Kaunas pilnas kultūros 2022 07 by Kaunas Pilnas Kultūros

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

KVEPIA

kaunaspilnas.lt

Iliustracijos autorius Pijus Čeikauskas

2022 LIEPA

TURINYS KVEPIA

NUSIPRAUSĘS KAUNAS KO NEPADARYS TABLETĖ

10 16 26 ˜ PO NOSIM – TEKA UPELIAI

PANAŠU Į TAPYBĄ

INTENSYVIAI KVEPIANTIS SANDĖLIUKAS

Į BOTANIKOS 40 VISI SODĄ

46 KALENDORIUS

KAI NEBELIEKA ŽODŽIŲ

PILNAIS PLAUČIAIS Ar žinojote, kad visur pasaulyje vasaros lietus, pagaliau atėjęs po šilumos bangos, kvepia vienodai? Kvepia iš tiesų ne tai, kas krenta iš dangaus, – mėgaujamės dirvožemyje gyvenančių aktinomicetų, į grybelį panašių bakterijų, ir lietaus lašų sąjungos skleidžiamu aromatu. Petrichoras (πέτρα senovės graikų kalba – akmuo, ἰχώρ – dieviškasis kraujas) – taip vadinasi tas, pasirodo, visiems Žemės gyventojams patinkantis kvapas. O gal ne visiems? Gal ir per drąsu teigti. Bet atsigaivinti po sausros juk taip malonu. Kam gali nepatikti? Bet santykis su kvapu gali kisti. Turbūt ne vienas, skaitantis šias eilutes ir persirgęs kovidu, susidūrė su šiokiais tokiais uoslės pakitimais. Tas momentas, kai suvoki nieko nebeužuodžiantis, – baisus. Nebesupranti, ar esi alkanas, ar maistas apskritai dar tinkamas valgyti, o gal kas šalia dega, tik tu nežinai. Nebedžiugina net kava. O tuomet, jei pasisekė, po savaitės, jei nelabai – po kelių mėnesių, staiga vėl įkvepi… kad ir dantų pastos, kuri, pasirodo, su greipfrutais. Ar ką tik supjaustyto krapo. Kaimyno traukiamo dūmo. Bet ko, dabar nesvarbu, juk tokia laimė. Ypač jei gali tai daryti pilnais plaučiais. Pilnais plaučiais mėgautis miestu – tai nebūtinai vien uostyti asfalto dulkes. Kaunas vis dar

žalias, nors nekilnojamojo turto ir trinkelių vystytojai įnirtingai siekia savo tikslų. Jei vaikščioti Laisvės, o iš tiesų liepų, alėja darosi per lipnu – du, gal trys žingsniai, ir tu Panemunėje, Ąžuolyne ar VDU Botanikos sode. Ar prie Kauno marių, kurios, kaip anksčiau žurnale išsiaiškinome, kvepia marcipanais – tai žvejai vilioja žuveles. Bet visų geriausia panirti stačia galva į kadagius – kodėl, sužinosite skaitydami pokalbį su sertifikuotu gamtos terapeutu Linu Daubaru. Žinoma, įkvėpimų numeryje būtinai užsuksime į VDU Botanikos sodą. Vienas populiariausių čia vykstančių renginių – „Kvapų naktis“, šiemet vyksianti miško ritmu. Kodėl? Išsiaiškinsime vaikštinėdami tarp bijūnų lysvių. Taip pat užsuksime į kvapniausią Kauno sandėliuką prie pat abiejų miesto stočių. Padiskutuosime, ką apie Kauną ir kauniečius pasakoja upių, upelių, upeliukų skleidžiami kvapai. Maironio lietuvių literatūros muziejuje „Hortus apertus“ kūrėjų dėka pasinersime į Dalios Grinkevičiūtės gyvenimą. Pasmalsausime, ar kvepėjo tarpukario miestiečiai – ir kur jiems muilą gamindavo. Taip pat susipažinsime su parfumere Egle Jonaityte, savo kūriniais įprasminusia jau ne vieną Kauno veidą.

L I E P A 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

NUSIPRAUSĘS KAUNAS KOTRYNA IR KĘSTUTIS LINGIAI MARIAUS ŽIČIAUS NUOTR.

Praėjusiais metais, smalsaudami, ką dar galima nuveikti karantino sąlygomis, pamatėme naują ekskursiją – „Tarpukario Kauno parfumerijos, muilo ir kosmetikos pramonė“. Pasirodo, būtent karantino ribojimai ir paskatino tokią sugalvoti. Daugiau apie savo atradimus ir tai, ką šiandien tenka labiau įsivaizduoti, nei pamatyti savo akimis ar užuosti, papasakoti sutiko šio maršruto autorė, ekskursijas ir keliones po Lietuvą, taip pat – gidų kursus organizuojančios kompanijos „Mūsų odisėja“ vadovė Regina Navickienė.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

L I E P A

Moteris gide dirba nuo 1986-ųjų, kai šią specializaciją pasirinko studijuodama Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Tuometinė paskyrimų tvarka jauną specialistę nubloškė Kaunan, kurio senamiestį R. Navickienė pažįsta kaip savo penkis pirštus. Visgi tikina, kad jaudinasi prieš kiekvieną ekskursiją. Lyg aktorė prieš premjerą.

„Laikinosios sostinės grožio ir kvapų industrijos pradžia siejama su savos gamybos švaros ir higienos prekių poreikiu, muilo pramonės išvystymu. Kaunas dar iš carinės Rusijos laikų paveldėjo du muilo fabrikus – S. Vislickio akc. b-vę ir „Marsel“. Tarpukariu veikiant šiems muilo fabrikams ir įsteigus keletą naujų, Kaunas tapo Lietuvos muilo pramonės centru. <...> Ekskursijos metu po Kauno senamiestį pasitelksime vaizduotę ir pabandysime užuosti lietuviškus kvepalus „Lilas de Lithuanie“, suvokti tarpukariu gamintos parfumerijos-kosmetikos gausą ir įvairovę bei įsivaizduoti muilo gamybos apimtis ir pačius fabrikėlius, kurių šiandien jau nebėra“, – taip pristatomas individualiai užsakomas maršrutas „Mūsų odisėjos“ puslapyje. Regina, kodėl nusprendėte organizuoti štai tokią teminę ekskursiją apie tarpukario muilo pramonę? Visų pirma, kaltas kovidas. Turizmas sustojo, iš užsienio niekas atvažiuoti negalėjo. O Kaunas juk ruošėsi tapti Europos kultūros sostine. Ėmėme žiūrėti, kuo čia labiausiai didžiuojamės: aha, tarpukariu. Taigi ką sukurti naujo, įdomaus? Architektūros maršrutų jau daug buvo, diplomatija buvo, maistas buvo... Kas dar tame Kaune buvo tarpukariu? Išsigryninome dvi idėjas, viena dar laukia dienos

šviesos. Juk Kaune gimė lietuviškas cirkas! Net cirko artistų panteoną turime Eigulių kapinėse. Taigi norime sukurti pramoginį, gerų emocijų teikiantį maršrutą. Žmonėms šiomis dienomis iš tiesų patrauklūs lengvesni pasivaikščiojimai, ne per ilgi, iki poros valandų. Žinoma, nors ir lengvai, įdomių faktų tikrai norisi pristatyti kuo daugiau, sukurti unikalią patirtį. Gal gidas ekskursijos metu net kardą galėtų praryti? Tai tiek apie pirmąją idėją. O antroji gimė besidomint nuo 1921 m. rengtomis žemės ūkio parodomis. Sužinojome, kad jose aktyviai dalyvaudavo muilo gamintojai. Užsikabinome, radome įvairiausių straipsnių. Pasirodo, net skulptūras iš muilo kurdavo. Vytauto metinėms, pavyzdžiui. Steigėsi laboratorijos, vadinasi, verslas buvo atsakingas, mokslu paremtas. „Sanitas“ pirmasis mėginukus parodose ir parduotuvėse dalindavo. Maždaug, atėjai nusipirkti pėdkelnių, gauni kremo mėginukų. Na, ir pasidarė įdomu, kur buvo tie fabrikai. O pusė lietuviškų tuo metu veikė būtent Kaune. Įtraukiau į maršruto ruošimą ir savo studentus. Čia daug padėjo Kauno apskrities viešosios bibliotekos darbuotojas, istorikas Alvydas Surblys, daug gilinęsis į šią temą. Man buvo neaišku, kur veikė tam tikri fabrikai. Pavyzdžiui, vienas šaltinis teigė, kad fabrikas buvo ten, kur dabar „Kauno Dokas“, prie Neries. Pasirodo, iš tiesų stovėjo priešingoje gatvės pusėje, iškart už Pilies žiedo. Nusprendėme taip, nes statant verslo centrą kasinėjant nieko nerasta ir apskritai prie upės nelabai patogu būtų buvę, juk potvyniai ir visa kita.

L I E P A 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Nors pradėjome nuo muilo, greitai paaiškėjo, kad tie patys fabrikai gamindavo ir kremus, ir pudras, ir lūpdažius. Aišku, bene žymiausias tarpukario gaminys buvo Žaliakalnyje gyvenusio operos solisto Kipro Petrausko vardo muilas. Man atrodo, jo fenomenas tuo ir grįstas – be galo garsus, talentingas ir visgi esantis arti žmonių, vaikštinėjantis Laisvės alėja. Jei prausitės jo muilu, gal ir jūs tokie būsite. Kvapas tam muilui gamintas Prancūzijoje, pagal specialią formulę. Prieš kurį laiką Miko ir Kipro Petrauskų namų muziejininkai kvapo formulę nuvežė prancūzams, jis buvo atkurtas, bet savikaina buvo didžiulė, didesnė nei šiuolaikinių kvapų. O kaip tas muilas kvepėjo? Tikrai buvo levandos, kardamono, gvazdikėlio – tai gana vyriškas aromatas.

Yra tekę skaityti ir apie lietuviškus, kaunietiškus kvepalus „Lilas de Lituanie“, gamintus fabrike „Florance“. Taip, jie buvo labai populiarūs. Brangoki, bet visgi prieinami daugeliui. Sako, kad iš lietuviškų alyvų. Bet teko kalbėti su parfumeriais, ir jie teigė, kad Lietuvos oro salygomis, kai mažai saulės, žiemos šaltos, tiek eterinių aliejų alyvos negali prikaupti. Taigi dabartiniai specialistai labai abejoja, kad taip galėjo būti. Dabar juk vasaros karštesnės, ilgesnės, technologinės pažangesnės, bet vis tiek neįmanoma. Ar tai galėjo būti kvapnusis vanduo? Taip. Bet kvepalai – greičiausiai ne. Galbūt, jei Kiprui Petrauskui esenciją vežė iš Prancūzijos, šią – taip pat.

Konkurencija tarp gamintojų buvo nemaža? Na, jei net rinkodaros triukus pasitelkdavo? Nemaža. Bet tai buvo rinka, kurios iki tol nebuvo. Palyginčiau su elektromobiliais. Muilą juk anksčiau virdavo iš taukų, su šarmu, su pelenais. Kad muilas gali kvepėti, buvo naujovė. Ir reklama čia buvo labai svarbi – reikėjo žmones įtikinti, kad maudytis yra reikalinga. Apie žmogaus kultūrą spręsti galima pagal suvartojamo muilo kiekį, taip buvo teigiama. Kaip suprantame, iki fabrikų suklestėjimo Kaunas nelabai kvepėjo. Bet jūsų ekskursijos aprašyme radome galbūt pirmųjų Lietuvai artimų kvepalų receptą. Kaip rašoma, 1551 m. vasarį, iki Barboros Radvilaitės mirties likus keliems mėnesiams, vaistininkas F. Carborto pagal lenko gydytojo receptą pagamino jai kvepalus, skirtus užmušti sergančio kūno kvapą. Aha, tik čia labiau susiję ne su Kaunu, o su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Bet receptą, kuriame gvazdikėliai, alavijas, muskatas, muskusas, kardamonas, levandų vanduo, įdėjau tam, kad būtų galima piešti platesnį istorinį paveikslą. Bet, kalbant apie Kauną, net mums artimesnius laikus, taip, kultūros praustis nebuvo, tuo labiau su kvepiančiais muilais. Apskritai muilą labiau rūbams skalbti naudodavo.

Ar buvo tarpukariu toks reiškinys kaip madingų, bet brangių kvapų padirbinėjimas? Dabar tai vadinama „analogais“. Tiksliai nežinau, bent jau nėra tekę skaityti apie bylas, kuriose už tai būtų kas nors nuteistas. Bet reklamose neretai buvo pabrėžiama, kad žmonės saugotųsi padirbinėjimo, mokoma, kaip atskirti originalą. Vadinasi, muilo padirbinėtojų turėjo būti. Kvepalų – nemanau, nes tai buvo išties sudėtinga produkcija. O štai muilo savikaina santykinai nedidelė, palyginti su kaina. Užtai tiek ir fabrikų buvo – geras verslas. Kaip minėjote, ši eskursija tokia, kad dažniausiai reikia užsimerkti ir įsivaizduoti. Bet ar yra bent vienas kurio nors fabriko pastatas išlikęs? Kelių pastatų išlikę rūsiai. Pilies g. 1, visai šalia – statiniai jau nauji, bet rūsiai dar senoviniai. O čia veikė viena iš muilo ir kosmetikos laboratorijų. Dantų pastas, skutimosi kremus gamindavo. Dar parodau ir žibalinę M. Valančiaus gatvėje. Manau, tai susiję su šia tema, juk žibalu plaudavo galvas naikindami utėles. Bet kvepėdavo, aišku, baisiai. O kokie kvepalai patinka jums pačiai? „Sisley“ firmos dabar mėgstu – turiu ir naudoju vaisiškus „Soir del Lune“ ir rytietiškai dvelkiančius „Soir d’Orient“. Žiauriai patinka! Apskritai man kvepalai labai svarbūs. Gide dirbu jau rečiau, turiu kitų veiklų. Taigi arba klientas turi būti svarbus, arba pačiai labai įdomu, prasminga. Va, ukrainiečiams vedžiau – aišku, nemokamai. O jei jau vedu už honorarą, tai pati sau sakau: va, pusę buteliuko kvepalų užsidirbau. Visus papildomus pinigus investuoju į kvepalus ir knygas.

MUSUODISEJA.LT

Beje, kvepalus pilstydavo į labai gražius buteliukus. Spėčiau, kad jie buvo atsivežami. Įdomu, kad buvo galima buteliuką naudoti antrą kartą, jų neišmesdavo. Net jei brangoka buvo prisipilti to paties „Lilas de Lituanie“, moterys įsipildavo paprastesnio kvapo. Svarbu, kad svečiai matytų tokį buteliuką lentynoje.

L I E P A 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

KO NEPADARYS TABLETĖ KOTRYNA LINGIENĖ

Nerimavau, ar pavyks pokalbiui pagauti Liną Daubarą – juk turizmo sezonas įsibėgėjęs, o Lietuvos gidų sąjungos prezidentas ypač populiarus tarp tų, kurie nori ne tiesiog pasivaikščioti mūsų mieste, bet daugiau sužinoti apie įvairius istorijos, architektūros etapus. Pagavau, savo nuostabai, ne pasitinkantį turistų grupę, o besistažuojantį Vokietijoje. Čia kaunietis gilino gamtos terapijos žinias. Dar tai galima vadinti miško terapija ar net miško maudynėmis – taip verčiamas japoniškas terminas Shinrin-Yoku. „Palikite telefoną ir problemas namuose – pasinerkite į mišką.“ Kaip romantiškai kviečiama rūpintis savo fizine ir psichologine gerove. Galima nardyti vienumoje, bet efektyviau tai daryti su gidu.

Albina White / „Pexels“ nuotr.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

L I E P A

Pati pirmąkart apie šią terapiją išgirdau leidyklai „Dvi Tylos“ išleidus japonų imunologo dr. Qing Li knygą, kuri taip ir vadinasi – „Miško maudynės“. Ją į lietuvių kalbą išvertė pirmoji sertifikuota miško terapijos gidė Lietuvoje Mila Monk ir Rasa Monkevičienė. Vėliau šį tą papasakojo augalų „Gyvybės langelio“ Kaune įkūrėja Aistė Virketė. O šią žiemą perskaičiau, kad Linas Daubaras išrinktas naujai įsteigtos Lietuvos gamtos terapijos asociacijos prezidentu. Štai ir proga pabendrauti ne apie Kauno pastatų istorijas. Linai, jūs – žinomas Kauno gidas, kaip nusprendėte tapti dar ir miško terapeutu? Pagal išsilavinimą esu miškininkas. Taip, kalbu apie modernizmą, apie istoriją, bet šiaip esu baigęs miškininkystę. 1985-aisiais parašiau diplominį darbą „Kraštovaizdžio draustinio panaudojimas gamtiniam turizmui“. Prasidėjus pandemijai, kai nebuvo rimto turizmo, pradėjau galvoti, kas mane dar domina. Ir prisiminiau. Miško terapija visame pasaulyje, išskyrus Japoniją, yra gana naujas dalykas. Japonijoje tai prasidėjo prieš keliasdešimt metų, bet visur kitur būtent dabar kyla didžiulė banga. Todėl, kad didžioji dalis pasaulio susikraustė į dangoraižius ir nebeturi gamtos. Visi pamatė, kad be jos negerai. Lietuvoje mes tos gamtos dar turime, bet patys matote, kas vyksta – ir Vilniuje, ir Kaune dygsta daugiabučiai. Susiradau vieną rimčiausių pasaulinių organizacijų – Tarptautinį gamtos ir miško terapijos aljansą (International Nature and Forest Therapy Alliance), registruotą Vokietijoje ir Australijoje. Susipažinau ir susimąsčiau, ko man trūksta. Galima sakyti, kad gamtos terapija susideda iš trijų didelių dalių: miškininkystės, medicinos ir turizmo. Aš jaučiuosi gana stiprus

miškininkystės ir turizmo srityse, bet nesijaučiau toks medicinoje. Kadangi pažįstu medikų iš akademinių sluoksnių, pasiūliau šitą idėją Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) prorektoriui ir per penkias minutes buvo nuspręsta, kad tai labai įdomu ir kol kas Lietuvoje negirdėta. Prieš keturis mėnesius įkūrėme Lietuvos gamtos terapijos asociaciją. Nuo rugsėjo 11 d. LSMU prasideda podiplominių gamtos terapijos studijų programa, kurios apimtis 480 valandų. Šituo labai džiaugiuosi, nors mano nuopelnas čia nedidelis, didžiausia pagyra tenka LSMU. Didžioji dalis programos dalyvių – gydytojai, medicinos specialistai, bet bus ir kitų žmonių. Ir tikimės, kad tai padės medikams, o per medikus – visiems. Kiek jau turite asociacijos narių? Apie penkiolika. Didžioji dalis medikų, keletas miškininkų, yra profesorių iš kitų sričių, yra kraštovaizdžio architektų. Minėjote, kad jus į naują sritį pastūmėjo pandemija ir tikro gidavimo trūkumas. O kaip kitiems, pavyzdžiui, medikams? Juk jie turi visokių vaistų, aparatų, gali žmones gydyti be jokios gamtos. Aš ne medikas, bet visi žinome, kad geriau ligų išvengti, negu jas gydyti. Gamtos terapija yra profilaktinė. Poveikis nėra toks, kaip išgėrus labai stiprią tabletę, bet moksliškai pagrįstas, įrodytas. Kol kas Lietuvoje mes nevykdome tyrimų, bet tikiuosi to ateityje. Pavyzdžiui, vokiečiai ką tik pabaigė vienus tyrimus, kurie rodo, kad, atsižvelgiant į įvairius kraujo spaudimo, širdies ritmo, kraujo sudėties, įvairių hormonų pasikeitimus, tai labai gerai veikia. Kodėl tuo nesinaudoti?

Ne vieną persirgusį kovidu tebekamuoja dusulys, uoslės suprastėjimas, nuovargis. Galbūt augantį gamtos terapijos populiarumą lemia ir tai? Gal šis klausimas būtų tikriems medikams. Bet vakar čia, Vokietijoje, vedžiau bandomąją trijų valandų terapijos sesiją. Ir iš tikrųjų buvo žmonių po kovido, kuriems labai patiko, jie gerai jautėsi. Tiesa, norint įvertinti tiksliai, reiktų atlikti labai detalius matavimus. O kaip psichologinė gerovė? Buvimas miške prie jos prisideda. Skeptikai sako: kam man reikalingas terapijos gidas, aš pats galiu nueiti į mišką. Iš tiesų, taip. Jeigu tu nueisi į mišką medžioti, tas poveikis bus šiek tiek kitoks. Miško terapija yra tam tikra sistema: iš pradžių atsipalaidavimo, tada kvėpavimo pratimų, tada susikaupimo. Mane patį veikia fantastiškai.

SVARBU NUSIRAMINTI, IŠJUNGTI TELEFONUS, UŽMIRŠTI SAVO RŪPESČIUS IR PRADĖTI JAUSTI.

Tyrimai, kurių pasaulyje atlikta tikrai daug, rodo, kad dviejų valandų pabuvimas spygliuočių miške (ten poveikis didžiausias) štai ką padaro: jeigu jūsų spaudimas per aukštas, miško poveikis jį nužemina, o jeigu buvo per žemas – spaudimas pakyla. Jokia viena tabletė šito nepadarys. Jūs gersite tabletę arba nuo aukšto spaudimo, arba nuo žemo. O atėjus į mišką jis susireguliuoja. Paminėjote spygliuočius. Tai Ąžuolyne negalėčiau sudalyvauti miško terapijos seanse? Galėtumėte. Ir čia jau einame prie kvapų. Didžioji dalis augalų išskiria vadinamuosius fitoncidus. Tai biologiškai aktyvios medžiagos, kurios naikina bakterijas, parazitus ir grybus arba stabdo jų augimą. Fitoncidai – daugiau biologinis pavadinimas, cheminiu požiūriu kalbėtume apie terpenus. Tai tokie junginiai, kurių priskaičiuojama iki

Rafaela Lima / „Pexels“ nuotr.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

L I E P A

10-ties tūkstančių. Lietuviškomis sąlygomis pušyno hektaras per parą išskiria maždaug 5 kg fitoncidų. Tai ore sklandančios dujos – 5 kg molekulių yra nepaprastai daug. O kadagynas, kurių mes daug neturime, išskiria net 30 kg per parą. Jeigu nuvažiuojate į Kadagių slėnį, tai jūs ne tik gražų vaizdą pamatote, bet patys nežinodami gydotės. Ir česnakas, ir svogūnas, ir krienai turi fitoncidų, ir ąžuolas turi, bet mūsų sąlygomis daugiausiai jų išskiria pušynai, kadagynai. Norėjau klausti apie konkrečias vietas Kaune. Kur čia galima pasiterapinti? Kol kas neišduosiu, nes pats rengiu trasą, esu ją apžiūrėjęs, daug kartų perėjęs, nemažai darbo. Trasa bus prie Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos, Girionyse, ten labai palanku dėl reljefo ir dėl oro, nesunku atvažiuoti ir automobiliu, ir visuomeniniu transportu, dviračiu. Vasarą rengsiu mokomuosius pasivaikščiojimus, kuriuos turėsiu filmuoti ir siųsti į Australiją. O rudeniop – jau ir viešus. Matote, per savo rimtą požiūrį į darbą pataikiau į rimčiausią organizaciją. Yra pasaulyje organizacijų, kur paklausai dešimt valandų, atsiunčia tau pažymėjimą, ir sėkmės darbe. Čia taip nėra, aš su jais jau nuo praėjusio rugsėjo draugauju. Reikia padaryti daug bandomųjų, užsiėmimų nusiųsti, tada jie komentuoja, tada bandai dar su didesne žmonių grupe. Tada pereini visas pirmąsias pagalbas, maisto saugumą ir t. t. – nes paskutinis etapas miško terapijoje yra arbatos gėrimas. Gali pakeliui prisirinkti, jeigu pažįsti augalus, arba gali atsivežti savo, kad apsidraustum, nepaimtum ne tokio lapo ir niekas neapsinuodytų. Reikia ir tai išmokti, veiklos yra. Ar arbata gali būti bet kokia, ar yra konkretus receptas?

Nėra konkretaus recepto. Tai turėtų būti arbata būtent iš gamtos. Geriausia, kad nebūtų iš Ceilono ar dar iš kaži kur. Lietuviškų augalų. Tai gali būti ir liepžiedžiai, ir juodųjų serbentų lapai, mėtos… Ar galima užsiimti gamtos terapija ir žiemą? Galima, bet, kadangi žiemą augalų vegetacija nevyksta, pagausite tik vieną kitą fitoncidą, tikrai nebus tokio poveikio. Jie yra gyvybinės veiklos produktas, jais patys augalai ginasi nuo kenkėjų. Skaičiuojama, kad prisiurbus į balioną miesto oro ir jį atvežus į kadagyną, fitoncidai per penkias minutes nužudo visus mikrobus. O žiemą, kadangi kenkėjų nėra, tai ir augalai miega. Suprantu, kad atėjus į miško terapiją, visų pirma reikia išmokti kvėpuoti, kad gautum kuo daugiau naudos. Ne vien kvėpuoti, visus penkis pojūčius reikia įjungti. Neakcentuojame vieno teisingo kvėpavimo būdo. Svarbu nusiraminti, išjungti telefonus, užmiršti savo rūpesčius ir pradėti jausti. Pirmiausia – matyti, tada užsimerkęs pradedi geriau girdėti, geriau užuosti, tada lytėjimas. Skonio stengiamės labai neakcentuoti, kad kas nors nesuvalgytų ko nereikia. Taigi nieko specifiško, tik reikia pajusti, kad tavo kūnas pradeda atsipalaiduoti. Vienas pratimų toje sekoje – „tuning of the senses“, savo pojūčių užaštrinimas. O jums, pasinėrus į mišką, dar liks laiko vesti ir ekskursijas apie Kauno modernizmą? Su laiku yra taip. Šiuo metu jau leidžiasi dviratininkai Vilniuje, su kuriais aš turėjau pradėti ekskursiją. Rytoj pradės mano kolegė, o paskui pats prisijungsiu. Na, bet man patinka, kas man patinka.

L I E P A 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Ekspedicija Veršvos upeliu. Rasos Chmieliauskaitės nuotr.

PO NOSIM – ˜ TEKA UPELIAI AGNĖ SADAUSKAITĖ

Kartais visai to nežinodami Kaune įgyjame antgamtinių galių ir vaikštome ant vandens. Mieste, po gatvėmis, garažų masyvais, biurų pastatais teka ne vienas mažas upelis, galintis atverti naujus urbanistinius pasakojimus. Šių istorijų ieško ir jas pasakoja architektė Rasa Chmieliauskaitė ir menotyrininkas dr. Justinas Kalinauskas – edukacinio-kūrybinio projekto ˜ „TEKA“ sumanytojai ir vykdytojai.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

L I E P A

Kūrybinis duetas atlieka upių, pakrančių, vandens tėkmės erdvinius ir kultūrinius tyrimus. Rasa ir Justinas kvestionuoja įprastus aplinkos pažinimo būdus ir drauge kviečia patirti alternatyvias prieigas, susipažinti su kartais, atrodo, taip gerai pažįstama kasdienybe. Kuo kvepia upeliai ir ką galime sužinoti sekdami savo nosimi? Ką galime pamatyti užsimerkę? Šiame interviu apie tai ir ˜ apie naująjį „TEKA“ vasaros sezoną. Jau kelerius metus dirbate su ˜ projektu „TEKA“. Papasakokit, kokia buvo pradžia? Justinas: Projektas prasidėjo nuo Nemuno ir Neries pakrančių. Tai buvo reakcija į Vilijampolės naujojo kranto urbanistinę regeneraciją (Piliamiesčio kvartalą) 2015 metais. Jos metu buvo perkasta kranto linija, šiek tiek keičiama Neries vaga, dėl to ir Senamiesčio pusėje pasikeitė vagos kontūras. Krantinės ir šlaitai buvo formuojami tais pačiais sovietiniais tuščiaviduriais koriais. Supratom, kad per 40 metų niekas nepasikeitė – pakrantė vis dar tvarkoma agresyviais ir netvariais metodais. Kartu su Rasa ir Pauliumi Tautvydu Laurinaičiu pradėjom diskutuoti apie tai, kaip miestas vystosi prie upių. Taip dėmesys nukrypo į krantines, Naujamiestį, Karaliaus Mindaugo prospekto krantinę – ji neatrodė humaniška ar patogi. Galvojome, ką galima daryti, kokius metodus ir kultūrines, kūrybines praktikas taikyti, kad į pakrantę įneštume daugiau gyvybės. Rasa: Tuomet krantinė buvo tvarkoma pasenusiais metodais – nors net nereikėjo išradinėti naujų sprendimų, tik perimti gerąsias, jau patikrintas kitų miestų praktikas, kurių tikrai gausu. Teko eiti į savivaldybę, daryti prezentacijas apie upių tvarkymą,

pristatyti pozityvias regeneracijos vizijas. Visgi supratome, kad ne mūsų galioje yra „kietosios“ pertvarkos ir pradėjome ieškoti būdų pasitelkti minkštąją galią – kultūrą. Justinas: Pradžioje upė, tekantis vanduo nebuvo pagrindinis veiklų objektas. Tada daugiau kalbėjome apie krantą, pakrantę, miestietiškąjį kultūrinį santykį su gamta. Dėmesys upei atsirado vėliau. Nuo 2018 m. daugiau dėmesio pradėjome kreipti į upes ir upelius – tėkmės fenomeną, vandenį, kuris nėra vien kranto reiškinys, domėjomės, kaip vanduo formuoja miestą, jo raidą, miesto rajonų raidą šalia mažųjų upelių, kokias erdves tai kuria. Šiandien mūsų dabartinės veiklos pagrindą sudaro upės ir upeliai. 2018 m. pradėjome vykdyti ekspedicijas Nemuno ir Nevėžio upėmis, o nuo 2019 m. – po Kauno miesto upelius. 2020 m. paleidome tinklalapį www.upynes.lt ir pristatėme virtualią Kauno upelių radinių galeriją.

˜ „TEKA“ projekto „Upynės“ metu rengiate kultūrines žvalgomąsias ekspedicijas Kauno upeliais. 2020 m. buvo aplankyti šeši upeliai: Girstupis, Veršva, Sėmena, Amalė, Aukštųjų Šančių upelis (be pavadinimo), Svirbė. Pernai kartu su ekspedicijų grupėmis aplankėte šešis vandens telkinius: Veršvos, Girstupio, Sėmenos upelius ir Vilijampolės, Šančių bei Aleksoto pakrantes. Kokius nosiai išskirtinius požymius turi kiekviena iš šių vietų? Rasa: Dažniausiai upelius „uostydavome“ rudenį, rugsėjo ir spalio mėnesiais. Tuomet labai geras metas keliauti upeliais – ekspedicijų metu

neiname krantais, o lipame į upelius, einame jų dugnu, būtent rudenį upeliuose būna mažiausiai vandens. Jei upelyje jaučiame kvapą – tai nėra geras ženklas. Dabar situacija pagerėjusi, bet tie upeliai, kurių ištakos industrinėse teritorijose, pramonės prospektuose, šalia automobilių servisų ir kitų veiklų, dažniausiai pasižymi specifiniu kvapu. Buvo tartum susiformavusi bendra nuomonė, kad upeliai teršiami atliekas leidžiančių gyventojų, tačiau tai beveik išnykę, nes sustiprėjo priežiūra. Visgi pagrindinis teršėjas, manau, yra pramonė – apie tai neretai pasišnekėdavome su vietiniais žmonėmis eidami upeliais. Jie, žinoma, pamatę mus upės vagoje nustebdavo. Konkretaus kvapo kiekvienas upelis neturi, bet jie skleidžia žmogaus ir jo veiklos kvapą – taip Kauno pakraščių kvapai atiteka į Kauno centrą. Justinas: Dauguma upelių yra mažai pastebimi, vagos tankiai apaugusios lapuočiais ir retas visgi susimąsto, kad už lajos teka upelis, nors šalia stovi pramonės rajonai, daugiabučiai ir vyksta kita veikla. Kadangi tai nuo pašalinių akių gan pasislėpusi teritorija, ji kartais tampa ir patogia zona atsikratyti šiukšlių. Kitur upeliai išvis nematomi – po parkais, skverais yra požeminių vamzdžių, kuriais teka kanalizuoti upeliai. Tarkim, Veršva teka atvirai, leidžiasi kalnu žemyn, tuomet didelį atstumą įveikia po Vilijampolės gatvėmis ir pastatais, kanalizuota vamzdyje. Ten, kur upelis nesivėdina, ten ir kvapų koncentracija didėja. O didžiųjų Kauno upių – Nemuno ir Neries – pakrančių situacija visiškai kitokia – šalia jų lankosi žmonės, aplinka sutvarkyta ir prižiūrima. Rasa: Išskyrus Jiesią, joks Kauno mažasis upelis neturi atvirų žiočių į didelę upę – visos santakos yra

vamzdžiuose. Pavyzdžiui, labai pamėgom Sėmenos upelį – jis toks įvairus, jame galima rasti daug gamtos, bebrų užtvankų, vingių ir tunelių po gatvėmis, savadarbės architektūros elementų ir tiltelių. Visgi paskutinis jo gabalėlis teka po garažais, po gatve ir tada tik išlenda iš vamzdžio. Kitas, Girstupio upelis taip pat buvo kanalizuojamas etapais. Ieškodama informacijos radau prašymą, kuriame garažų bendrija prašo skirti jiems plotą ant upelio ir savo lėšomis žada jį kanalizuoti. Taigi žmonės anksčiau žiūrėjo į upelius kaip į teritorijas, kurias galima panaudoti. Dėl to Girstupis ir teka po garažų masyvais. Kurie iš jūsų tyrinėtų upelių yra maloniausi uoslei ar kitoms juslėms? Justinas: Manau, kad Sėmena, būtent ta atkarpa, kuri prasideda nuo Vaidoto gatvės ir tęsiasi palei Vaišvydavos plentą. Upelis gan atviras ir išvalytas, šalia apgenėtas miškas, auga samanos, žemaūgės garšvos, vešli miško paklotė. Važiuojant Vaišvydavos link pro keleivio langą labai gerai galima matyti vingiuojantį upelį – trumpoje distancijoje gausu vingių. Tai labai romantiška vieta, kurioje galima pamatyti išvalytą miestietišką upelį. Rasa: Labai įdomus ir taip pat romantiškas yra Veršvos upelis. Jis labiausiai kvepia mišku ir nesijaučia, kad jis „miestietiškas“ – atrodo, tartum esi ne mieste, o gamtoje, šalia jo gausu gyvūnų pėdsakų. Yra daug įdomios eksperimentinės architektūros, gyventojai pakrantėse yra iš palečių įsirengę rekreacines salas. Panašiai ir Vilijampolėje, Neries pakrantėje – ten galima rasti vietų, kuriose žmonės pasistatę asmeninius „sostus“ ir privačiai leidžia laiką šalia upės.

L I E P A 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Justinas: Manau, įdomiausia ne ten, kur kvapai pozityvūs ar malonūs arba kur visai neužuodžiami, bet ten, kur specifinis, netoksiškas kvapas. Tokia vieta yra Nemuno salos kanalas, jame visada yra savitas kvapas, kuris keičiasi priklausomai nuo sezono. Aromatas formuojasi būtent dėl upės gylio svyravimų. Rugpjūtį Nemuno debitas sumažėjęs, todėl kanale galima braidyti, vanduo pradeda rūgti ir kvapas indikuoja „stovintį“ vandenį. O po vasariškos liūties beveik visada atsiranda malonus žolės kvapas. Nemuno salos kanalas turi savo specifiką, savitą formą, tai nėra Nemunas, bet kitokia Nemuno forma. Galvoju, galbūt kai kurių upelių slaptumas ir specifinis kvapas prisideda prie to, kad turime mažai paliestų gamtos kampelių pačiame mieste, kad ir Mickevičiaus slėnį? Rasa: Tai gan optimistiškas požiūris, nes kvapas visgi neateina vienas. Gamta formuoja miestą ir tuo pat metu miestas formuoja gamtą, tad reikia ieškoti būdų, kaip šiuos du dalykus sujungti ir vieną prie kito organiškai priartinti. Svarbu nežvelgti į tai radikaliai – nereikia aplinkos „trinkelizuoti“, tačiau tuo pat metu nevalia gamtos atriboti nuo miesto ir pakrantes padaryti neprieinamas žmonėms. Verta ir reikia ieškoti tvarių būdų, leidžiančių sukurti visiems pasiekiamus taškus prie upelių, kurie būtų dinamiški, leidžiantys upei judėti, o faunai ir florai – gyvuoti. Ką vandens telkinys suteikia miestui? Rasa: Miestas, esantis šalia atviro vandens telkinio, visada kvepia visiškai kitaip negu miestas ne prie vandens, o miestas prie

tekančios upės – dar kitaip. Miesto mikroklimatas, vanduo ir drėgmė sugeria dulkes. Mes esame dėkingi upei, kad turime slėnį, krantus, tuomet kitaip juda ir vėjai. Justinas: Šalia upelių ir upių, lyginant su urbanizuota teritorija, visada yra ir didelė gyvūnijos įvairovė: paukščiai, vabzdžiai, stirnos, kiškiai, bebrai. Visi šie gyvūnai turi sąlyginį prieglobstį, nes, kaip yra sakiusi Rasa, mažųjų upelių teritorijos yra tartum pilkosios zonos, niekieno teritorijos – gyvūnus ten galima užuosti ir rasti. Šią vasarą pradėjote naują ˜ sezoną „Kitam krante“, TEKA kurio metu atidarysite upių paštą ir kviesite visus norinčius išsiųsti laišką ar siuntinį į kitą krantą. Papasakokite daugiau apie idėją. Justinas: Tai mūsų projekto „Upynės“, vykdyto ir auginto trejus metus, baigiamasis akcentas. „Kitam krante“ vadiname socialiniu upės žaidimu. Ši idėja kilo iš siekio prisiminti ir šiuolaikiškai reflektuoti Kauno uostamiesčio istoriją. Tikrai mažuma kauniečių žino, kad Kaunas šimtmečius buvo didžiausias regione upių centras, LDK, carinės imperijos, tarpukario metais siejęs savo identitetą su uostu. XX a. viduryje pastačius hidroelektrinę, Nemuno vandens lygis nukrito, sumažėjo laivybai reikalinga gelmė. Tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl Kaunas prarado uostamiesčio titulą. Bet upių miestas – tai ne vien miestas su daugybe laivų pakrantėse. Anksčiau laivai atliko daug funkcijų, viena jų – pašto. Mūsų socialinis upės žaidimas – paskatinimas skirtingiems Kauno krantams

Rasos Chmieliauskaitės nuotr.

pažvelgti į upę iš kitokios perspektyvos, prisiminti įvairius upės vaidmenis, ne vien rekreacinį. Nesiekiame sukurti pilnai veikiančio upių pašto, it siuntų tarnybos, bet siekiame vasaros metu išnaudoti upę kaip komunikacijos ir ryšių koridorių, per kurį galime bendrauti, megzti dialogą su kitu krantu. Šiame upių pašte kiekvieną dalyvį kviesime būti ir siuntėju, ir gavėju, dalyvaujant simboliniuose mainuose, panašiuose į apsikeitimą kalėdinėmis dovanomis. Siuntos

turi būti saugios, neviršyti 6 kilogramų svorio. Siunta gali būti praktiška, pavyzdžiui, uogienės stiklainis, bet gali būti ir tekstas, eilėraštis, fotografija ar piešinys. Svarbiausia ne materialinė vertė, bet linkėjimas kitam krantui. Šis upių paštas, kurį per vasarą planuojame užauginti, yra tam tikras registracijos žurnalas, kuriame kiekvienas galės sekti išsiųstą siuntą, matys išdavimo vietą, laiką ir gavėją. Pasibaigus projektui ši registracijos sistema bei sukurta pašto infrastruktūra liks ir tarnaus kaip tam tikras atminties archyvas,

Arvydo Čiukšio nuotr.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

L I E P A

TAI BUVO MANO VAIKYSTĖS KVAPAS – ASFALTO, IR ŠLAPIOS ŽOLĖS. DABAR MIESTAS KVEPIA JAU KITAIP. 23

Sėmenos upelis. Rasos Chmieliauskaitės nuotr.

Kokiu būdu siuntos bus perduodamos iš vieno kranto į kitą? Justinas: Siuntas, surinktas birželio ir liepos mėnesiais, į kitą krantą (tokie krantai bus šeši) perplukdysime rugpjūtį savo pačių gamintu ekologišku, pedalais varomu laivu. Tai 9 metrų ilgio unikalios konstrukcijos autorinės gamybos laivas. Visai neseniai pristatėte nevizualios architektūros paviljoną „Archi/Textūra“. Tai eksperimentinis kūrinys, kviečiantis patirti materialią aplinką per taktilinius pojūčius tamsoje, nevizualiai. Kuo svarbus įprastos aplinkos pajautimas pasitelkiant visas jusles? Rasa: Vienas aspektas – savo patirties praplėtimas. Daugumos žmonių atsiminimai yra apie tai, ką matė, vizualinė informacija labiausiai įsisąmoninama ir apdorojama. Tokiu būdu sunku atrasti ką nors naujo savo aplinkoje, kurią esi daug kartų matęs, negali patirti pilno, tarkim, architektūros potencialo. Savo projektu kvietėme architektūros nematyti, bet surasti visus kitus jos sluoksnius. Architektūra nėra vaizduojamasis menas – jai labai svarbu kompozicija, akustika, medžiagiškumas, erdviškumas. Kvietimas ir skatinimas ne matyti, o pajusti ir paliesti architektūrą labai praplečia patyrimą, suteikia malonumą patiriant nevizualią estetinę kokybę.

Justinas: Abu šie projektai ir platus veiklų spektras vienaip ar kitaip kalba apie erdvę ir aplinkos kokybes bei miestą kaip visumą. Kai pradedame žvelgti giliau į erdvę, aplinką, tuomet galime judėti gilyn, prieiti prie lytėjimo, girdėjimo, kvapo, surasti taktilines, audialines kokybes. Kalbant apie gamtą – įsitraukdami į aplinkos pažinimą galim rasti upelius, kurie pasislėpę po betonu ir medžių laja. Tai gilus miesto tyrimas. Architektūra turi savo kvapą, ar tai būtų palėpė, medinis namas, ar kaimynų butas. Ar galime sakyti, kad tai – pagrindinė architektūros vertė? Kas išvis yra architektūriškas kvapas? Mes įpratę kalbėti apie vaizdą – architektūrinis vaizdas, miestovaizdis, bet koks yra miesto garsovaizdis arba kvapovaizdis? Manome, kad galima kalbėti kitaip, kitokiu masteliu, iš kitokios perspektyvos, vartojant kitokį žodyną, išbandant kitokį patyrimo būdą. Abudu esate kauniečiai, pažįstantys kiekvieną šio miesto kertelę. Įsivaizduokit, kad jūsų naujas projektas – sukurti kvepalus „Kaunas“. Kokie kvapai atsirastų buteliukuose? Justinas: Laisvės alėjos liepų. Rasa: Man irgi! Liepų ir šlapio asfalto. Aš dar įdėčiau truputį automobilių tepalų ir kavos kvapo. Esu gyvenusi ne viename rajone ir kiekviename jų kvapas būdavo skirtingas. Štai prie Dainavos parko kvepėdavo smilgomis ir šienu, nes tuo metu pievos užaugdavo virš galvos. Tai buvo mano vaikystės kvapas – asfalto ir šlapios žolės. Dabar miestas kvepia jau kitaip.

FACEBOOK.COM/TEKAKRANTINE

kurį bus galima prisiminti ir pareflektuoti, kaip miestas sugyveno su upėmis 2022 metais.

KOTRYNA IR KĘSTUTIS LINGIAI DONATO STANKEVIČIAUS NUOTR.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

L I E P A

INTENSYVIAI KVEPIANTIS SANDĖLIUKAS

Kauno žemėlapis turi savitų kvapų stotelių. Pavyzdžiui, vaikštinėdamas senajame Karmelitų rajone neretai supranti, kad verdama nauja alaus partija. Jei apie šeštą vakaro, artėjant savaitgaliui, skuosdamas Laisvės alėja patenki į kvepalų debesį, žinok, kad Nacionaliniame Kauno dramos teatre ką tik prasidėjo spektaklis, gal net premjera. Rytiniai kepiniai, kava – užsimerkęs gali pataikyti ten, kur tavo skrandis bus palepintas. O eidamas Girstupio gatve – iš traukinio ar autobuso, o gal šiaip – gali atsidurti mažojoje Prancūzijoje. Ne Paryžiuje, o visoje Prancūzijoje, kuri, anot „Vieno prancūzo sandėliuko“ šeimininko Hugues, yra visai kas kita nei šalies sostinė.

L I E P A 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Birželio vidurys. Plačiai atlapotos sandėliuko durys, lauke stovi tas vienas prancūzas ir naujasis jo padėjėjas Juozapas, rankose laikydami didžiulius sūrius. Juos fotografuoja Hugues žmona Aušra, o mes netyčia patenkame į kadrą. Rugsėjį bus treji metai, kai sūrių aromatas vilioja kauniečius į istorinio „Stumbro“ bravoro kvartale veikiančią vietą. Beje, tiesiai po sunkiosios muzikos klubu „Lemmy“. Būna, tenka ne sūrių, o koncertų ieškančius žmones pasitikti.

parašinėti. Laisviau ėmiau reikštis, kai pastebėjau, kad mus įvairios parduotuvėlės kopijuoja.

O iš pradžių buvo taip. Iš Prancūzijos pietvakarių kilęs Hugues, iki tol bent jau oficialiai su maistu nieko bendra neturėjęs, atvažiavo Lietuvon ir sako: „Viskas gerai, bet nėr kas valgyt.“ Aušra į tai iš pradžių žiūrėjo skeptiškai, baiminosi, gal lietuviai per konservatyvūs naujiems skoniams arba gal visko turi. Bet, pasirodo, to reikėjo.

Koks buvo pirmasis jūsų atsivežtas sūris? Pirmiausia atsivežėme trisdešimt. Atrodė žiauriai daug! Mes, tokie „verslininkai“, susigalvojome, kad visą Prancūzijos žemėlapį norime padengti. Taip, keletas sūrių yra būdingi visai šaliai, bet šiaip jau gaminiai atstovauja regionams. Pirėnai, Alpės... Net kai prancūzas pas prancūzą į svečius keliauja, vežasi savo regiono sūrio ir vyno. Taigi buvo juokų, kai reikėjo savo tikslą įgyvendinti. Įsirengėm viską patys savo rankomis, užtrukom beveik metus. Paskelbėm atidarymą ir supratom, kad net neįsivaizduojam, kaip reikia tuos sūrius atsivežti. Bet viską išsprendėme. Dabar siūlome apie 70 sūrio rūšių. Žmonės ir patys vis teiraujasi, kas naujo, kas „smardesnio“, kas nematyto.

Kaip radote šią vietą savo sandėliukui? Gyvename už 400 metrų. Praeidami pamatėme, kad ji tuščia. Vėliau pagalvojome, kad kokioje Laisvės alėjoje ar Senamiestyje lengvai ištirptume tarp picų ir kitų dalykų. Nusprendėme, kad kas norės, tas ateis ir čia. Niekada net per daug nesireklamavome, nors dalyvavome laidoje apie investicijas į reklamą. Kai pakvietė, net sutrikom. Juk mes iš viso esame tik 12 eurų nesėkmingai investavę į feisbuko reklamą! Bet jūsų feisbuko istorijos labai gražios – pati jas rašote? Taip. Bet nesu rašytoja, šiaip esu socialinių mokslų daktarė (juokiasi). Dirbu savo srityje, bet patinka

Minėjote, kad Hugues iki sandėliuko atvėrimo nieko bendra su maistu neturėjo? Neturėjo, bet Prancūzijoje gastronominis mentalitetas, stalo pokalbių kultūra – natūralu, jie tiesiog namuose sėdėdami diskutuoja apie mėsą, sūrius. Man tai labai patiko. Supratau, kad mes irgi galime pasakoti istorijas. Legendų, mokslo – visko jose yra.

Tai tie sūriai smirda ar kvepia? Prancūzai sako, kad „intensyviai kvepia“. Aš irgi jau taip manau, nors visaip galvodavau anksčiau. Degustacijų metu siūlome svečiams sūrių aromatų paletę – tvarto, žemių, samanų kvapai... Kiekvienas atskleidžia sūrio kilmę, gamybos metodiką. Pavyzdžiui,

L I E P A 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

amoniaku, prakaitais kvepiantys sūriai – plautosios žievės. Ši receptūra atėjo iš vienuolynų. Juose gamindavo sūrius, gėrimus ir pardavinėdavo. Apie XIV a., kaip teigia istorija, vienuoliai jau per daug ragaudavo to, ką pagamina. Buvo nuspręsta, kad reikia „raukti“ normas, susitarė, kiek galima paragauti užtikrinant kokybę, visa kita tapo nuodėme. Taigi tai, ką buvo galima „nurašyti“ procesui, įtrindavo į sūrių paviršių. Pačių aitriausių kvapų sūriai, rausvi, glitūs, iki šiol taip gaminami. Pavyzdžiui, intensyviausio aromato – vienas sūris iš Elzaso, įtrintas parūgusiomis vynuogių išspaudomis. Sūrio parodose šis sūris laikomas po gaubtu, kad netrikdytų lankytojų, bet man jis vienas skaniausių. Apskritai kvapas ir skonis atsiskleidžia

išmokus derinti sūrius su gėrimais, užkandžiais. Apie tuos junginius pasakojame lankytojams. Labai įdomu, samanų kvapas – iš kur? Iš kalnų olų. Samanos, durpės, bulvių maišai – miesto vaikai dar ir laiptinės kvapą pamini. Per degustaciją paprastai siūlome nuo silpniausio iki intensyviausio aromato, skirtingų regionų, gyvulių, jų mitybos, kalnų aukščio, brandinimo laiko ir metodo – iš viso šešių sūrių paletę, vadiname ją „Bordeliu“, nes kaskart būna kitokia. Labai įdomu šių degustacijų metu griauti mitus. Pavyzdžiui, ateina žmogus ir teigia, kad nemėgsta ožkos sūrio. Pasiteirauji, kurios – ar Provanso, ar Pirėnų ožkos, ar tos, kuri žalia žole maitinta, ar rugiagėlėmis, ar laukiniais narcizais laukinėse Alpių

Ar jau galite nuspėti, kuris sūris tikrai patiks jūsų lankytojams, taps hitu? Tai gana sezoniška. Apskritai pas mus viskas veikia gandų principu. Atsiranda koks sūris, kas nors parsineša namo, nufotografuoja, kitas ateina su nuotrauka – noriu šito. Žinoma, mėgsta klasikinius, pavyzdžiui, „Comté“, trijų grietinėlių sūris. Dar užvedėme kepamo sūrio madą. Jis gaminamas tik šaltąjį pusmetį, atvežamas medinėje dėžėje, pilkas, susiraukšlėjęs, negražus, kaip sena antklodė. Žmonėms jis atrodė keistas, tad pradėjom kepti, kaip ir priklauso. Su česnakais, medumi, riešutais ir rozmarinais. Kai pradedi kepti, žmonės veržiasi pro uždarytas duris ir klausinėja: kas čia taip skaniai kvepia?! Tuomet jau labai daug jo pradėjome vežtis. Apskritai receptais nevengiame dalintis. Kai kuriems sūriams jų dešimtys yra. Edukacinė pusė man pačiai įdomi ir svarbi. Koks sūris paties netikėčiausio kvapo? Prancūzijoje sūrių yra per 600 pavadinimų – registruotų. Neregistruotų gal dar tiek pat. Žmonės vis klausia, ar tas sąrašas dar pildomas. Taip, nauji sūriai kuriami. Visai kaip menuose – yra klasika, neoklasika, modernizmas, postmodernizmas... Taigi postmodernistinė virtuvė irgi egzistuoja. Turime sūrį japonišku pavadinimu „Sakura No~Ha“ iš Puatu regiono, sukurtą prancūzų

ūkininkų ir japonų šefų. Tai kreminis ožkos pieno sūris su marinuotais sakurų lapais viduje. Nemoku apsakyti, koks tai aromatas ir skonis. Netikėtas! Kiti Kauno prancūzai užsuka (klausiam, nes feisbuke matėm čia apsilankiusio žalgiriečio prancūzo Joffrey Lauvergne’o nuotrauką)? Turistai – juk esat tarp dviejų stočių? Vienas kitas prancūzas užsuka, ateina savo regiono sūrių įsigyti. Atsitiktinių turistų irgi nedaug, bet yra specialiai atvykstančių „gastroliautojų“ iš Vilniaus, Klaipėdos, Trakų. O kai judu atostogaujate, irgi ieškote gastronominių patirčių? Taip! Visai neseniai po keleto metų pavyko ištrūkti ne į Prancūziją, kur vykstame jau kaip į darbą, nors atradimų visuomet būna, – buvo šventė. Vykome į Andalūziją gastroliauti. Ten viskas skanu! Grįžę jau spėjome surengti teminį Andalūzijos vakarą. Keliaujant darbo reikalais, ar tenka pelnyti pieninių pasitikėjimą? Tenka. Čia gelbsti tai, kad Hugues yra vietinis. Bet ir mūsų pasitikėjimą reikia pelnyti. Visuomet domimės, kokiomis sąlygomis gyvena gyvuliai. Jei ūkis geras, savininkai patys pirmiau vedasi pas gyvulius, tik po to prie sūrių. Nes patys didžiuojasi. Labai įdomu būna Pirėnų kalnuose, Baskų krašte. Ten gyvena atsiskyrėliai. Slėnyje randi nedidelį kaimelį ir vienos šeimos ūkį, ketvirtą kartą, tą patį vieną vienintelį sūrį oloje brandinančią. Žmonės ir po 30 metų neatostogauja.

FACEBOOK.COM/VIENOPRANCUZOSANDELIUKAS

pievose. Jei sūris turi žalią įspaudą, jis gamintas žydint narcizams. Prancūziškoji tradicija teigia, kad pagrindinis sūrio ingredientas yra tai, ką suvalgė gyvulys. Kitose šalyse, pavyzdžiui, sūrį barsto cinamonu, šokolado gabaliukais, želė gabaliukų prideda. Prancūzai sako taip: jei padarei „be ryšio“ sūrį, tai jau gali visko pridėti.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

L I E P A

PANAŠU Į TAPYBĄ JUSTĖ VYŠNIAUSKAITĖ ASMENINIO ARCHYVO NUOTR.

Parfumerė Eglė Jonaitytė įsitikinusi, kad kvapai padeda mums pažinti save ir giliau patirti pasaulį – tai akivaizdu ir jos botaninių kvepalų koncepcijoje. Greta kaunietės kurtų aromatų galima atrasti kvapų inspiruotus tekstus bei tapybą ir iš esmės jos darbą norisi apibūdinti kaip savitą kvapų poeziją ir menų sinergiją. Su Egle kalbėjomės apie tai, kaip kvepalai gali padėti atskleisti žmogų, kas ją paskatino kurti Kaunui – anam ir dabartiniam, apie dedikuotus aromatus ir kvapniausias miesto vietas.

L I E P A 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Gal galėtum papasakoti, kas tave atvedė į parfumerijos pasaulį? Visai netyčia čia atsidūriau. Iki tol išbandžiau labai daug veiklų ir visur jaučiausi gerai. Tarsi viskas, ko imdavausi, sekėsi neblogai. Tačiau po kiek laiko lyg išsisemdavo arba apimdavo jausmas, kad ta veikla visgi nesuteikia atradimo, aistros ir nuotykio jausmo. Po vieno parfumerijos seminaro pas nuostabią mokytoją, kuri žvelgė į kvepalus iš įvairiausių kampų: ne tik estetinio, bet ir dvasinio, jutiminio, psichologinio, supratau, kad ši sritis mane ypač traukia. Tą vakarą jutau, kaip atsivėrė širdis, ir laikydama botaninių kvepalų buteliuką rankose per naktį kūkčiojau iš nesuprantamo jausmo – tarsi viso pasaulio jausmai nuvilnijo kūnu. Iškart jutau, kad šitoj srity esu gera. Tai kartu taip keista ir įdomu. Kaip gimsta kvepalai – koks yra jų sukūrimo procesas nuo idėjos iki galutinio produkto? Pradžioje atsiranda idėja, apie ką bus kvapas – kokią būseną jis turi pažadinti, kokią pasakos istoriją, ar tai daugiau meninis aromatas, labiau patyriminis, ką nors iliustruojantis, skirtas uosti ir būti jame, ar labiau skirtas purkštis kasdien, o gal meditacijoms. Tuomet vyksta kvapų atranka, derinimas. Kartais tai trunka keletą valandų, o kartais ir metus. Jei idėja aiški, išjausta, o reikiami ingredientai – ant stalo, tuomet tarsi iš šalies stebiu tokį stebuklą: rankos ima, komponuoja, pilsto. Pauostau tik galutinį rezultatą ir nustembu. Tiesa, taip dažniau gimsta energiniai kvepalai, sinergijos meditacijoms. O paprastai tai panašu į tapybą – uodi kvapiąsias medžiagas, jauti, kad pavieniui jos kvepia vienaip, o sujungus jau išeina nauji deriniai, kaip maišant spalvas. Taip susidėlioja keletas kvapų palečių – tarsi eskizai. Tuomet reikia sudaryti formulę, kiek kokios kvapiosios substancijos

reikės, ir belieka supilti į buteliuką. Tada – brandinimo laikas. Kartais kiekvienas kvepalų akordas brandinamas atskirai, kartais kartu. Reikia ilgai stebėti, kaip kvapo molekulės jungiasi ir kaip viskas kinta. Kai kuriais atvejais bręsdami kvepalai labai pasikeičia ir tampa visai kitokie nei pagaminimo dieną. Tai labai gražus, organiškas ir alchemiškas vyksmas. Didžioji dalis tavo kuriamų kvepalų pasižymi natūraliomis botaninėmis natomis, tarsi atsiduoda brandumu, solidumu. Kaip nusprendei koncentruotis į būtent šių kvapų grupę? Įdomu tai, kad kvepalai man niekada nepatiko. Bent jau tie, kuriais pasikvepinęs žmogus užgožia visą erdvę. Esu gamtos vaikas nuo gimimo ir, galima sakyti, mane žavi ne patys kvepalai, o gamta, jos įstabi galia sukurti tokį neapčiuopiamą, bet tiek įvairiausių jausmų ir emocijų suteikiantį dalyką kaip kvapas. O aš tuos, jau gamtos sukurtus kvapus, sujungiu į naujas dermes. Taip pat žavi tai, kad šie kvapai turi ne tik estetinę, bet ir gydomąją, sveikatinančią vertę – jie tarsi magija. Ar yra kvapų, kurie tave ypač dirgina, stengiesi jų vengti? Jei kalbame apie kvepalus, man nepatinka sintetiniai aromatai. Nors kaip kvepalų kūrėja aromatų nevertinu skalėje „patinka – nepatinka“, tačiau keletas kvapų yra atmintyje įstrigę kaip patys šlykščiausi. Šie du kvapai verčia bėgti, norisi kuo greičiau nusiprausti, nes vos per sekundę įsigeria į plaukus ir odą. Tai vėdarų ir kartą sodyboje rastos, kibire paskendusios ir pastovėjusios pelės kvapai. Žvalgantis į tavo gaminamus produktus, galima pastebėti, kad kuri ne tik savo vardinius kvapus, bet ir asmeninius kvepalus pagal užsakymą,

aromatus meditacijai, sąmoningumui, savistabai kelti, neuroasociacijai sukurti. Kuo skiriasi šie kvapai bei jų kūrimo procesas? Jau užsiminiau, kad mano kuriami kvepalai turi estetinio ir sveikatinančio potencialo. Kai daugiau dėmesio sutelkiu į estetiką, kūryba vyksta lėčiau, eina per mentalinę prizmę, daugiau viską apmąstau, sudėlioju patirtis, kas ką atspindi aromate. O meditacinės, neuroasociacinės sinergijos kuriamos daugiau iš pajautimo. Tai man ir pačiai nėra pakankamai gerai suprantama, kad galėčiau paaiškinti, – tiesiog pavyksta. Labai paprasta ir kartu sudėtinga. Asmeniniai kvepalai sujungia šias sritis. Užduodu užsakovui keletą klausimų, iš kurių galiu geriau pažinti žmogų. Klausimai būna ne apie kvapus, o apie muziką, spalvas, svajones, šalis, ko žmogus nekenčia, kas priverčia jaustis gyvam, kaip norėtų jaustis pasikvepinęs sukurtais kvepalais. Kurdama klausau muzikos kūrinio, kurį atsiunčia užsakovas. Tai tampa tarsi asmeniniu garso takeliu. Nuolat domėjausi ir domiuosi daugeliu sričių – tai anksčiau atrodė kaip išsibarstymas ir savo vietos neradimas, o dabar su šiomis patirtimis galiu gerai pajusti žmones, suprasti, kuo jie gyvena būtent per muzikinius, spalvų ir kitus simbolius. Man pačiai gyvenimas atrodo tarsi filmas su visais šiais meniškais ir poetiškais potėpiais.

MANE DŽIUGINA V. PUTVINSKIO GATVĖ PAVASARĮ, KAI ŠLAITE PASIRODO KVAPIOSIOS NAŠLAITĖS, PATINKA VAIKŠČIOTI ŽALIAKALNIO LAIPTAIS.

Į ką labiausiai susitelki kurdama asmeninius kvepalus juos užsisakiusiam žmogui? Kokie individo bruožai ar pomėgiai yra svarbiausi, norint surasti jam tinkamą aromatą? Kai skaitau atsakytus klausimus, net ne patys žodžiai būna svarbiausi, o per juos įvykstantis prisijungimas prie žmogaus. Tikiu, kad visi esame viena, tad pajaučiu žmogų ir kuriu lyg sau, jei būčiau jis. Jeigu žiūrėčiau į tai daugiau iš pragmatiškos pusės,

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

B I R Ž E L I S

Neabejoju, kad tavo darbe netrūksta eksperimentavimo, o skonis kvepalams yra gana individualus. Kaip nusprendi, kad sukurtas aromatas yra toks, kokio nori tu pati ar jį užsakęs klientas? Džiaugiuosi, kad pas mane ateina labai atviri žmonės. Aš pati kvapą priimu kaip kelionę. Niekad iš anksto tiksliai nenusprendžiu, koks jis turi būti. Kai pirmą kartą įkvepiu naujų kvepalų aromato, stebiu, ar atsiranda kibirkšties momentas. Jei jis yra – atsidūsti malonume ir atradimo džiaugsme arba suklūsti, stebi, kokius trigerius iškelia: gal atplaukia prisiminimai, kyla emocijos. Jei nebūna kibirkšties, tuomet žiūriu, ko trūksta, ką nors taisau arba kuriu iš naujo. Žinoma, svarbu, kad kvapas keltų džiugesį, tačiau kartais reikia viduje kai ką pajausti, kad tam džiaugsmui atsirastų vietos. Kvapas turi derėti su žmogaus odos kvapu, tikti laike, vietoje, situacijoje. Svarbiausia – dermė. Prieš kelerius metus pristatei Kauno miesto pavasario bei Kauno art deco kvepalus. Kaip gimė ši idėja? Idėja gimė vaikštant Kauno gatvėmis, laiptais ir stebint nuostabią, idilišką bei nostalgišką art deco architektūrą. Mane labai įkvėpė Adelės ir Pauliaus Galaunių namai-muziejus. Lankantis jame

nutiko toks magiškas momentas – iš lentynos atsitiktinai ištraukiau vieną knygą, o joje buvo rašoma apie augalų distiliavimą. Priėmiau tai kaip ženklą sukurti kvepalus Kaunui, duoklę miesto dvasiai. Turbūt dabar Kaunas kvepia visai kitaip nei mano retrospektyvioje fantazijoje apie baltas besiplaikstančias užuolaidas art deco stiliaus bute ir vidun vėjo atnešamus džiazo garsus vidurdienį. Vis dėlto, nors visame pasakojime nėra nei vieno žodžio apie konkretų kvapą, bet nusikeliant į šią viziją kvapas sklando ore. Taip pat tau buvo patikėta sukurti kultūros sostinės talismano Kauno Žvėries kvapą. Kaip pavyko šį konceptą užfiksuoti fiziškai sunkiai apčiuopiamu aromatu? Tai buvo toks žaismingas projektas. Man patinka kurti visokius šlykštukus ir keistumus. Sunku buvo tai, kad galutinis rezultatas vis per skaniai kvepėjo. Augalinės medžiagos tiesiog nesuderėjo tiek keistai, kaip norėjome, todėl pasitelkėme gyvūninės kilmės sviesto CO2 ekstraktą. Jis suteikė labai įdomų ir nuostabą keliantį efektą. O kokios Kauno miesto vietos tau asmeniškai turi ryškiausią bei širdžiai mieliausią aromatą? Myliu J. Gruodžio gatvę vasaros vakarais, kai uoliausi mokiniai vis dar groja ir pro konservatorijos langus sklinda siurrealistinė kakofonija, sumišusi su kavos ir įšilusio asfalto kvapais. Mane džiugina V. Putvinskio gatvė pavasarį, kai šlaite pasirodo kvapiosios našlaitės, patinka vaikščioti Žaliakalnio laiptais. O slaptame praėjime netoli L. Truikio ir M. Rakauskaitės namų auga balta senovinė rožė, kurią uosti – tikra palaima.

EGLEJONAITYTE.COM

galėčiau remtis pomėgiais, būdo bruožais, tačiau tuomet liečiamas tik paviršius ir išeina daug labai panašių kvepalų. Manau, žmonės slepia savo unikalumą ir stengiasi pritapti. Asmeniniai kvepalai tampa tarsi lieptu į unikalumo atskleidimą, nes jie nematomi, efemeriški ir kuria būsenos kokybę – būti tobulu, koks esi.

L I E P A 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

KAI NEBELIEKA ŽODŽIŲ KOTRYNA LINGIENĖ MAIRONIO LIETUVIŲ LITERATŪROS MUZIEJAUS NUOTR.

„Knygą skaičiau, kai tik ji pasirodė, – mane palietė asmeniškai, kaip moterį, juk tai moters istorija, istorija aukos, kuri paprastai nutildoma, neturi žodžių, galimybės reikštis, yra ignoruojama ir atmetama“, – neakivaizdinę pažintį su Kaune gimusia rašytoja, gydytoja Dalia Grinkevičiūte, aprašiusia savo tremties patirtį knygoje „Lietuviai prie Laptevų jūros“, prisimena kvapų kūrėja Laimė Kiškūnė.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

L I E P A

Ji, kartu su olfaktorinio meno grupe „Hortus Apertus“, yra parodos „Dalia Grinkevičiūtė (1927–1987). Kambariai / Įveikti atstumai“ kūrybinio kolektyvo narė. Paroda Maironio lietuvių literatūros muziejaus sode ir palėpėje, kurioje ir rasite L. Kiškūnės sukurtų kvapų instaliaciją „Kančių istorijų kilpos“, atidaryta gegužę ir veiks iki pat gruodžio – tai viena iš „Kaunas 2022“ programai „Atminties biuras“ dedikuotų iniciatyvų. Jos autorės – Jurga Graf, Vytenė Muschick ir Gintarė Valevičiūtė-Brazauskienė. „Kurdamos bendrą parodos viziją, su bendraautorėmis Jurga ir Vytene gilinomės į Dalios Grinkevičiūtės biografiją, pradėjome dėlioti svarbiausius jos gyvenimo aspektus, kuriuos norėtume išryškinti. Nusprendėme moterį pristatyti kaip rašytoją dėl unikalaus jos palikimo, kuriame atsiskleidžia nepalūžtanti, tvirta asmenybė, svarbiausi jos gyvenimo aspektai bei tremties, genocido išgyvenimai“, – pasakoja G. Valevičiūtė-Brazauskienė. Ji pastebi, kad iš kitų tremtinių liudijimų D. Grinkevičiūtės atsiminimai išsiskiria muzikalumu, erdviškumu, tekstas skamba, skleidžia kvapą, perteikia šalčio, alkio, mirties ir gyvastingumo, meilės, neapykantos ir siekio išlikti bet kokia kaina potyrius. Pati G. Valevičiūtė-Brazauskienė, dar iki sutikdama būsimas koleges, su Antanu Skuču vystė interaktyvaus kino projektą „Purga“, paremtą Gintauto Martynaičio grafiniais prisiminimais iš tremties Trofimofsko saloje, kurioje atsidūrė ir D. Grinkevičiūtė: „Norėjosi išplėsti kino patyrimo lauką kuriant patyrimines judančio vaizdo instaliacijas. Pradėję nuo vizualių, grafinių prisiminimų iš Trofimovsko salos, gilinomės į tremties, genocido temą. Rašant scenarijų filmui ir interaktyviai jo daliai teko perskaityti daugybę panašių skausmingų tremties

prisiminimų, liudijimų. Taip naujai atradau D. Grinkevičiūtės tekstą ir sutikau Vytenę, kuri paraleliai vykdė įvairias kūrybines veiklas siekdama pristatyti šiuos memuarus ne tik Lietuvoje. Užsidegimas, susikalbėjimas ir net iš memuarų pasirinktos tos pačios vietos, kurias abi cituodavome savose kūrybinėse veiklose, peraugo į bendrą tikslą sukurti parodą.“ Taigi memuarai, keliasdešimt metų slėpęsi po bijūno krūmu Perkūno alėjoje Žaliakalnyje (D. Grinkevičiūtė, grįžusi iš antrosios tremties, jų neberado ir perrašė – būtent antrasis variantas tapo jau minėta knyga, kurios pavadinimą pasiūlė Kazys Saja), buvo tramplinas parodos koncepcijai, kurioje įvairios tradicinės ir šiuolaikinės medijos žadina jusles ir kuria kolektyvinės patirties refleksiją. Tai galiu patvirtinti asmeniškai – vaikščiodama parodoje ne kartą žvilgsniais susidūriau su kitais, kurių akys irgi spindėjo lyg netikėtai pasibeldusių prisiminimų nuspalvinta šviesa. Ekspozicija, kurioje ir vaizdai, ir nuotraukos, ir autentiškas pirmąkart Kaune eksponuojamas rankraštis, ir kvapai, veda per tris ašis: laiminga vaikystė Laikinojoje sostinėje, tremties patirtis Arktyje ir motinos laidojimo scena pokario Kaune, šeimos namo rūsyje. Kvapų instaliacija „Kančių istorijų kilpos“ yra Arkties ekspozicijos muziejaus palėpėje kompozicinis elementas. Jis į uostomus objektus dekonstruoja visas šias ašis, taip pat sujungia visas parodos dalis ir, kaip pastebi G. Valevičiūtė-Brazauskienė, savaip atskleidžia jos tikslus bei išryškina visumos elementus: „Kvapas gali skambėti, nusakyti erdvę, laiką, būseną, jis per daugybę įkvėpimų ir iškvėpimų išsisaugo atmintyje kaip patirčių blyksniai tarp gimties ir mirties.“ Parodos autorės jau žinojo Laimės Kiškūnės darbus su menininkais, ankstesnes kvapų instaliacijas, tad

L. Kiškūnė pastebi, kad neretai kančių aprašymai atrodo banalūs – sunku išreikšti skausmą, pritrūksta žodžių. Bet D. Grinkevičiūtės memuaruose netrūko nieko: „Mane pribloškė žmogiškumas kraštutinėje nežmoniškumo ir nežmogiškumo terpėje – žinoma, skaitydama „Lietuvius prie Laptevų jūros“ apie kvapus negalvojau, tik atkreipiau dėmesį į stiprią olfaktoriją, tai yra, poveikį sykiu uoslei ir kvapui, jutau šalčio, sniego, barakų, maisto kvapus – tai lėmė, kad istoriją išgyvenau asmeniškai.“ Kvapų menininkė neslepia, kad projektas buvo sunkus, teko iš naujo paliesti istoriją, besisukusią lyg spiralė. Per dieną pasibaigusi vaikystė, niekuomet normaliomis taip ir nebetapusios dienos – D. Grinkevičiūtė nesirengė paklusti okupaciniam režimui, tad gyveno nepalyginti sunkiau, nei būtų galėjusi laisvoje Lietuvoje. Ir mirė bundant tautai, pirmąją 1987-ųjų Kalėdų dieną. „Ji visą tą skausmą talentingai įžodino. O kai nebelieka nieko, lieka kvapas – nors efemeriškas, bet įsirėžia atmintin, nes susijęs su emocijomis, prisiminimais. Įkvėpus oro gurkšnį jis gali prikelti tiek gerus, tiek blogus dalykus, gal net padėti išgyventi“, – mąsto L. Kiškūnė. Žvakę primenančioje „Hortus Apertus“ kolektyvo įrengtoje kvapų instaliacijoje – aštuoni elementai, gimę, kaip sako autorė, vienas iš kito. Vaikystė ir „Pieno baras“, riba, barako blakės, žvakė, geležinis kelias, verkianti žolė, žemė, arnika-vaistažolė-išgijimas. „Kapsulė – lyg gyvenimo ciklas, o šie aštuoni kvapai susidėliojo mano vaizduotėje ir

suvokime. Nedėjau ypatingų pastangų atkurti ką nors fotografiniu tikslumu, hiperrealistiškai, tiesiog prisiminiau jausmą, apėmusį skaitant knygą“, – teigia L. Kiškūnė. Anot jos, kvapai parodoje – archetipiniai, simboliškai apibendrinantys mūsų gyvenimą, talpūs. Suprantu, kad kvapų formulės – sudėtingas reikalas, be to, menininko paslaptis. Visgi taip knieti sužinoti, iš ko, pavyzdžiui, susideda geležinkelio kvapas. Nors L. Kiškūnė nelinkusi apie savo darbus daug kalbėti ir tiki, kad žmogus nuo jų arba įsikvepia, arba ne (juokiasi – čia kaip klausti, kokios firmos dažais paveikslas nutapytas), visgi šį tą išduoda. Būtent šiam kvapui naudotas frankinčensas, Indijoje auginamos pluoštinės bosvelijos eterinis aliejus: „Jis turi gražų smilkalo dūmą, kuris primena geležinkelio kvapą ir anglių degimą – tai interpretacija, transformacija, kvapas atpažįstamas, bet ne tiesmukas – ir net nebūtina jo atpažinti tam, kad kontempliuotum.“ „Lietuviai prie Laptevų jūros“ išversti į devynias kalbas – tai įrodo universalų D. Grinkevičiūtės kaip rašytojos talentą papasakoti istoriją. Net tokių kritinių traumų, kaip tremtis ar genocidas, pastaraisiais šimtmečiais nepatyrusios tautos knygą skaito, domisi, jaučia. Paroda „Kambariai / Įveikti atstumai“, rodos, perėmė šiuos universalius principus. Neprivalai mokėti lietuviškai, detaliai žinoti XX a. istorijos. Vis tiek pajausi. Jei ne stebėdamas Šiaurės pašvaistės vaizdą, tai uosdamas vaikystę. Jei ne žiūrėdamas į aprašinėtą rūsio sieną, tai grožėdamasis bijūnu. Ne tuo pačiu, po kuriuo rasti memuarai, bet visgi pavadintu „Garbė motinai“. Tai Onos Skeivienės 1958 metais Kaune sukurta bijūnų veislė – dar vienas parodos eksponatas, tarsi visuomet buvęs čia, Maironio sode.

MAIRONIOMUZIEJUS.LT

pirmiausia ir kreipėsi į ją. Kvapų kūrėja savo ruožtu supažindino su olfaktorinio meno grupe „Hortus Apertus“, kuri kvapų kultūrą skleidžia ir tiria nuostabiai įvairiais būdais. Taip sukurtas konceptualus kūrinys, įsiliejęs į parodos visumą.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

L I E P A

VISI Į BOTANIKOS SODĄ KOTRYNA LINGIENĖ JONO PETRONIO / VDU NUOTR.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

L I E P A

„Kodėl naktis? Nes pojūčiai sustiprėja naktį“, – vesdama mane per žydinčių bijūnų lysves paaiškina Kristina Mulevičienė. Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sode susitinkame, tiesa, apniukusį pirmadienio rytą, bet iki šiol per „Kvapų naktį“, šiemet įvyksiančią devintąjį kartą, stipresnių liūčių nėra buvę. Tik rekordiniai karščiai.

VDU Botanikos sodo Paslaugų ir edukacijų skyriaus vadovė prisimena, kad didžiausios botaninės šventės Lietuvoje istorija prasidėjo nuo kitos, visame pasaulyje minimos dienos. Tai „Augalų žavadienis“ – kasmet gegužės 18 d. rengiama šventė, kurios metu siekiama atkreipti dėmesį į augalus, paskatinti žmones aktyviau domėtis augalų svarba ir įvairiapuse jų tyrimų reikšme. Žavadienio koordinatoriai Lietuvoje – būtent kauniečiai mokslininkai. Tuomet šis tas panašaus į tai, ką šiandien žinome kaip „Kvapų naktį“, surengta Marijampolėje, bet tenykštis sodas nedidelis, tad masiškumo šventė įgavo „grįžusi“ į Kauną. Šiemetinės šventės programa dar kuriama – kol vaikštome po sodą, Kristinos telefonas ir el. paštas netyla. Nuo pavienių kūrėjų, gamintojų iki teatrų. Vis daugiau žmonių, galbūt pirmiausia sudalyvavusių kaip lankytojai, išdrįsta siūlyti savo idėjas. 2022 m. visus dalyvius ir programos dalis vienijanti tema yra miškas. Graži istorija – galbūt pastebėjote, kad pastaraisiais metais vis daugiau muzikantų ir renginių organizatorių atranda VDU Botanikos sodą. Nuo klasikos iki šiuolaikinių ritmų – ir atlikėjams, ir renginių lankytojams senasis Fredos dvaras

tampa įkvėpimo ir atradimo vieta. „Tikrai ateina jaunimo, iki šiol čia nesilankiusio, ir sako: vau, čia šitaip gali būti. Tad mes noriai koncertus priimame, taip galime pasiekti naują auditoriją“, – pastebi Kristina. Taigi šiemet vieni organizatoriai sugalvojo į Kauną pakviesti legendinius prancūzus, etninės elektronikos kūrėjus „Deep Forest“. Miškas… Miškas visiems patiko! Tad prancūzai sode koncertuos „Kvapų nakties“ išvakarėse, o miško tema tęsis ir pasirodymui pasibaigus. Galbūt jau reikėtų kalbėti ne apie naktį, o naktis, ištisą kvapų festivalį? Gal jau yra ir kur palapinę pasistatyti? Kristina sako, kad visko gali būti – prieš porą metų renginyje dalyvavo pirtininkai, galbūt jų miestelyje būtų galima ir nakvoti. Kalbant apie Prancūziją ir sutapimus, reikėtų pasidžiaugti, kad ir šiame numeryje mūsų aplankytas „Vieno prancūzo sandėliukas“ jau pernai debiutavo „Kvapų naktyje“ ir kvietė žmones į pikniką ant žolės. Šiemet planuojama, kad piknikas taps „Deep Forest“ preliudija. Žinoma, sutapimų yra ir daugiau – pranešimą „Kvapų naktyje“ skaitys miško terapiją žurnale pristatančio Lino Daubaro kolegė Giedrė Žalytė. O ar įmanomas toks renginys

Vardindamos naujus ir senus bendrus pažįstamus su Kristina aplankome ir vieną naujausių VDU Botanikos sodo stotelių. Tai šiltnamis, kupinas „maistinės egzotikos“ – nuo kavamedžių iki paprikų. „Kvapų nakties“ metu kompanija „Sun365“ čia pakvies į savo gaminamų natūralių ledų degustacijas. Apskritai ragavimai šio renginio metu labai populiarūs, juk skonis ir kvapas vienas be kito negali. Degustacijas rengia ir VDU akademinės bendruomenės atstovai. „Pirmiau paskaita, tuomet vaišės. Toks mūsų būdas mokslininkų atradimus visuomenei pristatyti patraukliai“, – šypsosi mano gidė, kviesdama į liepos 23 d. vyksiančius VDU Botanikos sodo Pomologijos ir Vaistingųjų augalų skyrių veiklos pristatymus. Čia galima paragauti, pavyzdžiui, šilauogių želė ir įvairiausių arbatų mišinių, kurie ne tik skanūs, bet ir naudingi organizmui. Rodos, tai ir yra „Kvapų nakties“ esmė – ne tiesiog vaikštinėti ir gėrėtis: o, gražu, skaniai kvepia, bet sužinoti, kaip ir kodėl viskas veikia ir sąveikauja, stabtelėjus ir įsiklausius atrasti, kas tau asmeniškai teikia didžiausią naudą. O būdų tam šventės dalyviai siūlo įvairiausių. Kauno apskrities viešoji biblioteka kviečia kvapus atrasti per literatūros klasiką, lietuviškos mados kūrėjai augalų savybes interpretuoja pasitelkę dizainą, poetai kviečia pasinerti į kvepiančias eiles

gulint pievelėje. Net Lietuvos zoologijos sodo kolektyvas atvykęs pristato, pavyzdžiui, kaip kvepia žirafos plaukai. Žinoma, galima – ir reikia – tiesiog uostyti. Kaipgi be tradicija tapusių kvapniausio augalo rinkimų, kuriuose dažnai lyderiauja kaip tik liepą žydinčios rožės? Beje, sumaišties į rinkimus prieš porą metų įnešė miškininkų į sodą atvežta šieno kupeta. Ji visiems kvepėjo labiausiai – žmonės čia „balsuoja“ įsmeigdami vėliavėles prie savo favoritų. Visgi nuspręsta, kad laimėti turi ne buvęs, o esamas augalas, tad šienas medalio negavo. Kaip jau supratote, liepos antroji pusė „Kvapų nakčiai“ pasirinkta neatsitiktinai. „Tuomet jau galima ne tik grožėtis gėlėmis, bet atsiranda ir ką padegustuoti: sirpsta vaisiai, uogos, renkame vaistažoles“, – teigia Kristina. Bet kitąmet šimtmetį minėsiantis VDU Botanikos sodas (ir kiti pasaulio sodai) tuo ir žavingas, kad čia kasdien kažkas naujo, kaskart užsukus vis kitas sezonas pristato savo pasiekimus. Taigi net jei skaitote šį tekstą devintajai „Kvapų nakčiai“ jau prabėgus, kitos, jubiliejinės, liepos laukti nereikia. Juk rudenėjant čia karaliaus jurginai, kurių pasaulyje Kaunas turi kuo pasigirti. Prieš trejus metus Paryžiuje vykstančiame svarbiausiame žemyno jurginų veislių konkurse „Concours International du Dahlia 2019 Parc Floral de Paris“ antrą publikos prizą laimėjo VDU Botanikos sodo Kolekcijų skyriaus vadovo dr. Arūno Balsevičiaus išvestas jurginas „Freda Kristina Pink“. „Man, kaip Kristinai, buvo labai malonu – toks darbo botanikos sode privalumas“, – juokiasi mano vedlė.

BOTANIKA.VDU.LT

be parfumerės Eglės Jonaitytės? Žinoma, kad ne, – ji, ištyrinėjusi visą sodą, 2020 m. sukūrė būtent šiai vietai dedikuotą kvapą. Jame prieš dvejus metus tikrai buvo liepų ir rožių natų, o šiemet kvapas bus jau kitoks – juk gamta savo kalendorių pasikoreguoja pati.

....mane kažkas dar piešia....

Nuo antrosios karo dienos kartu su spaustuve „Hands on Press“ ir knygynu „Kolibris“ vykdome akciją #SpalvinamUkrainai. Menininkai kuria plakatus, mes užsiimame spauda ir pardavimu, o visus pinigus pervedame organizacijai „Blue/Yellow“. Šį plakatą sukūrė Viktorija Poderskytė. Jį įsigyti galite „Kolibryje“ (K. Donelaičio g. 41).

KULTURA. KAUNAS. LT PRISTATO KULTŪROS LAUKAS JAUTRIAI REAGUOJA Į KARĄ LIEPA TRADICIŠKAI GAUSI MUZIKOS GARSAIS UKRAINOJE. RENGINIAI, PO SKELBIAMI ŠIAME IR KITOMIS PATIRTIMIS ATVIRU DANGUMI. KALENDORIUJE, BŪTI PERKELTI AR ADAPTUOTI ŽINOMA, NIEKURGALI NEDINGO IR PARODOS. RENGINIŲ Į PALAIKYMOIRAKCIJAS. AKTUALIĄ INFORMACIJĄ PROGRAMA LAIKAS GALI KEISTIS, AKTUALIOS RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INFORMACIJOS KVIEČIAME IEŠKOTIINTERNETINIAME NUOLAT KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT

KALENDORIUS

05 28–12 03

Paroda „Kambariai. Įveikti atstumai“

Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13

Muziejaus archyvo nuotr.

Parodos kūrėjos Vytenė Muschick, Gintarė Valevičiūtė-Brazauskienė ir Jurga Graf kviečia į kūrybinę gydytojos ir rašytojos Dalios Grinkevičiūtės (1927–1987) gyvenimo kelionės interpretaciją. Interaktyvioje multimedijų instaliacijoje, pasitelkus judantį vaizdą, virtualią realybę, animaciją, garso ir kvapo jutimines patirtis, lankytojai persikels į neįprastas erdves ir įveiks atstumus, aprašytus Dalios Grinkevičiūtės tremties memuaruose „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Parodos pasakojimas remiasi trimis rašytojos gyvenimo tarpsniais: vaikyste tarpukario Kaune, tremties patirtimi Šiaurėje ir motinos laidojimo scena pokario Kaune. Pasakojimą apibendrina olfaktorinio meno grupės kūrinys – gyvenimo kelio interpretacija pasitelkus kvapus.

07 01–07 03

Festivalis „Gatvės rokas“ Karmėlava, Kauno raj.

Tradiciškai renginyje netruks roko, gatvės meno, fotografijos – bus pristatytas naujas muzikinius karmėlaviškių pomėgius atskleidžiantis piešinys, surengta koncertų akimirkų paroda, gros „Colours of Bubbles“, „Akli“ ir kitos grupės. Netikėtas akcentas – Algimanto Šlapiko ir liuksemburgiečio Serge Ecker sukurta skulptūra, vaizduojanti cepeliną.

07 01–07 30

Odos miniatiūrų paroda „Artes Corium“

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18

07 01–09 13

Salvador Dalí paroda „Dieviškoji komedija“

Organizatorių archyvo nuotr.

1959 metais mokykloje ant Pelėdų kalno pradėtos dėstyti pirmosios Lietuvoje odos meno studijos, kurios čia vykdomos iki pat šių dienų. Ši reta ir unikali meno šaka pasižymi didele galimybių amplitude – odos medžiaga tinkama tapybai, grafikai, meniniams knygų įrišimams, trimačių skulptūrinių formų kūrimui, interjero objektams, dizaino kūriniams bei aksesuarams. Kauno meno mokyklos įkūrimo šimtmečiui skirtos parodos pavadinimas, iš lotynų kalbos verčiamas „odos įgūdžiai“, atspindi pagrindinę ekspozicijos idėją. Šioje parodoje eksponuojamose miniatiūrose siekiama atskleisti tiek odos medžiagų ir technikų galimybes ir įvairovę, tiek ir menininkų stilių, idėjų amplitudę bei kūrybines interpretacijas.

1950 metais Italijos vyriausybė, ruošdamasi 700-osioms Dantės Aligjerio gimimo metinėms, pasiūlė Salvadorui Dalí nupiešti 100 akvarelių, iliustruojančių 100 Dantės „Dieviškosios komedijos“ giesmių. Garsusis ispanų kilmės dailininkas siurrealistas ėmėsi darbo ir 1951 metais kelios akvarelės buvo eksponuotos Romoje. Tačiau galiausiai Italijos vyriausybė nusprendė, kad Dantės kūrinį turi iliustruoti italų menininkas. Vis dėlto Dalí savo iniciatyva nutarė užbaigti ciklą. 1959-ųjų liepą Prancūzijos leidykla „Les Heures Claires“ įsigijo visas leidybos teises ir ciklas buvo kruopščiai išgraviruotas bei išspausdintas. Dalí kūriniuose pirmiausiai iliustruoja ir atspindi savo paties teorijas ir idėjas. Jam buvo svarbiau pavaizduoti ne tai, ką matome, o tai, ką jaučiame arba kaip mąstome, ko gero, patys to nesuvokdami.

LIEPA

Lietuvos švietimo istorijos muziejus, Vytauto pr. 52

KALENDORIUS

Šeštadienis, 07 02, 17:00

Koncertas „Nepaklusnumo liepsnos“

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, Zapyškis, Kauno raj.

Pirmadienis, 07 04 / 11 / 18 / 25, 18:00

Literatūriniai piknikai „Meilės istorijos parke“ Kalniečių parko skaitykla

Atlikėjų archyvo nuotr.

Romo Kalantos metams paminėti skirtą programą „Nepaklusnumo liepsnos“ klausytojams pristatys Kauno fortepijoninis trio ir baritonas Giedrius Prunskus. Muzikų pasirinktoje spalvingoje programoje į 1972-ųjų metų gegužės mėnesį nukels tų dienų įvykių liudininko, kompozitoriaus Vidmanto Bartulio dienoraščio fragmentai, skambės čekų modernisto, XX a. pradžioje kūrusio Vítězslavo Nováko, ukrainiečių postmodernisto Valentino Silvestrovo, impresionizmo meistro Maurice‘o Ravelio, tradicines formas laužyti nevengusio Anatolijaus Šenderovo ir universalaus mokslininko bei menininko Giedriaus Alkausko kūriniai.

Bibliotekos archyvo nuotr.

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka kiekvieną liepos pirmadienį kviečia į susitikimus su lietuvių meilės romanų rašytojais ir leidėjais. Literatūriniai piknikai vyks Kalniečių parke, šalia vasaros skaityklos. Šių susitikimų metu rašytojai skaitys ištraukas iš savo naujų, būsimų ir esamų romanų, bendraus su skaitytojais, kvies dalintis mintimis apie knygas, rašymą ir skaitymą. Literatūriniuose piknikuose dalyvaus Irena Buivydaitė, Jolanta Vilkevičiūtė, Asta Jolanta Miškinytė, Ignė Ale, Eglė Zakaraitė (Kijevič), Giedrė Pūrienė, Kamilė Birgė, Lavisa Spell, Julius Berger. Skaityklos vieta – Kalniečių parke šalia lauko treniruoklių aikštyno. Kalniečių parko skaitykla yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.

Trečiadienis, 07 06, 19:00

Žemynos kanklių grupės koncertas

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyriaus kiemelis, A. Mapu g. 18 Trečiadienis, 07 06, 12:00

Piknikas ant Pelėdų kalno

Valstybės ir Tautiškos giesmės dieną – liepos 6-ąją – Kauno miesto muziejus kviečia susitikti aukščiausioje miesto vietoje, ant Pelėdų kalno, vyksiančiame piknike. Šalia plevėsuojančios didžiausios mieste Lietuvos trispalvės lauks visai šeimai skirtos nemokamos veiklos ir Gabrieliaus Vagelio koncertas. Tądien – nemokamas parodos „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“ ir muziejaus padalinių lankymas.

Atlikėjų archyvo nuotr.

Biblioteka kviečia paminėti Valstybės dieną su Žemyna Trinkūnaite ir jos kanklių grupe (Dalia Šukienė, Vilma Repečkė). Koncerte išgirsite kūrinių iš naujausio, jau ketvirtojo Žemynos albumo „Dešimtstygės kanklės – 22 kompozicijos“. Užburiantis kanklių skambesys ne tik nukels į praeitį, bet ir padės pajusti akimirkos darną, suteiks galimybę pabūti su savimi. Visa Žemynos veikla, įkvėpta jos tėvų, tradicinės Lietuvos kultūros puoselėtojų, skirta tradicinėms lietuviškoms kanklėms, vienam iš seniausių lietuvių etninių instrumentų, siekiant sugrąžinti jas į šiuolaikinę sceną. Sukūrusi savitą skambinimo stilių ir naują repertuarą šiam minimalistiniam instrumentui, Žemyna sulaukė dėmesio iš įvairių sričių menininkų – kino, teatro, profesionalios muzikos kūrėjų, muzikantų iš įvairių pasaulio vietų.

LIEPA

A. Mackevičiaus g. 27

KALENDORIUS

07 08–07 17

„Kaunas Piano Fest“

„Kaunas 2022“ vasaros scena, Rotušės a. Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

07 08–07 09

Bardų festivalis „Akacijų alėja’22“

Kulautuvos parkas, Kulautuva, Kauno raj.

Elia / „Pexels“ nuotr.

Iš skirtingų gaublio taškų į „Kaunas Piano Fest“ šiemet ir vėl atlekia kylantys fortepijono talentai, klasikinės muzikos šedevrus prikeliantys šviežiam skambesiui. Festivalį Rotušės aikštėje atidarys specialios George Gershwin „Rhapsody in Blue“ aranžuotės pasaulinė premjera, o kiti koncertai – filharmonijoje, kurią užlies gaiviai skambanti Mozarto, Chopino, Schumanno, Bacho ir kitų klasikų kūryba.

Nothing Ahead / „Pexels“ nuotr.

Nemokamas bardų, dainuojamosios poezijos ir gyvos muzikos festivalis „Akacijų alėja“ šiais metais savo gerbėjus pasitiks su išskirtine dviejų dienų programa. Liepos 8 ir 9 dienomis Kauno rajono kurortiniame Kulautuvos miestelyje savo pasirodymus surengs žymūs Lietuvos scenos atlikėjai.

„Pasaulis skamba“: „Opsa Dehëli“ koncertas Terasa „Laukas“, Nepriklausomybės a. 12

Grupės archyvo nuotr.

„GM Gyvai“ rengiamas pasaulio muzikos festivalis, „Kaunas 2022“ programos dalis, tęsiasi. Šįkart Kaune vieši Prancūzijoje, Bordo mieste susibūręs kolektyvas, kurio atliekamos romų giesmės ir laukinės kumbijos garsai paverčia koncertą epiniu šėlsmu. Gausus muzikantų būrys leidžia žongliruoti garsais ir stiliais, o spalvinga muzika įtraukia į nesibaigiančią šventę. Šis klajoklių orkestras yra visada pasiruošęs atiduoti maksimumą savo publikai ir ribų nepripažįsta.

07 14–08 26

Istorijų festivalis. Paroda „Kelionė“ LSMU Emanuelio Levino centras, V. Putvinskio g. 14

Marilia Destot nuotr.

Prancūzų menininkės Marilia Destot paroda „Kelionė“ pakvies lankytojus į intymų asmeninių išgyvenimų pasaulį.

LIEPA

Antradienis, 07 12, 19:00

Parodoje pristatomi įvairia technika atlikti pastarųjų metų projektai, kuriuose menininkė tyrinėja savo šeimos šaknis ir atkuria vaizduotės atmintį. Savo lietuviškomis šaknimis ir žydišku paveldu Marilia Destot pradėjo domėtis 2001 m., kai pirmą kartą atvyko į Lietuvą. Nuo 2019 m. menininkė plėtoja Kauno fotografijos galerijoje pradėtą projektą „Kelionė“ ( The Journey), kuriame jungia archyvinę medžiagą ir savo šeimos narių prisiminimus bei pasakojimus.

KALENDORIUS

Ketvirtadienis, 07 14, 20:00

Alinos Orlovos koncertas

Alinos Orlovos koncertas VDU Botanikos sodas, Ž. E. Žilibero g. 6

Ketvirtadienis, 07 14, 19:00

„ConTempo“. Šokio ekskursija „Einu pirkti pieno“ S. Žukausko g. 11

Tradicija tapęs scenos menų festivalis „ConTempo“ šiemet žada daugiau kaip 140 pasirodymų. Į festivalį pakviesti atlikėjai užgniauš kvapą bei užtikrins nuotykį čia ir dabar, o pasirodymus lydės susitikimai su menininkais. Nusiteikime intensyviam rugpjūčiui, o liepą pradėkime nuo klausimo – kas gali nutikti einant pirkti pieno Eiguliuose? Šiuolaikinio šokio kūrėjos Greta Grinevičiūtė ir Agnietė Lisičkinaitė su kūrybine komanda nusprendė pažvelgti į, atrodytų, eilinio miesto rajono eilinę dieną ir atrasti tai, kas mūsų gyvenimuose sukuria pasaką. Arba paklausti, kaip mes kuriame pasakas kasdienybei? Šokio ekskursija pirmą kartą buvo pristatyta 2021 metais Šeškinės mikrorajone, Vilniuje. Menininkės Eiguliuose nusprendė ne tik adaptuoti originalią kūrinio versiją, bet kuo įmanoma labiau ją pritaikyti Eigulių mikrorajono istorijai, architektūrai ir jo gyventojams. Tad, jeigu matėte „pirmąjį pieną“, šis tikrai bus kitoks! Prisijungti galite ir liepos 15, 16, 17 d.

M. Repečkos nuotr.

Išskirtinio braižo dainų autorė ir atlikėja Alina Orlova kviečia į koncertą, kuriame su grupe pristatys savo naujausią albumą „Laumžirgiai“. Jis – minimalistinis, mąslus ir atmosferinis, gana gyvo, lengvai psichodelinio skambesio, į pasaulį žvelgiant tarsi iš laumžirgio skrydžio.

Penktadienis, 07 15 , 15:00

„ConTempo“. Tarpdisciplininis performansas „Wreck“ J. Biliūno a., Kačerginė, Kauno raj. Ketvirtadienis, 07 14, 20:00

Grupės „G&G Sindikatas“ koncertas

„Wreck“ archyvo nuotr.

M. Repečkos nuotr.

„G&G Sindikatas“ jau nuo 1995-ųjų aukštai iškėlę galvas vis lipa ir lipa į Lietuvos ir užsienio scenas. Išleidę 8 albumus ir gavę kone 15 muzikos apdovanojimų jie savo tekstais vis tiek nepamiršta eiti per sistemą: maištauja, bando atverti akis mūsų visuomenei bei traukia per dantį. Be tabu, be melo kaukių ir be drebančių kinkų – grupė savo tekstais taikliai smogia ten, kur skauda.

Italų choreografo Pietro Marullo kūrinys „Wreck“ pirmą kartą buvo pristatytas 2017 m. ir apkeliavo Europos, Azijos ir Pietų Amerikos žemynus. ir yra pelnęs ne vieną apdovanojimą. Šį kartą šokio spektaklis atgims Lietuvoje, jį atliekant Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, šiuolaikinio šokio specialybės studentams. „Wreck“ – tai performansas, jungiantis judesį, garsą, vizualinį meną ir kalbantis katastrofos metaforomis. Vienu svarbiausių pasirodymo akcentų tampa erdvėje judanti didžiulė, juoda ir oro pripūsta skulptūra. Ši žmones ryjanti ir spjaudanti būtybė primena Leviatano alegoriją, senuosius mitus apie giliavandenes pabaisas arba pavojingą žmogaus būklę. Liepos 16 d. spektaklis viešės Zapyškyje, liepos 17 d. – Babtuose.

LIEPA

„Pakrantė“, Nemuno sala

KALENDORIUS

Šeštadienis, 07 16, 19:00

Istorijų festivalis. Eisena „Susitaikymo kelias“ ir opera „Nabukas“ Pradžia: Linkuvos g. 2

Kauno geto likvidavimo metinių eisenoje kviečiami dalyvauti visi, nepriklausomai nuo tautybės ir įsitikinimų. „Esame Kauno piliečiai, todėl visa, kas vyksta ar įvyko mieste, – mūsų visų atsakomybė“, – rašoma kvietime. Gyva žmonių eisena pakartos istorinį Kauno geto gyventojų Didžiosios akcijos metu nueitą kelią nuo Vilijampolės iki IX forto. „Susitaikymo kelią“ papildys meninės instaliacijos, išryškinančios istorinius ir emocinius įvykio aspektus. Simbolinio kelio pabaigoje įvyks Giuseppe’s Verdi operos „Nabukas“ pristatymas (režisierius Kęstutis S. Jakštas). Operos aktualiai ir šiuolaikiškai interpretuojamas pastatymas atskleidžia tautos (ji gali būti bet kuri) kovos su bet kokia priespauda ir išsivadavimo troškulio idėja, nūdienos niūrių įvykių pasaulyje kontekste skambanti itin reikšmingai ir paveiki įvairioms tautoms ir kultūroms. Projekto erdvė – Kauno IX fortas – puikiai tinka atskleisti vertybių konfliktus, priespaudos, beprasmės kančios temą ir kalbėti apie išsilaisvinimo viltį.

Sekmadienis, 07 17 , 16:00

Istorijų festivalis. Meninės instaliacijos „Slenkstis“ pristatymas Pradžia: buvęs gydytojo Elchanano Elkeso namas, Kęstučio g. 8

Menininkės Jyll Bradley (JK) skulptūrinė instaliacija „Slenkstis“ – tai ant miesto centro pastatų fasadų pritvirtinti maži meno objektai, kuriuos įkvėpė mezuza. Mezuza – tai prie namų ar darbovietės durų prikalama dėžutė su pergamento ritinėliu. Šventame ritinėlyje – hebrajų kalba užrašyta malda. Mezuza žymi žmogaus perėjimą iš privačios į viešąją erdvę. Žydams mezuza – tai priklausymo bendruomenei ženklas ir vizualus priminimas, kad gyvenime reikia puoselėti amžinąsias vertybes. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Kaune gyveno beveik 40 000 žydų – ketvirtadalis gyventojų – ir mezuza buvo įprastas vaizdas ant tūkstančių namų durų. Tačiau po Holokausto šis matomas žydų gyvenimo ženklas išnyko be pėdsakų kartu su žmonėmis. „Slenkstis“ iš naujo į Kauno gatves grąžina mezuzų kalbą. Jyll Bradley sukurtame objekte vietoje maldos ritinio yra veidrodis, kviečiantis visus susimąstyti apie miesto istoriją ir tokias vertybes kaip atvirumas kitam ir kitokiam. Menininkė pasirinko miesto širdyje esančius pastatus, kurie susiję su žydiška Kauno istorija. Dabartiniai jų gyventojai buvo pakviesti priimti skulptūrą ir taip priminti pastato istoriją.

Trečiadienis, 07 20, 19:00

„Pažaislio liepų alėjos vakarai“. Monika Liu ir Dmitrij Golovanov Festivalis „Gertrūdos vasara“. „Graži ir ta galinga“ spektakliskoncertas

Marijonų vienuolyno kiemelis, Laisvės al. 101A

Monikos Penkutės nuotr.

Kas bendra tarp renesansinės gražuolės, rašytojos su skarele ir sovietinės herojės? Jos trys, pasikvietusios dar būrį draugių, veržiasi ant scenos, kad papasakotų visiems, ką reiškia būti moterimi Lietuvoje. Tikri, tikrais faktais paremti ir išgalvoti pasakojimai „Graži ir ta galinga“ spektakliokoncerto „Lietuvos moterys“ žiūrovus nukels ne tik į skirtingus istorinius laikotarpius, bet ir į skirtingus moters gyvenimo tarpsnius, suskambančius skirtingais muzikos stiliais.

Monika Liu – išskirtinė, savita, stilinga atlikėja, kuri kartu su savo ištikimuoju scenos partneriu pianistu Dmitrijumi Golovanovu sugeba sujungti nesujungiamus dalykus – džiazą ir pop muziką, teatrą ir tikrovę, juoką ir ašaras. „Apdainuoju meilės istorijas, kurios talpina nedrąsų įsimylėjimą, aistros išsiveržimą, bebaimę viltį išsaugoti meilę ir atlaidų išsiskyrimą – visą kelią, kurį praeina mylintis žmogus. Melodija - tai muzikinis meilės pažadas, įkvepiantis nebijot, juk jei labai skaudės – ir tai praeis“, – sako Monika.

LIEPA

T. Masiulio g. 31 Antradienis, 07 19, 19:30

KALENDORIUS

Ketvirtadienis, 07 21, 19:00

Pažaislio muzikos festivalis. „Flor de Toloache“ koncertas Tado Ivanausko Obelynės sodyba, Obelynės g. 2, Ringaudai, Kauno raj.

Atlikėjų archyvo nuotr.

Gėlė „toloache“ Meksikoje naudojama meilės gėrimo gamybai. O jos vardu pasivadinusi grupė galvą susuka ir širdį pavergia savo muzika. Susipažinkite su viena geriausių planetoje moterų mariačių grupe „Flor de Toloache“! „Latin Grammy“ laureatės Lietuvoje pristatys naujausią savo albumą „Indestructible“. Jame tradiciniai meksikietiški ritmai bei melodijos suskamba įvairiausiuose muzikiniuose kontekstuose. Tai puikiai iliustruoja „Quisiera“ – daina su Johnu Legendu.

Penktadienis, 07 22, 20:00

„Vasara Kaune 2022“: „Deep Forest“ ir „Ten Walls“ VDU Botanikos sodas, Ž. E. Žilibero g. 6

Botanikos sode savo pasirodymą surengs žymūs prancūzų etninės elektronikos novatoriai „Deep Forest“. Pirmą kartą Lietuvoje koncertuosianti kūrėjų komanda yra pardavusi daugiau kaip 10 mln. įrašų visame pasaulyje ir yra pirma Prancūzijos grupė, pelniusi prestižinį „Grammy“ apdovanojimą „Geriausio World Music albumo“ kategorijoje.

Sekmadienis, 07 24, 20:00

Grupės „Baltos varnos“ koncertas „Pakrantė“, Nemuno sala

Šeštadienis, 07 23, 14:00

„Kvapų naktis 2022“ VDU Botanikos sodas, Ž. E. Žilibero g. 6

Organizatorių archyvo nuotr.

Šiemet VDU Botanikos sodas grožėtis žaluma, pažinti gamtos paslaptis ir mėgautis aromatais kviečia kasdien, bet ypač – liepos 22-ąją. Renginys skirtas visiems gamta, augalais ir tvaria gyvensena besidomintiems lankytojams atviras pažintinėms, pramoginėms, poilsinėms veikloms ir patyrimams. Plačiau apie didžiausią botaninę šventę Lietuvoje skaitykite šiame žurnalo numeryje.

Šio unikalaus dueto Lietuvos publikai pristatinėti jau nebereikia: po „Baltų varnų“ vardu besislepiančios garbanės Milda ir Teresė bei stiprus muzikantų užnugaris atskleidžia švelnumo bei improvizacinių elementų kupiną etno-chuliganiškumo užtaisą, kurį jau nuo pirmųjų akordų atpažįsta kiekvienas muzikinį unikalumą vertinantis klausytojas.

LIEPA

Paul Butkus nuotr.

Šeštadienis, 07 23

Vilkijos miesto šventė „Kelkis ir judėk“ Vilkija, Kauno raj.

Dar viena „Kaunas 2022“ projekte „Šiuolaikinės seniūnijos“ dalyvaujanti Kauno rajono vietovė kvies į Marijaus Gvildžio kinetinės skulptūros pristatymą ir „Labaiteatro“ spektaklį „Kai užaugsiu, būsiu“. Dieną baigs Jurgio Didžiulio koncertas.

KALENDORIUS

Sekmadienis, 07 24, 18:00

Šeštadienis, 07 30

Akustinis Andriaus Kaniavos koncertas

Žalgirio parkas, Kauno raj.

„Vasaros naktipiečiai“

Lietuvos švietimo istorijos muziejaus kiemelis, Vytauto pr. 52 Andrius Kaniava – jaunatviškumu ir energija spinduliuojantis aktorius, atlikėjas, dainų tekstų kūrėjas, kompozitorius ir režisierius, atpažįstamas ir mėgiamas dėl savo išskirtinės dainavimo manieros bei originalių dainų tekstų. Jo koncertai – tai tarsi vaizdingi pasakojimai, kurie niekados nepasikartoja, o klausytojų pamėgtos dainos kaskart prisistato naujame amplua – skambesio bei atlikimo. Dėl to nei vienas A. Kaniavos koncertas nėra panašus į prieš tai buvusį.

„jautì“ archyvo nuotr.

Babtų bendruomenės šventės pagrindinis akcentas – maistas. Galėsite aplankyti maisto laboratoriją troleibuse, virtusiame Babtų kultūros centro dalimi, maisto edukaciją tamsoje, be abejo, ir papiknikauti klausantis grupių „jautì“ ir „Baltos varnos“.

Šeštadienis, 07 30

Šeštadienis, 07 30, 17:00

Garliavos apylinkių Stimpanko festivalis

Pažaislio muzikos festivalis. Koncertas „Pastoralinės scenos“

Garliava, Kauno raj.

Kvarteto archyvo nuotr.

Organizatorių archyvo nuotr.

lIgakiemio, Sąnašos ir Juragių bendruomenės „Kaunas 2022“ projekte „Šiuolaikinės seniūnijos“ pasirinko vystyti stimpanko tematiką. Festivalio metu susipažinsite su šiuo judėjimu ir pamatysite menines jo interpretacijas, net išgirsite šios muzikos atlikėjų, pasigaminsite stimpankinį papuošalą ar nusifotografuosite ypatingu fotoaparatu.

Ketvirtąjį veiklos dešimtmetį pernai atšventusio Kauno styginių kvarteto kuriame šiuo metu griežia Karolina Beinarytė-Palekauskienė (I smuikas), Aistė Mikutytė (II smuikas), Eglė Lapinskė (altas) ir Saulius Bartulis (violončelė), gerbėjai puikiai žino, kad kiekviena kolektyvo parengta programa taps dar vienu atradimu kamerinės muzikos pasaulyje. Koncerto solistas – Robertas Beinaris (obojus). Programoje – Ludwig van Beethoven, Malcolm Arnold, Frédéric Bonzon, Gaetano Donizetti kūriniai.

LIEPA

Kauno evangelikų liuteronų bažnyčia, Muitinės g. 8

Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt

KAUNAS PILNAS KULTŪROS MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE ( P L A T I N A M A S AUTORIAI: Agnė Sadauskaitė, Artūras Bulota, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Donatas Stankevičius, Emilija Visockaitė, Justė Vyšniauskaitė, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Pijus Čeikauskas, Rita Dočkuvienė. TIRAŽAS 2300 EGZ.

ISSN 2424-4465

NEMOKAMAI)

GLOBOJA:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

LEIDŽIA

2022 Nr. 7 (83)