KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2022 03 by Kaunas Pilnas Kultūros

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

ERDVĖS

kaunaspilnas.lt

Iliustracijos autorė Eglė Palubeckytė

2022 KOVAS

TURINYS ERDVĖS

KAUKO PENKI

IŠ NAUJO BALTA DROBĖ ŠANČIUOSE

10 16 24 MAŽASIS LUVRAS, ARBA SPURGOS IR LITAI

PAVASARIŠKI ERDVĖS TYRIMAI EKRANE

VANDUO, TVARUMAS, DIALOGAS

PRAMONĖS 46 KARMELITAI, PRIBUVĖJAI

52 KALENDORIUS

DEVYNIOS KŪRYBOS KROSNYS

VISADA YRA VIETOS Apmaudžiai nelygioje kovoje su laiku ir kapitalizmu pralaimėjusio kino teatro „Laisvė“ iškaba, pertapyta ant miniatiūrinio statinio kitame centro gale, sugriaudi visai kitoje tonacijoje. Kalėjimo kamera rotušėje galutinai išvėdina nuteistųjų kančias ir atsiveria šiuolaikinio meno inkliuzams. Skaitydamas Herkaus Kunčiaus tekstus prunkšteli, kai Napoleonas ima žaisti krepšinį Šv. Kryžiaus bažnyčioje. Už lango – adekvačių namų neturintis šiuolaikinis šokis, kuris žaižaruoja perėjose, prekybos centruose, ant tirpstančio asfalto – ir konstatuoja, kad miestas iš tiesų yra viena didelė scena. Kartais iš vargo, kartais – išmonės dėka, o neretai ir dėl besikeičiančių valdžių vienai kartai puikiai pažįstamos vietos, erdvės, sienos, grindys naujajai atsiveria lyg niekad nematytos kūrybiškumo oazės. Viena ir ta pati salė gali tarnauti kaip vieta šarvojimui, klasikinei muzikai, feminizmo diskursams, slemo kovoms. Ir greičiausiai kiekvienas vis kitos patirties dalyvis ar kūrėjas vis kitaip apibūdintų jo sugertą ar ištransliuotą turinį supusias fizines plokštumas. Net įvykius, regis, tiksliai ir sąžiningai dokumentuojančių fotografų ar operatorių žvilgsniui įtakos turi nuotaika, kuriama sudedamųjų dalių – ne tik šviesų, judesių, veidų, bet ir konkrečios epochos ženklų.

Kaunui ir Kauno rajonui vis sparčiau bėgant Europos kultūros sostinės titulo metų maratoną, sutapimas ar ne, vis daugiau erdvių matuojasi naujas prasmes. Tad šiame numeryje, palydinčiame tirpstančią žiemą, plačiai veriame langus vis naujoms patirtims, rodos, nulankytose vietose. Ar tokiose, pro kurias daugybę kartų prariedėjai autobusu, bet nebuvo prasmės išlipti stotelėje. Kažkaip reikia visa tai, kas vos telpa galvose ir širdyse, sugrūsti ir realybėn. Kažkaip sekasi, nors oficialių uždarymų šiemet irgi netrūksta. Tekstilės fabrike garbūs dailininkai lankstosi vieni kitiems. Karmėlavoje, čia sukurto filmo lokacijoje, kyla jam skirtas kino teatras. Visiems laikmečiams pernelyg įžūliai prabangiuose banko rūmuose apie kiekvieno laikinumą primena Kaune niekada nesilankiusi, bet kauniečio bičiulė Yoko Ono. Šimtamečiame name Panemunėje su autentika dera šiuolaikinis požiūris į tvarumą. Laiko mašiną valdanti kaunietė kviečia susipažinti su jos kaimynais Kauko alėjoje. Žemkasė, prišvartuota kažkur Raudondvario plente, laukia reiso į Zapyškį. O kaip tas Kunčiaus Napoleonas? Krepšinio bažnyčioje šiandien jis vis dar nepažaistų, bet gal jam patiktų vietos rokerių koncertas bare, tame vienuolyne už kampo?

KAUKO PENKI

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

K O V A S

LOLITA SALIENĖ AUTORĖS NUOTR.

Mano pirmasis adresas buvo Stasio Šimkaus alėja 5 Kaune. Su atkurta Nepriklausomybe grąžinant gatvėms ankstesnius pavadinimus, adresas tapo Kauko alėja („Kur kur gyveni? Kaukolėjoj?“ – perklausdavo koks kavalierius). Vėliau teko išsikelti į prospektą (Taikos – jo pavadinimas išliko), kurį laiką pagyvenau rate, tiesa, nelietuviškame (romantiškai vadinosi – Whooping Crane Circle; bet ir Kaune galima pagyventi Ratuose – Gėlių ir Minties). Na, o dabar gyvenu gatvėje. Sugalvojau, kad dar galima gyventi bulvare, akligatvyje. Gal kada nors. Skiriu Mamai, Seneliams ir ponui Kazikui

K O V A S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Bet grįžtu prie Kauko alėjos. Jeigu sapnuoju namus, jie visada yra Kauko penki. Taip šeimoje sutrumpintai vadiname mano ir mamos gimtuosius namus. Klausiau močiutės, kas jos sapnuose namai. Sakė: gimtasis kaimas ir Kauko. Turbūt ne veltui: su seneliu į Kauko atsikėlė po vedybų, apie 1955-uosius. Kauko penki pirmas aukštas buvo apmūrytas, o antras – medinis. Senelių kambarys buvo antrame aukšte. Kambaryje buvo koklinis pečius (niekada nesame sakę „krosnis“, todėl ir dabar rašau „pečius“). Iš viso antrame aukšte buvo šeši kambariai, didelė virtuvė, tualetas, vonia ir ilgas koridorius. Dar buvo aukštos kopėčios lipti ant aukšto (t. y. į palėpę) ir dvi laiptinės, du įėjimai. Visuose kambariuose gyveno šeimos – sveiki atvykę į Sovietų Socialistinę Lietuvos Respubliką! Močiutė pasakojo apie iki man gimstant gyvenusias šeimas: Marją Antonovną, kuri išsikeldama seneliams paliko senovinį rašomąjį stalelį (jį ir dabar turiu), Savickus, pono Kaziko bobutę. Bet aš jų nepažinojau. Mano kaimynai buvo ponas Kazikas, teta V. su paaugliu sūnumi ir motina su sūnumi, kurie buvo tie kaimynai, kurių, deja, nepasirinksi. Po įvairių peripetijų galiausiai mano seneliams oficialiai teko du kambariai, abu su kokliniais pečiais, kurie pakurti skleisdavo malonią šilumą, o į specialią spintelę dar galėjai įdėti ir puodą su plovu. Ponas Kazikas savo kambaryje irgi turėjo pečių, kurio koklius nudažė švelnia kremine spalva, o šonus – juodai. Savo pečiaus jis niekada nekurdavo, buvo įsigijęs elektrinį židinį. Teta V. kažkokiu būdu turėjo

dujinį katilą. Motina su sūnumi nesišildė niekaip, ateidavo į virtuvę, kuri prišildavo nuo trijų maisto viryklių. Man mūsų kambariai labai patiko. Aukštos, trijų ar keturių metrų aukščio lubos leido net su daug baldų ir daiktų jausti erdvę. Mažesniojo kambario langas buvo į kiemo pusę, pro jį matydavau dailų kaimyninį namą ir didžiulius beržus. Beržai puikiai iliustruoja metų laikų kaitą. Dabartinėje gyvenamojoje vietoje man labai trūksta didelių medžių – na ir kas, kad lapuočiai, kad pilna lapų, galima sušluoti. Didžiojo kambario, kuriame paprastai virė šeimos gyvenimas, langai buvo... Ak, aš juos įvertinau vėlai, nors vaizdai visada ten buvo ir su jais užaugau. Pro prieškambariuko langą matydavome Radijo gamyklą, a.k.a. Kristaus Prisikėlimo bažnyčią, pro kambario langą – visą Kauno panoramą ir Tūbelių vilą (tuomet ir dabar – dailės gimnaziją). O paskui viskas keitėsi. Kauko penki buvo grąžintinas namas, taigi senieji savininkai jį susigrąžino, o sovietmečiu apsigyvenusiems žmonėms liko įvairūs kiti variantai. Biurokratų tokie gyventojai buvo pavadinti nuomininkais. Mano močiutė išsikėlė į šeimyninio bendrabučio tipo butuką šalia dukters – ši aplinkybė leido lengviau išgyventi permainas. Teta V. ir ponas Kazikas persikėlė į Panemunėje savivaldybės grąžintinų namų nuomininkams pastatytus daugiabučius. Ponas Kazikas iki paskutinės dienos netikėjo, kad reiks kraustytis, nebuvo

K KA AU UN NA AS S P PI LI LN NA AS S K KU UL L T TŪ ŪR RO OS S 2 20 02 2 2 V KA O S V AA R SI S

Fainiausias visame name buvo pono Kaziko kambarys, kuriame švęsdavome kone visas šventes. Gimtadieniai, Kalėdos, Naujieji metai, Vasario 16-oji – viskas ten. Pono Kaziko kambario langas ir iš lauko traukdavo akį, ypač per žiemos šventes, nes žibėdavo įvairiomis lempučių spalvomis. Bet žadą ir amą svečiams atimdavo atėjus į jo kambarį. Kambario puošyba prasidėdavo tuoj po Vėlinių. Ponas Kazikas pasiimdavo visas mūsų kopėčias ir imdavosi darbo. Reikia paminėti, kad ir ne švenčių metu jo kambarys buvo wow. Sienos ne tik dažytos skirtingomis spalvomis – kremine, ciklamenine, žalia, bet ir skirtingų tekstūrų, jas puošė įvairios draperijos, audeklai ir grandinės. Ant vienos sienos iš akmenukų ir gintaro gabalėlių buvo suklijuota Kauno pilis. Kambarį į dvi zonas dalijo nuo lubų nuleisti tinklai, kuriuose plaukiojo popierinės auksinės žuvelės. O Kalėdoms kambarys virsdavo pasaka, būdavo išpuoštas nuo grindų iki lubų. Lubose būdavo dangus su mėnuliu, žvaigždėmis, angelais. Ant spintos – slėpiningas žiemos miškas su baltos vatos pusnimis, prie židinio – iš stiklo padarytas užšalęs ežeras. O eglučių buvo visur ir visokių. Nors jos kasmet kiek kisdavo, visada būdavo tautinė, žydų, lenkų, Vytauto Didžiojo eglutės. Vienais metais eglučių buvo net dvylika. Ir tai ne iš miško nukirstos žaliaskarės, o įvairiausi kūriniai. Na, stambiu masteliu tokio tipo kūrinius per Kalėdas galime pamatyti Kauno

Rotušės aikštėje. Kartais ponas Kazikas įrengdavo ir fontaną, kuriame trykšdavo šampanas (be abejo, sovietinis birzgalas, nes kurgi gausi šampano). Mūsų Kalėdos tęsdavosi ilgai, dažniausiai kalėdinė puošyba būdavo nurenkama tik po Vasario 16-osios. Ponas Kazikas jau atgulęs amžinojo poilsio. Jam mirus „Google“ paieškoje įvedžiau žodžius „Ponas Kazikas“. Nieko nesitikėjau. O ponas Kazikas paskutinį kartą nustebino. Sistema surado Sigito Gedos eilėraštį. Štai jis:

Ponas Kazikas pamušta nosim Jo motina tarnavo Kaune pas žydus. 23 metus. Kazikas irgi grėbluoja. Labai myli Salomėją Nėrį. - Su jos sūnum Balanduku sykiu augom. Jis irgi rašo eilėraštukus. Kartais susitinkam. Paskaito. - Ar geros eilės? - Labai. Daug geresnės nei motinos. Naujiems metams Kazikas pasipuošė 5 eglutes: žydų, lenkų, Egipto, Afrikos juodaodžių ir lietuvių. Pačiam kampe. Laužtanosis1. Tokie tad buvo mano pirmieji namai, kuriuos ir dabar sapnuoju kaip namus. Ką sapnuojate jūs? --Tekstas sukurtas Architektūros fondo projektui „Aikštėje“. Projekto strateginė partnerė – Lietuvos kultūros taryba.

Sigitas Geda, Vasarė ajero šneka, Vilnius: Vaga, 2008.

AIKŠTĖJE.LT

susipakavęs daiktų. Liūdna istorijos pabaiga... Bet grįžkime prie Kauko penki – namų.

K O V A S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

IŠ NAUJO BALTA DROBĖ ŠANČIUOSE KOTRYNA LINGIENĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

Dailininkė Konstancija Petrikaitė-Tulienė gyveno Lelijų gatvėje Žaliakalnyje. Šio modernistinio namo laiptinėje iki šiol kabo jos kurti paveikslai. Jei juokais, tai bene siauriausia galerija Kaune, tik adresą žino ne visi. Man teko sužinoti prieš keletą metų, ir negaliu laikyti sutapimu to, kad būtent šios menininkės pavardę pirmiausia pamačiau užėjusi į naująją Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus galeriją buvusiame „Drobės“ fabrike Šančiuose.

K O V A S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Galerija taip ir vadinasi – „Drobė“, o paroda – „Paroda nr. 1“. Pirmoji, kurioje sutilpo visi LDS Kauno skyriaus nariai nuo 1989 metų – aktyviai kuriantys ir jau išėję. Tiksliau, amžinai gyvi savo darbuose, neretai garsinančiuose Kauną ir Lietuvą. 451 narys, 451 lapas. Išėjusiesiems skirti pageltę, juose – tik vardas, pavardė, gimimo ir mirties metai. Aktyviesiems – balti. Lyg baltos drobės. Lapus nariams išdalijo LDS Kauno skyriaus branduolys – akivaizdu, parodos kuratorei Violetai Jocienei ir komandai teko daug kilometrų sulakstyti. Kodėl daugelis lapų primarginti ar kitaip pažymėti, o mažesnioji dalis liko tušti, pasiaiškinsime vėliau. Dabar įdomu, kodėl „Drobė“, kodėl Šančiai. Kaip pastebi LDS Kauno skyriaus tarybos narė, tapytojų sekcijos pirmininkė Rebeka Bruder, didžiąsias kraustynes inicijavęs naujasis institucijos pirmininkas Ignas Kazakevičius įpūtė ir naujų vėjų visai sąjungai. Apsirgusį ir susitikti negalėjusį pirmininką interviu metu pavadavęs sąjungos narys, dizaino profesionalas, ne vienos Lietuvos gydymo įstaigos vizualinio identiteto kūrėjas Jonas Venckūnas šasteli dar vieną sutapimą. Rodo į savąjį parodos eksponatą, kuriame – ne tik logotipai, bet ir minkštųjų baldų komplektas. „Šituos baldus Jungtinių Tautų būstinei Ženevoje projektavau prieš porą dešimčių metų. Minkštąją dalį gamino čia pat Šančiuose esantys „Kauno baldai“, o „Karigė“ – kietąją. Kadangi latviai ir estai savuosius baldus kūrė dar prieš karą, lietuviai tuomet nespėjo, tai turėjome sukurti retro stiliaus komplektą. Žodžiu, ir šiandien

„Kauno balduose“ dirba mano geri pažįstami – taip sužinojau, kad šalia yra patalpų.“ Keli kilometrai nuo centro – daug ar mažai? „Šančiai Kaune yra kaip Užupis Vilniuje. Pastarasis savo laiku neturėjo autoriteto, prestižo, būtent menininkai tą rajoną atgaivino, padarė patrauklų. Šiaip ar taip, turėti naują, profesionalią galerinę erdvę – didelė vertybė, nesvarbu, Šančiuose ji, Žaliakalnyje ar dar kur. Iki šiol turėjome tik „Meno parką“, taip pat LDS Kauno skyriaus įkurtą galeriją“, – sako Rebeka. Jonas dar priduria, kad centras yra ten, kur pats esi: „Iš Niujorko žmonės keliauja 80 kilometrų į „Dia Beacon“ galeriją, įkurtą senoje spaustuvėje, – nes joje surinkti viso pasaulio asai.“ „Pačiai teko lankytis Tasmanijoje, privataus kolekcionieriaus įkurtoje „Mona“ galerijoje. Įkūrėjas pats pastatė keltą, kad žmonės galėtų muziejų pasiekti, – automobiliu ten neprivažiuosi. Į keltą – eilė, vietą reikia rezervuoti iš anksto. Kokybė žmones traukia “, – įsitikinusi Rebeka. „Drobės“ naujakuriai pastebi, kad į galeriją ateina ne tik sąjungos nariai, kultūros renginių nuolatiniai lankytojai, bet ir vietos gyventojai. Jie nustemba, domisi, apsidžiaugia, kad Šančiuose įsikūrė tokia vieta. Jonas tiki, kad dėl to visų Šančių prestižas tik kyla, kultūra – investicija į ateitį. „Gal ir Aleksote reikės galeriją atidaryti“, – juokiasi. Štai vieną dieną užsuko moteris, daug metų dirbusi „Drobės“ fabrike, ji ieškojo konkrečios pavardės – Sigito Švirmicko. Pageltusio lapo. Pasirodo, 1996 m. miręs dailininkas buvo tas,

Taigi apie tą 451 lapą. Kiek juose visko! Užrašų fragmentai, suraityti, lyg kalbant telefonu, eskizai, kūrinių užuomazgos. Su laiku besikeičiantys darbai ant fotopopieriaus. Autoportretai. Raštiški liudijimai apie LDS Kauno skyriaus rūpestį – ar jo nebuvimą – savo nariais. Ar tiesiog balti lapai. Anot Rebekos, kai kurie tokiu būdu išreiškė savo poziciją, pavyzdžiui, grąžino tuščią lapą sakydami, kad tai geriausias jų darbas. Kitiems susiklostė nepalankios aplinkybės. Kai kurie lapai užpildyti jau parodą atidarius. Matyt, vienas dalykas, kai lapą pasidedi dirbtuvėje, o kitas – kai ateini, pamatai kontekstą, savo kolegų „ataskaitas“. „Kai visus narius matai vienoje vietoje, gali patikrinti sąjungos stiprumą ar silpnumą“, – prideda architektas Kęstutis Vaikšnoras. Jis, kaip pats juokauja – jau kitos sąjungos narys, sutiko daugiau papasakoti apie parodos architektūrą. Kęstutis su kolega Linu Tuleikiu ir skulptoriais Kęstučiu Lanausku bei Mindaugu Jurėnu buvo pakviesti sugalvoti, kaip įgyvendinti pirmosios parodos idėją. „Svarbu pasiskirstyti vaidmenis – man atrodo, užsakovas, tai yra, LDS Kauno skyrius, savo darbą atliko labai gerai. Ne tik pirmininkas, bet visi nariai, kiekvienas jų savo asmenybe formulavo užduotį, ir tai įpareigojo.“ Taigi kaip išeksponuoti 451 darbą poros šimtų kvadratinių metrų erdvėje?

„Analizavome kelis galimus variantus, kol supratome, kad menininkai, nors visi labai skirtingi, narystės prasme yra lygūs, tad ir turi būti viename lygmenyje, tolygiai užimti visą galerijos plotą, – prisimena Kęstutis, landžiodamas tarp aukštėlesnio vyro akių lygyje pakabintų popieriaus lapų. – Norėjome pakabinti dar žemiau, kad patys autoriai ir lankytojai lankstytųsi pereidami iš eilės į eilę, nusilenkdami ir patys sau, ir savo darbams.“ Jonas priduria, kad ir pasimankštintų (kaip, beje, ir ateidami į galeriją iš tolimesnių Kauno dalių). Kęstutis dar išduoda, kad atidarymo vakarą grindų plotas šaškių principu buvo nusagstytas balto ir raudono gėrimo taurėmis. Supraskite, žemiški dalykai ir dieviški. Autorius – maždaug per vidurį. Architektas sako, kad apskritai įdomu stebėti procesą, kaip iš konkrečios paskirties objekto pastatas virsta daugiafunkciu – čia veikia ir baldų parduotuvė, kirpyklos, kiti verslai. Dabar – ir galerija. „Smagu, kad dalykai decentralizuojasi – tai visų pirma demokratiška, juk svarbu turėti pasirinkimo galimybę; kai viskas susitelkę vienoje vietoje, joje būna karšta, o šonai atvėsta.“ „Kūrinius nukabinome, susegėme į didelius segtuvus, sudėjome į archyvą“, – kaip tik baigiant šį tekstą, feisbuke paskelbė LDS Kauno skyrius. Taigi pirmosios, demokratiškiausios parodos aplankyti nebespėsite. Bet, turint omenyje, kiek aktyvių narių vienija ši institucija, galerija, kurios erdvės skirtos pirmiausia sąjungos nariams, dažnai tuščia nebus, tad pasivaikščiojimą po Šančius baigti ar pradėti apsilankymu „Drobėje“ bus galima nuolat.

FACEBOOK.COM/MENOGALERIJADROBE

kuris sukūrė „Drobei“ logotipą. „Tad, kad ir kaip žiūrėsi, neatsitiktinai mes čia. Tekstilė – graži jungtis. Be to, Šančiai – nuo seno menininkų mėgstamas rjaonas, čia daug kūrybinių dirbtuvių. Tad sutapimų daug, bet jie logiški“, – tiki pašnekovė.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

K O V A S

MAŽASIS LUVRAS, ARBA SPURGOS IR LITAI MONIKA BALČIAUSKAITĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

K O V A S

Per pastaruosius keletą metų aplankiau išties daug įspūdingų Kauno pastatų. Nuo aname numeryje aprašyto garsaus architekto Edmundo Alfonso Fryko suprojektuoto namo Gedimino gatvėje iki administracinio „Pienocentro“ pastato ar Kauno centrinio pašto. Bet galvoje vis kirbėjo mintis: ar kada paklaidžiosiu Maironio gatvę puošiančio Lietuvos banko koridoriais?

Ir man pasisekė – šiais metais šimtmetį minintis Lietuvos bankas visuomenei atvėrė unikalius istorinius Kauno rūmus. Įspūdinga neoklasicizmo architektūra, buvusio ministro pirmininko Augustino Voldemaro apartamentai, Lietuvos banko Pinigų muziejaus ekspozicija ir laikinai čia įsikūrusi menininkės Yoko Ono instaliacija „Ex It“. Visa tai – tik menka dalis to, ką susitikimo metu man aprodė Pinigų muziejaus specialistė Rūta Kupraitienė. Vos pravėrus stambias Lietuvos banko duris, apėmė keistas didingumo jausmas. Iškart susimąsčiau apie tai, kaip prieš šimtą metų jautėsi tas pačias duris pravėręs valstietis, atvykęs čia išsikeisti keleto banknotų. Kiekviename pastato kampe matyti tiek daug unikalių detalių, kad net atrodė nebeaišku, kur dėti akis, nuo ko pradėti. „Šie rūmai – patys pirmieji savi Lietuvos banko namai, lito namai. Jie buvo Lietuvos aukštuomenės pasididžiavimas. Vienai visuomenės daliai jis badė akis, o kita dalis džiaugėsi ir

teigė, kad Kaunas, kaip laikinoji sostinė, privalo turėti tokius rūmus“, – prie durų mane pasitikusi pasakojo Rūta. Ir iš tiesų privalėjo. Kaunas, būdamas carinės Rusijos sudėtyje, dar XX amžiaus pradžioje buvo išties nedidelis miestas, tad tapęs laikinąja sostine susidūrė su išdidžių ir reprezentatyvių pastatų trūkumu. „Lietuvos bankas įkurtas 1922 metais, o šio pastato tuo metu dar nebuvo. Laikinai glaudėsi carinės Rusijos valstybinio banko Kauno skyriaus pastate, tačiau Vyriausybė nesutiko perduoti ar perleisti tų patalpų, tad buvo nuspręsta organizuoti savo pastato statybą. Konkursas pastatui buvo tarptautinis – dalyvavo architektų iš Vokietijos ir Prancūzijos. Tiesa, pirmąją premiją ir laimėjo architektas iš Paryžiaus, tačiau jo pavardė nėra žinoma. Jo suprojektuotas pastatas buvo labai modernus, sudėtingas ir brangus, todėl nuspręsta projektą iš dalies pakoreguoti. Čia darbo ėmėsi konkurso komisijos pirmininkas architektas Mykolas Songaila“, – pasakojo Pinigų muziejaus specialistė.

Lietuvos banko statybų startas – 1925 m., o jau 1928 m. gruodį čia pradėta ir bankinė veikla. Įsivaizduokite, užteko trejų su puse metų pastatyti ir įrengti tokiems didingiems rūmams. Sakoma, kad to meto Lietuvoje šis pastatas neabejotinai buvo vienas gražiausių – nei vienas Kauno statinys jam neprilygo. Kaip Rūta minėjo, niekas neprilygo nei naudotomis medžiagomis, nei technologijomis, nei meno kūriniais: „Tiesą sakant, Lietuvos bankas nenusileido net ir tiems pasaulio finansų pastatams, kurie stovėjo Londone, Amsterdame ar Niujorke. Jis tapo pavyzdžiu, kaip tuo metu buvo suvokiamas grožis. Naudotos prabangios statybinės medžiagos, dirbtinis ir natūralus marmuras, granitas ir net 137 kilnojamosios vertybės: sietynai, paveikslai ir įvairiausi baldai. Krištolinių sietynų tuo metu Lietuvoje niekas net negamino, nebent importavo. Labiausiai džiaugiuosi tuo, kad šiame pastate iki šiol viskas išliko autentiška, net ir po restauracijos.“ Vienu geriausių neoklasicizmo stiliaus pavyzdžių ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje tapę rūmai mane ir toliau stebina. Didžiulė stačiakampė salė, į kurią įžengus iškart apėmė ramybė, iki šiol skirta klientams. Dabar čia veikia vos du langeliai, o tarpukariu, kai Lietuvos bankas teikė komercinio banko paslaugas, veikė net 24. „Ši salė visada buvo pilna žmonių. Jie čia atvykdavo atlikti įvairiausių bankinių operacijų. Ir ne tik iš Kauno, bet ir iš rajonų, aplinkinių kaimų. Pasidėti pinigų, galbūt pasiimti ar pasikeisti. Buvo nuomojami ir individualūs seifai – po pagrindine sale ir dabar yra saugyklos, kuriose seniau būdavo galima laikyti kokias

nors vertybes. Dabar Lietuvos bankas teikia tik centrinio banko paslaugas: neribotą laiką galima pasikeisti litus į eurus, pasmulkinti ar pasistambinti pinigus, įsigyti kolekcinę monetą. Tiesa, jeigu dabar čia nebūtų Yoko Ono instaliacijos „Ex It“, įžengus į pagrindinę salę banko lankytojus pasitiktų masyvūs ir prabangūs suolai. Ryte – dar ir bufetas, kasdien veikdavęs tris ar keturias valandas. Eilės būdavo ilgos, klientų daug, tad belaukiant būdavo galima įsigyti spurgą, atsigerti kavos ar arbatos“, – pasakojo Pinigų muziejaus darbuotoja. Lietuvos banką puošia ir itin daug paveikslų. Užlipus laiptais į antrąjį aukštą, jie lydi kiekviename žingsnyje: „Mes turime tokią „mažojo Luvro“ etiketę – pastate daug garsių dailininkų paveikslų. Pirmieji bankininkai labai vertino meną – tuo metu taip buvo formuojamas įvaizdis, pasirodoma klientui.“. Antrasis aukštas taip pat buvo atviras žmonėms, tad visi galėdavo pasigrožėti paveikslais. Laukdami, kol bus pakviesti į bankininko kabinetą, lankytojai apžiūrėdavo parodą – gal ir nebloga priežastis apsilankyti banke? Šalia kabinetų – autentiška banko tarybos ir valdybos posėdžių salė: „Ji pagal paskirtį naudojama ir dabar. Vyksta susirinkimai ar kokie mokymai. Dažnai lektoriai sako, kad tokioje prabangioje aplinkoje mokymų dar nėra tekę vesti. Baldai – autentiški, pagaminti Klaipėdos baldų fabrike. 12 mažesnių krėslų ir du išskirtiniai, gaminti pagal užsakymą, su Lietuvos banko bronzinėmis plokštelėmis ant kėdžių. Šios dvi kėdės būdavo skiriamos vadovams, Vladui Jurgučiui, direktoriui ar

prezidentui“, – aprodydama kvapą gniaužiančio grožio erdvę, pasakojo Rūta. Oho. Tiek ir teištariau įžengusi į Lietuvos banko valdytojo Vlado Jurgučio kabinetą, kuris taip pat yra antrajame aukšte. Tuo metu itin populiarios detalės architektūroje buvo išgaubtos sienos ir langai, marmurinės palangės, ąžuoliniai langai. Visos minėtos detalės ir dar didesnė mano pačios nuostaba atsikartojo ir trečiajame aukšte įrengtame tuometinio ministro pirmininko Augustino Voldemaro darbo kambaryje, iš kurio atsiveria Donelaičio ir Maironio gatvės. „Trečiojo, atikinio, aukšto kampinėje dalyje iš Maironio pusės buvo įrengtas ir A. Voldemaro darbo kabinetas.

Jis yra elipsės formos, su 8 metrų aukščio kupolu, puoštu kesonais ir rozetėmis. Atkreipkite dėmesį ir į duris – kiekvienos labai gražiai apipavidalintos, autentiškos. Neslėpsiu, buvo truputį baugu, kad po renovacijos visas šis grožis prapuls, tačiau remontas buvo labai griežtai prižiūrimas komisijos. Siekta, kad liktų tikrosios spalvos ir formos“, – pasakojo pastatą puikiai pažįstanti Rūta. Įdomu ir tai, kad šie rūmai susiję ne tik su Lietuvos banko istorija, bet ir su politika. Pašnekovė minėjo, kad tuometinis ministras pirmininkas A. Voldemaras, kuris buvo gana ryški tarpukario politikos žvaigždė, čia ne tik turėjo savo kabinetą, bet ir buvo apgyvendintas. „Statant modernius pastatus buvo galvojama

ir apie papildomus patogumus – dėl to Lietuvos banko trečiajame aukšte ir apgyvendintas Voldemaras. Jis gyveno aštuonių kambarių bute su prieškambariu, biblioteka, oficialių priėmimų patalpomis, atskiru paradiniu įėjimu, liftu ir atsarginiais laiptais. Į butą buvo galima patekti pro metalines bei medines duris, kurios apsaugo ne tik nuo garso, bet ir nuo gaisro. Turbūt svarbu paminėti ir tai, kad pastate įmontuotas liftas buvo apskritai vienas pirmųjų Kaune.

iki šiandienos išliko autentiškas ąžuolinių sieninių spintų komplektas, apgaubęs beveik visą kambarį. Pilną įspūdį sutrikdė tik tai, kad knygų lentynos šiuo metu pustuštės: „Voldemaro bibliotekos knygų nebeturime. Jį iškeldinus, knygos buvo išvežtos, nežinome, koks jų likimas. Jis buvo išties labai išsilavinęs žmogus, turėjo labai gerą atmintį, iškalbą, mokėjo net šešias užsienio kalbas – manoma, kad šioje bibliotekoje laikė net apie 15 tūkstančių knygų.

Prieštaringai vertintas ministras pirmininkas 1929 m. rudenį buvo atleistas iš pareigų ir turėjo palikti šį butą, tačiau kraustytis nenorėjo – teko įsikišti policijai. To meto laikraščiai rašė, kad jį iškeldinti pavyko tik po metų, vėliau jis pogrindyje rengė valstybinį perversmą. Bet tai jau kita, nors ne mažiau įdomi, istorija.

Išmontuoti ar ką nors pakeisti čia turbūt nelabai įmanoma – kol stovės šis pastatas, tol čia ir bus biblioteka. Ką pavyko padaryti – restauruoti tikrąją spintų natūralaus medžio spalvą, kuri sovietiniais laikais buvo uždažyta juodai. Net džiaugiasi širdis dėl atgaivintų tikrųjų spalvų“, – prisipažino pašnekovė.

Be įspūdingo grožio A. Voldemaro buto, trečiajame aukšte buvo ir svečiams skirtų reprezentacinių patalpų. Čia rinkdavosi Lietuvos aukštuomenė, miesto grietinėlė, vykdavo įvairiausi vakarėliai. Svečius sutikdavo balkonėlyje ar orkestrinėje gyvai muziką atliekantys muzikantai: „Vakarėlių muzikantai iš koridoriaus pusės pakildavo laiptais į viršų ir atlikdavo muzikinius kūrinius, tad gyva muzika ten skambėdavo nuolatos. Akį traukdavo Petro Kalpoko ir Vlado Didžioko plastinis bei tapybinis dekoras, puošnūs šviestuvai, sietynai, įvairiausių stilių baldai, iš kurių ne vienas dabar pripažintas kultūros paveldu“, – pasakojo Rūta.

Lietuvos bankas veiklą pradėjo 1922 m. spalio 2 d. Šiemet iki pat šios datos Kauno rūmuose vyks ne tik ekskursijos, bet ir parodos, konferencijos, atvirų durų diena, bus išleistos šiai progai įamžinti skirtos kolekcinės monetos.

„Kaunas 2022“ programos dalis, Yoko Ono instaliacija „Ex It“, kurios organizatorius – Šiuolaikinio meno centras, veiks iki rugsėjo 11 d. Aplankyti ją galite Lietuvos banko darbo laiku (pirmadieniais– trečiadieniais nuo 8.30 iki 15.30 val., ketvirtadieniais iki 18 val., penktadieniais – iki 14.30 val.).

PINIGUMUZIEJUS.LT

Pati paskutinė turo po Lietuvos banką stotelė, kaip pridera, ramiausioje pastato patalpoje – bibliotekoje, kurioje

Užsisakyti ekskursiją galite Lietuvos banko Pinigų muziejaus interneto svetainėje. Pasivaikščiojimai – nuo antradienio iki penktadienio, lietuvių, anglų ir rusų kalbomis. Visos ekskursijos nemokamos.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

K O V A S

VANDUO, TVARUMAS, DIALOGAS JUSTĖ VYŠNIAUSKAITĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

Netrukus į ant Nemuno kranto įsikūrusį Zapyškį kvies nauja kultūrinė erdvė. Nuo gegužės 22 dienos čia lankytojų lauks „Nemuno 7“ – senoje žemkasėje įkurtas tarpdisciplininis menų centras, kuriame sutilps parodos, parkas ant vandens, menininkų rezidencijos ir kitos kultūrinės veiklos. Apie projektą, kurio metu apleistas laivas bus prikeltas naujam gyvenimui, kalbėjomės su „Nemuno 7“ projekto vadove Asta Ivanauskiene ir architekte Sigita Kundrotaite-Savicke.

2 0 2 2

K O V A S

Kaip gimė šio projekto idėja? Asta: Idėja pritaikyti laivą pavadinimu „Nemuno 7“ gimė „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ komandai. Ši žemkasė nebegalėjo būti naudojama pagal paskirtį, tad iškilo jos ateities klausimas: ar reikia ją supjaustyti ir atiduoti į metalo laužą, o gal galima prikelti naujam gyvenimui? Mes su „Ars futuri“ kolege Gabriele Lenkauskaite pateikėme pasiūlymą laive įrengti daugiafunkcę kultūros erdvę, kuri puoselėtų tvarumo idėjas ir konceptualiai derėtų su vietos kontekstu. Projekto jungiamąja tema pasirinkome vandenį. Džiugu, kad pasiūlymas sulaukė tiek „Kaunas 2022“, tiek Kauno rajono savivaldybės palaikymo.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

Sigita: Projekto autorius Gediminas Banaitis-Skrandis labai agitavo už laivo išsaugojimą, norėjo, kad jis įgautų kūną, o ne liktų užmirštas. Toks žingsnis prasmingas iš pramonės paveldo pusės – tai, kas buvo naudojama darbui, dabar gali būti eksponuojama ir pritaikoma kitokiai veiklai. Ar pradėjus darbus keitėsi „Nemuno 7“ vizija? Sigita: Architektūroje galutinė realizacija beveik niekada idealiai neatitinka pirminės idėjos. Projekto pradžioje laisvai svajojome – natūralu, kad bedirbant tenka susidurti su techninėmis kliūtimis, atsisakyti ar pakeisti kurias nors idėjas. Manau, neverta savęs riboti, kol galvojame naujas idėjas, bet reikia mokėti jas susiaurinti ir pritaikyti realybėje. Viso projekto įgyvendinimo metu stengiamės nepamiršti, kad tai yra laivas ir jis diktuoja tam tikras formas. Vis dėlto, nors šio projekto darbų procesas dar nėra pasibaigęs, kol kas jis nenutolo nuo pradinės vizijos.

Asta: Prisijungus kultūrinės programos kuratoriams ir menininkams, projektas tapo gilesnis. Dirbdami kartu ir ieškodami, kaip tikslingai įveiklinti erdves, pastebėjome, kad kiekvienas kolega atskleidė naują požiūrio kampą, įnešė prasmių ir idėjų. Dažnai kūrybinį procesą įsivaizduojame kaip liniją, kurios finišą turime pasiekti, tačiau išties viskas lipdosi iš įvairių minčių, įkvėpimo šaltinių, dalyvaujančių žmonių ir galiausiai įgauna formą. Šis projektas unikalus tiek Kauno rajone, tiek Lietuvoje, tad neabejoju, kad pritaikant jo erdves tenka ieškoti įvairių netikėtų sprendimų. Kaip atrodo jūsų darbas su laivu „Nemuno 7“? Kuo jis skiriasi nuo kitų architektūros projektų? Sigita: Šis darbas – tai savęs išbandymas, nes čia reikia ieškoti daug kompromisų. Kurdamas naują architektūros projektą, pats jį formuoji, o čia reikia tarsi derėtis su jau egzistuojančiu senu objektu. Nelieka daug vietos savam kūrybiniam ego. Aš čia esu labiau tarpininkė, ieškanti, kaip sujungti ir išsaugoti esamas formas, pritaikyti naujas idėjas. Tai stiprus iššūkis, todėl reikia, kad projektą kuriantys žmonės tikrai norėtų jį įgyvendinti. Man tai įdomi patirtis, nes nesu darbe susidūrusi su tokiu objektu – laivas man nauja stichija. Asta: Iššūkiai laukia ir ateityje, nes ši žemkasė dar nebuvo Zapyškyje, tik ten sužinosime, kaip ji veiks toje lokacijoje. Ten susidurs su vandens, klimato sąlygomis. Visa tai turime apsvarstyti pasirinkdami meno kūrinius, derindami jų instaliacijos metodus. Stengiamės tai apgalvoti iš anksto, tačiau negalime visko nuspėti.

Sigita: Mes čia kuriame ir planuojame tarsi užrištomis akimis. Bandome apčiuopti tinkamus sprendimus, tačiau lieka daug nežinomybės. Dirbame žingsnis po žingsnio ir stebime, ar jie tinkami. Dėl to kyla nerimo, tačiau tuo pat metu jis veda į priekį. Vienas svarbiausių projekto principų – tvarumas. Kaip jis atsiskleidžia erdvių pritaikymo darbuose? Kaip jis bus taikomas kultūrinėje veikloje? Asta: Į tvarumą žvelgiame ne tik iš ekologijos perspektyvos, bet ir plačiau – iš visuomenės, žmonių santykių pusės. Pradėjusi gilintis į šią temą, perėjau tokius etapus: iš pradžių ištiko euforija, kaip puikiai pavyks viską įgyvendinti, tada – neviltis, supratus, kiek aplink turime greenwashingo ir kaip visi apsimeta esantys tvarūs. Vis dėlto, stebint pasaulines iniciatyvas, pavyksta pasisemti stiprybės. Atrodo, kad drugelio efekto principu net ir mažas žingsnelis gali nulemti didesnį pokytį. Dėl to siekiame puoselėti šią vertybę ir skleisti apie ją žinią.

ŠIANDIEN UPĖS GALI TAPTI TERAPINE ERDVE.

Sigita: Pritaikydama laivo erdves aš taip pat stengiuosi naudoti ne naujus objektus, bet jau esamus ir sukurti autentiškumo pojūtį. Pavyzdžiui, įrengdama menininkų rezidencijų erdves, siekiu nenutolti nuo laivo – išlaikau kajutės principą. Greta „Nemuno 7“ anksčiau veikė didelis laivas „Nemuno 8“, kuriame buvo daug kajučių, jose gyveno šeimos. Mes iš jo panaudojome lovas, kitus baldus. Jie nėra standartiniai, taigi žmonės, kurie dirbs ir kurs „Nemuno 7“, turės išmokti prisitaikyti prie šių objektų, o tai irgi teigiama, nauja patirtis.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

K O V A S

Asta: Taip pat ši praktika atsispindės ir kultūrinėje erdvėje. Kviečiame menininkus teikti jau sukurtus darbus, kurie nebekeliauja parodose, arba perkurti, rekontekstualizuoti senesnius kūrinius. Taip pat svarstome, kur jie keliaus po eksponavimo „Nemuno 7“ erdvėse. Stengiamės galvoti ne tik apie momentinę naudą, bet ir planuoti ateitį. Mąstome ir apie lankytojų srautus. Nors didelis lankytojų kiekis dažniausiai džiugina, vertiname riziką, kad antplūdis gali pakenkti Zapyškio gamtos ekosistemai ir kultūriniam ritmui. Norime, kad ir lankytojas būtų atsakingas. Skatiname žmones atvykti ekologišku būdu – lokacija iš Kauno bus patogiai pasiekiama dviračiu ir viešuoju transportu. Kodėl nusprendėte apželdinti žemkasę? Asta: Pirmus kartus atvykus apžiūrėti, Gediminas pastebėjo, kad laivas jau buvo apaugęs. Iš to ir atsirado ši koncepcija – čia bus sodinami augalai pionieriai, kurie klesti apleistose vietose. Sigita: Pirminė Gedimino idėja buvo sukurti plaukiantį parką. Pramoninė konstrukcija ir augalas yra tarsi kontrastuojantys elementai, tačiau natūrali žaluma suminkština, suteikia gyvybės šaltiems metaliniams paviršiams, sunkiems mechanizmams. Nuo pirmosios idėjos nepabėgome, tiesiog ją praplėtėme. Asta: Apželdinimo planui pakvietėme Ūlą Mariją, kuri į užduotį pažvelgė kūrybiškai.

Prie komandos prisijungė ir Rasa Povilionienė, kuri atsakinga už augalų sodinimą, jų aprašymų parengimą. Sigita: Laivo apželdinimo planas puikiai papildė mūsų koncepciją, ne nukreipdamas kitur, o tarsi dar kartą patvirtindamas pagrindines „Nemuno 7“ kryptis. Mums taip pat buvo atradimas, kiek daug prasminių sluoksnių apima šis projektas. Asta: Mus įkvėpė Niujorko parkas „High line“, kuris puikiai derina industrinį paveldą ir urbanistinę erdvę su gamta. Norėjome gerąsias praktikas pritaikyti ir „Nemuno 7“ projekte. Visi augalų aprašymai bei audiogidas atliks ir edukacinę funkciją. Pristatydami projektą Kauno kultūros mugėje pastebėjome, kad žmonės, nesidomintys menu, atėjo susipažinti su „Nemuno 7“ idėja dėl sodininkystės pomėgio. Taip pat buvo žmonių, kurie, atsitiktinai užklydę į Vienybės aikštę, domėjosi technologine dalimi, žemkasės veikimo principu. Mes stengiamės atliepti visus šiuos interesus, o „Nemuno 7“ dėl įvairiapusiškumo gali tapti jungtimi, padedančia pritraukti ir suartinti įvairius lankytojus. Dar viena jūsų nusibrėžta projekto kryptis – dialogai. Kodėl jums atrodo svarbu megzti pokalbį tarp iš pažiūros atitolusių elementų? Kaip tai atsiskleis „Nemuno 7“ projekte?

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

V A S A R I S

Sigita: Man visuomet atrodė, kad architektūra kalbasi su žmogumi. Tikslingai nusprendėme netaisyti senų laivo detalių, palikti atsilupusius dažus, nes tai istorinis sluoksnis. Tad „Nemuno 7“ nebus niveliuotas, estetiškai idealiai sutvarkytas objektas – jo laiko žymės gali daug papasakoti. Tačiau įgyvendindami antstato projektą sukuriame naują erdvę esamoje laivo struktūroje ir turime rasti formą, kuri leistų elementams susikalbėti. Taigi dialogas svarbus kiekviename žingsnyje. Numatyta, kad naujai pritaikytose žemkasės erdvėse veiks nuolatinė ekspozicija, vyks parodos, tarpdisciplininiai pasirodymai, bus rengiamos menininkų rezidencijos, edukacinės veiklos. Ar sieksite, kad šias veiklas jungtų bendros temos bei vertybės? Asta: Su nuolatine ekspozicija laivo denyje dirba Emilija Šneiderytė, o parodinę erdvę ir menininkų rezidencijas kuruos Valentinas Klimašauskas. Ieškodami menininkų ir kūrinių visur akcentuojame, kad darbai

turi kūrybiškai reprezentuoti tris pagrindines mūsų vertybes: vandenį, tvarumą ir dialogą. Nuolatinei ekspozicijai denyje esame numatę devynis eksponatus, kurie kalbės tokiomis temomis kaip futuristinis vanduo, vandens formos, vandens garsai, politinisekonominis vandens aspektas ir kitos. Šie objektai pasakos žemkasės ir jos aplinkos istoriją. O nedidelėje parodų erdvėje ekspozicijos keisis kas mėnesį. Čia dėmesį skirsime skirtingų meno sričių dialogui. Taip pat mums svarbu, kad parodas ar veiklas rengsiantys kūrėjai turėtų ryšį su projekto esme – Nemunu, vandeniu, gamta. Vandens tema atsiskleidžia kiekviename „Nemunas 7“ projekto aspekte: nuo erdvių ir lokacijos iki čia planuojamų rengti kultūrinių veiklų. Galima pastebėti, kad Kauno miestas ir rajonas vis dažniau ieško būdų kultūriškai įprasminti savo santykį su upėmis. Kodėl tai prasminga ir koks jūsų pačių ryšys su vandeniu? Sigita: Miestai kurį laiką buvo nusisukę nuo vandens, nuo savo upių. Tačiau į tekantį vandenį žmonėms visada malonu žiūrėti, būti greta, tad labai džiugu, kad kultūroje tam skiriama daugiau dėmesio. Šiandien upės gali tapti terapine erdve. Asta: Man artima vandens, kaip nuolat besikeičiančio, skirtinguose kontekstuose naują formą, o su ja ir prasmę, įgyjančio elemento ir žmogaus paralelė. Pats būdamas beformis, įrėmintas krantų vanduo tampa upe, užšalęs – ledo keliu, įpiltas į stiklinę – gaiviu gėrimu. Mane kaip žmogų taip pat formuoja ir įprasmina kontekstas.

FACEBOOK.COM/NEMUNOSEPTYNI

Asta: Dialogo kryptį pasufleravo pandemija ir dabartinis socialinis fonas. Mes tikime, kad tik nuolatinis bendravimas gali padėti spręsti visuomenės susiskaldymą. Kultūra, menas ir ta pati sodininkystė gali vienyti žmones. Rengdami projektą pastebėjome, kad komunikacija būtina ir dar platesne prasme, – architektūriniai sprendimai reikalavo kurti dialogą tarp seno ir naujo, žmogaus ir gamtos, o kultūrinėje veikloje – tarp skirtingų bendruomenių, meno sričių ir technologijų.

K O V A S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

PAVASARIŠKI ERDVĖS TYRIMAI EKRANE „KAUNO PILNO KULTŪROS“ REDAKCIJA

Kadras iš filmo „Piligrimai“

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

K O V A S

27-ąjį kartą grįžtantis tarptautinis festivalis „Kino pavasaris“ taip pasiilgo tikrų ekranų ir tikrų susitikimų, kad ebeišsitenka tradicinėse kino teatrų erdvėse. Viena šiųmečių naujienų – režisieriaus Lauryno Bareišos filmui „Piligrimai“ statomas pop-up kino teatras Kauno rajone, Karmėlavoje. Kodėl? Nes Laurynas iš ten kilęs, filmas ten sukurtas, o štai kino teatro, kuriame „Piligrimus“ galėtų pamatyti vietos bendruomenė, nebuvo.

Tokius kasmet netikėtus ir dėl to vis alkanesnėmis akimis laukiamus sprendimus – kino meistrų kūrinių stebėjimą panirus į operos ir baleto teatro prabangą, karantino metu žiūrovus akumuliavusius drive-in seansus tyliame oro uoste ar kino salėmis virtusius viešbučių kambarius – diktuoja ne tik išorinės sąlygos, bet ir patys filmai. Filmai, kurių programa renkama ne tik A klasės festivaliuose, bet ir atidžiai, kantriai ieškant naujų talentų ten, kur tamsu. Kai skaitysite šias eilutes, galbūt jau būsite aplankę kino teatrą Karmėlavoje. Tik seanso metu suprasite, kurioje „Piligrimų“ lokacijoje iškilo laikinas statinys. Šį tekstą rašant tai viena didžiausių intrigų ir dar viena šio netikėto konstruktoriaus detalė, verčianti linksėti galvą: aha, kitaip ir nebūtų buvę galima sugalvoti. Pasaulio festivalius apkeliavęs, iš Venecijos juodą liūtą parsivežęs filmas iš tiesų grįžta namo. Į Kauno rajoną, kartu su miestu tapusį viena didele Europos scena, kurioje kino ekranų niekada nebus per daug. Lokalumas tampa globalia tema, o kultūra decentralizuojasi.

„Piligrimai“ (ir minėtasis Venecijos liūtas) Karmėlavoje – nuo kovo 17-osios. Į „tradicines“ kino sales Kaune „Kino pavasaris“ pakvies nuo kovo 24-osios. Festivalio programos sudarytoja Aistė Račaitytė sutiko „Kauno pilno kultūros“ skaitytojams rekomenduoti dar keletą filmų, kuriuose itin svarbios erdvės ir santykis su jomis, tiek architektūrinėmis, tiek geografinėmis. Festivalio programoje „Kritikų pasirinkimas“ randame ką tik „Berlinalėje“ pasaulinę premjerą patyrusį režisieriaus Idano Haguelio (Izraelis) darbą „Susirūpinęs pilietis“ (Concerned Citizen / ‫)גאדומ חרזא‬. Jis nukelia į, rodos, kiekviena saulėta diena gyvenantį Tel Avivą. Bet… iš tiesų satyriška parabolė pasakoja apie tai, kaip privilegijos nejučia išlaisvina užslėptus išankstinius nusistatymus. Benas, gyvenantis tobulame bute su partneriu Razu, laiko save liberaliu ir sąmoningu piliečiu. Norėdamas pagerinti savo aplinką atšiauriame pietiniame Tel Avive, jis prie gatvės pasodina medelį. Įvykių grandinė priveda prie žiauraus policijos smurto prieš imigrantą iš Eritrėjos. Sukilęs kaltės jausmas iš esmės pakeičia Beno požiūrį į save ir visuomenę. Tolyn į save. Taip būtų galima

Kadras iš filmo „Elkis teisingai“

Kadras iš filmo „Kalnų jūreivis“

Kadras iš filmo „Mokytojas Bachmanas ir jo klasė“ © Madonnen Film GmbH

Kadras iš filmo „Kur dingo Ana Frank?“

O ar įsivaizduojate, kokio pagavumo turėtų būti daugiau nei pusketvirtos valandos trukmės dokumentinis filmas? Na, jei matėte „Sugriauti blogio imperiją“, tuomet įsivaizduojate, o mes tikimės, kad matėte. Bet „Mokytojas Bachmanas ir jo klasė“ (Herr Bachmann und seine Klasse) – tai ne imperija, ne aikštės ir ne minios jose. Tai, na, mokytojas Bachmanas. Klasėje. Pradinukų. Vokietijos provincijoje. Šis režisierės Marios Speth filmas yra įrodymas, koks kinematografiškas gali būti pedagogo darbas, jei tam išties turi gyslelę. Patikėtume šiam mokytojui savo vaikus. Arba tiesiog tyliai patys pasėdėtume klasės kampe. Kasmet „Kino pavasaris“ padovanoja vertos pasikartoti ar atrasti istorijos. Šiemet tarp tokių filmų yra trečiasis, dar 1989 m. sukurtas amerikiečio Spike’o Lee filmas „Elkis teisingai“ (Do the Right Thing). Tai tragikomiškas farsas, kuriame nagrinėjamas rasizmas. Filmo veiksmas vyksta saulės kepinamame, gilių afroamerikietiškos kultūros tradicijų kupiname Bruklino

Bedford-Stuyvesant rajone, kuriame kūrybinė komanda praleido du mėnesius. 2015-aisiais, pagerbiant šį kūrinį ir jo ryšį su vieta, rajoną kertančios Stuyvesant aveniu atkarpa pavadinta taip kaip filmas – „Do the Right Thing Way“. „Kur dingo Ana Frank?“ (Where Is Anne Frank) – animacinis filmas, rodos, netyčia dedikuotas kaip tik „Kaunas 2022“ programai „Atminties biuras“. Ja siekiama, pasitelkus meną, žvelgti į skausmingą, ne visuomet patogią ar malonią mūsų miesto, šalies, pasaulio praeitį ir bent pasistengti su ja susitaikyti. O gal ne netyčia? Gal dabar tiesiog geriausias metas tai padaryti? Apie tragiško likimo Aną Frank yra girdėję net tie, kurie neskaitė jos dienoraščio. Naują, kiek fantastinį požiūrį į jos istoriją atveria Izraelio režisierius Ari Folmanas. Pagrindinė naujojo filmo herojė yra ne pati Ana, o Kitė, įsivaizduojama bičiulė, kuriai Ana rašė laiškus. Jauki animacija – įtraukiantis fonas ne tik svarbioms istorijos pamokoms, bet ir poliarizuojantiems šiandienos įvykiams. Kol pamokos neišmoktos, praeitis ir dabartis baugiai panašios, tiesa? Aklina tamsa, kokybiškas garsas ir bent kiek patogesnė kėdė. Staiga nurimstantis šurmulys. Valandos, dviejų, trijų akistata su ekranu. Ir, bėgant titrams, atsidusimas, kuriame gali tilpti daugiau nei penkiuose emocinguose sakiniuose. Tai viskas, ko reikia, kad kino magija perkeltų į Alžyrą, Brukliną, Tel Avivą. Vietas, kurių niekuomet nepatirsi taip, kaip jas sukūrę ar išgyvenę.. Bet tik taip, tik kine. Pasimatysime kino salėje.

KINOPAVASARIS.LT

pavadinti režisieriaus Karimo Aïnouzo filmą – kinematografišką poetišką kelionę „Kalnų jūreivis“ (Mariner of the Mountains / O Marinheiro das Montanhas), įtrauktą į programą „Meistrai“. 2019-ųjų sausį kino kūrėjas nusprendė laivu persikelti per Viduržemio jūrą ir pirmą kartą nukeliauti į tėvo gimtąjį Alžyrą. Pasiėmęs į kelią videokamerą ir prisiminimus apie savo brazilę mamą, jis šio apsilankymo protėvių šalyje detales sudėjo į filmą. Pavyzdžiui, suvokimą, kad, stabtelėjus muitinėje, pirmąkart gyvenime nereikėjo „pakartoti pavardės“.

K O V A S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

DEVYNIOS KŪRYBOS KROSNYS AGNĖ SADAUSKAITĖ DONATO STANKEVIČIAUS NUOTR.

Įsivaizduokite – sekmadienio rytą atsibundate šimtamečiame mediniame name, pažadinti švelnių saulės spindulių. Netrukus pasigirsta čia pat už kelio stovinčios bažnyčios varpai ir skubančių į mišias Panemunės gyventojų šurmulys. Lėtai nueinate prie senos malkomis kūrenamos krosnies išsikepti kiaušinienės, pro langą stebite liaunas pušis, tada nusileidžiate į dirbtuves pataisyti prisiminimais brangios, bet atnaujinimo reikalaujančios močiutės kėdės.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

K O V A S

Po kelerių metų tokie lėti ir romantiški rytai galės tapti tikrove kūrybos namuose K.I.N.A.S. „Panemunė“, bet laukiant ateities prasmingiau gyventi dabartyje – kūrybos namuose jau šiandien verda veikla, lankytojai kviečiami į renginius bei dirbtuves. Susitikau su Giedriumi Buču, šių kūrybos namų siela ir gaivintoju, visuomenininku ir pokyčių lyderiu, o ekskursija virtusio pokalbio metu mus lydėjo ir namų šeimininkė katė Kate. Šis dailus medinukas su mezoninu – 1930 metų statybos, dviejų galų, masyvaus tūrio tarpukarinis Kauno medinės architektūros pastatas Panemunėje, Vaidoto g. 26. Šis senolis, keitęs paskirtis ir šeimininkus, pastaruoju metu atgimsta su nauja kokybe kaip kūrybos namai K.I.N.A.S. „Panemunė“. Į pastatą patenkame per priestatą. Pirmame aukšte yra holas, pagrindinė salė su scena, dirbtuvių erdvės, sanitarinis mazgas ir išėjimas į vidinį kiemą. Antrame aukšte palei koridorių išsidėstę keturi kambariai ir palėpė. Pastate stebina skirtingi tūriai: vos įžengęs dėl atsiveriančios erdvės pasijunti labai mažas, o dviejuose antro aukšto kambariuose – it milžinas, mat lubos siekia vos 2 metrus. Nuo pat pastatymo ir per visą tarpukarį pastate veikė mokykla, kurioje vaikus mokė vienuolės kazimierietės, o antrame aukšte buvo įsikūręs vaikų darželis. Sovietmečiu pastato paskirtis pakeista – duris atvėrė kino teatras „Panemunė“, po kiek laiko įkurdinta ir biblioteka. Atgavus Nepriklausomybę, name veiklą tęsė bibliotekos filialas, šalia įsikūrė ir Panemunės bendruomenės namai. Giedrius primena, kad čia taip pat veikė šarvojimo salė, „Caritas“,

o antrame aukšte buvo įsikūręs kultūros namų direktoriaus biuras ir du butai. Skirtingi laikotarpiai paliko name savitų įspaudų. Pagrindinėje pastato erdvėje lubų aukštis siekia 4 metrus, čia taip pat įrengta ir scena. Giedrius pasakoja, kad tarpukariu šioje erdvėje buvo klasės, o renginių metu erdvė būdavo atlaisvinama. Sovietmečiu prie namo atsirado priestatas – per jį ir buvo patenkama į tuomet veikusį kino teatrą „Panemunė“ (nuo to ir kilo dabartinių kūrybos namų pavadinimas K.I.N.A.S. „Panemunė“). Priestate ir dabar galima rasti išlikusią bilietų kasą, ne vienam lankytojui sukeliančią prisiminimų bangą. Namas turi ir savų paslapčių – nėra aišku, kaip atrodė pirminis fasadas, koks buvo balkonas, kokia spalva namas dažytas. „Norisi atsukti laiką ir surinkti visą pastato istoriją iki šių dienų. Ji, žinoma, nesibaigia, bet drauge ir kartojasi – salėje vėl bus rodomas kinas.“ Paklausus Giedriaus apie namo išskirtinumą, vyras neslepia, kad greitai kūrybos namai jam tapo labai artimi: „Čia vyko įdomių dalykų, keitėsi funkcijos, tad su namu susiję begalė žmonių istorijų. Tai ganėtinai unikalu: vienas vaidino šioje scenoje, kitas žiūrėjo filmus, įsitaisęs šiuose mediniuose krėsluose, trečias pardavinėjo bilietėlius į filmus, ketvirtas mokėsi šioje patalpoje, skolinosi knygas iš bibliotekos arba gyveno antrame aukšte. Tai buvo viešas, lankomas pastatas. Džiaugiuosi, kad mes ir toliau plėtosime tokią kryptį.“ Pastate, turėjusiame daug šeimininkų, galima rasti įdomių ir keistų daiktų. Apie „Caritas“ veiklą byloja antrame aukšte

paliktos daiktų suvestinės ir bylos, įrengtame kabinete – 1996 metų kalendorius ir laidinis telefonas. Ant sienos išdidžiai kabo sutana, kitame kambaryje – sukabinta eilė rožinių ir šventųjų paveikslų. Vienas keisčiausių radinių, dabar fantasmagoriškai su rože pozuojantis dirbtuvių erdvėje, – keliasdešimties metų senumo žiurkės mumija. „Pradėjus tvarkyti namą, pradėjome rašyti apie savo veiklą ir darbus, o žmonės dalinosi atsiminimais. Vienas vyras pasakojo, kad vaikystėje lankėsi kino teatre, prisiminė šaltą patalpą ir vos šildančią krosnį. Į už jos esančią ertmę vaikai pokštaudami užmetė negyvą žiurkę. Tuomet betvarkydami radom mažą mumiją ir ši istorija pasitvirtino.“ Naujų lankytojų pokštų nepritrūks, kadangi medinukas ir vėl įveiklintas. Kaip įvyko ši sinergija tarp namo ir Giedriaus idėjų? „Mano veikla, susijusi su K.I.N.A.S. „Panemunė“, prasidėjo 2020 metų pabaigoje. Pastatas nebuvo naudotas trejus metus, kol jame vaikščiojimo virve užsiėmimus pradėjo rengti Kęstutis Žižys. Jis mane ir pakvietė apsidairyti. Prieš tai Pramonės rajone buvau įkūręs bendruomenines dirbtuves, turėjau idėjų renginių salei, planavau loftuose įkurti hostelį. Visgi ten idėjų įgyvendinti nepavyko, bet su jomis atsiradau čia. Apžiūrėjęs medinuką Kęstučiui visas jas išpasakojau. Tai buvo veiklos pradžia. Matyt, gyvenime dalykai atsitinka tuomet, kai jiems ateina tinkamas laikas“, – svarsto Giedrius. Oficialus pastato šeimininkas yra Aukštosios Panemunės parapija, suteikusi teisę dešimt metų naudoti pastatą. Šiuo metu kūrybos namų veikla nėra subsidijuojama ar remiama – visa tai tik Giedriaus ir

jo talkininkų įdirbis. Vyro galvoje jau kirba naujų idėjų, tačiau pirmiausia norisi šį medinuką paversti veiklios bendruomenės erdve, kurioje būtų vadovaujamasi tvariais principais. Ateities planuose – viso namo fasado atnaujinimo darbai, prie kurių prisidės klebonija, – jau rengiamas viso namo rekonstrukcijos projektas. Ketinama keisti langus, stogą, jį apšiltinti, pakeisti elektros instaliaciją. Giedrius žadėjo, kad vadinamųjų euroremontų nebus. Tikslas – gražus, autentiškai atnaujintas medinės architektūros namas: „Kartais pasvajoju, kad laimėjęs loterijoje nupirkčiau ir sutvarkyčiau šį namą. Jis tapo savas, kaip antri namai.“ Dar numanau, kad nusamdytų ir žmogų kūrenti name esančioms devynioms krosnims – kaip juokaudamas minėjo, tokiu būdu prišildyti didelį namą prireiktų atskiro etato. „Man patinka burti žmones ir visas šis procesas“, – entuziastingai pasakoja Giedrius, vardydamas name vykstančius darbus. K.I.N.A.S. „Panemunė“ veikia bendruomeninės dirbtuvės, kuriose rasite visko, nuo medvaržčio iki elektrinio pjūklo, reikalingų susikurti naujiems ar atnaujinti seniems daiktams. Pasirodė, kad tai gali būti smagi edukacija vaikams, šeimoms ir visiems susidomėjusiems – dirbtuvėse rasite ne tik naujų, bet ir seniau meistravimui naudotų įrankių. Dalis jų – Giedriaus šeimos palikimas. Atvykti į dirbtuves kviečiami ir patyrę meistrai, ir dar visiškai žali – nebūsite palikti vieni. Tad ar norėdama atsinaujinti kėdę ar lempą galiu ją griebti, pamiršusi ir piniginę, ir registraciją? „Susiskambinkim iš anksto“, – pataria Giedrius

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

K O V A S

Šalia dirbtuvių erdvės bus įrengta atskira patalpa rankdarbių dirbtuvėlėms ir vakaronėms, kuriose vietą jau rado Giedriaus konstruotas 4 metrų stalas. Įrengiamas ir vandentiekis, kanalizacija, sanitarinis mazgas. Antrame aukšte planuojama erdvė piligrimų nakvynėms, vaikų dienos centrui, žaliesiems vaikų gimtadieniams, o gretimi du kambariai turėtų tapti mano jau romantiškai apdainuotu prieglobsčiu norintiems čia ilgiau pasisvečiuoti. Besidairant pro langus žvilgsnis nukrypsta į vidinį kiemą – jis taip pat nėra pamirštas. Jame planuojama įrengti pavėsinę ir bendruomenines lysves, kuriose augs arbatžolės, daržovės ir žolelės. Pastarųjų tikrai galėsite paskanauti renginių metu. Planuojama kelias lysves paskirti ir kaimyniniam vaikų darželiui. Šalia remonto darbų nuolat pildoma renginių paletė: juostinių ir skaitmeninių filmų peržiūros, spektakliai, sutartinių dainavimai, pokalbių ciklai apie tvarų, minimalistinį gyvenimo būdą. Galbūt ieškote vietos ir savo parodai, renginiui? Giedrius su komanda kviečia pasinaudoti šia erdve. Paties Giedriaus kasdienybėje tvarumo, aplinkos tausojimo, atsakingo ir darnaus vartojimo idėjos jau seniai virto filosofija, gyvenimo būdu ir pragyvenimo

šaltiniu, tad tai tapo ir leitmotyvu, jungiančiu šio kauniečio ir K.I.N.A.S. „Panemunė“ veiklas bei viena iš ašių, aplink kurias suksis kūrybos namų veiklos. „Šis ilgas kelias prasidėjo nuo objektų ir dizaino. Pokytį inspiravo Suomijoje pamatyti profesionalių dizainerių antrinio dizaino (angl. trash design) darbai. Nustebau, kad suomiai, turintys daug pinigų, kuria dizaino objektus iš antrinių žaliavų ir šiukšlių. Po pirminio impulso, jog reikia keisti pasaulį, pokyčiai atėjo ne radikaliai, o palaipsniui. Taip kilo socialinė iniciatyva „Kūrybos kampas 360°“, žygis „Už švarią Lietuvą!“, idėjos Pramonės rajone, kurios vėliau persikėlė ir čia. K.I.N.A.S. „Panemunė“ erdvėje renginiai vyksta be vienkartinių indų, balionų, petardų, alkoholio, minimalistiškai. Stengiamės tai populiarinti ir parodyti, kaip galime švęsti darniai su aplinka. Pradžioje norėjosi keisti pasaulį, bet supratau, kad reikia keistis pačiam. Tuomet atsiranda žmonių, kurie, štai, ateina į dirbtuves, domisi veikla – keičiasi ir aplinka.“ Paklausiau Giedriaus, kaip geriausia pradėti keistis. „Galime didelį ego įdarbinti savęs gelbėjimui nuo užterštos aplinkos, oro, vandens, maisto, o gelbėdami save – gelbėsime ir aplinką. Visa tai – svarbus ciklas.“ Savo tvaraus pokyčio ciklą lengviausiai galite pradėti atvykę į K.I.N.A.S. „Panemunė“. Vieta pasiekiama automobiliu ir pėstute adresu Vaidoto g. 26 arba 1, 4 troleibusu, 27G, 46, 47, 68 autobusais (stotelė – KTU inžinerijos licėjus).

FACEBOOK.COM/KINASPANEMUNE

ir primena, kad kūrybos namuose nėra nuolat dirbančio žmogaus, tad sutarus laiką bus paprasčiau – galima atvykti po darbo arba savaitgalį. Įkainiai už dirbtuvių naudojimą nėra nustatyti – paliekama parama „iš pajautimo“.

K O V A S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

KARMELITAI, PRAMONĖS PRIBUVĖJAI PAULIUS TAUTVYDAS LAURINAITIS

1861 m. rudenį Kauną pasiekė pramonės revoliucija. Būtent tada pro ką tik Šančių kalvynus praskrodusį gelžkelio tunelį į miestą atvyko pirmas bandomasis traukinys. Tiksliau, net ne į miestą: būsimosios geležinkelio mazgo apylinkės tebebuvo laukymės, nuo kurių iki sporadiškų urbanizacijos užuominų – dar geras kelio galas.

Kauno geležinkelio stoties rajonas. Nežinomas XX a. I p. fotografas. © Lietuvos aviacijos muziejus

K O V A S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Pagal pirminius užmojus bėgiai Kauno apylinkes turėjo kirsti dar toliau, o stoties pastatas išdygti kažkur ten, kur vėliau atsirado milžiniški „Drobės“ korpusai. Vis dėlto istorija susiklostė kiek kitaip ir Kauno vartais tapo priemiestinė vietovė, kuri daugybę metų buvo vadinama tiesiog Karmelitais. Tai nebuvo jos istorijos pradžia, tačiau būtent šis momentas davė pretekstą į čia plėstis miestui ir tapo viena iš priežasčių, kodėl šią teritorija galima vadinti kaunietiškos pramonės lopšiu. Ilgainiui istorinį pavadinimą nukariavo praktiškas, tačiau nykus „Stoties rajonas“, tačiau Karmelitų vardas dar visai neseniai figūravo ne tik kauniečių šnekamojoje kalboje, bet neretai ir oficialiuose dokumentuose. Buvo taip: kadaise pasiturinti kaunietė užmiestyje valdytas žemes paskyrė religinėms reikmėms ir pastatydino nedidelę šventovę – XVII a. šią jau pakeitė barokinė Šv. Kryžiaus bažnyčia. Vėlesniame šimtmetyje čia atsikraustė basųjų karmelitų ordino vienuoliai, kuriems šventovė ir buvo perleista, o greta iškilo vienuolyno kompleksas. Natūralu, kad vienuolių valdas supusiai apylinkei prigijo Karmelitų pavadinimas. Tačiau ilgą laiką paraleliai vartotas ir čia buvusio Kaunakiemio kaimo pavadinimas, mūsų dienomis likęs jau tik gatvės vardu. Iš šių dienų nusikėlę šimtmečiu atgal, galime pamatyti, kad per pirmąjį Lietuvos gyventojų surašymą 1923 m. Karmelitai jau buvo designuoti kaip viena iš lygiaverčių Kauno dalių, vertų atskiros grafos. Netgi turgų savo turėjo. Tiesa, rajonas buvo kuklesnis už daugelį kitų: iš beveik

šimto tūkstančių anuometėse miesto ribose gyvenusių žmonių čia rezidavo tik šeši tūkstančiai. Karmelitų esmė buvo visai ne gyventojų, bet pramonės įmonių skaičius. XIX a. 7 dešimtmetyje atsiradus geležinkeliui čia viena po kitos pradėjo dygti pirmosios miesto pramonės įmonės, o po gero dešimtmečio – ir visas pramoninis klasteris su aplink išsimėčiusiais kukliais buvusio priemiesčio gyventojų bei naujai čia atsikėlusių darbininkų nameliais. Anksčiau sudarytas Naujamiesčio projektas, davęs Kaunui bene visiems kauniečiams taip gerai pažįstamus stačiakampius centro kvartalus ir tiesias gatvių ašis, buvo papildytas akompanuojančiu projektu naujosioms stoties apylinkėms. Vis dėlto su tuo kiek pavėluota: teko taikytis prie jau susiformavusio kiek chaotiško proto-gatvelių tinklo, nulemto tokių atsitiktinumų kaip senųjų sklypų ribos, pirmųjų fabrikų korpusų išdėstymo specifika ar net Girstupio upelio vagos trajektorija. Tą keistoką griežto geometrinio carinio planavimo ir visų likusių aplinkybių simbiozę mums ir šiandien primena tiesią Vytauto prospekto ašį nerangiai kertanti Šiaulių gatvelė. Šiaip ar taip, Karmelitai kartu su priemiesčiu iki pat 1918-ųjų nepriklausomybės taip ir likusiais Šančiais spėriai statėsi ir pradėjo visiškai naują – pramoninio Kauno epochą. Tiesa, carinis periodas žymėjo dar vieną svarbų momentą: Karmelituose neliko pačių karmelitų. Dar XIX a. 4 dešimtmetyje buvusiame vienuolyne įkurta karinė ligoninė: tai nulėmė ne tik pastato transformacijas, bet ir vėliau čia

Atvirukas „Brolių Tilmansų vinių fabrikas Kaune“. Alfred Kuhlewindt, 1914–1918 m. © Kauno IX forto muziejus

suformuoto ištiso miesto kvartalo istoriją. Išskyrus senojo vienuolyno korpusą, beveik visas kvartalas su vėlesniais karo ligoninės korpusais ir senuoju sodu vis dar išlikęs kariškių (tik jau ne svetimų) žinioje. Kurį laiką kariuomenės sandėliu buvo paversta ir pati Šv. Kryžiaus bažnyčia, nors baigiantis XIX amžiui ji perduota vietos tikinčiųjų reikmėms. Prie to prisidėjo ir Karmelitų konkurentas Šančiai: į pramoninį priemiestį gausiai plūdo darbininkai, ten neturėję katalikų bažnyčios. Buvusią karmelitų šventovę ir Kaunakiemio kaimą pradėjo supti vienas po kito čia dygę fabrikų ir sandėlių korpusai – dabartinės autobusų stoties vietoje dar 1862 m. įkurta „Minervos“ liejykla; po kelerių metų Nemuno pakrantę apsėdo Šereševskio, Tilmanso metalo gaminių fabrikai (Tilmansas vėliau įsigijo buv. Šereševskio fabriką). Kartu su Šančiais, Karmelitai Kauną pavertė vienu svarbiausių metalo

apdirbimo centrų Rusijos imperijos vakaruose. Panašiu metu veiklą pradėjo ir vienas iš nedaugelio mūsų dienomis tebeveikiančių pramoninės Karmelitų praeities liudininkų – Ferdinando Engelmano alaus bravoras; vėliau – valstybinio spirito monopolio valymo sandėlis, šiandien žinomas „Stumbro“ vardu. Vieta čia klestėti pramonei buvo puiki: šalia upė, uostas, geležinkelis ir pagrindinis kelias į Vilnių. Svarbiu indėliu prie Karmelitų apylinkių istorijos anuomet prisidėjo ir su minėtuoju XIX a. viduryje parengtu miesto planu susijęs sprendimas čia, į tuometį miesto pakraštį, perkelti pagrindines kapines. Šios buvo suskirstytos į keturis segmentus pagal konfesijas, katalikiškoji dalis iš pradžių tiesiog taip ir vadinosi – Karmelitų kapinės. Laikinosios sostinės epochoje joms buvo lemta tapti pagrindinėmis visos šalies kapinėmis: „mirusiųjų miestas“, kuriame ilsėjosi keli

K O V A S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S K A U N A S

P I L N A S

Karmelitų bažnyčia. Fotonuotrauka iš Jokūbo Skrinskio albumo „Kaunas“. © Kauno miesto muziejus

šimtai tūkstančių palaikų, čia veikė iki gūdaus sovietmečio, kai buvo panaikintas visų pirma dėl ideologinių paskatų. Tiesa, dalis miesto valdininkų iš išsiplėtusio Kauno vidurio kapines norėjo iškelti dar 3 dešimtmečio pradžioje, tačiau vis užprotestuodavo jas valdę bažnyčios atstovai. Carinės imperijos subyrėjimas visiškai pakeitė miesto pramonės dinamiką. Metalo gamyba naujomis rinkos sąlygomis tapo nebeaktuali. Dalyje senųjų miesto fabrikų pradėjo kurtis lengvoji bei maisto pramonė, tai neaplenkė ir Karmelitų. Tilmanso fabriką pakeitė „Liteksas“ ir „Kauno audiniai“, na,

o buvusioje „Minervos“ teritorijoje fabriką planavo statytis Lietuvos ir Amerikos audimo akcinė bendrovė. Vis dėlto didysis jų fabrikas čia taip ir neiškilo, o jau 4 dešimtmetyje buvusiame senojo metalo fabriko kontoros pastate duris atvėrė Kauno autobusų stotis. 1924 m. minėtoji audimo akcinė bendrovė Vytauto prospekto kvartalų gilumoje atvėrė prekių stotį, tuo spaudoje sukeldama nedidelį skandalą. Per nedidelę Girstupio gatvelę, kurios pakraščiu vis dar tekėjo ir to paties vardo upelis, įmonė nusitiesė geležinkelio atšaką, tuo ne tik apsunkindama judėjimą, bet ir

garvežių krosnimis sukeldama pavojų čia stovėjusiems mediniams pastatams, dengtiems mediniais stogais. Nors 4 dešimtmetyje pramonė Karmelituose buvo gausiai kritikuojama kaip neatitinkanti modernaus miesto planavimo standartų, tačiau ji čia ne tik liko, bet ir plėtojosi. Tiesa, tvarkingiau. Karmelitų rajoną dar 1925 m. norėta pertvarkyti, tačiau dėl įvairių konkuravusių interesų galutinis projektas parengtas tik prieš pat sovietinę okupaciją. Rajonas garsėjo kiek chaotišku užstatymu ir gatvėmis, o jį kertąs Vytauto prospektas buvo įgavęs prastą reputaciją ir tam tikrais moralės klausimais – ypač tai išryškėjo 4 dešimtmečio pabaigoje, kai greta traukinių stoties atsirado ir pagrindinis autobusų mazgas. Garsėjo Karmelitai ne tik savo fabrikais, bet ir vienu populiariausių miesto pliažų uosto prieigose, nors nuolat buvo konstatuojama liūdna statistika. 1937 m. „Sekmadienis“ rašė: „Karmelitai – tai mišrios publikos pliažas. Čia lankosi visų luomų, verslų ir amatų piliečiai. […] Publika menkai drausminga. Todėl Karmelitai kasmet paima skendimų rekordą.“ Dabar tik siena likusi ir iš kitos Karmelitų įžymybės – buvusio Tilmansų fabriko klubo, kuriame 3 dešimtmetyje laikinai glaudėsi netgi Valstybės teatras. Baigiantis 4 dešimtmečiui pagaliau atsirado sąlygos rajonui pertvarkyti. Tačiau parengtam projektui sutrukdė istoriniai poslinkiai. Okupacija iki XX a. pradžios Karmelitus fiziškai užkonservavo

beveik tokius, kokie šie buvo 1940-aisiais – apie perplanavimą (bent jau faktiniu atžvilgiu) buvo beveik pamiršta, nors ne kartą ir skelbta, kad rajonas tokiu pavidalu bus laikinai. Keitėsi ir plėtėsi tik fabrikai ir tuometis Lenino prospektas. Iš tiesų, nepaisant dydžio, tai buvo miesto dalis, visada kupina įvairovės ir kontrastų. Viduryje miesto tebesikūreno fabrikai, savo veikla netgi išsiplėsdami į tokias vietas kaip senasis karmelitų vienuolyno korpusas. Iš kitos pusės – čia pat virė ramus Kaunakiemio medinukų gyvenimas, kol jų neprarydavo fabrikų kompleksai. Sovietmečiu sklandžiusios kalbos apie prastą Karmelitų kriminogeninę situaciją šiandien jau pamirštos, tačiau pamiršti greičiausiai nebus nei čia karjerą pradėjusi grupė „Gintarėliai“, nei savo gyvenimo saulėlydį čia sutikęs Petras Rimša. Savotišku Karmelitų amžino laikinumo simboliu tapo vidury kvartalo laikinai įsteigtas Stoties turgus, kurio nuolatinė pamaina taip ir neatkeliavo. Autobusų stotis irgi: sovietmečiu bent kelis kartus inicijuoti projektai naujo pastato statybai, bet dar daug metų niekas „Minervos“ administracinio pastato taip ir nesugebėjo pakeisti. Vis dėlto, atrodo, kad tas amžinasis laikinumas eina į pabaigą: Karmelitais jau seniai vadinama tik Šv. Kryžiaus bažnyčia, o rajono aplinka nuo pat XXI a. pradžios patyrė bene didžiausius pokyčius nuo užpraeito amžiaus.

Marija Benetytė, „Drawing Big“, 2017 m. / www.behance.net/Benetyte

KULTURA. KAUNAS. LT PRISTATO KULTŪROS LAUKAS JAUTRIAI REAGUOJA Į PRASIDĖJUSĮ KARĄ UKRAINOJE. RENGINIAI, SKELBIAMI ŠIAME KALENDORIUJE, GALI BŪTI ADAPTUOTI AR PAKEISTI Į PALAIKYMO AKCIJAS. AKTUALIĄ INFORMACIJĄ RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT

KALENDORIUS

Iki 11 27

Vasario 16-osios aktas Kaune

Istorinė LR Prezidentūra, Vilniaus g. 33

Justės Mocevičiūtės nuotr.

Vasario 16-ąją į 2022-ųjų Europos kultūros sostinę Kauną atkeliavo ilgai lauktas svečias – Lietuvos Tarybos nutarimas dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, pasirašytas 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje. Tai bus paskutinieji šio ypatingo dokumento eksponavimo Lietuvoje metai, kurių pabaigoje grįš pas saugotoją ir savininką – Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio reikalų ministerijos Politinį archyvą. Lietuvos Tarybos nutarimo dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo atvykę pamatyti lankytojai taip pat galės apžiūrėti parodą „Vasario 16-osios Akto Signatarų autografai profesoriaus Liudo Mažylio kolekcijoje“. Iki kovo 11-osios lankymas nemokamas.

02 16–04 24

Paroda „Kauno tulpės. Liaudies kūrybos įtaka modernizmui“ Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55

Jonas Prapuolenis. Stalelis, XX a. 4 deš.

Ši paroda yra apie tai, kaip darniai ir gražiai tarpukario miesto kultūra, užgimusi Kaune, susipynė su gyvybinga kaimo tradicija, praturtino viena kitą ir tapo išskirtiniu to laikotarpio bruožu.

Nuo 02 23

Paroda „Ievos Simonaitytės gyvenimo kambarys“

Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13 Šiais metais minime rašytojos Ievos Simonaitytės 125 metų jubiliejų. Parodoje laukia improvizuotas rašytojos kambarys, kuriame jau gyvens ne ji pati, o dar tebegyva atmintis, išlikę prisiminimai, laiškai, jos rankraščiai ir knygos, praeitimi alsuojantys, asmenines istorijas pasakojantys daiktai, kurių gana daug išlikę ir saugoma muziejaus fonduose. Nedidelė kamerinė parodos erdvė ir gausūs išlikę eksponatai patys padiktavo parodos temą – simbolinį kambarį, kuriame tilptų visas rašytojos gyvenimas: vaikystės vargai ir darbai, svarbiausi ją lydėję žmonės, pribloškianti literatūrinė sėkmė ir kūrybai paaukoti brandos metai sovietinėje Lietuvoje.

03 01–03 31

Frankofonijos mėnuo Įvairios vietos

Ketvirtadienis, 03 03, 17:30 Šeštadienis, 03 05, 12:00 / 14:00

Ekskursija L. Truikio ir M. Rakauskaitės namuose-muziejuje

Teklės Ūlos Pužauskaitės iliustracija

Prancūzų kalba yra penktoji pasaulyje labiausiai vartojama kalba, kurią šiandien savo kasdieniame gyvenime naudoja 300 milijonų žmonių. Prancūzų ir anglų kalbos tėra dvi, kuriomis kalbama visuose penkiuose žemynuose. 88 valstybes ir Vyriausybes nuo 1970 metų vienija Tarptautinė Frankofonijos organizacija. Nuo 1999 metų Lietuva joje turi narės stebėtojos statusą. Nuo 1990 metų visi pasaulio frankofonai kovo 20-ąją mini Tarptautinę frankofonijos dieną. Lietuvoje šiai tarptautinei datai paminėti prancūzų kalbai ir frankofoniškoms kultūroms švęsti skiriamas visas kovo mėnuo – kasmet planuojama daug renginių visoje šalyje ir, be abejo, Kaune, tarpukariu vadintame „mažuoju Paryžiumi“.

Pomirtinis kinų valdininko portretas, XIX a. Iš L. Truikio ir M. Rakauskaitės kolekcijos.

Scenografo Liudo Truikio ir primadonos Marijonos Rakauskaitės namai-muziejus ruošiasi užverti duris remonto darbams, tad šios ekskursijos – kol kas paskutinės! Lankysitės išskirtinių tarpukario laikmečio menininkų namuose. Apžiūrėsite jų rūpestingai sukauptą Rytų ir senosios Lietuvos meno kolekciją, asmeninius daiktus, autentiškas tarpukario interjero detales, išgirsite pasakojimus apie talentingų kūrėjų darbus, žymiausias Liudo Truikio scenografijas, sukurtus Marijonos Rakauskaitės sceninius vaidmenis operose, apie jų tarpusavio ryšį. Šios asmenybės atkreipdavo aplinkinių dėmesį ne tik savo išvaizda, bet ir savita pasaulėžiūrą bei gyvenimo būdu. Vietų skaičius ribotas, todėl būtina registracija tel.: 837 229967 / +370 605 65 967 arba el. paštu truikionamai@ciurlionis. lt. Registruojantis prašome pateikti registruojamų asmenų vardą, pavardę ir telefono numerį.

KOVAS

E. Fryko g. 14

KALENDORIUS

Ketvirtadienis, 03 03, 18:00

„DeMo kalba“: Mark Buckeridge (Š. Airija)

03 03–03 31

KKC dailės studijos „Vaivorykštė“ tapybos paroda „Kauno vaizdų kolekcija“ Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Aleksoto padalinys, Veiverių g. 43

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

M. Buckeridge archyvo nuotr.

Kauno menininkų namuose reziduojantis menininkas Markas Buckeridge’as papasakos apie savo praktikas ir parodys savo rezidencijų Kaune atradimus. Belfaste, Šiaurės Airijoje kuriantis M. Buckeridge’as yra tarpdisciplininis menininkas daugiausia tyrinėjantis muzikos kultūrą. Anot menininko, muzikos galia – tai dabartinės socialinės ir politinės patirties šaltinis – apimanti gerbėjų aktus, fonetines tradicijas, randamas dar senovės dainoje, ir dvasinę energiją, gaunamą iš bendruomeninio klausymosi. Pagrindinis projekto partneris: „CCA Derry~Londonderry“. Mainų rezidencijos „DeMo“ yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.

Juozas Ivanauskas. „Žaliakalnio stogai“.

Dailės studijoje „Vaivorykštė“ visuomet buvo dirbama klasikinės tapybos kryptimi, tad ir šioje parodoje eksponuojami klasikinės realistinės tapybos darbai. Kiekvienas studijos narys iš savo kolekcijos atrinko darbus, kuriuose vaizduojami jiems mieliausi Kauno miesto ar jo apylinkių vaizdai. Parodoje dalyvauja: Vida Bagdonienė, Rūta Barniškytė-Klusienė, Nijolė Brencienė, Regina Cemnolonskienė, Eleonora Čepulienė, Teresė Draugelienė, Juozas Ivanauskas,VirginijaJaskytė-Rūkienė, Natalija Karpinskienė, Jelena Tamilina.

Nuo 03 10

Piešinių konkurso „Neprarask vilties“ paroda Vaiko raidos klinika, Jonavos g. 45

Ketvirtadienis, 03 10, 18:00

Susitikimas „Trispalvė kalnų viršūnėse“

Konkurso dalyvio piešinys

Klaipėdos „Žaliakalnio“ gimnazija kartu su VšĮ Vaiko raidos klinika organizavo piešinių konkursą „Neprarask vilties“. Konkurso idėja kilo iš asmeninės patirties, kadangi klinikos įkūrėja Dovilė Čepulinskaitė augina negalią turinčią mergaitę. Akcijoje dalyvauja 43 (pro) gimnazijos, pagrindinės, sanatorinės, meno, dailės mokyklos, kūrybinės ir dizaino studijos, reabilitacijos, vaikų dienos bei laisvalaikio centrai. Atsisakyta konkurso-rungimosi principo. Šioje akcijoje visi dalyviai bus pripažinti nugalėtojais, nes dalyvaudami, vaikai daro gailestingumo darbus, tampa tolerantiškesni negalią turintiems vaikams ir jaunimui, plėtotoja meninius, kūrybinius gebėjimus. „Paroda siekiame suteikti vaikams, ypač ypatingiems vaikams, dar daugiau džiaugsmo, meilės bei VILTIES“, – rašo organizatoriai.

Giedriaus Meškausko nuotr.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse biblioteka kviečia į pokalbį apie lietuvių drąsą ir ryžtą leistis į tolimas ekspedicijas, kopti į aukščiausias pasaulio kalnų viršūnes ir jose kelti trispalves. Žurnalistė Brigita Sabaliauskaitė kalbins kalnų žygių vadovą, alpinistą Dainių Babilą ir kitus narsuolius, šiais metais sėkmingai įkopusius į Kilimandžarą – aukščiausią Afrikos viršukalnę.

KOVAS

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Daugiau kaip 10 metų kartu keliaujantys ir „Narsuoliais“ save vadinantys bendražygiai jau surengė 35 išvykas į kalnus, kurių metu pasiekė ne tik aukščiausias Europos ir Afrikos viršūnes, bet ir įkopė į aukščiausią Azijos vulkaną Irane, įveikė slovakų „Doby Tatry“ ir švedų „Fjällräven ClassiĹ“ kalnų iššūkius.

KALENDORIUS

Ketvirtadienis, 03 10, 18:00

Premjera. Šokio spektaklis „Pakankamas atstumas“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Viktorijos Lankauskaitės nuotr.

„Pakankamas atstumas“ – per judesį vykstantis dviejų kūnų ir asmenybių dialogas apie tai, kas verčia nepaliaujamai suktis visą mūsų socialinį pasaulį: betarpiškumą ir atsiribojimą, priklausomybę ir išsilaisvinimą, visa apimantį dualumą, kuriame ryšys neįmanomas be atstumo, o atstumas gimsta ryšyje. Šokio spektaklis žiūrovus kviečia į savirefleksijos erdvę, nepiršdamas atsakymų ir keldamas klausimą, kaip didžiulio socialinio triukšmo laike išlaikyti mus bei mūsų santykius kuriantį, auginantį, o ne griaunantį atstumą. Šis spektaklis – Kauno miesto kamerinio teatro kartu su „Kaunas 2022“ vykdomos Jaunųjų prodiuserių ugdymo programos dalis ir 2021 metų jaunimo teatro festivalio „Išeities taškas“ laureatas. Šokėjai ir choreografai – Arūnas Mozūraitis ir Adrian Carlo Bibiano. Kompozitorius–Andrius Stakelė. Šviesų dailininkė – Monika Šerstabojevaitė.

Šeštadienis, 03 12, 16:00

Dėkingumo vakaras „Poezija. Proza. Muzika“ K.I.N.A.S. „Panemunė“, Vaidoto g. 26

Renginio metu laukia akustinė muzika su Ignu Zemeckiu, Sigita Taja Šadauskienė dalinsis savo eilėmis pažadinančiomis žmoguje transformacijos jėgą bei jėgą atsibusti ir keistis, o Angelina Lapinskaitė skaitys savo kūrybos tekstus apie klausimus, kurie kyla ieškančiai moteriai, bei kaip suprasti vaikystės patirtis ir kokia jų reikšmė tolesniems santykiams. K.I.N.A.S „Panemunė“ vieta ir vertybės plačiau pristatomos šio žurnalo puslapiuose.

Šeštadienis, 03 12, 18:00

Premjera. Miuziklas „Elisabeth“

Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91

Repeticija. Teatro archyvo nuotr.

Spektaklis, pasakojantis dramatišką ir jaudinančią istoriją apie imperatorės Elžbietos gyvenimą, įsipareigojimus ir kančias, tarptautinį triumfą pradėjo Japonijoje, buvo pirmasis „Vereinigte Bühnen Wien“ muzikinis eksportas, jo kelionė po pasaulį tęsiasi jau daugiau kaip 30 metų. Lietuva – keturioliktoji šalis, kurioje bus rodomas šis jaudinantis miuziklas, o lietuvių kalba bus devintoji pastatymo kalba. Kaip teigia „Vereinigte Bühnen Wien“ atstovai, tai dar vienas ryškus etapas šio miuziklo gyvavimo istorijoje. Daugiau informacijos ir kitos datos: www.muzikinisteatras.lt

„Piligrimai“ grįžta namo: kino teatras Karmėlavoje Karmėlava, Kauno raj.

Kadras iš filmo

Venecijos kino festivalyje liūtu apdovanotas Lauryno Bareišos filmas „Piligrimai“ pagaliau grįžta namo. Režisieriui, kilusiam iš Karmėlavos ir šį miestelį pasirinkusiam psichologinės dramos veiksmo vieta, buvo itin svarbu, kad „Piligrimai“ būtų parodyti ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir ten, kur filmas gimė. Bet… Kauno rajone nėra kino teatrų! Kaunui ir Kauno rajonui tapus Europos kultūros sostine atsivėrė naujos galimybės kultūrą priartinti prie kiekvieno žmogaus. Būtent todėl festivalis „Kino pavasaris“ kartu su pagrindiniu projekto partneriu „Telia“ pristato unikalią idėją – „pop-up“ kino teatrą Karmėlavoje, skirtą tik vienam filmui – „Piligrimai“.

03 17–03 19

Tarptautinis kongresas „CoHappiness. Permąstant laimę“ Įvairios vietos

„Ar laimė gali egzistuoti pati savaime, be žmogaus smegenų, širdies ar vaizduotės – nelygu, kur manysime esant šio reiškinio kilmės vietą? O gal laimė, likusi planetoje be žmonių, sušoktų į balandžius, augaliją ar kitus likusius gyvuosius sutvėrimus?“ Vaiva Grainytė Kongreso metu bus svarstomi laimės sąvokos socialiniai, filosofiniai, psichologiniai ir ekonominiai aspektai, jų sąsaja su bendruomeniškumu. Šie svarstymai apims kelis skirtingus artikuliacijos būdus: mokslines diskusijas, individualią meninę kūrybą ir bendruomeninio meno bei kitokio bendruomenių aktyvizmo elementus. Kiekvieną Vytauto Didžiojo universiteto ir „Kaunas 2022“ rengiamo kongreso dieną sudarys trys dalys.

KOVAS

Nuo 03 17

Programa: www.vdu.lt

Intriga – kino teatro konstrukcijos iškils vienoje filmo lokacijų. Statinyje veiks ir filmo užkulisius atskleisianti paroda. Pasižiūrėjus filmą visi kviečiami pratęsti patirtį ir atrasti kitas „Piligrimų“ lokacijas bei patį miestelį – tam padės specialus maršrutas „Kosmos App“ programėlėje. Projektas – „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.

KALENDORIUS

03 18-03 20

Miego festivalis „Plaštakės. Miego metamorfozės“

03 21–03 27

Teatro savaitė Įvairios vietos

Kaunas Tarptautinę teatro dieną švenčia visą savaitę. Šventinę įvairių renginių tikėtose ir ne miesto vietose savaitę tradiciškai vainikuos Fortūnų apdovanojimai Kauno teatralams už įsimintiniausius 2021 m. scenos meno kūrinius.

Įvairios vietos

Antradienis, 03 22, 18:00

Renginys „Duona, sūris ir prancūzai: šventi reikalai“, skirtas Tarptautinei frankofonijos dienai

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Organizatorių archyvo nuotr.

Ramiausias metų festivalis prasidės Tarptautinę miego dieną. Laukia keturi sapnai – paroda „Vidinės Vizijos“ Kauno tvirtovės kairiojo Nemuno kranto centrinių artilerijos sandėlių komplekso 8 sandėlyje, šiuolaikinė opera „S’Anatomia“ Kauno miesto kameriniame teatre, šešėlių teatras „Įkvėpimo Stotelė“ Žaliakalnio Sinagogoje ir Pojūčių teatro spektaklis „Akmuo. Vanduo. Geluonis“ istoriniame „Drobės“ fabrike. Daugiau: www.facebook.com/miego.festivalis

Aušra Fokienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Didžiulę prancūzų gyvenimo dalį sudaro maistas. Geras maistas. Maistas su istorija. Su tradicija. Su autentika. Kartų kartose išsaugotos receptūros, aukščiausia pagarba kulinariniam paveldui ir svetingumas. Maistas gali būti vienijantis, sutaikantis, o pokalbiai prie stalo – trunkantys valandų valandas. Kviečiame pasikalbėti apie prancūzus prie stalo su aistringomis Prancūzijos kultūros puoselėtojomis Lietuvoje – Aušra Fokiene ir Roberta Rutkauskiene. Renginio partneriai: prancūziška sūrinė „Vieno prancūzo sandėliukas“, prancūziška kepykla „La Petite Patisserie“.

Ketvirtadienis, 03 24, 18:00

Susitikimas „Pokalbiai apie literatūrą su Donaldu Kajoku“ 03 24–04 03

27-asis tarptautinis festivalis „Kino pavasaris“

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18

Po dvejų metų susitikimų virtualiai, tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ kviečia susitikti kino teatre ir namų ekranuose bei ieškoti bendrumo sakydamas, KAD BŪTUM, REIKIA KITO. Kruopščiai atrinkta 27-jo festivalio filmų programa bei specialūs renginiai, tarp kurių – ir ypatingi seansai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre bei iki festivalio pasitiksiantis kino teatras Karmėlavoje – kviečia suprasti bei pajusti savo integralumą supančioje visuomenėje ir smalsiai, be išankstinių nuostatų, priimti kitą žmogų, gyvybę, požiūrį ar kiną. Programa: www.kinopavasaris.lt

Donaldas Kajokas. Mildos Kiaušaitės nuotr.

Daugiau kaip keturi dešimtmečiai kūrybos, per dvi dešimtis poezijos ir esė knygų, ir visai neseniai išleista paskutinė romanų trilogijos dalis „Skudurėlių šventė“. Toks yra poeto, prozininko, eseisto Donaldo Kajoko literatūrinis bagažas. Ar jau viskas pasakyta ir užrašyta apie žmogaus prigimtį ir esybę? O gal dar yra neužduotų Klausimų ir nesurastų Atsakymų? Apie kūrybą, literatūrą ir ateities planus autorių kalbins muziejininkas Edmundas Kazlauskas. Renginys skiriamas Lietuvių kalbos dienoms.

KOVAS

„Forum Cinemas Kaunas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49

KALENDORIUS

Pektadienis, 03 25, 19:00

„Graži ir ta galinga“: „Mimozos ir sirenos“ Kauno kultūros centras, Vytauto pr. 79

Šeštadienis, 03 26, 19:00

Spektaklis „Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Monikos Penkutės nuotr.

Daugelį savo klausytojų Klaipėdos jaunimo teatro aktorių grupė „Graži ir ta galinga“ atrado su programa, pasakojančia didžių Lietuvos moterų istorijas. Tuomet merginos dainas rašė nardydamos bibliotekose po istorinius archyvus. Tuo tarpu „Mimozas ir sirenas“ grupei sukurti buvo kiek sudėtingiau: „Šiame darbe nardėme po savo širdį ir protą, kuriuose viskas tikrai nėra taip tvarkingai sudėliota pagal numeriukus, kaip bibliotekoje.“ „Mimozos ir sirenos“ tartum iš atskirų momentų pasakoja istoriją apie žmogų, pasimetusį savyje, bandantį ištrūkti iš tarpinės būsenos ir ją lydinčių emocijų, o kartu – su jėga šokantį į naują pradžią.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Nacionaliniame Kauno dramos teatre kuria jauna, tačiau debiutiniu spektakliu Sakartvele pripažinimą pelniusi režisierė Nino Maglakelidze. Ilgojoje salėje laukia jos spektaklis pagal Ivano Vyrypaevo pjesę, kuriame personažus įkūnys puikus aktorių trio: Goda Petkutė, Sigitas Šidlauskas ir Dainius Svobonas. Siužetas iš pirmo žvilgsnio primena detektyvinę istoriją – vyras, žmona ir judviejų šeimos draugas mėgina išsiaiškinti, kur pirmadienio vakarą buvo jų bičiulis Markusas. Kiekvienas tvirtina, kad jis buvo su juo, turi akivaizdžių įrodymų ir liudininkų. Kiekvienas stengiasi įtikinti kitus, kad tiesa yra jo pusėje. Kiekvienu iš jų galima patikėti, tačiau Markusas negalėjo būti keliose vietose vienu metu, tad kur gi jis iš tiesų buvo?

03 30–07 31

Marinos Abramović paroda „Būties atmintis“

Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

Ketvirtadienis, 03 31, 18:00

Susitikimas „Verčiu lapą po lapo: vertėjo kasdienybė ir šventės“

Marina Abramović. „The Artist is Present“, The Museum of Modern Art, 2010. Marco Anelli nuotr.

Galerija „Meno parkas“ su partneriais pristato meno pasaulio ikonos, menininkės Marinos Abramović parodą „Būties atmintis“. Ekspozicijoje išsamiai pristatoma Marinos Abramović kūryba nuo 7-ojo dešimtmečio iki pastarųjų metų. Čia bus galima susipažinti su dokumentine medžiaga, menininkės kūrybine biografija, garsiuoju jos Manifestu bei unikaliu kūrybos Metodu, taip pat pamatyti jos interviu.

Laikydamas rankose knygą ne kiekvienas susimąsto apie rankraščio kelią iki knygos. Knygos sėkmę lemia ne tik autorius, tema, viršelio dizainas, bet ir žmogus, kurio pavardę parašytą mažomis raidėmis randame atvertę antraštinį puslapį. Tai knygos vertėjas. Biblioteka kviečia į pokalbį su kauniete vertėja Jovita Liutkute, iš anglų ir vokiečių kalbų išvertusia 80 knygų, apie vertėjo kasdienybę – stiliaus, tinkamiausio žodžio paieškas, knygos pavadinimų vertimą, sėkmes ir nesėkmes. Iš pirmų lūpų išgirskite įdomiausias istorijas apie vertėjo profesijos svarbą, atsakomybę ir išskirtinumą. Renginys skiriamas Lietuvių kalbos dienoms.

KOVAS

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Dainavos padalinys, Savanorių pr. 377-13

Menininkė planuoja dalyvauti atidarymo renginiuose, o Kauno „Žalgirio“ arenoje kovo 31 d. numatyta surengti vakarą, skirtą susitikimui su ja. Specialiai šiai progai lietuvių kalba yra išleistas iki šiol išsamiausiai Marinos Abramović kūrybą pristatantis katalogas „Valytoja“ („The Cleaner“). „Būties atmintis“ – svarbus meno renginys ne tik Kaune, Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Paroda – „Kaunas 2022“ programos dalis.

Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt

KAUNAS PILNAS KULTŪROS MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE ( P L A T I N A M A S AUTORIAI: Agnė Sadauskaitė, Artūras Bulota, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Eglė Palubeckytė, Emilija Visockaitė, Justė Vyšniauskaitė, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Lolita Salienė, Monika Balčiauskaitė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Rita Dočkuvienė. TIRAŽAS 2300 EGZ.

ISSN 2424-4465

NEMOKAMAI)

GLOBOJA:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

LEIDŽIA

2022 Nr. 3 (79)