Sukaktys mums patinka – jei ne patys švenčiame, tai niekada neatsisakome būti įkvėpti istorinių datų. Ir štai, 2022-aisiais sukanka 500 metų, kai Vilniuje buvo įkurta pirmoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaustuvė ir išspausdinta pirmoji knyga – Pranciškaus Skorinos „Mažoji kelionių knygelė“.
Na, gerai, prisipažinsime, kad iš tiesų šį numerį dedikuoti leidėjams, spaudėjams ir tiems, kurie rūpinasi (ar rūpinosi) spausdinto žodžio sklaida, paskatino jau visai tradicinė Kauno meno leidinių mugė. Galbūt būtent joje, vykstančioje spalio 8–9 dienomis, šį žurnalą ir pagriebėte? O gal naująjį Kauno fotografijos galerijos leidžiamo „Į“ numerį ar Kauno miesto ir rajono kultūros abonentų sąrašą? Šias iniciatyvas pristatome tolesniuose puslapiuose. Kaip ir spaustuvę, kurioje ne vienas gražus kaunietiškas dalykas gimsta vos keturių rankų pagalba.
Dar pavaikštinėjome aukštyn žemyn Kauko laiptais, kurių pavadinimas žymi jau per šimtą poezijos ir prozos leidinių, ir vėl užsukome į mėlyną medinį namą Kauno centre. Ankstesniame numeryje sveikinomės su „Emma“, dabar – su jaunesniuoju jos broliu „Kolibriu“. Dar pasibeldėme į nuleistas „Kauno spaudos“ kioskų žaliuzes – vis mažiau jų praeivius aprūpina laikraščiais ir transporto bilietais, bet vienas naują gyvenimą pradėjo bevardžiame Petrašiūnų skvere.
O pačių seniausių ir vertingiausių Kaune saugomų leidinių atradome vietoje, kurią daugelis iš papratimo dar vadina Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyriumi. Oficialiai tai – Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centras. Kol kas jis K. Donelaičio gatvėje, bet, pabaigus tvarkymo darbus, kraustysis į bibliotekos pastatą ant Parodos kalno. Jei norite autentikos – suskubkite.
KAUNA S
4 PILNAS
KULTŪROS
2022
SPALIS
Kartais norisi papasakoti apie ypatingą Kauno vietą, kitais atvejais – pristatyti asmenybę. O geriausia, kai abu šie dalykai sutampa. Senokai ieškojau progos susipažinti su Alvydu Surbliu, sykį jis mane nukreipė pas savo kolegą, o šįkart jau nebeišsisuko. Kalbėti apie leidybą Kaune ir nepatyrinėti, kas gi saugoma tradiciškai Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyriumi vadinamose erdvėse, būtų labai keista. „Nuo pernai esame Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centras“, – pataiso vyresnysis bibliotekininkas, atsakingas už parodų rengimą.
Istoriko išsilavinimą turintis A. Surblys Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektuotame pastate, buvusiuo se Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose, darbuojasi daugiau nei du dešimtmečius. Šypteli ir purto galvą paklaustas, ar netrikdo jam įprasto ritmo į pastatą iš šiuo metu renovuo jamos Boleslovo Zabulionio projek tuotos postmodernistinės knygų pilies Radastų gatvėje sugužėję kolegos ir skaitytojai. Kalbantis laikas skrieja nepastebimai, specialistas atsako į visus įmanomus pasiteiravimus, pats patestuoja, ką aš ir fotografas žinome ar numanome apie knygas, ir ištraukia vis įdomesnį spaudinį lietuvių, lotynų, lenkų, rusų, prancūzų kalbomis, labai didelio ar labai mažo formato. Istorijos čia niekada nesibaigia.
„1944 metų gruodį į rūmus įsikėlė biblioteka, bet dar ne mūsų – tai buvo dabartinė Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, vadinta Centraline. 1950 metais čia tilpo dvi bibliotekos – jau minėtoji ir mūsiškė, sritinė. 1963 metais „Mažvydas“ išsi kraustė į sostinę ir paliko mums dalį savo fondo, beje, nelabai žiūrėdami, tad paveldėjome ir vertingų dalykų, at ėjusių dar iš VDU bibliotekos, tuomet buvo pradėtas formuoti bibliotekos spec. fondas“, – pasakoja A. Surblys. Šio, ne visiems laisvai prieinamo dėl tarpukarinių leidinių ir, kaip sako paš nekovas, „skandalingų dalykų“, fondo pagrindu tik 1989 m. sukurtas Retų ir vertingų spaudinių skyrius.
Dažniausiai į šį bibliotekos skyrių beldžiasi savo sričių entuziastai, specialistai, ieškantys informacijos moksliniams darbams ar konkrečiam projektui. Studentai, žinoma, jau įgudo naudotis sistema „Epaveldas“, tačiau dar ne viskas suskaitmeninta. Juk kalbame apie šimtus tūkstančių knygų, žurnalų, albumų. „Oficialiai“ čia (ir šiek tiek Radastų gatvės pas tato saugyklose) saugomi iki 1945 m. pasirodę leidiniai. Senas – juk nebūti nai vertingas, o vertingas – nebūtinai senas? Sulaukiu pritarimo.
1968 m. bibliotekoje atrasti trys inku nabulai – tai į rankraštines panašios ankstyviausiojo spaudos laikotarpio knygos, išleistos XV a. antroje pusėje, po Gutenbergo Biblijos. Lietuvoje jų yra per 500, daugiausia išleistų Vokietijoje, religinio pobūdžio. Vertybėmis laikomos ir knygos iš didikų kolekcijų: „Galime pasigirti Raudondvario dvaro Tiškevičių bibliotekos, Oginskių bibliotekos lei diniais, pažymėtais atitinkamais spau dais „Biblioteka Czerwonodworska“ ir „Biblioteka Plungianska“.“ Kiekvienas įrašas, antspaudas – vadinamosios marginalijos, galinčios padėti atskleis ti nežinomų faktų, – suteikia daugiau vertės. Kaip ir išlikusių konkretaus leidimo egzempliorių skaičius. Todėl labai sudėtinga ar net neįmanoma nuspėti, kurie dabartiniai leidiniai taps vertybėmis.
„Senais laikome pasirodžiusius iki 1850 metų – tenka ieškančius „labai senos“ prieš du dešimtme čius išleistos knygos nukreipti pas kolegas“, – juokiasi Kauno istorijos entuziastas, dažnai sutinkamas įvairiuose renginiuose, vienaip ar kitaip susijusiuose su tarpukario Kauno aktualizavimu. Rodosi, kad dirbti bibliotekoje ir vis atrasti tai, kuo norisi dalintis, jam tikrai malonu: „Knisinėjuosi įvairiomis temomis. Daugiausia ekonomikos, laisvalai kio – restoranai, kavinės. Įdomu ir architektūra, pastatai, jų autoriai ir gyventojai.“ A. Surblys nespjau na į bulvarinę spaudą ir teigia, kad tarpukariu jos lygis buvo gerokai aukštesnis nei dabar: „Juokingiausios ir įdomiausios naujienos tos, kurios pateikiamos rimtai.“
Rugsėjį pristatyta naujausia A. Surblio parengta virtuali paroda „Moderniz mo kodas: K. Donelaičio gatvė“. Joje –ne tik informacija ir vaizdinė medžia ga (tikrai daug nematytų kadrų!) apie pastatus, bet ir istorijos, bloškiančios beveik šimtą metų atgal. Žiūrinėdami parodą sužinosite, kur kauniečiai
KAUNAS
pirkdavo muzikos instrumentus, lan kydavo siuvėjus, gamindavo midų ir vyną, kur veikė redakcijos ir leidyklos ir kokios gimnazijos vadovas gyveno bei kokios karalystės konsulatas dirbo priešais Kauno paveikslų galeriją įsikūrusios užeigos pastate.
Toliau planuose – paroda apie intri guojančius Vinco Mickevičiaus-Krėvės kūrybos puslapius. Pasirodo, jo redaguotas patarlių ir priežodžių rinkinio pirmasis tomas buvo konfis kuotas „dėl pornografijos“. Su Krėve Tautosakos komisijoje dirbęs Jonas Balys turėjo pastabų, į kurias atsi žvelgta nebuvo. Sukilus ambicijoms Balys pasistengė, kad cenzūra reikalą sutvarkytų, ir net buvo apkaltinęs Krėvę tautosakos falsifikavimu. Vėliau Vytauto Didžiojo universite tas leido knygą platinti „moksliniais tikslais“. „Šioje parodoje bus daug polemikos“, – anonsuoja A. Surblys.
Cenzūra, konfiskavimas – taip, tokie faktai intriguoja. Ir jau minėtos vertės suteikia, kaip ir minėtos mar ginalijos. Drauge vartome 1937 m. išleistą „Moters magaziną“, pilną patarimų, kaip tapti puikia mote riške ir žydėti vyrų pasaulyje. Jame net 31 psl. reklamų: „Jei būtų išlikę bent dešimt egzempliorių, žurna las būtų nieko vertas.“ „Magaziną“ leido Stasys Šiugžda, teatro veikėjas, šaulys ir, kaip sako bibliotekinin kas, aferistas. Pasirodo, pirmajam numeriui Šiugžda ir iliustracijas, ir reklamas susirankiojo iš kitų leidinių, o antrajame plotą pardavi nėjo rodydamas pirmąjį – maždaug, pažiūrėkite, kokios rimtos firmos pas mane reklamuojasi. Visas tiražas buvo sunaikintas, vienintelis „Moters magazinas“, kurio viršelis, be abejo, irgi nuvogtas, dabar saugomas K. Donelaičio gatvėje.
Paklaustas, ką pats laiko vertingiau siu atradimu, kas tikrai prasminga visuomenei, A. Surblys prisimena
ne savo valdose, o Meno leidinių skyriuje atkapstytą Arno Funko darbų albumą. Jis panaudotas ir iki metų pabaigos A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje dar veiksiančio je parodoje, ir ką tik pasirodžiusioje dr. Marijos Drėmaitės knygoje: „Ilgą laiką niekas nekreipė dėmesio į albumą, pavadintą „Kauno architek tūra“, bet man pavyko išsiaiškinti, kad jame – paties Funko darytos nuotraukos, jo darbų portfolio.“
Čia saugomos knygos ne tik „paveldėtos“, bet ir dovanojamos ar įsigyjamos – kartais ištisomis kolekcijomis. Vienas populiariau sių tarp specifinės informacijos ieškančių lankytojų yra teisinin ko, istoriko Augustino Janulaičio fondas. Jį sudaro ir moksliniu, ir bibliofiliniu požiūriu vertingi leidi niai, apie 14 tūkst. vienetų. Beveik visą kolekciją 1950 m. bibliotekai už 8 tūkst. rublių (kaip pastebi A. Surblys, pusvelčiui) pardavė istoriko žmona. Nemažai vertingų leidinių bibliotekininkai įsigyja iš netoli veikiančio V. Staniulio knygyno-antikvariato. O ekonomis to, kooperatininko Prano Šalčiaus kolekcija, taip pat jo rankraščių fondas – giminaičio padovanoti.
Kai baigsis Kauno apskrities vie šosios bibliotekos pastato Radastų gatvėje atnaujinimas, ten persikels Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centras, Meno ir muzikos skyrius, Vaikų literatūros skyrius. Istorinis pastatas miesto centre ištuštės ir kol kas neaišku, kas gi čia galėtų vykti. Jam tikrai reikia remonto. Bet kaip gera, apžiūrėjus eksponuojamus inkunabulus ar Kazimiero Simonavičiaus „Di dįjį artilerijos meną“ prancūzų kalba, klestelėti prie autentiško paties Landsbergio-Žemkalnio projektuoto stalo, pagamin to Jono Prapuolenio mokinio Jono Vainausko dirbtuvėse.
„Kauko laiptai“ perkopė dešimtmetį. Prisiminkite, kas paskatino įkurti leidyklą 2010 metais? Kodėl pasirinkote būtent tokį pavadinimą? Ar jums kaip kauniečiui svarbūs šie laiptai?
Na, taip susiklostė aplinkybės. Kai pradėjau dirbti „Nemuno“ redakcijoje, žurnalą uždarė ir paliko pasirinkimą: arba „Nemunas“ bus savaitraštis, arba apskritai tokio leidinio nebeliks. Nors pasiūlė ne man pirmam, bet ėmiausi kurti savaitraštį. Jame literatūrinės dalies puslapius vadinome „Kauko laiptais“, kitų menų – „Tiltais“. Vėliau leidinio struktūra pasikeitė. Maždaug tuo metu įkūriau leidyklą – viešąją įstaigą „Kauko laiptai“. Ir pavadinimas savaime išliko.
Man šie Kauko laiptai – nuo pat vaikystės artima vieta. Šiek tiek romantizuota, be to, netoli Kauko laiptų buvo ir „Nemuno“ redakcija.
Šiais metais leidykla išleido devynias knygas. O per dešimtmetį? Šiuo metu yra maketuojama 135-oji knyga.
Pakalbėkime apie knygų turinį. Leidžiamų rašytojų gretose galima įžvelgti dvi stovyklas, kurios puikiai perteikia ir jūsų asmenines veiklas – poeziją ir žurnalistiką. Visgi „Kauko laiptai“ pirmenybę teikia Rašytojų sąjungos nariams ar Žurnalistų?
Nebūtina priklausyti jokiai sąjungai. Svarbiausias dalykas – kūrybos kokybė. Beje, jokios reikšmės neturi autoriaus amžius ar gyvenamoji vieta. Maloniai pakutena paširdžius, kai tenka leisti gerą debiutinę knygą, kai jauni autoriai pasitiki leidykla. Keli sėkmingi pastarųjų metų bendradarbiavimo pavyzdžiai: Tomo Vyšniausko ir Ievos Rudžianskaitės pirmosios
poezijos knygos, apdovanotos Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premija už debiutus, Linos Simutytės novelių knyga, gavusi Jurgos Ivanauskaitės premiją, patekusi į geriausių metų prozos knygų penketuką. Linos knyga „Kauko laiptuose“ – savotiška išimtis, regis, vienintelis prozos debiutas. Nors neignoruoju prozos ar eseistikos, „Kauko laiptai“ yra išleidę šių žanrų knygų, vis dėlto mano silpnybė – poezijos leidyba. Tą, matyt, jaučia ir kūrybos žmonės, tad poezijos rinkiniai sudaro apie 80 procentų visų leidyklos knygų. Sąmoningai pasirinkta niša. Gera niša. Nereikia sukti galvos dėl konkurencijos su kitomis leidyklomis, nereikia tikėtis didelių uždarbių, sapnuoti, kur dėti uždirbtus pinigus (juokiasi).
Ne paslaptis, jog pats priklausote Rašytojų sąjungai. Ar turite ilgamečių sąjungos draugų, su kuriais bendradarbiaujate leidykloje? Galbūt kolegoms teikiate pirmenybę? Jaučiu pareigą išleisti kolegų knygas, bet kažkokios ypatingos pirmenybės tikrai neteikiu. Nemanau, kad ir kolegos „Kauko laiptams“ teiktų ypatingą pirmenybę. Mano, kaip leidėjo, santykio su autoriumi pamatas – jo kūryba. Puikus pavyzdys – prieš mėnesį išleistas Liudviko Giedraičio eilėraščių rinkinys „Dėl žodžio gimtojo“. Nors mudu nepažįstami, tai mažai žinomas autorius, vyresnės kartos, net už mane kiek vyresnis, bet tai nesutrukdė jam debiutuoti „Kauko laiptuose“. Rankraščiai, keletas pokalbių telefonu, ir to užtenka, kad suprastum: įdomi asmenybė. Buvęs tremtinys, gyvena Vilniuje. Jo knyga įdomi ir aktuali dėl to, kad autorius prikišamai nekalba apie tremties buitį ir panašius dalykus. Neakcentuoja asmeninių
nuoskaudų, bet rašo apie gimtosios kalbos išsaugojimą bet kokiomis aplinkybėmis. Kalba jam tarsi namai, ir jis juos puoselėja. Kaip yra pastebėjęs poetas Jonas Kalinauskas, šio autoriaus kūryboje yra sąsajų su Antano Kalanavičiaus intonacijomis. Pridurčiau: tos sąsajos nėra lengvai apčiuopiamos, ko gero, gana metafizinės, nujaučiamos.
„Kauko laiptuose“ būna gerų debiutantų, kurie vėliau renkasi kitas leidyklas, o dar vėliau sugrįžta. Ir tai normalu. Tiesa, pasitaiko, kad populiaresnių žanrų knygas leidžia kitose leidyklose, o poeziją – „Kauko laiptuose“. Dėl to irgi neprasimanome konfliktų.
Poezijos leidyba, kaip minėjau, mano pasirinkimas. Dėl tūkstančio ir vienos priežasties, bet nesinorėtų dėl to aiškintis ar kam nors ką nors aiškinti.
Grįžkime į jūsų „Nemuno“ dienas. Kuo redaktoriaus darbas skiriasi nuo „Kauko laiptų“ vadovo pareigų? Praktiškai sutampa. Tik „Kauko laiptuose“ aš dažniausiai pats ir redaguoju knygas, esu ir vairuotojas, ir platintojas, dažnai prisidedu prie korektūros darbų ir t. t. Tokia yra mažos leidyklos specifika. Jaučiuosi dirbantis mažoje leidykloje, nors kai kurie didmeniniai platintojai pagal išleidžiamų knygų kiekį „Kauko laiptus“ laiko vidutinio dydžio leidykla. Ar dėl to turėčiau sukti galvą? Žinoma, galėčiau imti savęs gailėti, nes įdėto darbo ir algos santykis netolygus, bet poezija ir jos leidyba atsilygina kitaip: suteikia laisvės pojūtį. Kita vertus, nesu vienintelis toks. Ir kitose mažose leidyklose dirba žmonės su polėkiu.
debiutuojančių poetų kūryba neretai sulaukia apdovanojimų. Galima sakyti,
jog bendradarbiavimas su „Kauko laiptais“ yra pirmas žingsnis pripažinimo link. Ar tai sutapimas? Ar leidykla ieško rašytojų, ar rašytojai kreipiasi į leidyklą? Gal sutapimas. Išleisti gali ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, gali kuri nors kita. Kai knyga gera, tai ir „sutapimas“ atsiranda. Mano, kaip redaktoriaus, darbas – pajusti tą gerą knygą ir išleisti. Nebūtina ieškoti tokios poezijos, kuri tau pačiam patinka, svarbiau tolerancija visoms poetinėms kryptims. Reikia pajusti ar racionaliai suvokti, kad knyga gerai parašyta, o savo asmeninį skonį padėti į šoną. Kai būnu skaitytojas – atsispindi mano skonis, tačiau kai būnu redaktorius ar leidėjas – būtina suvokti, kad tai eilėraščių rinkinys, o ne tekstų, panašių į eilėraščius.
Leidyklos knygų sąraše dominuoja lietuvių autoriai, tačiau neseniai išleidote lenko Tomaszo Snarskio, Latvijos poeto Semiono Chanino, esto Jaano Kaplinskio poezijos. Kada prasidėjo jūsų bendradarbiavimas su kitų šalių poetais? Ar ateityje planuojate to imtis dažniau? Specialiai užsienio autorių sklaida neužsiimu, tai įvyksta savaime. Į mane kreipiasi vertėjai. Na, o visa draugystė su užsienio autoriais prasidėjo atsitiktinai, bendradarbiaujant su Sakartvelo poetais. Esu išleidęs jų kūrybos almanachėlį. Vėliau, „Poezijos pavasario“ metu viešint Sakartvele, manęs paprašė pagloboti Čabua Amiredžibi ir išleisti jo romaną „Mėnulio sūnus“. Vėliau ir pačiam teko versti gana didžią kartvelų asmenybę, rimtą poetą ir vertėją Giorgį Lobžanidzę. Jis net Koraną iš originalo yra išvertęs į kartvelų kalbą. Visa mūsų draugystė užaugino knygą „Šventofobija“.
Pakalbėkime apie darbo virtuvę. Koks yra pats procesas nuo pirmo kontrakto iki išleistos knygos. Kiek užtrunka, kol skaitytojas gali versti šviežius puslapius? Sakykime, per metus vidutiniškai išleidžiame po 10, 16 ar 17 knygų – tai labai didelis darbas. Na, net jei per mėnesį vidutiniškai reikia išleisti vieną knygą – darbo daug. Dažniausiai pats redaguoju, visais atvejais skaitau ir korektūrą, nesvarbu, tai 100 puslapių poezijos knyga ar 400 puslapių romanas. Nėra knygos, kurią būčiau skaitęs mažiau nei tris sykius. Pirmą kartą pažinčiai, antrą – redagavimo tikslais, trečią – korektūros. Tokia ta virtuvė.
Ar daug dėmesio skiriate knygos viršeliams? Turime nuolatinę dailininkę Ingą Paliokaitę-Zamulskienę. Niekuomet neprieštarauju, jei autorius turi savo dailininką, bet taip būna labai retai.
Kartais autorius dėl kokių nors priežasčių nori konkretaus dailininko iliustracijų. Ir iš tiesų jos visai gerai susikalba su tekstais, tačiau norėtųsi kiek modernesnių... Tačiau, žinot, laikas bėga, mados, skoniai keičiasi. Gali po kurio laiko paaiškėti, kad iliustracijos kaip tik labai tinkamos tai knygai, atrodys šviežiai pagal dėsnį: nauja – gerai užmiršta sena.
Per daug į madas, tiesa, ir aš pats nereaguoju. Nespėju: per greitai jos keičiasi. Man svarbiau bendra leidyklos vizualinė sistema, kad atidesni skaitytojai tik pamatę knygą suprastų, jog ji išleista „Kauko laiptuose“.
Tą ir užtikrina
I. Paliokaitė-Zamulskienė, kuri pasižymi kruopštumu ir darbštumu, neprašyta padaro kelis knygos viršelių variantus. Ji yra puiki bendražygė dėl to, kad skaito iliustruojamus tekstus. Neretai galiu pasakyti, kuris eilėraštis tapo atraminiu kuriant viršelį.
„Kauko laiptai“ išleido net tris jūsų paties eilėraščių rinkinius. Ar nekeista
leidykloje leisti savo knygas? Prieš dvidešimt metų būtų buvę labai keista. Tuo metu buvo visokių tabu. Atėjęs į „Nemuną“ ne kartą kalbėjausi su fotografu Romualdu Rakausku, kuris kategoriškai sakydavo, jog negalima spausdinti savęs. Tai atsinešta iš senų laikų. Dabar matau kitokią situaciją: dažnai žmonės pagiria, kad savo knygas leidžiu „Kauko laiptuose“, nes, atseit, jei leisčiau kitur, tai būtų įrodymas, kad nepasitikiu „Kauko laiptais“... Manau šis, šiek tiek skeptiškas, klausimas priklauso ir nuo žmonių, kurie jį užduoda. Kita vertus, kai savo knygą leidi pats, tai nereikia su niekuo pyktis. Tarkime, radus korektūros klaidą.
Išleista knyga – pusė darbo. Kaip vystote platinimo strategiją? Ar turite sutartis su stambiaisiais tinkliniais knygynais, ar renkatės nišinius?
Nešu į „Kolibrį“ (juokiasi). Taip pat knygomis prekiaujame internetu per „Patogu pirkti“, o visa sklaida po įvairius knygynus rūpinasi
vadinamasis „dileris“ – UAB „Ramduva“. Ji mūsų knygas platina visuose stambiuose knygynuose.
Kai leidi poeziją, yra toks vienas niuansas – geriausias platinimas yra autoriniai vakarai. Jei sekasi jų daug organizuoti, tai knyga išsivaikšto greičiau, jei nelabai sekasi arba autorius nenori komunikuoti su skaitytojais, tai ji kiek užsibūna. Nuo pat vaikystės susiformavęs tam tikras santykis su knyga, tad užsispyręs jas vežiojuosi po muges, kol visos suranda savo namelius. Racionaliau ir paprasčiau būtų elgtis šiuolaikiškai – po metų kitų utilizuoti, bet man taip neišeina. Knyga turi patekti pas skaitytoją, o jau tada nuo manęs jos likimas nepriklauso.
Kažkur esu skaitęs, kad leidykloms pavyksta per metus parduoti arti tūkstančio konkretaus pavadinimo poezijos knygų. Pasakysiu atvirai: netikiu. Net didelėse šalyse leidėjui tokia užduotis – ne pagal pečius.
Koks jūsų požiūris į knygų muges? Dalyvavimas knygų mugėse svarbus, nes taip galima skaitytoją supažindinti su autoriumi ir naujausiomis knygomis. Nuo pat leidyklos įkūrimo nepraleidžiame Vilniaus knygų mugės, taip pat sklaidą vykdome kitų miestų renginiuose: Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje. Neaplenkiame ir mažesnių rajonų centrų, pavyzdžiui, Zarasų, Ukmergės. Dažnai apie jas mažai kas ir žino, išskyrus vietinius gyventojus. O jų per metus būna apie penkiolika. Kartais geriau sekasi platinti, kartais prasčiau.
Bet šis, sakykime, praktinis sklaidos lygmuo man kelia didesnį pasitikėjimą nei virtuali erdvė ar socialiniai tinklai. Ne dėl naujovių
baimės. Tiesiog – iš patirties. Yra buvę, kad leidyklos feisbuko paskyroje po pasidalyto knygos anonso per pusvalandį sukrito virš tūkstančio džiaugsmų ar laikų, bet ta knyga per trejetą metų nerado skaitytojų. O yra atsitikę ir atvirkščiai: socialiniuose tinkluose susidomėjimas knyga mažas, net praėjus keletui metų apie 200 laikų, bet knyga jau išplatinta arba likę vos keletas vienetų.
Na, o kodėl jums svarbu turėti leidyklos paskyrą feisbuke? Vis vien turėtumėte matyti to naudą?
Nėra labai svarbu, nors tai jau tapo tam tikra mada ar net reikalavimu. Manau, rašant įvairius projektus ir neturint viešo puslapio skaitmeninėje erdvėje būtų kur kas sudėtingiau gauti paramą, būti pastebėtam. Nors ne feisbukas poezijos knygas „veža“ į viršų. Bent kol kas. Ateity jis vis vien nukonkuruos tą vadinamąjį praktinės sklaidos lygmenį.
„Kauko laiptų“ leidykla? Vienas iš unikalių bruožų – tolerancija autoriui. Sutartyse su rašytojais „Kauko laiptai“ neapriboja autorinių teisių. Sutartyje būna įrašyta, kad leidykla neturi pretenzijų dėl knygos perleidimo kitur, kitomis kalbomis, inscenizavimo ir kt. Taip pat neįpareigojame autoriaus keletą metų leisti savo knygas vien tik „Kauko laiptuose“. Knygos autorius ir apskritai žmogus, mano supratimu, turi būti laisvas. Ypač kai reikalai susiję su kūryba.
Ar jaučiate, kad leidykla pakeitė Lietuvos grožinės literatūros peizažą? Manau, padėjau kai kuriems autoriams išeiti į literatūros pasaulį,
nors turbūt šis procesas kur kas senesnis, dar nuo 2004 metų, kai pradėjau dirbti „Nemune“. Aušra Kaziliūnaitė, Vytautas Stankus, Gvidas Latakas – tai tik keletas vardų, prie kurių debiuto prisidėjau, galiu šiuos rašytojus vadinti savo literatūriniais vaikais, juk buvau pirmas jų knygų leidėjas. Jei šiandien mes šiuos autorius žinome, mano darbas nenuėjo perniek. Leidykla padėjo įsitvirtinti ne tik stipriems jaunosios kartos debiutantams, bet ir, pavyzdžiui, nepražiūrėjo a. a. Vlado Kalvaičio fenomeno.
Su juo pradėjome bendradarbiauti, kai autoriui buvo apie 80 metų. Nors žinojau V. Kalvaitį kaip epigramų kūrėją, dirbant „Nemune“ jis atvežė porą novelių. Pamenu, mane labai sudomino jų pabaigos: savo psichologine jėga buvo gana netikėtos. Perskaitęs kelias, jam paskambinau ir spėjau, kad čia ne pirmosios jo novelės. Nesiginčijo.
Per gana trumpą laiką su juo nuėjome įdomų kelią. V. Kalvaitis spėjo tapti ir Lietuvos rašytojų sąjungos nariu, gavo premijų, tarp kurių – Vyriausybės premija už romaną „Sustiprinto režimo barakas“. Šį autorių reikėjo savotiškai prisivilioti, atsargiai užmegzti ryšius, sukurti abipusį pasitikėjimą. Lagerininkas, tremtininkas, slėpė savo kūrybą, jam reikėjo ypatingo dėmesio ir laiko. Iš pradžių leidome apsakymų rinkinius, tik po to romaną bei naujausią kūrybą, apsakymų rinktinę. „Sustiprinto režimo baraką“ galėčiau lyginti su Balio Sruogos „Dievų mišku“. Nors konclageriai skirtingi – vokiškas ir sovietinis, bet abu autoriai, savo kailiu išgyvenę prievartą bei žiaurumą, prisiminimus perpina su ironija ir šmaikštumu.
MONIKA BALČIAUSKAITĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR. 2021 m. rugpjūtis, žygiuoju K. Donelaičio gatve ir maždaug ties Gedimino gatvės stotele žvilgsnis susminga į du iš pastato apačios į mane šviečiančius langus. Regis, vyksta spaudos darbai, matosi knygos, lyg ir šmėžuoja dvi merginos. Tą patį šaligatvį minu kasdien pastaruosius penkerius metus – akivaizdu, kad atsirado įdomi naujiena. Sužinoti neužtrukau – praėjusių metų rugsėjį Kauno kultūros mugėje susipažinau su Gabriele Gudaityte ir Inga Navickaite-Drąsute – savilaidos spaustuvės „Hands on Press“ įkūrėjomis, kurias ir mačiau už tų langų.
Gabrielė: 2017 metais trumpam grįžau į Kauną, o Inga čia gyveno. Patekau į projektą žurnalui „Į“, kuriame Inga drauge su Julija Račiūnaite kurį laiką darbavosi. Jeigu neklystu, buvo ruošiamas antrasis numeris. Jos tuo metu įgyvendino labai linksmą seriją – lipo į visus Kauno miesto fontanus. Jeigu tiksliau – Julija lipo, o Inga fotografavo. Supratau, kad abi – labai įdomios asmenybės, norėjau geriau susibendrauti. Tąkart pasisiūliau su mamos mašina pavėžinti merginas po Kauną – taip ir susidraugavome.
Inga: Dažnai tai kartoju, tačiau esu labai dėkinga Kauno fotografijos galerijai, leidusiai žurnalą „Į“. Šešerius metus trukęs projektas man atnešė labai daug gero. Pavyzdžiui, žurnalo dirbtuvių metu susipažinau su Gabriele.
G.: Mudvi su Inga vis apie tai pasikalbėdavome, bet aš kaip tik planavau išvykti svetur studijuoti magistrantūroje. Norėjau suprasti, kaip įveiklinti bakalauro studijas realioje aplinkoje. Norėjau ką nors nuveikti Kaune. Ilgainiui su Inga ėmėm kalbėtis apie spaustuves: analoginę spaudą, šilkografiją ir pačią grafiką iš esmės. Klausiau, kur galėčiau tai praktikuoti Kaune. Jeigu moku amatą, tuomet ką man daryti po studijų? Jeigu noriu praktikuoti, bet neturiu staklių ir kitų reikiamų dalykų.
I.: Prieš kelerius metus, kai dirbau Vilniaus dailės akademijoje, su kolege Toma Subačiene dažnai pasvajodavome apie spaustuvės įkūrimą, bet tai taip ir liko kalbomis. Galvoje vis sukosi mintys apie tokią spaustuvę, kurioje autorius,
mokėdamas amatą, pats galėtų dirbti su įranga. Įgyvendindama savo meninius leidybinius projektus, pati bėgiodavau po visą miestą ir ieškodavau skirtingų paslaugų: spaudos, lenkimo, klijavimo, apipjovimo. Ilgainiui pamačiau, kad mūsų su Gabriele mintys sutampa – tokios vietos trūksta abiem. O kiek vėliau supratome, kad turime ir daugiau bendraminčių.
G.: Analogų Lietuvoje lyg ir nėra, nors žinau puikių risografijos studijų, pavienių žmonių, užsiimančių savilaida ir risografine spauda. Panašių iniciatyvų esu mačiusi svetur, bet norėjosi sukurti kažką, kas tiktų Kaunui ir padėtų bendradarbiauti su įvairesniais žmonėmis. Gera dirbti dviese, bet tos vietos įveiklinimas ir kitų žmonių interesams – dar geriau.
I.: Baigiau bakalauro ir magistro studijas VDA KF Grafikos katedroje. Pirmiausia dirbau su įvairiomis spaudos technikomis, iliustracija, dizainu, fotografija ir knygos menu, į kurį koncentravausi magistrantūroje. Vėliau užsiėmiau spaudos dizainu – daugiausia dirbau su leidiniais ir renginių plakatais. Tai jaučiasi ir dabar – man įdomiausia dirbti su leidiniais, prisidėti prie jų įgyvendinimo nuo pradžios iki pabaigos. Labai mėgstu įrišinėti knygas, išmėginti popierių, skirtingas medžiagas, ieškoti harmonijos tarp medžiagų ir leidinio idėjos.
G.: Škotijoje baigiau iliustracijos studijas, vėliau mokiausi Londone – studijos buvo susijusios su tuo, kaip įveiklinti amatą ir apskritai ką su visu tuo daryti. Profesiniu atžvilgiu buvo visko: ilgiausiai dirbau bare, tuomet kurį laiką buvau laisvai
samdoma – piešdavau iliustracijas. Tada įsidarbinau spaustuvėje, tokiame kooperatyve, kur gavau labai daug žinių apie komercinę leidybą. Dar ten buvo spausdinama ir risografijos technika, tad įgavau ir techninių žinių. Turbūt galima sakyti, kad ten ir prasidėjo mano tikslingesnė kelionė spaustuvės link.
I.: Gabrielė risografą atsigabeno iš Londono, o kitos kelios mašinos atvežtos iš Ignalinos atominės elektrinės. Dalis mašinų buvo įkeltos pro langą. Jų atkeliavimo istorijos turbūt įdomiausias studijos įkūrimo etapas. Buvo ir baisu, ir linksma. Bet mums labai pasisekė: žmonės, kurie pardavė įrangą, buvo labai gerai pasiruošę, atsargūs, tik jų dėka ši operacija pavyko. Įsivaizduokit: po toną sveriančiu presu yra kišamos žalios bulvės tam, kad mašina nuo šaligatvio įslystų pro langą. Nemeluoju – bulvės išgelbėjo operaciją.
G.: Nors ir pačios nuveikėme daug, džiugu, kad sulaukėme daug palaikymo ir pagalbos iš aplinkinių, šeimos, draugų bei kolegų Kaune.
Kaip ėjosi pirmais metais? I.: Pati pradžia buvo chaotiška. Veikėme taip, kaip mums atrodė geriausia, kaip norėjosi. Dabar ir pačios jaučiamės paaugusios iki mūsų spaudos mašinų.
G.: Turbūt verta paminėti, kad turime daug vis dar neįgyvendintų idėjų. Stagnacija čia tikrai nekvepia. Viską padiktuoja patys žmonės, kurie atėję pasako, ko reikia, kas įdomu. O mes su Inga į kiekvieną projektą žiūrime individualiai, visuomet stengiamės prisitaikyti ir padaryti taip, kad tas žmogus ar organizacija būtų patenkinti. Taip labai daug išmokstame ir pačios.
I.: Veikla studijoje vyksta bangomis – tai risografijos mėnuo, tai knygrišybos mėnuo, tai intensyvūs dizaino darbai. Darome daug skirtingų, tačiau tarpusavyje vienaip ar kitaip susijusių dalykų, tad nuobodu nebūna.
Minėjote grafikos dizainą. Ar turite mėgstamų dizainerių? I.: Turime gan ilgą mėgstamų dizainerių sąrašą – kai kurie iš jų retkarčiais užsuka pas mus į studiją. Kita didelė dalis dirba užsienyje.
G.: Studija suteikė galimybę susipažinti, padirbti ir susidraugauti su žmonėmis, kurie mums buvo dideli autoritetai. Kalbu tiek apie dizainerius, tiek apie kitus kultūros ar meno srityje dirbančius žmones.
I.: Išties, studija – puiki priežastis prieiti prie žmonių, kuriuos mėgsti. Jau ne kartą vienas ar kitas mėgstamas dizaineris ar iliustruotojas, kurio asmeniškai nepažinojome, kreipėsi į mus profesiniais klausimais.
G.: Pastaruosiuose tiražuose buvo Tado Bujanausko paroda, eksponuota Kauno menininkų namuose. Džiugu, kad galėjome tuos darbus atspausdinti ir matyti visus kelionės iki parodos užkulisius.
I.: Kitas pavyzdys – kino festivalis „Pirmoji banga“. Labai džiaugiamės, kad žmonės pas mus grįžta, nes pernai jo gidas buvo vienas pirmųjų projektų, kurį spausdinome „Hands on Press“ studijoje.
G.: Per metus ir su naktiniu klubu „Lizdas“ spėjome padirbėti, su Kauno menininkų namais, cirko festivaliu „Cirkuliacija“, Kauno fotografijos galerija ir kitais.
KAUNAS
I.: Kai tik atsidarėme, rengėme nuostabias dirbtuves kartu su Kauno fotografijos galerija. Jų metu į studiją susirinko skirtingų šalių fotografai ir kuratoriai, priklausantys Europoje veikiančiai fotomeno platformai „Parallel“. Vos per kelias dienas šio projekto dalyviams padėjome įgyvendinti jų idėjas knygos formatu.
G.: Socialiniai tinklai ir reklama tikrai nėra mūsų stiprybė, tad išties buvo daug klaustukų – nežinojome, kaip pranešti, kad esame. Bet žmonės patys kalbėjo, o ir jūsų žurnalas labai padėjo. Atrodė, kad sklaidos darbas daromas už mus. Tad negaišome tam laiko ir smarkiai nesukome galvos, nes sukurpti instagramo įrašą mums iki šiol ilgokai užtrunka.
Kaip atrodo jūsų darbo diena?
I.: Pradedame nuo kavytės, aptariame vakar dieną, pasiklausiame, kaip kiekviena jaučiasi, ir tuomet kimbame į darbus.
G.: Tiesą sakant, kiekviena diena skirtinga. Pastaruoju metu užeina visai daug paklydėlių, užklydėlių, norisi visiems skirti laiko. Bet darbas vis tiek prasideda nuo užklausų atsakymo, spaudos ir kaštų paskaičiavimų.
I.: Kokybė, kokybė, kokybė. Dar bendravimas su klientais.
G.: Kuo paslaugesnis ir nuoširdesnis bendravimas, pastangos, kad žmogus gautų tai, ko nori ar net dar geriau.
I.: Žinoma, mūsų motyvacinį variklį įsuka turinys, kurį atsineša besikreipiantys žmonės. Darbo ar tam tikro proceso įdomumas, mano galva, yra vienas svarbiausių mūsų darbo principų. Pavyzdžiui, spausdinti Julijos Račiūnaitės ir Antos Marijos Antanavičiūtės leidinį „Raštai“ buvo labai linksma – ir dėl autentiško turinio, ir dėl juokavimo manieros.
G.: Darbas – lyg žaidimas. Vis bandai ieškoti kelių, aiškiniesi, bendrauji. Atrodo, kad mes čia tik spausdiname ir viskas, bet šiame procese labai daug bendravimo.Be to gerų rezultatų turbūt nepasiektume, nes tik taip gali suprasti kliento lūkesčius ir iškomunikuoti savo požiūrį.
Kuri už ką atsakinga?
I.: Studijoje darbais pasidaliname priklausomai nuo užimtumo. Beveik visus darbus atliekame keturiomis studijos rankomis, tad dalintis ir keistis tikrai nėra sudėtinga. Keliose srityse tvarkomės individualiai: pavyzdžiui, šilkografiją spausdina Gabrielė. Aš galiu padėti, tačiau nesu profesionalė.
G.: Inga yra daug geresnė knygrišė negu aš. Galiu pabūti pameistrė, bet meistrė – ne. Labai smagu, kad kvalifikacija kyla stebint, kaip tai daro patyręs žmogus.
Su kokiais sunkumais tenka susidurti?
I.: Labai mėgstame dirbti. Tik po kurio laiko vis pasijaučia, kad turbūt buvo kiek per daug.
G.: Esame labiau darytojos negu verslininkės, tai vis pasitaiko, kad susipainiojame, kaip tuos administracinius reikalus spręsti. Bet kol kas viskas gerai. O pagrindas – darbo ir poilsio režimas. Kiek teko kalbėtis su žmonėmis, dirbančiais mylimą darbą, atrodo, kad tai gana dažna problema.
I.: Tikimės, kad galbūt antraisiais metais dirbsime ne penkias, o keturias dienas per savaitę.
G.: Pas mus tualete iki šiol kabo paveikslas su visais išrašytais pavadinimais.
I.: Rankų motyvas pasirodė svarbus – ir dėl rankiniu būdu atliekamos analoginės spaudos, ir dėl to, kad esame dviese, spaustuvė išties nedidelė.
G.: Variantų buvo tikrai daug – prašėme draugų pagalbos. Galų gale prispyrė laikas, reikėjo įregistruoti įstaigą, įvesti oficialų pavadinimą. Kažkas tiesiog garsiai pasakė: „Hands on Press“ – tai iškart ir prikibo. O ir dvi prasmės yra: ta tie sioginė, kad rankos ant preso, ir tai, kad frazė „hands on“ reiškia nėrimą į darbus stačia galva.
O pasvajojate, kad labai norėtumėte su kuo nors padirbėti?
I.: Turbūt daugiau tokių vizijų turime ne apie konkrečius žmones, o apie pačios spaudos formas. Pavyzdžiui, nuo pat studijos įkūrimo pasvajojame apie vinilo ar kasetės spaudos darbus. Ir kaip tik visai neseniai baigėme spausdinti kasečių etiketes ukrainie čių kompanijai „Moscut“.
G.: Nuo pat pradžių norėjau padirbėti su muzikantais, muzikos industrija, bet nelabai ką pažinojau. Vinilai, plakatai į galvą ateina dar ir dėl to, kad mūsų spaudos procesas atrodo tam labai tinkamas. Visai neseniai išsiaiškinome, kad mūsų risografijos dažai vadinasi fluorescenciniais ne tik todėl, kad apibūdina spalvą, bet ir iš tiesų šviečia tamsoje. Tad būna, kad naudojamos medžiagos ir dažai patys padiktuoja, su kuo galėtume dirbti.
Dažnai pasikalbame, kad būtų įdomu išleisti daugiau leidinių – arba bendradarbiaujant su kuo nors, arba mudviejų su Inga, studijos vardu. Ir gana seniai kalbame apie žurnalą. Ne mėnesinį – mums tai nelabai įmanoma, bet tokia svajonė yra. Bent mažu tiražu.
Plakatų serija „Spalvinam Ukrainai“ – kaip kilo šio projekto mintis?
G.: Visi puikiai pamename jauseną, kai prasidėjo karas. „Slava Ukraini“ plakatą spausdinau iš desperacijos, nes, einant į pačią pirmą palaikymo akciją Vienybės aikštėje, norėjosi bent ką nors rankose turėti. Atspau dėme jų ganėtinai daug – pasirodė, kad nemažai žmonių norėjo plakatus parsinešti ir išreikšti poziciją namų languose. Plakatai išplito vos per keletą dienų. O vėliau prisijungė ir kiti menininkai, tavo, Monika, ben dradarbiai pagelbėjo su sklaida. No risi pabrėžti, kad ta akcija – puikus pavyzdys, kaip bendradarbiaudami žmonės gali kartu daug nuveikti. Čia turbūt puiki proga padėkoti meni ninkams, kurie labai greit reagavo ir dosniai dalinosi savo darbais.
I.: Viską stengėmės paruošti kuo greičiau. Po pirmo pokalbio kitą die ną jau spausdinome plakatus, o dar kitą į paštą jau gabenome virš septy niasdešimties siuntų. Turiu prisipa žinti, kad visa tai daryti nebuvo sun ku – vargiai įsivaizduoju, ką daugiau, be neurotiško naujienų skaitymo, būčiau veikusi. Iki šiol surinkome virš penkiolikos tūkstančių eurų, vi sus pinigus pervedame organizacijai „Blue / Yellow“. Prie akcijos prisijun gė ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, įsigijo visą kolekciją ir pasižadėjo ją pildyti. Plakatus mu ziejus pristato fojė, kurią pereina visi lankytojai, – taip primenama, kad galime finansiškai padėti Ukrainai ir kartu skleisti meną.
G.: Pastaruoju metu daugiausia plakatų parduodame turistams, kurie ateina pas mus tiesiai iš muziejaus – kone kiekvienas būna su Williamo Kentridge’o parodos skrajute. Retkarčiais plakatus perka net ir urmu, draugams.
I.: Šios akcijos aktyvumas su mažėjo, tačiau labai džiugu, kad „Spalvinam Ukrainai“ žinios nešėjų dar yra, o pati žinia sklinda ne tik Lietuvoje, bet ir svetur.
Kaune yra kuriamas ir leidžiamas žurnalas rekordininkas – trumpiausią pavadinimą turintis leidinys „Į“. Kiekvieno numerio pirmajame puslapyje galime rasti tokio pasirinkimo paaiškinimą: „Į su nosine yra viena iš nedaugelio raidžių, turinti žodžio pareigas ir teises lietuvių kalboje. Viena raidė pajėgi nurodyti ar keisti kryptį. Dėl didelio krūvio mažame tūryje ji verta būti šio žurnalo vardu bei ženklu.“ Nors ir lakonišku pavadinimu, leidinio turinys ir apimtis galėtų būti prilyginami knygai. Leidinys, jau tapęs Kauno kultūros lauko dalimi, kiekvieno numerio kūrimo metu suburia atskirą bendruomenę tiek dėl skirtingų temų, tiek dėl jį kuriančių ir kuruojančių asmenybių kaitos, tiek dėl teksto ir vaizdo balanso.
Žurnale yra gvildentos įvairios Kauno miesto temos: kiemai, miesto ir vandens santykis, (post) industrializmas, įvairiatautiškumas, gamta mieste, o šįkart – ateitys. Šeštajame ir jau paskutiniame leidinio numeryje autorių kolektyvas kartu su trijų redaktorių / mentorių pagalba nagrinėjo (galimas) miesto ateitis. Apie leidinio temą ir kūrimo procesą pakalbinau poetą ir vertėją Aistį Žekevičių, kuris kartu su Vaida Stepanovaite ir Rasa Chmieliauskaite kuravo šeštąjį „Į“ leidinį. Pastarąjį greičiausiai galėsime rasti ir spalį vyksiančioje Kauno meno leidinių mugėje, apie kurią plačiau – kalendoriuje.
Aisti, esi vienas iš leidinio „Į. Miesto ateitys“ redaktorių. Koks bus šis, šeštasis ir jau paskutinis, žurnalo numeris? Jau pati numerio tema tarsi sufleruoja, kad pirminis tikslas buvo ne tiek sutarti dėl bendro ateities miesto vaizdinio, kiek pamėginti išskleisti visą – numanomų, tikėtinų ir neįtikėtinų – miesto ateičių spektrą. Tad tie skaitytojai, kurie tikisi, kad šeštasis žurnalo „Į“ numeris pateiks tikslias būsimų miesto įvykių koordinates ir aiškias instrukcijas, padėsiančias pasiruošti būsimiems netikėtumams, greičiausiai liks nusivylę. Tačiau tie, kurie drąsiai pasiners į bendromis – žurnalo
autorių ir mentorių / redaktorių komandos – pastangomis sukomponuotą skirtingų vizijų polifoniją, tikėtina, patys įsikvėps permąstyti savo santykį su miestu, kuriame gyvena. Jei reikėtų apibūdinti šį žurnalo numerį vienu žodžiu, sakyčiau: ambicingas.
Leidinyje kėlėte klausimą, kaip įvairios miesto ateitys gali koegzistuoti, tačiau netapti homogeniškomis. Ateitis dažnai tampa spėlionių tema, kadangi susideda iš dažnai besikeičiančių ir netikėtų elementų. Ar autoriams pavyko jas užčiuopti? Kokias Kauno ateitis galėsime rasti leidinyje? Ar autoriams pavyko užčiuopti miesto ateitis – tai klausimas, kuris, ko gero, neramins ir intriguos dar kurį laiką, nes šiandien, t. y. dabartyje, tiesiog neturime įrankių į jį atsakyti. Taigi tam tikra prasme šis bandymas įspėti ateitį jau yra pasmerktas
nesėkmei, mat greičiausiai pasitvirtins tik dalis įsivaizdavimų. Bet tai anaiptol nereiškia, kad jis nereikalingas – ateityje, skaitydami šį ateičiai skirtą žurnalą, galbūt galėsime geriau pažinti dabartį, kuri tuo metu jau bus tapusi praeitimi. Tad šį žurnalą galima laikyti ir tam tikru paminklu dabarčiai. Autorių siūlomos ateities vizijos yra įvairialypės ir originalios, aprėpia mikro ir makro, materialųjį ir nematerialųjį lygmenis, susiedamos menines ir mokslines praktikas, būtąjį tebesamą ir būsimąjį nebūsimą laikus, kasdienybės problemų ir metafizinių svarstymų erdves.
Pirmieji susitikimai su kūrėjais ir mentoriais vyko gegužės mėnesį, o žurnalo istorijos buvo paruoštos rugpjūtį, tad numanau, kad numerio rengimas buvo intensyvus. Kaip vyko žurnalo kūrimo procesas? Kaip atsirinkote ir kūrėte istorijas?
Prieš imantis žurnalo kūrimo, buvo paskelbtas atviras kvietimas, tad prisijungti galėjo visi norintieji, nepriklausomai nuo pasirengimo ar turimos patirties. Mėginome parodyti esamų ateities miesto tyrinėjimo krypčių įvairovę, bet vengėme primesti išankstinį požiūrį ir skatinome autorius išlaisvinti fantaziją. Nuo pat žurnalo rengimo pradžios stengėmės kuo labiau įtraukti visus autorius į bendrą kūrybos procesą. Natūralu, kad jie atsinešė mažiau ar daugiau įgyvendintas idėjas: kai kurie turėjo jau beveik parengtus projektus, kiti viską darė žurnalo rengimo metu. Galbūt ir dėl šios priežasties žurnalo kūrimas gerokai išsitempė laike – tarsi nuolat bandytume išlošti dar šiek tiek laiko, vis tikėdamiesi: galbūt rytoj pavyks pagauti dar vieną vis išsprūstančios ateities fragmentą?
Prie šio numerio kūrimo prisidėjo trys redaktoriai. Kaip sekėsi pasidalinti atsakomybėmis? Ką atneša trijų redaktorių bendradarbiavimas viename leidinyje?
Manau, trijų redaktorių bendradarbiavimas labai padėjo tiek gyvų susitikimų su autoriais metu, kai aiškinomės, kas ta miesto ateitis ir kaip galėtume ją įžvelgti, tiek jau vėliau, dirbant su pavieniais autoriais ir bandant suvaldyti išsikerojusią miesto ateities vizijų įvairovę. Visi redaktoriai įnešė šį tą savito į kūrybinį procesą: Vaida Stepanovaitė dalijosi meno teorijos įžvalgomis ir kuratorine patirtimi, Rasa Chmieliauskaitė praplėtė tyrimų lauką architektūros ir urbanistikos perspektyvomis, o aš daugiausia padėjau autoriams gludinti tekstų logiką ir stilių. Taip pat vertėtų atskirai paminėti ir Moniką Janulevičiūtę, sukūrusią
įsimintiną žurnalo dizainą, bei visą Kauno fotografijos galerijos komandą, užtikrinusią užkulisinių procesų sklandumą. Jei norime sėkmingai susidoroti su ateities iššūkiais, teks bendradarbiauti ne tik su skirtingais individais, bet ir su skirtingomis sritimis, – kūrybinio proceso metu visi neblogai pasipraktikavome.
Aisti, papasakok, kokios šio numerio istorijos labiausiai įsiminė ar nustebino. Galbūt yra Kauno ateities scenarijų, kurie šiuo metu atrodo gan utopiški? Negalėčiau išskirti labiausiai įsiminusių numerio temų ar tekstų, nes kiekvienas autorius pateikė originalių ir netradicinių idėjų ar vizualinių sprendimų, be kurių turėtume mažiau menamo kolektyvinio šuolio į ateitį variantų. Rengiant žurnalą mane labiausiai pribloškė suvokimas, kad šiandien, toje dabartyje, kurioje gyvename, apskritai tampa sudėtinga drąsiai mąstyti apie radikaliai kitokią ateitį ir ją įsivaizduoti. Kokios yra šios nejaukios padėties priežastys, galima tik spėlioti. Galbūt tai nulemia informacijos perteklius, su kuriuo kasdien dorojamės, gal tam tikros informacinio lauko tendencijos, dėl kurių vaizduotę maitiname nebūtinai geriausiu maistu. Taigi pats ateities mąstymas šiandien atrodo utopiškas. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad neverta to daryti. Galbūt kaip tik naujausias žurnalo „Į“ numeris paskatins skaitytoją paklausti savęs, kokios miesto ateitys šiandien atrodo labiausiai trokštamos, ir suabejoti mąstymo apie ateitį utopiškumu.
KAUNAS
„Jei kiekviename numeryje rašytume apie visus, kurie to verti, tai būtų jau ne žurnalas ar laikraštis, o telefonų knyga“, – tokį skrajojantį juoką yra tekę girdėti iš kolegų, kaip ir mes, nesutalpinančių visko, kas būtų įdomu, į vieną leidinio numerį. „Kauno pilno kultūros“ bendradarbis fotomenininkas Donatas Stankevičius taip ir padarė. Kauno fotografijos galerija iš tiesų išleido telefonų knygą – „Kauno miesto ir rajono kultūros abonentų sąrašą“. Žalia rudens naujiena netikėtai dera su kiek didesnės apimties objektu, taip pat pristatomu šiame numeryje, – antrą gyvenimą pradedančiu spaudos kiosku Petrašiūnuose. Jei leidinys ten dar nekabo, pats nuvešiu ir pakabinsiu.
Kaip atrodo? Telefonų knyga žavi detalėmis, grąžinančiomis į epochą, kai toks leidinys buvo ne mažiau reikalingas nei taksofonai. Paskutinysis, beje, iš Vilniaus autobusų stoties iškeliavo šį birželį. Verčiu A5 formato (anos būdavo didesnės, o gal aš mažesnis?) pusseptinto šimto puslapių storio leidinį ir sentimentai sukeroja. Miesto žemėlapis viename pirmųjų atvartų – privalomas. Tiesa, mastelis toks smulkus, kad pažymėtus objektus iššifruoti sunku. Noriu tikėti, kad tai – ne maketavimo klaida, o reveransas aniems laikams, kai būdavo svarbu tiesiog padaryt taip, kaip nurodyta, o ar veiks – koks skirtumas.
Panašus jausmas gilinantis į knygą puošiančius (ir remiančius finansiškai ar morališkai) reklaminius maketus – kai kurių dizainas ar tekstai akivaizdžiai šaržuoti, o dėl kitų kyla klausimas, juokais čia ar rimtai. Ir tai komplimentas – leidinio turinys išties vertingas, tad jei apipavidalinimas būtų 100 proc. humoristinis, šios dvi dalys disonuotų.
Popierius gi parinktas taiklutėliai –pakankamai plonas ir lengvas tokios apimties užmojams, autentiška ir maloni liesti faktūra, pastelinės spalvos leidžia lengvai pasirinkti turinio bloką, o reklaminiai skelbimai publikuojami ant
blizgaus kreidinio popieriaus. Nesu tikras, kokie faktoriai lemdavo senųjų telefonų knygų (ir plėšomų kalendorių, kurie, beje, niekur nedingo ir yra puiki ekonomiška bei praktiška kalėdinė dovana) popieriaus pasirinkimus – spėčiau, kad ir ekonominiai bei kitaip gyvenimiški. Na, bet suplyšę marškinėliai irgi ne visada kainavo 500 eurų.
Kauno planas leidinį pradeda, o baigia jį (ir kiekvieną skyrių) linijomis sudalinti puslapiai užrašams ar pastaboms. Gale rasite ir spalvinimo užduotį mažiesiems kultūrininkams, ir akį traukiančiai vingiuojantį kalendorių. Kaip gaila, kad tik 2022-ųjų – juk knyga bent jau man, vis ieškančiam naujų temų ir herojų, o kartais ir bendradarbių, talkins dar ne vienerius metus.
Šis abonentų sąrašas, kitaip nei pirmtakai, nėra vien pavardės, adresai ir „laidinio“ telefono numerių sąrašas. Ne, tai demokratiškas paslėptų ir visiškai atvirų pačių žmonių surašytų žinučių pilnas Kauno gidas, kurį gali vartyti paties susigalvota tvarka, o čia pristatomus žmones, įstaigas, verslus paversti savo slapto kultūrinio žaidimo dalyviais. Tai žvilgsnis į tokį Kauną, koks jis yra 2022-aisiais, kai virš įstaigų plevėsuoja Europos kultūros sostinės vėliavos, ne gražesnį ir ne pilkesnį. Demokratiškas, nes žmonės registruotis sąraše buvo kviečiami įvairiais būdais įvairiose vietose ir tikrai netrumpą laiką. Net per radiją, kurio klausosi ir tie, kurie nemato skelbimų feisbuke. Prisistatymų niekas per daug nenuredagavo – kaip žmogus save mato, kaip nori transliuoti pasauliui, taip ir atspausdinta.
Buvimas šiame sąraše reiškia, kad asmenybė ar įstaiga yra atvira ir pasirengusi nuotykiams bei naujoms galimybėms. Galite visus teatro žmones pažinoti, pats teatre dirbti, bet argi ne įdomu savo požiūrį praplėsti į naują projektą įtraukiant kad ir konkretaus Kauno rajono gidą ar filosofą? Filosofo kontaktus rasite knygoje, ir galite nebijoti skambinti ar rašyti (ne visi nurodė telefono numerius, bet knyga ir nesivadina telefonų, kai pagalvoji…), kaip kartais nutinka, kai rekomendacijų prašai pažįstamų ar tiesiog žvejoji internete – niekad nežinai, ar nesutrukdysi, ar apskritai žmogus linkęs bendradarbiauti. Be to, kultūros lauko veikėjai čia prisistato ir lietuviškai, ir angliškai, tad atsiveria sienos.
Reikalingą vietą, veiklą, asmenį rasti galite pagal abėcėlę ar sritį, nors smagiausia tiesiog durti pirštu. Taip sužinojau apie kaunietę Ritą, kuri išmano tarpukario tradicijas, net žino vaišių receptų. Tuoj pat sąraše radau komiksus piešiančią Birutę, ir jau mąstau, kas įdomaus nutiktų, jei susėstume trise. „Galiu paruošti Pietų Korėjos valgių“, – po kelių puslapių intriguoja Emilija, ir mano galva sprogsta nuo kimčių kupino smetoniško sriubos indo vaizdinio. Kaunas – galimybių miestas. Ačiū Donatui ir Kauno fotografijos galerijos komandai bei kitiems prie abonentų sąrašo virtimo tikra knyga prisidėjusiems žmonėms, kad tai priminėte.
Mano asmeninis kioskų kioskas stovėjo Baltijos g. ir Žemaičių pl. sankryžoje, ant Milikonių kalno. Čia dar iki 2000-ųjų už sutaupytus litus pirkdavau lenkiškus ir vokiškus žurnalus „Popcorn“ ir „Bravo“, iš jų iškirptus dainų tekstus klijuodavau į specialų sąsiuvinį. Čia rasdavau ir tautinį muzikos žurnalą „Ausis“. Jau daug vėliau panašų asmeninį ryšį užmezgiau su taip pat nebeegzistuojančiu kiosku S. Daukanto ir Laisvės alėjos sankryžoje ir jo darbuotoja. Kas antro penktadienio rytą ji man maloniai primindavo, kad jau turi naują „Literatūrą ir meną“. Labai norėčiau sužinoti, ką ši moteris veikia dabar.
Sankryžos, stotelės, sklypeliai prie ligoninių ir kitų įstaigų – kioskų mieste prieš dešimtmetį buvo daug daugiau (ir spaudos tiražai buvo didesni), išbarstyti jie buvo chaotiškiau nei dabartiniai. Pastarieji jau masyvesni, tarpiniai variantai tarp pribėgamo ir įeinamo apsipirkimo. „Būtent dėl to, kad kioskai stovėdavo gana įdomiose vietose, lyg numesti, ir pradėjau juos fotografuoti, daug apie ateitį negalvodama“, – prisimena Vytautė Trijonytė.
Fotografė ir šiuo metu Nyderlanduose studijuojantis architektas Algirdas Ramonas susidomėjo landšafto dizaino
Ikoniniu ne vienoje Europos šalyje tapusį kiosko modelį K67 suprojektavo slovėnas Saša J. Mächtigas. Jau 1970-aisiais ši modulinė struktūra tapo MoMA kolekcijos dalimi. Bijau sumeluoti, bet kažką labai panašaus esu mačiusi ir visiškai atsitiktinėje Lietuvos vietoje. Visgi mūsų kioskų tradicija nuo K67 toli, bet tipologiniu požiūriu objektas yra svarbus kalbant tiek apie spaudos sklaidą, tiek apie miestiečių migracijos kelius ir vartojimo papročius.festivalio „Magenta“ kvietimu kurti viešose erdvėse, ir taip atsitiktinis fotografijų ciklas tapo įkvėpimu naujam bendruomenės traukos taškui Petrašiūnuose. „Pilni Petrašiūnai“, „Pilnos marios“, – užrašyta ant želdiniais apauginto objekto bevardžiame skvere Armatūrininkų ir T. Masiulio gatvių kampe.
„Mums pasirodė svarbu įprasminti ir išsaugoti kioską kaip istorijos dalį, kad ir kokios estetinės vertės jis būtų“, – teigia Algirdas. Jis, kaip ir Vytautė, jau praėjusį laikmetį prisimena būtent per kioskus, autobuso bilietėlių juose pirkimą. Abu kūrėjai anksčiau gyveno Raudondvaryje, bet daug reikalų turėjo ir mieste, tad abiem įsimintiniausias kioskas – prie „Lituanicos“. „Mano seneliai gyveno Petrašiūnuose, R. Kalantos gatvėje, tai užkilus ant kalno, prie žiedo, mūsų dažna kelionė būdavo „Girstupio“ link. Ten prie IKI stovi du kioskai, ant vieno itin žaliu tekstu užrašyta „Kauno diena“, – tas irgi išliko atmintyje kaip bilietų įsigijimo vieta“, – ryšį su naujojo savo kūrinio vieta mezga Algirdas. Šiame mikrorajone, pasirodo, gyveno ir Vytautės tėvai. Visgi iš tiesų Petrašiūnus, kaip lokaciją antram kiosko gyvenimui, pasiūlė „Magenta“, mat vietos bendruomenė labai aktyvi ir pati norėjo ko nors naujo ir visus buriančio.
„Buvome nusižiūrėję kioską, kurį norėjome įveiklinti toje vietoje, kurioje stovėjo, bet jį nupirko kiti. Susitikę su bendruomene ėjome ieškoti naujos vietos. Daugiabučių kiemai atrodė viliojantys, jaukūs, bet ir jautrūs. O šis parkelis, kurį aplankėme paskutinį, atrodė gal labiausiai apleistas, bet turintis
Vytautės Trijonytės nuotr.
daugiausiai potencialo. Čia labai daug žmonių praeina, bet nebuvo net kur atsisėsti“, – atskleidžia Algirdas. Ir, kaip pridera architektui, atkreipia dėmesį, kad, nors atrodo vienodai neįdomiai, kioskai iš tiesų skiriasi stogeliais, įėjimo sprendimais. Taigi yra iš ko rinktis.
Už objektą, atkeliavusį iš Vytauto prospekto, sumokėti reikėjo kiek mažiau nei 1500 Eur, o dažai, suoleliai, augalai – jau visų bendras reikalas, šį tą suteikė „Magenta“, o ir bendruomenė įvairiai prisidėjo. Hortenzija net buvo išgelbėta nuo mirties renovuojamame Petrašiūnų kieme! Ar prigis čia, parodys laikas.
Ko prisipildys kioskas, taip pat pamatysime. Petrašiūnų bendruomenės centras su vadove Ina Kunavičiūte-Mikučioniene priešakyje siekia aktyviai gaivinti savo mikrorajoną, dalyvauja ir kitose iniciatyvose. Galbūt jau visai netrukus atvykę į skverą galėsite įsigyti petrašiūniškų suvenyrų. Vytautė ir Algirdas išduoda, kad festivalio „Magenta“ atidaryme jau teko ragauti vietinių gardumynų iš pušų kankorėžių ir išgirsti legendą apie morkų kavą. Ir tikrai, juk Žaliakalnyje geriama „Pelėdų kava“, gal kiekviena Kauno bendruomenė galėtų savą receptą išpopuliarinti? Kiosko (at) kūrėjai sako, kad bendruomenei padės su vizualiniais sprendimais. Nors oficialaus įsipareigojimo nėra, bet artimas ryšys kuriant traukos tašką užsimezgė.
„Buvo keista, kai tik nusipirkome ir galėjau užeiti į vidų. Niekada nebuvau buvęs spaudos kiosko viduje. Buvo įdomu iš kitos pusės pamatyti seifą, lentynas“, – intriguoja Algirdas. Iš tiesų nebuvau apie tai susimąsčiusi – kioskų vidus visada atrodė kaip pardavėjos tvirtovė, neįžengiama žemė. Bet į „Pilnus Petrašiūnus“ galima užeiti, o vitrinoje rasite kitų lankytinų šios Kauno dalies vietų žemėlapį.
Landšafto dizaino festivalis „Magenta“ Kauną jau ne pirmi metai pildo įvairiais žaliais ar kraštovaizdį kitaip suįdominančiais objektais. Šį rugsėjį prie Žaliakalnio funikulieriaus radosi Kauno centrinio pašto įkvėptas avilys (aut. Kazuhiro Yajima, Japonija), Panemunėje įrengtas iš senų medinio namo lentų sukonstruotas magentos spalvos skulptūrinis suolas (aut. Džiugas Karalius ir Giedrius Bučas), o „tiesiog“ žalią veją priešais Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų nuspalvino natūralistinė pieva (aut. Guoda Zykuvienė). Lyg čia buvusi! Įvairių sričių menininkams, nebūtinai turintiems patirties su augalais ar kitomis medžiagomis, padeda specialistai ir studentai. „Magenta“ – „Kaunas 2022“ programos dalis, ir labai tikiuosi, kad lyg vijoklis įvairiose miesto ir jo apylinkių vietose vyniosis ir toliau.
Viduje kvepėjo sausainiais, iš senovinio virdulio veržėsi arbata. Svečiai spietėsi tarp knygų stirtų. Dalis skaitinių jau lentynose, ką tik sukaltose iš nebereikalingų palečių ir nuteptose mėlynai. Nesimatė tradicinių knygynams užrašų „Detektyvai“, „Romanai“, „Biografijos“. Viskas pagal leidyklas, nedideles leidyklas, kurių gausa, įsprausta į tokią nedidelę patalpėlę, neigė bet kokius svaičiojimus apie prasmingo spausdinto žodžio mirtį.
„Žinai, man atrodo, kad jūs čia jau šimtą metų veikiate“, – sakau Indrei Gaučienei, knygyno šeimininkei, tvarkančiai Kauno rašytojų ką tik atneštų knygų stirtą. „Aš ir pati kartais nebesuprantu, kiek laiko čia esu“, – juokiasi ji. Bet tas šaltas žiemos vakaras atsitiko mažiau nei prieš metus!
2021 m. gruodį, galbūt savo gimtadienio proga, o gal ir ne, į „Kolibrio“ atidarymą pakvietė filosofas, leidyklos „Hubris“ įkūrėjas Viktoras Bachmetjevas ir visais knygyno klausimais visiems iškart liepė bendrauti su Indre. Jie – buvę bendramoksliai, netyčia susitikę Birštone. Netyčia Viktoras rado patalpas, o visa kita jau dėsninga. Indrė kelerius metus dirbo akademiniame knygyne Vytauto Didžiojo universitete, vėliau kurį laiką ilsėjosi nuo šio darbo. Dabar K. Donelaičio gatvėje sukasi nebe viena, turi pagalbininkę Viliją.
Nemažai žmonių jau tapo nuolatiniais lankytojais, ateina vos paskelbus apie naujai gautas knygas. Kitus pirmąkart praverti duris patraukia Ukrainą palaikantys plakatai languose. Treti tiesiog prisėda arbatos, riešutų, pokalbio. Ar patikrinti,
kaip sekasi jų knygoms. Kaip tik mums prisėdus pasikalbėti, knygyne dairėsi Rolandas Rastauskas. Yra ir knygų anglų kalba skyrius, pildomas įvairių leidyklų seniau išleistais ar naujais grožinės literatūros vertimais, taip pat gidais. Skyrius plečiasi, nes užsieniečių vis daugiau užsuka, jie iš pradžių susidomi mediniu namu, o tuomet ir lietuvių literatūra.
„Metai – tik pati pradžia, dar trūksta daug asortimento, dar liko leidyklų, kurių nepristatome“, – kuklinasi Indrė ir čia pat suskaičiuoja, kad šiuo metu „Kolibryje“ prekiauja jau pusšimčio leidyklų knygomis, taip pat ir pavienių leidėjų, pačių autorių. Neretai kauniečių rašytojų knygas įsigysite iškart su autografu. Dėmesio sulaukia kiekvienas, bet jei reikėtų išskirti skaitytojų favoritus, tai būtų „Kitos knygos“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, „Odilė“. Pastarosios naujienų Kaune kitur nelabai ir rasi. Renkantis iš didžiųjų atsižvelgiama į tai, ką siūlo kiti knygynai ar prekybos centrai – jei kažkas labai graibstomo išleista, verčiau vietą lentynoje užleisti nišiniam dalykui. „Vasarą sulaukėme daug pirkėjų, tai maloniai stebina, nes kitur pardavimai šiltuoju metų laiku paprastai krenta“, – pastebi Indrė ir spėja, kad pirmojo gimtadienio tebelaukiantis knygynas vis dar populiarėja. Ji sako, kad apie apčiuopiamą pelną kalbėti sudėtinga: „Arba kūryba, arba verslas.“
Būna „Kolibryje“ praleidžiančių valandą, dvi. Tokie ir grįžta. Pirmąkart užsukę, dar žiemą, net dėkodavo, kad ši vieta atsirado: „Atrodo, darom gerą darbą, žmonės pasiilgę gerų knygų pasirinkimo
vienoje vietoje.“ Apie popierinių knygų populiarumo mažėjimą šioje vietoje nėra ką ir kalbėti. Galbūt todėl, kad nuo skaityklių ir ekranų žmonės pavargsta. Be to, internetu gali įsigyti bet ką, bet jei gerai žinai, ko nori. O pasklaidyti keletą knygų, pamąstyti, kuri šiandien atitiks nuotaiką, pasikalbėti su pardavėju pačiai Indrei yra smagiau. „Knyga juk meno kūrinys, viršelis masina atsiversti, tekstą papildo kiti elementai, ir vis dažniau dailininkai su rašytojais dirba drauge – gyvai nepamatęs neįvertinsi.“
Klausiu Indrės, iš kur žino, ką rekomenduoti, jei žmogus ieško „ko nors įdomaus“. „Būtinai pasiklausiu, kas žmogui artima, kokios nuotaikos nori. Pastebėjau, kad dabar skaitytojai ieško šviesos, pozityvo. Vis dažniau rankos tiesiasi prie lietuvių autorių, poezijos, kiti paprašo ko nors dar neatrasto, ne paties populiariausio.“ Kaip tik mūsų susitikimo dieną vienai moteriai Indrė pasiūlė kaunietės Neringos Daniulaitienės eilėraščių rinkinį. Pirkėja nesiginčijo: „Jei jums patinka, tai ir perku.“ Visų knygų perskaityti „Kolibrio“ vadovė neturi galimybės, bet skiria laiko užsakymams, perverčia naujienas, klausosi sugrįžtančių pirkėjų atsiliepimų apie vieną ar kitą kūrinį. Toks visai neįpareigojantis knygų klubas? „Galima sakyti, kad taip. Va, ir mainų dėžutę įsirengėm, galima pasiimti, galima ir atnešti jau perskaitytą knygą.“
Tarp lentynų telpa ir renginiai: skaitymai ir pokalbiai apie knygas, jų pristatymai. Po truputį rikiuojasi ir savo nišas atradusių leidyklų, kurias būtų verta čia pristatyti, sąrašas. Indrei įsiminė kino režisierės Giedrės Beinoriūtės knygos apie operatorių Audrių Kemežį „Akimirksnis spalvoms suderinti“ pristatymas, šiltas ir jautrus, gal šiek tiek ašarotas. O pati autorė minėjo, kad jai, kaip „ne rašytojai“, tokia kamerinė erdvė labai tinkama pasibandymui. „Žmonės nori renginių, skaitymų, ir mums pačioms norisi erdvę išnaudoti, tik viskas, įskaitant organizavimą, užima laiko“, – sako Indrė ir tikina, kad dar ir leidybinių planų „Kolibris“ neturi. „Jei gali nerašyti – nerašyk, o jei gali neleisti – neleisk“, – šypsosi.
Nesinori išeiti. Taip, prisakiau sau šį mėnesį jau nieko nepirkti, bet tos knygos pačios žiūri į mane. Detalė, sustiprinanti sustojusio laiko, kuriame neaktualios mados ir topai, jausmą, – nespalvotos fotografijos ant sienų, sukabintos ne galeriškai preciziškai, o kaip namie. Pirmasis savąsias, sukurtas Kauno gatvėse, čia išeksponavo Remis Ščerbauskas. Dabar užsukę įsižiūrėsite į architektės Onos Marijos Urbšytės sukurtus įdomių meno pasaulio asmenybių portretus iš ciklo „Už kadro“. Įdomu, ar Rastauskas spėjo save pamatyti?
Įvairūs menininkai dalyvauja akcijoje „Spalvinam Ukrainai“ – jų sukurti plakatai spausdinami „Hands in Press“ ir parduodami internetu, visos surinktos lėšos pervedamos organizacijai „Blue/Yellow“. Šio plakato autorė – Julija Račiūnaitė. Įsigykite: handsonpress.lt/shop.
09 28–11 13
09 29–10 30
Retrospektyvinė žymios litvakų kilmės britų menininkės paroda kviečia į pažintį su daugiau nei šešis dešimtmečius trunkančia ir kelis žemynus apimančia kūrybine mąstysena. Parodoje eksponuojami juodai balti ir spalvoti, skirtingus menininkės kūrybos etapus iliustruojantys, estetiškai įspūdingi ir giliai žmogiški vaizdai, kuriuose užfiksuoti sparčiai besikeičiančio pasaulio žmonės ir kraštovaizdžiai.
Michaelas Shubitzas gimė Izraelyje, Holokaustą išgyvenusių žydų iš Kauno šeimoje. Vienintelis dalykas, jo tėvui priminęs Lietuvą, buvo 1920 m. Vilkaviškio foto ateljė daryta šeimos fotografija. Į Kauną Shubitzas sugrįžta su 12 didelio formato nuotraukų, kurias įkvėpė ši nuotrauka.
„Šie žmonės yra mano herojai, – sako Shubitzas, – jie išgyveno Holokausto pragarą, o jų traumą paveldėjo vaikai. Su šiais žmonėmis simboliškai grįšiu į Kauną. Miestą, kuriame jie gimė ir leido vaikystę iki tol, kol visa tai buvo sunaikinta. Tai garbės aktas mano herojams ir kartu tiltas į susitaikymą ir šviesesnę ateitį.“
paroda
pasaulis“Doroty Bohm nuotr. Istorijų festivalis. Fotografijų paroda „Sugrąžinti į Kauną“ Rosa Bloch. M. Schubitzo nuotr.
29–10
Pašte vienu metu galite aplankyti net kelias parodas – Kauno architektūros festivalio ir porceliano simpoziumo, taip pat – šią, nukeliančią keletą dešimtmečių atgal. Tarptautinio dizaino festivalio programoje esanti ekspozicija yra 1984 m. Kaune Paveikslų galerijoje vykusios Respublikinės taikomosios grafikos parodos istorinė rekonstrukcija. Plakatai ir jų eskizai, įvairios pakuotės, prekių ženklų projektai, sukurti 1964–1984 m., pasakoja ne tik apie dizaino istorijos procesus, pačius kūrėjus ir jų darbus, bet savaip kalba apie laiką, tapatumą ir tvarumą.
M. Plepio nuotr.
Šis festivalis – tarpdisciplininių renginių: parodų, dirbtuvių, susitikimų, konferencijų, instaliacijų viešose miesto erdvėse ciklas, kviečiantis pažinti Kauno dizaino šaknis, Lietuvos šiuolaikinio dizaino kūrėjus, dizaino inovacijas, pažangias užsienio kūrėjų praktikas, skatinantis kelti klausimus apie miesto patogumą ir prieinamumą visiems.
Tarptautinis dizaino festivalis – „Kaunas 2022“ programos „Dizainas laimei“ baigiamasis akcentas. Plačiau: dizainaskaune.lt
10 01–10 14
Šios į Tarptautinio dizaino festivalio programą įtrauktos parodos tikslas – iliustruoti kai kurias svarbiausias XX a. meno tendencijas, pristatant reprezentatyviausius kiekvienos iš šiam laikotarpiui būdingų avangardo krypčių pavyzdžius. Ekspozicijoje galima išvysti menininkų Jean Lurçat, Jacques Borker, Laila Karttunen, Ivan Da Silva Bruhns, Louis Marcoussis, Ralph Pearson, Frankas Stella, Jean Burkhalter kurtus kilimus, taip pat kolekcininko Dainiaus Lanausko 1920–1955 m. laikotarpio dizainerių Jono Prapuolenio, Jono Virako, architekto Arno Funko kolekcinius baldus.
Parodos organizatoriai: Laura Bohne (Lietuva), Alberto Levi (Italija).
Čerkasuose, Ukrainoje vyko unikalus renginys – vaikų piešinių paroda „Karas vaikų akimis...skausmas ir viltis“, į kurią susirinko vaikai iš kitų šalies miestų, bėgę nuo karo ir okupacijos siaubo ir čia su savo tėvais radę prieglobstį. Piešiniai buvo sukurti miesto humanitariniame centre pirmosiomis ten evakuotų vaikų buvimo valandomis – pirmosiomis santykinės ramybės ir saugumo valandomis.
Parodoje pristatomi piešiniai, kuriais vaikai perteikė savo emocinę būseną, supratimą apie karą ir taiką, savo šeimas ir baimes, skausmą ir viltį. Jų taikos ir grįžimo namo troškimas įkvepia suaugusius daryti viską, kad tai įvyktų kuo greičiau.
Paroda organizuojama bendradarbiaujant Kauno ir Čerkasų miestų savivaldybėms.
Paroda „Austinis menas – XX a. Europos ir Amerikos avangardiniai kilimai“
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Ukrainiečių vaikų piešinių paroda „Karas vaikų akimis... skausmas ir viltis“
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Girstupio (Kovo 11-osios g. 24) ir Šilainių (Baltų pr. 51) padaliniai
Pirmadienis, 10 03, 18:00
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Spalio [klausymai] – neįpareigojantys pabuvimai klausant muzikos – skirti klausyti industrinės platformos „Matters“ kuruojamoje mediatekoje telkiamus nedidelių nepriklausomų leidybininkų ar autorių savarankiškai išleistus albumus. „Matters“ selekcijoje – ambient, experimental, drone, industrial ir įvairūs subžanrai.
Antradienis, 10 04, 18:00
Jūratės Sučylaitės knygos „Gelmių šviesa“ sutiktuvės ir parodos atidarymas Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Girstupio padalinys, Kovo 11-osios g. 24
10 04–10 09
„Lokys, liūtas ir šakelė“
Kino namai „Romuva“, Laisvės al. 54
„Forum Cinemas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49
Kadras iš filmo „Tokia ta vasara“ (“Un été comme ça”)
Vienuolika filmų iš pagrindinių pasaulio kino festivalių: Kanų prizininkai, šviežiena iš Venecijos, kino meistrų darbai iš Berlinalės. Tokią programą kino platintojų komanda „Lokys, liūtas ir šakelė“ parengė septyniuose Lietuvos miestuose, įskaitant Kauną.
Esė knyga „Gelmių šviesa“ – tai ne vadovėlis, ne metodinis leidinys, o autorės emocinių išgyvenimų proveržiai, gyvenimo kelio, prasmės, dvasinio sąlyčio su vieno ar kito poeto kūryba ieškojimai. Autorė tiki, kad skaitytojas jausis lyg sutikęs bendrakeleivę, su kuria be jokių įsipareigojimų gera būti, kalbėtis apie gyvenimą ir jausti bendrystę.
Pokalbį moderuos poetė, prozininkė Aldona Ruseckaitė. Koncertuos dainuojamosios poezijos atlikėja Ilona Papečkytė. Renginio partneris – Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrius. Romo Klimavičiaus sukurtų knygos liustracijų paroda veiks iki spalio 31 d.
Romo Klimavičiaus iliustr.
Nuo 10 05
Kiekvieną trečiadienį iki gruodžio 7 d., 18 val., Kauno menininkų namų skaitykloje – rašytojos Sandros Bernotaitės vedamos dirbtuvės. „Susėsime aplink stalą ir kalbėsimės, dalinsimės patirtimi ir idėjomis, tyrinėsime literatūrą, darysime kūrybos pratybas, atsivesime ir kalbinsime rašytojus“, – rašoma kvietime.
Registracija: grafolabas@gmail.com.
Trečiadienis, 10 05, 19:00
„Mokumentai“: „Afazija“
„Mokumentai“ – tai Kauno menininkų namų organizuojama kasmetinė video meno ir kino filmų peržiūrų bei diskusijų serija. Ji tiria santykį tarp istorijos ir fikcijos ir klausianti, ką mes vadiname politiškai angažuotu kūriniu. Kur galime brėžti ribą tarp propagandos ir politiškumo? „Romuvos“ kamerinėje salėje – Jelenos Juresos filmas „Afazija“ (“Aphasia”, Kroatija / Belgija, 2019 m.).
Ketvirtadienis, 10 06, 20:00
Dviejuose skirtinguose kultūriniuose poliuose gyvuojančios institucijos – naktinis klubas „Lizdas“ ir Kauno miesto simfoninis orkestras – gali pasirodyti kaip visiškos priešingybės, tačiau jos abi turi vieną labai tamprią jungtį – meilė didingai muzikai. Kaunui tapus Europos kultūros sostine, institucijos susivienijo tam, kad tik vieną vakarą orkestras sugrotų skambiausius elektroninės muzikos hitus. Nuo „Underworld“ iki „Moderat“ – gyvai industrinėse patalpose Žaliakalnyje.
Penktadienis, 10 07, 19:00
R. Wilsonas. Donato Stankevičiaus nuotr. „Dorianas“ – į „Kaunas 2022“ programą įtraukta pasaulinį pripažinimą pelniusio režisieriaus Roberto Wilsono premjera, kuriama kartu su „D’haus“ teatru Diuseldorfe, Vokietijoje.
Spektaklio pasakojimas supintas iš rašytojo Oscaro Wilde‘o, jo personažo Doriano Grėjaus ir anglų tapytojo Franciso Bacono gyvenimo motyvų. Visi jie vertino grožį, jaunystę, gyvenimo malonumus, siekė išorinės tobulybės ir gyveno egocentriškai. Daugiau ar mažiau išgalvotos istorijos pasakoja apie gyvenimo ir meno ryšį. Amerikiečių rašytojas Darryl Pinckney jas sujungė į asociatyvų pasakojimo srautą, kuriame susipina prisiminimai, išgyvenimai, apmąstymai ir jausmai. Roberto Wilsono režisūra, judesio architektūra ir šviesų magija sukuria tobulą reginį, žavintį precizika ir meistryste. Vaidina Dainius Svobonas ir Mantas Zemleckas.
10 08–10 09
10 08–10 30 Festivalis
Kauno fotografijos galerijos ir knygyno „Six Chairs Books“ ketvirtus metus organizuojama mugė, kaip ir kasmet, suburs platų Lietuvos meno knygų leidėjų ratą, kvies pažinčiai su naujausiais meno leidiniais ir skirtingomis leidybinėmis praktikomis. Mugė šiemet įgyvendinama bendradarbiaujant su Vilniaus dailės akademija.
Į kino ir namų ekranus sugrįžta tarptautinis dokumentinių filmų festivalis. Rinktinės dokumentikos programoje šiemet nugulė beveik 50 istorijų: netikėtų, įkvepiančių, atvirų, drąsių, iššaukiančių ir demaskuojančių. „Kaip ir kasmet, nepatogumus keliame neapsiribodami vien filmais. Kviečiam susitikti, kalbėtis ir dalintis – laukia pokalbiai su kino kūrėjais, diskusijos su filmų herojais, žmogaus teisių aktyvistais ir ekspertais bei filmų peržiūros netikėtose erdvėse“, – skelbia organizatoriai.
Andriaus Staniulio nuotr.Kadras iš filmo „Begalybė pagal Florianą“ (rež. Oleksiy Radynski)
Tradicinius dokumentinio kino festivalio susitikimus „Romuvoje“ šiemet pildo 12 patyriminių seansų šešiuose modernistiniuose pastatuose. „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai dalis – ciklas „Judančio(s) miesto vizijos“ – apie miestą ir žmogų jame. Istorijas apie architektūrą, bohemišką viešbučio gyvenimą ar virtualų pasaulį festivalis seks Lietuvos sporto universitete, Žemės ūkio rūmuose, Kauno centriniame pašte, Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo akademijoje ir kitose vietose. Prieš seansus į pasivaikščiojimus kvies „Ekskursas“, o po jų lauks susitikimai su kino kūrėjais, architektūros profesionalais ir istorikais.
Daugiau: nepatoguskinas.lt
Sekmadienis, 10 09, 14:00
Shonos Cowie archyvo nuotr.
Tai 45 min. istorijų pasakojimo pasirodymas šeimoms, pritaikytas ir kalbantiems, ir nekalbantiems angliškai. Shona savo istorijas surinko keliaudama po pasaulį ir sudėjo į uogienių stiklainius. Po kurio laiko istorijos stiklainiuose ėmė kvepėti! Drakonų mitai – mėtomis, istorijos apie tigrus – aštriais prieskoniais, lobių ieškotojų istorijos – citrinomis, o monstrų – neatpažįstama smarve!
Shona nori pasidalinti šiais kvapais su visais. Naudodama pantomimą ir lėles Shona sukuria energingą pasirodymą anglų kalba, kurį gali suprasti ir nekalbantys angliškai. Renginys – „Kaunas 2022“ istorijų pasakojimo programos „Kur man tave rasti?“ dalis.
„Nepatogus kinas“. „Judančio(s) miesto vizijos“ Įvairios vietos
10 09, 17:00
Skrajojanti Alina visuomet sukuria išskirtinę atmosferą salėje, kurią lyg skoningais apmušalais išmuša savo kūriniais, lengvais pirštais liesdama fortepijono klavišus. Kaune jos visų laikų muzika lydima Tomo Ramančiūno violončelės skambesiu: tie kūriniai, kuriuos prieš 13 metų pamilo Lietuva, Prancūzija, Jungtinė Karalystė ir daug kitų šalių, vos pasirodė jos debiutinis albumas „Laukinis šuo dingo“, ir tie kuriuos autorė kinematografiškai sumezgė į sekančius savo albumus, ir naujieji kūriniai iš albumo „Laumžirgiai“.
10 12–10 16
Spalis be šokio festivalio? Tik ne Kaune. Šiemet programa nusidrieks per Nacionalinį Kauno dramos teatrą, kino namus „Romuva“, šokio teatro „Aura“ erdvę Senamiestyje ir kitas vietas. Svečiuose – Izraelio šiuolaikinio šokio trupė „Kibbutz“, Akram Khan trupė iš Didžiosios Britanijos, italai „Ritmi Sotterranei“, taip pat šokėjai iš Vengrijos, Vokietijos. Laukia ir ypatingi „Auros“ pasirodymai su Naujų idėjų kameriniu orkestru ir net „Ekskursu“.
Daugiau: dancefestival.lt
Akram Khan trupės archyvo nuotr.
Ketvirtadienis, 10 13, 18:00
Igno Staškevičiaus knygos „Laiko juosta jų žvilgsniais“ pristatymas Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18
Ketvirtadienis, 10 13, 18:00
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Biblioteka ir leidykla „Sofoklis“ kviečia į susitikimą su maratonus bėgančiu pokalbininku Ignu Staškevičiumi – knygų „Gyvenimas jų žodžiais“, „Pasaulis jų akimis“ ir naujausio pokalbių rinkinio „Laiko juosta jų žvilgsniais“ autoriumi.
Trečiojoje Igno Staškevičiaus pokalbių knygoje „Laiko juosta jų žvilgsniais“ susitiksime dar su 20-čia asmenybių – dešimt moterų ir tiek pat vyrų, panorusių pasidalinti savo žiniomis ir patirtimis. Tekstas sukuria gyvo pokalbio iliuziją, lyg sėdėtume kurio nors pasaulio miesto kavinėje ar viename kambaryje drauge su Vladimiru Čekasinu, Giedriumi Buraču, Rūta Vanagaite ar Dalia Dilyte. Neschematiškai pamatyti dalykai ir peripetijos šių žmonių gyvenimą atvedė prie tų posūkių, kurie lėmė ir tebelemia profesinį pasirinkimą, originalią galvoseną, jauseną.
Renginio metu bus rodomas kino filmas „Trejetas“ (rež. Ignas Staškevičius ir Audrius Lelkaitis) – trijų dalių konceptualus kūrinys su dokumentiniais, avangardiniais ir animaciniais elementais.
Ši aktoriaus Andriaus Bialobžeskio atliekama programa – tai atviras monologas, sudarytas iš Vytauto Mačernio eilėraščių, vizijų, sonetų, poetinių citatų, laiškų. Tekstų ir muzikos sintezė sukurs užburiantį ir abejingų nepaliekantį, šviesą ir šilumą skleidžiantį vakarą.
Penktadienis, 10 14, 14:00
Istorijų festivalis. Mildos Varnauskaitės istorijų pasakojimo pasirodymas „Už devynių marių...“
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Penktadienis, 10 14, 19:00 Šeštadienis, 10 15, 19:00
Šis pasirodymas – tai istorijos iš įvairiausių pasaulio kraštų, kurias Milda išgirdo gyvendama „už devynių marių“... Verkianti varlė, teisingas Žuvų karalius, drąsios mergaitės įkvepia vaikus siekti savo svajonių ir tyrinėti pasaulį. Istorijos moko gerumo ir empatijos bei kaip gyventi su kitais viename pasaulyje.
XX a. pradžioje Simonas Ans-ky parašė mistikos, magijos ir simbolinių prasmių kupiną pjesę „Dibukas“. Ją vaidino dvi žymiausios žydų trupės „Vilniaus trupė“ ir „Habima“. 1937 m. Lenkijoje pagal „Dibuko“ istoriją buvo sukurtas filmas.
Jau mūsų dienomis „Sala-Manca Collective“ (IZ) sukūrė garso spektaklį, kuriame muzika ir aktorių balsai susilieja su filmo vaizdais ir sukuria nepakartojamą patirtį. Šį nebylųjį kino filmą muzikos ir garsų pripildys Kauno miesto simfoninis orkestras ir grupė Izraelio aktorių, kurie atkurs mistinę spektaklio atmosferą, paremtą vaiduoklių istorijomis.
Karl R. Giesriegl nuotr.Viena seniausių kultūros įstaigų Kaune naujus metus pradeda pristatydama tai, kas joje vyksta skambiausio ir įdomiausio. Spalio 18 d. laukia jaunųjų talentų koncertas „Skambantys raštai“, spalio 19 d. scenoje – neoklasikinio šokio teatras „Releve“ ir sportinių šokių kolektyvas „Sūkurys“, taip pat – liaudiškų šokių kolektyvai „Šėltinis“, „Suktinis“ ir „Ainiai“, folkloro ansamblis „Gadula“ bei sutartinių giedotojų grupė „Sasutalas“. Spalio 20 d. suplanuoti KKC dailės studijos „Vaivorykštė“ tapybos darbų parodos atidarymas ir Kazio Binkio teatro spektaklis „Spąstai“. Spalio 21 d. – chorų diena, į sceną kops mišrūs chorai „Kamertonas“, „Gintaras“, „Diemedis“, „Ainiai“ ir vyrų choras „Perkūnas“. Paskutinis sezono atidarymo akcentas – „Kaunas 2022“ simboliui, mitiniam Kauno Žvėriui sukurto kilimo-pievos (tekstilės studija „Gijų sodai“) pristatymas. Po to – paskutinis audiovizualinio projekto „Skambantys raštai“ renginys, apjungiantis teatro bei muzikos performansus.
Antradienis, 10 18, 19:00
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18
Istorijų festivalio metu Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka kauniečius ir miesto svečius kviečia PASIVAIKŠČIOTI: po Kauno istoriją, po architektūrą, su asmenybe ir su daina.
Būtina registracija el. paštu menas@kaunas.mvb.lt arba telefonu (8 37) 22 04 61. Komandoje gali būti 3–5 nariai.
Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5
Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyrius kviečia į vakarą vienam produktyviausių savo narių pagerbti. Programoje – paties A. Kubiliūno, Algirdo Klovos, Zitos Bružaitės, Antano Jasenkos ir kt. kūriniai.
83-iojo kūrybinio sezono atidarymas „Kartos“ Kauno kultūros centras, Vytauto pr. 79
Trečiadienis, 10 19, 19:00
„Mokumentai“: „Spektrai“
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Video meno ir kino filmų peržiūrų bei diskusijų seriją pratęs Sveno Augustijneno filmas „Spektrai“ (Belgija, 2019 m.). „Mokumentai“ į KMN grįš ir lapkritį.
Ketvirtadienis, 10 20, 19:00
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Penktadienis, 10 21, 18:00
Prasideda ketvirtasis Kauno menininkų namų organizuojamas dokumentinių filmų peržiūrų ciklo „Common People“ sezonas. Spalio ir lapkričio mėnesiais ciklas kvies tyrinėti individo ir bendruomenių santykį su aplinkos erdve, kraštovaizdžiu, kurioje jie gyvena ir veikia.
Programą atidarys Oksanos Karpovych 2019 m. sukurtos dokumentikos peržiūra. Filmas atskleidžia Ukrainos darbo klasės kasdienybę, keliaujant traukiniu iš aplinkinių miestelių į darbą Kyive ir atgal. Kamera seka žmones ir jų istorijas nuo vagono prie vagono, iš stoties į stotį, iš nakties į dieną. Filmas jautriai ir atmosferiškai atskleidžia sudėtingas posovietinės Ukrainos visuomenės realijas.
„Jaudulys“ – Aleksandro Špilevojaus režisuotas spektaklis pagal populiaraus šiuolaikinio dramaturgo ir režisieriaus Ivano Vyrypajevo pjesę. Veiksmas vyksta Niujorke, garsios amerikiečių rašytojos Uljos Richtės bute. Ambicingas lenkų žurnalistas ima iš įžymybės interviu, kuris yra labai svarbus visiems: žurnalistui jis gali tapti tramplinu į profesinę karjerą Niujorke, rašytojai – tai proga papasakoti tiesą, o galbūt vedžioti visus už nosies, kuriant dar vieną mitą apie save. „Jaudulys“ – tai pasakojimas apie autorių, kuriantį ne tik savo kūrinius, bet ir savo mitą – konkrečiausią ir intensyviausią realybę, ryškiausią ir pačią tikriausią tikrovę.
Kadras iš filmoSekmadienis, 10 30, 18:00
Muziklas „Ugnies medžioklė su varovais“ Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71
Pirmadienis, 10 31, 19:00
Kauno miesto simfoninis orkestras ir „Kaunas 2022“ kviečia gyvai išgirsti vieno žinomiausių šiuolaikinių kompozitorių Andrew Lloyd Webber prestižiniu „Grammy“ muzikos apdovanojimu įvertintą „Requiem“.
Kartu su orkestru publika išvys būrį žinomų atlikėjų, tarp kurių tenoras Edgaras Montvidas, Ukrainos nacionalinės operos solistė Kseniya Bakhritdinova-Kravchuk, Kauno valstybinis choras bei Kauno berniukų ir jaunuolių choras „Varpelis“, diskanto partiją atliks jaunasis solistas Teodoras Lipčius. Diriguos maestro Constantine Orbelian.
Miuziklas pagal kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus muziką bei Sauliaus Šaltenio ir Leonido Jacinevičiaus eilėmis paremtą libretą sukurtas dar 1974 m. Kompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė šįkart sukūrė miuziklo muzikines aranžuotes Plungės kultūros centro simfoniniam orkestrui, o „Taško teatre“ pastatymą režisavo Valentinas Masalskis. Laukia gastrolės Kaune, o pageidaujamas aprangos kodas žiūrovams – gėlių vaikai.
E. Sabaliauskaitės nuotr.kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt
Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
AUTORIAI: Agnė Sadauskaitė, Artūras Bulota, Aura Baltrušaitytė, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Daina Dubauskaitė, Donatas Stankevičius, Emilija Visockaitė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Monika Balčiauskaitė, Rita Dočkuvienė.
