Kaunas pilnas kultūros 2022 08 by Kaunas Pilnas Kultūros

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

LÃIKAI

kaunaspilnas.lt

Iliustracijos autorė Ramunė Barkauskaitė

2022 RUGPJŪTIS

TURINYS LAIKAS

VISUOMENĖ KAIP LAZDŲ RYŠULYS

PELĖDA „BERŽELYJE“

12 18 26 POZITYVAS NUO VENTOS

EMILIJA IŠ INSTAGRAMO

ISTORIJA PER MINUTĘ

KURI 40 DOVILĖ, NORI BŪTI PATI

46 KALENDORIUS

NERVUS TAUPANTIS TECHNOOPTIMISTAS

NĖRA ASMENUKĖS – NĖRA MŪSŲ? „Rašančių dabar Lietuvoje daug daugiau negu skaitančių“, – teigia vienas šio numerio herojų Povilas Venta Kuprys, rašantis, beje, kasdien. Jo pastebėjimai feisbuke jau virto visai neplona knyga. Ir jie skaitomi. Bet šiaip Povilas turbūt teisus. Socialiniams tinklams visiškai užvaldžius nemažos dalies pasaulio žmonių gyvenimus neretai svarbiausia yra atsižymėti, o kaip – jau antraeilis dalykas. Buvau užsienyje. Regėjau parodą. Dalyvavau koncerte. Sutikau žvaigždę. Mačiau vaivorykštę. Judančiu ar statišku vaizdu, o gal tik tekstu. Jei neatsižymėjau, gal to ir nebuvo? Juk, kaip ironiškai pristatomas vienas „ConTempo“ festivalio renginių, bulgaro Ivo Dimchevo „Selfie Concert“, jei nėra asmenukės – nėra pasirodymo, nėra mūsų! Taigi, ar kurtum vaistus, ar programuotum, ar keptum duoną, ar parodas organizuotum, be socialinių tinklų šiandien kebloka. Nebegali tikėtis, kad pakaks vien tik gero turinio. Komunikacija jau seniai nebereiškia tik skelbimo dienraštyje ar bėgančios eilutės televizoriuje. Žinoma, kartais pavyksta ir taip – tik dažniausiai vis tiek prireikia to vieno pirmojo žiūrovo, kuris apie savo euforiją praneš feisbuke ar instagrame. Nors tik visai nedidelė

dalis kultūros ir meno įstaigų gali sau leisti turėti atskirą žmogų būtent socialiniams tinklams, turbūt nebėra įstaigos, kurios čia nebūtų. Kultūrai socialiniuose tinkluose,skirtame numeryje kalbame ir apie feisbuką ir instagramą, ir apie vyresniems nei kokie 25 neretai menkiau pažįstamą tiktoką. Čia puikiai jaučiasi istorikė Kristina Petrauskė, sugebanti ir sudėtingas temas sutraukti iki minutės akcento. Visur yra pliusų ir minusų, tad ir su Kristina, ir su instagrame aktyvia meno vadybininke Emilija Šneideryte, ir su kultūros influencere Dovile Filmanavičiūte, ir su jau minėtu rašytoju Povilu aptarėme visas puses. Išgėrėme kavos ir su teatrologu Edgaru Kliviu, kurio feisbuke nerasite! Kaip socialiniai tinklai ir patirtys juose atsispindi kūryboje – tik nedidelė dalis pokalbio su spektaklio „Mikado“ kūrėjais. Jo premjera – „ConTempo“ festivalyje. Neabejojame, kad šis bus itin instagramiškas, bet pažadame bent vieną spektaklį pažiūrėti paslėpę mobiliuosius telefonus. Šimtaprocentinis dėmesys juk paliks tikrai ne menkesnį įspūdį ateičiai nei (neretai) šleivoki kadrai internete, kuriuos gaudant akys krypo ne į sceną, o į ekraną. Jo ir taip per daug.

R U G P J Ū T I S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

VISUOMENĖ KAIP LAZDŲ RYŠULYS JUSTĖ VYŠNIAUSKAITĖ

Rugpjūčio 16 ir 17 d. tarptautinio scenos menų festivalio „ConTempo“ metu „Girstučio“ kultūros centre įvyks šokio spektaklio „Mikado“ premjera. Tarptautinę komandą subūręs pasirodymas tyrinėja žmonių santykius ir būsenas, kai vis daugiau mūsų kasdienybės veiksmų persikelia į virtualią erdvę. Apie šį kintantį tarpusavio ryšį bei santykį su aplinka, efemeriškos virtualybės perteikimą šokiu ir spektaklio unikalumą kalbėjomės su „Mikado“ choreografais Vittoria de Ferrari Sapetto ir Andrea Valfre bei Šeiko šokio teatro įkūrėjomis Agnija Šeiko ir Goda Giedraityte.

„Mikado“ repeticija. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

R U G P J Ū T I S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Fiziškai perteikti neapčiuopiamybę Spektaklį kuriantys choreografai V. de Ferrari Sapetto ir A. Valfre pasakojo, kad „Mikado“ dramaturgijos užuomazgos pradėjo ryškėti dar prieš pandemiją. Stebėdami supantį pasaulį, jie pradėjo ieškoti būdų kūnu išreikšti kintančios mūsų visuomenės, bendravimo modelius, kuriuos neabejotinai paveikė šiuolaikinės technologijos, o kovidinė realybė dar labiau užaštrino idėjos svarbą. Taip atsirado pagrindinis spektaklio rekvizitas – kovos menų lazda. Choreografai įžvelgia daugialypį šio elemento prasmių spektrą: „Mąstėme, kokie objektai veikia kaip žmogaus išplėtimas. Šiandien turime telefonus, tačiau senovėje buvo naudojamos lazdos. Žmonės visada turėjo jiems gyvybiškai svarbius įrankius, ir nors savo forma telefonas bei lazda yra skirtingi, jie atlieka paralelias kontakto mezgimo, pasaulio pažinimo funkcijas“, – aiškino V. de Ferrari Sapetto. „Tai veikia ir kaip kontrastas, nes su lazda tu gali sukurti kontaktą tik fiziškai būdamas čia ir dabar, o technologijos leidžia veiksmą atlikti be konkrečios fizinės lokacijos. Vis dėlto fizinis buvimas šalia suteikia kontaktui žmogiškumo, organiškumo“, – kolegės mintis pildė A. Valfre.

klaidžiodami virtualybėje mes nepastebėdami veikiame pasaulį vos jį sujudindami, o kartais sukeldami drastiškus pokyčius“, – pasakojo choreografė. Taip kūrėjai sugretina archajiškos visuomenės ir socialinių tinklų principus, tuo pačiu pastebėdami ir vizualias paraleles tarp lazdomis susijungusių kūnų bei kompiuterių, baterijų magistralių.

Spektaklio pavadinimas „Mikado“ – tai nuoroda į japonišką žaidimą, kuriame daugybė lazdelių yra suguldoma ant stalo ir žaidėjas turi jas vieną po kitos ištraukti nesugriaudamas likusiųjų. „Su lazdomis spektaklyje mes kuriame tinklą, kuris turi savo taisykles, funkcijas, tėkmę ir tobulai funkcionuoja, tačiau, pabandžius ištraukti vieną dalį, jis pradeda byrėti. Kaip „Mikado“ žaidime pajudinus vieną detalę gali nieko nenutikti arba viskas gali sugriūti, taip ir mintimis

Kontaktas ir atstumas „Mikado“ pasitelkiamos lazdos atkeliauja iš kovos meno kinomichi, kurį spektaklio choreografai praktikuoja jau daugelį metų. Kaip pastebi V. de Ferrari Sapetto, kovos menuose kiekvienas žingsnis turi konkrečią funkciją – gintis arba atakuoti, o šokyje nėra tokio konkretumo. Išlieka judesio pojūtis, bet nėra užbrėžto tikslo, tad plastikos galimybės tampa begalinės. „Kinomichi yra unikalus kovos menas. Čia nejuntamas tikslas kuo

„Spektaklyje naudojamos lazdos yra tarsi žmogaus prototipas – visuomenė kaip lazdų ryšulys. Lazda gali tave pritraukti ir atstumti, paglostyti ir pasipriešinti. Čia mes kalbame apie kintančius žmonių ryšius, apie virtualumo ir fizinės realybės konfliktą, kritinio mąstymo stoką, naujos erdvės socialiniuose tinkluose susikūrimą“, – apie spektaklio idėją pasakojo Šeiko šokio teatro prodiuserė G. Giedraitytė. „Mikado“ komanda sutaria, kad spektaklis nesiūlo konkrečių atsakymų, tačiau kelia klausimus apie mus supančią aplinką ir jos pokyčius. „Mes gyvename tokiu laiku, kai ypač sunku prognozuoti, kas laukia toliau. Turbūt tik po keleto dešimtmečių galėsime išvysti dabartinės mūsų kasdienybės pasekmes. Manau, kad tai reflektuoti yra mūsų kaip menininkų atsakomybė“, – aiškino V. de Ferrari Sapetto.

„Kemel Photography“ nuotr.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

R U G P J Ū T I S

R U G P J Ū T I S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Vittoria de Ferrari Sapetto. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Andrea Valfre. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

greičiau nugalėti varžovą – sporto plastika yra gerokai minkštesnė ir organiškai gali būti pasitelkiama šokiui, padedant choreografijoje išryškinti kontakto svarbą“, – apie kovos menų ir šiuolaikinio šokio sintezę pasirodyme pasakojo A. Valfre.

esi tinkle, kuris turi savitą rėmą, tačiau jautiesi laisvas jame judėti kaip nori, išlaikydamas ryšį su turimu įrankiu.“

Ši tarpdisciplininė prieiga leidžia šokio trupei atrasti naujus judėjimo drauge būdus ir akcentuoja spektaklio idėjinį pamatą. Choreografai pabrėžia šokio plastikos organiškumą, scenos kuriamos drauge, dažnai kyla iš improvizacijų, tačiau naujo įrankio įvaldymas ir tobulas vienas kito pajutimas yra nemenkas iššūkis. „Spektaklyje bus keletas solo pasirodymų, tačiau didžioji dalis choreografijos fokusuojasi į grupę ir reikalauja iš šokėjų ne tik savo, bet ir kito žmogaus kūno suvokimo. Tai atstoja ir visuomenės modelį, nes kaip individas tu gyveni su daugybe žmonių aplink ir turi sekti tam tikromis taisyklėmis“, – mintimis dalijosi V. de Ferrari Sapetto. Brėždamas choreografijos ir šiuolaikinių technologijų paralelę mintį pratęsė A. Valfre: „Pastebėjome, kad susijungę lazdomis šokėjai pasijunta laisvi, panašiai laisvės jausmą mums suteikia socialinės medijos. Tu

Kontaktas ir atstumas spektaklyje tampa kertiniais elementais ne tik kuriant choreografiją, bet ir reflektuojant šiandienę visuomenę. Įdomu tai, kad kinomichi lazdos ilgis – maždaug pusantro metro – primena saugų atstumą, kurį teko išlaikyti tarp žmonių pandemijos įkarštyje, ieškant būdų žmogiškąjį ryšį puoselėti virtualioje erdvėje. Taip „Mikado“ reflektuoja apčiuopiamą fizinį atstumą tarp kūnų ir drauge nurodo efemerišką erdvę, kuri mus skiria virtualiame pasaulyje. „Lazda vizualiai įkūnija momentą, kai mes negalime priartėti vienas prie kito bendraudami nefizinėje erdvėje. Virtualybė spektaklyje skleidžiasi per poetiškus įvaizdžius, atstumą bei artumą tarp kūnų“, – aiškino Šeiko šokio teatro įkūrėja ir direktorė A. Šeiko. Skirtingos patirtys Dar vienas „Mikado“ unikalumas – tai didelė ir marga kūrybinė komanda. Spektaklį scenoje kurs Šeiko šokio teatras, šokio

Taip pat su „Mikado“ dirba pasaulinio lygio šviesų dizaineris Giacomo Gorini bei kompozitorius Giorgio Ferrero – ilgamečiai choreografų partneriai iš Italijos, kurių indėlis leidžia dar labiau akcentuoti kertinius pasirodymo elementus bei kurti naujus prasminius bei patyriminius sluoksnius. Spektaklio trupę papildo ir cirko artistas bei kovos menų specialistas, prisijungę atrankų metu. „Nedažnai tenka kurti tokio masto tarptautinius projektus su penkiolika profesionalių šokėjų ir aukščiausio lygio profesionalų komanda iš užsienio. Šokio pasaulyje – tai pilno metro filmas. Manau, tai ypač aktualu lavinant

Atrasti savo naratyvą Žiūrovas yra kviečiamas ateiti į šokio spektaklį be išankstinių nusistatymų ir be lūkesčio rasti vientisą naratyvą ar žemėlapį. „Šiuolaikinis šokis Lietuvoje jau nėra naujiena ir mes pasitikime savo žiūrovu. Tikime, kad jis perskaitys pagrindinius spektaklio simbolius bei idėjas. Net jeigu interpretuos šokį savaip, tai nėra blogai. Galbūt per savo patyrimus atras kitokias prasmes nei kūrėjai, atsivers kiti klodai, kas yra įdomu bei prasminga“, – pasakojo G. Giedraitytė. Choreografai žada, kad „Mikado“ pakvies auditoriją į idėjinę kelionę – žiūrovas atras scenų, kur galės juoktis ir nubraukti ašarą, tačiau labiausiai kūrybinė komanda tikisi, kad spektaklis viena ar kita forma išliks žmonių sąmonėje. „Kaip kūrėjai mes norime paskatinti žmones kelti klausimus apie tai, kas vyksta pasaulyje, ir skatinti juos pačius ieškoti atsakymų. Svarbu atrasti skirtingus būdus nuskaityti realybę, nes tai, ką mes matome, nebūtinai yra vienintelė tiesa. Siekiame suteikti galimybes į viską pažvelgti iš skirtingų kampų. Manau, kad tai itin svarbu, nes šiais laikais žmonės neranda laiko sustoti ir reflektuoti“, – mintimis dalijosi V. de Ferrari Sapetto. Choreografai minėjo, kad jiems patiems be galo įdomu stebėti žiūrovų reakcijas – tai veikia kaip savotiškas socialinis ir psichologinis tyrimas. Vis dėlto jie abu griežtai purto galvą paklausti, ar spektaklis turi vieną konkrečią žinutę. Požiūrį į santykį su žiūrovu gražiai įprasmino A. Valfre mintis: „Mes kviečiame žmones klausti savęs, koks yra jų santykis su kitu žmogumi, visuomene ir pasauliu. Bandome atidaryti duris naujoms idėjoms, tačiau nesiūlome vieno atsakymo ar mąstymo būdo.“

CONTEMPOFESTIVAL.LT

Apsikeitimas patirtimis, skirtingų kultūrų pažinimas bei naujų kontaktų užmezgimas – tai didžiulė vertybė. „Norint tobulėti naujų patirčių injekcijos yra būtinos. Pirmuoju mūsų kūrybinio darbo etapu pastebėjome, kad šokėjai jautėsi pakylėti ir įkvėpti šio proceso bei galimybės dirbti su naujomis idėjomis, kurias atsinešė kiekvienas trupės narys“, – pasakojo A. Šeiko. Apsikeitimas patirtimis „Mikado“ atveju neapsiriboja vien profesionaliais šokėjais – spektaklyje dalyvauja ir mėgėjai. Kūrybinė komanda sutaria, kad tai abipusiškai naudinga patirtis, padedanti bendruomenei geriau pažinti savo kūną ir įkvepianti šokio profesionalus.

šokėjų bei choreografų įgūdžius, patirtis ir profesionalumą“, – mintimis dalijosi A. Šeiko.

SEIKODANCECOMPANY.COM

trupė „Nuepiko“, septyni šokėjai iš įvairių Europos šalių, atrinkti atviro konkurso metu, bei Kauno miesto ir rajono bendruomenės. „Nuo pat pradžių turėjome tikslą suburti tarptautinę spektaklio trupę, nes, mūsų nuomone, tai atliepia Europos kultūros sostinės idėją vienam kūrybiniam veiksmui suvienyti skirtingus menininkus. Norime, kad spektaklis reprezentuotų įvairias kultūrines bei šokio patirtis, stilistikas ir plastikas“, – aiškino G. Giedraitytė.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

R U G P J Ū T I S

PELĖDA „BERŽELYJE“

AGNĖ SADAUSKAITĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

Atsiradus televizijai ir išmaniesiems telefonams, knygoms buvo pranašaujama pražūtis, kuri visgi neatėjo. Atvirkščiai – skaitymas, knygų klubai, knygų kolekcionavimas vėl tapo madinga veikla. Prie šio fenomeno daug prisideda ir socialiniuose tinkluose aktyviai veikiantys knygų apžvalgininkai – bookstagrameriai. Viena jų – Viktorija Lukoševičienė, knygų profilio „Pelėdos skaitiniai“, kurį rasite feisbuke ir instagrame, kūrėja. Jeigu kiekviena knyga – naujas išgyventas paralelinis pasaulis, tuomet Viktorija per metus šių pasaulių patiria bent 80! Vis dėlto, kaip pastebi interviu herojė, svarbiausias ne perskaitytų knygų skaičius, o jų vidinis pasaulis ir sukeltos emocijos. Juk skaitymas turi ne tik turtinti ir lavinti, bet ir džiuginti. Viktorija taip pat atskleidžia, jog yra tik viena privaloma perskaityti knyga, o kiekvienam unikalų knygų trejetuką pažada sudaryti, jei užsuksite į Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos „Berželio“ padalinį.

Albina White / „Pexels“ nuotr.

R U G P J Ū T I S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Viktorija, papasakokite, kaip prasidėjo „Pelėdos skaitiniai“. Šio tinklaraščio kelias prasidėjo daugiau nei prieš ketverius metus, tad tai nebuvo nei karantino projektas, nei motinystės užgaida (mano sūnui dabar dveji metai). Visada žinojau, kad noriu dirbti bibliotekoje, bet po studijų, kaip juokiuosi, Kaunas manęs neįsileido. Nuoširdžiai nudžiugau gavusi kvietimą įsidarbinti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, todėl kasryt su šypsena traukiniu važinėjau į darbą sostinėje. Kelyje skaičiau knygą po knygos, kol kilo mintis kur nors viską patalpinti, nes, regis, galva sprogs nuo idėjų. Taip gimė „Pelėdos skaitiniai“ – pelėdos, nes nuo pat vaikystės man tai gražiausi paukščiai, o skaitiniai, nes čia nugula mintys apie įvairaus svorio leidinius. Taip po truputį, nedrąsiai, bet žengiu į priekį ir neketinu sustoti – tai, ką darau, pirmiausia reikšminga pačiai, tai mano hobis, pabėgimo nuo kasdienybės raktas, netgi, sakyčiau, virtuali tiesioginio darbo versija. Esu bibliotekininkė, kuri padeda atrasti savo skaitinį ir tiems, kurie nardo kažkur interneto platybėse. O dabar esu čia, nes į savo šeimą priėmė Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji biblioteka. Prisijungti prie skaitymo kelionės kviečiate tuos, kurie bent kartą per metus paima knygą į rankas ir visus, norinčius pajusti knygų dvasią. Kaip nusprendėte, kokį įvaizdį ir žinutę siekiate sukurti savo knygu profiliu? Tai atėjo tarsi savaime, organiškai. Juokiuosi, kad knygas skaitau širdimi, nes būdama be proto empatiška galiu pajausti ir pateisinti net paprasčiausio romano herojus. Kaip skaitau, taip ir rašau – širdimi. Niekada nepriskyriau savęs knygų apžvalgininkų kategorijai, nes neturiu nei tam reikalingo išsilavinimo, kompetencijos, nei gebėjimų. Taip, mėgstu perskaityti profesionalų nuomones, įdomu patyrinėti teksto struktūrą, gylį, bet taip rašyti

akivaizdžiai ne man. Tad, nenorėdama sukelti nesusipratimų, apibrėžiau, kad čia galima pajusti knygos dvasią, o ne rasti tikrą, įprastinę apžvalgą. Nenagrinėju siužeto, nenarstau herojų, rašau apie tai, kokius jausmus skaitinys sukėlė, todėl jaučiuosi „tinkama“ ir visiems tiems, kurie knygą paima tik kartą per metus – gal paskatinti aprašytų jausmų paims ir antrąją knygą? Ir, kaip visada, stengiuosi palikti įžvalgą, kam rekomenduoju, o kam – ne, nes tikrai ne visos knygos skirtos visiems. Pastaruoju metu internete galima rasti daug bookstagram kūrėjų. Kodėl jums svarbu ne tik skaityti knygas, bet ir dalintis savo mintimis ir įžvalgomis apie jas su kitais? Kaip manote, kodėl žmonėms įdomu skaityti knygų apžvalgas? Manau, kad dalinimasis yra viena iš sudedamųjų asmeninės laimės dalių – padėti atrasti skaitinį, kuris pradžiugins, atpalaiduos po sunkių darbo valandų ar kaip tik įkvėps iššūkiams, suteiks atradimo džiugesį, praturtins. Gal žmogus perskaitys aprašymą prie knygos ir žinos, kad tai ne jam, kad reikėtų paieškoti kito skaitinio, o ne vėliau bambėti, kad visos knygos viena didelė nesąmonė. Kiekvienam savaip. Turbūt nieko nėra smagiau knyginiame kelyje nei sugrįžtantis žmogus, kuris pasako, kad, žinai, Viktorija, perskaičiau šią istoriją ir užsimaniau dar vienos. Bookstagramas, mano akimis, tiesiog puiki priemonė prieiti prie jauno žmogaus. Šiandien už lango sukasi pasaulis, kuriame karaliauja ekranai, tad nuolatos juose matomos knygos, gražūs vaizdai su knygomis, skaitymo jaukuma – gal reikėtų pamėginti skaityti ir man? Taip, pripažįstu, pati knyga gal kiek ir „suprekinama“, tampa rinkodaros dalimi, bet žvelgiu į šį reikalą

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

R U G P J Ū T I S

optimistiškai – juk ne žalingus įpročius bookstagrameriai skatina, o bando priminti skaitymo malonumą.

Kodėl žmonės tai skaito? Labai tikiuosi, kad norėdami atrasti, suprasti, ko galima tikėtis iš knygos. Pati seku ne vieną tokį profilį ir jei, pavyzdžiui, detektyvų gerbėjas stipriai išgyrė knygą, tai žinau, kad jos tikrai nevalia man imti į rankas – nuo siaubo nemiegosiu naktį. Ir atvirkščiai, jei tas žmogus sukritikavo romaną, daugybė šansų, kad man knyga tiks ir net labai patiks. Tad, kviečiu ne tik stebėti, ką rašo, bet ir pajusti tų žmonių skonį. Čia kaip ir su maistu: jei kas nors išgyrė sultingą jautienos kepsnį, juk tikrai nereiškia, kad tas pats kepsnys bus dangiškai skanus vegetarui. Ar knygų apžvalgininkų bendruomenė internete yra palaikanti, besidalinanti tarpusavyje, ar galbūt kaip tik konkuruojanti – sekėjų skaičiumi, perskaitytų knygų kiekiu? Manau, kad kaip gyvenime, taip ir interneto platybėse – ko ieškai, tą ir randi, ką nori pamatyti, tą ir matai. Mano pasirinkimas – palaikanti, idėjomis bei mintimis besidalinanti bendruomenė. Bookstagramas man davė daug daugiau, nei galėjau įsivaizduoti, – ne tik saviraišką, bet ir naujų pažinčių, bičiulysčių, pokalbių ir patirčių, iš kurių atsirado didesnė vidinė laisvė, drąsa bei dar daugiau svajonių. Na, kad ir šis interviu, dievaži, niekada negalvojau, kad kada nors gyvenime tokiame dalyvausiu (šypsosi). Tikiu, kad yra ir kita medalio pusė, galbūt kur nors verda ir intrigos ar konkurencija, bet sąmoningai atsisakau tokių „projektų“, tad savo aplinkoje jų nepastebiu. Manau, ne skaičiai augina žmogų, kad ir kaip tai šaunu atrodytų, todėl ir toliau laikausi pirminės krypties – geriau po truputį, bet užtikrintai, „nuo dūšios“ ir nepametant savęs.

Bookstagramas taip pat atnešė ir tam tikrų knygų madas, leidyklų naujienų apžvalgas. Kaip atrodo jums, ar lieka vietos ir ne tokioms populiarioms, klasikinėms ar galbūt niekada Lietuvos rinkoje nematytoms knygoms? Taip, taip, taip – ir atnešė naujas madas, ir tikrai paliko vietos kitokio tipo skaitiniams. Pirmu atveju gal kultūriškai ir pasirodysiu nepopuliari, bet džiaugiuosi knygų „popsu ir popsinimu“, skaityti darosi madinga, vis daugiau pamatau žmonių su knyga rankoje ir man tai gražu. O dėl to, ką skaito, nedramatizuoju ir tikrai pirštu negrūmoju, kad geriau vieną ar kitą knygą, tik ne šią madingą nesąmonę. Ne, tikrai ne. Tikiu, kad kiekvienai knygai yra savas laikas, savos patirtys, savas skaitytojas. Dar tvirčiau tikiu, kad skaitytoją greičiau galima prisijaukinti, užsiauginti, nei jam komanduoti, ką būtina perskaityti. Jei žmogus nėra perskaitęs nė vienos knygos, paskutinį kartą tai darė neatmenamais laikais mokykloje ir tuomet sau prisiekė, kad daugiau niekada, o įduosi jam kad ir, sakykime, Johno Steinbecko „Rūstybės kekes“ (beje, labai gera knyga!), kokia tikimybė, kad jis tikrai mintimis bus su šia istorija, o ne internetu užsisakinės bananus? Tad šiuo atveju popsas ir mados man atrodo puikus variantas – viena, kita, trečia knyga ir, žiū, žmogus jau grįžta paprašyti „ko nors rimčiau“. Šią idėją patikrinau praktiškai ir vis dar testuoju. Po saule vietos mums visiems užteks. Beje, tame pačiame bookstagrame yra tikrai ne vienas profilis, kuriame skaitoma klasika, rimtesnio kalibro literatūra, mažesnių leidyklų leidiniai, psichologinė lektūra ir net angliškos, dar Lietuvoje negirdėtos knygos. Tereikia atrasti savo bendraminčius.

Vien 2021 metais perskaitėte įspūdingą skaičių knygų – net 82! Ką patartumėte norintiems pradėti skaityti, bet nerandantiems tam laiko? Atrasti laiko ar ne – kiekvieno mūsų pasirinkimas. Skamba gal ir banaliai, bet tikrai taip ir yra. Mes nė nepastebime, kiek laiko suvalgo ekranai – telefonas, kompiuteris, televizija. Regis, visai normalu laukiant, kol atvažiuos troleibusas, stovint eilėje pas gydytoją ar tiesiog laukiant, kol išvirs bulvės, imti ir išsitraukti telefoną – gal kas naujo įvyko? Asmeniškai, tokiais atvejais labiau mėgstu išsitraukti knygą, tai taip ir prikapsi tie skaičiai, nors jų per daug nesureikšminu. Buvo metas, kai perskaitydavau tikrai daugiau, bet dar neturėjau tinklaraščio, tad ir nedokumentuodavau. Žvelgiant statistiškai, tai viso labo 67 puslapiai per dieną, kas, manau, labai realu net ir dirbant ar turint vaikų. Ypač mėgstu skaityti vakarais, prieš miegą, kai namuose jau tylu, stengiuosi šį metą ne feisbukui padovanoti, o pasimėgauti keletu skyrių teksto. Miegas garantuotai tampa kokybiškesnis. Kaip manote, kokias knygas būtina perskaityti? Koks būtų jūsų top 3?

Tai klausimas, kurio labiausiai vengiu, nes tokius sąrašus mėgstu sudaryti asmeniškai, pagal žmogaus patirtis, pomėgius, skonį arba bent jau padalinti kategorijomis, tipais. Kas velnioniškai patinka vienam, kitam gali būti didžiausias nesusipratimas bei laiko švaistymas, todėl, jei norite savo topo, kviečiu parašyti asmeniškai arba užsukti į biblioteką – padėliosime rekomendacijas. Na, o tiems, kuriems labiau norisi pažinti mane, tai „prisiduodu“ mėgstamiausius pastarojo meto skaitinius. Kategorija, kuri tiesiog dangiški migdolai „Pelėdos skaitinių“ sielai – romanai, vaikštantys tikrų istorijų pakraščiukais: Bryn Turnbull „Monarcho meilužė“, Janet Skeslien Charles „Biblioteka Paryžiuje“, Meg Waite Claiton „Paskutinis traukinys į Londoną“. Antroji kategorija – saulėti, šilti, gyvenimiški, bet ne banalūs romanai: Elizabeth Gilbert „Merginų miestas“, Lauros Madeleine „Skandalo atgarsiai“, Alinos Bronsky „Paskutinė babos Dunjos meilė“. Ir trečias topas – knygų, iš kurių labai lengvu stiliumi galima šį tą naujo sužinoti: Algirdo Kumžos „Oranžinis romanas“, Rimos Karalienės „Irklais iki Niagaros krioklių“, Elenos Gasiulytės „Lietuvos vizionierės. 10 įspūdžiografijų“ (tik žmonėms su humoru!). Čia, kaip minėjau, mano pastarojo meto topas, jei klausite kitu laiku, gal jau bus ir pasikeitęs, nestoviu vietoje. Knygų, kurias būtina perskaityt, neturiu, nes skaitymas gali būti ne tik prievolė, bet ir linksmybė, nuotykis. Na, nebent Konstituciją linkiu perskaityti kiekvienam, šitai, manau, tikrai yra būtina.

INSTAGRAM.COM/PELEDOS_SKAITINIAI

Kadangi socialiniuose tinkluose labai svarbu vizualika, įdomu, kokios knygos viršelį išskirtumėte kaip gražiausią? Pastebėjau, kad leidyklos pradėjo leisti vieną už kitą gražesnius viršelius. Sakoma, nespręsk apie knygą pagal viršelį, bet jei tas viršelis grąžins žmogų į skaitymo kelią, tai kodėl ne – pasimėgaukime jų grožiu. Kol kas patraukliausius viršelius mano skoniui kuria Kotryna Šeibokaitė-Ša, o pats naujausias, nuo kurio širdis tiesiog ištirpo – Clare Chambers „Maži malonumai“.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

R U G P J Ū T I S

POZITYVAS NUO VENTOS MONIKA BALČIAUSKAITĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

Dėl profesinės ligos – rašymo – per pastaruosius keletą metų apsupau save rašančiais žmonėmis. Vieni į tai žvelgia itin rimtai, o kiti užsiima paprasčiausiu savęs išreiškimu telefono užrašuose ar nuotraukų aprašymuose socialiniuose tinkluose. Ir negaliu teisti nei vieno – bet kokios formos saviraiška dažniausiai yra sveikas dalykas. Tam paantrino ir poetas, rašytojas (o ir slemeris), aktyvus feisbuko naudotojas Povilas Venta Kuprys, su kuriuo susitikome Laisvės alėjoje. Pokalbis prasidėjo pašnekovo pastebėjimu: „Jeigu neklystu, tavo feisbuko profilyje mačiau, kad mokeisi Edinburgo universitete Škotijoje.“ Nusijuokiau ir atsakiau, kad atėjo išties ganėtinai įdomūs laikai – pirmuosius įspūdžius dažniausiai susidarome iš to, ką matome socialinių tinklų profiliuose. Apie tai bei dar daugiau ir pasikalbėjome.

R U G P J Ū T I S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Jūsų gimtinė – Klaišių kaimas. Įdomu, ar jūsų kūrybai ši vieta priduoda kokių nors sentimentų? Ar visgi tokio akcento niekados nedėjote? Tiesą sakant, niekad itin to neakcentavau – tame kaime gyvenau labai trumpai. Drįsčiau teigti, kad visgi esu ventiškis. Taip ir pasipildė mano vardas – Povilas Venta Kuprys. Kai ruošiau leisti vieną iš savo knygų, sužinojau, kad yra net penki mano bendravardžiai ir bendrapavardžiai. Pagalvojau, kaip aš galiu su tiek žmonių dalytis savo vardu? Taip ir nusprendžiau įdėti tą „Venta“, kad bent truputį išsiskirtų. Povilas nuo Ventos. Kaip sakydavo Roterdamietis – žmogus nuo Roterdamo, taip ir aš – žmogus nuo Ventos. Venta – pagrindinė mano kūrybos, galvojimo ir minčių vieta. Visai kaip ir Alfonso Nykos-Niliūno buvo Nemeikščių kaimas. Jis iš ten išvyko 1944 metais, tačiau visą likusį gyvenimą bent kartą per savaitę prisimindavo, kur tame kaimelyje vaikščiodavo, kur kokie kalnai, upeliai ar koks kvapas namų trobos, – viskas išlikę atsiminimuose. Man gamta – labai panašus simbolis. Ventai esu parašęs turbūt keliasdešimt eilėraščių – ką Venta mąsto, ką Venta girdi, ko Venta nori. Vienas svarbiausių mano įkvėpimo šaltinių ir visų sensorinių jausmų sužadintojas – ritualinis maudymasis Ventoje arba buvimas ten, saulėlydžio stebėjimas. Visa tai man asocijuojasi su vaikyste – ten gyvenau iki 14-os metų. Turbūt dėl to tie kraštai ir žmonės, kuriuos pažinau iki to amžiaus, man labai svarbūs, skaudūs ir giliai širdyje nusėdę. Toks įdomus atsitiktinumas – mano uošvienė kilusi iš Užvenčio, tad taip tiesiai per laukus ir ta Venta netoliese. Atrodo, kad ji laiko mane surištą ir nepaleidžia.

Vos prieš keletą dienų grįžau iš to krašto – vyko poezijos atlaidai, kuriuose skaičiau kelis seminarus apie kūrybą, patį kūrėją ir vietą. Daugiau pavyzdžių – Roberto Louiso Stevensono, gyvenusio už Edinburgo, minėto Alfonso Nykos-Niliūno iš Nemeikščių, Salomėjos Nėries, Maironio. Ką poetui ar kūrėjui reiškia turėti savo vietą, kuri jam pati svarbiausia ir paveikia pačią kūrybą. Mano akimis, kiekvienas kūrėjas turi turėti savo vietą, savo stalą, gėlę, medį, galbūt net namus. Labai nedidelis procentas žmonių tampa gerais kūrėjais visiškai nutolę nuo savo kultūros ir vietos, tarsi gėlė persodinta į kitą žemę. Turbūt įdomu ir tai, kad pradėjau kurti būdamas tik 63-ejų metų. Tekstus skyriau ir Kauno miestui ar Jiesios kalnui – normalu, kad po tiek laiko vieta kinta, tu ją įsimyli, įsisavini ir prisijaukini. Čia, Kaune, turiu savo ąžuolą, savo medį. Tik upės vis dar ne. Kažkodėl Nemunas man netapo artimas, kaip kokiam Justinui Marcinkevičiui. Ir, ne, aš nesilyginu su tais didžiausiais rašytojais, tik noriu pasakyti, kad vietos – labai svarbios. Pastaruosius 42 metus gyvenu prie VDU Botanikos sodo, kurį jau įsivietinau. Organizuoju ten renginius, stebiu besileidžiančią saulę, savo vaikus ir anūkus bėgiojančius aplink. Savo pirmąją poezijos knygą „Pirmasis saulės spindulys“ išleidote ne taip ir seniai – 2016 metais. Atrodo, kad tuomet užsikūrė kūrybinis variklis, nes po to pasirodė „Medžiameldis“ ir „Potyriai trys“. Įdomu, ar vieną dieną jus aplankė įkvėpimas, o galbūt tiesiog pagaliau radote tam laiko?

Sakyčiau, kad tai lėmė tam tikros mano charakterio savybės. Visuomet stengdavausi kiekvieną darbą atlikti gerai – kartais net iki perfekcionizmo, tad dažniausiai nebūdavo laiko niekam kitam, tik darbui. Buvau atsakingas, vienu momentu tapau atsakingu darbuotoju, tuomet ėmiau vadovauti ir visiems tiems vykdomiems darbams. Sukausi kultūros pasaulyje, lankydavau įvairiausias operas, teatrus, parodas, skaitydavau daug poezijos. Ir toje literatūroje buvau, tačiau niekada pats nekūriau. Buvau vartotojas. Kaip ir minėjau, nebuvo kada. Gyvenau užsisukusiame rate – šeima, darbas, namai ir pinigai. Sukausi, sukausi, kol užaugo vaikai. Šalia įvairiausių jūsų pristatymų vis matydavau paminėtą labai mano pačios mėgstamo A. Nykos-Niliūno vardą, ir šiandien jį vis paminite. Smalsu – kodėl? Jis jus įkvepia, o gal jaučiate artimumą dienoraščių tematikai? Ilgai apie jį nieko nežinojau, bet tada kažkas iš aplinkos užvedė ant kelio sakydamas, kad yra toks įdomus poetas, labai mylėjęs Nemeikščius. Po kiek laiko man į rankas netyčia papuolė vienas tomas – perskaičiau ir susižavėjau. Jis rašydavo kiekvieną dieną – kaip susitiko su savo dukra, su kitais rašytojais. Pirmajame tome aprašė to meto Lietuvos šviesuolius, kurie karo metais išvyko į Vakarus – kaip jie atrodo, kaip ir ką kuria. Sužinojau labai įdomios informacijos apie šalies rašytojus, menininkus, net ir sovietinio ar posovietinio laikotarpio žmones, su kuriais bendravo. Turbūt labiausiai man visgi patiko tas vidinis erdvės pajautimas – vis pasakodavo, kad eina gatve, ką mato, koks kvapas. Visa ta nostalgija man labai artima. Įdomu tai, kad jis niekuomet nesutiko grįžti į Lietuvą ir liko

Į TĄ MANO POZITYVĄ PIKTAS IR NUSIMINĘS ŽMOGUS DAŽNAI NEŽINO, KAIP REAGUOTI.

R U G P J Ū T I S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

ten, nors iš tiesų buvo prie tų Nemeikščių prisirišęs. Didysis jo gyvenimo konfliktas – jeigu kažko labai sieki, tačiau negauni, tai visuomet jaučiama didelė įtampa.

situaciją su poeziją kuriančiais. Bet negali nieko sakyti – galbūt tai asmens gyvenimo svajonė. Tas žmonių kūrybinis patosas ir potencialas iš tiesų mane labai žavi.

Po to aš susidomėjau šiuo žanru, supratau, kad dienoraštis – labai svarbus dalykas, nes ne tik savo jausmą parodai, savo požiūrį, bet ir į kultūrą, į politiką žvelgi, užfiksuoji, kas tuo metu vyksta. Ir viskas, ėmiau rašyti. Šie metai – penkti, kai rašau. Pastaruosius dvejus tai darau netgi kasdien ir dar viską transliuoju į feisbuką. Šiandienos rytą irgi tam skyriau. Žinoma, dabar viską atrinkinėju – išleidau jau keleto metų užrašus, ketinau leisti ir kitų, tačiau leidyba – labai brangi. Mano buvę moksleiviai, studentai, tapę verslininkais, seniau rėmė didžiąją dalį leidimo, prie kurio ir pats prisidėjau. Visgi dėl finansinių aplinkybių nutariau sustoti. Dabar platinu daugiausia draugams, pažįstamiems arba tiems, kurie parašo man asmeniškai.

Knygoje „Potyriai trys“ pristatote išgyvenimus, trumpus filosofinius apmąstymus ir žmogaus koegzistencines patirtis. Įdomu tai, kad kiekvieną dieną savo tekstais dalinatės feisbuke. Kaip suprantate šios platformos naudą skleidžianti tuos potyrius? Kaip ir minėjau, dažnai truputį hiperbolizuoju tai, ką patiriu. Viskas dėl to, kad užkabinčiau skaitytoją. Kartais skausmą tarsi sumažindamas, o kartais, pavyzdžiui, dėl karo, vaikų ir kitų nelaimių, viską sustiprindamas. Galbūt ir kitas tą skausmą pajus labiau, paaukos Ukrainai. Bandau asmeninius išgyvenimus apipavidalinti meniškai taip, kad tai darytų poveikį. Dažnai būna, kad rodau ką nors gražaus. Puikus pavyzdys – Dabininkės dvaras, kuris buvo Vladimiro Zubovo nuosavybė, dabar iš lėto restauruojamas, aplinka kiek pobjaurė, aplinkui vien statybinės medžiagos, nes viskas tvarkoma. Rašau feisbuke apie vykstančius procesus ir apie tai, kaip viskas po truputį gražėja, ir iškart atsiranda komentaras: „Bet vis tiek viskas taip apleista, kad dvaras tuoj išnyks iš žemėlapio.“ Vis dar labai daug negatyvo. Ir į tą mano pozityvą piktas ir nusiminęs žmogus dažnai nežino, kaip reaguoti. Bet aš vis tiek mėginu savo gerais potyriais tuos žmones užkrėsti pozityvu, kad jie nesedėtų liūdni apmusijusioje kamaroje, o matytų, kad ir saulė teka, ir žolė kiek kitokia.

Tiesą sakant, atrodo, kad rašančių dabar Lietuvoje daug daugiau negu skaitančių – visi nori dalyvauti toje kūryboje. Kai ėmiau kurti poeziją, pamačiau, kiek žmonių Skuode, Mažeikiuose, Pasvalyje ar Marijampolėje taip pat užsiima kūryba. Vieni kūriniai labai prasti, kiti mažiau, o dar kiti net puikūs. Pilna Lietuva rašančiųjų klubų, asociacijų, draugijų ir įvairiausių poetų pievelių. Apie tą patį kalbėjausi ir su viena muzikante, kuri sakė, kad visiškai tas pats su grojančiais ar muzikuojančiais – grojimų klubų, asociacijų taip pat netrūksta. Kažkur skaičiau, kad Islandija – pirmoji šalis pasaulyje pagal išleistas knygas vienam gyventojui. Pradedu galvoti, kad čia, Lietuvoje, turime labai panašią

Dar mane žavi sklaidos galimybė. Būna, kokie keturi ar penki bičiuliai pasidalina mano tekstais ir taip viskas sklinda. Pastebiu, kad visiškai nepažįstami žmonės pradeda skaityti, komentuoti. Kartais nuvykstu į kokį renginį už 200–300 kilometrų ir žmonės man sako: „Pažįstu tave iš feisbuko.“ Net būna, kad tie žmonės iš už ekrano tampa tikrais draugais, nes būna pereitas tas pirmas tiltas socialiniuose tinkluose. Žinoma, yra ir daug pavojų. Gali pradėti sekti ir ne tokius pozityvius dalykus ir taip įkristi į liūną. Bet, tiesą sakant, šiuo metu nematau skvarbesnės, galingesnės priemonės. Pasitaiko visokių atkirčių, komentarų, tad reikia kantrybės – aplink iš tiesų daug kenkėjų. Ypač kalbant apie kokį senovės baltų tikėjimą – užpuola visokios davatkos, tad reikia mokėti nepasiduoti tam pykčiui. Kartais pats nesusilaikau ir savo potyriuose gana aštriai pasisakau, tad retkarčiais kas nors vis galvoja, kad tai atkirtis, lyg gynyba, nors tai tik mano mintys. Socialiniai tinklai – labai galingas ginklas. Turiu įkūręs „Akademija 60+“ VDU Botanikos sode, kurioje vyresniems žmonėms pasakoju, kaip sveikai maitintis, judėti, sportuoti, galvoti ar sveikai bendrauti. Nieko nekviečiau, pranešiau, kad organizuoju tokius užsiėmimus. Trejus metus mąsčiau, kaip tai padaryti, tris mėnesius dariau ir viskas pavyko. Kaip interviu metu Kotrynai Lingienei sakiau, pirmus 60 metų dirbau sau, savo šeimai ir savo kraštui, o dabar dirbsiu kitiems. Vieną kartą pasižiūriu – 80 žmonių skaito, ką mes darome toje akademijoje. Tai tik įrodo, kad socialinių tinklų galia yra didžiulė, nes mes ten net nelabai ką ir komunikuojame, dažniausiai tik pasidaliname tuo, ką veikiame. Būna, kad sulaukiame ir blogų

komentarų, kurie plečia ir blogus žmonių ketinimus, kurdami mitus apie tą sveiką nuostatą, todėl vis vyksta kova. Pavyzdžiui, dabar, karo Ukrainoje kontekste, matau tiek daug netikrų anketų, kurios kažkam dirba. Tai gadina ir kultūrinius, ir poetinius pasisakymus. Socialinių tinklų kontekste matote daugiau naudos ar kenksmingumo pačiam žmogui, jo pasąmonei ir nuomonės formavimui apie aplinką? Manau, naudos. Bet čia taip pat kaip ir realiame gyvenime – su vasariniais batais nuėjęs į purvyną tampi purvinas iki kelių. O su tais pačiais batais nuėjęs į žalią žolę, išlieki švarus. Internete užklydęs pas blogus žmones, pradedi kivirčytis, netenki pusiausvyros ir net kartais kelioms dienoms tampi piktas. Tie socialiniai tinklai tokioje aplinkoje paveikia neigiamai ir smogia į galvą. Dėl to reikia stengtis apsisaugoti – atsisakyti draugų, kurie nuolat verkšlena, nepriima tavo palaikymo ir nesikeičia. Kartais matosi, kad žmonėms yra gera save kankinti, dejuoti – tai tam tikras psichologinis tipas, kurio stengiuosi vengti. Gerai, kad socialiniuose tinkluose galime rinktis, su kuo draugauti, ir naudotis tinkama dirva skleisti pozityvumą. Tai ginklas bei mūsų visų ateitis, kol atrasime ką nors naujo. Visą interviu su Povilu Venta Kupriu skaitykite čia:

KOTRYNA LINGIENĖ

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

R U G P J Ū T I S

ISTORIJA PER MINUTĘ

Ką žmogus suvalgo per dieną „viskas įskaičiuota“ kurorte, kaip atrodo pasiruošimas pamainai darbe, kiek praeiviai turi pinigų sąskaitose, lietuviškos picos receptai, juokingi šuneliai, sveikatai pavojingi iššūkiai, sinchronizuoti šokiai – prieš šešerius metus Kinijoje sukurtas socialinis tinklas „TikTok“ atveria iki šiol neregėtus visuomenės pjūvius ir pomėgius, kurie, akivaizdu, yra įdomūs kitiems. Šios vaizdo įrašus transliuojančios programos algoritmas toks pagavus, kad praleidęs čia vos valandą imi matyti tai, ką… tavo smegenys nori matyti. Po penkiolika sekundžių, minutę ar tris. Ir čia išties yra visko. Nuo tobulo makiažo paslapčių iki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos, kurią transliuoja @chistorike. Nors LDK ir viduramžiai jai pačiai įdomiausia, kanale yra ir pasakojimų apie serialą „Handmaid’s Tale“, Boni ir Klaidą, Valentino dieną ir net gardžiąją romo bobą.

Koliažas iš @chistorike paskyros „TikTok“

R U G P J Ū T I S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Tradicinėmis darbo valandomis Kristina Petrauskė yra Vytauto Didžiojo karo muziejaus Rinkinių saugojimo ir tyrinėjimo skyriaus vedėja. Uždariusi kabineto duris ji, na, ne plaukus pasileidžia, bet telefoną pasideda į stovą ir pasakoja. Aktyviai sukti videoįrašus pradėjusi prieš dvejus metus, šiandien kaunietė turi beveik 60 tūkst. sekėjų, o jos turinio peržiūrų skaičius jau senokai perkopė milijoną. Kristina sako, kad vasarą daugiau laiko skiria kitoms veikloms, o žiemą, kai ilgesni vakarai, daugiau sėdėjimo prie knygų, tai daugiau gimsta ir tiktokų apie istoriją, kurių laukia ne tik moksleiviai, bet ir pedagogai. Nepavyko man peržiūrėti visų Chistorikės įrašų, bet kuris per dvejus metus buvo pats populiariausias? Man keista, kad jis populiarus – tai yra tiktokas apie tualetų istoriją. Beveik 400 tūkstančių peržiūrų! Kai visiškai nesistengi, būni riebaluota galva, nesieki atliepti opios problemos, tokie įrašai gerai susiklauso. Būna, kad ilgai ruošiatės kuriam nors įrašui, su kolegomis konsultuojatės, ir, liaudiškai tariant, nepaeina? Taip, tikrai. Dažniausiai sudėtingos temos būna apie skaudžią atmintį. Na, čia kaip turistai atvažiuoja į Kauną ir jiems siūlo aplankyti IX fortą, o jie sako: ne, grūzo nenorim. Tiktoke tokiu atveju svaipinama į viršų. Be to, tai labai trumpi įrašai, ir dažnai tenka pateikti neįkontekstintą istorijos iškarpą, specifinę smulkmeną. Tai va, tie specifiniai, sunkūs įrašai ir nebūna populiarūs. Bet man jie svarbūs. Žinoma, atkreipiu dėmesį į statistiką – įdomu, kas kam patinka, bet darau tai, ką noriu, stengiuosi nepasiduoti vien norų pildymams ir populiarumo vaikymuisi.

Feisbuke tokių istorijos populiarinimo, edukacinių profilių yra daug, instagrame gal kiek mažiau. Tiktoke tokių lietuvių daugiau nesu pastebėjusi, greičiausiai užsienyje kitaip. Visi tinklai labai skirtingi, su savitais algoritmais, auditorijomis. Kodėl būtent šią platformą pasirinkote – galbūt jau buvote jo vartotoja iki gimstant Chistorikei? Labai skeptiškai žiūrėjau į tiktoką, bet įsirašiau jį prasidėjus karantinui. Edukacinio turinio ten neradau, tad pamaniau: ok, pabandom. Jis man patiko, nes yra labai greitas. Nesvarbu, kuriai platformai kuri turinį – ruoštis reikia tiek pat. Bet jį gražiai, efektingai pateikti tiktoke man yra patogiausia. Feisbuke reikia kūrybiškai rašyti, atlikti korektūrą, tai ilgai trunka. Instagramas labai vizualus, tenka ruošti nuotraukytes. O šią programą tiesiog atsidarai, susifilmuoji, ji pati pateikia visus reikalingus įrankius redagavimui – tai tinginių platforma. Man patiko, kad nereikia ilgai prie to sėdėti, nereikia techninių įgūdžių. Ar teko įsigyti naują telefoną, kitų priemonių, kad įrašai būtų patrauklesni? Nusipirkau pigiausią žiedinę lempą tam, kad turėčiau kur pastatyti telefoną, ir viskas. Žinoma, jei norėčiau šią veiklą monetizuoti, užsiimti reklama, tuomet galbūt reikėtų investuoti daugiau. Bet neturiu tokio tikslo. Reklaminių pasiūlymų sulaukiu, bet atrodytų keistai, jei, va, pasakoju apie tai, koks šaunus karvedys buvo Vytautas, dėstau moterų istoriją ir pasiūlau pirkti šampūną. Ne, nebent tai būtų artima mano kuriamam turiniui, galbūt kultūriniai projektai, parodos, edukacinės dirbtuvės. Tai, kas man patinka. Šašlykų akcija atrodytų keistai, nors... ir apie tai būtų galima sukurti smagų pasakojimą. Juk viskas turi savo istoriją.

Koliažas iš @chistorike paskyros „TikTok“

NEMĖGSTU TEMŲ,KURIOS TEMŲ, KURIOS STIPRINTŲ MŪSŲ ŠABLONIŠKĄ MĄSTYMĄ.

Pamenu tiktoką apie cepelinų tikrąją istoriją! Šašlykų kelionė į Lietuvą tikrai būtų įdomi. O kiek jums svarbios pasaulinės „TikTok“ tinklo mados, kai visi kuria įrašus viena tema, atsakinėja į tuos pačius klausimus, naudoja tą pačią melodiją? Ar norisi edukacinį turinį praskiesti ir gyvenimiškais įrašais? Manau, kad pati kaip žmogus nesu labai įdomi. Net jei užklumpa kokia mada, stengiuosi įveiklinti istorijos herojus, o ne save. Tai, kas vyksta, žinoma, seku. Tenka paskrolinti, bet tiktokui neskiriu daugiau laiko nei kitiems socialiniams tinklams. Valandomis nesėdžiu. Šiaip būtent šis tinklas geras tuo, kad algoritmas labai greitai prisitaiko prie žmogaus interesų. Taigi man dažniausiai rodo kitus istorikus, galerijas. Edukacinis turinys man įdomus. Žinoma, jis daugiausia iš užsienio. Lietuvoje tiktoką turi Rokiškio krašto muziejus, visai neseniai susikūrė ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Gal bus daugiau? Pirmieji Chistorikės įrašai buvo anglų kalba, dabar kuriate lietuviškai. Ar taip yra dėl to, kad jūsų turinys patinka jaunesnei, mokyklinio amžiaus auditorijai? Kai įsirašiau „TikTok“ programėlę, visą turinį man rodė anglų kalba. Pasirodo, buvo galima tai pasirinkti, bet aš to iš pradžių nežinojau. Maniau, jei visi angliškai – tuomet ir aš. Vėliau supratau, kad angliškai bendrauju su lietuviais, kurie sudarė apie 90 proc. auditorijos, ir, taip, dažniausiai tai moksleiviai. Tuomet perėjau į lietuvių kalbą. Ar edukacija jums visuomet buvo svarbi, ar būtent tiktokas šią sritį sužadino? Na, dirbu muziejuje, tad edukacinė misija manyje gyvuoja jau seniai. Muziejus yra ta vieta, kuri padaro

Kaip į Chistorikę reaguoja jūsų kolegos Vytauto Didžiojo karo muziejuje? Domisi, pataria, o gal kaip tik žiūri skeptiškai ir stengiasi nepatekti į kadrą? Stengiuosi darbo laiko su šia veikla nemaišyti. Bet būna, kad paklausiu detalių arba patys pasako, kad šiandien, pavyzdžiui, Aizkrauklės mūšis: „Tas gi fainas, padaryk ką nors.“ Visgi tiktokas iš dalies yra reklama ir konkrečiai šiam muziejui. Nors pati salėse nedirbate, ar būna, kad lankytojai užsukę ieško Chistorikės? Būna! Ateina ir ieško „tos iš tiktoko“, nesupranta, kodėl manęs nesimato. O mano darbas išties paslėptas, dirbu fonduose, su daiktais, su istorija. Tikiuosi, kad muziejus šią papildomą mano veiklą priima linksmai. Esu pastebėjusi, kad dalis jūsų įrašų skirti lyg ir dekonstruoti klaidingus istorinius mitus, taisyti juos. Tiesa? Gal ne tiek taisyti, bet parodyti, kad istorija yra daugialypė, margaspalvė, ir negali būti didžiojo naratyvo, kaip galbūt kai kam norisi. Mano akimis, čia ir slypi istorijos grožis. Kiekvienas mato iš savo varpinės, priklausomai nuo savo kilmės, etninės priklausomybės, lyties, socialinio sluoksnio. Yra kur pasiginčyti, diskutuoti, daug skirtingų nuomonių – juk tai humanitarinis mokslas. O įrašai apie moteris istorijoje – asmeninio domėjimosi dalykas? Taip, pastaruoju metu – ypač. Ypač po istorijos egzamino, kuriame šiemet

nebuvo nagrinėtos moterys. Man gaila, kai paauglės ar jaunos studentės tai supranta kaip žmonų, mados ar kosmetikos istoriją, vertina moteris tik todėl, kad jos buvo, ir dar geriau, jei buvo gražios ir savo vietoje. Todėl, manau, aktualu kalbėti apie feminizmą, šimtmečių dulkėmis paslėptų klasių istoriją – tai, apie ką nekalbama. Kartais tyčia, kartais dėl to, kad trūksta šaltinių. O tai ir yra įdomiausia. Kaip išmokti taip greitai ir koncentruotai kalbėti, kad tilptum į tiktoko laiko rėmus? Dabar įrašai gali trukti ir 3 minutes, bet istorijai tai vis tiek labai nedaug. Pastebėsiu, kad ta greitakalbė persikelia ir į realų gyvenimą. Kolegos mane dėl to mėgsta per susirinkimus – nes negaištu laiko. Nemeluosiu, minutės rėmai nuima daug istorinių spalvų, tai ne visada gerai. Istorijoje svarbu niuansai, o aš juos turiu išmesti dėl laiko trūkumo. Bet visuomet mokėjau lakoniškai perteikti informaciją, pavyksta ir čia. Kita vertus, kai rašau, mano tekstai būna ilgi. Paradoksas. Įdomias jums temas jau aptarėme, o kokiomis kalbėti sunkiausia, gal net nesinori liesti? O gal neverčiate savęs? Neverčiu savęs, nes tai juk nėra mano darbas. Nemėgstu temų, kurios stiprintų mūsų šablonišką mąstymą, kuris ne jungia, o priešina. Na, papasakokite, kaip baltarusiai iš mūsų istoriją vagia... Arba pseudoromantiniai mitai, įsigalėję tarpukariu, šapokinė istorija – šito nelabai mėgstu, bet visada smagu atsakyti alternatyviu pasakojimu. Nemėgstu liesti ir tokių temų kaip Antrasis pasaulinis karas, Birželio sukilimas, Holokaustas, nes jos opios ir reikalauja laiko, į minutę visų niuansų nesutalpinsi. Tai būtų ir nepagarbu, ir net pavojinga.

TIKTOK.COM/@CHISTORIKE

mokslą prieinamą ir suprantamą visiems. Žinoma, su tiktoku tai suaktyvėjo. Nors pati nežinojau, kur brendu, bet išėjo taip, kad man gana neblogai sekasi kalbėti apie Lietuvos istoriją vaikams ir paaugliams. Tad dabar edukacija man dar svarbesnė.

R U G P J Ū T I S

EMILIJA IŠ INSTAGRAMO

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

KOTRYNA LINGIENĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

K A U N A S

P I L N A S

„Daug visko dariau, ir jiems aš labai patikau, ir man jie patiko, tada Arvydas Žalpys sako: „Tai gal nori dirbti?“ Taip trumpai Emilija Šneiderytė pasakoja istoriją, kaip, atėjusi studentiškos praktikos, galerijoje „Meno parkas“ dirba jau dvejus metus. Emilija Vilniaus universiteto Kauno fakultete įgijo meno vadybos magistro diplomą – o aš visuomet maniau, kad ji yra menotyrininkė. Čia jau mano pačios problema, nes Emilija savo instagramo paskyroje, kurią seku jau seniai (visų pirma čia mudvi ir pradėjome bendrauti), aiškiai užrašiusi – „art manager“. Kuratore „Meno parke“ dirbanti kaunietė šiame socialiniame tinkle prisistato kaip @artgeek.diary ir dalinasi meno vadybos patarimais, istorijomis apie menininkus bei parodas. Ne tik tas, kurias pristato su kolegomis, bet ir kitur Lietuvoje bei užsienyje vykstančias. Taip pat ji atsakinga už galerijos veidą internete. 32

R U G P J Ū T I S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Kodėl būtent tu, Emilija, tvarkai „Meno parko“ socialinius tinklus? Visokių darbų čia būna – esu ir grindis plovusi! Bet, kai atėjau į galeriją, turėjau tikslą sukurti jos paskyrą „Patreon“ platformoje, apie tai rašiau magistrinį darbą. Sukūriau, reikėjo paskyrą iškomunikuoti, tai viskas toliau vyko natūraliai. Anksčiau galerijos instagramą prižiūrėjo kitas kolega, jam išėjus, šis darbas liko man. Na, ir pas jį ateidavau su pasiūlymais: „Čia reikia gal kažkaip grotažymes kitaip dėti.“ Pati instagramą naudoju apie šešerius metus, ir ankstesniuose darbuose teko paskyras tvarkyti, pavyzdžiui, audinių parduotuvėje. Prižiūriu ir galerijos feisbuką. Būna, kolegė pati ką nors įkelia, bet aš tada truputį supykstu, nes reikalai vyksta ne pagal planą. Dar tvarkau „Meno parko“ paskyras „Twitter“ ir „LinkedIn“. O ką meno galerija veikia linkedine ir tviteryje? Tai panašiai, kviečia žmones ateiti į parodas. Dalinasi naujienomis. Tiktoko dar neturite? Ne, pati jo nenaudoju. Buvau įsirašiusi, nes mano močiutės seseriai, kuriai yra devyniasdešimt metų ir kuri labai charizmatiška, anūkas sukūrė tiktoką. Tai dėl jos įsirašiau, bet ištryniau neseniai, nes vietos telefone prireikė. Ar tau patinka būtent ši darbo dalis? Įdomu, nes matai, kas vyksta, patogu sekti meno lauką. Bet man ne visada patinka. Patinka labiausiai tai, kad pamatau greitai ir viena pirmųjų. Žinoma, ne visus lietuvių menininkus seku. Juk kuo daugiau seki, tuo mažiau pamatai. Kaip aktyvi meno lauko stebėtoja, ar sakytum, kad Lietuvoje jau yra kuriančių pirmiausia instagramui?

Menas savaime yra toks visada fotogeniškas. Bet esu pagalvojusi, kad menininkams, jeigu jie tik nori, labai lengva instagrame gerai atrodyti. Bet patiems turi tai patikti. Ir, aišku, reikia žinoti, kaip tuos kadrus padaryti. Iš esmės net netvarkinga studija yra jau labai geras kadras. Menininkų instagrame daugėja, palyginus su tuo, kas buvo prieš kokius ketverius metus, kai nežinojau, kur jų ieškoti dirbdama kuratore. Čia kalbame apie jaunąją kartą, o kaip vyresnioji? Ar jai internetas išvis neaktualus? Aišku, kiekvienam instagramo nesukursi, čia būtų jau didelė misija. Kartais „Meno parko“ atstovaujamiems menininkams aš patariu, bet jeigu vyresni menininkai rengia parodą, mes užsiimame sklaida. Ir internete. Bet yra ir išimčių. Šią vasarą kvietėme į Dieterio Mammelio (Vokietija) parodą. Nors jam jau per 60, jis instagrame itin aktyvus. Ar padėjo „Meno parko“ socialinių tinklų augimui didžioji Marinos Abramović paroda, kurią rengėte kaip „Kaunas 2022“ programos partneriai? Taip, ypač pirmąją savaitę. Naujų sekėjų net daugiau radosi feisbuke nei instagrame. Pavyzdžiui, dabar eksponuojame naujosios tapybos kartos parodą „Kontr-argumentas V“, kuruotą Kazimiero Brazdžiūno ir Vitos Opolskytės-Brazdžiūnienės – jos metu ūgtelėjo būtent instagramas. Su Abramović tikėjausi didesnio augimo, bet nemažai žmonių parodą siejo labiau su Kauno paveikslų galerija arba „Kaunas 2022“. Kurią pačioje galerijoje vykusią parodą įvardytum kaip instagramiškiausią? Matyt, tą patį „Kontr-argumentą V“. Taip pat – su „Kaunas 2022“ startu sausį atidarytą liuksemburgiečių Martine Feipel ir Jeano Bechameilio parodą „Rytojaus pasaulio mechanika“.

Ar atsirasdama instagrame iškart atėjai su misija aiškinti apie meną? Misija kiek vėliau atsirado, keitėsi. Pats pirmas įrašas buvo 2019 metų spalį. Įkėliau savo nuotrauką ir prirašiau: čia turbūt vienintelė mano nuotrauka, daugiau manęs nematysite, tik meną. Dabar, po trejų metų, tai atrodo juokinga, nes ir pats instagramas keitėsi, šiek tiek turi savęs rodyti, kad sukurtum ryšį su žmogum. Pradžioje keldavau daugiau menininkų veidų, bet tada supratau, kad neidentifikuos manęs pačios. Dabar portretus palieku istorijoms, pagrindiniame sraute jų nekeliu. Sunku buvo išmokti save rodyti? Taip, pirmas istorijas perfilmuodavau gal po keturis kartus. Pirmo live’o metu drebėjau! Kuo domisi tavo sekėjai? Įvairiai, dažniausiai prašo rekomenduoti, kas man asmeniškai patinka, kokie menininkai, kas juos daro menininkais. Būna klausimų, į ką investuoti. Menininkai klausia, kaip organizuoti parodą ar komunikuoti. Su jais dalinuosi vadybinėmis žiniomis. Ar yra instagrame pavykę užmegzti sėkmingų darbinių kontaktų? Esu keliskart konsultavusi, na, ir kultūros laivo „Nemuno7“ atstovė mane čia susirado, buvau pakviesta kuruoti jų lauko ekspoziciją.

Kuriant turinį tau svarbiau, kad liktų patenkintas menininkas ar būtų labai susidomėjęs sekėjas? Labai geras klausimas. Man atrodo, kad Artgeekė yra labiau žmonėms, nes manau, kad labai nedaug žmonių domisi menu. Tai mano pradinė misija buvo paprastai, aiškiai ir įdomiai pateikti meną. Gal kuriam kūrėjui ir atrodo, kad komunikuoju per paprastai, nerimtai. Bet aš manau, kad instagramas ne vieta kritiniams tekstams. Nepaisant to, kad instagrame jautiesi puikiai, esi iš tų, kurie skatina meną žiūrėti gyvai. Taip! Pavyzdžiui, kai kurie menininkai specialiai net nekelia viso kūrinio. Kai filmuoji galerijoje, negali perteikti tikrųjų tapybos spalvų, pati erdvė tamsesnė. Gyvai žiūrint įspūdžiui daug įtakos turi šviesa. Liūdnas reikalas, jei žmonės mano, kad pažiūrėjo instagrame ir jau patyrė parodą. Pati stengiuosi per daug „nespoilinti“, yra buvę dėl to replikų. Su M. Abramović labai baisu buvo, ką čia kelti ar nekelti. Bet visi kiti sukėlė viską. Kaip manai, koks bus kitas Artgeekės etapas? Juk instagramas tikrai nėra galutinis karjeros taškas. Gal norėčiau jau eiti padirbėti su menininkais. Galėčiau, bet dar bijau. Turbūt kiekvienas, kuris siekia dirbti sau, susiduria su tokiomis baimėmis, nepasitikėjimu. Šiaip norėčiau menininkams daugiau padėti, nes žinau, kas reikalingiausia. Kai patyrinėji savo auditoriją, matai, kokie įrašai įdomiausi, ką žmonės išsisaugo, kas kuo dalinasi. Tai, ką aš keliu, yra faina paprastiems žmonėms, bet nėra tiek naudinga menininkams. Norėtųsi talkinti ir pastariesiems.

INSTAGRAM.COM/ARTGEEK.DIARY

Pakalbėkime apie tavo pačios instagramą. Kaip gimė toks savęs apibūdinimas – Artgeekė? Juokinga. Vienas pažįstamas padėjo susikurti „LinkedIn“ paskyrą ir parašė tiesiog „Artgeek“. Pagalvojau, genialu. Dabar gal jau norėčiau būti tiesiog Emilija Šneiderytė. Artgeekė – ir cheesy, ir įpareigoja, kad, va, turiu daug to meno rodyti, aiškinti. Jei būčiau čia savo vardu ir pavarde, būtų tiesiog paprasčiau. Bet labai patiko žaismingumas.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

R U G P J Ū T I S

NERVUS TAUPANTIS TECHNOOPTIMISTAS KOTRYNA LINGIENĖ RIMGAUDO BARAUSKIO / VDU NUOTR.

Žurnalo numeriui apie socialinius tinklus rasti herojų, kuris jų nenaudoja, nebuvo tokia sudėtinga užduotis, kaip iš pradžių baiminomės. Pakako vieno klausimo instagrame, ir net keli kauniečiai pasiūlė Edgarą Klivį. Jis – Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto Teatrologijos katedros vedėjas, Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) meno vadovas. Neretai tenka feisbuke matyti jo citatas, nuorodas į interviu, portretus – net nepagalvotum, kad paties Edgaro čia ir nėra. Ir jam nereikia. Skamba lyg utopija? Galbūt perskaitę šį pokalbį persvarstysite ir savo dienotvarkę. 37

R U G P J Ū T I S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Edgarai, tai kodėl jūs nenaudojate tų socialinių tinklų? Gal logiškiau būtų klausti, ne kodėl kažko neturi, o kodėl kažką turi. Nes žmogus gimsta be socialinių tinklų, jis juos įgyja. Tai tada klausiu, kodėl jūs įsigijote socialinius tinklus? Nes paaugliai, pavyzdžiui, socialinius tinklus pradeda naudoti labai nekritiškai, nesprendžia, naudoti ar ne. Aišku, kad reikia naudoti, juk visi naudoja, juk nenori būti žiopliu klasėje. Radusis socialiniams tinklams, nebuvau toks jau visiškas jaunuolis. Kai buvau paauglys, dar kompiuterio nebuvo. Taigi galėjau rinktis, pagalvoti, reikia man to ar ne, gerai čia ar ne. O kas yra jūsų informacijos šaltiniai? Aš neretai net nespėju radijo įsijungti, bet jau žinau dienos aktualiją. Bet tai juk panašus veiksmas – ar portalą įsijungti, ar feisbuką. Žinoma, žiniasklaidą aš vartoju. Turint galvoje, kad socialiniai tinklai filtruoja informaciją, kas tau yra svarbu, kas tau įdomu, tas tau ir ateis. Ar tikimybė gauti objektyvią informaciją didesnė iš žiniasklaidos nei iš socialinių tinklų? Man tiesiog norisi visko susimažinti, kuo toliau į senatvę, tuo labiau tas pasireiškia (juokiasi). Ir jums pasireikš kada nors. Norisi truputėlį daugiau tuštumos, laisvo laiko, kas nesvarbu – išvalyti. Čia gal noras ne tiek laisvės, bet švaros, informacinės higienos. Norisi objektyvumo ir kokybės, mane domina gera žurnalistika. Apie kultūrą aš iš žurnalisto noriu sužinoti, tuomet iš kritikų, galiausiai iš akademinių kritikų. Esu longreadų mėgėjas. Elektroninį paštą tikrai žinau, kad turite. Paštas yra reikalingas mano darbui. Turiu du. Ir turiu nuolat juos tikrinti. Universiteto pašte gaunu per dieną kokius trisdešimt keturiasdešimt laiškų. Į dalį jų turiu vienaip ar kitaip sureaguoti. Tai irgi padaro socialinius tinklus man nereikalingus. Jei dar

reikėtų žiūrėti, ką kiti „postina“, dar įsipareigoti… Per daug. O dar yra telefonai, žmonės skambina. Kalbant apie kultūrą, bent jau man net ir ne darbo metu norisi dalintis atradimais, įspūdžiais iš muziejų ar renginių. Rodos, ilsiesi, bet vis tiek nesusituri. O kaip jūs elgiatės? Kaip su artimaisiais, bičiuliais pasidalinate tuo, ką nuostabaus pamatėte? Tenka tai pasilaikyti sau. Papasakoju gyvai. Galiu pasakyti: nueikite, šią savaitę dar rodo tą filmą ar panašiai. Taip pat su kolegomis pasidaliname knygomis. Arba jei vasarą aš ką nors perskaitau ir žinau, kad greitai nesusitiksime, nes atostogos ar panašiai, tai parašau elektroninį laišką savo knygų klubo kolegėms. O kaip yra su jūsų tiesioginiu darbu, teatru? Socialinių tinklų įtakos, ypač jaunosios kartos kūrėjų spektakliuose, yra ir tik daugėja. Kaip į tai žiūrite? Labai gerai, nors pats tuo nesinaudoju. Nesu technopesimistas. Priešingai, esu technooptimistas. Teatre mane labai domina gyvo ir medijuoto ryšys ir koordinacijos. NKDT per karantiną prodiusavau spektaklį, kuris buvo transliuojamas feisbuke. Toks naujas žanras – socialinių tinklų spektaklis. Nebaisu, kad viskas galiausiai ir vyks tik socialiniuose tinkluose? Mašinos mus suvalgys, įstrigsime jų viduje? Kaip sakiau, esu technooptimistas ir nemanau, kad šitos baimės labai pagrįstos. Man labiau kelia nerimą tai, kad socialiniai tinklai kuria naują kultūros formą, kurią amerikiečių mokslininkas Henry Jenkinsas įvardija kaip dalyvaujamąją kultūrą. Žmonės demonstruoja savo kūrybiškumą, kelia nuotraukas, viską, ką kūrybiško padaro, „postina“, ypač instagrame. Tai sukuria naują kultūros stadiją, kurioje yra labai daug ne tik vartotojų, bet ir gamintojų. Vadinasi, kultūrą

kuria ne keli profesionalai, bet visi. Visi rašo apie kultūrą, visi reflektuoja, visi turi savo nuomonę, tuomet kultūros žurnalistų lyg ir nebereikia, nes kiti atlieka tas funkcijas. Taip pat ir mene. Visi fotografuoja, pavyzdžiui. Iš vienos pusės ta dalyvaujamoji kultūra atrodo labai progresyvi, gal taip ir turi būti. Nebelieka to kultūros elitizmo, kad štai yra genijus ir jį garbinanti minia, – tai jau truputėlį atgyvenę ir neįdomu. Šiuo požiūriu dalyvaujamoji kultūra pradeda keisti visą lauką, ne vien tik socialiniuose tinkluose. Bet tada iškyla kita problema. Vis dar esu labai prisirišęs prie profesionalų, man vis tiek reikia gerų kultūros žurnalistų ir kritikų, gerų profesionalių menininkų, tos kokybės, kurią jie sukuria, to formos meistriškumo. Betgi net ir didžiausių bienalių kuratoriai galvoja apie tai, kaip meno kūriniai, ekspozicijos atrodys instagrame. Ar tai nedelvalvuoja meno? Gal. Suprantu, kad meno kūrinio komunikacija tokiose institucijose kaip teatrai ar muziejai sudaro apie penkiasdešimt procentų visos veiklos. Penkiasdešimt procentų – kūryba, penkiasdešimt procentų – kalbėjimas apie ją. Nesu tikras, ar gali ši pusiausvyra keistis. Nors bent jau teatro pasaulyje taip nutinka, būna, kad reklama daug geresnė ir įdomesnė už kūrinį. Ko gero, taip neturėtų būti. Kas atsakingas, kad tai neįsigalėtų? Ko gero, vienintelė atrama šioje vietoje yra tie patys profesionalai, kurių balsai turi kažkaip girdėtis. Turi būti geri žurnalai, kuriuose geras kritikas pasako: kad ir kaip jūs reklamuotumėte, tai yra šūdas. Pūskite kiek norite tą savo burbulą, bet tai nėra gerai. Reikia kritikų, kurie įžvelgia skirtumą tarp to, ką „marketingistai“ pučia ir kas yra tikrovėje. Ar visa tai, ką aptarinėjame, reiškia, kad turite daug laisvo laiko? Ar jaučiatės sutaupantis

tas kelias valandas per dieną, ar jos dingsta kažkur kitur? Nenoriu savęs idealizuoti. Tai, kad nesu feisbuke, nereiškia, kad laiką leidžiu labai prasmingai, medituodamas ar į Kantą investuodamas. Kažkur kitur jį išeikvoju, vis tiek žmogui reikia tokio poilsinio laiko, kad ir „Netflixui“ pažiūrėti. Dar grįžkime į teatrą. Nors nėra taip, kad lietuviai masiškai komentuotų įrašus apie spektaklius, visgi įdomių įžvalgų galima rasti ir feisbuke. Kaip NKDT meno vadovui, ar jums tokios paprastų žiūrovų reakcijos įdomios? Teatre pilna žmonių, kurie nuolatos sėdi socialiniuose tinkluose, taip kad tokie dalykai nepraeina nepastebėti. Jei kažkas svarbaus pradeda lįsti, ir aš esu kaip nors su tuo susijęs, tai man tiesiog parodo. Tuomet pradedu skaityti ir galvoti, kodėl aš iš viso tai matau. Kodėl kažkoks žmogus, kurio aš nepažįstu, išreiškia kažkokią nuomonę, kuri niekuo nepagrįsta, labai emocinga ir dramatiška? Kažkodėl aš dėl to taip susinervinu ir galvoju: tu gali nematyti to kunkuliuojančio katilo, kur viskas yra aptarinėjama. Kai sulaukiu atsiliepimų iš studentų, šie dažniausiai supranta, kad pildo tam tikrą anketą, kad čia skaitys dėstytojas, ir nerašo ten nesąmonių, tai juos įpareigoja. Būna kritiškų atsiliepimų, tada galvoji: aha, kažką keisiu. O socialiniai tinklai yra toks atviras, ugnim besispjaudantis daiktas. Žmonės, kurių tu nepažįsti, sprendžia apie tavo darbą. Aš tiesiog noriu apsaugoti savo emocinį lauką. Kai neturi socialinių tinklų, susitaupo labai daug nervų. Visą interviu su Edgaru Kliviu skaitykite čia:

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

R U G P J Ū T I S

DOVILĖ, KURI NORI BŪTI PATI

KOTRYNA LINGIENĖ MARTYNO PLEPIO / „KAUNAS 2022“ NUOTR.

Yra toks vienas rimtas socialinių tinklų minusas – čia bandome apsimesti geresni ir gražesni, nei esame. Net paprastą nuotraukėlę iš sodo lyginti, dailinti prisireikia. Arba jei jau įkeli perskaitytą knygą, tai su kokia gėle ar kavos puodeliu ją komponuoji. Aišku, ne visiems tas galioja, bet jei kalbame apie asmenį, savo laiką internete monetizuojantį, reikia labai daug filtrų nuplėšti, kad pamatytum tiesą. Tai va – su Dovile Filmanavičiūte taip nėra. Ji savo gyvenimo atspindžių internete negrimuoja (nebent yra pati nugrimuota, kai eina filmuotis į televiziją). Ji kalba garsiai, daug ir nuoširdžiai. Tai, spėju, viena priežasčių, kodėl ji pakviesta būti „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadore. Nes, jei Dovilei patiks, jūs, mielieji, apie tai tikrai išgirsite. Neabejoju, kad srautus į „Art deco muziejų“ Kaune, kuris internete populiarumo ir taip nestokoja, ji tikrai pagausino. Ir į vilą „Grabytė“ Panemunėje, kurioje apsistoti siūlo kultūros sostinės svetingumo programa „Patirk Kauną“.

R U G P J Ū T I S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Kada supratai, kad esi kultūros influencerė? Juk turbūt nesiekei to sistemingai – spėčiau, kad tiesiog tokios veiklos apimtys tavo gyvenime augo? Kad tik tu žinotumei, kaip mane vargina ta influencerės etiketė! Taip jau nutiko, kad mūsų šalyje ji priduoda kažkokio blogo skonio – atrodo, kad tokie žmonės neturi anei jokios kompetencijos, nelabai domisi tuo, ką reklamuoja, ir daro įtaką. Svarbiausia – nesustojantis srautas ir įsivaizduojama galia, kuri subliūkšta, vos tik kas nors ciniškai paklausia „o kokia tavo profesija?“ Dabar jau turbūt reikia atsakyti į tavo klausimą ir nustoti piktintis tuo, kas nepakeičiama (juokiasi). Kultūros komunikacija mano profesiniame gyvenime atsirado maždaug 2006-aisiais. Tada Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje kasdien ėjo toks nemokamas dienraštis, aš jame buvau atsakinga už kultūrą. Dabar suprantu, kad tai sudėjo man nepajudinamus pamatus ne tik kaip jaunai profesionalei, bet ir kaip žmogui. Tuo metu lankiau visus įmanomus koncertus, spektaklius, parodas, festivalius. Apie juos rašiau, o drauge, matyt, neblogai atsirinkau, kas yra kokybiška, įtaką daranti, keičianti kultūra. Paskui buvo ilgi metai kūrybinėse reklamos agentūrose. Gal tuo metu taip sąmoningai nesupratau, bet reklamos industrija yra tokia agresyvi ir tavo darbai joje tokio trumpo galiojimo, kad nori nenori privalai įsikibti į kažką, kas tvirta ir užpildo tave kaip žmogų. Kita vertus, dirbti kūrybininku yra praktiškai neįmanoma, jei neturi ką atspindėti, tad nuolat ieškai, kur prisisemti, – natūralu, kad tuo neišsenkančiu šaltiniu tampa kultūra. Prieš gimstant sūnui, buvau įsitikinusi, kad noriu sukti į kultūros komunikacijos sritį, kad pavargau nuo reklamos, kuri neturi jokios kitos prasmės, kaip tik tikslą žmonėms parduoti dar vieną nereikalingą daiktą.

Po gimdymo truputį persigalvojau (juokiasi). Dabar esu atsakinga už vieno telekomunikacijų prekės ženklo rinkodarą, tad mažiau blaškausi ir mano pastangų galiojimo laikas kur kas ilgesnis. Tačiau poreikis kibtis į prasmę per kultūrą niekur nedingo. O kad aš kažkiek įtakos toje srityje turiu... Gal taip atrodo tiesiog todėl, kad esu skardžiabalsė ir turiu šiokią tokią auditoriją? Kultūros renginių ar produktų rinkodaros biudžetai neretai ženkliai mažesni už, tarkime, lošimų bendrovių. Taigi smalsu, ar ši tavo veikla pelninga, ar atsiperka pastangos, laikas? Ar tai galiausiai tiesiog malonu ir įdomu? Oi, tai tikrai tiesiog malonu ir įdomu. Ir savanaudiška. Aš tikiu požiūriu, kad pats stiebtis gali tik tuomet, kai tave supa protingesni žmonės. Man kultūrinėje aplinkoje dažnai taip būna – pareinu namo ir jaučiuosi kaip universiteto kursą pabaigusi. Tai gal čia aš turėčiau susimokėti? Be to, jaučiuosi kažkokią garbės misiją atliekanti. Jei dėl mano pastangų bent vienas žmogus nueis į naują parodą ar nusipirks bilietą į gatvės cirko festivalį, aš jausiuosi apdovanota tikėjimu, kad ne kas kitas, o mes patys kuriame savo protingų, normalios savivertės, atsakingų ir vizionieriškų žmonių Valstybę. Gi viskas prasideda nuo kultūros… Ir man retkarčiais kraujuoja širdis, kai suprantu, kad Lietuvoje ne visiems taip atrodo. Esi komunikacijos profesionalė, taigi kaip apskritai vertini šią sritį Lietuvos kultūroje? Kokie vietiniai ir pasauliniai meno, kultūros komunikacijos pavyzdžiai tau atrodo geriausi? Man atrodo, dideliu specialistu nereikia būti, plika akim matyti, kad vienareikšmiškas lyderis šioje srityje yra MO muziejus. Smagiausia, kad, MO nuskuodus septynmyliais

R U G P J Ū T I S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

batais, stiebtis ėmė ir visi kiti. Nacionalinis muziejus net prekės ženklą atnaujino! Aukštai kartelę kilstelėjo „Kaunas 2022“, justi, kad Nacionalinio dramos teatro komunikacija užsiima ne pirmokai. Bandymų buvo ir iki MO, tačiau, man regis, tas bendras pasitempimas tikrai nutiko kaip savotiškas lūžis. Taip pat didžiulį autoritetą komunikacijoje demonstruoja festivaliai, ypač kino. Gal taip yra dėl to, kad jie gali sau leisti trumpai bendradarbystei pakviesti srities profesionalų? Gal tinkamos komunikacijos suvokimo pagrindus pakloja nemokamai dirbti sutinkančios didžiosios šalies kūrybinės reklamos agentūros? O gal festivalių komandos labai gerai supranta, kad jų tikslas – sausakimšos salės? Man to labiausiai ir stinga kultūriniame lauke. Visų pirma, valstybiniu lygmeniu. Suvokti, kad menas ir kultūra taip pat yra prekė. Ir nesitikėti, kad auditorija pati kažkokiu mistiniu būdu atras, ką verta griebti ir dėtis į save. Kokios dalies pasiūlymų pareklamuoti tenka atsisakyti? Kaip priimi sprendimą, jei reikia rinktis iš dviejų vienodai įdomių dalykų? Pastaruoju metu atsisakiau reklamuoti psichologinius bestselerius. Net supykau, kad kažkam pasirodė, jog tokio tipo skaitinius galiu objektyviai rekomenduoti. Na, bet čia mano demonai – tuoj neužteks rankos pirštų suskaičiuoti, kiek metų iš eilės perkamiausia negrožinė literatūra Lietuvoje yra ta, kuri pasakoja apie keliolika ar kelis būdus, kaip pasiekti vidinį emocinį, finansinį ar dar bala žino kokį katarsį. Jei tu klaustum mano kategoriško vidinio drakono, aš visus tokias knygas perkančius žmones pirmiausia nusiųsčiau pas terapeutą. Betgi ne mano reikalas, ką kiti skaito ir kaip save gydo, ką? Gal tik širdį dėl kritinio mąstymo nykimo skauda. Bet

jei renkuosi, tai, žinoma, pirmenybę atiduodu autoriniam kinui, jaunimui, socialiai svarbioms temoms, pažeidžiamoms visuomenės grupėms. Kuris tavo influencintas kultūros produktas sėkmingiausias? Man atrodo, kad grožinė literatūra ir kinas. Visada atsirenku, kuo pati tikiu ir apie ką galiu papasakoti viešai. Man kiek netikėtas kasmetinis „Gemius“ tyrimas, kuriame žmonės sako, kad kino, literatūros ir muzikos temose pasitiki manimi. Paglosto ego ir kartu primena, kad turiu nepamiršti atsakomybės, nemesti kelio dėl takelio. Kaip manai, kodėl žmonės pasitiki būtent tavimi, Dovile? Kodėl jie patys neieško gerų filmų ar knygų? Manau, kad dėl tingėjimo ir gausos. Visai neseniai mačiau tyrimą, kur sakoma, kad žmonės 50–60 procentų savo laisvalaikio praleidžia vien ieškodami turinio, kurį vartos. Tu įsivaizduoji? Kai vienu mygtuko spustelėjimu gali užkliūti ten, kur nuolat rekomenduoja turinį – gal tai visai patogu? Matau iš komentarų savo socialiniuose tinkluose, kad žmonės mane seka, nes kartą pasinaudoję mano rekomendacija žino, kad ir kitą kartą bus gerai. Tikrai nuoširdžiai dėl to džiaugiuosi. Kita vertus, kartais šypsnį sukelia savotiški pasiteisinimai, kad knyga ar filmas nepatiko. Toks jausmas, kad viskas vienodai mums turi patikti. Arba kad tu neturi teisės pasakyti kitokią nuomonę. Meno juk tokia paskirtis – jaudinti. Kodėl mes bijom to jaudulio atspalvių, aš nežinau. Gal ta lietuviško feisbuko kultūra atgraso. Juk beveik įsišakniję kvailiu išvadinti tą, kuris pagalvojo kitaip nei tu. Šiaip aš visai aktyviai galvoju apie kokį nors skaitytojų klubą Vilniuje, kur galėtume apie knygas pasikalbėti be baimių. Kino klubą man lyg ir visai pavyko sukurti (Dovilė jau ne pirmus metus organizuoja masines kokybiško kino peržiūras „Normalios bobos

Ar yra tekę pasigailėti dėl vieno ar kito skelbimo savo tinkluose? Ar yra buvę, kad pasijutai sugriovusi sekėjų pasitikėjimą? Gal taip drastiškai tai ne. Tačiau buvo nejaukos, kai pasidalinau Jono Noreikos anūkės pasakojimu. Nebuvau jo skaičiusi, tiesiog brūkštelėjau, kad labai įdomu, jog anūkė ieško skausmingų atsakymų apie tai, prie ko prisidėjo jos senelis. Stipriai gavau per nagus nuo vieno istoriko ir šiaip patriotiškas veiklas puoselėjančių žmonių. Tąkart atsiprašiau ir įrašą ištryniau. Dabar galvoju, kad gal ta knyga reikėjo pasidalinti tik perskaičius. Būčiau galėjusi pagrįsta nuomone pasidalinti, nes dabar liko kažkoks skaudulys ir tiek. Kita vertus, kaip jau užsiminiau – kodėl mes vis dar nemokam ginčytis kultūringai? Aš taikau šį klausimą ir sau, ginkdie, pirštu nebaksnoju. O gal yra pokalbių, kuriems mums dar per anksti? Antai kaip tie, kutenantys istorinę atmintį. Tas potrauminis stresas šaknijasi per ištisas kartas, tai gal aš tikiuosi neįmanomo? Kokios tavo, kaip „Kaunas 2022“ ambasadorės, funkcijos? Kaip vertintum, ar gerai tvarkaisi su šiomis diplomatinėmis pareigomis? Turbūt priversti visus šiemet atvažiuoti į Kauną (juokiasi)? Įdomus jausmas kviesti į miestą, kurį pati prisimeni tik kaip vaikystės miražą ir kurio krateisi visomis išgalėmis, kai jį kamavo prasti laikai. Šiaip jau esu šiai patirčiai dėkinga už sugrąžintą aistrą Kaunui. O kalbant apie savęs vertinimą… Na, man tikrai pritrūksta fizinių galimybių įsigilinti labiau, atvažiuoti dažniau, skleisti žinią plačiau. Esu tikra tik dėl vieno – Europos kultūros sostinės statusas Kauną amžiams

pavertė trokštamu, konkurencingu, lygiaverčiu. Aš netikiu, kad praėjus 2022-iesiems vietinės bendruomenės pamirš visą savo įdirbį ir palaidos pradėtas iniciatyvas. Kaunas yra lobių skrynia. Šito kartoti nepavargsiu ir po Naujųjų. Patark, kaip balansuoti tikrą ir virtualų gyvenimus? Kaip neprarasti savo identiteto sekant kitų patarimus ir idėjas? Čia klausiu ir iš vartotojo, ir iš kultūros kūrėjo perspektyvų. Jokios auksinės taisyklės nėra. Norint labiau būti viename, reikia išjungti kitą. Kai manęs, nuoširdžiai nustebę, žmonės klausia „kada tu spėji skaityti ar žiūrėti filmus“, aš neturiu jokio kito patarimo, kaip tik pasidėti telefoną į stalčių. Mes patys nebepastebim, kiek laiko praleidžiame su tuo daiktu rankose ir kiek šūdo ten suvartojame. Jei nustotume instagrame ar tiktoke spoksoti į kitų žmonių gyvenimus, kur kas daugiau nuveiktume savuosiuose. Gal tai ir ne visai susiję, bet aš kategoriškai pradėjau spausti unfollow žmonėms, kurie kasdien be saiko eksponuoja savo vaikus. Vienądien išsigandusi pagalvojau, kad, kol spoksau į svetimą kūdikį, savojo nepriglaudžiu. Taigi, jei kažkas stebisi, kaip aš spėju skaityti, reikėtų nustoti stebėtis ir paimti knygą į rankas (juokiasi). Taip bepostringaujant reikėtų nepamiršti ir to, kad internetas yra mūsų kasdienybė. Tai puikus žinių ir pramogų šaltinis. Ir tai, kad jis egzistuoja, padeda tas pačias knygas ar filmus susirasti. Tai štai ir baigiam rasti balanso receptą, ką? Kai tas receptas kaskart bus individualus, tai gal nekils ir identiteto klausimų. Mes labai norime būti kitais, pamiršdami, kaip iš tikrųjų norime būti patys. Aš labiausiai norėčiau į tai ir koncentruotis. Toks savotiškas gyvenimo tikslas.

FACEBOOK.COM/MISSSHEEP

eina out“, – red. past.). Kai per kiną galime kalbėtis apie smurtą artimoje aplinkoje – aš jau jaučiuosi savo tikslą pasiekusi.

Kaip ir šio numerio viršelį, taip ir šią iliustraciją sukūrė

Ramūnė Barkauskaitė: instagram.com/ramu_neramu 46

KULTURA. KAUNAS. LT PRISTATO KULTŪROSKULTŪROS LAUKAS JAUTRIAI Į KARĄ Į ANTRĄ EUROPOS SOSTINĖSREAGUOJA METAI PERSIRITO UKRAINOJE. RENGINIAI, SKELBIAMI PUSĘ. RODOSI, JAU ĮPRATOME PRIE ŠIAME STULBINANČIO KALENDORIUJE, GALISRAUTO. BŪTI PERKELTI AR ADAPTUOTI KULTŪROS IR MENO KVIEČIAME IR RUGPJŪTĮ Į PALAIKYMOTEMPO! AKCIJAS. AKTUALIĄ INFORMACIJĄ NEMAŽINTI RENGINIŲ PROGRAMA IR LAIKAS RASITE NUOLATAKTUALIOS ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME GALI KEISTIS, INFORMACIJOS KVIEČIAME KALENDORIUJE: IEŠKOTI NUOLAT KULTURA.KAUNAS.LT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT

KALENDORIUS

Iki 08 31

Paroda „1972: pramušti sieną“ Kauno centrinis paštas, Laisvės al. 102

„Kaunas 2022“ nuotr.

Šioje parodoje miestas kalbasi su savimi taip atvirai, kaip niekada to nedarė. Prof. dr. Rasos Žukienės ir jos suburtos profesionalų komandos paroda nukelia žiūrovą į septintojo ir aštuntojo dešimtmečių nepaklusniųjų ir pasipriešinusiųjų sistemai žmonių bendruomenes: jaunimo roko muzikos grupes, Kauno dramos ir pantomimos aktorius, maištingus hipius, modernius Kauno ir Vilniaus dailininkus. Paveikslai, fotografijos ir kino filmai, dokumentiniai muzikinio gyvenimo liudijimai, šio laikotarpio jaunimo mada ir kiti artefaktai pasakoja apie alternatyvią kultūrą ir nesovietinį gyvenimo būdą sovietinėje Lietuvoje.

Iki 08 26

Dailininko iš Ukrainos Seržo Ra tapybos darbų paroda „Tyrumas“

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Aleksoto padalinys, Veiverių g. 43

Parodos autorius baigė Luhansko pedagogikos institutą, dirbo dailės mokytoju meno mokyklose, dalyvavo įvairiose parodose ir pleneruose. 2014 m. jis persikėlė iš Rusijos okupuoto Luhansko į Kyjivą, ten kūrė toliau ir eksponavo darbus vietos galerijose, dirbo interjero dizaineriu. 2022 m. kovo mėnesį, bėgdamas nuo Rusijos kariuomenės puolimo, Seržas kartu su šeima atvyko į Lietuvą, kuria ir gyvena Marijampolėje. Seržas Ra tapo aliejiniais dažais, naudodamas ne tik teptuką, bet ir tapybos peilį, eksperimentuoja kurdamas neįprastą tapybos peiliu techniką. Taip pat piešia pastele. Parodos autoriaus mėgstamas stilius – eksperimentinis impresionizmas, modernizmas, jūros peizažai. Nemažai dailininko darbų yra privačiose kolekcijose Ukrainoje, Lenkijoje, Didžiojoje Britanijoje.

07 28–10 05

08 01–08 03, 18:00

Paroda „Mauša Levis ir Šimonas Bajeras. Tarpukario fotografų palikimas“

Vienybės aikštė

„ConTempo“: „Spiralė / La Spire“

Jean-Louis Fernandez nuotr.

Paslaptingas fotoateljė lankytojas Mordechai / „Baer ir Levi“ fotoateljė nuotr.

Fotostudija „Baer ir Levi“ Ukmergėje įkurta maždaug 1918 m. Šimonas Bajeras buvo vienas pirmųjų ir geriausiai žinomų fotografijos studijos savininkų Kaune po Pirmojo pasaulinio karo, o Mauša Levis, pasak šeimos legendos, šiek tiek patirties įgijo foto studijoje Niujorke. Apie 1923 m. tapo vieninteliu „Baer ir Levi“ foto studijos savininku ir pakeitė pavadinimą į „M. Levi fotografija“. Iš Šiaulių kilusios, šiuo metu Niujorke gyvenančios parodos organizatorės – M. Levio anūkės ir Š. Bajero dukterėčios – Fainos Borovsky pastangomis iš įvairių pasaulio kampelių surinktose fotografijose atsispindi Lietuvos tarpukaris, užfiksuotos to meto ryškios asmenybės, būdingos detalės. Kūriniai išsibarstę labai plačiai ir atrandami net Niujorko muziejuose, todėl šiandien svarbiausia juos vėl atrasti, surinkti ir pasirūpinti, kad niekas neliktų užmiršta.

Laukiamiausia vasaros patirtis – visą rugpjūtį Kaune ir Kauno rajone siaučiantis tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“. Fiziškai nesugebėjome sutalpinti visos jo programos į kalendorių, tad būtinai patyrinėkite ją savarankiškai bei pasitikslinkite pasirodymų laikus bei vietas. O pradėsime nuo „Rhizome“ iš Prancūzijos atgabentos milžiniškos spiralės formos konstrukcijos. Ji patyrusioms akrobatėms tampa įrankiu siekti to, kas gali atrodyti neįmanoma: atsikratyti gravitacijos, svorio, baimės ir metalinėmis gijomis judėti aukštyn, žemyn, šonu. Kiekvienas akrobačių judesys ir įkvėpimas įgauna fizinę ir emocinę reikšmę – pakibusios ore, ant metalinių gijų, jos privalo rasti tolesnį kelią veikti, o galbūt net išgyventi. Kartu su gyvais saksofono muzikos garsais performanse subręsta kontrastinga žmogiškos jėgos, atkaklumo ir pažeidžiamumo sintezė.

RUGPJŪTIS

Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13

Daugiau: contempofestival.lt

KALENDORIUS

08 01–08 31

08 03–08 30

Daivos Nevardauskienės tapybos darbų paroda „Gamtos kuždėjimas“

Taikutės Švažienės meno darbų paroda „MOTERIS: atėjimas, pažinimas, išėjimas“

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Girstupio padalinys, Kovo 11-osios g. 24

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18

„Atsipindžiai“. Daiva Nevardauskienė.

Baigusi Kauno dailės gimnaziją, Daiva Nevardauskienė studijavo Vilniaus universiteto Kauno fakultete, nuo jaunystės dirbo Kauno V. Kudirkos viešosios bibliotekos Panemunės padalinio vedėja. Gyvena ir kuria taip pat Panemunėje, yra visuomenininkė, išleido knygas „Aukštosios Panemunės istorija“, „Pėsčiomis po Aukštąją Panemunę“ ir „Dviračiais po Aukštąją Panemunę“. D. Nevardauskienė teigia piešusi visą gyvenimą, tačiau į tapybą pasinėrusi prieš septynerius metus. Paveikslus ji tapo dažniausiai iš natūros, gamtoje, keliaudama, savo darbuose nori perteikti patirtus ir stipriai išgyventus įspūdžius, ypač ją įkvepia gamtos paslaptingumas ir didybė.

„Moteris“. Taikutė Švažienė.

Savo darbais autorė nori išreikšti moters – žmogaus egzistencijos prasmę ir konceptualiai perteikti atėjimo – gimimo, gyvenimo – pažinimo, išėjimo – mirties momentus. Parodoje bus eksponuojamos dvejos durys, ant kurių pavaizduoti atėjimo ir išėjimo momentai. O tarp jų – GYVENIMAS, kuriame užfiksuotas moters kūno grožis, jos nuotaikos, charakterio pasireiškimai, jos moteriškumas ir motiniškumas. MOTERIS, tarytum žemė, – pilna gyvybinės egzistencijos, kaprizų, norų ir nuotaikų kaitos.

08 04–08 07

„ConTempo“: „L’absolu“

„ConTempo“: „Fugit“

Steigiamojo Seimo aikštė

Kęstučio g. 58

Jérôme Vila nuotr.

Julie Melando nuotr.

Boris Gibé ir jo trupė „Les Choses de Rien“ nepalieka abejingų. Specialiai pastatytame „Silo“ bokšte vykstantis akrobatinis pasirodymas „L’absolu“ yra poetinis šuolis į mūsų sielą. Tai pasirodymas, kuris, keliaujant iš imanencijos į transcendenciją, iš vidaus į išorę, iš tikrovės į vaizduotę, grąžina emocijas į mūsų gyvenimo centrą. Intensyviame ir svaiginančio pavojaus kupiname pasirodyme žmogaus išgyvenimai, troškimai ir būties klausimai susilieja su netikėtais akrobatikos, nostalgiškos muzikos ir optinių iliuzijų elementais.

Tarptautinio pripažinimo sulaukęs Kauną sykį jau sužavėjusios trupės „Kamchàtka“ gatvės teatro spektaklis „Fugit“ – įtaigus ir jaudinantis pasirodymas šiomis dienomis itin skausminga migracijos tema. Jame pabėgimas tampa ir naujo gyvenimo, ir pasipriešinimo siekiu. Šis spektaklis – duoklė tiems, kurie trokšta išgyventi, kurti geresnę ateitį, būti laisvi ir dėl to pasiryžta paaukoti viską, ką turi ir žino. Drąsos pasirinkti bei veikti prireiks ir žiūrovams. Jie taps veikėjais, kurie, vedami tylių personažų, įsitrauks į kelionę po klaidžius miesto vingius.

Daugiau: contempofestival.lt

RUGPJŪTIS

08 03–08 21

KALENDORIUS

Ketvirtadienis, 08 04, 18:00

Dokumentinio filmo „Paliekant Memelį – pabėgėliai iš Reicho“ peržiūra

Šeštadienis, 08 06, 11:00–18:00

Parodos „Melioracija“ atviras lankymas Lietuvos Respublikos Žemės ūkio rūmai, K. Donelaičio g. 2

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18 „Paliekant Memelį – pabėgėliai iš Reicho“ (Leaving Memel – Refugees from the Reich, 2018 m., 41 min., rež. Fredas Finkelšteinas) – trumpas, įtaigus filmas apie Fredo Finkelšteino šeimą, jos gyvenimą ir tai, kas nutiko šiems Vokietijos žydams iš Memelio, kai Hitleris užgrobė valdžią. Filmą sudaro F. Finkelšteino giminių prisiminimai, archyvinė medžiaga, LRT televizijos laidoje „Menora“ rodyto interviu fragmentai. Filmo peržiūrą lydės pokalbis su jo autoriumi Fredu Finkelšteinu, kurį moderuos istorikas dr. Linas Venclauskas. Renginys organizuojamas kartu su Kauno žydų bendruomene.

08 04–08 05, 22:00

„ConTempo“: „Selfie Concert“

„Sinagoga Studio“, Vaisių g. 30 Technologijų amžius sukūrė globalų asmenukių fenomeną, be kurio nebeįsivaizduojame savo realybės, santykio su savimi ir kitais. Pasirodymo metu išsitraukus telefoną, bulgaras Ivo Dimchev jums nusišypsos į kamerą, o jūsų asmenukė taps unikalios patirties įrodymu ir gyvu instrumentu, laužančiu monotonišką koncerto dramaturgiją, bei priežastimi jausti artumą su kitais. Nepamirškite: nėra asmenukės – nėra pasirodymo, nėra mūsų! Daugiau: contempofestival.lt

Beatričės Gruzdytės iliustr.

Tai vienintelis vasaros šeštadienis, kada galėsite laisvai, be registracijos, aplankyti parodą „Melioracija“. Trečius metus vykstanti tarptautinė mainų rezidencijų programa „DeMo“ menininkus/es iš Ukrainos, Lietuvos, Šiaurės Airijos ir Prancūzijos (Niamh Seana Meehan, Mark Buckeridge, Ona Juciūtė, Beatrice Celli, Anton Karyuk, Vytautas Stakutis, Julija Račiūnaitė, Kipras Dubauskas, Lia Dostlieva, Nazar Furyk, Andrii Dostliev ir Julija Beliaeva) kvietė kiek įmanoma subjektyviau tyrinėti galimas sąsajas, sutapimus ir skirtumus tarp įvairių modernybių ir modernizacijos procesų, jų formų ir išraiškų. „Melioracija“ atskleidžia pastarojo tyrimo perspektyvas tuo pačiu atverdama klausimą apie šiandieninį mūsų ryšį su pažanga arba progresu ir neišvengiamą jo dialektiką bei materialumą. Parodos kuratorė – Agnė Bagdžiūnaitė, architektė – Gabrielė Černiavskaja, koordinatorė – Brigita Bareikytė. Paroda veiks iki rugpjūčio 21 d. Kitomis dienomis reikalinga registracija el. paštu: agne@kmn.lt Paroda yra Mainų rezidencijos „DeMo“ ir „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ dalis.

08 07–08 12

08 10–08 12, 19:00

„ConTempo“: „Asamblėja“

„ConTempo“: „Žiūrėdama viena į kitą“

Marc Lazzarini nuotr.

Individualiai ir kolektyviai dalyvaudami interaktyvioje „Pitchblack“ (Liuksemburgas) ir lietuvių „Kosmos Theatre“ bei „Gluk Media“ garso instaliacijoje „Asamblėja“, klaidžiosite šydų labirinte, kartais sutikdami kitus žmones arba jų šešėlius ir žingsnius. Erdvėje gimstančių garsų kompozicija pavers paties žmogaus balsą svajingais ritmais. Panirę į nuolat besikeičiančią šviesų erdvę, išvysite ir „Balso atminties“ šokį, kuris projektuojamas kaip erdvėje banguojantis šydas. Be to, kūrėjai kviečia lankytojus į balso judesių dirbtuves, patyrinėti, kaip kurti muziką savo balsu ir kūnu. Vykdydami vaizduotės reikalaujančias užduotis, žaismingai ir teatrališkai atrasite turtingą savo balso išraiškos potencialą. Daugiau: contempofestival.lt

Domeikava, Ramučiai, Kulautuva

Monikos Pietarytės nuotr.

„Žiūrėdama viena į kitą“ – Eglės Švedkauskaitės performansas, tiriantis moters perspektyvą scenos ir vizualiojo meno lauke bei nesibaigiantį savęs įteisinimo procesą. Čia susitinka keturios asmenybės: Eglė Gabrėnaitė, Elžbieta Latėnaitė, Justina Mykolaitytė ir Veronika Šleivytė (1904-1998). Pastarosios buvimas, lyg migla, tvyro tarp besidauginančių gyvai filmuojamų vaizdų ir atlikėjų ištariamų bei išdainuojamų žodžių. Daugiau: contempofestival.lt

RUGPJŪTIS

BLC Verslo lyderių centras, K. Donelaičio g. 62

KALENDORIUS

08 11–08 20, 12:00-20:00

08 11–08 12

„ConTempo“: „Happiness“

„ConTempo“: „Kamares v.01 // The House of Ridicule & Transformation“

Prie „Žalgirio“ arenos, Karaliaus Mindaugo pr. 50 Dries Verhoeven (Nyderlandai) instaliacijoje veikianti humanoidė į fundamentalų klausimą „kas yra laimė?“, atsako lakoniškai: „Laimė yra tobula emocinio pakilimo ir ramybės kombinacija.“ Nedidelėje erdvėje įsikūrusi humanoidė pasakoja apie (ne) legaliai gaunamų psichotropinių medžiagų, nuskausminamųjų ir antidepresantų poveikį, perkeičiantį emocinę realybę ir dirbtinai kuriantį laimės pojūtį. Instaliacijoje susiduria kontroversiškos robotikos, psichotropinių medžiagų ir žmogiškų jausmų sferos, tyrinėjama riba, kurioje susilieja žmogiška ir dirbtina. Daugiau: contempofestival.lt

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Julian Mommert nuotr.

Euripides Laskaridis (Graikija) savo kūryboje vaikšto ant šokio, teatro, performanso ir vizualiųjų menų ribos. Jo kūriniai, kurie dažnai yra labai vizualūs, gali būti skaitomi kaip žanrų ir stilių amalgama su humoristiniais ir keistai aštriais elementais. Šiemet „ConTempo“ festivalyje E. Laskaridis su komanda dviems dienoms įsikurs Kauno menininkų namuose ir siūlys išskirtinę įvairių meninių užsiėmimų programą. Per dvi dienas „Kamares“ programa lankytojams atvers portretų ir video parodą, kvies pamatyti išskirtinį E. Laskaridis performansą bei atskleisti savo kūrybiškumą meninėse dirbtuvėse. Festivalio lankytojams bus organizuojamos portretų dirbtuvės, kuriose jie įsitrauks į nuotaikingas ir transformuojančias kūrybines patirtis. Daugiau: contempofestival.lt

Penktadienis, 08 12, 19:30

Istorijų festivalis. „Klezmeriai grįžta į Kauno rajoną“

Pažaislio muzikos festivalis. Koncertas „Pasaulio muzikos žvaigždės Ukrainai“

Kauno raj.

Čekiškėje, Babtuose, Vilkijoje, Kulautuvoje, Zapyškyje ir Kačerginėje, kur kažkada gyvavo gausios žydų bendruomenės, vyks „Kaunas 2022“ Istorijų festivalio ekskursijos ir klezmerių muzikos koncertai. Čia gros smuikininkas Borisas Kirzneris, perkusininkas Arkadijus Gotesmanas, akordeonistas Darius Bagdonavičius ir klarnetistas Haroldas Petrulis.

Pažaislio vienuolynas, T. Masiulio g. 31

Oksana Lyniv. Asmeninio archyvo nuotr.

Pažaislio muzikos festivalis ir „Kaunas 2022“ pakvies į išskirtinį muzikinį vakarą, skirtą Ukrainai. Pasaulinio garso dirigentė ukrainietė Oksana Lyniv kartu su savo tautiečiais baritonu Andrei Bondarenko, smuikininku Andrii Murza, taip pat Kauno miesto simfoniniu orkestru bei Kauno valstybiniu choru atliks programą, skirtą savo Tėvynei. Koncerte be žinomų klasikos kūrinių daug dėmesio bus skiriama ukrainiečių kompozitorių muzikai. Visos lėšos, surinktos už parduotus bilietus į šį koncertą, bus skirtos nuo karo nukentėjusiam Ukrainos jaunimo simfoniniam orkestrui paremti.

RUGPJŪTIS

08 12–08 14

KALENDORIUS

Sekmadienis, 08 14, 12:00

Marių šventė

Kauno „Žalgirio“ jachtklubas, R. Kalantos g. 124 Modernusis Kaunas nebeįsivaizduojamas be vienos iš savo puošmenų – Kauno marių, didžiausio dirbtinio vandens telkinio Lietuvoje. „Kaunas 2022“ bendruomenių programos „Fluxus Labas!“ ir Petrašiūnų bendruomenės iniciatyva įvyks Kauno marių šventė. Jos tikslas – aktualizuoti marių svarbą miesto veide, suburti Petrašiūnų bendruomenę ir parodyti miestiečiams aplink šį vandens telkinį vykstančių veiklų spektrą.

08 15–08 21

Pirmadienis, 08 15, 15:00

„ConTempo“: „Geismo anatomija“

Pažaislio muzikos festivalis. Žolinės atlaidai

Prie „Žalgirio“ arenos, Karaliaus Mindaugo pr. 50

Pagrindiniu metafizinio cirko „Geismo anatomija“ akcentu tampantis ir dideliame panoptikume pristatomas neatpažįstamas objektas, kviečia pajusti nematomas jėgas, kurios per juslinę kelionę, prasidedančią kulinarine patirtimi tamsoje, sužadins mūsų troškimus. Už žanrų ribų išklystantis, beribio kosminio kūno anatomiją tyrinėjantis Boris Gibé (Prancūzija) spektaklis išskaidys mūsų pasąmonę į sluoksnius nuo mikroiki makrokosmoso. Daugiau: contempofestival.lt

Pažaislio vienuolynas, T. Masiulio g. 31

Pažaislio muzikos festivalis kartu su Lietuvos Šventojo Kazimiero seserų kongregacija kviečia švęsti Žolinę – Šv. Mergelės Marijos dangun ėmimo šventę. Tai – tradicinis gražaus vienuolyno ir festivalio bendradarbiavimo pavyzdys. Žolinės atlaiduose Pažaislio vienuolyne giedos Kauno valstybinis choras, diriguos Mindaugas Radzevičius.

Pirmadienis, 08 15, 19:00

08 16–08 17, 19:00

Festivalis „Pasaulis skamba“: Koncertas „Karaimų muzikos žemėlapis“

„ConTempo“: „Mikado“ „Girstučio“ kultūros centras, Kovo 11-osios g. 26

„Kemel Photography“ nuotr.

Czarli Bajka nuotr.

Karolinos Cichos su kolegomis inicijuotas muzikinis projektas atskleidžia mažiausia etnine grupe vadinamos bendruomenės (vos 1600 narių visoje Europoje!) muzikos ir istorijos paslaptis. Karolina specializuojasi muzikinių lobių paieškose, perteikia senąją dainų dvasią, o kartu grojantis kolektyvas karaimų rytietiškos muzikos tradicijai suteikia modernų prieskonį. „Karaimų muzikos žemėlapis“ – tai ir pirmasis albumas pasaulyje dedikuotas išsibarsčiusiai šios tautos muzikai. Nors koncerte atliekamos dainos kyla iš tradicinės muzikos dermių, toli gražu nėra archyvinės medžiagos rinkiniai, o modernios muzikinės kalbos kūriniai.

Jungiant natūralų kūno fiziškumą, kovos menus ir šiuolaikinį šokį, „Mikado“ tyrinėja šiuolaikinio žmogaus būklę, kai materiją keičia virtualumas. Spektaklyje derinamos skirtingos judesio kalbos: natūralus kūno fiziškumas, archajinės Aikido ir kitų kovos menų tradicijos ir šiuolaikinis šokis. Pojūčius sustiprina scenoje kuriami ritmai, muzika ir nuorodos į italų kultūrą. Taip scenoje akumuliuojasi energijos pliūpsnis, sudrebinantis žiūrovą iki šerdies. Daugiau apie Šeiko šokio teatre gimstantį spektaklį kūrėjai pasakoja šiame žurnalo numeryje. Daugiau: contempofestival.lt

RUGPJŪTIS

„O kodėl ne?“, A. Juozapavičiaus pr. 122A

KALENDORIUS

08 17–08 20

„ConTempo“: „Bal Trap“ Domeikava, Piliuona, Zapyškis, Akademija

Antradienis, 08 16, 19:00

Festivalis „Pasaulis skamba“: „Al-Qasar“ „O kodėl ne?“, A. Juozapavičiaus pr. 122A

Kolektyvas iš Alžyro, Maroko, Prancūzijos naujam gyvenimui prikelia psichodelinį roką, integruodamas tradicinius arabų muzikos instrumentus, dermes ir ritmus, atiduodamas duoklę juos įkvėpusiam 60-ųjų ir 70-ųjų Vidurio Rytų skambesiui. Arabiški dainų tekstai socialiai sąmoningi ir aštrūs, tuo pačiu poetiški, liečiantys temas, kurios dažnai yra tabu Vidurio Rytų muzikoje – visa tai vienijama su gaivia ir aistringa muzikos energija.

Christophe Raynaud De Lage nuotr.

„Bal Trap“ – gyvas ir įtraukiantis prancūzų trupės „La Contrebande“ rengiamas žaidimas, kuriame 6 akrobatai atsiduria lyg žaidimų aikštelėje ir nusprendžia žaisti su tuo, kas juos supa: svyravimo lenta tampa suaugusiųjų sūpynėmis, o trapecija, dartai ir balionai – žaismingais elementais. Rizikingas šio akrobatinio šou taisykles nustato patys žaidėjai, siekiantys meistriškai ir su humoru pakilti virš visų pavojų. Jie žongliruoja savo kūnu ir pasiutusiu tempu lyg fejerverkai lėkdami į orą, kuria netikėtas trajektorijas ir akrobatines figūras. Visi prieš vieną, ar visi kartu? Daugiau: contempofestival.lt

08 19–08 26

„ConTempo“: „Babelio bokštas. Planet Earth/Game Over/Reset“

08 18–08 21

„ConTempo“: „Signal“ prie Kauno marių Jazminų g. 63, Palemonas

„Strijbos & Van Rijswijk“ archyvo nuotr.

Garso menininkai iš Nyderlandų „Strijbos & Van Rijswijk“ kurs gyvos muzikos peizažą, kuris akimirkai atitrauks nuo skubėjimo ir privers sustoti bei įsiklausyti. Menininkų duetas, savo kūryboje siekiantis pakeisti kasdienes erdves ir objektus netikėtais muzikiniais sprendimais, Kauno miestui pritaikė savo kultinę, modernios klasikos garsų pripildytą operą „Signal prie Kauno marių“. Pagrindiniais instrumentais muzikiniame performanse tampa per 24 garsiakalbius girdimi ir erdvėje išsibarstę sopranų balsai, kurių kompozicija atliepia jausminį dialogą tarp lankytojų, gamtos garsų bei aplinkos.

Interaktyvus teatro nuotykis jaunimui yra keturių Europos teatrų – Norvegijos, Islandijos, Vengrijos bei Nacionalinio Kauno dramos teatro – bendrai sukurtas spektaklis, pasakojantis fantastinę istoriją apie naujo pasaulio ir naujos žmonių genties kūrimą po visuotinės planetos katastrofos. Hilde Brinchmann režisuojamo spektaklio istorijos išeities taškas – biblinis pasakojimas apie Babelio bokšto statybas, kurias pradėjo vieninga žmonijos tauta, kalbanti viena kalba. Statinys turėjo siekti dangų, tačiau Dievas nubaudė žmones už tokį įžūlumą – sumaišė kalbas. Spektaklis sukurtas įtraukiančio teatro principais – žiūrovai tampa ir spektaklio dalyviais bei kūrėjais. Jie padalinami į keturias grupes – gentis, turinčias savo kostiumus, kalbą, ritualus. Kiekviena gentis leidžiasi į teatrinę nuotykių kelionę, turėdami tikslą – atrasti tai, kas buvo prarasta. Daugiau: contempofestival.lt

RUGPJŪTIS

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Daugiau: contempofestival.lt

KALENDORIUS

Penktadienis, 08 19, 19:00

Pažaislio muzikos festivalis. Koncertas „Johann Sebastian Bach – Motetai“ Pažaislio vienuolynas, T. Masiulio g. 31

Kauno valstybinis choras, diriguojamas Roberto Šerveniko, atliks keturis iš aštuonių išlikusių J. S. Bacho motetų: dvigubam chorui parašytus „Singet dem Herrn ein neues Lied“ („Giedokite Viešpačiui naują giesmę“), „Komm, Jesu, komm“ („Jėzau, ateik“), penkiabalsį „Jesu, meine Freude“ („Jėzau, mano džiaugsme“) ir keturiems balsams skirtą „Lobet den Herrn alle Heiden“ („Šlovinkite Viešpatį visos tautos“). Šie vokalinio meno šedevrai skambės taip, kaip buvo įprasta J. S. Bacho tarnystės Šv. Tomo bažnyčioje Leipcige metais – pritariant vargonų pozityvui ir violončelei.

Šeštadienis, 08 20, 14:00

Sporto ir meno šventė „Kultūrtonas“ Vilijampolė

Vilijampolės gyventojai kviečia į „Kultūrtoną“. Rytą dviratininkai, bėgikai, skeiteriai, futbolininkai ir kiti gyventojai bei svečiai pajudės nuo Lampėdžio ežero link Neries krantinės parko. Pakeliui jų lauks parodos, performansai, muzika bei įvairios sporto varžybos. Dieną užbaigs įspūdingos „Ugnies skulptūros“ Neries kratinės parke – 2–3 metrų dydžio keramikinės šamotinės skulptūros, kurios vizualiai efektingo proceso metu bus išdegamos parke ir taps Vilijampolės viešųjų erdvių meniniu akcentu. Organizatoriai: „Kaunas 2022“, „SkirtBike“, „Kita Neries pusė“

Sekmadienis, 08 21, 19:00

Pažaislio muzikos festivalis. Koncertas „Gitaros magija“

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Penktadienis, 08 19

OÏDA III

Kauno Tvirtovės VIII fortas, Pryšmančių g. 2C Trečioji OÏDA eksperimentinės elektronikos garsus atgabena į tamsius Šilainiuose esančio VIII forto sparnus. Gyvus pasirodymus ruošia KiB (LT), Mari-Liis Rebane (EE) ir Masha Kashyna (UA / DE). Koncerto metu skambės Igor Babaiev (UA) sukurtas garso pasivaikščiojimas / garsinis pasakojimas iš fronto zonos. Renginį pristato industrinės kultūros platforma „Matters“ ir Kauno menininkų namai.

Atlikėjo archyvo nuotr.

Į magišką koncertą pakvies „Classic BRIT Awards“ laureatas, britų leidinio „The Sunday Times“ „karščiausiu pasaulio gitaristu“ tituluojamas iš Juodkalnijos kilęs Milošas Karadaglićius. Per vieną naktį, iš karto po debiutinio albumo „Mediterráneo“ (2011) pasirodymo, „klasikinės muzikos herojumi“ („The Telegraph“) tapęs atlikėjas klausytojus užburia jame derančia roko žvaigždės charizma ir klasikine elegancija. Programoje – Fernando Sor, Johann Sebastian Bach, Isaac Albéniz, Heitor Villa-Lobos muzika.

Trečiadienis, 08 24, 19:00

Susitikimas su gamtos fotografu Mariumi Čepuliu

Koncertas Ukrainos nepriklausomybės dienai

Kalniečių parko skaitykla

„Kaunas 2022“ vasaros scena, Rotušės a.

M. Čepulio archyvo nuotr.

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka tęsia renginių Kalniečių parko skaitykloje ciklą ir kviečia į susitikimą su charizmatiškuoju Mariumi Čepuliu. Jis – fotografas, televizijos laidų vedėjas, knygų autorius, Aplinkos ministro patarėjas, besirūpinantis biologinės įvairovės išsaugojimu ir gyvūnų gerove. Susitikimo tema šįkart – ne gamtos fotografo kasdienybė (nors bus ir įdomių istorijų iš jos), tačiau kur kas rimtesnė: kviesime kalbėtis apie aplinkosaugą, klimato kaitą ir ekologiją. Skaityklos vieta – Kalniečių parke šalia lauko treniruoklių aikštyno. Kalniečių parko skaitykla – „Kaunas 2022“ programos dalis.

„YeS Duet“ archyvo nuotr.

Renginio metu Vasaros scenoje gros smuiko ir bajano virtuozų duetas iš Ukrainos „YeS Duet“ ir VDU Kamerinis orkestras (Vyr. dirigentas Vytautas Lukočius). Koncerto programoje skambės ukrainiečių kompozitorių kūriniai, žymių klasikų A.Vivaldžio, J.S. Bacho kūryba bei specialiai „YeS Duet“ koncertiniam turui per Lietuvą kompozitoriaus Jievaro Jasinskio sukurtos kompozicijos smuikui, bajanui ir kameriniam orkestrui.

RUGPJŪTIS

Trečiadienis, 08 24, 18:00

KALENDORIUS 62

Sekmadienis, 08 28, 19:00

Pažaislio muzikos festivalis. Baigiamasis koncertas 08 25–09 15

Elenos Antanavičiūtės paroda „Subjektyvumai“ Kauno menininkų namai, V Putvinskio g. 56

Iš Elenos Antanavičiūtės ciklo „Subjektyvumai“, drobė, aliejus, 2022.

Naujame 2022 m. tapybos darbų cikle menininkė tęsia kūno trapumo, laikinumo ir kūno grožio sampratos sąlygiškumo svarstymus. „Subjektyvumai“ – dailininkės pasakojimas apie savo pasaulį, visų pirma santykį su savo kūnu. Kūno tema amžina vaizduojamojoje dailėje, bet šiuolaikinis kontekstas jai vis suteikia naujų, netikėtų reikšmių. Ši paroda yra Kauno menininkų namų kuruojamo parodų ciklo „Permainos“ dalis. Juo stengiamasi parodyti permainų poreikį tiek jaunųjų, kylančių menininkų kūrybinės aplinkos gerinimo atžvilgiu, tiek platesnio konteksto prasme, nes kūrėja(s) dažnai klausia apie santykį su aplinka, kuris dažnai būna jautrus, ne visiems apčiuopiamas, bet kviečiantis patirti.

Pažaislio vienuolynas, T. Masiulio g. 31

XXVII Pažaislio muzikos festivalį vainikuos viena iš dažniausiai pasaulyje statomų operų – Georges Bizet „Karmen“. Nuostabi, visiems puikiai pažįstama muzika, intriguojantis siužetas apie Ispanijos čigonę, pasirinkusią mirtį vardan laisvės ir meilės, nepalieka abejingų nei viename pasaulio kampelyje. Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui ir Kauno valstybiniam chorui diriguos Robertas Šervenikas.

09 02–09 04

Kauno kultūros mugė

Pirmadienis, 08 29, 18:00

Susitikimas su Mariumi Povilu Eliju Martynenko ir Rimante Kulvinskyte Kalniečių parko skaitykla

Beatričės Gruzdytės iliustr.

M. P. E. Martynenko ir R. Kulvinskytės archyvų nuotr.

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka kviečia į ryškų ir spalvingą pokalbį apie laimę. Per daug metų kauptomis sąmoningumo pamokomis dalinsis žurnalistė, televizijos ir radijo laidų vedėja, laimingo gyvenimo būdo platformos „Laimės dieta“ įkūrėja, knygų „Semčiukai“ bei „Laiminga knyga“ autorė Rimantė Kulvinskytė ir rašytojas, aktorius Marius Povilas Elijas Martynenko. Skaityklos vieta – Kalniečių parke šalia lauko treniruoklių aikštyno. Kalniečių parko skaitykla – „Kaunas 2022“ programos dalis.

Artėja naujojo kultūrinio sezono pradžia, o joje – antroji Kauno kultūros mugė, kuri pasiūlys pasimėgauti įvairiaskone kultūros asorti. Vienybės aikštėje susirinks Kaune ir Kauno rajone veikiančios kultūros organizacijos ir iniciatyvos. Viskas tam, kad išgirstumėte sezono naujienas bei išvystumėte spalvingą scenos programa. Kauno kultūros mugėje taip pat galėsite įsigyti bilietus į spektaklius, ekskursijas, koncertus ir kitus renginius, pabendrauti su kultūros atstovais ir užduoti jiems rūpimus klausimus. Daugiau informacijos: kulturosmuge.lt

RUGPJŪTIS

Vienybės aikštė

Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt

KAUNAS PILNAS KULTŪROS MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE ( P L A T I N A M A S AUTORIAI: Agnė Sadauskaitė, Artūras Bulota, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Emilija Visockaitė, Justė Vyšniauskaitė, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Monika Balčiauskaitė, Ramunė Barkauskaitė, Rita Dočkuvienė. TIRAŽAS 2300 EGZ.

ISSN 2424-4465

NEMOKAMAI)

GLOBOJA:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

LEIDŽIA

2022 Nr. 8 (84)