Visko pertekusiame laike, kai kelių mygtukų paspaudimu prieinami viso pasaulio kursai, seminarai, paskaitos, tuo labiau knygos, pravartu atsiminti, kad taip nebuvo visada. Ne visai nuo nulio, bet, galima sakyti, dykroje naują miestą ir valstybę kūrusiems Pirmosios Respublikos (ir kitų po Pirmojo pasaulinio karo nepriklausomybę deklaravusių valstybių) žmonėms teko spręsti ir visuomenės higienos, sveikatos, laisvalaikio, išsilavinimo klausimus.
Nuo elementaraus klasių poreikio įvedus privalomą pradinį išsilavinimą iki vadovėlių leidybos – tautinės pedagogikos entuziastams tikrai buvo ką veikti, ir laisvės buvo daug. Atrodo, pamatai sudėti ne tokie ir blogi – tarpukariu išdygusios rimtų architektų projektuotos mokyklos tebestovi (išskyrus vieną), į Mokytojų dienos šventę susirinko beveik pilna „Žalgirio“ arena, iš vieno prieš šimtą metų įkurto Lietuvos universiteto išsikerojo trys stiprios, savarankiškos aukštosios mokyklos. Neblogai kokybinį ir kiekybinį edukacijos galimybių pokytį atskleidžia rugsėjį Vytauto Didžiojo universiteto ir „Kaunas IN“ išleistas žemėlapis „Tarpukario studentas“.
Bet šįkart – ne apie laisvai pasirenkamas studijas, o apie tą visiems būtiną švietimą. „Privalomas“ – tikrai rūstus žodis, ir nė vienam šio numerio herojų jis netinka. Jau pats temos įkvėpėjas, švietėjas iš pašaukimo
Vincas Ruzgas, nuveikęs, įsteigęs, sugalvojęs, vadovavęs gausybei svarbių dalykų, tikrai nedarė nieko dėl to, kad tai neva privaloma.
V. Ruzgo dėka į šimtmečių gausų kalendorių šiemet įsirašo net dvi mūsų mieste veikiančios įstaigos. Tai visai nedaug už kaimynus – Vytauto Didžiojo karo muziejų ir Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų – jaunesnis Lietuvos švietimo istorijos muziejus ir Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji biblioteka. Abi jos jubiliejų minės lapkričio 18-ąją – kodėl būtent tą dieną, šiame numeryje pasakoja muziejaus vadovė Jolita Rudgalvienė.
Į biblioteką irgi užsukome – net į du jos padalinius, į vieną kurių visai norėjome kopti pro langą, o kitame laukusi pašnekovė lange ir pasitiko. Pasveikinome vieną iš penkių šiemetinių Metų mokytojų Gražvydą Andrijauskaitę, apkeliavome modernistines mokyklas (gal ir jūs apeisite?) ir paatviravome su neseniai į Vilnių išsikrausčiusia Sandra Karnilavičiūte. Ji mokyklą žaisdavo net per vasaros atostogas. Galbūt dėl tokių vaikų V. Ruzgas ir stengėsi.
P. S. Už viršelį dėkojame gatvės menininkui Morfai, kuris savo ruožtu dėkoja leidyklai „Šviesa“, leidusiai rudeniškai interpretuoti ikoninį savo ženklą. Jį, patvirtintą dar 1964 m., sukūrė dailininkas Gediminas Pempė.
KAUNAS
PILNAS
Lietuvos švietimo istorijos muziejus – vienas iš trijų seniausių Lietuvoje. 1922 m. įkurtas ir to meto Kauno kultūrinio gyvenimo centru buvęs muziejus iki šiol yra sukaupęs daugiau nei 50 tūkstančių eksponatų, kurių dalis matoma ekspozicijose trijuose pastato Vytauto prospekte aukštuose. Šiemet muziejuje minimas ne tik šimtmetis, bet ir labai svarbaus projekto „Muziejus ant ratų“ įgyvendinimo pradžia. Viską plačiau išdėstyti sutiko trečius metus muziejui vadovaujanti Jolita Rudgalvienė. Direktorė sako, kad šiame darbe nėra vienodų dienų, bet pagrindinis jos uždavinys ir noras – kad muziejus taptų aktualių, prasmingų patirčių ir susitikimų vieta.
Jolita, kokia muziejaus atsiradimo istorija?
Ji siekia nepriklausomos Lietuvos gyvavimo pradžią. 1922 metais
švietėjas Vincas Ruzgas, matydamas sudėtingą mokytojų padėtį ir moky mo priemonių trūkumą, pradinėje mokykloje tuometinėje Prezidento gatvėje (dab. Vilniaus g. atkar pa tarp Laisvės al. ir Istorinės LR Prezidentūros) su bendraminčiais su rengė mokytojų ir mokinių vaizdinių mokymo priemonių parodą. Ji sulaukė didžiulio pasisekimo, tad nutarta organizuoti nuolatinę mokytojų ir mokinių vaizdinių mokymo priemo nių ekspoziciją. Galiausiai miesto burmistras Jonas Vileišis pasirašė įsa kymą dėl V. Ruzgo paskyrimo būsimo muziejaus direktoriumi ir jo veiklai suteikė tris kuklius kambarius Laisvės al. 12 (dab. Laisvės al. 24). Jau lapkričio 18 d. Kaune oficialiai veiklą pradėjo Pedagoginis muziejus.
V. Ruzgas muziejaus ir skaity klos vadovu pasirinktas neat sitiktinai – Gerceno pedagoginiame institute Sankt Peterburge tris kursus baigęs vyras suprato svarią švietimo reikšmę besikuriančios valstybės sistemoje. Pedagogas, muziejininkas, bibliotekininkas, gamtininkas, visuo menės veikėjas, vadovėlių autorius visą gyvenimą pašventė švietimo siste mos kūrimui ir populiarinimui: buvo V. Kudirkos bibliotekininkų, krašto tyrininkų, Lietuvos vaiko, Lietuvos kultūros, Lietuvos mokytojų profsą jungos, Pabaltijo mokytojų profesinės sąjungos ir kitų organizacijų narys, neretai steigėjas ar vadovas, mokytojų pedagoginių kursų organizatorius, straipsnių spaudoje autorius.
Vinco Ruzgo pastangomis muziejus tapo vienu iš to meto Kauno kultūrinių centrų. Kaip metams bėgant kito muziejaus vidinis gyvenimas?
Per šimtą gyvavimo metų kito ne tik muziejaus pavadinimas (Pedagoginis muziejus tapo Lietuvos švietimo istorijos muzie jumi). Keitėsi ir jo buvimo vietos. Pavyzdžiui, iš Laisvės al. muziejus kėlėsi į Ugniagesių rūmus, vėliau – į Žaliakalnyje esančius namus. Dabar tinis adresas – Vytauto pr. 52 – 8-asis muziejaus istorijoje.
Praėjus vos metams nuo įkūrimo muziejus jau turėjo septynis skyrius, čia veikė gyvosios gamtos kampelis, kuriame buvo auginamos retos kam barinės gėlės, šilkaverpiai, vėžiai, kelių rūšių žuvys, paukščiai. Šiuo kampeliu ypač domėjosi vaikai. V. Ruzgo inicia tyva, finansavimo šaltinių ieškant tiek miesto, tiek privačiuose fonduose, sparčiai pildėsi ir Centrinės mokytojų skaityklos knygų lentynos.
Muziejaus ir skaityklos kolektyvas neapsiribojo vien kaupiamąja veikla. Muziejaus ir skaityklos erdvėse veikė lektoriumas, kuriame popu liarias paskaitas skaitė žymūs to meto visuomenės veikėjai, moksli ninkai, pedagogai: Kazys Grinius, Jonas Vileišis, Kazys Sleževičius, Jonas Vabalas-Gudaitis, Vaclovas Biržiška, Jonas Šliūpas, Antanas Purėnas, Vladas Lašas, Vincas Čepinskis, Antanas Busilas, Antanas Vokietaitis, pats V. Ruzgas ir daug kitų Kauno inteligentijos elito atstovų.
Pedagoginiame muziejuje ir Centrinėje mokytojų skaitykloje taip pat buvo rengiamos spau dos apžvalgos parodos. Parodose vykdavo leidėjų, autorių, skaitytojų susitikimai, konferencijos. V. Ruzgo pastangomis susiformavo dar viena nauja veiklos sritis – mokomosios ekskursijos, kurios vėliau išaugo į mokytojų kvalifikacijos kėlimo kursus visoje Lietuvoje.
Vokiečių okupacijos metais muziejus buvo uždarytas, o jo eksponatai išslapstyti. Dalis eksponatų ir visas archyvas pražuvo.
Kaip manote, kodėl šis muziejus reikalingas šiuolaikiniam Kaunui?
Muziejus reikalingas ne tik Kaunui, bet ir Lietuvai. Jis yra gyvas mūsų šiuolaikinės, modernios ir europietiš kos tautos kūrimosi liudininkas. Nuo pačių švietimo ištakų 1397 metais, nuo slaptųjų mokyklų atsiradimo, nuo pirmojo privalomo nemokamo pradinio mokslo tarpukariu, muzie jus liudija išskirtinę mokslo svarbą, liudija likimus ir siekį, įveikiant visas kliūtis, gauti išsilavinimą. Šių dienų žmogui, kuriam išsilavinimas tapo nesunkiai pasiekiamas ir savaime suprantamas, svarbu pažinti švietimo kelią ir suprasti jo vertę. Šią misiją savo ekspozicijomis, darbais, projek tais ir įgyvendiname.
Muziejus saugo ir eksponuoja senas lietuviškas pedagogikos knygas, vadovėlius, mokymo programas, metodinę literatūrą, medžiagą apie mokyklų istoriją. Kaip visa tai telpa trijuose aukštuose?
Pirmajame aukšte turime laikinoms parodoms skirtas erdves, kurio se jau svečiavosi Marco Chagalo, René Magritte’o, Salvadoro Dalí darbai. Aplankę parodas, lankytojai gali prisėsti art deco stiliaus salone ir pasivaišinti arbata. Smalsesni gali ap silankyti ir memorialiniame V. Ruzgo kambaryje bei skaitykloje, edukacinė je klasėje ir suvenyrų parduotuvėje.
Antrame aukšte – pagrindinė muzie jaus ekspozicija, kurioje galite pama tyti šimtamečius vadovėlius, suolus, senąsias mokymosi priemones, net paklūpėti ant žirnių.
Aukščiausiai – edukacinė erdvė. Čia galima rašyti žąsies plunksna, sena spausdinimo mašinėle, koduoti
tekstą Morzės abėcėle arba elek tromechanine šifravimo mašina „Enigma“. Dar turime Montes sori kabinetą renginiams bei salę filmų peržiūroms.
Manau, turiningam apsilankymui pas mus pakaktų dviejų valandų. Bet kuo atidžiau giliniesi į eksponatus, tuo daugiau jie su tavimi kalbasi, veriasi vis nauji lobiai. Bet kuriuo atveju tai išties įkvepianti kelionė.
Prieš mėnesį muzieju je buvo eksponuojama Salvadoro Dalí paroda „Dieviškoji komedija“ – 100 originalių ksilografijų. Kokie šios ekspozicijos atgarsiai? Ką galėsime išvysti ateityje? Paroda sulaukė išties didelio lankytojų susidomėjimo! Muzie jaus didžiausias noras, o kartu ir iššūkis – būti aktualiam ir įdo miam. Ateityje laukia dar daugiau pažinčių su garsiais menininkais, keliautojais, mokslininkais.
Ketiname atkurti ir lektoriumo idėją – spalį kaip tik įvyko žolininko dr. Mariaus Lasinsko paskaita. Ir didelis susidomėjimas tik įrodė, kad einame teisingu keliu. Beje, muziejaus fondų eksponatai taip pat verti lankytojų dėmesio – šiuo metu vyksta išskirtinio grožio XIX a. Vokietijoje ant drobės spausdintų augalų mokomųjų plakatų paroda „Naudingi ar nuodingi“. Ją lydės ir muziejaus suvenyrai: lininės staltiesės su QR kodais, per kuriuos sužinosite, kokie augalai yra ant staltiesės, kokia jų nauda, kvapas ir galbūt net receptai.
Šie metai muziejui reiškia reikš mingus darbus. Šalia einamųjų ir kasdienių veiklų, visus me tus organizuojame šimtmečio paminėjimui skirtus renginius. Pavyzdžiui, kartu su Vinco Kudirkos
biblioteka (Vincas Ruzgas buvo ir šios bibliotekos įkūrėjas bei pirmasis direktorius) parengėme ekskursiją „Vinco Ruzgo šviesos keliu“ per visas ankstesnes mu ziejaus istorines buveines. Vasarą dovanojome smaragdinį vakarą bei filmo peržiūrą muziejaus kiemelyje. Spalio 21 d. įvyko mokslinė konfe rencija „Muziejus – nauja mokymo ir mokymosi erdvė“. Veiklos tikrai yra. Artimiausiu metu kaip tik laukia parodos „Kaip prieš 100-tą metų“ atidarymas bei didžiojo muziejaus projekto „Muziejus ant ratų“ pristatymas.
Jubiliejų socialiniuose tinkluose lydi labai graži rubrika „Sveikinimai iš praeities“. Tai muziejuje rasti sveikinimai, kuriais bandome eiti to šimtmečio paminėjimo link. Kiekvieno mėne sio 18 dieną socialiniuose tinkluose bei muziejaus svetainėje paskelbia me po sveikinimą iš praeities, kurį muziejus yra gavęs iš lankytojų, pedagogų, žymių žmonių.
Pavyzdžiui, 1927 m. Pedagoginio muziejaus penkerių metų veiklos paminėjimo iškilmėse tuometinės M. K. Čiurlionies galerijos direkto rius Paulius Galaunė „asmeniškai dalyvauti“ negalėjo, bet ta proga pasiuntė telegramą, linkėjusią „pasisekimo tolimesniame darbe“.
Lietuvos universiteto rektorius Mykolas Romeris 1927 m. lapkričio 20 d. sveikino muziejų tokiais žo džiais: „Lietuvos universiteto vardu aš sveikinu Pedagoginį muziejų ir reiškiu šiai gražiai ir naudingai kultūros įstaigai tikros pagarbos ir nuoširdžios simpatijos žodžius. Lietuvos universitetas, kaip aukš čiausioji Lietuvoje ne tik mokslo, bet ir mokymosi bei auklėjimo įstaiga yra organiškai surišta su visu Lietuvoje švietimo darbu ir visomis
pedagoginio veikimo sritimis, nes nuo to darbo ir to veikimo pareina jaunimo paruošimas aukštajam mokslui, o tuo pačiu ir universiteto darbo vaisingumui. [...] Per savo penkerių metų sukaktuves Pedago ginis muziejus turi rimto pagrindo didžiuotis savo nuveiktu darbu [...] Jūsų sukaktuves lydi simpatija ir tikra pagarba visų, kuriems brangus yra švietimas ir kultūra Lietuvoje. Garbė jums ir garbė Kauno miestui, kuris Jus įsteigti sumanė ir kuris Jus globoja.“
Arba štai sveikinimo kortelė Tarptautinės muziejų dienos proga, gauta 1994 m., praėjus dvejiems me tams po muziejaus Kyjive atkūrimo (Ukrainos pedagoginis muziejus įkurtas dar 1902 m.). Deja, glau desnė bendrystė tarp muziejų ne užsimezgė. Bet šiandien kolegoms linkime ne tik „stiprios sveikatos, įdomių atradimų, pasiekimų darbe“, ko mums iš Kyjivo linkėta prieš 28-erius metus, bet ir tiesos, šviesos ir laisvės pergalės. Manau, Ukrainos pedagoginio muziejaus kolegų sveikinimas tik dar kartą patvirtina, koks svarbus švietimo ir ugdymo vaidmuo, istorinės atminties puose lėjimas žmonijai vis tebekeliaujant tauresnio žmogiškumo link.
Kalbant apie rubrikas, turiu paminėti ir dar vieną – „Įdomus eksponatas“. Kaip atsirenkate eksponatą, apie kurį pasakosite? Šia rubrika siekiame viešinti muzie jaus fonduose esančius, lankytojams nematomus eksponatus. Kartą per mėnesį pasakojame istoriją, dalina mės vaizdu. Mintis gimė kalbantis su darbuotojais – aptarėme, kad ne viskas, ką turime, rodoma ekspozi cijose. Pirmasis eksponatas, kuriuo pasidalinome, buvo mamuto žan dikaulis, rastas kasinėjant ir statant Aleksoto funikulierių.
Leisdamasi laiptais iš Laisvės al. 57 pažymėto pastato, galvoju apie pašnekovės žodžius, kad biblioteka skatina tvarumą, ir tyliai pamąstau, jog maištas prieš besaikį vartojimą prasideda būtent pasiryžimu lankytis bibliotekose ir dalintis vieniems su kitais. Šiuo atveju dalybos neapsiriboja vien tik knygomis, laikraščiais ir kompiuteriais – šioje erdvėje galima rasti naujausių technologijų, įtraukių projektų, bendraminčių ir netgi augintinių. Monika Straupytė, Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Kultūros vadybos skyriaus vedėja, su dideliu entuziazmu pasakoja apie visiems atvirą biblioteką, jau ilgus metus vykdančią pasitikėjimu grįstą švietėjišką veiklą.
AGNĖ SADAUSKAITĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.
Monika, prieš leidžiantis į pokalbį apie bibliotekos veiklas, norisi išgirsti, kokie keliai tave atvedė į Vinco Kudirkos viešąją biblioteką. Dabar esu laikinai einanti pareigas Kultūros vadybos skyriaus vedėja. Bibliotekoje atsidūriau paprastai: ieškojau darbo ir atsitiktinai radau visus punktus atitinkantį darbo skelbimą. Tiko tiek mano išsilavinimas, tiek darbo patirtis, pasiūlymas atitiko ir mano lūkesčius. Studijavau Politikos mokslus ir Integruotą komunikaciją, tad į biblioteką atėjau dirbti kaip komunikacijos specialistė. Pakeitusi keletą pozicijų, bibliotekoje dirbu jau beveik šešerius metus ir manau, kad sekasi tikrai gerai. Mano mama yra bibliotekininkė, ji į motinystės atostogas išėjo būtent iš vieno Vinco Kudirkos bibliotekos padalinių. Šią istoriją sužinojau tik pradėjusi dirbti. Tik man pačiai tiesiogiai su skaitytojais niekada neteko dirbti.
Tikrai taip – mūsų skyrius užsiima komunikacija, projektų rašymu bei vykdymu, renginių organizavimu, informacijos sklaida.
Darbą bibliotekoje įsivaizduoju romantiškai. O kaip realybėje?
Romantikos gal ne tiek ir daug, bet daug emocijų. Bibliotekoje toli gražu nėra taip jau ramu. Veiklos, renginių, užsiėmimų tiek daug, kad kartais pritrūksta laiko.
Tai gal ir projektas „Emocijų biblioteka“ kilo ne dėl emocijų trūkumo, bet kaip bibliotekos vidinio gyvenimo atspindys?
„Emocijų biblioteka“ suteikia skaitytojams galimybę rinktis knygas pagal jų sukeliamas emocijas ir pirmiausia remiasi būtent skaitytojo poreikiais – žmogus gali knygose ieškoti emocijų, kurias pats tuo metu išgyvena, ir taip patirti gydančią
knygos galią. Projekto metu vyko ir biblioterapijos užsiėmimai, kurių metu apie tas emocijas buvo galima dar ir pasikalbėti.
Tai tarptautinis projektas, kurio partneriais gavome pasiūlymą tapti. Tarptautiniai projektai šiuo metu yra mūsų prioritetas. „Emocijų bibliotekos“ įkurtos keturiuose Europos miestuose: Kaune, Briuselyje, Lodzėje ir Kranyje (Slovėnija).
Biblioteka jau seniai nėra vien tik knygų skolinimosi ir skaitymo vieta. Joje galima įgyti kompiuterinio raštingumo pagrindus, rasti knygomatą, dalyvauti ekskursijose ir mokytis naudotis 3D technologijomis. Kodėl bibliotekai svarbios naujos technologijos bei inovatyvios prieigos, o ne tik spausdintas žodis? Iš tiesų biblioteka buvo, yra ir bus žinios, tiesiog dabar bibliotekos funkcijos ganėtinai išsiplėtusios. Esame atviri visiems ir suteikiame galimybę žmonės susipažinti su technologijomis. Neseniai tapome partneriais dar viename tarptautiniame projekte, kurio metu žmones mokysime naudotis ir kurti 3D spausdintuvu. Šiuos prietaisus turime bibliotekoje ir naudojame edukacijai, vaikai lanko būrelį ir mokosi spausdinti. Spausdintuvai taip pat buvo pasitelkti ir pandemijos metu – gaminome apsauginius skydus medikams ir durų rankenų priedus. Siekiame, kad kuo daugiau žmonių išmoktų jais naudotis, galėtų pasigaminti reikalingą daiktą pasitelkę išmaniąsias technologijas.
Dabar jau nieko nestebina naujos technologijos bibliotekoje, tarkim, robotika, turime ir lazerinę
pjaustyklę, plačiaformatės spaudos įrangą. Technologijos leidžia praplėsti auditoriją, kadangi netradicinės paslaugos pritraukia ir kiek kitokią žmonių grupę bei suteikia galimybę visiems prieiti prie šių žinių ir įrenginių. Biblioteka tuo ir išskirtinė visų įstaigų kontekste – esame tikrai atviri visiems, dauguma paslaugų nemokamos, erdvė prieinama ir kviečianti žmones iš visų socialinių grupių. Bibliotekoje gali susipažinti, išbandyti tai, ko galbūt kitoje aplinkoje nepavyktų.
Ar biblioteka dėl to tampa aktualesnė?
Manau, kad taip. Knygos ir tradicinė biblioteka visada buvo ir bus svarbios. Biblioteka yra knygos, bet visgi nėra
tik tai. Bibliotekos Lietuvoje visada labai iniciatyvios – ar tai būtų pagalba medikams per pandemiją, ar parama ukrainiečiams, esam inovatyvūs ir stengiamės, kad kiekvienas bibliotekoje jaustųsi laukiamas.
Švietimo veiklą vykdote pasitelkdami ne tik technologijas, bet ir rengdami įvairias amžiaus grupes įtraukiančius renginius. Esate pristatę Žaisloteką, knygų skaitymą su šunimis, Emocijų biblioteką, Etnosodo kūrybines dirbtuves, Žydų kultūros kelio projektą ir kitus. Kaip pasirenkate projektų kryptis ir veiklos sritis?
Atsižvelgiame į aktualijas, dažnai projektai būna teminiai. Štai, tarkim, Žydų paveldo Kaune žemėlapis buvo sukurtas, kai Seimas paskelbė 2020-uosius Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Dabar vykdome projektą, į kurį kviečiame Kaune gyvenantį ukrainiečių jaunimą, – tai dešimties užsiėmimų ir repeticijų ciklas, vykdomas pagal Forumo teatro metodą. Užsiėmimus veda aktorius Vytautas Gasiliūnas, o projekto pabaigoje galėsime pamatyti dalyvių sukurtą spektaklį.
Vienos idėjos būna plėtojamos užsienyje, tad naudojamės gerąja kolegų patirtimi įgyvendindami jas ir Lietuvoje. Kitos idėjos, kad ir Žaisloteka, būna pasiūlomos skaitytojų.
Biblioteka, tartum tinklas, apraizgiusi visą miestą – Kaune galima rasti 21 padalinį, o vienas neoficialus yra įsikūręs net tatuiruočių studijoje. Šią vasarą dar vieną skaityklą pristatėte netradicinėje erdvėje – Kalniečių parke įrengtame stikliniame kupole. Papasakok plačiau apie šį vasarinį bibliotekos nuotykį. Ar šią skaityklą rasime ir kitais metais? Platus bibliotekos tinklas suteikia galimybę žmonėms gauti kokybiškas kultūros paslaugas ne tik miesto centre, bet ir už jo ribų, mikrorajonuose. Stengiamės didinti kultūros prieinamumą ir kultūros decentralizaciją. Tad Kalniečių parko skaityklos idėja ir siekėme, kad žmonės gautų reikalingas paslaugas patogioje vietoje. Idėja tikrai pasiteisino, planavome, kad apsilankys apie 7,5 tūkst. lankytojų, o sulaukėme virš 9 tūkst.,
suorganizavome daugiau nei 50 renginių, sulaukėme daug darželių ir moksleivių grupių. Tikimės ir kitąmet išlaikyti šią skaityklą, gal net atidaryti dar vieną – sulaukėme bendruomenės prašymo įrengti tokią skaityklą ir kitame parke. Vadinasi, skaitytojams tai buvo naudinga, pasiekėme plačią auditoriją.
Skaitykla tatuiruočių studijoje – vienintelė tokia Lietuvoje ir gal net pasaulyje. Taip irgi priartėjame prie auditorijos – žmonės salone praleidžia daug laiko, tad, užuot žiūrėję serialą ar naršę telefone, gali pasiimti knygą ir įsijautę į kokį dramatišką romaną nukreipti dėmesį nuo skausmo.
Ir galbūt atrasti naują mėgstamiausią autorių! Kalniečių parko skaitykla tikrai sulaukė daug dėmesio. Ar nekilo noras įsteigti nuolatinę skaityklą parko zonoje? Buvo numatyta, jog tai laikinas vasaros projektas, vykdomas kaip „Kaunas 2022“ programos dalis – būtent kultūros sostinės metams ją ir atidarėme. Keletą metų buvome įrengę ir paplūdimio bibliotekas, tiesa, šiemet jų neatidarėme, bet tikimės tą projektą atnaujinti. Kalniečių parko skaitykla nebuvo pirmoji lauko biblioteka, bet, žinoma, turėjo visai kitokią infrastruktūrą.
Kaip manai, kuris bibliotekoje organizuotas renginys ar projektas sulaukė daugiausiai pasisekimo? Ir kokiam įvykiui norėtųsi suteikti daugiau sklaidos ir traukos?
Manau, pats sėkmingiausias yra Žaisloteka, įkurta Žaliakalnyje esančiame Z. Kuzmickio padalinyje, – ji, beje, nėra skirta tik vaikams. Joje daug stalo žaidimų įvairaus amžiaus žmonėms, galima skolintis ir žaisti su draugais ar šeima. Ten taip pat turime ir profesionalų sukurtą nemokamą pabėgimo kambarį, kuris, manau, tikrai nepasirodys per lengvas.
Žinomos labai siauram ratui ir mažiau dėmesio sulaukia mūsų „Makerspace“ – techninės kūrybinės dirbtuvės, kurias įrengėme Girstupio padalinyje. Ten vaikai lanko būrelį, tačiau dirbtuvėse laukiami bet kokio amžiaus žmonės. Vienu metu buvo susidariusi bendraminčių suaugusiųjų grupelė. Jei kas nors sugenda, galima rasti įrankių pataisyti, daiktams atnaujinti, vaikai iš senos nenaudojamos technikos yra pastatę šiltnamį, kuriame augina vaistažoles, taip pat pagaminę laivą, kurį vėliau plukdė tvenkinyje.
Gana sunku pritraukti žmones su regos negalia. Bibliotekoje turime įrangą, kuri gali perskaityti tekstą balsu, taip pat Brailio rašto spausdintuvą. Norėtųsi, kad žmonės ateitų ir tai išbandytų. O štai Meno ir muzikos skyriuje į namus galima skolintis filmus ir vinilus. Taip pat skatiname ir knygų mainus – kiekvienoje bibliotekoje galima rasti mainų lentyną.
Mano pats mylimiausias projektas – skaitymas su šunimis. Šie užsiėmimai skirti 5–11 metų vaikams. Nors 5 metų vaikai dažnai dar neskaito, bet pasakoja šuniui tai, ką mato paveikslėliuose – tai skatina vaikus pamilti knygą, sieti ją su teigiamomis emocijomis. Vaikai skaitymo metu gali šunį glostyti.
Taip pat yra vaikų, kurie bijo šunų ir dažniausiai šių užsiėmimų metu tą baimę jiems pavyksta įveikti.
Šuo – labai geras klausytojas, jis netaiso, nesikiša, tiesiog klausosi. Būtent todėl šiuose susitikimuose niekada nedalyvauja tėvai, būna tik vaikas, šuo ir šuns vedlys. Mūsų nuostabūs partneriai Kaniterapijos klube prisideda savanoriškai. Labai džiaugiuosi šiuo projektu, tai tikras mano pasididžiavimas.
Atrodo, kad dabar biblioteka išgyvena itin šviesius laikus – čia užsukusi nuolat randu pilną salę žmonių, į renginius susirenka daug smalsių lankytojų, o kai kurių knygų tenka laukti ir daugiau nei mėnesį. Kuo biblioteka ir jos švietėjiška veikla išlieka aktuali ir dabar, XXI amžiuje? Manau, išsiskiriam tuo, kad esam labai demokratiški, draugiški ir stengiamės būti kuo atviresni. Norisi, kad galutinai išnyktų stereotipai apie bibliotekininkes, kurios darbo metu mezga ar nurašinėja skaitytojus nuo telefonų knygos. Viliuosi, kad žmonės atras savo veiklą ir vietą bibliotekoje, ateis čia darbuotis, pasimokyti, paskaityti, dalyvauti renginiuose. Bibliotekos aktualumas nemažėja – centrinėje bibliotekoje lankytojų skaičius per dieną tikrai didelis, sulaukiame 120–150 lankytojų. Tad ir bibliotekų taip stipriai nebesiejame su tyla. Manau, bibliotekos aktualumas ilgainiui tik didės. Ir visiškai nesvarbu, ką žmogus skaito, nes pradėjęs nuo visiškai lengvų skaitinių skaitymo kelionę tęs toliau. Labai svarbus ir bibliotekininko darbas, kompetencijos, gebėjimas rekomenduoti knygą ir, svarbiausia, niekada nekritikuoti žmogaus pasirinkimo.
„Pirmadieniais man laisva diena, kūrybinė, tai susitikim mano studijoje“, – kviečia
Gražvyda Andrijauskaitė. Nedidelėje, bet šviesioje erdvėje buvusiose kareivinėse anksčiau šeimininkavo menininkės tėtis, keramikas Romualdas Andrijauskas (1953–2015), Žemuosiuose Šančiuose įsikūręs kartu su kitais Lietuvos dailininkų sąjungos nariais.
Kalniečių mikrorajone užaugusi moteris po kelerių Vilniuje praleistų metų grįžo į Kauną ir jau penkiolika metų gyvena visai čia pat, A. Juozapavičiaus prospekte. Taigi ir savo 2016 m. sukurtą gatvės meno piešinį „Jis ir Ji“, praeivius ir vairuotojus džiuginantį burkuojančiais balandžiais, mato beveik kasdien. Jai patinka šis daugiasluoksnis mikrorajonas, patinka bičiulės Austėjos mamos Vidos Bliumkienės kurstomas „Parakas“ buvusiame Kauno tvirtovės sandėlyje, patinka siauromis gatvelėmis naršyti pėsčiomis ar minant dviratį. Netoli Nemuno rasite ir dar vieną kūrėjos darbą „Šančių laikai“ – ant daugiabučio sienos pristatoma vietos istorija. Paraišką „Kauno akcentams“ Gražvyda ir Austėja rašė sėdėdamos šioje studijoje.
Pasikalbėti šįkart atėjau apie kitame Kauno gale leidžiamas Gražvydos dienas – ji Šv. Roko mokykloje dirba dailės mokytoja. Spalio pradžioje ji ir dar keturi pedagogai tapo Kauno miesto Metų mokytojo apdovanojimų laureatais. Plojimai!
Galbūt Šv. Roko pavadinimas jums negirdėtas, nes tik nuo šių mokslo metų taip pervadinta Kauno specialioji mokykla. Dar 1924 m. netoli esančiame VIII forte įkurta Vaikelio Jėzaus draugijos prieglauda. Ne kartą pavadinimą keitusi mokykla dabartinėje teritorijoje veikia nuo 1966ųjų, o Gražvyda čia dirba nuo 2014-ųjų. „Po truputį bandžiau ir kitur dirbti, bet ši darbovietė pirmoji ir pastovi“, – pasakoja moteris, kaip tik dabar baigianti
kurti naują mokyklos logotipą. Anot jos, naujasis vardas ilgai lauktas, bendruomenėje aptartas. „Šv. Roko – dėl to, kad jis sergančiųjų globėjas. Žodis „specialioji“ pavadinimuose nebevartojamas, taip vaikai nebeišskiriami.“
Mano pašnekovė Vilniaus dailės akademijoje įgijo menų magistro laipsnį, o tada – dailės ir technologijų pedagogo kvalifikaciją. Pastarieji mokslai ir grįžimas į savo alma mater jai patiko, buvo įdomių teorinių dalykų ir praktikos. „Baigiau grafiką, bet Vilniuje su menais neįsitvirtinau. Mano seneliai, mama – mokytojai, jie siūlydavo pagalvoti apie šią specialybę. Taip ir sugalvojau. Na, ir draugė jau dirbo toje mokykloje, sakė, kad labai reikia dailės mokytojos“, – prisimena Gražvyda. Beje, tos grupės draugės, su kuriomis bendrauja, visos dirba pedagoginį darbą.
Mokytoja sako iki darbo Šv. Roko mokykloje neturėjusi praktikos su negalią turinčiais vaikais ir jaunuoliais, tarp kurių – ir autizmo spektro sutrikimą, ir judesio sutrikimų turintys. Čia didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams yra ne tik 1–12 klasės, komplektuojamos pagal amžių, bet ir socialinių įgūdžių klasės, kuriose mokiniai ugdomi iki 21 metų. „Yra ir dienos centras jaunuoliams, kurie jau baigę mokyklą nori prasmingai praleisti dieną. Dar turime darželį, o iš toliau atvykstantiems yra bendrabutis“, – pristato Gražvyda, pasak jos, tėvams krūvį mokykla tikrai palengvina. Siūloma net mokinių pavežėjimo paslauga. Po pamokų – dailės, muzikos, dramos, keramikos būreliai, baseinas, stalo žaidimai. Vienu metu vyko
net kaniterapijos užsiėmimai su keturkojais. O jei problemų kyla ugdymo procese, tėvai į jų sprendimą visuomet įtraukiami: „Akcentuojame komandinį darbą – medicina, pamokos, namai.“
„Man patinka, kad šioje mokykloje mokinių skaičius klasėse ne toks didelis, kaip bendrojo lavinimo, – pavyzdžiui, 10 vaikų, o jei kuriam reikia daugiau pagalbos, gauname klasės padėjėją.“ Ar nesudėtinga, kai mokinių techninės galimybės ir pomėgiai tokie įvairūs? „Visokių situacijų būna, bet man čia geriau, vaikai įdomūs, originalūs – žinoma, būna visko, bet turiu galimybę kiekvieną asmeniškai pažinti, perprasti poreikius, tam neturėčiau laiko kitur. Be to, čia mokiniai nesiekia išsiskirti.“
Grafikė moko 5–12 klasių ir socializacijos klasių mokinius, o vakarais veda dailės būrelį. Neseniai viena jos dvyliktokė pasirinko laikyti dailės egzaminą, kūrė akmens mozaiką, viskas pavyko puikiai. „Dar mėgstame visi kartu kur nors nuvykti, o jei negalime, tai svečių pasikviečiame – dabar laukiame edukatorių iš M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, mes jau susidraugavę, jos pažįsta vaikus. Net karantino metu per „Zoomą“ bendraudavome.“
Įdomu, kokias temas dailės mokytoja siūlo vaikams. „Žinoma, visada ruošiamės įvairioms šventėms, Kalėdoms puošiame mokyklą, atvirukus vieni kitiems piešiame – bendrystė džiugina, kitiems gal būtų sunku paprastai susirasti draugų. Be to, temų duoda gamta aplink – turime nuostabų parką. Dabar, kol orai leidžia, kaip tik kuriame žemės meno mandalą. Kviečiu prisijungti ir kitų dalykų mokytojus, taip pat vaikus iš kitų
mokyklų – integracija svarbu.“ Be to, Šv. Roko mokyklos auklėtiniai mėgsta dalyvauti įvairiuose konkursuose – vilioja dovanos, diplomai. Jei kuris vienas nenori dalyvauti, paprastai įsitraukia į pagalbą kitiems.
„Man pačiai nesisekė gamtos mokslai, o dabar mėgstu žiūrėti laidą „Mokslo sriuba“. Joje buvo paskelbtas kvantinės fizikos konkursas – reikėjo piešti reiškinius, mokslininkus... Žinojau, kad mokiniai per fiziką irgi tą laidą žiūri, – pasiūliau dalyvauti, jie sutiko. Nupiešėm, išsiuntėm, ir vienas mokinukas laimėjo robotą! Po to jis atėjo ir į mano būrelį po pamokų“, – šypsosi Gražvyda. Jai nėra labai svarbu, ar kuris mokinys taps dailininku, – tikslas yra sudominti, kad vaikams patiktų, kad visi gerai praleistų laiką užsiimdami menine veikla. Nėra ko slėpti, mokiniai prie mokytojos prisiriša. Jau baigę mokyklą vis praneša, kaip sekasi, pasidžiaugia. „Atsiunčia ir savo kūrinių per „Messengerį“ parodyti – yra įstojusių į Kauno taikomosios dailės mokyklą.“
Ar būna juodų dienų, kai, atrodo, viską mesi, trenksi durimis ir išeisi? „Visko pasitaiko. Manau, gelbėja tie pirmadieniai – mano kūrybinės dienos. Negalėčiau būti tik dailininkė arba tik mokytoja, šios dvi veiklos viena kitą papildo. Kaipgi mokyti dailės ir pačiam nepraktikuoti, nebūti išbandžius to, ką dėstai? Man patinka būti tarp žmonių, ta energija mokykloje, nes studijoje juk dirbi vienas.“ Pirmadieniai trumpi, tad studijoje menininkė net netikrina darbo pašto.
Pastaruoju metu kuria raižinius ant metalo – pademonstruoja man pagrindinį savo įrankį – presą: „Sėdžiu ir medituoju sau – pasikraunu visai savaitei.“
Nesuklydau spėdama, kad Gražvyda yra baigusi Kauno dailės gimnaziją. Palaiko ryšius su jos bendruomene, nes dabar gimnazijoje mokosi jos dukra, mokytojai – tie patys. Su buvusiais pedagogais jai tenka susidurti ir pleneruose. Man atrodo, gera patirtis mokykloje turi įtakos tam, kokią nuotaiką savo darbovietėje pašnekovė kuria šiandien. Ji neprieštarauja, prisideda ir tai, kad mokytojų buvo jos šeimoje.
„Mano mama visą gyvenimą dirbo J. Gruodžio konservatorijoje fortepijono mokytoja, vesdavosi mane į darbą, matydavau, kaip viskas vyksta, ir man tas darbas visada atrodė įprastas.“ Be kitų savo veiklų, pedagoginę išbandė ir tėtis, dirbęs meno mokykloje Vilkijoje. Žodžiu, jei mokytoja nuspręs tapti ir Gražvydos dukra, nieko tai nenustebins: „Tik nežinau, ką pasirinks, nes ir groja, ir piešia.“
Dar šiek tiek apie mano apsilankymo priežastį – Metų mokytojos apdovanojimą, įteiktą stebint 10 tūkstančių žmonių miniai „Žalgirio“ arenoje. Laureatė viliasi, kad titulas suteiks žinomumo ir pačiai mokyklai. „Netoli yra ir globos namai, žmonės šias dvi įstaigas painioja – gal dabar nebepainios? O man pačiai, neslėpsiu, smagu. Klausei, ar būna sunkių dienų, – tai va, toks įvertinimas primena, kad viskas iš tiesų yra gerai.“
Jei reikėtų išrinkti vienintelį žmogų, vieną kaunietį, kurį pavadinčiau Kauno – Europos kultūros sostinės, septynerius metus trunkančio (jau beveik „trukusio“) projekto-maratono, simboliu, tai būtų Sandra Karnilavičiūtė. Ši jauna moteris yra tiesiog idealus ryškaus vidinio pokyčio simbolis. Niekas vizualiai lyg ir nepasikeitė, ji ta pati, tokiais pat garbanotais plaukais, vaiskiomis klausiančiomis ir klausančiomis akimis, bet gerokai labiau Sandra. Pamenu ją nuo tada, kai dalyvavo jaunimo programoje „Kauno iššūkis“, moksleiviams miestą siūlančioje kaip baltą lapą ir dar įduodančioje įvairių meninių bei mokslinių įrankių tą lapą kuo nors paversti. Nuo madų šou iki savilaidos, stalo žaidimų, fotografijos ciklų. Kiek teko patirti, visos idėjos įgyvendintos gerokai aukštesniu lygiu nei tai, ką paprastai vadiname „mokykliniais projektais“.
Nė nepajutau, kaip su Sandra ėmėme susirašinėti darbo reikalais, ir visai mėgstu nusiųsti jai bendramintišką širdutę instagrame, kur dalinasi ne tik darbiniais ar moksliniais pasiekimais, bet ir tuo, ko šie pareikalauja. Dabar ji gyvena, dirba ir mokosi Vilniuje, man dėl to šiek tiek liūdna, bet tik šiek tiek, nes pati po vidurinės irgi moviau į sostinę – tada maniau, kad visam laikui. Bet savaitgaliais Sandra vėl čia, nes ji – „Kauno iššūkio“ mentorė.
Sandra, pradėkim nuo tavo mokyklinių patirčių. Gerai. Baigiau aš VDU Rasos gimnaziją, o prieš tai lankiau „Žiburio“ vidurinę Aukštuosiuose Šančiuose, ji vėliau tapo pagrindine, o paskui buvo visai uždaryta. Man pasisekė, kad galėjau pajusti dar šiek tiek tos mokyklos dvasios.
Labiausiai tuo, kad jos nebėra ir kad mes buvom viena paskutinių kartų, kuri spėjo ta mokykla pasidžiaugti. Pati ji nebuvo kuo nors ypatinga, neturėjo ryškios istorijos, tradicijų. Man labiausiai įstrigo auklėtoja, lietuvių kalbos mokytoja, kurios daug kas prisibijojo dėl griežto būdo. Bet mūsų klasę ji visada labai mylėjo ir saugojo. Pamenu, dar penktoje klasėje reikėdavo dešimtokų rašinėlius tikrint, o būdami šeštokai geriau kirčiavom už dvyliktokus. Dar ji gerai skaitė veidus. Kai jau mokiausi gimnazijoje, atsinešdavau klasės nuotrauką (buvome kaimynės), kurią pamačiusi ji viską galėdavo pasakyt apie tuos žmones ir jų gyvenimą.
O koks VDU Rasos gimnazijos ryšys su Vytauto Didžiojo universitetu?
Atrodo, mano laikais tai jau tebuvo formalumas. Iš pradžių universitetas gimnazistus kviesdavo į atviras paskaitas, dabar pavadinimas suteikia nebent prestižo. Ai, klasės buvo universitetinės ir neuniversitetinės, aš mokiausi universitetinėje. Man ten patiko, tokie amerikietiški augimo kalneliai. Buvau ir klasės seniūnė, ir prezidentė, ir renginius organizavome, ir pakovoti teko su ne tiek griežta, kiek nusistovėjusia tvarka. Paauglystė praėjo gerai, o su klasės draugais ir dabar palaikome ryšį.
Buvai tarp pirmųjų „Kaunas 2022“ programos moksleiviams „Kauno iššūkis“ dalyvių… Taip, dar vienuoliktoje klasėje. Kai pradėjau lankyti tą programą, norėdavau pasikviesti bendramokslių, o pavaduotoja sakydavo: nevesk vaikų iš mokyklos (juokiasi).
Kodėl tau reikėjo tokios programos? Šeštadieniais visai smagu ir nieko neveikti. Į šį klausimą gali atsakyti mano bendramokslių memas – vieni apie kitus juos kurdavom. Tai prie mano nuotraukos buvo citata: „Dalyvausiu.“ Šį žodį nuolat kartodavau arba, pavyzdžiui, jei niekas per pamoką nekeldavo rankos, aš pakeldavau. Jei reikia ką nors suorganizuoti, padaryti – aš mielai. Dabar gal ne 100 procentų tokia esu, bet turiu tokį bruožą. Taigi ir „Kauno iššūkio“ man ne kažkaip ypatingai reikėjo, tiesiog draugė iš kitos mokyklos papasakojo apie mokytojos užrodytą programą, kurioje galima užsiregistruoti. Nieko nelaukdama taip ir padariau, dar tiksliai nežinodama, kas tai. Pagal dabartinius standartus gal net
nebūčiau į programą patekusi. Tai buvo bandomoji „Kauno iššūkio“ versija, dar iki Kaunui iškovojant Europos kultūros sostinės titulą.
Man atrodo, kad mokytojai, lektoriai tokius dalyvius kaip tu labai mėgsta – mažiau pastangų reikia įdėti motyvuojant, sudominant. Man mokytis visada labai patiko ir su mokytojais paprastai gerai sutardavau. Jei ko nesuprasdavau, nebijodavau klausti. Turiu penkeriais metais jaunesnę sesę, ji dabar vienuoliktokė. Pamenu, vasarą nuo 8 valandos ryto žaisdavau mokyklą, mokydavau ją skaityti ir skaičiuoti. Bet gimnazijoje nusprendžiau, kad man tai nebepatinka, kad, va, visi čia pažymiais didžiuojasi, savo gerumą suvokia tik per gerą pažymį. Buvo fazė, kai norėjau įrodyti, kad nesimokydama iš fizikos galiu gaut 7, o kažkas žiauriai mokysis ir gaus 8. Tiesiog mėgau tikrinti ribas.
O dėl mokytojų požiūrio… Pamenu, artėjo atestatų įteikimas. Lietuvių kalbos mokytoja, kuri mane mėgo, paklausė, ką veiksiu toliau. Sakiau, kad dar tiksliai nežinau, bet jau gavau darbą. Tada kaip tik buvau sulaukusi kvietimo prisijungti prie „Kaunas 2022“. Ji labai skeptiškai priėmė mano pasakymą ir pasakė, maždaug, tu labai naivi, juk visada atsiras geresnė, gražesnė ir protingesnė ir tave pakeis, visa tai, ką tu dabar turi, – tik iliuzija. Nusiminiau, aišku, nesupratau jos pozicijos. Maniau, kad ji nemato to, ką matau aš, kad manęs neįvertina. Pasiėmiau atestatą ir išėjau. Susimąsčiau, kiek čia tos iliuzijos, bet nusprendžiau, kad jei ji kol kas mane įkvepia, tai dar pabūsiu. Šita iliuzija tapo 4 metų kelione Europos kultūros sostinės komandoje.
Žinai, pirma asociacija pagalvojus apie dabartinius abiturientus man yra sąmyšis ir nusivylimas dėl egzaminų. Čia kaip su Palangos verslininkais ir prasta vasara. Dabar galvoju, kad mano karta dėl pažymių taip smarkiai nesijaudindavo. Kaip manai, iš kur tas sąmyšis ir baimė, – ar jie egzistuoja, ar tai tėra antraštės?
Iš tikrųjų yra to. Turėjau draugų klasėje, kurie vadovėliams skirdavo daugiau laiko nei pavalgymui ir tiesiog kažko paveikimui. Jiems labai skaudėdavo, kai negaudavo geriausio įvertinimo. Jeigu tai ne maksimumas, vadinasi, nepakankamai gerai. Aišku, tai įkvepia stengtis, rodo, kad tie žmonės yra užsispyrę ir nori padaryti viską labai gerai. Bet į to priežastis nesigilinau.
Ir dabar dar nežinau, ar tai tiesiog noras pasiekti tikslą, įstoti kažkokį labai gerą universitetą, ar tiesiog baimė, kad tėvai supyks. Manau, labai daug dėmesio skiriame tam, kaip aplinka mus mato ir ką pagalvos kiti, dėl to ir pažymys ar įvertinimas tokie svarbūs. Bet pirmą ir labai gerą darbą gavau ten, kur mano pažymiai niekam nebuvo įdomūs.
Taip, baigiau bakalaurą. Tiesa, dirbau puse etato, nors dar turėjau visokių projektų, o ir padavėja padirbėdavau. Kauno technologijos universitete studijavau komunikaciją ir informacijos valdymo technologijas – tai pirmoji studijų programa, kuri trunka trejus metus. Tada metus pailsėjau, o dabar magistrantūroje
studijuoju ryšius su visuomene. Ir dar papildomai vis ką nors pasižiūriu, pasidomiu.
Kuo tiksliai dirbai „Kaunas 2022“?
Pirmoji pozicija nepasikeitė – „Kauno iššūkio“ koordinatorė arba vadybininkė. Dabar dar ir mentorė. Jau į bakalauro pabaigą užsimaniau kažko labiau pagal specialybę, tad prisijungiau prie komunikacijos komandos kaip projektų vadybininkė – naujienlaiškius rašiau, svetaines tvarkiau, prie renginių prisidėjau. Studijos, beje, buvo gana praktiškos ir man pravertė.
Kodėl prieš magistrą panorai pertraukos?
Tai buvo spontaniškas sprendimas – norėjau pažiūrėti, kokios mintys ateis, jei, kaip normalus žmogus, tiesiog dirbsiu. Atėjo mintis, kad žiauriai noriu studijuoti. Norėjau akademinės bendruomenės, susipažinti su kitais žmonėmis. Man atrodo, vis dar turiu to neužgesinto jaunatviško maksimalizmo – tikiuosi, kad bent šiek tiek galiu prisidėti prie pasaulio keitimo. Žinau, kad jo nepakeisiu, bet mokslas man yra vienas iš kelių to link.
Pakalbam dar apie „Kauno iššūkį“, programą, kurios finaliniu akcentu šiemet tapo festivalis, kokio mieste dar nebuvo, – „Audra“. Ką programa tau davė? Pažinčių, žinoma. Visada įdomu, kaip programos alumnams sekasi, nes iš tikrųjų tie žmonės, kurie dalyvavo iššūkyje, visi ką nors gero veikia ir toliau. O kur dar visi gauti kontaktai… Juk
bendradarbiavome su teatrais, muziejais. Tai buvo unikalios galimybės dar visiškiems vaikams. Pavyzdžiui, mus, random vienuoliktokus, dvyliktokus, įsileido į „Pienocentro“ rūmus, nes ten sugalvojome renginį. Tai suteikė pasitikėjimo savimi ir dar, sakyčiau, streso valdymo, tolerancijos nesėkmei. Dabar, studijose ar projektuose, pastebiu, kad žmonės, pirmą kartą ką nors organizuojantys, yra kupini nerimo. Bijo, kad nepasiseks. O aš jau kitaip – nebijau bandyti, nes kas čia tokio, jei nepasiseks. Išmoksiu pamoką ateičiai. Nebijau pasirodyti kvaila – jei man reikia konkrečios informacijos, aš ją gausiu.
Pirma į galvą šovusi mintis – gal mokytojai patys tai ne visada išmano? Be to, dažnas orientuojasi į labai specifinį dalyką, o ne į visumą, ne į minkštąją galią. Galbūt kai kuriems baisu prarasti autoritetą. Ne visi pagalvoja, kad mokytojas irgi yra žmogus, – ši profesija labai nuasmeninta. Mokykloje apskritai neturim laiko arba bijom pasigilinti, kas mums yra. O kai ateini konkrečią programą, kur susirenka žmonės su tikslu tą ir daryti, gauti įgūdžių, – viskas kitaip. Visgi tikiu, kad ateities mokykla turės būti orientuota į minkštuosius įgūdžius. Atsakomybę, lyderystę, kūrybiškumą ir panašius.
KAUNAS
PILNAS
KULTŪROS
2022
LAPKRITIS
Dabar esi mentorė – ar į „Kauno iššūkio“ dalyvius žiūri kaip į jaunąją kartą? Sunku pasakyti, nes kiekviena programos karta vis kitokia. Vieni – keistų idėjų kupini pramuštgalviai, kiti dvejus metus prasėdėję „Zoome“, treti plepūs ir keliantys klausimus. Taip, metų skirtumas jau yra, bet nežinau, ar galiu dabar objektyviai palyginti save ir juos. Ši programa traukia vieną tipą žmonių! Bet galiu pasidalinti vienu įdomiu dalyku. Iššūkio dalyviai patys kuria taisykles, kaip jie čia leis laiką. Ir šiemet pirmą kartą įvesta taisyklė – „Kauno iššūkis“ yra zona be telefonų. Nežinau, kaip seksis tai įgyvendinti, bet mintis gera.
Kaip manai, ko pati mokai jaunesnius? Sąmoningai ar ne – apie pasitikėjimo savimi svarbą. Dar – kaip elgiamės mes būdamos mentorėmis. Su kita alumne Vaiva Marija Bružaite, „Audros“ organizatore, esame toks tandemas, kuris naktimis dalinasi idėjomis. Mūsų pavyzdys rodo, kaip ir kodėl svarbu dirbti komandoje. Be to, suteikiame atsakomybę ir paskutinį žodį programos dalyviams. Jie turi suprasti, kad užduotį rengia ne man, tai nėra dar vieni namų darbai. Žinoma, tenka paspausti, ypač kai iš pradžių nepavyksta taip gerai arba kai bijo pradėti, – vis tiek raginame bent pasibandyti, kad pamatytų, kas veikia, kas neveikia, kas patinka ar nepatinka. Visa tai jie daro saugioje erdvėje, o palaikančioje bendruomenėje ir pirmo blyno prisvilimas nėra toks baisus. Tada jau sužino, ką daryti, kad tai nepasikartotų! Taip bandomės pirmą iššūkio pusmetį, o tada jie jau patys generuoja idėjas, o mes neatstojam su klausimais, kokia pagrindinė mintis, koks tikslas, ar tai aktualu...
Man atrodo, mentorius – labiau navigatorius, mediatorius tarp mokinio ir siekiamo rezultato. Jis – lyderis ir kartu terapeutas. Mokytojas dėsto savo dalyką, mokinys sprendžia užduotis, ir belieka tai įvertinti. Aišku, viskas priklauso nuo žmogaus, mokytojas irgi gali būti mentoriumi, jei nestokoja idėjų ir įrankių, kuriais nori dalintis su mokiniu.
Kuris „Kauno iššūkio“ projektas, galutinis jo rezultatas tave labiausiai pritrenkė? „Komoda“ – platforma jauniems mados kūrėjams, per madą kalbanti apie kultūrą. Man atrodo, komanda iš pat pradžių neturėjo aiškios idėjos, ar tai bus paroda, ar renginys. Pernai festivalio „Per_kūnija“ metu šou vyko prie M. Žilinsko dailės galerijos, o per „Audrą“, stebėdama renginį Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, pagavau save fotkinančią ir besidalinančią viskuo, kas vyksta. Tokio dydžio renginys, tiek žmonių pritraukė ir buvo žiauriai kokybiškas! Nepagalvočiau, kad jį organizavo ką tik abitūros egzaminus išlaikę žmonės.
Turbūt dešimtokė aš geriau palinkėtų dabartinei man, ji mane kartais labiau įkvepia: „Nepamesk savęs ir toliau drąsiai eik į priekį – apsimoka.“
O jei visgi dabarties aš dešimtokei sau: „Darydama išmoksi. Viską, ko nori, išmoksi. Tik užduočių sąraše visada turėk ir save.“
KAUNAS
PILNAS
KULTŪROS
2022
LAPKRITIS
„Paskatino meilė literatūrai, knygai, žmonėms – specialybė atrodė labai įdomi“, – priežastis, pastūmėjusias baigus Kauno dailės gimnaziją studijuoti bibliotekininkystę ir bibliografiją, pamini Daiva Nevardauskienė. Ir nors po mokslų Vilniaus universitete moteris kurį laiką dirbo Savanorių prospekte esančiame Kalniečių padalinyje, netruko grįžti į savąją Panemunę, kurioje visada ir gyveno. Iš pradžių – į parapijos pastatą Vaidoto g. 26, kuriame dabar vyksta kiti įdomūs dalykai (apie juos pasakojome š. m. kovo numeryje), tuomet į namą medžių apsuptyje, o dabar jau penkeri metai biblioteka veikia mikrorajono centre.
Su žurnalu kas mėnesį tenka aplankyti daugelį Kauno miesto Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos padalinių, ir kiekvienas jų kuo nors ypatingas. Panemunė įsiminė griežtojo karantino metu, kai bibliotekos liko bene vienintelėmis veikiančiomis kultūros vietomis. Čia knygas gyventojams išduodavo pro langą. „Gal vieninteliai Lietuvoje taip dirbome“, – šypsosi padalinio vadovė. Pasirodo, pastato, kuriame veikia ir daugiau įstaigų, durys turėjo būti užrakintos, o dirbti norėjosi. Sprendimas rastas, skaitytojai patenkinti.
Daivos pavardę žinau jau seniai – ji yra knygų apie Panemunę autorė, tapytoja, net ekskursijų vadovė, taigi nuolat patenka į mūsų rekomenduojamų renginių sąrašus. Ir pritaria minčiai, kad darbas bibliotekoje nenuobodus, nes tai galimybė dirbant su įvairiomis bendruomenėmis atskleisti savo gabumus organizuojant parodas, susitikimus, dirbtuves, kitus renginius.
„Nuo 1988 m. veždavome knygas į Panemunės senelių namus, tuomet tai vadinosi išdavimo punktu, ten organizuodavome ir renginius, pavyzdžiui, valstybinių švenčių minėjimus, rankdarbiais užsiėmėme, o tada pradėjome aktyvesnę veiklą ir bibliotekoje.“ Daiva išduoda, kad Vaidoto gatvėje veikė net lėlių teatriukas. 2003 m. pradėjo kurtis Panemunės bendruomenės centras, kuriam nuo tada vadovauja Gediminas Žukauskas. Bendruomenės nariai glausdavosi klebonijoje, rinkdavosi ir bibliotekoje: „Susibendravome talkose: rinkdavome šiukšles palei Nemuną, tvarkydavome Panemunės šilą. Žmonės čia linkę
į bendrystę. Būdavo, net bulvinių blynų ar cepelinų atnešdavo, jei dirbdavau šeštadienį.“
Kai 2012 m. biblioteka ir kitos organizacijos persikraustė į sutvarkytas patalpas Vaidilos g. 27 (tai buvusios pionierių stovyklos „Trimitas“ pastatas, vietoje jo planuojami kiti), bendruomenė jau turėjo savo erdvę, visi vieningai veikė. Įrengta vasaros estrada, vykdavo romansų vakarai, grybų šventės, gamtos edukacijos Panemunės šile, mėgėjų ir profesionalų meno parodos, liepos 6-ąją visi susirinkdavo prie paminklo Jonui Basanavičiui, o Vasario 16-osios koncertai prie jo organizuojami ir šiandien: „Stengiamės ir saugoti tradicijas, ir kurti savas.“
Prieš penkerius metus biblioteka, seniūnija ir kitos įstaigos perkraustytos į buvusią mokyklą, daugiafunkcį centrą Vaidoto g. 115, kur dabar ir esame. Pro langą matosi ir pačios pirmosios, veikusios pastate Smėlio g., kur dabar yra restoranas „Sena skrynia“, vieta. Čia geras metas pasveikinti ilgiausiai skaitantį bibliotekos lankytoją. Romas Jurgelionis biblioteką lanko nuo 1945 m., taigi keliaudamas per vis naujas lokacijas apsuko beveik pilną ratą.
O ką skaito panemuniškiai? „Manau, pasirinkimai sutampa su bendromis tendencijomis. Vaikai – programinę literatūrą, tarp populiaresnių – „Anos Frank dienoraštis“, nors ją renkasi ir suaugusieji, „Sibiro haiku“, „Tarp pilkų debesų“. Suaugusieji – detektyvus, gyvenimiškas istorijas, skaitomos ir žymių žmonių biografijos, pavyzdžiui, Nijolės Narmontaitės kūriniai, knyga apie Nelly Paltinienę, Juozo Baltušio dienoraštis“, – vardija
pašnekovė. O ką skaito ji pati? „Kartais bestselerius, tarkim, „Ten, kur gieda vėžiai“, mėgstu kelionių knygas, kadangi pati mėgstu keliauti, taip pat – psichologijos veikalus, knygas apie dailininkus. Esu bibliotekos lankytoja“, –juokiasi ir sako neperkanti knygų, nes, net jei norimos nėra čia, žino, kur gauti, – bibliotekų tinklas Kaune ir Lietuvoje yra puikus.
Klausiu Daivos, ar dar tenka su dviem kolegėmis sukti galvas, kuo užpildyti padalinio kalendorių ir erdves, ar visgi žmonės pakankamai daug visko siūlo patys. „Viskas savaime, visgi įdirbis ilgametis – žinoma, pačios daug ką sugalvojame, bet ir dailininkai mus susiranda, ir Visuomenės sveikatos biuras paskaitas siūlo, ir rašytojų ateina. Pati vedu vaikams grafikos dirbtuvėles, psichikos negalią turinčiųjų klubui „Bičiulės“ – dailės užsiėmimus. Draugaujame su sergančiais cukriniu diabetu, taip pat su senjorais. Įvairiausiais žmonėmis. Viena veikla pritraukia kitą“, – šypsosi moteris, derinanti oficialias pareigas ir talentus. Prisimena, kad, kai rengė knygą „Aukštosios Panemunės istorija“, laisvo laiko ir visai nelikdavo. Antrasis papildytas knygos leidimas pasirodė pernai – tam išnaudotas pandeminis laikotarpis. Išleistos ir dvi mažesnės knygelės apie Panemunę mėgstantiems vaikščioti pėsčiomis ar žygius dviračiais. Vis daugėja besistengiančių geriau pažinti savo šalį ir miestą, tad Daivos knygos – ne tik vietiniams įdomus ir reikalingas daiktas, galėtų ir kitos bendruomenės tokias leisti. Čia turiu pasidžiaugti, kad lentynoje turiu Genovaitės Mikėnaitės parengtą leidinį „Petrašiūnai – prisiminimai ir apmąstymai“, o Žemųjų Šančių
ŠIS MIESTO BIBLIOTEKOS PADALINYS BUVO PIRMASIS, PASIŪLĘS UKRAINIETIŠKŲ SKAITINIŲ.
bendruomenė nuolat pildo virtualius atminties, praeities ir gamtos žemėlapius.
„Kaip tapau rašytoja? Viskas per bendruomenę. Pradėjusi dirbti bibliotekoje norėjau kuo daugiau veiklų, kad daugiau žmonių mus atrastų. Priklausiau bendruomenės valdybai, vietos bendruomenių tarybai – dalyvavau visur, kur įmanoma. Pirmininkas ir pasiūlė: „Daivute, rink medžiagą apie Panemunę, leidžiam metraščius.“ Gerai, sakau, jei tiks, pasibandysiu ir šioje srityje.“ Tuo metu moteris dirbo ir keliautojo Mato Šalčiaus
garbei pavadintos mokyklos (šiandien – KTU inžinerijos licėjus) muziejuje, ten rado įdomios medžiagos. Surinktą informaciją grupavo laikotarpiais – iki Pirmosios Respublikos, tuomet iki Antrojo pasaulinio karo... Panemunė nevienalytė: čia ir kurortinė teritorija, ir kareivinės, karo mokykla, gyveno ir yra palaidoti karininkai. Atsirado vietos ir Aukštosios Panemunės parapijos, kuri priklauso jau ne Kauno, o Vilkaviškio vyskupijai, istorijai.
„Mane ir turbūt daugelį, kas skaito šias knygas, nustebino,
kad pirmasis oro uostas buvo įkurtas Panemunėje, kai čia carinės Rusijos laikais buvo Kauno tvirtovės dalis“, – paklausta, ką netikėto teko atrasti, dėsto autorė. Caro kariuomenei statyti pastatai ir šiandien geros būklės, kariniame miestelyje veikia Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Juozo Vitkaus inžinerijos batalionas. Jo teritorija uždara, paprastai nepakliūsi, bet istorinės medžiagos knygoje rasite. Kaip ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų sąjungos, arba Birutiečių, prisiminimų ir istorijų apie Panemunės žydus, žymius gyventojus, senų fotografijų ir pačios Daivos piešinių.
„Buvo, kad ir studentai pasinaudojo knyga savo kursiniams ar diplominiams darbams“, – pasakoja moteris, kuri, jau tiek daug žinanti apie savo gyvenamąją vietą, tapo ir ekskursijų vadove, plenerų organizatore. O šią vasarą kuravo pirmąjį plenerą Nemune, tiksliau, plauste „Nemo“, – tai buvo iniciatyvos „Švęskime upę“ renginys. Jo metu sukurtų darbų parodą kaip tik ir apžiūrėjau laukdama Daivos bibliotekoje. Čia, renginiams skirtoje erdvėje, prieš kurį laiką ėmė rinktis Kauno miesto ukrainiečių bendruomenė. Prisimenate, birželį pasakojau apie jos narę tapytoją Olhą Sajenko, kurios debiutinė paroda čia surengta? Daiva linkteli, kad skaitė ir nudžiugo Olhai paminėjus Panemunę. Būtent šis miesto bibliotekos padalinys buvo pirmasis, pasiūlęs
ukrainietiškų skaitinių, prasidėjus karui čia pirmiausia atkeliavo ir jų siunta iš Charkivo. Rodydama įvairius apdovanojimus už bendruomenę stiprinančią veiklą, tarp kurių – Gerumo kristalas ir Kauno simbolis tauras, Daiva man pasakoja apie smagius senjorų šokius aikštelėje šile, vietoje, kur kadaise stovėjo kurhauzas: „Nuo vaikystės juos prisimenu.“ Dar viena Panemunės ypatybė – kasmetiniai Šv. Roko atlaidai. Jų išvakarėse – romansų vakaras, o per atlaidus vyksta procesija aplink Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčią. Tai Kaune kitur nebesutinkama tradicija. Smalsaujantiems kurortinės nuotaikos gerbėjams patiks medinės vilos, kurių bent vienoje galima apsistoti, – tai šeimos atkurta „Vila Grabytė“. Keleto kitų atgimimo panemuniečiai dar laukia.
Su Daiva dar aptarėme keliautojo Mato Šalčiaus asmenybę ir jos įamžinimą, Pasaulio tautų teisuolius, kurie gyveno Panemunėje, ryšius ir mainus su kitais bibliotekos padaliniais, kūrybinę laisvę ir net japonišką stalo žaidimą go, kurio klubas Vaidoto g. 26 veikė 2002–2008 m. Panemuniečiai dalyvavo tarptautiniuose turnyruose, o juos lankė go žaidėjai iš Osakos. „Japonams labai įdomi atrodė krosnimis kūrenama, tarp apsilupusių sienų ir durų su kabliuku veikianti mikrorajono biblioteka“, – prisimena viena aktyviausių vietos bendruomenės narių. Ir nustemba, kad kalbamės „dar tik valandą“! Kai perskaitysiu knygą, reikės pokalbį pratęsti.
Taigi Jolitos vadovaujamas kolektyvas šiuo metu atkakliai ruošiasi pirmojo Lietuvoje mobilaus muziejaus startui. LŠIM darbuotojai, analizuodami lankytojų statistiką, pamatė, kad svečių iš regionų beveik nėra, ir ėmė ieškoti būdų tai pakeisti. Sprendimas išties šiuolaikiškas – greitu metu Lietuvos keliais riedės mobilus muziejus-autobusas, teiksiantis aukštos kokybės kultūrinį išsilavinimą jauniems žmonėms atokiose Lietuvos vietovėse ir skatinsiantis kultūrinių bei edukacinių veiklų prieinamumą.
Pasak J. Rudgalvienės, problemos sprendimas susidėliojo keliaujant, daug skaitant ir domintis kultūrinėmis aktualijomis: „Važinėdami į ekspedicijas, matėme mažus miestelius ir gyvenvietes, kuriose vaikai išvis nėra buvę muziejuje, tad kilo noras ką nors daryti. Skaičiau ir pačią
muziejininkystės vystymosi teoriją – muziejų mobilumo problema keliama nuo kokių 2012 metų, o Paryžiuje veikiantis George’o Pompidou centras buvo pirmasis muziejus, sukūręs mobilią ekspoziciją ir su ja išvažiavęs į regionus. Vokietijoje taip pat buvo tokia iniciatyva – didieji automobilių gamybos koncernai susivienijo su muziejais ir padėjo parengti išvažiuojamąsias ekspozicijas. Viskas iki galo susidėliojo turbūt tada, kai 2016 metais išgirdau apie virtualios realybės potyrį „Field Trip to Mars“ – ši gynybos, aviacijos, aukštųjų technologijų srityse veikiančios korporacijos „Lockheed Martin“ kampanija kūrybiškumo festivalyje „Kanų liūtai“ gavo net 19 apdovanojimų. Labai rekomenduoju pažiūrėti. Iškart po to pradėjome dirbti su KTU mokslininkais, galvoti apie autobusą, LED ekranus ir visas kitas galimybes.“
Pokalbyje apie Lietuvos švietimo istorijos muziejaus (LŠIM) istoriją jo direktorė Jolita Rudgalvienė užsiminė apie projektą „Muziejus ant ratų“. Nors jis į Lietuvos kelius išriedės tik kitąmet, dabar gera proga pasmalsauti, kas gi tai per potyris.
Prie viso to prisidėjo ir pandemijos laikotarpiu pasikeitę kelionių planavimo įpročiai, ilgametis kultūros paslaugų pasiekiamumo Lietuvos regionuose netolygumas, kuris akivaizdžiai išryškino visuomenės įsitraukimo į kultūrinį gyvenimą problemą. O muziejaus kolektyvas įžvelgė galimybę sukurti ką nors naujo, neįprasto: „Mobilus autobusas – tarsi laiko mašina, kuri keliaus po Lietuvos regionus ir skleis žinią apie šalies švietimo istoriją. Tokiu būdu vaikai žaisdami galės susipažinti su raštu, aplinka, mokymosi priemonėmis, rūbais ir daugeliu kitų dalykų. Ir tai – ne pamokos, o žaidimas, kurį rinksis patys vaikai“, – teigė Jolita.
Klausydamasi pašnekovės susimąsčiau, kaipgi čia viskas atrodys. Ogi gana paprastai ir labai patogiai: bus įrengtas žemagrindis autobusas, iš jo išimta visa įranga ir vietoje jos bus pristatomos muziejaus ekspozicijos. Kaip Jolita minėjo anksčiau, įranga bus instaliuojama tarsi laiko mašina, kurios pagalba bus galima nusikelti į kelis istorinius periodus. Ir net neabejoju, kad LŠIM taps aktyviu kultūros sklaidos Lietuvos regionuose dalyviu. „Į komandą pasitelksime vaizdo technologijų ir interaktyvių produktų kūrimo profesionalus „Indeform” bei šiuolaikinių ugdymo programų kūrėjus „Newschool“. Padedami šių partnerių visuomenei pristatysime socialinius, kultūrinius, politinius pokyčius lėmusius Lietuvos švietimo istorijos įvykius.
Per dvejus projekto įgyvendinimo metus planuojame aplankyti net du šimtus vietovių visoje šalyje, interaktyvią ekspoziciją
išvys daugiau nei šeši tūkstančiai Lietuvos regionų gyventojų. O pradėta svarbi švietimo misija bus puoselėjama ir pasibaigus projekto įgyvendinimo terminui – planuojama, jog autobusas keliones po Lietuvą tęs dar penkerius metus“, – pasakojo muziejaus direktorė.
Pasiteiravusi, ar atsirado daug susidomėjusių regionuose, išgirdau, jog nepasitaikė nė vieno regiono, kuris atsisakytų: „Siuntėme užklausas, ar būtų norinčių dalyvauti. Visi jungėsi išties labai entuziastingai – turime didžiausią lentelę su sąrašais.
Pagal planą kelionę pradėsime nuo Žemaitijos, tačiau, manau, kiekvienas atvejis bus derinamas atskirai – kad būtų patogu, kad vaikams tiktų, nes tikrai daug kas pasikeitė per pastaruosius metus. Bet viskas suplanuota – visi mūsų laukia, o mums nusimato labai įdomūs dveji metai. Tikimės, kad pavyks išriedėti jau pirmaisiais mėnesiais.“
Projekto pristatyme minima, kad mobili muziejinė ekspozicija praplės regionų gyventojų kultūrinį akiratį, – tam galiu tik pritarti. Mažesnis gyventojų skaičius regionuose, mažesnė jų perkamoji galia nulemia kultūrinių paslaugų deficitą, o kaimiškose vietovėse gyvenantys jauni žmonės neturi net galimybės gauti kokybiškų kultūrinių paslaugų netoli namų. Šis projektas – puiki galimybė spręsti opią problemą ir taip bent iš dalies megzti kultūrinį ryšį su vietos bendruomenėmis bei prisidėti prie kultūros prieinamumo regionuose problemos sprendimo.
Šiemet Lietuvos švietimo istorijos muziejus, o drauge ir jame veikusi Centrinė mokytojų skaitykla – Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos pirmtakė, švenčia 100-ąjį gimtadienį. Šia proga sujungę jėgas muziejus ir biblioteka pristatė ekskursiją, dedikuotą savo įkūrėjui – „Vinco Ruzgo šviesos keliu“. Ekskursantai atranda pastatus Kauno centre ir senamiestyje, kur tarpukariu buvo įsikūrę muziejus ir biblioteka. O į žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ puslapius grįžtantis aštriaplunksnis Paulius Tautvydas Laurinaitis siūlo dar vieną maršrutą – po tuo metu mieste pastatytas pradines mokyklas.
Bene didžiausias prioritetas nepriklausomoje Lietuvoje buvo švietimas. Jo plėtros strategijos pagrindas – pradinių mokyklų tinklo steigimas, kuriuo siekta kul tivuoti jaunosios kartos intelektinį potencialą bei užtikrinti elementarų raštingumą, taip padedant valstybės progresui. Jau nuo ankstyvųjų šalies egzistavimo dienų privalomas pra dinis mokslas buvo įtvirtintas kaip siekiamybė valstybiniu lygmeniu, nors realiais veiksmais tai virto tik kiek vėliau. Laikinojoje sostinėje privalomas pradinis mokslas galuti nai įtvirtintas 1928 m.
Kaunas iš buvusios vokiečių oku pacinės valdžios perėmė 21 pradinę mokyklą, kuriose iš viso buvo 43 komplektai (klasės) ir mokėsi vos 2218 mokinių. Miesto demografija keitėsi didžiuliais šuoliais, tad tinklą reikėjo kuo greičiau tobulinti: dalis mokyklų kūrėsi nuomojamose patalpose, nemažai šių pastatų privatūs asmenys statė būtent šiam tikslui. Bene įdomiausias to meto reiškinys – pačios savivaldybės pagal naujausias to meto tendencijas plėtoti mūriniai, monumenta lūs mokyklų pastatai. Tad į juos ir pažvelkime.
1925 m. buvo pradėtas statyti pirmasis mūrinis specialiai savo funkcijai pritaikytas pradinės moky klos pastatas Laikinojoje sostinėje, turėjęs tapti ir savotišku pažan gios švietimo sistemos simboliu. Turint vos devintadalį reikiamos sumos (50 tūkst. litų) ir savivaldy bei nesusišnekant su ministerija dėl likusios dalies, iš pradžių buvo įgyvendinta tik dalis pastato ir kitais metais čia jau vyko pamokos – veikė 23-ioji lietuvių pradžios mokykla, sudaryta iš 4 komplektų. Statybos užtruko gana ilgai, o pradinio mokslo poreikis sparčiai augan čiame mieste anaiptol nemažėjo.
Originalų buvusio miesto Statybos skyriaus vadovo Felikso Vizbaro dviaukščio pastato projektą jau sta tybų metu teko koreguoti jo kolegai Antanui Jokimui. 1929 m. duris atvėrė triaukštė, Vinco Kudirkos garbei pavadinta pradinė mokykla (dab. Vinco Kudirkos progimnazija, Trakų g. 39).
Dešimtmečių sandūroje mies to savivaldybė pastatydino dvi mokyklas, tiek išore, tiek vidaus įrengimu atstovaujančias jau modernizmo epochos idėjoms. Remdamasis komandiruotė je Švedijoje įgytomis žiniomis, A. Jokimas suprojektavo augančiam Žaliakalniui itin reikalingą mokyklą Aušros gatvėje (dab. Jono Jablonskio gimnazija, Aušros g. 3) bei moky klą žydų vaikams prie Nemuno (dab. Juozo Naujalio muzikos gimnazijos korpusas Karaliaus Mindaugo pr.). Abiejose mokyklose įrengti patogumai, vėliau tapę priva lomais: gimnastikos salės, patalpos rankdarbių užsiėmimams, valgyklos, butai pagrindiniam pastato perso nalui ir dušai. Abi mokyklos darniai įkomponuotos ir į savo sklypus.
Kauno mokyklos vis dar buvo gerokai perpildytos, o ypač – vis augančiame Žaliakalnyje. Moder niojoje Aušros gatvės mokykloje 1934 m. jau mokėsi 50 procentų daugiau mokinių, negu buvo numa tyta, – tai reiškia, kad klasėse teko grūstis po 50 ir daugiau vaikų. Be to, 1936 m. pradinio mokslo trukmė pailginta iki šešerių metų. Dėl šios priežasties Žaliakalnio vaikams jau po poros metų pradėta statyti nauja, dar modernesnė pradžios mokykla Jonavos gatvėje (dab. Lietuvos kariuomenei priklausantis pastatas, P. Kalpoko g. 93) – vieta jai parinkta visai logiškai, nes dabartinė P. Kalpoko gatvė jau buvo savival dybės planuose, o būtent Neries
Atsižvelgiant į naujų mokyklų pastatų galimybes, Kaune 1940 m. buvo perskirstyti vadinamieji mokyklų rajonai, apibrėžę tai, iš kokios teritorijos kiekviena iš mokyklų susirinkdavo savo „klientus“. Kauno miesto pradinių mokyklų rajonų žemėlapis, 1940 m. © Kauno miesto muziejus.
slėnyje veikusiose lentpjūvėse ir kitose įmonėse dirbo nemaža dalis skurdesnių šiaurinės ir vakarinės Žaliakalnio dalių gyventojų.
Neliko užmiršti ir žydų vaikai, ku riems jau kurį laiką reikėjo naujos pradinės mokyklos Senamiestyje: paraleliai lietuviškajam švietimo bastionui Jonavos gatvėje, buvo statoma ir 6 komplektų žydų pradi nė mokykla Nemuno gatvėje (dab. Kauno Senamiesčio progimnazija, Nemuno g. 12). Nors gatvė turėjo nekokią reputaciją, tačiau tankiai apstatytame istoriniame miesto branduolyje naujiems pastatams vietos trūko, o iš čia iškėlus autobu sų stotį radosi nemažas sklypas.
Darbininkiški Šančiai, anuomet gyventojų skaičiumi konkuravę su tokiais miestais kaip Šiauliai, gavo modernią pradžios moky klą (dab. Motiejaus Valančiaus mokykla-darželis, Kranto 5-oji g. 7), įsikomponavusią ne taisyklingame sklype chaotiškoje „Krantų“ aplinkoje.
Visų šių mokyklų projektus parengė tuomet Kauno miesto savivaldybės Statybos skyriuje dirbęs architektas Stasys Kudokas, ilgainiui tapęs vie na žymiausių tuometės architektū ros figūrų. Dar viena jo projektuota mokykla 1937 m. atsirado Aleksoto kalvose. Įpareigojanti aplinka, vie nais iš miesto vartų buvę Aleksoto oro uosto rūmai bei monumenta lusis Vytauto Didžiojo universiteto fizikos-chemijos institutas tarsi įpareigojo ją būti architektūriš kai išskirtinę. J. Damijonaičio vardu pavadintos mokyklos tūrių sankirtoje buvusį pagrindinį įėjimą puošė distinktyvus dekoratyvinis bokštelis. Beje, tai vienintelė mū rinė to meto mokykla, nepasiekusi mūsų dienų, – kaip ir minėti VDU rūmai, ji buvo susprogdinta Antrojo pasaulinio karo metu.
1938 m. savivaldybės žinioje jau buvo 42 pradinės mokyklos, kurių 253 komplektuose mokėsi 11 248 mokiniai. Be to, apšvietos pajėgu mus mieste sustiprino ir 18 privačių mokyklų su 64 komplektais, jose mokslus krimto dar 1526 mokiniai. Per pirmąjį Nepriklausomybės dvidešimtmetį pastatyta 13 naujų pradinių mokyklų (dar penkiose atliktas kapitalinis remontas), iš kurių 11 atsirado jau įvedus priva lomą pradinį mokymą. Vis dėlto pajėgumų stigo. Šančiuose 1939 m. buvo pastatyta didžiausia pradinė mokykla Lietuvoje (dab. Kauno suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centras, Sandėlių g. 7), kurioje jau buvo net 15 komplektų ir skaitykla. Po garsiosios savivaldybės autobu sų garažo griūties Stasio Kudoko pareigas projektuojant savivaldybės pastatus jau buvo perėmęs kitas šiandieniams architektūros entuzi astams gerai pažįstamas kūrėjas Feliksas Bielinskis, parengęs ir monumentalaus pastato Sandėlių gatvėje projektą, kurio įgyven dinimas atsiėjo beveik milijoną tuometinių litų.
F. Bielinskis parengė projek tus ir dviem paskutinėms Nepriklausomybės laikotarpio mokykloms Kaune. Viena jų – vėlgi Žaliakalnio gyventojų atžaloms skir ta mokslo tvirtovė (dab. Gedimino sporto ir sveikatinimo gimnazija, Aukštaičių g. 78). Kitas didžiulis pastatas miesto centre užbaigtas jau tik okupacijų metais. Ir nors pradinės mokyklos pastatui tuo metinėje Ugniagesių gatvėje buvo lemta persikvalifikuoti į naujus namus būsimiesiems muzikams (dab. Kauno Juozo Gruodžio kon servatorija, J. Gruodžio g. 6), tačiau jos fasadus iki šiol puošia skydai su savivaldybės inicialais „KMS“. Juos galima išvysti ir ant kai kurių 4 dešimtmečio mokyklų.
48 Karas Ukrainoje tęsiasi, ir negalime sau leisti to užmiršti. Prie akcijos „Spalvinam Ukrainai“ prisijungė ir Kauno apygardos prokuratūra – jos languose, Laisvės al. 32, pakabinti žinutę iš Lietuvos siunčiantys „Vaporwave Kaunas“ sukurti plakatai.
William Kentridge – vienas
įtaigiausių šių laikų menininkų – pirmą kartą pristato parodą Lietuvoje ir Kaune, iš kur kyla jo šeimos litvakiškos šaknys. Mes neprisimename dalykų dėl daugybės priežasčių: galbūt tai buvo slepiama nuo mūsų, o gal mūsų galvos buvo perpildytos lengvesnėmis, labiau paguodžiančiomis mintimis, arba dėl to, kad neturime postūmio ieškoti ryšių tarp skirtingų savo ir kitų istorijų, – teigia menininkas, kviesdamas nebijoti užglaistyti atminties įtrūkius, kad aiškiau suprastume tiek dabartį, tiek patys save. Ši paroda – vienas svarbiausių „Kaunas 2022“ įvykių, kuruojamas projekto vadovės – Virginijos Vitkienės.
Tai – ambivalentiškų paradoksų žavesiu patraukianti paroda, kurioje susitinka viena svarbiausių Lietuvos fotografijos figūrų Romualdas Požerskis ir Rita Stankevičiūtė, jaunosios kartos kūrėja, atstovaujanti meninės ir spaudos fotografijos laukui. Dviejų stiprių autorių pokalbis, kurio centre – vandens ir žemės substancijas tyrinėjantis žmogus: drąsiai peržengiantis ribas, kuriantis ir laisvas. R. Požerskio inicijuotas meninis duetas pirmą kartą savo vizualiąsias istorijas eksponuoja Kaune, dialoginėms struktūroms itin palankiose galerijos „Aukso pjūvis“ erdvėse ir kviečia pasinerti į dvi skirtingas realybes.
William Kentridge paroda „Tai, ko nepamename“ Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55M. Plepio nuotr. Iki
Ritos Stankevičiūtės ir Romualdo Požerskio paroda „Dulkės ir vanduo“
Galerija „Aukso pjūvis“, Verslo lyderių centras BLC, K. Donelaičio g. 62R. Stankevičiūtės ir R. Požerskio nuotr. koliažas
Iki 01 31
XIX a. pab. – XX a. pr. mokomieji plakatai“
Lietuvos švietimo istorijos muziejus, Vytauto pr. 52
Iki 02 26
1870 m. J. F. Schreiberio spaustuvė pradėjo leisti plakatų rinkinius „Wandtafeln“, skirtus Vokietijos mokykloms. Įvertinus aukštą plakatų kokybę, jie pradėti eksportuoti į Austriją-Vengriją, Serbiją, Rusiją, Švediją ir Pietų Ameriką. Muziejuje Kaune saugomoje J. F. Schreiberio plakatų kolekcijoje augalų pavadinimai parašyti lotynų ir vokiečių kalbomis. Parodoje pristatomi 11 plakatų, kuriuose vaizduojami įvairūs augalai, skirti tiek maisto, tiek vaistų gamybai. Vokiečių gydytojas ir filosofas Paracelsas teigė, kad vaistą nuo nuodo skiria tik jo dozė, tad įkvėpti šios frazės muziejininkai pavadino savo parodą „Naudingi ar nuodingi?“.
Liuksemburgo Darbo muziejus (MUAR / Musée vun der Aarbecht) ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus bendruomenių platforma „Mažosios istorijos“ apsikeitė parodomis: „Didžioji pramonė“ šiuo metu eksponuojama Musée FERRUM Tetanžėje, o „Working Class Heroes“ atvyko į Kauno paveikslų galeriją.
Paroda šiuolaikiškai pristato tris darbininkų klasės herojus: Jean-Pierre‘ą Bausch‘ą (1891–1935), Léoną Weirichą (1878–1942) ir Jeaną Schortgeną (1880–1918). Interaktyvi ekspozicija atskleidžia industrinio Liuksemburgo pietų regiono kasdienybę – darbą, svajones ir viltis, įtemptą kovą dėl darbininkų teisių.
Paroda „Naudingi ar nuodingi?
Liuksemburgo Darbo muziejaus paroda „Working Class Heroes“ Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16
Parodoje (kuratoriai Milda Gineikaitė ir Rimgaudas Barauskis) jungiama istorija su dabartimi tarsi du lygiagrečiai pateikiami pasakojimai, kurie „kalbasi“ tarpusavyje, – vienoje parodos linijoje nuosekliai pasakojama nuo Lietuvos universiteto pradžios ir meno studijų ištakų iki šiandienio VDU Menų fakulteto, kitoje – eksponuojama dėstytojų, absolventų ir studentų kūryba. Menų fakulteto parodos naratyvas sukasi aplink tai, kaip kūryba kuria kultūrą.
Paroda užpildo iki šiol buvusias tuščias fakulteto sienas ir kviečia susiburti bendruomenę, tapti parodos įvykio dalimi ir dalinantis kūryba žengti į naują šimtmetį.
03–11 18
Penktus metus vyksiančio Vilniaus analoginės fotografijos ir kino festivalio tema – „Pasivaikščiojimas“. Ėjimas – kaip priemonė ieškoti dialogo tarp stebėtojo ir objekto, lengvai prieinamas meditacijos būdas, įrankis savo rakursui rasti ir pritaikyti jam turimą optiką. Kelyje per patirtį į bendrą pjesę neišvengiamai jungiasi bendrakeleiviai, o distancija kloja pamatus sudėtingai ir nenuspėjamai dramaturgijai.
Ekspozicija apima platų kartų ir technologijų spektrą: nuo drąsių eksperimentų jungiančių piešimą su fotografija ir hand-made objektų, iki klasikinės nespalvotos fotografijos. Parodą papildys ekskursija, skaidrių ir kino vakarai.
Ekspozicija „Menų fakultetas 100-metyje: kūryba kuria kultūrą“ VDU Menų fakultetas, Muitinės g. 7
V-ojo Vilniaus analoginės fotografijos ir kino festivalio paroda Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
11 04–12 04
Ukrainos šiuolaikinio meno trienalė
„UKRAINE! UNMUTED“ Kauno centrinis paštas, Laisvės al. 102
Andrii Dostlev ir Lia Dostlieva. „Licking War Wounds“
„Ukrainian Zriz“ – jau 15 metų Ukrainos šiuolaikinį meną užsienyje pristatanti platforma. Šiais metais projektas dėl karo ir sudėtingos padėties šalyje palieka meno parodos formatą ir tampa erdve mąstyti ir kalbėti apie Ukrainą bei Ukrainos kultūrą.
„Atrinkdami trienalėje dalyvausiančius menininkus, domėjomės tais projektais, kurių žvilgsnis yra gilesnis <…> Nors šie kūriniai galėjo būti sukurti ir prieš Rusijos karinius veiksmus Ukrainoje, jie vis tiek gilinasi į tai, ant ko mes, ukrainiečiai, stovime, kokio masto yra mūsų patirtos traumos. Svarbu perteikti, kad ukrainiečių kultūra yra savarankiška, verta dėmesio ir gilesnio tyrinėjimo, o ne priedas prie „rusų kultūros“, kaip kadaise į ją žiūrėjo pasaulis“, – teigia vienas trienalės kuratorių Volodymyras Kaufmanas.
Šeštadienis, 11 05, 19:00
„Nešantys šviesą“
Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5
„Nešantys šviesą“ – tai didelės apimties muzikinis kūrinys, kurio autorė yra visame pasaulyje žinoma kompozitorė Lera Auerbach. Kartu su Kauno valstybiniu choru ir Kauno miesto simfoniniu orkestru pirmą kartą šį kūrinį klausytojams pristatys violončelės virtuozė Kristina Reiko Cooper. Diriguos Lietuvos ir viso pasaulio klausytojams puikiai pažįstamas, prestižinių „Grammy“ muzikos apdovanojimų nominantas maestro Konstantinas Orbelianas.
Projektas, kurio iniciatorė – japonų kilmės violončelininkė Kristina Reiko Cooper, yra įgyvendinamas gavus didelę „Yad Vashem“ Pasaulio holokausto atminimo centro Jeruzalėje paramą.
11 06–11 19
Trečiadienis, 11 09, 17:00
Susitikimas „Gyvenimo spalvos ir atspalviai“ Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Neries padalinys, A. Stulginskio g. 61
„Iš arti“ yra neatsiejama Kauno kultūros scenos dalis. Festivalį 2009 m. įkūrė Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus pirmininkė Zita Bružaitė kartu su vietos kompozitoriais ir muzikantais. Šiuolaikinei klasikinei muzikai skirtą festivalį BMD Estijos, Latvijos ir Lietuvos kompozitorių sąjungos inicijavo 2019 m., pradėjus veikti Baltijos šiuolaikinės muzikos tinklui.
Programa Kaune bus atidaroma estiška elektronika „Drobės“ fabrike, o didžioji koncertų dalis vyks Kauno valstybinėje filharmonijoje.
Programa: isarti.lt
Susitikime dalyvaus rašytojos Jolanta Vilkevičiūtė ir Kamile Birgė. Autorės pristatys savo naujausias knygas „Mirtis pagal fengšui“ ir „Nuodėmės, kurios gyvena tarp mūsų“.
Rašytojos papasakos, kaip gimsta jausmų romanai ir detektyvinės istorijos. Kaip atranda savo kūrinių herojus ir kiek jie gyvenimiškai realūs, kokios gyvenimo spalvos ir atspalviai, tonai bei pustoniai. Ir ką apie meilę galvoja jų knygų herojai?
Šiuolaikinės muzikos festivalis „Iš arti“ Įvairios vietosMateusz Dach / „Pexels“ nuotr.
lapkritį šiuolaikinės muzikos festivalis „Iš arti“ surengs 2-ąsias Baltijos muzikos dienas (BMD).
11 10–11 12
Ledo ritulio turnyras „Baltic Challenge Cup“ Kauno ledo rūmai, Kovo 11-osios g. 26
Ketvirtadienis, 11 10, 19:00 „Common People“. Filmas „Visa, kas kvėpuoja (All that Breathes)“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Kovos dėl Baltijos šalių iššūkio taurės keliasi į Kauną. Jokio atsitiktinumo – juk būtent čia lygiai prieš 100 metų prasidėjo Lietuvos ledo ritulio istorija.
1922-ųjų Laikinosios sostinės optimizmas ir 2022-ųjų Europos kultūros sostinės ambicijos – ši laikui nepavaldi kaunietiška kombinacija garantuoja azartišką turnyrą. Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija – dėl „Baltic Challenge Cup“ susikaus šių šalių vyrų rinktinės.
Tęsiasi ketvirtasis Kauno menininkų namų organizuojamas dokumentinių filmų peržiūrų ciklo sezonas, kviečiantis tyrinėti individo ir bendruomenių santykį su aplinka, kraštovaizdžiu. Geriausiu filmu dokumentinio kino kategorijoje Sandanso ir Kanų kino festivaliuose pripažinta Shaunak Sen juosta „Visa, kas kvėpuoja“ tamsėjančiame Delio apokaliptinio oro ir didėjančio smurto fone vaizduoja du brolius, kurie rizikuoja savo gyvybėmis tam, kad apsaugotų vieną šių neramių laikų auką: paukštį, žinomą kaip Juodasis aitvaras.
11 10–11 20
Europos šalių kino forumas „Scanorama“ „Forum Cinemas“ ir „Romuva“
Penktadienis, 11 11, 18:00 Premjera. Spektaklis „Veidas/Visage“ Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71
Dvidešimtąjį kartą grįžtančio kino įvykio organizatoriai žada rinktinę programą didžiųjų miestų kino teatruose. Festivalį atvers naujausias austrų režisierės Marie Kreutzer vaidybinis filmas „Korsažas“ (Corsage, 2022), Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programoje pelnęs geriausios aktorės apdovanojimą aktorei Vicky Krieps.
atminčiai ir jo idėjų teatrinei aktualizacijai. Jis yra bendras projektas su Liuksemburgo miesto Ešo prie Alzeto teatru (Théâtre d‘Esch), gimęs beieškant bendrų sąlyčio taškų tarp 2022 metų Europos kultūros sostinių – Kauno ir Ešo prie Alzeto.
Spektaklio autoriai Vincent’as Adelus ir Isabelle Adelus & Suran siekia spektaklyje išplėtoti E. Levino filosofijos idėjas apie Kitą, Veidą, Atsakomybę. Būtent Kitas praplečia mūsų paties ribas iki naujų horizontų, padeda mums būti savimi. Tas Kito veidas yra langas į begalybę, kurią galime patirti tik Kito dėka. Kitas įprasmina mūsų gyvenimą ir išveda iš būties vienatvės.
Pirmadienis, 11 14, 19:00 „Sutemų valandos“ skaitymai
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Antradienis, 11 15 / 11 22 / 11 29, 18:00
Šiaurės šalių literatūros savaitė tradiciškai rengiama lapkritį – tamsiausiu metų laiku. Jos metu bibliotekose užgęsta šviesos, sužimba žvakės ir skamba balsu skaitomi Šiaurės šalių autorių tekstai. Šių metų savaitės tema – „Gamta Šiaurėje“. Meilė ir pagarba gamtai yra giliai persismelkusi mūsų kultūroje ir užima svarbią vietą Šiaurės šalių literatūros ir pasakojimų tradicijose.
Tekstus iš Patrik Svensson knygos „Apie ungurius ir žmones“ skaitys Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Saulius Čiučelis, garsovaizdžius kurs Ignas Andriuškevičius.
KMN literatūros edukacijos programa „Trenksmas“ kviečia į kūrybinio rašymo dirbtuvių ciklą kuriame per asmeniškumus bus ieškoma prasmės dabarčiai. Ciklą sudarys trys kūrybinės dirbtuvės, kurias ves programos autoriai: poetas, slemų vedėjas ir leidinio „Žodžiai-pa-trankos“ vienas sudarytojų Jovaras Kelpšas; programos vadovė ir leidinio „Žodžiai-pa-trankos“ viena sudarytojų Asta Volungė; dramaturgė, rašytoja, savo kūryboje nagrinėjanti socialines temas, edukatorė Gabrielė Labanauskaitė ir teatro režisierė, tarpdisciplininio meno kūrėja, queer skaitymų vedėja Greta Štiormer.
Renginys nemokamas, tačiau reikia registruotis. Daugiau informacijos: www.kmn.lt
Kūrybinio rašymo dirbtuvės „Personal is Political is Poetical“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
11 12 / 11 19 / 11 26 / 12 03, 11:00
Folkloro dirbtuvės šeimoms „Etnosodas“ Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Z. Kuzmickio padalinys, Raseinių g. 26
Trečiadienis, 11 16, 19:00 „Mokumentai“. Filmas „Film Postale“, 19:00
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų namas, K. Petrausko g. 31
Šeštadienių rytais į Žaisloteką kviečiamos šeimos su jau paaugusiais vaikais ir jaunuoliais – čia lauks pedagogas, folkloro ansamblio „Goštauta“ vadovas ir šaunus tėtis Saulius Lipinskas. Jis supažindins su paslaptingu garsų ir tradicinių instrumentų pasauliu, pamokys dainų, ratelių ir žaidimų.
Užsiėmimus galima lankyti visus arba bet kurį pasirinktinai. Dalyvavimas nemokamas. Projektą „Atviros kūrybinės dirbtuvės „Etnosodas: senieji žaislai ir žaidimai“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
„Mokumentai“ – tai KMN organizuojama videomeno ir kino filmų peržiūrų bei diskusijų serija, tirianti santykį tarp istorijos ir fikcijos. Tikrieji filmo „Film Postale“ (rež. Irina Botea Bucan ir Nicu Ilfoveanu) herojai yra trys muziejų darbuotojai, kurie veda ekskursijas trijų memorialinių namų lankytojams. Atlikdami monotonišką ekskursijos rutiną, jie užpildo biografines ir istorines spragas pasitelkdami savo vaizduotę, svajones ir asmenines dramas. Filme stebime kaip jiems kalbant apie jauną genialią poetę, romantišką revoliucionierių ir aršią feministę tapytoją, pasakojamos jų pačių asmeninės istorijos.
Prieš filmą vyks improvizuota ekskursija po M. ir K. Petrauskų muziejaus ekspoziciją lietuvių k. su vertimu į anglų k.
Ketvirtadienis, 11 17, 19:00 Premjera. Spektaklis „GOOD GIRLS“ Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A
Penktadienis, 11 18, 16:30 Lietuvos švietimo istorijos muziejaus gimimo diena
Vytauto pr. 52
Remiantis tikromis žmonių iš Jungtinės Karalystės, Lietuvos ir Liuksemburgo abortų istorijomis, režisierės Larisos Faber „GOOD GIRLS“ į abortą žvelgia be apgailestaujančio ir besiteisinančio žvilgsnio. Kodėl abortas visada turi būti graudi istorija? Nors kai kurių šalių įstatymai vis dar nėra abortuoti (sąmoningas kalambūras: Lenkija, Malta – mes žiūrim į jus), kitos laikosi tvirtai. Bet… ar tikrai? Spektaklis atskleis įžūlų ir stereotipus griaunantį požiūrį į dažnai patiriamus, tačiau retai matomus jausmus dėl aborto. Tai šmaikštus, daugiakalbis miuziklas, kuriame nestigs muzikos, šokio ir kitų pasirodymų. Muzikinį spektaklį lydi knyga, kurioje rasite originalias iliustracijas ir istorijas įvairiomis kalbomis.
Muziejus tęsia šimtmečio renginių ciklą! „Tikrąjį“ savo gimtadienį kolektyvas, įkvėptas prieš šimtą metų muziejaus įkūrėjo Vinco Ruzgo rengtų mokomųjų priemonių gamybos dirbtuvių, pakvies ne tik leistis į nemokamą ekskursiją po muziejaus ekspozicijas, bet ir susipažinti su parodos „Naudingi ar nuodingi? XIX a. pab. – XX a. pr. mokomieji plakatai“ plakatuose iliustruotais augalais, muziejuje saugomais herbariumais ir kartu su senųjų fotografijų meistru pasigaminti išskirtinį floristiniais elementais puoštą, cianotipijos būdu įamžintą knygos skirtuką.
Pailsę nuo užsiėmimų, muziejaus ArtDeco salone lankytojai galės pasistiprinti smetoniniais sausainiais ir gardžia žolelių arbata bei pasiklausyti tikrų ir išgalvotų tarpukario istorijų.
Registracija: tel. +370 650 410 18,el. p.: info@lsim.lt
Minint Černobylio avarijos
dvidešimtmetį Kanadoje gyvenantis graikų kilmės kompozitorius Christos Hatzis sukūrė didingą kantatą „Wormwood (Chornobyl)“, kurios dedikacija – atminti ir perspėti. Atminti įvykusios nelaimės aukas ir perspėti dėl niekur nedingstančios atominės energetikos grėsmės. Kantatos idėja kompozitoriui kilo sužinojus, kad ukrainiečių kalba žodis „čiornobyl“ reiškia „pelyną“ (lot. Artemisia absinthium) bei sulyginus šią reikšmę su apokaliptine knyga „Apreiškimas Jonui“ (tai – paskutinė Naujojo Testamento knyga), kurioje minimas pelynas kaip priemonė, kurios dėka bus išnaikinta didelė dalis žmonijos.
Atlieka Kauno valstybinis choras, Kauno fortepijoninis trio ir solistai.
Sekmadienis, 11 20, 19:00
Šokio spektaklis „Niekur, bet ne čia“ „Žalgirio“ arenos amfiteatras, Karaliaus Mindaugo pr. 50
Naujausio trupės „Nuepiko“ šokio spektaklio centre – žmogus ir kasdienės jo transformacijos. Spektaklyje gvildenamas žmogiškosios prigimties ribotumas ir neišmatuojamas noras pažinti save bei pasaulį. Trupės nariai įkvėpimo semiasi iš airių tapytojo Francis Bacono drobių. Nejauki akistata su tamsiąja žmonijos puse ir dažnai tapytojo drobėse atsikartojantis „įstiklinto“ žmogaus motyvas – tampa ir spektaklio „Niekur, bet ne čia“ vedančiąja linija. Kūrybinė komanda: Marius Pinigis, Adrian Carlo Bibiano, Andrius Stakelė, Mantas Ūsas (Arūnas Mozūraitis), Mantas Stabačinskas, Vilma Pitrinaitė, Monika Šerstabojevaitė, Aistis Lansbergas.
Penktadienis, 11 18, 18:00 Koncertas „Černobylis – pelynas“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5Kauno valstybinio choro archyvo nuotr.
Trečiadienis, 11 23, 18:00
Ernesto Kuckailio knygos „Partizanai: kovoti, išgyventi, nugalėti“ pristatymas Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Ketvirtadienis, 11 24, 18:30
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
2022 m. spalio 18 d. profesoriui
Vytautui Landsbergiui sukako 90 metų. Jubiliejaus proga režisierius Vytautas V. Landsbergis sukūrė filmą-portretą apie savo tėvą. Filmas „Senis prie jūros“ – tai asmeniškas, (auto)ironiškas kino portretas apie devyniasdešimtmetį žmogų, vis dar aktyvų, pilietišką ir kūrybišką, kažkada stovėjusį
Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo darbų fronte. Filme pamatysime ir kitokį, viešai publikai nematomą „naminį“ Vytautą Landsbergį – vis labiau rimstantį, filosofiškai apibendrinantį bendražmogiškuosius patirties dalykus.
Filmo partneris – „Laisvės TV“.
Tai – jau devintoji profesionalaus
kario Ernesto Kuckailio knyga. Partizaninis karas, Laisvės kovos neatsitiktinai tapo jo knygų tema – autoriaus šeima buvo tiesiogiai susijusi su ginkluota rezistencija, paliesta ir skaudžių netekčių. Naujausioje gausu svarbių ištraukų su nuorodomis į šaltinius. Atlikta partizaninio karo pokyčio analizė, apžvelgta struktūra, taktika, logistika, žvalgyba, spauda ir t. t. O svarbiausia – asmenybės.
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Šeštadienis, 11 26, 19:00 „Kaunas 2022“ trilogijos III dalis „Sutartis“ „Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50
Aralo jūros išnykimas yra viena pražūtingiausių žmogaus sukeltų katastrofų pasaulio istorijoje. Žemiau horizonto, kurį kažkada dengė vanduo, guli surūdiję laivų griaučiai ir plyti beribė druskos dykuma. „Sea Tomorrow“ (rež. Katerina Suvorova) nukelia mus į šį postapokaliptinį kraštovaizdį, kuriame jūros nebėra, bet liko žmonės: žvejys, neturintis žuvies, senas sodininkas, turintis tik druskingą žemę medžiams sodinti, hidrobiologė, kuri kasdien studijuoja buvusios jūros dugną ir seno laivo griaučiuose įsikūrusius piratus. Vietiniai sako, kad kas 100 metų žemė atsinaujina. Jūros nebėra, bet vieną dieną ji gali vėl sugrįžti.
Šiuolaikinio Kauno mito trilogija – kelionė per tris didžiuosius Europos kultūros sostinės renginius, stebint kaip miestas virsta iš laikinosios į šiuolaikinę sostinę. Šioje kelionėje kauniečius ir tarptautinę publiką lydi koncertai, parodos, spektakliai ir istorijos – kviečiantys, mokantys, auginantys, sugrąžinantys Kauną į Europos ir pasaulio kultūros kontekstą.
Trilogiją pradėjo seną mąstymą išsprogdinęs „Sukilimas“, pavasarį miestas sutiko su įspūdingiausiu savo istorijoje „Santakos“ savaitgaliu, o Europos kultūros sostinės programą uždarys baletorija „Sutartis“. Tai – poetiška miesto istorija, sudėliota iš faktų, legendų, mitų ir vaizduotės. Efektingas renginys leis mėgautis vizualinių sprendimų, šokio, muzikos ir teatro pripildyta panorama, o virsmą į šiuolaikinę sostinę vainikuos sutarties pasirašymas renginio pabaigoje – Europos kultūros sostinės programos palikimo Kaunui ir Kauno rajonui, jo istorijai, dabarčiai ir ateičiai dalis. Galiausiai, tai – miestiečių meilės sau ir savo miestui prisipažinimas.
Ketvirtadienis, 11 24, 19:00 „Common People“. Filmas „Rytojaus jūra (Sea Tomorrow)“Kadras iš filmo
Sekmadienis, 11 27, 12:00 Premjera. Baletas vaikams „Aladinas“ Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91
Naujas paslaptingai žaismingas ir rytietiškai spalvingas baletas vaikams „Aladinas“ statomas pagal žinomo ukrainiečių kompozitoriaus Oleksandro Rodino muziką. Baletą Kaune kuria ta pati ukrainiečių menininkų komanda, kuri jau yra realizavusi šį projektą Kijevo operos teatre 2021 m., bet prasidėjęs karas Ukrainoje spektaklio pasirodymus nutraukė. Libretą pagal pasaką iš knygos „Tūkstantis ir viena naktis“ bei jos variantus žinomuose kino filmuose parašė pats baletmeisteris Serhiy Kon.
Sekmadienis, 11 27, 18:00 Spektaklis „Kauno asamblėja“ Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 72
2021 m. rugsėjo mėnesį „Porte Parole“ teatras iš Kanados ir Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriai pakvietė keturis paprastus nepažįstamus žmones į bendrą vakarienę. Jie dėstė savo požiūrius, gynė nuomones, įrodinėjo tiesas, ginčijosi, konfliktavo, liejo emocijas ir galų gale ieškojo būdų susikalbėti. Visa tai virto spektakliu, taikliai fiksuojančiu sparčiai besimainantį laiką.
