KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2022 02

Iliustracijos autorės: „Hands on Press“

1922

2022 VASARIS kaunaspilnas.lt

TURINYS 1922

4

ŠIMTO METŲ ŠVIEŽUMO NAUJIENOS

KAIP GYVENO PAPRASTI KAUNIEČIAI

10 18 28

MOKYKLA ANT ĄŽUOLŲ KALNO

38

„KAUNO ASAMBLĖJA“: NUOMONĖ KAIP MENO KŪRINYS

KONSTITUCIJA, PRALENKUSI LAIKĄ

44

50 KALENDORIUS

PLYTINĖ „PALEMONAS“, GELŽKELIO STOTIS PALEMONAS

PAVAROS PERJUNGIMO METAI 1922-ųjų vasarį kauniečiai nė nesapnavo, kad po mažiau nei dešimtmečio šoks pagal Danieliaus Dolskio atliekamus šlagerius.

Nenutuokė, kad po mažiau nei dviejų dešimtmečių lietuviai taps Europos krepšiasvydžio čempionais – nė tokio sporto savo akimis dar nebuvo regėję. Žinoma, retas numatė ir tai, kad liko mažiau nei du dešimtmečiai iki paskutinės Lietuvos vasaros.

Pusšimčiui metų.

Greičiausiai ne sutapimas, kad, kaip sako vienas iš šio numerio talkininkų, 22-ieji – tai pavaros perjungimo metai.

Tiek prieš šimtą metų, tiek dabar, kai „Sukilimo“ virpesiai vis dar juntami Kauno, Europos kultūros sostinės, gatvėse, kiemuose, laiptinėse, languose ir kitose netikėčiausiose, bet kultūros, veiksmo, entuziazmo kupinose erdvėse. Žinoma, prieš šimtmetį ta žemesnioji pavara buvo nepalyginti žemiau nei galimybės, kurias kuriantieji Lietuvą ir Kauną turi šiandien. Bet prisiminti ir palyginti – taip įdomu!

Taigi vasario numeryje, kurį tradiciškai skiriame visuotinai palaimintų atmintinų metų tyrimams ir interpretacijoms, bandome sutalpinti visko labai daug. Žinoma, ta šimtmečio žyma – laisvai plaukiojanti.

Juk pradžia – tik viena akimirka, žyminti iki tol nuveiktus darbus.

O kaip įvykiai vyniojasi paskui ir ar geba jie išsivynioti visus šimtą ar dar

daugiau metų – didelis klausimas, kurio atsakymas visuomet priklauso ne nuo steigiamųjų raštų, o nuo asmenybių, perimančių tradicijas ir pritaikančių jas jau vis naujai epochai. Šiemet švenčiame, o ir žurnalo puslapiuose pagerbiame, 1922-aisiais įkurtą Kauno meno mokyklą, pasirašytą Konstituciją, pradėjusius kilti verslus ir… kauniečių kasdienybę, kurioje šventės gal buvo mažiau, bet patyrinėti tikrai yra ką – tiek antraštes, tiek archyvus.

Be to, turime progą palikti žymą tiems, kurie šio žurnalo archyvą atras dar po šimto metų – kalbamės su realių dabar vykstančių kauniečių diskusijų pagrindu kuriamo spektaklio autoriais.

P. S. Vos kiek vyresnis yra pernai šimtmetį atšventęs Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, profesionalusis Lietuvos teatras (beje, Kauno valstybinis muzikinis teatras sausio 9-ąją paminėjo jau 135-erius veiklos metus – keitėsi epochos, pavadinimai, aplinkybės, bet ne čia tvyranti pakylėta dvasia), o štai 1922-ųjų rudenį Lietuvos švietimo muziejų įkūręs Vincas Ruzgas – ir Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos „tėtis“. Jo, gimusio prieš 132 metus, istoriją pasilaikysime ateities numeriams, kaip ir daugiakamienį Lietuvos universiteto medį, išauginusi net tris aukštąsias mokyklas.

3

AGNĖ SADAUSKAITĖ

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

V A S A R I S

ŠIMTO METŲ ŠVIEŽUMO NAUJIENOS

4

Ėjo 2022-ieji metai. Žiūrėdama filmą „Atgal į ateitį“ apgailestavau, kad vis dar neturim laiku skriejančio DeLorean atuomobilio. Numanau, kad, kaip ir dauguma kauniečių, pirma praeities stotele pasirinkčiau tarpukario Kauną – pavaikščiočiau po augantį, dūzgiantį miestą, savom akim pamatyčiau, kaip statoma Prisikėlimo bažnyčia, raizgomas gatvių tinklas Žaliakalnyje ir švenčiama Vasario 16-oji.

1933 m. vasario 16-osios minėjimas Kaune. Fotografas Kazimieras Dudėnas.

Kauno miesto muziejaus fondai

5

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

V A S A R I S

Ir visgi nusikelti į praeitį gan lengva netgi neskriejant laiku. Vienas iš būdų – apsilankyti Kauno miesto muziejaus rengiamo projekto „Prieš 100 metų“ puslapyje. Jame kiekvieną dieną rasite po naują pranešimą iš tarpukario spaudos, kuris buvo paskelbtas tą dieną lygiai prieš 100 metų. Tarpukario Lietuvos kalendoriaus lapelius galėsime versti visus 1922-uosius metus, o apie tai, ką jame rasime, kalbėjomės su Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus vedėja, projekto koordinatore dr. Inga Puidokiene.

Kauno miesto muziejaus inicijuotas ir kuruojamas projektas „Prieš 100 metų“ veikia jau kelerius metus.

Papasakokite, kaip gimė jo idėja.

Iš pradžių net pati suklusau – negi tikrai taip ilgai su juo dirbame?

Atrodo, tik pernai pradėjome...

Projektą „Prieš 100 metų“ Kauno miesto muziejus vykdo nuo 2019 m. sausio 1 d., o pradžia laikytini 2018-ieji, kai Lietuva šventė valstybės šimtmetį. „Prieš 100 metų“ pratęsia projektą „LT1918“, kurį 2018 m. vykdė VšĮ „LT Centuria“ kartu su partneriais, tarp kurių buvo ir Kauno miesto muziejus. Projektas buvo orientuotas į 1918-uosius metus, nenumatant jo tęsti. Tačiau įžvelgus visuomenės poreikį, darbų nuspręsta nenutraukti. 2019 m., minint Laikinosios sostinės metus, Kauno miesto muziejus perėmė tolesnį projekto vykdymą, praplečiant chronologines ribas, bet pagrindiniu tyrinėjimų objektu paliekant Kauną. Ta proga projektui buvo suteiktas naujas pavadinimas „Prieš 100 metų“.

Pagrindinis projekto tikslas – pristatyti Kauno miesto raidą, aprėpiant politinį, kultūrinį ir ekonominį gyvenimą 1919–1940 m.,

6

kai mūsų miestas buvo Laikinąja sostine ir įgavo svarbiausio Lietuvos miesto statusą. Nors atrenkant istorinę informaciją pagrindinis objektas yra Kaunas, nevengiama temų, kuriose jis matomas valstybės, Europos bei pasaulio kontekste.

Siekdami atskleisti to meto geopolitinę situaciją, kultūros ir technologijų raidą, į įrašus įtraukiam ir pasaulio aktualijų.

Numanau, kad šio tęstinio projekto rengimas reikalauja daug laiko ir pastangų – atrenkant medžiagą, iliustracijas, visa tai patraukliai pristatant skaitytojui. Ir nors prieš šimtmetį informacijos srautas buvo nepalyginamai mažesnis nei šiais laikais, tačiau prieinamų šaltinių iš tarpukario laikų turime ganėtinai daug.

Kaip pasirenkate, kurią žinutę skelbsite iš tos dienos spaudos?

Iš tiesų projekto vykdymas reikalauja nemažai pastangų. Kai kurių dienų įrašai būna vos kelių sakinių, bet net ir jiems parengti reikia nemažai laiko. Tam, kad įrašas atsirastų, reikia įvertinti konkrečią dieną prieš 100 metų. Pirmiausia pradedame galvoti, kas tą dieną nutiko, gal koks svarbus įvykis (gal įsteigta kokia įstaiga, vyko svarbus posėdis ar bendruomenės, draugijos susirinkimas, suvažiavimas, pirmą kartą visuomenei pristatytas spektaklis, koncertas, į Kauną atvyko svarbus asmuo ir panašiai).

Būna dienų, kai, rodos, nieko ypatingo nevyko, bet juk gyvenimas nesustojo. Žmonių kasdienybė juk susideda ne tik iš tų įvykių, kurie svarbūs iš šiandienės istoriko pozicijos. Tuomet imamės paieškų, perverčiame konkrečios dienos periodinę spaudą, Kauno miesto

muziejaus fonduose saugomų įvairių rankraščių, dokumentų, laiškų, dienoraščių, nuotraukų ir kitų eksponatų sąvadus. Ieškome, gal rasime paminėtą būtent mums reikiamą dieną. Radę konkrečią žinutę, kurią norime paskelbti, ją transkribuojame, ieškome tinkamos iliustracijos, nes, tenka pastebėti, įrašas be įdomaus vaizdinio priedo nesulaukia tiek skaitytojų.

Be abejo, labai stengiamės apimti kuo platesnį temų lauką, kad kiekvienas atrastų jam įdomiausią informaciją. Vieniems įdomiau kultūrinis gyvenimas, kitiems – politinis, socialinis.

Kalbu ne tik apie mūsų projekto sekėjus, skaitytojus, bet ir apie projekto rengimo komandą. Joje dirba šeši žmonės, atliekantys savotišką žurnalistų vaidmenį, tad natūralu, kad ir žinutės skirtingo turinio. Net skaitydami tą patį periodinį leidinį ar kitą informacijos šaltinį, žmonės dažniausiai įžvelgs skirtingus dalykus. Tarkime, vienas mūsų gal labiau domisi tautinių ar religinių bendruomenių gyvenimu, todėl vartydamas spaudą greičiau atkreips dėmesį į informaciją, susijusią su tautinėmis ar religinėmis bendruomenėmis.

Kitas – socialinėmis problemomis ir nepraleis nepastebėtos žinutės apie nusikaltimus, labdarystę ir kita. Trečias gal neabejingas aplinkosaugos problemoms, dar kitas – politikai ar kultūrai. Taip ir atsiranda skirtingo turinio žinutės.

Koks pagrindinis šio didelio projekto tikslas? Kuo tai pasirodė patrauklus būdas istorijai pasakoti?

Gyvename laikotarpiu, kai vienas pagrindinių informacijos gavimo kanalų yra socialiniai tinklai.

Juose didelės sklaidos sulaukia trumpi, bet informatyvūs įrašai.

Skaitytojai nori gauti žinių, bet nenori skaityti ilgų tekstų. Įtakos turinio pasiekiamumui, be abejo, turi vizualumas. Todėl prie įrašų stengiamės naudoti kuo įdomesnes, anksčiau nepublikuotas ar mažai publikuotas (žinoma, su tam tikromis išimtimis) iliustracijas.

Muziejai, prisitaikydami prie besikeičiančių lankytojų poreikių, taip pat ieško naujų formų, kuriomis būtų galima patraukliai pristatyti muziejuose sukauptas kultūrines vertybes, nes vien parodų šiuolaikiniam kultūros vartotojui neužtenka. Kauno miesto muziejuje turime gausų Kauno istorijos fondą, kuriame saugomi įvairūs miesto gyvenimą atspindintys artefaktai (nuotraukos, dokumentai, spaudiniai, daiktai ir kt.). Kauno praeičiai išties skiriame daug dėmesio, šis projektas – ne išimtis.

Naudodami patrauklų vizualinį turinį, skatiname ne tik kauniečius, bet ir platesnę auditoriją labiau domėtis mūsų miesto istorija bei istoriniais šaltiniais (muziejinėmis vertybėmis, periodiniais leidiniais, archyviniais dokumentais). Žinoma, tokiu būdu ugdome tautinį ir pilietinį sąmoningumą bei meilę miestui.

Pirmasis projekto „Prieš 100 metų“ įrašas yra iš 1919 m. balandžio 15 d. Ar ši pradžios data atsitiktinė?

Labai gaila, kad šiuo metu internetiniame projekto puslapyje įrašai prasideda tik nuo šios datos.

Taip yra dėl puslapio techninių galimybių. Iš tiesų projekto pirmasis įrašas turėtų būti iš 1919 m. sausio 2 d. Ši data pasirinkta neatsitiktinai.

Jau minėjau, kad projektą pradėjome įgyvendinti kaip vieną iš Laikinosios sostinės metams

7

V A S A R I S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

8

paminėti skirtų veiklų. Taigi ir data neatsitiktinė – tuomet Lietuvos laikinoji vyriausybė paskutiniu iš okupuoto Vilniaus išvykstančiu vokiečių kariniu traukiniu išvyko į Kauną. 1919-ieji žymėjo Kauno pokyčių pradžią. Tad projektą pradėjome nuo datos, kai mūsų miestas de facto tapo Laikinąja sostine. Atrinktais autentiškais įrašais leidžiame projekto sekėjams pajusti iššūkių kupiną pakraščio miesto virsmą į modernią sostinę.. Čia pradėjo telktis ne tik miesto administracijos įstaigos, bet ir ministerijos. Kaunas turėjo tapti politiniu, visuomeniniu, ekonominiu ir kultūriniu centru.

Todėl mieste ėmė kurtis įvairios valstybinės įstaigos, užsienio valstybių pasiuntinybės, steigėsi bankai, didžiausios pramonės ir prekybos įmonės, prasiplėtė ir administracinės miesto ribos, jis iš karinės tvirtovės ir paribio gubernijos centro tapo moderniu miestu. Įdomu panagrinėti, koks 1922-ųjų Lietuvos paveikslas atsiskleidžia per atrinktus autentiškus to meto šaltinius.

Kokią Lietuvą matysime projekte šiais metais? Ar galime rasti paralelių su 2022 metų Lietuva?

1922 metai buvo pakankamai ryškūs Kauno ir Lietuvos gyvenime, tačiau rengdami įrašus pasistengsime atspindėti ir įvairių paralelių su 2022-aisiais. Galima apgailestauti, kad šiuos metus Lietuva pradeda ganėtinai susiskaldžiusi pasaulėžiūriniais klausimais ir viešoji erdvė tiesiog žaižaruoja įvairiomis įtampomis. Lyginant šias dienas su tuo, kas buvo prieš 100 metų, kartais atrodo, kad nedaug kas ir pasikeitė – 1922-aisiais lietuviškoje spaudoje taip pat nestigo susipriešinimo, polemika

kartais tapdavo itin arši. Juk įvyko daugybė svarbių įvykių: buvo priimta Konstitucija, įvestas savas piniginis vienetas, įkurtas universitetas. Be šių atributų moderni Lietuvos valstybė būtų buvusi nevisavertė. Ne ką mažiau reikšmingas buvo ir Žemės reformos įstatymas, sukėlęs milžiniškas įtampas ir susipriešinimą visuomenėje, tačiau tapęs paskutiniu tašku pereinant iš luominės visuomenės į modernią respubliką, kurioje visų piliečių teisės lygios. Tai turėjo užtikrinti Konstitucija, o tolesnę darnią visuomenės raidą ir vakarietiškų vertybių plėtotę turėjo įgalinti minėtasis universitetas. Tad Lietuva vystėsi ir keitėsi didžiuliu greičiu. Tačiau viso to vystymosi šalutinis poveikis, be abejo, buvo aktyvūs politiniai kivirčai – ar net įtampa tautiniais, socialiniais ir kalbiniais klausimais.

Kas dar buvo laikoma svarbia žinia tarpukario Lietuvoje? Kokio pobūdžio naujienoms buvo skiriama daugiausia dėmesio?

Be jau minėtų įvykių, 1922 m. daug dėmesio buvo skiriama tautinių ir religinių mažumų klausimams. Jaunai valstybei iš tiesų reikėjo įdėti daug pastangų, kad būtų užtikrintas tinkamas tautinių ir religinių bendruomenių gyvenimas bei valstybės santykis su jomis. Po Pirmojo pasaulinio karo Tautų Sąjunga nusprendė peržiūrėti ir kontroliuoti mažumų teisių apsaugos klausimus. Tam buvo sudaromos atitinkamos sutartys su įvairiomis valstybėmis.

Norėdama būti priimta į Tautų Sąjungą, Lietuva taip pat turėjo pasirašyti įsipareigojimą globoti tautines mažumas. Tai buvo padaryta Ženevoje 1922 m. gegužės 12 d., kai Vaclovas Sidzikauskas

Vasario mėnesį rašysime apie pagrindinės valstybinės šventės minėjimą. 1922 m. Valstybės nepriklausomybės metinių minėjimo tradiciją Laikinojoje sostinėje jau galima laikyti susiformavusia. Iš Vasario 16-osios šventinės programos matome, kad yra visi esminiai šventės elementai: pamaldos svarbiausiose Kauno bažnyčiose, kariuomenės paradai, visuomeninių organizacijų eitynės, iškilmingi Seimo posėdžiai, spektaklių ir operų premjeros, žuvusiųjų už Lietuvos laisvę pagerbimas.

Tokia šventinė programa vėlesniais metais iš esmės nebekeitė. Žinoma, pirmieji minėjimai buvo švenčiami iškilmingiausiai – pastangas dėjo tiek valdžia, tiek visuomenė.

Vėliau daugiau dėmesio sulaukdavo jubiliejiniai Nepriklausomybės minėjimai.

Be abejo, nemažai vietos skirsime įvairiems kasdienybės klausimams, kurie tuo metu buvo labai aktualūs kauniečiams ir kitiems Lietuvos gyventojams. Pavyzdžiui, sveikatos apsaugos problemos, nusikalstamumas, švietimas.

Kaip ir ankstesniais metais, daug dėmesio skirsime kultūrai.

Projekte įsibėgėja 1922-ieji.

Vienoje pirmųjų, sausio 5 dienos žinutėje rašoma, kad reikia kuo greičiau žmones įpratinti vadinti (ir rašyti) Kauną Kaunu, o visiems, ant

voko užrašiusiems Kovna ar Kowno, laiškus grąžinti. Tuo tarpu 2022-ųjų Kaunas – jau europinio lygio miestas, siekiantis įsitvirtinti kaip šiuolaikinė meno ir kultūros sostinė. Ar galite paminėti daugiau būdų, kuriais jauna Lietuvos valstybė ir jos naujoji sostinė stengėsi tapti pripažinta ir žinoma?

Dėl lietuvių kalbos vartojimo diskusijos tęsėsi jau nuo pat 1919 metų, bet iš žinučių spaudoje ar Seimo stenogramų galime matyti, kad lietuvių kalbos vartojimo klausimai buvo aktualūs ir 1922 metais, ypač rengiant Konstituciją. Problemos aktualumą rodo ir diskusijos dėl Kauno miesto vardo teisingo rašymo.

Be abejo, taip išreikštas ir noras, kad miestas būtų atpažįstamas ir žinomas. Prie to prisidėjo, kaip minėjome, ir įsteigtas universitetas, pasirašyta tautinių, religinių mažumų deklaracija. 1922 m.

Kaunui buvo reikšmingi tuo, kad vis labiau prisijaukintas sostinės rūbas – tai rodo vis gausėjantys įvairių diplomatų vizitai, čia besikuriančios pasiuntinybės bei konsulatai. Neatsitiktinai būtent šie metai buvo ta riba, kai Lietuva galutinai de jure pripažinta pasaulio bendruomenės, nors istorinė sostinė ir liko už šios pripažintos teritorijos ribų. Taip Kaunas pasaulio valia kuriam laikui tapo Lietuvos sostine, net jei patys lietuviai su tuo susitaikyti ir „nurimti be Vilniaus“ nenorėjo.

Laikinosios sostinės pareigas Kaunas ėjo garbingai. Praėjus šimtmečiui visa Kauno kultūrinė bendruomenė viliasi, kad sugebėsime šiemet taip pat garbingai eiti ir Europos kultūros sostinės pareigas.

PRIES100METU.KAUNOMUZIEJUS.LT

Tautų Sąjungos sekretoriate pasirašė tautinių mažumų teisių deklaraciją. Taip garantuota ne tik tautinės, bet ir religinės bei kultūrinės saviraiškos laisvė.

Daugiatautei to meto Lietuvai tai buvo ypač svarbus žingsnis. Mūsų įrašuose tai tikrai atsispindės.

9

Kauno miesto planas. 1922-1923 m. Leidėjas „Dirvos“ bendrovė.

Spausdino Lietuvos Valstybės spaustuvė, Kaunas. VDKM S 7721 © Vytauto Didžiojo karo muziejus

10

KAIP GYVENO PAPRASTI KAUNIEČIAI KOTRYNA LINGIENĖ

Žvelgiant į atmintinas datas ir progas tampa įdomu: o kokia ano meto kasdienybė slepiasi už didelių įvykių, pakeitusių istorijos tėkmę? 1922-ieji Lietuvoje svarbūs švietimui, menui, teisei, finansams – bet, pavyzdžiui, ką tuo metu, kai buvo steigiamas universitetas, veikė būsimų jo studentų tėvai?

11

V A S A R I S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

12

Kaip visuomet, atsakymus net į keisčiausius klausimus apie Kauną galima rasti Kauno apskrities viešosios bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centre, Kaunistikos skaitykloje. Vyresnysis bibliografas, istorikas Mindaugas Balkus yra mane konsultavęs gatvėvardžių kaitos klausimais, o pernai su kauniečiu Feliksu Zinevičiumi išleido knygą „​​Vlado Putvinskio gatvė: istoriniai faktai ir atsiminimai“. Beje, V. Putvinskio gatvės 1922-aisiais dar nebuvo! Tiksliau, pati gatvė buvo – pirmiau vadinta Gornaja, tuomet Bergstrasse, o Lietuvai tapus nepriklausoma – Kalnų. Ir tik 1931-aisiais pakrikštyta čia stovinčiuose A. Žmuidzinavičiaus namuose, pas tapytojo žmoną, savo seserį, paskutinį gyvenimo mėnesį praleidusio Lietuvos šaulių sąjungos kūrėjo garbei. Bet tai jau kiti metai ir kita istorija! Su M. Balkumi verčiame 1922-ųjų archyvus. O jei ir jums ramybės neduoda klausimas apie kokią konkrečią gatvę, iškabą, metus – Kaunistikos skaitykla visuomet priims.

Kalbėdami apie Pirmosios respublikos laikotarpį, „tarpukarį“ neretai įsivaizduojame labai apibendrintai – bet turbūt tiesa tokia, kad auksiniu Laikinosios sostinės periodu laikomas XX a. 4 dešimtmetis, gal dar 3-iojo pabaiga? Ar 1922-uosius galime vadinti tik starto metais?

1922 m. nebuvo starto metai. Tokie buvo 1919 m., kai Kaunas tapo de facto Lietuvos valstybės Laikinąja sostine, nes į miestą persikėlė Lietuvos valstybės centrinės valdžios institucijos.

1922-ieji buvo „pavaros perjungimo metai“ – Kaunas perėjo iš pokario suirutės į atsikūrimo laikotarpį. 1922 m. darbą užbaigė Steigiamasis Seimas, buvo išrinktas Pirmasis Seimas, įvesta nacionalinė valiuta (litas), įsteigtas Lietuvos universitetas, Lietuvą pripažino daugelis svarbiausių Europos ir pasaulio valstybių, o Kaune įsteigtos

nuolatinės jų diplomatinės atstovybės.

Auksiniu Laikinosios sostinės periodu laikyčiau 4 dešimtmečio pabaigą, kai miesto veidas (infrastruktūros prasme) jau buvo gerokai atsinaujinęs (įvestas vandentiekis, kanalizacija, pastatyti modernūs tiltai, kapitaliai sutvarkyta daug gatvių ir kt.), viešumoje dominavo moderni lietuvių kultūra.

Mieste gyveno daug įvairių tautybių gyventojų, veikė ne viena dešimtis tautinių mažumų mokyklų, įvairių kultūrinių įstaigų. Ir, svarbiausia, šioje Laikinosios sostinės multikultūrėje bendruomenėje iš esmės vyravo taikūs ir konstruktyvūs tarpusavio santykiai.

Kaip 1922-aisiais atrodė Laisvės alėja – jos šiandien neįsivaizduojame be „Pienocentro“, centrinio pašto, kurie pastatyti jau vėliau, – ar tai buvo verslų, įstaigų gatvė, kaip ir šiandien?

Laisvės alėja buvo pilna žmonių judėjimo, transporto (daugiausia varomo vieno ar kelių arklių galia, automobilių mieste dar buvo labai nedaug). Gatvė buvo grįsta paprastais lauko akmenimis, jos šonuose driekėsi grioveliai lietaus nuotekoms subėgti (centralizuotos kanalizacijos sistemos dar nebuvo), virš šių griovelių kas keliasdešimt metrų buvo maži mediniai „tilteliai“ pereiti ant šaligatvio, kuris neretai būdavo išklotas lentomis. Gatvės viduryje augo liepos (kaip ir dabar), vidurinė gatvės dalis buvo atskirta medinių kuoliukų eilėmis iš abiejų pusių. Tarp liepų suformuota pėsčiųjų alėja. Joje stovėjo mediniai suoliukai (be atlošo).

Laisvės alėja kursavo arklių tramvajus („konkė“). Gatvė prabanga nekvepėjo.

1922 m. Laisvės alėjoje buvo gausu įvairių verslo įstaigėlių (parduotuvių, kavinių, viešbučių, įvairių kontorų ir kt.). Tuomet šioje gatvėje skambėdavo įvairios kalbos. Be lietuvių, buvo plačiai paplitusios rusų, lenkų, jidiš kalbos. Privačių įstaigėlių iškabos dažniausiai būdavo parašytos keliomis kalbomis, didžiausiu šriftu lietuviškai (neretai su klaidomis), o mažesni

užrašai – lenkų bei jidiš kalbomis.

1922 m. trikalbiai užrašai buvo visiškai legalūs. Vėliau, 3 dešimtmečio pabaigoje, įsivyravo lietuviški užrašai, nes kitų kalbų vartojimą viešuosiuose užrašuose apribojo nauji teisės aktai.

mis. Tuo metu kino teatruose buvo rodoma daugiausia lengvo, pramoginio turinio filmų, būta ir erotinių. Jie keldavo katalikiškos visuomenės pasipiktinimą, nes į šiuos filmus neretai mėgindavo prasmukti nepilnamečiai.

Vidutinis kaunietis – koks jis buvo? Ar naujakurys, atvykėlis lietuvaitis (jei jau buvo „madinga“ kraustytis į Kauną, į sostinę), ar visgi senosios kartos, lenkų, žydų kilmės?

1922-ųjų Kaunas buvo daugiatautis ir daugiakultūris miestas. Tų metų birželio 1 d. Kauno miesto valdybos užsakymu atliktas visuotinis Kauno miesto ir priemiesčių gyventojų bei būstų surašymas. Jo duomenimis, Kaune gyveno 84 352 gyventojai, iš jų 41 088 lietuviai (48,7 %), 27 228 žydai (32,3 %), 8 311 lenkų (9,9 %), 4 174 vokiečiai (4,9 %), 2 345 rusai (2,8 %), 808 gudai (1 %), 398 (0,5 %) kitų tautybių.

Tad apie pusę tuometinio Kauno gyventojų save laikė lietuviais. Tikėtina, kad daugiau negu pusė lietuvių 1918–1922 m. buvo atvykę į Kauną iš kitų Lietuvos vietovių. Čia jie mokėsi, ieškodavosi darbo. Gimusių ir augusių Kaune lietuvių tuomet dar buvo ženkli mažuma. Senieji Kauno gyventojai, čia gyvenę iki Pirmojo pasaulinio karo, daugiausia buvo žydų, lenkų tautybės žmonės.

Ar galėjo 1922-aisiais vidutinis sostinės gyventojas sau leisti tokias pramogas kaip kinas, restoranai, galų gale atostogos? Tuomet jau „turėjome“ Palangą ir Šventąją, bet ar jos buvo pasiekiamos darbo klasės žmonėms, tarnautojams?

Kinas kaip pramoga buvo viena prieinamiausių masėms, bilietai nebuvo brangūs. To meto Kaune veikė neblogų restoranų („Metropolis“, „Versalis“), tačiau kainos juose buvo aukštos ir eiliniai kauniečiai teikiamais gardumynais nelabai pasimėgaudavo.

Kurortuose galėjo sau leisti atostogauti tik aukštesnieji visuomenės sluoksniai. Palangą Lietuva įgijo 1921 m., pasirašiusi konvenciją dėl Lietuvos ir Latvijos sienos nustatymo. Tuomet Palangoje ir Šventojoje turizmo bei poilsiavimo infrastruktūra nebuvo gerai išvystyta, Palanga dar nebuvo atsigavusi nuo 1915 m. subombardavimo. Be to, iš Kauno į Lietuvos pajūrį tuomet buvo sudėtinga nuvykti, nebuvo gerų kelių. Aukštosios Panemunės, Lampėdžių kurortų taip pat dar nebuvo. Birštonas turėjo tam tikrą kurortišką infrastruktūrą, tačiau ir ji per Pirmąjį pasaulinį karą buvo nukentėjusi. Verta paminėti, kad 1922 m. Lietuvai dar nepriklausė Klaipėdos kraštas. Jį tuomet administravo Prancūzija.

Tarpukariu Kaune kino teatrų buvo daug daugiau nei šiandien. Visgi pirmajai lietuviškai „filmai“ – dar tik 90 metų. Taigi koks repertuaras dominavo 1922 m.?

Kaune ir priemiesčiuose veikė 5 kino teatrai. Visi buvo įrengti kino teatrams nepritaikytose patalpose.

Kino teatruose dominavo amerikietiški bei vokiški begarsio kino filmai.

Pagal tuometinę tvarką filmų titrai būtinai turėjo būti lietuviški, greta jų galėjo būti ir titrai kitomis kalbomis (dažniausiai rusiškai). Tačiau praktiškai lietuviški titrai neretai būdavo su stambiomis gramatinėmis klaido-

Kaip atrodė to meto šeimos sandėliukas, vakarienės stalas? Nebuvo jungtinių mėsos, pieno įmonių, parduotuvių tinklų, tad galbūt pasirinkimas krautuvėse nebuvo toks didelis?

13

14

Senoji rinka – turgus, dar žinomas ir „tolčiukės“ vardu, dabartinėje Steigiamojo Seimo aikštėje – įkurta XIX a. viduryje ir veikė daugiau nei šimtą metų. XX a. 4 deš. nuotr. iš Jono Palio archyvo

15

NEBUVO GAUSU STATYBOS AMATO MEISTRŲ, GEBĖJUSIŲ ATLIKTI SUDĖTINGUS STATYBINIUS DARBUS,JIE DARBUS,JIE BUVO LABAI PAKLAUSŪS.

1922 m. Kaune buvo vadinamoji „butų krizė“. Mieste labai stigo būstų, jų nuomos kainos buvo išaugusios, tad neretai kelios šeimos gyvendavo viename kukliame bute. Šeimos stalas ir gardumynai ant jo priklausė nuo socialinio statuso.

Turtingesnieji galėjo sau leisti ir įvairesnę mitybą, daugiau mėsiškų patiekalų, įvairesnių vaisių ir daržovių. Dauguma šeimų maisto produktus įsigydavo turguose, rečiau parduotuvėse. Turtingesnės šeimos turėjo tarnaitę, kuri turguose ar kitur nupirkdavo maisto, iš upių ar šulinių atnešdavo vandens (vandentiekio dar nebuvo), sutvarkydavo namus, išskalbdavo drabužius.

Darbininkų, smulkiųjų tarnautojų šeimose namų ūkį dažniausiai prižiūrėdavo šeimos moterys. Darbininkiškų šeimų pietų stalas būdavo kuklesnis, dominavo patiekalai iš pigesnių produktų (bulvių, kruopų ir pan.). Turintiems artimų giminaičių Pakaunės kaimuose maisto atžvilgiu verstis buvo lengviau – jie atsiveždavo daržovių, mėsos ir kt.

Prie Kauno tuomet jau buvo prijungtos aplinkinės gyvenvietės: Šančiai, Žaliakalnis, dalinai Aleksotas, šiandien turinčios ryškius savo veidus, istorinį identitetą. Kokios tuomet tai buvo gyvenvietės, kokia tautinė, socialinė gyventojų sudėtis? Ar visi jie norėjo tapti kauniečiais?

1922 m. Kauno teritorinės ribos nebuvo tiksliai nustatytos. Archyvuose neradau nė vieno patikimo dokumento, kuriame būtų aiškiai įvardyta Kauno teritorinė apibrėžtis. 1918 m. rinkimuose į Kauno miesto savivaldybę be miesto branduolio vietovių dalyvavo gyventojai iš Aleksoto, Vilijampolės, Žemųjų Šančių, taip pat ir Žaliakalnio.

Daugelis šių priemiesčių gyventojų dirbo Kauno centrinėje dalyje, buvo artimai susiję su miestu.

16

Vilijampolėje ir Senamiestyje gyveno daug žydų. Žaliakalnyje buvo nemažai lenkakalbių gyventojų (ypač vakarinėje dalyje). Žemuosiuose Šančiuose gyveno gana daug vokiečių (jie ten pasistatė evangelikų baptistų, metodistų bažnyčias). Galima sakyti, kad 1922 m. bene lietuviškiausia Kauno dalis buvo Aleksotas. Santykinai daug lietuvių gyveno Karmelitų rajone (dabartinio prekybos ir pramogų centro „Akropolis“ apylinkės), Žemuosiuose Šančiuose (daugiausia fabrikų darbininkija).

Nemažai vėliau gerokai išaugusių įmonių kūrėsi Šančiuose. Kuo verslams buvo patraukli ši miesto dalis? Tiesa, neseniai skaičiau, kad štai Vilniuje odos dirbėjai telkėsi aplink Lukiškes, alaus daryklos – Antakalnyje. Gal ir Kaune galima paminėti daugiau tokių dėsningumų? Žemuosiuose Šančiuose veikė stambi metalo apdirbimo įmonė – brolių Šmidtų fabrikas „Vestfalija“ (įkurtas 1879 m.).

Tarpukariu jį įsigijo broliai Jonas ir Juozas Vailokaičiai. Fabrikas ir toliau gamino metalo gaminius.

1920 m. Žemuosiuose Šančiuose įsikūrė akcinė bendrovė „Ringuva“, gaminusi aliejų, o vėliau ir muilą. Iš Jungtinių Amerikos Valstijų sugrįžę lietuviai įsteigė akcinę bendrovę „Drobė“, kuri 1922 m. Šančiuose atidarė gelumbės fabriką. Žemieji Šančiai pramonės įmonėms buvo patrauklūs tuo, kad čia ėjo geležinkelis, aplink gyveno

daug darbininkijos, tad nebuvo žaliavų ir produkcijos transportavimo, darbuotojų stokos problemų. Šančiai net iš trijų pusių apsupti Nemuno, tad buvo patogūs ir medžio apdirbimo pramonei plėtotis.

Iš upės buvo patogu ištraukti sielius (apvalią medieną) ir juos apdirbti greta esančiuose cechuose.

Kalbėdami apie tarpukario architektūrą vis minime, kad architektai mokėsi Sankt Peterburge, jaunesni – Romoje, Vokietijoje ir patirtį parsiveždavo Lietuvon, Kaunan. Bet kaip tam kiek vėliau prasidėjusiam statybų bumui buvo ruošiami statybininkai? Ar tai visuomet buvo populiari profesija?

O gal teko atsivežti emigrantų, kaip ir dabar?

3 dešimtmečio pradžioje trūko architektų, inžinierių, statybos technikų. Į Lietuvą atvykdavo architektų net iš Šveicarijos, pvz., Eduardas Pejeris. Nebuvo gausu statybos amato meistrų, gebėjusių atlikti sudėtingus statybinius darbus, jie buvo labai paklausūs. Paprastų statybininkų mažai kvalifikuotiems darbams netrūko. Kaune buvo susitelkę gana daug menkos kvalifikacijos darbininkų, kurie dirbdavo padienius darbus statybose. Atlygis buvo didesnis negu žemės ūkyje, todėl bent kiek statybas išmanę ir fiziškai ištvermingesni vyrai stengdavosi statybose įsidarbinti šiltuoju metų laiku. Žiemos sezonu, tokiems darbams sustojus, statybininkai neretai turėdavo kukliai pragyventi iš vasarą uždirbtų pinigų.

1920 m. Kaune pradėjo veikti Aukštesnioji technikos mokykla, ruošusi ir specialistus statybų sektoriui. Paprasti statybininkai savo amato dažniausiai išmokdavo nuo jaunumės dirbdami statybose (pradėję nuo nekvalifikuotų darbų) arba įvairiose amatų mokyklose.

WWW.KVB.LT

Nekilnojamojo turto savininkai priemiesčiuose dažniausiai nebuvo patenkinti, kad jų valdos tapo Kauno miesto dalimi, nes išaugo mokesčių našta, padaugėjo įvairių prievolių miestui. Buvimas miesto dalimi labiau įpareigojo.

17

V A S A R I S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Dvi moterys prie Kauno meno mokyklos vartų. Fotografas Jasvoinas. XX a. I p. ČDM Ta 13831 © Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

MOKYKLA ANT ĄŽUOLŲ KALNO AURA BALTRUŠAITYTĖ

1922 metais Ąžuolų kalnas, dabar geriau žinomas Pelėdų kalno pavadinimu, patyrė perversmą.

Dailininkas Justinas Vienožinskis kartu su kultūros ir politikos veikėju Stasiu Šilingu bei bendraminčiais naktį, lyjant, o gal sningant, paslapčia pradėjo mūryti pastato pamatus. Tais pačiais metais menininkų kompanija jau „šventino“ Švietimo ministerijos patvirtintą, plytomis apaugusį namą, kuris po metų atvėrė duris mokslo ištroškusiems mokiniams. Tai – Kauno meno mokykla.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

V A S A R I S

Meno mokykla buvo pirmasis objektas Kaune, statytas nepriklausomos valstybės lėšomis.

Apie šios įstaigos kūrimąsi, buitį bei palikimą – pokalbis su dailės istorike, mokslų daktare, Vytauto Didžiojo universiteto profesore Rasa Žukiene.

20

Dar 1920 m. Liaudies namuose buvo organizuojami Aukštieji piešimo kursai, kuriuos vedė Justinas Vienožinskis. Kodėl Kauno meno mokyklos steigimui pasirinkta kita vieta, Rusijos imperijos tvirtovės IX baterija?

Liaudies namai, skirti vežikams pailsėti ir išgerti arbatos, buvo A. Mapu gatvėje. Juose piešimo kursams buvo skirti vienas ar du kambariai, tad, daugėjant moksleivių, patalpos tapo per mažos ir nebetinkamos.

Baterijos vieta Žaliakalnyje skirta todėl, kad ši vieta buvo apleista, neprestižinė, faktiškai užmiestis, o ne miesto teritorija. Tuometiniai miesto planuotojai įsivaizdavo, kad menininkai, kaip mažai reikšmingi piliečiai, turėtų tenkintis Ąžuolų kalno vieta. Vienožinskis ir kiti valdžią nustebino pasiryžimu ir entuziazmu, iš tos baterijos griuvėsių pasistatydami Vladimiro Dubeneckio projektuotą meno mokyklą. Derėtų paminėti ir tai, kad šią vietą galime laikyti skurdžiuoju Žaliakalniu. Nuo Savanorių prospekto, einant iš apačios į viršų, dešinėje atsiveria turtingasis Žaliakalnis su Minties Rato, Gėlių Rato ir kitomis gatvėmis, o kairėje – skurdusis, kuriame gyveno vargingiausi žmonės. Daugeliui jų nepasisekė gyvenimas emigracijoje, tad sugrįžę gyveno šioje, vargingoje, dalyje, kur ir buvo įkurta mokykla.

Kodėl buvo svarbu įkurti meno mokyklą nepriklausomoje Lietuvoje?

Iki tol Lietuva neturėjo jokios meno mokyklos, tiksliau, Vilniuje XX a. pradžioje veikė piešimo mokykla, bet tai buvo daugiau techninio piešimo mokykla. Joje mokėsi daug litvakų. Kai Vilnius buvo atkirstas ir okupuotas Lenkijos, Kaunas tapo Lietuvos sostine ir šalyje kilo poreikis turėti meno mokyklą. Justinas Vienožinskis, baigęs Krokuvos dailės akademiją ir sugrįžęs į Lietuvą, nusprendė, kad reikėtų ir čia įkurti ką nors panašaus. Susiklosčius palankioms politinėms aplinkybėms, Vienožinskiui pavyko šia idėja apkrėsti ir kitus. Šią mokyklą supa romantinė legenda, kad 1922 m. pats Justinas Vienožinskis su būsima mokyklos bendruomene mūrijo pamatus – stengėsi tą padaryti per vieną naktį.

Kodėl mokyklą Ąžuolų kalne reikėjo įkurti taip greitai, kas šioje vietoje dar galėjo būti?

Gavę tik preliminarius ministro pirmininko sutikimus, neapiforminę dokumentų ir planų, J. Vienožinskis su bendraminčiais nusprendė užsiimti teritoriją.

Kiek jie patys mūrijo nebūdami statybininkais, čia kitas klausimas, bet tokių ekspansyvių veiksmų tikrai buvo. Daugelyje kitų Kauno vietų kūrėsi kariškiai, tad čia lengvai galėjo įsikurti karinis miestelis, nes ten, kaip žinome, buvo karinė baterija. (Taip pat sklido gandai, jog toje vietoje sumanyta statyti Seimo rūmus, tačiau dėl rajono neprestižiškumo greičiausiai plano būtų atsisakyta, – aut. past.)

Koks yra Vinco Grybo indėlis į Pelėdų kalno pavadinimą?

Kodėl autorius ant mokyklos tvoros pasirinko vaizduoti pelėdą?

Pelėda – labai senas mokslo ir žinių simbolis, sutinkamas XX a. pradžioje art nouveau namuose. Tad, pasirinkdamas pelėdą kaip tvoros motyvą bei pegasą ant centrinių vartų dabartinėje J. Zikaro gatvėje, Grybas nebuvo naujų žemių atradėjas ar itin modernus. Turiu pridurti, kad šiaip ta teritorija vadinosi Ąžuolų kalnu. 1920 m. Steigiamasis Seimas ant to kalno iškėlė Lietuvos vėliavą, surengė garbės žygiavimą bei pasodino ąžuolų giraitę – tada vieta ir pavadinta Ąžuolų kalnu.

Pelėdų kalno pavadinimas prigijo dėl V. Grybo skulptūrų, o galutinai įsitvirtino po 2018 m. sukurto filmo „Pelėdų kalnas“.

Ar galite pakomentuoti Vladimiro Dubeneckio Kauno meno mokyklos projektą? Kaip menininkas jungė istorines formas bei modernias idėjas?

Tas pastatas yra tiesiog tobulas užmiesčio dvarelis: jis turi kolonas, gražų portiką, bet kartu yra labai patogus. Langai modernistiniai – ne siauri ir pailgi, o platūs. Dideli langai yra funkcionalūs, reikalingi ne tik piešimo klasėms, bet ir kuo ilgiau tapant prie natūralios šviesos. Labai įdomūs ir stoglangiai, suteikiantys šviesos palėpės patalpoms, mat tapybai labai svarbi netiesioginė šiaurės šviesa. Be to, labai gerai apgalvotas patalpų funkcinis išdėstymas, pavyzdžiui, įėję galime matyti patogią budėtojo patalpą.

Centrinė pastato ašis su laiptine pagražinta santūriais juodos-baltos, pilkos-baltos ir teraco deriniais.

Reprezentacinė patalpa, kur dabar yra galerija, tokio žmogiško dydžio. Man mokantis atrodė, kad ten gana erdvu, o kai apsilankau dabar, viskas atrodo taip maža (juokiasi).

Įdomu ir tai, jog palėpiniame aukšte įrengtos studijos profesoriams, o iš to aukšto yra išėjimas į salės balkonėlį, kuriame telpa tik vienas žmogus. Jei salėje vyksta studentų šokiai ar karnavalas, profesorius, išėjęs iš savo studijos, vos nuleidęs galvą, gali stebėti, kas vyksta salėje.

Nors pastato interjeras nėra labai modernus, puikiai atlieka visas savo funkcijas.

Kaip buvo patenkama į šią mokyklą, kas joje galėjo mokytis? Ar buvo stojamieji?

Taip, vykdavo stojamieji. Buvo rašomi prašymai ir laikomas piešimo egzaminas – kaip ir į visas tuometes Europos mokyklas. Piešdavo gipso modelį, turėdavo atsinešti savo darbų portfolio. Svarbu priminti, kad ši mokykla neturėjo aukštosios mokyklos statuso. Ji turėjo dvigubą sistemą: buvo siekiama ruošti dailės pedagogus, o tie, kurie po kursų sėkmingai pasireikšdavo, mokydavosi dar porą metų ir tada tapdavo tikrais dailininkais.

Mokykloje buvo organizuojamas 4 metų bendrojo lavinimo skyrius, skirtas piešimo mokytojams, bei specialusis – 2 metų skyrius profesionaliems menininkams. Kodėl specialiajame skyriuje tapyba dėstoma nuo 1922, grafika ir skulptūra – nuo 1926, dekoratyvinė tapyba – nuo 1929, o dailioji keramika – tik nuo 1931 metų? Ar galima daryti prielaidą, kad tapyba buvusi svarbesnė nei, pavyzdžiui, grafika ar keramika?

21

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

V A S A R I S

Be šių skyrių, mokykloje taip pat veikė ir tekstilės skyrius, įsikūręs prieš pat karą, 1940 metais, nors tekstilės dėstytojų tuo metu visai nebuvo. Dėstė grafikas Viktoras Petravičius bei dailininkas, dekoratyvinės dailės dėstytojas bei scenografas Liudas Truikys. Įvairių meno šakų studijas mokykloje įkurdavo tada, kai atsirasdavo profesionalių menininkų-dėstytojų.

Mokyklos dėstytojai – tai buvę meno mokyklos mokiniai, papildomai mokęsi įvairiose Europos mokyklose.

Kai atsirado vieta, kurioje galima dirbti, pasklidę po Europą mokiniai grįžo, įkūrė minėtąsias studijas.

Apskritai, taip, tapyba Lietuvos mene – nuolat dominuojanti ir lietuviams labai reikšminga. Žinoma, tai nereiškia, kad iki mokyklos įkūrimo lietuviai buvo labai geri tapytojai. Na, žinoma, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis yra išskirtinis atvejis, bet koks Antanas Žmuidzinavičius netgi techniškai nebuvo labai gerai įvaldęs tapybos. Meno mokyklos dėstytojai būdavo jau pasimokę užsienyje, pavyzdžiui, Jonas Šileika atvažiavo dėstyti baigęs Čikagos meno institutą, labai svarbią mokyklą, buvo geras, akademiškas dėstytojas.

Vienožinskis Lietuvoje dėstyti pradėjo taip pat jau pasimokęs užsienyje, labai geroje Krokuvos dailės akademijoje. Be tapybos, grafikos poreikis šalyje irgi buvo didžiulis – knygų kultūrai, pinigams, propagandiniams plakatams.

Kokių meninių pakraipų buvo galima pastebėti? Ar realizmas skleidėsi mokykloje, ar modernizmo idėjos?

Labiausiai galime įžvelgti neotradicionalizmą arba neoklasiką.

Jaunais dėstytojais tapdavo mokiniai, kurie mokėsi ir gyveno daugiausia Prancūzijoje, vienas kitas Italijoje, – jie parvažiuodavo

22

pasisėmę to prancūziško neotradicionalizmo, kurį vėliau mokykloje ir diegė, mat ši srovė labai netoli nuo klasikinės mokyklos. Kol priaugo Juozo Mikėno ir Stasio Ušinsko dėstytojų karta, ankstyvieji buvo daugiau akademinio realizmo plano. Puikus pavyzdys – Juozas Zikaras. Tuo metu ryškaus modernizmo buvo daug mažiau, jis siejosi su kairiųjų idėjomis, pavyzdžiui, su grupe „Forma“. Jie modernūs buvo tuo, kad siekė atitrūkti nuo saloninio meno, vaizduoti proletarus, žvejus, darbininkus, mūrininkus ir kt., tačiau pats vaizdavimo stilius ir forma buvo neotradicionalistiniai.

Juk mes neturime aiškių kubizmo apraiškų, jų yra tiek, kiek studijuodamas Algirdas Steponavičius buvo matęs Paryžiuje.

Siurrealizmo, dada meno neturime nė kvapo, nebent garsiuosius meno mokyklos karnavalus. Yra daug fotografijų, kuriose užfiksuoti mokinių pasigaminti išradingi kostiumai, yra Petro Rimšos nuotraukų su turbanu. Toks žaidybinis, modernistinis pradas reiškėsi mokytojų bei mokinių laisvame elgesyje, tačiau vadinti to siurrealizmu ar dar kitu moderniu menu negalime.

Kiek buvo svarbios nacionalinės dailės tradicijos?

Bendra mokyklos vizija buvo sukurti profesionalią tautinę dailės mokyklą. Jiems buvo svarbu dekoratyvinė tapyba, juostų liaudiški ornamentai, lietuviški tipažai, tokie kaip mergelės geltonomis kasomis.

Buvo puoselėjamas tautos herojų atminimas: Maironio, Jono Basanavičiaus portretai. Tai buvo labai tautinė mokykla, gal net pernelyg (juokiasi).

Petras Kalpokas Kauno meno mokykloje. XX a. I p. ČDM M 1-9-4 © Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

23

24

Kauno meno mokyklos pedagogai piešia ir lipdo lakūną Feliksą Vaitkų.

1935 m. ČDM M 1-21-2/4 © Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

25

V A S A R I S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

26

Kauno meno mokyklos rūmų statybos pašventinimas. Iš kairės stovi: 3) Kajetonas Sklėrius, 5) architektas Vladimiras Dubeneckis (su akiniais), 8) Jonas Šileika (su ant kaktos užkritusia plaukų sruoga), 10) Ignas Šlapelis, 12) Paulius Galaunė. Nuo kryžiaus iš kairės sėdi už stalo: 4) Juozas Tumas Vaižgantas, 5) Adelė Galaunienė, 10) Olga Dubeneckienė. Nuo kryžiaus iš dešinės sėdi už stalo: 3) Vladas Nagevičius, 5) Pranas Mašiotas, 6) Aleksandras Stulginskis, 11) Stasys Šilingas. 1922 m. ČDM Ta 4692 © Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

1929 m. mokykloje įvyko skandalas, apie kurį dienoraštyje rašė menininkė Marcelė Katiliūtė. Tai buvo riaušės prieš direktorių Kajetoną Sklėrių. Tris mėnesius mokykla buvo uždaryta, dalis mokinių pašalinti iš mokyklos, taip pat mokytojai – J. Vienožinskis, Adomas Varnas, Adomas Galdikas. Teko įsikišti net ministerijai. Kodėl kilo nepasitenkinimas šiuo direktoriumi?

Pagal tuometinę tvarką klasė būdavo priskiriama kuriam nors žymiam dailininkui: būdavo Vienožinskio kursas arba klasė, Sklėriaus, Žmuidzinavičiaus ir kitų. Aišku, geriausias bei moderniausias mokiniams atrodė

Vienožinskis, pas jį patekę mokiniai buvo laimingiausi. Kiti galbūt gaudavo mažiau modernų dėstytoją ir jiems visus ketverius mokslo metus tekdavo su juo kankintis. Direktorius Sklėrius 1929 metais sugalvojo sukeisti visas klases – taigi tie, kurie buvo pas Vienožinskį, turėjo mokytis pas kitą menininką. Būtent dėl to mokiniai ir sukilo. Buvo riaušės, laiptinėje moksleiviai leido dūmus, šūkavo, direktorius jiems iškvietė policiją. Keista, kad pašalinti mokiniai, nuėję į Švietimo ministeriją, gavo stipendijas išvažiuoti į Paryžių, nors iš meno mokyklos buvo išmesti. Galime matyti savotišką demokratiją – nesvarbu, kad nusikaltai, bet yra stipendijos, gali važiuoti.

1940 m. gegužės 15 d. pagal Seimo priimtą naują dailės mokyklų įstatymą Kauno meno mokykla padalinta į dvi savarankiškas dailės mokyklas Kaune ir Vilniuje.

Ar galima teigti, kad iš Kauno meno mokyklos kilo Vilniaus dailės akademija?

1939 m., Lietuvai dar esant nepriklausomai, buvo atgautas Vilniaus kraštas. Valdžiai kilo mintis mokyklą iškelti į naujai atgautą sostinę. Dar Smetonos laikais visi svajojo apie Vilnių, kalbėjo, kad „be Vilniaus nenurims“, piešė plakatus su kunigaikščiais. Iki tol buvęs nepasiekiamas, staiga Vilnius grąžinamas Lietuvai. Tada inteligentija skatinta važiuoti į Vilnių. Tiesą sakant, nelabai kas norėjo važiuoti, mat jis buvo gana lenkiškas kraštas. Nepaisant to, pavyzdžiui, Viktoras Vizgirda ir J. Vienožinskis išvažiavo dėstyti į sostinę. Taigi, 1940 m. sugalvota, kad buvęs Stepono Batoro universiteto dailės fakultetas taps lietuvių grynųjų menų – tapybos, grafikos ir skulptūros mokykla, pavadinta Vilniaus grynosios dailės mokykla, o Kaune, tuometinėje meno mokykloje, liks taikomieji menai ir vadinsis Kauno taikomosios dailės mokykla.

Tačiau daug valdžia nespėjo padaryti, nes atėjo birželis, prasidėjo sovietų santvarka. Kauno meno mokykla dar kartą pakeitė pavadinimą, tapo Kauno taikomosios dailės institutu.

Po metų prasidėjo karas, studijos sustojo. Vokiečių okupacijos metu direktoriumi paskirtas Vytautas Kazimieras Jonynas. Vėliau mokykla pervadinta į Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą. Vilniuje mokykla taip pat pakeitė pavadinimą į Vilniaus dailės akademiją. Studijos vyko, bet sunkiai. Nebuvo geros bazės, patalpų, trūko elementarių priemonių.

1943 m. vokiečiai okupantai uždarė visas aukštąsias mokyklas. Visi turėjo slapstytis, bėgti, o 1944 m. jau bėgo vokiečiai. Sugrįžus tarybų valdžiai, pradėjo veikti Taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutas.

Sovietinis, su pertvarkytomis mokymo programomis, bandomu įdiegti socrealizmu.

Kiek šiandienėje Kauno kolegijoje, Menų ir ugdymo fakultete, galima išvysti tarpukario mokyklos tradicijų?

Etapas, kai mokykla buvo vidurinis technikumas, kiek numušė vietos statusą bei tradiciją. Nepadėjo ir tai, kad mokykla mažai turėjo personalo, dėstytojų. Su tradicija dabartinę mokyklą sieti sunku, nes jaunąsias kartas moko jauni dėstytojai. Sakyčiau, kad dabar Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas nerymo prie tradicijos, gyvenimas, pasaulis, technologijos diktuoja savo.

Mokyklos šimtmečio proga visus metus dabartinis Kauno kolegijos menų ir ugdymo fakultetas organizuoja buvusių absolventų parodas. Kaip vertinate tokį siekį paminėti šį jubiliejų?

Aš, tiesa, pasigedau bendros parodos – kas apskritai yra meno mokykla. Tačiau sumanymas gražus ir reikalaujantis daug darbo. Nėra lengva kas mėnesį bendrauti su nusipelniusiais kūrėjais, parodyti, kad buvęs technikumas yra išugdęs daug labai gerų menininkų. Atsimenu, kai mums sakydavo: „Jūs – ne menininkai, jūs – išpildytojai. Eisite dirbti į fabrikus, į pramonę, neturėkite ambicijų.“ Gal dėl to išaugo tiek ambicingų menininkų – direkcijai teko kovoti su įvairiais hipiais, pankais, bet vis tiek iš jų išėjo tikri nacionalinio masto dailininkai.

Dar daugiau Kauno meno mokyklos istorijų rasite elektroninėje straipsnio versijoje kaunaspilnas.lt.

Skenuokite kodą:

27

MONIKA BALČIAUSKAITĖ

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

V A S A R I S

KONSTITUCIJA, PRALENKUSI LAIKĄ

28

Lietuvos Respublikos Seimas, vertindamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisines konstitucines tradicijas ir atsižvelgdamas į tai, kad šiemet sukanka 100 metų, kai Steigiamasis Seimas parengė ir 1922 m. rugpjūčio 1 d. priėmė Lietuvos Valstybės Konstituciją, įvardijo atmintinus metus – 2022-ieji paskelbti Lietuvos Valstybės Konstitucijos metais.

Vyriausybės žinios, 1922 08 06, nr. 100-799, prieiga internete https://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=25174&biRecordId=3536

29

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

V A S A R I S

Konstitucionalizmas Lietuvoje nuėjo itin sudėtingą kelią.

Konstitucija – aukščiausios teisinės galios aktas, įtvirtinantis Tautos suverenitetą, įprasminantis valstybę ir ribojantis valdžios galias.

Esmines šio svarbaus dokumento atsiradimo aplinkybes aptariau su buvusiu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininku Dainiumi Žalimu, daug laiko praleidžiančiu Kaune. Mat jis – naujasis Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto dekanas.

30

1991 m. gynėte nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą nuo Sovietų Sąjungos agresijos. 2014 m. buvote paskirtas Konstitucinio Teismo pirmininku. 2018 m. valstybės atkūrimo 100-mečio proga už nuopelnus Lietuvai ir mūsų šalies vardo garsinimą pasaulyje buvote apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi.

Išties daug prisidėjote prie pamatinių valstybės vertybių sergėjimo. Įdomu, kada ir kodėl susidomėjote politika ir, kalbant konkrečiau, teisininko profesija.

Galima sakyti, kad politika susidomėjau Atgimimo metais – kokiais 1987-aisiais, dar būdamas paauglys.

Vis pagalvoju, kad tai nutiko dėl itin dažnų tėvų pokalbių šia tematika. Pamenu, kad būdamas vaikas vis atrasdavau Smetonos laikais leistų knygų – pavyzdžiui, Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“ skaičiau vos ne pogrindiniu būdu.

Mane labai domino Atgimimas, jo metu ryškėję ilgai slėpti Lietuvos istorijos, ypač okupacijos, puslapiai. Profesijos pasirinkimą turbūt ir nulėmė tas neišvengiamas domėjimasis tuo, kaip vyksta Atgimimas, kaip ruošiamasi atkurti

nepriklausomybę. Nuolatos gilinausi, kokiais teisiniais pagrindais remiantis visa tai vyksta, kodėl Molotovo-Ribentroppo paktas yra niekinis. Pavyzdžiui, vis dar dažnai girdžiu, kad Lietuva išstojo iš Sovietų Sąjungos, – netiesa, nes tai buvo išsivadavimas iš okupacijos. Visa tai yra teisiniai klausimai ir politiniai procesai, kurie mane natūraliai įtraukė.

Noriu pasidžiaugti, kad viską, ką mokslinių interesų vedamas tyriau šioje temoje, ilgainiui kartu su kolegomis perkėliau į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktus. Pavyzdžiui, dabar turime doktriną, pagal kurią fundamentalios konstitucinės vertybės (nepriklausomybė, demokratija ir prigimtinės žmogaus teisės bei laisvės) yra nepaneigiamos ir nepakeičiamos. Jas įtvirtinę Lietuvos valstybės pamatiniai konstituciniai aktai net laikomi aukštesniais už Konstituciją – jie atsirado dar prieš Konstituciją ir būtent iš jų išaugo dabartiniai konstituciniai principai.

Jeigu nebūtų Atgimimo, Nepriklausomybės atkūrimo ar 1991-ųjų sausio agresijos, matyt, būčiau pasirinkęs kitą profesiją. Ir nenuostabu – sovietiniais laikais, būnant vaiku, teisininko profesija man asocijavosi su sovietinėmis represijomis ir pritarimu okupaciniam režimui. Tada atrodė, kad pasirinkęs su teise susijusią veiklą, palaikyčiau okupacinį režimą.

Ar rimčiau apie kokią nors kitą profesiją svarstėte?

Renkantis studijas man atrodė, kad būti teisininku daug svarbiau, negu užsiimti kokia nors kita veikla. Žinoma, pagalvodavau ir apie kitus variantus – ekonomiką ir žurnalistiką. Šios profesijos buvo gal net populiaresnės už teisę. Apie žurnalistiką mąsčiau turbūt todėl,

kad turiu pomėgį rašyti – ir dabar dažnai tuo užsiimu. Rašau ne tik mokslinius, bet ir publicistinius straipsnius. Gilinuosi, analizuoju aktualius įvykius – visada labai įdomu juose atrasti teisinį kampą.

Nuo vaikystės man svarbiausia buvo valstybingumo idėja. Ir dėl tėvų įtakos, ir dėl istorinių įvykių, kuriuose teko dalyvauti. Ir net dėl natūralios brandos ganėtinai priešiškoje aplinkoje sovietų okupacijos metais: nelabai noriu prisiminti to meto tarptautinius santykius, tačiau labiausiai mane piktino lietuvių kalbos diskriminavimas ir viešojo gyvenimo rusifikavimas, sovietų vykdytas rusų, kaip vyresniųjų brolių, aukštinimas. Galbūt Kaune tai smarkiai nesijautė, tačiau Vilniuje buvo išties liūdna.

Rugpjūčio 1 dieną sukaks 100 metų nuo tada, kai Steigiamasis Seimas priėmė Lietuvos Valstybės Konstituciją – pirmąją modernią, nuolatinę, demokratinio turinio LR Konstituciją. Galbūt galėtumėte papasakoti apie esmines šio dokumento atsiradimo aplinkybes?

Pradėkime nuo to, kad Lietuva buvo ką tik susikūrusi kaip nauja valstybė. Valstybė, kuri po konflikto su Lenkija dėl Vilniaus netgi kritiškai žiūrėjo į tam tikras savo ištakas, ypač Abiejų Tautų Respublikos laikotarpį. Žinoma, dėl suprantamų priežasčių. Kaip pripažįsta amžininkai, trūko žinių ir patirties, mažai iš kur galėjai semtis nacionalinių konstitucinių tradicijų. Reikia pripažinti, kad Konstitucija buvo rašoma beveik tuščioje vietoje – juk žmonių, kurie būtų išmanę konstitucinę teisę, beveik nebuvo.

Didžiuojantis būtų galima paminėti, kad vienas iš keleto išmanančiųjų buvo Antanas Tumėnas. Jis – vienas

pirmųjų Lietuvos universiteto profesorių, vadovavęs Steigiamojo Seimo sudarytai Konstitucijos rengimo komisijai. Beje, visą likusį gyvenimą jis buvo ištikimas 1922 m. Konstitucijai, net po 1926 m. perversmo. Būdamas ištikimas teisės viršenybės idėjai, A. Tumėnas atsisakė dėstyti pagal vėlesnę, autoritarinę, konstituciją.

1922 m. Konstitucija priklausė antrajai konstitucionalizmo bangai.

Pirmoji konstitucionalizmo banga kilo XVIII a. pabaigoje (jai priklausė 1791 m. Abiejų Tautų Respublikos konstitucija), o antroji – iškart po Pirmojo pasaulinio karo, Europoje susikūrus naujoms valstybėms. Iki tol buvo manoma, kad konstitucionalizmas yra reikalingas valstybės valdymui, ypač jos institucijų sąrangai, nustatyti. Tai iš esmės pakito antrosios bangos metu – kontitucijai tapo būdingas valdžios ribojimas žmogaus teisių naudai. Galima sakyti, kad čia prasideda žmogaus teisės ir demokratinė sistema kaip neatskiriama konstitucionalizmo dalis.

Apskritai 1922 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija – gana unikalus kūrinys, tuo metu pralenkęs laiką. Žmogaus ir piliečio teisių dalis buvo pažangi dėl išsamaus teisių katalogo, primenančio Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją. Pati Konstitucija buvo priimta tuo metu gana pažangiu būdu – demokratiškai buvo išrinktas Steigiamasis Seimas, kaip Tautos atstovybė, turinti steigiamosios valdžios galias Konstitucijai priimti. Lūkesčiai buvo dideli, deja, Konstitucija taip ir netapo tikrąja visuomenės sutartimi, antimažoritariniu aktu. Ji buvo mažoritarinis aktas – galima sakyti, buvo priimta praktiškai vienos politinės jėgos – krikdemų balsais.

Galima manyti, kad tai viena esminių nesėkmių, dėl kurių Konstitucija galiojo taip trumpai.

31

32 Jono Petronio / VDU nuotr.

Kalbant apie turinį, kaip minėjau, žmogaus teisių dalis buvo labai pažangi, tačiau, lyginant su tuo, kas buvo rašoma ligtolinėje laikinojoje Konstitucijoje, matyti tam tikrų atsitraukimo ženklų. Pirma, valstybės pasidavimas pernelyg didelei bažnyčios įtakai: šalia privalomo pradinio mokymosi, kas buvo išties pakankamai pažangu tuo metu, buvo privalomas ir religijos mokymas. Be to, dvasininkai turėjo tam tikrų privilegijų, kurių dabar nebeturi, – pavyzdžiui, buvo atleisti nuo karo tarnybos. Antra, atsisakyta mirties bausmės draudimo.

Visgi Konstitucijos žmogaus teisių dalis praktiškai taip ir neveikė iki 1926 m. Daug žmogaus teisių garantijų buvo suspenduotos, kaip numatyta ir Konstitucijoje, esant nepaprastajai padėčiai. Gerai, kad pats Steigiamasis Seimas galiausiai išvis buvo išrinktas, nors ir ne viskas vyko taip, kaip planuota. Visi susirinko ne Vilniuje, dalis šalies buvo okupuota, o ir Steigiamasis Seimas nebuvo toks gausus, kaip turėjo būti, jei rinkimai būtų galėję vykti visoje šalies teritorijoje.

1922 m. priimta Lietuvos Valstybės Konstitucija pakeitė laikinąją 1920 m.

Konstituciją, turinčią labai ilgą poveikį. Naujesnė Konstitucija skelbė, kad suvereni valdžia priklauso tautai ir kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Ką dar itin svarbaus piliečiams įtvirtino atsinaujinęs dokumentas? Ar smarkiai tai pakeitė paprastų žmonių gyvenimus?

Matote, su 1922 m. Konstitucija Lietuva pataikė į tokį akligatvį.

Mums ne visuomet sekėsi – čia pasikartojo 1791 m. Konstitucijos istorija, kai Lietuvos žmonės net neturėjo laiko pajusti pokyčio. Tas

pats nutiko ir tąkart – dauguma žmogaus teisių garantijų neveikė arba veikė labai trumpai, tad žmonės nespėjo pajusti realaus Konstitucijos potencialo.

Prie to prisidėjo ir Antanas Smetona. Atvirkščiai nei Kazys Grinius, kuris buvo didžiausias ir nuoširdžiausias 1922 m. Konstitucijos puoselėtojas, jis nevertino šio dokumento. Dėl to aš gana skeptiškai žiūriu į mūsų valdžios polinkį savotiškai gerbti ir heroizuoti prezidentą A. Smetoną.

Taip, suprantu, kad jis – pirmasis mūsų prezidentas, tačiau, mano požiūriu, jis padarė nemažai žalos valstybės demokratinei raidai. Vargu ar įvykdęs perversmą ir sunaikinęs demokratinę Konstituciją gali būti garbinamas XXI a. demokratinėje Lietuvoje.

Pagalvokite, vien ką reiškia savęs vadinimas „Tautos vadu“. Žinoma, būtų galima sakyti, kad Konstitucija išties pralenkė laiką, nes Lietuva dar nebuvo subrendusi tikrai pliuralistinei demokratijai.

Tačiau bent jau dabar viskas pasikeitė, tad galime tik pasidžiaugti, kad geru šimtmečiu esame nuėję pirmyn, palyginus su kitomis posovietinėmis šalimis, kuriose šiandienė „Tautos lyderių“ situacija yra tokia pati, kaip pas mus po 1926 m. gruodžio.

Kuo tarpusavyje skiriasi 1922, 1928 ir 1938 m. Konstitucijos?

Kuri iš jų atnešė daugiau naudos, laisvių piliečiams?

Daugiausia laisvių atnešė tik dabartinė – 1992 m. Konstitucija.

Visų pirma, tai – visuomeninė sutartis ir kompromiso rezultatas, o ne vienos politinės jėgos primestas produktas. Konstitucija buvo priimta referendumu. Dėl jos teksto buvo pasiektas konsensusas tarp tikrai skirtingas Lietuvos vizijas turėjusių politinių

33

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

V A S A R I S

jėgų. Tarp stiprios prezidentinės respublikos ir stiprios parlamentinės respublikos – šįkart abiem pusėms pavyko rasti kompromisą, kuris pakrypo labiau į parlamentinės respublikos pusę, dabartinę Lietuvos Respubliką. Ir iš tiesų parlamentinę, o ne seimokratinę. Toks ir yra esminis skirtumas nuo 1922 m. Konstitucijos.

Buvo galima taisyti skirtumus, matomus plika akimi, – dėl to 1992 m. Konstitucijoje atsižvelgta į išmoktas 1922 m. Konstitucijos nesėkmės pamokas.

34

1928 ir 1938 m. autoritarinių konstitucijų aš apskritai nelaikyčiau konstitucijomis. Jos buvo priimtos nedemokratiškai (pirmoji net „dovanota“ prezidento A. Smetonos), todėl joms nebūdingas esminis šiuolaikinio konstitucionalizmo bruožas – valdžios galių ribojimas ir tarnystė žmonėms.

Minint prezidento Kazio Griniaus 150-ąsias gimimo metines, skaitėte pranešimą „Demokratinės valstybės užuomazgos 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje“. Sakėte, kad „reikia mokytis gyventi pagal Konstituciją ir joje įtvirtintą vertybių sistemą, o ne siekti pakeisti nepatinkančias jos nuostatas“. Įdomu, kaip atrodo asmens, kuris besąlygiškai gyvena pagal Konstituciją, gyvenimas. Ar jūs taip gyvenate?

Stengiuosi. Nežinau, kodėl neturėčiau pagal ją gyventi.

Mano požiūriu, gyvenimas pagal Konstituciją – ne vien pasyvus jos laikymasis, teisės pažeidimų, nusikaltimų nedarymas, bet ir nesikišimas į ne savo reikalus.

Konstitucija, kaip antimažoritarinis aktas, saugo kiekvieno žmogaus

privataus ir šeimos gyvenimo neliečiamybę, asmens pasirinkimo laisvę – pliuralistinėje demokratijoje niekas neturėtų kištis į kitų asmenų gyvenimo būdo pasirinkimą, kol tai nepažeidžia kitų žmonių teisių ir teisėtų interesų.

Mane ypač stebina, kad dabar, XXI a. Lietuvoje, vis dar tikrai nemaža visuomenės dalis mano, kad jai yra suteikta laisvė diktuoti, kokio tipo šeimą žmogus turi ir gali pasirinkti, su tos pačios ar skirtingos lyties asmeniu ją kurti. Čia, žinoma, kalbu apie tuos, kurie palaiko tik vadinamąją tradicinę šeimą, ir jų judėjimus. Tai ne kas kita, kaip totalitarinės visuomenės bruožas, nes jie mano, kad gali kontroliuoti net ir jūsų šeimyninį gyvenimą. Liūdina tebesitęsiantis tamsiais stereotipais grindžiamas moterų diskriminavimas, atsisakymas įvardyti prieš jas nukreiptą smurtą kaip smurtą lyties pagrindu. Tai yra Konstitucijoje įtvirtintų tolerancijos, pliuralizmo ir lygiateisiškumo demokratinių vertybių kasdienio neigimo pavyzdys.

Taip pat manau, kad gyventi pagal Konstituciją reiškia būti pilietiškai aktyviam skatinant konstitucines vertybes, skelbti savo nuomonę ir komentuoti aktualius visuomenei klausimus. Retkarčiais man net susidaro įspūdis, kad auga teisininkų baimė kalbėti žiniasklaidai ir viešai auditorijai, dalytis savo pamąstymais. Žinoma, ne tik teisininkų, bet ir valstybės tarnautojų ar pačių žmonių. Mano požiūriu, reikia demonstruoti, kad pilietinė visuomenė gali būti šios Konstitucijos pamatas, nes jeigu mes patys neįgyvendinsime savo pilietinės saviraiškos laisvės ir būsime abejingi šalies raidai, tuomet vien Konstitucijos egzistavimas mums nepadės. Pasyvus jos nuostatų laikymasis nėra pakankamas gyvenimas pagal Konstituciją.

1922 m. Konstitucija buvo viena moderniausių tuometėje Europoje, tačiau sakoma, kad ji turėjo ir savų trūkumų. Kokių? Kodėl į tai nebuvo atsižvelgta iškart, rengiant Konstituciją?

Vienas pagrindinių – seimokratija.

Tikro valdžių padalijimo nebuvo, tikėta, kad Seimas, kaip Tautos atstovybė, visada ras išeitį iš visų krizių ir bus racionali institucija, visada paisys Konstitucijos ir ją gins. Prezidentas buvo absoliučiai priklausomas nuo Seimo, nes buvo Seimo renkamas ir galėjo būti jo atstatydintas, taigi prezidento galios buvo labai ribotos. Rengiant Konstituciją net abejota, ar Prezidento institucija apskritai reikalingaa. Galima teigti, kad seimokratija lėmė tai, jog Konstitucija žlugo ir buvo įvestas autoritarinis režimas.

Kitas reikšmingas 1922 m.

Konstitucijos trūkumas – teisminės valdžios kontrolei nebuvo patikėtas politinės valdžios aktų konstitucingumas, – t. y. konstitucinės kontrolės nebuvimas. Manyta, kad Seimo žodis čia turi būti paskutinis ir paties Seimo kontroliuoti niekas negali.

Kad ir kaip būtų, 1922 m.

Konstitucija – pirmoji nuolatinė demokratinio turinio Konstitucija, kuri turėjo didžiausią įtaką iš visų kitų pirmtakių, kuriomis mėginta remtis rašant 1992 m.

Konstituciją. Joje buvo ištaisyta labai daug 1922 m. Konstitucijos trūkumų – tuo tikrai galime pasidžiaugti. Ir, nepaisant trumpo 1922 m. Konstitucijos galiojimo, visados visiems primenu, kad 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracijoje yra numatyta vadovautis 1922 m. Konstitucijos dvasia.

Taigi net partizanai suprato

vienintelės demokratinės Konstitucijos reikšmę ir kovojo būtent už demokratinę valstybę, atmesdami autoritarinį laikotarpį.

Trūkumų turėjusi Konstitucija gyvavo tik kiek daugiau nei ketverius metus, nes politinis elitas nebuvo pasirengęs pagal ją gyventi. Kaip manote, jiems trukdė įtvirtinta vertybių sistema ar kas nors kita?

Mano akimis, keletas esminių dalykų. Politinis elitas nebuvo išmokęs gyventi pagal Konstituciją ir politinio pliuralizmo sąlygomis.

Tikrai nemažą politinio elito dalį sutrikdė 1926 m. prie prezidento K. Griniaus pilna apimtimi įvesta Konstitucija, kuri reiškė gana radikalią visuomenės gyvenimo liberalizaciją. Buvo kalbama, kad tuo metu šalyje prasidėjo anarchija, įvairūs antivalstybinių elementų bruzdėjimai ir pan. Žinoma, gal to ir buvo, tačiau negalima nepastebėti fakto, kad politinis elitas nebuvo subrendęs gyventi politinio pliuralizmo sąlygomis.

Kitas aspektas – 1922 m.

Konstitucija buvo vienos politinės jėgos produktas, tad nereikia pamiršti, kad skirtingos politinės jėgos Lietuvą galėjo matyti kitomis akimis, tačiau į jų viziją nebuvo atsižvelgta. Nerimaujant, kad šalis grimzta į anarchiją, buvo įvykdytas karinis perversmas – į valdžią, kaip tautos vadas, pastatytas prezidentas A. Smetona. Tokia liūdna buvo 1922 m. Konstitucijos pabaiga – tai liudija, kad šalis nesijautė subrendusi demokratinei santvarkai.

1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 2 skyriaus 18 straipsnyje rašoma: „Piliečio butas neliečiamas. Įeiti į butą ir daryti jame kratą galima tik įstatyme nurodytais

35

SPAUDA – PLIURALISTINĖS DEMOKRATIJOS PAGRINDAS, BE KURIO DEMOKRATIJA NEĮSIVAIZDUOJAMA,NES NEĮSIVAIZDUOJAMA, NES JI – KETVIRTOJI VALDŽIA. MES KARTAIS PAMIRŠTAME ŠĮ VAIDMENĮ.

36

atsitikimais ir tvarka.“ Ar tuos ketverius metus šis įstatymas apsaugojo piliečius, ar tai buvo labiau formalumas?

Iš tiesų tos garantijos negaliojo.

Buvo įvesta nepaprastoji padėtis, kurios metu minėta laisvė tikrai galėjo būti suvaržyta. Žinoma, negaliu tvirtinti, kad Lietuvoje būtų vykusios kokios nors masinės kratos, tačiau, pagal Konstituciją, būsto neliečiamybės garantija buvo suspenduota. Mano akimis, pati jūsų cituojama konstitucinė formuluotė neturi didelių trūkumų – dabar galiojančios Konstitucijos straipsnis apie būsto neliečiamybę skamba labai panašiai. Gaila, bet realybė tuo metu buvo kiek kitokia.

1918–1939 m. pagal spaudos laisvės lygį buvo trys valstybių grupės. Pirmoje grupėje spaudos laisvę garantavo veikiantys įstatymai ir įsigalėjusi praktika, antros grupės šalyse spaudos laisvė buvo daugiau ar mažiau suvaržyta, o trečios grupės valstybėse (Sovietų Sąjungoje, Italijoje, Vokietijoje), kur vyravo totalitarinis bei autoritarinis valdymas, žodžio ir spaudos laisvės praktiškai nebuvo. Jei tikra spaudos laisvė įsigaliojo 1926 m. birželį, prezidentu išrinkus K. Grinių (laikraščiai ir žurnalai nebuvo cenzūruojami, leidėjų, redaktorių ir žurnalistų veikla nebuvo kontroliuojama), tuomet visgi kaip ji atrodė 1922 m. priimtoje Konstitucijoje ir realybėje?

Konstitucijoje buvo laiduota spaudos laisvė. Lyginant su dabartine Konstitucija, 1922 m. nuo jos buvo kiek atsitraukta, nes sakinys, kad cenzūra yra draudžiama, įtrauktas

nebuvo. Iš tiesų spaudos laisvė turbūt egzistavo tik K. Griniaus valdžios laikotarpiu, nes iki tol pilnai funkcionuoti negalėjo. Paskui, žinoma, vėl prasidėjo cenzūra, opozicinės spaudos draudimai ir retkarčiais net persekiojimai, tad ta spaudos laisvė gyvavo labai neilgai.

Tačiau galima pasidžiaugti, kad K. Grinius šiuolaikiškai suprato dalykus, kurie net ir XXI a. ne visuomet suprantami. Jis apskritai tiesiog pralenkė laiką, nes kai kurios jo mintys šiandien ne vieną šokiruotų. Viena jų – valstybės ir bažnyčios atskirumas. Jis neprisiekė su žodžiais „Tepadeda man Dievas“. Žinoma, tai kiekvieno asmens pasirinkimas, bet jis norėjo griežtai paisyti pasaulėžiūros laisvės ir nebijojo viešai pripažinti esąs laisvamanis. To, tiesą sakant, nematome net ir XXI a. Lietuvoje: bent viena iš tradicinių bažnyčių kartais labai aiškiai pamėgina paneigti konstitucinės santvarkos pagrindus ir kišasi į pasaulietinės valstybės reikalus, diktuodama tai, kaip valstybė turėtų reguliuoti, pavyzdžiui, šeimos santykius.

O apie spaudą prezidentas K. Grinius pasakė tai, ką 2019 m. pasakė ir Konstitucinis Teismas. Neatsiminsiu dabar pažodžiui, tačiau esmė tokia, kad spauda – pliuralistinės demokratijos pagrindas, be kurio demokratija neįsivaizduojama, nes ji – ketvirtoji valdžia. Mes kartais pamirštame šį vaidmenį. Spauda leidžia kontroliuoti valstybės įstaigų ir valdininkų darbą, kad nebūtų savivalės, žmonės galėtų reikšti nuomonę ir dalyvauti valdant valstybę. Šios prieš šimtą metų išsakytos mintys neprarado aktualumo ir dabar.

37

38

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

S A U S I S

„KAUNO ASAMBLĖJA“: NUOMONĖ KAIP MENO KŪRINYS KOTRYNA LINGIENĖ DONATO STANKEVIČIAUS NUOTR.

39

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

V A S A R I S

Lengva romantizuoti praėjusias epochas, nežinant, kokios iš tiesų diskusijos virdavo pakelės smuklėse, operos ložėse, turguose ar bažnyčiose. Ir šiek tiek liūdna, kad dabar viešasis diskursas pasireiškia arba socialiniuose tinkluose, arba jau protestų pavidalu – retai tenka stebėti, o juolab įsitraukti į kokią intelektualią diskusiją su nepažįstamaisiais paprastoje kavinėje.

Vis dėlto, nors anų šimtmečių rietenos nugulė dažų ir tapetų sluoksniuose, mūsiškės liks suarchyvuotos. Nuostabu būtų nugirsti, ką 2122-aisiais apie šiandienos debatų objektus ir kalbėjimosi būdus manys mūsų proanūkiai. Jei jie neatsuks atgal feisbuko juostos, galbūt ras spektaklio „Kauno asamblėja“ įrašą?

Dokumentinis spektaklis-diskusija, kurio premjera numatoma vasario 18–20 dienomis, – bendras Nacionalinio Kauno dramos teatro ir dokumentinio teatro kompanijos „Porte Parole“ (Monrealis, Kanada) kūrybinis projektas, palaikomas programos „Kaunas 2022“. Kaip rašoma pristatyme, viso to tikslas – teatro priemonėmis kurti demokratišką dialogą labiausiai visuomenę supriešinančiomis temomis. Dar pernai kanadiečių komanda pakvietė keturis nepažįstamus kauniečius ilgos

40

vakarienės – ir viską įrašė. „Rūtos“ salėje matysime atkurtą, bet gana tikslią diskusijos versiją.

Teatro terasoje (kanadiečiams irgi nešalta) kalbamės su „Porte Parole“ kolektyvu: tai vienas iš teatro įkūrėjų („Porte Parole“ prieš du dešimtmečius jis įkūrė su žmona Annabel Soutar) Alexas Ivanovici, kuris – ir „Kauno asamblėjos“ dramaturgas, jo kolega Brettas Watsonas ir režisierius Chrisas Abrahamas. „Asamblėjos“ kurtos ir kitur pasaulyje – idėja keliauja jau penkerius metus.

Ar nuomonių poliarizacijos mastai Lietuvoje ir kitur bent kiek skiriasi? Tupint internete 2022-aisiais rodosi, kad visai nesiskiria.

Alexas: Su poliarizacijos reiškiniu kaip kūrėjai esame susidūrę visame pasaulyje: Brazilijoje, Monrealyje, Jungtinėse Amerikos

Valstijose, Vokietijoje, o dabar ir Lietuvoje. Poliarizacijos poveikis viešajam diskursui yra geras arba blogas, bet tikrai neabejotinas, nesvarbu, ar tai būtų žiniasklaida, ar tai, kaip žmonės kalbasi, o gal pasirenka nesikalbėti.

Brettas: Pradėjome šį projektą kaip Donaldo Trumpo fenomeno Jungtinėse Valstijose tyrimą – jam kandidatuojant į Respublikonų partijos vadovo postą. Galiausiai tos idėjos atsisakėme, supratę, kad Trumpo ir kitų lyderių iškilimas buvo labiau poliarizacijos simptomas, tad nusprendėme daugiau dėmesio kreipti į tai.

Ką atradote Kaune? Ar jūsų tyrime dalyvavę žmonės buvo tokie, kokius tikėjotės čia sutikti?

Brettas: Ir taip, ir ne. Žinoma, pasidomėjome Lietuvos istorija, pakilimais ir nuosmukiais, Pirmąja Respublika, okupacija, atkurta nepriklausomybe. Bet neturėjome išankstinio įsivaizdavimo, kokie čia žmonės. Kai kurie dalykai mane nustebino, kiti – ne.

Alexas: Esu kilęs iš Rumunijos, tad tam tikri postkomunistiniai dalykai man atpažįstami. Bet kai kas Lietuvoje tikrai kitaip. Be abejo, kiekviena šalis turi savitą istoriją, su kuria tenka apsieiti.

Ypač didelį socialinį poveikį turėjusios ideologinės sistemos palieka pėdsakų ir sugriuvusios, įvykus esminiams pokyčiams. Taigi man buvo įdomu pamatyti, kokia stipri atmetimo reakcija kyla bent užsiminus apie ką nors, kas primena komunistines vertybes.

Ar taip ir nutiko su spektaklio veikėjų prototipais tapusiais kauniečiais?

Alexas: Nenoriu per daug išduoti, bet mes įsivardijome šį fenomeną, – tai bus stiprus aspektas pjesėje apie keturis kartu vakarieniaujančius žmones, turinčius labai skirtingas vertybes.

Ar sunku įtikinti lietuvius laisvai dalintis savo įsitikinimais ir leisti, kad jie taptų meninio proceso pagrindu?

Brettas: Čia labai padėjo Nacionalinis Kauno dramos teatras. Jie atliko didžiąją darbo dalį, tad jokių sunkumų ieškant dalyvių nekilo.

Pjesės tekstas gi kuriamas lietuvių pokalbių pagrindu, bet angliškai, o aktoriai vaidins lietuviškai?

Daug vertimo!

Brettas: Tai smagiausia dalis! Taip, pjesė paremta tikra vakariene.

Paprastai kuriant „Asamblėja“ trunka kokias keturias valandas.

Visus pokalbius transkribuojame, verčiame į anglų kalbą. Tuomet jau užsiimame redagavimu, lipdome pasakojimą anglų kalba, galiausiai tekstas grąžinamas į lietuvių kalbą. Turime dvi puslapio puses, nuolat lyginame tekstus.

Nesikišame į pačią žmonių kalbą kaip išraiškos priemonę, vartojame šnekamąją. Tiesiog ją iškarpome, suredaguojame ir suformuluojame angliškai, kad atitiktų lietuvių.

Alexas: Taip, esame atvykėliai, nemokame lietuviškai. Šio kūrinio iššūkis – užčiuopti ir kalbos, ir kultūros niuansus, kad sukurtume lietuviams paveikų spektaklį.

Buvimo svetimšaliu privalumas tas, kad neturime žinių bagažo, todėl galime laisvai pastebėti, kaip kiti atrodo iš šalies. Tarkime, ateini pas žmogų į svečius ir sakai:

41

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

V A S A R I S

tavo skalbiniai išmėtyti po visą svetainę. O jis to gal nebepastebi.

Taigi bandymas kurti kitoje kultūroje kita kalba yra ir grožis, ir iššūkis.

42

Chrisas: Čia labai padeda aktoriai, kurie visuomet pateikia daug vietinio konteksto, anekdotinių situacijų, ir pasakoja, ką patys galvoja apie vieną ar kitą dalyką.

Daug kalbamės. Repetuodami „Kauno asamblėją“ daug kalbame apie pačią „Kauno asamblėją“. Šį laiką deriname su tikrosiomis repeticijomis.

Kaip tik norėjau paklausti apie aktorių atranką. Ar ieškojote fiziškai panašių žmonių į vakarieniavusius drauge, ar labiau ideologinių sutapimų, o gal tokių, su kuriais lengva kalbėtis?

Brettas: Kiekvienoje šalyje elgiamės vis kitaip. Vokietijoje ieškojome priešingų asmenybių, Lietuvoje – panašių. Bet labiau panašių savo energija ir išvaizda, ne ideologija.

Alexas: Dalis „Asamblėjos“ grožio yra nuolatinės diskusijos.

Pavyzdžiui, ar eisime į kurį nors kvartalą ir ieškosime žmonių?

Ar pasikalbėsim su tuo ar anuo atlikdami tyrimą? Su Brettu ne visada viską matome vienodai, todėl dirbdami deramės. Kai žmonės atrenkami ir pjesė parašoma, o mes ją pristatome aktoriams, tada jau vyksta derybos dėl perspektyvos, kurią pateiksime žiūrovams. Viskas yra provokacija, siekiant kuo turiningesnio dialogo. Tai ir yra galutinis tikslas. Dievinu tas nuolatines derybas, bet nežinau, Brettai, ar tau jos patinka taip pat kaip man (juokiasi).

Brettas: Ne taip labai. Aš būnu tas, kuris primena galutinį terminą, numatytą premjeros datą. Man patinka kuo labiau išgyventi procesą, o pasiekus ribą ištarti: „Viskas, mes pasiruošę.

Dabar turime tokį scenarijų, kokio norime.“ Chrisas: Repetuojant visuomet kyla daug diskusijų apie tai, kaip suprantame tam tikrus pjesėje pasigirstančius liudijimus ir požiūrius – kas uždega, kas nelabai. Debatai, kova, ginčai – neatsiejama mūsų proceso, o ir rezultato, kuris randasi scenoje, dalis, nes juk poliarizacija yra konflikto būsena.

Alexas: Dar pridurčiau, kad aktoriai turi ginti tokią kalbą ir perspektyvas, kurios nebūtinai atitinka jų pačių.

Tai kaip debatai mokykloje?

Alexas: Taip, kartais esi priverstas ginti ne savo tiesas. Taigi galimybės kelios: ar jie savo personažą gerai pačirškina?

O gal nutapo orų jo portretą?

Siekiame subalansuotai ir kuo sąžiningiau pavaizduoti žmones, kuriems pažadėjome suteikti vienodą šansą pabūti viešojoje erdvėje. Visai įdomu stebėti, kaip žmonės tą šansą supranta.

Vieniems tai reiškia galimybę pasakyti: „Manau, visi turėtų žinoti, kad jis yra kvailys.“ Tai sąžininga, tai faktas. Arba galima sakyti: „Noriu apginti jo požiūrį, pasitelkdamas visus savo įgūdžius, kad galėčiau tą požiūrį asmeniškai ištyrinėti ir leisti auditorijai jį kuo laisviau ištyrinėti be papildomos nuomonės įsikišimo.“ Alexai, man patiko tai, ką pasakėte apie skalbinius svetainėje. Bet ar visada

Ar žmonės, kurie ateis į spektaklį, galės prisidėti savo nuomone?

Brettas: Dabar mes sąmoningai nieko neatsakysime. Bet tikimės, kad publika turės ką pasakyti, ir esame pasirengę juos išklausyti.

Drįstu spėti, kad viena iš temų bus migracija, bet ar kitos – paslaptis?

Brettas: O dabar aš užduosiu klausimą. Kokias Lietuvą poliarizuojančias temas įvardytum tu?

Vakcinos, migrantų krizė.

Tada apskritai požiūris į Rusiją. Na, ir, jei jau visai kaunietiškai, tai ką daryti su senuoju nelygiu senamiesčio grindiniu.

(Visi juokiasi) Brettas: Apie tuos nelygumus ir yra pjesė.

Alexas: Taip, tas socialinis dialogas – toks nelygus dalykas.

Chrisas: Pasakysiu taip – tikrai tyrinėjame progresyvių minčių ir konservatyvesnių idėjų susidūrimo spektrą bei susikirtimo niuansus.

Turbūt esate sulaukę prieštaringų atsiliepimų apie savo spektaklius?

Chrisas: Taip.

Chrisas: Pirmąją „Asamblėjos“ versiją rodėme Toronte, ten turiu teatrą. Po premjeros mums iš esmės buvo pasakyta, kad kuriame platformą neapykantos kalbai.

Tai buvo susiję su vieno veikėjo antiimigraciniu pasisakymu, kurį, mūsų nuomone, buvo svarbu įtraukti į spektaklį. Kai kurie žmonės teigė, kad suklydome jį įtraukdami. Mūsų atsakas – įtraukti reakciją į spektaklį kaip klausimą.

Klausėme savęs, ar tai buvo priimtina, ar teisingai pasirinkome.

Kanadoje ir kitur Vakaruose nuolat diskutuojama apie tai, ar turėtume kurti platformas žmonėms, kurių pažiūros daugeliui atrodo nepriimtinos, ir kur yra riba tarp neapykantos kalbos ir tiesiog konservatyvesnių pažiūrų.

PORTEPAROLE.ORG

Brettas: Namuose.

DRAMOSTEATRAS.LT

reikia kištis? Šiandien viename naujienų tinklalapyje buvo paskelbtas klausimas: „Ar reikia visus imigrantus išsiųsti namo?“ Tik tiek.

Kai kurie komentatoriai ėmė siūlyti visokių nelabai humaniškų dalykų, o puslapio administratoriai į tai atsakė tiesiog dalindamiesi nuorodomis į „Kauno asamblėjos“ bilietus.

Sakyčiau, tai gana radikalus, bet greičiausiai efektyvesnis nei šis straipsnis, būdas spektakliui reklamuoti, bet galbūt komentatoriai nežino, kad jie dalyvauja socialiniame eksperimente. Ar manote, kad tokie veiksmai – gerai?

Alexas: Tiksliai nežinau, kokiame kontekste prašoma šių komentarų.

Jei tai jau vieša arena, pavyzdžiui, socialinė žiniasklaida, manau, kad viskas gerai. „Kauno asamblėja“ stengiasi užduoti klausimus ir paskatinti žmones įsitraukti į sudėtingesnius pamąstymus.

Nesvarbu, ar atsakymai pateikti po redakcijos įrašu, ar tiesiog atsibudus vieną rytą, ar leptelėjus bare, – tą įvairovę būtina aptarti.

Akis į akį. Taip kartu sukelsime geriausią minties evoliuciją. Kaip rinkodaros idėja, mano nuomone, tai visai įdomu, nes identifikuoja visuomenėje iškylančius klausimus, tik galbūt ne visada į juos atsakoma tiesiogiai.

43

V A S A R I S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

44

PLYTINĖ „PALEMONAS“, GELŽKELIO STOTIS PALEMONAS PAULIUS TAUTVYDAS LAURINAITIS MARTYNO PLEPIO („EKSKURSAS“) NUOTR.

45

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

V A S A R I S

Toks adresas nurodomas 3 dešimtmečio dienraščių puslapiuose sutinkamuose skelbimuose tiems, kurie nori savo namus statytis iš plytų ar uždengti čerpių stogu. Tiesa, jei nesi kauniškis ar pakauniškis, nebūtina kreiptis tiesiogiai: žmones, vadinamus „Palemono“ agentais, galėjai sutikti visose svarbiausiose šalies geležinkelio stotyse.

46

Agentai ne tik padėdavo įsigyti norimų medžiagų, bet ir Lietuvos lygumų horizontuose dygstančias vienkiemių trobas renčiantiems ūkininkams žadėjo pritaikyti gausias nuolaidas ir dargi išsimokėtinai plytų duoti. Galiausiai tą padaryti galėjai ir savo vietiniame „Ūkio banko“ (nemaišyti su bendravarde mūsų epochos kontora) padalinyje, kur buvo galima apžiūrėti ir tų pačių medžiagų pavyzdžius.

Ir išties, kaip galima suprasti iš minėtojo adreso, Palemonas ankstyvaisiais nepriklausomybės metais buvo ne rajonas, bažnytkaimis ar miestelis, o tiesiog stotis. Į gyvenvietę dabartinė Kauno miesto dalis pradėjo panašėti jau gerokai po 1922-ųjų, kai vienas ryškiausių ano meto verslo duetų – signataras Jonas ir kunigas Juozas Vailokaičiai kartu su inžinieriumi Vladu Geiga čia įkūrė plytinę. Ir ne bet kokią, o didžiausią ir moderniausią šalyje. Statybų finansavimą didžiąja dalimi išsprendė taip pat Vailokaičių valdytasis „Ūkio bankas“, fabriko atsiradimui asignavęs nemenką tiems laikams sumą. Plytnyčia buvo pakrikštyta mitinio kunigaikščio Palemono garbei, o duris atvėrė Kaune ir šalyje beprasidedant 1923-iųjų statybų sezonui.

Statistika, mus pasiekianti jau iš penktųjų fabriko veiklos metų (1928), sako, kad fabrikas anuomet per metus į statybininkų rankas atiduodavo 9 mln. plytų ir pusantro milijono čerpių. Be to, fabrikas taip pat atliepė ir kitą ypač svarbų besiplėtojančios Lietuvos provincijos poreikį – gamino įvairių dydžių keraminius drenažo vamzdžius. Savo čerpes fabrikas girdavo tiek dėl jų dydžio („į kryžiavą metrą tereikia tiktai penkioliką čerpių“), tiek dėl patvarumo: reklaminėse žinutėse buvo teigiama, kad, padėjus ant dviejų balkių, čerpės viduryje galėjęs atsistoti suaugęs vyras.

Daugiau nei keturių hektarų plote įsikūrusi įmonė anuomet suplanuota funkcionaliai, o visi korpusai sujungti; fabrikas buvo vis labiau automatizuojamas ir papildomas naujais įrenginiais. 1931-aisiais gamybos procesas atrodė taip: specialiu siauruoju geležinkeliu iš karjero kasdien atriedėdavo 400 kubų molio, kuris būdavo apdirbamas, formuojamas, pjaustomas ir specialiais automatiniais vagonėliais stumiamas džiovyklon. Per parą į džiovyklą patekdavo per 100 tūkst. plytų. Džiūvimo laikas priklausė nuo vieno iš dviejų džiovyklės tipų: procesas užtrukdavo arba porą

47

KERAMIKA IŠ PALEMONO LIUDIJA BENE VISAS TUOMETĖS LIETUVOS AMBICIJAS: ŠVIETIMO, PRAMONĖS IR KARINES. 48

savaičių, arba nepilną vieną. Specialūs vagonėliai produkciją transportuodavo į krosnį, o iš ten – sandėliuoti arba tiesiai į geležinkelio sąstatą. Neišvengta ir nelaimingų atsitikimų: 1930-ųjų rudenį fabrike viešint garbių svečių delegacijai, vienas iš čerpių transportavimui skirtų tuščių vagonėlių užvažiavo Latvijos geležinkelių direktoriui ant kojos.

1931 m. spaudoje buvo daug rašoma apie vadinamąjį plytininkų sindikatą: šešios Kauno apylinkių plytinės susibūrė įsteigdamos vieną užsakomąją kontorą. Susilaikant nuo gilesnės šio įvykio analizės, verta prisiminti, kad spaudoje apie tokį sprendima buvo įvairių nuomonių, o vėliau šis faktas buvo sėkmingai išnaudotas ir sovietinės propagandos. Patys plytininkai anuomet spaudoje teisinosi, kad tokio ėjimo tikslas buvo „panaikinti konkurenciją“, sumažinti transportavimo bei administravimo kaštus, o pabrangusios plytos, anot jų, buvo ne susitarimų, o neįprastai gausaus statybos sezono pasekmė. Šiaip ar taip, „Palemonas“ augo – bendrovė jau 4 dešimtmečio pradžioje turėjo kitą plytinę Panevėžyje, o lemtingųjų 1940-ųjų vasarą bendrovei jau priklausė 7 fabrikai: Palemone, Gelgaudiškyje, Virbalyje, Panevėžyje, Kuršėnuose ir Garliavoje.

Be to, buvo valdomi ir keturi durpynai, kuriuose iškasama medžiaga bendrovės krosnyse pakeitė medieną: kitaip visos bendrovės plytinės kasmet būtų sunaudojusios beveik pusantro šimto hektarų miško. Prisimenant, kad 1940-aisiais visi šie fabrikai galėjo per metus išleisti per 35 mln. vien plytų, tokie Lietuvą be miškų galėję palikti poreikiai nestebina. Didžioji dalis šių milijonų buvo ne tik pagaminama didžiojoje Palemono plytinėje, bet ir nusėsdavo būtent sparčiai besiplečiančioje Laikinojoje sostinėje.

Spėriai augo ne tik „Palemonas“, bet ir Palemonas. Besikurianti bendrovės gyvenvietė 4 dešimtmečio antroje

pusėje gavo modernią pradžios mokyklą, geležinkelio stotį ir pašto rūmus. Dygo čia ir gyvenamieji namai – pradirbusiems dešimtmetį ir turintiems savą sklypą bendrovė buvo įsipareigojusi duoti iki 20 tūkst. plytų statyboms.

Gyvenvietės augimo faktą paaiškina visų pirma tai, kad 1940-aisiais iš tūkstančio bendrovės plytinėse dirbančių žmonių trečdalis dirbo būtent pagrindiniame Palemono fabrike. Ateityje Palemono apylinkės kėsinosi tapti ir dar labiau industrializuotos – jau nepriklausomos Lietuvos metais buvo svarstomas, bet tik vėliau įgyvendintas projektas į priemiestį perkelti ir Kauno prekinę bei vagonų paskirstymo stotis.

Vėlesnių įmonės ir priemiesčio istorijos puslapių šį kartą neversime – verta prisiminti tai, kad plytinė visuomet išliko bene pagrindiniu Palemono gyvenimo centru. Vis dėlto bendrovės palikimas geografiškai gerokai platesnis.

Sakoma, kad iš jos produkcijos pastatyta ne tik pusė Kauno, bet ir bene pusė anos nepriklausomybės mūrinių pastatų visoje šalyje. „Palemono“ fabriko įspaudus rastume Lietuvos banko, Teisingumo ministerijos (dab. Filharmonija) ir Kauno centrinio pašto rūmų sienose, lietaus skalaujamuose senuosiuose Laikinosios sostinės kolektoriuose; fabriko plytos kyla į dangų ir Prisikėlimo, Šančių, Reformatų bažnyčių bokštų pavidalais.

Keramika iš Palemono liudija bene visas tuometės Lietuvos ambicijas: švietimo, pramonės ir karines.

Nedidelio vakarinio Kauno priemiesčio darbo vaisiai po tinko sluoksniu slypėjo ir tebeslypi anuomet statytuose universiteto fakultetuose ir moderniose regionų mokyklose, 4 dešimtmetyje iškilusiuose krašto apsaugos kareivinių miesteliuose ir didžiuosiuose cukraus fabrikų projektuose.

49

Žinoma, ir prieš šimtą metų įvairiausi renginiai vyko ne tik Kaune, bet ir kitur Lietuvoje.

50 Štai 1922 m. vasario 4 d. vakaronę iki ryto skelbianti afiša iš Raseinių © Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. Prieiga internete: https://www.epaveldas.lt/preview?id=LTMKM_Tk_12-494

KULTURA. KAUNAS. LT PRISTATO DIDŽIOSIOS „KAUNAS 2022“ PARODOS, KURIAS ANONSAVOME SAUSĮ, VEIKIA VISU PAJĖGUMU. KOVĄ LAUKIAME TARPTAUTINĖS LAIMĖS DIENOS IR JAI DEDIKUOTO KONGRESO. O IR VASARIS – VISAI NEŽIEMIŠKAI GAUSUS PROGŲ PAGLOSTYTI SIELĄ.

DAR DAUGIAU ĮVYKIŲ IR DETALESNES JŲ PROGRAMAS RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT

51

KALENDORIUS

01 17–04 15

Luko Mykolaičio fotografijų paroda apie „Nemuno7“ Zapyškis, Kauno raj.

01 21–02 19

Laimos Numavičės atviručių paroda „Linkėjimai iš Kauno“

Kauno miesto muziejaus Rotušės skyrius, Rotušės a. 15

Luko Mykolaičio nuotr.

Jau gegužės mėnesį Zapyškyje, kairiajame Nemuno krante bus prišvartuotas senas laivasžemkasė, paverstas tarpdisciplinine kultūros ir meno erdve „Nemuno7“.

Susipažinti su žemkasės praeitimi galima jau šiandien. Šalia Senosios Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios iškilo fotografijų parodos stendai – žvilgsnis į Nemuno laivybos istoriją.

Parodos autorius Lukas Mykolaitis – tyrėjas ir fotografas iš Kauno, dažniausiai dirbantis su asmeninių ir istorinių erdvių atvejais. Jiems fiksuoti kūrėjas naudoja įvairias dokumentacijos technikas, taip permąstydamas laiko, atminties, paveldo, informacijos rinkimo, saugojimo ir perdavimo temas.

Parodos centre – prieš žemkasės transformaciją atlikta erdvės dokumentacija, fiksuojanti laiko paveiktus, upės apnašų sluoksniais padengtus paviršius. Šie kadrai derinami su vintažinėmis, tarpukarį menančiomis Kauno upių laivybos fotografijomis, surinktomis Lietuvos jūrų muziejaus archyvuose. Pasak parodos autoriaus, tai – dar vienas laiko juostų sintezavimo pavyzdys ir vientisas, jutiminis naratyvas.

L. Numavičės iliustracija

„Tarpukario Kauno veidas, išaustas iš to meto tautos svajonių, sapnų ir vilčių, „nugulė“ mano sukurtose vektorinės grafikos atvirutėse. Čia Kaunas toks, kokį aš jį matau – istorinis pasididžiavimas, persipynęs su dabartiniais potyriais ir jausmais“, – kalba autorė, tikinti, kad žmogaus gyvenimui turi įtakos ne tik prigimtis, bet ir virtinė atsitiktinumų, kurie dažnai atrodo nereikšmingi, tačiau platesniame kontekste įgauna netikėtų išraiškos formų.

01 27–02 20

LDS Kauno skyriaus „Paroda nr. 1“ „Drobė“, Drobės g. 62

Paroda „Kauno žvėries brolija“

Kauno apskrities viešoji biblioteka, K. Donelaičio g. 8 / Lydos g. 2 Kauno apskrities viešoji biblioteka prie „Kaunas 2022“ trilogijos pirmosios dalies „Sukilimas“ prisijungė su projektu „Kauno žvėries brolija“ ir kviečia iki pat kovo lankyti šia proga atidarytą skulptūrų parodą. Menininkai Ala Volkova bei Donatas Beniulis čia pažindina su Kauno mitinio žvėries brolijos nariais, pažadintais iš bibliotekos senųjų rūsių, knygų bei Kauno istorijų.

A. Volkovos skulptūros įsikūrė lauke ir išnyra sutemose – tai slibinas, feniksas, baziliskas. D. Beniulio kūriniai – cerberis ir kaukas – laukia viduje, bibliotekos darbo valandomis.

LDS Kauno skyriaus archyvo nuotr.

LDS Kauno skyrius, 32 metus gyvavęs Rotušės a. 26, perkėlė savo būstinę į Šančius ir čia atidarė naują, dešimtąją LDS galeriją.

Tai istorinis žingsnis LDS Kauno skyriaus gyvenime. Persikėlimas vykdomas in corpore, su visa archyvine ir menine atmintimi, primenant visus sąjungos narius – gyvuosius ir jau išėjusius.

Simboliškai pavadintoje „Paroda Nr. 1“ ekspozicijoje pirmą kartą pristatomi visi menininkai – 451 narys, Kauno skyriui priklausęs nuo 1989 m.

Projektu nuspręsta atlikti Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus kūrybos monitoringą, vizualizuoti statistiką ir biurokratiją. Autorių kūrybines intencijas siekiama pristatyti per asmenines menininkų kūrybos deklaracijas, išreikštas tekstu ar vaizdu: tam kiekvienam menininkui buvo įteiktas A4 formato lapas su jo vardu ir pavarde. Visa parodos medžiaga, visi 451 lapas, vėliau nuguls į meninę knygą, kuri bus saugoma ateičiai ir pasakos apie Kauno menininkus šiandien.

VASARIS

01 22–03 01

53

KALENDORIUS

02 01–02 28

Gvido Latako tapybos ir miniatiūrų paroda „Dausuvų sakmės (Vilkų mėnuo)“

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18

G. Latako paveikslas

„Štai, mielieji, jums tokios istorijos, sakmės, parneštos iš senos kaip pasaulis Dausuvų žemės, iš Sėkmių teritorijos, esančios už plono kaip rūko marškos paviršiaus.

Kita vertus, kaip tu ten pateksi, jei ne sapnuojant? Per Sapnulį, Sapniuką, Sapniauskį? Sapnas, žinia, daug ką iškreipia, perkeičia, o kur dar, po šimts, netobulas perteikiančiojo teptukas... Rasite čia ir vilkų, ir mergelių, mėnulių“, – sako parodos autorius.

02 01–02 28

Rimanto Žiemio fotografijų paroda „Suvalkiečių ir Bakanausko gatvių virsmas į Europos prospektą“

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Aleksoto padalinys, Veiverių g. 43

R. Žiemio nuotr.

Rimantas Žiemys – profesionalus fotografas, nenuilstantis, aktyvus Aleksoto bendruomenės centro narys, ilgą laiką dirbęs Lietuvos energetikos institute. Iš rankų nepaleisdamas fotoaparato, R. Žiemys fiksuoja įvairius bendruomenės, Aleksoto mikrorajono įvykius, renginius, gamtos vaizdus.

Trečiadienis, 02 02, 18:00

KMSO gimtadienio koncertas Viliaus Ksavero Slavinsko tapybos paroda „Paslaptis šalia“

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 7

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Girstupio padalinys, Kovo 11-osios g. 24

V. K. Slavinsko paveikslas

„Vilius Ksaveras Slavinskas – abstraktaus transfigūruoto ekspresionizmo ir siurrealaus simbolistinio figuratyvizmo meistras. Potėpiai ant drobės krinta spontaniškai laisva, ekspresionistine maniera.

V. K. Slavinsko kūrybos pasaulyje nevaržomai liejasi energijos kupinos galvos, sielas virpina keisčiausios jausenos ir būsenos, nyksta ribos tarp gamtinės jėgos ir žemiškojo prado“, – sako menotyrininkė Vilma Kilinskienė.

Constantine’as Orbelianas.

KMSO archyvo nuotr.

Kauno miesto simfoninis orkestras pasitinka 17-ąjį gimtadienį. Šia proga sugrįžta Lietuvos publikos mylimas vyriausiasis orkestro dirigentas maestro Constantine’as Orbelianas. Taip pat atvyksta svarbiausiuose pasaulio operos teatruose ir koncertų salėse pasirodantis sopranas Kristin Sampson, kurios talentas nepalieka abejingų. Su orkestru šį vakarą pasirodys ir smuikininkas, pirmasis šio kolektyvo meno vadovas bei vyriausiasis dirigentas Pavelas Bermanas. Programoje – Johannes Brahms Koncertas smuikui ir orkestrui D-dur, op. 77, gražiausios uvertiūros, arijos iš operų bei G. Bizet, H. Wieniawski ir kitų kompozitorių kūriniai smuikui ir orkestrui.

VASARIS

02 01–02 28

55

KALENDORIUS

Nuo 02 04

02 04–03 06

Filmas „Lobis“

Paroda „Pokyčiai ir individualumas: šiuolaikinių Japonijos menininkų grafika“

Kino teatrai

Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

Kadras iš filmo

Prisimenate nepaprasto populiarumo Arūno Žebriūno lietuviškus filmus vaikams – „Seklio Kalio nuotykiai“ (1976 m.) ir „Gražuolė“ (1969 m.), kuriuos visi žiūrėdavo prilipę prie televizorių ekranų? Po daugelio metų pertraukos lietuviško kino padangėje – nauja, kupina kvapą gniaužiančių nuotykių, pavojų bei stebuklų istorija vaikams ir nevaikams. „Lobio“ scenarijų režisierė Agnė Marcinkevičiūtė kūrė su rašytoja Renata Šerelyte.

56

Masanari Murai. „Saulė ir paukštis“

Paroda, kurią pristato Japonijos ambasada ir Japonijos fondas, nėra orientuota į išskirtinių šiuolaikinės japonų grafikos meistrų darbų pristatymą, veikiau ji suteikia galimybę supažindinti visuomenę su tais menininkais, kuriems grafikos technika yra šalutinė kūrybos dalis.

Visų pirma siekiama atskleisti, kad šiuolaikinės japonų grafikos pagrindu buvo sukurta nauja meno sritis. Šiuo atveju tapytojų sukurti atspaudai yra suvokiami kaip tapybinės variacijos, kartu išlaikant savarankišką formą. Taigi šie darbai padėjo įtvirtinti šiuolaikinės japonų grafikos žanrą. Paroda paskatins lankytojus naujai pažvelgti į šiuolaikinės japonų grafikos istoriją.

02 04–02 27

Lauros Garbštienės instaliacija „Sopulingoji ir Banga“ Žilvino Landzbergo paroda „Maldos dūmas“ Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

Šioje parodoje, kurią organizuoja galerija „Meno parkas“, žiūrovai galės pamatyti specialiai 33-ajai San Paulo bienalei kurtą instaliaciją „Paslėpta Saulė“ (2018 m.) kuri taps visos parodos ašimi, o greta jos bus pristatyti ir naujai menininko sukurti skulptūriniai objektai bei instaliacijos. Žilvinas Landzbergas (g. 1979 m.) – menininkas, skulptorius. Nuo 2003 m. aktyviai dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. 2017 m. atstovavo Lietuvai 57-ojoje Venecijos bienalėje. 2018 m. jo kūriniai buvo pristatyti tarptautinėje šiuolaikinio meno Rygos bienalėje bei San Paulo bienalėje.

Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

Instaliacija – lyg regėjimas, palydintis parodą „Banga“: žmonių balsų kanalas“ – penktąją „Didžiosios pramonės“ ciklo dalį.

Visos ciklo parodos parengtos drauge su buvusių Kauno fabrikų bendruomenėmis ir menininkais, kurie sukurdavo kūrinius – įžvalgas parodų paliestoms temoms: atminties, alternatyvios istorijos, išlikimo, tikėjimo ir darbo.

Patyrinėti kintančias darbo ir gamybos sąvokas buvo labai įdomu su Laura Garbštiene dėl jos performatyvių kūrinių – „Verpėjų orkestro“ ir „Aš-menys pamažu sinchronizuojasi“. Šiuose kūriniuose veikia žmonės ir pasitelkiami tradiciniai darbo įrankiai, o ritualas ir kartotė užtikrina ir žmonių, ir įrankių gyvavimą.

Paroda yra „Kaunas 2022“ programos dalis.

02 04–02 05

Savaitgalis „Lizdui Septyneri“

Klubas „Lizdas“, Nepriklausomybės a. 12 „Septyneri. Tiek metų užtruko NASA nuo pirmųjų skrydžio brėžinių iki žmogaus išsilaipinimo mėnulyje.

Panašiai ir čia. Per septynerius metus Lizdas naktinį miesto gyvenimą išnešė nuo labai žemo starto iki satelitinių šviesulių.

Panašu, jog ir užaugino (o gal ir išleido į pensiją) bent kelias reiverių kartas. Faktas lieka faktu – šitas erdvėlaivis nei neplanuoja sustoti.

Tradiciškai švęsime abi savaitgalio naktis. Abi savaip. Pirmąją šiek tiek saldžiau, o antrąją – su botagais“, – kviečia elektroninės šokių muzikos klubo kolektyvas.

VASARIS

02 04 – 03 06

57

KALENDORIUS

Šeštadienis, 02 05 / 02 19, 11:00 Ketvirtadienis, 02 10 / 02 24, 17:00

Dailės terapija „Kitu žvilgsniu į save ir meną“ Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55

Organizatorių nuotr.

Sigita Kupčiūnienė yra dailės terapeutė, lektorė, dailės terapijos metodų kūrėja, praktikė, viena iš dailės terapijos profesijos pradininkių Lietuvoje. Terapiniai užsiėmimai pakvies į susitikimą ne tik su nuostabiaisiais M. K. Čiurlionio paveikslais, bet ir su pačiais savimi. Meditatyviai stebėdami meno kūrinius, leisitės gilyn į savęs supratimą, priėmimą, analizuosite kylančias interpretacijas.

Remdamiesi metaforomis, vaizdiniais, spalvomis bei formomis, piešite, kursite savo paveikslus.

58

Šeštadienis, 02 05, 18:00

Kulminacinis spektaklis „The Final Final Final“ Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

„Teatrono“ archyvo nuotr.

„Pastebėta, jog tiek Lietuvoje, tiek Europoje dažnas spektaklis turi daugiau nei vieną finalą. Todėl nusprendėme pastatyti spektaklį vien tik iš finalų“, – teigia trupės „Teatronas“ kolektyvas. Pasaulyje nykstant linijiniam pasakojimui (viskas tampa padrika, išskaidyta: mūsų karjera, santykiai, taip pat ir pasakojimai), susiduriama su struktūrine krize. Mes pripratinti prie vienos struktūros, tačiau niekas neparuošė prie dabartinės struktūros nebuvimo. Todėl spektaklis padės įsigilinti į nežinojimą – kada ploti, kada baigiasi, kada pakelti savo jausmus į aukščiausią tašką, kada paleisti ir grįžti į savo, realų, tikrą gyvenimą be linijinio pasakojimo.

Šeštadienis, 02 12 / 02 19 / 02 26, 14:00 Penktadienis, 02 24, 12:00

E. Fryko g. 14

Ekskursijos J. Zikaro namuose-muziejuje J. Zikaro g. 3

Ekskursijos metu būsite supažindinami su žmogaus, spinduliavusiu kūrybos šviesą, atsidavimą savo mokiniams ir meilę Tėvynei, gyvenimu, apžiūrėdami atnaujintas gyvenamąsias patalpas, dirbtuvę ir ekspoziciją, per šio menininko kūrybą, bandysite pažinti Lietuvos istoriją, Lietuvą mylėjusius žmones ir XX a. 2 deš. interjerų ypatumus (kambarių išplanavimą ir apstatymą). Išgirsite apie dvi ypatingas moteris – skulptoriaus žmoną Anelę Zikarienę bei dukrą Alytę Zikaraitę, be kurių nebūtų išlikęs šis vienas autentiškiausių Žaliakalnio namukų, tapęs pagarbos ženklu mūsų „Laisvės“ kūrėjui, I-osios nepriklausomybės monetų autoriui, ugdžiusiam savo vaikuose ir mokiniuose didelę pagarbą žmonėms – Juozui Zikarui.

Registracija tel. +370 684 84 335.

Daugiau informacijos: www.ciurlionis.lt.

Scenografijos eskizas Dž. Verdžio operai „Aida“ 1963–1965 m.

Viešnagės metu išgirsite pasakojimą apie talentingus tarpukario laikmečio kūrėjus, kurie atkreipdavo aplinkinių dėmesį ne tik savo išvaizda, bet ir savita pasaulėžiūrą bei gyvenimo būdu. Lankydamiesi menininkų namuose apžiūrėsite jų rūpestingai sukauptą Rytų ir senosios Lietuvos meno kolekciją, asmeninius daiktus, autentiškas tarpukario interjero detales ir pro langus atsiveriančią Kauno miesto panoramą.

Registracija tel.: 837 229967 ar el. paštu truikionamai@ciurlionis.lt.

Daugiau informacijos: www.ciurlionis.lt.

VASARIS

Ketvirtadienis, 02 10 / 02 17 / 02 24, 17:00 Šeštadienis, 02 12 / 02 19 / 02 26, 12:00

Ekskursijos L. Truikio ir M. Rakauskaitės namuose-muziejuje

59

KALENDORIUS

Šeštadienis, 02 12, 15:00 / 17:00 Sekmadienis, 02 13, 16:00 / 17:00

Kosmologinė opera „S’ANATOMIA | ŽENKLAI“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Šeštadienis, 02 12, 13:30

13-osios Kauno bienalės ekskursija „Kartą ateityje“

Susitikimo taškas: Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejus (įėjimas iš E. Ožeškienės g. pusės) Vasarį jau iškeliaujanti 13-oji Kauno bienalė, pasirinkdama neįprastą eksponavimo būdą, kūrinius integruoja sovietmečio modernizmo pastatuose – vietiniams žinomų muziejų ekspozicijose. Šiuolaikinio meno kūrinius, įsiliejusius tarp gyvūnų iškamšų ir velnių skulptūrų, bus neįmanoma praleisti pro akis ekskursijoje su gidu/e. Pasakojimai leis pasinerti į mistišką pasaulį bei priartėti prie fiktyvaus, mokslinės fantastikos ateities scenarijaus.

Tačiau neišsigąskite, tai tik spekuliacijos ateities vizijoms.

Daugiau informacijos ir registracija: www.bienale.lt.

60

M. Plepio nuotr.

Ši opera tęsia KOSMOS THEATRE kūrybinius ieškojimus kuriant ir vystant originalų Lietuvišką vizualinį teatrą grindžiant teatrinį veiksmą nepsichologizuotomis dramaturginėmis personažų santykių peripetijomis, o muzikos bei garso dizaino pirmenybe, vystant garsovaizdžio, kaip neatskiriamos garso ir vaizdo vienumos, koncepciją, kuri ir taps šio spektaklio pagrindiniu kūrybiniu pagrindu.

Operą kuria jaunos kartos kompozitorius Mantvydas Pranulis, kuris jos sukūrimui gavo pirmą kartą įsteigtą Čiurlionio stipendiją.

Kompozitorius reaguodamas į aktualiausias muzikines tendencijas siekia sujungti archajiškumą su inovaciniais muzikiniais ir filosofiniais archetipais.

Pirmadienis, 02 14, 18:30

Tragikomedija „ADOMAS 2.0“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Antradienis, 02 15, 18:00

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57 G. Jauniškio nuotr.

„Mielos moterys ir mieli žmonės! Šiuolaikinės Intelektualios Klounados Teatras didžiuojasi, kad po ilgų derybų pavyko suorganizuoti garsiosios „Organics Technology for Bio Artificial Intelligence“ vadovės Saros Brightman naujo kūrinio pristatymą Lietuvoje! Pagaliau bus pristatytas 10 metų intensyviai kurtas tobulas vyras – Adomas 2.0! Jo užduotis išpildyti visus jūsų lūkesčius ir padėti kurti sveikus, laimingus santykius. Adomas 2.0 dalyvaus viešame pasimatyme su kruopščiai iš didelio merginų būrio atrinkta Ieva ir, jei tarp jų užgims meilė, tai bus įrodymas, kad žmonija turės galimybę naujai, šįkart – tobulai pradžiai. Juk, kaip sakė Johann Wolfgang von Goethe: „Pasaulis be meilės būtų ne pasaulis“, – jausmingai į premjerą kviečia kūrėjai su režisieriumi Žilvinu Beniušiu priešakyje.

„Šuolis“ (rež. Giedrė Žickytė) – pasaulį pavergusi istorija apie lietuvio drąsą.

1970-aisiais Simas Kudirka peršoko iš sovietinio laivo į JAV pakrančių apsaugos katerį ir pasiprašė politinio prieglobsčio.

Grąžintas atgal ir įkalintas, Simas sulaukė didžiulio tarptautinio palaikymo, dėl jo išlaisvinimo buvo rengiamos tūkstantinės demonstracijos. Lietuvis iš Griškabūdžio tapo tarptautiniu žmogaus laisvių pažeidimo simboliu. Po penkiasdešimties metų Simas Kudirka, lydimas žinomos režisierės Giedrės Žickytės, vėl grįžo į amerikiečių laivą „Vigilant“. Šį kartą – dar kartą išgyventi jo likimą pakeitusį šuolį. Taip gimė savo siužetu geriausiems Holivudo trileriams nenusileidžiantis, daugiausia per pastaruosius metus dokumentinio kino laurų pasaulyje surinkęs, filmas „Šuolis“.

VASARIS

Dokumentinio filmo „Šuolis“ peržiūra

Daugiau informacijos ir kontaktai registracijai: www.kaunas.mvb.lt.

61

KALENDORIUS

Nuo 02 18

Dokumentinis filmas „Kernagis“ Kino teatrai

Trečiadienis, 02 16, 17:00

Šventinis Lietuvos universiteto šimtmečio renginys

„Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50 Seimas 2022-uosius paskelbė Lietuvos universitetų metais.

1922 m. Kaune įsteigtas Lietuvos universitetas, kuriame pirmą kartą buvo pradėtos universitetinės studijos lietuvių kalba, išaugino Vytauto Didžiojo, Kauno technologijos ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetus. Šiais metais visi trys universitetai suvienija jėgas ir ypatingą sukaktį kviečia sutikti kartu. Lygiai po šimto metų tą pačią dieną rengiamas didžiausias šventinis renginys, žymintis aukštojo mokslo šimtmetį ir Lietuvos universitetų metų svarbą valstybiniame kontekste.

Iškilmingame renginyje, kuris vyks „Žalgirio“ arenoje, bus galima išvysti Lietuvos universiteto istoriją, papasakotą per įvairius scenos ir kino kūrinius, pristatančius šimtmečio kultūrinį ir intelektualinį Kauno gyvenimą. Renginį tiesiogiai transliuos LRT televizija.

Filmo plakatas

Žadama, kad tai bus nepakeičiamojo Vytauto Kernagio išpažintis ir visos jo kartos dienoraštis. Pažadas, sutikite, išties didelis. Filmas sukonstruotas iš paties maestro bei jo bičiulių videokamera nufilmuotų kadrų ir pokalbių, niekada neskelbtų kino archyvų, koncertų ir garsių šou už kadro likusios medžiagos.

Rež. Andrius Lekavičius.

Trečiadienis, 02 23, 18:00

Koncertas „Skirtingi kampai“

Premjera. Spektaklis „Kauno asamblėja“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Smuikininkės Aistės Mikutytės ir pianistės Kotrynos Kaklauskaitės duetas susikūrė 2016 metais.

Atlikėjos yra paruošusios ne vieną muzikinę programą dviese ir su kitais scenos partneriais, koncertavusios daugelyje Lietuvos miestų, keleri metai iš eilės dalyvauja kamerinės muzikos festivalyje „Muzikos ruduo“.

Dueto koncerte skambės Osvaldo Balakausko, Zitos Bružaitės, Antano Kučinsko, Fausto Latėno ir Arvydo Malcio kūriniai smuikui ir fortepijonui.

Penktadienis, 02 25, 19:00

Spektaklis „Vėjas gluosniuose“

Nacionalinis Kauno dramos teatras (Ilgoji salė), Laisvės al. 71

„Porte Parole“ archyvo nuotr.

Spektaklis „Kauno asamblėja“ – tai bendras NKDT ir dokumentinio teatro kompanijos „Porte Parole“ (Kanada) kūrybinis projektas, kurio tikslas – teatro priemonėmis kurti demokratišką dialogą labiausiai visuomenę supriešinančiomis temomis. Spektaklio kūrimo procese kūrybinė komanda pakvietė keturis nepažįstamus skirtingų ideologinių pažiūrų žmones į vakarienę, kurios metu jie diskutavo labiausiai visuomenę skaldančiomis temomis. Jų pokalbis buvo įrašytas.

Spektaklio metu matysite atkurtą diskusiją – aktoriai vaidina realius joje dalyvavusius žmones, jų kalba autentiška ir netaisyta. Žiūrovams suteikiama galimybė tęsti pradėtą diskusiją.

Režisieriui Gyčiui Padegimui vasario 17 d. sukanka 70 – ar gali būti geresnė dovana kūrėjui, nei pilna žiūrovų salė? Šia proga teatras kviečia pasimėgauti spektakliu „Vėjas gluosniuose“. Tai Lietuvoje mažai žinomo išeivijos rašytojo Algirdo Landsbergio pjesė, parašyta JAV 1956 metais. „Ši pjesė yra labai vailderiška, nes, kaip ir „Mūsų miestelyje“ bei „Ilgoje Kalėdų vakarienėje“, joje kalbama apie paprastus žmones, keistai supintus jų likimus karo akivaizdoje.

Dabar, kai jaučiame stiprias geopolitines įtampas, manau, kad ši pjesė yra labai aktuali. Be to, Algirdo Landsbergio tekstai – tarsi lietuviškos sąmonės imuniteto stiprinimas“, – įsitikinęs spektaklio sumanytojas ir režisierius.

VASARIS

Penktadienis, 02 18, 18:00 Šeštadienis, 02 19, 18:00 Sekmadienis, 02 20, 18:00

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Spektaklį pristato „Kaunas 2022“.

63

Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt

KAUNAS PILNAS KULTŪROS MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE ( P L A T I N A M A S AUTORIAI: Agnė Sadauskaitė, Artūras Bulota, Aura Baltrušaitytė, Austėja Banytė, Donatas Stankevičius, Emilija Visockaitė, Gabrielė Gudaitytė, Inga Navickaitė-Drąsutė, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Monika Balčiauskaitė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Rita Dočkuvienė.

TIRAŽAS 2300 EGZ.

ISSN 2424-4465

NEMOKAMAI)

GLOBOJA:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

LEIDŽIA

2022 Nr. 2 (78)