KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2022 gegužė by Kaunas Pilnas Kultūros

kaunaspilnas.lt

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

KIEMAS

IEMĄ K Į Ę J IŠĖ SVEIKI

Iliustracijos autorė Dalia Bieliūnaitė

2022 GEGUŽĖ

TURINYS KIEMAS

AUSTĖJOS ŠANČIAI, DAINAVA IR PRAMONĖ

MAISTAS (IR) SIELAI

12 16 24 KIEKVIENĄ UŽKALBINTI IR IŠKLAUSYTI

GATVĖ AR KIEMAS?

ČIA YRA GRAŽU – MES TAIP MANOME

PAS 40 KAVA KAIMYNUS

48 KALENDORIUS

MIESTO GYVENTOJAS SEMIONAS CHANINAS

SVEIKI, KOKS JŪSŲ VARDAS? Miestas yra konfliktas, – šią paprastą tiesą pasakė vienas iš „Kauno pilno kultūros“ herojų, kai kadaise kalbėjomės apie Kauno architektūros festivalį. O šio numerio herojė Goda, diplomuota architektė, primena, kad miestas – ne tik pastatai, bet ir juose gyvenantys žmonės. Juose ir tarp jų – kai išeini iš savo buto į kiemą, gatvę, skverą, tampi bendruomenės dalimi. Nuo viso Kauno, kaip gerai pažįstamo kiemo, iki vos kelių kaimynų, bendrystės stebuklą kuriančių savo sklypo ribose. Gana plačiai šįkart aprėpianti numerio tema siekia įkvėpti, jei to dar nepadarėte, susipažinti su savo kaimynais. O gal susitaikyti? Net jei rodosi, kad nieko bendra su tais keistuoliais iš ketvirto buto neturite, bendra yra jau jūsų būtis. Apie tai, beje, kalba nuostabus kaunietės Gintarės Stašaitytės darbas, eksponuojamas MO muziejuje Vilniuje, parodoje „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“. O kauniškėje parodos dalyje ant

Pelėdų kalno apie kartu efektyviau kurstomą dvasios stiprybę primena Dainiaus Liškevičiaus „Ramybė“. Taigi verskite ir skaitykite, kaip Austėja vieną po kito Kauno kiemus verčia mažais stebuklų laukais. Kaip augo Kiemų šventės idėja, iš kokių mažų džiaugsmų susideda Godos darbas, kaip Sigitos kaimynai iš Kačerginės Senamiestyje verda kavą, kiek žmonių sukūrė užrašą „Fluxus Labas!“ viename Centro kiemų, kokiame kieme žaisti kviečia Asta su Agne ir kaip gimtoji Ryga įkvepia mūsų kaimyną iš Latvijos Semioną. Gegužė – tobulas metas pažindintis. O dedikuoti šį numerį norime žmogui, kurio taip ir nespėjome pakalbinti, – bet jis būtų buvęs tiesiog puikus šio numerio herojus. Tai balandį mus palikęs Ovidijus Jurkša. Istorikas, visuomenininkas net tokią atšiaurią vietą kaip Kauno tvirtovės fortas sugebėjo paversti bendruomenės namais, o savo idėjomis bei pozityvumu užkrėtė ir ne vieną kitą kaunietį. Ilsėkis ramybėje, Ovidijau, Kaune tavęs trūks.

G E G U Ž Ė 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

AUSTĖJOS ŠANČIAI, DAINAVA IR PRAMONĖ KOTRYNA LINGIENĖ DONATO STANKEVIČIAUS NUOTR.

G E G U Ž Ė 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Apie Austėją Bliumkytę-Padgurskienę pirmąkart išgirdau „Šančių kiosko“ dėka. Jei internetas nemeluoja, spalvingas medinis kioskelis A. Juozapavičiaus prospekte iškilo apie 1994 metus. Čia buvo parduodama kramtomoji guma, alus ir cigaretės. Kiosko transformacijos idėja gimė dar 2013 metais, tarptautinio renginio „Miesto tyrimai: viešumo patirtys“ metu – kioskas nupirktas „susimetus“ 44 akcininkams ir tapo atvira įvairiausių iniciatyvų platforma. Kioskas nugriautas 2018-aisiais, bet Austėjos Kaune po to nesumažėjo. Nuolat bendrauju su ja dėl įvairiausių iniciatyvų dabar jau Dainavos rajone. Kino seansai, ekskursijos, garso menas – ši moteris kupina idėjų ir noro jomis dalintis! Ji sako neturinti kiemo idealo, nes kiekviena erdvė pati padiktuoja, kas joje gali gimti. Idealu – pilnas kiemas bendraujančių žmonių. Pokalbį pradedame nuo gimtųjų Šančių ir pirmiausia perduodame linkėjimus Austėjos mamai, gražaus vardo savininkei.

Koks buvo pirmasis tavo kiemas? Augau Šančiuose – ten vaikystė, paauglystė ir truputis jaunystės. Kalno papėdėje, šalia geležinkelio. Kai dar buvau maža, ten buvo daug kareivių. Šalia – iškrovimo aikštelė. Jie, būdavo, uždaro gatvę, ir tas kiemas truputėlį prasiplečia, gatvė tampa žaidimų aikštele. Kieme buvo upelis ir tebėra, nes tėvai ten tebegyvena. Jo čiurlenimas manyje smarkiai įsirašęs, nes kambario langas buvo į upelio pusę. Tai veikdavo labai raminančiai, o drauge pranešdavo apie atėjusį pavasarį. Vienoje pusėje šaltinėlis tekėjo visada, o kitoje – tik nutirpus ledams, nuo kalno bėgant vandeniui. Anga, į kurią upelis sutekėdavo, įrengta cariniais laikais – aišku, vėliau tai sužinojau. Dar apie pavasarį pranešdavo alyvų kvapas ir paukščiukų čiulbėjimas. Dabar visai kitaip, nes gyvenu kitame kieme – paukščiukų yra, nes medžių daug, bet nei alyvų, nei upelio.

Tėtis virš upelio turėjo garažą, o tarp garažo ir tvoros augo vyšnia. Tai buvo toks mano kampelis, prisiskindavau vyšnių į induką nuo margarino ir ten laikydavau. Tėtis buvo padaręs dideles medines sūpynes, mėgdavau suptis. Batai nuo aktyvaus supimosi lėkdavo į kaimynės Klavkos daržą, ji pykdavo. Kai buvau maža, močiutė gaudavo kelialapį į Nidą. O mano mamos vardas Vida, tai aš dainuodavau tokią dainą: „Nida, Nida, Nida – gražiausias miestas. Vida, Vida, Vida – gražiausias vardas.“ Supdavausi viena kieme ir garsiai, garsiai, kad už geležinkelio girdėtų, dainuodavau. Mano močiutė gyveno Eiguliuose ir turėjo kiemą, kuriame vaikai taip ir sakydavo – einam į kiemą. Vadinasi, išeini iš savo buto, laiptinės ir patenki į kiemą, kur visi žaidžia. O Šančiuose kiemą kiekvienas turėjo savo, tai taip sakyti lyg ir nelabai prasminga. Eidavom į gatvę, ant kalno, ant geležinkelio – bet vis

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

G E G U Ž Ė

tiek sakydavom „einam į kiemą“. Labai mėgdavom kilti į kalną. Pasiimi pleduką, pagalvėlę, batono su cukrumi – ir grožiesi panorama. O mama pasakojo, kad kai ji buvo maža – nes ji irgi nuo gimimo šančiškė – ten vykdavo kaimynų susibūrimai. Kai vėliau pradėjau dirbti su bendruomenėmis, norėjosi atgaivinti tą tradiciją. Žodžiu, kalnas savaip įdomus. O už jo – kareiviai, tvoros... Ten buvo baisoka, toliau neidavom.

Kai mokiausi dailės, jau paauglė, noras piešti, spalvinti išeidavo iš už popieriaus lapo ribų. Pradžioje išpaišiau smėlio dėžę, o po to mama leido išpaišyti sandėliuko sieną. Ten nupiešiau kakojančią karvę ir užrašiau: „Ko spoksai?“ Ta siena į gatvę, kur praeina daug žmonių, pravažiuoja daug mašinų. Kelerius metus pabuvo ten toks spalvotas dailės gimnazijoje besimokančios merginos piešinys. Kiek kiemų teko pakeisti? Ar bandydavai kiekvienam įnešti įdomybių, naujovių? Galbūt su amžiumi entuziazmas augo ar mažėjo? Ne tiek daug. Su vyru iš pradžių gyvenome Šančiuose, A. Juozapavičiaus prospekte, metalo fabriko administraciniame pastate. Matėme šiokią tokią panoramą į Nemuno pusę ir į fabriką. Fantastika, nieko geriau negalėjo būti. Kiemas buvo visiškas asfaltas. Turėdavai riedėti pro įmonėles visokias, pro jau nebeveikiantį fabriką, galėdavai pro sieną įkišti galvą ir pamatyti, kur viskas vykdavo, nors ten viduj sugriuvę viskas buvo, – dabar jau atnaujinta. Aš ant to lango sėdėdama į tuos fabrikus žiūrėdavau – urbanistinė romantika, peizažas yra faina. Tiesa, tame kieme gyveno nedaug žmonių, dominavo verslai.

Tada prasidėjo daugiabučių kiemai. Buvome apsistoję Eiguliuose. Beveik nieko nepažinojau, tik stadionas matėsi. O tada persikėlėme ten, kur dabar gyvename, į rajoną gražiu pavadinimu – Dainava. Ilgai man nei kiemas, nei kaimynai neegzistavo, pareidavau namo tik namo. Bet gimus vaikučiams norėdavau kuo daugiau lauke būti, pradžioje – parkas, paskui ėmiau tyrinėti rajoną stumdama vežimėlį. Labai smagu būdavo: ten kokie darželiai, vienur išpaišyta, išdažyti akmenys ar bordiūras. Mes – kačių mylėtojai, tai kates tyrinėjau. Atradau, kur didžiausia koncentracija kopetėlių padaryta, kad katukės įliptų į balkoną. Taigi tyrinėjimai prasidėjo su pirmuoju vaikučiu ir vežimėliu. Tuo metu kaip tik Žemuosiuose Šančiuose bendruomenė pradėjo stiprėti. Prisidėjau prie poros iniciatyvų ir tiesiog užaugau jose, paskui pradėjau pati šį tą daryti. Vienas didesnių pasiekimų buvo ekskursijų festivalis – visą savaitgalį vien pasivaikščiojimai po vieną rajoną. Šančiai dideli ir įvairūs, man teko juos jaukintis. Dainava iš pradžių atrodė visai nyki. Taip pamažu tyrinėjimai nusmulkėjo iki kiemų ir aš supratau, kad kiekvienas rajonas yra įdomus. Dainavoje man ne tik mano kiemas rūpėjo, norėjosi kitiems ką nors padaryti, net ne pačiai kaip aktyvistei, bet kitus padrąsinti. Toks buvo tikslas. Bijojau pradėti, bet kai pamačiau, kiek daug žmonių atėjo į pirmą renginį, kuris buvo susijęs su sienos meno kūriniu, supratau, kad galėčiau pradėti iniciatyvą bet kuriam rajone. Visur drąsiai jausčiausi, galėčiau eiti kalbinti kaimynus ir tikėčiau, kad jie išeitų. Nes žmonėms norisi bendrauti, norisi atrasti savo erdves naujai,

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

G E G U Ž Ė

kaip kiemą, kaip rajoną. Žmonėms trūksta bendravimo. Be to, veikti mane drąsina įsitikinimas, kad kiekviena vieta įdomi. Ką įdomaus atradai gimtuosiuose Šančiuose? 2010 metais išleista Jurgio Vanago knyga „Šančių praeities takais“, sakyčiau, įkvėpė vietos atgimimą. Apie 2014-uosius prasidėjo mano minėtos veiklos, jos buvo ne tik apie vietą, bet ir apie meną. Atradau naujų požiūrio kampų, tai labai patraukė. Čia galėjau išpildyti norą prisidėti prie savo aplinkos, jau nupasakoto savo „kiemo“, kuris užima didesnę teritoriją nei tas kiemukas prie namų. Vaikučių žaidimo aikštelė atsirado, sugalvojom namelį medyje, svajojau apie kaimynų vakarėlius. Tapusi bendruomenių programos „Fluxus Labas!“ fasilitatore Šančiuose, kaip tik vykstant „Kiemų šventei“, nutariau mūsų rajonėlį užkurti. Vienas kaimynas pasikvietė į svečius, į savo kiemą. Kita kaimynė sugalvojo visą vakarėlio struktūrą, įvedė medžio temą. Rajono ekskursijos, rajono pažinimas, idėjos, šančiškių svajonės, ką norėtų daryti Šančiuose, sugulė į „Iniciatyvų festivalį“. Dideli mastai. Tai man suteikė daug drąsos. Dainavoje labai įdomi bendruomenė, kitokia nei Šančiuose, kur kiemų žmonės pripratę bendrauti. Dainavoje reikėjo atkurti tą bendravimą, sušildyti pačią vietą. Bet čia irgi yra senų gyventojų, taip pat ir mano name, jie, pavyzdžiui, prisodinę medžių talkų metu. Jie rengdavo ir vakarėlius. Kiek tavo pačios veikloje „Fluxus Labas!“ turėjo įtakos? Tikrai daug, bet prasidėjo viskas Šančiuose. Jei ne veiklos, nežinau, ar būčiau išvis atėjusi į „Fluxus Labas!“. O jis labai pagilino

požiūrį į bendruomenę. Turiu prisipažinti, pradžioje dariau tai, kas man įdomu, mažiau galvodama apie žmones. Programa padėjo geriau atpažinti ir atliepti bendruomenės energiją. Fliuksiškumas man padeda su įvairiais žmonėmis. Mėgstu įnešti netikėtumo, įvairių detalių. Suprantu žaidimo prasmę. Nereikia visada visko daryti labai rimtai, kaip dažnai būna kiemuose, bendruomenėse. Susirinkimai gali būti linksmi! Iki šiol dirbai viešojoje įstaigoje „Saugi pradžia“, kurioje vykdei projektą „Draugystės menas“. Papasakok apie jį. Grįžusi iš motinystės atostogų, jau žinodama, kaip veikia „Kaunas 2022“, pamačiusi kvietimus, inicijavau projektą. Projekto pagrindinė teritorija yra Pramonės rajonas su esmine Draugystės gatve, kuri jungia gyvenamuosius kvartalus (Bermudų trikampis, Gričiupis), kerta Pramonę (Draugystės gatvę) ir toliau prasideda pramoniniai rajonai. Įeina ir visi Petrašiūnai. Projektas dar nesibaigė, tęsis dar visus šiuos metus, finalinis renginys, visų veiklų apibendrinimas, vyks birželio 10 d., vienos iš rajono įmonių „SDG“ kieme. Automobilių aikštelėje neliks nei vieno automobilio, viskas bus atiduota bendruomeninėms, kultūrinėms veikloms. Taip pat ir didžiulė pieva bei gal net pastato vidus. Po šio renginio nesustosime, bus daugiau renginių. Šio projekto palikimas – įmonė, kurioje vyks pagrindinis renginys, tampa kultūros tašku šiame Pramonės rajone. Jau tiek visko įvykę – kino, prisiminimų vakarai, sąmoningo judesio dirbtuvės, paskaitos apie žaislų istorijas, gyvos ir nuotolinės ekskursijos. Tereikia, kad žmonės įprastų ir žinotų, jog čia gimsta visos idėjos, daug veiklų vyksta šiame pastate ir visi yra kviečiami. Tikiuosi, žmonės įpras ir po kitų metų sausio 1-osios viskas nesustos.

Labai svarbu buvo įtraukti įmonių darbuotojus. Kvietėme skirtingus gidus, pažintinės ekskursijos metu daugiau sužinojome: pavyzdžiui, dėl „Maximos“ atsirado troleibusų maršrutas ir žmonėms tapo patogiau susisiekti su Dainavos poliklinika. Arba Bermudų trikampis – pavadinimą buvau girdėjus, bet nežinojau, kur jis, tai architektas Algimantas Grigas papasakojo. Architektūros istorikas Paulius Tautvydas Laurinaitis papasakojo apie urbanistinį šito rajono vystymąsi. Gidas Jonas Oškinis – apie senuosius laikus, apie Girstupio kaimelį, apie VI fortą. Atrodo, tokia nedidelė teritorija, o tiek įdomios istorijos ir tokiais įvairiais kampais. Tada istorikas Jonas Palys papasakojo apie fabrikų valgyklas, važiavome – ne tik su vietiniais, prisijungė daug įvairių žmonių – į tebeveikiančias. Nuostabu pamatyti tuos senuosius interjerus. Jie tikrai gerai išsilaikę: vitražai, granitinių spalvotų grindų raštai. Pavyzdžiui, viena iš valgyklėlių Radijo gamyklos patalpose

(iš Technikos gatvės patenki į kiemą, tada pro tokią bromą, kur keltuvai važinėja, ir vos ne pro technines patalpas į valgyklėlę) tikrai ypatinga. Senovinė, su padėkliukais, su šaltienom, silkėm ir Kijevo kotletais. Tai moterys ten organizuoja šilko tapymo, natūralios kosmetikos dirbtuvėles. Tiesiog fantastika. Kiek visko sugalvoji tu, o kiek pasiūlo kiti? Viskas susipynę, būtų sunku pasakyti, kuri idėja iš kur atėjusi. Man patinka stebėti, sugerti, ištraukti, sumiksuoti ir tada padaryti. Pastebėjus, kad žmonėms įdomu ekskursijos, kilo fotopasivaikščiojimų mintis. Toks lyg ekskursijos pratęsimas, kad ne tik klausytum, bet ir pro fotoobjektyvą dar labiau savo rajoną pažintum, naujai pamatytum. Padėjo ir tai, kad norėjome neturėti išankstinių nuostatų. Taip atsirado ir pramonės garsai, virtę muzika. Prisiminimų vakarų metu paaiškėjo daug norų. Žmonėms norisi bendrauti gyvai, o COVID situacija tai ypač sustiprino – visi labai pasiilgę gyvų ekskursijų, o ne paskaitų internetu, gyvo bendravimo, o ne nuotolinių pamokų. „Draugystės menas“ tęsiasi, bet tu jau dirbi kitur. Ar toliau liksi aktyvia Dainavos, Pramonės rajono bendruomenės nare? Manau, kad taip, nes kitaip man nelabai išeina, nors pakeitus darbą tai taps laisvalaikiu. Kiekvienas turime dalintis tuo, kuo galime, mano atveju tai kvietimas į bendras veiklas, į kiemą, padrąsinimas, geros nuotaikos sukūrimas. Labai įdomu su visais pasišnekėti. Tai atrodo prasminga, tikiu, kad žmonėms to reikia. Tai suteikia tikėjimo, pasitikėjimo ir prasmės. Tiesa, mano entuziazmas ilgai augo, bet dabar esu sulėtinusi tempą, kad užsidegimas nevirstų perdegimu.

FACEBOOK.COM/DAINAVOSKIEMASKAUNE

Kodėl Pramonės rajonas tau įdomus? Man apskritai įdomus miestas. Aišku, ir gamtoje patinka, bet miesto aplinka, architektūra, gatvelės… Pramonės rajonas – vien jau tuo, kad atrodo pilkas, nykus, vien įmonės. Bet kiek ten istorijos… Ta dalis, kur nuo Pramonės prospekto į Ateities plentą, su Elektrėnų gatve, Draugystės, Chemijos – visas šitas plotas. Kur dabartinis „Urmas“, tai ten buvo prekybos sandėliai. „Gelžbetonis“ dar dabar yra, „Dirbtinis pluoštas“... Radijo gamykla didžiulė Draugystės gatvės gale su didžiuliu bokštu, kuris lyg persikėlė iš Prisikėlimo bažnyčios. Tie pramoniniai rajonai turėjo didžiulę įtaką ir gyvenamųjų rajonų vystymuisi. Man visada taip atrodo: „Ai, nyku? Gerai, gerai, pažiūrime, kas ten yra įdomaus.“

G E G U Ž Ė 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

MAISTAS (IR) SIELAI JUSTĖ VYŠNIAUSKAITĖ MARTYNO PLEPIO („KAUNAS 2022“) NUOTR.

Ar dažnai vakarieniaujate drauge su savo artimiausiais kaimynais? O ar sveikinatės su gyventojais iš kito aukšto, kitos gatvės pusės, kito rajono? Geriau pažinti savo aplinką ir joje gyvenančius žmones jau kelerius metus Kaune kviečia tradicija tapusi Kiemų šventė. Laisvės alėjoje nusidriekianti stalų eilė, bendra vakarienė su pažįstamais ir dar nepažintais kaimynais bei išskirtiniai kolektyvų ir organizacijų pasirodymai – tai pagrindiniai šio renginio akcentai, kauniečius džiuginantys kiekvieną pavasarį. Apie šiemet gegužės 20 d. suplanuotos Kiemų šventės pradžią, tikslus ir šių metų renginį kalbėjomės su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendruomenių programos „Fluxus Labas!“ koordinatore, Kiemų šventės organizatore Simona Savickaite.

G E G U Ž Ė 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Kaip gimė Kiemų šventė? Kiemų šventės idėja kilo menininkui Vyteniui Jakui, vaikščiojant Laisvės alėja. Jis sugalvojo, kad čia gyvenantys žmonės galėtų išsinešti stalus, kėdes, muzikos instrumentus ir kartu susėsti kaimyniškos vakarienės. Tada ir susiformavo vizija, kad Kiemų šventė turi būti šventė žmonėms – jų pačių kuriama ir patiriama. Ši tradicija tęsiasi ir dabar – mes padedame Kiemų šventę kasmet suorganizuoti gegužės pabaigoje, kai minima Europos kaimynų diena, tačiau iniciatyvos turinį kuria jos dalyviai – Kauno miesto, Kauno rajono gyventojai bei svečiai. Kodėl ši šventė reikalinga miestui? Paprasčiausias atsakymas – nuoširdus žmonių susidomėjimas. Kiekvienais metais sulaukiu kauniečių klausimų, ar šiemet renginys įvyks. Žmonės jau spėjo pamėgti ir priprasti prie šios šventės, ji yra tapusi savotiška Kauno miesto identiteto dalimi. Taigi Kiemų šventė vyksta dėl žmonių, kurie kasmet jos laukia degančiomis akimis. Šiemetinė šventė jau penkta. Kaip metams bėgant ji keitėsi ir augo? Nėra buvę dviejų vienodų Kiemų švenčių – iniciatyva kasmet keičiasi, auga ir įgauna vis kitokį atspalvį. 2017 metais V. Jako dėka įvyko pirmoji šventė – nedidukė, bet labai jauki, atvira ir nuoširdi. Stalus išsinešė ir bendros vakarienės susėdo Vytenio pakviesti kaimynai. Kitąmet į organizacinį procesą įsijungė „Kaunas 2022“ ir Kauno centro būstas. Tada pradėjome į šventę kviesti ne tik Laisvės alėjos ir Centro mikrorajono gyventojus, bet ir kitus kauniečius. Taip po truputį augo renginio dalyvių skaičius. 2019 metais, vykstant Laisvės alėjos rekonstrukcijai, negalėjome čia tradiciškai statyti stalų eilės, tad susiburti kvietėme aplink Kauno soborą.

Ypač pasukti galvą teko dėl pandemijos ribojimų, tačiau tai nebuvo neigiamas iššūkis. Jis išlaisvino mūsų kūrybiškumą, paskatino ieškoti kitų kelių bendruomeniškumui puoselėti. Vis dėlto 2020-aisiais, galima sakyti, šventė neįvyko. Ji buvo simboliškai paminėta Kauno miesto gimtadienio proga – pakvietėme saugiais atstumais staliukus Laisvės alėjoje sustatyti čia įsikūrusius restoranus, kavines ir barus. Praėjusiais metais dėl besitęsiančių ribojimų prie vienos stalų eilės susėsti ir vėl negalėjome, tačiau paruošėme specialias pakylas, ant kurių pasirodė įvairios Kauno organizacijos, bendruomenės, meno kolektyvai ir visi kiti, norėję dalintis ne maistu, o kultūra. Mane labai nudžiugino po šventės išgirstos dalyvių mintys, kad tai suveikė kaip gūsis kultūros, kurios buvome taip pasiilgę. Po šios šventės miestas tarsi vėl atgijo. Supratome, kad ne tik maistas, bet ir kultūra pamaitina žmones. Ko naujo galime tikėtis šiais metais? Šiemet švenčiame titulą „Kaunas – Europos kultūros sostinė“, tad Kiemų šventė tampa antrojo didžiojo programos renginio „Santaka“ akcentu. Tikimės, kad šių metų renginys bus iki šiol pati didžiausia Kiemų šventė. Vėl planuojame pakylas pasirodymams, kuriuos per porą valandų Laisvės alėjoje pristatys apie penkiasdešimt kolektyvų. Tarp šių pakylų dėliosis kavinių, restoranų ir pačių žmonių, bendruomenių ir organizacijų stalai. Taip pat atlikėjai džiugins ir iš balkonų, ko anksčiau šioje šventėje nėra buvę. Be to, laukiame svečių iš kitų Europos kultūros sostine tituluotų miestų. Tad šventėje bus galima susipažinti su įvairių šalių kultūra ir maisto ruošimo tradicijomis. Prie veiklų prisideda ir Lietuvoje įsikūrę Ukrainos menininkai – jų stalas stovės prie Kauno centrinio pašto. Renginį uždarys specialus Kauno miesto simfoninio orkestro koncertas prie soboro.

Tradiciškai pagrindiniai iniciatyvos renginiai glaudžiasi Laisvės alėjoje, kur nusidriekia ilga stalų eilė. Kodėl pasirinkta būtent ši vieta? Galbūt į šį klausimą geriau atsakytų V. Jakas, tačiau man atrodo, kad ši gatvė yra ta centrinė erdvė, kur kiekvienam patogu ir malonu susitikti. Tai visiems pažįstama vieta, kuri nesukuria barjero. Jeigu organizuotume šią šventę, pavyzdžiui, Šilainiuose, nežinau, ar žmonės iš Petrašiūnų būtų linkę ten važiuoti švęsti kaimynystės ir bendruomeniškumo. O Centras yra tarsi visų mūsų – ir tai vienija. Ar Kiemų šventė išsiplečia ir į kitus miesto kampus? Ar teko girdėti apie pačių gyventojų organizuojamas iniciatyvas savo kiemuose? Bendruomenės paprastai pradeda krutėti gegužės mėnesį, kai švenčiama Europos kaimynų diena. Esu

sulaukusi daugybės nuotraukų iš tokių mažesnių švenčių Domeikavos seniūnijoje, Šilainių, Aleksoto mikrorajonuose. Žmonės išsineša savo stalus ir įvyksta toks pavasarinis bendruomeninis prabudimas. Ar matai šios šventės tęstinumo potencialą po 2022-ųjų metų? „Kaunas 2022“ po truputį buria mažesnes organizacijas ir bendruomenes, kurios liks veikti ir po šių metų. Tarp jų yra ir „Fluxus Labas!“ bendruomenių programa, kuriai priklauso Kiemų šventė. Turėsime išspręsti finansinius klausimus, tačiau iš visų jėgų stengsimės tęsti šio renginio organizavimą, nes jaučiame, kad miestui jo reikia. Kaip tu pati supranti kaimynystę? Ar ši šventė pakeitė tavo suvokimą? Pirmiausia į kaimynystę žvelgiu iš praktinės pusės, nes man ji stipriai susijusi su saugumu. Noriu gyventi žinodama, kas yra už mano sienų. Noriu žinoti kaimynų vardus, galėti pasisveikinti, paprašyti pagalbos. Man svarbu būti supančios bendruomenės dalimi ir joje jaustis saugiai. Platesne prasme žvelgiu į kaimynystę kaip į didžiulę žmogišką, kūrybinę energiją. Norisi su kaimynais jaustis kaip didelėje šeimoje. Kaip sakoma, dažnai šeima yra toliau nuo tavęs nei kaimynas. Natūraliai su laiku kito ir mano supratimas, ką reiškia kaimynystė. Pradžioje atrodė smagu tiesiog pažinoti greta įsikūrusius kaimynus. O atsiradus Kiemų šventei pajutau, kad kaimynystės sąvoka gali būti platesnė – tai ne tik už sienos gyvenantys žmonės, bet ir Kauno organizacijos, bendruomenės bei visi gyventojai, sudarantys vieną didelę miesto bendruomenę.

KAUNAS2022.EU

Pirmojoje šventėje dalyvavo tik Centro gyventojai. O kokios bendruomenės į iniciatyvą jungiasi dabar? Nuo 2018-ųjų kasmet kviečiame prisijungti viso Kauno miesto gyventojus, tačiau šiemet skiriame ypač daug dėmesio rajonams. Kvietimas dalyvauti šiuo metu tebegalioja, tad dar negaliu pasakyti, kiek ir kokių bendruomenių pasirodymų bei stalų pamatysime. Be abejonės, šventėje dalyvaus Centro, Senamiesčio, Petrašiūnų, Šančių bendruomenės. Išties be jų šį renginį būtų sunku įsivaizduoti. Tikiuosi, prisijungs ir tos bendruomenės, kurios iki šiol nedalyvavo, nes galbūt neišdrįso. Taip pat kviečiame įmonių kolektyvus, kurie nori stiprinti bendruomeniškumo jausmą, prisidėti prie visuomeninės veiklos. Atvira registracija visiems norintiems dalyvauti paskelbta gegužės 1-ąją ir galios penkiolika dienų. Šventėje laukiami visi!

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

G E G U Ž Ė

KIEKVIENĄ UŽKALBINTI IR IŠKLAUSYTI KOTRYNA LINGIENĖ MARTYNO PLEPIO / „KAUNAS 2022“ NUOTR.

Goda Pomeranceva gyvena Lapėse, Kauno rajone, bet savo kiemu laiko visą Kauną ar net visą pasaulį. „Kaunas 2022“ bendruomenių programos „Fluxus Labas!“ koordinatorė, atsakinga ir už po Kauną keliaujantį festivalį „Kultūra į kiemus“, ir už projektą „Fluxus Labas! Kiemas“, prie komandos prisijungė prieš dvejus metus. Anksčiau ji gyveno Olandijoje, dirbo architekte, su kolegomis kūrė didelius strateginius projektus – pavyzdžiui, planavo miestą Afrikoje: „Taigi aš mąstau didesniais masteliais, miestą matau sluoksniais – ir vaikštinėdama visuomet stebiu, ką būtų galima pagerinti, pakeisti.“ Todėl Godai vienodai brangūs visi Kauno kiemai, ji gerai pažįsta jų bendruomenes ir žino problemas. Mano, kad didelę dalį tų problemų galima spręsti globaliau, bet dabartinis darbas į viską leidžia pasižiūrėti iš apačios. Kasdienėje veikloje ji derina ir architektės įgūdžius, ir pomėgį kalbėtis su žmonėmis bei jų klausytis.

G E G U Ž Ė 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Kaip tavo darbas kiemuose prasidėjo – ar tiesiog nusprendei apeiti visus ir pasižiūrėti, ką kam pasiūlyti? Ar vyko atviras kvietimas žmonėms, kurie turi kiemus ir nori juose ko nors įdomaus? „Fluxus Labas! Kiemas“ projektas susideda iš trijų dalių. Svarbi yra bendruomenės iniciatyva, turi būti aktyvus žmogus ar jų grupė. Negalime tiesiog atnešti idėjos į kiemą, kur niekas nieko nenori keisti. Tad visi kiemai yra atrinkti atviru kvietimu. Tada labai svarbi dedamoji yra menininkas ar kitas savo srities profesionalas. Mes, kaip „Kaunas 2022“ programos koordinatoriai, fasilitatoriai, tai sujungiame, administruojame projekto finansus. Visos trys šalys bandome išsiaiškinti, kokia yra kiemo problema. Dažniausiai bendruomenės aplikuodamos jau žino, ko nori. Tarkim, susidraugauti, būti svetingesni, susipažinti arba kieme neturi jokios erdvės susirinkti. Stengiamės gyventojus skatinti spręsti ne tik infrastruktūrines, bet ir socialines, kultūrines problemas. Atvažiuojame, siūlome idėjas, diskutuojame. Vakar kaip tik buvau susitikime kieme, kuriame kartu su gyventojais ir menininkais bandėme surasti istorijų sienos piešiniui. Prie stalo susirinko gyventojai ir du menininkai, o man teko susitikimą moderuoti. Aiškinomės, kokie žmonės gyvena kieme, ką jie slepia savo sandėliukuose, kokios jų mėgstamos vietos jų pačių butuose, ką ten mėgsta veikti. Susitikimo metu išsakytos istorijos, prisiminimai, įpročiai padės menininkams sukurti sienos piešinio eskizus. Kaip būtų galima grupuoti Kauno kiemus? Žaliakalnyje, kur daugiau nuosavų ar keliabučių namų,

jie tikrai skiriasi nuo kiemų miegamuosiuose rajonuose, kur erdvę riboja daugiabučiai. Jeigu daugiabučių gyventojų paklausi, kur jų kiemas, tai jie ir sakys, kad tai kiemas priešais laiptinę, tai erdvė, kurią mato tik išėję iš daugiabučio, kiemas baigiasi sulig kitais pastatais arba medžiais. Arba teritorija, kur vedžioja šuniukus. Vakar kaip tik kalbėjau su viena daugiabučio namo pirmininke, tai ji savo kiemą apibrėžė kiek kitaip – jai kiemas baigiasi ties sklypo riba. Pirmininkė paatviravo, kad visai neseniai su kaimynais susiformavo sklypą, prisijungė papildomą žemės dalį ir įsirengė vaikų žaidimų aikštelę, o artimiausiu metu planuoja sklypą užsitverti tvora ir pasižymėti kiemo ribą, nes tokia ji yra teisiškai. Nors aplinkinių daugiabučių gyventojai mano, kad tai ir jų kiemas. Ir staiga – nebe! Taigi kas pirmesnis sklypą susiformuos, tas gudresnis ir tvorą užsitvers. Jei visi statysime tvoras, nebeliks to bendro kiemo, kuriame susitinka bendruomenė iš skirtingų namų. Nebeliks ir vietos vaikams kartu žaisti. Kiemas prisipildys tvorų, kurios lyg barjerai užkirs kelią judėjimui pėsčiomis daugiabučių namų kvartaluose. Taigi šioje vietoje labai trūksta dialogo tarp daugiabučių kiemų gyventojų bei drauge tarp bendruomenės ir profesionalų, kurie galėtų patarti ar atsakyti į klausimus. Nors darbas su bendruomenėmis Lietuvoje yra labai naujas reiškinys, jis turėtų tapti kasdienybe. Urbanistai, architektai, sociologai galėtų būti tarp žmonių kiemuose ir padėti atrasti jų kiemo identitetą, stiprybes ir silpnybes, kartu kalbėtis apie ribas ir tų ribų apsibrėžimą, jų kiemo reikšmę, įtraukti į sprendimus ten gyvenančią bendruomenę.

Žinoma, intervencijos iš šalies galimos tik tada, kai bendruomenė atvira ir nori pokyčių, kai priima kitą nuomonę ir profesionalų patarimus. Akivaizdu, kad Kauno daugiabučių kiemuose yra didelė ir plačiai aptarinėjama problema – automobiliai. Kai buvo planuojamas miestas, nutiestos didelės gatvės, bet apie automobilių stovėjimo aikšteles pagalvota nebuvo, galbūt todėl, kad ir automobilių tuo metu buvo mažiau, o dabar kiemų erdvės priklauso mašinoms. Žmonės nori tvarkingų, žalių, patogių kiemų, kuriuose tilptų visos mašinos, bet visa norima programa į vieną kiemą netelpa. Atrodo, kad be išorinės pagalbos šį rebusą išspręsti bus sunku. O kol automobiliai yra vyraujanti tema, tikras iššūkis kiemuose diskutuoti apie kultūrines erdves ar kiemų šventes. Tas pats ir Senamiestyje bei Naujamiestyje – automobiliai yra okupavę tas vidines blokų erdves, tačiau mes kaip situacijos stebėtojai negalime iš viršaus nuleisti sprendimo ar programos, svarbu susėsti su gyventojais ir kartu nuspręsti, koks tas kiemas turėtų būti. Gal gyventojai ryšis išsivaduoti nuo automobilių ir nuspręs, kad gali pasivaikščioti dešimt minučių iki namų, o savo kiemą norėtų matyti kaip savotišką oazę. Bet viskas turi prasidėti nuo dialogo. Tai dar niekas nepardavė automobilio įkvėptas „Fluxus Labas!“? Turbūt dar ne, bet tai ilgesnis procesas. Gal dabar, kai auga mokesčiai, parduos. Ar yra miesto dalys, kuriose daugiau problemų, palyginus su kitais rajonais?

Vieno rajono išskirti negalėčiau. Tik kur mažiau butų, ten mažiau mašinų. Tankesniuose rajonuose problemų šiek tiek daugiau. Kauno miesto rajonai labai įvairūs. Tose seniūnijose, kuriose vyrauja daugiabučiai, o bendros erdvės, kiemai, priklauso savivaldybei, kiemo problemas – susvetimėjimą, nesaugumą, bendruomeninių erdvių nebuvimą, menką funkcinių zonų įvairovę – galėtų padėti spręsti bendruomenių fasilitatoriai, savotiški socialiniai darbuotojai-kultūrininkai, kurie taptų tarpininkais tarp įstatymų priėmėjų ir gyventojų. Lygindama Kauno miesto dalis matau skirtumus tik tarp gyventojų požiūrio į savo aplinką. Tose Kauno dalyse, kur sklypai priklauso gyventojams, iniciatyva, noras keisti ir įsitraukimas yra didesnis. Daugiabučių rajonuose gyventojai nedrįsta inicijuoti veiklų, projektų, sunkiai išeina į savo kiemą ar kieme vykstančią kultūrinę veiklą, nesijaučia kiemo savininkais ir laukia pagalbos iš šalies. Nors vis atsiranda aktyvių kiemo gyventojų, kurie organizuoja susitikimus, sodina darželius ir pažindinasi su kaimynais. Tenka išklausyti ne sau adresuotus priekaištus? Oi, tikrai tenka išklausyti priekaištus, komentarus, sudalyvauti ir iš vidaus, jų pačių akimis pamatyti daugiabučių gyventojų gyvenimus. Vienas iš tokių įsimintinų projektų buvo Dainavoje. Kartu su bendruomene ir kraštovaizdžio architektu nusprendėme kiemą paversti žalia oaze, apsodinti augalais, krūmais, medeliais, pastatyti suoliukus ir terasą. Kad tą padarytume, reikėjo surinkti keturių daugiabučių namų daugumos gyventojų sutikimus. Nors žemė priklauso savivaldybei, turėjome atsiklausti arčiausiai

G E G U Ž Ė 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

gyvenančių. Teko pereiti visus butus, kai kuriuos net po kelis kartus – o viename name jų apie 90. Tokios patirties anksčiau nebuvau turėjusi, sutikimų rinkimas man priminė daugybės trumpametražių filmų peržiūrą. Kiekvienas butas su savo siužetu, istorija, pradžia ir pabaiga, vienu ar keliais veikėjais, iš tiesų pamačiau, kaip gyvena Kauno žmonės. Vieni dar pyksta, kiti kaltina, dalis jau apatiški, yra ir optimistų, norinčių prisidėti prie pokyčių, kiti jau nieko nebenori. Buvo ir tokių susitikimų, kuriuos pabaigėme prie arbatos puodelio, o buvo tokių, kai mintyse jau svarsčiau, ar atsimenu greitosios pagalbos numerį, dalis gyventojų turi problemų su alkoholiu, dar kiti augina vaikus ir nieko aplinkui nepažįsta, sutikau ir stiprių vyrų, kurie senoliams iškeliavus remontuoja butus nuomai... Kiekvienas gyventojas unikalus ir su savo istorija. O aš su šypsena, optimistiškai nusiteikusi stovėjau prie jų buto durų ir įsiterpusi į kasdienę rutiną pasakojau apie kaimynę, kuri pateko į projektą, apie naujus augalus, susitikimo erdvę, žalią oazę, bendrą talką jų pačių kieme, kai sodinsime augalus ir krūmelius, bei projekto finansavimo šaltinius. Galiausiai parašus surinkome ir laukėme žmonių talkoje. Iš visų aplankytų butų ir kviestų žmonių per dvi dienas susirinko penkiolika, gal dvidešimt gyventojų. Tikrai nedaug, nes gyventojų aplinkiniuose daugiabučiuose yra virš kelių tūkstančių. Tai tik parodo, kad darbas su žmonėmis bei bendruomenės formavimas yra ilgalaikis, pastovus procesas, ypač kiemuose, kur gyventojai nėra linkę į savo aplinkos keitimą, nes nesijaučia jos šeimininkais. Nesijaučiau ir aš savo kiemo šeimininkė, kai prieš daugiau nei

10 metų gyvenau daugiabutyje Šiaurės prospekte. Maniau, kad man priklauso tik ta teritorija, kuri baigiasi ties mano buto durimis, na, gal dar laiptinė, nes turėdavau ją išplauti, tą vieną aukštą, pagal grafikėlį atspausdintą ant skydinės. Ir viskas. Toliau jau buvo nebe mano erdvė. O nebuvo taip, kad tuos penkiolika atėjusių žmonių kiti pamatė pro langus ir prisijungė? Tą kartą ne, bet po poros savaičių dar kartą tame pačiame Dainavos kieme su Austėja Bliumkyte-Padgurskiene ir Linu Ūsu organizuojame jau antrą talką, tad tikiuosi, kad žmonės prisimins esą laukiami, patikės žalio kiemo oazės idėja ir išeis kieman pabūti kartu. Pamenu, stoviniuojant prie kaimynų durų ir klausantis jų pasakojimų man pasirodė, kad žmonės pavargo nuo pažadų ir kalbų apie planus. Tikiuosi, pirmoji talka parodė, kad ne šiaip šnekame ir žadame, bet iš tiesų mažais žingsniais siekiame pastebimo rezultato, ir prisidėti prie pokyčių gali kiekvienas. Planuotas rezultatas buvo pasiektas: augaliukai pasodinti, aikštelė nuvalyta, terasai vieta paruošta, krepšinis sužaistas, paaugliai ir senjorai apsikeitė prisiminimais. Dabar visus kviesime dar sykį susirinkti. O rudenį pasodinsime daugiau svogūninių gėlių ir tada švęsime šventę. O dar juk laukia „Kultūra į kiemus“ – tikiuosi, koncertai padės bendruomenę ištraukti iš butų. Turbūt dabar vienas pagrindinių mano tikslų – užkalbinti kiekvieną asmeniškai, kiekvieną išklausyti ir papasakoti, ką mes darome. Kitas žingsnis – kad žmogus pabandytų bent jau išeiti į kiemą. Nereikia nieko dirbti, tiesiog išeiti. Tada galbūt išsinešti kėdę. Tai būtų trečias žingsnis. Ir paklausyti koncerto

Koks yra tavo darbo pats geriausias įvertinimas? Restauruodami suoliukus prie vieno iš daugiabučių, kartu su architektu Algimantu Grigu pastebėjome problemą. Vienas senyvas namo gyventojas, kuris tvarkosi savo (juk po balkonu esanti erdvė priklauso balkone gyvenančiam) du kvadratinius metrus po langu, sodina augaliukus, dažo metalines tvoreles, yra ne itin mėgstamas kitų kaimynų, nes kūryba užsiima savavališkai. Po savaitę trukusių kaimyniškų dirbtuvių, diskusijų, pokalbių, bendrų talkų kieme Algimantas sugebėjo sutaikyti kaimynus, pasodinti prie vieno stalo ir išspręsti tą ilgametę problemą. Galiausiai atstumtasis gyventojas atsižvelgė į kaimynų išsakytas pastabas, apgenėjo tujas, perdažė tvoreles, o prie bendro stalo net tostą pakėlė ir pasidžiaugė, kad aplinka pradėjo rūpėti ne tik jam vienam. Skamba kaip mažas dalykas, bet man tai labai daug. Kitąsyk, kai rinkau tuos sutikimus dėl augalų sodinimo, supažindinau dvi kaimynes. Paskambinus į vienas duris pasigirdo vyresnio amžiaus moteriškas balsas. Nepatikliai informavo, kad durų neatidarys, nes dukra liepė svetimų neįsileisti. Atsisveikinau su ponia ir toliau

pasakojau žalio kiemo idėją kitai šalia gyvenančiai kaimynei. Po kelių minučių vyresnio amžiaus ponia jau iškišo nosį į laiptinę, mat išgirdo apie talką. Ir taip įvyko pirmasis kaimynių susitikimas, jos pirmą kartą susipažino, liko kalbėtis ir man išėjus. Labai džiaugiausi, kad senolė užmezgė ryšį ir prireikus pagalbos galės kreiptis į arčiausiai esantį žmogų. Nutinka ir taip, kad vykdant projektą ar po jo kuris nors vyresnio amžiaus kiemo gyventojas iškeliauja. Aš juos vis atsimenu, juk bendravome, jie džiaugėsi, šypsojosi... o dabar jų jau nėra. Rodos, suteikėme jiems galimybę dar pabūti bendruomenės dalimi. O jie savo istorijomis ir prisiminimais suteikė mums šansą keliauti laiku ir pažinti aplinką, vertybes, gyvenimo būdą. Man tai atrodo ypatinga. Arba… prieš dvi savaites Šiaurės prospekte pakviečiau kaimynus tiesiog išgerti arbatos jų daugiabučių kieme. Išsinešėme keturias kėdes, pasiėmėme sausainių, puodelius ir šnekėjomės. Po kelių minučių kaimynė skambina savo sūnui ir sako: „Atnešk virdulį.“ Jis nelabai suprato, ko mama iš jo nori, kur čia tą virdulį nešti. Mat niekada nebuvo nešęs virdulio į kiemą. Išėjęs iš laiptinės dar kurį laiką blaškėsi nesuprasdamas, kur ta jo mama yra, pasimetęs priėjo, padavė, akyse atsispindėjo nematyti dalykai. O šią savaitę tas pats paauglys jau su mumis kartu sėdėjo prie stalo jo paties kieme, ir mes vėl gėrėme arbatą ir klausėmės istorijų. Gal kam nors sunku suprasti, bet tikrai galima arbatą gerti daugiabučio kieme. Reikia tik dviejų kėdžių, kelių puodelių arbatos ir pokalbis prasideda.

FACEBOOK.COM/FLUXUSLABAS

sėdint ant savo kėdės. Ir tai jau yra labai labai daug. Jei 30–50 žmonių išsineštų po kėdę, tai jie jau galėtų ir problemas kartu spręsti, nes jau yra linkę šį tą daryti, išeiti, atsiverti. Bet tai yra procesas. Toks jo tikslas – mes turime būti ten, kur reikia pagalbos, judinti, padėti pirmininkams ar bendruomenėms,, išmokyti naudotis įrankiais. Yra daug puikių kiemų, iš kurių ir mes galime pasimokyti, įsikvėpti, bet „Fluxus Labas!“ programa skirta tiems, kuriems reikia išjudėti.

G E G U Ž Ė 2 0 2 2

KOTRYNA LINGIENĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

ČIA YRA GRAŽU – MES TAIP MANOME

1972-ųjų lapkričio 6-oji. Tokia data įrėžta ant vienos iš silikatinių plytų, sumūrytų į sieną K. Donelaičio gatvės kieme tarp 72-ojo ir 74-ojo namų. Tiesa, tai tik sienos viršus. Žemiau – tarpukario laikotarpio juosta, o po ja – ir carinis sluoksnis. Pasirodo, 1930-aisiais nuspręsta nuleisti Donelaičio gatvės lygį, suvienodinti jį su Laisvės alėjos… „Kaip Europoje.“ Ir net vienas iš kiemo namų, daugybę savininkų turintis medinukas, stovi ant santykinai naujų pamatų.

G E G U Ž Ė 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Tiek spėjau sužinoti per pirmas kelias pažinties su Inga ir Žygimantu Šarakauskais minutes. Pasisekė, kad šiuos kauniečius spėjau pagauti, – vasaras jie, prisistatantys laisvais žmonėmis, leidžia sodyboje Mažojoje Lietuvoje. Susipažinimo pretekstu tapo jau minėtoji miesto virsmą žyminti siena, kurią praėjusių metų pabaigoje papuošė didelis užrašas „Fluxus Labas!“. Tai „Kaunas 2022“ bendruomenių programos projekto „Fluxus Labas! Kiemas“ rezultatas. Užrašas sudarytas iš kelių šimtų molio keramikos plytelių. Nė vienos nėra tokios pačios, kiekvieną kūrė vis kitas žmogus, palikęs vis kitą įspaudą: „Manykim, trys šimtai žmonių čia tikrai sudalyvavo.“ Pirmiausia kiemo gyventojai įspaudė savo delnus (kai kas ir pėdutę, kuri šiandien į plytelę gal ir nebeįtilptų), prisijungė Kauno „Arkos“ bendruomenės nariai. Vėliau, pernykštės Kiemų šventės metu, įvairiausių dalykų prižymėjo dirbtuvių suvilioti Laisvės alėjos praeiviai. Ne tik kauniečiai, bet ir iš visai tolimo užsienio atvykę. Yra, pavyzdžiui, Marvelės gyventojo pypkės atspaudas ir net įamžinta bitė (ar kamanė?), meninio akto išvakarėse įgėlusi Žygimanto antros eilės pusbroliui. Gretimoje plytelėje – švirkštai. Adrenalino, kurį suleido pusbrolio sesuo. Jie išgelbėjo žmogaus gyvybę, tad irgi nusipelnė likti istorijoje. Šios giminių buvo gaminamos Šarakauskų sodyboje, į kurią ir šiaip užsuka daug svečių. „Taigi šio projekto dėka daugybė žmonių – olandų, vokiečių, žydų, japonų, italų – sužinojo, kad yra tokia srovė – Fluxus, ir kad ji – absoliučiai lietuviška. Ir ją žino pasaulis! Kokie mes dideli, mes pasaulinės kultūros dalis.“ Anot Žygimanto, šis užrašas – absoliučiai fliuksistinis dalykas: „Viskas, ką žmogus daro,

yra menas, ir nereikia pergyventi, ar kiti supras, ar laikys menu.“ „Arba kad nepavyko“, – priduria Inga. „Profesionalūs meninininkai pergyvena, ar rezultatas bus įvertintas pinigine išraiška, o fliuksistai dėl to nesistengia – ir visi, kas šiame dalyke dalyvavo, yra fliuksistai“, – įsitikinęs Žygimantas. Įdomu, kad pora iš savo namų šio užrašo net nemato. Geriausiai jis matomas iš gretimo kiemo, nuo kurio skiria nedidelis slenkstis. Tiesa, morališkai slenkstis aukštesnis. Didelių draugysčių su „anuo kiemu“ nėra – pasak mano naujų pažįstamų, kuriant užrašą „anie“ juokėsi, kad buvo galima bent jau tas silikatines plytas nutinkuoti. Neva jiems negražu. Bet „Fluxus Labas! Kiemu“ tapo šis, o ne anas. „Čia yra gražu – mes taip manome“, – sako Žygimantas. Siena netinkuota, bet joje likusi įbrėžta data, melsvas plotas – buvusio sandėliuko liudininkas. Yra ir dabar jau užaugusių vaikų paliktų įrašų. O vėliau bus vynuogių. Nuolatinėje saulėkaitoje joms turėtų patikti. Pasirodo, vynuoges – keturiasdešimt rykščių – augino čia kadaise gyvenę žydai, kurių kaunietiškas gyvenimo istorijas nutraukė Holokaustas. Inga ir Žygimantas šią sieną vadina „raudų siena“. Anot vyro, kiekvienam miestui būdinga kultūrų samplaika, nedera to pamiršti: „Gyvenimas toks jau yra – istorija tragiška, gyventojus išvežė į IX fortą, jie negrįžo. Ana ten, kur katinėliai sėdi, kadaise veikė pirmoji Kaune dviračių parduotuvė.“ Kiemo vartai buvę mediniai – dabar tai liudija tik nedidelė tautiniais raštais marginta detalė. Beje, apie liaudies raštus. Žygimantas papasakojo, kad kaimuose randamos lelijėlės ir kiti lobiai, pavyzdžiui, ant skrynių

buvo tapomi žydų kromelninkų: „Visa tai mūsų visų“, – įsitikinęs pašnekovas, čia vedantis paraleles ir su mūsų nerimu dėl Ukrainos. Nes tai – apie savus. Galbūt meninių inkliuzų netrukus čia rasis ir daugiau – Žygimantas užsimena apie actioną įvažiavime į kiemą. Prie Fluxus sienos galbūt rasis mobilių konstrukcijų, kviesiančių prisėsti kiemą atradusius miesto maklinėtojus. Ar nebaisu, kad turistų padaugės? Pašnekovai tvirtina tai žinoję ir, jei tokios baimės būtų, nebūtų šio užrašo kūrę. Geruoju pamini ne taip toli esančią Kiemo galeriją, kuri atvira visą parą – ir tai matoma jau iš gatvės. „Dabar pas mus lyg trūksta traukos – va, Ožeškienės gatvėje patys vartai, rodosi, kviečia užeiti.“ „Šie laiptai, žinokite, turi istoriją – jie yra iš kitos pusės Donelaičio gatvės. Kažkokie žmonės privatizavo pastatą ir nusprendė viską griauti, vietoje to pastatyti kažką gražaus“, – dar vieną netikėtumą iš kišenės traukia Žygimantas, rodydamas į savo namų lauko laiptinės konstrukciją, menančią turbūt dar caro laikus. Jam trečdalį tų akyse nykusių laiptų per gatvę pernešti (su KVAD

leidimu, žinoma) padėjo dvidešimt vyrukų iš tuometinės vakarinės A. Martinaičio dailės mokyklos, kurioje Žygimantas, trečios kartos kaunietis, dirbo. Šiame kieme jis gyvena nuo maždaug 1977-ųjų, kaip juokauja, atitekėjo upe iš Fredos. Yra seniausias šio kiemo gyventojas! Dabartinė šio kiemo kaimynystė – tvirta, iš tiesų lyg sutvirtinta šio meninio projekto, kurio vyksmas padėjo išspręsti ar į šalį nustumti ne tokius svarbius gyvenimiškus klausimus. Programos „Fluxus Labas! Kiemu“ skelbimas atsirado, rodosi, pačiu metu. Visi pasiskirstė darbais: kas idėją ruošė, kas popierizmus tvarkė, kas užsiėmė sklaida, o kas sauga. Kaimynai ne vasaros sezono metu renkasi penktadieniais, aptaria visas svarbias aktualijas. Velykos, kitos šventės – žinoma, kartu. „Tai jei baigiasi druska, turite pas ką nueiti?“ – klausiu. „Einame ne druskos skolintis, o vakarienės valgyti“, – juokiasi Inga. Užeikite ir jūs, tik gal ne druskos. Užeikite patyrinėti ir paspėlioti, kas užkoduota šimtuose „Fluxus Labas!“ plytelių. Atsargiai, neužmindami ant tulpių, prisėskite ant medinės kėdės, privirintos prie šulinio dangčio. Kartokite.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

G E G U Ž Ė

GATVĖ AR KIEMAS? MONIKA BALČIAUSKAITĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

Vaikštinėdama po vieną europietiškiausių Kauno miesto alėjų – V. Putvinskio gatvę, kaskart nužvelgiu visas autentiškas tarpukario modernizmo pastatų duris, atgimusias restauratorių rankose, ir akimirką stabteliu dėmesį sutelkusi į vieną ar kitą balkoną. Užkylu bei nusileidžiu vienu iš dviejų mieste veikiančių funikulierių, jungiančiu centrą su Žaliakalniu. Ir toliau tęsiu savo patyriminę pažintį po profesorių, akademikų, muziejų ir kultūros gatvę, kurioje būdama visuomet keliu sau klausimą: „Ar yra bent menkiausia priežastis, dėl kurios nenorėčiau čia gyventi?“ Atsakymas: turbūt ne. Tai supratau apie šios gatvės istoriją ir dabar čia vykstančias veiklas šnekučiuodamasi su Kauno menininkų namų darbuotojomis bei pagrindinėmis Putvinskio gatvės dienos organizatorėmis – Asta Volunge ir Agne Bagdžiūnaite.

G E G U Ž Ė 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Papasakokite apie Putvinskio gatvę. Kuo ji ypatinga jūsų akimis? Asta: Visos gatvės turi savo istoriją. Ir įdomiausios yra tos, kuriose visuotinė persipina su asmeniniais prisiminimais. Putvinskio gatvė – viena tų, kuriose prisiminimų turi skirtingos kartos, skirtingų pažiūrų, klasių ir net subkultūrų žmonės. Putvinskio gatvėje, kuri kadaise vadinosi Kalnų ir S. Nėries, prisiminimų turi ir darbo klasės žmonės, kasdien kilę laiptais į tuometinę Radijo gamyklą, ir hipiai, sovietiniais laikais svajoję apie nepriklausomybę, ir senoji Kauno bohema. Čia net sugyveno lietuviai, romai ir užsieniečiai. Aš pati, besimokydama Kauno dailės gimnazijoje, kasdien keliaudavau į mokyklą ir kirsdavau šią gatvę – su draugėmis užsukdavau į Kauno menininkų namus ir vis pakritikuodavau rengtas parodas. Tuomet atrodė, kad vertinu ekspertišku žvilgsniu. Agnė: Tiesą sakant, aš Putvinskio gatvę atradau tik tuomet, kai įsidarbinau Kauno menininkų namuose – mat pati esu kilusi iš Šilainių rajono. Tikriausiai niekam ne paslaptis, kad žmonėms, gyvenantiems toliau nuo centro, miestas dažniausiai atsiskleidžia truputį kitaip, iš kitos perspektyvos. Ta perskyra tarp centro ir rajono egzistuoja ir šiandien, nors visuomet norėjosi, kad ji nebūtų tokia ryški. Asmeniškai man Putvinskio gatvė niekuomet nebuvo išskirtinė, bet dabar apie ją galvoju kaip apie itin svarbią miesto istorijos dalį. Tikiu, kad kiekviena gatvė turėtų turėti savo dieną ir ją švęsti. O mes tik bandome parodyti, kaip įvairiai galima tai daryti – kuriant pačią gatvę ir jos aplinką.

2017 metų kovą išleidome „Kauno pilno kultūros“ numerį pavadinimu „Kvartalas“. Vienas iš pašnekovų – tuomet KMN laikinai vadovavęs Justinas Kalinauskas – pastebėjo, kad Putvinskio gatvę iš esmės galima vadinti kultūrine erdve. Ar pritartumėte? Asta: Ši gatvė buvo laikoma prestižine nuo pat jos įkūrimo XX amžiaus pradžioje, laikinosios sostinės laikotarpiu. Čia gyveno ir dirbo Antanas Žmuidzinavičius su žmona Marija Žmuidzinavičiene-Putvinskaite, dailininkės Domicelės Tarabildienės šeima, tuometiniai diplomatai, kūrėsi net Vytauto Didžiojo kultūros muziejus (dabartinis Vytauto Didžiojo karo muziejus ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus). Sovietmečio laikotarpiu čia vyravo truputį kitokia kultūra: gatvėje iš milicijos bendrabučio girdėjosi ir akordeonu akompanuojamos dainos, ir tuometinės valdžios nemėgtas rokas. Atgavus nepriklausomybę, toje pačioje gatvėje veikė vienas pirmųjų naktinių klubų, barai Kauno menininkų namuose ir Velnių muziejuje. Buvo visko. Dabar Putvinskio gatvėje jungiasi, o kartais gal net ir rungiasi nugyventa istorija ir dabartis. Arba tai, kaip skirtingos kartos ir atskiri žmonės supranta kultūrą, – turbūt todėl dabar čia galima rasti kone visus besikeičiančio Kauno elementus: nuo miesto simboliu tapusios tarpukario architektūros iki parodų verslo centre, priešais kurį vyksta protestai ir riedlentėmis važinėja paaugliai. Mano akimis, kultūra turi būti gyva ir pilna kontrastų, o Putvinskio gatvėje jų tikrai daug. Pastatas, kuriame dabar veikia Kauno menininkų namai, 1930 m. pastatytas pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio

projektą. Rašoma, kad statinys buvo skirtas Vatikano diplomatinei atstovybei Lietuvoje, tačiau nunciatūra čia taip niekad ir neįsikūrė. Kaip jūs jaučiatės kasdien besidarbuodamos šiose istorinėse patalpose? Asta: 1971 m. Putvinskio gatvės 56-asis namas buvo perduotas kultūros bendruomenei ir tapo menininkų, muzikantų, aktorių susirinkimo vieta. Vyresnės kartos Kauno menininkų namų lankytojai turbūt iki šiol puikiai prisimena pastatą kaip ne tik kultūrinį, bet ir avangardo, atgimimo judėjimo centrą. Tai, ką darome šiandien, labai skiriasi nuo tų laikų, tačiau tęsiame viziją ir stengiamės suteikti erdvę naujoms, aktualioms ir ne visada patogioms idėjoms bei jų išraiškoms. Pažiūrėjus iš viršaus, Kauno menininkų namų salė yra kryžiaus formos. Pasak legendų, po scena yra fontanas, už jos – vitražai, vaizduojantys graikų meno mūzas, ir sienos

su puošniomis sovietinėmis gipsatūromis. Šiuos savotiškai vienas kitam prieštaraujančius elementus papildo renginiai, kuriuose šiuolaikinio meno ir kultūros metodais nagrinėjamos istorijos ir šiuolaikiškumo, politikos ar feminizmo temos, skaitoma queer poezija ir net rengiamos stovyklos pabėgėlių jaunimui. Ši istorinė eklektika ir galimybė per kultūrą reflektuoti ar net keisti tai, kas aktualu dabar, mano manymu, – vertingiausia, ką siūlo kultūra. Džiaugiuosi turėdama galimybę prie to prisidėti šiuo visomis prasmėmis intensyviu istoriniu laikotarpiu. Agnė: Pastatas iš tiesų erdvus – jame netrūksta šviesos, todėl dirbti tikrai malonu. Kaip Asta ir sakė, labai svarbu paminėti, kad Kauno menininkų namai buvo tarsi menininkų karjeros starto vieta – čia vykdavo įvairūs kūrybiniai eksperimentai, kurie nebūtinai atitikdavo visų skonį.

Norisi tradiciją tęsti ir toliau, per daug nekreipiant dėmesio į autentiškumo klausimus.

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

G E G U Ž Ė

Retkarčiais atrodo, kad Kauno menininkų namų veiklą stengiamasi suskliausti, tarsi ji neturėtų nieko bendro su pasaulyje vykstančiais reiškiniais ir būtų tik Kauno kultūros istorijos dalis. Bet geriau pradėkime nuo to, kad Kauno menininkų namų pastato architektas amato mokėsi Romoje, įvairūs avangardiniai judėjimai toli gražu prasidėjo ne Kaune, o bohemos laikas, kai visą dieną buvo galima pasėdėti bare, neatitinka šiuolaikinės realybės ir to nereikėtų romantizuoti – dėl alkoholio pertekliaus žmonės dažnai susilaukdavo tragiško likimo. Kauno menininkų namai aktyviai veikia ir šiandien – nors pastatas istorinis, dažnai veiklos yra susijusios su šiuolaikiniais mus supančiais kontekstais.

K A U N A S

P I L N A S

O kaip čia atsidūrėte? Kokie vėjai atnešė į šią kultūrinę erdvę? Asta: Po mokslų dailės gimnazijoje, studijų Kauno dailės fakultete ir darbo Nacionaliniame Kauno dramos teatre pajutau, kad menas nekuria tokio pokyčio, kokį norėjau matyti. Nusivylusi pasukau į socialinę, edukacinę sritį, dirbau su socialiai pažeidžiamomis visuomenės grupėmis, ėmiausi lyčių studijų. Nuo mano studijų laikų situacija kultūros lauke pasikeitė, o Kauno menininkų namuose atsirado galimybė sujungti man svarbias sritis, tad ir atėjau čia su sava vizija, kurią turiu galimybę išpildyti. Agnė: Prieš kurį laiką atėjau koordinuoti vieno projekto ir pamačiau, kad čia – puiki erdvė vystyti įvairią su šiuolaikiniu menu susijusią veiklą ir įtraukti žmonių grupes, nebūtinai tiesiogiai dirbančias

su kultūra ir menu. Man patiko būtent šis Kauno menininkų namų veiklos aspektas. Kartu ši vieta yra tarpdisciplininė institucija, apimanti labai įvairias sritis, atverianti galimybes bendradarbiauti su mokslo, politikos, aktyvizmo atstovais ir leidžianti vystyti tyrimais grįstus ilgalaikius projektus. Ar kaimynai įsitraukia į jūsų organizacijos veiklas? Jeigu taip – į kokias dažniausiai ir kokiu būdu? Asta: Putvinskio gatvės diena švenčiama jau keletą metų ir renginys kasmet būna kiek kitoks. Prieš karantinui pakeičiant renginių formatus, ši šventė sukviesdavo kaimynus – žmones ir institucijas, kurie galėdavo siūlyti savo veiklas ir taip prisidėti prie šventės. Esame turėję visko: nuo parodų ar ekskursijų iki šaltibarščių, kuriais vaišino kaimynas, išsinešęs į gatvę stalą. Šią dieną čia apsilankę galite gatvę pamatyti ar patirti vis iš naujo, kitaip. Galbūt turėsite galimybę patekti į užrakintus kiemus ar laiptines, pašniukštinėti muziejų užkaborius ar žaidimo forma patyrinėti detales, kurių šiaip nepastebėtumėte. Kitokią, naują prieigą siūlome ir šiais metais. Turbūt metas konkrečiau pakalbėti apie tai, dėl ko čia ir užsukau, – Putvinskio gatvės dieną. Šiuo renginiu siekiate sužadinti kaimynų dėmesį ar apskritai visų miestiečių? Asta: Šiais metais Putvinskio gatvės diena ypatinga tuo, kad vyksta net kelių didelių renginių kontekste. Jungiamės su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ organizuojamu antruoju Didžiosios Kauno mito trilogijos renginiu „Santaka“. Tą patį savaitgalį mieste vyks daugybė skirtingų renginių, užpildysiančių

Jūsų tinklalapyje rašoma, kad nuo pirmo grindinio XX a. 3 dešimtmetyje iki dabar ši gatvė visada buvo pilna kultūros, įdomių asmenybių ir kuriozų. Galiu tik pritarti – tai miestiečiams puikiai pristatėte nuo 2017 m. vykstančiose Putvinskio gatvės dienose. Gatvė vienai dienai kasmet tampa bendru kiemu, kuriame tyrinėjama gatvės istorija, vyksta dirbtuvės, interaktyvus gatvės žaidimas „Fantazariumas“. Kaip istorinės miesto gatvės diena atrodys šiemet? Agnė: Kol kas dar sunku tiksliai atsakyti, kaip ši diena atrodys, nes viskas labai priklauso ir nuo oro, ir nuo žmonių įsitraukimo. Labai tikimės, kad žmonės galės patyrinėti savo santykį su aplinka, miestu, gatve ir jos objektais. Viliuosi, kad taip bus užmegzti nauji ryšiai ne tik su kitais žmonėmis, bet ir su Putvinskio gatvės aplinka. Stengsimės, kad šį kartą šventė tiesiog įsiurbtų žmones. Pirmiausia pradėsime nuo vadinamųjų sekretų kūrimo, o artėjant Putvinskio gatvės dienai pakviesime mūsų vidiniame

kiemelyje palikti savo kūrybos dėlionę – sukurti mažąją istoriją po stiklo šuke. Paties renginio metu kviesime tiesiogiai dalyvauti įvairiose vietose menininkų vedamose dirbtuvėse, pamatyti performansą ar parodą. Galima sakyti, kad dieną sudarys dvi dalys: vienoje vyks profesionalių, jau didesnę patirtį įgijusių menininkų vedamos dirbtuvės, o kitoje dalyvaus atrinkti menininkai, Putvinskio gatvės dienos programai teikę savo pasiūlymus ir kūrybines idėjas. Ar šios iniciatyvos padės sužinoti įdomybių apie šios ypatingos gatvės istoriją, ar esate numatę kitą kryptį? Asta: Žinojimas gali būti labai įvairus. Jis gali ateiti skaitant knygą ar dalyvaujant ekskursijoje, bet gali ateiti ir kuriant, liečiant, kalbantis su kaimynu ar pasineriant į meditatyvias kūrybines praktikas. Siekiame, kad dalyvaujantys Putvinskio gatvės dienoje kasmet atrastų šį tą naujo ne tik apie šią gatvę, bet ir apie savo santykį su ja, jos erdve, istorija. Taip pat tą santykį ir kurtų. Įdomybių tikrai galime pažadėti, o gatvės istoriją šiais metais kviečiame patirti šiek tiek kitaip. Agnė: Putvinskio gatvės metu vyksiančiose dirbtuvėse ir kituose kūrybiniuose užsiėmimuose norime pakviesti žmones pagalvoti apie erdvių funkcijas, jų kaitos svarbą. Iš patirties žinome, kad bankas gali tapti valgykla, o parkas gali virsti kažkieno privačiu kiemu. Drauge keičiasi ir miestas. Kas būtų, jei mieste išplistų pėsčiųjų gatvės, tokios kaip Laisvės alėja? Galbūt kai kurios gatvės taptų tiesiog vienu dideliu bendru kiemu, kur žaidžia vaikai ir pro asfaltą skverbiasi augalai? Niekada negali žinoti.

KMN.LT

Laisvės alėją ir senamiestį. Kūrybiško šurmulio mieste bus apstu, tad šįkart Putvinskio gatvės dienos metu nusprendėme lankytojus pakviesti panagrinėti gatvės-kiemo idėją, dalyvaujant autorinėse kūrybinėse dirbtuvėse ir patiriant kylančių menininkų kūrinius, sukurtus specialiai šiai dienai. Gegužės 21-osios popietę Putvinskio gatvė taps gyva kūrybinio potyrio erdve, į kurią užsukę žmonės galės su profesionalių kūrėjų pagalba patirti tą gatvę-kiemą ir savo dalyvavimu prisidėti prie viso kūrybos proceso.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

G E G U Ž Ė

MIESTO GYVENTOJAS SEMIONAS CHANINAS KOTRYNA LINGIENĖ ASMENINIO ARCHYVO NUOTR.

G E G U Ž Ė 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Tarptautinis rašytojų ir knygų festivalis „Kauno literatūros savaitė“ šią gegužę vyksta vos antrąkart, bet laukiamas buvo lyg sena, pasiilgta tradicija. Akivaizdu, kad ši iniciatyva užpildė vakuumą ir džiugu, kad tai nėra dar vienas knygų turgus, o judesys, savo koncepcija išeinantis iš standartinių pokalbių apie literatūrą rėmų. Vienas to įrodymų ištiko sausį, kai Kaune lankėsi Kubos poetas Omaras Perezas. Jo muzikinį-poetinį vyksmą įrėmino Juozo Milašiaus ir Rolando Rastausko kūrybinis trenksmas. „Tikrosios“ savaitės metu panašiu įvykiu pretenduoja tapti latvių poeto Semiono Chanino poezijos ir muzikos performansas „Sandėlio“ erdvėje senamiestyje gegužės 7 dieną.

Kaip rašo ne vieną Semiono eilėraštį išvertęs Marius Burokas, poeto eilėraščiuose „nesunku atpažinti šiuolaikinį miesto gyventoją – nuolat bėgantį, vis patenkantį į tragikomiškas situacijas“. Reikia pridurti, kad šiam kaimyninės šalies autoriui itin svarbi bendruomenė – jis yra vienas iš avangardinės rusiškai rašančių menininkų grupės „Orbita“ įkūrėjų. Mūsų santykis su rusų kalba šiuo metu įtemptas – ji lyg ir būtina bendraujant su nuo karo bėgančiais ukrainiečiais, bet ką gi daryti su rusiškąja kultūra? Nuo to pradedame pokalbį su viešnagės Kaune laukiančiu poetu. Lietuvoje galybė žmonių palaiko ukrainiečius – tiek pabėgusius nuo karo,

tiek likusius ginti šalies. Renkame pinigus, daiktus, organizuojami protestai, meninės akcijos. O kaip Latvijoje – tiksliau, Rygoje? Palaikymas didelis, daug žmonių padeda – pinigais ar savanoryste. Prieš kurį laiką skaičiau, kad latviai surinko septynis milijonus eurų. „Orbitos“ grupė taip pat aukojo, vyko aukcionas – ir mano kūrinys parduotas, visi pinigai atiteko Ukrainai. Vyksta daug demonstracijų ir eitynių, vyko įvairūs skaitymai, taip pat ir meninės akcijos. Nors man būnant Rygoje sunku palyginti, bet, manau, nuotaikos maždaug tokios pat kaip Lietuvoje. Kaunas – pats homogeniškiausias miestas Baltijos šalyse. Pavyzdžiui, čia veikia tik

viena rusakalbė mokykla, anksčiau jų buvo daugiau. Tiesa, šiandien tai labiau tarptautinė mokykla, jos prigimtį primena gal tik pavadinimas – Aleksandro Puškino gimnazija. Karo metu pradėtos diskusijos dėl šio vardo tinkamumo šiems laikams. Taip pat ieškoma sprendimų dėl gatvių pavadinimų, čia ir kitose Lietuvos savivaldybėse demontuojami paminklai sovietų kariams – nors tai jau platesnė tema. Bet apskritai persvarstomos istorinės rusų kultūros vertybės. Ką apie tai manote? Ar dabar geras metas spręsti, ką skaityti, kokios muzikos klausytis? Iš tikrųjų tai sudėtingas klausimas. Latvijoje taip pat daug apie tai diskutuojame. Yra paprastas Antrojo pasaulinio karo pavyzdys. Mes vis dar mėgstame Goethę, Kafką ir vokiečių kalbą. Daug vokiečių rašytojų buvo nusiteikę prieš karą, patys nuo jo nukentėjo, žuvo. Taigi man ši diskusija atrodo sudėtinga. Žinoma, emociškai žmonėms šiuo metu tai aktualu, nes rusų kultūra, jų supratimu, nesugebėjo sustabdyti karo, ji yra kalta. Nežinau, ar Goethe ir Kafka kalti dėl to, kad nesugebėjo sustabdyti Antrojo pasaulinio karo. Tai atviras klausimas. Rusiškai rašančių Latvijos poetų grupę „Orbita“ su kolegomis įkūrėte 1999-aisiais. Kodėl tokio kolektyvo reikėjo tuomet ir kodėl jo reikia šiandien? Vargu ar tai buvo istorinė būtinybė – greičiau lemtingas sutapimas. Susibūrėme kaip bendraminčių grupė, buvo kelios priežastys, kuriomis tuomet buvo

galima pagrįsti tai, ką darė „Orbita“. Tai tarpdiscipliniškumas, daugialypė terpė, daugiakultūriškumas. Supratimas, kad literatūra nėra atskirta nuo kitų meno rūšių. Taip pat viena kuri nors literatūra nėra atsieta nuo kitų literatūrų. Ši svarba dar neišnyko, kaip matote, „Orbita“ tebeegzistuoja. „Orbita“ – ne tik poezija, bet ir vaizdas, poezija su muzika, instaliacijos, paremtos tekstu, dvikalbės, trikalbės knygos, spektakliai. Ar per dvi dešimtis metų grupės nebuvo ištikusi jokia krizė ar pauzė? Žinoma, buvo. Metus ar dvejus, apie 2000-uosius, veikla buvo minimali, bet nepavadinčiau to krize, tai buvo pamąstymai, kuria kryptimi judėti. „Orbitos“ nariai tuo metu buvo įsitraukę į savo projektus, tad gal tai tebuvo sutapimas? Vyko savotiškas „Sturm und Drang“ judėjimas, buvo daug nuveikta. Žinote, yra laikas mėtyti akmenis ir laikas rinkti akmenis. Tai buvo tam tikro suvokimo ir konceptualizavimo laikas. Susiformavo tam tikra bendra koncepcija, kuri netinka nei radikaliausiam, nei konservatyviausiam sparnui. Bėgant laikui keitėsi ir grupės sudėtis. Pora „Orbitos“ narių dabar nelabai aktyvūs, jų nėra Rygoje. Yra stereotipas, kad rašytojai – introvertai, išlenda iš studijos tik pristatyti naujausios knygos. „Orbita“ ir jūs pats savo procesais šį mitą sėkmingai sklaidot. Jums svarbi publika? Žinoma, svarbi. Neturiu nieko prieš, pavyzdžiui, kokį nors renginį, kai dalyvis egzistuoja tarsi izoliuotai nuo publikos. Tai priklauso ir nuo tam tikrų asmeninių savybių.

KIEKVIENĄ KARTĄ, KAI KALBĄ NAUDOJI POETINIAM TEKSTUI, JI YRA IŠRANDAMA IŠ NAUJO.

Bet renginiams su muzika, su performansu būtų sunku be žiūrovų. „Orbita“ – ne uždaras ratas, o atvira bendradarbiavimo su įvairiais menininkais, muzikantais, autoriais sistema – tikriausiai tai ir yra jos esmė. Ne užsidaryti kiaute, o bendrauti. Pavyzdžiui, poezijos vertimai visada yra tam tikra sąveika su kitu, man tai atrodo labai prasminga. Kaip tik norėjau paklausti apie vertimus – Kauno leidykla „Kauko laiptai“ 2021-aisiais išleido jūsų tekstų rinktinę „Praleistos smulkmenos“. Tarp vertėjų – Marius Burokas, Benediktas Januševičius, Vytas Dekšnys, Rūta Mėlynė, Donatas Petrošius. Pats rinktinę kuravote? Nepasakyčiau, kad buvau kuratorius. Šiek tiek suprantu lietuviškai, bet vertimo, žinoma, negaliu vertinti. Redaktorius buvo Marius Burokas. Surinkti per kelerius metus išversti mano eilėraščiai, visi vertėjai yra mano seni pažįstami. Turiu tikrai gražų lietuvių draugų ratą, susitinkame ne tik renginiuose. Beje, 2014 metais „Kitos knygos“ išleido ir rinktinę „Orbita: prekės iš kosmoso“. Ten, aišku, buvo mano eilėraščių, tad paklausiau Mariaus, ar jis nenorėtų jų ir kitų, naujesnių, sudėti į knygą. Man atrodo, jam pavyko labai gera rinktinė. Jūs irgi verčiate, tiesa? Verčiu iš latvių į rusų, išleistos penkios mano vertimų knygos. Tai keturių latvių poetų kūryba, taip pat „Orbitos“ išleista rinktinė, kurioje tekstai spausdinami abiejomis kalbomis. Dar verčiu iš anglų. Išleisti mano versti rusų-amerikiečių poeto Eugene’o

Semiono Chanino poetinė kalba itin gyva, jaučiamas ryšys tarp žodžio ir garso. Iš kur tai? Ar turite autoritetų, kurie įkvepia? Tiesioginės įtakos nėra, nemanau, kad tai apskritai yra įtakos klausimas, labiau susiję su literatūra, kuri yra aplinkui. Aišku, kad įtaka egzistuoja kaip fonas, kaip nuolatinis srautas per protą. Todėl išskirti vieną ar kitą autorių sunku. Bet mane labai domina šiuolaikinė poezija. Skaitau tai, kas vyksta dabar. Mane, kaip ir jus, domina įvairiausi dialektai, tarmės bei akcentai. Kaip manote, ar yra toks dalykas kaip taisyklinga kalba? Ar sutariate su savo kūrinių kalbos redaktoriais? Taisyklingos kalbos mokomės mokykloje. Gramatikos, tam tikrų kodų prasme tai labai svarbu. Tačiau kalba yra gyvas, nuolat kintantis organizmas, ir mes patys kalbą keičiame priklausomai nuo to, kaip ja operuojame. Kadangi „Orbita“ yra maža nepriklausoma leidykla, poetinio teksto redagavimo klausimas iškyla nuolat. Bet esmė tokia: poezija yra laisva. Manau, joje dar daugiau menininko nei prozoje, nors ir prozos tekste redaktorius taip pat turi būti lankstus ir sutikti su tam tikromis žaidimo taisyklėmis, kurias nustato autorius. Šia prasme yra buvę sunkumų. Keletą kartų su vienu ar kitu redaktoriumi

ar korektoriumi buvo tiesiog neįmanoma dirbti, nes jis negalėjo priimti laisvesnių poetinio žaidimo taisyklių. Nukrypimas nuo normos turi teisę egzistuoti. Manau, kiekvieną kartą, kai kalbą naudoji poetiniam tekstui, ji yra išrandama iš naujo. Jūsų tekstuose daug miesto, konkrečiai Rygos. Jei norėčiau kada atvykusi pasivaikščioti Semiono Chanino takais, ką rekomenduotumėt? Taip, miesto yra – reikia pripažinti, kad eilėraščiuose girdėti miesto gyventojo balsas. Apskritai Ryga – nuostabus miestas. Senamiestis man patinka, bet pastaraisiais metais jis tapo labiau turistinis ir, sakyčiau, ne toks gyvas. Nenatūralus. Mėgstu istorinį centrą, kuris formavosi nuo XIX a. antrosios pusės. Ten jauku, jaučiuosi laisvai. Kitame Dauguvos upės krante yra Āgenskalns, arba Pārdaugava, ten daug medinių namų. Primena Žvėryną, lyg atskiras mažas miestelis, bet netoli centro. Čia daug gerų barų: „Pils“, „Čē“, „1983“, „Aleponija“, „Bolderāja“. Negaliu nepaklausti apie karą, nes jis vyksta. Ar poezija, literatūra dabar yra ginklas, ar labiau vitaminas žmonėms? Pasakiau ir nuskambėjo kaip „opiumas liaudžiai“... Pamenu, buvo tokia knyga apie rusų poetus, kalintus Stalino lageriuose. Įžangoje labai įdomiai rašoma, kad jų poezija iš esmės buvo tai, prieš ką Stalino režimas buvo nusiteikęs, todėl juos persekiojo. Nežinau. Noriu tikėti, kad poezija ir literatūra turi to potencialo – antikarinio, antitotalitaristinio. Žmogiško.

LITERATUROSSAVAITE.LT

Ostashevsky (Jevgenijaus Ostaševskio) tekstai. Jis gimęs Sankt Peterburge, bet jau seniai gyvena Niujorke ir rašo angliškai. Na, ir šiek tiek esu vertęs iš italų, bet tik šiek tiek.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

G E G U Ž Ė

KAVA PAS KAIMYNUS SIGITA ŽEMAITYTĖ-STRAZDĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

Kristina Lažauninkaitė ir Luisas Marrufo Gonzalezas, kaip ir aš, gyvena Kačerginėje. Dalijamės tą pačią laiptinės plovimo savaitę, jie kantriai kenčia mano katino riksmus balkone, jie skolino savo „V60“ ir „Chemex“ kavinukus, kai knietėjo išbandyti, ir pasakojo apie jų panašumus bei skirtumus. Kad nori Kaune atidaryti kavinę, žinojau beveik nuo pažinties pradžios. O dabar joje, įsikūrusioje Kauno senamiestyje, Jonavos gatvės pradžioje, pavadintoje „Koffee Lab“, ir susitinkame – pasikalbėti apie kavą, kuri jungia žmones, ir kaimynystę, skirtingą ir panašią įvairiose jų gyventose šalyse.

Vilniui vaduoti sąjungos žurnalas „Mūsų Vilnius “, leistas 1929–1938 m. Kaune. 1928 m. Nr. 1 / „Wikimedia Commons“

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

G E G U Ž Ė

Mano pirmas klausimas bus labai tiesmukas ir trumpas. Kodėl kava? Kodėl iš visko, ką gali pasiūlyti skonių pasaulis, judu pasirinkote kavą? Luis: Pradžioje, kai persikėliau į Europą, visiškai nebuvau kavos mėgėjas. Viskas prasidėjo gal prieš trejus metus, kai gyvendamas Barselonoje įsidarbinau viešbutyje. Tada susipažinau su kavos specifika, rūšine kava ir visomis to subtilybėmis. Galima sakyti, tada pradėjau savo kelią kaip kavos profesionalas. Bet su kavos gėrimu kaip kasdieniu ritualu mane supažindino Kristina. Kristina: Tiesą sakant, kai prieš dvylika metų susitikome Kanadoje, vis susitardavome tokioje tinklinėje kavinėje išgerti kavos. Šių susitikimų metu vienas kitą vis geriau ir pažinome. Bet idėja atidaryti savo kavinę mums gimė gyvenant Barselonoje. Luis: Aš esu iš labai karšto Meksikos regiono, todėl kasdien gerti kavą man nebuvo įprasta. Tik per tuos susitikimus su Kristina ir gimė meilė kavai bei jos kaip kasdienio ritualo supratimas. Vis minite rūšinę kavą. Gal galite paaiškinti, ką tai reiškia? Luis: Yra tokia asociacija – SCA (Specialty Coffee Association). Jų užduotis – reguliuoti kavos kokybę. Kava turi būti ne masinės gamybos, turėti aiškią kilmės vietą, netgi tam tikrą vertinimo skalę. Ši kava dažniausiai būna rinkta rankomis, ne mašinomis, dažnai iš šeimos verslų, mažų ūkių. Ir, žinoma, tokiai kavai svarbus skonis, pupelių, jų skrudinimo kokybė. Aišku, visa tai šiek tiek iškelia ir kainą, nes, kaip sakiau, tai nėra dideli verslai. Kristina: Man patinka faktas, kad pirkdamas šią kavą palaikai kitą mažą šeimos verslą, mažą ūkį,

kuriame žmonės viską renka savomis rankomis. Šie žmonės kiekvieną kavos pupelę atrenka patys, atskiria blogas nuo gerų. Na, gerai, galime gerti rūšinę kavą ir ja domėtis, bet juk tam nebūtina atidaryti kavinės. Kodėl nusprendėte nerti į šį verslą? Supratau, kad svajojote nuo pat Barselonos. Kristina: Kava man nėra tik verslas. Kava man – santykis. Dabar jau mano senelio nebėra, tačiau su juo turėjome kavos gėrimo ritualą – kaskart susitikę gerdavome kavos. Per kavą užsimezga ir yra palaikomos draugystės bei ryšiai. Todėl iš Barselonos grįžau su svajone ką nors sukurti savo mieste, susigrąžinti ryšius, kuriuos kadaise praradau, galiausiai sujungti žmones. Kava juk jungia žmones. Ar kava jau spėjo jus sujungti su aplinkiniais? Kokie jūsų kavinės kaimynai ir kaip kuriasi santykis su jais? Luis: Jau susipažinome su šokoladinės savininkais. Tai irgi „tarptautinės“ poros verslas. Taip pat gražiai draugaujame su manikiūro salono savininke. Ji kiekvieną rytą ateina pas mus nusipirkti kavos. Taip pat ir šio namo, kuriame įsikūrusi kavinė, gyventojai ateina išgerti kavos. Kavinės ir laiptinės durys visai prie pat. Pirmieji „Koffee Lab“ klientai buvo kaimynai. Kristina: Taip, todėl mes juos matome kasdien, sveikinamės vieni su kitais, teiraujamės, kaip kam sekasi. Plėtojant kaimynų temą, būtų labai įdomu išgirsti kiekvieno jūsų kaimynystės patirtis. Vaikystę leidote skirtingose šalyse, daug keliavote, daug kur gyvenote. Kristina, esi iš Kačerginės, nedidelio

miestelio Kauno rajone. Koks jis ir kokia buvo tavo kaimynystė vaikystėje? Kristina: Oi, viskas labai pasikeitė ir, manau, į gerą pusę. Dabar aplink tiesiog daugiau žmonių, galinčių padėti ištikus nelaimei. Anksčiau aplink mano tėvų namą beveik nieko nebuvo. Turėdami nelabai bendrauti linkusius kaimynus mes praktiškai buvome patys sau. Kaip vaikui man tikrai buvo labai sunku, nes tiesiog neturėjau draugų. Buvau viena mergaitė, aplinkiniuose namuose gyveno tik berniukai. Ir šiaip atrodo, kad bendruomeninis gyvenimas dabar kur kas aktyvesnis. Anksčiau visi gyveno savo uždarus gyvenimus savuose burbuluose. Luis: Aš pirmą kartą atvykau į Kačerginę prieš 12 metų, tad irgi matau pokyčius. Anksčiau ten nieko nebuvo. Tik miškas ir Kristinos tėvų namas. Dabar viskas atrodo gerokai bendruomeniškiau. O kokia kaimynystė Meksikoje? Iš pažiūros atrodo, kad turėtum jausti didelius skirtumus tarp savo gimtosios šalies kaimyniško gyvenimo ir lietuviškojo, kur viskas vyksta daugiau mažiau už uždarų vartų ir durų. Nors, kaip ir kalbėjome, matyti šioks toks bendruomeniškumo proveržis, bet prigimtimi čia esame uždaresni kitam. Luis: Šiaip viskas daugiau mažiau panašu. Kristina: Bet jūs juk visi tokie „ei, labas“ ir panašiai. Luis: Na, taip, bet gal čia labiau kultūriniai dalykai. Iš savo patirties nepamenu jokio stipresnio ryšio su kaimynais Meksikoje. Gal dėl to, kad mes labai artimi šeimos rate? Gal dėl to, kad niekada negyvenau daugiabutyje, visada name? Meksikoje viskas buvo aptverta

siena. Ne tvorele, o siena, beveik lygia su namu, tad buvai atitvertas nuo kitų keturiomis aukštomis sienomis. Nesupraskite klaidingai, ten, kur gyvenau, nebuvo nesaugu, gal labiau taip siekta privatumo. Manau, kad gyvenančių daugiabučiuose ryšiai tvirtesni, kaimyniškesni. Kas yra kaimynystė, supratau tik Kanadoje, kur nuvykau studijuoti. Tada jau teko su kitais dalintis ne tik tą patį aukštą ar koridorių, bet ir kambarį. Nepaisant to, manau, esu geras kaimynas. Visada laikausi bendrų taisyklių. Kristina: Aš jam visada sakau, kad kaimynai labai svarbūs, visi turime būti artimi vienas kitam, nes, jei kas nutinka kaimynas, gali būti ir dažnai būna pirmas, į kurį kreipsiesi. Luis: Man atrodo, labai svarbu bendruomenėje gerbti vienam kitą. Gyvendamas daugiabutyje turi suprasti, kad tavo laisvė negali varžyti kito laisvės. Jums teko gyventi ne vienoje šalyje – kalbėjote apie Kanadą ir Ispaniją. Gal galite pasidalinti, kokių kaimynystės bruožų pastebėjote šiose iš pažiūros stipriai besiskiriančiose valstybėse? Kristina: Oi, Ispanijoje gyvenome išties įdomioje kaimynystėje! Muy loco! Viskas labai priklauso nuo konteksto ir apskritai žmonių, jų kultūros ir pasaulio supratimo. Ispanijoje man buvo labai sunku. Turėjome kaimynę, kuri mūsų atvirai nemėgo ir kaltino nebūtais dalykais. Luis: Ji tikrai norėjo su mumis susidoroti! Kristina: Gal dėl to, kad turėjo nuosavą būstą, o mes butą tame name tik nuomojome, ji manė galinti daryti ką nori. Rėkdavo ant mūsų iš balkono! Luis: Bet gal čia dėl aplinkos, dėl paties rajono?

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

B A L A N D I S

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

B A L A N D I S

Luis: Nebuvo vien blogai. Tai emigrantų rajonas, pilnas sunkiai dirbančių žmonių. Daugelis jų tikrai malonūs vieni kitiems. Ir juk Barselonoje subrendo jūsų kavinės svajonė. Tad, jei grįžtume prie pokalbio pradžios, knieti sužinoti apie bendrą kavos ir kavinių kontekstą Kaune. Jei kava jungia, koks jūsų santykis su kitais kavinių savininkais? Kristina: Tikrai bandome susipažinti su kitų kavinių savininkais. Vienas kitą kavos bendruomenėje gana gerai žinome. Manau, labai svarbu vienas kitą palaikyti. Mėgstu lankytis keliose kavinėse Kaune ir visada jas pagiriu. Net rekomenduoju kitiems. Nematome kitų kaip konkurentų. Esame didelė, bet kartu ir maža bendruomenė. Ypač čia, Kaune. Kaip sakiau, kava sujungia.

O kaip paruoštą kavą siūlote gerti, kad geriausiai suprastume jos skonį? Kristina: Jei supranti kavos kokybę, skonį, tai būtų espresso. Bet, žinoma, kiekvienas esame skirtingas, todėl sakyti „gerk tą ar aną“ neteisinga. Bet visada rekomenduojame gerti kavą be cukraus! Luis: Aš visada rekomenduoju gerti americano. Tai būtų mano pasirinkimas. Jei žmonės mėgsta pieną kavoje, tada flat white. Šiaip vertėtų nebijoti ir mėginti skirtingas kavos rūšis. Pavyzdžiui, Afrikos kava yra vaisinė ir rūgštesnė, todėl žmonės kažkodėl bijo ją gerti. Seniau visi gerdavo labai stiprią, smarkiai skrudintą kavą, kurios kartumą bandydavo užgožti cukrumi. Tokiu atveju geri cukrų su trupučiu kavos. Kristina: Todėl ir norime nešti kavos kultūrą Kauno žmonėms ir plačiau edukuoti apie kavą, parodyti, kad kava nėra cukrus, daug pieno ir sirupas. Tokie dalykai tiesiog naikina gerą kavą.

Pastebėjau, kad ne tik kavą imate iš mažų ūkių. Maža kepykla kepa ir pyragus, kuriuos siūlote kavos gerėjams. Kristina: Norime dalintis tuo, kas patiems patiktų, todėl esame gana išrankūs.

Luis: Aš mėgstu kavą lyginti su baltu vynu. Yra žmonių, kurie į baltą vyną deda ledo kubelius. Kai ledas ima tirpti, vynas praskiedžiamas vandeniu ir tu nebetenki pirminio skonio, aromato bei spalvos. Lygiai tas pats ir su kava.

Luis: Tiesą sakant, buvo gana sunku rasti kepyklą, kuri atitiktų mūsų įsivaizdavimą. Juk nesinori prie rūšinės kavos tiekti paprastą bandelę iš tinklinės kepyklos. Todėl siekėme surasti kepėją, kuris kepa kasdien, po nedaug, gali visada tiekti šviežią duoną ir pan.

Kristina: Svarbu, kad žmonės neskubėtų gerti kavos. Negali juk greit jos maktelt ir vėl kažkur bėgt. Aš tikiu, kad pamažu ateina mėgavimosi kava, siekio ją suprasti kultūra.

Kristina: Mums labai svarbu viską pradžioje išbandyti patiems. Ir kavą, ir kepinius, kad būtume užtikrinti dėl to, ką patiekiame.

Luis: Ir mes norime būti jos dalimi.

FACEBOOK.COM/KOFFEELABLITHUANIA

Kristina: Na, taip, gyvenome blogame, bet labai įdomiame Barselonos rajone – Raval. Sako, kad nusikaltimų atžvilgiu nebuvo geriausias pasirinkimas ten gyventi, bet buvo labai įdomu.

....mane kažkas dar piešia....

Nuo antrosios karo Ukrainoje dienos kartu su spaustuve „Hands on Press“ vykdome akciją „Spalvinam Ukrainai“. Menininkai kuria plakatus, mes spausdiname, parduodame ir visus pinigus pervedame organizacijai „Blue/Yellow“. Šį plakatą sukūrė Karolis Grubis-Dėžutė. Jį įsigyti galite knygyne „Kolibris“ (K. Donelaičio g. 41).

KULTURA. KAUNAS. LT PRISTATO KULTŪROS LAUKAS JAUTRIAI REAGUOJA Į KARĄ UKRAINOJE. RENGINIAI, SKELBIAMI ŠIAME KALENDORIUJE, GALI BŪTI PERKELTI AR ADAPTUOTI Į PALAIKYMO AKCIJAS. AKTUALIĄ INFORMACIJĄ RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT

KALENDORIUS

03 30–07 31

04 23–08 28

Marinos Abramović paroda „Būties atmintis“

Paroda „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“

Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

Martyno Plepio nuotr.

Galerija „Meno parkas“ su partneriais pristato meno pasaulio ikonos, menininkės Marinos Abramović parodą „Būties atmintis“ – tai vienas svarbiausių „Kaunas 2022“ įvykių. Pasak M. Abramović instituto direktoriaus Giuliano Argenziano, paroda pasižymi unikalia forma: pirmą kartą ji parengta kaip įspūdinga videoinstaliacija iš rinktinių šios autorės performansų dokumentacijų ir filmų. Ekspozicijoje išsamiai pristatoma Abramović kūryba nuo 7-ojo dešimtmečio iki pastarųjų metų. Galima susipažinti su dokumentine medžiaga, menininkės kūrybine biografija, garsiuoju jos Manifestu bei unikaliu kūrybos Metodu, taip pat pamatyti jos interviu.

Laikinoji M. K. Čiurlionio galerija, A. Mackevičiaus g. 27

Ryčio Šeškaičio nuotr.

Kaunas ir Vilnius, Vilnius ir Kaunas. Didžiausi Lietuvos miestai. Konkuruojantys, nesutariantys, bet ir būtini vienas kitam. Kaip ir kodėl jie (ne)sugyvena? Vilniaus ir Kauno gyvenimą apaugusi puikybė ir prietarai paslepia tiesą – šiems miestams reikia vienas kito, kitaip jie pasmerkti „karikatūrinei egzistencijai“. Tai dar prieš šimtą metų savo dienoraštyje užrašė Mykolas Römeris. Apie tai pasakoja MO muziejaus ir Kauno miesto muziejaus tuo pačiu metu Vilniuje ir Kaune veikianti paroda – ji atveria pamatinę dviejų miestų priklausomybę, kaip jie formavo vienas kitą ir kaip iš jų įtampos atsirado šiuolaikinė Lietuva.

Paroda „Tarp dviejų / Į(si)žiūrėjimai“ Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27 Galerija „Balta“, M. Valančiaus g. 21

Parodoje dalyvauja 12 Japonijos ir 7 Lietuvos menininkės. Kuratorės – dr. prof. Hiroko Watanabe (Japonija) ir Odeta Žukauskienė (Lietuva). Parodos metu siekiama pristatyti šiuolaikinio meno tendencijas Japonijos ir Lietuvos tekstilėje, analizuoti šių kultūrų raiškų skirtumus ir panašumus bei puoselėti ilgalaikį Japonijos ir Lietuvos tarptautinį bendradarbiavimą. Lietuvos ir Japonijos tekstilės meną sieja tvirti dalykiniai ir profesiniai ryšiai, artimas šiuolaikinės tekstilės, grįstos giliomis tradicijomis, supratimas.

05 03–05 29

Paroda „Opozicijos komunistinei valdžiai kaleidoskopas“

Vytauto Didžiojo karo muziejus, K. Donelaičio g. 64 Paroda, kurią organizuoja VDU Andrejaus Sacharovo demokratijos tyrimų plėtros centras, pasakoja apie opozicinių judėjimų veiklą ir turėtas priemones kovoje už laisvę. Prieš Romą Kalantą, susideginusį 1972 m. Kaune, jau buvo savo gyvybes aukojusių jaunuolių – 1968 m. Prahoje protestuodamas prieš sovietų invaziją susidegino studentas Jan Palach, 1969 m. įkvėptas jo pavyzdžio Latvijoje susideginti bandė Eliyahu Rips, visgi jis liko gyvas, buvo įkalintas. Visa tai bus aptarta ir kasmetinėje Andrejaus Sacharovo konferencijoje, kuri šiemet gegužės 13–14 dienomis vyks Kaune. Joje apsilankys pats E. Rips.

GEGUŽĖ

04 29–05 29

KALENDORIUS

05 04–05 08

Kauno literatūros savaitė

Ketvirtadienis, 05 05, 18:00

Vytauto Balsio knygos „Gėlių slenkstis“ pristatymas

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18

Įvairios vietos

Festivalį atidarys rašytoja Vaiva Grainytė. Dmitrij Matvejev nuotr.

Antrąkart grįžtančio festivalio programoje – pasimatymai su žymiais Lietuvos ir užsienio rašytojais, Kauno kūrėjais, jaunaisiais literatais. „Dramatišku Europai laiku kurta programa ne vienu požiūriu perteikia praeities ir dabarties dramatizmą. Viena iš temų, siejančių festivalio dalyvių kūrybą – istorinės permainos ir jų poveikis dabarčiai, sudėtingi kūrėjų apsisprendimai ir visuomenės būsena politinių kataklizmų laikotarpiu“, – apie festivalio programą pasakoja jo meno vadovas Laurynas Katkus. Šių metų festivalio geografija yra labai plati, bet akcentas dedamas mūsų regiono autoriams iš Latvijos, Estijos, Ukrainos – žinoma, ir lietuviams. Tarptautinis rašytojų ir knygų festivalis „Kauno literatūros savaitė“ yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.

Leidėjų nuotr.

Knygų serijoje „Juodoji lelija“, beje pirmojoje tokioje per pastarąjį šimtmetį Lietuvoje, bus išleistas 21 numeruotas egzempliorius įrištas išskirtiniais, XIV–XVIII a. naudotais knygų rišimo būdais, kurie išplėtoti į skirtingus, šiuolaikinius nugarėlės puošimo raštus. Pirmoji šios serijos knyga – Vytauto Balsio „Gėlių slenkstis“. Ji apie 1972-ųjų metų paauglių gyvenimą: trijų draugų mokyklinius nuotykius, meilės išgyvenimus ir susidūrimą su sovietinio karinio muštro tikrove. Pagrindinis knygos įvykis – Romo Kalantos susideginimas Kauno miesto sodelyje. Knygos herojai dalyvauja protesto akcijose, patiria persekiojimą ir represijas. Maištingi pasakojimo įvykiai persipina su vaikinų sapnais, artimųjų praradimu, pantomimos teatro suklestėjimu ir pirmos meilės svaiguliu. Viskas yra svarbu, atsakinga ir pašėlusiai smalsu. Kaip rasti savo kelią tarp įsiaudrinusios sielos ir žlugdančių sistemos gniaužtų? Apie knygos gimimo kelią pasakos leidėja knygrišė ir odos menininkė Leonora Kuisienė. Knygos ištraukas skaitys autorius režisierius, aktorius ir rašytojas Vytautas Balsys. .

Penktadienis, 05 06, 18:00

Premjera. Šokio spektaklis „Ištrintos durys“

Kauno kino namai „Romuva“, Laisvės al. 54

05 09–05 31

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18 Teatro archyvo nuotr.

„Mes kuriam savo pačių avatarus, lyg savo šešėlius, savęs nuotrupas. Ir tai vyksta ne dėl savęs, o dėl kitų. Dėl kitų mes save dekonstruojam, prarandam, kuriam iš naujo. Mes tampame patys sau svetimi, pasimetę savyje, savo pačių avatarais. Avatarų bendruomenė įleidžia vidun ir ištrina duris“, – pristatomas naujasis šokio teatro „Aura“ kūrinys. Choreografė – Birutė Letukaitė.

Menininkė, ketvirtos kartos kaunietė, parodą skiria savo gimtajam Kaunui ir jo žmonėms. Iš drobių į mus žvelgia autorės močiutė Onutė Skirgailaitė ir senelis Petras Mikuličius, apdovanoti Pasaulio Tautų teisuolių medaliais. Čia galima sutikti Kauno poetus, aktorius ir kitus dailininkės bičiulius. Kaip visuomet, menininkė džiugina šviesiomis ir ryškiomis spalvomis, drąsia ekspresija. I. Mikuličiūtė-Mika – dailininkė tapytoja, dailės pedagogė, galeristė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė, Lietuvos dailės ugdytojų draugijos narė, Lietuvos meno galerininkų asociacijos ir Nacionalinių kūrybinių industrijų asociacijos narė, iki šiol yra surengusi bei dalyvavusi daugiau kaip 60 parodų, plenerų bei kitų meno projektų.

GEGUŽĖ

Irenos Mikuličiūtės-Mikos tapybos paroda „Apie Kauną ir kauniečius“

KALENDORIUS

Šeštadienis, 05 07, 11:00

Europos dienai skirtas renginys „Tvari mada: lėčiau, atsakingai, ilgam“

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Organizatorių nuotr.

Renginio dalyviai kviečiami mainytuvėms su „TEXTALE“ stiliaus komanda, pasikalbėti apie tvarią madą, atsakingus pasirinkimus spintos atnaujinimui, lavinti praktinius garderobo formavimo įgūdžius, konsultuotis su stiliaus profesionalais ir eksperimentuoti su deriniais, kad kuo daugiau spintose primirštų puošmenų grįžtų vartojimui – vėl stebinti ir džiuginti!

Sekmadienis, 05 08, 17:00

KMSO sezono uždarymo koncertas „Šviesos simfonija“

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5 17-ąjį koncertinį sezoną Kauno miesto simfoninis orkestras, diriguojamas Markus Huber (Vokietija), užbaigs įspūdingąja Antono Brucknerio simfonija Nr. 6 A-dur. Savo Šeštąją simfoniją kompozitorius kūrė būdamas pakilios nuotaikos ir pagaliau išgyvendamas gyvenimo pilnatvę. Šeštosios simfonijos muzika stebinančiai gaivi ir pakylėta. Iš tiesų ši simfonija suvokiama tarsi pasaulėtvarkos grožio ir didybės pašlovinimas. Iš visų A. Brucknerio simfonijų ji – pati šviesiausia. Muzikoje trykšta džiūgavimas, beatodairiškas svaiginimasis būties pilnatve. Lyrinės temos prisodrintos iki tol negirdėta emocine galybe ir jausmų šiluma. Šį vakarą publika turės galimybę išgirsti ir IX tarptautinio Stasio Vainiūno pianistų konkurso pirmosios vietos laimėtoją Elžbietą Liepą Dvarionaitę.

Trečiadienis, 05 11, 18:30

Premjera. Šokio spektaklis „Esybė“

Kauno kino namai „Romuva“, Laisvės al. 54

Įvairios vietos

Teatro archyvo nuotr.

„Balaklava Blues“ archyvo nuotr.

Gegužės – rugpjūčio mėnesiais organizacija „Gera muzika gyvai“ kviečia į spalvingiausią muzikinį festivalį Kaune ir kituose miestuose, kuriame pasirodys net 12 kolektyvų iš 5 žemynų. Startas Kaune – kino teatre „Daina“ su ukrainiečiais „Balaklava blues“, įsimylėjusiais Maidano metu. Taip pat gegužės 24 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje koncertuos ansamblis-kelionė „Constantinople“, gegužės 27 d. „Kaunas 2022“ vasaros scenoje – čiliečiai „Subhira“, o gegužės 31 d. „Lauko“ erdvėje – indie-mambo, arba pasienio muziką atliekantys „Orkesta Mendoza“.

Šiame moderniame amžiuje atsiradęs pojūtis, jog pasiklystame savo viduje ir pamirštame savo kūnus, atsiskleidžia su Kauno šokio teatru „Aura“ spektaklį sukūrusio japonų choreografo Ryu Suzuki kūrinyje. „Baigęs šokėjo karjerą, pradėjau dirbti choreografu. Po specialių, daug fizinio krūvio pareikalavusių treniruočių tam, kad tapčiau profesionaliu šokėju keliavau po pasaulį pasinėręs į savo kūno nagrinėjimą. Mano kūnas priklauso tik man ir jo galimybės formuoja mano asmenybę. Tai svarbiausia mano išraiškos forma. Tačiau, priešingai, negu aš įsivaizdavau, šiandien ne daugelis suvokia savo kūno svarbą“, – sako menininkas.

GEGUŽĖ

Nuo 05 10

Festivalis „Pasaulis skamba“

KALENDORIUS

Ketvirtadienis, 05 12, 19:00

Queer skaitymai

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56 „Gegutėms užkukavus, kiaulpienėms pražydus ir pavasariui įsibėgėjus, per prailgusį žiemos laikotarpį tau turbūt prisikaupė minčių, potyrių ir eilių. Paaugę grįžta ir „Queer skaitymai“ – plėsdami horizontus, kartu su flamingais migruojame į didesnę erdvę Kauno menininkų namuose“, – rašoma kvietime ir pridedama, kad laukiama ne tik skaitysiančių, bet ir tų, kurie/ ios nori paklausyti eilių ir išsiilgo bendruomenės apsupties.

Penktadienis, 05 13, 18:00

Koncertas „Šlovinimo giesmė“

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5 Šis vakaras yra tikra muzikinė šventė patiems išrankiausiems klausytojams, nes programoje skamba monumentali vokiečių kompozitoriaus Felixo Mendelssohno-Bartholdy partitūra „Šlovinimo giesmė“. Ši simfoninė kantata buvo sukurta 1840 m. ir skirta svarbiam žmonijos intelektinio progreso jubiliejui – 400-osioms metinėms nuo tada, kai XV a. spaustuvininkas Johannesas Gutenbergas sumeistravo rankinį spausdinimo prietaisą, kurį sudaro judančios literos (metalinės kaladėlės su veidrodinio atspindžio raidėmis). „Šlovinimo giesmę“ atlieka gausios Lietuvos ir užsienio solistų bei pagrindinių mūsų šalies kolektyvų pajėgos: Agnė Stančikaitė, Justina Gringytė, Adamas Zdunikowskis, Kauno valstybinis choras ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojami maestro Modesto Pitrėno.

Šeštadienis, 05 14, 18:00 Sekmadienis, 05 15, 18:00

Premjera. Roko opera „1972“

Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91

Paroda „1972: pramušti sieną“ Kauno centrinis paštas, Laisvės al. 102

Domo Rimeikos nuotr.

Zenono gimtadienis, 1974 m., Romualdo Požerskio nuotr.

Mūsų miestas kalbėsis su savimi taip atvirai, kaip niekada to nedarė. Prof. dr. Rasos Žukienės ir jos suburtos profesionalų komandos kuruojama paroda „1972: pramušti sieną“ nukels žiūrovą į septintojo ir aštuntojo dešimtmečių nepaklusniųjų ir pasipriešinusiųjų sistemai žmonių bendruomenes: jaunimo roko muzikos grupes, Kauno dramos ir pantomimos aktorius, maištingus hipius, modernius Kauno ir Vilniaus dailininkus. Paveikslai, fotografijos ir kino filmai, dokumentiniai muzikinio gyvenimo liudijimai, šio laikotarpio jaunimo mada ir kiti artefaktai pasakoja apie alternatyvią kultūrą ir nesovietinį gyvenimo būdą sovietinėje Lietuvoje.

Kipro Mašanausko statoma roko opera yra meninė laikmečio išraiška, alsuojanti protesto dvasia ir jaunatviška energija bei unikalus muzikinis eksperimentas, apjungiantis dokumentiką ir fikciją, skambant šiuolaikiškai interpretuotai psichodelinio roko klasikai.

GEGUŽĖ

05 14–08 31

KALENDORIUS

Šeštadienis, 05 14, 19:00 Sekmadienis, 05 15, 19:00

Premjera. Spektaklis „Kauno pavasaris `72“ Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Naujame Jono Tertelio režisuotame spektaklyje persipina faktinė medžiaga, išmonė ir šiandieninis žvilgsnis į 1972 metų įvykius Kaune. Spektaklyje keliamas klausimas, kaip šiandieninėje visuomenėje rezonuoja 19-mečio Romo Kalantos aktas, bandoma nutiesti savotišką sąmoningumo tiltą tarp to, kaip pasaulį suvokia dabartinės Lietuvos jaunimas ir to, kaip priespaudos, įtarumo ir primestos socialinės sanklodos suformuotoje atmosferoje galėjo jaustis ano meto devyniolikametis. Spektaklis – „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.

05 15–05 29

Tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris“ Įvairios vietos

Liudvikas Jakimavičius. Simono Švitros nuotr.

Grįžta nuo 1965 m. rengiamas tarptautinis poezijos festivalis, kurį organizuoja Lietuvos rašytojų sąjunga ir Rašytojų klubas. Jame, kaip ir kasmet, bus apdovanotas Maironio premijos laureatas. Šiemet už poezijos knygą „Paliktos paletės“ premija skirta rašytojui Liudvikui Jakimavičiui. Programa: facebook.com/ poezijosfestivalisPoezijosPavasaris

Trečiadienis, 05 18, 17:30

Kūrybinių dirbtuvių ciklas ,,Vaizduotės praktikos“: „Idėjų generavimo metodai“

Aldonos Ruseckaitės knygos „Per žarijas“ pristatymas

Kauno apskrities viešoji biblioteka, K. Donelaičio g. 8

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Parko padalinys, P. Lukšio g. 60

SHVETS production / „Pexels“ nuotr.

Ar teko galvoti pavadinimą? Knygai? Renginiui? Įmonei? O kurti scenarijų ar naują produktą? Kaip dirba „kūrybiškumo raumuo“, kai procese daugiau „reikia“, nei „noriu“. Kūrybinių dirbtuvių metu išbandysite bent 7 skirtingus būdus, kaip generuoti idėjas; kalbėsite apie asociatyvinio mąstymo svarbą ir vaizduotės klišes. Norinčius biblioteka kviečia ateiti ir su mokyklinio amžiaus vaikais. Kai vaikai šalia, suaugusiems būna ko pasimokyti.

Knygos viršelis

GEGUŽĖ

Antradienis, 05 17, 18:00

Nedidelės apimties tekstuose, kai kur primenančiuose mažas noveles, talpiai, struktūriškai nuosekliai autorė, ilgametė Maironio lietuvių literatūros muziejaus vadovė, neria pasakojimo tinklą. Ironija ir groteskas, lyrika ir autentiški susitikimai su lietuvių rašytojais, žūtbūtinis užsispyrimas, minant valdininkų slenksčius ir važiuojant biurokratijos mašina, įtraukia skaitantįjį kaip deginanti akistata, kaip dokumentika.

KALENDORIUS

05 20–05 22

„Kaunas 2022“ pristato: didysis „Santakos“ savaitgalis Įvairios vietos

05 19–20

Europos kultūros sostinės forumas 2022: „Palikimas“

„Žalgirio“ arenos amfiteatras, Karaliaus Mindaugo pr. 50

M. Plepio nuotr.

Penktasis Europos kultūros sostinės forumas vyks ilgai lauktos kultūrinės programos įkarštyje ir ženklins antrojo didžiojo Šiuolaikinio Kauno mito trilogijos renginio savaitgalį. Ir nors prieš akis – dinamiškiausias programos sezonas, Kultūros Sostinės metai Kaune su kiekviena diena artėja link finišo. Kas laukia miesto, rajono, metams pasibaigus? Kaip keisis jų kultūrinis ritmas? Ką šiandien galime daryti, kad užtikrintume bendruomenėse ir kultūros lauke gimusių iniciatyvų tęstinumą? Atsakymų ir sprendimų bus ieškoma taip, kaip įprasta „Kaunas 2022“ programai – bendradarbiaujant, įtraukiant į diskusiją Kultūros sostinės programos dalyvius, kūrėjus, partnerius ir tyrėjus. Renginio programa: forumas.kaunas2022.eu

Evaldo Virkečio nuotr.

Nemuno ir Neries glėbyje užgimęs Kaunas šiemet savo gimtadienį minės ypatingai – Europos kultūros sostinės laukia didysis „Santakos“ savaitgalis, antroji Šiuolaikinio Kauno mito trilogijos dalis. „Santaka“ kvies pasinerti į tris dienas pilnas netikėtų patirčių, vaizdo ir garso kelionių žeme, vandeniu ir oru, susitikimų su kultūra ir menu. Iš viso per 60 renginių! Savaitgalio kulminacija, žinoma, įvyks pačioje Nemuno ir Neries santakoje. Antroji Kauno mito trilogijos dalis – tai gegužės 21 d. vakarą įvyksianti misterija ant vandens, kurią kurs roko ir pop muzikos žvaigždės bei simfoninis orkestras. Simboliškai – prie vakarienės stalo – „Santakos“ savaitgalį švęsti gegužės 20 d. pradėti kvies Kiemų šventė. Neatsiejama pavasario tradicija, į Kauną atkeliavusi Tarptautinės kaimynų dienos proga, staltieses kloti ir vaišės krauti ragins Laisvės alėjoje. Na, o šlapiausia sezono naujiena, kultūros laivas–žemkasė „Nemuno7“ Zapyškyje, prie Nemuno, prisišvartuos gegužės 22 d. Tądien čia vyks ir tradicinis aitvarų festivalis „Tarp žemės ir dangaus“. „Santakos“ savaitgalio programa: kaunas2022.eu

Penktadienis, 05 20

„Emma Outside: Dame Area“ „P.A.R.A.K.A.S.“, Prancūzų g. 2

Penktadienis, 05 20, 18:00

Susitikimas su reperiu Eriku Toruntajevu-Erke

Kauno apskrities viešoji biblioteka įgyvendina jaunimui skirtą projektą „Stotelė – hiphopas“ ir kviečia į susitikimų su Lietuvos hiphopo atstovais ciklą. Paskutinysis ciklo svečias – reperis Erikas Toruntajevas-Erkė/ Themyouandme. Jeigu miego sutrikimai, dopaminas, nauja teritorija tau nėra tik eiliniai žodžiai, jeigu negalėjai ateiti į sausio mėnesį Kaune vykusį Erkės koncertą, tuomet metas ištaisyti savo klaidas ir užsukti į susitikimą.

Atlikėjų archyvo nuotr.

Socialinio centro „Emma“ bendruomenė išlenda iš savo namuko Mickevičiaus gatvėje ir kviečia į šokius. „Dame Area“ duetas iš Barselonos atvyksta į Kauną paduoti industrinių ritmų, praturtintų melodingu sintezatoriumi, gyva perkusija bei įkvepiančios energijos vokalu. Kaip patys sako, tai nėra tik šokių muzika, tai – kovos muzika. Buvusio tvirtovės parako sandėlio sienas kartu kaitins vietinių atlikėjų ir didžėjų sąstatas, kuris pasirūpins, jog pabudus kitą rytą nesigailėtum, kad taip vėlai nuėjai miegoti. „Šią naktį susirinkime šokiams, išlaisvinantiems iš normų, ir įkvepiantiems kurti pasaulį, kuriame visiems būtų vietos oriai gyventi“, – kviečia organizatoriai. Visos aukos, surinktos vakarėlio metu, bus skirtos socialinio centro „Emma“ plėtrai bei veiklai tęsti.

GEGUŽĖ

Baras „Godo“, Laisvės al. 89-1D

KALENDORIUS

Sekmadienis, 05 29, 18:00

Spektaklis „Kvėpavimas“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Šeštadienis, 05 21

Putvinskio gatvės diena V. Putvinskio g.

V. Putvinskio gatvėje įsikūrę Kauno menininkų namai jau keletą metų bendradarbiauja su šioje kultūros ašyje esančiomis institucijomis, įstaigomis ir kaimynais tam, kad gatvė vienai dienai taptų bendru kiemu, kuriame žaidimo forma tyrinėjama gatvės istorija ir ateitis, vyksta dirbtuvės, užsimezga kaimynų pokalbiai, suskamba koncertai. „Šiais metais Putvinskio gatvės dieną norime atiduoti į menininkų rankas ir kviečiame į kūrybinių dirbtuvių ir meninių veiksmų šurmulį, gatvę bent trumpam paversiančiu vienu dideliu kiemu“, – žadama kvietime. Plačiau skaitykite ankstesniuose šio numerio puslapiuose!

Viktorijos Lankauskaitės nuotr.

Režisierė Agnija Leonova kviečia į spektaklį pagal britų dramaturgo Duncano McMillano pjesę „Plaučiai“. Dramoje klimato kaita, kaip globalinės katastrofos simbolis (ar Damoklo kardas), kuria nerimą keliančią aplinką poros santykiams, daro įtaką jiems. Spektaklio kūrėjai kelia klausimą – ar pora iš tiesų ieško sprendimo, ar vis dėlto, svarstydama apie pasaulį, bėga nuo savo santykių?

Penktadienis, 06 03, 15:00

Gatvės kultūros festivalis „Naktinis krepšinis“ Elektrėnų g. 1F

Gatvės kultūros kūrėjus ir gerbėjus vienijantis renginys grįžta. Šiemet programoje – 3X3 krepšinio, šokių, Skate&BMX&Scooter turnyrai bei repo atlikėjai Erkė, Micro One ir RQSA. Programa: naktiniskrepsinis.lt

XXVIII Pažaislio muzikos festivalis. Pradedamasis koncertas, 20:00 Pažaislio vienuolynas, T. Masiulio g. 31

06 03–06 05

Elektroninės ir eksperimentinės muzikos festivalis „Optimismo“ „Vilko“ kartodromas, Kaunakiemio g. 5

Pumeza Matshikiza. Decca / Simon Fowler nuotr.

„Animistic Beliefs“. Kenneth Owens nuotr.

Festivalio atidarymui pasirinkta legendinio amerikiečių kompozitoriaus, muzikos novatoriaus Georgo Gershwino (1898–1937) opera „Porgis ir Besė“ scenos šviesą išvydo 1935-aisiais. Nors operos kūrimo procesas ėjosi lengvai, visai kitaip buvo su jos įgyvendinimu ir priėmimu. Operos pasaulis buvo nepasiruošęs juodaodžių operai, džiazo pasaulis buvo nepasiruošęs operai apskritai. Ir nors G. Gershwinui pavyko rasti pagrindinius vaidmenis galinčius atlikti afroamerikiečius dainininkus, „Porgis ir Besė“ iš pradžių populiarumo nesulaukė. Tikroji kūrinio sėkmė aplankė tik 1976-aisiais – po pastatymo Hiustono didžiojoje operoje „Porgis ir Besė“ tapo viena žymiausių ir dažniausiai atliekamų operų pasaulyje.

„Optimismo“ kvėpė Kauno, tarp dviejų pasaulinių karų tarnavusio kaip laikinoji Lietuvos sostinė ir per šį laikotarpį išaugusio septynis kartus, fenomenas. Spartų tempą tuomet skatino siekis kurti geresnę, gyvybingesnę ir įdomesnę ateitį. Kurti laikantis gaivaus ir funkcionalaus modernistinio požiūrio. Visai kaip modernizmo architektūros kūrėjai, pasižymėję politiniu, socialiniu, ekonominiu ir kultūriniu optimizmu, taip ir šiuolaikinės muzikos kūrėjai, kuriuos pristato festivalis, drįsta eksperimentuoti su technologijomis ir išsiskiria virtuoziškumu, netradicine kūrinių struktūra bei naujais kūrybiniais metodais. Tarp atlikėjų – „Animistic Beliefs“ (Olandija), Corin (Australija/ Indonezija), Slikback (Kenija), Osheyack (Kinija), Bambounou (Prancūzija), Nazar (Angola/ Belgija) ir daugelis kitų.

Koncerte gros Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir Kauno valstybinis choras, diriguos Gintaras Rinkevičius. Besės partiją atliks Pumeza Matshikiza (PAR).

Festivalį kuruoja „Digital Tsunami“ ir „Ghia“ kūrybinės komandos. Festivalis yra „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ dalis.

BIRŽELIS

Penktadienis, 06 03, 20:00

Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt

KAUNAS PILNAS KULTŪROS MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE ( P L A T I N A M A S AUTORIAI: Artūras Bulota, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Dalia Bieliūnaitė, Donatas Stankevičius, Emilija Visockaitė, Justė Vyšniauskaitė, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Monika Balčiauskaitė, Rita Dočkuvienė, Rosvita Daukšienė, Sigita Žemaitytė-Strazdė. TIRAŽAS 2300 EGZ.

ISSN 2424-4465

NEMOKAMAI)

GLOBOJA:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

LEIDŽIA

2022 Nr. 5 (81)