KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2022 01 by Kaunas Pilnas Kultūros

Iliustracijos autorė Aistė Ambrazevičiūtė

MODERNISTAI

2022 SAUSIS pilnas.kaunas.lt

TURINYS MODERNISTAI

MODERNISTŲ METAI

LAISVO GYVENIMO UTOPIJA

11 16 20

LABAI SVARBŪS NEREIKŠMINGI DALYKAI

LEDŲ TEATRAS IR IŠLANKSTOMAS MODERNIZMAS

KĄ PASAKYTŲ VIZBARAS?

44 ARCHITEKTO ANŪKAS 48 KALENDORIUS

VAIKINAS IŠ MUZIEJAUS

ŠVĘSTI APLINKĄ Rašyti apie muziką – ne lengviau nei šokti apie architektūrą. Šios lakios frazės autorystė lipdoma net keletui žmonių. Kūrybingiems, žinoma, tokie pikantiški pareiškimai nesukelia jokių problemų. Šokiai apie architektūrą, beje, išties planuojami birželį – festivalis „Optimismo“ yra vienas iš „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ partnerių inicijuotų renginių. Nuo dainų iki tortų, nuo LEGO iki kojinių – apie architektūrą bei iš meilės architektūrai gali būti bet kas. Tuo jau patikėjome. Bet redakcijos žodyje norisi žengti keletą pėdų atgal. Pristatydami ne tiesiog vienai iš „Kaunas 2022“ programų, bet vis besiplečiančiam modernistų judėjimui skirtą numerį, pakalbėkim apie vieną tokį namą. Namą apvaliu langu. „Kai atsibundi naujame mieste“, – tokia antrašte su skaitytojais sveikinomės lygiai prieš šešerius metus, 2016 m. sausį, likus daugiau nei metams iki dienos, kai Kaunas oficialiai iškovojo Europos kultūros sostinės titulą. Namas apvaliu langu, Iljinienės namas, tuomet kleksojo visas pilkas ir nelaimingas, lyg troleibuso aptaškytas praeivis K. Donelaičio gatvėje. Tuomet įsivaizdavome, kaip galėtų atrodyti šio aukcionui pristatyto namo, stovinčio tuomet jau Europos paveldo ženklu išmarginto, į UNESCO dizaino miestų tinklą įtraukto miesto centre, svetainė. Tik įsivaizdavome. Baigiantis 2017-iesiems išpildėme savo svajonę! Kartu su Marija Drėmaite, žurnalo puslapiuose anonsavusia

vėliau Kauną tarptautiniu mastu garsinusią parodą „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas, 1918–1940 m.“, įsibrovėme į jau nupirktą, bet dar nesuremontuotą Iljinienės namą ir, aišku, vieni – spaudai, kiti – archyvams, įsiamžinome prie TO lango. „O“ formos langas netruko tapti optimizmo sinonimu, o pastarasis žodis – nuolat linksniuojamu, kalbant apie Kauną ne tik tarpukario kontekste. Jei neklystame, už tai turėtume būti dėkingi žodžių didmeistriui Žygimantui Kudirkai. Iljinienės namo naujakuriai, drąsinami architektės Rūtos Palytės-Biliūnienės, nepabijojo paveldo statuso ir jo dengiamų privalumų bei įsipareigojimų. 2019 m. vasarą čia, aikčiojant nuo stumdomų durų simfonijos ir pasakiškos Artimųjų Rytų eklektikos, jau buvo galima rengti fotosesijas ir vaikščioti į ekskursijas. Pasitinkant šventes, čia netgi papuošta eglutė, maloniai sveikinusi troleibusų keleivius ir praeivius. Šiandien Iljinienės name „gyvena“ kūrėjai – interjero dizaino studija „Blank Page“. Studija, į baltą lapą žiūrinti su polėkiu. Ir pažadėjusi atverti namo duris, o gal ir apvalųjį langą, visiems, kurie turi gerų idėjų ir kuriems būtina štai tokia aplinka. Optimistiška. Ir tai tik vieno namo Kaune istorija. Modernistų sėkmės istorija. Daugiau jų – šiame numeryje.

S A U S I S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Elektroninės muzikos kūrėjas Arūnas Periokas pasiryžo įgarsinti Kauno modernizmą. M. Plepio / „Kaunas 2022“ nuotr.

MODERNISTŲ METAI KPK REDAKCIJA

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

S A U S I S

Užbėgant įvykiams už akių, derėtų paminėti, kad didžiausia dovana modernistams – seniems ir naujai atsivertusiems, kauniečiams ir iš šono mūsų miestą stebintiems – būtų žinia, kad miesto tarpukario architektūra ir urbanistinis miesto audinys įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą, – o tai tikrai sužinosime 2022-aisiais.

Kauno žingsnis į

UNESCO – iššūkis ne tik profesionalams, bet ir visiems Kauno bei Kauno rajono gyventojams. Juk tarptautiniai ekspertai patys nieko nekuria ir nesaugo – jie tik pripažįsta, kas vertinga ir kaip su tuo elgiamasi. Tad, visų pirma, sužadinti atsakomybę už mūsų aplinką ir kurti emocinį ryšį su urbanistiniu peizažu bei kultūra – toks pagrindinis „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ tikslas. Ne tik tūkstančiai tarp dviejų pasaulinių karų (tiksliau, intensyviausiu Laikinosios sostinės laikotarpiu – apie tai kalba šio numerio herojus Hugo Herrera Tobónas) Kaune ir aplink jį iškilusių pastatų, bet ir jų architektai, statytojai, savininkai, gyventojai bei šių likimai yra svarbūs dėmenys kalbant apie palikimą – regimą, praeinamą, tiriamą ir vartojamą kasdien. Ne plikos sienos, o mąstymo būdas – architektūra, persunkta individualiomis istorijomis ir reikšmėmis, – yra didžioji vertybė. „Modernizmas ateičiai“ – tai penkerius metus vystoma iniciatyvų ir susitikimų erdvė,

kurioje bendroms diskusijoms, idėjų dirbtuvėms, meno ir kultūros veikloms susitinka įvairių sričių profesionalai, pastatų savininkai, paveldo bendruomenė ir kultūros iniciatyvų atstovai, drauge kuriantys modernistinio paveldo išsaugojimo, interpretacijos ir sklaidos scenarijus. Dalį šių scenarijų pristatome tolesniuose žurnalo puslapiuose, o žemiau – 2022-ųjų akcentai. Siekiama iki 2022 m. pabaigos įveiklinti – simboliškai – 365 modernistinius pastatus Kaune ir Kauno rajone. Tokiu būdu norima atkreipti dėmesį ne tik į reikšmingiausius tarpukario modernizmo pastatus, bet ir į kasdienybės paveldą. Pirmasis žingsnis – interneto svetainė, kurioje modernistinį žemėlapį gali pildyti tokių namų gyventojai, istorikai ir entuziastai, žinantys pastatų istorijų, mėgstantys fotografuoti ir naršyti archyvuose. Skaitmeninė modernizmo duomenų kaupykla veikia ir kaip bendruomenės telkimo platforma, padedanti susipažinti ir dalintis geromis patirtimis, o ten atsirandantys pasakojimai tampa inspiracija įvairiems kūrybiniams projektams.

2018 m. Kaune įvyko pirmoji tarptautinė „Modernizmo ateičiai“ konferencija. Ji grįš rugsėjo 21–22 dienomis ir bus skirta įspūdingiausių modernizmo interpretacijų projektų – ne tik Kauno, bet ir tarptautinių – pristatymui. Keliones į Lietuvą jau planuoja žymiausių Europos universitetų, galerijų atstovai bei kūrėjai. Bus įdomu palyginti, padiskutuoti ir idėjas vystyti toliau. Taip pat programos rėmuose buvo surengtos dvi tarptautinės architektūros ir paveldo mokyklos – vieną vasarą studentai ir entuziastai tyrinėjo Kauno centrą, kitą – Kačerginės kurortą. 2021 ir 2022 m. šio renginių ciklo organizavimą tęsia Kauno technologijos universiteto komanda.

Pavyzdžiui, šiemet projektą „100 Kauno atvaizdų“ pristatys viena seniausių kūrybinių organizacijų šalyje – Lietuvos dailininkų sąjunga. Ši idėja – tai įvietintų meno kūrinių ir kuruojamų parodų ciklas įvairiose tarpukarį menančiose erdvėse Kaune ir Kauno rajone. Savitą, įvairių šalių kūrėjų žvilgsnius į Kauną demonstruojančią koncepciją pasiūlė Kauno menininkų namai su partneriais iš užsienio. „DeMo“ („Dekoduojant modernybę“) – tai meno rezidencijų mainų programa, kurios metu menininkai analizuoja modernybės vystymosi procesus bei eigą skirtinguose socialiniuose, kultūriniuose kontekstuose, – apie tai plačiau kalbėjome „Kauno pilno kultūros“ 2021 m. lapkričio numeryje.

Tai, kad Kaunas savo modernizmu išskirtinis, bet ne vienišas, įrodo „MoFu 360/365“. Tai Europos Sąjungos programos „Kūrybiška Europa 2014–2020“ iš dalies finansuojamas tarptautinis projektas, kurį įgyvendina partneriai iš Kauno, Lvovo (Ukraina), Brno (Čekija), Kortrijko (Belgija) ir Tel Avivo (Izraelis). Iš viso sukurta 17 meninių projektų modernistiniuose pastatuose, o pagrindinė paroda Kauno centrinio pašto rūmų duris keturiems mėnesiams atveria „Kaunas 2022“ atidarymo savaitgalį sausį. Kol nematėme parodos, žurnale – ir vėl – kalbame apie patį paštą.

Kauno fotografijos galerija taip pat rengia rezidencijų programą „Fotografija – dokumentas ateičiai“, kuria sieks tyrinėti ir reprezentuoti Kauno modernizmą tarptautiniame kontekste. Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyrius 2022 m. pristatys tris projektus, skirtus tyrinėti ir kūrybiškai pasakoti apie Kauno XX amžiaus architektūrą: projektas „[Ne]matoma architektūra“ (aut. Rasa Chmieliauskaitė) sumanytas siekiant regos sutrikimų turinčius gyventojus įtraukti į architektūrinės aplinkos pažinimą; projektas „Geismo [architektūra]“ (aut. Tautvydas Urbelis) vykdo gėdos jausmo architektūroje tyrimą ir pristatys interpretaciją, susijusią su įvietintomis geismo apraiškomis Kauno mieste. Taip pat architektas Gintaras Balčytis su komanda ruošia įtraukiančią Kauno architektūros festivalio programą, kurią lydės parodos, dirbtuvės ir forumas. Organizacija „Gera Muzika Gyvai“, šiltais koncertais Lietuvos gyventojus pažindinanti su pasaulio

Kaip ir kitos „Kaunas 2022“ programos, taip ir ši nebūtų tokia turtinga be savo idėjas, ryšius, galimybes pasiūliusių partnerių, kurių dėka ne tik plečiama paveldu ir jo integracija besidominti auditorija, bet ir efektyviau skleidžiama žinia apie Kauną kaip išskirtinės architektūros miestą.

S A U S I S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Menininkas Tadas Stalyga su interjero architekte Rita Kundrotaite rengia Kauno restorano „Trys mergelės“ meninę interpretaciją. M. Plepio / „Kaunas 2022“ nuotr.

Kauno šokio teatras „Aura“ 2022-iesiems pasiūlė idėją „Pulsuojantis Kauno modernizmas“ – tai interaktyvių ekskursijų ciklas, kuriame gido pasakojimas bus papildytas gyvu pasirodymu. Ekskursijų, žinoma, kitąmet bus ir daugiau – neformalus įvairių sričių jaunų profesionalų ir savanorių sambūris „Ekskursas“ jau kviečia į pasivaikščiojimus, kurių metu tyrinėjami Kauno tarpukario modernizmo architektūros tipai, pristatomos ryškiausios architektų asmenybės, jų kūryba ir, žinoma, platesni tarpukario visuomeniniai reiškiniai. Plačiau apie bendruomeninę iniciatyvą rengiant šį numerį papasakojo vienas iš „Ekskurso“ savanorių. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus – ne tik modernistine „karūna“ padabintas pagrindinis pastatas, bet net 8 padaliniai, įsikūrę reikšminguose Kauno namuose. Dalis jų – tai žymių tarpukario asmenybių memorialiniai butai. Viename jų, A. ir P. Galaunių namuose, jau veikia parodos „Arno Funk[cionalizmas]“ (Arnas Funkas – vienas darbščiausių

modernizmo architektų, suprojektavęs ir Galaunių namus) ir „Moder… kas? Kauno modernizmas ir architekto profesija“, į kurią kviečiame žvilgtelėti atidžiau. Prie neformalaus modernistų judėjimo jungiasi ir tarptautinis dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“, siekiantis per kino meną užduoti nepatogius klausimus, tikromis istorijomis įkvėpti atvirus pasauliui žiūrovus ir paskatinti teigiamą pokytį visuomenėje. Nuo 2007 metų kasmet vykstantis renginys 2022 m. pakvies į filmų peržiūras Kauno tarpukario modernizmo erdvėse. Net apie pusę tūkstančio kauniečių ir rajono gyventojų dvejus metus kartu su vizualiųjų menų menininke Aideen Barry iš Airijos kūrė filmą, įkvėptą Kauno modernistinės architektūros ir magiškojo miesto paslaptingų istorijų. „Klosčių“ premjera – vasarop, o mes šiame numeryje pažindiname su tuo, kas visą laiką buvo už kadro, – filmo operatoriumi Miku Zabulioniu. Jo ryšys su architektūra – itin asmeniškas. „Modernizmo ateičiai“ sėkmę įrodo ne tik šie jau vykstantys ar netrukus prisistatysiantys projektai, bet ir kitos, galbūt ne visada oficialios, bet nuoširdžios iniciatyvos. Tai ir tradicinį dovanų iš Kauno spektrą papildę modernistiniai suvenyrai (ženkleliai, krepšiai, kojinės), juvelyrika, net šokoladas. Galbūt daliai profesionalų tai kelia šypseną, bet būtent tokie pavyzdžiai – tai ženklas, kad miestietis ir miestas yra vienas kūnas, o architektūriniai bei urbanistiniai sprendimai – juo tekantis deguonis. Ir ženklas, kad modernistų laukia įtempti, bet labai geri metai.

MODERNIZMASATEICIAI.LT

muzika (world music), šiemet pakvies į koncertų ciklą „Pasaulio muzika Kaunui“. Žadama, kad koncertai tarpukario butuose, visuomeninės paskirties objektuose ir viešosiose miesto bei rajono erdvėse vyks ištisus metus. Nauju žvilgsniu į juos supančią aplinką bus pakviesti pažvelgti ir elektroninės bei eksperimentinės muzikos gerbėjai – festivalis „Optimismo“ išskirtine muzikine programa, avangardiniais scenografijos ir šviesų sprendimais industrinio paveldo objektus pavers platformomis ateities skambesiui.

Justino Stacevičiaus / LRT nuotr

LAISVO GYVENIMO UTOPIJA AGNĖ SADAUSKAITĖ

Išgirdus žodį „kurortas“, mintys iškart nuvinguriuoja į smėlėtus pušynus, saulėtą jūros pakrantę, alėjas, kuriomis nerūpestingai vaikštinėja įdegę žmonės, ir, žinoma, atostogas. Tuo tarpu monografijos terminas dažniausiai asocijuojasi su darbymečiu ir ilgais vakarais bibliotekos kamputyje. Architektūros istorikė Viltė Migonytė-Petrulienė šiuos iš pažiūros nesusijusius kontekstus virtuoziškai sujungė ir metų pabaigoje išleido savo pirmąją monografiją apie kurortus „Weekendų miestai ir priemiesčiai. Kaip buvo kuriami modernūs kurortai tarpukario (1918–1940) Lietuvoje“. Viltė taip pat yra ir projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ architektūros ir paveldo programos „Modernizmas ateičiai“ kuratorė.

S A U S I S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Sveikinu išleidus monografiją! Jūsų pagrindiniai moksliniai interesai – XX a. architektūros istorija ir kurortologija, apsigynėte daktaro disertaciją tarpukario architektūros tema, prisidėjote prie kurortų gidų maršrutų, tad šią temą tyrinėjate nuosekliai. Papasakokite, kada susidomėjote architektūra ir viena iš jos gijų – kurortais? Džiaugiuosi, kad rengdama monografiją turėjau galimybę dirbti su profesionalia recenzentų (Marija Drėmaitė, Rasutė Žukienė, Vasilijus Safronovas) ir leidyklos „Lapas“ komanda. Smalsumą ir pastabumą poilsiui skirtai architektūrai augino Druskininkai. Nors šis miestas man visuomet buvo veikiau antrieji namai nei kurortas, turėjau galimybę stebėti radikaliai kintančią aplinką. Pamenu, kokia nuostabi Druskininkų panorama atsiverdavo nuo sanatorijos „Nemunas“ stogo ir kaip poilsiautojai būriuodavosi pušyne prie kino teatro. Vėliau matydavau juos smaližiaujančius ledų burbuliukus iš grakščių metalinių taurelių. Jau visai netrukus su draugais užklysdavome į apleistas sanatorijas, ieškodavome lobio, gaudydami aidą šūkaudavome buvusiuose fizioterapijos gydyklų kiemuose. Antrąjį Nepriklausomybės dešimtmetį prasidėjo franšizių bumas, keliais etapais neatpažįstamai pakeitęs miesto veidą. Elegantiško postmodernistinio gydyklų bokšto vietoje atsirado vandens parko nusileidimo kalnelių pynės, senamiestyje – daugiau blizgančių ir įmantrių fasadų, kurių horizonte atsivėrė „Žvaigždžių karų“ mašinas primenanti „Snow Arena“. Rimtesnis susidomėjimas kurortine architektūra kilo dar pirmaisiais menotyros bakalauro studijų metais. Niekada nedvejojau, kad interesų sritis bus architektūra, o tapusi pokyčių spurto Druskininkuose liudininke, tinkamesnio tyrimo objekto

nė negalėjau sugalvoti. Taigi, ėmiausi giliau analizuoti šiuolaikines kurorto transformacijas. Taip atėjo ir kita tema antrojoje studijų pakopoje – naujo ir seno miesto santykis. Kaip žinia, Druskininkai suklestėjo XX a. pradžioje, todėl romantiškų formų vilų architektūra prašyte prašėsi ieškoti sąsajų ir kėlė vis daugiau klausimų: kodėl pastatai vasarotojų poilsiui buvo statomi būtent tokie, kas lėmė šio žavaus dekoratyvumo paplitimą, ar skirtingų kurortų pastatų formos turi panašumų, o jei skiriasi, tai kodėl, ar kurortai buvo skirti tik poilsiui, kas dar juose veikė? Į šiuos ir daugybę kitų klausimų mėginau ieškoti atsakymų humanitarinių mokslų disertacijoje, tačiau skirtingų vasarojimo vietų funkcinių tipų aptarimas nebuvo įmanomas be to meto kultūrinių ir socialinių aktualijų pažinimo. Taip atkeliavau į labai plačią ir nepaprastai daug nuorodų turinčią Lietuvos kurortų architektūros tarpukariu temą. Jūsų monografijoje Lietuvos tarpukario kurortai tyrinėjami ne tik iš architektūrinės, bet ir iš istorinės bei socialinės perspektyvų. Kokių neseniai susikūrusios valstybės aspiracijų galima pastebėti tyrinėjant kurortus? Kuo ši tema aktuali šiais laikais? Čia svarbu pažymėti vieną pagrindinių Lietuvos kurortų atkūrimo tikslų, dar prieš priimant Lietuvos kurortų įstatymą ir gerokai išplečiant kurorto sąvoką XX a. 4 dešimtmečio pradžioje. Po Pirmojo pasaulinio karo, be būtinosios infrastruktūros atkūrimo, buvo ieškota ir kitų su socialine gerove susijusių klausimų sprendimų. Tarpukario miestuose ir miesteliuose didėjant naujakurių skaičiui, iškilo ir labiausiai to meto Lietuvos gyventojus alinusių susirgimų ūmėjimo grėsmė, todėl susirūpinta Lietuvos gyventojų sveikata. Dar pirmąjį tarpukario dešimtmetį nacionaliniu lygiu nutarta ligonių srautus nukreipti į du mineraliniais vandenimis garsėjančius kurortus – Birštoną ir, kiek

vėliau, Likėnus. Žinoma, įvertinant nelengvo pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio užmojus, ne mažiau svarbu buvo ir skatinti ekonominį visuomenės potencialą. Pramoginio turinio atkūrimo istorija Palangoje šiame kontekste galėtų būti labai geras pavyzdys, kai 1921-aisiais nutarta sekti „europinio maštabo kurorto“ vizija. Apskritai žvelgiant į neilgą tarpukario kurortų istoriją, mano supratimu, pati idėja atspindi naujo gyvenimo modelio, galinčio padėti užtikrinti socialinį stabilumą, paieškas. Ar panašūs siekiai yra ir šių laikų kurortų kūrėjų programose? Sunku pasakyti, kaip ir apibrėžti, apie kokį stabilumą būtų galima kalbėti. Gal ekonominį?.. Minėjote, kad knygos pavadinimas „Weekendų miestai“ yra tiesioginė citata iš specializuotų leidinių. Tarpukariu ypač populiarūs Vakarų pasaulio akcentai žaismingai atskleidžia pagrindinį kurorto uždavinį – pateikti modernaus ir laisvo gyvenimo utopiją. Kokiomis priemonėmis buvo bandoma sužavėti ir pritraukti poilsiautojus? Ar jos buvo veiksmingos? Visų pirma, per tuometės žiniasklaidos šaltinius, ypač specializuotą, kurortiniam turiniui apžvelgti skirtą spaudą. Čia svarbų vaidmenį atliko vakarietiškų produktų (šokoladų, viskio, cigarų, maudymosi kostiumų, grožio bei higienos prekių ir kt.) reklama. Antra, tam tikromis veiklos formomis ir jų įvairove, kuri praturtino poilsiautojų vasarojimo kasdienybę, pramoginis turinys pradėtas derinti su reabilitacinio gydymo paslaugomis. Tikėtina, kad tai buvo veiksminga ir pelninga, juk kurortais tuomet skelbdavosi net ir jais oficialiai nepripažinti miestai bei priemiesčiai, pavyzdžiui, Kazlų Rūda, Viekšniai, Jurbarkas, Pasvalys ir kiti.

ČIA SVARBŲ VAIDMENĮ ATLIKO VAKARIETIŠKŲ PRODUKTŲ REKLAMA.

Kulautuva. Iš Antano Burkaus rinkinio.

Panemunės pliažas. iš Antano Burkaus rinkinio.

Ar galime užčiuopti tarpukariu susiformavusius poilsiavimo įpročius ir šiais laikais? Manau, kad taip. Per trumpiau nei du dešimtmečius kurortinė aplinka labai pasikeitė. Daugelį šių pokyčių ženklų tikrai galime įžvelgti ir šiandien, visų pirma – išlaisvėjusią poilsiavimo kultūrą. XX a. 3 dešimtmetyje apie bendras maudykles dar buvo galima tik pasvajoti, o išdrįsusiems kartu išsimaudyti tekdavo ir nekuklią baudą sumokėti, o po gero penkmečio apie tokius ribojimus jau niekas nebekalbėjo, net ir nudistų saulės vonios tapo gana įprastu reiškiniu. Kitas gerai atpažįstamas kurortinis fenomenas – poilsis ištisus metus. Jau 4 dešimtmetyje statytose sanatorijose ar vilose buvo galima apsistoti ne tik šiltuoju sezonu. Pastatuose buvo įrengiamas šildymas, o dinamiškas kurortinis turinys kurhauzuose prailgindavo kurortaujančiųjų apsilankymus. Tikiu, kad daugeliui puikiai pažįstamas ir vadinamasis „pagalvės mokestis“, daugelyje Lietuvos kurortų pradėtas rinkti nuo 4 dešimtmečio pradžios, o kai kur ir dar anksčiau. Kaunas, to meto moderni sostinė, daug dėmesio skyrė laisvalaikio kultūrai. Knygoje rašote, kad miesto dalis buvo paskelbta kurortu, turėjusiu 12 pliažų, o aplink Kauną susiformavo rekreacinės gyvenvietės (Kačerginė, Kulautuva ir kt.). Ar dėl didelės gyventojų koncentracijos ir išaugusio poreikio Kauno ir apylinkių kurortai turėjo savitumo visos tarpukario Lietuvos kontekste? Vadinamosios pakaunės poilsiavietės ne tik administracine, bet ir idėjine prasme tarpukariu buvo to meto sostinės urbanistinėje įtakos zonoje, todėl jose tirščiausiai reiškėsi miestiškos gyvensenos formos. Sakyčiau, kad tai ir yra didžiausias šių vietovių

savitumas. Ir, nors modernybei būdinga „miesto-satelito“ idėja minimuose kurortuose tiesiogiai išplėtota nebuvo, vis dėlto labai aiškiai galima įžvelgti šio principo bruožų, pavyzdžiui, Aukštojoje Panemunėje. Miesto kultūros ir modernių statybos tradicijų skverbimąsi į atokesnes Kauno kurortines vietoves liudija ir 1939 m. rengtame Miestų statybos įstatyme numatytos teritorijų plėtros galimybės. Pagal jas naujai steigti ar plėsti esamus miestus ir miestelius leista net ir fabrikų rajonuose ar prie didelių susisiekimo stočių. Tiesa, panašiu metu šiuose kurortuose atsiranda ir kur kas impozantiškesnių gyvenamųjų namų, kuriuose susijungia sostinės moderniosios minties įtaka su vietinės kurortinės architektūros raiška. Interviu pabaigti norisi tuo, kuo pradedate savo knygą. Monografijos pradžioje pateikiate Paulio Valery citatą: „Pasakyk man, ar neteko vaikštinėjant po miestą pastebėti, kad vieni trobesiai nebylūs, kiti – kalba, o treti – net dainuoja?“ Kurie pastatai, kokia architektūra dainuoja jums? Pirmiausia – žinoma, kurortų, nes tai asmeniška. Plačiau tyrinėjant ji tikrai uždainavo, nors akivaizdu, kad toli gražu ne viską dar išgirdau. Viliuosi šią įdomią muzikinęarchitektūrinę kelionę dar tęsti ateityje. Taip pat esu įsitikinusi, kad ir Kauno modernizmas turi savo džiazo melodiją, kurios improvizacijų kokybė labai priklauso ir dar ilgai priklausys nuo to, kiek patys būsime pajėgūs ar norėsime ištempti styginius, suderinti klavišinius, sutepti pučiamuosius... ir atrasti geriausiai skambančias melodijas. Dabarčiai ir ateičiai.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

S A U S I S

LABAI SVARBŪS NEREIKŠMINGI DALYKAI KOTRYNA LINGIENĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

S A U S I S

Kaip per dvidešimt metų išaugti septynis kartus? Turi būti Kaunu, tarp dviejų pasaulinių karų pavadavusiu Lietuvos sostinę. Viena naujausių, itin marga, šį laikotarpį aktualizuojanti iniciatyva – leidinys „Subjektyvus Kauno atlasas: šiuolaikinės modernizmo perspektyvos“.

Projekto kuratorius – iš Kolumbijos kilęs Hugo Herrera Tobónas, prie subjektyvių atlasų seriją kuriančios komandos prisijungęs, kai ji atkeliavo į gimtąją šalį. Septyniasdešimt menininkų čia dirbo trejus metus – kolumbietiškasis atlasas išleistas 2015 m. Subjektyvų leidinį apie save jau turi Garliava, kur Hugo viešėjo 2019 m. Beje, tai buvo pirmas kartas, kai kuriant atlasą dalyvavo ir neprofesionalūs menininkai. O apsukriausieji Kalėdoms spėjo pasidovanoti ir kaunietiškąjį-modernistiškąjį – kiti savo kopijos turėtų užsukti į Kauno centriniame pašte atidaromą parodą. Šis atlasas – tai modernistinių kiemų katės, alternatyvios vėliavos, gatvių pavadinimai, ratu besisukantys Kauno langai, net pastatų randai – ir dar dešimtys būdų vis kitaip, labai asmeniškai, pamatyti ar išgirsti savo gyvenamąją aplinką. Pirmąkart kalbėjomės prieš dvejus metus, tau kuriant subjektyvų Garliavos atlasą. O kaip dabar gyveni? Iš tiesų Garliavos projektas, mano manymu, labai gražus ir sėkmingas, tapo bandomuoju naujajam šiuolaikines modernizmo

perspektyvas pristatančiam leidiniui. Netrukus po Garliavos atlaso, kuris išties subūrė ir įtraukė bendruomenę, gavau kvietimą dalyvauti programoje „Modernizmas ateičiai“. Negi galėjau atsisakyti? Kaip tik tuo metu nusprendžiau atsikraustyti į Lietuvą gyventi! O po mėnesio prasidėjo pati žinai kas. Taigi planai susijaukė, bet vis tiek paskelbėme atvirą kvietimą į atlaso dirbtuves. Gyvas jas planavome spalį, bet teko pasitelkti į pagalbą „Zoomą“. Iš esmės išradome naują struktūrą ir būdą kurti atlasą. Visą medžiagą, informaciją laikėme debesyje. Dirbtuvės įvyko ketverios, vėliau su visomis keturiomis dešimtimis dalyvių turėjau ir asmenines sesijas. Nors viskas pavyko ir rezultatas jau mano rankose, turiu pasakyti, kad laikas nebuvo lengvas – man rodos, praėjusią žiemą visi apsinuodijome skaitmeniniu pasauliu, ekranų buvo tiesiog per daug, turinio internete per daug. Visgi pavasarį jau turėjome atlaso eskizą, o vasarą visą mėnesį praleidau Kaune, kūrybinėje rezidencijoje. Su visais susitikome gyvai, buvo laiko ir energijos tobulinti idėjas.

Ar gali trumpai papasakoti, nuo ko pradedi? Visuomet naudoju panašią metolodogiją. Imamės pratimų, kad detonuotume atminties ir identiteto detales ir galėtume, vadovaudamiesi asmenine perspektyva, eiti toliau. Nekeliu konkrečių uždavinių, neliepiu matyti būtent tokį ar kitokį miestą – tiesiog siūlau būdus, leidžiu mąstyti, išlaisvinti emocijas ir išsiaiškinti, kaip jausmiškai žmonės susiję su miestu. Žinoma, užduodu ir strateginių klausimų: kaip dalyviai naudoja modernizmą, ar gyvena modernistiniuose pastatuose ir taip toliau. Surinkus medžiagą, būna daug darbo kuriant maketą spaudai. Iš pradinių 260 puslapių liko tai, ką laikome rankose – 192 psl. Ar atvykęs vasarą radai tokį Kauną, apie kurį „Zoomo“ susitikimuose pasakojo atlaso dirbtuvių dalyviai? Kadangi jau buvome sukūrę Garliavos atlasą, Kauną šiek tiek pažinojau – anos dirbtuvės vyko rajone, bet apie mėnesį gyvenau mieste. Atsakant į tavo klausimą, taip, daugelį detalių, kuriomis dalinosi dalyviai, atpažinau. Šiame projekte svarbu ir visuomet įdomu tai, kad turi progą žvilgtelėti į intymią emocinę žmonių erdvę. Svarbu ne apibūdinti pastatą, bet papasakoti, ką jam jauti. Iš pradžių net ne visuomet kalbamės apie pastatus – pradedame nuo jausmų apskritai. Ir tuomet aš klausiu: „Jei dairaisi mieste, kur pritaikytum šį jausmą?“ Vienus jausmai veda pastatų link, kitus į gatves, trečius į savo namus, galbūt į gamtą ar botanikos sodą. Tai būdas stebėti vietą, miestą, šalį. Pradedi čia (Hugo rodo ekrano apačią) ir baigi čia (delnu uždengia stogą).

Žmonėms svarbūs įvairiausi dalykai. Nuo maisto iki namuose saugomų kolekcijų. Pilka Kauno pastatų spalva, gatvių ilgis, skirtumas tarp tarpukario ir sovietinio modernizmo. Kiekviena istorija savita ir koncentruota – tai suteikia projektui gelmės. Radai žmogų, kuriam patinka pilki fasadai? Taip. Dirbtuvėse dalyvavo vyresnio amžiaus moteris, gimusi tremtinių šeimoje Sibire, vėliau su mama grįžusi į Kauną. Jos vaikystės prisiminimuose ryškus etapas, kai mama tvarkėsi grįžimo dokumentus savivaldybėje – o mergaitė galėjo klajoti centro gatvelėmis. Fasadų pilkuma jai primena tas dienas, jai tai – mylima Kauno autentika. Toks emocinis priėjimas prie identiteto labai įdomus, taip dalykai įgauna papildomą dimensiją – kai kam pilka yra nuobodu ar net bjauru, bet, pakeitus perspektyvą, spalva įgauna naujos vertės ir svarbos. Neabejoju, kad atlaso kūrimo dirbtuvėse dalyvavo ir architektūros ar artimų sričių profesionalų. Ar smarkiai šiame kontekste skiriasi jų ir, jei galima taip sakyti, eilinių miestiečių aplinkos suvokimas? Ir taip, ir ne, kadangi, kaip sakiau, atsispiriame nuo emocinio pagrindo – man visuomet pirmiausia rūpi asmeninis santykis. Žinoma, buvo profesionalų, dirbančių su modernizmu ir už atlaso kūrimo ribų, bet skirtumas labiau toks, kad jie idėją ar koncepciją gali išreikšti vizualiau ir turi daugiau įrankių tai padaryti. Visgi labai įdomių istorijų gali papasakoti ir šiuos įrankius valdantys ne taip gerai. Tarkim, jų nuotraukos ne tokios kokybiškos, bet tam mes turime komandos narių, kurie gali padėti šioje srityje.

Taigi kiekviena istorija pirmiausia yra asmeninė istorija. Visos jos vertingos – man tai bene įdomiausias atlaso kūrimo aspektas. Visuomet dirbtuvių pradžioje dalyviams primenu, kad patys nereikšmingiausi dalykai iš tiesų yra labai svarbūs. Maži dalykai, kalbant apie tapatybę, vietą ar elgesį joje, gali tapti universaliais diskursais. Su kolegomis esate išleidę per tuziną subjektyvių atlasų. Ar šis – architektūriškesnis, ar architektūra apskritai neišvengiama aptariant vietovę? Sutikčiau, kad architektūra visuomet neišvengiama, taip pat ir kalbant apie subjektyvius atlasus. Bet ją suvokti yra daugybė būdų. Architektūra – tai ir miestovaizdis, ir urbanistika, ir pastatai, taip pat – namų erdvės. Jūsų svetainė, miegamasis, vonia, virtuvė – architektūra. Be to, tai – daug istorijos sluoksnių, ypač Europos miestuose. Architektūra – tai tūkstančiai prasmių. Žinoma, Kauno atveju atlasas yra programos „Modernizmas ateičiai“ dalis, tad fokusavomės į modernizmą, bet pasistengiau, kad visi būtume atviri. Tuos, kurie modernizmo nemėgsta, kviečiau jo nemėgti, o tuos, kurie juo nesidomi – ir toliau nesidomėti. Aistruoliams pasiūliau jį mylėti, o turinčius tvirtą nuomonę – jos nekeisti. Manau, nėra kito būdo sukurti atlasą „nuo apačios“. Svarbu žmonėms leisti likti autentiškiems – kai kam tai iššūkis, bet tai ir didžiausias projekto grožis. O kodėl nemėgstantys modernizmo jo nemėgsta? Kai kuriems jis tiesiog atrodo pretenzingas. Viena projekte dalyvavusi menininkė nemano, kad jį reikėtų garbinti – jai modernizmas atrodo formalus, materialistinis, ji, būdama labiau ekspresionistė, nejaučia su šia architektūra ryšio, žiūri į ją ironiškai. Man tai atrodo normali pozicija,

kitas būdas žiūrėti į modernizmą. Atlase ji pristato pasakojimą apie Kauko laiptus – ne architektūrinę, bet mitologinę šio objekto pusę. Tarptautinė paroda „Modernizmas ateičiai 360/365“, kurioje pristatomas ir šis atlasas, nuo sausio veiks Kauno centriniame pašte. Ar leidinyje rasime istorijų ir apie šį pastatą? Konkrečiai jam skirtos istorijos nėra, bet jis vis paminimas ar vaizduojamas (viename maršrute nuo baro iki baro paštas – kaip tik pusiaukelėj, – red. past.). Pavyzdžiui, vienas pasakojimas – apie tai, kaip greit tarpukariu vystėsi Kaunas, kaip spėriai dirbo architektai ir statybininkai, kurdami laikinąją sostinę. Su autore pastebėjome, kad statybos aktyviai vyko apie 15 metų – šiuo laikotarpiu iškilo didingiausi Kauno pastatai. Dvylika jų (tarp jų ir paštas), įtrauktų į pasakojimo maršrutą, – tai iš viso 110 245 kv. metrų! Tokie mastai puikiai iliustruoja, kokio svarbumo yra šis Kauno periodas ir jo architektūros paveldas. O pašto grindys tapo vaizdinio pasakojimo apie „vietinį“ modernizmą dalimi. Tai labai įdomu, nes neretai apie šį judėjimą galvojame kaip apie labai tarptautinį, europietišką, minimalistinį, stokojantį dekoro elementų ir kitų savitų bruožų. Visgi Kauno modernizmas – labai autentiškas, lietuviškas, neretai architektūriniuose sprendimuose galima aptikti senojo liaudies meno, tautinio kostiumo elementų. Jie – plytelėse, grindyse, duryse, sienose. Ar žinai, kad jau galima įsigyti net pašto grindų motyvo kojines? Tikrai? Geras. Gal spėsiu gauti ir aš.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

S A U S I S

Kauno centrinis paštas. Gintaro Česonio nuotr. iš projekto „Lietuvos tarpukario (1918-1940 m.) architektūra“ / Kauno m. savivaldybės administracijos archyvas

KĄ PASAKYTŲ VIZBARAS? KOTRYNA LINGIENĖ

S A U S I S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Pastaruosius keletą metų bene jautriausiai regimas pastatas Laisvės alėjoje jau turi ateities viziją. Architektė Inga Urbonaitė-Vadoklienė, viešosios įstaigos „Idėjos miestui“ vadovė, šią vasarą pristatė pastato galimybių studiją, kurios pagrindu rekomenduojama čia steigti valstybės valdomą architektūros centrą. Biudžetas tam jau yra – bet dar liko visi 2022-ieji, kuriais paštas patikėtas „Kaunas 2022“ veikloms. Sausio 22 d. Felikso Vizbaro projektuotuose rūmuose atidaroma pagrindinė programos „Modernizmas ateičiai“ paroda. Jos architektūrą su kolegomis iš studijos „Office De Architectura“ kuria Andrius Ropolas. Abu kolegas pasikviečiau pasvarstyti, kaip šiuolaikiniam architektui elgtis su tuo, kas jau egzistuoja ir priklauso kiekvienam mūsų. Taip pat ir architektui.

Koks jūsų asmeninis santykis su Kauno centriniu paštu? Andrius: Užaugau ne miesto centre, tad santykis nėra itin glaudus. Tik reti apsilankymai. Galbūt vyresniems kauniečiams kitaip, nes paštas jų laiku buvo svarbesnė institucija. Man laiškų siuntimas buvo mažiau aktualus. Pašto padalinys dabar uždarytas, pastatas labai natūraliai ištuštėjo. Ir iš tiesų tai puiku, nes geriau trumpam neveikiantis pastatas, vėliau atgimsiantis naujai, nei ir toliau merdėjantis su merdėjančia funkcija. Vykstant diskusijoms, tyrimams, parodos įrengimui, kai kurie žmonės sako, kad apskritai nėra buvę šiame pastate – arba buvę labai seniai. Taigi visi jį praeina, visi žino, kaip puikiai jis atrodo iš išorės, bet pašto funkcijos svarbos sumažėjimas lemia asmeniškesnio santykio su pastatu praradimą.

Inga: Mano santykis dar kitoks, kadangi nesu kaunietė. Tad, sakyčiau, daugiau apie šį pastatą ėmiau galvoti jau prasidėjus diskusijoms. Man susidarė įspūdis, kad miestiečiams jis be galo svarbus. Jiems rūpi ir skauda. Įdomu, kad konkrečiai Kauno pašto istorija palietė ir kitus miestus, sustabdė tam tikrus procesus. Net Lukiškių kalėjimą galiu paminėti. Man teko dalyvauti jo įveiklinimo procese – buvo bijoma vadinamojo „pašto atvejo“, kad neįvyktų panašus skandalas. Rengdami pašto galimybių studiją sudėjome akcentus – pabrėžėme pastato reikšmę anuomet, jį kuriant kaip reprezentacinį, kryptį rodantį objektą. Tai vis dar veikia, tik, kaip Andrius minėjo, keičiasi vaidmenys. Kai atvykau į paštą darbo reikalais, stengiausi jau pirmus žingsnius žengdama pamatyti, kas gi čia

tokio, dėl ko čia visi taip bruzda. Taip, pastatas kalba, jo erdvės patogios ir kviečiančios jose ką nors veikti, kurti. Man jis netgi leidžia užčiuopti, kaip mūsų Lietuva, tokia, kokią ją suvokiame, buvo pradėta, kaip ją kūrė didieji mūsų protai ir talentai. Visa tai pasakoja, progresyvų požiūrį atskleidžia ir architektūrinės formos, erdvės, detalės. Kalbant apie asmeninį santykį, daugiau galiu papasakoti apie prūsiškos dvasios turintį gimtosios Klaipėdos paštą. Nors nebuvau centro gyventoja, bet būtent šiame pašte lankydavausi dėl pasakiško interjero, dėl magijos, kurią kaskart atrasdavau ir kuri mane vėl ir vėl versdavo ieškoti priežasčių ten apsilankyti. Kalėdinius atvirukus siųsdavau tik iš šio pašto, nes man tiesiog patiko ten būti. Turbūt dėl to galiu suprasti kauniečius, kurie ilgisi būtent pašto, jo ritualų. Juk mes inertiški ir nemėgstame pokyčių. Kas lemia konversijos sėkmę? Inga: Ruošdami Lukiškių kalėjimo bei pašto pastatų vizijas analizavome daugybę pavyzdžių. Tokių, specifinės tipologijos ir struktūros, pastatų valdymą dažniausiai perima valstybė, miestas, fondai. Dominuoja daugiafunkciškumas ir įvairios veiklos, kurios skiriamos visų pirma bendruomenei, – visur ryški kultūrinė pakraipa. Be abejo, toks kodas traukia žmones. Sakyčiau, mes Lietuvoje su konversijomis labai sparčiai judame į priekį. Vakarų Europos miestai leidžia sau tokius objektus vystyti labai lėtai. Barselonoje kalėjimas atiduotas visuomenei keliolikai metų vien tam, kad būtų pajaustas. Mes, manyčiau, neturime prabangos tokius pastatus laikyti tuščius.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

S A U S I S

Manau, jei konversiją lydi diskusijos, ji suveikia. Kitais atvejais, kai istorinis pastatas, pavyzdžiui, paverčiamas privačiu viešbučiu, visuomenė nejaučia pulso, negali patirti, kaip vieta gyvuoja.

Andrius: Kol neįvyksta radikalus pokytis, kol funkcija tampa nebereikalinga, kol neįvyksta avarija, visi ramiai gyvena. Reikia tragedijos, kad susivoktum. Kuo labiau griūna, tuo labiau visuomenė įsitraukia – paradoksalu, bet taip yra. Kalbant konkrečiai apie paštą, jo interjere atlikta daug pakeitimų, tad dabar tenka daug kalbėti apie tai, ką iš tiesų viduje verta saugoti, kas yra paveldas, o ko galima atsisakyti. Saugoti viską – dar vienas kraštutinumo pavyzdys. Inga: Kaliningrade, pavyzdžiui, paštas paverstas viešąja pirtimi. Ar tai blogai? Andrius: Nemanau, kad pasaulio pabaiga. Žiūrėčiau pragmatiškai. Jei yra du pasirinkimai – tuščia erdvė arba pirtis, nes nieko daugiau visuomenei nereikia, tuomet tikrai galima ieškoti kūrybiško būdo atliepti žmonių poreikius.

Inga: Man atrodo, kad kartais per daug sudieviname objektus, uždedame jiems aureoles. Galbūt reikėtų bandyti atskirti kūrinį nuo jo kūrėjo ir pabandyti pasimatuoti pastarojo batus. Pavyzdžiui, ką pasakytų itin progresyviai mąstęs cenrinio pašto architektas Feliksas Vizbaras? Jis buvo racionalus žmogus ir į savo kūrinio konversiją, jos kontekste reikalingą tam tikrų detalių atsisakymą žiūrėtų paprasčiau. Norėtų, kad pastatas veiktų. Ne mes turime tarnauti architektūrai, o ji mums – tai

Vizbaro laikmečio požiūris. Nepamirškime to, neklijuokime pastatui savo refleksijų ir emocijų, nes taip galima ilgam įstrigti. Andrius: Man patinka Ingos požiūris. Jis atitinka tai, kaip kuriame pirmosios parodos pašte architektūrą. Viduje vyksta neišvengiami pokyčiai – juos vykdome atsižvelgdami į originalią ambiciją. Yra buvę diskusijų su pašto atstovais – pavyzdžiui, ar reikėtų saugoti kiliminę dangą? Skamba absurdiškai, bet atskiros detalės kelia atskirus vertybinius klausimus. Kiekvieną kartą ir klausiame: ką galvotų pastato architektas? Kaip jam vienas ar kitas sprendimas būtų pasirodęs, jeigu negadintų bendros pastato dvasios? Kurdami parodą pastatui velkame nematomą sluoksnį – diskusiją apie tai, ką visgi jame reikėtų saugoti ir kaip ateityje reikėtų su juo dirbti. Ar saugoti, eksponuoti sovietinius „pagražinimus“? Idealiu atveju reikėtų viską atkurti į tarpukarinę poziciją, bet tokie objektai pasakoja ir kitų epochų istorijas, kodėl gi nekalbėti apie tai? Kaip architektui patogiau ir paprasčiau? Kai visuomenei nelabai rūpi, tik svarbu, kad kažkas būtų, ar kai gyventojai – ne vien profesionalai – ilgai diskutuoja ir siūlo įvairius variantus? Inga: Paprastesnis kelias dažnai nėra teisingesnis. Pati niekada nebijau nuomonių ir idėjų painiavos – tokią ir matau savo misiją, padėti atrišti Gordijaus mazgus, struktūruoti ir išgryninti mintis. Architektūros gimimą perkelti į viešą procesą, kuriam irgi reikia pamatų bei laikančiųjų konstrukcijų. Visada kartoju: idėja gali būti auksinė, bet jei neturi įgyvendinimo vizijos, idėja

Kauno centrinis paštas. Gintaro Česonio nuotr. iš projekto „Lietuvos tarpukario (1918-1940 m.) architektūra“ / Kauno m. savivaldybės administracijos archyvas

nieko verta. Tad klausimas toks: ar turime pakankamai ambicijų, valios, ryžto, jėgų bei resursų eiti iki galo, kol sukursime sprendimą, kaip norime įgyvendinti idėją. Žmonės kalba, piktinasi, kritikuoja ir siūlo, bet dažniausiai neturi atsakymo į klausimą, ar patys apsiimtų tai daryti. Jie labiau linkę darbus deleguoti. O tokių vietų, kaip kalėjimas ar paštas, sėkmės istorijos labai priklauso nuo asmenybių. Tik žmonės ir stiprios asmeninės bei kolektyvinės vizijos, komandos gebėjimai gali ištempti bet kokį objektą, nors ir esantį kur nors girios viduryje. Jei vizija nugula ant biurokrato stalo, bet jis nesuvokia idėjos gylio, tai niekur nenuves. Tai gali reikšti, kad į situaciją vertėtų pasižiūrėti paprasčiau.

Pirma mano mintis: o kaip tokia idėja būtų priimta Lietuvoje? Įsivaizduokite, privatus asmuo užsimanė nusipirkti viešą pastatą ir ten įrengti muziejų. Skamba gerai, bet kai pradedi galvoti apie visus procesus... Lietuvoje toks veiksmas būtų prilygintas interesų konfiktui ar net korupcijai – kaip tai pirkti be konkurso? Viskas strigtų. Ir taip yra nutikę. Žinoma, aš esu už teisingą procesą, jokiu būdu ne už slaptus susitarimus, bet mes turime per daug baimių dėl praeities klaidų. Turime daug progų nusivilti verslu, prarasti pasitikėjimą viešaisiais konkursais. Tad reikia sėkmingų istorijų, kurios leistų patikėti degančiomis akimis, idėjomis ir netradiciniais keliais.

Andrius: Geriausia dirbti su profesionalais, kurie atviri diskusijoms apie nežinomybę, idėjiniams pokalbiams, o ne su tais, kurie skaito pažodžiui. Konversijų projektai neretai ne itin pavaldūs teisės aktams, kurie gi kuriami pagal vidurkį, dažnai – naujai statybai. Todėl istorinių pastatų įveiklinimui prireikia teisinės akrobatikos. Net teritorijų, kuriose yra objektai, funkcijas tenka keisti, o tai tikrai nėra paprasta. Būtina į procesus žiūrėti kūrybiškai – nesakau, kad emociškai, nes toks priėjimas irgi ne visuomet geras. Ir būtent todėl čia reikia profesionalių asmenybių, gebančių laviruoti tarp idėjų ir vertybių.

Ar 2022-ieji centriniame pašte ir visi jame suplanuoti įvykiai skirti pasitikrinti pastato ateities vizijas? Gal skaitantys mūsų pokalbį gali ateiti į vieną iš parodų ar kitų renginių ir išreikšti nuomonę? Andrius: Taip, kiek bus parodų bei renginių, tiek bus ir sąlyčio su pastatu atvejų. Negaliu kalbėti už kitus autorius, bet „MoFu 360/365“ paroda ir yra eksperimentas. Ir šie sprendimai neįpareigoja – gali padaryti blogai, gali nepataikyti, ir tebūnie. Mes štai kuriame vienokią kryptį, kad pašto operacijų salė gali veikti kaip ekspozicijų erdvė. Kitokį principą taikome antrame aukšte. Nežinome, ar mūsų sprendimai teisingiausi, galbūt jie neveiks? Bet kaip geriau tai įvertinti, nei realybėje, stebint lankytojus, jų reakcijas ir veiksmus? Po mūsų parodos seks kita, kurios architektai greičiausiai elgsis visiškai kitaip. Taigi per metus išvysime daug skirtingų bandymų išnaudoti ir įveiklinti šias sudėtingas erdves. Labai gerai, kad tai daroma su meno kūriniais, – juk galvojame apie architektūros muziejų. Tai, sakyčiau, prabanga – bandymams turėti ištisus metus.

Inga: Kai kalbame apie tokius objektus, labai svarbu nepamiršti, kas jų savininkas. O savininkas – visi. Kaip tie visi deleguoja kažką, patiki kažkuo, kas padarys? Lietuviška sistema ganėtinai nelanksti, mes per mažai pasitikime, bijome suteikti sceną drąsiems ir kūrybingiems žmonėms. Kaip tik skaičiau, kad Banksy nori nusipirkti kalėjimą Anglijoje ir ten įkurti meno centrą.

JUSTĖ VYŠNIAUSKAITĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

S A U S I S

LEDŲ TEATRAS IR IŠLANKSTOMAS MODERNIZMAS

Kaip dažnai jums tenka lankytis parodose ir muziejuose, kur viską galima apžiūrėti iš arti, paliesti, pajudinti ir išbandyti? Tokia interaktyvi, žaidybinių elementų pripildyta paroda „Moder…Kas? Kauno modernizmas! Ir architekto profesija“, skirta vaikams, bet tinkama ir suaugusiesiems, lankytojų laukia Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus skyriuje – A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje. Ši unikali, pirmoji tokia Lietuvoje, paroda mažuosius muziejaus lankytojus supažindina su architektūra ir modernizmo stiliumi, ne tik nuotraukomis pasakodama istorinius faktus, bet ir leisdama vaikams žaisti žymiausių pastatų maketuose, kviesdama patiems nusibraižyti namą ir jį pastatyti iš kaladėlių. Apie parodą kalbėjomės su jos kuratore Egle Januškiene, o pokalbio atmosferą pagyvino jos sūnūs, ekspozicijos ekspertai bei įkvėpimo šaltiniai Ąžuolas ir Tauras.

S A U S I S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Kaip kilo mintis kurti parodą vaikams apie architektūrą? Idėja kurti šią parodą atsirado jau prieš kurį laiką, kai išėjau motinystės atostogų ir ėmė labai trūkti architektūros. Tuomet kartu su savo vyresniuoju Ąžuolu pradėjau bandyti ir kurti įvairias architektūrines veiklas vaikams. Kartu aplankėme nemažai muziejų, kur sūnums dažnai tekdavo sakyti: „Čia galima tik žiūrėti, rankytėmis neimkime“, o jiems taip norisi viską ne tik pamatyti, bet ir pačiupinėti. Taip kilo mintis sukurti erdvę, kurioje vaikai galėtų jaustis laisvai ir patys kurdami susipažintų su architektūra. Parodoje norėjau iliustruoti, kad architektūra gali būti labai įdomi, tuos namukus statyti yra smagu, o kurti naujus pasaulius vaikams yra natūralu. Kaune turime įdomių ir vertingų gotikos bei baroko pastatų, kurių stilistiniai bruožai yra kiek lengviau atpažįstami nepatyrusiam žiūrovui. Tad kodėl pasirinkote parodoje vaikams pristatyti modernizmą? Viena priežasčių buvo noras atkreipti dėmesį į šio architektūrinio stiliaus unikalumą ir jo išsaugojimo svarbą po to, kai Perkūno alėjoje buvo pradėta griauti buvusio knygnešio, rašytojo ir žurnalisto Petro Rusecko vila. Manau, kad apie paveldą ir architektūrą vaikams reikia pradėti pasakoti kuo anksčiau, kad jie suvoktų vertę, o užaugę saugotų bei nekartotų tokių klaidų. Tai ir siekiu daryti šia paroda, o kartu su atžalomis užsukę tėvai taip pat gali sužinoti šį tą įdomaus. Pasirinkti šią temą paskatino ir jos vis didesnis populiarumas: pateikta paraiška, kad Kauno modernistinė architektūra būtų įtraukta į UNESCO saugomų teritorijų sąrašą, suaktyvėjo šio

stiliaus tyrimai bei teminiai maršrutai. Suaugusiems žmonėms tikrai yra įvairiausių būdų pažinti modernizmą, tačiau vaikams tokių veiklų nebuvo. O išties modernizmo formas vaikams atpažinti lengviau nei gotikos ar baroko įmantrius sprendimus, nes jose vyrauja išgryninti elementai: apskritimai, kvadratai, stačiakampiai. Tad modernizmas – puikus pasirinkimas, norint pradėti vaikus mokyti apie architektūrą bei architekto darbą. Parodą sudaro trys dalys: Modernizmo miestelis, Vyr. architekto kambarys ir Maketų kambarys. Kuo pasižymi kiekviena parodos dalis? Pirmoje parodos dalyje – sumažinto mastelio Modernizmo miestelyje – vaikai gali susipažinti su stiliaus principais, tarpukario architektais, apžiūrėti bei pažaisti greta arba viduje realius Kauno modernizmo pastatus pristatančių maketų. Vyr. architekto kambarys lankytojus pasitinka su nedidelėmis instrukcijomis bei architektūros elementų brėžinių pavyzdžiais. Čia atsisėdę prie braižybos stalo vaikai gali nupiešti savo namą. Trečioje dalyje lankytojai kviečiami iš kaladėlių sudėlioti savo pastato maketą – šį kambarėlį vaikai yra pamėgę labiausiai. Visos šios parodos dalys iliustruoja svarbiausius architekto darbo žingsnius. Atėjęs į parodą lankytojas gauna iššūkį sukurti modernizmo stiliaus namą. Pirmiausia jis turi išsinagrinėti aplinkinę būsimo pastato teritoriją, išanalizuoti, kokie čia stovi namai, kas juos jungia. Po šio tyrimo reikia sugalvoti savo idėją ir ją nubraižyti, o tada galima pradėti maketuoti. Stengiausi akcentuoti, kad pastatai pirmiausia kuriami žmonėms, svarbu, kad juose esantys

jaustųsi patogiai, todėl greta kaladė-

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

S A U S I S

lių maketuose veikia ir žmogeliukai, jų jausmus vaizduojančios figūrėlės. Taip parodoje vaikai mokosi ne tik apie techninę ar kūrybinę, bet ir apie emocinę architektūros dalį, lavina gebėjimus atpažinti bei kalbėti apie emocijas. Kaip parodoje sujungėte teorinę pažintinę ir praktinę tyrinėjimų dalis? Teorinė-istorinė architektūros dalis vaikui gali pasirodyti kiek nuobodoka, todėl stengiausi parodą kurti kuo interaktyvesnę su atsidarančiais maketų langais, mašinėlėmis, dėliojamu keliu ir kitais judinamais elementais. Tikiu, kad geriau vaikams ne šimtą kartų papasakoti, o vieną kartą leisti sužaisti teminį žaidimą, ir jie viską įsisavins natūraliai. Toks parodos formatas padeda lavinti erdvinį mąstymą, kūrybiškumą, daro mokymosi procesą linksmesnį ir prieinamesnį. Pavyzdžiui, „Pienocentro“ rūmus pristatyti padeda ledų teatras – jis primena apie ten veikusią legendinę kavinę, tarpukariu turėjusią 12 rūšių ledų, o vėliau gaminusią skaniausius pieno kokteilius Kaune. Mažuosius parodos lankytojus kviečiame suvaidinti scenas, kaip vyksta šių ledų gamyba ir pardavimas, taip sukuriant natūralią tokio veiksmo ir pastato asociaciją. Kokius pastatus pasirinkote pristatyti parodoje ir kodėl? Norėjosi pristatyti pastatus, turinčius tokių elementų, su kuriais vaikai galėtų žaisti. Taip pat bandžiau parinkti išskirtiniausius ir charakteringiausius Kauno modernizmo pastatus, atliekančius skirtingas funkcijas: gyvenamąjį J. ir A. Iljinų namą, J. Jablonskio gimnaziją ir funikulierių, „Pienocentro“ rūmus, Ugniagesių rūmus, Kauno

apskrities savivaldybę (dabartinį Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą) bei centrinį paštą. Šalia jų akcentuojami ir kiti urbanistikos elementai, tokie kaip kelių tiesimas, vandentiekio infrastruktūros kūrimas, kintančios transporto priemonės. Pieštas žemėlapis iliustruoja medžių sodinimo šventes, kurių metu Lietuvoje būdavo pasodinama net iki milijono medžių. Jos įtraukdavo įvairius visuomenės narius, tačiau ypač aktyviai dalyvaudavo moksleiviai. Man tai viena gražiausių tarpukario Lietuvos tradicijų. Parodos elementus galima dar geriau pažinti jūsų rengtoje knygoje „Moder… Kas? Kauno modernizmas! Išlankstyk Kauno modernizmą“, tęsiančioje ekspozicijos naratyvą. Kaip šis leidinys papildo parodą? Kaip pavyko atrasti vaikams patrauklią jo formą? Išties viskas prasidėjo nuo leidinio, o vėliau transformavosi į parodą. Pirmiausia sugalvojau vaikams gaminti išlankstomas pastatų išklotines. Dvidešimt keturias tokias išklotines dabar galima nemokamai parsisiųsti internetu kartu su aprašymais, kas būdinga šiems pastatams (leidinio sukūrimą finansavo Lietuvos kultūros taryba). Kurdama šį nedidelį projektą atradau daugybę įdomių ir smagių dalykų. Tada teko dalyvauti Architektų sąjungos organizuotoje laboratorijoje, kur gavau paramą, įgalinusią atradimus pristatyti knygos ir parodos formatais. Leidinys leidžia tęsti pažintį su architektūra, kiek plačiau pristatydamas, koks stilius yra modernizmas, kaip jis atsirado, kokios buvo pagrindinės pasaulinės tendencijos ir stiliaus pradininkų Le Corbusier

Koks buvo projekto kūrybinis procesas? Ką naujo ir įdomaus atradote rengdama parodą bei leidinį? Pirmiausia buvo sukurta idėja, kaip turėtų būti suplanuotos muziejaus erdvės – labai padėjo architektė Vika Pranaitytė. Pasirinkome, kuriuos objektus norime pristatyti vaikams. Kartu su savo mama ir sūnumis susiorganizavau ekskursijas po Naujamiestį, kurių metų fotografavome modernizmo pastatų fasadus. Vėliau iš šių nuotraukų juos persibraižiau ir paruošiau išklotines – tai įgyvendinti padėjo studentė Ieva Stulpinaitė. Tada šią medžiagą išsiuntėme gamintojams, kad elementai būtų išpjauti lazeriu. Visas detales surinko ir sumontavo mano tėtis. Taip pat jis pagamino ir specialius stalus Maketų kambariui, ant kurių vaikai gali ne tik statyti kaladėlių pastatus, bet ir nupiešti aplinką. Instaliacijas paruošti padėjo ir mano vyras, taip pat architektas Domas Januška. Džiaugiuosi,

kad ši paroda tapo ir mūsų šeimos bendru projektu – prisijungė visi, net ir mano teta. O parodos draugai mums padovanojo arba suteikė nuolaidas žaislams įsigyti. Tačiau pati įdomiausia ir maloniausia dalis buvo ne konkretūs elementai ar faktai, o bendradarbiavimas ir susipažinimas su kūrybingais žmonėmis. Esu dėkinga, kad A. ir P. Galaunių namai-muziejus taip šiltai priėmė šią parodą, nes Lietuvos architektų sąjunga patalpas planavo skirti Vilniuje, o modernizmą taip norėjosi pristatyti Kaune. Muziejininkai suteikė daug pagalbos rengiant ekspoziciją ir iki šiol aktyviai veda parodoje edukacinius užsiėmimus. Pauliaus Lazausko dėka parodoje galima pamatyti tarpukario vaikų nuotraukų bei kitos vaizdinės archyvinės medžiagos. Poetė Violeta Palčinskaitė mielai sutiko, kad jos eilėraštis „Piešiam namus“ pristatytų Vyr. architekto erdvę, o Karolina Paliulienė pasidalijo šeimos archyvu ir leido publikuoti nuotrauką su jos broliu ir seserimi, perkančiais ledus. Taip bendradarbiavimas su šiais ir kitais parodos partneriais, dalijimasis idėjomis ir patirtimis tapo didžiausiu parodos atradimu. O kokie Kauno modernizmo ženklai patys įdomiausi jums pačiai? Negaliu išskirti pavienių pastatų. Mane labiausiai žavi pats pokytis, kurį Kaunas išgyveno šiuo laikotarpiu ir kurį paskatino modernizmas. Žinoma, žiūrėdamas į kelis skirtingus pastatus gali pastebėti tam tikrus besikartojančius elementus ir jais žavėtis, tačiau norėdamas pajusti tą tikrąją modernizmo architektūros dvasią turi pereiti per miestą ir įvertinti visumą.

CIURLIONIS.LT

bei Franko Lloydo Wrighto kūriniai. Tai kvietimas leistis į literatūrines ekskursijas po Kauno modernistinius pastatus ir juos pažinti iš kitos perspektyvos. Mano brolio žmonos, pradinių klasių mokytojos Evelinos Sakavičienės įžvalgos buvo neįkainojamos parenkant vaikams įdomią ir suprantamą knygelės formą. Ji mane paskatino pasakojimą pradėti nuo paaiškinimo, kas yra architektas ir architektūra. Kadangi pati nuolatos esu šioje srityje, nebūčiau susimąsčiusi, kad tam reikia paaiškinimo. Ruošiant knygą konsultavo ir profesorius, architektūrologas, mano architektūros istorijos dėstytojas Jonas Minkevičius. Taip pat gausiai iliustruotos knygos ekspertu tapo ir mano vyresnysis sūnus, pirmas išbandęs tiek leidinį, tiek parodą.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

S A U S I S

VAIKINAS IŠ MUZIEJAUS MONIKA BALČIAUSKAITĖ DONATO STANKEVIČIAUS NUOTR.

S A U S I S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Su Nerijumi Babrausku nusprendėme susimatyti vos prieš keletą mėnesių kavos mėgėjams atvertoje kavinėje „Habits Coffee House“ šalia Soboro. Laukdama pašnekovo gėrėjausi akis lepinančiu minimalistiniu šios vietos interjeru, o tuomet nėriau į labai įdomų pokalbį apie įvairiausius interjerus ir architektūrinius sprendimus. Vakarais šios istorijos herojų dažniausiai galima sutikti Art Deco muziejuje, o dienomis – besisukantį po Kauno architektūros ar, tiksliau, modernizmo sceną.

Esi menotyros studentas, „Ekskurso“ bendruomenės narys, visai neseniai tapai Art Deco muziejaus gidu, o kiek seniau buvai ir „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ savanoris. Ką praleidau, ko dar nežinau apie tave, Nerijau? Tiesą sakant, dažnai pasitaiko, kad ir pats pamirštu dalykus, kuriuos veikiu, – nuolat nutinka kas nors naujo. Kalbant apie architektūros sritį, turbūt pravartu paminėti, kad dirbau ir vis dar retkarčiais prisidedu prie projekto „Gatvės gyvos“. Tai iniciatyva Vilniuje, kuri ruošia netipines ekskursijas netipinėse vietose. Man teko rengti maršrutą apie Kauno tarpukario modernizmą – kiekvienas į savo telefoną parsisiuntęs programėlę gali pereiti tą maršrutą lydimas mano balso. Iki tol dažniausiai tiesiog klaidžiodavau, tad teko susimąstyti apie tai, kas galėtų būti įdomu vilniečiams, besilankantiems Kaune. Dar buvo etapas, kai Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje dirbau gidu. Nepasakyčiau, kad tai šviesiausias mano gyvenimo etapas, tačiau darbas buvo tikrai unikalus – retam yra tekę iš viso pasaulio atvykusiems miesto svečiams pasakoti apie Čiurlionį. Taip, tai buvo tam tikras atitolimas nuo architektūros, tačiau dažnai nutikdavo taip, kad ne tik aprodydavau muziejų, bet ir papasakodavau apie nuostabų tarpukarinį jo pastatą. Kaip tavo gyvenime prasidėjo architektūros era? Kas turėjo tam įtakos? Tai visuomet mane traukė, bet turbūt netiesiogiai. Pamenu, vaikystėje kurioziškai pareiškiau tėvams, kad užaugęs noriu tapti kunigu. O to norėjau vien dėl to, kad, kaip kunigas, galėčiau užlipti į gimtajame Raudondvario miestelyje stovinčios

bažnyčios bokštą. Panašios patirtys mane nuo vaikystės ir vedė prie architektūros – noras kur nors įlįsti ir pamatyti tai, ko nemato kiti. Kalbant konkrečiau, viskas turbūt prasidėjo tuomet, kai pradėjau vaikščioti į ekskursijas, kurių čia, Kaune, ėmė daugėti kokiais 2015 metais. Atsirado „Ekskursas“, organizacija „Gražinkime Kauną“, ir aš visai netikėtai tapau etatiniu jų lankytoju. Daug dėmesio jie skyrė modernizmui, kuris tapo ir mano mėgstamiausiu architektūros stiliumi. O kodėl būtent modernizmas pasiglemžė tavo dėmesį? Ankstyvojo modernizmo principai ir estetika man labai patrauklūs. Niekaip negaliu to lyginti su kokia romantika ar renesansiniais dalykais, nes manęs tai visiškai nedomina. Jaučiu Kaune tam tikrą man labai svarbią atmosferą. Gera įlįsti į kokio tarpukarinio namo laiptinę, pajusti tą mistiką ir keistoką, bet labai įdomią aurą. To man retkarčiais pritrūksta kitų laikotarpių pastatuose. Svarbiausia, kad ta architektūra Kaune dar yra ir labai kokybiška – to turbūt nepasakytume apie sovietinius pastatus ar nemažą dalį šiuolaikinių statinių. Dar mėgstu socmodernizmą, tačiau pastebiu, kad tokie pastatai po remontų dažniausiai praranda savitumą – ir viskas dėl per didelių pokyčių. Nemėgstu išlaižytų, išblizgintų restauracijų, nes pastatai dažniausiai praranda savo žavesį. Kokie dar architektūriniai sprendimai ar detalės tau nepatinka? Labai nemėgstu, kai architektai aukoja profesinę etiką dėl užsakovo interesų. Jie, kaip architektūrą išmanantys profesionalai, kartais pamina asmeninę garbę, kokybę

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

S A U S I S

ir miesto architektūros audinio vientisumą vien todėl, kad yra abejingi ir neturi stuburo. Retkarčiais architektūriniame kontekste ateina tokia nuodėminga mintis: sovietmečiu, kai buvo mažiau laisvės, buvo mažiau vietos ir įvairiausioms nesąmonėms. Dabar turime didžiulę laisvę. Dažnai iš to atsiranda daug labai gerų dalykų, tačiau dar dažniau išvystame labai nekompetentingų sprendimų. Konkrečiau – nemėgstu daugumos Lietuvoje statomų kotedžų. Žinoma, nemėgstamų pastatų yra ir tarp tų, kurie pastatyti seniau – ypačpo Nepriklausomybės atgavimo, kai vienas po kito dygo kolūkinio baroko pastatai. Žmonės tuo metu labai norėjo pilių, nes turėjo daug pinigų ir buvo nutrūkę nuo sovietinių lenciūgų, – dabar visa tai net tampa folkloru. Nors, tiesą sakant, nepasakyčiau, kad labiau pykstu dėl šios architektūros negu dėl tos, kuri statoma dabar. Tuomet žmonės stengėsi, darė taip, kaip jiems atrodė gražu. O dabar – kepa kotedžus ir vienodai neišvaizdžius gyvenamųjų namų kvartalus. Tvarkydami caro ar net tarpukario laikų pastatą, galime jį nurengti iki karkaso, tų tikrųjų medžiagų, ir siekdami natūralumo visa tai demonstruoti. Drįsčiau abejoti, ar šiuolaikiniai pastatai turės tokią pačią ateitį, kalbant apie pastato išlaikymą ir restauraciją. Žinoma, statomi ir įvairiausi prabangūs visuomeniniai pastatai, tačiau mano akyse vyrauja makrofleksinė butaforija ir net baugu darosi pagalvoti, kas bus tuomet, kai tie pastatai pasens, taps baisūs ir nieko kito nebebus galima su jais padaryti – tik nugriauti. Kaip manai, ar ekskursijos metu gidas – labai svarbi figūra, prisidedanti prie pilno potyrio?

Mano akimis – taip, tačiau svarbu ir nepersistengti. Gidas – esminė ekskursijos dalis, ypač tuomet, kai ne viskas matoma plika akimi. Pasitaiko, kad pilnam potyriui būtinai reikia paaiškinimo. Šiemet kartu su „Ekskursu“ organizavome ekskursiją „Pažangos“ bendrovės rūmuose Laisvės alėjoje. Labai ilgai to laukiau – tai vienas mėgstamiausių mano pastatų Kaune. Apsilankęs viduje supratau, kad nenoriu tos ekskursijos perkišti savimi, nes pats pastatas savaime labai įspūdingas. Supratau, kad įsimintiną patirtį žmogui galima sukurti net ir tuomet, kai nieko daug nepasakoji, – pakanka esminėse vietose užsiminti apie svarbiausius dalykus – visa kita pasako pats pastatas. Žinoma, ne visos vietos tokios stiprios, kad ekskursijos dalyviai tyloje iškart pajustų pastato aurą. Pavyzdžiui, Art Deco muziejaus, kuriame dirbu gidu, situacija visai kitokia. Apartamentas, kuriame vyrauja vien Kauno tarpukario interjeras, yra nuostabus, tačiau, jeigu žmogus ten apsilankytų kaip įprastame muziejuje ir jį apeitų vos per kelias minutes, tikrai nepatirtų to, ką patiria dabar. Pilnam potyriui prireikia net poros valandų. Susiduri ne tik su erdve, bet ir su realia galimybe patirti to laikotarpio gyvenimą. Gauni pilną patirtį su gėrimais, pasivaišinimais, pasakojimais, tarpukario technikos išbandymais ir net kvapais – tokiu atveju gidas tampa visai kitokio svarbumo figūra. Kuris architektas padarė didžiausią įtaką tavo suvokimui apie architektūrą iš bendrosios perspektyvos? Alvaris Aalto, ryškiausias Suomijos modernizmo architektas. Iš Vakarų Europos atėjęs grynasis modernizmas diktavo ir gana mechaninius grynuosius modernizmo

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 2

S A U S I S

principus. Jie atsispindi žymiojo prancūzų-šveicarų modernizmo architekto Le Corbusier mėgtoje citatoje: „Namas – mašina gyventi.“ To meto modernistai kūrė mašinas gyventi, o A. Aalto tą modernizmą humanizavo, pritraukė arčiau gamtos, žmogaus ir natūralumo. Santykis su gamta ir liko esminis: būdavo pasitelkiamos vietinės medžiagos ir viskas iki smulkmenų pritaikoma žmonėms. Iki tokių detalių, kad net šviestuvų šviesa nerėžtų akies. Prieš keletą mėnesių lankiausi Aalto projektuotoje Paimio sanatorijoje Suomijoje. Buvau pritrenktas to, kas jo sugalvota prieš 90 metų – visa ta galybė toje vietoje pritaikytų išradimų nebuvo nei kiek pasenę, nors šiais laikais daugelio yra pamiršti. Iki tokių smulkmenų kaip durų rankenos, už kurių neįmanoma užsikabinti su rankove, ar begarsės kriauklės rankoms plauti. Manau, šiais laikais būtų galima dažniau remtis ne tik paties Aalto, bet ir grynojo modernizmo principais. Prigalvota tiek daug gėrio, kurį būtų galima pritaikyti net ir tuose pačiuose kotedžuose, taip sukuriant mielesnę erdvę gyvenimui. Įsivaizduok, kad pirmą kartą lankausi Kaune – ką man parodytum? Tiksliau – koks galėtų būti maršrutas. Vienas dalykas, dėl kurio esu šiek tiek nepatenkintas – į Kauną atvykstančius turistus vis dar veža į senamiestį ir rodo Kauno pilį. Senamiestis, didžiąja dalimi pastatytas XIX a., tarptautiniame kontekste yra absoliučiai niekuo neišsiskiriantis. Mes turime Kauno modernizmo architektūrą, kuri, galimas daiktas, bus paskelbta UNESCO pasaulio paveldo dalimi, o vis dar pasitaiko į Kauną atvykstančių žmonių, kurie apie tai nesužino. Mieliau

tau aprodyčiau Naujamiestį ar Žaliakalnį. Man labai patinka pastarojo atmosfera – ten galima pamatyti daug kokybiškos modernizmo architektūros, pasislėpusios mažose gatvelėse. Tai lyg oazė miesto centre – viskas taip žalia ir ramu. Ten jaučiamas modernizmo santykis su gamta. Papasakok man apie patirtis savanoriaujant „Kaunas 2022“ architektūros ir paveldo programoje „Modernizmas ateičiai“. Pirmasis mano susitikimas su šia iniciatyva įvyko per pačios programos pristatymą – viskas vyko Kauno menininkų namuose, dalyvavo Vaidas Petrulis, Žilvinas Rinkšelis ir Marija Drėmaitė. Man labai patiko tas noras atkreipti pačių modernizmo pastatų gyventojų dėmesį į architektūrą, kurioje jie gyvena, ir pamažu kurti paveldo bendruomenę. Prisijungęs prie komandos, dirbau su savo sumanytu atvirukų projektu – mėginome per pašto dėžutes pasiekti modernistiniuose pastatuose gyvenančius žmones ir informuoti apie jų gyvenamos vietos kultūrinę vertę. Tie atvirukai buvo ne tik žinutė, bet ir dovana – stengėmės ruošti unikalius pasisveikinimus su kreipimusi, gyvenamo namo istorija ir nuotraukomis. Paskui tavo gyvenime dar nutiko ir „Ekskursas“. Gal gali plačiau papasakoti apie šią iniciatyvą? „Ekskursas“ – tai tokia visuomeninė iniciatyva, orientuota į architektūrines ekskursijas. Taip vadinasi todėl, kad ekskursas yra ir ekskursijos formatas – 45 minučių trukmės koncentruota ekskursija, kurios metu pamatomos svarbiausios pas-

Daugelis žmonių savo galvoje nešiojasi stereotipą, kad ekskursijos yra ilgos ir nuobodžios. O šis formatas – nuostabus. Žmonės gali pamatyti visuomenei įprastai neprieinamas erdves. Pagrindinė „Ekskurso“ kryptis – modernizmo architektūra, nors dirbama ir su kitais stiliais. Seniau vyravusioje visuomenės kolektyvinėje atmintyje modernizmas neatrodė labai įdomus, tad džiugu, kad turime iniciatyvą Kaune, kuri pamažu tai keičia. Dabar modernizmas yra matomas ir cituojamas naujoje architektūroje. Net „Akropolyje“. Pakalbėkime apie Art Deco muziejų, įsikūrusį Prano ir Vandos Gudavičių daugiabutyje, kurį suprojektavo Edmundas Alfonsas Frykas. Kiek žinau, vos prieš porą mėnesių prisijungei prie muziejaus įkūrėjų Karolio Banio ir Petro Gaidamavičiaus komandos. Kaip atrodo tavo darbo valandos muziejuje? Taip, prisijungiau šių metų spalį. Šią vasarą nuėjau į jų vedamą ekskursiją ir iškart po jos Karolis ir Petras pakvietė prisijungti. Sukamės tame pačiame modernistų burbule – Kauno paveldo bendruomenė nėra didelė. Nebespėdami vesti ekskursijų jie nusprendė išplėsti komandą. Prieš pradėdamas vesti ekskursijas labai intensyviai lankiausi tose, ku-

rias vedė patys savininkai, – tai naudingiausias būdas mokytis. Įsitvėrus popieriaus lapą vesti ekskursiją man labai nemalonu ir nepatogu, tad norėjau pasiruošti ir viską pasakoti iš atminties. Žinoma, iki šiol kasdien susirašinėjame – aš pats ir ekskursijos lankytojai visados turime galybę klausimų. Kiekvieną dieną tos žinios tik pildosi. Muziejus išsiskiria visapuse patyrimine patirtimi. Dažniausiai kitose ekskursijose negali išgyventi to, apie ką tau pasakojama. Įsivaizduok du skirtingus scenarijus: aš tiesiog pasakoju tau apie šimtametį skrudintuvą, stovintį ant stalo, arba pasakodamas dar leidžiu su tuo skrudintuvu išsikepti skrebutį ir jį suvalgyti. Visai kas kita, tiesa? Muziejus todėl ir buvo įkurtas privačia iniciatyva, siekiant suteikti žmonėms laisvę liesti visus eksponatus, išbandyti ir išgyventi tą laikotarpį, – Lietuvos kontekste tai gana unikalu. Žinoma, Kaune yra ir kitų memorialinių muziejų, kuriuose vyksta nuostabios ekskursijos, – pavyzdžiui, J. Zikaro namai. Ta vieta ir joje dirbanti muziejininkė Rasa Ruibienė labai įkvepia Karolį ir Petrą – jie dažnai man tai primena. Kuri miesto gatvė yra tavo mylimiausia? Anksčiau esi minėjęs E. Fryko gatvę – galbūt kas nors pasikeitė? Taip, mano nuomonė pasikeitė. Dabar mėgstamiausia vieta – Gedimino gatvės atkarpa nuo Soboro iki Putvinskio gatvės. Ten, mano manymu, susitelkę daug kokybiškos ir netgi sutvarkytos architektūros. Ir gatvė sutvarkyta, o jos gale matosi Soboras. Tai labai vaizdinga atkarpa, ypač vasarą, kai temsta, einant nuo Putvinskio gatvės. Man tai pati gražiausia, aukštą Kauno architektūrinę kokybę parodanti vieta.

ARTDECOMUZIEJUS.LT

tato erdvės ir sužinomi pagrindiniai faktai. Ne per daug ir ne per ilgai, kad nenusibostų. Ciklai vyksta du kartus per metus. Išrenkami objektai, kuriuos būtų įdomu išvysti iš vidaus, tuomet vyksta derybos su namo valdytojais dėl galimybės surengti ekskursijas ir išvysti nematytus kampus.

S A U S I S 2 0 2 2 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

ARCHITEKTO ANŪKAS KOTRYNA LINGIENĖ MARTYNO PLEPIO / „KAUNAS 2022“ NUOTR.

„Gal jums dar vandens užpilti? Ne? Tai suvalgykite grikius tada“, – taria viena mieliausių Kauno bufetininkių Mikui, kai mudu jau kylame atsisveikinti. Aš „Vilties“ vaistinės arbatinėje užsisakiau indiškos arbatos, nes spaudė žiaurus minusas, tad suvalgyti nebuvo ko. Bet buvo įdomu, ar Mikas Zabulionis, modernistų filmo „Klostės“ operatorius, nebuvo nusižiūrėjęs šios vaistinės kaip vienos lokacijų sustabdyto kadro animacijos istorijai. Pasirodo, buvo čia net filmo režisierę Aideen Barry atsivedęs. Bet tų gerų lokacijų tiek daug, kad arbatinė šįkart dar netaps kino žvaigžde.

Su Miku susipažinome prieš keletą metų, vos man grįžus gyventi į Kauną – kalbantis prie dviejų skirtingų arbatų paaiškėjo, kad ir jis tuomet buvo neseniai grįžęs – net iš Buenos Airių, kur pusę metų pratinosi argentinietišką gyvenimą. Anksčiau bandė studijuoti Gente, bet nepavyko, tuomet animacijos mokėsi Londone, labai domėjosi videomappingu, tik diplomo gauti nespėjo, bet tuo džiaugiasi, nes pirmaisiais studijų metais spėjo susipažinti su daugeliu skirtingų technikų. „Man mokykloje sakė, kad būsiu architektas, nes piešdavau fasadus tiesiom linijom, – bet patraukė animacija“, – sako kaunietis, Kaune pradėjęs dirbti bičiulio vaizdo gamybos kompanijoje. Miko senelis – architektas Boleslovas Zabulionis, Kauno apskrities viešosios bibliotekos pastato, primenančio knygų pilį, autorius. Taip pat buvusių politinio švietimo, dabar – VDU centrinių rūmų, ir daugelio kitų objektų, su kurių renovacija ne visuomet sutinka, – pavydžiui, negali susitaikyti su naujuoju, esmės netekusiu Vienybės aikštės (ją kadaise kūrė drauge su Algimantu Sprindžiu) veidu. „Aš pats vaikystėje į bibliotekos pastatą gal net neatkreipiau

dėmesio – tik vėliau, kai su draugais ėmėm gilintis į sovietinę architektūrą, pamačiau kosminį jo grožį.“ Prie bibliotekos „pilies“ dar grįšim. „O tėtis – interjero dizaineris“, – priduria mano pašnekovas, patikslinantis, kad vaikystėje buvo apsuptas ne tiek gražaus dizaino, kiek brėžinių ir maketų. „Kai mokykloje reikėjo nupiešti savo kambarį, tai nupiešiau be baldų, nes jis toks ir buvo – mokytoja nepatikėjo ir sakė, kad tingėjau“, – kikena Mikas. Prisipažįsta, kad atėjęs pas tėtį į darbą savo malonumui brūžindavo „AutoCAD“ programą – tikrai įdomus vaiko pasirinkimas. Kai nevaškuoja banglenčių ir neklauso bei kitiems negroja muzikos, Mikas, kaip jau supratote, kuria vaizdus – arba filmuoja. Kartu su bendraminčiais prieš tuos pačius keletą metų į internetą paleido trumpą blyškiai romantinio vaizdo filmą „Lost and Found Kaunas“, bet apie tai daugiau su manimi kalbėti nenori. „Man atrodo, tuomet prasidėjo daug panašių iniciatyvų, ir mūsiškė, turėjusi būti vaizdiniais maršrutais, žemėlapiais, liko teaserio stadijos – nebebuvo poreikio labai kreipti dėmesį į modernizmą“, – kuklinasi

Vilijampolėje užaugęs gerų akių vaikinas. Aš būčiau linkusi manyti, kad tos inciatyvos tuomet radosi visų pirma tų, aplinką tyrinėjančiųjų, burbule, bet tikrai ne plačiajame internete ar kitose medijose. Be to, nemaža dalis jų tiesiog estetiškai žavingos, kokybiškai įgyvendintos, bet lyg iš tolo – neturi tos asmeninės romantikos, kurią turėjo „Lost and Found Kaunas“. Kai net įtrūkimas fasade atrodo kaip mylimojo nago įbrėžimas. Bet eikim toliau. Kaip tik dėl „Lost and Found Kaunas“ Miką, mąstydama apie būsimą filmo „Klostės“ komandą, prisiminė „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ koordinatorė Ugnė Marija Andrijauskaitė. Cituoju airės Aideen Barry ir daugybės kauniečių kuriamą filmą, kurio premjera Lietuvoje numatoma vasarą, pristatantį tekstą: „Klostės – laiko metafora, kuris klostosi ir lankstosi tarsi audeklas, kaip istorijos pasikartoja ar sukasi ratu. Kauno tarpukario modernizmo architektūroje besikartojantys elementai taip pat gali būti vadinami klostėmis. Neatsitiktinai klostės apibūdina ir šios meninės istorijos kūrybinį procesą – filmas kuriamas sustabdyto kadro animacijos (angl. stop motion) būdu, o jo dėka iš tūkstančių nuotraukų konstruojamas videomeno darbas yra ne statiškas, o judantis ir gyvybingas.“ „Kai sako „filmas“, susikuri vienokią viltį, bet kai sako „animacija“, nusiteiki kitaip“, – tikslina mano, o gal ir visų kitų būsimų „Klosčių“ žiūrovų lūkesčius Mikas. Jis, kaip operatorius, sustabdyto kadro animacijos projekte daro daug: stato patį kadrą, reguliuoja fokusą. Arba aktorius seka fotoaparatu, fiksuodamas šimtus kadrų, – tai fiksuojamajam gali būti tikras peilis, tad galbūt dėl to „Klostėse“ vaidina tiek daug šokėjų, kuriems nebaisu niekas.

„Klostės“ įvairiose Kauno erdvėse, taip pat ir šį straipsnį papuošusiame A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje, buvo filmuojamos praėjusių metų rudenį, tuomet režisierė grįžo namo ir vėl atvyko gegužę: „Dirbome visą mėnesį beveik kasdien, be to, Aideen labai daug dirbo savo namų studijoje, kūrė objektų maketus iš molio ir taip toliau.“ Mikui labiausiai patiko galimybė įlįsti į paprastai prašalaičiams užvertų pastatų vidų, pasmalsauti, kaip architektūra – tas pats Kauno centrinis paštas ar dabar KTU Chemijos fakultetui priklausanti buvusi Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorija, ar koks LSMU Anatomijos instituto muziejus – atrodo iš vidaus. Susipažinti artimiau. „Nemanau, kad šis filmas pristato architektūrą – jis ją naudoja. Yra mizanscenų, kurias Aideen pasirinko, – tai mitai ar tikros Kauno istorijos, kurios vyksta modernistinėje aplinkoje. Žinoma, istorijos susijusios su pastatais, kuriuose esame, – bet jos ne apie juos.“ Mikas „Klostėse“ darbus jau baigė, nors nedalyvauti postprodukcijoje jam, sako, keista: „Retai taip būna, tai dabar labai keista, nekantru ir smalsu pamatyti rezultatą.“ Užtat yra laiko asmeniniams projektams. Ir čia grįžtame prie renovacijai jau uždarytos Kauno apskrities viešosios bibliotekos, kurios knygų bokštas įkvėpė jį su bičiuliais Julija Račiūnaite ir Luku Mykolaičiu patyrinėti kaupimo fenomeną bei žmogaus smegenis kaip talpyklą: „Vyksta visai rimtas tyrimas – nemanėme, kad taip išsprogs“. Vis dar renkama medžiaga – su vienu iš projekto etapų galėjo susipažinti „Kaunas Art Book Fair“ lankytojai, o daugiau apie jį išgirsime gal jau kitąmet.

Tarpdisciplininis menininkas Mantas Kuginis gimtojo miesto modernizmą interpretuoja 48 skaitmeniniais įrankiais. Daugiau: www.behance.net/mantasku

KULTURA. KAUNAS. LT PRISTATO KIEK JAUDULIO! NORS KELERIUS METUS VISI GYVENOME „KAUNAS 2022“ LAUKIMU, SUNKU PATIKĖTI, KAD EUROPOS KULTŪROS SOSTINĖS METAI ATĖJO NEPAISYDAMI NIEKO. MUMS, KAUNIEČIAMS, KAUNO RAJONO GYVENTOJAMS IR VISŲ MŪSŲ SVEČIAMS BELIEKA SKIRTI PAKANKAMAI LAIKO IR DĖMESIO, KAD ĮVERTINTUME VISA TAI, KĄ PROJEKTO KOMANDA IR TUZINAI JOS PARTNERIŲ PARUOŠĖ. DAR DAUGIAU ĮVYKIŲ IR DETALESNES JŲ PROGRAMAS RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT

KALENDORIUS

Nuo 12 16

Ekspozicija „Rūmų istorijos“

Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune, Vilniaus g. 33 Metas pamatyti Istorinę LR Prezidentūrą kitomis akimis. Juk šių rūmų istorijos siekia laikus, kai pastate buvo įsikūrusi Kauno gubernatoriaus rezidencija, o vėliau lankėsi ir Vokietijos kaizeris. Rūmai per bemaž du šimtus metų matė daugybę Kauno ir visos Lietuvos dramų – pakilimų, nuopuolių, karų. Tai mūsų visų istorijos kryžkelė, sauganti savo paslaptis sodelio pavėsyje.

12 28–01 11

Česlovo Norvaišos tapybos darbų paroda „Tigras“ Kauno kultūros centras, Vytauto pr. 79

„Atėjo tigro metai. Metai, kurie atgaivino prisiminus, kada mes su Jūrate turėjom galimybę prisiglausti prie to galingo ir nuostabaus žvėries kūno. To meto Kauno zoologijos sode, kuomet ruošiausi filmuoti medžiagą apie lietuviškąjį Mauglį, administracija mums leido aktyviai stebėti ir šefuoti usūrinio tigro vardu Iksas gyvenimą nuo tigriuko iki suaugusio tigro. Tai įkvėpė mane tigro metams nupiešti jų portretus. Iš tiesų, mes visi esame truputį tigrais: reikalui esant galingais ir drąsiais, mokančiais mylėti ir ginti tuos, kuriuos mylime, minkštais ir šiltais, burkuojančiais ir šnypščiančiais, niekada nerodantiems savo jėgos tiems, kuriais pasitikime, tačiau primenantys, kad turime iltis ir nagus“, – pasakoja gydytojas, šokėjas, nusipelnęs kaunietis Česlovas Norvaiša.

01 02–31

Agnės Kalinauskaitės tapybos paroda „Pabudimas“

01 04–31

Architekto-dailininko Jono Lukšės grafikos darbų paroda „Senamiesčio istorijos, meno ir kultūros paveldo vertybės“

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18 Agnės Kalinauskaitės paveikslas

„Mano kūryba, mano paveikslai – tai akimirka manęs. Mano dienos pradžia ir pabaiga. Joje telpa visa mano jausmų paletė. Sustoja laikas... ir lieku tik aš ir ji... Nėra nei pradžios, nei pabaigos. Šiai dienai, tai esu aš“, – sako tapytoja Agnė Kalinauskaitė. J. Lukšės piešinys

Daug patirties paveldosauginėje veikloje turintis autorius piešiniais siekia atskleista Kauno senamiesčio kultūros paveldo visumą. Tai – istorijos ir architektūros paminklai nuo gotikos iki modernizmo, tai – meno kūriniai išryškinantys miesto istoriją ir iškilias asmenybes. Autorius siekia, kad vaizduojami objektai, kaip ir jų piešiniai, išliktų naudingi istorinėje atmintyje.

SAUSIS

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Aleksoto padalinys, Veiverių g. 43

KALENDORIUS

01 05–31

Laisvės gynėjo Tito Masiulio fotografijų paroda „Laisvės ir kalnų šauksmas“

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Neries padalinys, A. Stulginskio g. 61

T. Masiulio nuotr.

Titas Masiulis 1987–1988 m. su turistų grupe bei kurso draugais keliavo į Fanų kalnus (Tadžikija), o 1990 m. pavasarį slidinėjo Karpatų kalnuose (Ukraina), nepaleisdamas iš rankų fotoaparato FED-2. Jo užfiksuotos fotografijos atspindi ne tik kalnų didybę ir gamtos grožį, bet ir skatina susimąstyti apie amžinąsias vertybes, kurias gynėme 1991-aisiais. Sausio 13-ajai skirtoje parodoje eksponuojamos nuotraukos iš Tito Masiulio mamos Vitalijos archyvo. Titas Masiulis žuvo 1991 m. sausio 13-osios naktį Vilniuje prie televizijos bokšto gindamas Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. 2022 m. vasario 6 d. jam būtų sukakę 60.

Ketvirtadienis, 01 06, 18:30

Chorinės muzikos koncertas „Trijų karalių belaukiant“ Kauno kultūros centras, Vytauto pr. 79

Jau aštuntus metus vykstantis ir tradiciniu tapęs chorinės muzikos koncertas „Trijų Karalių belaukiant“ kvies paklausyti gražiausių lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinių, kalėdinių giesmių, populiarių operų ir operečių chorų. Dalyvaus Kauno kultūros centro mišrus choras „Gintaras“, kuris į sceną bendrai dainai ar giesmei kasmet kviečia kolektyvą iš kito Lietuvos miesto ar miestelio.

Penktadienis, 01 07, 19:00

Premjera. Spektaklis „Skambutis tėvui“

Šeštadienis, 01 08, 19:00

Šokio spektaklis „Idiotas“

„Girstučio“ kultūros namai, Kovo 11-osios g. 26

„Teatrono“ archyvo nuotr.

Šis trupės „Teatronas“ įkūrėjo Gildo Aleksos režisuotas monospektaklis (vaid. Arnas Ašmonas), kurio premjera vyksta šeimos konfliktams įprastu laikotarpiu – žiemos švenčių periodu – nagrinėja šeimos kaltinimų-atleidimo, aukos ir budelio, bendrumo ir atsiskyrimo bei savo gyvenimo autorystės klausimus. Spektaklio žanras varijuoja nuo juokingai atpažįstamų situacijų iki skaudžiai atpažįstamų situacijų. Galų gale, niekas nežino, koks būtų žinomas rašytojas Francas Kafka, jei jo tėvas būtų perskaitęs jam skirtą laišką.

SAUSIS

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

A|CH teatro archyvo nuotr.

Vienas žymiausių rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio romanų atgimė Lietuvos teatro scenoje. Spektaklio režisierės ir choreografės Anželikos Cholinos išverstas į subtilią šokio kalbą, šis kūrinys naujai prabilo apie aktualiausius dabarties klausimus, naikinančius žmogaus individualumą. Spektaklyje skamba įspūdinga, dramatizmo kupina Gija Kančeli muzika.

KALENDORIUS

Sekmadienis, 01 09, 19:00

Premjera. Spektaklis „Frankenšteino kompleksas“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Nuo 01 13

Filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ Kino teatrai

A. R. Bijons nuotr.

Naujausioje Nacionalinio Kauno dramos teatro premjeroje „Frankenšteino kompleksas“, kuri gimsta kartu su Latvijos „Dirty Deal“ teatru, jėgas sujungė režisierius Valters Sīlis, dramaturgas Kārlis Krūmiņš ir dirbtinis intelektas. Šis spektaklis kelia klausimų, ar teksto generavimo programinė įranga gali nužudyti autorių kaip kūrybingą būtybę?

Kadras iš filmo

Sausio 13–ąją minėsime 31-ąsias tragiškų įvykių metines. Prisimenant svarbius Lietuvai įvykius, kino teatruose išvysime pasauliniuose kino festivaliuose pripažintą, tarptautiniame kino festivalyje IDFA pagrindiniu festivalio prizu apdovanotą ukrainiečių režisieriaus, istorijos metraštininko Sergejaus Loznicos dokumentinį filmą „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“. Filme Lietuvos istoriją nuo pirmų Sąjūdžio mitingų iki paskutinio Rusijos kario išvedimo 1993-iaisiais padeda atskleisti ne tik V. Landsbergio pasakojimas, bet ir iki šiol nematyti archyviniai kadrai. Tai filmas apie unikalų lietuvių tautos istorijos momentą, kuris visiems laikams liks įamžintas kino istorijoje. Tai laisvės pamoka visam pasauliui. „Jis svarbus kaip priminimas, kad drąsa yra svarbiausias ginklas net mažos tautos rankose, pajėgus sugriauti blogio imperiją“, – sako režisierius S. Loznica.

Penktadienis, 01 14, 23:55

Vakarėlis „Tarp dviejų aušrų“ Ketvirtadienis, 01 13, 17:30

Klubas „Lizdas“, Nepriklausomybės a. 12

Knygos „Vieną kartą Prancūzijoje“ pristatymas

Ryan Elliott asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Aleksandra M. Aistė gimė Klaipėdoje, tačiau laiko save kauniete. „Vieną kartą Prancūzijoje...“ – pirmasis autorės romanas. Dar dvi istorijos jau pakeliui. „Kadangi esu beviltiška frankofilė, mano kūryboje daug meilės Prancūzijai. Taip pat mėgstu keliauti ir pažinti kitas tautas bei kultūras, lankytis muziejuose ir meno galerijose, kopinėti po kalnus, skaityti,“ – sako Aleksandra M. Aistė.

„Per visą dekadą pas mus viešėjo daugiau negu keturiasdešimt svečių iš viso pasaulio žemynų ir tik dviems svečiams nepavyko pasiekti tikslo – atsitiktinumas ar ne, tačiau pas mus niekados taip ir neatvyko Berlyno rezidentai Virginia ir Ryan Elliott. Todėl dabar, likus vos vienai stotelei iki 10-to gimtadienio, mes prie savo užstalės abudu minėtus svečius ir sodiname“, – rašo šokių kultūros tyrėjų grupės „Tarp dviejų aušrų“ atstovai.

SAUSIS

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Aleksoto padalinys, Veiverių g. 43

KALENDORIUS

Šeštadienis, 01 15, 18:00

Spektaklis „Kafka Insomnia“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Šeštadienis, 01 15, 12:00

Premjera. Spektaklis „Kaštonė“

Kauno valstybinis lėlių teatras, Laisvės al. 87A Į spektaklį vaikams nuo 6 m. pagal klasikinį Antono Čechovo kūrinį kviečia kauniečiams gerai pažįstama kūrybinė komanda – autorė Daiva Čepauskaitė, režisierius Arvydas Lebeliūnas, dailininkas Sergejus Bocullo ir kompozitorius Tomas Lygutas.

Teatro archyvo nuotr.

Vizualinis gyvos muzikos spektaklis paaugliams ir suaugusiems pasakoja sapniškai realistišką čekų rašytojo Franco Kafkos vienos nemigos nakties istoriją. Sapnavimas būdraujant – tai kūrybos metodas, gyvenimo būdas, ligos padarinys ar pagrindinė Kafkos literatūrinio pasaulio genialumo sąlyga? Spektaklis yra vizualinių eksperimentų teatro „Kosmos Theatre“ bei Kauno miesto kamerinio teatro koprodukcija. Spektaklio kūrybinę grupę sudaro režisierius Žilvinas Vingelis, kompozitorius Andrius Šiurys, dailininkė Paulina Simutytė ir vaizdo projekcijų dailininkas Kornelijus Jaroševičius.

Sekmadienis, 01 16, 11:00

Spektaklis „Emilių Emilis“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Šiuolaikinio šokio spektaklis vaikams „Aš kaip ir tu“

Šokio edukacijos erdvė AURA+, M. Daukšos g. 34

D. Stankevičiaus nuotr.

Spektaklio 8–12 metų vaikams gimimą įkvėpė garsusis Emilis iš Astridos Lindgren knygos „Emilis iš Lionebergos“. Jis nuolat krečia išdaigas ir, už bausmę uždarytas malkinėje, drožinėja juokingus medinius žmogeliukus. Tačiau kas iš mūsų vaikystėje nekrėtė išdaigų ar nedarė klaidų? Nenuoramų nuotykių ieškotojų rasime kiekviename kieme, gatvėje ar klasėje. Kada nors iš jų išauga miesto merai, ministrai ar net prezidentai. Režisierius Augustas Gornatkevičius ir Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriai sukūrė spektaklį apie savo vaikystės nuotykius, apie klaidas, kurios moko mus gyventi ir žadina mūsų kūrybiškumą.

K. Čyžiūtės nuotr.

Pirmasis Kauno šokio ir teatro „Aura“ repertuarinis spektaklis vaikams jau spėjo sulaukti puikių atsiliepimų. Spektaklį sukūrė aktorė, šokėja, režisierė Ieva Jackevičiūtė, šiuolaikinio šokio kelią pradėjusi prieš keliolika metų būtent šiame teatre. Po pasaulio kultūras kartu keliauti kviečia trupės šokėjai Heung Won Lee ir Marine Fernandez.

SAUSIS

Sekmadienis, 01 16, 12:00 / 15:00

KALENDORIUS

01 19–23

„Kaunas 2022“ atidarymo savaitgalis: „Sukilimas“ Įvairios vietos

Įžanga į kultūros sostinės metus sausio 19–21 d. įsižiebs atokiausiose Kauno rajono seniūnijose ir ugningais žingsniais pasieks miesto centrą. O sausio 22 d. laukia vakaras, dėl kurio šimtai žmonių iš Kauno, Lietuvos ir užsienio dirbo kelerius metus ir toks šou, ko Kaunas neregėjo nuo pat savo įkūrimo pradžios. Dėmesio centre – šiuolaikinės muzikos, milžiniškų vaizdo projekcijų ir poezijos sintezė, pasakojanti istoriją apie miestą kaip gyvą, nuolat atsinaujinantį stebuklą. Šios unikalios idėja ir apimtimi programos tikslas – visus ir kiekvieną įtraukti į miesto kūrybos sukilimą. Šou pasiekus kulminaciją programa nuvilnys Kaunu ir kvies pasinerti į unikalų Mitinio Žvėries žaidimą miesto gatvėse. Nepamirškite specialaus žemėlapio! Be to, būtent pirmosios Šiuolaikinio Kauno mito trilogijos dalies savaitgaliui ruošiasi daugybė „Kaunas 2022“ programų kūrėjų bei partnerių. Detalios „Sukilimo“ savaitgalio programos ieškokite kaunas2022.eu ir mobiliojoje programėlėje „Kaunas 2022“.

01 21–11 30

William Kentridge paroda „Tai, ko nepamename“

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55

Piešinys iš „William Kentridge Studio“ archyvo

William Kentridge – vienas įtaigiausių šių laikų menininkų – pirmą kartą pristato parodą Lietuvoje ir Kaune, iš kur kyla jo šeimos litvakiškos šaknys. Mes neprisimename dalykų dėl daugybės priežasčių: galbūt tai buvo slepiama nuo mūsų, o gal mūsų galvos buvo perpildytos lengvesnėmis, labiau paguodžiančiomis mintimis, arba dėl to, kad neturime postūmio ieškoti ryšių tarp skirtingų savo ir kitų istorijų, – teigia menininkas, kviesdamas nebijoti užglaistyti atminties įtrūkius, kad aiškiau supratume tiek dabartį, tiek patys save. Ši paroda – vienas svarbiausių „Kaunas 2022“ įvykių, kuruojamas projekto vadovės – Virginijos Vitkienės.

01 22–02 27

Martine Feipel ir Jeano Bechameil (LU) paroda „Rytojaus pasaulio mechanika“

Novi Sado avangardo paroda

Parodos „HAB Galerie“ Nante, Prancūzijoje, fragmentas. Martin Argyroglo nuotr.

Martine Feipel ir Jeano Bechameilio duetas (LU) savo kūriniuose leidžia vešėti vaizduotei, nestabilumo ir alogiškumo jausmams, nors kūrinių realybė – kontroliuojamas ir apibrėžtas šiuolaikinis pasaulis. Parodoje menininkai tyrinėja utopijas, formavusias XX a. pasaulėjautą, įkrautą industriją šlovinančių simbolių, kartu kritiškai žvelgia į padėtį, kurioje atsidūrėme. „Kaunas 2022“ atidarymo savaitgalį atveriama paroda – „Esch 2022“ programos dalis.

Serbų avangardo parodoje pristatoma konceptualaus meno raida Novi Sade. Parodos lankytojai kviečiami susipažinti su XX a. septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose aktyvių Novi Sado menininkų ir jų grupių veikla bei jos tęstinumo atgarsiais šiandienoje. Kaunas 2022“ atidarymo savaitgalį atveriama paroda – „Novi Sad 2022“ programos dalis.

01 22–09 11

Yoko Ono instaliacija „Ex It“

Lietuvos banko Kauno skyrius, Maironio g. 25 Meno pasaulio nonkonformistę Yoko Ono atpažįsta visi. Muzikos prodiuserė, ryški Niujorko meno scenos figūra ir legendinės roko grupės The Beatles“ įkūrėjo Johno Lenono žmona kadaise kartu su Jurgiu Mačiūnu buvo prie fluxus ištakų.

SAUSIS

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 2

„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ atidarymo savaitgalį publikai bus atverta didžiulė Yoko Ono instaliacija „Ex It“ istoriniuose Lietuvos banko rūmuose Kauno centre. Rugsėjį Kauno paveikslų galerijoje ir LSMU Emanuelio Levino centre bus atidaryta Yoko Ono paroda „Laisvės pažinimo sodas“.

KALENDORIUS

01 22 – 04 10

Tarptautinė paroda „Modernizmas ateičiai 360/365“ Kauno centrinis paštas, Laisvės al. 102

Parodos plakatas

Paroda kalba apie modernizmo paveldo likimą šiuo-laikiniuose Europos miestuose. Ja siekiama atskleisti šio architektūros stiliaus vertę ir patrauklumą šiuolaikiniam žiūrovui, miestiečiui, specialistui ir mėgėjui. „Tikime, kad modernizmo pastatų gyventojai ir savininkai išmoks branginti lobį, kurį turi, o miestas – džiaugtis šiuo lobiu ir pristatyti jį turistams“, – teigia Kauno modernistai. Projekto partneriai kvietė profesionalius menininkus vietos tyrėjus ir vietos bendruomenę sukurti 17 meninių projektų 5 miestų modernistiniuose pastatuose, tarpdisciplininėmis priemonėmis interpretuojant jų istoriją ir aktualizuojant jų vertę šiandien.

01 22–10 23

Paroda „Lietuvos dizainas: From Temporary to Contemporary“ Laisvės al.

Visus kauniečius ir miesto svečius kviečia dizaino artefaktų paroda-pasakojimas, pristatantis lietuviško dizaino raidą. Sonatos Šulcės kuruojamoje parodoje pamatysite skirtingas dizaino sritis, reprezentuojančius dizaino objektus: baldus, grafinį dizainą, šviestuvus, tekstilę. Taip pat susipažinsite su svarbiausiais dizaino kūrėjais. Lietuviško dizaino raida dalijama į kelis esminius istorinius tarpsnius: tarpukarį, sovietmetį ir šiandieną – visi šie etapai bus pristatomi „Kaunas 2022“ atidarymo proga startuosiančioje parodoje.

01 20–02 25

Keliautojo, Andriaus Andrulevičiaus fotografijų paroda „Trys metai kalnų“ 01 22–23

13-osios Kauno bienalės kino seansai

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Dainavos padalinys, Savanorių pr. 377-13

A. Andrulevičiaus nuotr. Kadras iš filmo „Viena diena Nojaus Piugattuko gyvenime“

13-oji Kauno bienalė „Once Upon Another Time... gyveno jau jie kitaip“ pristato filmų ir video darbų programą, kurią iki vasario 20 d. galima žiūrėti bienalės kino platformoje filmai.bienale.lt. Čia rodomi Jono Meko darbai, o taip pat – inuitų filmų kūrėjų kolektyvas „Isuma“ (inuktituto kalba reiškia „mąstyti“). Tarp pristatomų filmų – Kanadai 2019 metų Venecijos bienalėje atstovavęs darbas „Viena diena Nojaus Piugattuko gyvenime“ ir pirmasis vaidybinis filmas, kada nors parašytas, režisuotas ir suvaidintas vien inuktitutų kalba – „Atanarjuat: greitasis bėgikas“. Dalis šios programos „Kaunas 2022“ atidarymo proga pristatoma ypatinguose seansuose Kauno valstybiniame lėlių teatre.

Žygiuose nuo nesudėtingų pasivaikščiojimų kalnų takeliais iki viršūnių šturmų bei siaučiančių pūgų į veidą išvaikščioti Italijos ir Šveicarijos kalnai, su bendražygiais ne po vieną kartą pasiektos keturių Europos valstybių aukščiausių kalnų viršūnės: Lenkijos Rysy, Austrijos Grossglockner, Slovėnijos Triglav, Vokietijos Zugspitze. Parodos autorius sako, kad „kiekviena akimirka, kiekvienas akmuo, kojos ar rankos padėjimas čia labai svarbus, jis gali kainuoti gyvybę. Būtent čia mokausi priimti lėtus, atsakingus, gerai pasvertus sprendimus, pastebėti dabartį. Kad pasotintum laimės ir pilnatvės jausmą, žemėje tiek daug visko reikia. O kalnuose visa tavo laimė ir pilnatvė yra kuprinė su sausais drabužiais, šiltomis kojinėmis ir draugas šalia. Kalnuose perskaičiuojamos vertybės.“

SAUSIS

Kauno valstybinis lėlių teatras, Laisvės al. 87A

Pakerėtas kalnų, apstulbintas jų grožio, Andrius Andrulevičius savo fotografijose dalinasi didingais vaizdais, kviečia keliauti akimis. Ir, kas žino, gal taip prasidės ir jūsų kelionės „Kalnais ir miškais“ – būtent taip pavadintas keliautojo ir vedlio į kalnus tinklaraštis.

KALENDORIUS

Penktadienis, 01 28, 18:00

Premjera. Spektaklis „Kvėpavimas“ Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Antradienis, 01 25, 18:00

LVSO gimtadienio koncertas

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

D. Matvejev nuotr.

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas meno vadovo ir vyr. dirigento Gintaro Rinkevičiaus, kviečia švęsti orkestro gimtadienį kartu su vienu geriausių Lietuvos pianistų Luku Geniušu ir įspūdinga Piotro Čaikovskio (1840–1893) ir Dmitrijaus Šostakovičiaus (1906–1975) kūrinių programa.

Ketvirtadienis, 01 27, 16:00

Ciklo „Susipažinkime iš naujo – Prezidento rezidencija ir dar šešios spalvingos rūmų istorijos“ susitikimas Istorinė LR Prezidentūra Kaune, Vilniaus g. 33

2022 m sausį – pirmasis naujo renginių ciklo „Susipažinkime iš naujo – Prezidento rezidencija ir dar šešios spalvingos rūmų istorijos“ susitikimų naujoje muziejaus ekspozicijoje „Rūmų istorijos“. Iš viso laukia 10 popiečių su įvairiomis Kaune gyvenančiomis tautinėmis bendruomenėmis.

Viktorijos Lankauskaitės nuotr.

Pora bando priimti svarbiausią gyvenime sprendimą – susilaukti vaiko. Jie išsilavinę, jie rūšiuoja atliekas ir rūpinasi pasaulio problemomis. Jiems rūpi žmonijos ateitis. Ir staiga jų šeimyninis klausimas tampa ypatingai sudėtingas. Jei per daug galvosi – niekada neapsispręsi. Jei paskubėsi – tai gali tapti pražūtimi. Vaiko pradėjimui reikia tinkamų priežasčių. Tik štai kokios priežastys yra tinkamos? Ir kas pirmiau bus sunaikintas – pasaulis ar santykiai? Režisierė Agnija Leonova kviečia į spektaklį pagal britų dramaturgo Duncano McMillano pjesę „Plaučiai“. Dramoje klimato kaita, kaip globalinės katastrofos simbolis (ar Damoklo kardas), kuria nerimą keliančią aplinką poros santykiams, daro įtaką jiems.

Šeštadienis, 01 29, 17:00

Koncertas „Muzikinės mintys. Kelionė per šimtmečius“ Miuziklas „Džekilas ir Haidas“

Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5 Koncerte skambės smuikininkės Karolinos Beinarytės-Palekauskienės ir pianistės Daivos Stulgytės duetas, kuris vėl džiugins klausytojus nuostabiomis melodijomis bei muzikinėmis mintimis, išsakytomis tiek žodžiais, tiek muzika. „Kiekviena išsakyta mintis palieka savo pėdsaką. Tačiau mintys, išreikštos muzikos garsais, yra nepaprastos. Jos tokios įtaigios, kad stebina ir jaudina klausytoją, net praėjus šimtmečiams, nors jų išraiškos priemonės nuolat kinta. Todėl tęsiame kelionę per šimtmečius, vedamos įstabių melodijų, klausydamos muzikinių minčių, kuriose telpa begalybė“ – taip šią koncertinę programą pristato atlikėjos.

Martyno Aleksos nuotr.

„Džekilas ir Haidas“ – vienas žymiausių miuziklų, sukurtas pagal Roberto Louiso Stevensono mistinę novelę. Čia muzikinės dramaturgijos priemonėmis pateikiamas itin išpopuliarėjęs siužetas apie žmoguje slypinčių blogio ir gėrio pradų dvikovą. Pastatymą, kurio premjera vyko 2018 m., režisavo Viktorija Streiča, meno vadovas – Kęstutis Jakštas.

SAUSIS

Penktadienis, 01 28, 18:00

Redakcijos adresas: KKauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

pilnas.kaunas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt

KAUNAS PILNAS KULTŪROS MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE ( P L A T I N A M A S AUTORIAI: Agnė Sadauskaitė, Aistė Ambrazevičiūtė, Artūras Bulota, Arvydas Čiukšys, Donatas Stankevičius, Emilija Visockaitė, Justė Vyšniauskaitė, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Monika Balčiauskaitė, Rita Dočkuvienė. TIRAŽAS 2300 EGZ.

ISSN 2424-4465

NEMOKAMAI)

GLOBOJA:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

LEIDŽIA

2022 Nr. 1 (77)