KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2022 06 by Kaunas Pilnas Kultūros

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

ŠAKNYS

kaunaspilnas.lt

Iliustracijos autorė Reda Tomingas

2022 BIRŽELIS

TURINYS ŠAKNYS

MEDINĖS ARCHITEKTŪROS SIRGALIUS LAIMINGA KAIP LIETUVĖ PAVASARĮ

10 16 22 NEVERONYSE NEREIKIA SLĖPTUVĖS

ABUDU KAUNO ESTAI

LAISVĖS KURTI IR DIRBTI PAIEŠKOS

LENGVA 40 ČIA KVĖPUOTI

46 KALENDORIUS

AR KAUNAS PATIKS JŲ KATĖMS?

AŠ IŠ KAUNO Atsitiktinumas arba meilė. Arba ir tas, ir tas. Na, dar darbas ar mokslai. Paklausus, kodėl savo namais pasirinko Kauną, naujakuriai dažniausiai pradeda nuo šių paprastų, bet lemtingų pasirinkimų. „Kauno pilno kultūros“ puslapiuose per beveik septynerius metus pristatėme ne vieną „naująjį kaunietį“ – net turėjome tokią rubriką. Galbūt tai kompleksas, bet visuomet nuostabu susipažinti su žmogumi, kuriam čia patogiau, įdomiau, maloniau nei kokiame Vakarų didmiestyje. Mažiau nuostabos kelia nauji pažįstami iš Baltarusijos, Ukrainos – glosto širdį, kad mūsų šalyje ir mieste jie gali jaustis saugūs ir laisvi. Žinoma, norisi tikėti, kad vieną dieną jie grįš į gimtuosius namus. Kita vertus, ar ne toks ir yra mūsų tikslas? Viena iš „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ programų „Atminties biuras“ skirta nubraukti dulkes nuo tų istorijos puslapių, kuriuose Kaune knibždėte knibždėjo kultūrų, kalbų, religijų. Kai su Kauno apskrities viešosios bibliotekos darbuotoju, užkietėjusiu kaunistu Mindaugu Balkumi kalbėjomės apie mūsų miestą 1922-aisiais, jis pateikė itin akivaizdžią statistiką, rodančią, kiek tuomet buvo lietuviškumo. O kas yra lietuviškumas 2022-aisiais? Tikrai ne tik sutartinės ir tautiniai

šokiai, nors tai irgi nepaprastai svarbu ir verta atidaus žvilgsnio. Juk net europietiškasis Kauno modernizmas kupinas lelijėlių ir kitų tautinių motyvų. Bet ar lietuviškai puikiai šnekantis, čia ne vienerius metus gyvenantis olandas, norvegas, čekas yra mažiau kaunietis už tą, kuris didžiuojasi, kad ir jo proseneliai čia gimė? Norime, kad Kaunas augtų ir klestėtų. Tad visai kaip tuomet, kai mūsų miestui teko sostinės vaidmuo, ar XIV amžiuje, kai Gediminas visus laiškais kvietė į Vilnių, mums ši asmenybių apykaita būtina. Skirtingos patirtys, požiūriai, ambicijos, galimybės – tik visa tai sulieję, suradę bendras jungtis, galime sakyti, kad gyvename šiuolaikinėje kultūros sostinėje. Ne tik Nemuno ir Neries, bet ir žmonių santakoje. Birželį „Kaunas pilnas kultūros“ kviečia pažindintis su labai skirtingais, bet vienodai gerai Kaune besijaučiančiais herojais. Vinco Mykolaičio-Putino eilėmis susidomėjusi Clara, komiksų čia pasigendantis Jindřichas, literatūrą įsimylėjęs Jūlianas, bičiuliai tapytojai Reiu ir Peeteris, tėvynainiams meno kalba padedanti Olha, „Santakos“ savaitgalio metu vestuvių metines atšventę žurnalistai Marina ir Edo bei psichologijos magistro darbą ką tik apsigynusi Maria. Sutikę juos mieste būtinai pasisveikinkite.

B I R Ž E L I S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

MEDINĖS ARCHITEKTŪROS SIRGALIUS KOTRYNA LINGIENĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

B I R Ž E L I S

„Čekas Lietuvoje“, – taip Jindřichas Čeladínas prisistato savo instagramo paskyroje. Čia kelia medalius, gautus įveikus pusmaratonio distanciją Kaune ar Prahoje, senovinius medinukus, gatvės meną ir kelionių mūsų regione atvirukus. Su Jindřichu susipažinome pernai, kai jis kauniečius kvietė į savo tėvynainio šauniojo kareivio Šveiko šimtmečiui skirtą parodą Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Pastaruoju metu kauniečio gyvenimas sukasi labiau apie karybą, nei literatūrą, bet humoro jausmas tikrai niekur nedingo.

Istorikas Kaune gyvena trejus metus, bet pas mus pradėjo važinėti dar 2000-aisiais. Dėl to, kad Brno Masaryko universitete studijavo lietuvių kalbą. Tobulinti tikrai puikius šnekamosios kalbos įgūdžius jam padeda ir televizorius, ir lietuvė žmona, ir darbas vietiniame kolektyve, ir vizitai į mėgstamus Kauno barus. Susikalbėti angliškai čia niekada net nebandė. Išgirdę neįprastą akcentą lietuviai visada susidomi. Jie Jindřicho klausia, ar lietuvių kalba sunki, pasakoja buvę Čekijoje, bent jau Prahoje: „Beveik visi.“ Jindřichas pastebi, kad lietuviai apie Čekiją žino daugiau, nei čekai apie Lietuvą. Žino ne tik Šveiką, bet apskritai domisi istorija, kultūra, čekiškais filmais, muzika. Greičiausiai taip yra dėl to, kad čekai, būdami didesni, į mažesniuosius kaimynėlius žiūri lyg pro pirštus. Turbūt daug kartų šį klausimą esi girdėjęs, bet kodėl nusprendei mokytis lietuvių kalbos? Esu atsakinėjęs gal šimtą kartų, bet galiu pakartoti. Studijavau istoriją ir politologiją, bet politologija man

buvo žiauriai nuobodi. Vieną kartą filosofijos fakultete pamačiau, kad toks Almis Grybauskas, poetas, vertėjas iš čekų kalbos, atvažiuos dėstyti lietuvių kalbos. Sakiau, vau, čia tokia egzotika! Tikrai daug žinojau apie Lietuvos istoriją, bet nieko apie kalbą. Tai va, atėjau į paskaitas ir buvau sužavėtas. Galiausiai politologiją iškeičiau į baltistiką. O kas sunkiausia mokantis lietuvių kalbos? Man iki šiol sunkiausia yra kirčiuoti. Kirčiavimas toks stebuklas! Ar Čekijoje lietuvių kalbos specialistas turi perspektyvų? Labai mažai. Jei būčiau pragmatiškas, dabar tokių studijų nesirinkčiau. Bet buvau jaunas ir naivus. O dabar Kaune gyvenu, nes sukūriau šeimą. Nebūčiau jos sukūręs, jei ne studijos. Kai pernai susipažinome, dirbai Maironio lietuvių literatūros muziejuje. O ką tiksliai veiki Vytauto Didžiojo karo muziejuje?

Ir Čekijoje gyvendamas dirbau muziejuose. Pirmiausia nedideliame, įsikūrusiame Blansko mieste, o vėliau jau dideliame – Prahos miesto muziejuje. O pradėjus dirbti Karo muziejuje buvo šiek tiek keista, nes Kauno muziejuose užsieniečių beveik nėra. Tai visiems buvo įdomu, kodėl aš čia. Bet paaiškinau, kad ir kalbą seniai moku, ir muziejuose daug metų praleidęs, visi priprato. Dabar su manimi kalba kaip su lietuviu, ne kaip su čeku. Esu fondų saugotojas. Rūpinuosi kolekcija. Ją sudaro įvairūs daiktai: uniformos, laikrodžiai, plokštelės, gramofonai, baldai... Aprašinėju eksponatus, rūpinuosi jų skolinimu kitiems muziejams, mąstau apie parodas. Ir kokia gi paroda sukasi galvoje? Iš tiesų dabar svajoju, bet dar tik svajoju, rengti ne savo prižiūrimos kolekcijos parodą. Jei vadovybė sutiks, norėčiau imtis darbo su Karo muziejumi Čekijoje, kad atvežtume į Kauną čekiškų ginklų. Man norisi ryšius su Čekija palaikyti, nes Kaune čekų bendruomenės nėra. Gal tik vienetai, bet aš pats čia nepažįstu nei vieno. Na, dabar turiu dukrytę, tai va, vieną čekę pažįstu. Kaip tik savaitgalį Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje atidaryta Čekoslovakijos avangardo paroda. Buvau, dalyvavau – buvo čekų iš Vilniaus, buvo ir ambasadorius su svita. Ir slovakų ambasadorius buvo – tiesa, jis reziduoja Rygoje. Palaikau gana glaudžius

ryšius su savo ambasada, daug bendradarbiaujame. Jau tris parodas kartu esame surengę. Ar čekų ir slovakų santykis kuo nors panašus į lietuvių ir latvių? Ne, čekai ir slovakai daug arčiau. Lietuviai ir latviai nesusišneka, nebent gyvena kur nors pasienyje. Čekai su slovakais – kaip žemaičiai su aukštaičiais. Kalba labai labai panaši, šiek tiek skiriasi kultūra. Kur Kaune gyveni? Dabar – Šančiuose. Tapau šančiškiu ir esu Šančių fanas. Norėčiau, kad nebūtų daug bėdos dėl naujos gatvės prie Nemuno, kurią ketina tiesti. Aš prieš ją. Ar dažnai tave lanko bičiuliai, giminės iš Čekijos? Kokių lauktuvių prašai? Dvejus metus buvo pandemija, tad ne, nedažnai. O kalbant apie lauktuves tai mielai laukiu žurnalų, knygų. Pavyzdžiui, čia neįmanoma įsigyti komiksų. Lietuva jais nesidomi, yra tik pora vaikiškų... Ateini į „Akropolį“ ir nieko nerandi. O ką vežtum pats? Gintaro gal? Čekijoje gintaro nėra. Moterims patiktų. O jei žmogus tikintis, tai atvežčiau medinę rūpintojėlio skulptūrėlę. Nors tai nėra grynai lietuviškas dalykas, Čekijoje jų irgi būdavo daug XVI–XVII amžiuje. Ir dabar yra – gatvėse nedaug, bet muziejuose rasite. Kas atsikrausčius į Kauną tave nustebino, bet galiausiai tapo mėgstamu dalyku? Kai buvau jaunas ir naivus, man buvo labai keista jūsų medinė architektūra. Čekijos miestuose ji nebeegzistuoja. Sakiau, čia kažkoks

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

B I R Ž E L I S

Kur mėgsti nueiti po darbo ar laisvadieniais? Norėčiau pasisakyti apie barus. Mano mėgstamiausias yra „B2O“ Gedimino gatvėje. Prieš tai būdavo „Kultūra“, bet ten per daug žmonių, per daug jaunimo (juokiasi). Turbūt nereikėtų net lyginti lietuviškos ir čekiškos barų kultūros... Na, Čekijoje ji tikrai didesnė. Bet „B2O“ truputį ją primena. Jauki atmosfera, niekas nesimuša, daug kalbų apie kultūrą, istoriją, gyvenimą. Tokia maža Čekija. O krepšinį žiūrėti išmokai? Iš tikrųjų aš esu sporto fanas, visada žiūrėdavau. Su posūniu į „Žalgirio“ areną einame stebėti Lietuvos krepšinio lygos rungtynių, nes bilietai pigūs. Ledo ritulį pasižiūriu per teliką, bet tik pasaulio čempionatus. Šeštadienį vyko „Eurovizija“. Esu girdėjusi, kad čekų šis konkursas visai nedomina. O tu tapęs kauniečiu ėmei žiūrėti? Čekams beveik visiškai, kaip sako lietuviai, dzin. Jie šaiposi iš šio konkurso – atsiprašau, bet taip yra. Bet aš su žmona pradėjau žiūrėti. Man labiausiai patinka balsavimo etapas, tai geriausia konkurso dalis. Muzika labai vidutiniška, nieko gero. Aišku, kad Ukraina laimės, kažkiek tikėjausi. Ir karo kontekste, bet ir daina visai nebloga. Tarkim, rytoj važiuoju į Brno. Ką būtinai turiu pamatyti? Ką nors neturistiško.

Brno nėra turistinis miestas, tai ten beveik viskas neturistiška. Užeik į Špilbergo pilį. Tai tvirtovė ant kalno, buvęs senovinis kalėjimas yra, dar yra parkas, apžvalgos aikštelė, galima pasivaikščioti. Tvirtovėje irgi yra muziejus (juokiasi), bet į jį nebūtina užeiti. Ar turi nuotrauką ant Karo muziejaus liūtų? Visi kauniečiai turi. Taip, nusifotografavau jau seniai, kai dar atvykdavau kaip turistas. Bet dar nenuskenavau (todėl fotosesiją nusprendėme pakartoti, – red. past.) O kas dar žmogų daro kauniečiu, ką esi pastebėjęs? Tikras kaunietis nemėgsta Vilniaus (juokiasi), bet aš mėgstu, kaip ir visą Lietuvą. Krepšinis, aišku. Bet turiu kauniečių draugų, kurie jo nemėgsta, ignoruoja. Na, ir tarpukario architektūra toks kaunietiškas dalykas. Galima išskirti tikro brniečio bruožų? Sakyčiau, stiprus akcentas ir tai, kad nemėgsta Prahos. Bet Brno irgi antras miestas... Prahiečiai šaiposi, kad Brno – kaimas. Gal kažkiek panašu. Brno nebuvo laikinoji sostinė, bet yra Moravijos sostinė. O Moravija – istorinė Čekijos žemė. Ar domiesi Europos kultūros sostinės renginiais, parodomis? Kol kas nelabai, nes beveik viskas skirta moderniesiems menams. Yoko Ono, Marina Abramović... tai ne man. O apie XVIII, XIX amžius parodų nėra. Aš, kaip istorikas, labiau domiuosi tais laikais, tad to man trūksta, o būtų įdomu pamatyti. Bet centriniame pašte buvo puiki paroda apie tarpukario architektūrą – šita man patiko.

INSTAGRAM.COM/JINDRA_CELADIN

kaimas. Tai buvo pirmas įspūdis prieš 22 metus! Bet dabar nuomonė visiškai pasikeitė, esu medinės architektūros sirgalius. Man graudu, jei kas nors nori sunaikinti senus Šančių ar Žaliakalnio medinukus, vietoje jų planuoja modernius namus.

B I R Ž E L I S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

LAIMINGA KAIP LIETUVĖ PAVASARĮ AGNĖ SADAUSKAITĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

Maria Fernanda Mejia Cruz, nauja Kauno visuomenės narė, gimė ir užaugo Hondūre, keletą metų gyveno Kosta Rikoje. Ji brangina Lotynų Amerikos šaknis, tačiau mūsų miestą laiko savo namais. Nuolatinis noras tobulėti profesinėje srityje atvedė į Kauną, kuriame pradėjo studijuoti Klinikinę sveikatos psichologiją. Jai patinka tyrinėti orus, kultūras ir žmogaus protą. Kaip ir muziką: vieną vakarą su Maria leidomės po savo šalių kultūros paveldą. Besiklausydamos hondūrietiškų rančerų ir lietuviškų šlagerių, pastebėjom, kad vaizdo klipai, kuriuose – ritmas, blizgūs drabužiai, šokiai nuogais pilvais, meilės ir išdavystės jausmai, buvo kone vienodi, juos skyrė tik lietuvių ir ispanų kalbos. Tad galbūt reikšmingiausias dalykas, skiriantis Hondūrą ir Lietuvą, yra tie 10 000 kilometrų. Ar Maria sutiktų su manimi?

B I R Ž E L I S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Papasakok savo istoriją. Kaip Lietuva ir Kaunas tapo tavo antraisiais namais? Turiu būti atvira ir pripažinti, kad specialiai nesirinkau atvykti į Lietuvą. Gyvenau Hondūre, po to penkerius metus Kosta Rikoje, kur studijavau mediciną, bet vėliau pakeičiau kryptį. Grįžusi namo įgijau psichologijos bakalauro laipsnį, dirbau mokykloje terapeute konsultante, norėjau tęsti mokslus ir pagyventi Pietų Amerikoje ar Europoje. Todėl Excelyje susikūrusi naują lapą, pradėjau ieškoti visų Klinikinės sveikatos psichologijos srities magistrantūros studijų programų, kurias tik galėjau rasti. Turėjau penkis variantus, tuomet užklupo Covid-19 ir teliko du variantai. Pirmiausia mane priėmė Gvatemalos universitetas, kuriems iškart reikėjo pateikti atsakymą dėl studijų, – aš sutikau. Studijos vyko nuotoliu, ilgainiui planavau persikelti į Gvatemalą, nors ji ir labai panaši į Hondūrą. Po mėnesio ar dviejų, 2020 metų liepos sesijos viduryje, gavau laišką iš LSMU, kad esu priimta. Nežinau, ar buvau laiminga, pikta ar liūdna – jau mokėjau už mokslą Gvatemaloje, man patiko studijos. Visgi persikelti į tolimą šalį buvo mano didžiausia svajonė. Aptariau tai su tėvais, kurie suteikė paskutinį postūmį, ir taip atsidūriau čia. Magistro studijas LSMU pradėjau internetu – pirmus devynis mėnesius mokiausi Hondūre pagal lietuvišką grafiką, todėl paskaitos man vyko nuo pirmos iki ketvirtos nakties. Atvykau čia tik 2021 metų kovą, pačių pilkiausių orų periodu. Karantinas vis dar tęsėsi, miestas buvo uždarytas, studijos vyko nuotoliu ir tai gan slėgė. Kai šis interviu bus publikuotas, būsi ką tik baigusi LSMU ir įgijusi Klinikinės sveikatos psichologijos magistro laipsnį. Apie ką buvo tavo baigiamasis darbas? Visada kiek nepatogu, kai manęs klausia apie baigiamąjį darbą, nes atskleidus temą, žmonės dažniausiai nutyla.

Žinau, kad tai sunkios ir nepatogios temos, visgi apie jas reikia kalbėti ir kalbėtis, tai yra mūsų, psichologų, darbo dalis. Mano baigiamasis darbas yra dalis didesnės temos, vadinamos nepalankiomis vaikystės patirtimis. Šioje plačioje temoje nagrinėjama prievarta, trauma ir kitos sunkios vaikystės patirtys bei jų poveikis tolesniam gyvenimui. Magistro darbe nagrinėjau vieną šių patirčių – tėvų praradimą / apleidimą. Tyrimui taikiau anketas suaugusiesiems, kuriuos vaikystėje paliko vienas iš tėvų, dėl be tkokios priežasties, išskyrus mirtį. Tyrinėjau šių, jau suaugusių, žmonių santykius, ypač romantinius, jų kokybę, pasitenkinimą karjera ir įsipareigojimus. Iš pradžių mano tiriama grupė buvo tik lietuviai – norėjau prisidėti prie čia esančios mokslo bendruomenės, be to, pastebėjau, kad tokių tyrimų čia gan mažai. Tačiau atliekant apklausas buvo tiek daug kliūčių, kad turėjau pasiruošti nenumatytiems atvejams. Pavyzdžiui, įpusėjus tyrimą, Ukrainoje prasidėjo karas ir tos grupės, kuriose galėjau sulaukti susidomėjimo, prisipildė naujienų apie karą. Mane tai taip pat labai paveikė – įvykiai Ukrainoje buvo viskas, apie ką galėjau skaityti ir galvoti. Šiame fone vėl išryškėjo ir sustiprėjo kolektyvinės, giliai užrakintos lietuvių traumos. Tad ilgainiui negalėjau surinkti norimo kiekio respondentų iš Lietuvos ir, praplėtusi tyrimo lauką, apklausą padariau tarptautinę. Kaip susidomėjai šia tema? Augdama visada matydavau smurtą, nepriežiūrą ir prievartą prieš vaikus – su tokia realybe susiduria vaikai Lotynų Amerikoje. Deja, Lietuvoje taip pat radau kai kuriuos to aspektus, ypač nerimą keliančius skaičius dėl migracijos. Lietuva, kaip ir Hondūras, turi neigiamą migracijos indeksą – šalį palieka daugiau žmonių, nei atvyksta, bent jau iki 2018 m. Migracija dažniausiai

neatsiejama nuo paliktos šeimos, vaikų. Tai vienas iš šių šalių bendrumų. Atrodo, yra dalykų, kurie vaikystėje eina koja kojon su šiais išgyvenimais. Galvojau, negi šie pastebėjimai tik mano? Ar vaikams, kurie užaugo tik su vienu iš tėvų, vėliau nesiseka taip gerai dėl x, y, z priežasčių? Taigi stengiausi sujungti šiuos taškus savo galvoje ir, užuot pareiškusi hipotezes ar spėjimus, nusprendžiau atlikti tyrimą. Kokiomis įžvalgomis gali pasidalinti iš baigiamojo darbo tyrimo? Tiesą sakant, tai labai džiuginantys dalykai. Tyriau dvi grupes žmonių, kuriems buvo užduoti tie patys klausimai. Pirmoji grupė (dar vadinama kontroline grupe) nepatyrė apleistumo vaikystėje, taigi augo su abiem tėvais, o antroji grupė – patyrė. Kai palyginau šių dviejų grupių atsakymus, didelio skirtumo tarp jų nebuvo – visi jie surinko vidutiniško pasitenkinimo balus. Tai gera žinia. Taip pat atsižvelgiau į kai kuriuos mediatorius – tai, kas galėtų padėti išgedėti traumą ir tėvo ar tėvų apleidimą. Vienas tokių veiksnių yra pakaitinė figūra, pavyzdžiui, galbūt jūsų tėvas išvyko, bet mama ištekėjo iš naujo ar senelis tapo tėviška figūra? Šie žmonės surinko šiek tiek aukštesnius balus nei tie, kurie neturėjo jokios pagalbos. Puiku, kad daugumoje šalių antra ir daugiau santuokų nebėra tabu. Visgi tokių tyrimo rezultatų nesitikėjau, manydama, kad žmonių, kurie buvo palikti vaikystėje, rezultatai bus prastesni. Žinoma, pagalvojau, kad tyrimą reikėtų tęsti, tai ir norėčiau daryti ateityje, bet apie tai bus kalbama ir mano baigiamajame darbe: tyrimo ribotumas, galimos klaidos, ateities galimybės. Turi nemažai darbo patirties su pacientais psichologijos srityje. Visada įdomu nueiti kelis

kilometrus užsieniečio batais ir pasiteirauti jo įspūdžių apie lietuvius, ypač kai tai gali būti derinama su tavo psichologės žvilgsniu. Ar galėtum pateikti keletą bendrų įžvalgų apie žmones, kuriuos sutinki čia, Kaune? Kokių skirtumų pastebi lygindama su Hondūru? Galiu kalbėti tik apie Kauno visuomenę, nes čia praleidau visą savo laiką (išskyrus tris mėnesius Ispanijoje). Kaip suvokiu lietuvius, geriausiai galiu paaiškinti per tai, ką girdėjau namuose, pasakiusi aplinkiniams, kad važiuoju į Lietuvą. Žmonės klausė: „Kodėl? Jiems tu nepatiksi, tau jie nepatiks, jie šalti, o tu – latina.“ Tai stereotipas apie europiečius – rodos, jie gyvena savo pasaulyje ir kuo šiauriau, kuo šaltesnė vieta, tuo šaltesni žmonės. Žinoma, atvažiavusi čia supratau, kad viskas yra visai ne taip. Lietuviai, žinoma, santūresni, palyginti su dauguma Lotynų Amerikoje gyvenančių žmonių, bet man tai labai patiko, nes jūs gerbiate asmeninę erdvę. Hondūre to niekada nejaučiau. Tai visiškai kitokia kultūra, viena nėra geresnė už kitą, tačiau gyvenimas Kaune man pateikė daug malonių staigmenų. Atvykau čia kovo mėnesį, todėl pamačiau perėjimą iš žiemos į pavasarį. Kai tik pradėjo matytis šiek tiek saulės, oras sušilo, o žmonės išėjo į lauką, rengė piknikus, šypsojosi, buvo su draugais, šeima ir tiesiog mėgavosi. Tada aš ir sugalvojau palyginimą apibūdinti labai laimingam žmogui: „Feliz como lituano en primavera“ – laimingas kaip lietuvis pavasarį. Čia, Kaune, jau praleidai pusantrų metų. Kokių naujų įkvėpimų ar atradimų ši patirtis atnešė į tavo gyvenimą? Praėjo dar labai mažai laiko, tad nenoriu perspausti įžvalgų – tam įvertinti reiktų daugiau laiko. Žinoma, praplėčiau savo požiūrį

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

G E G U Ž Ė

į tai, kas, mano manymu, yra europiečiai, – kiekvienas sutiktas lietuvis, su kuriuo teko bendrauti, atvėrė naujas duris į naują visatą. Nebesijaučiu tokia pašalietė ir po truputį išnyksta baimė būti atstumtai ar nepritapti (apie šias baimes nedaug kalbama, tačiau jos dažnai mus lydi). Be to, pažintys su užsieniečiais iš kitų žemynų ir kultūrų padarė mane dar tolerantiškesnę mūsų visų, kaip žmonių, skirtumams. Galbūt tai skamba kaip klišė, bet sunku nugalėti stereotipus ir įsivaizdavimus, kol tiesiogiai nesusiduri su tam tikromis grupėmis. Hondūre esu labai atsargus žmogus, nes šalies gatvėse didelė tikimybė būti apiplėštai, persekiojamai, patekti į apšaudymą, o Lietuvoje tokių dalykų beveik nevyksta. Pirmą mėnesį vis dar buvau gynybinėj pozicijoj, dėl viso pikto vaikščiojau su raktais tarp pirštų. Ilgainiui supratau, kad visi aplink gyvena savo gyvenimą, ir visiškai atsipalaidavau. Nebejaučiu grėsmės savo gyvybei ir išmokau iki tam tikro lygio susilpninti vidinę apsaugą. Jūs gyvenate labai gražioje ir geroje vietoje. Dideli gyvenimo pokyčiai, tarkim, naujo darbo paieška ar persikėlimas į kitą šalį, gali ir gąsdinti, ir žavėti. Į ką patartum atsižvelgti, prieš priimant rimtus sprendimus? Manyje esanti idealistė nori sušukti: „Eik tikslo link, viskas pavyks!“, o egzistencialistė manyje nori pacituoti Kierkegaard’o eilėraštį „Arba / arba“, kuriame sakoma: „Susituok ir gailėsiesi to, nesusituok ir taip pat gailėsiesi.“ Iš esmės, kad ir ką darytumėm, gali būt, kad gailėsimės nepadarę ko kito. Prieš priimant rimtą sprendimą, patarčiau apsvarstyti savo asmenines stiprybes, galimybes,

norus, pasiruošimą, o ne tik aklai griebti galimybę ir tikėtis, kad pasiseks, – deja, taip nutinka ne visada. Tačiau jei apsvarsčius vienintelis stabdantis dalykas yra baimė – pasiryžk pokyčiui. Juk bet kuriuo atveju beveik viską galima ištaisyti ar iš to pasimokyti. Aš pati visiškai nesigailiu, kad čia atvykau. Buvo sunku ir ne viskas pasisekė. Niekada iki galo Lietuvoje nebūsiu sava ir vietinė, ir tai normalu, nes aš taip pat laikausi savo šaknų. Visgi, jei yra būdas sujungti šiuos du dalykus ir turėti geriausius aspektus iš abiejų pasaulių, kodėl gi ne? Kokia šios mielos poros Maria Fernanda & Kaunas ateitis? Lankau lietuvių kalbos kursus, nes tai man labai svarbu. Išmokęs kalbą žmogus lengviau integruojasi į visuomenę, užmezga draugystes ir gali lengviau pasiekti visuomenės siūlomus dalykus. Baigusi studijas noriu atidaryti savo psichologijos kliniką ir konsultuoti žmones, greičiausiai užsieniečius. Žinai, ko labiausiai pasiilgau iš savo šalies? Kavos. Hondūre atsibudus visa aplinka kvepėdavo šviežiai maltos ir išvirtos kavos kvapu. Taigi pradedu svarstyti mintį importuoti kavos pupeles iš Hondūro – pažiūrėsim, kas bus. Paskutinis siekis gan abstraktus, bet labai svarbus – noriu čia susikurti gyvenimą, tai yra mano galutinis planas. Po dešimties metų vis dar matau save Kaune. Man patinka vaikščioti lauke, stebėti šeimas, kartu leidžiančias laiką, vaikštinėjančias, žaidžiančias. Tai atrodo toks ramus egzistavimas – būti saugiam, ramiam ir turėti galimybę būti laisvam. To noriu ir savo būsimiems vaikams.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

B I R Ž E L I S

NEVERONYSE NEREIKIA SLĖPTUVĖS KOTRYNA LINGIENĖ KIPRO ŠTREIMIKIO NUOTR.

„Ketverius metus gyvenu Kaune, trejus esu ištekėjusi už gražuolio lietuvio“, – juokdamasi pokalbį pradeda Olha Sajenko. Ji į Lietuvą atvažiavo dėl finansinių priežasčių. Dnipro mieste pietryčių Ukrainoje dirbo inžiniere metrologe, tačiau gamykloje ėmė vėluoti atlyginimai. Iš draugės sužinojo, kad bendra pažįstama jau dirba Lietuvoje, jos giminaičiai turi restoraną, kuriame rastųsi vietos ir Olhai. „Ne, aš patriotė, niekur nevažiuosiu“, – iš pradžių manė moteris. Visgi, viską apsvarsčiusi, į Kauną ji išvyko – metams.

B I R Ž E L I S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Kontraktas jau ėjo į pabaigą, Lietuvoje Olhai buvo gera, bet trūko Ukrainoje likusios dukters, artimųjų. Nusprendė grįžti anksčiau ir... kitą dieną susipažino su savo būsimu vyru. Ukrainą iš pradžių lankė kas pusmetį, dėl karantino nebuvo grįžusi ir pusantrų metų, o dabar – nežinia. Dukra, tiesa, čia, studijuoja Vytauto Didžiojo universitete. Apie Olhą pirmąkart išgirdau kovą – Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Panemunės padalinyje tuomet veikė jos tapybos paroda. Susitikome Kauno centriniame pašte, čia „Kaunas 2022“ iniciatyva atidarytame kūrybos ir kultūros centre „CulturEUkraine“, kuriame Olha savanoriauja. Koks jums pasirodė Kaunas? Kai čia atvažiavau, miestas pasirodė labai ramus, jaukus. Tik nieko nesupratau, ką žmonės kalba – net žodžių neatskirdavau. Po mėnesio jau apsipratau, na, kad „kita stotelė“ nėra vienas žodis. Kol kas lietuviškai nekalbu, bet daug suprantu. Išmoksiu, niekur nedingsiu. Žmonės, išgirdę mane kalbant rusiškai, iš pradžių nelabai norėdavo bendrauti, bet sužinojus, kad esu ukrainietė, situacija pasikeisdavo. Na, dabar dar paprasčiau. Lietuviai iš tiesų yra nuostabūs ir labai padeda. Aš čia nesu sutikusi blogo žmogaus. Visi bendradarbiai buvo puikūs. Mes, seniau Kaune gyvenančių ukrainiečių bendruomenė, irgi daug labiau suartėjome, dabar turime bendrą tikslą – padėti atvykstantiems tėvynainiams. O patinka Neveronyse? Nuostabu! Puikus, gražus miestelis, gyvename prie ežero, miško. Labai šilti žmonės, daug padeda, nors jų dažnai gatvėje nesutiksi. Tiesa, dabar darbuojuosi vietos mokykloje, tai daugiau susitinku. Į mokyklą atėjau savanoriauti prasidėjus karui, nes atvažiavo vaikų iš Ukrainos,

prireikė pagalbos, kad jiems nebūtų taip baisu, kad apsiprastų. Devynis mokinius turiu, o penki iš jų – mano pačios giminaičiai. Jiems sunkiau nei kitiems, nes ir namuose, ir mokykloje neatstoju (juokiasi). Na, ir „CulturEUkraine“ savanoriauju, užsiimame ir su vaikais, ir su vyresniais dailės terapija. Minėjote, kad turite buhalterės išsilavinimą – nelabai humanitarinė profesija. Iš kur potraukis dailei? Nuo vaikystės. Labai mėgau piešti, senelis juokdavosi – klausia, kuo būsiu užaugusi, o aš sakau – didžia menininke. Vėliau ištekėjau, ir kol laukiausi – piešiau. Vėliau nebebuvo kada – darbas, mokslai, vaikas... Tiesa, 2011 metais bičiulėms vietoj atvirukų nutapiau paveikslų. Nežinau, sugalvojau, ir tiek. Kai atvažiavus į Kauną prasidėjo karantinas, ieškojau, kuo čia užsiėmus. Nusprendžiau kurti gėles iš vyniojamojo popieriaus. Vyras nupirko priemonių, pridariau galybę gėlių. Pernai, kai restorane „Odessa“ prie Soboro šventėme Ukrainos kultūros dienas, nepriklausomybės 30-mečio proga, sukūrėme iš tų gėlių arką, pro kurią ėjo modeliai. Beje, tame restorane kabo mano ir dar vienos ukrainietės paveikslai. Pernai sausį, prieš mano gimtadienį, vyras paklausė, ko norėčiau dovanų. Internete buvau mačiusi tapybos pagal skaičius rinkinių – sakau, norėčiau pabandyti. Pabandžiau, o po mėnesiuko nusprendžiau imtis aliejinių dažų. Vasario 6-ąją nutapiau save, vyrą ir dukterį. Nusprendžiau, kad tapyti moku, noriu dar, taigi užsisakiau drobių, dažų. Pagal skaičius dirbti nebebuvo įdomu, norėjau kažko savo. Šiaip daug fotografuoju, tad ėmiau tapyti iš fotografijų. Kol kas mėgstu vaizduoti tai, ką jau esu mačiusi. Štai ir tapau didžia menininke (juokiasi). Tik pirmyn, kelio atgal juk

nėra. Jau tris parodas esu surengusi: Panemunėje, Kauno įvairių tautų kultūrų centre kartu su dar dviem ukrainietėm ir VDU. Žmonės perka paveikslus – lietuviai, ukrainiečiai, kartvelai. Užsakė nupiešti Kauno pilies fone šokančius ukrainiečius, bet man netyčia išėjo kartvelai, apsivilkę ukrainietiškais rūbais. Daug piešiame su vaikais čia, „CulturEUkraine“. Neliepiu ko nors konkretaus nupiešti – sakau, pavyzdžiui, imkimės miško, ir visi leidžia fantazijai pasireikšti, peržengia savo galimybių ribas. Mane tai džiugina, net įkvepia. Pati, sakyčiau, esu tinginė – piešiu tai, ką matau, o vaikai tokie kūrybingi! Pažiūrėkite, kiek vazos piešinių čia turime, visi skirtingi. „CulturEUkraine“ atvertas kovo 17 dieną. Prie veiklos prisijungėte iškart? Taip, iškart. Man pasirodė įdomu, nes galėjau išbandyti šį tą naujo. Patinka dirbti su vaikais, matyti jų švytinčias akis. Tai įkvepia. Žinoma, visi skirtingi. Bet blogų vaikų nebūna, manau, tik blogi tėvai. Prie kiekvieno vaiko gali rasti priėjimą. Labai įdomu, jie daug visko pasakoja, ką matė, ką veikė. Mainomės energija. Yra vaikų, kurie ateina nuolat, – vadinu profesionalais, labai gerai išmokiau daryti gėles iš popieriaus. Yra tik kartą ar du ateinančių, tuomet ilgai jų nematau, vėl pasirodo. Kai kurios šeimos Kaune neužsibūna, važiuoja kitur ar grįžta į Ukrainą. Be to, ir kitų užsiėmimų centre vyksta – kad ir žvakių gamyba. Vaikams pati rekomenduoju viską išbandyti. Jiems reikia bendrauti su įvairiais žmonėmis, ne tik su manimi, reikia naujų įgūdžių. Ateina ir vaikų tėvai, manau, tai labai gerai, jei jie iš tiesų nori kartu praleisti laiką, ko

nors išmokti, užsimiršti. Pakeičia aplinką. Vaikučiai ir suaugusiuosius pamoko. Nors, jei tėvai mėgsta kontroliuoti, tada jau geriau tegu eina pasivaikščioti, kol vaikas piešia. Kokių naujų įgūdžių čia spėjote įgyti jūs? Gal ne įgijau, bet prisiminiau. Kantrybė. Būna, pati ne ta koja iš lovos išlipu, pasitaiko ir vaikams. Amžius jų skirtingas, Neveronyse mokykloje – nuo 5 iki 13 metų. Penkiamečiui visai diktantas neįdomu, jis į kiemą nori. Vieni lėčiau rašo, kiti greičiau. Daugybos lentelę vienas moka, kitas nesudeda vieno prie vieno. Viską reikia suvaldyti, pačiai nesinervinti. Vieną pamoką susikeičiame vaidmenimis – vaikai tampa mokytojais. Sugalvoja užduočių vienas kitam, man pačiai smagu juos stebėti. Vaikai kalba apie karą? Taip, labai daug. Po pirmų poros dienų centre grįžusi namo nieko negalėdavau daryti. Sėdėjau ir tylėjau. Tiek visko prisiklausiau...Neveronyse mokykloje irgi išgirdau istoriją: važiuoja senelis dviračiu, op, ir nulėkė jam rankos ir kojos. Viena yra sekti naujienas internete, kita – kai vaikas papasakoja tai, ką matė savo akimis. Sakyčiau, man tie gyvi liudijimai buvo baisiau, nei ta vasario naktis, kai viskas prasidėjo. Dabar mažiesiems jau lengviau, jiems tie prisiminimai lyg sapnas, tėvams – dar ne. Tėvai juk dėl vaikų pergyvena. Kada jūsų giminaičiai atvyko į Kauną? Balandį, kai Dniprą pradėjo bombarduoti. Ten liko mano tėvai, vienas brolis, o kitas, kadangi daugiavaikis, atvažiavo čia su žmona ir vaikais. Niekas nenorėjo važiuoti. Bet įtikinau, kad vaikus reikia vežti ten, kur saugu. Mažiausias sūnėnas, išgirdęs, kad važiuos pas tetą, paklausė: o pas Olhą yra rūsys,

B I R Ž E L I S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

kuriame slėpsimės? Atvažiavę ieškojo, nerado. Vienuolikmetis sūnėnas iš pradžių labai bijojo miegoti, nes mūsų name dideli langai – o jei išduš? Nepasislėpsime gi. Reikėjo paaiškinti, kad neduš, slėptis nereikės. Bijojo ir lėktuvų, juk Kauno oro uostas netoli. Aš net pati kartais išsigąstu. Kartą telefonu kalbėjau su ukrainiete ir tuo metu prie jos namo nukrito bomba. Išgirdau sprogimą. Ji sako: viskas, bėgu slėptis į vonią. Va po to pokalbio ir mane lėktuvai gąsdino. Mano vyras – tikras herojus. Jis viską supranta ir labai labai mums visiems padeda. Aišku, kad ir jam sunku. Namie dešimt ukrainiečių! Neliūdna tai tikrai – jauną šuniuką dar turime. Vaikai su juo žaidžia, išsidūksta. Labai padeda ir vyro draugai. Dviračių, rūbų, maisto – tiek visko privežė! Į „CulturEUkraine“ vyras daug visko atvežė. Nekalbu jau apie finansus. Aš juk savanoriauju.

Visi maniškiai dirba, mokosi, bet visi laukia kelionės namo. O ten... Nežinau, kaip ten bus. Šiaip visų situacijos skirtingos. Turiu naujų pažįstamų merginų, kurios jau ir nebenori į Ukrainą. Kai kurios paprasčiausiai nebeturi kur grįžti, kitos Kaune save atrado. Kaip manote, ar ilgai reikės tokios vietos kaip „CulturEUkraine“? Žinoma, noriu, kad karas greičiau pasibaigtų. Bet tokio centro tikrai labai reikėjo! Su vietos ukrainiečių bendruomene vis prašydavomės į „Odessą“, mus visuomet mielai priimdavo. Vėliau jau šiek tiek gėda tapo tiek ten sėdėti, tai pasibeldėme Panemunės biblioteką. Priėmė išskėstomis rankomis. Filmus rodėme, renginius organizavome. Esu už viską labai dėkinga tiems žmonėms. Patys ir ukrainietiškų knygelių vaikams ten nuvežėme. Dabar ir kitose bibliotekose tos

lentynos radosi, kai ukrainiečių tiek atvažiavo. Visi nori skaityti, o ką? Susisiekėme su Lvivo biblioteka, jie suorganizavo siuntą. Taigi „CulturEUkraine“ labai gera vieta ne tik pabėgėliams, bet ir mums, seniau čia gyvenantiems. Turime laisvę veikti tai, kas patiems atrodo prasminga. Šokti renkasi merginos, bendrauja, dainuoja, studentai laiką leidžia. Maisto tik neruošiame, nes virtuvės čia nėra. Bet į pasisėdėjimus merginos atsineša paruoštų vaišių. Psichologės ukrainietės ateina savanoriauti, jų pagalbos labai reikia. O apie ateitį kalbėti dabar sunku. Kas gi gali pasakyti, kas bus ryt? Aš pati vis dar sakau, kad nežinau, kuo būsiu užaugusi, nes dar nesijaučiu suaugusia. Žinote, šiandien, kai tiek galimybių ir noro geriau pažinti Ukrainos kultūrą, man ima rodytis, kad ji, nors moderni, daug arčiau tradicijų nei mūsiškė. Daug sako jau vien tai, kad visas pasaulis švenčia Vyšyvankos dieną. Net ir „Eurovizijos“ laimėtojų kūrinys lyg ir šiuolaikiškas, bet jame gausu tautinių motyvų. Kaip manote, kodėl? Galbūt tai genuose. Pamenu, vaikystėje man močiutė, mamos mama, pasakodavo, kaip jie seniau švęsdavo šventes, kokių tradicijų laikėsi, dainų mokė. Man tuomet buvo nesuprantama, turbūt ir kitiems vaikams, bet kai pati tapau mama, pasidarė aišku. Sovietų okupacijos metais, kaip ir pas jus, visa tai buvo varžoma, bet išliko. Prosenelio giminės linija, beje, iš Lietuvos! Kai vykau į Kauną, mama

klausė: ką, tėvynė pašaukė? (juokiasi) Mes šeimoje vartojome daug senųjų žodžių, kurie labai panašūs į lietuviškus. Kitur Ukrainoje aš tokių net negirdėdavau. Labai norėjau, kad mano mergaitė liktų Ukrainoje, o ji svajojo apie... Korėją. Čia jau iš mano tėčio pusės to kraujo šiek tiek turime. Kalbą išmoko, visa kita. Na, o kai jau buvome Kaune ir prasidėjo karas, ji man pasakė: „Supratau, kaip myliu Ukrainą, noriu važiuoti kariauti.“ Bet aš ją perkalbėjau, įtikinau, kad neatsitiktinai mes Lietuvoje. Ir kad galime kariauti savo karą – informacinį. Dieną naktį mudvi taip ir darėme. Telefonų iš rankų nepaleidome. Dabar Lietuvoje jaučiatės namuose? Taip. Ypač Kaune, nors visą šalį jau esu apvažiavusi. O Kaune man labai patinka Kristaus Prisikėlimo bazilika. Kai užėjau į vidų, pagalvojau, aha, gražu, o kopdama į terasą sakiau: Dievuli, einu pas tave į svečius. Patekusi viršun pajutau euforiją! Šiaip bijau aukščio, bet ten jaučiausi kaip namuose. Dar Kauno IX fortas man patinka. Daug kas sako, kad ten bloga energija, tiek žmonių nužudyta, o man – tiesiog ramu. Lyg neegzistuotų likęs pasaulis. Man ir kapinėse ramu, patinka pasivaikščioti. Ir Velnių muziejus! Kokius septynis kartus jau tikrai esu buvusi, grįžtu vėl ir vėl. Pirmąkart lankiausi vasarą, labai karšta buvo – sakau, siaubas, kaip pekloje. Ir matau užrašą – „pekla“. Pasirodo, lietuviškai ir ukrainietiškai tai tas pats žodis.

JUSTĖ VYŠNIAUSKAITĖ DONATO STANKEVIČIAUS NUOTR.

B I R Ž E L I S 2 0 2 2 K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

LAISVĖS KURTI IR DIRBTI PAIEŠKOS

Kai Prancūzijoje gimusi Clara Giambino persikėlė gyventi į Lietuvą, jai buvo vos 21-eri. Nuo tada ji profesionaliai dirbo šokėja Kauno šokio teatre „Aura“, kaip choreografė ir atlikėja įrašė keletą dainų ir koncertavo, atidarė kavinę „Chaika“ ir įleido šaknis Kaune. Pavasariškai vidutiniškai šiltą dieną susėdome su kavos puodeliais pabendrauti apie jos kaip menininkės ir užsienietės arba, kaip save apibūdina Clara, kaunastic mylėtojos patirtis čia.

B I R Ž E L I S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Pirmiausia gal gali papasakoti, iš kur esi kilusi ir kodėl palikai gimtąjį miestą? Gimiau Marselyje – saulėtame mieste Pietų Prancūzijoje. Iki aštuoniolikos su tėvais gyvenau mažame kaimelyje maždaug 20 minučių nuo miesto. Po mokyklos įstojau į medicinos universitetą. Paauglystėje daugiausia dėmesio skyriau gamtos mokslams ir man nekilo jokių abejonių, kad noriu tapti gydytoja. Tačiau po maždaug mėnesio studijų Marselio universitete supratau, kad tai tikrai ne man. Prisimenu, galvojau, ką aš dabar darysiu, negi visi mano sprendimai per tuos metus buvo klaidingi. Vis dėlto nusprendžiau palikti universitetą ir užsirašiau į šokio dirbtuves. Visada mėgau šokti, bet laikiau tai hobiu – niekada nemaniau, kad šokis gali būti mano profesija. Dirbtuvėse susipažinau su šiuolaikinio šokio mokytoja, kuri pasiūlė prisijungti prie jos vedamų pamokų Šiaurės Prancūzijoje. Skubiai persikelti į kitą šalies kraštą, 1000 kilometrų nuo namų, buvo drastiškas ir nelengvas pasirinkimas, tačiau jaučiau stiprų tėvų palaikymą. Taigi susikroviau lagaminus, viena pati nuvairavau visus tuos kilometrus ir metus gyvenau bei šokau Šiaurės Prancūzijoje. Ši patirtis buvo nuostabi. Kas tave atvedė į Kauną? Po pamokų Šiaurės Prancūzijoje studijavau šiuolaikinį šokį Londone, o paskui Izraelyje. Periodas Izraelyje buvo fiziškai alinantis, tačiau po jo jaučiausi tvirtai pasirengusi kaip profesionali šokėja. Tuomet nusprendžiau, kad atėjo laikas ieškoti darbo ir pradėjau internete tikrinti pasiūlymus bei šokėjų atrankas. Verta paminėti, kad paprastai skelbimų iš viso būna apie dešimt, o pasaulyje – apie dešimt milijonų šokėjų. Rasti darbą visu etatu šokio pasaulyje yra be galo sunku. Privalai būti labai talentingas,

reikia, kad nusišypsotų sėkmė, arba turi idealiai atitikti konkrečią šokio trupės vadovo meninę viziją. Tad patirties beveik neturintys šokėjai paprastai siunčia užklausas į kone visus darbą siūlančius teatrus. Taip atsitiko ir man su Kauno šokio teatru „Aura“ – tai nebuvo vienintelis skelbimas, į kurį atsiliepiau, tačiau būtent „Aura“ pakvietė mane į peržiūras. „Auros“ šokėjų atranka vyko Berlyne. Kol nesutikau Birutės Letukaitės, maniau, kad teatras įsikūręs Vokietijoje, todėl žinia, kad trupė iš tiesų dirba Lietuvoje, buvo nemenkas siurprizas. Tačiau, gavusi kvietimą į antrąjį peržiūrų turą Kaune, nusprendžiau dalyvauti. Mano pirmas įspūdis apie Kauną buvo nekoks, nes atvykus oras čia buvo beveik apokaliptinis, o gatvės visiškai tuščios. Tačiau tuo metu jaučiau didžiulį alkį darbui ir šokiui. Nusprendžiau, kad prie visko prisitaikysiu. Kai „Aura“ man pasiūlė darbą, persikėliau čia. Džiaugiuosi šiuo sprendimu, nes dabar Kauną matau visai kitomis akimis. Ko naudingo tave išmokė darbas „Auroje“ ir kodėl nusprendei palikti trupę? Išmokau nepriimti visko asmeniškai. Svarbu suprasti – kai šoki trupėje, ne tu esi svarbiausias. Šokio teatro vadovas turi konkrečią idėją ir tu turi ją išpildyti, o jeigu neatitinki šios vizijos, tau taip ir pasakys. Turėjau išmokti susitelkti ties darbu kaip šokėja, o ne kaip kūrėja. Tai įprasta praktika daugelyje šokio trupių, turinčių meno vadovą. Juk visi genijai yra stiprios ir kartais sudėtingos asmenybės. O aš tikiu, kad Birutė yra geniali. Ji pakylėjo Lietuvos šiuolaikinį šokį ir vis dar daro stebuklus. Vis dėlto po netrumpo laiko palikau teatro

trupę ir pradėjau daugiau dirbti savarankiškai, nes pajutau poreikį išreikšti savo meninę viziją. Norėjau vėl atrasti savo įkvėpimą ir tobulėti bei pati augti kaip menininkė ir kaip žmogus. Nors šokis yra mano pagrindinė aistra, turiu daug pomėgių, todėl nenoriu koncentruotis vien tik į jį. Niekada negalėčiau atsisakyti šokio, nes tai mano dalis, bet norėjau skirti šiek tiek laiko kitiems savo įgūdžiams. Vienas iš šių įgūdžių yra dainavimas. Ar aistrą dainuoti atradai čia, Kaune, ar tai visada buvo tau artima? Gal įsivaizduoji, kaip norėtum puoselėti šią veiklos sritį ateityje? Visada jaučiau tam aistrą, bet niekada neturėjau drąsos gilintis. Daugiausia, ką galėjau padaryti, – kelti koverius „Instagram“ platformoje. Turėdama daugiau laiko, tai ir pradėjau daryti. Pamatęs šiuos video, su manimi susisiekė Ilja Gun, grupės „Royce“ narys ir mano buvęs kolega iš „Auros“ spektaklio „Sprendimas“. Gavau jo žinutę su pasiūlymu bendradarbiauti ir bandyti ką nors naujo įrašyti studijoje. Susitikome su Ilja ir Justu Katauskiu – eksperimentavome su įvairiomis melodijomis ir tekstais. Po truputį pradėjome kurti ir taip gimė mano pirmoji daina „Širdis“. Smagu, kad ši daina sulaukė dėmesio. Manau, pagrindinis atlikėjo tikslas ir yra klausytojai. Puiku turėti talentą dainuoti ir rasti žmonių, su kuriais gali kurti, bet jei niekam neįdomu klausytis tavo dainų – nelieka prasmės. Nesinori kurti vien tam, kad patenkinčiau savo ego. Man svarbu dalintis savo kūryba su žmonėmis. Džiaugiuosi, kad šiuo metu galiu nemažai koncertuoti Vilniuje, Klaipėdoje,

Anykščiuose ir kituose miestuose, tačiau labai norėčiau turėti daugiau progų kaip dainininkė ir šokėja pasirodyti Kaune, nes myliu šį miestą ir noriu jam ką nors duoti. Nors dar nesi įvaldžiusi lietuvių kalbos, dainos „Širdis“ tekstas paremtas Vinco Mykolaičio-Putino eilėmis. Kaip gimė idėja sukurti dainą pagal lietuvišką poeziją? Kai dirbau su šia daina, norėjau rasti jungties tašką tarp to, kas man patinka, ir to, kur dabar esu. Man svarbu, kad Lietuvos publika mane išgirstų ir suprastų. Tikėjausi, kad dainavimas lietuviškai padės sukurti tą ryšio jausmą. Tačiau, nors dabar lietuviškai jau galiu susikalbėti, tikrai dar negaliu šia kalba kurti dainų žodžių. Tad lietuviška poezija tapo puikia atrama kuriant naują dainą, idėją palaikė ir prodiuseriai. Po ilgų paieškų radome šį eilėraštį, kuris man pasirodė artimas. Taip pat esi viena iš „Chaikos“ Kaune įkūrėjų. Kaip nusprendei čia atidaryti kavinę? Kuo, tavo nuomone, „Chaika“ ypatinga? Tuo metu šokis buvo tapęs mano sąskaitų apmokėjimo būdu, o tai man kėlė stresą, jaučiausi nelaiminga. Atsidūriau situacijoje, kai turėjau šokti visą darbo dieną, nes kitaip mėnesio pabaigoje neturėčiau ką valgyti. Tapti profesionalia šokėja nusprendžiau iš aistros, bet ši veikla tapo pragyvenimo priemone. Dėl to jaučiau, kad mano meilė šokiui blėsta. Nenorėjau taip žvelgti į meną. Turėjau rasti tvaresnį būdą išgyventi. Esu ugningas žmogus, todėl atsitiktinio darbo pasirinkimas man nebuvo išeitis.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

B I R Ž E L I S

Mus abi žavėjo „Chaika“ Vilniuje. Trūko Kaune tų pyragų (juokiasi). Susisiekėme su „Chaikos“ komanda Vilniuje ir jiems taip pat patiko idėja atidaryti kavinę Kaune. Po truputį ši fantazija, apie kurią juokavome, tapo vis realesnė. Pradėjome neturėdamos jokios patirties ir žinių apie verslą, kavą, desertus. Tiesiog buvome didelės „Chaikos“ gerbėjos ir tikėjome, kad to reikia žmonėms, gyvenantiems Kaune. Daug dirbome ir atidarymu nuoširdžiai didžiavomės. Manau, kad tai viena priežasčių, kodėl kauniečiams patinka ši kavinė. Mane pačią „Chaika“ žavi tuo, kad ji skirta visiems. Nesvarbu, netoleruojate laktozės ar glitimo, esate veganas ar valgote viską, „Chaikoje“ visada yra iš ko rinktis. Jau paminėjai savo pirmą įspūdį atvykus į Kauną, bet gal galėtum plačiau papasakoti apie savo patirtis čia? Ar buvo sunku prisitaikyti prie gyvenimo Lietuvoje? Buvau labai nelaiminga gyvendama Londone. Tai toks didžiulis miestas ir visas tas milžiniškumas netiko mano asmenybei. Izraelyje gyvenau kibuce – labai mažoje gyvenvietėje. Ten vos keli namai, o toliau tave supa tik laukymės. Taigi, po nemalonaus pirmojo įspūdžio per atranką, atvykusi gyventi į Kauną

supratau, kad šis miestas yra idealus balansas tarp to, ką esu patyrusi. Tai nedidelis, bet ne absurdiškai mažas miestas. Jame daug įdomių lankytinų vietų ir pakankamai kultūrinės veiklos. Kaunas man tapo jaukia ir artima vieta. Kokios tavo mėgstamiausios Kauno vietos? Man labai patinka Šančiai. Kurį laiką ten gyvenau ir atradau, kad tai įdomi vieta pasivaikščiojimams. Šančių aura meniška ir chaotiška gerąja šio žodžio prasme. Dėl nuostabios gamtos labai mėgstu Pažaislio vienuolyną, aplinkinius miškus, Kauno marias, Kleboniškį ir Lampėdžius. Pamėgau „Paraką“ – tai įdomi ir unikali erdvė. Džiaugiuosi, kad pagaliau atsidarė „Romuva“, nes visus tuos metus tai buvo tarsi paslaptis. Mėgstu ir tiesiog vaikščioti po Laisvės alėją. O kalbant apie vietas, kur galima užkąsti ar atsigerti, man prie širdies „Ridikas“, barai „Godo“ ir „Kultūra“. Žinoma, ir „Chaika“. Ar planuoji likti gyventi Kaune visam laikui, o gal dar svarstai grįžti į Prancūziją ar kraustytis kur nors kitur? Ką tik įsigijau namą Kaune. Tikiuosi, kad tai bus saugi erdvė man ir mano partneriui Arūnui Mozūraičiui gyventi ir visada turėti vietą, į kurią galėsime sugrįžti bei vadinti namais. Aš taip funkcionuoju – man reikia kažko stabilaus, kad galėčiau daryti tai, kas man patinka, tad čia bus mūsų namų bazė. Likau Lietuvoje, nes atradau galimybes dirbti ir įgyvendinti savo idėjas. Aš vis dar įžvelgiu daug galimybių ir jaučiu įkvėpimą. Čia vis dar mokausi ir augu kaip menininkė bei asmenybė. Kol taip yra, žinau, kad esu teisingoje vietoje.

INSTAGRAM.COM/LABRUNEQUIDANSE

Pradėjau ieškoti ko nors stabilaus, kas man patiktų ir šalia ko turėčiau laisvę kurti. Surašiau savo pomėgius ir peržvelgusi sąrašą pastebėjau, kad viskas veda į kavinės atidarymą. Tuo metu gyvenome kartu su mano dabartine verslo partnere Silvija Butkute ir turėjome daug bendrų interesų. Ją taip pat sudomino idėja atidaryti kavinę Kaune.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

B I R Ž E L I S

ABUDU KAUNO ESTAI MONIKA BALČIAUSKAITĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

Stoviniuodama prie dainomis ir inteligentais garsaus legendinio Kauno baro „Skliautas“, horizonte išvydau artėjantį menininką Reiu Tüürą. Mano nuostabai, jis pasisveikino lietuvių kalba. Pasirodo, besiruošdama pokalbiui praleidau esminį faktą – vienas iš pašnekovų laisvai kalba lietuviškai. Nežinau, kodėl tai mane taip nustebino, tačiau visąlaik, laukdama, kol prie mūsų prisijungs dar vienas istorijos herojus – tapytojas Peeteris Krosmannas, – šypsojausi. Tiesą sakant, ne ką mažiau šypsojausi ir tada, kai jau šnekučiavomės trise, – šie du emigrantai išties myli Kauną. 29

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

B I R Ž E L I S

Abudu į Kauną persikraustėte iš Estijos. Gal galėtumėte įvardyti vieną dalyką Estijoje, kurį labiausiai mylite? Reiu: Nuo senų senovės sklando mitas, kad kiekviename pasaulio uoste galima rasti bent du estus. Kaune kaip tik yra senas Smetoniškas uostas, o tie du estai šiuo metu sėdi priešais tave. Daugumą dalykų, kuriuos turime Estijoje ir vertiname kaip privalumus, galime rasti ir čia, Lietuvoje. Turbūt dėl to man ir atrodo, kad niekada taip ir neišvykau iš Estijos. Tiesą sakant, net nesijaučiu emigrantu. Mano aplinkoje žmonės dažnai sako: „Estai yra mūsų broliai“ – ir aš dažnai jaučiu, kad esu čia vertinamas. Kartu su Peeteriu net esame surengę parodą galerijoje „Urbana“ – ji vadinosi „Abudu Kauno estai“. Tiesa, šį atsakymą norėčiau užbaigti anekdotu apie mūsų lėtumą: „Visi bijo laiko, o laikas bijo estų.“

Peeter: Geras, bet ir sunkus klausimas. Drįsčiau teigti, kad viskas labai panašiai, kaip ir sakė Reiu: iki šiol nesijaučiu palikęs savo namus. Lietuva yra kur kas arčiau, negu gali pasirodyti. Nors turiu pripažinti, kad, prieš atvykdamas gyventi, Lietuvoje buvau du kartus – ši šalis atrodė labai tolima. Teko čia dažniau apsilankyti, kad suprasčiau, kaip viskas artima ir panašu. Beveik niekada negalvoju apie dalykus, kurių man čia trūksta, tačiau reikia pripažinti, kad labai myliu miškus. Gimiau ir 6 metus gyvenau Pernu – tai miestas šalia jūros. Po to kartu su tėvais persikėlėme į Tartu, tad miško man išties ėmė trūkti. Visuomet labiau mylėjau miškus negu atviras erdves. Galbūt to retkarčiais ir pasiilgstu – gilių Estijos miškų. Kažkur giliai širdyje. Žinoma, trūksta šeimos ir draugų. Džiaugiuosi, kad čia, Kaune, turiu draugą estą, su

kuriuo galiu pasikalbėti gimtąja kalba, jeigu jos kada pasiilgčiau. Tik nesu tikras, ar atsakiau į užduotą klausimą, – viskas kažkur aplinkui. Reiu: Kartais pagalvoju, kad tai labai estiškas būdas atsakinėti į klausimus – kažkur per aplinkui. Kiek laiko gyvenate Lietuvoje? Peeter: 5 metus. Kartais man išties pasidaro gėda, kad vis dar nemoku kalbėti lietuviškai. Reiu: Man buvo taip pat. Nesijaudink. Peeter: Žinai, tai užtrunka. Reiu: Ypač mums, estams. Peeter: Esame lėti, todėl turiu labai gerą pasiteisinimą. Bet kada nors tai tikrai nutiks, pažadu. Reiu: Man prireikė 7 metų – po to po truputį prasilaužiau, pradėjau dažniau kalbėti. Dabar eina 13-ti metai, kai čia gyvenu. Paminėjote pokštą apie estų lėtumą. Kaip reaguojate, kai žmonės apie tai pajuokauja? Reiu: Šiaurėje privalai būti truputį lėtesnis. Turi planuoti keliones po apylinkes ir būti tyresnis gamtoje. Juk gamta visuomet buvo ir bus kur kas stipresnė už tave, tad turi išmokti joje gyventi. Negali tiesiog išnaudoti savo energijos bėgdamas kaip įmanoma greičiau. Mano draugų rate sklando juokelis, kad Rusijos kariai tikriausiai yra pamišę, nes Estijos kariuomenė turi specialiąsias pajėgas, kurios iš nuobodulio tiesiog žudo rusus. Norėčiau užduoti po keletą klausimų kiekvienam iš jūsų asmeniškai. Pradėkime nuo Reiu. Skaitydama tavo

biografiją supratau, kad vienas pirmųjų žingsnių, siekiant tapti profesionaliu menininku, buvo žengtas 1988-aisiais, kai baigei dailės akademiją. Kaip atrodė mokymosi procesas? Reiu: Nelaukiau, kol baigsiu mokslus. Vieni žmonės laukia diplomo ar dar kokių kitų dalykų, o dar kiti išvis sako, kad gyvenimas prasideda tik baigus universitetą. Tiesą sakant, pirmame kurse surengiau daug parodų. Viena jų buvo pristatyta net Vaal galerijoje Estijoje. Parodas rengiau visur, kur tai buvo įmanoma. Pirmame kurse išties aktyviai dirbau ir stengiausi kurti profesionalų meną. O baigęs universitetą, tapau savo paties įkurtos institucijos direktoriumi. Patikslinu – kartu su draugais nuo nulio įkūrėme savo universitetą. Aš jam vadovavau, tvarkiau dokumentus, sąskaitas, komunikavau su ministerija ir buvau atsakingas už žmones, kurie mokė studentus. Išties pasiekėme gana aukštą lygį. Kalbant apie tapybą, manau, kad patys aktyviausi mano tapybos metai buvo 1993 ar 1994, kai surengiau daug parodų Suomijoje, Vokietijoje, Anglijoje ir daugelyje kitų vietų. Buvau šiek tiek beviltiškas ir maniau, kad svarbu rengti parodas ir būti žinomam. Po kurio laiko, pamenu, surengiau parodą Vokietijoje ir niekam apie tai nepasakiau – padariau ją sau pačiam. Man to labai reikėjo. O šiaip buvo visko, tačiau dabar tikrai galiu pasidžiaugti menu savo gyvenime. Iš to, ką skaičiau, Peeteri, atrodo, kad tavo karjera prasidėjo labai panašiu laikotarpiu kaip ir Reiu, tik keleriais metais vėliau. 1989 m. lankei Konrado Mägi studiją, o tapybos bakalauro laipsnį įgijai Tartu universitete. Kaip atrodė tavo studijos?

Peeter: Tai buvo labai keistas laikotarpis. Ėmė vykti dalykai, kurių anksčiau nebuvo. O Konrado Mägi studija – iš esmės tas pats dalykas, kaip ir Reiu minėtas universitetas. Ji buvo apie tradicijas, turėjome tik tris ar keturis dėstytojus. Ta vieta ir išmokė mane, iš ko statyti paveikslą. Nepasakyčiau, kad tai buvo mano profesinės kelionės pradžia, – buvau jaunas ir tiesiog norėjau tapyti. Sakyčiau, kad pats procesas labai panašus į roko grupės kūrimą – norisi patikti merginoms. Profesionalumas turbūt buvo paskutinis dalykas, apie kurį tuo metu galvojau. Bet, reikia pripažinti, mūsų aplinkoje turi turėti išsilavinimą, kad tave priimtų kaip profesionalą. Žvelgdamas iš tam tikros perspektyvos, galiu pasakyti, kad mano kaip profesionalaus tapytojo gyvenimas prasidėjo Kaune. Nenoriu sakyti, kad anksčiau buvau labai blogas tapytojas, tačiau mėginau iš to išgyventi – tai visai kas kita. Šiaip ar taip, tapti profesionalu reikia laiko. Viskas ateina pamažu, o dažnai ir vėliau negu tikiesi. Reiu: Sutinku. Tam, kad vystytumeisi, turi megzti ryšius. Ne vien draugiškus, bet ir tuos, kurie lieka tik darbinėje aplinkoje – meno ryšius. Tai padeda mokytis bei augti. Ir, žinoma, svarbu nepamiršti, kad padeda savo kraštovaizdžio pakeitimas. Peeter: Ypač jei atvyksti į svetimą šalį. Minėjau, kad Lietuvoje jaučiuosi lyg namuose, tačiau retkarčiais vis tiek įžvelgiu didelių skirtumų. Tenka save priimti kiek kitaip negu senuosiuose namuose. Reiu, tavo darbai buvo eksponuojami Niujorko, Talino, Rygos, Tartu ir kitų miestų galerijose. „Didysis tiltas“ – tai ketvirtoji ar penktoji jūsų asmeninė paroda Lietuvoje. Tiesa?

Reiu: Tiesą sakant, nebeskaičiuoju savo parodų. Tai nėra svarbu. Man visa tai susiję su meno kūrimu – tarsi malonus pasivaikščiojimas parke. Nematau priežasties, dėl kurios turėčiau užsiimti dalykais, dėl kurių tapčiau žinomas ar išvis kažkas kitas, negu esu. Tapau tik todėl, kad negaliu to nedaryti – tai mano kasdienio gyvenimo dalis. Vieni mėgsta žvejoti ar kepti maistą ant grotelių, o man patinka tapyti. Ir darau tai labai ramiai – niekad netapau dėl to, kad galėčiau parduoti.

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

B I R Ž E L I S

Peeteri, esi žinomas kaip tradicinių tapybos žanrų puoselėtojas. Peeter: Norėčiau pradėti nuo to, kad dauguma dalykų, kuriuos žmonės kalba apie tapybą, yra nesąmonė. Net patys dailininkai dažnai supranta, kad kalba nesąmones, tačiau privalo tai daryti. Ir aš puikiai suprantu kodėl. Tiesą sakant, išties sunku kalbėti apie savo paveikslus ir nupasakoti, ką tapome. Tai turbūt ir yra viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių mes tiesiog galvojame apie tai, kas dabar populiaru, ir viską lyginame.

K A U N A S

Nebemanau, kad esu labai tradicinis tapytojas. Per pastaruosius 5 metus supratau, kad visi galime pavirsti kuo tik panorėję. Labai pavydžiu žmonėms, kurie nuo pačios gyvenimo pradžios aiškiai žino, ko nori, ir yra entuziastingi. Pats visuomet stengiausi ieškoti naujų kelių. Būdavo akimirkų, kai sekėsi labai prastai, nes stengiausi išmokti ko nors naujo. Jeigu reikėtų Peeterį Krosmanną apibūdinti kaip tapytoją, sakyčiau, kad jis neturi vieno konkretaus savęs apibūdinimo arba nuolatos jį keičia. Reiu: Peeteri, netiesa. Tu išties geras tapytojas. Peeter: Ne, nepritariu. Taip niekada nebūsi toks profesionalus kaip žmogus, kuris tą patį veiksmą atlieka

vėl ir vėl. Negaliu konkuruoti su menininku, kuris būdamas 20-ties pradėjo piešti rožės atvaizdą ir dabar tuo užsiima jau 30 metų. Jis tai daro tūkstantį kartų geriau negu aš. Bet džiaugiuosi, kad bandau – tai man padeda augti. Grįžkime prie pagrindinės temos, apie kurią norėjau su jumis pasikalbėti. Kaip atsiradote čia, Kaune? Peeter: Galime atsakyti beveik tuo pačiu tonu – abudu esame meilės pabėgėliai. Susiradome žmonas, kurios gyveno Kaune. Reiu: Jos pačios laimingiausios čia, Kaune. Mano žmona – rašytoja, ji mėgino gyventi Škotijoje, tačiau suprato, kad geriausia vieta gyventi – Lietuva. O kas gali būti geriau, negu būti šalia mylimos moters vietoje, kurioje ji jaučiasi puikiai? Išsprendi savas problemas ir būni šalia jos. Peeter: Sutinku. Negaliu pasakyti, ką mąsto mano mylimoji Miglė, tačiau ji gyvena Kaune. Ji – menininkė. Ir aš tikrai džiaugiuosi, kad ji čia apsistojo. Reiu: Kažkodėl Kaune itin daug kultūringų žmonių, kuriuos nesunku pamilti. O kaip jaučiatės šiandien, būdami čia, Kauno senamiestyje, legendiniame bare „Skliautas“? Reiu: Aš pasirinkau šitą vietą. Gyvendamas Vilniuje, visuomet lankydavausi Etmonų „Špunkoje“ – gyvenau prie pat to baro. O persikraustęs į Kauną atradau „Skliautą“. Čia jaučiuosi lyg namuose – niekur kitur to jausmo nepajutau. Kiekvieną kartą, kai čia užeinu, pamatau bet dešimt pažįstamų veidų. Galiu su jais kalbėtis arba tiesiog nekreipti į juos dėmesio – tai mano pasirinkimas.

Peeter: Nuoširdumo. Reiu – 100 procentų sąžiningesnis menininkas negu aš. Stengiuosi gyventi iš tapybos, o jis ne – taigi automatiškai dirba kur kas sąžiningiau už mane.

Ar randate laiko pasimėgauti tuo, kad gyvenate Europos kultūros sostinėje? Reiu: Randu. Aplankiau Williamo Kentridge’o parodą „Tai, ko nepamename“, Yoko Ono instaliaciją „Ex It“, Modernizmo ateičiai parodą „MoFu 360/365“. Keletas draugų labai norėjo pasiklausyti Marinos Abramović – su malonumu prisijungiau prie jų. Didžiausią įspūdį man paliko tas pasivaikščiojimas Kinijoje. Taip pat Kauno bienalė „Once Upon Other Time... gyveno jie jau kitaip“. Neįtikėtina. Dėl tokių kultūrinių nutikimų išties didžiuojuosi ir džiaugiuosi miestu, kuriame gyvenu. Peeter: Primink, kuriais metais Tartu taps Europos kultūros sostine? Reiu: 2024 metais. Peeter: Kaunu kaip Europos kultūros sostine džiaugiuosi ir aš. Turbūt dar kartą grįšiu apžiūrėti Kentridge’o parodos. Jeigu tai būtų vienintelė šio kultūrinio reiškinio paroda, mano požiūriu, tai vis tiek būtų didžiulė sėkmė. Jaučiuosi taip, lyg būčiau gavęs tokį kiekį informacijos, kurios man pakaks visiems metams. Tai nereiškia, kad kiti dalykai yra mažiau įdomūs ar svarbūs, tačiau tai geriausia, ką pastaruoju metu mačiau.

Reiu: Bet aš tam skiriu daug mažiau laiko.

Reiu: Yoko Ono ir Ukrainos karas – „Mylėkis, o ne kariauk“. Toks gražus ryšys.

Peeter: Taip, tačiau niekada negalvoji, kad kūrinį reikės parduoti. O paroda „Diapozityvas“ nutiko pačioje mūsų draugystės pradžioje. Žinote, kai sutinkate žmogų, su kuriuo turite ryšį, bendrų idėjų ir panašų požiūrį, iškart imate mokytis vienas iš kito ir norite ką nors nuveikti kartu. Viena iš

Peeter: Tikriausiai dabar pats metas pasakyti, kad aš ten dar neapsilankiau, nors Lietuvos banko rūmai man labai pakeliui – pro ten kasdien einu į studiją ir atgal namo. Suprantu, kad viskas yra labai svarbu, tačiau kartais nuo viso to išties pavargstu. Bet tikrai apsilankysiu. Kiekvienas skaitytojas turėtų.

INSTAGRAM.COM/REIU.TUUR

O kaip judu susipažinote? Ar su tuo susijusi jūsų bendra paroda „Diapozityvas“? Reiu: Įdomus faktas – kartu su Peeterio broliu seniau esame pakėlę ne vieną bokalą. Jo brolis – filosofas, tad Krosmanno pavardė man buvo girdėta. Vieną dieną Vilniuje lankiausi Užupio meno inkubatoriuje, kur atvykdavo daug tarptautinių menininkų. Programoje pamačiau, kad atvyksta menininkas iš Estijos. Niekada nebuvau apie jį girdėjęs ir nežinojau, kokiu menu užsiima, tad pakviečiau jį susimatyti „Špunkoje“. Tą vakarą pasidalinome ne vienu bokalu, idėjomis ir, manau, vienas kitam padarėme nemažą įtaką. Aš tapau kur kas tolerantiškesnis amatams ir darbščiam menui, o Peeteris iš manęs gavo dar kitų dalykų.

galimybių menininkams nuveikti ką nors kartu – suorganizuoti parodą. Taip ir nutinka kažkas, ko iki šiol dar nebuvo.

FACEBOOK.COM/KROSMANN.ART

Peeter: Aš Kaune irgi turiu tokią vieta. Mano mylimiausia vieta Kaune – „Vingiu Dubingiu“. Viena pagrindinių priežasčių – baras yra prie pat mano namų. Labai paprasta užsukti poros alaus ir keliauti namo. Žinoma, yra ir kita labai svari priežastis, kuria džiaugiuosi, – daug pasirinkimo. Tiesa, visai neseniai ėmiau ten atpažinti žmones. Labai geras jausmas. Visuomet norėjau turėti namų barą, kuriame pažinočiau bent du žmones.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

B I R Ž E L I S

AR KAUNAS PATIKS JŲ KATĖMS? KOTRYNA LINGIENĖ ASMENINIO ARCHYVO NUOTR.

Mariną Macrì ir jos sutuoktinį Edoardo Prando sutikau Kaune prieš keletą žiemų. Mes – kolegos, tad jiems buvo įdomu, ką apie Kauną manau aš, o man – ką gi jie čia veikia. Sužinojusi, kad tai jau ne pirmas ir ne antras jų vizitas mūsų mieste, supratau, kad naujieji mano pažįstami – ne šiaip kelionių žurnalistai, kurių instagramuose pilis keičia vandenynas, o šį – dykumos. Ir tikrai – nuolat sveikinamės „Kaunas 2022“ renginiuose, stebiu jų reportažus iš, pavyzdžiui, Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos Anykščiuose. Kartais atrodo, kad Lietuva ir jos istorija šiai porai įdomesnė nei mums. Jų kuriamas projektas „Lithuanian Stories“ – tai didelės mažų žmonių istorijos, kurios tikrai gali sužavėti ir įkvėpti pasaulį.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

B I R Ž E L I S

Pirmąkart Marina ir Edo – tuomet dar nevedę – Lietuvoje apsilankė vos mums įstojus į Europos Sąjungą. O gegužę, Kaunui ir visai Europai švenčiant Šiuolaikinio Kauno mito II veiksmą „Santaka“, paminėjo 16-ąsias vestuvių metines. Simboliškai – Santakoje, kur įsimylėjo Nemunas ir Neris. O kartu vaikštant po parodą „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“ Marina man išsidavė, kad pora įsigijo butą Žaliakalnyje! Argi ne pretekstas dar keliems puodeliams kavos? Edo mažakalbis, slepiasi už fotoaparato, tad daugiausiai pasakojo Marina, o vyras tik šyptelėdavo ar ką patikslindavo. Tai jau galiu sveikintis kaip su Kauno gyventojais? Gal pusiau – turime namus ir Milane. Tiesą sakant, pirmosios viešnagės Lietuvoje metu Kaunas mums nepatiko. Praleidome čia tik porą dienų. Jokiam miestui tiek nepakanka, ypač Kaunui. Tai miestas, kuris atrandamas palengva. Lietuvoje lankosi daug žurnalistų, bet jie dažniausiai atvyksta ir išvyksta. Kas jus paskatino grįžti? Negali imti ir pasirinkti istorijų vietų. Kaunas ir Lietuva mums yra žavinga vieta, kupina istorijos ir kultūros. Pirmiausia atradome, kad tai Europa. Mums, italams, Baltijos šalys išnyko po Antrojo pasaulinio karo, o apie Lietuvą nieko nežinojome. Knygose, internete nieko nebuvo. Be to, dabar gal keista, bet pasirinkome Lietuvą tik todėl, kad ji buvo pirmoji Baltijos valstybė keliaujant iš Italijos. Ir ne, Rygoje ir Taline dar nebuvome. Kokiose šalyse anksčiau lankėtės kaip žurnalistai? Sakartvelas, Bulgarija, Rumunija... Edo daug laiko praleido Pietų Amerikoje. Edo: Ten praleidau septynerius metus, labai įdomiose vietose. Buvau Bolivijoje, Venesueloje, Ekvadore.

Orinoko upėje. Žmonės ten labai įdomūs. Viena gentis niekada anksčiau nebuvo mačiusi europiečių. Pirmoji mano kelionė buvo antropologinė ekspedicija su Turino universitetu. Bet ar jūs esate tiesiog kelionių aprašinėtojai? Sunku pasakyti. Dirbame kaip žurnalistai fotografijos srityje ir rašome kelionių temomis. Tik atradę Lietuvą priartėjome prie politikos ir istorijos sričių. Mums istorija visada svarbi bet kurioje šalyje. Tačiau prieš atvykdami čia nieko apie tai nerašėme. Ką tik pasakojote apie kelionę į renginį Anykščiuose. Kaip randate informacijos, kur naudinga nuvykti? Po 16 metų susipažinome su daug žmonių, kurie mums padeda. Pavyzdžiui, Krašto apsaugos, Užsienio reikalų ministerijose. Ne kartą mačiau jus tokiuose lietuviams svarbiuose renginiuose kaip Sausio 13-oji, rašote ir apie istorinius įvykius. Kurie iš jų įdomiausi? Manau, Baltijos kelias. Neįtikėtina, kad Lietuva ir kitos Baltijos šalys sovietų okupacijos metais organizavo tokį renginį. Žmonių dalyvavimas buvo kažkas neįtikėtino. Teko lankytis 30-mečio minėjime, tai mums buvo ypatinga patirtis. Čia yra tam tikrų skirtumų tarp Lietuvos ir Italijos. Italijoje įsitraukimas į tokių svarbių datų minėjimus nėra didelis. Žinoma, daug skirtumų pačios Italijos viduje, tarp šiaurės ir pietų, net kalba. Aš nesuprantu pietų dialekto! Kas yra jūsų auditorija? Dauguma italų nieko nežino apie Lietuvą ir jos istoriją. Mūsų mokyklose nebuvo mokoma apie sovietinį režimą, apie tai, kas vyko kitoje geležinės uždangos pusėje. Todėl, kai organizuojame renginį, pavyzdžiui, apie tremtinių istorijas, italai labai nustemba. Mums tai nebuvo staigmena,

PER PASTARUOSIUS KELERIUS METUS MIESTAS LABAI IŠAUGO, BET REIKĖS ĮVEIKTI DAUGYBĘ KITŲ IŠŠŪKIŲ.

nes esame skaitę apie režimą ir deportuotuosius. Galbūt labiau nustebome sužinoję apie žiaurumus, jų mastą. Pavyzdžiui, iš Dalios Grinkevičiūtės knygų „Lietuviai prie Laptevų jūros“ ir „Gimtojoj žemėj“. Tai neįtikėtinai stiprus liudijimas ne tik apie gulagus, bet ir apie paprastų žmonių gyvenimą okupacijos metais. Ar jos knyga išleista italų kalba? Taip. Dabar bandome ją perleisti, bet tai padaryti sunku, nes italai apskritai nelabai domisi istorija, taigi ir šio regiono istorija. Galbūt todėl, kad mato ją kitaip? Turine yra gatvė, pavadinta SSRS vardu, gal ir kituose miestuose? Italijoje komunistų partija iki SSRS žlugimo buvo didžiausia. Partija gaudavo finansavimą iš SSRS. Dabar... daug žmonių vis dar remia Putiną. Mes esame kitokie, Edo ir aš (juokiasi). Kur publikuojate savo istorijas? Savo interneto svetainėje, feisbuke, instagrame, taip pat kai kuriuose kituose internetiniuose laikraščiuose, pavyzdžiui, „Il Giornale“. Žinoma, stengiamės ir bandome pasiekti didesnę auditoriją, tačiau Italijoje didelė konkurencija. Nepriklausomiems žurnalistams gana sunku. Laikraščių ekonominė padėtis sudėtinga, ir net jei paprašai išspausdinti tavo straipsnį nemokamai, jie sako: ne, ačiū. Galbūt todėl, kad pirmenybę teikia savo žurnalistams, o ne laisvai samdomiems. Dabar, palyginti, lengviau, nes dėl karo Ukrainoje Lietuva yra visuose pasaulio laikraščiuose. Bet daugelis šių straipsnių teigia, kad į Lietuvą važiuoti nesaugu... Tai nėra tokia gera reklama.

Beje, likus trims savaitėms iki pandemijos radome leidėją dviem mūsų knygoms – turistiniams vadovams apie Lietuvą ir Kauną. Deja, leidėjas nusprendė projektą sustabdyti. Pandemijos pabaigoje prasidėjo karas. Taigi mums „labai pasisekė“ su leidyba, bet vieną dieną tai įgyvendinsime. Šiemet su kita kompanija leidžiame fotografijų knygą apie Neringą italų ir anglų kalbomis. Tikiu, kad šis turistinis Kauno gidas bus kupinas jūsų asmeninių istorijų. Ar galėtumėte pasidalyti penketuku mėgstamiausių Kauno vietų? Čia galima atrasti tiek daug mažų dalykų! Pavyzdžiui, ką tik apsilankiau medinuke „K.I.N.A.S. Panemunė“. Man labai patiko. Mėgstame uždarus kiemelius, taip pat funikulierius. Bet jei reikėtų išskirti penketuką... 1. Žmonės; 2. Atstatymo procesas, ne tik materialių dalykų, bet ir tapatybės; 3. Žaliakalnis ir jo detalės, kurias galima atrasti klaidžiojant po apylinkes; 4. Architektūra (modernizmo paveldas ir mediniai namai); 5. Gatvės menas, ypač tas, kuris pasakoja istoriją. Kalbant apie žmones, užsieniečiai turėtų neskubėti su kauniečiais. Kai pirmą kartą susitikome su Jonu Markausku, Laptevų jūros tremtinių brolijos „Lapteviečiai“ nariu, jis buvo labai šaltas ir įtarus dėl mūsų susidomėjimo. Tačiau po antro susitikimo

pasikeitė ir atšilo. Su žmona net atvėrė mums savo namus – tai buvo maloni staigmena. Taigi nusipirkote butą... Todėl, kad Kaunas yra mūsų antrieji namai. Per pastaruosius kelerius metus miestas labai išaugo, bet reikės įveikti daugybę kitų iššūkių. Norime tame dalyvauti. Galbūt tai panaši situacija, kokia buvo po Antrojo pasaulinio karo Italijoje. Mūsų šalis buvo sugriauta. Vyko pilietinis karas. Sunkus metas. Žinoma, dabar yra kitaip, mes daug labiau pažengę, bet dar daug dalykų reikia padaryti, kurti šalį ir miestą. Lietuvos ir Kauno istorija sudėtinga. Auksinis tarpukaris, sovietų, tuomet nacių okupacija, Holokaustas, vėl sovietai. Mums įdomu bandyti tai suprasti. Italijoje fašistai valdė dvidešimt metų, čia sovietai – penkiasdešimt. Mentalitetas lėtai keičiasi. Kokius didžiausius pokyčius matote Kaune nuo 2005-ųjų? Technologijos. Tikrai daugiau pažangos nei Italijoje. Atvirumas kitoms šalims. Miestų atsinaujinimas. Taip pat žmonės. Anksčiau jie buvo uždaresni. Dabar čia studijuoja ar dirba daug užsieniečių. Akivaizdu, kad šis srautas pakeitė ir vietinius gyventojus. Ko pasigendate čia, ką turėtumėte Italijoje? Nieko. Gal tik šviežių daržovių. Na, ir dvi mūsų kates reikia atsivežti. O kokie vasaros planai? Būti čia. Sekti „Kaunas 2022“ renginius ir atrasti kitus, mažesnius Lietuvos miestus. Mažąsias vietas. Bičiulė sakė pietų Lietuvoje pažįstanti moterį, kuri kepa šakočius... Ar pabandysite patys kepti šakotį? Ne, tik fotografuosime ir filmuosime (juokiasi).

LITHUANIANSTORIES.COM

Tiesą sakant, mes norime organizuoti ekskursijas iš Italijos, kad parodytume Lietuvą ir Kauną, kol jis yra Europos kultūros sostinė. Anksčiau to nedarėme, bet norime pabandyti. Mūsų paskyros feisbuke ir tinklaraščio skaitytojai klausia, kodėl nerengiame kelionių, juk taip gerai pažįstame Lietuvą.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

B I R Ž E L I S

ČIA LENGVA KVĖPUOTI KOTRYNA LINGIENĖ JŪLIANO TROFIMOVO NUOTR.

Laisvės alėja skubančio Jūliano Trofimovo siluetas primena tarpukario bohemos atstovo. Platus ilgas paltas, pašiaušti plaukai, skvarbus, kuo daugiau aprėpti siekiantis žvilgsnis – kažkuo sruogiškas.

Vilniui vaduoti sąjungos žurnalas „Mūsų Vilnius “, leistas 1929–1938 m. Kaune. 1928 m. Nr. 1 / „Wikimedia Commons“

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

B I R Ž E L I S

„Šiaip reikėtų sakyti „sobòras“, bet niekas Kaune taip nekirčiuoja, ir aš pats jau sakau „sòboras“, – prisėdus kavinėje prie vieno miesto simbolių šypsosi ką tik magistrantūros baigiamąjį darbą „Tekstualumo raiška šiuolaikiniame teatro performanse“ rašyti baigęs (o kai skaitote šias eilutes, jau ir apsigynęs) latvis.

Į Vytauto Didžiojo universitetą jis įstojo kaip tik prieš antrąjį, tą liūdnesnįjį, karantiną. Literatūros kūrybos, kritikos ir komunikacijos studijas pasirinkęs jaunuolis, kuriam birželį sukanka 24-eri, prisimena tuomet tikrai liūdėjęs. Visgi ribojimai, užvėrę auditorijas ir kitas studentiškas veiklas, apnuogino Jūlianui Kauną – miestą, kurį jis šiandien vadina savu. Gimęs nedideliame Latvijos miestelyje Gulbenėje, mišrioje šeimoje, mūsų herojus dar vaikas būdamas persikėlė į Rygą, kur baigęs mokyklą studijavo baltų filologiją. „Negaliu tiksliai pasakyti, ar esu rusas, ar latvis, tapatybės klausimas man sudėtingas. Bet ar dėl to rinkausi šias studijas, nežinau. Maniau, tiesiog būsiu mokytojas, bet ėmiau gilintis į literatūrą, domino folkloristika.“ Lietuvių kalbos studijuoti buvo atvykęs ir į Klaipėdos universitetą, bet gilesnių ryšių su uostamiesčiu neužmezgė. „Ten buvo sunku, nebuvau gyvenęs užsienyje, Klaipėdoje buvau tiesiog vienas, turėjau daug laiko, žiūrėdavau LRT, skaičiau knygas. Pradėjau nuo „Baltos drobulės“ ir dar turėjau atmintinai išmokti „Eglę žalčių karalienę“, tik nesupratau, apie ką tas kūrinys, nes nepakankamai gerai mokėjau kalbą.“ Ir štai vieną dieną sėdėdamas paskaitoje Jūlianas staiga suprato, kad... viską supranta. Dar stigo kalbėjimo įgūdžių, bet lūžis įvyko.

Klaipėda neprilipo, o Ryga slėgė savo dydžiu: „Per daug žmonių, per daug visko, sunku bendrauti, kiekvienas galvoja apie save. Kaunas mažas, ir man čia lengviau kvėpuoti.“ Galutinai kraustytis į Lietuvą Jūlianas apsisprendė puikiai praleidęs laiką VDU surengtuose lietuvių kalbos kursuose Aukštaitijoje, kur suprato, kad nori į mūsų kalbą ir literatūrą gilintis toliau. „Nepatinka pradėti ir mesti, turiu dalykus baigti, idėjas išpildyti iki galo.“ Tada – Kaunas, „Erasmus“ studijų kryptis. VDU jis pajuto, kad studento nuomonė yra svarbi, girdima ir gerbiama. Latvijoje studijos, jo manymu, pernelyg teorinės. „Kaip tik prieš porą dienų galvojau, koks dabar esu. Esu toks pats, koks buvau, bet esu kitur, ir mano vertybės jau kitos. Čia, Lietuvoje, supratau, kad esu. Tiesiog esu. Latvijoje nebuvau tikras, ko noriu, kas noriu būti, kodėl einu į universitetą.“ Jūlianas prisipažįsta, kad jau gal ketverių būdamas, darželyje, jautėsi kitoks nei aplinkiniai. Svajojo būti menininku. Gal rašytoju, gal tapytoju. O tapo ne tik diplomuotu literatūros kritiku, bet ir fotografu. Gal naują miestą lengviau prisijaukinti stebint pro objektyvą? „Ne, aš ir be fotoaparato išėjęs mėgstu atidžiai dairytis, ieškoti detalių. Tiesiog miesto, pastatų fotografuoti nemėgstu, man reikia žmonių. Fotografija man yra jausmas“, – sako Jūlianas. Jis rodo man fotografijų seriją, sukurtą Romualdo Požerskio surengtose dirbtuvėse. Užduotis buvo paprasta – miesto nuotraukų serija viena tema. „Yra kelios mano mėgstamos vietos Putvinskio gatvėje, kurios artimos tapo karantino metu,

2019 m. atlikėja Katy Perry išleido kūrinį „Never Really Over“, kurio vaizdo klipą režisavo Philippa Price. Jis įkvėpė Jūlianą ir kolegę Eriką Urnikytę (Erikauphoto) šiai fotosesijai: „Pasaulyje yra milijardai individualios išvaizdos žmonių: esame skirtingos odos spalvos ir akių formos, kūno sudėjimo ir aprangos, įvairiai kalbame ir galvojame. Kiekvienas atrodome skirtingai ir esame unikalūs. Norėdami susivienyti, turime visi kartu rodyti pagarbą svetimiems dalykams: pasaulėžiūrai, kultūrai, papročiams ir tradicijoms. Mūsų pasaulis toks įdomus ir spalvingas, nes dėl savo unikalumo į jį žvelgiame kitomis akimis, o grožį suvokiame ypač jautriai. Todėl būtina stengtis, kad šis pasaulis būtų kupinas šilumos ir meilės. Nepamirškime, kad nors ir visi esame skirtingi, tačiau, veikiant išvien, tai tampa mūsų stiprybe!“

Iš ciklo „Melancholija. Dar viena galimybė“

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

B A L A N D I S

Jūlianas fiksuoja kultūros renginius, kuriuose mielai lankosi ir kaip fotografas, ir kaip dalyvis. Nufotografavo daugelį Kauno literatūros savaitės įvykių – juk šį festivalį organizavo jo fakultetas. Praėjusiais metais su bendrakursiais ir Kauno miesto turizmu besirūpinančia įstaiga „Kaunas IN“ visi drauge sukūrė naują maršrutą „Kaunas tarp eilučių“. Iliustruotas žemėlapis kviečia atrasti Kaune gyvenusių rašytojų namus ir gyvenimų detales, pasivaikščioti po kūrybai įkvepiančias vietas. Čia mano naujasis pažįstamas pamini į maršrutą įtrauktą Aleksoto apžvalgos aikštelę, kurioje lankėsi Nobelio literatūros premijos laureatas Josifas Brodskis. Žvelgdamas į Kauną nuo Aleksoto poetas ištarė frazę: „Kam reikalinga visa Europa, jeigu viskas yra čia.“ Jūlianas negali nepritarti. Tarp šiemet Literatūros kūrybos, kritikos ir komunikacijos programą baigusių studentų Jūlianas buvo vienintelis nelietuvis. „Nebuvo dėl to problemų, man patinka rizikuoti. Jei būčiau likęs Latvijoje ir studijavęs folkloristiką... Nežinau. Jaučiau, kad reikėjo išvažiuoti, ir draugai sakė, kad turiu tai padaryti.“ O kaip su draugais Kaune? Kol kas svarbiau

studijos, nors minėti renginiai, žinoma, padeda plėsti pažįstamų ratą. „Kultūra čia tiesiog ore, aš ja kvėpuoju.“ Mokslai baigti, o kas toliau? „Mąstau. Galiu stoti į doktorantūrą, bet reikėtų daugiau žinių, aš dar labai jaunas. Reikia galvoti apie ateitį, bet aš to nemėgstu, gyvenu čia ir dabar ir nuolat siekiu tobulėti. Gal meno kritiką pastudijuoti?“ Pasikalbėjome apie Jūliano magistrantūros darbo objektą – tekstualumo svarbos matavimus šiuolaikiniame, postdraminiame latvių ir lietuvių teatre. „Pavyzdžiui, buvau klounados vesterne „Odisėja“ – ten svarbi kūno kalba, vizualusis tekstas, juk tekstas nėra tik tai, kas pasakoma balsu.“ Apskritai į teatrą jis vaikšto daug. Kaip tikras kritikas, vengia vertinimų „patinka / nepatinka“, bet jam viskas įdomu. Ypač domina tai, kas vyksta Kauno miesto kameriniame teatre. Lankėsi ir tėvynainio Valterio Sīlio „Frankenšteino komplekse“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Scenarijų šiam spektakliui dramaturgas rašė pasitelkęs dirbtinį intelektą, – tai tikrai intensyvus kūrinys, aptartas ir Jūliano magistriniame. Latviški pėdsakai Kaune – dar viena šių puslapių herojų dominanti tema. Susitikome kaip tik po parodos „1972: Pramušti sieną“ atidarymo Kauno centriniame pašte, tad pasidžiaugėme ir tuo, kiek dėmesio joje skirta pantomimos teatro Lietuvoje pradininkui Modriui Tenisonui ir jo kūrybai. O pokalbį baigėme mano užduotimi Jūlianui – pasidomėti dar vieno latvio, architekto Karolio Reisono palikimu Kaune. Gal sulauksim dar vienos nuotraukų serijos?

INSTAGRAM.COM/JULIANTROFIMOV

kai buvo tikrai liūdna, visos studijos vyko nuotoliniu būdu, visgi likau Kaune, nes radau vertėjo darbą. Žodžiu, serijoje, kurią pavadinau „Melancholija. Dar viena galimybė“, norėjau tas brangias vietas parodyti, kartu ir savo jausmus joms išreikšti. Dar pasikviečiau bičiulę, kuri fotografijose, susiliedama su architektūros objektais, iš esmės tapo manimi.“ Ką apie atliktą užduotį sakė Požerskis? „Gerai.“

....mane kažkas dar piešia....

Nuo antrosios karo dienos kartu su spaustuve „Hands on Press“ ir knygynu „Kolibris“ vykdome akciją #SpalvinamUkrainai. Menininkai kuria plakatus, mes užsiimame spauda ir pardavimu, o visus pinigus pervedame organizacijai „Blue/Yellow“. Šį plakatą sukūrė Vika Pranaitytė. Jį įsigyti galite „Kolibryje“ (K. Donelaičio g. 41).

KULTURA. KAUNAS. LT PRISTATO KULTŪROS LAUKAS JAUTRIAI REAGUOJA Į KARĄ UKRAINOJE. RENGINIAI, SKELBIAMI ŠIAME KALENDORIUJE, GALI BŪTI PERKELTI AR ADAPTUOTI Į PALAIKYMO AKCIJAS. AKTUALIĄ INFORMACIJĄ RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT

KALENDORIUS

05 05–08 28

Paroda „Stasio Ušinsko marionetės ir tarptautinė modernizmo estetika“ Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 56

05 19–07 10

Jimo Goldbergo fotografijų paroda „Rich and Poor“

Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 2

Muziejaus archyvo nuotr.

Parodoje rodomos marionetės – viena unikaliausių kolekcijų, saugomų Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. Stasys Ušinskas (1905–1974) – viena brandžiausių ir novatoriškiausių Lietuvos meno asmenybių, unikaliai sintezavusi lietuviškos mokyklos ir avangardistinių XX a. Vakarų Europos meno krypčių pasiekimus. Tai įvairiapusis menininkas, kurio kūryba apima daugelį sričių. Jis buvo tapytojas, grafikas, vitražistas, scenografas, pedagogas, lėlininkas.

Jim Goldberg, „Larry J Bako. I Love David“, iš serijos „Rich and Poor“, 1977–1985.

Jimas Goldbergas – amerikiečių menininkas ir fotografas, kurio kūryba paremta ilgalaikiu glaudžiu bendradarbiavimu su apleistomis, ignoruojamomis ar kitaip į paraštes nustumtomis visuomenės grupėmis. Ciklas „Rich and Poor“ („Turtingieji ir vargšai“) pasakoja apie skurdą, nelygybę ir bendražmogiškas patirtis. Jame menininkas fotografuojamiems skirtingų visuomenės sluoksnių atstovams suteikia lygias teises. 1977–1985 m. San Franciske fotografuodamas žmones jų gyvenamojoje aplinkoje, Goldbergas paprašė, kad šie parašytų po komentarą apie savo fotografiją. Tai buvo visiškai naujas metodas kurti fotografinius žmogiškų patirčių dokumentus, turėjęs didžiulės ir ilgalaikės įtakos fotografijos raidai.

05 26–06 12

Nevizualios architektūros paviljonas „Archi/Textūra“

05 24–06 26

Paroda „Takūs kūnai. Žmonės ir nežmonės“ „Nemuno 7“, Zapyškis, Kauno raj.

Ar galime suprasti gyvūnus? Kokiomis sąlygomis gali vykti ar nevykti kūrybingas ar tvarus bendradarbiavimas su nežmoniškais veikėjais? Kaip atsiskleidžia antropomorfizmo arba žmogaus bruožų priskyrimo gamtai problematika? Pirmajame kultūros laivo „Nemuno7“ parodų cikle su šiais klausimais skirtingai susiduria du kūriniai – Tomo Daukšos šviesos instaliacija „Laimės švieselės“ bei Godos Palekaitės ir Adrijanos Gvozdenović video „Antropomorfinės bėdos“, kalbantis apie žmogaus ir gyvūno susidūrimą.

Interaktyvi paroda pristato architektės Rasos Chmieliauskaitės ir menotyrininko dr. Justino Kalinausko trejus metus vykdytus tyrimus nevizualios patyriminės architektūros tema. Kartu su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos bendruomene vykdytais tyrimais buvo ieškoma naujos architektūrinės erdvės organizavimo gramatikos, nukreiptos į nematomą dialogą su mus supančia aplinka ir atsiskleidžiantį per taktilinį, audialinį bei orientacinį santykius su architektūros fenomenu. Parodoje pristatomame interaktyviame paviljone bus atskleidžiama nauja ir neįprasta architektūrinės erdvės pažinimo praktika, leisianti lankytojams nevizualiu būdu patirti neatrastas arba nuvertinamas organizuotos aplinkos kokybes, kurias galima pažinti tik panaikinus regos galimybę.

BIRŽELIS

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

KALENDORIUS

05 27–07 01

06 01–06 04

Paroda „Ateitis / atmintis“

Tarptautinis interaktyvus teatro festivalis „Nerk į teatrą“

Gimnazijos g. 4

Grupė Vokietijos menininkų-kuratorių „Konsortium“ pristatys tarptautinio bendradarbiavimo projektą, tyrinėjantį miesto istoriją ir jo architektūrinį palikimą. Jie pakvietė daugiau nei pusę šimto menininkų iš įvairių pasaulio šalių kurti bendradarbiavimu pagrįstą kolektyvinę skulptūrą, dedikuotą tarpukario Kaunui. Taip buvo sukurtas „miniatiūrinis muziejus“, trimatis miesto žemėlapis, sudarytas iš paveikslų ir skulptūrų. Ši paroda – pirmoji „Kaunas 2022” organizuojama paroda, atsidarysianti unikaliame renovuojamame pastate prie Istorinės Prezidentūros.

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Teatro archyvo nuotr.

„Vasarai jau pasiruošta? Nauja skrybėlaitė, paplūdimio šlepetės ir kremas nuo saulės jau laukia savo starto, bet prieš maudynes ir saulės vonias pasinerkime į skirtingų emocijų jūrą... teatre. Programa priderinta teatro naujokams ir meistrams, vyks trupių iš Ukrainos ir Vokietijos spektakliai, performansas dedikuotas riksmams (Belgija), bus ekskursijos, juoko joga, kūno plastikos užsiėmimai – net 30 dirbtuvių! Speciali programa bičiuliams iš Ukrainos, edukacijos prieinamos vaikams su skirtingomis negaliomis“, – rašoma kvietime.

06 01–06 30

Agnės Sedleckės piešinių paroda „Metai“ Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Aleksoto padalinys, Veiverių g. 43

„Metai“ – pirmoji Agnės Sedleckės personalinė paroda. Eksponuojamos dvylika metų mėnesių istorijų, nupieštų akvarele ir tušu. Metai – laiko tarpas, praeinantis per 365 dienas, per 52 savaites, per 4 sezonus ir 12 mėnesių – ir taip metai iš metų... Tyrinėdama visus 12 mėnesių ir fantazuodama, autorė kiekvieną įasmenino, pavertė gyva būtybe su savo charakteriu ir pomėgiais.

Paroda „Vladislovas Starevičius. Animacijos pasaulio pionierius“ Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

06 02–06 30

Dieter Mammel paroda „Tranzitas“ Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

Organizatorių archyvo nuotr.

Torunės šiuolaikinio meno centro organizuojama paroda siekiama supažindinti visuomenę su kino istorijai ir lėlinei animacijai itin reikšminga Vladislovo Starevičiaus asmenybe bei tarptautinėje scenoje reprezentuoti kūrėjo nuopelnus animacijos raidai. 1965 m. mirusio menininko kūrybinį palikimą sudaro 45 filmai. Skirtingų šalių siekį „nusisavinti” autorių kaip savo nacionalinę vertybę pagrindžia tai, kad Rusijoje kūrėjas vadinamas Rusijos animacinio kino pradininku, Lenkijoje – lenkų kinematografininku, pirmojo pasaulyje lėlinio filmo autoriumi, o prancūzai nemažą Starevičiaus meninio paveldo dalį įvardija kaip prancūzų animacinio kino klasiką. Visgi pirmoji lėlių animacija „Elniaragių kova“ sukurta 1910-aisiais Starevičiui pradėjus dirbti Kauno miesto muziejuje, kuris užsakė menininkui sukurti dokumentinius filmus.

Dieter Mammel yra tapytojas kuriantis Berlyne ir Frankfurte prie Maino. Menininkas yra kilęs iš pabėgėlių šeimos, Antrojo pasaulinio karo metu palikusios Banat regioną (tai istorinė teritorija tarp Rumunijos, Serbijos ir Vengrijos). Daugelį meto jo kūryba plėtojosi būties „tarp“ temoje – tarp kultūrų, kelionėje, skrydyje, tarp asmeninių ryšių, o pasirinktoje kūrybos technikoje – tarp tapybos ir piešinio. Tapytojas kuria didelio formato paveikslus ant drėgnos drobės naudodamas tušą. Ši ypatinga technika tapo jo atpažįstamu stiliaus bruožu. „Meno parko“ galerijoje Dieter Mammel kūryba bus pirmą kartą pristatyta Lietuvoje – ekspoziciją sudaro apie 30 daugiausiai pastaraisiais metais sukurtų paveikslų. Parodos proga yra išleistas katalogas „Transit“ („Tranzitas“) pristatantis ir ankstesnius šios serijos kūrinius. Šia paroda pradedamas parodų turas – nusitęsiantis į Olandiją ir sugrįšiantis į Vokietiją.

BIRŽELIS

06 02–06 30

KALENDORIUS

06 02–06 30

Christoph ir Sebastian Mügge paroda „Ar tikrai nori išsaugot visus pėdsakus?“ Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

Sebastianas Mügge (g. 1981 m.) ir Christophas Mügge (g. 1983 m.) gimė Bonoje, Vokietijoje, gyvena Švedijoje. Paroda „Ar tikrai norite išsaugot visus pėdsakus?“ – įtraukianti instaliacija, kalbanti apie daugybę pėdsakų, kuriuos palieka žmogus po mirties. Vienas iš pagrindinių klausimų – kaip artimieji turėtų elgtis? Ką išsaugoti, o ko atsisakyti? Po netikėto praradimo, patirto šoko ir sielvarto, nelengva būti atsakingam dar ir už per daug metų sukauptą palikimą – įvairius daiktus, kolekcijas, o tuo pačiu ir už didžiulius skaitmeninių duomenų kiekius.

06 02–06 30

Romualdo Požerskio fotografijų paroda „Laura – spinduliuojanti tamsa“ Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18

R. Požerskio nuotr.

Parodoje žymus fotografas eksponuos naujausių savo darbų seriją, pasakojančią apie jaunos moters neregės gyvenimą, jo svarbiausius įvykius ir kasdienybę. Parodoje išvysite penkerių metų fotografo ir jo darbų herojės kūrybinio bendradarbiavimo rezultatus. R. Požerskio fotografijos leis humanistiniu žvilgsniu pažvelgti į Lauros gyvenimą, kuriame žiūrovas nesunkiai atpažins sau artimas patirtis ir kartu stebėsis žmogiškų vertybių išsaugojimu nelengvomis, kartais dramatiškomis aplinkybėmis. Lauros istorija fotografijose virsta metaforiniu pasakojimu apie žmogaus ryžtą, nepaisant nieko, patirti gyvenimo pilnatvę. Serijoje akivaizdus pagarbus požiūris į žmogų, meilė gyvenimui ir R. Požerskiui būdingas nuoseklus, ilgalaikis pasakojimas apie vieno žmogaus likimą.

Ritos Valantytės knygos „Laužytojai“ pristatymas

Kauno apskrities viešoji biblioteka, K. Donelaičio g. 8

06 03–06 05

Elektroninės ir eksperimentinės muzikos festivalis „Optimismo“ „Vilko“ kartodromas, Kaunakiemio g. 5

Nkisi. Pedro Kuster nuotr.

Kiekvienas laikas užaugina savo žmones, ir su šios knygos herojų kūryba užaugo paskutinė sovietinėje Lietuvoje gimusių vaikų karta. „Keistuolių teatro“ Varna Albertina ir geltonų plytų kelias, Oskaro Koršunovo spektakliai, „Foje“ dainos – tai lyg asmens kodas, skiriamasis laiko ženklas. Knyga sudėliota iš nedidelių istorijų-etiudų, atskleidžiančių ne tik gyvenimą, bet ir to meto subkultūras (pankų, hipių, montanų ir t. t.), viešųjų institucijų (mokyklos, armijos ar psichiatrijos ligoninės) nerašytas taisykles ir daugelį subtilių sovietų laikais ir pirmaisiais nepriklausomybės metais įsišaknijusių visuomenės normų (tokių kaip blatas ir pan.).

„Optimismo“ kvėpė Kauno, tarp dviejų pasaulinių karų tarnavusio kaip laikinoji Lietuvos sostinė ir per šį laikotarpį išaugusio septynis kartus, fenomenas. Spartų tempą tuomet skatino siekis kurti geresnę, gyvybingesnę ir įdomesnę ateitį. Kurti laikantis gaivaus ir funkcionalaus modernistinio požiūrio. Visai kaip modernizmo architektūros kūrėjai, pasižymėję politiniu, socialiniu, ekonominiu ir kultūriniu optimizmu, taip ir šiuolaikinės muzikos kūrėjai, kuriuos pristato festivalis, drįsta eksperimentuoti su technologijomis ir išsiskiria virtuoziškumu, netradicine kūrinių struktūra bei naujais kūrybiniais metodais. Tarp atlikėjų – „Animistic Beliefs“ (Olandija), Corin (Australija/Indonezija), Slikback (Kenija), Osheyack (Kinija), Bambounou (Prancūzija), Nkisi (Kongas/Belgija/JK) ir daugelis kitų.

BIRŽELIS

Ketvirtadienis, 06 02, 18:30

Festivalį kuruoja „Digital Tsunami“ ir „Ghia“ kūrybinės komandos. Festivalis yra „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ dalis.

KALENDORIUS

06 03–06 05

XXXVI tarptautinis folkloro festivalis „Atataria lamzdžiai“ Įvairios vietos

06 04–06 19

Tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“ Įvairios vietos

Latviai „Skaņumāja“. Ansamblio archyvo nuotr.

Festivalio tikslas – puoselėti įvairių Lietuvos etnografinių regionų folklorą, amatus, tautodailę, etnines tradicijas, šiais metais ypatingą dėmesį skiriant Suvalkijos (Sūduvos) regionui, taip pat aktyvinti Lietuvos folkloro ansamblių veiklą, plėtoti folkloro ansamblių kūrybinę partnerystę, siekiant geresnio folkloro kolektyvų ir pavienių atlikėjų meninio lygio, formuoti vidinį žmonių poreikį dalyvauti kūrybinėje meninėje veikloje bei supažindinti kauniečius ir miesto svečius su Lietuvos ir kitų šalių tradiciniu folkloru.

Eliškos Brtnickos ir Ilonos Jäntti (Čekija) spektaklis „Laiptinė“. Organizatorių archyvo nuotr.

Ne tik Europos kultūros sostinėje, bet ir Prienuose, Šventojoje, Ukmergėje šiemet vyks festivalis, prie pavadinimo pridūręs žymą #duetai. Šiuolaikinio cirko šventė į Kauną, kur vyks ir tarptautinio tinklo „Circostrada“ suvažiavimas, suburs įdomiausius kūrėjus iš Belgijos, Estijos, Prancūzijos, Čekijos – taip pat ir Lietuvos. Spektakliai kauniečių lauks bene margiausiame Kauno rajone – Šančiuose!

Trečiadienis, 06 08, 18:00

Pažaislio muzikos festivalis. Koncertas „Transition: Avangardinio fortepijono portretas“ Roko opera „1972“

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91

Joe Smith nuotr.

Martyno Aleksos nuotr.

Kipro Mašanausko roko opera, dedikuota Romui Kalantai, yra meninė laikmečio išraiška, alsuojanti protesto dvasia ir jaunatviška energija bei unikalus muzikinis eksperimentas, apjungiantis dokumentiką ir fikciją, skambant šiuolaikiškai interpretuotai psichodelinio roko klasikai.

Pianistės Tricios Dawn Williams sukurtas projektas – avangardinio fortepijono portretas, apimantis beveik šimto metų repertuarą. Kiekvienas programos kūrinys atveria naujas galimybes, nes kiekvienas kompozitorius plaukia per nežinomus vandenis, kad atskleistų naujas instrumento galimybes. Fortepijono rečitalį atlikėja paverčia tarpdisciplininiu pasirodymu, kuriame dalyvauja judesio fiksavimo technologija, vaizdo menas, elektroninė muzika ir išplėstinė fortepijono technika. Programoje – Atau Tanaka, Henry Cowell, Michel van der Aa, Steve Reich, Stepheno Montague, Ruben Zahra kūryba.

BIRŽELIS

Sekmadienis, 06 05, 18:00

KALENDORIUS

06 06–07 31

Parodos „Lidó Rico. Ištremti Rojai // Paraisos Expatriados“ Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57 Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos „Berželio“ padalinys, Taikos pr. 113B Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Šilainių padalinys, Baltų pr. 51

Trečiadienis, 06 08

Festivalis „Pasaulis skamba“: Grupės „Tamikrest“ koncertas, 19:00 Terasa „Laukas“, Nepriklausomybės a. 12

Lidó Rico. Iš ciklo „Piešiniai“

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka kartu su „Mindiuz“ meno galerija kviečia į žymaus menininko Lidó Rico iš Mursijos (Ispanija) trijų parodų projektą. Laisvės alėjoje iki birželio 26 d. bus eksponuojama paroda „Švenčiausioji / Santísima“, „Berželio“ ir Šilainių padaliniuose iki liepos 31 d. vyks „Sizifas“ ir „Piešiniai“. „Viskas, apie ką mums pasakoja Lidó Rico darbai, iš tikrųjų apie mus pačius, apie tai, ką turime viduje, ką matome ir ko nenorime matyti, ką jaučiame ir ko nenorime jausti, bet matant jo darbus tai liejasi ir iškyla... Lidó Rico yra vaizdų, pranešimų konstruktorius. Prasmės konstruktorius.“ (Juan-Ramón Barbancho, 2021)

Parodų organizatoriai: kuratorė Ina Mindiuz ir Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, projektą remia Mursijos miesto tarybos Kultūros departamentas.

Grupės archyvo nuotr.

Iniciatyvos „Gera muzika gyvai“ pasaulio muzikos festivalis tęsis visą vasarą, o šįkart programoje – kolektyvas iš Malio. Sacharos klajoklių tuaregų kalba grupės pavadinimas reiškia jungtis ir tai puikus pavadinimas penketukui, taip sėkmingai jungiančiam nesenstančias kultūros vertybes su moderniais pasaulio garsais ir vizijomis. „Tamikrest“ atvyksta pristatyti savo penktojo studijinio albumo „Tamotaït“, persmelkto teisingai pulsuojančio, intensyvaus rokenrolo. Lietuvoje juos pasitiks projektas „Afrodelic“.

06 10–09 01

Laimutės Kurienės fotografijų paroda „Kelios dienos prieš karą Černobylyje ir Kyjive“ Kauno Vinco

06 09–06 12

Festivalis „Kaunas Cantat – Kaunas Sings“ Įvairios vietos

Jau dešimtasis tarptautinis chorų festivalis kvies ne tik stebėti, bet ir tapti muzikos dalimi. „Kaunas – tai vandens miestas, kuriame susilieja didžiosios Lietuvos upės, o kiekvieną vakarą užpildo kiekvienam kauniečiui pažįstamų fontanų garsai. Apjunkime vandens ir miesto balsus, sukurdami bendrus atvirus susidainavimus. Kiekvieną festivalio dienos vakarą miesto gatvėse skambės dirigento Jan Schumacher vedami atviri koncertai, kurie parodys, jog chorinė muzika gali būti prisijaukinta kiekvieno iš mūsų!“, – rašo organizatoriai ir pabrėžia, kad šiemet laukia ir ypatingi festivalio atidarymo bei uždarymo koncertai.

Laimutės Kurienės nuotr.

Laimutė Kurienė jau yra parengusi ir bibliotekose eksponavusi kelias įdomias fotografijų parodas apie Pietų Afrikos Respubliką, Kirgiziją, Olandiją ir Černobylį, į kurį vėl sugrįžo šių metų vasarį. Sutapo, kad fotografė ten lankėsi kaip tik tuo metu, kai iki karo Ukrainoje pradžios buvo likę mažiau nei savaitė. Jos užfiksuotą tylą ir ramybę Černobylyje, o taip pat ir Kyjive netrukus sutrikdė Rusijos kariuomenės įsiveržimas. Iš fotografijų ramiai žvelgiantys gyvūnai ar gatvėmis vaikštantys žmonės dar kartą pakviečia įsigilinti į karo keliamą siaubą ir patikėti, kad vėl sugrįš taika ir ramiai tekantis gyvenimas.

BIRŽELIS

Kudirkos viešosios bibliotekos Panemunės padalinys, Vaidoto g. 115

Laimutė Kurienė – Nyderlanduose gyvenanti ir branduolinės energetikos srityje dirbanti fotografė, pelniusi kelių tarptautinių konkursų prizus ir dalyvaujanti tarptautinėse parodose įvairiose pasaulio šalyse. Jos mėgstamos temos – gamtos ir žmogaus santykis, kitų šalių kultūrinis savitumas.

KALENDORIUS

Penktadienis, 06 10, 18:00

Miuziklas „Elisabeth“

Kauno valstybinis muzkinis teatras, Laisvės al. 91

Martyno Aleksos nuotr.

Spektaklis, pasakojantis dramatišką ir jaudinančią istoriją apie imperatorės Elžbietos gyvenimą, įsipareigojimus ir kančias, tarptautinį triumfą pradėjo Japonijoje, buvo pirmasis „Vereinigte Bühnen Wien“ muzikinis eksportas, jo kelionė po pasaulį tęsiasi jau daugiau kaip 30 metų. Lietuva – keturioliktoji šalis, kurioje rodomas šis jaudinantis miuziklas, o lietuvių kalba yra devintoji pastatymo kalba. Kaip teigia „Vereinigte Bühnen Wien“ atstovai, Viktorijos Streičos režisuotas spektaklis – dar vienas ryškus etapas šio miuziklo gyvavimo istorijoje.

Šeštadienis, 06 11, 15:00

Pažaislio muzikos festivalis. Opera vaikams „Kirana“

Raudondvario dvaras, Pilies takas 1, Raudondvaris, Kauno raj. Kompozitoriaus iš Maltos Rubeno Zahra opera vaikams „Kirana“, yra „Kaunas 2022“ programos dalis. Kiekvienoje šalyje, kur statoma ši Kinijos, Indijos, Babilono bei Mesopotamijos mitų įkvėpta opera, jaunieji atlikėjai (šiuo atveju tai Raudondvario kultūros centro vaikų kolektyvai) ne tik dalyvauja operos atlikime kartu su profesionaliais menininkais, bet ir patys kuria scenografiją. Raudondvario kultūros centre vyksiančio spektaklio scenografijoje bus panaudoti Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklos moksleivių darbai.

Sekmadienis, 06 12, 18:00

„Stotelė-hiphopas“

Pažaislio muzikos festivalis. Koncertas „Belle époque“

P.A.R.A.K.A.S., Prancūzų g. 2

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

„Freestarz“. „Lunatikų“ nuotr.

Renginyje lauks meniu, tinkamas net išrankiausiai ausiai. Pirmasis muzikinis patiekalas – hip-hop jazz stiliaus grupė „Basement Project“, kuri stebins jausmingais muzikiniais posūkiais ir gyvo garso pasirodymu. Pagrindinis patiekalas – repo improvizacijos grupė „Freestarz“, kuri palepins net ir labiausiai surambėjusią ausį. Desertui – nepakartojamas ir abejingų nepaliekantis Erkė! Visai degustacijai diriguos ir užmigti neleis improvizacijos meistras Jama.

Lietuvoje, Prancūzijoje ir Šveicarijoje gyvenančios pianistės Mūzos Rubackytės pasirodymas festivalio scenoje – visada išskirtinis ir klausytojus užburiantis įvykis. Šį kartą scenoje kamerinės muzikos perlus pianistė atliks su žinomu smuikininku Dmitrijumi Makhtinu. Koncerte atlikėjai pristatys kartu įrašytą litvako kompozitoriaus Leopoldo Godowskio ir lenko Karolio Szymanowskio kūrinių plokštelę „Valses Impressions“.

Sekmadienis, 06 12, 20:00

Angelou koncertas

„Pakrantė“, Nemuno sala Andželika Petrauskaitė geriau žinoma Angelou vardu. Išskirtinio, gilaus balso atlikėja kuria ir atlieka alternatyvaus ritmenbliuzo dainas. Kartu su Angelou galėsite garsiai ir visomis balso stygomis dainuoti jos pirmąjį lietuvišką kūrinį „A lyga“, taip pat prisiminti ir „OPIA“, kuris tarsi atviras laiškas santykiams ir žmogui, į kuriuos vis tiek norisi sugrįžti.

BIRŽELIS

Šeštadienis, 06 11, 19:00

KALENDORIUS

06 12–06 19

Spektaklis „TAKSAI. Bandymai įveikti atstumus“ Įvairios vietos

Algimanto Černiausko nuotr.

Spektaklio kūrėjai kūrybiniam darbui subūrė nemažą taksi vairuotojų ir pavežėjų grupę. Spektaklio kūrybinė grupė domisi, kaip jaučiasi šiandienos vairuotojai, dirbdami vis labiau nuasmeninantį, algoritmų valdomą darbą. Ar jiems pavyksta susitapatinti su savo veikla? Ar nesijaučia nutolę nuo visuomenės, kurios narius kiekvieną dieną veža? Ar nenutolsta patys nuo savęs? Kokios artumo formos gali rastis kelias ar keliolika minučių trunkančios kelionės metu? Spektaklio metu Kauno gatvėse pasirodys 9 taksi automobiliai su savo istorijas pasakojančiais taksi automobilių vairuotojais. Žiūrovai-keleiviai turės galimybę susipažinti su skirtingomis taksistų kasdienybėmis, naktiniu miesto gyvenimu, jame sutinkamais pakeleiviais bei istorijomis, nutikusiomis pačiuose taksuose ir už jų ribų. Netradicinius scenos kūrinius prodiusuojančios Menų agentūros „Artscape“ spektaklis yra „Kaunas 2022“ programos dalis.

Trečiadienis, 06 15, 17:30

Laimos Giedraitienės edukacija „Tapyba ant audinio“, 17:00 Kauno apskrities viešoji biblioteka, K. Donelaičio g. 8

Užsiėmime bus supažindinama, kokius dažus reikia naudoti, kai norime piešti tik kontūrą ant audinio, kokius dažus – norint padengti plotelius; kaip išgauti spalvų perėjimus, atspalvius. Bus pasakojama, kaip išrinkti kompoziciją ant pasirinkto gaminio, kaip perkelti piešinį nuo eskizo. Bus naudojami akriliniai, reljefiniai ir purškiami dažai (susipažinsime su šių dažų panaudojimo galimybėmis). Paskaita yra dalis renginių ciklo, skirto jaunimui skirtam projektui „Erdvė reikštis“.

Penktadienis, 06 17, 18:00

Pažaislio muzikos festivalis. Koncertas Broniaus Kutavičiaus atminimui

Spektaklis „Vasarvidis“

Kauno Kristaus prisikėlimo bazilika, Žemaičių g. 31A

Bronius Kutavičius. A. Baltėno nuotr.

Šiais metais vienas iškiliausių Lietuvos kompozitorių, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Bronius Kutavičius būtų minėjęs 90-mečio jubiliejų. Deja, pernai rugsėjo mėnesį kūrėjas mus paliko. Koncerte skambės du monumentalūs B. Kutavičiaus kūriniai: oratorijos „Paskutinės pagonių apeigos“ ir „Epitafija praeinančiam laikui“, kuriuos atliks Kauno miesto simfoninis orkestras ir Kauno valstybinis choras. Diriguos Robertas Šervenikas.

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Meilės kerams paklūsta visi – ryžtingi jaunuoliai ir drovios merginos, karaliai ir kunigaikščiai, fėjos ir net dievai. Ji užklumpa netikėtai ir išeina neįspėjusi. Ji apdovanoja ypatingomis galiomis ir paverčia bejėgiais. Ji nepavaldi logikos dėsniams ir nepaklūstanti protui. Ji džiugina ir žeidžia. Turtina ir sekina. Ji yra dovana, netgi tada, kai myli asilą. „Vasarvidžio nakties sapnas“ – nuostabioji W. Shakespeare’o komedija, džiaugsmingai, nuotaikingai ir jaunatviškai pasakojanti apie stebuklingą meilės gėlę – tereikia jos sultimis miegančiajam suvilgyti akis ir prasideda magiškas nubudimas. Spektaklio režisierė – Eglė Kižaitė.

BIRŽELIS

Penktadienis, 06 17, 18:00

KALENDORIUS

Šeštadienis, 06 18, 14:00

Performansų programa „Service“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Kauno menininkų namai (KMN), bendradarbiaudami su Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija (NMK) ir kuratore Lesia Kulchynska (Ukraina) pristato platformą „Service“. Jos dalyviai siūlo plačiajai visuomenei neįprastą paslaugą pasitelkę performatyvų veiksmą. Tokiu „paslaugos“ supratimu siekiama peržengti rinkos logiką ir pakviesti dalyvius iš naujo interpretuoti ir pasisavinti „paslaugos“ idėją, ir užuot tiekus produkciją kitiems, susikurti šį mainų procesą pagal savo poreikius. „Service“ siūlo sukurti ir pasiūlyti unikalią paslaugą, kuri pripažintų savitą asmens patirtį, įgūdžius, žinias ir požiūrį bei perteiktų vertingą patirtį kitam. Tai galėtų būti unikalus nagų dizainas ar tapybiška makiažo koncepcija, teksto skaitymas neįprastu balsu, mėgstamiausios dainos atlikimo švilpaujant pamoka, pokalbis apie orą ar bet ką kitą. Paslaugų teikimo situacija kuria erdvę mainams su nepažįstamuoju ir suteikia galimybę pažinti žmogų ar situaciją, kurių pažinti nesitikėjai“, – teigia programos bendrakuratorė Lesia Kulchynska.

06 22–08 21

Paroda „Melioracija“ Žemės ūkio rūmai, K. Donelaičio g. 2

Trečius metus vykstanti tarptautinė mainų rezidencijų programa „DeMo“ menininkus/es kvietė tyrinėti galimas sąsajas, sutapimus ir skirtumus tarp įvairių modernybių, jų formų ir išraiškų. Paroda „Melioracija“ atskleis pastarojo tyrimo perspektyvas tuo pačiu atverdama labai platų klausimą apie šiandieninį mūsų ryšį su pažanga arba progresu ir neišvengiamą jo dialektiką bei materialumą. Parodoje dalyvauja menininkai(-ės) iš Šiaurės Airijos, Prancūzijos, Ukrainos ir Lietuvos. Parodos kuratorė – Agnė Bagdžiūnaitė. Mainų rezidencijos „DeMo“ yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.

06 30–07 03

Šiuolaikinio miesto festivalis „Audra“ Įvairios vietos

Festivalis „Pasaulis skamba“: Grupės „Kuunatic“ koncertas Terasa „Laukas“, Nepriklausomybės a. 12

Tommy Cash. Atlikėjo archyvo nuotr.

Kauno tapimo Europos kultūros sostine proga naktinis klubas „Lizdas“ kartu su Kauno jaunimu parengė festivalį viso miesto teritorijoje. Šiuolaikinio meno instaliacijos, gyvi pasirodymai ir nemokamas Tommy Cash koncertas kaustys Europos centre atsidūrusio miesto gatves net penkias dienas.

Grupės archyvo nuotr.

„Kuunatic“ muzikinė koncepcija – fantazija! Merginų trijulė įkvėpimo semiasi iš Mėnulio, būtent ten jos atrado visiškai kitokį požiūrį į būgnijimą, pulsuojančias boso linijas ir atmosferinius sintezatorių garsus, kuriuos jungia su tradicinių japoniškų instrumentų sąskambiais. Praėjusiais metais klausytojus pasiekė debiutinis jų albumas, kuris ne tik tyrinėja ir neria į eksperimentus, bet ir įsimena savo dainingumu bei melodijomis. Kaune „Kuunatic“ pasitiks ne mažiau įdomus lietuvių muzikinio šaršalo trio „shishi“.

BIRŽELIS

Antradienis, 06 28, 19:00

Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt

KAUNAS PILNAS KULTŪROS MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE ( P L A T I N A M A S AUTORIAI: Agnė Sadauskaitė, Artūras Bulota, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Donatas Stankevičius, Emilija Visockaitė, Justė Vyšniauskaitė, Jūlianas Trofimovas, Kęstutis Lingys, Kipras Štreimikis, Kotryna Lingienė, Monika Balčiauskaitė, Reda Tomingas, Rita Dočkuvienė. TIRAŽAS 2300 EGZ.

ISSN 2424-4465

NEMOKAMAI)

GLOBOJA:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

LEIDŽIA

2022 Nr. 6 (82)