Kaunas pilnas kultūros 2022 09 by Kaunas Pilnas Kultūros

ŽVILGSNISMOTERIŠKAS ČesnauskaitėJustinaautorėautorIliustracijos 2022 RUGSĖJIS kaunaspilnas.lt KULTŪROSKAUNASPILNAS

24 KURIAMABENDRAI „EMMA“ MENAS – GYVENIMO SAULĖPOLITIKAKLAUSIMASATSAKOMYBĖS– VISIEMSMIESTASFEMINISTINIS–MIESTASKALENDORIUSVIRSTANTIMATEMATIKA,PASAKAVĖROSĮKVĖPTIŽIŪRĖJIMAIIŠMARSOĮANTARKTIDĄ32164484210 38 TURINYS MOTERS ŽVILGSNIS

įvykusi Lietuvos kutūros tarybos inicijuota diskusija „Menas ir lyčių lygybė – atrodo ar yra?“ Renginio priežastys – ne tik pajamų iš kūrybos nelygybė, bet ir moterų dažniau patiriama diskriminacija, patyčios, seksualinis priekabiavimas. Visuotinio pripažinimo ir nacionalinio įvertinimo jos sulaukia 3,5 karto rečiau – tai įrodyta Lietuvos kultūros tarybos iniciatyva atliktame lyčių lygybės tyrime. Bet diskusija internete pasitikta vyrų komentarais, kad problemos jokios nėra. TodėlJiems.rugsėjį, pradėdamos aštuntąjį „Kauno pilno kultūros“ sezoną, mes ir toliau šokame. Šokame jau minėtai Emmai Goldman dedikuotame socialiniame centre „Emma“ ir visur kitur mieste, šokame kalbėdamos apie moteris parlamente ir moteris Marse, šokame ausdamos, piešdamos, fotografuodamos ir žiūrėdamos viena į kitą.

ŠOKAMEŠOKOME,IRŠOKSIME

„Viliuosi, kad 2022-aisiais netgi sprendimų priėmėjams yra leidžiama šokti, dainuoti ir lankytis vakarėliuose“, – baigiantis rugpjūčiui žurnalistams sakė Suomijos premjerė Sanna Marin. 36-erių moteris, nutekėjus tikrai linksmos nakties vaizdo įrašams, atliko narkotikų testą – jis buvo neigiamas. O politikę palaikančios suomės užtvindė socialinius tinklus savo vakarėlių įrašais. Skamba ir juokingai, ir graudžiai, turint omenyje, kad dėl savo pramogavimo (ar jo pasekmių, tokių kaip nesantuokiniai vaikai ar didelės sąskaitos) joks didesnis didžiavyris pastaruoju metu nė nesiruošė aiškintis. Ir ne tik pastaruoju metu. Juk beveik prieš šimtą metų Emma Goldman kalbėjo apie tai, kad jei ji neturi teisės šokti, tai – ne jos revoliucija (citata tikrai netiksli, bet plačiai paplitusi ne tik internete ir itin dera Marin atvejui). Taigi, 2022-ieji. Kai rankose laikysite šį žurnalą, Birštone, diskusijų festivalyje „Būtent!“, jau bus

RUGSĖJIS2022KULTŪROSPILNASKAUNAS

KOTRYNA LINGIENĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR. 1869-aisiais Goldmanų šeimoje gimusi Emma septyniolikos emigravo į JAV. Sudėtinga trumpai pristatyti šią asmenybę, kurios idėjos ir įsitikinimai, akivaizdu, lenkė laiką – apie moterų padėtį, socialinį teisingumą bei žmogaus teises diskutuojame ir šiandien. Iki 2016-ųjų Kaune nebuvo jokio jos atminimui skirto ženklo.

„EMMA“KURIAMABENDRAI

RUGSĖJIS2022KULTŪROSPILNASKAUNAS

„Man atrodo, Emma atsižvelgtų į kontekstą ir visgi džiaugtųsi, kad saugomas jos atminimas, kad žmonėms teberūpi jai svarbios temos, o ne tik priešai ant kapo nori šokti“, – svarsto Viktorija. Agnė sutinka ir mano, kad Emmai patiktų čia organizuojamos veiklos, pabrėžiamas feminizmas, LGBTQ+, darbuotojų teisės: „Nežinau, gal ji būtų ir kritiška? Juk su kairiąja politika taip yra – visuomet randi, ką kritikuoti ir keisti.“ LGBTQ+, kairioji filosofija, kritinė teorija, socialinių judėjimų istorijos. Skaitinių šiomis temomis rasite „Emmos“ bibliotekoje. Jos pagrindu tapo iš Vilniuje veikusių infoshopų (nepriklausomų erdvių susiburti, keistis žiniomis, skaitiniais ir kt.) gautos kolekcijos, o dabar nauji leidiniai ir perkami, ir dovanojami. Knygas galima skaityti vietoje ar dviem mėnesiams pasiskolinti. Sistema veikia pasitikėjimo

Tų metų rugsėjį į mėlyną medinį namą A. Mickevičiaus ir K. Donelaičio gatvių sankryžoje atsikrausčiusi kompanija netruko prie įėjimo pasikabinti iškabą „Emma“. Dar po metų čia (tiesa, tik žurnalo fotosesijai) užsukome kartu su lenkų menininke Karolina Freino. Ji Kauno bienalės kvietimu Nemuno ir Neries santakoje įrengė šviesos instaliaciją – laikiną paminklą Emmai Goldman. Plūduras su švyturiu žybsėjo moters autobiografijos „Gyvenant savo gyvenimą“ tekstą, išverstą į Morzės abėcėlę. Toks platesnis kontekstas įžangai, o dabar kviečiu užkopti girgždančiais laiptais ir pasigilinti į socialinio centro „Emma“ veiklą. Kalbėtis pradėjome su vienomis centro įkūrėjų Viktorija Kolbešnikova ir Agne Bagdžiūnaite, vėliau prisijungė ir Danielė Liepa Bodrije. „Gimtadienį švenčiame kasmet gruodžio 27-ąją. Tą dieną įvyko pirmas didesnis vakarėlis mūsų Kauno centre skvotintame „Žaliam name“. 2016 metais, po protestų prieš naująjį darbo kodeksą, kurie vyko Miesto sode ir vėliau persikėlė prie Vyriausybės, norėjome tęsti veiklą, tuomet įkūrėm neformalų darbuotojų solidarumo tinklą ir ieškojom vietos susitikimams. Čia jau veikė „Vingiu dubingiu“ aludė, jie ir papasakojo, kad antras aukštas nenaudojamas, rekomendavo kreiptis į pastato savininkus“, – prisimena Viktorija. Naujakurius pasitiko daug senų tapetų sluoksnių ir kitų iššūkių, kuriuos teko įveikti, kad vieta taptų jauki. „Imkit, naudokit, bet turėkit omeny, kad šis namas bus nugriautas“, – sakė šeimininkai, bet mėlynas medinukas, kurio pirmasis aukštas mena XIX amžių, kol kas stovi. Beje, prieš mažiau nei metus čia radosi ir trečiasis gyventojas „Kolibris“, nepriklausomas knygynas. Ar susitaikė „Emma“, kad šie namai laikini? Agnė ir Viktorija juokiasi. „Man atrodo, čia labai patogi vieta, bet nesame tiek stipriai prie jos prisirišusios, kad negalėtume veiklos vykdyti kur nors kitur. Kita vertus, mums svarbu, kad esame būtent medinės architektūros name Kauno centre, atrodo reikšminga jį išsaugoti“, – sako Viktorija. Pavadinimas vietai sugalvotas lengvai. Pasakoja Viktorija: „Kaune nėra jokio Emmai Goldman skirto atminimo ženklo, o mums feministinė politika svarbi, tad buvo aišku, kad vyro vardu centro tikrai nevadinsime.“ Garsiai svarstau apie tikimybę, kad tuomet dar paauglė Emma yra pro šią vietą ėjusi... Arba ką ji pagalvotų, jei atsidurtų šiandienos Kaune? Apsidžiaugtų, kad yra tokia vieta, ar nusiviltų, kad per tiek metų esmė nepasikeitė, tokios vietos vis dar reikia?

8 principu. „Ne visos knygos grįžta, bet tada tikiesi, kad tas leidinys gyvena savo gyvenimą ir pasiekia kitus žmones“, – mano Viktorija. Kalbant apie knygas, atvėsus orams ir užsivėrus vidiniam pastato kiemui, planuojama „Emmoje“ rengti bendrus vakarus su kaimynu „Kolibriu“. „Mūsų veikloms daug įtakos turėjo pandemija, iki jos nuolat organizuodavom filmų peržiūras, veikė skaitymų grupės, vyko vakarėliai, 2019 m. su Viktorija rengėme tarptautinę konferenciją „Gender Struggle in Eastern Europe (Kova dėl lyčių Rytų Europoje)“. Tiesa, pagrindinės diskusijos vyko kitapus gatvės, KTU rūmuose, bet veiksmas vėliau persikeldavo čia, kaip ir kitų mums artimų renginių, pavyzdžiui, festivalio „Kreivės“, – pasakoja Agnė. Dabar, nors suvaržymai dingo, bent jau koncertinę veiklą tenka riboti, nes aplink visai nemažai kaimynų. Tarkim, pankroko sueigų rengti nebeplanuojama. Visgi rudenį laukia ne tik kaunietiškoji „Kreivių“ festivalio dalis (apie ją plačiau – renginių kalendoriuje žurnalo pabaigoje), bet ir centro atnaujinimas. Dar vieno kambario atvėrimas, erdvių perplanavimas. Ne tik daugiau vietos vakarėliams (60 žmonių – jau sausakimša) ar darbui, skaitymui, bet ir virtuvei. Didesnė virtuvė reiškia daugiau pietų porcijų. „Emmos“ laiptinėje kabo skelbimas, informuojantis, kad antradieniais čia rengiami kurjerių pietūs. Ne už fiksuotą kainą, bet už auką. Tiesa, vasarą, kai kalbėjomės, Gegužės 1-osios profesinės sąjungos (G1PS) iniciatyva atostogavo, bet rudenį grįš. „Ateina ne tik kurjeriai. Ši iniciatyva gimė kaip atsakas į tai, kad mieste nėra įperkamo kokybiško, taip pat ir vegetariško, maisto. Kurjeriams tai proga prie vieno stalo susėsti su kolegomis ir pasidalinti, kaip sekasi, kas užknisa, kas patinka. Beje, daugiau renkasi užsieniečiai kurjeriai, padedame jiems ir biurokratiją susitvarkyti. Nors dirba skirtingose platformose, čia ne konkuruoja, o kaip tik gali palyginti darbo sąlygas“, – virtuvę visai ne perkeltine prasme atveria Viktorija. Agnė priduria, kad ateina ir „Erasmus“ studentų, kurie apie „Emmą“ kartais per vėlai sužino, nes socialinis centras atvykusiems studijuoti nereklamuojamas, kitaip nei tradiciniai miesto studentų barai. Būtent šiame medinuke vyko ir pirmieji studentų judėjimo „Šauksmas“ susitikimai. Beje, merginos, dar studijuodamos VDU, ir pačios kūrė iniciatyvą „Aukštasis moxlas“, kurią galima vadinti „Šauksmo“ prototipu. Ar čia laukiami ne kairiųjų pažiūrų žmonės? Viktorija iškart atsako teigiamai: „Esame aiškiai įsivardiję, kad čia nepageidaujamos diskriminacinės ar neapykantą skleidžiančios praktikos, o ne žmonės. Pagrindas buvimui čia – elgesys su kitu, o ne etiketės.“ Grįžkime prie vakarėlių. Čia į pokalbį įsilieja Danielė Liepa: „Vakarėliai labai gerai pralaužia ledus siekiant įsilieti į bendruomenę ir surasti bendrą kalbą. Žmonės kultūros renginiuose ne visuomet jaučiasi savi, ypač jei „Emmoje“ yra pirmą kartą ir nėra dideli teoretikai. O jei ateini į karaokės vakarėlį ar tiesiog linksmą pasisėdėjimą, viskas daug paprasčiau, dingsta socialinės baimės“, – prisimena ji, pati pirmą kartą čia atėjusi 2017-aisiais, būtent į pankroko koncertą. Socialinio centro bendruomenę jau pažinojusiai iš protesto prie Vyriausybės ir „Sapfo“ festivalio merginai „Emma“ tapo akstinu persikelti į Kauną:

RUGSĖJIS2022KULTŪROSPILNASKAUNAS

„Atsikrausčiau norėdama padėti vystyti kultūrinę centro veiklos dalį.“ Anot Danielės Liepos, visi bendruomenės, kurią sudaro apie 30 žmonių (žinoma, skaičius ir veidai keičiasi), nariai kuo nors prisideda. Norintieji gali gauti raktų kopiją, čia susitikti su draugais, dirbti, ruošti namų darbus, pasigaminti valgyti. Lyčių proporcija „Emmoje“ panaši kaip ir visuomenėje. Kvotų nėra, jų prireiktų, jei imtų dominuoti vyrai, juokiasi mano pašnekovės. Beje, šiemet, kovo 8-ąją, Tarptautinę moterų solidarumo dieną, surengtas vakarėlis be vyrų. Ar dalis bendruomenės nenuliūdo? Nuliūdo. Bet, kaip teigia Agnė, vakarėlis buvo skirtas pirmiausia toms, kurios galbūt nedrįsta išeiti pasilinksminti, nes turi nesmagių patirčių. „Tai liečia ir transžmones, ir smurtą patyrusias moteris – vakarėlis buvo pareiškimas, kad ši problema egzistuoja, ir turime neįleisti net artimų žmonių, kad atsivertų tos, kurios paprastai sau to neleidžia“, – priduria Viktorija. Įdomu, ar pernai rugsėjį vykęs pirmasis „Kaunas Pride“, organizuotas šiame socialiniame centre ir sutraukęs apie 3000 dalyvių, suteikė „Emmai“ daugiau žinomumo. Danielė Liepa teigia, kad žmonių, nežinančių, kas yra „Emma“, visuomet perklausia, ar žino „Kaunas Pride“: „Dabar nuo to pradedu centrą pristatinėti.“ Viktorija gi mano, kad tai ne tiek suteikė žinomumo, kiek praplėtė auditoriją, daugiau queer žmonių išgirdo, kad čia yra saugi erdvė: „Daugiau tokių Kaune nelabai yra, tik keli draugiški barai. Ar trūksta tokių vietų? Trūksta ne tik to – čia prasideda prieinamumo tema, įėjimo ir kokteilių kainų, amžiaus cenzo vakarėliuose klausimai…“ Danielė Liepa pastebi, kad Kaune, lyginant su sostine, apskritai nedaug barų, ir kiekviename jų, kitaip nei Vilniuje, gali sutikti visas socialines grupes. Agnės, Viktorijos ir Danielės Liepos klausiu, kas motyvuoja būti čia, Kaune, kai galima gyventi bet kuriame pasaulio mieste, galbūt ten, kur būtų mažiau kovos, daugiau patogumo. „Mes jau buvome išvažiavusios. Bet žmonės laiko. Norisi grįžti pas tuos, su kuriais daug metų darai dalykus ir jauti pasitikėjimą. Tai jau šeima. Su savo minusais ir pliusais“, – šypsosi Viktorija. Agnė pritaria, kad išvažiuoti sveika, bet gera jaustis miesto dalimi. Kuo mažesnis miestas, tuo lengviau su juo komunikuoti, dalyvauti politikoje, reikalauti ir teigti. „Emma“ tapo miesto ir miesto politikos, bendruomenės dalimi. Tai motyvuoja, nes prisidedame prie istorijos ir miesto kūrimo, kad Kaune būtų ne tik senamiesčio barai, bet ir erdvė, kur tau nereikia nieko pirkti, kad galėtum socializuotis. Tai svarbus aspektas“, – įsitikinusi Agnė. Metas aptarti finansinius socialinio centro reikalus. Asmeninės lėšos, aukos – biudžetas, rodosi, nepastovus, bet išlaidos juk nemažėja. „Visaip būna, kartais tenka pagalbos prašyti viešai. Bet tik kartu galime šį tą sukurti“, – sako Agnė. Ją papildo Viktorija: „Buvo malonus šokas, kai per pandemiją užsiregistravome rėmimo platformoje, kad galėtume susimokėti už nuomą, ir per parą surinkome visą sumą. Supratome, kad esame svarbūs žmonėms, jie nori, kad egzistuotume. Tai motyvuoja tęsti veiklą.“ Rudens planai jau išdėstyti, o tolimesni? Kokios veiklos dar galėtų tilpti „Emmoje“? „Dar tiktų ir baras, ir nakvynės vieta“, – beria Danielė Liepa. Viktorija pamini prieglobstį moterims, o Agnė – kino salę. Jei jau ne šiame medinuke, tai kur nors kitur.

FACEBOOK.COM/SOCIALINEMMA

ŽIŪRĖJIĮKVĖPTIVĖROSMAI

10 RUGSĖJIS2022KULTŪROSPILNASKAUNAS

Veronika Šleivytė (1906–1998) įprastai pristatoma kaip dailininkė, tęsusi ir turtinusi savo dėstytojų Kauno meno mokykloje tradicijas. „Fotografė“ jos biografijoje įrašyta tik ketvirtuoju numeriu, visgi pastaraisiais metais būtent ši itin gausi kolekcija domina vis daugiau tyrėjų ir tiesiog mąstančiųjų. Režisierė Eglė Švedkauskaitė pernai liepą į Kupiškį, iš kurio apylinkių ir kilusi Vėra, kaip menininkę vis madingiau vadinti, nusivežė Eglę Gabrėnaitę, Elžbietą Latėnaitę, Justiną Mykolaitytę ir visą gausią kūrybinę grupę. Stovykloje gimė – ne, ne spektaklis – performansas, kurio premjera įvyko „Sirenų“ festivalyje.

KOTRYNA LINGIENĖ KIPRO ŠTREIMIKIO NUOTR.

RUGSĖJIS2022KULTŪROSPILNASKAUNAS

Kalbamės dar iki trečiosios turo stotelės Kulautuvoje. Pati mačiau vakaras.Domeikavoje,performansąbuvotikraišiltasOkaipRamučiuose? Publikos skirtingos. Domeikavoje, kaip ir sakai, publika šilta, jauki, palaikanti, jautri. Ramučiai gerokai santūresni. Gal interpretuoju, bet manau, kad jie laukė spektaklio su Egle Gabrėnaite. Jos pavardė daug reiškia, tai priimu kaip normalų faktą. Jei juos tai pritraukia – gerai. Jei jie nusivilia nepamatę jos kaip pagrindinės aktorės, tai tėra jų lūkesčių problema. Mes juk nereklamuojame kūrinio kaip Gabrėnaitės benefiso. Tad Ramučiai galbūt tikėjosi aiškesnės formos, buvo daugiau susikaustymo ir mažiau dalyvavimo. Performansas nėra interaktyvus, bet jis nebrėžia griežtų ribų tarp žiūrovo ir atlikėjo, viskas čia ir dabar, nėra scenos pakylos, performerės neatskirtos nuo žiūrovų. Domeikavoje tiek savo reakcijomis, tiek realiu dalyvavimu, kai Elžbieta režisavo nuotrauką, žmonės buvo empatiškesni. Kurią iš trijų dalyvių buvo sunkiausia įkalbėti kurti „Žiūrėdama viena į kitą“? Nebuvo sunku. Man gal tik buvo sunkiau prisiruošti ir iškvėpuoti visą nerimą tą dieną, kai reikėjo skambinti Eglei. Iki tol su ja buvau susidūrusi tik kaip spektaklio režisieriaus asistentė. Pagalvojau, kad Lietuvoje yra dvi aktorės, kurios galėtų dalyvauti šiame performanse, nors dar nebuvo aišku, kas vyks. Tik norėjau trijų skirtingo amžiaus, skirtingų patirčių performerių. Tai jaudulio buvo. Ji iš pradžių sakė: „Aš išeinu iš teatro, nebenoriu vaidinti.“ Bet tada pradėjome kalbėti apie Šleivytę. Ji papasakojo, kad buvo sutikusi Šleivytę gyvai Kauno muzikiniame teatre, kai

12 Iš meniniams eksperimentams atviro (sic) sostinės burbulo performansas „Žiūrėdama viena į kitą“ grįžo į periferiją. Tarptautinio scenos menų festivalio „ConTempo“ kvietimu jis rugpjūtį rodytas Kauno rajono miesteliuose. Apsilankiusi Domeikavoje (beje, pirmąkart – ačiū festivaliui) panirau į lyg niekuomet neregėtų, bet visgi giminingų sielų susitikimą. Neretai šiuolaikinis menas vilioja įsitraukti, bet baidaisi savo nesuvokimo, o grupinė fotografija performanso pabaigoje išėjo jauki, lyg ir visai nerežisuota, nors iš tiesų skrupulingai. Režisavo E. Latėnaitė, taip mėgdavo daryti ir Vėra. Po tokios begėdiškai ilgos įžangos beliko mums su Egle Švedkauskaite vieną rytą susėsti ir pasižiūrėti, kaip čia viskas išėjo. Performanso premjera vyko sostinės erdvėje „SODAS2123“, kurios lankytojai atstovauja šiuolaikinio meno kontekstą gerai žinančiam ratui. Festivalis „ConTempo“ kūrinį išvežė į tokių renginių vis dar stokojantį Kauno rajoną – Domeikavą, Ramučius, Kulautuvą. Tai ir tarpusavyje itin skirtingos vietovės. Ką manai apie šį kontrastą, ar jis pasiteisino? Šis turas buvo „ConTempo“ pasiūlymas. Manau, jis drąsus ir todėl man pasirodė įdomus bei jaudinantis. Nežinojau, ko tikėtis, bet, taip, išlindau iš menininkų burbulo. Tai buvo savotiškas pasitikrinimas. Tiek Vilniuje, tiek čia sulaukiame gražių atsiliepimų ir gerų komentarų. Ne visuomet tikėtų reakcijų, bet tai yra gerai. Apskritai reakcijos labai pozityvios – net keista. Labai nedaug girdėjau pastabų, net iš kolegų, su kuriais galima kalbėti atviriau. Neįprasta man tai, nesu linkusi vertinti savo kūrybos kaip tobulos, man ji atrodo su trūkumais. Kažkas pavyko, kažkas ne.

13 pati buvo paauglė, o Veronika – jau pagyvenusi kaunietė. Tas padėjo tęsti pokalbį, susitikome, viskas ėjosi gerai. Su Justina buvome dirbusios prie kito mano darbo, Elžbietą pažinojau iš asistavimo, buvome susibičiuliavusios ir profesiškai, ir asmeniškai, tad irgi nebuvo sunku. Pasakei, kad Eglė Gabrėnaitė yra nusprendusi išeiti iš teatro, nebevaidinti. Bet! Man pasirodė, galbūt naiviai, kad ji šiame performanse visai ir nevaidina. Taip, taip, taip, ne naiviai, tai ir yra paties performanso esmė. Vaidmenų čia nėra, tik realių asmenybių pratęsimai į tam tikras temas. Bet scenoje yra tos moterys, kurios įrašytos programėlėje, su savo vardais, pavardėmis ir istorijomis. Eglė pasakoja realius faktus apie filmavimąsi juostoje „Kelionė į rojų“, apie režisieriaus Arūno Žebriūno reikalavimus, Elžbieta skaito realų laišką savo mamai, Justina dainuoja savo realias eiles, kurias parašė ne specialiai šiam kūriniui. Siekėme, kad jos būtų savimi. Kaip užsimezgė tavo asmeninis santykis su Vėra Šleivyte? Rodosi, vėl noriupo„KartaisdailėsVa,susidomėjimassuaktyvėjęsšiamenininke.ikispalioNacionalinėjegalerijojeveiksparodaVėrataipatrodo“,performansoašdarlabiaująaplankyti.

RUGSĖJIS2022KULTŪROSPILNASKAUNAS

Priminei – važiuojant į Šleivytės gimtinę Antašavoje, už Kupiškio, prie posūkio į kaimo sodybą, stovi medinė lietuvaitė jos veidu. Ji pati sau užsisakė šį paminklą ir pasistatė.

Man patinka tas suaktyvėjimas, pataikiau į gerą laiką. 2020 m. rudenį, artėjant antrajam karantinui, buvo liūdna ir aišku, kad laukia ilgas laikas namuose. Pradėjau galvoti, kad reikia parašyti paraišką Lietuvos kultūros tarybai. Mąsčiau, apie ką. Atsitiktinai feisbuke pamačiau „sponsored“ įrašą. Tai buvo straipsnis, kurio antraštė maždaug tokia: „Atskleista moteris mylėjusios lietuvės fotografės tapatybė“ ar panašiai. Ten buvo įkelta nuotrauka – jos ir vienos mylimųjų, Lauros. Nuotrauka man įstrigo, nes ten Šleivytė taip per petį prisiglaudusi... Pamaniau: o, tokių lietuviškų nuotraukų nesu mačiusi, reikia paspausti ant to įrašo. Perskaičiau straipsnį, radau dar pridėtų nuotraukų. Geras, galvoju, ji kūrė tuo laikotarpiu, kai kūrėsi Lietuva, ir ji – viena iš tų paslėptų moterų. Na, čia jei sekant naratyvu, kad Lietuvą sukūrė tie dvidešimt vyrų iš visiems gerai žinomos nuotraukos. Iš mokyklos dar pamenu Žemaitę, Feliciją Bortkevičienę, Lazdynų Pelėdą, Šatrijos Raganą – maždaug tiek. O juk jos buvo! Moterys buvo. Paraleliai mane ėmė kamuoti mintis, kad istorija, kurią aš mokiausi, nėra tikroji istorija. Tai tik vienas iš galimų naratyvų. Man apskritai įdomios atminties ir praeities, mūsų tapatybės temos. Tad pamaniau, gal reikėtų papasakoti istoriją apie moteris, kūrusias Lietuvą. Kuo daugiau domėjausi, tuo geriau supratau, kad tai turi mažiau bendra su valstybe ir istorija, o daugiau su asmenine žmogaus kūryba ir buvimu LGBTQ+, kaip dabar sakome, nare. Bent mano laikais mokykloje apie tai nebuvo pasakojama. Labai įdomu! Kiek supratau, Vėra buvo pakankamai atvira, tad labai drąsi. Mane patraukė ta drąsa. Viskas susivedė į moters, apie kokią Lietuvoje nebuvau girdėjusi, paveikslą. Susiradau puikaus dizaino subtilų, estetišką albumą „Foto Vėros Šleivytės“, kurį sudarė Milda Dainovskytė ir Agnė Narušytė (jos kuravo ir parodą NDG, – red. past.). Albumą, beje, naudojame ir performanse. Supratau, kad nenoriu kurti biografinio spektaklio apie Vėrą, bet verčiau iš jos pasisemti įkvėpimo. Taip atėjo mintis paieškoti būdo kalbėti apie female gaze – moteriškąjį žvilgsnį, kaip alternatyvą vyriškajam. (Feministinėje teorijoje male gaze,vyriškasis žvilgsnis, apibūdinamas kaip moters vaizdavimas kūriniuose iš heteroseksualaus vyro „už kameros“ perspektyvos. Taip sukuriamos dar dvi vyriškos perspektyvos – vyriškos lyties personažų kūrinyje bei žiūrovų, nepriklausomai nuo šių lyties, ir vyriškas žvilgsnis tampa visaapimančiu, – red. past.) Ši tema man irgi rūpi, nes dirbu teatre, kuris yra vyrų režisierių tvirtovė, tik dabar reikalai keičiasi. Esu daug dirbusi asistente, mačiusi, kaip vyras režisuoja moterį ir kokie stereotipai ten paplitę. Arba, kai pati dirbu režisiere, kas nors iš šono pakomentuoja: o, kaip tai sunku, tik vyras galėtų įveikti. Visos šios temos apsivijo Šleivytę, ji tapo vienu performanso šaltinių. Ar pavadintum tai kūrybiniu paminklu, galbūt reveransu jai? Kaip tradiciniamalternatyvapaminklui.

15 EGLESVEDKAUSKAITE.COM

Yra ambicijų prie to prisiliesti, man tai didesnė paslaptis nei teatro scena, kur jau žinau bent pagrindines taisykles. Esu gavusi gana tradicinį išsilavinimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kuo daugiau pamatau kūrinių ar pakeliauju, susipažįstu su kitais kūrėjais, vis labiau norisi kito žvilgsnio. Manau, tai duoda laisvės. Pats išlaisvėji ir į kitus pradedi žiūrėti ne taip teisiančiai. Neva, čia ne teatras, čia instaliacija, prie ko čia teatras? Toks požiūris mane supo akademijoje, dėstytojai taip sakydavo. Pavyzdžiui, „Didvyrių aikštė“ – vienas stipriausių patyrimų mano ankstyvojoje akadės stadijoje. Buvo dėstytojų, kurie sakė, kad čia visiškas scamas, ne vaidyba. Skaičiau, kaip Krystianas Lupa pasakojo apie savo kūrybos strategiją, ir aš tą pajaučiau. Prie ko dabar dirbi? Plėtojasi naujo spektaklio dramaturgijos užuomazgos, dėliojasi scenarijus. Spektaklis pasirodys kitą pavasarį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Vilniuje. Jo tema sudėtinga – Sibiro tremtys. Norėčiau paliesti tokią perspektyvą – tremtis kaip per kartas keliaujanti trauma, pasiekianti mano, trečiąją, kartą. Galbūt taip uždarysiu atminties temą. Neseniai tik supratau, kad pastarieji mano kūriniai visi sukasi apie tai, apie atminties ženklus šiandienoje. O gal tema prasiplės ir pasuks kitur?

Aplenkė laiką. Aha, tikrai (juokiasi). Muziejus nori pakeisti tą skulptūrą, vietoj jos pastatyti fotoaparatą su paukšteliu. Nežinau, ar tai bus geriau? Grįžtant prie tavo klausimo, taip, tai duoklė jai. Pakalbėkim apie tas vyrų tvirtoves. Mane jau senokai glumina vienas dalykas – kai apdovanojimuose renkami geriausias aktorius ir geriausia aktorė, bet režisieriai ir kitos profesijos taip neskirstomos. Ką apie tai manai? Kaip jaustumeisi gavusi „Auksinį scenos kryžių“ kaip geriausia moteris režisierė? Pamenu, vienais metais „Kryžiuose“ neskirtas apdovanojimas mote riai, nes, pasak komisijos, nebuvo konkurencingų vaidmenų. Irgi buvo keista. O kodėl taip yra? Manau, todėl, kad apdovanojimai – labai senas dalykas. Moterų režisierių, kompozitorių tuomet tiesiog nebuvo ar buvo labai nedaug. Be to, moterys ir vyrai eina į atskirus kastingus, jie tikrai kuria skirtingus vaidmenis. Būtų įdomu surengti bendrą kastingą į tą pačią rolę. Man malonu, kad, kai bu vau nominuota kategorijoje „Jaunasis menininkas“ su dviem vaikinais, dėl manęs atsirado brūkšnelis – „menininkas/-ė“. Jei tapčiau geriausia moterimi režisiere, turbūt jausčiausi keistai. Mane smarkiai veikia išorinė nuomonė, apie tai pamąstau, kiek pasilieka – tiek, bet aišku, kad rezo nansą manyje sukelia. Tad smalsu, kaip visuomenė reaguotų – ar vyras režisierius būtų tas tikrasis, o mo teriai – paguodos kryžius?

Darbas tradiciniame teatre ir performansas – kiek jie tau papildo vienas kitą ir kodėl norisi neapsiriboti vienu žanru?

„Žiūrėdama viena į kitą“ ir performanso kūrimo procesas man atnešė dar didesnį norą lipti lauk iš rėmų, iš tradicinės akistatos su žiūrovu. Noriu eksperimentuoti su tuo, kaip žiūrovai ir aktoriai veikia vieni kitus. Gal todėl, kad ne visada suprantu, o kartais suprantu, kad ne per supratimą reiktų keliauti į šiuolaikinį meną, į vizualųjį meną?

16 Marcė Katiliūtė. Apie 1932–1935. Kaunas. LNMB RKRS, f. 122–36, p. 24 Iš leidinio Marcė Katiliūtė, Černė Percikovičiūtė, Marija Račkauskaitė-Cvirkienė, Domicelė Tarabildaitė-Tarabildienė, sud. V. Krištopaitytė, A. Vasiliauskienė, Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2012, p. 4.

17 MENAS SAULĖGYVENIMO–JUSTĖ VYŠNIAUSKAITĖ

Marcės Katiliūtės vardas ir kūriniai mano atmintyje įsirėžė studijų laikais, mokantis apie modernistinę Lietuvos dailę, kurioje moteris menininkė paprastai būna išimtis iš taisyklės. Iš karto įspūdį paliko tvirti, net kiek rūstūs menininkės autoportretai, ekspresyvūs štrichai raižiniuose bei vyraujanti melancholija.

RUGSĖJIS2022KULTŪROSPILNASKAUNAS

Lygiai taip pat ryškiai užsifiksavo ir faktas, kad menininkė savo sprendimu iš gyvenimo pasitraukė būdama vos 24 metų, po nelengvo, kūrybos ir iššūkių kupino gyvenimo. Tad šiame žurnalo numeryje, ieškančiame moteriškojo žvilgsnio, panorau pristatyti jos asmenybę ir kūrybą. Daugiau apie Katiliūtę man papasakojo Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Grafikos rinkinio kuratorė Aušra Vasiliauskienė. Marcė Katiliūtė gimė 1912 m. Ivoškių kaime. Augo nepasiturinčioje daugiavaikėje šeimoje – jos tėvas bandė ūkininkauti, kurti verslus, tačiau tai sekėsi sunkiai, tad vaikystėje menininkė buvo palikta auginti močiutei. Kaip pabrėžia A. Vasiliauskienė, tai galima laikyti kertiniu tašku M. Katiliūtės asmenybės raidoje, nes šis gyvenimo periodas pasižymėjo griežtu, uždaru auklėjimu. Iš prigimties menininkė ir taip buvo varteliųjąišlikęM.savybęcharakterio,introvertiškoošiaplinkašiądarlabiausustiprino.Katiliūtėsdienoraščiuoseprisiminimų,kadmočiutėtikneilgamišleisdavoikikiemoirvėlšaukdavonamo,tad ji neturėjo daug progų socializuotis. Toks uždaras gyvenimo būdas suformavo charakterį ir jau vėliau M. Katiliūtė minėjo, kad keturių sienų draugija jai buvo artima, užtekdavo tik neilgų „išėjimų į žmones“. Tiesa, gabumai piešimui išryškėjo jau mokyklos laikais ir ją baigiant visi linkėjo tapti profesionalia menininke. Pati M. Katiliūtė pašaukimą pajuto ne iš karto – susidomėjimas menu augo palaipsniui, po truputį suvokiant, kad piešimo pamokos jai artimesnės nei kiti dalykai. Vėliau M. Katiliūtė mokėsi vienoje pagrindinių to meto menininkų kalvių – Kauno meno mokykloje, kur studijavo grafiką bei tapybą. Per savo neilgą gyvenimą ji sukūrė kelis šimtus darbų – didžiąją jų dalį šiandien saugo Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, kolekcijas taip pat turi Nacionalinis Lietuvos dailės muziejus bei Šiaulių „Aušros“ muziejus. Gausiausias M. Katiliūtės palikimas – piešiniai, idėjų eskizai, tačiau netrūksta ir išbaigtų tapybos, iliustracijų darbų bei estampų, kurie ryškiausiai atspindi menininkės talentą. „M. Katiliūtė buvo viena pirmųjų menininkių, su kuria man teko susipažinti atėjus dirbti į muziejų. Pirmiausia patraukė ir net sukrėtė būtent jos asmenybė ir tragiškas likimas. Todėl visada pirmiausia prisimenu ją kaip jautrios sielos ir liūdno gyvenimo žmogų. Tačiau niekas negalėtų nuginčyti, jog menininkės darbai itin profesionalūs“, – mintimis dalijosi A. RyškiausiusVasiliauskienė.savodarbus vėlyvuoju periodu M. Katiliūtė sukūrė lino raižinio technika, kuri buvo labiausiai prieinama finansiškai, leido kurti ryškius kontrastus ir minkštas linijas. Menininkės darbuose tiek per nuotaiką, tiek per subjektus galima pajusti jos vidinio pasaulio, sunkaus gyvenimo

19 LYTIES.DĖLNESULAUKĖPARAMOSTYBĖSVALS-SAVO atgarsius, liūdesį, lyrizmą. Tarp brandžiausių kūrinių – raižiniai „Urtė“ (iliustracija knygai „Aukštujų Šimonių likimas“, 1936) ir „Miške“ (1936). Anot A. Vasiliauskienės, šie estampai vertinami kaip to laiko moters ir pačios M. Katiliūtės sielos veidrodis. Dažniausiai darbuose figūruoja žmogus, ypač moteris, pati autorė bei sesuo Stasė, jaučiama liaudies meno ir folkloro motyvų įtaka, o gausiame piešinių palikime galima pastebėti ir tai, kokioje aplinkoje menininkė gyveno. Profesionalių menininkių moterų tais laikais buvo nedaug. Nors M. Katiliūtė buvo vertinama kaip gabi kūrėja, Kauno meno mokyklą baigė aukščiausiais balais, buvo rekomenduojama jai skirti stipendiją studijoms Prancūzijoje, šios paramos ji taip ir negavo. Verta paminėti, kad kartu su M. Katiliūte studijavo ir tokios Lietuvos menininkės kaip Marija Račkauskaitė-Cvirkienė ir Domicėlė Tarabildienė, kurias Švietimo ministerijai taip pat buvo rekomenduojama įvertinti ir skirti stipendiją mokslams užsienyje, tačiau ją vėliau gavo tik D. Tarabildienė. M. Katiliūtė visuomet buvo maksimalistė, siekė gyventi tik menu ir iš meno, tačiau nuolat turėjo kovoti su nepritekliumi, sudėtingomis gyvenimo sąlygomis. Ji nebuvo linkusi prašyti pagalbos ar atvirai dalintis mintimis, tačiau menininkės dienoraščiuose nesunku pajusti melancholišką nuotaiką ir polinkį į depresiją. Stipriai išgyveno negavusi stipendijos, norėjo nesileisti į kompromisus, o tiesiog atsiduoti kūrybai, tačiau gyvenimas privertė imtis mokytojos darbo Palangoje bei konservatorės (restauratorės) darbo Kaune. „M. Katiliūtė, jos asmenybė bei kūrybinė raida atspindi tarpukario moterų kūrėjų

GRAFIKĖ TURĖJO DRĄSOS KELTI KLAUSIMĄ, AR

20 Moteris mezga. Popierius, tušas, 30,6 x 20,3 cm. © Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus Poilsis. Popierius, tušas, 30 x 19 cm. © Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

21 Urtė. Iliustracija knygai Aukštųjų Šimonių likimas. 1936. Linoraižinys, 33 x 25 cm. © Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

22 Moters su berete portretas. 1932–1937. Drobė, aliejus, 51 x 39,5 cm. © Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus Autoportretas (?). 1932–1937. Drobė, aliejus, 51,5 x 39,5 cm. © Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

Nors šiandien M. Katiliūtė turbūt nėra pirma menininkė, apie kurią pagalvotumėte prisimindami savotišką lietuviškos dailės aukso amžių tarpukariu, tačiau dėmesio jos palikimas tikrai sulaukia. Kaip minėjo A. Vasiliauskienė, M. Katiliūtės kūriniai dabar aktyviai dalyvauja parodose, parašyta net ne viena jai skirta monografija. Nuo rugsėjo 15 d. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus organizuoja parodą „Moters atvaizdas Kauno meno mokyklos grafikoje“, kurioje bus pristatomi ir M. Katiliūtės darbai. Jos kūriniai šiame kontekste išskirtiniai, nes atveria moterišką žvilgsnį į moterį kaip meno subjektą, koncentruojasi į moters išgyvenimus, vidinį pasaulį. Žvelgiant į M. Katiliūtės atvejį, kyla klausimas, kas būtų, jeigu jos gyvenimas būtų susiklostęs kitaip, jeigu jai nebūtų tekę peržengti tokių slenksčių dėl savo lyties, jeigu būtų sulaukusi daugiau palaikymo. Kadangi menininkė paliko pasaulį vos 24-erių metų, atrodo, kad jos potencialas dar tikrai galėjo augti ir padovanoti Lietuvos menui daugybę unikalių kūrinių. Istorijos neperrašysi, tačiau verta atkreipti dėmesį, kokius klausimus kelia toks likimas, juos reflektuoti šiandien ir, žinoma, atrasti bei įvertinti Marcės Katiliūtės darbus, jeigu dar nesate to padarę.

Jos kūryboje taip pat galima atrasti socialinę to laiko realybę svarstančių darbų. Vis dėlto dailininkė visa širdimi buvo atsidavusi grynajam menui, kurį visuomet aukštino ir vadino „kilniu šventuoju menu“, laikė jį gyvenimo saule ir rašė: „Jeigu kas atimtų iš manęs meną, galimybę kurti, aš kartu su tuo mirsiu.“

23 CIURLIONIS.LT problematiką. Nors to laiko diskurse jau buvo pradedama svarstyti moters padėties visuomenėje klausimus, tačiau tai dar tebuvo pavienės diskusijos. Į moteris menininkes buvo žvelgiama kaip į keistuoles, vis dar dominavo tradicinė nuomonė, kad moters pašaukimas – puoselėti šeimą. Tad neverta stebėtis, kad M. Katiliūtės tragiškas likimas ir asmenybė paskatino moterų dailininkių Lietuvoje susitelkimą“, – teigė A. dailės paroda įvyko 1937-aisiais, joje eksponuoti ir M. Katiliūtės darbai, dar po metų susibūrė ir dailininkių draugija, kuri aktyviai rūpinosi menininkės palikimo išsaugojimu bei puoselėjimu – 1940 m. suorganizavo M. Katiliūtės parodą su beveik penkiais šimtais darbų. Dar vienas įvertinimas – pasaulinėje parodoje Paryžiuje 1937 m. menininkės grafikos darbai buvo apdovanoti aukso medaliu. Apmaudu, kad tokio pripažinimo ir pastebėjimo autorė susilaukė jau po mirties, kurią tiek to laiko visuomenėje, tiek dabar supa gandai. Svarstoma, ar nutraukti gyvenimą M. Katiliūtę privertė kritiškas visuomenės žvilgsnis į moterį menininkę, ar sudėtinga finansinė padėtis bei sprendimas neskirti stipendijos, ar nelaiminga meilė. Nors šiandien turbūt neįmanoma rasti tikrojo atsakymo, ši istorija iliustruoja nelengvą moterų kelią norint išlikti ir įsitvirtinti visuomenėje, nesilaikant tradicinių normų. Be to, M. Katiliūtės likimas privertė to meto kūrėjas reflektuoti savo padėtį, burtis ir diskutuoti. Nors pati grafikė nedalyvavo aktyvioje feministinėje veikloje, tačiau turėjo drąsos kelti klausimą, ar valstybės paramos nesulaukė dėl savo lyties.

PirmojiVasiliauskienė.Lietuvosmoterų

Viena mistiškiausių vietų Lietuvoje man – Molėtų astronomijos observatorija, skirta stebėti ir tirti dangaus kūnams bei įvairiausiems kosminiams atmosferos ir Žemės reiškiniams. Kiekvienas apsilankymas ten – lyg pabuvimas kitoje dimensijoje, kuri akimirkai atima žadą. Įsivaizduokite, koks pojūtis apimtų, jeigu pavyktų nuskristi į kosmosą ar keletą savaičių praleisti Marso simuliacijoje su būreliu kitų mokslininkų. Tam, kad bent truputį apsibrėžtume įsivaizdavimo ribas, apie kosmosą ir žmonių grupių tyrinėjimą pasikalbėjau su kosmoso sociologe, dr. Inga Popovaite.

RUGSĖJIS2022KULTŪROSPILNASKAUNAS

24 IŠ MARSO Į TIDĄANTARKMONIKA BALČIAUSKAITĖ INGOS POPOVAITĖS ARCHYVO NUOTR.

26 Inga, po studijų Ajovos universitete Junginėse Amerikos Valstijose grįžai į Lietuvą ir prisijungei prie KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto tyrėjų komandos. Remdamasi informatikos ir duomenų mokslo žiniomis čia tyrinėji lyčių vaidmenis, emocijas, grupių dinamiką. Papasakok, kaip kilo noras tapti mokslininke ir kaip atrodė ši kelionė. Iš tikrųjų kelias buvo labai vingiuotas. Mokykloje mokslininke būti nenorėjau – svajojau tapti žurnaliste. Žurnalistikos studijas ir baigiau, kurį laiką tuo užsiėmiau. Po to nusprendžiau išvažiuoti į Sakartvelą savanoriauti. Pabuvusi ten supratau, kad grįžo noras toliau mokytis – taip atsiradau Vengrijoje, Vidurio Europos universitete (angl. Central European University, CEU), kuriame studijavau magistrą. Užsikabinau ir panorau tęsti mokslus – taip įstojau ir į doktorantūrą Ajovos universitete JAV. Kiek save atsimenu, visuomet norėjau, kad žmonės manęs klausytųsi, kad mano nuomonė būtų svarbi. Būdama mokslininke tu ir esi ta ekspertė, tas žmogus, kuris gali žmonėms pasakyti, ką geriau daryti ir ko ne. Ir tavęs klauso, nes, na, tu turi daktaro laipsnį. O šiaip tai kelias tikrai nebuvo labai tiesus – atrodo, kad nutiko labai daug teigiamų sutapimų. Buvau tam tikrose vietose reikiamu metu, pakeliui sutikau daug įvairių žmonių ir nukeliavau iki čia, kur esu dabar.

O kodėl nusprendei tyrinėti būtent šią sritį? Turiu omenyje kosmosą ir žmonių grupes. Nes beveik niekas iš sociologų to netyrinėja – tai gana naujas dalykas.

O man, kaip mokslininkei, gera atrasti šį tą naujo. Iš kitos pusės, pats kosmosas, tyrinėjimai, kosmoso kelionės mane labai traukia. Tiek skaityti naujienas laisvalaikiu, tiek Ėmiaumokytis.skaityti psichologinius tyrimus apie žmonių grupes kosmose, gyvenimą izoliuotomis sąlygomis. Tai nutiko keletas metų prieš kovidą, kai dar net nenumanėme, kad iš tikrųjų tokiomis sąlygomis galime gyventi beveik normaliai. Na, daugmaž. Tokios tematikos sociologinių grupių tyrimų trūkumas labai paskatino rinktis disertacijos temą – supratau, kad nereikės ieškoti mažyčių plyšelių, nes tyrinėsiu plačią mokslinę erdvę. Dar tuo metu dirbau sociologijos laboratorijoje, kurioje eksperimentinėmis sąlygomis nagrinėjome žmonių tarpusavio santykius – pavyzdžiui, kas kam nusileidžia įvairiomis užduočių sąlygomis. Tada pagalvojau, kad kosmoso stotyje viskas vyktų panašiai kaip mūsų laboratorijoje: žmonės kartu dirba darbus, gyvena ir pan. Aš tokių sociologinių tyrimų dar nebuvau mačiusi, tad pamaniau, kad būtų puiki proga. Jutos valstijoje esančioje Marso simuliacijos laboratorijoje praleidai dvi savaites – gyvenai taip, kaip tektų gyventi Marso sąlygomis. Būtų įdomu išgirsti apie teigiamas ir neigiamas tavo, kaip moters, patirtis šioje technologijų srityje. Visa ši tema dabar yra išties labai populiari ir aktuali, tačiau kosmoso sfera yra labai vyriška, joje dominuoja vyrai. Nepaisant to, patirtys buvo labiau teigiamos negu neigiamos – visi misijos dalyviai (buvome keturiese) to laukėme dvejus metus. Pagal pirminį planą turėjau ten vykti 2020 metų balandį, tačiau nutiko visuotinis karantinas. Ganėtinai ironiška: tąkart nepavyko nuvykti į dykumą izoliuotis

RUGSĖJIS2022KULTŪROSPILNASKAUNAS

27 su žmonėmis, nes visi izoliavomės savo valstybėse, namuose su savo artimaisiais. Negalėjau tyrinėti izoliacijos, nes visas pasaulis buvo izoliuotas. Po dvejų metų laukimo pagaliau pavyko. Turbūt svarbu paminėti, kad mane dar ir laikas spaudė – reikėjo pabaigti disertaciją, tad džiaugiausi, kad suspėjau panaudoti duomenis iš gyvo buvimo Marso simuliacijoje. Žinai, vienas dalykas apie tai skaityti, studijuoti kitų žmonių patirtis ir visai kas kita patirti pačiai, atrasti tos mokslinės, patyriminės pusės kontekstus. O ir pati vieta – oho. Bazė atrodo tikrai lyg Marse. Cilindrinis pastatas, maži pastatėliai, dykuma. Spalvos – raudona, pilka, mėlyna, žalsva. Tylu, tylu, jokių paukštelių. Buvo gera pabūti viduryje nieko su kitais trimis žmonėmis. Dabar, prabėgus beveik metams, galvoje vis tiek įstrigę daugiausia geri potyriai. Buvo įdomu pastebėti, kad vienas vyresnis dalyvis vis mums sakydavo, kad gana kalbėtis, diskutuoti, geriau dirbti. Tikrai jautėsi kartų skirtumas. Bet mūsų komandos vadovė irgi buvo moteris, tad tai labai padėjo – jai, kaip vadovei, rūpėjo mūsų patirtys, dažnai su kiekvienu kalbėdavosi, klausdavo, ar gauname to, ko čia atvykome, kaip einasi pats projektas. Visuomet valgydavome kartu – turbūt tam, kad būtų palaikoma ir komandos dvasia. Kiek pati iš savo tyrimų žinau, vyrai vadovai ne visuomet užsiima tuo papildomu emociniu darbu.

O kur ir kaip pretenduoti į tokią patirtį? Pradėkime nuo pačios pradžios. Jeigu nori skristi į kosmosą, negali tiesiog imti ir ten keliauti – reikia žinoti, kaip žmonės tokiomis sąlygomis gyventų, kaip viskas atrodytų, kokios krizės gali ištikti. Žemėje studijuoti kosmosą iš esmės gali tik Tarptautinėje kosminėje stotyje, o astronautų laikas labai ribotas, vos ne penkių minučių intervalais, tad jų duomenis gauti išties sunku. Dėl to visame pasaulyje yra dešimt ar kiek daugiau vietų, kur galima studijuoti kosmosą būnant Žemėje, – tai kosmoso analogai. Ten dirbtinai ar natūraliai sukuriamos sąlygos, primenančios ilgalaikius kosmoso skrydžius: izoliacija, riboti resursai (pavyzdžiui, vanduo, internetas, komunikacijos). Ta vieta, kurioje buvau aš, viena seniausių privačių analogų. Tai ne NASA, ne Europos kosminės stoties, o privačios, ne pelno siekiančios organizacijos iniciatyva. Jie bazę pasistatė su NASA pagalba 2001 metais. Ten patekti truputį lengviau – kiekvienais metais yra skelbiamos anketos, kuriose reikia papasakoti apie save, savo tyrimų projektą, pateikti įvairius leidimus ir pan. Iš esmės pretenduoti gali kiekvienas. Dalyvavimas yra mokamas, nebent turi rėmėją, kuris sumoka už tave. Atrinkti dalyviai į simuliacijas vyksta maždaug po metų – pavyzdžiui, dabar, šaukimas baigtas šių metų pradžioje, o suformuotos komandos į simuliaciją vyks 2024 metais. Aš ten pakliuvau internete radusi tokį neoficialų visų per 20 metų dalyvavusių komandų archyvą. Kiekvieną dieną toje Marso aplinkoje viena svarbiausių privalomų užduočių – paruošti dienos ataskaitą: vadovo, žurnalisto, inžinieriaus ir taip toliau. Ataskaitos siunčiamos misijos vadovybei, kad jie žinotų, kaip viskas einasi, o vėliau viskas skelbiama internete ir tampa prieinama visiems. Šie

duomenys man buvo lobis – galėjau pradėti sociologinį tyrimą ir pamatyti, kas vyko įvairiose komandose per dvidešimt metų. Kitaip tariant, galėjau studijuoti ne porą medžių, o visą mišką. Tada nuvykau į vieną jų konferenciją, susipažinau su administracija, papasakojau, kad naudojuosi jų duomenimis, ir jie labai nudžiugo, pasiūlė atvykti ir pačiai. Jie mane pakvietė, parėmė ir atrinko šaunią tarptautinę komandą. Kaip dienaatrodosimuliacijoje?

28 RUGSĖJIS2022KULTŪROSPILNASKAUNAS

Daugiausia dirbome kiekvienas su savo projektu, retkarčiais ir kartu atlikdavome užduotis, organizavome mokslo populiarinimo pokalbius su vaikais. Iš tiesų tos dienos labai greit prabėga, nes reikia daug visko atlikti. Kiekviena komanda atsiveža savo tyrimų projektus, kurie būna planuojami kelerius metus, bet turi vos dvi savaites jiems įgyvendinti. Pastebima, kad dalyviai įvykdo tik apie 60 procentų to, kas buvo suplanuota. Jauti, kad laikas labai ribotas, bet juk norisi ir su kolegomis pabendrauti. Kaip minėjai viename interviu, nelygybę tirti ypač svarbu, kad suprastume, kaip užkirsti jai kelią. Tavo pačios tyrimai rodo, kad lyčių vaidmenys po truputį kinta, tačiau pokyčiai itin lėti. Kodėl? Jeigu žinočiau atsakymą, turbūt gaučiau kokią sociologijos Nobelio premiją, nors tokios net nėra. Kalbant rimtai, viskas kinta taip lėtai dėl daugybės priežasčių. Kalbėdami apie lyčių nelygybę, galime išskirti tris lygmenis. Pirmasis – asmeninis, kuriame akcentuojama tai, kas aš esu, koks mano identitetas, kaip aš – vyras, moteris ar nepriskiriantis savęs nė vienai lyčiai – save pozicionuoju, kaip jaučiuosi, išreiškiu save per socialinę lytį. Antrasis – labiau bendravimo lygmuo, apibūdinantis tai, kaip bendrauju su kitu žmogumi, ką reiškia jų lytis, mano paties lytis mūsų bendravimui, koks mano pasąmoninis mąstymas. Trečiasis lygmuo – visuomenės požiūris (svarstymai, ką žmonės pagalvos, ar tavo elgesys atitinka visuomenės normas), taip pat prieinami materialiniai ir fiziniai resursai. O tam, kad nelygybė sumažėtų, turi keistis visi paminėti lygmenys. Tai padaryti tikrai labai sunku. Pavyzdžiui, jeigu kinta struktūrinis lygmuo, tarkime, įvedama kvotų sistema, nustatoma, kad tiek ir tiek moterų turi būti valstybę valdančiuose organuose ar kur kitur. Struktūriškai viskas gerai – tu matai pokytį, moterų dalyvavimas padidėja, bet asmeniniame lygmenyje žmonės to pokyčio dažnai nepriima. Dėl to viskas vyksta taip lėtai – viskas turi keistis visur vienu metu. Bet galiu pasidžiaugti – matau, kad jaunoji karta jau kitokia. Keista kalbėti apie save ne kaip apie jaunąją kartą, tačiau dabar, matydama studentus Lietuvoje ar Amerikoje, nurimstu. Jie tokie faini. Kas ta lytis? Kas tik nori. Jų akyse nebelieka rėmų. Žinote, vyresni žmonės sako: tu esi moteris, kalbėk ramesniu ir tylesniu tonu, nesikeik, galbūt net ir su riedlente nevažinėk, nesirenk kaip berniukas. O dabar –daryk ką nori. Taip pat ir vaikinams. Prieš kokius 15 metų Kaune ant kiekvieno kampo buvo daug neapykantos ir agresyvumo. Dabar visi daug laisvesni, nebekeista matyti vaikinus įvairiausių spalvų plaukais, lyties ekspresija kur kas įvairesnė, nebereikia žmonių dėlioti į dėžutes.

30 TŲ DVIEJŲ SAVAIČIŲ MARSO SIMULIACIJOJE KO.NEPAKAMAN-

Kokie išorės veiksniai paskatintų merginas drąsiau žengti į technologijų sritį? Mes ribas brėžiame ne tik tarp vyrų ir moterų, bet ir tarp humanitarinių bei tiksliųjų mokslų. Ar programavimas labai tikslus mokslas? Kaip pažiūrėsi. Iš esmės tai dar viena kalba, kurios mokaisi tam, kad susikalbėtum su kompiuteriu, tad profiliavimas į tuos tiksliuosius ir humanitarinius ganėtinai klaidingas. Ypač mokyklose – tai persidengia ir su lyčių stereotipais. Toks stereotipas trukdo mergaitėms pasirinkti tiksliuosius mokslus, kurie dažnai įvardijami kaip sudėtingesni, jiems neva reikia daugiau galvoti, dirbti. Bet, jeigu pažiūrėtume į programavimo istoriją, pirmosios programuotojos buvo moterys ir tik kiek vėliau tai tapo „vyriška“ sritis. Be to, mokytis kalbą irgi sudėtinga. Su žmonėmis bendrauti irgi ne ką lengviau, negu sėdėti Apibendrinant,laboratorijoje.turbūt reikėtų nustoti kalbėti apie tiksliuosius mokslus kaip visiškai atskirą pasaulį, skirtą tik ypatingiems žmonėms. Verčiau kalbėti apie skirtingus įgyjamus įgūdžius. Gerai, kad ta naujoji karta vis drąsiau daro ką nori – gal pagaliau subliukš stereotipai. Kalbant apie tave pačią – įdomu, ar dirbant technologijų srityje tenka susidurti su didesniais iššūkiais ar stereotipais? Dabar, kai prie savo vardo turiu papildomą žodį „daktarė“, viskas kur kas lengviau. Diskusijose dalyvauju kaip ekspertė, tad iškart nusiteikiu, kad niekas negali manęs menkinti vien dėl to, kad esu moteris. Aš puikiai žinau, ką darau.

KTU.EDU

Ar profesinio įkvėpimo sėmeisi iš kitų moterų? Tiesą sakant, nėra vieno mane įkvepiančio asmens. Manau, per dažnai galvojame apie vieną įkvepiančią asmenybę, ypač moksle. Mokslinis darbas – komandinis darbas. Todėl mano įkvėpimo šaltinis labai platus: žmonės, kuriuos sutinku, su kuriais bendrauju, dirbu, kurių straipsnius skaitau. Labai džiaugiuosi, kad tiek asmeniniame, tiek darbiniame gyvenime mane supa labai daug įdomių, stiprių, užsispyrusių moterų, kurios daro ką nori, daro tai gerai ir nekreipia dėmesio į kitų nuomonę. Bandau to mokytis ir aš. Kokie tavo pačios atrasti dalykai ar stereotipai, kurie po truputį lūžta? Turbūt liūdniausia tai, kad dar neatradau nieko, ko sociologai nežinotų. Bet turbūt grįšiu prie susižavėjimo jaunąja karta – matau, kad keičiasi žmonės, ir tai žada daug gražesnį rytojų. Socialinėje erdvėje, net ir veikiant algoritmams, žmonės mato labai įvairų turinį ir supranta, kad pasaulis nėra tik juodas ir baltas, neva čia baigiasi vyras, o čia prasideda moteris. Daug to persidengimo: išvaizdoje, pomėgiuose, seksualinėse orientacijose ir bet kur kitur. Savo tyrimais mėginu parodyti, kad reikia kalbėti ne apie lyčių skirtumus, o apie tai, kad dėl socialinių priežasčių vieni kažko daro daugiau, o kiti daug mažiau. Nors, pavyzdžiui, didelių skirtumų tarp vyro ir moters smegenų nėra. Papasakok, ką bandai pasiekti perspektyvoje.ilgalaikėje

31 Prieš keletą metų teko kalbėti vienoje kalbamekadsamdokadžmogų.darbuotojųtie,lyčiųĮdomiausia,priešiškartskaičiaisPradedinėrakuriematematikosonetruputįnuvykau,očiaduomenisnepagarbiai,pastabas.laidėmoderatoriuspranešimoanaloguosepranešimąkosmosodaugiausiakonferencijoje,tarpdisciplininėjekuriosdalyviaibuvoinžinieriaiirentuziastai.Skaičiauapielytįkosmosoir,ironiška,visometudalyviaibeimanepertraukinėjo,netinkamasirpriekabiasKaikurieelgėsitikraikvestionavomanoirnetpatįtyrimą–matnetnetyrimas,nemokslas,aktyvizmas.Pometųvėltentačiautąkartviskądariaukitaip–pranešimąpradėjaunuokalbėjimoapiesocialinęlytį,nuoskaičių,grafikų.Pasitelkuskalbą,visitiežmonės,sakė,kadsocialinismokslasmokslas,nebegalėjoginčytis.kalbėtijųpačiųkalba,parodaiesamąsituacijąirpakeitižmoniųnusistatymątave.kaddažniausiaiapielygybęnenorigirdėtibūtentkuriesakonesamdantyspagallytį,osamdantysTaitokiaraudonavėliavėlė,taįmonėtikriausiaidažniauvyrus.Nesjeisakome,nematomlyties,dažniausiaiapievyrus.

Dabar kaip tik su lenkų mokslininkais ėmėmės naujo projekto, kuriam pasitelkėme duomenis iš poliarinės stoties. Nagrinėsime žmonių emocijas, atmosferą, gyvenimą. Noriu ilgesniam laikui išvykti į Antarktidą ar poliarinę stotį – pagyventi ten, patirti, gauti daugiau įvairesnio konteksto. Tų dviejų savaičių Marso simuliacijoje man nepakako. Dar labai norėčiau pradėti dirbti su realiais astronautais, jų duomenimis, ne tik su kosmoso analogais. Na, ir, žinoma, linkėčiau sau nebūti per daug rimtai, nesusireikšminti ir garsiai visiems komunikuoti, kad mokslas – fainas dalykas.

32 POLITIKA KLAUSIMASATSAKOMYBĖS–KOTRYNA LINGIENĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR. RUGSĖJIS2022KULTŪROSPILNASKAUNAS

„Lietuvių moterų judėjimas XIX a. pabaigoje–XX a. pirmoje pusėje“ – taip Virginija Jurėnienė pavadino savo daktaro disertaciją, kurią Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete (dabar Kauno fakultetas) apgynė 2004 metais. Ji čia dirba ir šiandien, yra viena iš meno vadybos magistro studijų programos kūrėjų, studentų mylima dėstytoja. Iš tiesų lyg ir apie moteris tarpukario valdžioje norėjau pasikalbėti, bet profesorė rengia jau septintąją monografiją, tad jos kontekstą ir nusprendėme aptarti. O čia dar įdomiau. Nors, žinoma, kad ir apie pirmąja moterimi prezidente pasaulyje pretendavusią tapti Gabrielę Petkevičaitę-Bitę ar knygnešę, parlamentarę Feliciją Bortkevičienę garsiai kalbėti dar yra erdvės. Beje, 2023-ieji kaip tik paskelbti F. Bortkevičienės metais. O dabar keliaukime į 1990-uosius.

34 Virginija, šiAtkuriamajamemonografijąrengiateapiemoterisSeime.Kodėltema?

Iki praėjusių metų gyvenau labai aktyvių, tikslų siekiančių, matančių, ko reikia, moterų istorijomis. Tai tarpukario moterys politikės. Dabar su kolege Giedre Purvaneckiene vykdome Lietuvos mokslo tarybos projektą – tiriame, kaip nuo 1990 metų pasikeitė mūsų visuomenė. Reikėjo priešistorės, nukeliavome į 1988 metus, o aš savo iniciatyva truktelėjau į 1987-uosius. Ieškojome šaknų, kodėl Aukščiausioje Taryboje 1990 metais tarp 141 nario išrinktos tik dvylika moterų? Vėliau prisijungė dar dvi. Labai keista, nes tarpukariu, kai moterų edukacija buvo menkesnė, tik ką išeita iš namų erdvės, per visą Steigiamąjį Seimą jų buvo net aštuonios. Vėliau – pusšimtis metų okupacijos. Jos metu daugiau nei pusė moterų baigė aukštąsias ar specialiąsias mokyklas. Emancipacija vyko, nors gal ir prievartinė, galima sakyti, ta lyčių lygybė buvo deklaratyvi. Visgi visuomenė edukavosi, modernėjo. Moterys dirbo, užėmė vadovaujamus postus. Kas atsitiko, kodėl jos atkuriant Nepriklausomybę susigūžė? Ėmiau daug interviu, tyriau šaltinius, labai norėjosi atsakyti į šį klausimą. Man, kaip istorikei, tai buvo didelis smūgis. Buvau įsitikinusi, kad sovietmečiu sąmoningas moterų egzistavo.visuomeniškumasPasirodo,klydau. Atėję okupantai uždarė tarpukariu veikusias moterų organizacijas. Paimtas Sovietų Sąjungos modelis, įkurta nauja sąjunginei pavaldi Respublikinė moterų taryba. Kiekvienas rajonas ir net darbo kolektyvas turėjo savo moterų tarybėles. Jos, nors vadovaujamos kompetentingų specialisčių, neatliko tos funkcijos, kurią atliko organizacijos tarpukariu, kai moterys organizacijose edukavosi

RUGSĖJIS2022KULTŪROSPILNASKAUNAS

ir kitas edukavo įvairiausiomis svarbiomis temomis. Moterys steigė ir išlaikė pirmuosius vaikų darželius.

O 1990 metais iš Atkuriamojo Seimo pasigirdo noras vaikų darželius uždaryti! Kodėl? Kad mama sugrįžtų į šeimą. Lyg ir norėjome grįžti į Pirmąją Respubliką, bet grįžome dar toliau. Kitos visuomenės peržiūrėjo savo istoriją, atmetė, kas buvo netinkama, persitvarkė, priėmė naujas strategijas. Sutinku, kad motina valstybei svarbi, kitaip valstybė neegzistuos. Bet, kaip mokslininkė, manau, kad tai – derybinis kelias. Su jauna šeima, moterimi turi derėtis, jai ką nors siūlyti, o ne kirviu nukirsti: grįžk namo. Peržiūrėjau visą to meto spaudą, taip pat mitingų įrašus – kaip rašau monografijoje, nebuvo nė vieno susirinkimo, kuris garsiai sakytų, kad moteriai reikia išsaugoti darbo vietą, kad turime sudaryti sąlygas ir kurti šeimą, ir išlaikyti vietą visuomenėje. Manyčiau, euforiškame laisvėjimo kelyje tiesiog nematėme kitų variantų ir už tas klaidas mokame dabar. „Mokame“ – gal per drąsus žodis. Bet kalbame, kad mama turi anksčiau grįžti į darbo rinką, kad vyras irgi turi eiti tėvystės atostogų. Ir jie eina, tikrai yra daug gerų pavyzdžių, manau, išauginome puikius atsakomybės nebijančius sūnus. Bet reikėjo tuomet galvoti. 1990 m. Statistikos departamento tyrimas teigia, kad tik kiek daugiau nei ketvirtadalis iš visų 1390 apklaustų moterų norėjo „grįžti namo“, visos kitos norėjo dirbti, vadovauti, gyventi. Nutiko, kad mažuma nugalėjo. Čia vėl kviečiu grįžti į 1987 metus, kai moterų taryba, norėjusi sustiprinti savo pozicijas, siūlė ilginti apmokamas vaiko priežiūros atostogas. LTSR valdžia pritarė, kad mama vaiką gali auginti iki 1,5 metų. Sąjūdžio laikais kalbėta ir apie 12 metų! Visgi tuomet siekta ir to, kas neįgyvendinta iki šiol. Laikinajame Pagrindiniame įstatyme, priimtame 1990 m. kovo 11 d. (jis atliko konstitucijos funkciją, – red. past.), buvo siekta, kad moterų, kurios augina daugiau nei vieną vaiką, darbas namuose būtų prilygintas darbui valstybėje. Supraskite, namų ekonomika. Bet čia atsiverčiame 1922 m. konstituciją. Moterys, buvusios parlamente, tuomet sutiko, kad šeima – valstybės pagrindas, bet vaikų auginimą prašė prilyginti bet kokiam darbui už šeimos ribų. JAV moterys apie tai garsiai kalbėjo XX a. 7 dešimtmetyje. Tuomet paskaičiuota, kad sudėjus visus per metus mamų namuose atliekamus darbus, tai yra skalbimus, virimus, gaminimus, tai būtų vienų metų JAV biudžetas. O lietuvės juk dar darbštesnės. Bet o kas joms liepia? Kai draugauji, būna lygiava, o kai susituoki, moteriai tenka visi kampai. Gal tai susiję su moterų edukacija? Man kyla klausimas, ar moteris kada nors buvo kur nors toli nuėjusi iš tos šeimos? Taigi kad ne. Okupacijos metais moterys buvo labai pavargusios dėl tų kampų laikymo ir darbo už šeimos ribų. Tad, taip, galbūt įsivaizdavo, kad grįžusios namo taps laimingesnės. Bet taip nenutiko, nes dingo moters moterųsprogo.1992gimstamumasnamuosereikėjokrizės?depresijos,1929–1933moterį.buvorinką,apienepriklausomybė.finansinėJukkalbamepertvarkųlaikotarpį,liberaliąprivatizavimą.LengviausiatvarkanttąchaosąišjoišvestiBetarjumstaineprimenametųDidžiosiospasaulinėsekonomikosTadavalstybėmsirgilaimingųvaikučiųirjuosauginančiųmoterų.VisgiLietuvojekrito.metaisatsibudome,burbulasPrasidėjonevyriausybiniųorganizacijųbumas.

36 VYRAI DARO RIZIKUOJA.PINIGUS, O MAITINAKASŠEIMĄ?VILKĖ.

37 Sustabdytas darželių infrastruktūros griuvimas. Ir vėl svarbiausia tapo edukacija. Kaip grįžti į darbo rinką, kaip prisistatyti naujoviškam darbdaviui? Kada ir kaip pasakyti, kad esi mokslų daktarė ir norėtum atitinkamos pozicijos? Kai tuo laiku, paauginusi du vaikus, norėjau grįžti į aukštąją mokyklą, buvo labai sudėtinga. Bet visuomet žinojau, ko noriu, ir su sąlygomis nesutikau. Man iškėlė naują salygą – grįžimo egzaminą. Nuėjau iki prorektoriaus ir – lenkiu galvą – jis sutiko, jog darbo poziciją man garantuoja turimas diplomas ir įstatymai. Taigi valstybės noras išaukštinti mamą buvo labai kilnus, bet niekas realybėje į mamą neatsižvelgė. Gal čia ir trumpas atsakymas, kodėl ir Atkuriamajame Seime jų buvo tiek nedaug? Po 1992 metų rinkimų – ir dar mažiau, tik dešimt. Vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip moteris buvo spaudžiama ir net niekinama, yra Danutė Kazimira Prunskienė.

Į Sąjūdį atėjo Vakaruose, pabrėžiu, Vakarų Europoje pripažinta charizmatiška, protinga, įtakinga mokslininkė, ekonomistė. Ji atsiminimuose atskleidė, kaip buvo dusinamos jos lyderės ambicijos, net ir tapus premjere. „Ai, čia moteris pasakė“, – tokių niekinančių replikų politikė susilaukdavo. Vakar vakare atradau įdomų dalyką. Skaičiau „Politikės užrašus“, kuriuose ji teigia, kad 1990 metų Vyriausybėje turėjo būti dar viena moteris, irgi labai gabi ir talentinga, bet galingieji vyrai jos nepraleido. Moterys buvo laikomos daugių daugiausia pagalbininkėmis – tai atėjo iš sovietmečio, kai moterys buvo vyrų Manopavaduotojos.supratimu,tos 14 moterų 1990 metų Seime rodo didelį visuomenės susipriešinimą. Griūvanti sistema prieš naują sistemą – tolerancijos nebuvo. Moterys, kurios, pavyzdžiui, vadovavo mano minėtoms taryboms (ir tai buvo visuomeninė pozicija, be papildomo atlyginimo), pasirinko tyliai pasišalinti, kad jų niekas nepultų. Saugojo save, saugojo šeimas, pasirinko ramų gyvenimą, nors tai nebūtinai buvo joms būdinga. Respublikinė moterų taryba gana tyliai transformavosi į Lietuvos moterų draugiją, kurios skyriai toliau vykdė naujosios Lietuvos politiką, tik lyderės nešoko į rinkimus, mitingų organizavimą ir visa kita. Ši nevyriausybinėorganizacija,irnepolitinė, ir šiandien veikia, daro didelius darbus, yra Tarptautinės moterų tarybos narė. Bet jūs man pasakykite, kaip galima savo noru eiti į politiką, kai žinai, kas tavęs laukia. Pacituosiu Danutę Kazimirą Prunskienę. Ji sakė, kad galėjo paklusti klanui, tada būtų tapusi neliečiama, bet kaip asmenybė su turimomis kompetencijomis to negalėjo sau leisti. Čia yra atsakymas – politika yra klanai. Bet jei valdžioje neturėsime moterų, politika bus labai nejautri. Vyrai daro pinigus, rizikuoja. O kas maitina šeimą? Vilkė. Už valstybę labai dažnai, kritiniais laikotarpiais, visgi tampa atsakingos moterys. 2009 metais, krizės metu, kas buvo išrinkta prezidente? Dalia Grybauskaitė. 2020 metais kas tapo Ministre Pirmininke? Ingrida Šimonytė. Kodėl? Ką, vyrų su švarkais pritrūko? Nemanau. Tai atsakomybės klausimas – kaip toliau vairuoti valstybę? Lietuva čia niekuo neišskirtinė. Nebent tuo, kad dažnai bijome kitokios nuomonės. O aš, gyvendama demokratinėje visuomenėje, nebijau pasakyti, kad prieš 30 metų neieškodami kompromisų pridarėme klaidų.

38 „Col·lectiu Punt 6“ narės Martos Fonsecos piešinysRUGSĖJIS2022KULTŪROSPILNASKAUNAS

39 VISIEMSMIESTASMIESTASFEMINISTINIS–DAINA „ManDUBAUSKAITĖfeministinis miestas – tai prieinamumas, tai žmonės ir bendruomenės, dirbančios kartu tam, kad jų kasdienė aplinka būtų geresnė. „Col·lectiu Punt 6“ ir jų veikla Barselonoje yra geras pavyzdys, kaip galima atverti miestą“, – karštoką rugpjūčio vakarą pirmąją simpoziumo „Kritinė indukcija“ dalį pradėjo jo iniciatorė, Kauno menininkų namų rezidencijų programos „DeMo“ kuratorė Agnė Bagdžiūnaitė. Vakaras taip ir vadinosi – „Feministinis miestas“.

RUGSĖJIS2022KULTŪROSPILNASKAUNAS

Žodis „karštokas“ čia svarbus, nes vis sparčiau augantis pasaulio miestuose gyvenančių žmonių procentas – tiksliau, sąlygos, kuriomis gyvename, – prisideda ir prie klimato kaitos. Tai vienas iš daugelio pastebėjimų, kuriais pasidalino KMN viešnia Blanca Valdivia Gutiérrez. Jos atstovaujamas „Col·lectiu Punt 6“ yra aštuonių įvairaus amžiaus architekčių, sociologių ir urbanisčių, Barselonoje susitikusių, bet nebūtinai čia gimusių, kooperatyvas. „Galbūt atrodome kaip roko grupė, bet nesame“, – juokėsi Blanca. 2005 m. susibūrusio kooperatyvo sąskaitoje – per 400 municipaliniu, valstybiniu ir tarptautiniu lygmenimis įvykdytų projektų. „Col·lectiu Punt 6“ veikia žiūrėdamos iš sąveikinio feminizmo perspektyvos, remiasi bendruomenės dalyvavimu, taip pat ekofeminizmo idėjomis ir feministinės bei solidarios ekonomikos vertybėmis. „Mes nesusijusios su akademine bendruomene – esame praktikės ir dažniausiai dirbame su viešojo administravimo įstaigomis, rengiame kriterijus, diagnozes ir kitus projektus“, – pasakojo Blanca. Čia derėtų plačiau paaiškinti terminą „sąveikinis feminizmas“ (intersectional feminism). Giminingą terminą „sąveikinis požiūris“ (intersectionality) prieš daugiau nei 30 metų įvedė amerikietė Kimberlé Crenshaw. Pokalbyje su Auguste Gumbyte portale „Mano teisės“ dr. Redi Koobak iš Linčopingo universiteto (Švedija) teigia, kad terminas reikalingas kalbant apie tai, kaip juodaodžių moterų patirtys ir sunkumai, susiję su lyties ir rasės sąveika, galėtų būti apibūdinti tiek feminizmo, tiek antirasizmo diskursais: „[Crenshaw] ir kitos juodaodės feministės teigė, kad teoretikai turi atkreipti dėmesį tiek į lytį, tiek į rasę ir parodyti, kaip jos sąveikauja, formuodamos juodaodžių moterų patirtis. Sąveikinio požiūrio teorija išsiplėtė ir dabar įtraukia tokias sociokultūrines ir viena kitą formuojančias hierarchijas bei kategorijas kaip lytis, rasė, klasė, tautybė, etniškumas, seksualumas, negalia.“ Blanca susirinkusiųjų į simpoziumą retoriškai klausė, ar visuomet didesnis yra geresnis, – ji kalbėjo apie miestų dydį. Vis daugėja megapolių, kuriuose gyventojų daugiau nei 20 milijonų, ir, jei nesi jaunas, kupinas sveikatos ir produktyvus, gyventi juose gali būti tikra kančia. Kauniečiams problema atrodo tolima, bet ar norėtumėte tris valandas per dieną praleisti vien keliaudamas į darbą ir namo? Kitas labai paprastas pavydys – suoliukai, kurių, pavyzdžiui, Madrido centro viešosiose erdvėse yra nepakankamai. Atsakymas paprastas – neprisėdęs tu esi raginamas eiti į parduotuves ar kavines ir vartoti, palaikyti ekonomikos apykaitą. Pabandykite prisėsti San Marko aikštėje Venecijoje – nemaloniai nustebsite. Blanca pateikė ir asmeninį pavyzdį – jos tėvas serga Parkinsono liga ir, nors teoriškai nuo namų iki poliklinikos vos 7 minutės kelio, labai dažnai turi prisėsti pailsėti. Deja, neturi kur. Arba štai Blancos močiutė, kuri liovėsi ėjusi pasivaikščioti, nes žalias šviesoforo signalas tiesiog per trumpai dega, jai nepakanka laiko įveikti perėjai. Prasminga pasikartoti – spėja turintieji amžiaus ir sveikatos privilegijų. Bet jie nėra absoliuti miestų gyventojų dauguma. „Mūsų ir kitų su miestais dirbančių feminisčių požiūriu,

Ar kurį nors požymį išmestumėte iš savo aplinkos kaip nereikalingą, net jei nesate moteris? Greičiausiai ne. Čia dar kartą pasitvirtina teksto pavadinime esanti tezė. Galvoti tik apie save, savo poreikius, galiausiai tik apie pelną ar sutaupymą, tik vienos socialinės grupės patogumą – labai nemiestietiška, nebendruomeniška ir nešeimyniška. Linkėjimai Žemųjų Šančių bendruomenei, atkakliai ir kūrybiškai ginančiai savo ir visų miestiečių teises. Galiu rekomenduoti dar porą skaitinių patogesnionusprendusiemsmiestoidėjomis pasidomėti plačiau. Pirmiausia jau klasika tapusi, prieš šešis dešimtmečius pirmąkart išleista Jane Jacobs knyga „Didžiųjų Amerikos miestų mirtis ir gyvenimas“, kurią neseniai lietuviškai išleido „Lapas“. Jacobs požiūriu, miestas – ne nuleistas iš viršaus planas, o gyvas organizmas, kurį sudarantys gyventojai yra tikrieji jo šeimininkai. Nors nebuvo architektė ar urbanistė (ir dėl diplomo neturėjimo buvo kritikuojama), Jacobs savo tekstais pakeitė ne vieną prastą sprendimą. Beje, ši moteris įkvėpė jau tradicija daugybėje pasaulio miestų, taip pat ir Kaune (vėl ačiū Šančiams), vykstančius ateičiai“2022“„KaunasSavomodernybę“)programosSimpoziumasJoslaukiadarbuotojai,buvoirmiesto„KritinėP.gyvenimopasivaikščioti(perkeltinetereikiaautomobiliui.apieSpeckas.jauišleidomiestas“,Kitafestivaliuspasivaikščiojimų-pokalbiųbendruomenės„Jane’sWalk“.knyga–tai„Vaikštomaskuriąpernailietuviškai„Hubris“.Josautorius–šįkartdiplomuotasarchitektasJeffasSpeckasdaugiausiakalbamiestopritaikymąžmogui,neAnotšiospecialisto,žengtidešimtžingsniųprasme,betgalimairištikrųjų),kadmiestokokybėpagerėtų.S.Trijųdaliųsimpoziumasindukcija“skirtaserdviųanalizei,kritikaidiskusijai.Antrojojedalyjesusibūrękultūroscentrųotrečiojidarrugsėjo28–29dienomis.tema–„Menasliaudžiai“.yramainųrezidencijų„DeMo“(„Dekoduojantbaigiamojidalis.ruožtu„DeMo“yra–Europoskultūrossostinėprogramos„Modernizmasdalis.

PUNT6.ORG KMN.LT

41 miesto erdvė yra nelygybės scena, kartu ji tą nelygybę reprodukuoja“, – teigė Blanca. „Col·lectiu Punt 6“ idėjos ir būdai jas įgyvendinti (po kooperatyvo pristatymo dalyvavome dirbtuvėse, kur reikėjo įvardyti savo gyvenamosios aplinkos pliusus ir minusus) nėra visiška naujiena. Galima cituoti ir cituoti dar XX a. apie teisę į aplinką kalbėjusias įvairių šalių feministes. Pavyzdžiui, Monrealio atvejis siekia 1988-uosius – tuomet pradėta programa „Femmes et ville de Montréal“, o 2002 m. publikuotas Anne Michaud parengtas gidas, laisvai prieinamas internete. Be kitų įdomių dalykų, gide pateikiami šeši moterims saugios aplinkos požymiai: Ženklai. Žinai, kur esi ir kur eiti. Matomumas. Matai pati ir mato Garsas.tave.Girdi ir esi girdima. Saugumas. Gali pabėgti ir sulaukti Infrastruktūra.pagalbos.Tai, kas būtina kasdieniame įsitraukiaBendruomenė.gyvenime.Kaiaktyviaikiekvienas.

KOTRYNA LINGIENĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

Tekstilė – lyg paralelinis kultūros ir tautų istorijos archyvas, pinamas nuo seniausių laikų. Nors radosi iš praktinio poreikio prisidengti, tai ir gyvybinga, ryški meno šaka, galinti būti net labai konceptuali. Būtent tekstilės menininkės pradėjo tai, kas šiandien yra Kauno bienalė, vienas svarbiausių šiuolaikinio meno įvykių regione. Visgi austi, megzti, nerti gali iš esmės bet kas, jei tik nestokoja kantrybės ir jėgų. Daugiau apie tekstilę kaip bendruomenės būrimo būdą pasikalbėjome su Kauno kultūros centro (KKC) edukacinių programų ir parodų kuratore, menininke Agniete Janušaite-Vitkūniene. Ji vadovauja KKC veikiančiai studijai „Gijų sodai“ – jei susidomėsite, nauji nariai priimami rugsėjį, stojamųjų egzaminų nėra. Aptarėme studijos veiklą ir tris didžiausius jos projektus.

RUGSĖJIS2022KULTŪROSPILNASKAUNAS

TIKA,VIRSMATEMA-PASAKATANTI

44 RUGSĖJIS2022KULTŪROSPILNASKAUNAS

Pirmame kultūros centro aukšte stovi įspūdingos staklės – kokia jų istorija? Šios staklės Kauno kultūros centre atsirado prieš keletą metų – tuomet jau dirbau tekstilės studijoje „Gijų sodai“. Ilgametė Kauno tekstilininkė, energinga ir įkvepianti moteris Zinaida Dargienė čia rengė parodą ir sako: gal norit mano staklių? Jomis išaustas ne vienas didelis gobelenas, kurie prieš keletą dešimtmečių buvo labai madingi. Tuometinė KKC direktorė Jolita Rudgalvienė perklausė manęs, ar imsiu. Tuo metu tekstilę jau buvau apleidusi, bet nusprendžiau paimti. Jos išskirtinės, tikrai ne kiekvienas dailininkas tokias turėdavo. Kaip tik mačiau laidą apie vilnietį tekstilininką Feliksą Jakubauską, kuris gobelenus tebeaudžia ir turi tokias pat, gal kiek siauresnes. Pasidarėme pirmiausia du siaurus metimukus – vieną jų panaudojome dabar pristatomam projektui „Skambantys raštai“, o kitu su studijos moterimis priaudėme kilimėlių iš trikotažinių marškinėlių. Iš viso vienu metu vieną didelį darbą austi gali penki žmonės, tik jų tempas turi būti panašus. Net ir kelis atskirus darbus audžiant tempas svarbus, nes reikia tuo pat metu sukti volus. O dabar staklėse gimsta Kauno Mitinio Žvėries poilsio vieta – kilimas-pieva. Na, dalis kilimo, kita mus supa čia, kabinete. Projektą su Kauno ir Kauno rajono gyventojais pradėjome jau prieš kurį laiką. Premjera laukia vėliau šiemet. Būtinai dar sugrįšime pas Žvėrį, bet, Agniete, papasakokite apie savo kelią iki šiandienos.

2017 metus įvardiju tekstilės studijos „Gijų sodai“ pradžia. Pradėjau nuo didelio projekto, skirto Lietuvos valstybingumo šimtmečiui paminėti – „Tapiserijos mozaika: Lietuva – mano veidas“. Iš pradžių – šeimos pajėgomis. Vyras darė rėmelius, ruošėmės edukacijoms. Vėliau buvo daug kelionių – suskaičiavome šimtą edukacijų visoje Lietuvoje! O iki tol KKC dirbau dailininke, maketavau, kuravau parodas. O iki KKC? Aštuonerius metus dirbau dailininke Kauno miesto muziejuje. O prieš tai baigiau tekstilę Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete. Keletą metų po to dar dalyvavau parodinėje veikloje, vėliau šią sritį kuriam laikui apleidau. Dabar su profesionaliuoju pasauliu stipraus ryšio nepalaikau, dirbame su moterimis, kurios tai daro savo malonumui. O kodėl tekstilė? Sprendimai gyvenime įdomiai priimami, gal kitų paklausai, pamąstai. Konkrečiai pasakyti, kodėl rinkausi tekstilę, negaliu. Kodėl dailė – aišku, nes polinkį turėjau nuo vaikystės. Rankdarbiais užsiimdavo mano sesuo, ji buvo spartesnė, aš numegzdavau vieną servetėlę, ji – dešimt. Na, bet ir mama turėjo polinkį, močiutė ausdavo, gal tai genuose? Visgi pirmiausia stojau į tuometinę „stepžukę“, Kauno Stepo Žuko aukštesniąją meno mokyklą, į dailės pedagogiką. Tuomet kasmet stojantiems papildomos specialybės buvo priskiriamos automatiškai – man teko rūbų dizainas, tad artimiau susipažinau su tekstile. Vėliau bandžiau stoti ir į architektūrą, ir į tekstilę – į Vilniaus dailės akademiją pavyko, tad į stojamuosiusarchitektūrosnebenuėjau.

RUGSĖJIS2022KULTŪROSPILNASKAUNAS

46 Kas jums šiandien yra tekstilė –gyvenimoprofesija,būdas? Visų pirma, profesija, nors taip pat ir išraiškos priemonė. KKC turiu ir daugiau veiklų, bet ši teikia daugiausia džiaugsmo. Jei yra galimybė atsisėsti ir paausti, taip ir darau. Va, praėjusią savaitę su viena studijos nare buvome nulėkę iki Vilijampolės, kur „Fluxus Labas!“ programa ir menininkai iš Vienos „God’s Entertainment“ kvietė austi kilimą (instaliacija „Under the Carpet“, kvietusi pažvelgti į paprastai „po kilimu“ pašluojamas negeroves, veikė rugpjūtį, – red. past.). Atsisėdau, paaudžiau – vienas malonumas. Kokie žmonės ateina į „Gijų sodus“? Šiuo metu visos senjorės, dešimt jų. Anksčiau buvo keletas ir dirbančių, bet dabar užsiėmimai vyksta darbo valandomis. Su jaunesniais žmonėmis susiduriu projektuose, edukacijose. Pasitaiko ir vyrų, bet visgi tai moteriškas užsiėmimas, taip susiklostę. Kadaise gobelenus profesionaliai ausdavo tik vyrai, bet laikai pasikeitė, moterys, ausdavusios namuose, perėmė šias tradicijas. Gal kada nors viskas vėl pasikeis? Kai kūrėme „Tapiserijos mozaiką“, kurią sudaro apie 950 kvadratėlių, apie penktadalis dalyvių buvo vyrai ir berniukai, kadangi edukacijos vyko ir mokyklose. Ar sekasi austi, tikrai nepriklauso nuo lyties. Juk audimas – matematinis dalykas. „Tapiserijos mozaikoje“ spalvomis ir simboliais užkoduota visa Lietuva. Gal keliaudama po šalį pastebėjote kokių tendencijų? Kviesdami austi raginome rinktis spalvą pagal tai, kaip jautiesi Lietuvoje, ką jai jauti. Žinoma, didelė dalis renkasi geltoną, žalią, raudoną – tai matosi mozaikoje. Yra mėlynų, pilkų, baltų. Vieni

„Tapiserijos mozaika“. KKC archyvo nuotr.

47 KAUNOKULTUROSCENTRAS.LT baltą gal rinkosi dėl šviesos, kiti – dėl fizikos, juk joje telpa visos spalvos. Bet viename vaikų dienos centre paaugliai pasirinko juodą. Juodų kvadratėlių visoje mozaikoje nedaug, bet beveik visi jie sukurti to užsiėmimo metu. Gal tai paauglystės laikotarpis, apskritai sunkus laikas vaikams. Galbūt toks užsiėmimas padėjo jiems pasijusti geriau. Iš pradžių juk nenorėjo, bet prisėdę įgyvendino. Tetrunka dvi valandas, labiau įgudę savo mozaikos dalį nuausdavo per valandą. Bet užbaigė visi, niekas nemetė, net jei nesisekė. Kalbant apie simbolius, siūlydavome tradicinius baltiškus, bet, žinoma, žmonės rinkosi ir savo sugalvotus – medį, gėlės žiedą, namuką, akį. Papasakokite daugiau apie dar vieną KKC projektą „Skambantys raštai“. Kiek mačiau, projektas buvo pristatomas Obelynėje, Petrašiūnuose,Rumšiškėse,Ąžuolyne. Atėjus Marijos Gimbutienės metams, instaliacijos idėją pasiūlė mūsų dizainerė Aurėja Jucevičiūtė. Ji jau turėjo tarpdisciplininės patirties su viena garso menininke. KKC turime sutartinių giedotojų grupę „Sasutalas“, jų giedojimas apvilktas garso ir vaizdo takeliu, pasakojančiu apie metų laikus. Jame girdimas ir audimo staklių garsas, įrašytas Lietuvos liaudies buities muziejuje. Instaliacija projektuojama ant audinių – ir autentiškų senų, ir nuaustų jau mūsų apžiūrėtomis staklėmis. Šiek tiek lino ir įsigijome.

Kuriant projektą, buvo karantinas, tad planavome instaliaciją įrengti KKC, kad žmonės po vieną ar keletą galėtų ateiti apžiūrėti, vykstant šokio pasirodymams ar poezijos skaitymams, paskaitoms. Prasidėjus karui Ukrainoje, čia įsikūrė pabėgėlių registracijos centras, tad nusprendėme eiti į miestą. Parodėme projektą „Kaunas 2022“ komandai, merginos pasiūlė pristatyti jį programoje „Kultūra į kiemus“ – Šančiuose, Petrašiūnuose. Buvo pasirodymų su šokėjais, sutartinių giedotojomis, spalį jau namuose, KKC, laukia dar viena versija. Metas prigulti ant Kauno Žvėries kilimo-pievos. Kaip pradėjote ją auginti? Kai visus ragino kuo nors prisidėti prie Europos kultūros sostinės metų, man Kauno Žvėries programa pasirodė pati artimiausia. Nes tai pasaka! Susikūrėme savo pasaką – gerai, Kauno Žvėris gyvena Požeminiame Kaune, o kur jis ilsisi? Gal nebūtinai urbanistinėje aplinkoje? Taip ir gimė pievos idėja. Nusprendėme naudoti platesnį tekstilės technikų spektrą, nes pernai pradėjome karantino laiku, kvietėme žmones megzti, nerti, pinti namuose. Beje, čia dalyvavo tik moterys, apie pusantro šimto. Kilimo detalės labai skirtingos – kai kurios nunėrė paprastą kvadratėlį, kitos po kelias dėžes detalių primezgė ir prinėrė. Duodavome siūlų, bet kai kurios darė ir iš savų. Iki sausio, „Sukilimo“ renginio, viskas sukeliavo į KKC, rengėme visiems atviras dirbtuves, kad sujungtume tas detales į kilimo salas. Jau turime šešias salas! Liko dvi. Dirbame su studijos moterimis, valandų neskaičiuojame. Tik erdvės labai trūksta, nes planas yra apie 8 metrų skersmens kilimas. Ir kur ta galiausiaipievaatsiras? Dar nesugalvojau – mums smagu kurti! Pristatysime viešai, žinoma. Galėtų tapti edukacine priemone kokioje nors vaikų lankomoje erdvėje. O gal muziejuje po stiklu?

48 Agnė Stašinskaitė. „Mourning“ / Nuo pirmos karo Ukrainoje dienos menininkai naudoja savo talentą, kad skleistų žinią apie Rusijos agresiją ir karo nusikaltimus. Vienas kūrėjus vienijančių projektų – „Creatives for Ukraine“. Daugiau darbų rasite: creativesforukraine.com

49 LTKAUNAS.KULTURA. PRISTATO KULTŪROS LAUKAS JAUTRIAI REAGUOJA Į KARĄUKRAINOJE. RENGINIAI, SKELBIAMI ŠIAMEKALENDORIUJE, GALI BŪTI PERKELTI AR ADAPTUOTI Į PALAIKYMO AKCIJAS. AKTUALIĄ INFORMACIJĄ RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT LTKAUNAS.KULTURA. PRISTATO RUGSĖJIS – TAI KUPINAS ŽMONIŲ MIESTAS, NAUJASKULTŪROS SEZONAS IR GAIVŪS IŠŠŪKIAI. RODOSI, FESTIVALIS VEJA FESTIVALĮ. JUK IKI „KAUNAS 2022“FINALO – JAU MAŽIAU NEI TRYS MĖNESIAI! PRIMENAME, KAD RENGINIŲ PROGRAMA IR LAIKAS GALI KEISTIS,AKTUALIOS INFORMACIJOS KVIEČIAME IEŠKOTI NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT

50 KALENDORIUS 08 30–11 13 Ostralės MatyasKauno„Nemuno7“,parodamenininkųbienalėsrezidencijųZapyškis,raj.Dunajcsiknuotr.

MuitinėsVDUinstaliacijaAudiovizualinė„Atramos“menųgalerija„101“,g.7

Trečiadienis, 09 07, 18:00 Ukrainiečių ir lietuvių liaudies Kaunovakaras,dainų18:00miestomuziejaus Miko ir Kipro Petrauskų skyrius. K. Petrausko g. 31 Kauno miesto muziejus kviečia į operos solistės Olenos Sleptsovos koncertą. Atlikėjai, kilusiai iš Charkivo, kaip ir daugeliui kitų ukrainiečių, teko palikti savo gimtuosius namus. Šiuo metu ji dirba Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje. Koncerto metu Olena Sleptsova operiniu muzikos stiliumi atliks lietuvių ir ukrainiečių liaudies dainas. Specialiai šio koncerto proga bus eksponuojama menininkės Olenos Sadokha, taip pat ukrainietės iš Charkivo, paroda „Kaunologija. Pokyčio taškas“.

Rugsėjo 17–18 d. vyks kūrybinės dirbtuvės apie prisilietimo ir poilsio temas, o rugsėjo 27 ir 29 d. somatiniu judesiu grįstas performansas su japonų kilmės menininke Sai Sai.

Nuo 2016 m. Ostralės bienalė, siekianti pristatyti tarpdisciplininį savo parodų turinį ne tik Vokietijoje, bet ir įvairiose Europos vietose, rengia išvažiuojamąsias parodas. Bendradarbiaujama su tokiais Europos kultūros sostinėmis tapusiais miestais – „Pécs 2010“ (Vengrija), „Wrocław 2016“ (Lenkija), „Valletta 2018“ (Malta) ir „Rijeka 2020“ (Kroatija). Dresdene kūrusi lietuvė menininkė Gabrielė Gervickaitė su dar trimis projekto rezidentais savo kūrybą, įrėmintą jūriniuose konteineriuose, pristatys Zapyškyje, prie Nemuno. 09 08–09 29

VDU teatras kartu su galerija ir tarpdisciplininio meno platforma ALTR pristato instaliaciją, kurioje persipina ambient muzikos garsai, dokumentiniai ir meniniai kadrai, mokslu įkrauta informacija apie poilsį (per neurologinę ir fiziologinę prizmes) bei ląstelinio kvėpavimo (ang. cellular breathing) principai.

Apsilankiusi V. Putvinskio g. stovinčiame garsiųjų dailininkų Tarabildų name, šimtmetį menančioje V. Bacevičiaus mokykloje ir Panemunės klebonijos, o dabar ir kino namuose, festivalio komanda meta sau iššūkį ir teatralus savo kūrybines jėgas kviečia išbandyti forte! Prieš 140 metų pradėtas ir per kelis metus pastatytas fortas, esantis šalia Kauno marių, kol kas mažiausiai iš Kauno fortų kultūriškai įveiklintas. Festivalio komanda metė sau iššūkį – bent trumpam jame apgyvendinti netradicinį teatrą. Programa: namaskurti.lt

09 09–09 16 Teatro

09 09–09 25

Programa: landscapedesignfest.eu

Landšafto dizaino festivalis „Magenta“ Įvairios vietos Lauros Česiūnienės nuotr. Landšafto dizaino festivalis kalba apie miestą gamtoje ir gamtą mieste, siekia aktualizuoti urbanizuotą gamtą ir stiprinti landšafto dizaino vaidmenį kuriant geresnę ir sveikesnę mūsų ateitį. „Kaunas 2022“ programos festivalyje šiemet laukia įvairių landšafto dizaino objektų ir meno kūrinių pristatymai visur mieste, technologinio meno instaliacijų paroda, vaikų ir studentų dirbtuvės bei tarptautinė landšafto dizaino konferencija „Nature. Human. City“.

RUGSĖJIS„Legiono“RūkoKauno„Namasfestivalisnr.4“tvirtovėsVIfortas,g.11nuotr.

KALENDORIUS 09 10–12 04 Paroda „Yoko Ono: Laisvės pažinimo sodas“ Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16 Bjarke Orsted nuotr. Yoko Ono (g. 1933 m. Tokijuje) karjerą pradėjo XX a. šeštajame dešimtmetyje Niujorko avangardinio meno scenoje. Ji artimai bendradarbiavo su Fluxus judėjimo pradininku Jurgiu Mačiūnu. Performansuose ir kituose kūriniuose Yoko Ono kelia feminizmo judėjimui svarbius moters kūno, jos įgalinimo visuomenėje klausimus. Menininkės vardas taip pat neretai siejamas su pacifizmo judėjimu, neprarandančiu aktualumo ir šiandien. „Laisvės pažinimo sodas“ kviečia susipažinti su įvairialype Yoko Ono kūryba (konceptualaus meno kūriniai, instaliacijos, objektai, eksperimentiniai filmai, performansai, garso ir tekstiniai kūriniai) ir kartu mąstyti apie gyvenimo rimtį, žaismingumą ir vaizduotės galias. Parodą organizuoja Šiuolaikinio meno centras kartu su šiuolaikinio meno muziejumi „Serralves“ (Portas, Portugalija) ir menininkės studija „Studio One“ (Niujorkas, JAV), o kuruoja ilgametis Yoko Ono bičiulis, Jurgio Mačiūno ir Fluxus judėjimo parodų kuratorius Jon Hendricks. Tai – 2020 m. „Serralves“ muziejuje eksponuotos parodos tąsa, specialiai adaptuota Kaunui, gimtajam Jurgio Mačiūno miestui. Paroda yra „Kaunas 2022“ programos dalis. Šeštadienis, 09 10 „Fluxus festivalis“, 20:61 Parodos kalnas Martyno Plepio nuotr. „Kaunas 2022“ bendruomenių programos „Fluxus Labas!“ inicijuotas festivalis kasmet perima Parodos kalną iš skubančių automobilių, užleisdamas jį nuotaikingiems persirengėliams, kurie kopia į parodos kalną pasidabinę keisčiausiais kostiumais. Kopia jie kaip jau vaizduotė padiktuoja: atbulomis, kūlversčiais, užsimerkę, ar draugą įkinkę traukti karutį. Šių metų festivalio tema – „Instrukcijos“. Užkopus į kalną pasitiks Fluxus performansų miestelis, keisčiausiaissproginėjantispasirodymais, o į patrakusį vyksmą įsitrauks kiekvienas apsilankęs. Festivalio erdvėje pabirusios flux’iškos instrukcijos kvies ištrūkti iš kasdienybės ir patirti rutiną aukštyn Įžanginiaikojom.festivalio renginiai – nuo rugsėjo 8 d.

Teatroteatras,Kauno„KaunoSpektaklisŽvėris“valstybinislėliųLaisvėsal.87Aarchyvonuotr.

Martyno Plepio nuotr. „Ekskurso“ komandos tikslas – kviesti pažinti Kauno modernizmo architektūrą gyvai, aktualiai pasakojant ir rodant, iš ko susideda architektūra, kas ją pastatė ir joje gyveno. Laiptinės, rūsiai, holai ir salės, svetainės ir liftai – tokios paprastai neprieinamos erdvės atveriamos „Ekskursui“, o vertinimas pateikiamas remiantis moksline Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro Ypatingųmedžiaga.2022-ųjų metų proga „Ekskurso“ komanda pristatys geriausią, ką surinko per savo veiklos patirtį, atves į populiariausius ir žinomiausius Kauno modernizmo pastatus: Kauno ikonas. Tai pastatai, kurie yra ryškūs vietos ženklai, aplink juos sukasi miesto pasakojimas, pagal juos žmonės identifikuoja miesto kvartalus. Šios ekskursijos pasižymi neilgu, bet Programa:tiekpasakojimu:daugiasluoksniutiekmiestosvečiui,gyventojui. ekskursas.lt

RUGSĖJISSekmadienis, 09 11, 12:00

Spektaklio personažai – Rotušė ir Fontanas kviečia susipažinti su paslaptingu, senamiesčio požemiuose šimtus metų snaudžiančiu Mitiniu Kauno Žvėrimi. Tačiau Žvėris, pasirodo, mėgsta žaisti slėpynes ir jį išvysti, nebus labai paprasta – reikės užuosti, išgirsti, susekti, pamatyti, paliesti ir, jei labai pasiseks – sugauti. Autorius ir režisierius – Andrius Žiurauskas modernizmo„Ekskursas: ikonos“ Įvairios vietos

09 11 / 09 18 / 09 25, 11:00

KALENDORIUS 09 11 / 09 18 / 09 25, 12:00

„Pulsuojantis Įvairiosmodernizmas“Kaunovietos Kauno miesto gyventojai ir svečiai kviečiami interaktyviai supažindinti su Kauno miesto modernizmo pastatais. Ekskursijų metu gido pasakojimas bus papildytas Kauno šokio teatro „Aura“ pasirodymais. Programa: aura.lt Sekmadienis, 09 11, 12:00 / 15:00 Šokio

Laukia performatyvus įvykis, tiesiogiai įtraukiantis Žaliakalnio bendruomenės narius, jaunuosius ir profesionalius menininkus, supažindinantis su Žaliakalnio gyventojų atmintimi ir istorija. Tai bendras šokio trupės ULNA ir „Kaunas 2022“ projektas, Kauno ląstelės – Žaliakalnio – pjūvis, estetinėmis priemonėmis, istoriniais ir dokumentiniais metodais atskleidžiantis visą jo grožį. Tad kas sieja tarpukario Lietuvos sostinę ir Europos kultūros sostinę? Bilietai: kakava.lt 09 12–09 19 „Kultūra į ĮvairiosAleksotas“kiemus:vietos 2022-aisiais tarptautinio pripažinimo sulaukęs projektas „Kultūra į kiemus“ apsilankys daugiau nei 80 kiemų, kurių laukia gyvo garso koncertai, parodos, šokio pasirodymai ir veiklos mažiesiems. Aleksote kultūra svečiuosis rugsėjo 12–19 dienomis. Rugsėjo 18 d. vyks didžioji Aleksoto šventė „Skrydis laiko erdve“.

LinoPradžia:„Pakopaekskursijapopakopos“KaukolaiptaiŽemgulionuotr.

Penktadienis, 09 16, 19:00 OÏDA IV Kauno centrinio pašto vidinis kiemas (įėjimas iš E. Ožeškienės g.), Laisvės al. 102 Lūžtančios formos ir trapios struktūros – gal toks galėtų būti garso takelis rudens pradžiai, bus svarstoma jau ketvirtame „KaunasmenininkųplatformaRenginįfrontopasivaikščiojimąBabaievRasąGyvaielektronikoseksperimentinėsrenginyjeOÏDA.išgirsiteGana2(LT),MarijąKudabaitę(BE/LT),oIgor(UA)pakviesįgarso–pasakojimąišzonos.pristatoindustrinėskultūros„Matters“irKaunonamai.„Matters“yra2022“programosdalis.

Be vandens“. Organizatorių archyvo nuotr. Tai Kauno miesto kamerinio teatro rengiamas jaunimo teatro festivalis, kuriame pristatome naujausią lietuvių ir užsienio menininkų kūrybą. Festivalis kiekvienais metais ant teatro scenos nagrinėja pasirinktus aktualius visuomenei klausimus ar socialines problemas. 7-asis festivalis išsiskirs jaunųjų menininkų kūrybinės laisvės apraiškomis, temų ir renginių gausa: nuo psichodraminio žaidimo, šiuolaikinio cirko ir eskizų konkurso iki solo pasirodymų, fizinio teatro, šokio… ir tai dar ne Programa:viskas! iseitiestaskas.lt

09 13–09 25 Jaunimo

J.kamerinisKauno„Išeitiesfestivalisteatrotaškas“miestoteatrasKuprevičiausspektaklis„Baseinas.

RUGSĖJIS

KALENDORIUS Šeštadienis, 09 17, 12:00 Ekskursija „Vinco Ruzgo šviesos keliu“ Pradžia prie Lietuvos švietimo istorijos muziejaus, Vytauto pr. 52 LŠIM fondų nuotr. Šiemet Lietuvos švietimo istorijos muziejus, o taip pat ir jame veikusi Centrinė mokytojų skaitykla – Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos pirmtakė, švenčia 100-ąjį gimtadienį. Šia proga muziejus ir biblioteka sujungė jėgas ir kviečia pasivaikščioti savo bendros istorijos takais. Ekskursijos metu aplankysite pastatus Kauno centre ir senamiestyje, kur tarpukariu buvo įsikūrę muziejaus ir bibliotekos namai, išgirsite įdomiausias istorijas ir susipažinsite su Vinco Ruzgo, abiejų įstaigų įkūrėjo ir vadovo, tikro to meto šviesuolio, bibliotekininko, muziejininko ir pedagogo asmenybe. Ekskursiją ves gidė paštutelefonuĮKerdokaitė-Vlasenkienė.Ramunėekskursijągaliteregistruotis865041018arbael. info@lsim.lt iki rugsėjo 16 d. Dalyvavimas nemokamas. Šeštadienis, 09 17, 13:00 „Kultūrų sodas 2022“ Istorinės LR Prezidentūros sodelis, Vilniaus g. 33 Lietuvos tautinių bendrijų festivalis jau penktą kartą kvies dalyvius iš visos Lietuvos į pačią jos širdį. „Tautinių bendrijų ansambliai, meno kolektyvai, solistai, amatininkai, aktyvūs bendruomenių nariai ir visi kūrybingi įvairių tautybių žmonės, susiburkime kartu ir švęskime mūsų irkūrybinėmisdaugiakultūriamesusitikimąsodesudirbtuvėmis,dainomisšokiais!“,–rašomakvietime.

Nuo 09 21

RUGSĖJIS

Trečiadienis, 09 21, 18:00 Kalniečių VytautoKalniečiųV.uždarymasskaityklosparkosezonosuVytautuLandsbergiuparkoskaityklaV.Landsbergioarchyvonuotr.

Pirmąjį vasaros skaityklos sezoną Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka kviečia užbaigti su knygomis ir muzika. Renginyje laukia puikiai mažiesiems skaitytojams pažįstamų knygų „Obuolių pasakos“, „Angelų pasakos“, „Arklio Dominyko meilė“ ir „Pelytė Zita“ autoriaus Vytauto V. Landsbergio dainų vakaras vaikams ir ne vaikams, kurio metu klausysitės ne tik puikiai visiems žinomų romansų, bet ir naujausių dainų. Skaityklos vieta – Kalniečių parke šalia lauko treniruoklių aikštyno. Kalniečių parko skaitykla – „Kaunas 2022“ programos dalis. Filmas „Klostės“ Kauno kino namai „Romuva“, Laisvės al. 54 Kadras iš filmo Virš 60 aktorių, dar tiek pat filmavimo padėjėjų ir rekvizito gamintojų, 16 lokacijų, 70 žmonių komanda, kūrusi stop kadro animaciją, keli šimtai kituose filmo procesuose dalyvavusių kauniečių ir 67 minutės magiškos kelionės po miesto istorijas. Tokiais skaičiais galima pristatyti menininkės Aideen Barry režisuotą filmą „Klostės“. Apkeliavusi pasaulį, Kauno modernizmo įkvėpta juosta grįžta namo.

58 KALENDORIUS 09 21–09 22 Tarptautinė Karaliaus„Žalgirio“Interpretacijos“„Modernizmaskonferencijaateičiai.arenosamfiteatras,Mindaugopr.50 Konferencija simboliškai užbaigia penkerius metus trukusią programą „Modernizmas ateičiai“, kuri yra projekto „Kaunas 2022“ dalis. Bus diskutuojama ne tik apie tai, kokią įtaką paveldui daro subjektyvus laikmečio ar žmonių požiūris bei ideologija, bet ir apie tai, kaip paveldas, ypač modernusis, gali veikti planetą ir žmones, kaip jį išsaugoti ir įprasminti ekologinės krizės laikais, kad jis būtų aktualus ateities kartoms. Šios diskusijos yra itin svarbios ieškant galimos paveldosaugos vizijos, kuri padėtų mums MĄSTYTI APIE ATEITĮ. Programa: modernizmasateiciai.lt Nuo 09 22 Paroda „Amžinai laisva Ukraina“ / „ЗА ВОЛЮ УКРАЇНИ!“ Vytauto Didžiojo karo muziejus, K. Donelaičio g. 64 Muziejaus nuotr. Pagerbiant ryžtingą Ukrainos kovą už laisvę ir Nepriklausomybę, rugsėjo 22-ąją Vytauto Didžiojo karo muziejuje atidaroma analogų Baltijos šalyse neturinti paroda „Amžinai laisva Ukraina“ / „ЗА ВОЛЮ УКРАЇНИ!“, pasakojanti apie Ukrainos Nepriklausomybės kovas XX a. pradžioje.

KTU Studentų miestelis aStrominded nuotr. Visą savaitę technologijos tarnaus žmogui – festivalio metu džiugins specialistų ir jaunųjų talentų ruošiamos instaliacijos, atlikėjų pasirodymai ir koncertai. Kviesdami į šviesos ir garso meno festivalį Kaune rengėjai mini ir Lietuvos Universiteto 100-metį. KTU studentų miestelyje esančias erdves nušvies įvairios studentų grupių kurtos šviesų instaliacijos, menininkų ir inžinierių bendradarbiavimo rezultatai. Patys lankytojai turės galimybę prisidėti prie bendros ir unikalios šviesos sistemų instaliacijos ir taip pat tapti festivalio dalimi. Trečiadienis, 09 28, 18:00 Susitikimas su žurnalo „Baltas kambarys“ leidėja Luana Masiene Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18 Žurnalo archyvo nuotr. „Pradžioje bus chaosas. Būtent pagal tai ir atpažinsime pradžią. Ir tada atsiras žodis. Kad sukurtų taisykles ir užtikrintų tvarką toje kosminės darnos grandyje, kuri pavadinta gyvenimu. Ir žodžių bus daug. Ir taisyklių daug. Kiekvienam žaidimai, kurį pradėsime žaisti. Pirmiausia tėvų namuose, paskui gatvėje, mokykloje, valstybėje, pasaulyje…“ Apie visa tai: pradžią, pravertas duris, kelią – iš pačios kūrėjos lūpų. Renginį moderuos menotyrininkė Vilma Kilinskienė iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, kurio rubrika „Čiurlionio portfelis“ jau keletą metų džiugina skaitytojus matematikės ir menininkės, keliautojos, mistikės, rašytojos Luanos Masienės leidžiamame žurnale „Baltas kambarys“.

RUGSĖJIS 09 23–10 01 Kauno šviesų festivalis „13.7 Light Festival“

KALENDORIUS 09 29–10 22 Paroda LaisvėsKaunomiestas“„Porcelianocentrinispaštas,al.102

Parodą pašte lydės teminė ekspozicija „Kaulinio porceliano dizainas Lietuvoje – „Jiesia“ tyrimas“, apžvelgianti Kauno porceliano istoriją, „Jiesioje“ kurtus porceliano indus ir mažo tiražo dizaino pavyzdžius, Kauno dailės instituto keramikos ir porceliano katedros sukurtus indų, servizų projektus. 30 „Kaunas 2022“ Litvakų kultūros forumas VDU Didžioji salė, S. Daukanto g. 28 Jyll Bradley instaliacija „Slenkstis“. G. Jovaišos nuotr. Europos kultūros sostinė pakvietė po visą pasaulį pasklidusius litvakus trumpam sugrįžti į protėvių žemę ir susitikti Litvakų kultūros forume.

09 29–09

Programa: litvakforumkaunas2022.eu/

Kaunas yra vienas iš nedaugelio Europos miestų, turintis ir puoselėjantis kaulinio porceliano tradicijas – čia nuo 1970-ųjų veikė porceliano fabrikas „Jiesia“. Šiame fabrike prasidėjo ir pirmieji kaulinio porceliano simpoziumai. Šiuo metu jie, organizuojami Remigijaus Sederevičiaus, vyksta VDA Kauno fakulteto keramikos dirbtuvėse. Šių metų simpoziumo tema „Porceliano miestas“ dedikuota Kauno miesto porceliano istorijai. Parodoje – dalyvių refleksijos postindustrinio keramikos meno ir dizaino temomis.

Kelias dienas truksiančiame renginyje – turtinga kultūrinė programa ir garsių menininkų, mokslininkų bei kultūros pasaulio atstovų diskusijos. Bus kalbama apie litvakišką tapatybę, atmintį ir kultūros vaidmenį kuriant galimas ateities dialogo vizijas. Diskusijas lydės turtinga kultūrinė programa.

JuliausMindaugo„Žalgirio“„Kaunofestivalis.kantata“arena,Karaliauspr.50Balašaičionuotr.

RUGSĖJIS09 29–10 02 Vilniaus queer festivalis „Kreivės“Įvairiosvietos „Kreivės“ yra 2014 m. startavusi kultūrinė ir socialinė iniciatyva, siekianti parodyti ir apmąstyti prasilenkiančias ir besikertančias LGBT+ žmonių patirties kreives. „Pasakojame istorijas, gimusias iš skirtingų gyvenimų ir keičiančias mūsų mąstymą apie tai, kas esame ir kas galime būti. Mūsų vizija – bendruomenė, pastebinti ir aktyviai remianti LGBT+ išraiškų ir požiūrių įvairovę“, – rašo rengėjai. Antrus metus iš eilės festivalis vyks ir Kaune. „Kreivių“ renginius galėsite aplankyti kino namuose „Romuva“, šiame numeryje pristatomame socialiniame centre „Emma“ ir Kauno menininkų namuose. Laukia trumpametražių filmų programa, atiminčiai ir Ukrainai skirti seansai, „Kaunas Pride“ archyvinė paroda, „Kreivių“ žurnalas ir, aišku, Programa:bendravimas.festivaliskreives.lt Penktadienis, 09 30, 19:00 Šeštadienis, 10 01, 19:00 Istorijų

Tai nepaprasta, žiūrovus įtraukianti muzikinė patirtis, sukurta specialiai Kaunui ir jį mylintiems žmonėms. Kompozitorius Philipas Milleris (Pietų Afrikos respublika) ir vizualių sprendimų menininkė Jenny Kagan (Didžioji Britanija) kviečia atsidurti Žalgirio arenoje įkurtame muzikos ir vaizdų labirinte, kuriame žiūrovas galės pats pasirinkti, kokį skambesį ar atlikėją klausytis, kokį reginį žiūrėti. „Kantatoje girdime daugybę balsų. Klausomės giesmių skirtingomis kalbomis ir skirtingose erdvėse. Čia susitikę patiriame harmonijos ir disonanso, kakofonijos ir tylos akimirkas. Ir tokias akimirkas, kai garsas tampa vienu“, – sako Philipas Milleris. Jo kūriniai šiuo metu taip pat skamba Kaune vykstančioje Williamo Kentridge‘o parodoje „Tai, ko neatsimename“.

Penktadienis, 09 30, 19:00 Skaityklos gimtadienis su „GreenMesijumiBuddha Tattoo“ studija, Naugardo g. 12 Mesijaus archyvo nuotr. Pirmoji Lietuvoje (o greičiausiai ir pasaulyje) biblioteka tatuiruočių studijoje mini savo antrąjį gimtadienį. Šventės proga Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka ir „Green Buddha Tattoo“ dovanoja nemokamą Mesijaus pasirodymą.

Kudirka-MesijusŽygimantas – elektroninės muzikos ir avangardinio repo balsas, viena drąsiausių, ryškiausių ir originaliausių figūrų Lietuvos muzikinėje scenoje. Jo koncertų metu geriau auga palmės, greičiau gyja žaizdos ir lėtėja senėjimo procesas.

KALENDORIUS

Nuo 09 30 Filmas „Vesper“ Kino Kadrasteatraiišfilmo/ Luko Šalnos nuotr. Viltis – tai, kas veda į priekį net tada, kai atrodo, kad pasaulis žlunga. Nualintoje žemės planetoje trūksta maisto. 13-metė Vesper nenuleidžia rankų – namuose slaugo sunkiai sergantį tėvą, o miško gilumoje imasi biologinių eksperimentų. Pasauliui reikia išradimo, kuris padės išmaitinti žmoniją. Lemtinga pažintis įkvepia Vesper sukaupti jėgas, išmonę ir protą, kad pasiektų savo tikslą. Rež. Kristina Buožytė ir Bruno Samper, mokslinės fantastikos filmas kurtas Lietuvoje.

63 SPALIS Šeštadienis, 10 01, 18:00 Sekmadienis, 10 02, 18:00 Premjera: „Nabukas“ Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91 Gražvydo Jovaišos nuotr. 1842 m. pirmąkart pastatytos Giuseppe Verdi operos siužetas pasakoja kaip Babilonijos karalius Nabukas užpuolė Jeruzalę, sugriovė Šventyklą, daugelį žydų išvarė į nelaisvę. Operoje skambantis vergų choras „Skrisk, svajone“ Italijoje tapo viena populiariausių melodijų, o ilgainiui pasmerktųjų, priespaudą kenčiančiųjų himnu. Kaunietiškasis aktualiai ir šiuolaikiškai interpretuojamas pastatymas (kartu su „Kaunas 2022“ liepą opera rodyta IX forte) atskleidžia tautos kovos su bet kokia priespauda ir išsivadavimo troškulio idėją ir nūdienos niūrių įvykių pasaulyje kontekste skamba itin reikšmingai ir paveikiai. Režisierius – Kęstutis Jakštas, muzikos vadovas ir dirigentas – Jonas Janulevičius. Šeštadienis, 10 01, 19:00 Sekmadienis, 10 02, 19:00 Premjera: „Dorianas“ Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71 R. DonatoWilsonas.Stankevičiaus nuotr. „Dorianas“ – į „Kaunas 2022“ programą įtraukta pasaulinį pripažinimą pelniusio režisieriaus Roberto Wilsono premjera, kuriama kartu su „D’haus“ teatru Diuseldorfe, Vokietijoje. Spektaklio pasakojimas supintas iš rašytojo Oscaro Wilde‘o, jo personažo Doriano Grėjaus ir anglų tapytojo Franciso Bacono gyvenimo motyvų. Visi jie vertino grožį, jaunystę, gyvenimo malonumus, siekė išorinės tobulybės ir gyveno egocentriškai. Daugiau ar mažiau išgalvotos istorijos pasakoja apie gyvenimo ir meno ryšį. Amerikiečių rašytojas Darryl Pinckney jas sujungė į asociatyvų pasakojimo srautą, kuriame susipina prisiminimai, išgyvenimai, apmąstymai ir jausmai. Roberto Wilsono režisūra, judesio architektūra ir šviesų magija sukuria tobulą reginį, žavintį precizika ir meistryste. Vaidina Dainius Svobonas ir Mantas Zemleckas.

MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE (PLATINAMAS NEMOKAMAI) TIRAŽAS 2300 EGZ. ISSN 2424-4465 2022 Nr. 9 (85) AUTORIAI: Artūras Bulota, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Emilija Visockaitė, Justė Vyšniauskaitė, Justina Česnauskaitė, Kęstutis Lingys, Kipras Štreimikis, Kotryna Lingienė, Monika Balčiauskaitė, Rita Dočkuvienė. KAUNO SAVIVALDYBĖMIESTOGLOBOJA: LEIDŽIA KAUNAS PILNAS KULTŪROS adresas:Redakcijospilnas@kaunas.lt@kaunaspilnaskulturosfb.com/kaunaspilnaskulturoskaunaspilnas.lt56g.PutvinskioV.namai,menininkųKauno