Žaliakalnį puoselėjo. Turbūt vienas pagrindinių mūsų tikslų – veikti tam, kad žmonės nepamirštų rajono istorijos, pažintų savo kaimyną ir nebijotų pasisveikinti.“

Žaliakalnyje kiekvieno mėnesio paskutinį trečiadienį vykstančias „Pelėdų kavos“ ekskursijas veda gidai, tačiau, kaip pašnekovai sakė, daug papasakoja ir patys dalyviai. Gidas susako esminę informaciją: kada konkretus namas pastatytas, kas kur gyveno, o žmonės vis papildo savomis istorijomis, nes viename name gyveno kažkieno močiutė, kitame vaikystės draugas ar patys žaisdami dienas leisdavo. „Visi dalinasi sava atmintimi, todėl tos ekskursijos tampa dar įdomesnės“, – priduria Jūratė.

Žaliakalnyje renovuojama Kauno apskrities viešoji biblioteka, tokių darbų pradžios laukia ir tarpukarinis „Dainos“ kino teatras – organizatoriai minėjo, kad labai tikisi ilgainiui tapti bendruomenės katalizatoriais, kurie ir praneš kultūrines naujienas, ir kartu burs rajoną. „Svarbiausia, kad, nors ir vyktų ta didžiulė kaita, tradicijos liktų išsaugotos. Jeigu tikrai atsikurs Žaliakalniui toks svarbus pastatas – „Dainos“ kino teatras,jis vėl bus pilnas kultūros, turinio ir žmonių – kaip tarpukariu ir sovietmečiu. Dar labai tikiuosi, kad pardavinės kavą – pagaliau nebebus galvos skausmo, kur eiti, nebereikės bėgti į centrą“, – pastebi Jonas.

Kava „Pelėdų kavos“ bendruomenei – šventas dalykas. Su tuo susijęs ir jų pavadinimas, ir kiekvienas organizuojamas renginys. Už pavadinimo slypi Žaliakalnio simboliai – Pelėdų kalnas ir Ąžuolyno parkas. „Buvo kalbama, kad kiekvienas rajonas turi turėti savo simbolį ar suvenyrą. Iš pat pradžių galvojome apie bijūnų arbatą, tačiau Jonas užsiminė, kad seniau Ąžuolyne rinkdavo giles ir gamindavo gilių kavą, – tad čia paieškos ir baigėsi. Dairėmės gražios sąsajos ir kalbėdamiesi ją atradome“, – prisimena Jūratė. Seniau vykdavo daug Kauno ponių arbatėlių – prieš karą moterys penktą valandą rinkdavosi aptarti miesto naujienų ir gerdavo kavą. Dabar ši iniciatyva kviečia pabendrauti geriant bekofeinę gilių kavą. „Ąžuolai, gilės čia būdavo visuomet, tad muziejuose, ekskursijose ar dirbtuvėse ėmėm vaišinti žmonės ta kava, kuri išties jungia mūsų bendruomenę“, – pasakoja gidas Jonas.

Iniciatyvai tęsiantis kelerius metus, pašnekovai pastebi, kad į renginius ateina daug tų pačių žmonių, taigi bendruomenė išties kuriasi, atsiranda tęstinumas, o esminis tikslas – kalbėti apie Žaliakalnį ir saugoti šio rajono unikalumą – vykdomas. Jūratė sakė, kad yra už Žaliakalnį, kad ir kas nutiktų: „Čia viskas tikrai susiję. Į „ConTempo“ festivalį buvo atvykusios olandės, kurios mūsų paprašė papasakoti, ką Kaune būtų galima pamatyti. Vedžiojome viešnias po Žaliakalnį, pasakojome apie mūsų organizaciją ir sulaukėme gražios pastabos, kad pas mus labai daug ryšio, sąsajos. Ir keisčiausia, kad niekas to ryšio iš savų nepamatė taip, kaip pamatė tos olandės. Taip yra todėl, kad pas mus niekas nėra be prasmės, be reikalo“, – pokalbį užbaigia Jūratė.

14 Felicija Bortkevičienė. Fotoateljė „Zinaida“, Kaunas, ~1935–1937 m. © Maironio lietuvių literatūros muziejus

LEIDĖJA, KNYGNEŠĖ, POLITIKĖ, MASONĖ, LABDARĖ

KOTRYNA LINGIENĖ

„Tai dabar jau kiekvienam seimo nariui įsteigsim po atminimo metus? Visiškas nusisapaliojimas“, – taip atsitiktinis interneto komentatorius įvertino naujieną, kad 2023-iaisiais siūloma minėti prieš 140 metų gimusios Felicijos Bortkevičienės metus. Taip, šiemet Lietuvoje yra ne tik Vilniaus ir Gedimino laiškų, Klaipėdos krašto bei Šventojo Juozapato metai, bet ir, tarp kitų, F. Bortkevičienės metai. Komentatorius nebuvo teisus, ne kiekvienas ano ir šio laiko parlamentaras ar bet kuris kitas žmogus tiek spėtų per gyvenimą nuveikti. Leidėja, knygnešė, politikė, masonė ir labdarė – tiek punktų aptarėme, jų svarbumą pasvėrėme su šios istorinės asmenybės biografiją gerai išmanančia profesore Virginija Jurėniene.

„Tuomet visos didžiosios moterys buvo labdaringos, visos atverdavo piniginę ir padėdavo tiems, kuriems reikia, įskaitant nuteistuosius, – tokia buvo vyraujanti katalikiška moralė: jei gali ir turi, kodėl gi neduoti“, – pastebi V. Jurėnienė. Visgi galima atskirti parodomąjį rėmimą, dažnai įprasminamą pokyliais, ir kasdienę labdarystę. Felicija – prie pastarųjų. Šlovės jai nereikėjo.

Gimusi Povickaite Felicija buvo bajoro duktė, vaikystėje kalbėjusi lenkiškai, lietuviškai gerai pramokusi tik jau tapusi Bortkevičiene ir su vyru (beje, jos šeimos dvaro ekonomo sūnumi) persikrausčiusi į Vilnių. Beje, mokėsi ji ir Kauno mergaičių gimnazijoje, iš kurios buvo pašalinta už nepaklusnumą – atsisakė melstis cerkvėje. Vilniuje moteris giedojo jau lietuviškai, nors teigiama, kad nebuvo religinga, tad šią iniciatyvą reikėtų prirašyti prie jos kaip politikės bruožų. O jų daug – būsimoji kandidatė į Lietuvos prezidentus stovėjo prie Lietuvos demokratų partijos ištakų. Demokratė ji buvo nuoširdžiai ir iki pat mirties.

Įvairiose enciklopedijose F. Bortkevičienė pristatoma ir kaip knygnešė. Akivaizdu, lietuvių kalba, jos sklaida moteriai buvo svarbi visą gyvenimą, net tai draudžiant caro valdžiai. „Žiūrint į to meto sąmoningą visuomenę, turbūt nebuvo tokio, kuris neslėpė, nenešė ar nesaugojo. Kartais sako, kad krepšinis yra mūsų religija. Aš augau su krepšiniu, nes kiekvienas „Žalgirio“ susitikimas su CSKA būdavo kaip rezistencijos išraiška. O anuo laiku spauda buvo Lietuvos ėjimas į nepriklausomybę, viena iš to išraiškų. Buvo gal trys dideli knygnešių tinklai. Gal mane kas nors pasmerks, bet tai buvo ir didžiulis verslas. Knyga buvo gal net ir pasididžiavimo simbolis. Nereikia sumenkinti ir Felicijos, akivaizdu, kad ji tuo užsiėmė. Bet tarp tų garsiųjų knygnešių nepatenka. Be to, ji buvo bajoraitė ir jos namų taip nekratė, kaip kokio nabagėlio. Nes kiekvienas žandaras žinojo, iš ko galima gauti ir iš ko negalima“, – dėsto V. Jurėnienė.

Apie 1900–1914 m. Lietuvoje ir JAV veikė pogrindinė Kalinių kasa, skirta padėti lietuviams, kurie buvo teisiami Rusijoje, – šioje organizacijoje F. Bortkevičienė darbavosi. O nuo 1903 m. vadovavo „Žiburėliui“. Draugiją neturtingam mokslo siekiančiam jaunimui šelpti dar 1894 m. įkūrė Jadvyga Teofilė Juškytė ir jai iki 1903 m. vadovavusi Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Mano pašnekovė pabrėžia, kad ir šiandien organizavimosi, išradingų lėšų pritraukimo būdų galime mokytis iš XIX a. – juk G. Petkevičaitė išties buvo bitininkė, XXI a. terminais, socialinio verslo atstovė. Na, o F. Bortkevičienė pati didelių turtų neturėjo, bet prie draugijos fondo galimai prisidėjo neblogą algą gaudavęs jos vyras inžinierius Jonas Bortkevičius. Jis mirė 1909 m., vėliau per gyvenimą Felicija ėjo viena.

Oficialiai „Žiburėlio“ draugija registruota tik 1906 m., bet iki tol jau buvo spėjusi paremti tokius asmenis kaip Žemaitė, Vincas Kudirka, Jonas Biliūnas. 1921 m. Kaune atvertas „Žiburėlio“ bendrabutis. F. Bortkevičienė turėjo ir didesnių rūmų viziją, bet ši nebuvo įgyvendinta. „Akivaizdu, Lietuva buvo per maža ir per jauna užsiimti tuo metu, sakyčiau, grandioziniu projektu. Bet svarbu įvertinti perspektyvinį mąstymą. Tokių žmonių, kurie galėtų mąstyti perspektyviai, ir šiandien nėra labai daug.“ V. Jurėnienė mano, kad „Žiburėliui“ F. Bortkevičienei sekėsi vadovauti ir dėl jauno energingo amžiaus, plataus mąstymo, finansinio raštingumo, ir dėl ryšių. Juk ji buvo pirmoji moteris masonė Lietuvoje. Dar gyvendama Vilniuje tapo „12 apaštalų“ draugijos nare – kai kur rašoma, kad nuėjo tiesiog vietoj sergančio savo vyro. „Čia yra didžiausia neatskleista paslaptis. Niekas negali pasakyti, kokiu būdu ji ten pateko, nes tai slapta organizacija. Gal tai jos ypatingumo klausimas? Juk dar šešiolikos ji maištavo, buvo išmesta iš paskutinės klasės, kas anuomet buvo

visai negirdėta“, – svarsto V. Jurėnienė. Paklausta, ar jai gyvai būnant žmonės šį faktą žinojo, pašnekovė suabejoja. „Žiburėlio“ veikla nebebuvo tokia reikšminga, Lietuvai tapus nepriklausoma, nes tuomet pati valstybė sutelkė daugiau pastangų remti talentus. Bet veiklų straipsnio herojės dienotvarkėje nesumažėjo. 1918–1939 m. ji dirbo Moters globos draugijoje. 1920–1922 m. buvo Steigiamojo Seimo atstovė nuo Lietuvos valstiečių sąjungos. Kaip rašoma „Vikipedijoje“, mandato atsisakė, tačiau 1921 m. sausį vėl pradėjo darbą Seime vietoje mirusio kolegos. Taigi už ką Felicija kovojo kaip politikė? V. Jurėnienė teigia, kad svarbiausia, nepaisant partijų pavadinimų, – pagalba žmogui. Net būdama demokratų partijos nare F. Bortkevičienė šelpė ir komunistus. Ir tarpukariu, jai dirbant „Varpo“ spaustuvėje, visi galėjo ateiti pagalbos: „Nesvarbu, kiek ji turės – tiek ir atiduos. Atminkite, kad ji lygiai taip pat, nuo to paties Smetonos režimo, kentėjo, buvo kalinama, tad atjautą lėmė ir asmeninė patirtis.“

Į valdžią grįžus Smetonai moteris, kaip leidėja (1921–1931 m. AB „Varpas“ direktorė, 1931–1932 m. žurnalo „Varpas“ redaktorė, 1922–1936 m. „Lietuvos žinių“ atsakingoji redaktorė), atsisakė skleisti, jos manymu, režimo propagandą. Galima manyti, kad režimui ji buvo nepalanki ir dėl savo veiklos, ir dėl asmenybės, žinomos ir vertinamos visuomenėje nuo XX a. pradžios. Bet grįžkim dar šiek tiek atgal, į Nepriklausomybės priešaušrį.

Ar F. Bortkevičienė galėjo tapti Vasario 16-osios signatare? V. Jurėnienė mano, kad taip. „Jei būtų grįžusi. 1916 metais ji sukūrė organizaciją šelpti Prūsijos lietuviams, kurie karo pradžioje, 1914 metais, kaizerinei Vokietijai užėmus Prūsiją, buvo ištremti į Sibirą. Taigi ji išvažiavo rinkti lėšų, daugiausia Rusijoje. Tuomet Lietuvoje sudaryta Krašto taryba tarpininkavo tarp Lietuvos ir kaizerinės Vokietijos. Nebuvo numatyta, kad taryba taps

valstybės institucija, kad pasirašinės tokius dokumentus. Čia tiesiog istorinių aplinkybių klausimas. Bet būtų tapusi signatare šimtu procentų, nes pažiūrėkite – kas sėdi Didžiajame Vilniaus Seime? Felicija. Arba Petrapilio organizaciniame komitete? Felicija.“

Atminimas. Simbolinis, bet gyvas. Nuo 2004 m. teikiama Felicijos Bortkevičienės Kalbos premija už reikšmingą, neatlygintinai atliekamą lituanistinę veiklą Lietuvos ir užsienio šalių piliečiams, organizacijoms ar institucijoms. Premijos laureatas skelbiamas gegužės 7-ąją, minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, o premija įteikiama gruodžio mėnesį. 2022 m. Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija premiją skyrė Vilniaus universiteto dėstytojui, literatūros kritikui, eseistui ir redaktoriui dr. Regimantui Tamošaičiui.

Profesorės klustelėjau, ar reikėtų dar kokio deramo F. Bortkevičienės įamžinimo. „Manau, kad Kaunas ten, kur buvo „Varpo“ spaustuvė (Gedimino g. 44, – red. past.), būtinai turėtų atrasti jai vietą. Ji ten šalia ir gyveno, ir pašarvota buvo 1945-aisiais būtent spaustuvėje. Tai turėtų būti varpas, gal laikraštis, bet ne Felicija. Aš prieš skulptūras ir biustus. Juk ji buvo labai kukli moteris, dirbo tyliai, nedalyvaudavo labdaros vakarienėse, puotose. Be to, manau, kad ji, kaip ir kitos stiprios moterys, turėtų atsirasti vadovėliuose šalia Stulginskio, Smetonos, Griniaus. Juk tai ji 1919 metais, kai lenkai užėmė Vilnių, ant rogučių sukrovusi pervežė vyriausybinius dokumentus į Kauno traukinį.“ Beje, su Kaziu Grinium ir Smetona Prezidento rinkimuose susikovė F. Bortkevičienė (ne pati save iškėlusi) ir G. Petkevičaitė-Bitė. Kiek Grinius prezidentavo, visi žino. Kaip viskas galėjo būti, fantazuoti galima ilgai.

Nuo ko Felicija mirė, V. Jurėnienė pasakyti negali: „Galbūt ji nematė didesnio tikslo negu Nepriklausomybė.“

MOTERIŠKA PARAMOS SISTEMA

JUSTĖ VYŠNIAUSKAITĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų sąjungos (Birutiečių) istorija prasidėjo dar tarpukariu. Anuomet organizaciją sudarė per 600 moterų, kurias siejo ne tik ryšys su kariuomene, bet ir nuoširdus noras padėti kitam, puoselėti patriotiškumą bei kurti jauną valstybę. Po Nepri klausomybės atkūrimo atgimusi draugija ir toliau puoselėja šias vertybes bei buria veiklias moteris ne tik Vilniuje, Kaune, bet ir dar penkiuose miestuose. Apie birutietišką veiklą kalbėjomės su Asta Reklaityte, kurios mama dar tarpukariu vadovavo Šiaulių miesto Birutiečių draugijai, o pati pašnekovė daugelį metų priklauso organizacijos padaliniui Kaune.

Astos pasakojimai apie jos šeimos likimą bei ryšius su kariuomene galėtų tapti atskiru straipsniu. Jos tėvas, kurio portretas kabo ant svetainės sienos, buvo Gedimino pulko vadas Ukmergėje. Vėliau vykstant rotacijai visa šeima persikėlė į Šiaulius, kur jis tarnavo kaip Trečiosios pėstininkų divizijos vadas. Karininkais buvo ir Astos tėčio broliai bei pusbroliai – karo gydytojai, pulkininkai. Mama karininkiją rėmė kaip viena iš Birutiečių narių Šiauliuose. Tiesa, Asta sako, kad vaikystėje girdėjo nedaug pasakojimų apie organizaciją: „Nepriklausomybės pradžioje tai nebuvo lengvos temos, o vėliau gyvenimas išvis pasisuko kita linkme.“ Drastiškas posūkis, kurį mini moteris, – tai Antrojo pasaulinio karo pradžia bei pirmoji

sovietų okupacija. Astos tėvas buvo atleistas iš tarnybos, vėliau suimtas, o okupacinė valdžia visą likusią šeimą ištrėmė į Sibirą. Ar taip nutiko dėl tėčio aukšto rango kariuomenėje, Asta sako nežinanti: „Kas dabar gali pasakyti, kokios išties tos priežastys? Tai buvo melo imperija, kuri itin ryškiai reiškiasi ir šiandien. Tremtyje atsidūrė ne tik mano mama ir sesuo, bet ir seneliai bei tetos šeima.“ Iš tremties šio straipsnio herojė su mama ir seserimi grįžo po septyniolikos metų – Sibire, Tomsko srityje, palikusios keturis kapus.

Istorijos saugotojos Kaunietė pasakoja, kad organizacijos atkūrimo iniciatorėmis tapo prieškario karininkų žmonos, pirmosios Birutietės. Joms šis draugijos

atgaivinimas buvo itin svarbus, tad pradėjo ieškoti vienos kitų, ankstesnių narių bei tarpukariu tarnavusių vyrų dukrų. Taip žodžiui sklindant iš lūpų į lūpas, pradėjo burtis šiandienės draugijos narės. „Tuo metu mes visi tarsi kažko ieškojome. Aš pati apie atkuriamą organizaciją sužinojau visai atsitiktinai. 1990 metais susilaužiau ranką ir poliklinikoje vaikščiojau į mankštą. Prie manęs priėjusi moteris paklausė, ar neturėjau ryšių su karininkija. Iš jos sužinojau, kad atkuriama Birutiečių draugija. Pati pažinojau nemažai karininkų dukrų, tarp jų ir mano pusseserė, ir buvusi bendradarbė. Taip iš bendrų pažįstamų, atsitiktinai atrastų ryšių ir didelio noro mes kūrėmės“, – prisimena Asta.

Mane savo namuose priėmusi pašnekovė sako, kad šiandien vyresnių draugijos narių pareiga – priimti jaunas birutietes, padėti joms integruotis, supažindinti su organizacijos istorija, nuveiktais darbais, tradicijomis. Draugijos pradžia galima laikyti 1922-uosius, kai ltn. Vlado Nagevičiaus iniciatyva buvo įkurtas Moterų komitetas kariams, ligoniams ir neįgaliesiems globoti, būręs karo medikų žmonas. Vėliau nuspręsta kviesti ir kitų karininkų žmonas. Taip po trejeto metų Kaune įkurta Karininkų šeimų moterų draugija. Joje veikė daug mokytojų ir kitų išsilavinusių moterų. 1935 m. kovą organizacija pasivadino Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės vardu, minėdama jos 550 mirties metines. Buvo sukurta organizacijos vėliava, sudarytos atskiros

organizacijos sekcijos: pedagoginė, medicinos, kultūrinė. Tarpukario Birutietės įsteigė 20 vaikų darželių, iš kurių keli dirbo pagal Montessori programą, Lietuvos karininkų ramovėje organizavo šalpos renginius, kuriuose surinkdavo lėšų tarnaujančių vyrų ginklams. „Kraštas stojosi ant kojų, visko trūko, žmonės neturėjo daug galimybių gauti išsilavinimą“, – to meto organizacijos motyvaciją aiškina Asta. Deja, organizacijos veikla Lietuvoje sustojo sovietų okupacijos metu, tačiau verta paminėti, kad tradicijas toliau vystė į Vakarus pasitraukusios moterys. JAV buvo išleistas specialus Birutiečių albumas, palaikoma draugijos dvasia.

Sesės Birutietės

Dabar Birutiečių organizaciją sudaro tiek šiuo metu tarnaujančių, tiek anksčiau karišk iais buvusių vyrų žmonos bei dukros. Kauno organizacija į savo gretas taip pat mielai priima ir tarnaujančias karininkes moteris. Birutiečių veiklą palaikančios, tačiau ryšių su karininkija neturinčios moterys gali būti organizacijos rėmėjomis – dalyvauti susirinkimuose ir veiklose.

Paklaususi, kas sieja organizacijos nares, neskaitant šeimos statuso, išgirstu atsakymą – nuoširdus patriotiškumas bei noras padėti ir užjausti kitą žmogų. „Karininkų žmonos savaime randa bendrystę, nes turi panašios patirties, viena kitą palaiko, kai jų vyrai išvyksta į misijas, susiduria su sveikatos bėdomis, būna sužeisti ar žūsta“, – pasakoja Asta. Susitikimų

metu organizacijos narės sprendžia aktualiausius klausimus, planuoja bendras veiklas. Tačiau ryšys tarp narių tuo neapsiriboja: „Mes tikrai artimos, vadiname viena kitą sesėmis. Nepaisant amžiaus skirtumo, bendraujame betarpiškai, viena kitą palaikome, užjaučiame, padedame. Kartais tai gali būti paprasčiausias skambutis kitai narei, negalinčiai išeiti iš namų. Niekas to nereikalauja, bet širdyje jauti, bet negali to nedaryti.“

Nuo bėgimo iki pyragų dienos

Greta viešai nematomos organizacijos pusės, kurią norisi pavadinti moters moteriai paramos sistema, Birutietės vykdo ir visuomeniškas veiklas. Nemažai dėmesio draugija skiria jaunimo ugdymui. Kasmet Birutietės į stovyklą kviečia tarnaujančių karių šeimų vaikus. Asta įsitikinusi, kad patriotiškumo dvasią reikia ugdyti nuo vaikystės, nes suaugusiam žmogui įskiepyti tokią vertybę jau gerokai sunkiau: „Jeigu vaiko šeima bei kiti supantys žmonės puoselėja tautines vertybes, jis tai perima. Pamenu, grįžusi iš tremties, pajutau, kad man tiesiog kvepia Lietuvos oras. Tokio jausmo negali išsakyti – jis ateina iš vaikystėje įskiepytų vertybių, prisiminimų.“

Asta priduria, kad organizacija aktyviai lanko mokyklas, organizuoja kultūrinius renginius, tačiau dabar šiek tiek daugiau dėmesio skiriama labdaringoms veikloms. Anksčiau finansinė šalpa buvo teikiama misijose žuvusių karių šeimoms, tačiau po pandemijos ir prasidėjus karui Ukrainoje parama itin reikalinga didesniam kiekiui žmonių. Birutietės vykdo pagalbos ukrainiečiams iniciatyvas, organizavo labdaros

akciją Afganistano vertėjų šeimoms. Praėjusių metų pavasarį Kauno ramovėje Birutietės susitiko su Diana Nausėdiene ir Lietuvoje įsikūrusių ukrainiečių šeimomis, parengė joms dovanų, siekdamos palengvinti integraciją. „Pasaulis toks susiaurėjęs, visiems reikia pagalbos. Manau, neturėtume per prievartą lįsti į šių šeimų gyvenimą, tačiau galime pasiūlyti dalyvauti užsiėmimuose, išvykose, bendrauti, padėti, kai joms to reikia“, – mąsto Asta.

Birutietėms jau tradicija tapo kasmetinis bėgimas „In Memoriam“, skirtas pagerbti tais metais žuvusius karius, Pyragų diena, kurios metu renkama parama bėdoje atsidūrusioms karininkų šeimoms, konferencijos Palangoje, Advento vakarai, padėkos renginiai, dovanėlių ruošimas kariams į misijas bei kitos iniciatyvos. Viena svarbiausių draugijos švenčių – vasario 5 d. minima Birutės vardo diena, kai Kauno karininkų ramovėje susirenka tautiniais rūbais pasipuošusios Birutietės iš įvairių miestų, vyksta iškilmingas naujų narių priėmimas. Tradiciškai naujosios Birutietės neša žvakę ir taria žodžius: „Birutės vardu šventą ugnį nešu.“ Taip pat draugija dalyvauja visų valstybinių švenčių iškilmėse, lapkričio 23 d. mini Lietuvos kariuomenės dieną. Organizacijos iniciatyvų spektras gana platus, tad kiekviena birutietė gali rasti sau mielą būdą įsijungti į bendrą veiklą ir puoselėti draugijos vertybes: „Laikmetis viską keičia, tačiau tarpukariu išgrynintas organizacijos tikslas nešti lietuvybę ir pagarbą kariuomenei išlieka ir šiandien. Pati turiu nemažai laiko, tad stengiuosi padėti, kada galiu. Visa ši veikla man yra atgaiva sielai.“

KAUNAS

PILNAS

KULTŪROS

2023

SAUSIS

Valdo Somovo nuotr.

ALIO, RENKAMĖS ČIA

KOTRYNA LINGIENĖ

Vieną gruodžio penktadienį stoviniavau „Romuvos“ fojė, o pro duris įėjusi Sandra man linktelėjo – pamenu malonų jausmą, kad, va, feisbuko draugės jau ilgokai esame (kuri kurią pakvietė – irgi nebeaišku), o dabar ir gyvas kontaktas mezgasi. Sandra po „Kapinyno“ seanso uždavė visus salės klausimus Emilijai Škarnulytei, išskyrus vieną, kurį uždaviau aš. Kaip tik tą savaitgalį baigiau jos romaną „Akys chimeros“. Knygą daugiau nei prieš metus paskolino bičiulė, kuriai įrašyta dedikacija. Tai reiškia, kad reikės grąžinti. Nepyk, Monika, iki Kalėdų nespėjau.

Visokios aplinkybės tiek mane suspaudė, kad teko parašyti Sandrai žinutę ir pakviesti žurnale pasikalbėti apie bendruomenių būrimą. Bet, kad būtų tikriau, nusprendžiau dar ir pasiduoti atviram jos kvietimui – tiesiog sudalyvauti rašymo dirbtuvėse. Patikslinsiu, rašymas man yra darbas, hobius įsivaizduoju visai su tuo nesusijusius, bet ko nepadarysi dėl autentiškumo. Jau paskutinis 2022-aisiais „Grafolabas“ Kauno menininkų namuose lyg ir buvo skirtas užsieniečiams, tad bendravome ir įvairias jusles lavinome angliškai. Parašiau eilėraštį, netgi visai sakralų! Eidamos namo dar aptarėme šąlantį orą, įvairius sausio žurnalo temai artimus dalykus, bet arbata laukė dar po poros dienų. Abi išsirinkome neragautą cinamoninę, kuri gerokai palengvino kalėdinių papuošimų slėgį buvusiame „kavaledyje“. Porą valandų prapenktadieniavome – pradėjome nuo bendrų pažįstamų Melburne, Australijoje, į kurią Vilniuje aktorystę studijavusi šiaulietė Sandra išsikraustė jau tikrai ne bendrauti su lietuviais, su savais. Bet bendruomenės nare visgi tapo. Juokėmės, kad kažkas tam žmogui nutinka – prie savo, kad ir iš kito, bet tos pačios mažutės Europos, galo, ima ir vėl patraukia.

Būtent Melburno lietuvių bendruomenės bibliotekoje Sandra aptiko Jono Aisčio liudijimą apie iškylą Nemunu 1939-aisiais. Atvažiavo į Kauną įsijausti, kaipgi čia viskas galėjo atrodyti ir kvepėti, – taip ir gimė „Akys chimeros“, o Sandra tapo jau Kauno kultūros lauko nare. Vedė rašymo dirbtuves bendruomenėms, augino bibliotekoje „Bibliozaurą“,

kalbino Williamą Kentridge’ą. Kauno literatūros savaitė – irgi ne be jos prisilietimo. Tai man ir pasirodė įdomiausia. Kurti savo, kurti gerai (net puikiai) ir dar dalintis tuo su siekiančiais būti panašiais į tave. Visgi svarbiausias yra tų dalybų, paties jų veiksmo, koncentruotumas. Sandra yra nuostabi, nes pasiūlė į plačiau ar siauriau aptartus klausimus man iš naujo atsakyti raštu ir taip sutaupė keletą brangių prieššventinių valandų, nes įrašų šifravimu juk niekas neužsiima savo malonumui. Kitąkart arbata vaišinsiu aš. Ar kiekvienas profesionalas gali būti ir mokytoju? Kitaip tariant, kokius dar raumenis, be literatūrinio, tau tenka nuolat mankštinti ir auginti? Nekiekvienas gali būti mokytoju, net ir būdamas puikiu savo srities ekspertu. Kūryba yra viena, edukacija – kita sritis. Edukuoti – tai vesti kitą žmogų, eiti šalia, nukreipti jį teisinga linkme, kad toliau eitų savarankiškai ir taptų srities ekspertu ar net kūrėju. Jei tokioje situacijoje jaudinatės dėl augančios konkurencijos – nesate geras mokytojas. Jei žmogus turi pretenzijų į kūrėjo statusą, perdėtų ambicijų, jo noras edukuoti gali būti narciziškas. Žinau pavyzdžių, kai mokytojas tampa žlugdytoju, didžiausiu kritiku ir jam pačiam malonia, į aplinkinius nukreipta kritika bando pateisinti asmenines nesėkmes, demonstruoti galią. Pamokyti yra lengviau, negu atrasti ką nors pačiam, sukurti dar nebūtą dalyką. Mokyti būtina su užuojauta ir empatija, turi atsistoti į nežinančiojo vietą, prisiminti laikus, kai pats nežinojai. Puikus yra tas mokytojas, kuriam jo mokinių laimėjimai yra džiaugsmas

Sandra veda „Kaunas 2022“ programos „Kauno iššūkis“ iniciatyvos „Puota“ organizuotas rašymo dirbtuves Kauno menininkų namuose. Emilės Dudonytės nuotr.

Rašytoja dirbtuvių vedimu prisidėjo ir prie „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ inicijuoto filmo „Klostės“, kurį režisavo Aideen Barry. Programos „Modernizmas ateičiai“ archyvo nuotr.

ir kuris padėjo siekti to bendro džiaugsmo ne smurtiniu būdu. Mokinys nėra mokytojo kūrinys. Mokytojas tik kurį laiką eina šalia, o paskui paleidžia.

Kodėl tau pačiai vertinga mokyti kitus rašyti? Ar tai bendruomenės būrimas, ar daug asmeniškesni dalykai? Dabar jau galiu pasakyti, kad, neturėdama savo vaikų, ugdau kitų vaikus, padedu auginti žmones. Bet intuityviai to siekiau nuo pat vaikystės. Mano pirma svajonė buvo tapti mokytoja. Pati irgi didžiausią dovaną gavau iš savo mokytojų – ir gyvų, ir tų, kurie knygose. Labai svarbu turėti autoritetų. Gimiau ir augau neišsilavinusių žmonių šeimoje, todėl man edukacija iš pasaulio buvo viskas. Patyriau, kad žmogus gali išaugti socialinį sluoksnį, kuriame gimė, ir tai gali įvykti per vieną gyvenimą. Kur patenki išėjęs iš to sluoksnio? Reikia platesnės bendruomenės, kuri nėra biologinė šeima. Tai suteikia psichologinį saugumą, gydo. Stiprios bendruomenės pojūtis yra ir socialinis, netgi politinis, ir tuo pat metu labai asmeniškas dalykas. Man svarbu, kad jausdamiesi vienos grupės nariais žmonės pasijustų ir individualūs, savotiški, su nuomonėmis, kurios nesutampa ir niekada nesutaps. Būtent rašytojų bendruomenė per literatūrą, kuri yra intravertų konsteliacija, leidžia būti ir kartu, ir tuo pat metu atskirai. Susiburiame trumpam, pasikalbame apie kūrybą, pasidžiaugiame vieni kitais ir atsitraukiame būti po vieną. Nes kitaip su rašymu nebūna.

Kiek dėstydama naudoji kitų rašytojų „išrastų“ metodų, o kiek kuri savus, bernotaitiškus?

Kaip tik bandau prisiminti, iš kur kilo mano „pojūčių rašymo“ arba „vedamojo rašymo“ metodai. Nuoširdžiai nepamenu, ar tai buvo koks nors vienas pratimas, ar tik patarimas, kurį išskleidžiau ir toliau vystau, naudodama vis kitus praktikos įrankius. Tikrai žinau, kad pradžia buvo iš kitų rašytojų, tiksliau, rašymo dėstytojų, kurių knygų skaičiau visą kalną, konspektuodamasi, perduodama žinias savo tinklaraštyje „Grafomanija“. Prieš septynerius metus surengiau pirmas rašymo dirbtuves ir nuo tol kuriu savitą metodą, darau tai intuityviai ir prisitaikydama prie dalyvių poreikių, kurie kaskart vis kitokie. Bernotaitiški metodai tokie pat unikalūs, kaip ir Bernotaitė: čia jungiasi teatras, šokis, meditacija, literatūra ir viskas su humoru, per žaidimą, ieškant „laisvės kabliuko“, kurį atsegus viskas tampa lengva. Kai surenku naują grupę, ateinu su žiniomis ir patirtimi, bet būnu labai atvira – stebiu, kas atėjo, ko jiems reikia, ko ieško, kuo skundžiasi. Jie nežino, kaip pradėti rašyti, o aš nežinau, kaip jiems padėti. Tačiau susipažinę ir išjudėję sužinome viską, ko reikia, ir dar daugiau.

Ko (slapčia) tikiesi iš dirbtuves lankančių žmonių? Kaip kartais pajuokauju, mano tikslas – padaryti taip, kad nė vienas iš dalyvių nebeateitų į jokias rašymo dirbtuves, nei mano, nei kitų (nors kitų labai rekomenduoju). Norėčiau, kad žmonės tiesiog eitų skaityti ir rašyti, o laisvalaikiu lankytų kultūros renginius, taptų literatūros lauko dalimi publikuodami tiek savo kūrybą, tiek mintis apie kitų kūrinius. Pagaliau, jeigu į kultūros sritį ateitų daugiau žmonių iš „pragmatiškesnių“

profesijų, gal turėtume daugiau kultūros vadybininkų, organizatorių, iniciatorių – tai pagyvintų procesus. Gebėjimo ne tik svajoti, bet ir daryti mums labai reikia. Slapčia tikiuosi, kad rašymo dirbtuvėse sutiksiu žmonių, su kuriais dalinsiuosi skaitiniais ir mintimis, žmonių, kurie dega ir geba uždegti kitus, kurie taps rašymo dirbtuvių vadovais ir didins tokių užsiėmimų paklausą bei sėkmę. Ar tikiuosi per daug? Kai kurie mano studentai jau dėsto. Paskatinau keliolikos žmonių debiutą spaudoje. Po susitikimo su manimi, man prisidėjus tiesiogiai ar netiesiogiai, pasirodė gal kokios septynios knygos. Dirbtuvėse žmonės susipažįsta ir tęsia draugystes – kai kuriems tai puiki tinklaveika. Pagal karmos dėsnį pagalba kitiems keliauja toliau ir nuo to geriau man pačiai.

Kokių įdomiausių žmonių rašymo dirbtuvėse teko sutikti, ar pažintys išauga į rimtesnes draugystes? Lankydamasi Lietuvos miestuose ir miesteliuose, daug kur užsimezgiau nepaprastų ryšių. Turiu draugų Klaipėdoje, Šiauliuose, Anykščiuose, Lazdijuose, Panevėžyje, Vilniuje... Kai kartu užsiimame rašymo praktika, tai būna proga dalintis labai intymiais dalykais, atsiverti vienas kito jautrumui, o tokie dalykai niekada nepasimiršta ir vėliau tampa vis svarbesni, net jeigu dirbtuvių metu šito dar nesuvokiame. Kauno gatvėse kartais sutinku žmonių, kurie nenuleidžia žvilgsnio ir nusišypso, – tada pasisveikiname, nors neturiu žalio supratimo, iš kur esam pažįstami. Greičiausiai buvome susitikę rašyti! Galbūt tas žmogus dirbtuvėse rašė apie

visą gyvenimą jį persekiojantį vaizdinį, kuris nuo tol persekioja ir mane. Galbūt aš tam žmogui pasakiau kokį įžūliai atvirą dalyką, ko jam niekas gyvenime nėra sakęs. Galbūt negyriau dėl to, ko jis norėjo, o pagyriau dėl jam netikėto dalyko, kurio vertės anksčiau nematė. Dirbtuvėse bendrauju su psichologais, teisininkais, virtuvės šefais, horoskopų rašytojais, mokytojais, siuvėjais, verslininkais, įvairiausių sričių menininkais – gal jie ir nestudijavo filologijos, bet visi išgyveno vaikystę, o tai, pasak Bernardo Shaw, jau viena gera priežastis sėsti rašyti romano.

Studijuoji ir pati – kaip pavyksta suderinti mokymą ir mokymąsi? Doktorantūros pakopoje jau ne mokomasi, o dirbama savarankiškai, atliekamas mokslinis tyrimas ir siekiama ne kaupti žinias, o mąstyti, suvokti. Kaip doktorantė, studijuodama gilinu savo ekspertiškumą pasirinktoje srityje (mano atveju tai pokario išeivijos moterų literatūra), bet ir iki tol plėčiau savo žinių ir suvokimo lauką. Manau, galiu mokyti kitus būtent dėl to, kad nuolat studijuoju pati. Edukacija padeda drauge su grupe žmonių iškelti klausimą ir bandyti į jį atsakyti. Geras posakis: jei ko nors nori išmokti, mokyk kitus ir išmoksi kartu su jais. Nustojęs save ugdyti, nustoji augti, o tai ne tik mentalinė, bet ir dvasinė stagnacija, vedanti į apsileidimą ir mirtį. Toks žmogus man nėra gražus. Man patinka gyvi ir gražūs žmonės, todėl vis iškeliu vėliavėlę, paskelbdama, kad, alio, renkamės čia!

CESIULĖ KALBINAMA

AGNĖ SADAUSKAITĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

Neseniai į rankas pakliuvus Sandros Bernotaitės romanui „Akys chimeros“, įtaigiai nukeliančiam į tarpukario literatūrinį Kauną, pagalvojau, kad ši istorija galėtų būti užrašyta ir literatūrologės Agnės Cesiulės, aktyviai įsitraukusios į lietuvių literatūrinį lauką. Pastaruosius kelerius metus pašnekovė rengia disertaciją, kurioje tyrinėja 1938 metų lietuvių literatūrą ir tais metais leistą literatūrinį žurnalą „Dienovidis“. Šiuo metu Agnę galite susitikti ne tik VDU Literatūros katedros koridoriuose, bet ir Maironio lietuvių literatūros muziejuje, kuriame ji dirba kultūrinės veiklos organizatore. Būtent vienas jos organizuojamų ciklų – „Cesiulė kalbina“ – pasufleravo pavadinimą ir šiam interviu. Tai, ką papasakojau, tėra maža dalis visų Agnės veiklų ir energijos, supančios šią literatų ir literatūros mėgėjų būrėją.

Agne, esate literatūrologė, šiuo metu ir filologijos krypties doktorantė. Akademinį kelią pradėjote psichologijos bakalauru, bet, rodos, visi keliai vedė iki VDU Literatūros katedros. Kaip pasirinkote šią sritį?

Prisipažinsiu, į psichologiją stojau turėdama šiek tiek stereotipinį įsivaizdavimą apie šią profesiją. Prisižiūrėjusi visokių „Sopranų“, įsivaizdavau, kad galėčiau sėdėti ant fotelio prieš kokį įdomų personažą ir interpretuodama jo patirtis gelbėti pasaulį. Tačiau studijuodama supratau, kad interpretacijų ir romantikos šioje profesijoje mažiau nei rėmų ir atsargaus apskaičiavimo. Konsultuodama realų žmogų visas savo „genialias“ įžvalgas turėčiau pasilaikyti sau, nes, kad ir kokios įdomios būtų, jas išsakydama galiu žmogui labiau pakenkti nei padėti. Vis dėlto psichologijos studijos davė naudos – labiau pažinau save, aiškiau suvokiau savo poreikius bei gebėjimus. Kai supratau, kad nedirbsiu psichologe, ėmiau ieškoti, kur galėčiau save pritaikyti ir jaustis komfortabiliai. Bet kur užsukusi, į mažą parduotuvėlę ar socialinių paslaugų įstaigą, į mokyklą ar biurą, „matuodavausi“ darbo vietą – stebėdavau kurį nors darbuotoją, jo aplinką, kolegas ir įsivaizduodavau save toje vietoje. Bet niekas netiko. Traukė universitetas, norėjau toliau mokytis, tik nežinojau ką, kol galutinai atsisukau į save – smalsi stebėtoja, fantazuotoja, turinti savitą paralelinį požiūrį, vaikystėje net rašiau fantastinius „romanus“. Tik literatūra, ir niekas kitas. Atėjusi į tuometinę Lietuvių literatūros katedrą pasijutau, tarsi man po kojų būtų nusitiesęs raudonas kilimas. Kaip dabar juokiuosi, kartais tam, kad suprastum, ką nori veikti gyvenime, reikia pabaigti psichologijos studijas.

Šiuo metu dirbate Maironio lietuvių literatūros muziejuje kultūrinės veiklos organizatore. Papasakokite, kaip pasirinkote darbą šiuose literatūros namuose? Praėjusį pavasarį viešėdama Paryžiuje per gana trumpą laiką aplankiau daug muziejų. Apsvaigusi nuo paryžietiško žavesio, nuo istorijos ir meno didingumo bei estetikos, tuose muziejuose visai netyčia irgi „pasimatavau“ darbo vietą. Tada ir nusprendžiau, kad dirbsiu muziejuje, o tai, kad Kaune turime būtent literatūros muziejų, buvo atsakymas. Atrodo, kad toliau viskas buvo tik techninės detalės. Grįžusi į Kauną parašiau laišką muziejaus vadovei, išdėsčiau, kokių veiklų galiu imtis, kokios patirties turiu, prisegiau gyvenimo aprašymą ir išsiunčiau. Gavau atsakymą, kad komanda pilnai sukomplektuota, tačiau mano kandidatūra sudominusi. Po poros mėnesių draugė atsiuntė skelbimą, kad Maironio muziejus ieško kultūrinės veiklos organizatoriaus (-ės). Darbo pokalbis truko apie penkiolika minučių ir jau tą patį vakarą gavau žinutę, kad esu kviečiama prisijungti. Anksčiau daug kartų įvairiais reikalais lankiausi šiame muziejuje, bet tik atėjusi pasirašyti sutarties nusprendžiau lėtai pasivaikščioti po erdves. Ir labai nustebau pamačiusi, į kokį modernų ir gražų muziejų atėjau dirbti.

Muziejuje aktyviai buriate literatūros ir kino gurmanus, siūlydama prasmingų laiko leidimo būdų knygų pristatymuose, kino ar pokalbių vakaruose. Atrodo, salės greitai užsipildo, o kartais po renginių žmonės visai neskuba skirstytis. Kaip manote, kokios savybės ir žinios padeda ieškant ir atrandant tai, kas lankytojams gali būti įdomu?

Muziejuje vykdoma daug kultūrinių veiklų, kurios pritraukia daug žmonių. Vyksta ir kiti renginiai,

minėjimai, parodos, ekskursijos, edukaciniai užsiėmimai. Yra milžiniškas literatūros archyvas. Rengiamos paskaitos ir konferencijos. Manau, lankytojų pasirinkimą lemia jų pačių skonis ir poreikiai. Muziejuje dirba daug skirtingų darbuotojų, čia svarbios įvairios jų savybės ir žinios. Man pačiai padeda šiokia tokia orientacija šiuolaikiniame literatūros lauke ir noras šiame lauke dalyvauti. Man rūpi grįžtamasis ryšys, tačiau veiklos, kurių imuosi, visų pirma turi būti įdomios ir svarbios man pačiai. Tad galbūt mano ir lankytojų norai sutampa. Po vieno renginio su Rasa Aškinyte nutarėme, kad į namus rašytojo šiaip sau pasikalbėti juk nepasikviesi, o čia tokia vieta ir galimybė, kad visiems naudinga ir įdomu: ir rašytojui, ir man, ir miestiečiams, ir apskritai literatūrai.

Vienas iš naujų renginių – pokalbių ciklas „Cesiulė kalbina“, į kurį jau buvote pasikvietusi Domantą Razauską, Elžbietą Banytę, Valdą Papievį ir kitus. Šio ciklo idėja ir pavadinimas gimė su muziejaus administracija aptariant galimas mano veiklas. Tai jokia naujovė – tiesiog pakviečiu žmogų, kuris, mano manymu, turi ką pasakyti, ir užduodu jam klausimus. Įprastai susitikimai su autoriais rengiami jiems sukūrus ką nors naujo ir būtent tam pokalbyje skiriamas didžiausias dėmesys. Tačiau man maga atidžiau pažvelgti į asmenybę: koks šio žmogaus požiūris į vieną ar kitą reiškinį, kokie atsiminimai jį lanko, kaip sprendžia kasdienybės reikalus, kas jam svarbu, dėl ko nerimauja ir kuo mėgaujasi – gal galiu iš šio žmogaus ko nors išmokti ar pritaikyti sau. Manau, taip užsimezga nematoma bendrystė. Ir jei į susitikimą atėjusieji tą bendrystę pajunta, net jei tik vienas žmogus nors vienu lašeliu, mano tikslas pasiektas.

Galbūt yra renginių, kurių nepaminėjau, tačiau jie ne mažiau svarbūs muziejaus ir jūsų veikloje? Į ciklą „Duetai“ kviečiu du man kuo nors panašius autorius. Vyksta naujų knygų pristatymai. Ieškome jungčių su kitomis meno sritimis, pavyzdžiui, rudenį pristatėme Eglės Frank knygą „Mirę irgi šoka“ su tango šokėjomis iš „El Tango Club Espacio Cultural“, o gruodį vyko Aušros Kaziliūnaitės poezijos skaitymai iš knygos „Jūros nėra“, grojant Tado Greičiūno elektroninei muzikai. Surengėme tradicinį Moterų kūrybos vakarą, kurio ištakos siekia 1930 metus. Bendradarbiaujame su festivaliais „Scanorama“ ir „Kauno literatūros savaitė“. Turiu ir naujų idėjų bei planų, kuriuos norėčiau įgyvendinti. Norėčiau daryti daugiau svarbių dalykų, tik nebelieka laiko, juo labiau tam, kas nesvarbu.

Dvejus metus buvote ir Kauno Vinco Kudirkos bibliotekos dalimi, kur knygų mylėtojus pakvietėte į ne vieną renginį. Tai buvo knygų pristatymai, parodų atidarymai, pokalbiai, paskaitos, diskusijos ir netgi siaubo literatūros festivalis „Tamsumos“. Kudirkos bibliotekoje įsidarbinau bibliotekininke. Aptarnaudama skaitytojus, nešiodama knygas iš lentynų ir atgal po kurio laiko ėmiau jausti, kad dūstu. Atrodė, jokio skirtumo – ar čia, ar prekybcentrio kasoje, vis tiek gyvenimas kaip svetimas filmas plaukia prošal, o aš nedarau, ko noriu. Buvau baigusi literatūrologijos magistro studijas ir norėjosi savo žinias naudoti. Norėjau parodyti bibliotekoje besilankantiems žmonėms šiuolaikinę lietuvių literatūrą ir jos autorius, suvesti juos gyvai. Tuomet nuėjau pas bibliotekos direktorę ir paprašiau, kad man leistų organizuoti renginius, kviesti į biblioteką

rašytojus, pristatyti naujas knygas. Leido suorganizuoti tris bandomuosius renginius, po kurių turėjo nuspręsti, galiu aš tuo užsiimti bibliotekoje ar ne. Pažinojau rašytoją Audronę Urbonaitę, buvau parašiusi jos knygos apžvalgą, buvom susitikusios ir bendravusios literatūros forume „Šiaurės vasara“. Parašiau jai, paaiškinau situaciją ir pakviečiau atvykti, o ji iškart mielai sutiko. Neturėjau tam renginiui biudžeto, negalėjau samdyti moderatoriaus, taigi pati su rašytoja stojau į sceną. Taip ir prasidėjo mano kaip literatūrinių renginių organizatorės karjera. Kuo toliau, tuo labiau mano apetitas augo. Vieną po kito į biblioteką kviečiau įvairiausius autorius, menininkus, mokslininkus, mokiausi juos kalbinti ir kalbėti viešai. Kartais renginiai vykdavo kas savaitę, tuo pat metu turėdavau atlikti ir tiesiogines bibliotekininkės pareigas – aptarnauti skaitytojus. Išgyvenau tada tikrus amerikietiškus kalnelius – nuo pervargimo ir ašarų iki euforijos dėl pavykusio renginio. Bet mačiau savo veikloje prasmę ir buvau laiminga. Po poros metų mane vėl ėmė traukti universitetas, tad įstojau į doktorantūrą. Palikau biblioteką ir nėriau į literatūros tyrinėjimus.

Esate VDU Literatūros katedros doktorantė, artėjate prie disertacijos pabaigos. Jeigu dar nepavargote apie ją pasakoti, pasidalinkite, kokią temą nagrinėjate.

Tyrinėju 1938 m.lietuvių literatūrą ir tais metais ėjusį literatūrinį žurnalą „Dienovidis“, kurio redakcijoje kartu dirbo skirtingų pažiūrų, bet į aukšto lygio literatūros sklaidą orientuoti rašytojai: Vincas Mykolaitis-Putinas, Bernardas Brazdžionis, Petras Cvirka, Antanas Vaičiulaitis ir

Jonas Šimkus. Tais metais pasirodė nemažai mums dabar gerai žinomų kūrinių: Kazio Binkio „Atžalynas“, Salomėjos Nėries „Diemedžiu žydėsiu“, Ieva Simonaitytė rašė romaną „Vilius Karalius“ ir periodikoje publikavo ištraukas. 1938-aisiais po trejų metų pertraukos įvyko trečiasis Moterų kūrybos vakaras, tas pats, prie kurio tradicijos tęsimo man teko garbė šiemet prisidėti. Mano tikslas – aprašyti tų metų literatūrinius santykius. Kas ką rašė, kas ką išleido, kas su kuo bendradarbiavo, kas liko nuošalyje, kas siejo vienus autorius su kitais, kokie galios santykiai veikė, kas reiškėsi daugiau, kas mažiau ir panašiai.

Esate kaunietė, studijavote ir dirbate šiame mieste. Ar Kaunas įkvepia kūrybai? Gimiau Kaune ir dalį vaikystės gyvenau centre, Kęstučio gatvėje. Mokiausi Aušros gimnazijoje, tad Laisvės alėja, Miesto sodas, dalis senamiesčio man buvo kaip savas kiemas. Kai buvau beveik paauglė, mūsų šeima išsikraustė į kaimą Aukštaitijoje. Dalį gyvenimo praleidau ten, vėliau kitame mieste, bet tik atvažiavusi į Kauną pasijusdavau esanti namie. Kai pagaliau sugrįžau čia gyventi, atrodė, kad atgavau visus pojūčius. Dabar gyvenu pusiau centre, pusiau Žaliakalnyje, dirbu senamiestyje – žinoma, mane tai įkvepia kūrybai, veiksmui, gyvenimui. Įkvepia, kai vaikštau gatvėmis ar palei Nemuną, einu per aikštes ir parkus, kaskart naujai apžiūriu Žaliakalnio architektūrą ir kerotus Ąžuolyno medžius, vilkinu laiką prie Prisikėlimo bažnyčios, už kariliono ar ant Soboro laiptų ir kartais įkišu delną Karo muziejaus liūtams į nasrus. Galbūt tai aura, o galbūt namai.

GEDIMINO KINO STEBUKLAI

PAULIUS TAUTVYDAS LAURINAITIS DONATO STANKEVIČIAUS NUOTR. Kiekvienam kauniečiui, kurio pomėgių sąrašuose kinas užima ne paskutinę vietą, yra žinomas Gedimino Jankausko vardas. Jį mūsų mieste galima sutikti bene visur, kur meno kalba sukasi 24 kadrų per sekundę (ir ne tik) greičiu. Pristatyti jo veiklos spektrą galima labai plačiai: dėstytojas, istorikas, kritikas, bet visų pirma – kino mylėtojas, niekada nepailstantis dalintis žiniomis su kitais, pavyzdžiui, feisbuke, kuriame Lietuvos ir pasaulio žinias skelbia nepertraukiamai. Auštant naujiesiems metams, su Gediminu susėdome pasišnekėti apie kiną ir Kauną.

Daugybę metų žmonėms pasakojate apie kiną – dėstote Vytauto Didžiojo universitete. Kokia jūsų metodika siekiant klausytoją sudominti tiek kinu kaip reiškiniu, tiek konkrečia juosta? Ar per visus veiklos metus pastebite studentų požiūrio į kino meną poslinkių? Dažnai sulaukiu klausimo, ar daug metų dėstant vienos srities disciplinas nesijaučia rutina ir monotonija. Atsakau kategoriškai: TIKRAI NE! Negali atsibosti tai, ką labiausiai vertini ir myli. Juk man kinas – ne laisvalaikio hobis, o gyvenimo būdas.

Be to, vos ne kasmet atsiranda naujų kursų: skandinavų kinas, Italijos kinas... Atsiliepėme ir į studentų pageidavimą dėstyti ne tik klasikinį kiną, bet jauniems žiūrovams geriau žinomą šiuolaikinį. O pavasario semestrą jau keletą metų baigiame kino industrijos kurso studentų sukurtais audiovizualiniais kūriniais. Taigi studentams ne tik suteikiame teorinių žinių, bet ir padedame atskleisti kūrybinį potencialą.

Filmo žiūrėjimas gali būti tiek labai asmeniška patirtis, tiek ir bendruomeninis ritualas – vienas kitam tai turbūt netrukdo. Esate daugiau ar mažiau susijęs su beveik visais Kaune vykstančiais kinomaniškais renginiais ir iniciatyvomis. Jeigu reikėtų apibrėžti, kokia ji – toji Kauno kino gerbėjų bendruomenė?

Nesiryžčiau apibrėžti tosios bendruomenės. Ji tikrai nėra vienalytė. Per daugelį kino klubinės veiklos metų galėčiau įvardinti tik kelis specifinius bruožus: tai smalsūs žmonės, ieškantys kino salėje ne tiek (tik) pramogos, kiek prasmingesnių, mąstyti kviečiančių kūrinių, prisimenantys seniai matytą klasiką senjorai ir atradimo džiaugsmą patiriantis jaunimas.

Ką laikote kokybiška diskusija apie kiną ir ar ji gali praturtinti asmeninę filmo patirtį? Kokybiška diskusija laikyčiau ne tik aptarimus po seanso su draugais bei pažįstamais, bet ir individualų santykį su įspūdį padariusiais filmais. Galų gale, būtent tai (perskaitytos knygos, įdėmiai klausoma muzika, neabejingai žiūrimi spektakliai ir filmai) formuoja žmogaus intelektą ir asmenybę.

Daug kas šiandien pamiršta, kad Kaune gimė lietuviškas pilnas metras (ir ne tik jis). Kaip atsirado pirmieji lietuviški filmai – „Kareivis Lietuvos gynėjas“ ir „Onytė ir Jonelis“? Ar tikite, kad jie kada nors bus išbraukti iš dingusių filmų sąrašo „Vikipedijoje“? Kaune iš tiesų gimė ne tik lietuviškas pilnas metras, bet ir unikalūs PIRMIEJI PASAULYJE Vladislovo Starevičiaus erdvinės (lėlinės) animacijos filmai. Apie tai nuo 2007 m. liudija Senamiestyje už Rotušės, Kauno muziejaus sienos kriptoje, esanti atminimo lenta. O metų pabaigoje dar viena atsirado ant namo sienos Laisvės al. ir A. Mickevičiaus gatvių kampe. Šiame name Starevičius kurį laiką gyveno ir kūrė.

„Kareivis Lietuvos gynėjas“ bei „Onytė ir Jonelis“ buvo pirmieji ir garsiausi tarpukariu sukurti lietuviški vaidybiniai filmai. Abu, beje, komedijos. Pirmąjį inicijavo kariškiai, antrąjį susuko savamoksliai entuziastai. Abu neišliko. Vienintelę „Onytės ir Jonelio“ kopiją į Ameriką išvežė mūsų kinematografininkas Kazys Lukšys. Ar tikiu, kad šie filmai kada nors atsiras? Tikėti, žinoma, galima, bet reikėtų konkretesnių veiksmų. Pavyzdžiui, organizuoti kokią nors specialią nacionalinę ekspediciją...

Jums leidus, nuklyskime šiek tiek į istorinę spekuliaciją – įsivaizduokime, kad Lietuvos okupacija baigiasi 1944 metais. Turint omenyje vien tarpukariu šalyje egzistavusius kūrėjus – kaip manote, kurie iš jų galėjo tapti kertiniais veikėjais šalies kino pramonės statyboje? Galbūt pagal juos galima nubrėžti eskizą, kaip šalies kinas būtų atrodęs pokariu? Čia jau būrimas iš kavos tirščių. Nemėgstu spekuliacijų tema „kas būtų, jeigu būtų“. Būkime realistai – lietuviško kino pasiekimai tarpukariu įdomūs tik mums. Pasauliniame kontekste jie atrodo labai kukliai. O ko gi daugiau tikėtis – anuometinė valdžia kino nerėmė. Būta ir kuklių bandymų kooperuotis su artimiausiais kaimynais, bet tai baigėsi gerais ketinimais. Gal tik Stasys Ušinskas buvo išplaukęs į platesnius vandenis – po Kaune sukurto marionečių filmo „Storulio sapnas“ (1938) jam pavyko Amerikoje savo lėles užpatentuoti ir netgi su viena kompanija pasirašyti sutartį animacinio filmo pagal Anderseną kūrimui. Bet ir šiuos planus sužlugdė netrukus prasidėjęs karas.

O kokie būtų pozityvūs ir negatyvūs lietuviško kino dabarties taškai? Kokias įžvelgiate trajektorijas lietuviško kino vystymuisi artimiausiais metais?

Apie dabartinį lietuvišką kiną jau galima kalbėti be ironijos. Prieš 15 metų aktyviai dirbantys vaidybinio kino režisieriai buvo antipodai Algimantas Puipa ir Šarūnas Bartas, o dabar kas mėnesį sulaukiame bent vieno vaidybinio filmo premjeros. Vis plečiasi žanrų įvairovė. Atsirado nauja sąvoka – „komercinis lietuvių kinas“. Tai į naudą visai

lietuvių kino pramonei. Negatyvi tendencija – prasta lietuvių komercinio kino kokybė, akis badantis diletantiškumas, paskubomis kaip blynai kepamos komedijos. Bet yra ir pozityvo – vis dažniau girdime apie pasaulio festivaliuose apdovanotus lietuvių filmus.

Pastarąjį dešimtmetį matomi ryškūs filmų ir televizijos serialų platinimo pokyčiai, keičiasi ir daugelio žiūrovų įpročiai vartojant audiovizualinę produkciją – jie didele dalimi nulemti to, kad bene kiekviena šeima šiandien namie turi didelį aukštos raiškos televizorių. Kaip vertinate streamingo platformų įsigalėjimą ne tik filmų platinimo, bet ir kūrimo procese? Aukštos raiškos televizorius namuose – žinoma, didelis dabartinio gyvenimo privalumas. Bet daug svarbiau tai, ką vakarais žmonės žiūri, be žinių ir oro prognozių. Turbūt nelabai suklysiu pasakęs, kad krepšinis, futbolas, pramoginės laidos ir nesibaigiantys muzikiniai projektai svariai nukonkuruoja kiną. Įdomu būtų sužinoti, kiek procentėlių mūsų žiūrovų (žurnalistai juos kažkodėl vadina populiacija) pažiūri per LRT PLIUS dažnai rodomą pasaulinę klasiką (pvz., penkis Felinni šedevrus arba neseniai pasibaigusią Chaplino dešimties šedevrų retrospektyvą). Deja, pasiūla kol kas nepagimdo atitinkamos paklausos.

Streamingo platformų įsigalėjimą pasaulyje vertinu teigiamai. Nors ir prisimenu, kaip „Netflix“ skynėsi kelią į pripažinimą. Dabar jau sunku patikėti, kad prieš 3–4 metus Kanų kino festivalio vadovai kategoriškai atsisakė į konkursinę programą įtraukti kelis šios platformos sukurtus filmus, argumentuodami, kad tai televizijos, o ne kino produkcija.

Dabar tokios pretenzijos jau kelia juoką, juk ten dabar masiškai sukami ne tik aukščiausios kokybės serialai, bet ir darbuojasi patys garsiausi kino režisieriai.

Ar kino teatrai liks vien tik didžiausių entuziastų šventovėmis arba vieta, kur žiūrimi blokbasteriai?

Taip tikrai neturėtų atsitikti. Čia tai jau esu optimistas! Prisiminkime, kaip atsiradus kinui buvo pranašaujama teatrų mirtis, kaip atsiradus televizijai buvo laidojamas kinas. O kiek kartų buvo teigiama, kad išnyks knygos, laikraščiai, vinilinės plokštelės... Bet žmonės knygas vis dar skaito, o ir vinilinės plokštelės vėl populiarios. Žinoma, kino centruose stabiliai karaliauja blokbasteriai. Betgi turime Lietuvoje ir kitokių kino teatrų – Vilniuje „Skalviją“ ir „Pasaką“, o Kaune po restauracijos pagražėjusią „Romuvą“, kurioje atsirado papildoma kameriniam kinui ir kino klasikai idealiai tinkanti erdvė. Atkreipkite dėmesį, kaip „Romuvoje“ padaugėjo nekomercinio kino seansų.

Galiausiai norisi paklausti apie asmenines patirtis. Jūsų peržiūrėtų filmų kiekis turbūt anksčiau ar vėliau pasieks penkiaženklį skaičių. Ar daug yra pasitaikę filmų, kurių iki pabaigos neištvėrėte? Kokius filmus esate peržiūrėjęs daugiausia kartų?

Nevedu statistikos, kiek esu peržiūrėjęs filmų, bet galiu prisiekti, kad esu matęs beveik visus iš storos knygos „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“ (lietuviškai išleista 2007 m.). Stengiuosi, kad vienas ar du filmai būtų kiekvienos dienos norma. Jei jos neįvykdau, tenka kompensuoti savaitgaliais ir, žinoma, per festivalius. Dienos

rekordas – aštuoni pilnametražiai filmai, bet sveikatai tokie krūviai tikrai kenkia.

Dažnai juokauju, kad mano skonis sugadintas gerų filmų. Todėl stengiuosi negaišti laiko žiūrėdamas kokį niekalą. Verčiau tuo metu gerą knygą paskaityti, juk per darbų gausą skaitymui lieka nedaug laiko, o norai – vis dar dideli…

Kiek save prisimenu, kinas yra pats seniausias ir stabiliausias mano dėmesio objektas. Gimiau mažame Sibiro miestelyje, kuriame netoli namų buvusiame kino teatre praleisdavau nemažai laisvo laiko. Kai kuriuos filmus žiūrėdavau po 3–4 kartus per savaitę. Pasirinkimas tada nebuvo labai didelis, bet paauglišką nuotykių bei romantikos troškimą patenkino karinės dramos, veiksmo filmai, „trofėjiniai“ filmai apie Tarzano nuotykius, amerikietiška „Šaunioji septyniukė“.

Kartu su draugais inscenizuodavome labiausiai patikusias scenas – tai buvo neatsibostantys žaidimai. Herojų pasaulis ekrane rodėsi kupinas stebuklų, tikėjome, kad nuoširdžios žiūrovų emocijos gali net pakeisti filmo siužetą. Kino stebuklą dažnai patiriu ir dabar, tik pasireiškia jis kitaip.

O daugiausia kartų esu matęs tuos filmus, kurie, anot Hemingway’aus, yra „šventė, kuri visados su tavimi“. Tokių filmų labai daug. Visas pluoštas nebylios kino klasikos šedevrų, „Kasablanka“ ir „Krikštatėvis“, lenkų „Pelenai ir deimantas“, „Vestsaido istorija“ ir „Kabaretas“, Felinni „Kelias“ ir Tarkovskio „Stalkeris“ – nesu šia prasme toks jau originalus. Ir, žinoma, mėgstu žiūrėti atmintinai žinomą lietuvių klasiką: „Adomas nori būti žmogumi“, „Niekas nenorėjo mirti“, „Gražuolė“, „Akmuo ant akmens“. Iš naujų – „Duburys“, „Izaokas“ ir „Nova Lituania“.

SUMANIOJI CHOREOGRAFIJA

TAUTĖ BERNOTAITĖ BERTOS TILMANTAITĖS (NARA) NUOTR.

Jacobas Bray’us yra šiuolaikinio šokio teatro kūrėjas ir choreografas iš Jungtinės Karalystės. Jo kūryboje pinasi šokio, teatro, komedijos ir žodžio meno elementai. Jis domisi moterų įgalinimu, naktiniu gyvenimu, pasaulio aktualijomis, lygybe ir tikrumu. 2018-aisiais Jacobas dalyvavo Kauno bienalėje kaip kylantis menininkas su savo darbu „Skalbiniai“. Tai buvo pirmasis Kauno bienalės tarptautinės jaunųjų menininkų rezidencijų platformos „Magic Carpets“ („Stebuklingi kilimai“) darbas. Šiandien Jacobą kalbinu jau ir kaip kylantį šios platformos kuratorių. Kalbamės apie šokio sceną, jautrias temas ir prisiminimus, susijusius su „Skalbiniais“. Taip pat – kaip padaryti šokį prieinamą.

Prie ko dabar dirbi?

Dirbu su žmonėmis iš „Folkestone Fringe“. Tai meno organizacija Folkstone, Anglijoje, dirbame ir su „Magic Carpets“ platforma. Taip pat esu pradedantis kuratorius. Darau ir daugybę kitų dalykų. Kaip choreografas ir režisierius šiuo metu dėlioju kitą savo kūrinį. Tai daugiausia bus filmas, bet su šiek tiek šokio. Tikiuosi įtraukti daug bendruomenės narių čia, Folkstone.

Kalbėdamas apie savo šokio studijų pradžią, rašei: „Choreografija man leido išsirėkti.“ Ar dabar jautiesi taip pat? Prisimenu, kad taip jaučiausi, nes paauglystėj buvau drovus. Daugely situacijų negalėdavau pasakyti to, ką jaučiu ar galvoju. Bet choreografijoje galėjau. Būtent dėl to pradžioje ji taip mane uždegė. Dabar labiau pasitikiu savimi, pasikeitė ir mano meniniai polinkiai. Aš vis dar rėkiu savo choreografijoje, bet daugiau ne apie tai, ką jaučiu ar ką noriu pasakyti. Labiau apie politines problemas, apie tai, kaip kiti jaučiasi, kaip galiu juos įgalinti.

Vadinasi, pasikeitė dalykai, apie kuriuos rėki, bet ne pats rėkimas?

Taip. Be to, prisimenu, taip rašiau todėl, kad mano choreografija buvo šiek tiek įžūli. Stipri ir triukšminga. Dabar, praėjus dešimčiai metų, savo kūryboje pastebiu daugiau jautrumo. Nes pats jaučiuosi kitaip.

Kam dabar esi jautriausias?

Tikriausiai savo šeimai, draugams ir santykiams su žmonėmis. Šie dalykai man svarbūs, ir, manau, svarbu apie juos kalbėti kūryboje, nes jie visiems aktualūs. Kas dar? Pinigų klausimai. Ypač dabar. Žinai, tokie dalykai kaip sąskaitų apmokėjimas, skambučiai mamai – visiems įprasti dalykai. Viskas, kas vyksta pasaulyje.

Taip, deja, vyksta daug baisių dalykų. Mano smegenys aktyviai seka pasaulio naujienas. Šios temos mano kūryboje kažkaip visada iškyla. Svarbu jas nušviesti.

Ir Lietuvoje turime choreografijos, artėjančios prie aktyvizmo. Ką tu pastebi šokio scenoje? Kokios temos ten dabar aktualios? Manau, choreografams dabar sunkiau dirbti vien su šokiu. Taip yra dėl finansavimo. Senosios didelės organizacijos vis dar gali tai sau leisti, nes turi ilgą tradiciją. Tačiau jaunesni choreografai ar kompanijos turi būti sumanūs ir galvoti, kas tai finansuos ir kodėl.

Tai reiškia, kad daug daugiau žmonių dirba su bendruomenėmis. Gimsta daugiau bendrų projektų. Taigi negaliu įvardyti konkrečių temų, bet žinau, kad pasikeitė procesai.

Pavyzdžiui, jei turi idėją šokio darbui ir nori gauti finansavimą, turi apgalvoti daugybę veiksnių. Kaip tai paveiks bendruomenę, kokiems žmonėms leis tobulėti ir panašiai. Tai keičia visą kūrybinį procesą. Manau, dabar sunkiau gauti finansavimo menams, reikia būti sumaniam.

Prieš keletą metų Kauno bienalėje kūrei projektą „Skalbiniai“. Kaip atsigręžęs viską prisimeni?

Tada jau buvau užmezgęs ryšius su organizacija „Folkestone Fringe“. Buvau ką tik baigęs universitetą ir tiesiog palaikėm gražų ryšį. Tikriausiai jiems patiko mano darbai. Tada atsirado „Magic Carpets“. Anuomet kuratoriai turėjo visiems pasiūlyti po dešimt menininkų. Kuratorė Neringa išrinko mane, kad atvykčiau kurti į Kauną.

Buvau pirmasis šios platformos menininkas Kaune. O ir man tai buvo pirmasis darbas svečioje šalyje. Todėl buvo labai įdomu, bet ir daug baimės. Šis projektas subrandino mane kaip menininką. Ir leido užmegzti neįtikėtinų draugysčių Kaune. Man tai vertybė.

Koks buvo procesas?

Tuo metu viduje jaučiau šiokį tokį nusivylimą dėl šokio industrijos. Ir nebuvau patenkintas tuo, kaip dirbu. Atrodė, nueinu į studiją, sukuriu darbą ir jis gražiai atrodo. Žiūrovams malonu jį žiūrėti, bet tai ir viskas. Tada daug kalbėjau apie pasirodymo šlovę, bet iš tiesų tiesiog negalėjau patikėti, kad tokia visada ir bus mano kūryba.

Man tikrai rūpi žmonės ir bendruomenė, todėl žinojau, kad turi būti būdas suderinti savo darbą su šia aistra.

Taigi nuvažiavęs į Kauną pamaniau: „Gerai. Neįsivaizduoju, kaip čia dirbsiu. Tiesiog bandysiu imtis visiškai kitokio proceso nei iki šiol.“ Tiesą sakant, buvo tikrai sunku. Dirbau su grupe moterų atlikėjų, jos visos buvo iš skirtingų meninių sričių. Pavyzdžiui, tapytoja, kuri anksčiau nebuvo kūrusi scenai. Bet ją tai domino. Kita vertus, abejojo, ar šioje srityje jai gali pasisekti.

Taigi sutikau šias moteris su jų istorijomis ir pagalvojau: „Tvarka, su tuo ir dirbsiu.“ Dirbau su visom individualiai. Galiausiai, kad ir ką buvom nuveikę atskirai, sujungiau. Manau, toks procesas mane lydi iki šiol. Ir dabar man patinka rasti įdomių žmonių, o tada dirbti su jų patirtimi. Manau, taip darbai tampa prasmingesni ir tikresni. O žmonės labiau tapatinasi, nes kalbam apie tikrus dalykus. Tikras emocijas ir tiesą.

Kokios temos jungė atskiras tų moterų istorijas?

Istorijos buvo apie naujas patirtis, augimą ir drąsą įveikti slenksčius. Norėjau suteikti kitiems žmonėms balsą ir galimybę vesti. Aš daviau kryptį, bet „Skalbiniai“ buvo apie tai, ką norėjo papasakoti spektaklio herojės, jų jausmus. Nesiknaisiojau per daug asmeniškai. Tai nebuvo terapija. Nors pats procesas vis dėlto išėjo gana terapiškas. Man tai tikrai.

Šiame projekte dirbusi menininkė Amy viename interviu sakė, kad tau buvo svarbu leisti moterims išreikšti savo balsą. Ar tau ir dabar tai svarbu?

Tada buvau labai nusivylęs, nes šokių industrijoje vyrai, kurių yra mažiau, turi daugiau galimybių nei moterys. Ši industrija labai seksistiška. Tai savo kely patyriau nuolat. Man buvo suteiktos geresnės galimybės už tikrai pajėgesnes šokėjas. Ir tuo metu aš tikrai dėl viso to pykau. Todėl „Skalbiniuose“ dirbau išskirtinai su moterimis. Aišku, dabar dirbu ir su vyrais, bet lygybė man tikrai rūpi. Jei tik turiu aktyvizmo galimybę, jos imuosi.

Ar prisimeni pirmuosius įspūdžius apie Kauną ir jo meninę dvasią?

Man patiko Kaunas. Jis vis dar viena mano mėgstamiausių vietų. Prisimenu, kad miestas buvo labai žvalus ir gyvybingas, su daug energijos. Tą juntu ir dabar ten nuvykęs. Tiesiog jaučiu, kad jam netrūksta varomosios jėgos. Tai dėl aistringų vietos žmonių. Kaunas daro įspūdį miesto, kuriame viskas vyksta.

Kokie dabar tavo santykiai su „Magic Carpets“?

Mano rezidencija Kaune buvo vienintelis kartas, kai dirbau su „Magic Carpets“ kaip menininkas.

Tačiau „Folkestone Fringe“ priimdavo menininkus mano gimtajame mieste, todėl kartais dalyvaudavau kai kuriuose jų projektuose. Tai nuostabi platforma – jos veikimo būdas labai apgalvotas. Ji nepamainoma ryšių mezgimui. Susitikti su žmonėmis ir įtraukti vietos bendruomenę tikrai svarbu. Todėl, mūsų senajai kuratorei išsikrausčius, užėmiau jos vietą.

Kaip sekasi naujasis kuratoriaus vaidmuo? Man tai tikrai naujas vaidmuo, bet labai patinka mokytis. Ypač sėdint tarp tokių fantastiškų žmonių. Kiekvieną kartą, kai kalbuosi su kuo nors iš komandos, mano smegenys tampa kempine ir stengiaosi sugerti kuo daugiau. Įdomus santykis tarp manęs kaip menininko ir manęs kaip kuratoriaus. Ypač dėl proceso panašumų. Vis dar mokausi išjungti menininką ir pereiti į kuratoriaus vaidmenį. Bet jaučiuosi gerai.

Tavo pirminis įrankis – kūnas. Bet domiesi ir žodžio menu, integruoji į kūrybą. Naujausiam darbe „Pass the Phone“, kurį galima pažiūrėti tavo interneto puslapyje, žodinė dalis labai išreikšta. Kodėl derini, atrodytų, priešingas priemones – verbalinę ir neverbalinę? Žodiškumas, mano akimis, pagauna esmę. Jame užfiksuotos emocijos, socialiniai klausimai, santykiai ir politiniai aspektai. Ištartas žodis mano naujam darbe yra kone svarbiausias. Ypač pagauti kasdieniai žmonių pokalbiai ar telefono skambučiai. Nes visi juk skambinasi. Tai darbui suteikia atpažįstamumo, prieinamumo.

O judesys veikia kaip teptuko potėpis, paryškina. Jaučiu, kad šios dvi priemonės emociškai labai susijusios.

Skaičiau, kad domiesi naktiniu gyvenimu ir klubų kultūra. Kas tave, kaip menininką, ten traukia? Laisvė ir saviraiška. Taip pat jausmas, kad priklausai bendruomenei ir esi saugus su žmonėmis. Dabar nuo to vis labiau tolstu. Bet ten tikrai yra magijos. Ypač dėl muzikos, įvairių žanrų. Tai visada liks su manimi.

Kai žmonės ateina pažiūrėti mano darbų, noriu, kad jaustųsi lyg vakarėlyje. Kur publika gali ateiti, pagurkšnoti, pasikalbėti ir susipažinti su naujais žmonėmis. Groja muzika, tada jie pažiūri kūrinį, tada groja dar daugiau muzikos.

Kai kuriu, galvoju apie savo tėvus: kur jie jaustųsi patogiai? Arba apie savo draugus, kurie nėra menininkai. Kas paskatintų juos ateiti žiūrėti mano darbų? Jiems turi būti smagu. Manau, tai svarbu. Kūrinys iškelia daug emocijų, liūdesio taip pat. Bet visi vis tiek gerai praleidžia vakarą. Tai daro šokio meną prieinamesnį.

„Magic Carpets“ yra ES programos „Kūrybiška Europa“ projektas, jungiantis šešiolika kultūros organizacijų Europoje bei sukuriantis sąlygas kylantiems menininkams ir kuratoriams keliauti į nepažintus miestus ir juose kartu su vietos menininkais ir bendruomenėmis sukurti naujus kūrinius. Projektą remia Europos Sąjunga ir Lietuvos kultūros taryba.

Įvairūs menininkai dalyvauja akcijoje „Spalvinam Ukrainai“ – jų sukurti plakatai spausdinami „Hands in Press“ ir parduodami internetu, visos surinktos lėšos pervedamos organizacijai „Blue/Yellow“. Šio plakato autorius – Robertas Nevecka. Įsigykite: handsonpress.lt/shop

Nuo 12 21

Paroda „Kurtas Vonegutas. Nieko nepadarysi“ Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13

Paroda „Kambariai. Įveikti atstumai“ Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13

Vonegutų šeimos archyvo nuotr. 1922 m. gimęs Kurtas Vonegutas žinomas dėl savo satyrinių ir juodojo humoro romanų – ypač „Skerdykla Nr. 5“ bei „Katės lopšys“. Tai rašytojas – provokatorius. Jis buvo atmetamas ir vėl garbinamas; išjuokiamas, pasmerkiamas ir kviečiamas pasisakyti. „Įsivaizduok, kad TU esi JIS. Pamėgink įsijausti, įsigyventi ir suprasti. Bent mintimis atsidurk jo vietoje“, – taip muziejus kviečia į Audronės Meškauskaitės kuruotą parodą, kurioje pamatysite iš Kurto Voneguto muziejaus ir bibliotekos, įsikūrusios Indianapolyje, fondų gautas rašytojo asmenybę atskleidžiančių eksponatų kopijas, o ir vertėjui Povilui Gasiuliui 1980 m. paties rašytojo atsiųstą laišką.

Muziejaus archyvo nuotr. Parodos kūrėjos Vytenė Muschick, Gintarė Valevičiūtė-Brazauskienė ir Jurga Graf kviečia į kūrybinę gydytojos ir rašytojos Dalios Grinkevičiūtės (1927–1987) gyvenimo kelionės interpretaciją.

Interaktyvioje multimedijų instaliacijoje, pasitelkus judantį vaizdą, virtualią realybę, animaciją, garso ir kvapo jutimines patirtis, lankytojai persikels į neįprastas erdves ir įveiks atstumus, aprašytus Dalios Grinkevičiūtės tremties memuaruose „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Parodos pasakojimas remiasi trimis rašytojos gyvenimo tarpsniais: vaikyste tarpukario Kaune, tremties patirtimi Šiaurėje ir motinos laidojimo scena pokario Kaune. Pasakojimą apibendrina olfaktorinio meno grupės kūrinys – gyvenimo kelio interpretacija pasitelkus kvapus.

Iki 04 02

Paroda „Jonas Mekas iš arčiau ir iš toliau“

Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

Paroda „Vieno laiško istorija“ Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

Bičiuliai ir kiti smalsuoliai įvairiomis aplinkybėmis užfiksavo Joną Meką, kuriam per praėjusias Kūčias būtų sukakę visas šimtas, savo dienoraščiuose videokamera ar fotoaparatu. Gintaro Sodeikos kuruotą audiovizualinę instaliaciją sudaro skirtingi, bet itin asmeniški Arūno Kulikausko, Chihiro Ito, Ramunės Kudzmanaitės, Lietuvos kino studijos video- ir kino dienoraščių fragmentai, kurių pagrindinis yra Mekas – poetas, filmininkas ir gyvenimo menininkas. Jono Meko apsilankymas Lietuvoje įamžintas režisierių Roberto Verbos (Lietuvos kino studija, 1980) ir Ramunės Kudzmanaitės (LRT, 1995), Arūnas Kulikauskas užfiksavo Joną Meką 1998 m. ant jo namo Niujorke stogo, skaitantį savo tuo metu dar nepublikuotą poeziją, Niujorke gyvenantis menininkas Chihiro Ito aplankė J. Meką 2018 m. ir pakalbino apie kūrybą, gyvenimą bei fluxus.

Tai paroda apie gerumą ir pagalbą, kviečianti pažvelgti į vieno žmogaus galimybes ir suvokti, kiek galime padaryti ir kiek tai reikš ateityje. Parodoje pristatomas meno mecenatystės pavyzdys ir, pasitelkiant fluxus pašto meno idėją, kiekvienas lankytojas skatinamas patikėti gerumo galia – parašyti ir išsiųsti bent vieną gerumo laišką.

Viskas prasidėjo nuo to, kad įrengiant Jurgio Mačiūno fluxus kabinetą galerijoje sumanyta akcija kreiptis į Jurgio Mačiūno draugus ir bendražygius. Jonui Mekui buvo išsiųstas prašymas pagelbėti ieškant menininkų adresų. Filmininkas į šį kreipimąsi atsakė ne tik pasidalydamas kontaktais, bet ir atsiųsdamas krūvą savo laiško kopijų su raginimu paremti J. Mačiūno kabinetą, kurias pasiūlė platinti kartu su muziejaus paruoštais atvirlaiškiais. Kartu su menininkų pagamintais atvirlaiškiais, parsiųstais atgal į muziejų, atkeliavo ir įvairiausių eksponatų fluxus kabinetui.

Parodos kuratorė Eglė Komkaitė-Baltušnikienė.

S. Paukščio nuotr.

Kauno paveikslų galerijos archyvas

Paroda „Saldžių svajonių fondas“

Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

Kai tikrovė griūva, svajotojai gali staiga įžvelgti savo asmeninę ypatingą misiją. Nėra nuspręsta, su kokiu pasauliu susidursime pasibaigus šiam pereinamam laikotarpiui. Svajotojų svajonės galėtų būti šio pasaulio pagrindas. Pasikalbėkim su jais...

Vykstant karui Ukrainoje kuratorė Lesia Kulchynska pakvietė menininkus savo kūriniais atskleisti dabartinę neapibrėžtumo būseną. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, išreikšdamas paramą Ukrainai, perkėlė parodą iš Nidos meno kolonijos ir pritaikė prie Kauno paveikslų galerijos erdvių. Jos dalyviai Yana Bachynska, Dasha Chechushkova, Fattucchiere (Marta Margnetti & Giada Olivotto), Agnė Juodvalkytė, Borys Kashapov, Mila Kostiana, Natasha Kushnir, Zoya Laktionova, Marta Margnetti, Daniela Palimariu, Christian Raduta, Kseniia Shcherbakova, Anna Sorokovaya pristato videomeno, tapybos, tarpdisciplininio meno, keramikos, skulptūros ir kt. žanrų kūrinius.

Laisvės gynėjo Tito

Masiulio

fotografijų paroda „Laisvės ir kalnų šauksmas“ Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Girstupio padalinys, Kovo 11-osios g. 24

Tito Masiulio nuotr.

Titas Masiulis žuvo 1991 m. sausio 13-osios naktį Vilniuje prie televizijos bokšto gindamas Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

1987–1988 m. su turistų grupe bei kurso draugais jis keliavo į Fanų kalnus (Tadžikijoje), o 1990 m. pavasarį slidinėjo Karpatų kalnuose Ukrainoje, nepaleisdamas iš rankų fotoaparato FED-2. Jo užfiksuotos fotografijos atspindi ne tik kalnų didybę ir gamtos grožį, bet ir skatina susimąstyti apie amžinąsias vertybes, kurias gynėme 1991-aisiais. Sausio 13-ajai skirtoje parodoje eksponuojamos nuotraukos iš Tito Masiulio mamos Vitalijos archyvo.

Andrej Vasilenko nuotr.

Grafikės Aistės Ramūnaitės paroda

„Metafizinė Tapyba. Žaliakalnis stiklo spintoje ir dar Kai Kas“

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18

Aistė Ramūnaitė „Vasaros lietus“, 2022, drobė, akrilas, 80x100 cm, A. Ramūnaitės nuotr.

Kosmopolitė, ekstremali linoraižinio fanatikė, daugiasluoksnė ir ryški asmenybė, nuolatos in flux. Tokia ir dar daugiau yra spalvotos lietuvių grafikos pradininkė, grafikė Aistė Ramūnaitė. Ilgą laiką gyvenusi ir kūrusi Didžiojoje Britanijoje, tapusi tikrąja „East London Printmakers“ grafikų studijos nare, savo grafikos darbų parodas surengusi prestižinėse Londono meno galerijose ir muziejuose. Ji prieš beveik dešimt metų grįžo į Kauną, į Žaliakalnį, aktyviai įsiliejo į Lietuvos meno pasaulį ir toliau kuria.

Parodoje A. Ramūnaitė pristato tapybos ir keramikos darbus. Jų ekspoziciją lydi jaunosios menininkės Mildos Bangardavičiūtės tekstai, atveriantys vaizdo ir žodžio įtampas. Tekstai kelia klausimą, ar paroda tebebūtų paroda, o menas – menu, jeigu jų niekas taip neįvardytų? O gal vis dėlto egzistuoja metafizinė meno plotmė (ir dar Kai Kas), kuri yra nepriklausoma nuo bet kokių kategorijų?

Autoriaus akvarelės pasižymi skaidriu lengvumu, virpėjimu, šiltu koloritu. V. Varno kūryboje esama ir natūralistinių, ir abstrahuotų darbų. Taikliais teptuko potėpiais dailininkas „pagauna“ spalvinėse dėmėse tirpstančias formas, suteikdamas joms atpažįstamus medžių, vandens, trobesių, augmenijos pavidalus. Tarp pamėgtų motyvų – kaimo fragmentai, peizažai, gėlių kompozicijos. Nors tapomi objektai dažnai apibendrinami, laikomasi įprastų erdvės komponavimo principų – svarbesnių elementų akcentavimo, perspektyvos dėsnių. Tai dinamiško potėpio, virpančios šviesos užlietose akvarelėse išsaugo stabilumo pojūtį.

SAUSIS

Valentino Varno „Peizažo paroda“ Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Aleksoto padalinys, Veiverių g. 43

© V. Varnas

Šeštadienis, 01 07, 17:00 / 19:00

Muzikinis pasakojimas „Slabotkės Vyšnelė“

„Teatro klubas“, Vilniaus g. 22

Tai šiltas ir nostalgiškas pasakojimas apie aktoriaus ir muzikanto Dominyko Vaitiekūno susitikimą su Vilijampolėje gyvenančia, kadaise krautuvę „Vyšnelė“ valdžiusia teta Genute. Po 27 metų atsitiktinai feisbuke sulauktas Genutės kvietimas draugauti Dominyką paskatina nukeliauti į pasimatymą su teta. Kaip dabar atrodo tetos namai Kaune? Kodėl mes vis dar kaupiame tiek „šmutkių“? Ar „Vyšnelėje“ dar yra kramtomosios gumos? Kas visgi yra didžiausias žmogaus turtas? Ir kokia tetos Genutės kriminalinė praeitis?!

01 10–01 31

Tautodailininkės

Alinos Vitkauskienės kūrybos darbų paroda „Žiemos fantazijos“

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Aleksoto padalinys, Veiverių g. 43

Savo darbuose tautodailininkė naudoja dažymą augalais – vieną ekologiškiausių dažymo technologijų. Dažant naudojamos natūralios priemonės, dažniausiai medžių lapai. Ši technologija buvo naudojama tik šiltesnio klimato šalyse, kur dažinių augalų spalvos ryškesnės, o audiniai iš šilko ir medvilnės plonesni. Perpratus dažymo augalais subtilybes atsiveria neišsenkantys kūrybos klodai.

© A. Vitkauskienė

Ketvirtadienis, 01 12, 18:00

Spektaklis „Gyvuliai“ Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Penktadienis, 01 13, 18:00 Šeštadienis, 01 14, 18:00 Sekmadienis, 01 15, 18:00

Premjera. Oratorija „Juditos triumfas“

Pijaus Čeikausko iliustr. „Paauglystėje patiriama pirmoji meilė, bandymai ją išreikšti ir puoselėti, o kartu su ja – baimė būti atstumtam. Šiuo laikotarpiu išbandoma ir geriausių draugų ištikimybė vienas kitam. Spektaklyje nagrinėjamos atsakomybės prisiėmimo bei neutralumo temos. Kaip jaunam žmogui išmokti atsakyti už savo veiksmus? Kada reikėtų pastovėti už savo įsitikinimus, o kada nusileisti? Kada ir kaip tokias problemas spręsti galėtų padėti suaugę ir ar visada tėvų įsikišimas padeda?“, – klausia pjesės autorė ir spektaklio režisierė Goda Simonaitytė.

Nacionalinis

Kauno

dramos teatras, Laisvės al. 71

Antonio Vivaldi oratorija – alegorinis pasakojimas apie 1716-ais metais įvykusią venecijiečių pergalę prieš turkus, apsiautusius Korfu salą. Tai istorija apie pergalę prieš užkariautojus iš rytų, kurios pagrindas – biblinis siužetas apie žydų našlę Juditą, išgelbėjusią žydų tautą nuo puolančios asiriečių armijos. Šiandien, vykstant brutaliam karui, spektaklio kūrėjai mano, kad Judita turi triumfuoti, o kartu su ja ir Ukraina. Teatras „Utopia” kartu su Nacionaliniu Kauno dramos teatru, pasitelkdami įspūdingas kūrybines pajėgas – Lietuvos kamerinį orkestrą, operos solistes, chorą „Liepaitės“, plokščias dailininkės J. Skuratovos lėles, barokinį kūrinį pristato kaip meninio pasipriešinimo aktą ir viliasi, kad magiškas veiksmas scenoje galbūt padės ir šiame kare.

SAUSIS

Šeštadienis, 01 14, 17:00 „Mano Eldoradas“. Susitikimas su Giedre Kaukaite Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Organizatorių archyvo nuotr.

Dešimt metų Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre dainavusi didžiuosius soprano vaidmenis, po to 20 metų buvusi Lietuvos nacionalinės filharmonijos soliste, daugiau kaip tris dešimtmečius dėsčiusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Giedrė Kaukaitė yra mūsų dainavimo meno tradicijos puoselėtoja ir tęsėja. Pirmoji atlikusi daugelį lietuvių kompozitorių opusų, ji tapo naujo muzikos kūrybos sąjūdžio dalimi, skatintoja ir įkvėpėja. Šis vakaras – puiki proga susitikti ir pabendrauti su žinoma dainininke, pasiklausyti jos prisiminimų, sugulusių į knygą „Mano Eldoradas“, ir pasigrožėti virtuoziškomis Petro Vyšniausko improvizacijomis, papildysiančiomis iškalbingą vakaro atmosferą.

Šeštadienis, 01 14, 20:00 BA. koncertas Kino teatras „Daina“, Savanorių pr. 74

Grupė BA. jau paminėjo dešimtį metų scenoje, o naujasis albumas „Nauto“ pristatomas tik trijuose koncertuose. Kaunietiškasis – ypatingoje, atgimimui besiruošiančioje istorinėje Žaliakalnio vietoje. Gal jau paskutinis renginys prieš imantis darbų?

Penktadienis, 01 20, 18:00

Šeštadienis, 01 21, 18:00

Spektaklis „Žemė“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Šeštadienis, 01 21, 16:00 Koncertas Petro Bingelio 80-osioms gimimo metinėms

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Šiemet profesorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Kauno valstybinio choro įkūrėjas ir ilgametis vadovas Petras Bingelis būtų pasitikęs aštuoniasdešimtmečio jubiliejų.

Svetlanos Baturos nuotr.

Spektaklis „Žemė“ – kvietimas susipažinti su Ukrainos literatūros klasika ir šiuolaikiška jos interpretacija teatre. Menininkų komanda iš Kijevo pristato Olhos Kobylianskos (1863–1942) romano inscenizaciją. Romanas sukurtas remiantis tikra XIX a. Dymtsi kaime nutikusia tragedija – brolis nužudė savo vyresnįjį brolį, siekdamas paveldėti tėvų žemę. Spektaklis pasakoja intrigų kupiną šeimos istoriją, kurioje persipina meilė ir išdavystė, karas ir mirtis, tėvų ir vaikų santykių problemos bei kitos amžinos bendražmogiškos temos.

Šį ypatingą vakarą Kauno valstybinis choras kviečia prisiminti garbųjį Maestro ir, skambant iškiliausiems chorams iš Giuseppe‘s Verdi ir Richardo Wagnerio operų, pagerbti P. Bingelio atminimą. Prieš choro ir Kauno miesto simfoninio orkestro koncertą 15 val. Kauno muzikinio teatro sodelyje bus atidengtas skulptoriaus Stasio Žirgulio sukurtas P. Bingelio memorialinis biustas. Koncerto metu skambės citatos ir prisiminimų fragmentai, pasakojantys apie P. Bingelio veiklą, taip pat bus demonstruojamas trumpo metražo filmas, sukurtas Maestro penkiasdešimtmečio proga.

SAUSIS

Trečiadienis, 01 25, 18:00

Vinco Mykolaičio-Putino 130-ajam gimtadieniui skirtas renginys „Su degančia širdim tolyn einu...“

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Ketvirtadienis, 01 26, 18:00 Šokio spektaklis „Kūnai“ Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Vincas Mykolaitis-Putinas Kauno Ąžuolyne, 1958 m. Irenos Kostkevičiūtės nuotr.

2023 m. sausio 6 d. lietuvių literatūros klasikui Vincui Mykolaičiui-Putinui sukanka 130 metų. Jo kaip rašytojo kūrybos skalė labai plati: poetas, prozininkas, dramaturgas, mokslininkas. Pats yra prisipažinęs, jog labiausiai vertina savo poeziją. Tačiau visuose žanruose paliko ryškius pėdsakus, į literatūros istoriją įsiliejo talentingais kūriniais, kurie priklauso lietuvių klasikai.

Renginyje dalyvaus knygos „EMMI: Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo moterys“ autorė Aldona Ruseckaitė, skambės V. Mykolaičio-Putino tekstai ir fortepijono garsai.

Arvydo Gudo nuotr.

Kuo labiau mūsų kasdienybę užvaldo technologijos, tuo ryškiau mes imame tolti nuo savo pačių kūno.

Pasauliui kuriantis ir vykstant mūsų mintyse, galvose, akyse, pamirštame ir nebesusimąstome apie kitą mūsų esminę dalį – fizinį kūną.

Juk tik jis, kartu su protu ir dvasia, sukuria žmogų kaip kompleksišką visumą. Žinoma, galime kalbėti apie kūno kultą – perdėtą dėmesį išvaizdai, tačiau Mariaus Pinigio ir Adrian Carlo Bibiano šokio spektaklyje (Juozo Miltinio dramos teatras) dėmesys skiriamas kūnui, kaip instrumentui, galinčiam kalbėti ir reikšti vidines žmogaus mintis.

Nuo 01 27

Filmas

„Man

viskas gerai“ Kino teatrai

Penktadienis, 01 27, 18:00 Šeštadienis, 01 28, 18:00 Sekmadienis, 01 29, 18:00 Premjera. Spektaklis „Nepalaidoti mirusieji“ Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Režisierius Ernestas Jankauskas, kurdamas šį filmą, ne tik kankino aktorius, nardindamas juos po vandeniu, uždarydamas kalėjime ar sukeldamas avarines situacijas, bet ir treniravo peles bei arklius. Visgi tai linksmas ir ironiškas filmas apie mokslininkę, kuri visomis išgalėmis stengiasi išlaikyti susikurtą tobulos moters įvaizdį.

Teatro archyvo nuotr. Jean-Paul Sartre pjesės veiksmas – Antrasis pasaulinis karas, Prancūzijos rezistencinis judėjimas. Po nesėkmingos operacijos pagautų ir palėpėje uždarytų partizanų grupės laukia fiziniai bei psichologiniai kankinimai. Būtent ši ribinė būsena iškristalizuoja esmines baimes, bei aiškiai atskleidžia jų savigynos būdus.

Atpažinti šio kūrinio aktualumą nėra sunku: mus lydi nuolatinis nerimas įprasminti savo būtį. Kadangi negalime įveikti mirties tiesiogiai, stengiamės ją įveikti simboliškai: įsmeigiame vėliavą mėnulyje, statome skulptūras žinomiems poetams, mokomės begales svarbių pavardžių... Atmintis – tai žmogaus sukurtas nemirtingumas, tačiau ji reikalauja išskirtinumo, o šis – aukos. Tokia įprasminimo grandinė yra puiki dirva žmogaus puikybei – šio Justino Vinciūno režisuoto spektaklio veikėjų tragedijai.

SAUSIS

Kadras iš filmo

KALENDORIUS

Šeštadienis, 01 28, 18:00

Operetė „Karaliaus antrininkas“

Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91

Sekmadienis, 01 29, 14:00

Muzikinė popietė „Kaip Zitutė pasaulį išgelbėjo“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

KVMT archyvo nuotr.

Tadeuszo Dobrzanski operetė atspindi šiam žanrui būdingas klasikines ir XX a. vidurio tradicijas. Čia ir karaliaus dvaras, ir fiktyvi monarchija, persirenginėjimas ir nesusikalbėjimas, įsimylėjėlių pora, charakterinių linksmuolių pora, o viską vainikuoja muzika, kurioje persipynė paryžietiškų dainelių, seno gero Vienos valso ir ugningos lotynų Amerikos šalių melodijos. Operetės režisierius – Kęstutis S. Jakštas.

Ansamblis „Lietuva“ mažuosius kviečia į muzikinį-edukacinį spektaklį „Kaip Zitutė pasaulį išgelbėjo“, sukurtą kultinės Vytauto V. Landsbergio pasakos „Pelytė Zita“ motyvais. Be abejonės, iš pasakos atgims ir vaikų pamilti herojai – sumanioji Pelytė Zita, mažasis jos draugas Kirstukas Aloyzas, geroji Gervė Bernadeta, išmintingasis Pasaulio Karalius ir kiti personažai, kuriuos įkūnys žaismingi ir charizmatiški ansamblio „Lietuva“ atlikėjai – choras, šokėjai ir nacionalinių instrumentų orkestras.

Penktadienis, 01 27, 18:00

Sekmadienis, 01 29, 18:00

Spektaklis „Veidas/ Visage“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Nuo 02 03

Filmas „Salos vaiduokliai (The Banshees of Inisherin)“

Kino teatrai

Spektaklis „Veidas/Visage“ yra skirtas Kaune gimusio filosofo Emmanuelio Levino (1906–1995) atminčiai ir jo idėjų teatrinei aktualizacijai. Jis yra bendras projektas su Liuksemburgo miesto Ešo prie Alzeto teatru (Théâtre d‘Esch), gimęs beieškant bendrų sąlyčio taškų tarp 2022 metų Europos kultūros sostinių – Kauno ir Ešo prie Alzeto.

Spektaklio autoriai Vincent’as Adelus ir Isabelle Adelus & Suran siekia spektaklyje išplėtoti E. Levino filosofijos idėjas apie Kitą, Veidą, Atsakomybę. Būtent Kitas praplečia mūsų paties ribas iki naujų horizontų, padeda mums būti savimi. Tas Kito veidas yra langas į begalybę, kurią galime patirti tik Kito dėka. Kitas įprasmina mūsų gyvenimą ir išveda iš būties vienatvės.

Ši drama pirmą kartą nuo 2008 m. kriminalinės komedijos „Reikalai Briugėje“ suvienija „Oskaro“ laureatą režisierių Martiną McDonaghą su kino žvaigždėmis Colinu Farrellu ir Brendanu Gleesonu.

Du draugai atsiduria aklavietėje, kai vienas iš jų staiga be jokios aiškios priežasties nutraukia jų visą gyvenimą trukusią bičiulystę. Net pagrasina kaskart nusirėžti pirštą, jei buvęs draugas mėgintų su juo bendrauti. Iš to kylančios pasekmės kelia nerimą ne tik jiems, bet visai salos bendruomenei.

Svetlanos Baturos nuotr.

Kadras iš filmo

kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE (PLATINAMAS NEMOKAMAI)