Kaunas pilnas kultūros 2022 04 by Kaunas Pilnas Kultūros

KAUNAS-VILNIUS

kaunaspilnas.lt

Iliustracijos autorė „Vaporwave Kaunas“

2022 BALANDIS

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

TURINYS KAUNAS-VILNIUS

APIE SANTYKĮ SU SAVIMI IR KITU

Į KAUNĄ ATKELIAUJA KALNAS

12 16 22 KOKS KAUNO ADRESAS VILNIUJE?

ADOMAS IR ELIZA

38 KULTŪRA, VADAVUSI VILNIŲ

MODERNUS FOTOGRAFAS NEMODERNIAME KAUNE

32 42

46 KALENDORIUS

ŽALIAI BALTI. TIK KAMUOLIAI KITI

ARTUMAS PER 8000 KILOMETRŲ

KNS <3 VLN Vienas iš šio numerio redaktorių kovo pabaigoje prabudo nuo keisto sapno, kuriame bandė sužinoti, koks gyventojų tankis Kauno Šilainiuose ir Vilniaus Žirmūnuose. Sapne apie tai diskutavo su kolega iš Vilniaus, su kuriuo kiek anksčiau, realiame gyvenime. daug kalbėjo apie sporto fanų kultūrą, jos panašumus bei skirtumus Kaune ir Vilniuje. Prisidiskutavo iki meno kūrinio, kurį išvysite aplankę kaunietiškąjį parodos „Kaunas–Vilnius. Nuversti kalnus“ skyrių. Paroda ne kartą permąstyta, ji rengta keletą metų, tarp bendraautorių – gausybė meno, kultūros, istorijos, kitų humanitarinių sričių atstovų. Kai kurių jų apmąstymai apie dviejų didžiausių Lietuvos miestų santykius nugulė į specialiai išleidžiamą knygą, kiti padėjo atrinkti kūrinius ir juos supozicionuoti, treti vėlėsi į diskusijas, nuvedusias gal ne visai ten, kur tikėtasi. Visgi blogų atsakymų į klausimą, ką Kaunui reiškia Vilnius, ir atvirkščiai, nėra. Mes susaistyti jau šimtus metų ir dar tūkstančius gyvensime drauge. Kasdieniai pasibadymai, įkvėpti politikų akibrokštų, sporto pergalių ir pralaimėjimų, dėmesio stokos ar pertekliaus, išliks kaip santykių formos, jų laiko linijos taškai, bet ne kaip skiriamieji šio santykio bruožai.

Kaip sakė šio numerio viršelio autorė Viktorija, projektui „Kaunas Vaporwave“, kuris šį balandį švenčia penkerius veiklos metus, ją įkvėpė reklaminiai stendai „Ir Kaune galima gyventi“. Tai prieš gerus penkiolika metų buvo socialinė miesto savireklama, o frazės autorystė priklauso šmaikščiajam Šančių poetui Jurgiui Gimberiui. Taigi anekdotas virto rimta tiesa. O gal atvirkščiai? Beje, Viktorija kuria ir liniją „Vilnius Vaporwave“. Ar vieno miesto iliustracijos geresnės? Niekaip to nenustatysi. Kaip ir pačių miestų tikrumo, įdomumo, gerumo. Taigi balandį, laukdami didžiosios parodos atidarymo Kaune, laikinojoje M. K. Čiurlionio galerijoje, ir Vilniuje, MO muziejuje, domimės ja pačia ir tuo, kas apkalbėta, bet galbūt netilps į ekspozicijas, bent jau ne tiesiogiai. Šio redakcijos žodžio antraštė, beje, lyg ir tilpo. Ir… turime puikius naujus pažįstamus Vilniuje – Lietuvos nacionalinį muziejų, kuris važiuosiantiems aplankyti vilnietiškąją „Kaunas–Vilnius. Nuversti kalnus“ dalį parengė dar vieną stotelę – Istorijų namus.

B A L A N D I S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

APIE SANTYKĮ SU SAVIMI IR KITU KOTRYNA LINGIENĖ KIPRO ŠTREIMIKIO NUOTR.

Europos kultūros sostinės programoje netrūksta vietos ar tarptautinių bendradarbysčių ir iš jų gimusių renginių bei meno kūrinių. Visgi konkrečiai Vilniaus pėdsakų, nors būtent jame verda aktyviausias kultūrinis gyvenimas, kalendoriuje ne tiek daug, kiek galėtumei tikėtis. Galbūt šio titulo vilniečiai atsikando dar 2009-aisiais? Visgi tikrai vertų dėmesio įrašų programoje yra. Šiuolaikinio meno centras metus pradėjo su Yoko Ono instaliacija Lietuvos banke, vėliau pakvies į jos parodą, patyriminį spektaklį pavežėjų automobiliuose stato vilnietis režisierius Rimantas Ribačiauskas. MO muziejus, vienas jauniausių, privatus ir tikrai ambicingiausias, susibičiuliavo su municipaliniu Kauno miesto muziejumi ir kviečia į per du miestus išsidėliosiančią parodą, atidaromą balandį. Kaip jau supratote, šis duetas inspiravo visą mūsų žurnalo numerį. Apie tai, kas slypi už pavadinime minimų kalnų, kalbamės su parodos koncepcijos autoriumi istoriku Tomu Vaiseta ir kuratore Migle Survilaite.

B A L A N D I S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Migle, kaip užsimezgė ši MO muziejaus ir Kauno miesto muziejaus draugystė? Kuriuo metu kompanijoje atsirado Tomas? Miglė: Kaunui laimėjus 2022 metų Europos kultūros sostinės (EKS) titulą ir belaukiant šių metų buvo organizuojami įvairūs kultūros lauko susitikimai, kurių metu pristatyta programa, suformuluota problematika: klausimas apie Kauno būseną, antrojo miesto statuso neišvengiamumą – politine, ekonomine, kultūrine prasmėmis. Būseną, kai sostinės statuso neturintis miestas save permąsto pirmojo miesto atžvilgiu. Vieno iš Kaune vykusių susitikimų metu ir susipažino Kauno miesto (KMM) ir MO muziejų komandos. Diskutuojant apie Kauno miestą pasirodė, kad EKS programoje svarbus ir pats Vilnius, kad apie Kauno atvejį neįmanoma kalbėti be kito, t. y. Vilniaus. Norėdami užčiuopti klausimo ribas, organizavome įvairias dirbtuves. Pirmąsias vedė architektūros istorikė Marija Drėmaitė. Kartu su dailės istorike Giedre Jankevičiūte, filosofu Viliumi Dranseika, istoriku Norbertu Černiausku, KMM inovacijų vadove, muziejininke Justina Juodišiūte, kultūros žurnalistu Kęstučiu Lingiu ir tavimi, Kotryna, diskutavome apie Kauno ir Vilniaus miestų konkurenciją XX amžiuje (antramiestozės reiškinio kontekste) vizualiniame, istoriniame, filosofiniame ir psichologiniame laukuose. Vėliau suformuoti parodos komandą pakvietėme Tomą ir su juo organizavome dar vienas dirbtuves, kuriose antropologė Mykolė Lukošienė, sociologas Apolonijus Žilys, fotomenininkas Gintaras

Česonis, istorikė Sigita ŽemaitytėStrazdė bandė konkretizuoti šį klausimą. Vis labiau gilindamiesi, susidūrėme su tyrimų stoka. Nors abu miestai apipinti daugybe stereotipų, visgi naujų tyrimų trūko, todėl pirmiausia kreipėmės į skirtingų sričių specialistus ir užsakėme parodą lydinčiai knygai straipsnius, aptariančius skirtingus laukus: nuo sociolingvistikos iki geografijos. Žinoma, buvo ir yra atskirų tyrimų bei parodų, nagrinėjančių vieną ar kitą miestą, bet ne jų santykį. Galbūt vienas ryškiausių mėginimų pažvelgti į šių dviejų miestų santykį meno lauke buvo 2006 m. organizuota paroda „101,3 km: konkurencija ir bendradarbiavimas“ (kuratoriai Linara Dovydaitytė, Kęstutis Kuizinas). Galiausiai po suorganizuotų dirbtuvių ir užsakytų tyrimų kuratorių komandą papildė dailėtyrininkai Rasa Žukienė ir Ernestas Parulskis. Tad ši paroda – bendras darbas, mėginimas pasakoti apie dviejų miestų buvimą šalia.

Tomas: Man dabar atrodo, kad su Migle pakvietėme vienas kitą (juokiasi). Turbūt nebūčiau sutikęs dalyvauti, jeigu tai būtų buvusi vien tik meno paroda. Ir aš, ir kiti iš pradžių manėme, kad tai bus paroda apie Vilniaus ir Kauno konkuravimą, stumdymąsi, žodžiavimąsi, stereotipus, apie kuriuos bus galima kalbėti antropologiškai. Paskui paaiškėjo, kad yra ne visai taip, ir tai bus pasakojimas apie miestų santykį apskritai, daug įvairesnį, nei paviršinis varžymasis. Todėl

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

B A L A N D I S

ėmėme kurti kultūros istorijos ir meno parodą. Tai ir buvo įdomiausia – kaip visi pamiršome pradinius įsitikinimus, nuėjome į platesnius laukus.

Neabejoju, kad ne tik apie Kauną, bet ir apie Vilnių ruošdami parodą sužinojote daug nauja. Ką pakeitė naujai atrasti faktai? Tomas: Man labai įdomus dabartinis Kauno žmonių aktyvumas ir savo miesto refleksija. Čia turiu galvoje, pavyzdžiui, medine architektūra degantį Povilą Konkulevičių ar Šilainius tyrinėjančią Eveliną Šimkutę. Vilnius šia prasme yra tarsi visų apmąstymo objektas, bet patys vilniečiai jį apmąsto labiau kaip istorinį objektą, bet ne kaip vietą, kurioje čia ir dabar gyvena. O kauniečiams Kaunas yra svarbus čia ir dabar gyventi, čia daugiau grupinio, bendruomeninio įsitraukimo į miesto reflektavimą. Nors apie Vilnių daugiau prirašyta tekstų, knygų, atlikta tyrimų, bet žmonių susitelkimas intensyvesnis Kaune. Ar santykis tarp Kauno ir Vilniaus unikalus? Juk antrieji miestai egzistuoja beveik visur, gal tik ne Vatikane ar San Marine. Galbūt antramiestozės tyrimai svetur įkvėpė? Miglė: Parodos knygoje Feliksas Ackermannas konkrečiau aptarė kai kuriuos istorinius aspektus tų miestų, kurie tarpusavyje irgi konkuruoja. Jis daugiau nagrinėjo Boną ir Berlyną, Varšuvą ir Krokuvą. Akivaizdu, kad kiekvieno tokio dueto santykiai istoriškai dėliojosi skirtingai. Kauno ir Vilniaus atvejis bei santykis unikalūs vietinės istorijos kontekste.

Tomas: Darbo pradžioje bandžiau susirasti tų pavyzdžių. „Second city“ fenomenas, prasidėjęs Čikagoje, antrame po Niujorko mieste, egzistuoja, jis yra aptariamas, bet moksliniuose tyrimuose daugiausia koncentruojamasi į ekonominius ir infrastruktūrinius tarpusavio santykius, o ne kultūrinę įtaką vienas kitam. Anapus to nepavyko aptikti ko nors reikšmingesnio, išskyrus pavienius tekstus, tarkim, apie Amsterdamo ir Roterdamo santykius. Aišku, reikia dar paminėti Maskvą ir Peterburgą, kur antras miestas taip pat buvo sostinė. Parodos suvokimui įtakos turės ir jos erdvės – tiek MO muziejaus, tiek ne tokia lankytojams įprasta laikinoji M. K. Čiurlionio galerija ant Pelėdų kalno Kaune. Galbūt jose ir meno kūriniai, atrinkti parodai, kauniečių sukurti namuose ar Vilniuje, ir atvirkščiai, atsivers naujomis prasmėmis? Tomas: Čia Miglę ir mane mokė Rasa Žukienė, ji pasirinko kauniečių ir vilniečių tapybos darbus, kuriuose yra kalnas – tiesiogiai tapomas arba numanomas. Ji šiuos darbus naujai interpretavo būtent miestų santykio kontekste. Darbai lyg ir matyti, bet dabar akivaizdu, kad skiriasi kauniečių ir vilniečių santykis su kalnu, o drauge ir santykis su pačiu miestu. Kauniečiai ant Žalio kalno gyvena aktyvų, intensyvų, introspektyvų gyvenimą, o vilniečiai žiūri į Gedimino kalną iš toli, lyg į sakralų objektą, santykis pasyvesnis. Kalnas šalia, bet lyg ne visai jų. Tai panašu į santykį su miestu. Kaunas visiškai savas miestas, kuriame tu gyveni ir kuri, o su Vilniumi akistata atsargesnė, lyg ne iki galo aiški. Galbūt kiti menotyrininkai

sakys, kad tokia interpretacija spekuliatyvi, bet ji mūsų parodos kontekste tikrai turi teisę egzistuoti. Miglė: Kalno metafora lydi visą parodą. Tomas: Taip, nors kalno motyvą pasirinkome galvodami apie labai bendrus principus, bet kuo giliau ėjome, tuo geriau supratome, kad kalnų – tiksliau, kalvų – daug abiejuose miestuose, ir jie tiek formuojant tapatybes, tiek kasdienybėje atlieka itin svarbius vaidmenis. Pavyzdžiui, Čiurlionis ir Sofija Kymantaitė pirmą pasimatymą užbaigė ant Gedimino kalno, pasitikdami saulėtekį. Beje, Čiurlionis su Kymantaite pasimatymo Kaune metu lipo į Aleksoto kalną. Tomas: Tikrai? Va, prašau. Miglė: Šioje vietoje norėtųsi patikslinti, kad parodoje nebandome išsiaiškinti ar suformuluoti „tikro vilniečio“, „tikro kauniečio“ apibrėžimų. Tiesą sakant, netikim tokiais konstruktais. Tikrumas labai neapibrėžtas – ar pakanka gimti mieste, o gal jame visą gyvenimą reikia praleisti? Mus labiau domino siekis užčiuopti nuolat kuriamas ir kintančias šių miestiečių tapatybes, paieškoti jų sąveikos. Taigi rengdami parodą ieškojome ne tiek kilmės, kiek darbų, apmąstančių šiuos miestus, padedančių pasiaiškinti tapatybės ribas.

KAIP GALI KALBĖTI APIE KONKURENCIJĄ TARP MIESTŲ, KAI UKRAINOJE MIESTAI ŠLUOJAMI NUO ŽEMĖS PAVIRŠIAUS?

Tomas: Pratęsiu Miglės mintį apie „tikrus kauniečius“, „tikrus vilniečius“. Žodis „tikras“, man atrodo, yra labai pavojingas ir beprasmiškas. Siekiame parodyti, kad egzistuoja ir alternatyvios tapatybės, kurias Kaune ir Vilniuje gyvenantys žmonės turi, ir

B A L A N D I S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

viena iš jų yra rajonų tapatybė. Kai kurie labiau tapatinasi su konkrečiu rajonu, o ne su miestu. Man pasirodė įdomu, kad yra susiformavusi visa karta mano amžiaus ar šiek tiek vyresnių, vidutinio amžiaus menininkų, kurie į rajonus, statytus sovietų okupacijos laikais, žiūri visai pro kitą prizmę, nei apie tai diskutuojama atminties lauke. Jame justi įtampa tarp savumo ir svetimumo, tarp ideologijos ir pasipriešinimo. O štai menininkai į tuos sovietinius rajonus žiūri kaip į gimtą vietą ar erdvę, kurioje praleista daug metų – ir dažniausiai nebegyvenama. Jie tarsi sako: „Na, taip, tai nebėra erdvė, kurioje aš gyvenu, bet tai yra mano tapatybės dalis, ji specifinė, unikali, ypatinga“, taip paneigdami stereotipą, kad tie rajonai niveliavo tapatybes, asmenybes vertė anonimais. Nors ir paradoksalu, bet parodoje svarbiausias rajonas ne Kauno Žaliakalnis ar Vilniaus Senamiestis, Užupis, bet… Kauno Šilainiai. Iš čia – Mildos Gailiūtės tapyba, Evelinos Šimkutės kūrinys. Pamenu, pernai, karščiausią metų dieną, architektas Algimantas Grigas mums vedė gal penkių valandų ekskursiją Šilainiuose. Miglė: Tomas buvo juodai apsirengęs. Tomas: Aha, buvau su juoda „New York Yankees“ kepure, ji tiesiog išbluko. Buvo tikrai gera ekskursija. Ir ji sutampa su mūsų parodos dvasia. Miglė: Kalbant apie dvasią, labai norėjome pasakoti dviejų miestų istoriją, kurioje matytųsi socialinė ir etninė įvairovė, parodyti, kad miestai ir jų visuomenės nėra

homogeniški. Pavyzdžiui, parodoje pasakojama Kauno ir Vilniaus žydų istorija. Tomas: Čia reikia pasakyti, kad vis dėlto Vilniaus ir Kauno santykis, mūsų aptartos įtampos lietuviams gerokai aktualesni negu, tarkim, žydams, lenkams. Pirmiesiems Vilnius – tai Šiaurės Jeruzalė, visai kitas matmuo. Lenkams apskritai Vilnius – sau, o Kauno Lietuva – sau. Su pastaraisiais sudėtinga. Tarkim, kai Vilnius 1939 metais vėl atiteko Lietuvai, lietuviai, bandydami Vilnių lituanizuoti, aiškiai demonizavo vietinius lenkakalbius ir juos, mano galva, bukai pavertė priešais, bandė jiems priskirti visas blogas savybes. Parodoje rodome tų laikų karikatūrų – ten lenkai vaizduojami pasipūtę, pilni puikybės. Štai tokie dalykai išlenda, ir jų nereikia slėpti. Miglė: Nors kasdienybėje egzistuojančių stereotipų neslepiame ir nuo jų nebėgame, nesinorėjo jų ir akcentuoti. Parodos architektai Vladas Suncovas ir Julijonas Urbonas juos išskyrė iš bendros parodos architektūrinės stilistikos. Tikimės, kad lankytojas permąstys savo santykį su klišėmis ir pamatys už to slypinčią įdomią miestų istoriją, kintantį, dinamišką santykį. Aš tas klišes, kurių gausu kasdienybėje, vadinu nestruktūruotu pasąmonės srautu. Gal būtų pernelyg stipru teigti, kad parodoje dekonstruojame stereotipus, bet primindami nenorime jų reprodukuoti ar naujai įsteigti, greičiau parodyti, kad jie trukdo matyti vieno ir kito miesto vidinį santykį su savimi ir kitu. Man mąstant apie įtampas įdomus savisaugos instinktas – bent jau savyje jį, kaip pirminį refleksą, jaučiu. Nors daug metų praleidau Vilniuje ir tuo laiku pati

Kai prasidėjo karas, pradėjome mąstyti apie balandžio žurnalą – jau seniau buvome nusprendę skirti jį šiai parodai. Ir iš pradžių man pasirodė, kad viskas čia beprasmiška, kažkokie dviejų mažiukų miestukų tarpusavio

Tomas: Karo akivaizdoje bet kokia paroda, knyga ar kūrinys kaip atskiras vienetas tikrai nublanksta, kita vertus, šis Rusijos karas prieš Ukrainą parodo, kas mes esame ne tik kaip tauta, bet ir kaip visuomenė, kaip valstybė, ir kas mus visus jungia. Šia prasme paroda visiškai atitinka laiko dvasią. Ji kalba apie tai, kaip mes čia atsiradome, kaip čia susikūrėme ir kodėl dabar ar, neduok Dieve, agresijos atveju kartu norime ginti šitą valstybę. Be abejo, Lietuvą kūrė ne tik Kaunas ir Vilnius, bet ir Šiauliai, Panevėžys, Klaipėda ir visi kiti miestai. Bet Kaunas ir Vilnius neatsitiktinai vadinami Lietuvos centrais, jie tokią Lietuvą, kokia ji dabar yra, formavo per savo santykį, per įtampą. Kūrybinę įtampą.

MO.LT

Tomas: Man atrodo, ir vilniečiai turi labai stiprų savisaugos jausmą, tik jis kitom formom pasireiškia. Kauniečiai turi tarpukario lietuviško Kauno etapą, tad jie aiškiau žino, kaip užmegzti ir kokį santykį turėti su savo miestu, nei vilniečiai. Gal tik prieš penkiolika ar dvidešimt metų plačiau pradėta kalbėti apie žydiškąjį Vilnių. Apie lenkiškąjį, aišku, kalbama vis dar labai fragmentiškai. Pavyzdžiui, be istorikų, mažai kas šneka, kiek pokariu lenkakalbių žmonių buvo priversti išvykti iš Vilniaus ir kas tada apsigyveno jų namuose. Arba nužudytų žydų namuose. O juk tai ir buvo arba iš lietuviškų kaimų suvažiavę žmonės, arba iš kitų Sovietų Sąjungos miestų. Iš čia ir santykio komplikacija – kiek mes esame savi savame mieste?

nesutarimai tuo metu, kai nesuvokiama Rusijos agresija kėsinasi į Ukrainą ir apskritai Vakarų kultūrą. Bet tada visiškai atsitiktinai pasikalbėjau su viena iš parodoje dalyvausiančių menininkių Aukse Petruliene, ir ji mane nuramino. Sakė, gal pavyks pakalbėti ne apie skirtingumus, bet apie bendrą kumštį. Ir iš tiesų – neįmanoma vienam be kito. Miglė: Man buvo labai panašiai, bet pasidžiaugiau, kad mes dar pačioje pradžioje neakcentavome tų atskirčių ir stereotipų. Iš santykio juk gimsta bendrystė, mes kartu kuriame, ne skaldome. Tas pasakojimas nėra visai poetinis, bet per pasirinktą kalnų metaforą matosi daug jungčių. O dabartiniame fone konfliktai, tiek rimtesni, tiek dirbtiniai, iš tiesų nublanksta. Kaip gali kalbėti apie konkurenciją tarp miestų, kai Ukrainoje miestai šluojami nuo žemės paviršiaus?

KAUNOMUZIEJUS.LT

buvau suvilnietiškėjusi, nevengdavau pasijuokti iš Kauno bėdų, bet grįžus viskas apsivertė. Dabar į vilniečių dėmesį neretai žiūriu įtariai. Bijau, kad jie ne taip kaip aš supras mano miestą. Kad vilniečiai net ir į „Kaunas 2022“ renginius atvažiuoja kaip į zoologijos sodą pasižiūrėti, ko čia tie kauniečiai prikūrė. Kai garsiai pasakiau, skamba tikrai juokingai. Miglė: Dėl to mums buvo svarbu komandoje turėti abiejų miestų atstovų ir taip pat „tarpinių“ žmonių.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

B A L A N D I S

Į KAUNĄ ATKELIAUJA KALNAS AGNĖ SADAUSKAITĖ DONATO UMBRASO / LRT NUOTR.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

B A L A N D I S

Parodoje „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“ labai svarbus kalno ir kalvos motyvas, aiškiai pažymėtas ir pavadinime. Abu miestai gali pasigirti ne tik nuostabią panoramą atveriančiomis altitudėmis, bet ir istorinės, kultūrinės reikšmės kalvomis. Kalnai, žinoma, reiškia ne tik gamtinius objektus, bet kartu simbolizuoja kliūtis, iššūkius. Kelios šios prasmės susijungia skulptoriaus Andriaus Labašausko įvietintoje skulptūrinėje instaliacijoje „Bonkers“, kuri yra minėtosios parodos dalis.

Parodoje galėsime pamatyti du tavo kūrinius – MO muziejuje Vilniuje „Suvaržyta“, o ant Pelėdų kalno Kaune – instaliaciją „Bonkers“. Papasakok apie pastarąjį kūrinį plačiau. Skulptūra „Bonkers“ yra ironiškas skulptūrinis objektas apie tai, kaip netikros naujienos keičia tikrovę, natūralią įvykių eigą. Šiuo metu visi galime liudyti, kaip melas, maišomas su trupučiu tiesos, ilgus metus vartojamas ir toleruojamas visuomenėje, galų gale tampa pavojingu, net mirtinu reiškiniu. Pasibaigus Lukiškių aikštės konkursui, kalvai prilipo „Bunkerio“ pavadinimas. Žmonių galvose tai pasėjo paniką, nors buvo kalbama tik apie atliejos nuėmimą nuo partizanų bunkerio sienos ir tokio fragmento panaudojimą trumpoje 70 metrų reljefo atkarpoje. Tokia idėjos transformacija viešojoje erdvėje man kaip projekto autoriui atrodė neadekvati ir net komiška: kūrinys buvo apie istorinius įvykius, kuriant ir pasitelkiant erdves, kuriose jie vyko. Galų gale pagalvojau: „They all went bunkers“, bet pasitikrinęs žodyne supratau, kad taisyklinga frazė būtų „they all went bonkers“ (angl. jie visi pakvaišo). Tad bonkeriukai yra savotiška informacinės klaidos, susijusios su Laisvės kalva, reprezentacija,

įkvėpta nomadiškos architektūros ir Čiurlionio galerijos stiklinių stogo elementų. Kitaip tariant, bonkeriukų forma pasiskolinta iš dominuojančio architektūrinio tūrio ir eksponuojama jo prieigose, tokiu būdu užmezgant dialogą su pastato architektūra, istorija ir aplinka. Bonkeriukų karkasas yra konstruojamas iš popiermedžių. Popiermedis – tai 10–17 cm apvalioji mediena, pramonėje naudojama popieriaus gamybai. Tokio diametro mediena buvo naudojama ir statant bunkerius bei akmens, bronzos amžiaus statyboje. Skirtingai nei muziejaus stogas, bonkeriukų karkasas yra masyvus ir laiko apželdintą žemių sluoksnį. Į skulptūrinį objektą galima įeiti ir jame saugiai būti, taip pat galima lipti ant viršaus ir mėgautis atsiveriančia panorama. „Bonkers“ bus įkurdintas ant Pelėdų kalno, vienos aukščiausių Kauno kalvų, nuo kurios atsiveria graži miesto panorama, čia taip pat buvo įsikūrusi pirmoji M. K. Čiurlionio galerija. Kodėl čia? Ši vieta buvo parinkta parodos organizatorių. Atsižvelgdamas į supančią aplinką, atsispyriau nuo kalno ir galerijos stiklinio stogo formos, kuria sekant gimė įvietinta bonkeriuko skulptūra. Jos viduje

Paroda kviečia patyrinėti Kauno ir Vilniaus santykį, dažnai priešinamą ir mistifikuojamą. Tačiau, kaip pastebi organizatoriai, šiuos miestus visgi sieja pamatinė tarpusavio priklausomybė. Kokie saitai tave jungia su Kaunu? Ar šiame mieste pastebi įdomių meninių reiškinių ar įvykių? Su Kaunu mane sieja giminystės ryšiai, vaikystėje taip pat teko gan dažnai viešėti Kaune pas močiutę. Šiuo metu taip pat apsilankau mieste skirtingomis progomis. Kaune kultūrinių reiškinių šiuo metu tiesiog neįmanoma nepastebėti! Labai džiaugiuosi Kauno kultūriniu gyvenimu, jo turtingumu bei įvairove, na, ir, žinoma, kauniečiais, kurie tai realizuoja bei leidžia džiaugtis mums visiems. Kai kurios miestų vietos būna tartum įelektrintos istorinių ir kultūrinių įtampų, skirtingų grupių interesų, sukuriančių sudėtingas sąlygas kurti. Viena tokių, su kuria esi asmeniškai susidūręs, – Vilniaus Lukiškių aikštė, kuriai nuo pat Nepriklausomybės atgavimo ieškoma geriausių sprendimų. Tavo sukurtas paminklas „Laisvės kalva“ 2018 m.

Naujų skulptūrų konkursai ir galiausiai jų rezultatai dažnai sužadina prieštaringas visuomenės reakcijas. Kaip vertini šiuolaikinę skulptūrą mieste? Ar Lietuvoje priimtiniausios monumentalios, pompastiškos, žmogų kaip simbolį atspindinčios skulptūros, o galbūt tai tampa saugiausiu variantu? Tiesą pasakius, niekaip nevertinu. Na, nutinka, tai nutinka, greičiausiai miesto gyventojai neša tam tikrą kolektyvinę atsakomybę už erdvę, kurioje gyvena. Ar manai, kad skulptūra, kaip ir architektūra, gali formuoti ir formuoja miesto erdves? Ką laikai kokybišku skulptūros kūriniu? Manau, ne profesija formuoja gebėjimą kurti miesto erdves, o labiau jautrumas aplinkai ir kitam žmogui bei jo poreikiams, teoriškai profesija suteikia reikiamus įrankius tai daryti. Kokybiška skulptūra laikau tą, kuri paprasčiausiai sukelia palaimą ir susižavėjimo jausmą, atradimo džiugesį.

MO.LT

Parodoje svarbi kalno metafora; atrodo, kad kalnų, kalvų simbolika svarbi ir tavo kūryboje. Kokias prasmes ji tau neša ir sufleruoja? Atsakysiu lakoniškai: žiūrint, apie kokį kalną kalbame. Užlipęs ant bet kurio kalno jaučiuosi taip pat gerai, kaip apkabinęs seną medį.

laimėjo Lukiškių aikštės memorialo konkursą, bet iki šiol nėra įgyvendintas. Kaip manai, ar viešaisiais konkursais galima rasti geriausią sprendimą tokiose situacijose? Sprendimas jau rastas, konkursas įvykęs, teismas pasibaigęs pergale. Įgyvendinti geriausią sprendimą kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę atminimo memorialui trukdo Seimo priimtas autoritarinis Lukiškių aikštės įstatymas, kuris nurodo, ką „laisviems“ žmonėms privalu statyti aikštėje. Kol lietuviškasis nacizmas gyvuoja įtvirtintas įstatymais, jokia demokratinio proceso apraiška aikštėje iš principo nėra įmanoma.

KAUNOMUZIEJUS.LT

gali pasislėpti nuo tikrovės, o išorėje matyti platesnį vaizdą – savotišką Kauno architektūros stilistikos istoriją. Tad tai dar vienas skulptūrinis objektas, kuris turėtų natūraliai įsilieti į aplinką.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

B A L A N D I S

KOKS KAUNO ADRESAS VILNIUJE?

GUNARS BAKŠEJEVS

Savanorių prospekto pradžia Kaune. Ar jis turi pabaigą? Arvydo Čiukšio nuotr.

Kaune yra apie 1500 gatvių, taigi ir gatvėvardžių. Bendras jų ilgis – apie 900 kilometrų. Vilniuje yra net 3600 gatvių ir jų pavadinimų. Unikalių po gatvėvardžių lentelėmis besislepiančių istorijų, aišku, mažiau. Bet prireiktų ne vienos knygos jas visas išpasakoti. 17

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

B A L A N D I S

Štai V. Putvinskio gatvei dedikuotą išleido „Kauno pilno kultūros“ puslapiuose neseniai viešėjęs istorikas Mindaugas Balkus ir šioje gatvėje užaugęs kaunietis Feliksas Zinevičius. Vilniaus sankryžos gi turi puikią komiksų knygą „Gatvių susitikimai“. Kad jau šis numeris – apie Vilniaus ir Kauno santykį, tad ir į gatvėvardžius pažiūrėkim per šią prizmę. Senosiose abiejų miestų dalyse gatvėvardžių suteikimo principas panašus kaip kituose Lietuvos (ir ne tik) miestuose. Svarbiausias – kelias, vedantis į Vilnių (ar artimiausią didmiestį), taip pat atiduodama pagarba LDK epochai, nevengiama gamtos motyvų, hidronimų. Kaip „15min“ rašė žurnalistas Ugnius Antanavičius, apskaičiavęs 70 populiariausių gatvėvardžių Lietuvoje, iš jo tyrimo galima teigti, jog „svarbiausia Lietuvos istorinė asmenybė yra Vytautas Didysis, o didžiausia visų laikų rašytoja – Žemaitė. Mėgstamiausi lietuvių augalai yra liepos, labiau už viską lietuviai mėgsta leisti laiką sode, o labiausiai vertinama profesija, aišku, statybininkai“. Pastaroji pastaba suponuoja, kad miestams plečiantis XX a. vertintos ne tik asmenybės, bet ir profesijos. Nors neretai gatvėvardžio suteikimo priežastys Kaune ir Vilniuje tos pačios (geografija, sukaktys), atidžiau žvelgiant į jau prigijusius gatvėvardžius, ima raizgytis sutapimų, atsitiktinumų, svarbių istorinių įvykių (ar jų įtakos nebuvimo) ir net prieštarų tinklas. Pradėkime nuo Savanorių prospekto. Dviejų prospektų.

7,6 km ilgio Savanorių prospekto Kaune pradžia – 1836 m. Peterburgo–Varšuvos pašto kelias.

Iki 1915 m. ši itin reikšmingo plento atkarpa, prasidėjusi Kauno senamiestyje (pašto stotis buvo M. Daukšos g., vėliau – Rotušės aikštėje), pagal savo kryptį buvo vadinama Peterburgo gatve. Prieš pat atkuriant Lietuvos valstybę ir laikantis tradicijų, kad pagrindinė ašis turi vesti didmiesčio kryptimi, 1915–1919 m. gatvė buvo vadinama Vilniaus gatve. 1919 m. jai suteiktas Ukmergės plento pavadinimas – nors gali skambėti keistai (kurgi tradicija keliauti į sostinę?), nepamirškime, kad būtent tada laikinąja Lietuvos sostine tapo Kaunas, o Vilnius dviem dešimtmečiams liko sunkiai bepasiekiamu miestu Lenkijoje. 1938 m., Nepriklausomybės kovų dvidešimtmečio proga, šis plentas pavadintas Savanorių prospektu. Toks faktas sugriauna kartais nugirstamą mitą, kad Savanoriai yra okupacijos reliktas. Ne, ne, tuo metu gatvė buvo pervadinta Raudonosios Armijos prospektu. 1989 m. pavadinimas atkurtas. Kaune Savanoriai dokumentuoti „Kaunas Photo 2016“ festivalio metu, kai jau buvusioje „Juzėje“ įkurtas Savanorių muziejus. Vilniškiai Savanoriai – net 14,6 km ilgio, keturias Vilniaus miesto dalis skrodžianti prekybos ir gamybos įstaigų įstaigėlių apsupta gatvė iš esmės nepakeitė savo reikšmės nuo pat XIX a. vidurio. Jau 1840 m. kelias įvardijamas Senuoju Kauno pašto traktu (Stary trakt pasztowy z Kowna), o 1859 m. – Trakų pašto keliu. 1890 m. gatvė vadinama Trakų keliu. Įdomu, kur dingo Kaunas, klausiate? Greičiausiai Kauną tuomet pasiekdavo

per Ukmergę. Juk pašto kelių klestėjimo laikais, iki geležinkelių tinklo radimosi, šis miestas buvo svarbus transporto mazgas. Trakt pasztowy z Kowna Droga do Trok, Trokskaja daroga, Generalgubernatorskij pr., Proviantskaja, Prowentowa, Trakt Trocki, Legionowa, Savanorių al., Tarybinės Armijos, Raudonosios Armijos, Savanorių – tokia šios gatvės vardų raida. Atkreipkime dėmesį į Legionowa. Čia pradedame jausti karo kvapą. Toks pervadinimas buvo bene paskutinis solidesnis lenkų pasispardymas gatvėvardžių kontekste. 1939 m. spalio 28 d. nepriklausomos Lietuvos kariuomenė įžengė į atgautą Vilnių. Jau lapkritį gatvė pavadinta Savanorių alėja. Taip semantiškai Vilnius ir Kaunas pirmąkart susijungė. Deja, šis etapas (pirmas, bet ne paskutinis) netruko nė dvejų metų. Pirmosios sovietinės okupacijos metu, 1941 m. gegužės 21 d., kelias tapo Raudonarmiečių gatve. 1941 m. vasarą jai vėl grąžintas Savanorių alėjos pavadinimas. Visgi 5 dešimtmetyje jau pervadinta į Raudonosios Armijos alėją, vėliau prospektą. 1989 m. prospektas atvadintas į Savanorių. Kelias iki Kauno vėl tiesus ir sklandus. Iš to, ką aptarėme, akivaizdu, kad gatvių raidos ir jų vardų kaitos istorija itin artima net savo etapais, skiriasi gal tik keletu mėnesių. Abu prospektai svarbūs nuo XIX a. pirmosios pusės, nuo tada, kai buvo pašto keliais. Palei šiuos visuomet

steigdavosi įvairios kontoros, smuklės, taisyklos, nakvynės namai. Galbūt taip ir išsivystė dabartiniai šių prospektų veidai, kurių „dantys“ (beje, po truputį gadinami ėduonies) – sovietiniai daugiabučiai, pavertę plentus prospektais. Vilniuje ši prospekto dalis iki šiol vadinama Krasnucha. Abiejuose miestuose galima ir tą daugiabučių madų raidą pastebėti. Vien ko vertas Kaune esantis „zikuratas“, ir po dešimtmečių simbolizuosiantis ambicingą XXI a. pradžią. Kontoros, smuklės, taisyklos, nakvynės namai egzistuoja ir dabar, tik šiuolaikiniais pavidalais. Akivaizdu, kad šliauždamas Savanoriais neliksi alkanas, rasi, kur prisiglausti, pasikeisti padangą, apsipirkti… O gal ir biurą išsinuomosi ar butą nusipirksi. Taigi galima daryti išvadą, kad Savanoriai Kauną ir Vilnių jungia ne tik geografine, semantine prasmėmis, bet ir savo nuotaika bei reikšme miestų gyvenimuose. Metas pakalbėti apie dviejų svarbiausių miestų pagarbą vienas kitam. Ką apie sostinės požiūrį į Kauną byloja Kauno gatvė Vilniuje ir ką antrojo miesto Vilniaus gatvė sako apie kauniečius? Beje, Lietuvoje Kauno gatvių iš viso yra apie šimtą, Vilniaus – apie du šimtus. Toks santykis koreliuoja su Savanorių prospektų ilgiais, tiesa? Kauno gatvė Vilniuje, esanti Naujamiestyje ir šiek tiek Senamiestyje, iki 1940 m. vadinta Kijevskaja. 1,5 km ilgio gatvėje yra 45 namai. Tai ir gyvenamieji daugiabučiai, ir įvairios verslo bei kultūros įstaigos. Bene žymiausia jų – buvę geležinkeliečių kultūros rūmai,

KLAIPĖDIEČIAI ĖMĖ PROTESTUOTI, MAT GATVĖ BUVO „RAUDONŲJŲ ŽIBINTŲ“.

padabinti fantastišku skulptoriaus Mindaugo Navako „Kabliu“. Meno kūrinys suteikė 1958 m. statytiems „rūmams“ naują vardą ir tam tikra prasme padiktavo turinį. 10 dešimtmečiu čia vykdavo tiek sunkiosios, tiek elektroninės muzikos renginiai. Beje, itin patogūs kauniečiams, kadangi „Kablys“ – vos pora šimtų metrų nuo autobusų ir geležinkelio stočių. Po pertraukos dabar čia ir vėl skamba muzika (naujajam „Kabliui“ kaip tik sukanka 10 metų), važinėja riedlentininkai, kunkuliuoja pasaulio virtuvių puodai ir kt.

stilingos parduotuvės, muziejai. Gyventi čia brangu ir ne visuomet patogu, turint omenyje siaurus kiemus, laiptines ir visa kita. Bet taip romantiška.

Apskritai Kauno gatvėje gausu įvairių maisto įstaigų, ypač azijietiško.

Ši ašis susiformavo dar XV a., pačioje Kauno augimo pradžioje, kai mieste ėmė burtis užsienio pirkliai, kilo gyvenamieji namai, įvairios kontoros, smuklės… Gatvė buvo apsupta didžiųjų turgų. Jos reikšmę nusako ir senieji pavadinimai – Ilgoji, Didžioji (Wielka, Dluga, Longa). XVIII a. tai jau buvo Didžioji Vilniaus gatvė. Taigi pagarba absoliuti.

Kauno gatvė Vilniuje prasideda nematomai ištekėdama iš V. Šopeno g. (beje, ne kompozitoriaus, o aludario) ir baigiasi lygiai taip pat nepastebimai įtekėdama į Žemaitės ir Naugarduko gatves. Tiesa ta, kad keliaudamas toliau tikrai gali pasiekti Kauną, bet tai daugiau pateisinimas, nei prielaida, kodėl ši gana pilka, netoli nuo miesto centro esanti, bet visgi pakraščių nuotaikomis dvelkianti gatvė vadinama Kauno, antrojo miesto, dvidešimt metų tarnavusio už sostinę, vardu. Vilniaus gatvė Kaune yra Senamiesčio ašis ir viena reprezentacinių gatvių. Esamasis laikas čia gana reliatyvus, nes rašant šį tekstą dar nebaigti šios arterijos remonto darbai, ilgai planuoti, bet visgi daugeliui, ypač verslams, netikėtai prasidėję pernai liepą. Čia (ar Vilniaus gatvę kertančiose siaurutėse gatvelėse) – galerijos, restoranai,

Pirmuoju Vilniaus g. numeriu pažymėta didingoji Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika. Vienas paskutiniųjų gatvės akcentų yra Istorinė LR Prezidentūra, kur dvidešimt metų buvo pavaduojamas Vilnius. Taigi pavadinimas ir solidus, ir istoriškai pagrindžiamas. O kaip buvo seniau?

Beje, gubernijos laikais buvo ir Mažoji Vilniaus gatvė. Atkūrus valstybę ji pervadinta Klaipėdos vardu, bet klaipėdiečiai ėmė protestuoti, mat gatvė buvo „raudonųjų žibintų“. Šiandien ji pervadinta Nemuno gatve. Grįžtant prie Vilniaus gatvės Kaune, verta prisiminti „nukritusį“ žodį Didžioji. Išties, ieškant analogų sostinėje, ją galima lyginti su Didžiąja gatve, kuri įprasminta Vilniaus rotušės, Paveikslų galerijos, prabangiausių viešbučių. Ar vilniškė Didžioji galėtų tapti Kauno? Turbūt nebeverta. O kauniečiai, norintys pasivaikščioti Didžiąja gatve, gali nuvykti į Vaišvydavą.

KOTRYNA LINGIENĖ

B A L A N D I S K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

MODERNUS FOTOGRAFAS NEMODERNIAME KAUNE

Kad nieko nėra atsitiktinio, įrodo virtinė sutapimų, lydinčių šio numerio turinį. Jau įsibėgėjus kovui, sulaukėme laiško iš Vilniaus: „Balandžio 20 d. Lietuvos nacionalinis muziejus ketina atidaryti parodą „Antanas Ingelevičius: kūrėjas ir miestas“. Antanas Ingelevičius tarpukariu gyveno Kaune ir fotografavo <…> muziejuje saugome šio fotografo archyvą, daugiau nei 800 negatyvų, tačiau kaip jie čia atsidūrė – lieka neaišku.“

Antanas Ingelevičius. Asmenukė. Apie 1925 m.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

B A L A N D I S

To pakako – jau po poros dienų susiskambinome su viena iš parodos kuratorių Agne Taliūte. Ir jos, ir kolegų ryšys su Kaunu – artimas, o rengiant parodą muziejaus parodų erdvėje „Istorijų namai“ – tik stiprėja. Jei jums Ingelevičiaus pavardė vis dar nieko nesako, viskas gerai – būtent apie tai šis pokalbis.

Ar tiesa, kad daugybę metų niekas apie šias fotografijas nežinojo? Ir kaip jos rastos – ar ieškota ko nors konkretaus? Ši daugiau nei 800 negatyvų kolekcija apie 1947–1948 m. pateko į tuometinį Mokslų akademijos etnografijos muziejų. Nepažymėta, kas ją perdavė, nurodyta tik autoriaus pavardė – Ingelevičius. Apie 1952 m., sujungus kelis Vilniaus miesto muziejus ir įkūrus Istorijos ir etnografijos muziejų (nuo 1992 m. – Lietuvos nacionalinis muziejus), rinkinys atsirado jame. Ingelevičiaus kadruose gausu koplytėlių, medinių pastatų, vietos gyventojų tipažų. Juk jis, kaip darbuotojas, dalyvaudavo M. K. Čiurlionio galerijos organizuotose etnografinėse ekspedicijose. Ilgą laiką ši kolekcija buvo pamiršta, tik apie 1970 m. nurašyta koks tuzinas negatyvų su jo įamžintu Antanu Smetona. Tuomet – vėl ilgi metai nežinioje, ir tik prieš maždaug penkerius metus – dienos šviesa. Muziejaus darbuotoja, viena iš šios parodos kuratorių Vitalija Jočytė užmirštuose stalčiuose paprasčiausiai atrado įdomios, jos akimis, meniškos medžiagos. Parodė kolegoms fotografijos ekspertams – visi, kas pamatė šiuos darbus, neabejojo, kad tai visai nežinomo, bet aukšto techninio lygio fotografo kūryba. Kiti kolegos atpažino Kauną, ir taip pradėtas nuodugnesnis tyrimas archyvuose, giminių paieškos.

Kiek jau žinote apie Antaną Ingelevičių? Greituoju būdu patikrinusi „Google“ radau jo, kaip fotografijos kritiko, citatą. Vadinu šią parodą muziejiniu tyrimu, vaizduotės pratimu ar net atviru klausimynu. Klausimų tikrai daugiau nei atsakymų, bet kiekvienas yra laisvas susikurti savo pasakojimą apie Antaną. Pati, prisijungusi prie komandos jau vėliau, lygiai taip pat nusprendžiau pagūglinti. Nieko neradau! Tai viena iš parodos misijų – praturtinti ir interneto paieškos sistemas, surasti Ingelevičiui vietą meno istorijoje. Archyve rasta jo paso kortelė, tad žinome gimimo vietą ir datą – 1892-ųjų gegužės 18 diena Biržų apskrityje, Kvetkų parapijos Gikonių dvare. Visai netyčia šį pavasarį Antanui – 130! Jis buvo bajoriškos kilmės, turėjo vyresnį brolį Vladą, palikusį pėdsaką karo istorijoje. Apie mokslus nieko nežinome, bet spėjame, kad galėjo studijuoti Peterburge kartu su Vladu. Daugiau informacijos randasi tada, kai Antanas atsikrausto į Kauną, šiam tapus Laikinąja sostine. 1921 m. jis dirbo dienraščio „Lietuva“ redakcijoje, radome fotografiją, kurioje – redakcijos darbuotojai, tarp jų ir pats Antanas. Žinome, kad buvo bohemos dalimi. Draugavo su dailininku Petru Kalpoku, jo žmona Olga Dubeneckiene-Kalpokiene, fotografavo ją ir kitas baleto šokėjas, dalyvavo bendruose vakarėliuose. Kaip jau minėjau, apie 15 metų dirbo ir Čiurlionio muziejuje. Būtent kaip fotografas, įamžindavęs eksponatus. Kiek tų nuotraukų spėjo padaryti, neaišku, bet pagal išmokėto atlyginimo

Kriaušių gatvė. Tolumoje – Meno mokyklos pastatas. 1925–1930 m.

kvitus akivaizdu, kad nemažai, nes kai kurie užsakymai siekė ir tūkstantį litų. Darome prielaidą, kad Ingelevičius buvo svarbus darbuotojas. 1927 m. išleista Čiurlionio darbų knygelė, kuriai medžiagą fotografavo būtent mūsų herojus. Na, ir teatras. Tai ir buvo daugiau informacijos suteikusi gija, nes jis dalyvavo „Vilkolakio“ teatre, veikusiame iki 1925 metų. Tarp šio menininkų suburto klubo narių – jau minėti Galaunė ir Dubeneckienė, Balys Sruoga bei klubą į teatrą perorganizavęs vadovas Antanas Sutkus. Būtent iš Sutkaus sužinojome daugiau, nes jis sovietmečiu apie „Vilkolakį“ išleido knygą, kurioje aprašyti

spektakliai ir teatralai. Ingelevičiui skirtas puslapis – vos puslapis, kuris mums reiškia labai daug. Sutkus aprašė Antano asmenybę, nurodė, kad jis studiją lankė nuo pradžios iki pabaigos. Akivaizdu, kad Antanas nebuvo geriausias aktorius, nes vėliau nedirbo Valstybės teatre, o Sutkus jį vadino „amžinu studijoku“, keistu ir įdomiu žmogumi. Tyliu, romantišku, su meile žiūrinčiu į savo aplinką. Sakyčiau, tai akivaizdu ir jo fotografijose – Antanas tikrai mylėjo aplinką, miestą, jo žmones. Parodoje ir bandysime atskleisti jo žvilgsnį, fiksavusį dar ikimodernistinį Kauną. Dabar apie tavo minėtą fotografijos kritiką. Taip, jis 1935 m. pats dalyvavo Lietuvos fotomėgėjų

Pranciškonų (dab. T. Daugirdo) gatvė. 1920–1923 m.

„Vilkolakio“ teatro artistų vakarėlis. Apie 1923 m.

Prie Švč. Trejybės bažnyčios Kaune. XX a. 3 deš.

Tai, kad Ingelevičiui daug kas buvo įdomu, rodo ir faktas, kad kartu su broliu Vladu jis buvo tarp Lietuvos vegetarų draugijos steigėjų – spėjame, trumpai. Jo pavardę randame ir 1930 m. alkoholio pramonės akcininkų sąrašuose. Priešybių žmogus, kuriam smagu būti, dalyvauti miesto gyvenime – ne pirmose eilėse, bet kaip stebėtojui. Daug ką spėliojame, skirtingai Antaną matome, nes ir mūsų komanda marga. Esame trys kuratoriai: mano kolegė ikonografijų skyriaus darbuotoja Vitalija Jočytė yra istorikė, turime ir kaunietį archeologą Gytį Grižą, kuris iš tiesų kasinėja archyvus, ieškodamas Antano pėdsakų, ir tiesiog myli Kauną. O aš – tarpinė grandis tarp sostinės ir Kauno. Čia gyvenau septynerius metus ir tuomet grįžau į Vilnių. Tad koks tas ikimodernistinis Kaunas, kokį jį dar nematytą išvysime parodoje? Jis iš tiesų kitoks, mažiau reprezentacinis. Antano akis klydo į tas vietas, kurių kiti to meto fotografai nefiksavo. Galima tai sieti su XIX a. fotografija Europoje, kai fiksuota tai, kas tuoj išnyks. Parodoje parodysime Brazilką, kuria susidomėjimas dabar tikrai jaučiamas. Bus turgaus scena su žavingomis pardavėjomis. Bus elgetų. Netgi lauko tualetas, kurio

nuotraukoje puikiai krinta šviesa, įdomi kompozicija. Žinoma, ir labai daug kultūrinio gyvenimo, ir gatves tiesiančių darbininkų, laikraščių pardavėjų, skalbėjų... Miesto kūrėjų, apie kuriuos užsimename ir parodos pavadinime. Manau, galima teigti, kad Ingelevičius buvo modernus fotografas nemoderniame Kaune. Jis iš tiesų skubėjo užfiksuoti tai, kas nyksta, jo darbuose susilieja dokumentika ir menas. Beje, su komanda keliavome jo pėdomis, ieškojome jo fotografijose matytų kampų. Taip įdomu pačiam pamatyti, kiek pasikeitė per šimtą metų. Žinoma, galbūt ne visi parodos lankytojai atpažins tas vietas, bet užsukusiems kauniečiams, manau, tai ne kartą pavyks. O grįžę namo atras naujų maršrutų bei iš naujo pamatys savo miestą. Kaip baigėsi Ingelevičiaus istorija? Ar Vilniuje jis fotografavo? Nuotraukų iš Vilniaus neturime. Mįslė ir tai, kaip tiksliai jis į Vilnių pateko. Prasidėjus karui jis su žmona ir dviem sūnumis iš Kauno traukėsi į Biržus, užsisakė visos šeimos metrikos išrašus. Prabuvo ten turbūt visą karą. Daugiau nieko ir nežinome, o tikslius mirties metus pasufleravo tas pats Sutkus iš „Vilkolakio“ teatro. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fonduose yra saugomas „Vilkolakio“ dalyvių sąrašas, prie Ingelevičiaus pavardės pieštuku kampe prirašyta „mirė 1947, Vilnius“. Dabar mezgame santykius su Antano giminėmis JAV ir Latvijoje. Atrodo, po karo šeima išsibarstė, žmona su vienu sūnumi iškeliavo Amerikon. Jis su kitu sūnumi greičiausiai liko Vilniuje.

WWW.LNM.LT

sąjungos parodoje, pristatė daug savo darbų, užėmė šeštą vietą. Vėliau parodose nebedalyvavo. Rašydamas apie 1936 m. vykusią parodą paminėjo, kad fotografija jau yra menas, ne tik komercija, o apžvelgdamas kitų darbus poetiškai pasakė, kad Lietuvos fotografai turi išmokti žiūrėti.

K O V A S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Adam Mickiewicz. Iš knygos „Poezye ADAMA MICKIEWICZA“. Varšuva, „Ksiegarnia Gebethnera i Wolfa“. 1888 m.

Eliza Orzeszkowa. Aut. Wojciech Piechowski /Biblioteka Narodowa, Polona.pl

ADOMAS IR ELIZA GUNARS BAKŠEJEVS

Aptarus Savanorių prospektų panašumus ir skirtumus, metas versti dar vieną gatvėvardžių istorijos įdomybių puslapį. Istorinės asmenybės, kurių atminimas įamžinamas gatvių, skverų, aikščių, tiltų pavadinimais, – nesibaigianti diskusija.

B A L A N D I S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Kaip tik dabar, vykstant karui Ukrainoje, kurioje, Rusijos kariuomenės sudėtyje, ukrainiečius puola ir čečėnai, patikslintas aikštės Eiguliuose pavadinimas – dabar tai Čečėnijos Nepriklausomybės aikštė. Juk čia norėta įprasminti Džocharo Dudajevo atminimą, o ne tokios pagarbos visai nevertą Kadyrovo epochą. O štai Kaune gimusio filosofo Emmanuelio Levino atminimas buvo nustumtas iki Romainių – ten yra jo gatvė. Tik prieš keletą metų filosofas, Levino tyrinėtojas Viktoras Bachmetjevas inicijavo šiam mąstytojui dedikuoto skvero atsiradimą miesto centre, netoli vietos, kur gyveno Levino šeima. Galima sakyti, Mickevičiaus gatvės pabaigoje. Kaip tik apie Adomą Mickevičių ir jo tautietę Elizą Ožeškienę šįkart norime pakalbėti plačiau.

Kauno savivaldybėje lietuviai net iki 1931 m. nesudarė daugumos. Palyginimui, tais pačiais 1918 m. lenkai taryboje sudarė 42,3 proc., lietuviai – 16,9 proc. 1924 m. proporcijos apsivertė – lenkų liko 22 proc., lietuvių padaugėjo iki 36,8 proc.

Ir čia tenka grįžti į laiką, kai Kaunas buvo carinės gubernijos centras. Gubernija įsteigta 1843 m., o 1866 m. gubernatoriaus rezidencija tapo pastatas, šiandien žinomas Istorinės LR Prezidentūros vardu. Kaip tik dabar jame veikia septynias epochas, tarp jų ir gubernatoriškąją, pristatanti ekspozicija. Iki 1915 m. pastate rezidavo 14 gubernatorių. Žinoma, visi rusai. Bet pažvelkime į miesto savivaldybės tarybą, tuo metu vadintą dūma. Pavyzdžiui, 1901 m. miesto dūmoje buvo 15 lenkų, 4 vokiečiai, 4 rusai, 2 žydai ir vos 1 lietuvis. 1910 m. į šią tarybą išrinktas 21 lenkas, po 4 vokiečius ir rusus, 2 lietuviai. Savivaldoje dominavo autoritetingi miestiečiai, o tautiniu požiūriu čia aiškiai daugiausia buvo lenkų. Ir kai 1906 m. Kauno miesto galva buvo išrinktas lenkas Aloizijus Brzozowskis, tai laikyta simboline vietos bendruomenės pergale. Mat Brzozowskis buvo pirmasis šioje epochoje miesto vadovas, kilęs iš vietos gyventojų. Šis asmuo darbavosi ir 1918 m. miesto taryboje. Apskritai

Štai Žaliakalnyje viena prie kitos susispietusios Stanislovo Moniuškos (kompozitorius), Jano Mateikos (tapytojas), Ignaco Kraševskio (istorikas, rašytojas) gatvės. Atrodytų, keista, kad tarpukario Kaune, kai Vilnių valdė lenkai, radosi tokie pavadinimai. Čia verta atsiminti, kad XX a. 3 dešimtmetyje lenkų Kaune gyveno nemažai, jie buvo aktyvūs miesto taryboje, kuri, su komisijos pagalba, ir spręsdavo, kaip kas vadinsis. Be to, šių XIX a. gyvenusių menininkų kūryba imponavo ir ne vienam išsilavinusiam lietuviui. Juk Mateika nutapė „Žalgirio mūšį“. Taigi menas buvo aukščiau už tautybę.

Kaip interviu LRT radijui metu man pasakojo istorikas, gatvėvardžių tyrinėtojas dr. Mindaugas Balkus, atkūrus Lietuvos valstybę ir sostinę perkėlus į Kauną, buvo raginama atsisakyti su šiuo miestu, supraskite, lietuviškuoju jo veidu, glaudžiai nesusijusių gatvėvardžių. Išties nemažai gubernijos laikų pavadinimų pakeista, be to, miestas sparčiai augo, prisijungė gretimus kaimus, juose statė naujus kvartalus. Ideologiškai angažuotų pavadinimų, tarp kurių – ir istorinių asmenybių vardai, liko iki trečdalio.

Vilniuje tuo metu, žinoma, radosi daug lenkų pavardėmis ar kitaip lenkiškai pavadintų gatvių. Sovietų valdžia po 1940 m. gi keitė Vilniuje buvusius Lenkijos įneštus gatvėvardžius – ne tik politiškai, bet ir religiškai angažuotus. Kokia dar religija… Tas pats Moniuška Žvėryne įamžintas būtent lenkiškuoju periodu, kaip ir Kraševskis. Tik Mateikos Vilniuje tada neatsirado. Galbūt dėl to paties „Žalgirio mūšio“?

Įdomu, kad jau minėtas A. Mickevičiaus gatvėvardis Kaune yra vienas seniausių, nepasikeitusių nuo tarpukario. Čia stovėjo namelis, kur poetas, save laikęs lietuviu, trumpai gyveno. Deja, namelis neišliko, bet poeto dvasia gyva čia ir kitur Kaune. Kauno bienalės metu buvo demonstruojamas neoninis Mickevičiaus parašas – „Kur aš?“ – ant namo sienos maždaug toje vietoje, kur poetas gyveno. Ant medinio pastato kitoje gatvės vietoje kabojo iš Lodzės parvežtas Mickevičiaus portretas, prie kurio noriai fotografavosi lenkų turistai. 2021 m. portretas dingo, bet Adomas perkeltas ant teminių pirmame pastato aukšte įsikūrusios aludės marškinėlių. Vilniuje poetas ten, kur yra dabar, Žvėryne, „radosi“ jau 1940 m. ir pakeitė Tomaszą Zaną. Galimai jis buvo lenkų karininkas, kovojęs prieš bolševikus, o ir prieš lietuvius. Jei ne – tuomet tai buvo kitas Tomaszas Zanas, rašytojas, ano giminaitis. Na, o lenkiškuoju laikotarpiu Mickevičiaus – Mickewicza – vardu vadintas dabartinis Gedimino prospektas, reprezentacinė sostinės gatvė. Tai rodo, kiek daug lenkams reiškia šis poetas. Lietuviams irgi reiškia, bet pagal tai, kur gatvė yra dabar, aišku, kad mažiau nei Gediminas. Dar įdomus Mickevičiaus skvero prie Šv. Onos bažnyčios atvejis. 1987 m. rugpjūčio 23 d. skvere įvyko pirmasis sovietų valdžios nesankcionuotas mitingas ir pirmoji vieša antisovietinė demonstracija po 1972 m. „Kauno pavasario“. Vilniuje randama (miesto tyrinėtojo Dariaus Pocevičiaus skaičiavimu) vienuolika A. Mickevičiaus atminimo lentelių. Kaune – tik viena, Rotušės aikštėje. Mat poetas dėstė dabartinėje Jėzuitų gimnazijoje. Abiejuose miestuose veikia A. Mickevičiaus muziejai, kauniškis iš minėtos mokyklos

perkeltas į kambarėlį šalia esančiame gotikiniame Perkūno name. Bet visų įdomiausia, kad toks veikia ir Stambule. Šiame Turkijos mieste, tuomet dar vadintame Konstantinopoliu, Mickevičius mirė. Kaune Mickevičius subrandino poemą „Gražina“, Vilniuje ji parašyta. Būtent taip gimė populiarus moteriškas vardas. Ir kaip gražu, kad Gražinos gatvę rasite ir Žaliakalnyje, ir Antakalnyje. Dar viena asmenybė, kurios vardo likimai Vilniuje ir Kaune susiklostė skirtingai, yra Eliza Ožeškienė, arba Orzeszkowa (1841–1910). Ši lenkiškai, šiek tiek ir lietuviškai, bet apie Lietuvą tikrai nemažai rašiusi moteris Vilniuje turėjo knygyną, pati užsiėmė leidyba. Caras knygyną uždarė. Jos vardu jau 1919 m. pavadinta aikštė prie tuometinio Mickevičiaus prospekto. Ten, kur dabar V. Kudirkos aikštė. Įrengtas net fontanas-paminklas jos garbei. 1945 m. fontanas nugriautas ir aikštė pervadinta jauniausio sovietų generolo I. Černiachovskio vardu. Ožeškienės vardas atkūrus Nepriklausomybę jokio atminimo nebesulaukė. Bet Baltojoje Vokėje (Šalčininkų raj.) yra Elizos Ožeškovos gimnazija, ji laikoma šios mokyklos globėja. Kaune gi E. Ožeškienės g. radosi apie XX a. 3 dešimtmetį ir iki šiol nepakeitė pavadinimo. Tiesa, retas kaunietis galėtų pasakyti, kas ši dukart Nobelio literatūros premijai nominuota moteris. Užfiksuota, kad ji vasarodavusi Panemunėje, tik nėra iki galo aišku, ar tikrai toje kaunietiškoje, nes ko jau ko, bet panemunių Lietuvoje netrūksta. Jei taip, tuomet toks gatvėvardžio radimasis natūralus. Šiaip ar taip, romane „Prie Nemuno“, lietuviškai išleistame 1958 m., Nemunas stebimas iš Druskininkų perspektyvos, rašytoja jame „vaizdavo šlėktų buitį, kėlė nacionalinio išsivadavimo judėjimo, šlėktų ir valstiečių bendravimo idėjas“. Galbūt toks netiesioginis ryšys su svarbiausia Kauno upe daro Ožeškienę nors nepažįstama, bet sava?

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

B A L A N D I S

ŽALIAI BALTI. TIK KAMUOLIAI KITI KĘSTUTIS LINGYS

„Green White Boys“ atsidavimas „Žalgiriui“ įamžintas ant sienos Panemunėje, Kaune. GWB archyvo nuotr.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

B A L A N D I S

Nežinau, kas nusprendė, bet tikrai kas nors turėjo sustumdyti taip, kad du didžiausi Lietuvos miestai sporto fanų pasaulyje būtų paskirstyti į dvi teritorijas – futbolo ir krepšinio. O štai latviams iš esmės atiteko ledo ritulys, nors visos šakos tarpukariu Lietuvoje buvo panašiai populiarios. Beje, seniausia futbolo komanda šalyje skaičiuoja jau 102-uosius – tai Kybartų „Sveikata“.

Visgi negali būti atsitiktinumas, kad abiejų miestų svarbiausios pagal fanų palaikymą komandos vadinasi „Žalgiris“ – šis mūšis labiausiai apdainuotas Lietuvos istorijoje. Kaip nesistebėsi, juk pokariu valstybingumo simboliai nebuvo laisvai leidžiami, o šis pavadinimas – kartu ir žaliai balta klubų spalva – skirtas sovietų okupacijos pradžioje įkurtiems klubams, atitinkamai Kaune 1944 m. ir Vilniuje 1947 m. Sportas visuomet buvo ir yra svarbus šalies, miesto, rajono identiteto elementas, ypač turint omenyje varžymąsi tarpusavyje kaip nuolatinį bendravimo variklį. Ne tik konkreti šaka, bet ir klubas, palaikomas bendruomenės. Visgi keičiasi santvarkos, pavadinimai, savininkai, logotipai, galų gale – treneriai ir žaidėjai, kurie, vadovaujantis laisvos rinkos principais, gali tapti priešininkų komandos atstovais. Nesikeičia tik bendruomenė, palaikanti klubą, žinanti jo istoriją ir tikinti jo ateitimi. Būtent fanai

nuoširdžiausiai dokumentuoja siužetines linijas, dažnai patys nesuvokdami savo kaip archyvarų vaidmens. Nuo oficialios atributikos, kurios raidoje taip pat galima įžvelgti svarbių politinio ir estetinio kismo elementų, iki savadarbių sprendimų, kurie išreiškia genius loci ir visuomet turi tą vieną vienijantį elementą, dažniausiai – spalvas. Zinai, pačių kurti lipdukai, lyg „atsižymint“ priklijuojami išvykose į kitus miestus ar šalis, ar choreo plakatai – tai didelio nuoširdaus darbo, kuris niekaip neapsimoka, pavyzdys. Iki smulkmenų dokumentuojamos išvykos ir nuotykiai jų metu, kaskart ieškomas vis kitas simbolis, kuriuo išreiškiamas atsidavimas klubui ir jo spalvoms – tai unikalūs savilaidos, o ir šiuolaikinės tautodailės pavyzdžiai. Taip pat įdomus lingvistinis elementas – ne tik šūkiai ir skanduotės, bet savilaidoje naudojama šnekamoji kalba, saviti, miestams ir rajonams būdingi konstruktai.

„Pietų IV“ archyvo nuotr.

Giedriaus Šliko archyvo nuotr.

„Žalgirio“ sirgaliaus kolekcija. Autorius nežinomas.

„Žalgirio“ sirgalės Vandos mezginiai. Teodoro Biliūno nuotr.

Abiejuose miestuose aktyvių palaikytojų judėjimai, jų ideologija, estetika formavosi panašiu metu, stiprėjant Nepriklausomybės nuojautoms ir pamažu klibant okupaciniam režimui. Truputį fantastiška, kad sporto šakoms esant skirtinguose poliuose, Vilniaus ir Kauno „Žalgirių“ fanai yra toje pačioje pusėje, juos vienija ne tik pavadinimai ir spalvos, bet ir rituališkas, kone religinis atsidavimas savo komandai. Žinoma, visų laurų ultroms sukabinti negali, kadangi komandos palaikymu užsiima ne tik jie. Tai ir atskiri herojai, dešimtis metų ištikimi vienam klubui ir šią ištikimybę išreiškiantys netikėtais būdais, kuriuos geriausiai išmano.

Bet būtent jie saugo didžiausią turtą, kuriuo pasigirti negali net patys klubai.

Pavyzdžiui, mezgimu – vilijampolietė matematikos mokytoja Vanda laužo net kelis stereotipus. Ji keturiasdešimt metų serga už Kauno „Žalgirį“, o tai ilgiau nei didžioji dalis arenoje susirenkančių vyrų. Megzdama žaliai baltus kostiumėlius savo šeimai, ji komandos palaikymo dvasią transliuoja anūkams kartu su meile, rūpesčiu ir šiluma, kuriuos simbolizuoja mezgimo technika. Vandos pavyzdys iliustruoja palaikymą, perimamą iš kartos į kartą.

Rašydamas šias eilutes, dar nesu matęs Miko kūrinio, kuris bus eksponuojamas kaunietiškoje parodos dalyje. Šis filmas – tai nuo XX a. 9 dešimtmečio iki šių dienų aprėpianti G. Šliko surinkta vaizdo medžiaga ir iš kitų archyvų surinkti filmuoti fragmentai. Savo sporto šaką Mikas paliko nuošalyje ir, kaip tikras tyrėjas, objektyviai, pasigilino į kaunietiškojo „Žalgirio“ palaikytojų ritualus bei vis modernėjančias jų formas.

Arba oficialių rungtynių ir laidų, transliuotų įvairiomis epochomis, archyvas – tai tonos, beveik keturi dešimtmečiai, medžiagos, kurios kiekvieną sekundę išmano gerbėjas Giedrius Šlikas. Pats nusifilmavęs ne viename epizode, visus juos saugo skaitmenizuotame archyve ir atstovauja visiems sporto geekams, kurie naktį pažadinti išvardytų bet kurio sezono klubo sudėtį, pasiekimus ir pralaimėjimus. Tokių žmonių nedaug, didžioji dalis apsiriboja antraštėmis, paviršiumi.

Savo įžvalgas ir konkrečiai žinią apie Giedriaus archyvą prieš kurį laiką išdėsčiau parodos „Kaunas–Vilnius“ kuratoriams, o jie supažindino mane su vaizdo menininku Miku Žukausku. Jei būčiau vilnietis, turbūt būčiau kaip Mikas. Su juo daug diskutavome apie žaliai baltus judėjimus abiejuose miestuose, kurie mums rodėsi kaip vienis. Toks, kuriame telpa pamatinės sirgalių vertybės, ne visuomet sutampančios su socialinėmis normomis, bet einančios koja kojon su sporto ir visuomenės raida.

„Bendruomenė turi savo simbolius, papročius, elgesio kodeksą, spalvas. Patekimas į ištikimiausių sirgalių uždaras grupes primena įšventinimo procedūrą. Sporto rungtynėse tarsi religinės procesijos metu žmogus virsta fanu, visos kitos tapatybės išnyksta. Šalia vaizdo projekcijos pakabintoje švieslentėje rodomi realūs „Žalgirio“ krepšinio rungtynių rezultatai. Rungtynės neįvardintos, bet tikras sirgalius galbūt jas atspės“, – taip Miko filmas pristatomas parodoje. Tikiuosi, atspėsiu.

B A L A N D I S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

KULTŪRA, VADAVUSI VILNIŲ MONIKA BALČIAUSKAITĖ

Pastaruoju metu, beieškant prasmės beprasmybėje, vis dažniau pasidžiaugiu itin gausiu kultūrinių alternatyvų kiekiu, padedančiu bent trumpam pabėgti nuo tų sunkių, slegiančių minčių ir atsigaivinti. Netikėtas įkvėpimas man pačiai – 1925–1938 m. Kaune gyvavusi Vilniaus vadavimo sąjunga. Galvoje įstrigo organizacijos įkūrimo tikslas – išvaduoti Vilniaus kraštą, pasitelkiant tik kultūrines priemones, pavyzdžiui, žurnalą „Mūsų Vilnius“.

Vilniui vaduoti sąjungos žurnalas „Mūsų Vilnius “, leistas 1929–1938 m. Kaune. 1928 m. Nr. 1 / „Wikimedia Commons“

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

B A L A N D I S

Suvalkų sutarties pasirašymo sutartį sulaužė ir spalio 9 d. vyriausybės nekontroliuojamas lenkų generolas L. Želigovskis vėl jėga užėmė Vilnių bei Vilniaus kraštą. Spalio 9-oji dvidešimčiai metų tapo Gedulo diena visai šaliai.

Šios idėjos priešistorė susijusi su Pirmojo pasaulinio karo pabaiga. Vokiečių okupacinė kariuomenė iš Vilniaus ėmė trauktis 1918 m. pabaigoje ir iki Naujųjų galutinai pasitraukė iš miesto. Iškart po jų į Vilnių įžengė lenkų nacionalistai, kurie 1919 m. sausio 1–5 d. kontroliavo miestą. Tai netruko ilgai – lenkų kareiviai ir legionieriai nesugebėjo numalšinti bolševikų puolimų, tad Vilnius liko bolševikų valdžioje. Iki tol čia veikusi Mykolo Sleževičiaus vyriausybė, grasinant lenkų nacionalistinėms pajėgoms ir artėjant Raudonajai armijai, priėmė sprendimą persikelti į Kauną – būsimąją laikinąją Lietuvos sostinę.

Lietuvos vyriausybė ir jai akredituoti kitų valstybių atstovai atsitraukė į naują rezidenciją – Kauną. Šis pasirinktas ir dėl geros geografinės padėties, ir dėl to, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvavimo metu jau buvo tapęs antruoju miestu. Įdomu tai, kad apie sostinės perkėlimą į Kauną nekalbama jokiuose oficialiuose įsakymuose ar kituose teisiniuose aktuose. Tuo metu pakaitinė sostinė atrodė išties skurdžiai: gatvės vis dar buvo neišgrįstos, namai nedideli ir daugiausia mediniai. Išdidžių ir reprezentatyvių pastatų išvis trūko – apie tai išsiplėčiau kovo mėnesio žurnalo numeryje „Erdvės“, pasakodama apie unikalius istorinius Kauno rūmus – miesto centre esantį Lietuvos banką. Kaip dažnai prisimenama, Kaunas ganėtinai greitai sužydėjo, ėmė modernėti, augti.

Keičiantis karo eigai – puolant lenkams – 1919 m. balandžio 19 d. bolševikų pajėgos visgi paliko Vilnių, o vos prieš porą mėnesių sudaryta Litbelo, okupantų įsteigtos Lietuvos ir Baltarusijos Sovietų Socialistinės Respublikos, vyriausybė pasitraukė į Baltarusiją. Po ganėtinai ilgų derybų 1920 m. rugpjūčio 6 d. Lietuvos Steigiamasis Seimas ratifikavo Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartį, o Raudonoji armija galutinai paliko Vilnių. Lyg ir matėsi prošvaistė – Lenkija laikinai Vilniaus kraštą net pripažino Lietuvos dalimi, tačiau vos dvi dienos po

Čia mano aptariama istorija pradeda įsibėgėti. Lietuvos valstybei, kovojusiai su Lenkija dėl savo laisvės ir nepriklausomybės, nepavyko apginti sostinės Vilniaus ir nemažos dalies lietuvių žemių. Valstybė dar tik kūrėsi, tad sostinės praradimas buvo itin skausmingas. Į kovą dėl sostinės netruko susiburti Kaune įsikūrusi Lietuvos vyriausybė ir lietuvių visuomenė. Kalbėdamasis su Ineta Nedvecke Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Algimantas Kasparavičius teigė: „Varšuva visą laiką dėjo

pastangas, kad Lietuva užmegztų diplomatinius santykius su Lenkija, o Lietuva laikėsi pozicijos, kad, kol Vilnius yra okupuotas, santykių neturės. Atsakas buvo toks: jeigu jūs nenorite su mumis kalbėtis, mes smogsime per čia gyvenančių lietuvių tautinius jausmus.“ Čia itin svarbų vaidmenį ir atliko Vilniaus vadavimo sąjunga – augino Vilniaus krašto lietuvių tautinį tapatumą. Tiesą sakant, ir pati nustebau, kad niekuomet neteko girdėti apie šią sąjungą, nors išties domiuosi Lietuvos istorija. Pasirodo, Sovietų Sąjungos okupacijos metu nuo lietuvių tautos tam tikruose bibliotekų fonduose buvo slepiama Nepriklausomos Lietuvos tautinių organizacijų veiklos medžiaga, tad informacijos išties trūko. Nepriklausomos Lietuvos metais net nesuspėta aprašyti šios sąjungos istorijos. Ši menkai žinoma visuomeninė organizacija veikė 1925–1938 m. ir įvairiausiais būdais palaikė Vilniaus krašto atgimimo idėją, skatino kultūrinę veiklą: rinko lėšas ir rėmė įvairiausias draugijas bei mokyklas, publikavo leidinius. Įsibėgėjus veiklai, Lietuvoje veikė net 612 šios organizacijos skyrių, o svetur – dar 60. Jiems priklausė daugiau nei 25 tūkst. narių ir net 600 tūkst. rėmėjų. Nastazijos Kairiūkštytės knygoje „Vilniaus vadavimo sąjunga 1925 04 26 – 1938 11 25“ rašoma, kad ypač aktyviu Vilniaus vadavimo darbu pasižymėjo Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai, materialiai rėmę ne tik Vilniaus vadavimo sąjungą, bet ir tiesiogiai pačius vilniečius. Taip pat minima, kad kiekvienų metų spalio 9-ąją, kol Vilnius buvo užimtas, Kauno gatvėse susirinkdavo keli tūkstančiai žmonių, rimties ir susikaupimo minutę sustodavo

visas transportas, būdavo girdėti bažnyčių varpai, skambėdavo Vilniaus vadavimo sąjungos himnas „Ei, pasauli, mes be Vilniaus nenurimsim“. Šis šūkis tapo tautos patriotizmo išraiška. Vilniaus vadavimo sąjunga išties nudirbo didelį darbą. Skatino Vilniaus krašto atgavimo idėją, organizavo minėtus renginius, paskaitas, o 1931 m. įkūrė fondą lėšoms kaupti. Taip pamažu veiklos įsibėgėjo, o leidiniai tapo neatsiejama dažno lietuvio rutinos dalimi. Vienas žinomiausių – 1928–1938 m. Kaune leistas žurnalas „Mūsų Vilnius“, kuriame buvo rašoma apie Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto problemas, Vilniaus krašto lietuvių gyvenimą, sąjungos veiklą, lietuvių persekiojimą, etnocidą ir sostinės atgavimo klausimus. 1928–1929 m. Žurnalas ėjo kartą per mėnesį, 1931–1933 m. – kas dešimt dienų, nuo 1934 m. – du kartus per mėnesį. Bendras tiražas – net 8000 egzempliorių. Nastazijos Kairiūkštytės knygoje taip pat paminėtas ir vienas pirmųjų profesionalių tarpukario žurnalistų – Valentinas Gustainis. Jo teigimu, 4 dešimtmetyje Lenkijoje tik labai nedidelė lenkų elito dalis teisingai įsivaizdavo nepriklausomą Lietuvą, o visuomenės dauguma to visiškai nesuprato. Priežastis – objektyvios informacijos ir straipsnių apie Lietuvą trūkumas. Mano akimis, tai parodo, kad ši nepriklausoma spauda, kurios leidimu ir užsiėmė Vilniaus vadavimo sąjunga, skleisdama žinią apie esamą situaciją, atliko labai svarbų vaidmenį Lietuvos visuomenėje. Iš to galima pasimokyti net ir šiandien, kuriant ir stiprinant nepriklausomą Lietuvos valstybę bei ryšius su kitomis šalimis.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

B A L A N D I S

Aoi Yamaguchi. „Oribe Atelier“ nuotr.

ARTUMAS PER 8000 KILOMETRŲ KOTRYNA LINGIENĖ

Kauno ir Japonijos santykių pradžia siekia XIX amžių, kai mūsų mieste apsilankė pirmoji šios šalies delegacija, keliavusi per Europą ir rinkusi naudingas žinias namiškiams. Neabejotinai ryškiausia asmenybė šioje istorijoje – jau iš XX amžiaus. Tai Čijunė Sugihara, diplomatas, nuo žūties apsaugojęs tūkstančius gyvybių. Gelbėdamas žydus karo pabėgėlius jis vadovavosi ne Japonijos imperatoriaus, o savo širdies nurodymais. Kalbant apie lietuvių susidomėjimą Japonija, vertėtų išskirti niekuomet šioje šalyje nesilankiusį, tuomet dar tik būsimą Vasario 16-osios signatarą, socialdemokratą Steponą Kairį, išleidusį net kelias japonų tautą ir papročius pristatančias knygeles. Jį ypač žavėjo faktas, kad Japonija sugebėjo laimėti karą prieš Rusiją…

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

B A L A N D I S

Sugiharos žygdarbio atminimas puoselėjamas buvusioje Japonijos konsulo rezidencijoje – čia veikia jo namai-muziejus. Kaunui ruošiantis tapti Europos kultūros sostine, mieste imta organizuoti Sugiharos savaitė, kuri šiemet išaugo iki Japonijos dienų WA. Apie balandžio 25 d. prasidėsiančio ir įvairiose vietose vyksiančio festivalio priešistorę pasikalbėjome su jo organizatoriais: Emilija Šakaliene, Birute Letukaite, Raimonda Strazdiene ir Sergejumi Grigorjevu.

pasirodymas sulaukė didelio susidomėjimo. Šokio teatro „Aura“ trupėje, prieš aštuonerius metus tapusioje tarptautine, taip pat yra šokęs ne vienas japonas. Tai ir trejus metus Kaune gyvenusi Kyrie Oda, kūrusi spektaklį apie Sugiharą, ir šiuo metu Kaune šokanti Londono baleto mokyklą baigusi Natsuho Matsumoto. Na, o Japonijoje „Auros“ spektakliai rodomi ypatingose vietose ir sutinkami su didžiausia pagarba.

E. Šakalienės draugystė su Japonija užsimezgė dirbant Kauno savivaldybėje, Užsienio ryšių skyriuje – jau beveik prieš dešimtmetį. Ji dirbo su ne vienu šios šalies miestu: „Tai nebuvo sausa partnerystė tarp savivaldybių, o visų pirma ryšiai tarp žmonių – įsitraukė mokyklos, menininkai, įvairios organizacijos. Net kauniečiai pradinių klasių moksleiviai vyko į Japoniją, priėmė japonų vaikus savo namuose. Toks akiračio plėtimas ir gilaus ryšio kūrimas, kai augi kartu, yra nuostabūs dalykai. Ypač šių dienų kontekste mums labai svarbu artimai vieniems kitus pažinti, suprasti.“ Pati Emilija ne kartą lankėsi Japonijoje, prisimena ir ten vykstančią turizmo parodą JATA, kurioje Kaunas, kaip Sugiharos miestas, ne kartą pristatytas. Šio fakto svarbą įrodo buvusio Japonijos premjero Shinzo Abe vizitas Kaune.

Prie Japonijos dienų Kaune organizavimo daug prisideda ir Raimonda Strazdienė, kurios gyvenime ši tolima šalis atsirado per kendo – kovos meną, kuriame fechtuojamasi bambukiniais kalavijais. „Maniau, kad niekuomet į Japoniją nenukeliausiu, bet ten apsilankiau gal penkis kartus“, – šypsosi kaunietė, kendo atradusi per atsitiktinumą. Tiesa, dabar ji daugiausia dėmesio skiria tradicinėms arbatos ceremonijoms: „Ilgai mano santykis su Japonija buvo individualus, bet supratau, kad tuo, ką sužinai, svarbu dalintis.“ Kauno Suzukio mokykloje dirbanti moteris su paslaptingais arbatos ritualais pažindina ir mažuosius. „Vaikai nuostabiai moka išbūti tą tylą, jiems įdomu tai, ko nemato kasdienybėje“, – pastebi Raimonda ir išduoda, kad mažieji kauniečiai ypač mėgsta mačios arbatą.

O choreografė Birutė Letukaitė prisimena šviesios atminties Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorių Osvaldą Daugelį, kuris prieš tris dešimtmečius japonams vežė Čiurlionį (apie tai daugiau esame rašę 2018 m. lapkričio numeryje) ir kauniečiams pasakojo, koks mūsų menininkas įdomus svetur. Pati B. Letukaitė Japoniją atrado, žinoma, per domėjimąsi šokiu ir įvairiais jo stiliais, dalyvavo Kauno dramos teatro inicijuotuose seminaruose. Į pačios pradėtą rengti „Auros“ festivalį pakvietė buto šokio meistrę Hasegawa Roku, kurios

„Paauglystėje žiūrėdavau „Drakonų kovas“ ir stebėdavausi personažais, valgančiais lazdelėmis, miegančiais ant plonų čiužinukų, dievinančiais katinukus – tuo metu animė Lietuvoje jau buvo labai populiarus“, – prisimena ketvirtasis mano pašnekovas Sergejus Grigorjevas, gerai žinomas kaip festivalio „nowJapan“ organizatorius. Amžinai dėkinga jam liksiu už prieš keletą metų Sugiharos savaitės metu į Kauną pakviestą „Excel“ programa tapantį Tatsuo Horiuchi, vedusį menines dirbtuves. Sergejus

Žvelgiant plačiau, Japonija žavi gebėjimu derinti tūkstantmetes tradicijas ir drąsų žvilgsnį į ateitį. Ilgą laiką uždara buvusi šalis išsaugojo tą atsargumą, kuris greičiausiai ir leidžia išlikti unikaliems. Net ir kaukes nešioti jie pradėjo daug anksčiau už mus, europiečius, užkluptus pandemijos. B. Letukaitė prisimena, kad pamačiusi jas gatvėse Japonijoje labai stebėjosi, bet vietiniai paaiškino, kad kaukių kultūra pas juos sena, tad ir apsaugines nešioti yra visiškai įprasta. Artėjant kol kas didžiausiam Japonijos kultūros įvykiui Kaune, norisi aptarti ir tai, kas svečius iš šios šalies domina Lietuvoje. Žinoma, pirmiausia tai Sugihara, Japonijoje ir pas mus pripažintas didvyriu. Lietuviškas linas irgi labai vertinamas. O kas dar? Kuo apskritai mes panašūs? Juk ir tai labai įdomu šio žurnalo kontekste. „Jie susižavi, kiek mes daug čia turime vietos. Kiek erdvės kiekvienas žmogus turi, kokie laukai ir pievos“, – užtikrintai sako B. Letukaitė, kuriai pritaria ir E. Šakalienė. Anot Emilijos, Lietuvoje japonai jaučiasi labai komfortiškai, o Birutė pastebi, kad skiriamės mes galbūt tuo, kad japonai niekuomet nesako „ne“, tad su jais sunku tartis. Tuo pačiu galėtume iš jų pasimokyti paslaugumo ir mandagumo. „Japonai kaip pasakė, taip padarys, antra vertus, dėl to jiems kartais sunkiau improvizuoti ar net reikšti savo nuomonę – pavyzdžiui, drovintis savo anglų kalbos, tad jau geriau linksės nieko nesuprasdami, nei paprašys vertėjo“, – iš patirties kalba Sergejus.

Raimonda gi prideda, kad japonams įdomi mūsų kulinarija, jie – drąsūs skanautojai. Ir… kad mūsų tautos labai tinka viena kitai: „Čia kaip „Mažojo princo“ istorijoje: su japonais sunku susidraugauti, bet jeigu jau pavyksta, tai visam gyvenimui. Turi puoselėti tuos santykius.“ Turbūt lengviausia būtų visiems keturiems Japonijos dienų atstovams programoje parekomenduoti skaitytojams tai, ką patys inicijavo. Bet aš paprašiau pagirti kolegas. „Kadangi esu didelė „Auros“ gerbėja, tai labai laukiu spektaklio, kurį Ryu Suzuki kuria su Kauno šokėjais – premjera balandžio 29 d., penktadienį, BLC salėje. Manau, bus nuostabu, kaip ir kaligrafijos meistrės Aoi Yamaguchi pasirodymas su „Aura“, – kviečia Emilija. Aoi Yamaguchi labiausiai laukia ir Raimonda – kaip ir Bejausmio piešimo roboto, tikro grafičių meistro, performanso. Tarp visų drauge laukiamų iniciatyvų – Kauno moksleivių lankstomi sakurų žiedai, kurie pavirs į trijų metrų aukščio medį, skirtą žuvusiems už Ukrainą atminti. Jį išvysime festivalio atidaryme balandžio 25 d. Sergejus dar nekantrauja grįžti į paauglystę ir nueiti į kiną. Balandžio 29 d. „Forum Cinemas Kaunas“ laukia nemokamas vieno žinomiausių japonų animė filmų režisieriaus Shinkai Makoto filmuko „5 centimetrai per sekundę“ seansas. Tai istorija apie dviejų geriausių vaikystės draugų puoselėjamus gležnus romantiškus jausmus bei bėgančio laiko diktuojamus iššūkius. O kodėl toks pavadinimas? Pasirodo, tai sakuros žiedų kritimo greitis. Dar tarp Sergejaus favoritų – Japonijos šventyklų fotografijos paroda, atskleisianti religijos ir gamtos santykį, bei jiutamai šokio atlikėjos Tokijyo Hanasaki pasirodymas. Taip, meilė šokiui tikrai vienija lietuvius ir japonus.

KAUNAS2022.EU/WA

savo vaikišką susižavėjimą vėliau konvertavo į studentiškus renginius. Sulaukę didelės sėkmės, šie tapo jau minėtu festivaliu, kuriame telpa cosplay, maistas, robotai, komiksai, muzika, šiuolaikinis menas. Viskas, kas plečia pažinimo ribas, kas griauna stereotipus, susidedančius iš dviejų dėmenų – sušiai ir kimono.

....mane kažkas dar piešia....

Šio mėnesio viršelio autorė „Vaporwave Kaunas“ dalyvauja paramos akcijoje #SpalvinamUkrainai. Už akcijai sukurtus plakatus gauti pinigai skiriami organizacijai „Blue/Yellow“. Šio plakato didesnė versija kabo Kauno apylinkės teismo languose Laisvės alėjoje. / www.vaporwave.lt

KULTURA. KAUNAS. LT PRISTATO KULTŪROS LAUKAS JAUTRIAI REAGUOJA Į KARĄ UKRAINOJE. RENGINIAI, SKELBIAMI ŠIAME KALENDORIUJE, GALI BŪTI PERKELTI AR ADAPTUOTI Į PALAIKYMO AKCIJAS. AKTUALIĄ INFORMACIJĄ RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT

KALENDORIUS

03 30–07 31

04 01–04 25

Marinos Abramović paroda „Būties atmintis“

Arūno Vaitkūno paroda „Einu, sustoju ir regiu...“

Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

Marina Abramović. Marco Anelli nuotr.

Galerija „Meno parkas“ su partneriais pristato meno pasaulio ikonos, menininkės Marinos Abramović parodą „Būties atmintis“ – tai vienas svarbiausių „Kaunas 2022“ įvykių. Pasak M. Abramović instituto direktoriaus Giuliano Argenziano, paroda pasižymi unikalia forma: pirmą kartą ji parengta kaip įspūdinga videoinstaliacija iš rinktinių šios autorės performansų dokumentacijų ir filmų. Ekspozicijoje išsamiai pristatoma Abramović kūryba nuo 7-ojo dešimtmečio iki pastarųjų metų. Galima susipažinti su dokumentine medžiaga, menininkės kūrybine biografija, garsiuoju jos Manifestu bei unikaliu kūrybos Metodu, taip pat pamatyti jos interviu.

Galerija „Meno parkas “, Rotušės a. 27

Arūnas Vaitkūnas. „Laiptinė“. 1998. Drobė, aliejus. 80 x 60 cm.

Pristatant A. Vaitkūno (1956–2005) kūrybą, be žinomų jo „laiptinių“ ciklo, „didžiųjų abstrakcijų“ ar „šluotinių“ darbų, lygia greta yra ir mažiau eksponuotas, žiūrovams mažiau žinomas kūrybos klodas, lygiavertis ir gilus, sudarantis lyg kraujagyslių tinklą kūryboje, tarpais pasislepiantį dirbtuvėje, kad teiktų impulsus kūriniams, kurie taip gerai pažįstami žiūrovams. Tai plastinės mintys, lyg paraštėse, tačiau turinčios ne mažesnę reikšmę kuriant pagrindinius darbus. Šioje parodoje pristatomi tapytojo A. Vaitkūno kai kurie kūriniai yra mažiau eksponuoti parodose ar kiek primiršti. Pažymėtina, kad kai kuriuos kūrinius tapytojas pats yra instaliavęs buvusiose bendrose parodose ir pagal likusias fotografijas šioje parodoje kūriniai eksponuojami taip, kaip pats autorius juos eksponavo. Galerijoje – tapytojo kurti objektai, darbai, sukurti kelionių ar rezidencijų Paryžiuje, Austrijoje metu, taip pat paskutinysis darbas, sukurtas simpoziumo Sakartvele metu 2005 m. Kuratorė – tapytoja, prof. Aušra Vaitkūnienė.

Indrės Makelytės tapybos paroda „Dvi pusės“

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos „Berželio“ padalinys, Taikos pr. 113B

Sekmadienis, 04 03, 14:00

Muzikinis spektaklis visai šeimai „Bakterija ir muilas Džiaziukas“

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5 Kauno bigbendas pristato naujausią premjerą vaikams ir visai šeimai. Šios istorijos herojus rytais mums pirmasis ištiesia „labas“. Muilas Džiaziukas – protingas, švarus, dainuoja, šoka, o svarbiausia – gyvena nuotaikingo džiazo ritmu! Šis vyrutis tikras priešas piktajai Bakterijai… Tačiau niekada nežinai, kaip gali pakrypti istorija – juk ir bakterijos gali tapti gerosiomis… Ei, žiūrėkite! Viena kaip tik Jums merkia akį iš jogurto indelio! Popietė su Šiuolaikinės intelektualiosios klounados teatro aktoriais bei Kauno bigbendo muzikantais žada būti nuotaikinga.

BALANDIS

04 04–05 31

Indrė Makelytė. „Laumės namai“

Tapybos darbų ciklas „Dvi pusės“ susideda iš šešių dalių, kiekvieną iš jų sudaro dvi pusės, atspindinčios žmogaus ryšį su gamta, vyro ir moters santykį, žmogaus ir vandens potyrį, žmogaus ir metų laikų sąsają, tikėjimo ir religijos vientisumą.

KALENDORIUS

04 05–04 25

Malgorzatos Chomicz grafikos paroda „Silence“

VDA KF galerija, Muitinės g. 2

Malgorzata Chomicz. „Silenzio IX“, 2018.

Malgorzata Chomicz – dailininkė grafikė, Varmijos Mozūrų universiteto profesorė. Surengė 70 individualių parodų kone visose Centrinės ir Vakarų Europos šalyse, dalyvavo daugiau nei 300 grupinių projektų ir grafikos konkursų, yra keliasdešimties tarptautinių apdovanojimų laureatė. Parodą, skiriamą Kauno meno mokyklos 100-mečiui, kuruoja Rolandas Rimkūnas.

Trečiadienis, 04 06, 18:00

Teatralizuota edukacija „Pakelk duonelę – ji šventa!“

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Dainavos padalinys, Savanorių pr. 377-13 Duona yra vienas seniausių žmonių valgių. Mūsų protėviams duona turėjo didelę reikšmę, jie ją gerbė, laikė šventa. Duona minima seniausiose liaudies kūrybos žanruose. Turtas, sukauptas papročiuose ir apeigose, buvo perduodamas iš kartos į kartą. Duonos tradicijų puoselėtojos iš Skaudvilės muziejaus papasakos apie senuosius kepimo papročius. Laukiami visi, o ypač – jauni žmonės. Kad išmoktų skaityti papročių „raštą“, jungiantį kartas ir tautas. Skiriama Europos jaunimo metams. .

Ketvirtadienis, 04 07, 18:00

Ekskursija „Bibliotekos lobynai“

Ketvirtadienis, 04 07, 18:30

Idos Povilaitės knygos „Homo office“ pristatymas

Kauno apskrities viešoji biblioteka, K. Donelaičio g. 8

Bibliotekos nuotr.

Vinco Kudirkos viešoji biblioteka nuo įkūrimo 1925 m. iki šių dienų augo ir keitėsi, keliavo iš vienų patalpų į kitas, kol galiausiai 1960 m. įsikūrė šalia Laisvės alėjos fontano. Šiame pastate tarpukariu veikė brolių Jono ir Juozo Vailokaičių bankas, kurio unikalūs akcentai išlikę iki šių dienų. Esate kviečiami į kitokį pasivaikščiojimą po biblioteką, kurio metu įdėmiau patyrinėsite jos fasadą, atversite slaptas seifų duris ir susipažinsite su čia slypinčiais lobiais. Ekskursijoje susilieja dvi istorijos – pastato ir bibliotekos.

Ida (Daiva) Povilaitė – eseistė, novelistė ir publicistė, kultūrinių kelionių gidė, penkiolika metų dirbusi vadove tarptautiniame versle. „Homo Office“ – ironijos kupinas pasakojimas apie darbą ir vidinius demonus. Personažai ir situacijos sukurti iš autentiškų asmenybių ir žinomų organizacijų. Bėgimas į darbą ir atgal, technologijų diktatas, depresija, priklausomybė nuo kvaišalų ar maisto – riba, už kurios gali laukti tiek pražūtis, tiek išsigelbėjimas. Tai pasakojimas apie klaidas, be teisingų atsakymų.

BALANDIS

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

KALENDORIUS

Nuo 04 08

Filmas „Piligrimai“ Kino teatrai

Kadras iš filmo

Debiutinio Lauryno Bareišos ilgametražio premjera įvyko Venecijos kino festivalyje, kur filmas apdovanotas „Horizontų“ programos liūtu. Paulius ir Indrė atvyksta į Karmėlavą, kur lygiai prieš ketverius metus buvo nužudytas Pauliaus brolis, Indrės vaikinas Matas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jie neturi jokio konkretaus tikslo. Tačiau netrukus vietos gyventojai supranta, kas šie atvykėliai. Paulius mėgina išsiaiškinti įvykio aplinkybes, Indrė bando jį sulaikyti nuo neapgalvotų veiksmų, tačiau pati pradeda abejoti kelionės prasme. Galiausiai juodu patys sau turės atsakyti, kodėl čia atvažiavo ir ką ši kelionė pakeitė.

Šeštadienis, 04 09, 12:00

Kultūrinės edukacijos renginys „Holokaustas: procesas, vykdytojai, gelbėtojai, aukos“ Kauno IX forto muziejus, Žemaičių pl. 73

Minint Minėdamas Tarptautinę koncentracijos stovyklų kalinių išlaisvinimo dieną lankydamiesi autentiškose IX forto erdvėse edukacinio renginio dalyviai susipažins su šiandieninėmis muziejaus ekspozicijomis ir turės galimybę išgirsti edukatoriaus parengtą informatyvų pasakojimą apie Holokausto procesą, jo vyksmą bei kontekstus Lietuvoje, o vėliau jų lauks diskusija, susijusi su kertiniais temos akcentais: vykdytojais, gelbėtojais, aukomis. Išankstinė registracija el. paštu edukacija@9fortomuziejus.lt arba telefonu +370 620 20790.

Šeštadienis, 04 09, 19:00

Trečiadienis, 04 13, 18:00

Spektaklis „Kauno asamblėja“

„Kauno miesto ir rajono kultūros abonentų knygos 2022“ pristatymas

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Donato Stankevičiaus nuotr.

„Kauno asamblėja“ – spektaklis, įrodantis, kad teatras gali būti iš tiesų aktualus, kad galima būti visiškai skirtingiems ir susikalbėti, kad sveika dirstelėti į save iš šalies ir pamatyti, kokie esame juokingi, aklai gindami savo poziciją. 2021 m. rugsėjį teatro kavinėje jungtinė spektaklio kūrėjų komanda – „Porte Parole“ teatras iš Kanados ir NKDT aktoriai – pakvietė keturis nepažįstamus žmones į bendrą vakarienę. Prie stalo susėdo tradicinių pažiūrų šalies patriotas, liberali biseksualė, empatiškas gimnazijos moksleivis ir kosmopolitiškas menininkas. Vakarienės metu jie diskutavo temomis, kurios jiems rūpi, dėstė savo požiūrius, gynė savo nuomones, įrodinėjo savo tiesas, ginčijosi, konfliktavo, liejo emocijas ir galų gale ieškojo būdų susikalbėti. Ši jų diskusija buvo įrašyta, o iš įrašo sukurta pjesė. Šis spektaklis – „Kaunas 2022“ programos dalis.

Kaunas – pilnas kultūrai neabejingų žmonių, norinčių prie jos prisidėti, įgyvendinant įvairias meno ir kultūros iniciatyvas, tačiau vieniems kitus atrasti ne visada taip paprasta net ir šiame skaitmeninių technologijų ir interneto amžiuje. Menininkas Donatas Stankevičius kartu su Kauno fotografijos galerija siūlo išradingą, vintažine dvasia pulsuojantį, sprendimą – „Kauno miesto ir rajono kultūros abonentų knygą“, kurioje viskas ko gali prireikti ieškant bendraminčių yra vienoje vietoje.

BALANDIS

Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 1

KALENDORIUS

Trečiadienis, 04 13, 18:00

Irenos Milkevičiūtės gimtadienio koncertas

Ketvirtadienis, 04 14, 18:00

Alvydo Valentos knygos „Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms“ pristatymas

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5 Operos solistė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, Nacionalinės premijos laureatė šį vakarą švenčia savo jubiliejų. „Tais momentais, kai jaučiu ypatingą publikos dėmesį ir alsavimą, neretai atrodo, kad stoviu ne scenoje, ant žemės, o pakylu dvasia aukščiau. Man labai svarbu būti reikalingai žmonėms: tada su meile atiduodu save visą“, – yra sakiusi gyvenimą scenos menui paskyrusi moteris. Scenoje – Gintaro Rinkevičiaus diriguojamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir būrys solistų, atliksiančių gražiausias G. Verdi, P. Mascagni, P. Čaikovskio ir kitų operų arijas.

Naujojoje knygoje (ji dalyvauja „Metų knygos rinkimuose 2021“ poezijos kategorijoje) A. Valenta Homero epus perskaito postmodernaus XXI amžiaus žmogaus žvilgsniu, ieškodamas paralelių, pasikartojančių konfliktų, situacijų ir siužetinių linijų tarp „Iliadoje“ ir „Odisėjoje“ aprašytų įvykių ir dabarties. Kiekvienai „Iliados“ ir „Odisėjos“ giesmei pateikiamas autoriaus komentaras, nupiešiama žodinė jos iliustracija. Dalyvaus knygos autorius, poetas Alvydas Valenta, literatūros kritikas, poetas Tomas Vyšniauskas, aktorė Olita Dautartaitė, leidyklos „Slinktys“ vadovas, poetas Juozas Žitkauskas.

04 16–04 17

„Anime Nights“

KTU „Santakos“ slėnis, K. Baršausko g. 59

Ketvirtadienis, 04 21, 18:00

Japoniškos animacijos ir kultūros renginyje netruks įspūdingų cosplay pasirodymų, japoniškų komiksų konkursų, unikalių paskaitų ir visą naktį truksiančių animacijos peržiūrų.

Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91

04 19–04 21

„Kultūra į kiemus“ Šilainiai

Martyno Plepio nuotr.

Pirmojo karantino metu, 2020 m. pavasarį „Kaunas 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“ scenos išsiilgusiems menininkams pateikė neįprastą pasiūlymą. Taip gimė „Kultūra į kiemus“, grąžinusi miesto gyventojams laukimo jaudulį, tiesioginį ryšį su atlikėjais, ir galimybę džiaugsmu dalintis su aplinkiniais. Unikalus projektas sulaukė liaupsių ir tarptautinėje erdvėje: „Kultūra į kiemus“ buvo pripažinta tarp unikaliausių muzikos projektų pasaulyje. Šiemet projektas grįžta ir balandį aplankys Šilainius. Iš viso planuose – vienuolika savaičių skirtinguose Kauno miesto seniūnijų daugiabučių kiemuose.

Teatro archyvo nuotr.

Miuziklas apie antgamtiškai paslaptingą ir švelniai šėtonišką Adamsų šeimą sukurtas pagal Marshall Brickman ir Rick Elice knygą. Miuziklo veikėjų charakteristikos perimtos iš Charles Addams nupieštų amerikiečių šeimos personažų suteikus jiems gausybę vampyriškai makabriškų elgsenos ir išvaizdos detalių. Ši smagi šeimos parodija sulaukė komiksų, animacinių ir pilnametražio kino versijų, tačiau muzikinę sceną atrado tik 2010 m., kai spektaklis debiutavo Brodvėjuje. Kauno scenoje 2017-aisiais jį režisavo Viktorija Streiča.

BALANDIS

Miuziklas „Adamsų šeimynėlė“

KALENDORIUS

Ketvirtadienis, 04 21, 19:00

Vienos Štrauso Festivalio orkestro koncertas VDU Didžioji salė, S. Daukanto g. 28

Vienos Štrauso Festivalio orkestras (Austrija) jau įžengė į penktąjį gyvavimo dešimtmetį ir yra oficialus Vienos orkestras. Orkestras pelnė tarptautinį pripažinimą savo originalia Vienos muzikos interpretacija, plačiu klasikinių kūrinių repertuaru, o taip pat Štrausų dinastijos ir Vienos operetės meistrų kūrinių atlikimu. Orkestras užima lyderio poziciją, pralenkdamas daugelį šio žanro kolektyvų. Orkestrui ir šiandien vadovauja jo įkūrėjas – vienu svarbiausių Johano Štrauso muzikos ekspertų pasaulyje tituluojamas Peteris Guthas.

Penktadienis, 04 22

Kauno kino centro „Romuva“ atidarymas Laisvės al. 54

Po ilgai trukusios rekonstrukcijos seniausias Lietuvos kino teatras – Kauno kino centras „Romuva“ – vėl atvers duris lankytojams. Balandžio 22 dieną vyksiantis šventinis renginys leis pažinti atnaujintas kino teatro erdves, išsaugojusias unikalius art deco elementus, pamatyti čia veiksiančią parodą, dedikuotą modernistiniam pastatui ir jo istorijai, bei aplankyti šiuolaikiškai įrengtas kino sales, leisiančias mėgautis aukščiausios kokybės filmų seansais. Pirmųjų kino teatro lankytojų lauks speciali kino programa – naktinis filmų maratonas, kuris kvies trumpam pamiršti kasdienines problemas ir pasinerti į magišką kino nuotykį. Daugiau informacijos: www.kcromuva.lt

Nuo 04 22

„Kaunas Jazz 2022“

04 23–04 29

Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos skyriai ir padaliniai Alfredo Rodriguez. Atlikėjo archyvo nuotr.

Po pandemijos sukeltų trikdžių šiais metais festivalis grįžta į įprastus rėmus – didžioji dalis 32-ojo „Kaunas Jazz“ koncertų Kaune vyks balandžio pabaigoje. Festivalio naujovė – šiais metais pagrindiniai festivalio koncertai persikelia į Nacionalinį Kauno dramos teatrą. Džiazo šventės pradžią teatro Didžiojoje scenoje balandžio 23-ąją paskelbs garsus pianistas iš Kubos Alfredo Rodriguezas, nors jau išvakarėse vyks koncertai Raudondvario menų inkubatoriuje ir „Volfas Engelman“ studijoje. Renginiai planuojami ne tik tradicinėse vietose, kaip Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje, bet ir „Žalgirio“ arenoje, kur gegužės 1 d. pasirodys didieji šių metų svečiai švedai „Dirty Loops“. Tarp kitų programos pažibų – Avishai Cohen, Dana Masters ir, be abejo, pasiilgti lietuviai.

Bibliotekos archyvo nuotr.

Kiekvienais metais balandžio pabaigoje minima Nacionalinė bibliotekų savaitė – svarbiausia metų savaitė visoms bibliotekoms. Šių metų savaitės tema – „Tvari biblioteka, kviečianti įvertinti bibliotekų svarbą ir misiją šiuolaikinėje visuomenėje, žinių svarbos ir ateities pokyčių, vertybių ir galimybių kontekste. Kaip ir kokioje visuomenėje gyvens mūsų vaikai po 30, 50 metų, jeigu jau dabar nesukursime to kas gali būti palaikoma bėgant laikui neišeikvojant išteklių ir nepakenkiant aplinkai, kas yra ekonomiški pelninga ir etiškai teisinga?

BALANDIS

Įvairios vietos

Programa: www.kaunas.mvb.lt

KALENDORIUS

04 23 – 08 28

Paroda „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“ A. Mackevičiaus g. 27

Kaunas ir Vilnius, Vilnius ir Kaunas. Didžiausi Lietuvos miestai. Konkuruojantys, nesutariantys, bet ir būtini vienas kitam. Kaip ir kodėl jie (ne)sugyvena? Vilniaus ir Kauno gyvenimą apaugusi puikybė ir prietarai paslepia tiesą – šiems miestams reikia vienas kito, kitaip jie pasmerkti „karikatūrinei egzistencijai“. Tai dar prieš šimtą metų savo dienoraštyje užrašė Mykolas Römeris. Apie tai pasakoja MO muziejaus ir Kauno miesto muziejaus tuo pačiu metu Vilniuje ir Kaune veikianti paroda – ji atveria pamatinę dviejų miestų priklausomybę, kaip jie formavo vienas kitą ir kaip iš jų įtampos atsirado šiuolaikinė Lietuva.

Šeštadienis, 04 23

„Šilainių urban eco festivalis” Įvairios vietos

„Kaunas 2022“ programoje – bendruomeninis renginys po atviru dangumi. Festivalio veidas – Šilainių gamta bei landšafto dizaino ir šiuolaikinių eco-sustainable public art objektų instaliacijos viešose Šilainių erdvėse. Darnios iniciatyvos, nekasdieniškos, bet labai įdomios veiklos yra jungtis tarp gamtos ir gyventojų, gamtos ir miesto. Festivalis – gyvas, organizuojamas kartu su vietos Šilainių organizacijomis bei vietiniais gyventojais. Šiuo bendruomenių bendradarbiavimo ir kolaboracijos pavyzdžiu siekiame tapti pavyzdžiu ir prisidėti prie pirmojo Lietuvoje urban eco festivalio įgyvendinimo Kauno mikrorajone.

04 23–04 24

Vakarėlis „Prisukamas abrikosas“ „Pergalė“, Kaunakiemio g. 5

„Brutalismus 3000“. Grupės archyvo nuotr.

„Švenčiame jau jubiliejinį 40-tą „Prisukamą abrikosą“. Ir tikrai žinom, kad yra tokių, kurie visuose juose sudalyvavo. Po nepavykusios kelionės pagaliau pasirodyti Kaune iš Berlyno atvyks „Brutalismus 3000“. Prie dueto – visa plejada puikių lietuviškų veidų ir slaptas svečias“, – rašoma kvietime į didžiausių elektroninės muzikos vakarėlių Kaune ciklo renginį.

Japonijos dienos Kaune WA Įvairios vietos

Trečiadienis, 04 27, 17:00

Daivos Nevardauskienės knygos „Dviračiais po Aukštąją Panemunę“ pristatymas Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Panemunės padalinys, Vaidoto g. 115

Aoi Yamaguchi. „Oribe Atelier“ nuotr.

Japonijos dienos Kaune WA – bilietas į tekančios saulės šalį. Tarp laukiamiausių festivalio renginių – šokio teatro „Aura“ ir garsaus Japonijos modernaus šokio choreografo Ryu Suzuki jungtinis projektas, garsios pasaulyje kaligrafijos menininkės Aoi Yamaguchi performansas, kviečiantis pažinti šį meną per įspūdingą spektaklį, roboto gyvai kuriami piešiniai, daugiau nei 1000 metų tradiciją turinti sakurų stebėjimo šventė „Hanami Matsuri“, vienos garsiausių Japonijoje tradicinio instrumento liutnios atlikėjos Tanaka Kyokusen koncertas, parodos, paskaitos, koncertai, maisto degustacijos ir kiti renginiai.

Panemunė. Veronikos Trimakienės nuotr., apie 1952 m.

Visi mėgstame keliauti. Ir visai nesvarbu, kaip – svarbu tai, ką sužinome. Šįkart bibliotekos Panemunės padalinio vedėja D. Nevardauskienė kviečia pakeliauti Panemunę dviračiais. Praeityje tai – miestelis, carinės Rusijos Kauno tvirtovės dalis, tarpukariu – Lietuvos kariuomenės buveinė ir kurortas su pliažais, šilu ir sanatorijomis. Spalvinga ta Panemunės istorinė uždanga. Pervažiavę tiltu iš Šančių į Panemunę, atsidursite kitokiame Kaune. Nedideli mediniai namai išsirikiavę pagrindinėje Vaidoto gatvėje, kuri, nenuilstamai pulsuojanti didžiuliu automobilių srautu, išsišakoja į vingiuotus, medžiais pasipuošusius Baterijos ir Vaišvydavos plentus.

BALANDIS

04 25 – 05 01

KALENDORIUS

Trečiadienis, 04 27, 18:00

Knygos „Priespaudos kovos ir nelaisvės metai: 1968–1988“ pristatymas Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18

Atskira knyga išleistus iki šiol nepublikuotus kardinolo dienoraščius istorikas Arūnas Streikus, moderuosiantis pokalbį, prilygina aštraus siužeto trileriui. Kaip sako pats kardinolas, knygoje jis bandė kuo tiksliausiai parodyti 1968–1988 priespaudos ir kovos metus. Visa tai, ką skaitytojas užrašuose-dienoraštyje ras, yra faktai: vardai ir pavardės ne tik žmonių, kurie sovietmečiu kentėjo ir kovojo, bet ir vykdžiusių priespaudą arba talkinusių priespaudos nešėjams. Skiriama „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ metams ir Nacionalinei Lietuvos bibliotekų savaitei.

Ketvirtadienis, 04 28, 18:00

Susitikimas su Juozu Gaižausku „Savo knygas aš pamatau“ Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Parko padalinys, P. Lukšio g. 60

J. Gaižausko archyvo nuotr.

Atlikėjas Juozas Gaižauskas jau išleido dvi knygas piligrimystės tema: „Dievas su šlepetėmis“ ir „Tigras, glostantis pėdas“, bei pačią naujausią – „Žaižaruojančios dangaus skeveldros“, skirtą poeto Vytauto Mačernio atminimui. Knygose daugybė neįtikėtinų istorijų, už kiekvieno posūkio laukiantys nuotykiai, nuolat tvyrantis mistinio pasaulio dvelksmas, sutinkami nauji žmonės. Jų pasakojamos istorijos susipina į magišką pasakojimą, iš kurio ištrūkti tiesiog neturi jėgų, net ir užvertęs paskutinį puslapį.

04 29–05 01

Vaikų knygų festivalis „Gyvos raidės“

Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13

04 29–05 29

Paroda „Tarp dviejų / Į(si)žiūrėjimai“ Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

Parodoje dalyvauja 12 Japonijos ir 7 Lietuvos menininkės. Kuratorės – dr. prof. Hiroko Watanabe (Japonija) ir Odeta Žukauskienė (Lietuva). Parodos metu siekiama pristatyti šiuolaikinio meno tendencijas Japonijos ir Lietuvos tekstilėje, analizuoti šių kultūrų raiškų skirtumus ir panašumus bei puoselėti ilgalaikį Japonijos ir Lietuvos tarptautinį bendradarbiavimą. Lietuvos ir Japonijos tekstilės meną sieja tvirti dalykiniai ir profesiniai ryšiai, artimas šiuolaikinės tekstilės, grįstos giliomis tradicijomis, supratimas.

BALANDIS

Šis festivalis – gegužę grįšiančio Kauno literatūros festivalio dalis, skirta mažiesiems skaitytojams. Muziejui svarbu į „Kaunas 2022“ vyksmą įtraukti jaunąją (ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų) auditoriją, aprėpti literatūros klasiką ir šiuolaikines aktualijas, plėtoti mitinio Kauno žvėries naratyvą, tapti teigiamų, džiuginančių patirčių vieta ir kurti naujas miesto tradicijas. Festivalis bus skirtas visiems – nuo pačių mažiausiųjų iki juos atlydinčių senelių, nes čia linksminsitės žygiuodami parade, šiek tiek bijosite siaubo kambaryje, galėsite padėti žaislų ligoninėje, aktyviai sportuosite ir pažinsite miestą orientaciniame žaidime, klausysitės istorijų prie rašytojų skulptūrų, šoksite literatūrinėje diskotekoje. Ir, žinoma, sutiksite pačius populiariausius Lietuvos vaikų rašytojus.

KALENDORIUS

Penktadienis, 04 29, 17:00

Ekskursija „Pėsčiomis po Panemunės istorines vietas“ Ekskursijos pradžia Vaidoto g. 9

Bibliotekos archyvo nuotr.

Panemunės dvaro ir miestelio istorija siekia 16 a. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Panemunė tapo carinės Rusijos Kauno tvirtovės dalimi, o tarpukariu čia įsikūrė Lietuvos Karo mokykla ir kariūnų pulkai. Aukštoji Panemunė 1933 m. pripažinta kurortu, čia pastatytos sanatorijos, vilos, gyveno Lietuvos kariuomenės elitas. Jei susidomėjote, kviečiame kartu su knygų „Aukštosios Panemunės istorija“ ir „Dviračiais po Aukštąją Panemunę“ autore, Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Panemunės padalinio vedėja Daiva Nevardauskiene pakeliauti istorinėmis ir lankytinomis Panemunės vietomis.

Penktadienis, 04 29, 18:00

Koncertas „Amžinoji klasika“

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Orkestro archyvo nuotr.

Daugiau nei šešiasdešimt metų gyvuojantis, vienas iškiliausių ir labiausiai pasaulyje įvertintų mūsų šalies kolektyvų – Lietuvos kamerinis orkestras Kaune svečiuosis kartu su filharmonijos publikai jau žinomu dirigentu iš Lenkijos Janu Miłoszu Zarzyckiu. Jų parengta programa nuties tiltus tarp XVIII a. Paryžiaus, Berlyno ir Vienos – miestų, kuriuose darbavosi žymiausi to meto kompozitoriai, kurių kūriniai skambės šio vakaro koncerte.

Penktadienis, 04 29, 20:00

Siaubo naktis

Kauno apskrities viešoji biblioteka, K. Donelaičio g. 8

Šeštadienis, 04 30, 18:00

Lietuvos baleto artistų koncertas

Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91

Cottonbro / „Pexels“ nuotr.

Tarptautinei šokio dienai skirtame renginyje Kauno valstybinio muzikinio teatro baleto trupės šokėjai susitiks su Lietuvos operos ir baleto teatro baleto trupės solistais, Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupės solistais, M. K. Čiurlionio menų gimnazijos baleto skyriaus mokiniais ir Kauno Miko Petrausko scenos menų mokyklos šokio skyriaus mokiniais. Pirmoji renginio dalis dedikuota W. Shakespeare’ui, antroji – klasikinio, šiuolaikinio ir modernaus baleto spalvoms.

BALANDIS

Ne vienam vaikystėje teko susidurti su lietuvių liaudies pasakomis ir jose neklusnius vaikus draskančiomis laumėmis, raganomis ar velniais. Tautosakoje, mitologijoje gausu siaubo elementų, kurie šiuo metu atrodo gan archajiški ir nebe tokie gąsdinantys. O jeigu šiuos mitologijos personažus perkeltume į šiuolaikinį miestą, jo apleistas erdves, pastatus ir sukurtume naujus mitus, kokie jie būtų? Kūrybinio rašymo dirbtuvėse transformavęsi naujieji mitai, pasitelkiant siaubo atmosferą kuriančias garsines ir vaizdines priemones, bei profesionalius aktorius, performatyviai atgims bibliotekoje, Siaubo naktyje.

Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt

KAUNAS PILNAS KULTŪROS MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE ( P L A T I N A M A S AUTORIAI: Agnė Sadauskaitė, Artūras Bulota, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Emilija Visockaitė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kipras Štreimikis, Kotryna Lingienė, Monika Balčiauskaitė, Rita Dočkuvienė, Viktorija Poderskytė. TIRAŽAS 2300 EGZ.

ISSN 2424-4465

NEMOKAMAI)

GLOBOJA:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

LEIDŽIA

2022 Nr. 4 (80)