KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2021 11 by Kaunas Pilnas Kultūros

Iliustracijos autorė Beatričė Gruzdytė

JUBILIEJUS

2021 LAPKRITIS kaunaspilnas.lt

TURINYS JUBILIEJUS

DEVYNIASDEŠIMTMETĖ VILA

GERIAUSIA KAVA KAUNE

10 16 20 NAMAI NE TIK MENININKAMS

24 38

2022-ŲJŲ VEKTORIAI

TESITRANKO ŽODŽIAI

VYTAUTAS, KURIAM VISKAS ĮDOMU

30 44

48 KALENDORIUS

TRIUKŠMAS TARSI ĮKYRI MINTIS

ĄĄĄĄĄĄŽUOLYNAS!

NAMAI SU DŪMAIS Penkiasdešimtmetis – solidi proga, tačiau narstant Kauno menininkų namų (KMN) ir čia dirbusių, dirbančių, dirbsiančių (tinka ir veiksmažodžiai kurti, veikti, būti) asmenybių istorijas akivaizdu, kad auksinis jubiliejus – tik dūmų uždanga.

metų tai puiki vieta būti mene, iš meno, su menu ar dėl jo. Keletą skirtingų buvimo versijų rasite šio žurnalo puslapiuose – pasikalbėjome ir su šiuo metu ilgiausiai įstaigoje dirbančiu, ir su dar tik svajojančiomis tai daryti. Su čia kavą virusiu ir čia triukšmą tyrinėjančiomis.

Krūvon sudėję visus įvykius – nuo ambicingo teatro ir klasikos rečitalių iki madų pristatymų ir ošo seansų, nuo kariliono iki techno, nuo poezijos iki poezijos, visas valdininkų ir kūrėjų ambicijas, žiūrovų lūkesčius, galų gale, kitur nuvilnijusius likimus – gautume kokio tūkstančio metų ilgumo epą. Antra vertus, efemeriškumo KMN kūne irgi daug. Per pusšimtį metų – dešimt vadovų, taigi panašiai tiek vizijų, apie ką turi būti šis Kauno miesto profesionaliųjų menų centras (taip KMN pristatomi vikipedijoje).

Mūsų kolegos „Kauno diena“, beje, jubiliejaus proga publikavo turiningus pokalbius su viena iš KMN vadovių Dalia Teišerskyte ir epochų sandūroje čia dirbusia dar vieno direktoriaus Algimanto Norvilo pavaduotoja Hana Šumilaite. Rasite internete!

Ir atsakymo nėra! Kaip ir vientisas KMN prisiminimas tiesiog neegzistuoja. Vis dėlto, su didesniais ar mažesniais iššūkiais, jau penkiasdešimt

O kitus metus tikimės pradėti pašnekesiu su naujuoju / naująja įstaigos vadovu / vadove – konkursas dar nepaskelbtas, bet gal jau pradėjote jam ruoštis? P. S. Pačioje žurnalo pabaigoje – skambi istorija apie dar vieną lapkričio sukaktuvininką Kaune. Bet dabar metas keltis į kiek ankstesnius laikus ir pasidomėti, kas iš tiesų yra šie namai V. Putvinskio gatvėje, vienoje esminių Kauno kultūros ašių.

L A P K R I T I S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Vaikų ligoninė. Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr. (f.81, ap.1, b.1452, l.60)

DEVYNIASDEŠIMTMETĖ VILA PAULIUS TAUTVYDAS LAURINAITIS

Daugelis V. Putvinskio gatvės pastatų pasižymi labai įdomia, daugiasluoksne istorija. O jeigu vyktų pačios įdomiausios rinkimai, Kauno menininkų namų pastatas tikrai užimtų vieną pirmųjų vietų. Daugelis žino apie pirminę neįgyvendintą pastato paskirtį – čia turėjo įsikurti Šventojo Sosto diplomatinė atstovybė.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

L A P K R I T I S

Daugelis žino turbūt ir tai, kad šio pastato autorius – vienu ryškiausių ano meto architektų laikomas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Pastatui bebaigiant atsijauninti ir belaukiant čia veikiančios įstaigos 50-tojo jubiliejaus, kviečiame prisiminti daugiau istorinių jo momentų. 1930-ieji. Tuomet dar Kalnų vardu žinoma gatvė po truputį įgauna prestižinį pavidalą. Pačiame miesto centre, bet atokiau nuo eismo srautų esantis ramybės užutėkis tampa ryškiems visuomenės veikėjams patrauklia vieta statydintis namus. Metų pabaigoje čia padedamas ir kertinis akmuo vienoms svarbiausių reprezentacinių šalies statybų – prasideda nacionalinio muziejų komplekso statybos darbai. Vietos pobūdis vilioja ir užsienio šalių atstovybes: netoli čia jau veikiančios Prancūzijos pasiuntinybės įsikuria JAV ir Švedijos konsulatai. Kitapus gatvės nuo būsimojo muziejaus statybvietės Užsienio reikalų ministerija įsigyja nedidelį namą, kurio vietoje numatoma pastatyti rezidenciją Šventojo Sosto nunciatūrai. Pastato projektas pavedamas dar jaunam, bet jau spėjusiam pasižymėti architektui Vytautui Landsbergiui-Žemkalniui, o rugsėjį paskelbiamos varžytinės pastato statyboms. Per daug nesiveliant į tarptautinių santykių peripetijas, geri santykiai tarp Lietuvos vyriausybės ir Šventojo Sosto netrukus atvėsta ir 1931 m. birželį nuncijus išvyksta iš Lietuvos. Naujai pastatyta vila taip ir nesulaukia savo gyventojų. Netrukus pastatas gauna kitą svarbų vaidmenį ir radikaliai pakeičia „profesiją“. Dešimtmečių sandūroje valstybės prioritetai susiję su švietimu ir sveikatos apsauga, tačiau ligoninių padėtis Laikinojoje sostinėje nėra gera: tuomet jau sklandžiusios

kalbos apie naujos didžiulės ligoninės (būsimų Klinikų) statybas dėl įvairių priežasčių išsikristalizuos tik po dešimtmečio. „Neįvykusi“ nunciatūra perduodama Vidaus reikalų ministerijai, kuri čia 1931 m. pabaigoje atkelia Valstybinę vaikų ligoninę ir Vytauto Didžiojo universiteto vaikų kliniką, kurios iki tol ne itin patogiomis sąlygomis veikė gretimoje Maironio gatvėje. Džiaugtasi ne tik pačių naujųjų rūmų patogumu, bet ir „sveikesne vieta“: pastatą supo erdvus kiemas ir Žaliojo kalno šlaito kaimynystė. Į pastatą persikėlė ir ligoninės siela – viena jos įkūrėjų, vadovė prof. Vanda Tumėnienė, nenuilstamai kovojusi su vaikų ligomis. Ligoninei tai buvo didelis įvykis, pati V. Tumėnienė apie pastatą ypač šviesiai atsiliepė vėlesniuose prisiminimuose: „Tai buvo [...] graži, linksma, saulėta vila, gražiai įrengta viduje, su parketo grindimis, dideliais langais ir balkonais, išeinančiais į gražų sodelį.“ Kadaise nuncijaus valgomuoju turėjusi tapti didžiausia pastato patalpa buvo paskirta mokslui – čia įkurta auditorija. Pirmame aukšte taip pat įrengtas perrišimo kabinetas, bene moderniausias mieste rentgenas, dvi palatos paaugusiems vaikams, izoliacinė palata, personalo virtuvė, pieno virtuvėlė ir nedidelis valgomasis. Antrame aukšte šešios palatos skirtos kūdikiams ir mažiems vaikams, dvi – motinoms su vaikais. Čia taip pat buvo nedideli kabinetai budinčiam gydytojui bei pačiai V. Tumėnienei. Ligoninėje vienu metu galėjo būti gydoma pusšimtis vaikų: 20 paaugusių ir 30 kūdikių. Kadangi vietos visoms ligoninės reikmėms neužteko, greta gatvės buvo nuomojamas medinis namas, kuriame įrengta ambulatorija, o palėpėje – dvi izoliacinės palatos, skirtos galimai sergantiems

infekcinėmis ligomis. Infekcinio skyriaus ligoninėje nebuvo dėl tos pačios priežasties – tam tiesiog neužteko vietos. Pastatas svarbus ir tuo, kad čia buvo ruošiami būsimieji visos šalies pediatrai. Auditorijoje prof. Tumėnienė dėstė vaikų ligų kursą medicinos VII ir VIII semestrų studentams: „Klinikoje studentai tobulinasi pediatrijoj, išeina vaikų ligų propedeutiką ir atlieka ligonių kuracijos praktiką su ligos istorijų aprašymu.“ Vėliau profesorė rašė: „Putvinskio g-vėj, V.D. U-to klinika pasiekė aukščiausį klestėjimą, parodė didelę pažangą mokslo srityje, studentų mokyme bei gydytojų specialistų paruošime.“ Baltosios vilos auditorija matė ir ne vieną kviestinį profesionalą. Žymus prancūzų gydytojas (tiesa, vėliau pagarsėjęs ir liūdnesniame kontekste) P. Armand’as-Delille’is trumpai aprašė savo apsilankymą 1934-aisiais: „Gražiame paviljone yra vaikų ligoninė, kurioje dėsto prof. Tumėnienė. Joje aš mačiau specijaliai cerebrospinaliniams meningitams gydyti paskirtą salę, nes tuo laiku čia buvo maža epidemija. [...] Šios klinikos auditorijoje aš demonstravau intratrachėjinę lipojodolio injekciją, kuri ten dar nebuvo žinoma.“ Po ilgamečių diskusijų, nesutarimų ir problemų 1940-aisiais buvo baigiamas turbūt didžiausias anų laikų Kauno projektas – Vytauto Didžiojo universiteto klinikos. Į pagal naujausius reikalavimus ir V. Tumėnienės rekomendacijas įrengtas patalpas išsikėlė ir vaikų ligų klinika. Sutapimas ar ne, tačiau paskutiniais nepriklausomybės metais santykiai su Šventuoju Sostu grįžo į normalias vėžes ir vila gal jau būtų buvusi panaudota pagal pirminę paskirtį, tačiau lemtinga tų metų vasara nusinešė tokį poreikį. Prasidėjus okupacijai diplomatinis atstovas

paliko Lietuvą, o pastatui lemta dar kurį laiką glausti sergančiuosius. Tuo metu jis patyrė dar vieną subtilų istorijos prisilietimą, apie kurį liudija ir išlikusios nuotraukos: gausiai propagandiniais lozungais išpuoštoje viloje įkurta apylinkė, kurioje buvo renkamas vadinamasis Liaudies seimas. Ne ką mažiau lozungais ir tuomečiais propagandiniais kanonais buvo persmelktas ir vasaros pabaigoje pastate įvykęs iškilmingas Kovos su džiova centrinio dispanserio atidarymas. Naujiems ideologiniams poreikiams jau tarnavusi spauda su būdingu ano meto patosu aprašė šiam įvykiui apipavidalintas salės patalpas: „Salė [...] buvo papuošta raudonom vėliavom, Lenino, Stalino, Paleckio ir k. paveikslais. Tarp raudonų vėliavų matėsi šūkis: „Socialistinė santvarka nugalės darbo žmonių priešą – tuberkuliozę.“ Greta naujųjų ar paklydusių funkcionierių, iškilmėse dalyvavo ir keistoje situacijoje atsidūrę medicinos darbuotojai, tarp jų ir buvęs nepriklausomos šalies prezidentas Kazys Grinius, ligtolinėje kovos su tuberkulioze istorijoje palikęs svarbų įspaudą. Turbūt nereikia nė sakyti, kad 3–4 dešimtmečiais šalyje pasiekti kovos su džiova poslinkiai ir laimėjimai čia paminėti nebuvo. Dispanseryje įrengti du kabinetai apžiūrai ir dvylika lovų, o gretimame mediniame pastate įkurdintas vaikų dispanseris. Pasibaigus karui, dispanseriui rastos kitos patalpos, o viloje įsikūrė sanatorinio tipo lopšelis. Kiek vėliau, jau po 5 dešimtmečio, siekiant daugiau naudingojo ploto, buvusios antrojo aukšto terasos buvo įstiklintos ir paverstos patalpomis. Okupacijos metais plėtojant įvairių sisteminių kūrybinių sąjungų ir klubų veiklą, 1971 m. Kauno miesto vykdomasis komitetas pastatą

L A P K R I T I S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

1979 m. rekonstrukcijos projektas: sekretorės kabineto interjeras.

paskyrė ne tik saviškio Kultūros skyriaus administracinėms patalpoms, bet ir Kūrybinės inteligentijos rūmams, vėliau perkrikštytiems į Kauno meno darbuotojų namus. Pastatui „Komprojekte“ parengtas pritaikymo projektas. Įdomu, kad už architektūrinę dalį atsakingas architektas S. Steponkus pastato išorei stengėsi bent dalinai sugrąžinti pirminį vaizdą: užstatytos terasos, išėmus langus, turėjo vėl tapti atviros, „kaip buvo suprojektuota pastato autoriaus“. Tiesa, po rekonstrukcijos didžiojoje terasoje išliko stogelis, o tūris, atsiradęs mažosios terasos vietoje, tebėra ir šiandien. Pastatas tuokart buvo plečiamas iš neutralesnės kiemo pusės – virš vieno aukšto fligelio pastatytas antrasis. Keturios didžiosios pirmojo aukšto patalpos, kadaise turėjusios tapti nuncijaus darbo kabinetu, salonu, valgomuoju (tapusios VDU auditorija) ir žiemos sodu, ligtol tarpusavyje skirtos suveriamų durų, po rekonstrukcijos virto vientisa salės ir scenos erdve. Greta taip pat numatyta svetainė bei kavinė „su sekančiu meniu: kava, šalti užkandžiai, saldumynai, kokteiliai, svaiginamieji gėrimai“. Reprezentacinėse pirmojo aukšto patalpose baldai turėjo būti pagaminti pagal individualius projektus: svetainėje ir kavinėje jie turėjo būti pagaminti iš ąžuolo faneros plokščių, akcentuojant šviesią spalvą, tarsi bandant prisitaikyti prie senosios modernistinės pastato dvasios. Salėje numatyta ir visiška naujovė – pakabinamos silakporo plokščių lubos, modernūs šviestuvai, o naujos durys ir radiatorių aptaisai turėjo būti gaminami iš uosio faneros. Parketinės grindys nekeistos, tik restauruotos. Antrame aukšte įkurti Kultūros skyriaus vedėjo, jo pavaduotojo ir sekretoriaus kabinetai, Meno darbuotojų

namų direktoriaus, inspektorių ir metodininkų kambariai, buhalterija ir biblioteka. Pastatas naujiesiems gyventojams ir svečiams duris atvėrė 1972-ųjų rugsėjį. Po nepilno dešimtmečio durys vėl užvertos dideliems rekonstrukcijos darbams – 1979–1981 m. parengta keletas rekonstrukcijos projektų variantų (prie jų dirbo „Komprojekto“ arch. Jakubauskas, Tamulevičienė, Rakštienė, Žibas, Savickas ir kt.). Po porą metų trukusių pertvarkų dešimtajam jubiliejui 1982 m. rugsėjį Menininkų namai atsidarė gerokai pasikeitę. Be kapitalinio išorės remonto, buvo pertvarkytas ir kai kurių patalpų išdėstymas, o reprezentacinės erdvės apipavidalintos naujais meno kūriniais. Fojė atsirado keramikės Aldonos Keturakienės kurtas pano, scenos gale, kadaise žiemos sodą turėjusiuose apšviesti languose, apsigyveno vitražininko Vytauto Banio „Mūzos“, o kavinę papuošė dailininkės Valerijos Ostrauskienės kūryba. Salės sienos bei lubos papuoštos gipsatūra. Pagrindinių erdvių sienos panelėms, radiatorių aptaisams ir scenos pakylos apipavidalinimui numatyta naudoti kietmedį ir riešuto fanerą. Tarp ankstyvų, 1979 m. parengtų rekonstrukcijos pasiūlymų – ir idėja vėl užmūryti terasą virš pagrindinio įėjimo – čia numatyta įrengti didelius apvalius langus. Nors naujasis tūris atsirado, tačiau tokia fasado paįvairinimo mintis taip ir nebuvo įgyvendinta. Iki Nepriklausomybės atgavimo pastate daugiau didesnių pertvarkų neįvyko. Naujausiąją pastato istoriją ir šiandien vykstančius virsmus bei sugrįžimus paliekant jau ateities istorikams, verta paminėti tai, kad, nors pirmaisiais 10 dešimtmečio metais buvo bandymų pastatą perimti kitoms reikmėms, vila iki mūsų dienų liko namais menininkams.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

L A P K R I T I S

GERIAUSIA KAVA MIESTE

KOTRYNA IR KĘSTUTIS LINGIAI ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

Robertas Černiauskas į Kauno menininkų namų svetainę įžengia nė minutės nevėluodamas. Balti marškiniai, nepriekaištingas kelnių kantas, puiki laikysena, skvarbus žvilgsnis – gali būti, kad visai taip, kaip prieš beveik tris dešimtmečius, kai čia atėjo atidaryti kavinės. Naujosios jau tuomet kultinės KMN kavinės versijos, kuri galiausiai pati tapo legenda. Su savomis taisyklėmis, kurios glumino senbuvius, o „pinteresto“ interjerų kartai skamba jau net fantastiškai. Tik šįkart Robertas ne už baro stoja, o klesteli ant sofos.

L A P K R I T I S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Robertai, iš kur jūs atėjote į šią kavinę? Aš esu iš Šilutės. Baigiau pedagoginį institutą Vilniuje, pagal specialybę dirbau Švėkšnoje. Vasaromis turėjau daug atostogų, taigi du mėnesius dirbdavau Palangoje – barmenu, padavėju. Pirmoji darbovietė buvo sanatorijos valgykla gražiuose rūmuose su vitražais, netoli tilto. Labai norėjau dirbti padavėju, kodėl – nežinau. Pamenu, didžiausius padėklus nešiodavau. Visiems svečiams patikdavau. Gatvėje sveikindavosi! O trečią mėnesį atostogų, užsidirbęs pinigėlių, keliaudavau. Vėliau perėjau į Elvyros Savickienės kavinę. Ten buvo tikrai labai gerai, keletą metų darbavausi pas šią moterį. Vėliau ji pakvietė mane Palangoje likti visam laikui, dirbti dar ir kitoje jos kavinėje. Plėšiausi – jau mokslo metai buvo beprasidedą, sakiau, negaliu pasilikti. Žadėjo mokėti, kiek reikia, – juk mokytojų algos buvo labai mažos. Pavažinėjau pirmyn atgal su savo lagaminu, galiausiai paskambinau į mokyklą, sakau, nebeatvažiuosiu... Elvyra davė man laisvą dieną, sako, eik prie jūros, pasivaikščiok. Graudu buvo – tiek metų mokykloje pradirbęs, ir palikau. Bet viskas susiklostė gerai. Galiausiai Kaune susipažinau su žmonėmis ir, va, 1992 metais, rudeniop, atėjome čia su Vitu Žurausku, kuris buvo įmonės vadovas. Aš – jo pavaduotojas. Tada KMN direktoriavo Bernardas Arčikauskas. Su juo viską apkalbėjome. Kai užėjau pirmą kartą pasižiūrėti, kas čia darosi, tai aš nemoku apsakyti. Viskas buvo padengta raudonu gobelenu. Viskas raudona.

Prirūkyta tiek, kad tu nematai žmogaus. Kas guli, kas sėdi ant pufų. „Jėzau, kaip čia reikės dirbti?“ – tada pagalvojau. Ir ko ėmėtės? Na, pradėjome dirbti po truputį. O žmonės nenori valgyti, nes dūmų daug. Tai mes nustatėme taisyklę – iki trijų niekas nerūko, norite – būnate, norite – ne. Būdavo, be dvidešimt, be dešimt trys: Robertai, leiskit parūkyt, nebebus jau tų valgytojų... Gerai, tada padedi pelenines, laimės iki kaklo. Bohema užima savo vietas, rūko ir visa kita. Kone kiekvieną dieną policija atvažiuodavo. Dėl triukšmo, dėl muštynių, dėl visko. Pamenu, du vyrukai paprašė manęs peilį paslėpti, kad pareigūnai nerastų. Paslėpiau, nes normalūs vyrai buvo. Tada nešiodavosi peilius, jeigu kas. Kampas (tapytojas Rimvidas Jankauskas-Kampas, – red. past.) čia buvo žinomas. „Robertai, įpilk, man labai reikia.“ Sakau, tu man dar už anuos kartus pinigų neatnešei – aš gi viską rašydavausi. Na, gerai, įpilu. Ir ką, praeina gėrimas, pradeda tapyti, parduoda paveikslą ir atneša. Ir viskas tvarkoj. Kabojo ir čia jo paveikslas, bet labai blogą aurą skleidė. Kai Kampo dukrytė užaugo, lankydavo mane „Velniukuose“ (kavinė greta esančiame Velnių muziejuje, – red. past.). Beje, mes čia ir parodas rengdavom – kas du, tris mėnesius. Viename iš kabinetukų su lenktomis durimis dailininke dirbo tokia Alina, ji mus suvesdavo su menininkais. Vėliau aš jau pats bendraudavau, kai susipažinau su visais. Kūrinių nereguliavau, ką jie norėjo, tą darė. Žmonėms tas dalykas labai patikdavo. Man irgi patiko, esu nusipirkęs paveikslą į namus. Miegamajame pasikabinau, grožiuosi iki šiol.

Koncertų pačioje kavinėje nerengdavau. Salėje, būdavo, per džiazo ar roko vakarus kai kas staliukus pastatydavo, žmonės užsisakydavo, aš atnešdavau. O rūsyje „Rebelheart“ repetuodavo, baisu, kas darydavosi. Paskui juos išvarė. Oi, man net mikrofoną yra užstatę už skolas – nes valgydavo pas mane. Po kokio mėnesio, kai į koncertą reikėjo, išsiprašė, kad duočiau. Virš šimto rublių buvo susikaupę... Bet nusileidau, ir kitą dieną man grąžino skolą. Kokie muzikantai jums pačiam labiausiai patiko? Egidijus Sipavičius. Jis irgi čia repetuodavo, beje. Labai šauniai elgėsi, jokių išgertuvių nebūdavo. Lengvą muziką, džiazą mėgstu. 10 dešimtmečio pradžioje daugeliui kavinių reikėjo turėti „stogus“. Ar nebijojo reketininkai tokios įstaigos kaip KMN? Reketas... Kiekvieną mėnesį ateidavo toks neūžauga, baisus žmogus, turėjau jam po 100 dolerių duoti. Ir duodavom, o ką darysi? Ar tu nori, kad tave sudaužytų? Tai buvo mums labai dideli pinigai, bet mokėjome. Kentėjome. Vieną dieną atėjo toks laikas, kai pasakiau: mes jums nebemokėsime. Neturime iš ko. Kiek davėm, tiek davėm. Žiūrėkitės, sako. Daugiau ir nebevaikščiojo. Gal apskritai baigėsi tie duoklių rinkimai. Tiesa, buvo apvogę mus. Langai buvo grotuoti, bet išlupo, gėrimus išnešė. Paveikslų nelietė. Buvau aš ir barmenas, ir padavėjas, vienu metu viską dariau. Ir užsakymų talonus į virtuvę nešu, ir aptarnauju. Žmonės nesuprasdavo, kaip aš taip lakstydavau. Prie manęs niekas ir nesikabino, gerai

vertino. Virtuvė, va, čia, mums už nugarų, buvo, visiškai mažytė (čia ir dabar yra KMN darbuotojų virtuvėlė, – red. past.). Sriubą tik vieną virdavom. Pietums dar du antrus paruošdavom – kokį kepsnį ar žuvį. Daugiau sąlygų nebuvo, džiaugėmės, kad bent tiek sugebėdavom. Beje, iš virtuvės mažiausiai ir uždirbdavom. Viskas iš baro. Koks buvo firminis jūsų kavinės dalykas? Turėjau bare pasidaręs tokią metalinę dėžę su smėliu ir virdavau turkišką kavą. Va, čia, kampe. Ta kava jiems buvo kažkas fantastiško! Kavos aparato net ir nepirkom. Pamenu, per atidarymą šitiek tų kavų reikėjo padaryti... Net Benas padėjo man jas nešioti. Kai jau atsipūtėm, sako, na, Robertai, tu ir duodi. Iš kur tu viską žinai? O aš turėjau labai gerą atmintį. Galiausiai paprašėme Beno leisti padaryti remontą. Jėzaumarija, žiurkės juk čia lakstydavo, per pietus matydavau... Žmonės nebijojo. Po koncerto filharmonijoje, pamenu, vienas ponas tik išsigando. Būdavo, sudaužai butelį, pridedi šukių ir užbetonuoji skylę, kad nelįstu jos daugiau. Tai kitur pragraužia... Taigi pasidarėm remontą – gal apie 1996–1997 metus? Parketo nekeitėme, atnaujinome. Baldus perdarėme. Atsidarėme visai kitokie, nei buvome. Kavinė tapo labai graži ir ėmė rinktis normalūs žmonės. Anoji karta ateidavo tik prisiminti. Nostalgiją jautė net Janinai, kuri virtuvėje dirbo, klausdavo, kur ji. Sakau, išėjusi ji, gal mane vėliau prisiminsite? Taip ir bendravome. Rugpjūtį kavinė atostogaudavo,

PAVARGAU. BET IŠ TIESŲ LABAI MALONU IR SMAGU, KAI ŽMONĖS ATSIMENA.

būna, grįžti iš Palangos, sutinka gatvėje: Robertai, kada atsidarysite, mes labai laukiame. Kai Benas išėjo iš darbo, atėjo Viktoras Valašinas ir vieną gražią dieną pasakė: mums kavinės nebereikia, galite išeiti. Na, ir ką tada? Ėjome į Velnius, čia vos per du namus. Rankomis viską susinešėme. Baldų nepaimsi, tik įrangą: dujinę, šaldytuvą. Kavinė „Kipšas“ dar veikė, kai leidom vienus pirmųjų „Kauno pilno kultūros“ numerių, tai čia prieš kokius šešerius metus. Taip, kokie penkeri ar šešeri metai, kai uždariau. Pamenu, ten irgi daug reikėjo ruoštis. Bet muziejus (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, kurio padalinys yra A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus, – red. past.) galiausiai leido remontą pasidaryti. Puikiai įsirengėme, gražūs baldai buvo. Didelę virtuvę turėjome, keturios virėjos dirbo. Kodėl baigėte šį verslą? Visų pirma, muziejus beveik dvigubai pakėlė nuomos kainą. O dalis patalpų nešildoma buvo, bet vis tiek reikėjo mokėti pilną kainą. Be to, aš susirgau vėžiu. Trenkė kaip reikiant. Pusę metų gulėjau ligoninėje, visai negalėjau dirbti. O kol manęs nebuvo, atsirado nemažai skolų. Kaip jau sakiau, anksčiau gerą atmintį turėjau, prisimindavau, kur kas ką užsisakė, kur ką nešti. Ardavau labai daug... Pasveikau, atlaikiau gydymą, bet atmintis neatsigavo. Stoviu kavinėje ir nebežinau, kur užsakymą nešti. Įsivaizduojate, koks jausmas? O dar skolos. Paskelbėme bankrotą. Nors, va, per Osvaldo Daugelio laidotuves su darbuotojomis buvome susitikę, visos labai gražiai su manimi kalbėjo. Nėra pykčių, tiesiog taip išėjo. Puikūs klientai pas mus lankydavosi. Mokytojai, kultūros darbuotojai,

advokatai, prokurorai... Paskutinę kavinės darbo dieną, pamenu, atėjo keturi prokurorai, nuolatiniai valgytojai. Baigę pietus sako: Robertai, norime tau padėkoti. Taip sugraudino... Bet ir dabar jus atpažįsta? Taip, žinoma. Žmonės klausia, gal kur kitur atsidariau. Ne, sakau, nutraukiau, nebenoriu. Pavargau. Bet iš tiesų labai malonu ir smagu, kai žmonės atsimena. Kaip ir Palangoje buvo, taip ir dabar. Man juk tai ir patiko daryti: kad visi būtų pavalgę, išgėrę, kad būtų tvarkinga, jauku. Mėgstu tvarką ir švarą, tai svarbiausia. O visa kita... gyvenimas parodo. Būna, einame su gyvenimo drauge Laisvės alėjoje, o ji sako: tu užsiklijuok užrašą „Ačiū, viskas gerai.“ Seniai buvote KMN? Kažkada buvau tango koncerte. Pakvietė KMN kolektyvas, renginys tikrai labai patiko. Žinote, ir kolektyvas džiaugėsi mane pamatę, kvietė užsukti dažniau. Puikiai priėmė. O dabar kavinės ir nebėra... Pamenu, kokį čia pakabinamą stiklinį stelažą taurėms buvome įrengę (ačiū Dievui, vagys jo nesudaužė). Gražiai gyvenome. Ir čia, ir Velniukuose. O į kavines Kaune vaikštote? Taip. Labai patinka žalioji – „Green Cafe“, ten labai skani kava. Ir Laisvės alėjoje, ir „Megoje“ aplankome. Man gera kava labai svarbi. Anksčiau dar labai patiko „Katinai“ Vilniaus gatvės pradžioje, ten mielai sėdėdavome. O, dar „Elfų šėlsmas“. Ten su drauge eidavome šokti. Mokėmės pramoginių šokių! Atrodo, kiekvieną ketvirtadienį Elfuose grodavo „Rondo“. Tai rodydavom, ką būdavom išmokę. Žmonėms tai buvo viskas – ploja, vaišina! Net visai nepažįstami. Laukdavo mūsų, prašydavo dar pašokti.

L A P K R I T I S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

NAMAI NE TIK MENININKAMS DAINA DUBAUSKAITĖ KMN ARCHYVO NUOTR.

Trys KTU gimnazijos moksleivės laiką po pamokų leidžia namuose. Ne tik savo, bet ir menininkų. Su savanorėmis Auguste, Agota ir Emilija pasikalbėjome, kaip jos interpretuoja namų sąvoką ir kuo praturtėjusios kaskart išeina iš vilos V. Putvinskio gatvėje. Vilos, kuri, kaip ir daugelis kitų biudžetinių ir privačių kultūros įstaigų, be savanorių negalėtų kokybiškai įgyvendinti visų savo idėjų. Gal net Kauno menininkų namų (KMN) jubiliejaus? Bendraujant su merginomis beliko tik pasigailėti, kad pačiai būnant gimnaziste savanorystės kelias liko neišbandytas...

L A P K R I T I S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

„Anksčiau į KMN žiūrėdavau kaip į nejaunatvišką ir nešiuolaikišką vietą, tačiau prieš metus apsilankiusi filmo peržiūroje supratau, kad mano išankstinė nuomonė buvo visiška nesąmonė. O pradėjus savanoriauti artimesnė pažintis su darbuotojais tik patvirtino, kad KMN – tikrai visai kaip namai“, – pirmąją pažintį su istorine vila prisimena Agota. Jai pritaria ir Emilija, įsivaizdavusi pastatą didesnį, o atmosferą – tamsesnę: „Tačiau pradėjusi čia savanoriauti ir artimiau susipažinusi su aplinka supratau, kad čia viskas daug buitiškiau ir mieliau.“ Augustė gi išsyk neabejojo, kad bus linksma, – ir neklydo. Savanorystės galimybių niekuomet netrūksta – tik daugėja. Kodėl, šįkart nesigilinkim, bet kodėl merginos atėjo būtent į Putvinskio gatvę? Tai nebuvo labai seniai – pradėjus organizuoti rugsėjo 4-ąją vykusias eitynes „Kaunas Pride“. Taip būsimosios KMN savanorės susipažino su įstaigos darbuotojais. Šiems paskelbus, kad KMN ieško savanorių, dvejoti nebuvo reikalo. „Esu savanoriavusi tikrai gana daug skirtingų vietų, renginių, bet kol kas KMN yra būtent ta vieta, kurioje labiausiai noriu ir turiu būti, čia jaučiuosi labai gerai“, – sako Augustė. Paklausta, kas motyvuoja savanoriauti, mergina išduoda, kad jai laikas KMN – savotiška terapija, kurios poveikį stiprina renginių, kuriuose tenka talkininkauti, turinys. „Pats pats įsimintiniausias renginys man buvo tarptautinė

kūrybinio rašymo / sakytinio žodžio stovykla „Žodžiai nuo sienų“, kurioje dalyvavau ir pati. Prisiminimai iš šios stovyklos, nors ir praėjus jau gana ilgam laiko tarpui, visad mane pradžiugina. Tuomet beveik visą savaitę praleidau KMN (neskaičiuodama naktų) ir nežinau, ar atsitiktinai, o gal dėl stebuklingos atmosferos, bet visi stovyklos dalyviai tapom labai artimi ir aplinka tapo labai saugi. Na, žinoma, be naujų draugysčių ir nuostabių prisiminimų, stovykla man suteikė labai daug drąsos perlipti save ir jėgų pradėti daugiau rašyti poezijos. Tos savaitės neiškeisčiau į nieką“, – prisimena mergina. O darbas tai labiau ar laisvalaikis? „Jei ne šilta ir saugi aplinka, kurią sukuria KMN darbuotojai, savanorystė tikrai būtų darbas (pavyzdžiui, raidelių lenta prie įėjimo – ją sudėlioti užima labai daug laiko, be to, tenka aukoti nugarą), tačiau susitikus su darbuotojais diena tampa linksmesnė ir pati labiau nori padėti ten, kur išties jautiesi saugiai ir gali būti savimi“, – teigia Agota. Emilija, pirmąkart šioje viloje apsilankiusi šiemet gegužę, per Putvinskio gatvės dieną, ir iškart pajutusi KMN trauką, pripažįsta, kad čia vykstantys renginiai turi įtakos jos pomėgiams: „Kartais pačiai man to nelabai suprantant. Pavyzdžiui, savanoriaudama vykstant slemui ir poezijos stovyklai, prisiklausiau daug labai kietos poezijos bei performansų ir tai labai įkvėpė mane pačią ką nors sukurti. Galbūt drastiškų asmenybės pokyčių ir nepastebėjau,

Agota dar priduria, kad kurti, domėtis įvairiomis temomis bei nebijoti būti savimi įkvepia ne tik KMN repertuaras ir jį sudarantys žmonės, bet ir renginių lankytojai. Pažintį su slemu pradėjusi nuo žmonių pasitikimo, ji jau planuoja pati lipti ant scenos ir skaityti savo tekstus. „Netikėtai didelį indėlį mano asmenybei paliko vasarą vykusi migrantams vaikams skirta stovykla – ji padėjo dar geriau suprasti, kad kiekvienas esame toks pats žmogus, visai nesvarbu, kokie mes, kokia mūsų kilmė ar kiti aspektai“, – mąsto mergina. Taigi ką apskritai mano pašnekovėms reiškia žodis „namai“? Kiek namuose jos jaučiasi būdamos KMN? Kaip tik dabar esu didelėse paieškose, ką man reiškia žodis „namai“, bet turbūt tai yra vieta / jausmas, kai jaučiuosi visiškai saugi, galiu leisti sau būti tokia, kokia esu, ir paprasčiausiai nebijoti. Iš tikrųjų KMN yra viena iš kelių vietų, kur beveik taip ir jaučiuosi. Darbuotojai, pats pastatas ir šiaip bendra atmosfera labai jauki, priimanti ir laukianti. Vasarą, kai dažniau su

kitais savanoriais lankydavomės KMN, juokaudavom, kad „čia būtų puikūs namai“, ir jau įsivaizduodavom, kaip galėtume KMN apsigyventi“, – sako Augustė. Emilijai namai – tai visų pirma yra žmonės. „Žmonės, kurie visada palaiko, paklausia, kaip sekasi, prie kurių jaučiuosi saugiai ir patogiai, nebijau reikšti savęs. Būdama tokioje aplinkoje jaučiuosi kaip namuose. KMN – viena iš tų vietų. Ji man asocijuojasi ne tik su savanoriavimu ir darbu – čia galiu bet kada ateiti pailsėti, sušilti (ypač aktualu dabartiniu oru), išgerti arbatos, papietauti, paruošti namų darbus. Tad pavadinimas išties atspindi šios vietos dvasią.“ „Kartais pagalvoju, kad užaugusi norėčiau pati dirbti KMN ir išsaugoti tokią pačią aplinką ir atmosferą lankytojams bei savanoriams, kokią kuria dabartiniai KMN darbuotojai“, – bendramokslėms pritaria ir Agota. Ar bus linkėjimų auksinio jubiliejaus proga? „Daugiau nemokamo maisto savanoriams“, – juokiasi Augustė ir priduria, kad, nors maistas yra labai rimta, taip pat rimtai KMN kolektyvui linki išlikti stipriems, nepamesti to, ką turi dabar. „Čia dirba šviesūs žmonės, kurie mane įkvepia veikti, o kartais tiesiog būti.“ Augustė taip pat linki kolektyvui nesustoti ir nenustoti, o Emilija prie bučinių prideda ir praktinį tostą – pagaliau sulaukti remontų pabaigos ir nusipirkti naują kilimą, kad nebereiktų siurbti… kandžių kiaušinėlių.

KMN.LT

tačiau tai vis tiek plečia akiratį ir mąstymą, ugdo naujas savybes.“ Svarbų santykį su poezija pastebi ir Augustė – savanorystės patirtis tokiuose renginiuose ją moko pažinti save, aplinką ir kitus, taip pat nebijoti save išreikšti, o ir pačių rašymo įgūdžių. „Apskritai visi renginiai mane verčia (gerąja prasme) domėtis įvairiais dalykais, žiūrėti rodomus filmus, ugdyti kritinį mąstymą ir perlipti baimes“, – teigia gimnazistė.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

L A P K R I T I S

VYTAUTAS, KURIAM VISKAS ĮDOMU KOTRYNA LINGIENĖ DONATO STANKEVIČIAUS NUOTR.

„Tai einam pas mane į kabinetą, – iš pirmojo aukšto leistis žemyn mane ir fotografą Donatą ragina Vytautas Vainauskas. – Anksčiau čia smuikininkas Vilhelmas Čepinskis repetuodavo, aš antram aukšte, prie direktoriaus, kabinetą turėjau, o dabar – čia, apačioje.“ Kabinetas pusrūsyje („Nuo atominio karo“, – juokauja herojus) nedidukas, bet vaiskiai geltonomis sienomis, tad ankšta neatrodo.

L A P K R I T I S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Tyliai groja radijas, nuo vienos sienos tykiai spokso laikrodis-pelėda, ant kitos kabo smiginio lenta. „Ne, ne, nežaidžiu aš, tiesiog padovanojo.“ Ir būgnais nemuša Vytautas, bet jie sukrauti prie jo darbo stalo. Ant šio – kompiuteris, nors su jais sakosi nedraugaująs. Dar yra stalelis ir kėdė interesantams, ant kurios ir prisėdu, o šiuo metu ilgiausiai dirbantis Kauno menininkų namų kolektyvo narys ima dėstyti savo karjeros istoriją.

Teatrinis vyksmas KMN tuo metu buvo ypač aktyvus. Vytautas prisimena, kaip jam teko išmokti ir apšvietėjo amato – čia padėjo dramos teatro šviesų dailininkas Vladimiras Šerstobojevas. „Jei darai, turi daryti gerai, įdėti dūšią, kad nebūtų gėda“, – sako pašnekovas, tuomet neskaičiuodavęs darbo valandų. Išskiria paties direktoriaus sukurtą spektaklį „Mažasis princas“, su kuriuo teko leistis ir į gastroles, ir Gyčio Padegimo čia statytą „Boną Sforcą“.

Įgijęs automobilių remontininko specialybę Vytautas aštuonerius ar devynerius darbavosi įmonėje „Kauno autocentras“, kuri rūpinosi visose Baltijos šalyse riedėjusiais „Žiguliais“ – ne tik remontuodavo, bet ir parūpindavo pagal paskyrimą. Atrodytų, toli nuo meno! Pašnekovas prisimena ir pats gavęs vašku padengtą (kad kelionės metu nesurūdytų) ketvirtuką, buvęs stažuotėje Toljatyje. Keitėsi santvarkos, Vytautas dar kurį laiką dirbo privačioje įmonėje, o 2005-ųjų rugsėjį pravėrė KMN duris ir tapo, kaip pats sako, „paprastu darbininku“. Vėliau – direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams. O dabar – vėl patalpų darbuotojas, atsakingas už daugelį lankytojams iš pirmo žvilgsnio gal ir nepastebimų dalykų. Pasirūpinantis, kad viskas veiktų ir vyktų.

Kaip svarbiausią, gilų ir prasmingą V. Valašino pradėtą dalyką – o kiekvienas KMN vadovas juk atsineša po naujovę – Vytautas įvardija kasmetinius Įsimintiniausio Kauno menininko rinkimus. Pavadina mus su Donatu į rūsio gilumą, kurioje šiuo metu ilsisi bronzinė, apie 30 kg sverianti Stasio Žirgulio sukurta skulptūra „Sparnuotoji kolona“. Joje – beveik trijų dešimčių rimtos komisijos išrinktų menininkų vardai. Kompozitoriai, fotografai, aktoriai, poetai…

„Reikėjo man priprasti su menininkais, dailininkais, aktoriais, režisieriais – kiekvienas savitas, kiekvieno poreikiai individualūs“, – sako Vytautas. Bet jis turėjo labai gerą – tiesa, ugningą – mokytoją. 2005-aisiais įstaigai jau septynerius metus vadovavo aktorius Viktoras Valašinas (1944–2018). Pasakojant apie šią asmenybę Vytauto akys žiba. Pamena, kad ant vadovo kabineto durų nebuvo užrašytų darbo valandų – tik faktas, kad direktorius čia „kartais būna“.

Mūsų herojus prisimena titulo įteikimo pokylius, jų metu vilnijusius sveikinimus, rėmėjų įteiktus kompiuterius, premijas ir sako, kad tuomet čia rinkdavosi tikrasis elitas, Kauno pažibos. Tarp įsimintiniausių asmeniškai – aktorės Rūta Staliliūnaitė (kuri niekuomet į KMN sceną nelipdavo su batais) ir Nijolė Lepeškaitė, kompozitorius Vidmantas Bartulis. „Pripratau prie to gyvenimo, įsikūriau, įsikūnijau į jį, supratau menininkų virtuvę“, – sako Vytautas. Jam sunkiausias atrodo režisieriaus darbas – tai suprato stebėdamas G. Padegimą. Paskutinis išgraviruotasis „Sparnuotojoje kolonoje“ – aktorius Dainius Svobonas, įsimintiniausiojo titulu įvertintas 2014-aisiais. Nors rinkimai tebevyksta (pastarasis laureatas – šokėjas ir choreografas

„Justinas atsinešė tokią idėją – arba menininkų namai atsinaujina, arba mes žlungame.“ Palyginti neilgai čia dirbusio J. Kalinausko vizijas dar pastiprino Rūta Stepanovaitė, kuri šį rudenį pradėjo dirbti Lietuvos kultūros taryboje, tad šiuo metu vadovė vėl laikinoji – tai Viktorija Mašanauskaitė-Rinkšelė. Rūta, Vytauto ypač mylima ir giriama už kolegiškumą, komunikabilumą, inovatyvumą, atkaklumą, santykių su užsienio partneriais mezgimą, pasistengė atnaujinti ir visą KMN kolektyvą, kuriame mūsų herojus jaučiasi taip pat gerai, kaip ir V. Valašino išleistuvių nuotraukoje, puošiančioje darbo kabinetą. Čia darbuotojų apsuptyje direktorius pozuoja su „Žalgirio“ kepuraite ir parašais išmargintu krepšinio kamuoliu – išleistuvių dovana. Dar rūsyje yra nedidelis kambarėlis kuriame pradėjęs dirbti Vytautas rado daugybę storų laidų – pasirodo, okupacijos metais čia buvo tupima ir klausomasi, apie ką gi klega laisvieji menininkai tiesiai virš patalpos buvusioje kavinėje. Visai kaip sostinės „Neringoje“. Agento siluetą ant sienos čia nupiešė buvęs Vytauto kolega Gintautas Velykis. „Man viskas patinka, viskas įdomu“, – tvirtina Vytautas, paklaustas, ar būtent teatras jam artimiausias. Ir ištraukia istoriją apie muzikinį vyksmą, kurio metu grojo stikliniai indai, pripildyti

vandens. „Atvažiavo režisierius iš „Discovery“, jei teisingai pamenu, ir rodė šį dalyką visam pasauliui!“ Dar prisimena tapybą ant vandens ir daug kitų įvykių, kartais peržengdavusių KMN duris. Pavyzdžiui, kartu su skulptoriumi Robertu Antiniu ėjo protestuoti dėl apleisto skulptūrų sodelio šalia vilos. Tai buvo seniai, ir kaip tik dabar pagaliau sodelis tvarkomas. Kito skulptoriaus, Leono Striogos, kūryba Vytautui padarė tokį įspūdį, kad vieną medžio darbą, eksponuotą parodoje, jis įsigijo. „Čia prasiplėtė mano pasaulėžiūra.“ Ar buvo per 16 darbo metų nelaimių? Deja, taip. Įvykis, po kurio Vytautas nemiegojo kelias naktis, turėjo būti tiesiog gražus muzikos mokyklos auklėtinių koncertas. Viena jo dalyvė smuiką pasidėjo ketvirtoje eilėje, ne pirmoje, o apšvietimą reguliavęs Vytautas, eidamas atbulomis, brangaus instrumento nepastebėjo ir ant jo sėstelėjo. Lūžo grifas! Empatiškasis V. Valašinas pasirūpino, kad smuiko remonto sąskaitą perpus padengtų KMN ir muzikos mokykla. Bet mergaitė gavo velnių už neatsargumą ir, žinoma, apsiverkė. „O dabar, dabar aš jaunėju, – šypsosi pensinio amžiaus ir trijų anūkų jau sulaukęs, bet apie poilsį nemąstantis Vytautas, paklaustas, kaip jam patinka dirbti atsinaujinusiame kolektyve, kaip vertina gaivų pastarųjų metų KMN repertuarą, lankytojus. – Man viskas įdomu.“ Priduria tik norintis, kad jauni menininkai dažniau gręžtųsi į praeitį, istoriją, kurioje yra Lietuvos esmė, ne tik norėtų visko naujai, daug ir greitai.

KMN.LT

Mantas Stabačinskas), apdovanojimų idėja pasikeitė. Čia Vytautas prisimena ir laikinai KMN vadovo pareigas ėjusį menotyrininką Justiną Kalinauską – tai jo mintis buvo surengti apdovanojimų šou ant KMN stogo ir skulptūrą eksponuoti įstiklintą vilos fojė. Kažin kodėl ji dabar rūsyje?..

2 0 2 2 S O S T I N Ė K U L T Ū R O S E U R O P O S – K A U N A S

Rugsėjį VDU menų galerijoje „101“ vyko pirmųjų „DeMo“ rezidenčių Niamh Seana Meehan (Šiaurės Airija) ir Gintės Reginos (Lietuva) paroda „Belaukiant krypties“. Jono Petronio nuotr.

2022-ŲJŲ VEKTORIAI „KAUNO PILNO KULTŪROS“ REDAKCIJA

2022-aisiais, kai Kaunas taps viena didele Europos scena, daugelis miesto įstaigų ir iniciatyvų spurtuos – pristatys naujas tarptautines ir vietos bendradarbysčių dėka gimusias idėjas, ypatingus tradicinių renginių formatus. Be jokios abejonės, Kauno menininkų namai – ne išimtis. Į oficialią „Kaunas 2022“ programą įtraukti tokie renginiai kaip Putvinskio gatvės diena ir Tarptautinis Kauno kariliono festivalis. KMN yra ir daugelio kitų iniciatyvų partneris, prisidedantis erdve ar kitais būtinais elementais. Jau keletą metų KMN vysto ir savus „Kaunas 2022“ palaikomus projektus, kurie (ar kurių poveikis), akivaizdu, nesibaigs paskutinę kitų metų dieną. Šiandien pasikalbėkim su industrinės kultūros platformos „Matters“, Kauno kultūrinės veiklos stebėsenos ir analizės įrankio ir rezidencijų programos „DeMo“ atstovais.

2 0 2 2 S O S T I N Ė K U L T Ū R O S E U R O P O S – K A U N A S

Miestas kaip instrumentas Į pirmąsias rezidencijas „Kaunas 2022“ programos dalis, industrinės kultūros platforma „Matters“, pakvietė 2018 m. Tuomet kuratorė Daina Pupkevičiūtė kalbėjo taip: „Industrinė kultūra, kaip aš ją suprantu, neapsiriboja vien garsu, bet jis – svarbi šios kultūros dalis, kaip ir architektūra, dizainas. Nusprendžiau idėją vystyti nuo mažesnių veiksmų, tokių kaip garso rezidencijos. Jos – drauge ir tyrimų laboratorijos.“ Pernai, iš dalies reaguojant į menininkus užgriuvusią finansinę pandemijos išraišką, „Matters“ išleido keturių Lietuvos ir užsienio autorių kompiliaciją „-Scape“. Taip pat surengtos jau ne vienos dirbtuvės, kuriose, pavyzdžiui, buvo mokomasi vizualaus programavimo, vyko ir garso meno renginiai, ir „Asimpoziumas apie (įvairius) dalykus“ – laikina susitikimų platforma apie triukšmą, monstrus, hiperkarą ir žmogaus virsmą mašina. Šiuo metu kalnuose (akivaizdu, ne Lietuvos) laiką leidžiančios Dainos paklausiau, kaip ji pati, būdama ne tik kuratore, bet ir garso menininke, kitaip išgirdo ir pamatė Kauną šio projekto ir jo metu vykstančių procesų dėka. „Man vienas įdomesnių dalykų „Matters“ metu – atrasti, kaip šis miestas gali skambėti kitų kūrėjų ausimis. Kitos ausys atkreipia dėmesį į ritmus ir tembrus, prie kurių mes prisipratiname (ar esame pripratinami). Kartais tam, kad padėčiau išpildyti kūrybinius programos dalyvių sumanymus, užsiimu lokacijų paieška, kartais – padedu įrašinėjant ar suvedinėjant garsą. Turiu pripažinti, kad kiekviename etape ką nors atrandu. Gal dėl to, kad nesijaučiu iš tiesų ką nors gerai žinanti ar pažįstanti“, – sako

Dainos Dievos slapyvardžiu žinoma kūrėja. Nors ji gimusi Kaune, tačiau daug laiko praleido gyvendama kitur, tad neslepia, kad daugelį įdomių gimtojo miesto kampų, rūsių, šlaitų ir nuostabių žmonių atrado tik vystydama „Matters“. „Turbūt tiksliau būtų sakyti, kad girdžiu ne tiek šį konkretų miestą, kiek įvairius įmanomus, labai asmeniškus miestus – griūvančius, griežtus, vaiduokliškus, tankius, tykius, ištuštėjusius. Mėgaujuosi man ir įvairiems šiame projekte dalyvaujantiems žmonėms bendru atradimo jausmu.“ „Matters“ dalyvių spektras platus – tai toli gražu ne tik muzikantai ar su garsu dirbantys menininkai. Kalbant apie būtent edukacines projekto veiklas, Daina teigia siekianti, kad į jas jungtųsi žmonės ne tik iš Kauno, ir pastebi, kad po lygiai atvyksta kauniečių ir ne. „Dirbtuvių temos labai specifinės, jos kyla iš to, kad pati matau prieinamos edukacijos stygių būtent elektroninio garso srityje. Man patinka, kad pavyksta sukurti erdvę, kurioje susitinka ir, pvz., garsą akademijoje studijuojantys žmonės, ir savo jėgomis besimokantys.“ Kuratorei smagu, kai grupė žmonių, tarp kurių – dizaineriai, animatorės, videografės, programuotojai, elektrikės, virėjai ir bet kas kitas – jaučiasi jaukiai ir saugiai imdamiesi mokytis vizualinio programavimo, nes visi siekia bendro tikslo – išmokti naudotis (virtualiais) instrumentais tam, kad galėtų kurti garsą. „Mano akimis, tokių gana nišinių dalykų edukacijos, kuri nebūtų uždaryta už akademijų durų ar skirta labai specifinio amžiaus žmonių grupei, Kaune ir gal apskritai Lietuvoje trūksta. Ar bent man taip atrodo, lyginant su patirtimi kitose šalyse, kuriose esu gyvenusi ir dirbusi.“

KMN YRA VIENA IŠ NEDAUGELIO KAUNO INSTITUCIJŲ, DIRBANČIŲ SU ŠIUOLAIKINIAIS KŪRĖJAIS.

2 0 2 2 S O S T I N Ė K U L T Ū R O S E U R O P O S – K A U N A S

Įrankis pažinti save Ruošdamiesi 2022-iesiems, dar prieš ketverius metus, KMN su partneriais, pradėjo kurti Kauno kultūrinės veiklos stebėsenos ir analizės įrankį. Jo tikslas svarbus – ne tik patogiai skelbti apie kultūros įvykius vienoje internetinėje svetainėje, bet ir vienyti miesto ir rajono kultūros operatorius, kaupti duomenis apie jų veiklą, analizuoti bendro kultūros lauko augimą ir plėtros perspektyvas. Šį projektą vysto Povilas Mintautas, sutikęs pasidalinti profesine ir asmenine patirtimi. Platforma kultura.kaunas.lt, žiūrint iš šalies, yra visų pirma jau minėtas kalendorius. Savo renginius čia kviečiami skelbti visi juos organizuojantys – tiek privačios iniciatyvos, tiek valstybinės ir biudžetinės įstaigos. „Šiuo metu turime apie 170 kultūros operatorių. Vieni aktyvūs, kiti – ne. Kauno savivaldybės biudžetinės įstaigos privalo tai daryti, nes iš savo įkeltų duomenų vėliau formuoja ataskaitas. Viešosios įstaigos yra gausiausia kultūros operatorių grupė, tačiau tik dalis jų aktyviai komunikuoja apie savo renginius. Privačių įstaigų, gaila, neturime itin daug, jas nėra taip lengva pritraukti“, – pasakoja Povilas, žadantis, kad kitąmet šiek tiek keisis vidinė platformos dalis ir įstaigoms bus paprasčiau užpildyti reikiamą informaciją. Kitas iššūkis – tebesitęsianti pandemija, gerokai pakoregavusi visų įstaigų repertuarus ir planus. Visgi svetainės lankomumas auga, jau gerokai pripildytas

„Kaunas 2022“ įvykių kalendorius: „Svarbu išlaikyti panašius tempus ir toliau.“ Būtent dėl karantininių pokyčių Povilas kol kas atsargiai vertina jau turimus duomenis, mat jie nebūtinai atspindi ilgalaikius organizatorių tikslus. Bet tendencijomis jis mielai pasidalino. duomenų matau, kad „Iš Kaune kuriama daugybė bendruomeninių projektų. Kauno mikrorajonų bendruomenės sulaukia vis daugiau dėmesio tiek iš kultūrinės pusės, tiek iš bendresnio pobūdžio saviorganizacijos tam tikriems socialiniams ir politiniams tikslams pasiekti. Tai gana unikalus procesas, kuris dar nėra pasibaigęs. Dėl darbo su mikrorajonų bendruomenėmis laurai turėtų atitekti „Kaunas 2022“ programai „Visi kaip vienas“, kurios tempai įspūdingi. Pamenu, kai svarstėme, kokios renginių kategorijos turėtų atsirasti kalendoriuje, neįtraukėme atskiros kategorijos „Bendruomeniniai renginiai“, nes nemanėme, kad jų pasiūla bus tokia didelė. Šiuo metu komandoje svarstome tokią kategoriją visgi įdėti“, – išduoda rinkodaros specialistas. Jis taip pat teigia pasiilgęs instrumentų scenoje – Kaune mato didelį potencialą roko ir pankmuzikos koncertams, tiesa, jiems tiesiog nelabai yra kur vykti. Dar viena įdomi įžvalga. „Kaunas turi daug istorinio turinio, kurį galima įvairiai permąstyti ir

„KMN yra viena iš nedaugelio Kauno institucijų, dirbančių su šiuolaikiniais kūrėjais, su jaunaisiais menininkais. Siekiame išjudinti šiuolaikinį kritišką turinį Kauno gana muziejiniame kontekste“, – rezidencijų mainų programos „DeMo“ prasmę KMN kuriamame turinyje grindžia jos kuratorė Agnė Bagdžiūnaitė. Visų pirma reikėtų patikslinti,

KAUNAS2022.EU

„Šia rezidencija noriu tarsi įrodyti, kad šiuolaikinio meno yra visur, ne tik Londone ar Berlyne. Kaunui jis irgi turėtų būti svarbus, nes skatina labai įvairialypius procesus“, – pasakoja Agnė. Ji neneigia, kad tokios frazės kaip modernybės išsluoksniavimas arba modernybių padauginimas gali skambėti labai keistai ar neaiškiai, ir pažymi, kad šis procesas yra prasidėjęs jau senokai, kartu su postkolonizacija, buvusių kolonijų išsilaisvinimo kovomis, ir tęsiamas su dekolonizacijos teorija. Pastaroji teigia, kad modernėjimas neįvyko tik su Vakarų pagalba, tik Vakaruose, ir Vakarų modernėjimas nėra kuo nors labai ypatingas, o kaip tik – žalingas. „Taigi, šis procesas yra ilgas ir staigių rezultatų tikrai niekur nepamatysime, nes čia svarbiausia mąstymo keitimas“, – teigia KMN kolektyvo narė.

KULTURA.KAUNAS.LT

Dekoduojant modernybę Vienintelis pasaulyje Velnių muziejus (aišku, ir Kryžių kalnas) gali būti tobula eksperimentų aikštele italei, gimusiai mažame Italijos kaime, kuriame žmonės tebesivadovauja senoviniais parėdymais. O gal Kaunas – gera vieta menininkei iš Serbijos patyrinėti, kaip minimalius reikalavimus gyvenimo sąlygoms veikia klimato kaita? Kas bendra tarp Lietuvos, Serbijos, Šiaurės Airijos, Prancūzijos? Ar skirtumai masina suartėti, ar vis dar atstumia?

kad „DeMo“ pavadinime užšifruota „modernybė“ – tai ne tik „modernizmas“. Šis terminas siejamas su visais industrializacijos aspektais, be to, nėra toks monolitiškas kaip vakarietiškoji – neretai kolonijinė – modernizmo samprata. Taigi būtent šiuos vystymosi procesus skirtinguose kontekstuose tiria rezidencijų mainų programa, kviečianti modernybę išsluoksniuoti įvairiais meniniais metodais, įskaitant tyrimus. Rengdami „DeMo“ KMN partneriauja su Derry~Londonderry šiuolaikinio meno centru (Šiaurės Airija), Nicos rezidencijų programa „thankyouforcoming“ (Prancūzija), Novi Sado kultūros centru LAB (Serbija) ir kitais.

KMN.LT

iš naujo interpretuoti, vyksta daugybė panašių projektų. Tačiau kartais atrodo, kad ta paveldo gausa turi įtakos kūrybos lokalumui – man norėtųsi daugiau bandymų išeiti iš praeities, kartais gal net radikalaus atsiribojimo. Nemaža dalis istorinės atminties projektų Kaune turi gana ryškų rinkodarinį pagrindą, kas dažnai reiškia koncentravimąsi ne į pačią kūrybą ir unikalų turinį, bet į susiformavusios rinkos lūkesčių tenkinimą“, – pastebi prieš trejus metus šiame mieste įsikūręs Povilas. Ir čia pats metas pakalbėti apie dar vieną „Kaunas 2022“ programoje esantį KMN projektą.

JUSTĖ VYŠNIAUSKAITĖ KIPRO ŠTREIMIKIO NUOTR.

L A P K R I T I S K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

TRIUKŠMAS TARSI ĮKYRI MINTIS

Režisierė Saulė Norkutė ir scenografė Šarūnė Pečiukonytė netikėtai susitiko, kai atvykusios į būsimos Performatyvaus dizaino asociacijos rengtas dirbtuves „Dizainas sutinka teatrą“ abi nerado įėjimo į Nacionalinį Kauno dramos teatrą. Tada užsimezgusį dialogą savo kūrybinėje veikloje menininkės tęsia jau septynerius metus. Šiuo metu Kauno menininkų namuose jos vysto „Bendrakūrybos“ projektą, kurio metu kartu su kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų bendruomene tiria triukšmo fenomeną. Su kūrėjomis pasikalbėjome apie jų propaguojamą įvietinto teatro praktiką, darbą drauge bei vykdomo projekto procesus ir atradimus.

Kauno menininkų namuose 2019 m. vyko dirbtuvės „Kreivumo poetika: autobiografija kaip savi(de)konstrukcija“ su Gina Dau. Vytauto Paplausko nuotr.

L A P K R I T I S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Kuo judvi patraukė įvietintas teatras? Kokios vietos labiausiai įsiminė kuriant įvairius meninius projektus? Saulė Norkutė: Mane visada domino tiek teatras, tiek kinas, o būtent įvietintas menas yra tarsi kažkas tarp tų disciplinų. Čia nėra nubrėžtų konkrečių ribų ar formų ir galima jų ieškoti naujai kiekvieną kartą – pasikeitus vietai, pasikeičia ir jos pažinimo, atskleidimo taisyklės. Dėl šios priežasties mūsų su Šarūne projektuose labai svarbų vaidmenį atlieka pati vieta – ne tik fizinė lokacija, bet ir joje gyvenanti ar veikianti bendruomenė su individualiais principais, logika, ten esančių rašytų ir nerašytų dalykų bei istorijų skaitymo ir pasakojimo būdais. Bet kokia vieta ilgai bežiūrint ir tyrinėjant tampa ypatinga, nes pradedi pastebėti neakivaizdžius dalykus. Ilgalaikis stebėjimas, bendravimas, buvimas su ten gyvenančiais, veikiančiais žmonėmis, tikrais tos vietos ekspertais, atveria šias vietas. Viena ryškiausių patirčių – projektas Žaliakalnio turguje. Jis leido aiškiai suprasti, kad kaip kuriantysis praktikas tu vis dėlto ateini į kitų žmonių teritoriją. Čia bedirbant mums net supjaustė padangą! (juokiasi) Bet būtent tai pastūmėjo aktyviau imtis kontakto mezgimo su bendruomene. Supratome, kad negalime tiesiog įsiveržti į svetimą erdvę ir dirbti tik su pasirinktais žmonėmis, kitus nustumdami į periferiją. Reikėjo ieškoti kontakto ir ryšio su įvairiomis bendruomenės dalimis. Įsiminė ir darbas memorialiniame Salomėjos Nėries muziejuje Palemone, kuriame dirbantys nuostabūs profesionalai nuolat jį prikelia savo dosniais pasakojimais ir buvimu. Jų pasakotos istorijos, santykis

su aplinka visai kita linkme pakreipė patį projektą ir žiūrovams kurtas patirtis.

Šarūnė Pečiukonytė: Šiuose projektuose tampame tarsi urbanistinės mitologijos kūrėjais. Mūsų tikslas – ne vien tik atvaizduoti realybę, bet ir ją perkurti, padėti pamatyti kitaip, įsižiūrėti. Man ypač įsimintinas projektas „Ten, kur auga plaukai“, kurį įgyvendinome Danijoje. Jis apėmė visą Fjaltringo miestelio teritoriją, o į kūrybinį procesą aktyviai įsitraukė didelė bendruomenės dalis. Įdomiausia buvo tai, kad santykyje su pačiu miesteliu nedidelės garsinės, vaizdinės instaliacijos sužadino žiūrovų vaizduotę ir atgaivino mūsų pasakojamą istoriją. Vienas iš jaunesnių žiūrovų vis bandė save įtikinti, kad visa tai nėra tikra. Kaip gimė idėja Kauno menininkų namų „Bendrakūrybos“ projektui? S. N.: Kai buvo paskelbtas šio projekto kvietimas, kaip tik dalyvavome mokymuose Nacionaliniame Kauno dramos teatre su Lietuvos kurčiųjų draugija, kuriuos vedė LKD prezidentas Kęstutis Vaišnora. Daug dėmesio buvo skirta vizualiems trukdžiams, apsunkinantiems bendravimą ir darbą su šia bendruomene – tai gali būti margas fonas, raštuotas rūbas, papuošalai. Pasitelkdamas paprastas situacijas jis bandė padėti geriau suprasti šią kultūrą. Įsiminė paprasta buitinė situacija – triukšmu gali tapti ir kito žmogaus nuolat ir intensyviai judinama koja. Būtent šis, mums neįprastas, žvilgsnis į triukšmą, sudomino ir pradėjome ieškoti, kaip galėtume jį tyrinėti.

Norėjome tyrinėti šį reiškinį su kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų bendruomene, tos kitos triukšmo pusės ekspertais. Stengiamės praplėsti šią sąvoką ir parodyti, kad ji priklauso ne tik girdintiesiems. Vienas svarbiausių projekto akcentų – idėja, kad triukšmas gali būti ne tik garsinis, bet ir vaizdinis, pojūtinis. Kartu bandome atrasti, kas yra triukšmas, kas yra ramybė ir kas yra tarp. Pavyzdžiui, ar susimąstome, kodėl po poros valandų prekybos centre ar kitoje vietoje, kur visko vienu metu vyksta itin daug, jaučiamės pavargę? Manau, aktualu kalbėti apie mus supančią stimulų gausą, jų keliamą nuovargį, nuolatinį stimuliavimą ir tai, kaip kiekvienas iš mūsų su tuo tvarkosi. Kaip šiuo metu vyksta projekto darbai? Koks kurčiųjų bei neprigirdinčiųjų bendruomenės vaidmuo šiame projekte? S. N.: Pradėjome nuo erdvių tyrinėjimo kartu su bendruomenės nariais. Jie fiksavo savo aplinką per Šarūnės paruoštus rėmelius, aplink reabilitacijos centrą stebėdami vietas, kurios asocijavosi su vizualiniu-pojūtiniu triukšmu. Vėliau tokį aplinkos stebėjimą ir fotografavimą dalyviai tęsė savo namuose. Mes žmonėms siūlome ir kartu atrandame skirtingus įrankius bei formas šio reiškinio tyrinėjimui, taip drauge ieškodami atsakymų į klausimą, kas yra triukšmas.

STENGIAMĖS NEĮSIKABINTI IŠANKSTINIŲ PRIELAIDŲ,JOG PRIELAIDŲ, JOG TRIUKŠMAS BŪTINAI SLEGIANTIS IR NEMALONUS.

Š. P.: Rėmeliai buvo pasitelkti todėl, kad dirbdamos kartu pastebėjome, jog aplinkos fiksavimas per siauresnį matymo tarpelį leidžia aiškiau pastebėti ir nustatyti konkrečius elementus, kurie gali būti sutapatinami su triukšmu arba ramybe. Kadangi mūsų periferinis matymo kampas yra pakankamai platus, sunkiau sukoncentruoti

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

L A P K R I T I S

S. N.: Iš šių nuotraukų sudėliojome žemėlapį, kuris leido pastebėti, kad ramybę visi fiksavo skirtingose vietose, o triukšmas turėjo aiškesnius taškus. Vizualus triukšmo fiksavimas vėliau pavirto į reiškinių žodinį įvardijimą. Pavyzdžiui, su triukšmu asocijavosi tokie žodžiai kaip „šiukšlynas“, „ryški šviesa“, „paslaptis“, „atspindys“, „virtuvė“, „nesėkmė“ ir kiti, o su ramybe – „knygos“, „miškas“, „fotoaparatas“, „mokymasis“, „kitas pasaulis“… Su moksleiviais kūrėme triukšmo ir ramybės skalę-koliažą, kuris leido fiksuoti, kaip skirtingai kiekvienas suprantame ir patiriame šiuos reiškinius. Taip pat tyrėme jų mokyklos erdves, skatinome stebėti ir lipniaisiais lapeliais pažymėti vietas, kurios asocijavosi su trikdžiais, triukšmu, ramybės drumstimu. Taip pastebėjome, kad dažnai būdavo pažymimi neturintys aiškios vietos ar dažnai ją keičiantys objektai, nelygiai sudėlioti arba ryškūs elementai, atsiminimus nuolat stimuliuojančios detalės. Atkreipėme dėmesį, kad triukšmo pajutimas dažnai turi bendrų sąsajų, jis – tarsi įkyri mintis, kuri tavo dėmesį vis nukreipia į triukšmaujantį dalyką, o ramybę kiekvienas supranta labai skirtingai. Ar planuojate ne tik tirti triukšmą, bet ir ieškoti jo sprendimo būdų – ar tai yra pagrindinis šio projekto tikslas?

S. N.: Triukšmas ne visada negatyvus dalykas. Yra tokių triukšmingų situacijų ir aplinkų, kuriose būti smagu. Tad stengiamės neįsikabinti išankstinių prielaidų, jog triukšmas būtinai slegiantis ir nemalonus. Šiuo metu dar esame tyrimo stadijoje, tad negaliu tiksliai pasakyti, į ką tai pavirs. Galvojame apie ekskursiją tirtoje erdvėje, tačiau norime galutinę formą atrasti kartu su bendruomenės nariais. O ką jums asmeniškai reiškia ramybė ir kaip jos ieškote? S. N.: Man ramybė yra tarsi pasikrovimas, tarpinė būsena, kurią pasiekti padeda sugrįžimas į savo kūną, dėmesio nukreipimas iš aplinkos į save arba fizinis vietos pakeitimas. Paradoksas, kad ramybę pasiekti padeda aktyvus veiksmas – kokia nors transformacija. Žinoma, ramybė siejasi ir su saugumu. Pavyzdžiui, momentas, kai žiūrėdama net ir įdomiausią filmą su artimais žmonėmis gali visiškai atsipalaiduoti ir užmigti.

Š. P.: Būdama pavargus ir ieškodama ramybės išeinu iš mane dirginančios aplinkos, o tik turėdama energijos galiu bandyti keisti mane supančią erdvę, kad ji mažiau mane veiktų. Projekto metu dirbdama mokykloje atradau vieną savo ramybės tašką po didžiule gėle. Iš esmės buvimas gamtoje mane ramina, o čia užteko lapų mirgėjimo saulėje. Taip pat ramybė man yra galimybė leisti sau pilnai pabūti momente ir konkrečiame procese, nebėgant kitų tikslų link.

KMN.LT

dėmesį į detales. Taip pat ir su užfiksuotomis nuotraukomis – be rėmelio reikėtų atskirai paaiškinti, kuris tiksliai dalykas kelia tam tikras asociacijas.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

L A P K R I T I S

Akimirka iš vasarą KMN vykusios kūrybinio rašymo / sakytinio žodžio stovyklos „Žodžiai nuo sienų“. Vytauto Paplausko nuotr.

TESITRANKO ŽODŽIAI KOTRYNA LINGIENĖ VYTAUTO PAPLAUSKO NUOTR.

L A P K R I T I S K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

Jau beveik pusšimtis Kauno menininkų namuose ar pas kolegas įvykusių sakytinės poezijos (ir ne tik) švenčių – slemų – žavi savo aktualumu ir tuo pačiu efemeriškumu. Visgi aktualumas ima viršų, tad jau prieš metus KMN startavo renginių ciklas „Trenksmas“, kuriame – ir dirbtuvės, ir net ištisos kūrybinio rašymo stovyklos. Labai įdomu, kokios įtakos tai turės ateities literatūrai. Ir malonu, kad ne tik Kaune – šįkart slemų ir kitų žodžio įvykių KMN kuratorė Asta Volungė pasakoja apie tuoj pat pasirodysiantį literatūros edukacijos leidinį „Žodžiai-pa-trankos“.

Kas konkrečiai paskatino rengti tokį leidinį – galbūt patys slemų dalyviai, o gal tai buvo tavo idėja, kurią sėkmingi renginiai tik užtvirtino? Priežasčių kelios. Anksčiau KMN dirbusi grafikos dizainerė Inga Navickaitė-Drąsutė slemams kurdavo autorinius plakatus – jų susikaupė keliolika. Mąstėme apie parodą ar plakatų tiražavimą. Taip pat karantino metu rengėme

nuotolines kūrybinio rašymo dirbtuves, slemus – į šiuos renginius internetu prisijungdavo ir žmonių ne iš Kauno, kurie apsidžiaugdavo, kad turi galimybę virtualiai sudalyvauti. Tad norėjosi instrumento, kuriuo galėtume pasiekti tolėliau gyvenančius žmones. Na, ir mano pačios siekis – iš slemų išauginau literatūros edukacijos ciklą „Trenksmas“ su labai daug turinio. Išklausiau daugybę

valandų ir geros, ir prastos kūrybos. Norėjosi visas tas bendruomenėje sklandančias žinias sudėti į vieną vietą. Kiek teko domėtis, tokio jungiamojo dalyko nebuvo. Taip, yra išleista knyga „Slemas Lietuvoje“, bet ji ne edukacinė. Be to, Jovaras Kelpšas, su kuriuo drauge kūrėme šią knygą, pradėjęs dalyvauti slemuose, kaupė sąrašą, kuriame sleme kas laimėjo, su kokiu kūriniu ir panašiai. Šį archyvą irgi pridėjome prie edukacinių ir kūrybinių tekstų bei plakatų dalies. Nė vienos neišskiriame kaip svarbesnės. Ar skleisite šį leidinį po Lietuvos mokyklas? Galbūt tai bus pagalbinė priemonė literatūros pamokose? Ne, su mokyklomis kol kas nebendraujame. Žinoma, būtų smagu, jei mokytojai leidinį atrastų ir jame įžvelgtų ką nors naudinga, panaudotų pamokose. Visgi, neslėpsiu, jame yra vietų, kurios gali būti traktuojamos kaip konfliktinės. Rašėme jį jaunimo kalba, yra ir anglų kalbos, ir tarmių, ir keiksmažodžių, įtraukėme temas, aktualias šiai amžiaus grupei. Tai ir psichinė sveikata, ir nepriteklius, ir savižudybės. Paprastai ir atvirai. Tad leidinį planuojame skleisti bibliotekose, kurios aktyviai dirba su jaunimu, taip pat vaikų, jaunimo centruose. Tai neformalaus užimtumo įrankis tiek jau rašantiems žmonėms, kurie jame gali rasti savo ar kolegų kūrybos, prisiminti renginius pažvelgę į plakatus, tiek to dar nebandžiusiems. Tiems, kurių viduje kirba kūrybinė energija, tik jai išreikšti dar reikia būdo. Mini jaunimą, bet man yra įstrigę tokie brandūs slemeriai kaip Vilma Fiokla Kiurė, Povilas Kuprys Venta.

Sakyčiau, tai formatas, kuriame amžius tikrai nesvarbus, ir ne tik amžius. O kaip tu manai? Ar visi gali sleminti, ar visiems reikia sleminti? Ar tai turi kur nors toliau vesti? Pati supranti, kad vieno atsakymo čia nėra. Slemai vyksta daug kur Lietuvoje: Vilniuje, Kaune, Tauragėje, Šiauliuose, kitur gal ne taip reguliariai. Viskas priklauso nuo to, kas ir kaip juos organizuoja. Mes su Domu Raibiu, slemo pradininku Vilniuje ir Lietuvoje, esame daug diskutavę. Gerai netgi tai, kad mūsų požiūriai išsiskiria. Jis tai mato labiau kaip saviraišką, kūrybos formą, specifinį žanrą, kuris pats savaime vertingas. Man gi svarbiausia tai, ką tas žanras ir apskritai sakytinė poezija gali duoti. Todėl ir matau edukacijos prasmę. Pati nesu poetė, man literatūrinė dalis įdomi, bet dar įdomesnis procesas. Procesas žmogaus, kuris tai atranda stebėdamas ar rašydamas, lipdamas ant scenos, ir drauge visos bendruomenės. Autoriai turi įvairių tikslų, kai kuriems pakanka ateiti pirmą kartą, nugalėti ir daugiau nebegrįžti – toks atvejis mūsų istorijoje buvo. Yra nuėjusių į stand up žanrą. Yra tapusių pripažintais rašytojais. „Kauno pilno kultūros“ puslapiuose slemą aptariame ne pirmą kartą, ir tam yra priežasčių – rodos, tai lankomiausi KMN renginiai. Kaip manai, kodėl? Iš dalies todėl, kad slemas, palyginus su daugybe kitų šiuolaikinės kultūros renginių, turi labai aiškų formatą. Jame gali atsirasti kažko itin gilaus ir nebūtinai visiems suprantamo, bet tai žiauriai paprastas konkursas, į kurį aktyviai įsitraukia tiek dalyviai, tiek auditorija. Įdomu ir kurti, ir vertinti. Tai ne videomeno

Akimirka iš vasarą KMN vykusios kūrybinio rašymo / sakytinio žodžio stovyklos „Žodžiai nuo sienų“. Vytauto Paplausko nuotr.

Ar yra autorius, kurį būtinai įtrauktum į privalomos literatūros sąrašą moksleiviams? O gal slemas galėtų būti pasirenkamasis dalykas? Kūrėjai nėra teisingi arba neteisingi – svarbiau, kokiais metodais ir ką tu su jais veiki. Gal nesuklysiu pasakiusi, kad dabar tame sąraše daug žemdirbystės ir gamtos šlovinimo, kuris galbūt šiuolaikiniam moksleiviui mažiau suprantamas, – bet tai ne mano mintis. Visgi man patiktų, kad literatūra būtų ne tai, ką turi būtinai perskaityti, panagrinėti, atpasakoti, bet įrankis žmogui atrasti tai, kas jam iš tikrųjų įdomu. Paskatinti kurti pačiam ir paskui grįžti įvertinti klasikos. Bet čia jau kalbame apie mokytojų laisvę ir norą improvizuoti. Taigi šis klausimas ne visai man. Bet, taip, slemas gali padėti atrasti moksleiviams išties svarbias temas. Minėjai tarmes ir kitas kalbas, kurių rasime naujame leidinyje. Ką visos tos įtakos duoda lietuvių kalbai? Įvairovė visuomet praturtina. Viena vertus, faina, kad turime lietuvių kalbos sargus, bet manau, kad jie galėtų daugiau laiko skirti dokumentavimui to, kas kalboje

randasi. Tai ypač įdomi sritis. Būdama iš Kauno nežinau, kaip jaučiasi žmogus, gyvenantis Latvijos pasienyje ir visur skaitantis, per radiją girdintis norminę kalbą, nors jo aplinkoje niekas taip nešneka. Labai daug žmonių taip gyvena ir tai ignoruoti absurdiška. Lygiai taip pat su anglų kalba – nuėjus į bet kurį „Caffeine“ išgirsi, kaip jo lankytojai kaitalioja kalbas po kelis kartus sakinyje, kiek slengo vartoja. Švari kalba – gražu, bet ji netikra. Esu gyvenusi Danijoje, ten vartojamas toks terminas – „karalienės kalba“. Ta taisyklingiausioji. Ją vartoji atėjęs oficialių pietų. Kaip rengiant knygą „Žodžiai-pa-trankos“ sekėsi dirbti su kalbos redaktore? Milda Kiaušaitė nuostabi! Ji ilgametė mūsų kaimynė, dirbo Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriuje, sėdėjo gretimame KMN kabinete. Su ja daug diskutavome, ypač skaitydami slemo kūrinius – ką leisti, o ko tikrai negalima. Ji suprato ir stilių, ir tikslą, nebandė buldozeriu visko sutvarkyti ir sunorminti. Tokiu atveju būtume susipykusios. Nekantrauju paskaityti. Kada ir kaip galėsiu? Gruodį pakviesime į leidinio pristatymą. Platinsime jį „Trenksmo“ renginiuose bei tiesiog Kauno menininkų namuose. Ir ten, kur maišosi literatūra ir jaunimas. Visgi norime siekti toliau nei Kaunas, siųsime jį jau minėtoms organizacijoms visoje Lietuvoje. Norėtume ir patys važiuoti, surengti dirbtuvių. O jei ko nors patys neatrasime, bet skaitote šį sakinį ir norite šio leidinio, parašykite man asta@kmn.lt – tikrai susisieksime.

KMN.LT

peržiūra su diskusija, kai galbūt net neįsivaizduoji, kas laukia. Sleme viskas gana aišku, ir tai žavi. Be to, greičiausiai visus mus žavi galimybė jei ne šį, tai kitą kartą užlipti ant scenos, kad visi tie žiūrovai plotų mums. Saviraiška labai svarbi. Bet pilnam atsakymui tektų rengti apklausą, kodėl gi Kaunas taip myli poeziją – sakau apibendrintai: poeziją, nes ne tik slemo renginiai juk populiarūs.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

L A P K R I T I S

ĄĄĄĄĄĄŽUOLYNAS! GUNARS BAKŠEJEVS ORKESTRO ARCHYVO NUOTR.

Amžinai jauni orkestrantai. „Kauno santakos“ archyvo nuotr.

Jubiliejų lapkritį Kaune – ne vienas, o kiek dešimčių metų sukanka pučiamųjų orkestrui „Ąžuolynas“, sufleruoja „ą“ kiekis straipsnio pavadinime. Itin panašiai, tik dar muzikaliau, pakrikštytas 60-ojo kolektyvo gimtadienio koncertas. „Ąąąąąąžuolissimo!“ – su kylančiu glissando į Kauno valstybinę filharmoniją lapkričio 20 d. kviečia muzikantai ir juos jau ketvirtus metus aukštyn vedantis vyr. dirigentas Giedrius Vaznys. Plačiau apie koncerto programą – žurnalo pabaigoje esančiame kalendoriuje, o dabar – šiek tiek variu tviskančios istorijos, kurią pasakoja koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ Meno ir kultūros projektų vadovė Zita Bružaitė.

L A P K R I T I S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Orkestro istorijos pradžioje ant tuometinės Vitražo galerijos (žinoma, tai Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia) laiptų. Autorius nežinomas.

Kam kilo mintis įkurti pučiamųjų orkestrą Kaune? XX a. 7 dešimtmetyje Lietuvoje visus buvo apėmusi tarytum kokia orkestrų manija. Vilniuje jau buvo įkurtas „Trimitas“, tad ir kitiems miestams kilo mintis turėti savus. Todėl beveik panašiu metu atsirado Kauno, Šiaulių, Panevėžio pučiamųjų instrumentų orkestrai.

Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“ įkurtas 1961 m. prie tuomečio Vytauto poilsio ir kultūros parko. Jau būtų sunku atsekti tikslią istoriją – nuo kurio žmogaus viskas prasidėjo. Greičiau tai buvo visuotinai gimusi mintis, tokia, kuri sklando ore ir kurią vienu metu pagauna taip pat mąstantys, tuo pačiu gyvenantys entuziastai. Žinoma, orkestras nebūtų įkurtas ir be miesto vadovų palaiminimo.

Ar dažna amžinai jauno orkestro kadrų kaita? „Ąžuolyne“ atlikėjų kaita nėra dažna. Tikriausiai tai lemia muzikantų susibendravimas, kolektyvo atmosfera, pagaliau – muzikinio turinio ir koncertų įvairovė. Juk pastaraisiais metais „Ąžuolynas“ realizuoja daug įdomių sumanymų: nuo pasirodymų atvirose ervėse iki ambicingų koncertinių programų su užsienio solistais. Veteranais vadintume tuos orkestro muzikantus, kurie grojo iki Lietuvos Nepriklausomybės ir groja ligi šiol. Džiaugiamės, kad tokių patyrusių „ąžuolų“ dar yra. Kurie Kauno miesto istoriniai įvykiai per 60 metų tapo svarbiausi „Ąžuolyno“ pasirodymų sąraše? Sunku išskirti vieną, nes „Ąžuolynas“ ilgiau nei pusamžį

Kauną lydi visuose svarbiuose įvykiuose. Visgi vyresnės kartos orkestro muzikantai byloja, kad bene išskirtiniausias koncertas vyko per pirmąją Vasario 16-ąją po Nepriklausomybės atkūrimo. Orkestro inspektorius Remigijus Žarėnas (klarnetas) ir orkestro veteranas Robertas Žukauskas (trimitas) sutartinai pažymi, kad to meto įvykiai ir pagaliau – laisva Lietuva buvo kaip stebuklas, sukūręs ypatingą emocinę vertę. Netikėčiausios koncertų vietos? „Ąžuolynui“ visada netikėtos būna šlapios koncertų vietos (juokiasi). Lietaus atlikėjai ir jų instrumentai tikrai nemėgsta. Na, o iš kitų keistų, originalių ar savotiškai ekstremalių pasirodymų vietų vertėtų paminėti grojimą ant Jėzuitų vienuolyno stogo, ant ledo Sartų ežere, atvirame autobuse, pastatų languose ar tiesiog Kauno daugiabučių kiemuose, iš pat ryto su nuotaika žadinant gyventojus. Svajonių koncerto vieta! Vienareikšmiškai – nauja Kauno koncertų salė. Ir kad ji būtų ne tik koncertų, bet ir „Ąžuolyno“ pastovi repeticijų vieta... Kad pagaliau turėtume savo tikruosius namus! Ar yra muzika, kurios neįmanoma aranžuoti pučiamųjų orkestrui? Talentingiems meistrams nieko nėra neįmanoma. O jei dar prie gero aranžuotojo pridėsime mūsų orkestrą – rezultatas visada bus raunantis stogą... gerąja prasme.

KAUNOSANTAKA.LT

Orkestro pavadinimas itin kaunietiškas – kokia jo istorija? „Ąžuolyno“ orkestrą tikrai esame sutapatinę su jo pavadinimu. Tačiau šis atsirado ne iš karto, tik 1971 metais. Pavadinimo kilmę tikrai nesunku paaiškinti. Pagrindinė orkestro pasirodymų vieta tada juk buvo Vytauto parkas, Kauno ąžuolyno dalis. Tad galime teigti, kad Kauno muzikiniu veidu tapusio orkestro pavadinimas užgimė pačioje miesto širdyje, Ąžuolyno parke. Turime tokį autentišką, „made in Kaunas“ pavadinimą, iš kurio lengvai atpažįstamas ir orkestro gimtasis miestas.

KULTURA. KAUNAS. LT PRISTATO MIESTAS GYVAS, TIK, BE ABEJO, JUDESIUI ĮTAKOS TURI PANDEMINĖ SITUACIJA IR LR VYRIAUSYBĖS SPRENDIMAI. PLANUODAMI LAISVALAIKĮ PASITIKRINKITE, AR JŪSŲ IŠSIRINKTAS RENGINYS TIKRAI ĮVYKS. LENGVIAUSIA TAI PADARYTI NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT

Kairėje esanti afiša irgi kviečia į lapkričio renginį, tiesa, 1996-ųjų. Kaip matote, numerio herojų KMN repertuaras visuomet buvo margaspalvis. Dėkojame sukaupusiems iškarpų archyvą.

KALENDORIUS

Iki 12 01

Vyčio Šulinsko fotografijų paroda „Septintoji diena“

10 11 – 12 11

Paroda „Antras gyvenimas: tvarumas vakar, šiandien, rytoj“ KTU Dizaino centras, Studentų g. 56

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Palemono padalinys, Marių g. 37

V. Šulinsko nuotr.

Nuotraukų serija pasakoja apie tai, kas vyko Alytaus gaisro likvidavimo metu. Nors tai tik kelių minučių reportažas, tačiau jis puikiai iliustruoja miestą ir šalį ištikusią ekologinę katastrofą, ten tvyrojusią atmosferą, nepavydėtinas ugniagesių darbo sąlygas ir jų emocijas, pasiaukojimą. Paroda galite aplankyti bibliotekos darbo metu: I–V – 9–17.

KTU nuotr.

Parodoje eksponuojami Lietuvos liaudies buities muziejaus fonduose saugomi eksponatai bei muziejininkų buityje naudoti daiktai – drabužiai, tekstilės dirbiniai, įvairūs buities rakandai, žaislai. Toje pačioje parodoje KTU Dizaino centras pristato ir tvarios mados aktualijas atspindinčią dizainerio dr. Kęstučio Lekecko kolekciją „Re-Created“, sukurtą iš ypatingai prabangių ir kokybiškų natūralaus pluošto audinių likučių.

11 03 – 11 30

Filmų seansų ciklas „Kinas kaip terapija“ 11 04 – 12 03

KMN 50: Marijos Nemčenko paroda „LAK“

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Kadras iš filmo „Gražus sūnus“

Kauno kino centras „Romuva“ kolegų KKC salėje kviečia filmų pagalba pažinti save, permąstyti kasdieninius iššūkius ir geriau suprasti kitus žmones bei jų jausmus nemokamuose kino terapijos seansuose. Lapkričio mėnesį įvyks aštuonios filmų peržiūros, kurias pristatys kvalifikuoti specialistai. Kino terapijos seansų programoje bus rodomi kritikų ir žiūrovų puikiai įvertinti filmai iš Europos bei JAV, kalbantys jautriomis ir aktualiomis temomis. Programą sudaro juostos „Pavyzdingas elgesys“, „Akloji zona“, „Širdys“ „Kristaus kūnas“, „Tėvas“, „Triumfas“, „Obuoliai“ ir „Gražus sūnus“. Daugiau informacijos ir registracija: www.kcromuva.lt

KMN gimtadienį pasitinkanti paroda yra didesnio projekto dalis, kurio epicentre – baltieji gandrai (lot. Ciconia Ciconia) bei jų migracijos keliai iš Lietuvos, pro Palestiną, į Pietų Afriką, kiekvienoje šalyje matant gandrą skirtingame kontekste, tačiau turintį vieningą simboliką. Gandro simbolizuojama „laimė“ perskaitoma ir naujo filmo pavadinime, transliteruotame iš anglų kalbos žodžio „luck“ ir suprantamame kontinentaliai. Parodoje – ir filmas, ir jį lydintys tekstai. Kurdama filmą Marija Nemčenko dviračiu keliavo po Lietuvą ir kalbino ornitologus, šnekėjosi su kaimo ir miesto žmonėmis, darbininkais laukuose, senoliais vienkiemio sodybose, susitiko su uždara religine bendruomene prie Baltarusijos sienos bei kitais atsitiktinai sutiktais žmonėmis.

LAPKRITIS

Kauno kultūros centras, Vytauto pr. 79

KALENDORIUS

11 04 – 11 14

Europos šalių kino forumas „Scanorama“

11 05 – 11 30

Dariaus Rakausko paroda „KUR?“

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18

„Forum Cinemas Kaunas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49

Organizatorių nuotr.

D. Rakausko iliustracija

Šių metų kino forumo programoje išskirtinis dėmesys skiriamas istorinės atminties ir stiprių asmeninių pasirinkimų temoms. Festivalio organizatoriai pabrėžia būtinybę susigrąžinti saugias profesinio ir žmogiško bendravimo teritorijas, įvardydami tai kaip pagrindinę meno ir kultūros misiją. Sinefilai kviečiami žiūrėti filmus, atrinktus svarbiausiuose pasaulio kino festivaliuose – Berlyne, Kanuose, Venecijoje, San Sebastiane, Lokarne, Karlovi Varuose, Varšuvoje. Bus pristatyta ir nauja lenkų kinui skirta programa.

Paroda kalba apie miškų kirtimą Lietuvoje. Autorius prisimena godaus vilko frazę, pasakytą barsukui sename animaciniame filme: „tipo kodėl, barsukas, po šia egle namą pasistatei? Dar mano senelis po šia egle gyveno... ir prosenelis! Kur eglynai, ten vilkai! Aišku!?“. Ir išmetė barsuką iš namų. O dabar atėjo žmonės ir iškirto eglynus. Plynai. Tokie tai reikalai. Ir, kaip sakė Kurtas Vonegutas, – nieko nepadarysi.

11 05 – 11 07

„Kaunas Art Book Fair“ Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

11 05 – 03 06

Paroda „Marc Chagall. Stebuklo laukimas“ Lietuvos švietimo istorijos muziejus, Vytauto pr. 52 Andriaus Staniulio nuotr.

Kauno fotografijos galerija ir šiuolaikinio meno knygynas „Six Chairs Books“ kviečia į jau trečią kartą Kaune vyksiančią meno leidinių mugę kurios metu bus pristatomi istoriniai ir šiandien kuriami meno leidinių archyvai, ypatingą dėmesį teikiant iki šiol neišgirstiems pasakojimams – bendruomenių istorijoms bei kūrybos formoms, kurios savo laiku nebuvo pristatomos menininkų parodose. Mugė ragins diskutuoti, ar galima į archyvą žvelgti ne kaip įvietintą ir įlaikintą saugyklą, bet transformuoti jį į dialogo, bendrystės, mainų ir diskusijų erdvę. „Kaunas Art Book Fair“ metu leidinius pristatys 18 leidėjų, menininkų ir knygynų, vyks paskaitos, kūrybinės dirbtuvės, diskusijos, knygų pristatymai, ekskursijos ir skaitymai, bus eksponuojami dizainerio Jurgio Griškevičiaus šiuolaikiškai permąstyti „Post Ars“ plakatai.

Parodoje eksponuojami šokiruojantį ir siurrealistinį sapno vaizdą primenantys XX a. kūrusio modernisto darbai. Išsamus M. Chagallo biografijos ir kūrybos pristatymas veda į tris, pagal dailininko kūrybos laikotarpius suskirstytas, parodos temas: darbų retrospektyvą, seriją „Dafnis ir Chloja“ ir seriją „Keturios pasakos iš Arabiškų naktų“. Kaune iki kito pavasario bus rodomi 43 originalūs M. Chagallo darbai. Atsižvelgiant į epideminę situaciją, parodoje bus pristatytas inovatyvus garso gidas. Parodą Lietuvos švietimo istorijos muziejus rengia bendradarbiaudamas su „Art Expo SIA“ (Ryga, Latvija).

LAPKRITIS

Paroda „Marc Chagall. Stebuklo laukimas“

KALENDORIUS

11 05 – 01 23

Tarptautinė paroda „MagiC Carpets Landed“

Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

Sekmadienis, 11 07, 18:00

Šokio spektaklis „Meilės Erdvė | amour espace 2021“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Tarp parodos dalyvių – Jacob Bray. Bertos Tilmantaitės nuotr.

Kauno bienalė ir keturiolika Kūrybiškos Europos platformos „Stebuklingi kilimai“ partnerių kviečia į parodą, tapusią vienu pagrindinių vizualiojo meno renginių, atidarančių „Kaunas 2022“ programą. Paroda, pristatanti atrinktus tarptautinių menininkų, kartu su vietos bendruomenėmis sukurtus darbus, įsikurs Kauno paveikslų galerijoje, Kauno geležinkelio stotyje ir įvairiose viešosiose miesto erdvėse. „Stebuklingų kilimų“ platformos rezultatus pristatančią parodą kuruoja profesorė, menotyrininkė, kuratorė ir Romoje įsikūrusio „Latitudo Art Projects“ meno vadovė Benedetta Carpi de Resmini. „Tai daugiaprasmis renginys, kuriuo siekiama permąstyti parodos kaip santykio kūrimo idėją. Meno kūriniai tampa bendrų veiksmų įrankiais, interpretuojančiais mūsų šiuolaikinę visuomenę, didinančiais bendrą supratimą ir atsakomybę bei plečiančiais jos ribas skirtingomis kryptimis,“ – teigia platformos pavadinimą ir koncepciją sukūrusi kuratorė. Programa: www.magiccarpets.eu

Teatro archyvo nuotr.

Kauno šokio teatras „Aura“ pristato choreografo Ben J. Riepe (Vokietija) kūrinį, paremtą 2007 m. sukurtu spektakliu „amour espace“. Ben J. Riepe darbai žinomi dėl savo „klaidžiojimo“ tarp šokio, choreografijos ir vizualiųjų menų, taip pat dėl vis efektyviau scenoje panaudojamo muzikos, kompozicijos bei dainos derinio. Naujoji „amour espace“ versija sujungs gyvą muziką ir sodrią šviesų, garso bei atlikimo atmosferą, kuri suteiks žiūrovams juslinę patirtį.

Trečiadienis, 11 10, 17:00

Povilo Ventos Kuprio knygos „Potyriai trys“ pristatymas

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Aleksoto padalinys, Veiverių g. 43

Knygos „Lietuvos totoriai“ pristatymas

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Knygos viršelis

Iliustracija iš knygos

Kauno apskrities totorių bendruomenės išleistoje knygoje išryškinti kipčiakų genties palikuonių – Lietuvos totorių – tautinės kultūros pagrindai, nusakyta Lietuvos totorių genezė, raida. Knygoje aprėpiama totorių religinė savastis, buitis, tradicijos iškyla kaip vientisas prasmių laukas, per septynis šimtmečius įsišaknijęs Lietuvos istorijoje ir praturtinantis jos dabartį. Knygos pristatyme, skirtame Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metams paminėti, dalyvaus Kauno apskrities totorių bendruomenės pirmininkas Kęstutis Zenonas Šafranavičius, karo istorikas Arvydas Pociūnas, doc. dr. Jonas Jonušas.

Pirmoji Povilo Ventos Kuprio smulkiosios ar trumposios prozos knyga apima autoriaus potyrius, patirtus 2017–2018 metų laikotarpiu. „Potyriai trys“ yra džiaugsmo ir džiugesio, gal ir nerimo knyga. O pabaigus ją skaityti ne vienas skaitytojas paklaus savęs – o apie ką ši knyga? O kas toliau, kai viršelyje pažymėta I.2017-2018? Ar bus II.2019-2020? Niekas nežino. Dar kitas skaitytojas gali ir suabejoti, ar tai literatūra, ar tik autoriaus gražiai pateiktas dienoraštis potyriais, o gal tai smulkiosios prozos miniatiūrų romanas su spėjamu ar įsivaizduojamu veikėju. Paskaitykime.

LAPKRITIS

Antradienis, 11 09, 18:00

KALENDORIUS 56

Ketvirtadienis, 11 11, 19:00

Kauno „Projekcijos“: filmo „Dar po vieną“ aptarimas Online

Ketvirtadienis, 11 11, 19:00

Grupės „jautì“ koncertas „Sinagoga Studio“, Vaisių g. 30

Kadras iš filmo „Dar po vieną“

Kauno „Projekcijos“ – tai nemokamų filmų peržiūrų ir jas lydinčių pokalbių su psichologu ciklas, kurį, kaip atsaką pandemijos sukeltiems emociniams išgyvenimams, medijų edukacijos ir tyrimų centras „Meno avilys“ inicijavo drauge su Kauno visuomenės sveikatos biuru. Peržiūros ir aptarimai vyksta tiek gyvai, tiek virtualiu būdu. Likus savaitei iki filmo aptarimo, „Meno avilio“ feisbuko paskyroje paskelbiama registracija. Užsiregistravus gaunamas specialus nemokamos peržiūros kodas. Nuo lapkričio 4 d. užsiregistravusiems kauniečiams bus galima pamatyti filmą „Dar po vieną“, o virtualus aptarimas su psichologu Antanu Grižu vyks platformoje „Zoom“. „Dar po vieną“ pakvies į diskusiją apie alkoholio vartojimą ir to pasekmes. Filmas apdovanotas Europos kino akademijos aukščiausiu įvertinimu už geriausią metų filmą bei geriausią scenarijų. Aktorius Mads Mikkelsen pripažintas geriausiu aktoriumi, o Thomas Vinterberg – geriausiu režisieriumi. Daugiau informacijos: www.menoavilys.org/ projekcijos

Andriaus Šimkaus nuotr.

„Šaltesni rudenio orai padiktavo nuotaiką, metas nurimti. Grįžtame su akustine programa ir naujomis gerai žinomų kūrinių aranžuotėmis. Paskutinėmis rudenio dienomis albumas „Apreiškimas“ kaip niekad žemiškas ir apčiuopiamas“, – į koncertą kviečia viena įdomiausių šio meto grupių.

11 12 – 02 22

13-oji Kauno bienalė „Once Upon Another Time… gyveno jie jau kitaip“ Įvairios vietos

Šeštadienis, 11 13, 14:00

Kauno kultūros centras, Vytauto pr. 79

Kauno bienalėje – ir Petrit Halilaj kūryba. Renato Ghiazza nuotr.

Kauno bienalės vadovė Neringa Kulik pabrėžia, jog šių metų parodos tema yra reikšminga ne tik vietos, bet ir globaliu mastu. „Once Upon Another Time… gyveno jie jau kitaip“ – tai nuoroda į pasakojimo, gyvos istorijos svarbą. Retai visą pasaulį vienu metu apima tokia krizė, kurios padariniai – socialiniai visuomenės gyvenimo sferų pertvarkymo rezultatai. Tamsiausiais žmonijos istorijos etapais išlieka gyvos istorijos, iš kurių mes mokomės įveikti gyvenimo mums skirtus iššūkius, surasti išeitį iš sudėtingų situacijų, tikėti šviesios ir taikios ateities vizija. Pristatydami pasakojimus iš įvairių pasaulio šalių – nuo Lietuvos iki Kanados – siekiame atrasti sąlyčio taškus tarp skirtingų (o gal ir ne?) asmeninių ar kolektyvinių patirčių. Man be galo džiugu, kad daugeliui užsienio menininkų Lietuva yra atradimas, o kai kurie mato ją kaip vilties pavyzdį savo gimtosioms (Kosovas, Baltarusija) šalims“, – parodos temą pristato N. Kulik.

G. Jovaišos nuotr.

Dėl koronaviruso pandemijos tris kartus su žiūrovais sveikintis negalėjęs tradicinis renginys grįžta! Meno kolektyvai pristatys naujausius ir Lietuvos aukso fondo lietuviškus sceninius šokius bei muziką. Liaudies šokių mėgėjai kviečiami išvysti tautinių šokių grožį ir išskirtinumą.

LAPKRITIS

Tradicinis liaudiškų šokių festivalis „Šoki, trypki 2021“

Programa: www.bienale.lt

KALENDORIUS

Sekmadienis, 11 14, 19:00

Spektaklis „SoDra, Mon Amour“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

D. Ališausko nuotr.

Bene aštriausia tema kultūros pasaulyje kiekvieną pavasarį nuo 2017 metų yra „Sodra“ ir jai skiriami mokesčiai. Pagrindinė visų minima bėda ir pasipiktinimas – neaiškus bendravimas. Tad natūralu, jog ši socialine tampanti problema būtų nagrinėjama tiesioginio bendravimo menu – teatru. Didelio susidomėjimo susilaukusi mintis dar labiau išgarsėjo, kai žmonių buvo prašoma pasidalinti savo patirtimi. Skundų kiekis iš žmonių ir pačios „Sodros“ darbuotojų gynybinio pobūdžio pasisakymai privertė susimąstyti ir pasinaudoti teatru kaip susikalbėjimo platforma.Sociologės Renidos Baltrušaitytės surinktais duomenimis rėmėsi dramaturgė Kristina Marija Kulinič. Ji ir parašė „Teatrono“ statomą pjesę apie žmones, kurie mėgina susitvarkyti savo gyvenimus ir mokesčius vienu metu. Režisierius – Gildas Aleksa.

11 15 – 11 21

Šiaurės šalių literatūros savaitė

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos skyriai ir padaliniai Kasmet vykstanti Šiaurės šalių literatūros savaitė kviečia pačiu tamsiausiu metų laiku užsidegti žvakes ir skaityti. Šiųmetės savaitės tema – „Svajonės ir ilgesys“. Tai dalykai, kurie mus jungia ir vienija šiame laikmetyje, paženklintame didesnių atstumų ir užvertų sienų. Knygos visais laikais leisdavo nuklysti į svajones, o per pandemiją tai tapo ypatingai svarbu. Todėl ir Šiaurės šalių literatūros savaitė šiemet kviečia pokalbiams apie svajones ir ilgesį. Mažųjų skaitytojų bibliotekose lauks ryto skaitymai „Auštant“, o suaugusių – „Sutemų valanda“. Šiaurės šalių literatūros savaitė yra Šiaurės šalių asociacijų „Norden“ sąjungos vykdomas projektas, skirtas skaitymo skatinimui, garsinio skaitymo ir pasakojamosios tradicijos puoselėjimui ir pažinčiai su Šiaurės šalių literatūra.

Antradienis, 11 16, 18:30

Spektaklis-skaitymas „Tikslai ir uždaviniai“ Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Knygos „Kauno žydai“ pristatymas „Kaunas 2022“ biuras, Laisvės al. 36 Kūrėjų archyvo nuotr.

Kristinos Marijos Kulinič pjesė „Tikslai ir uždaviniai“, buvimą „be 5 minučių 30-ties“, šiandienos pasaulyje pristato kaip tam tikrą problemą: „Mano tėvai tokiu metu jau turėjo dešimtmetį mane, darbus, namą ir šunį, o aš vis dar neišsipildęs „starrt-up’eris“ gyvenantis su dar penkiais tokiais pat neišsipildžiusiais kambariokais“. Įkvėpta nugirsto pokalbio apie gyvenimo tikslus, autorė nagrinėja vadinamojo „neišsipildymo“ būseną ir „niekaip nesibaigiančią vėlyvąją paauglystę“, o atsigręždama į banalias buitines situacijas reflektuoja tam tikrą labai keistą šiuolaikinės stagnacijos fenomeną.

Leidėjų nuotr.

Knyga „Kauno žydai“ – tai pirmasis bandymas pateikti tokios didelės apimties medžiagą apie Kauno žydų istoriją. „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ leidinys neketina išsamiai atsakyti į visus klausimus apie Kauno žydų istoriją, kultūrą ir tradicijas, tačiau joje pristatomi svarbiausi faktai, sąvokos ir vardai. Čia aprašoma kitados buvusios vienos didžiausių Kauno etninių grupių istorija, siekianti XV a., kai žydai įsikūrė mieste, primenami svarbiausi Kaune gyvenusių ir kūrusių miestiečių vardai, jų nuopelnai švietimo, medicinos, pramonės, verslo, kultūros ir kitose gyvenimo srityse, paliečiami skaudūs istorijos puslapiai.

LAPKRITIS

Ketvirtadienis, 11 18, 18:00

Autorių kolektyvo knygą, išleistą lietuvių ir anglų kalbomis, sudarė Daiva Citvarienė ir Arvydas Pakštalis, iliustravo Darius Petreikis.

KALENDORIUS

Ketvirtadienis, 11 18, 19:00 Penktadienis, 11 19, 19:00

Premjera. Spektaklis „Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“ Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Donato Stankevičiaus nuotr.

Nacionaliniame Kauno dramos teatre kuria jauna, tačiau debiutiniu spektakliu Sakartvele pripažinimą pelniusi režisierė Nino Maglakelidze. Ilgojoje salėje žiūrovus pasitiks jos spektaklis pagal Ivano Vyrypaevo pjesę, kuriame personažus įkūnys puikus aktorių trio: Goda Petkutė, Sigitas Šidlauskas ir Dainius Svobonas. Siužetas iš pirmo žvilgsnio primena detektyvinę istoriją – vyras, žmona ir judviejų šeimos draugas mėgina išsiaiškinti, kur pirmadienio vakarą buvo jų bičiulis Markusas. Kiekvienas tvirtina, kad jis buvo su juo, turi akivaizdžių įrodymų ir liudininkų. Kiekvienas stengiasi įtikinti kitus, kad tiesa yra jo pusėje. Kiekvienu iš jų galima patikėti, tačiau Markusas negalėjo būti keliose vietose vienu metu, tad kur gi jis iš tiesų buvo?

Penktadienis, 11 19, 17:00

Kūrybinio rašymo dirbtuvės su Migle M. Galvonaite

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56 Jaunimo kuruojamas audio kultūros projektas „Puota“ kviečia į kūrybinio rašymo šventę su gonzo rašytoja Migle M. Galvonaite. Renginys skirtas tiek pradedantiems poezijos kūrėjams tiek pažengusiems rašytinio žodžio entuziastams. Daugiau informacijos: www.facebook.com/puota2022

Penktadienis, 11 19, 19:00

Audiovizualinė paroda „Gyvi namai“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Gandai ir gyvi liudijimai mena po KMN vilos skliautais vykusį audringą gyvenimą, kurio fragmentai liko išsibarstę to meto žiniasklaidoje, menininkų memuaruose ir amžininkų atmintyje. „Visus šiuos metus rinkome ir lipdėme nuogirdas, faktus ir prisiminimus, kad galėtume su jumis pasidalinti turtinga 50-ies metų KMN istorija“, – rašoma kvietime.

Sekmadienis, 11 21, 11:00 / 13:00 / 15:00

Vaikų muzikos diena

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5 Šeštadienis, 11 20, 18:00

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5 Šiame numeryje kalbinamo 60-metį švenčiančio Kauno pučiamųjų orkestro „Ąžuolynas“ gimtadienio koncerte – Richardo Wagnerio, Philipo Sparke’o, Erico Whitacre’io kompozicijos ir speciali Raimundo Martinkėno premjera – pagal Vytauto Mačernio tekstą parašytas kūrinys „Songs for Myself“. Naująjį kūrinį atliks Giedrius Prunskus (baritonas), koncerte kartu su legendiniu Kauno kolektyvu pasirodys ir jaunosios kartos solistė Dovilė Kazonaitė (sopranas).

Organizatorių nuotr.

Jaunieji klausytojai turės galimybę susipažinti su tradiciniais liaudies instrumentais: Sekminių rageliu, ožragiu, ragais, skudučiais, lumzdeliu, dūdmaišiu, būgnu, cimbolais, kanklėmis. Šiuos muzikos instrumentus smagioje edukacinėje programoje pristatys folkloro ansamblio „Ratilėlis“ jaunieji atlikėjai ir vadovė Alvyda Česienė. Kauno fortepijoninio trio atlikėjos ir aktorius Remigijus Endriukaitis pakvies į linksmą muzikinę-edukacinę pasaką „Stebuklinga garsų skrynia“. Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklos mokytojai pakvies į edukacines dirbtuvėles, kurių metu vaikus išmokys pasigaminti nuostabius erdvinius vitražus-paukščius. Renginys nemokamas, bet būtina išankstinė registracija el. paštu lina@kaunofilharmonija.lt.

LAPKRITIS

Koncertas „Ąąąąąąžuolissimo! #60“

KALENDORIUS

Antradienis, 11 23, 18:00

Modernaus šokio spektaklis „Dėdės ir dėdienės“

„Girstučio“ kultūros rūmai, Kovo 11-osios g. 26 11 25 – 12 10

„Baltojo kaspino festivalis“ Įvairios vietos

Martyno Aleksos nuotr.

Meilės trikampis, aistra, vidiniai išgyvenimai, žmonių susiskaldymas ir atstūmimas – šios temos neturi laikmečio. Tai, kas buvo aktualu rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto kūryboje, šiandien atgyja judesio pasakojimu: ansamblis „Lietuva“ pristato modernaus šokio spektaklį „Dėdės ir dėdienės“. Jame pagrindinius vaidmenis atliks Deividas Meškauskas ir ansamblio šokėjai Kristina Tarasevičiūtė bei Vadimas Krupeninas. Programa buvo sukurta specialiai rašytojo 150-osiomis gimimo metinėmis atminti.

Festivalio tikslas – atkreipti piliečių ir institucijų dėmesį į smurtą lyties pagrindu, didinti visuomenės sąmoningumą, vykdyti prevenciją ne tik uždarose diskusijose, paskaitose, seminaruose, bet ir aktualiuose meno bei kultūros įvykiuose. Programa: www.facebook.com/ baltojokaspinofestivalis.

Penktadienis, 11 26, 18:30

Gimtadienio vakarėlis „Šokiai ir šakočiai“ V. Putvinskio g. 56

Tokio gražaus jubiliejaus proga KMN kviečia į vakarėlį, kuriame netruks nei šokių, nei šakočių. „Ruoškit šventinę nuotaiką ir dovanas, o mes pažadame malonias staigmenas vakarinėje gimtadienio programoje“, – ragina menininkai.

Sekmadienis, 11 28, 14:00

Klubas „Lizdas“, Nepriklausomybės a. 12

Luko Mykolaičio nuotr.

Klubinės kultūros namais save titulavusi vieta rudens pabaigai serviruoja intelektualiai tamsią naktį, kurioje svečią iš Bristolio pasitiks diferencialines elektroninės muzikos lygtis it riešutus gliaudanti vietos trijulė – S13, Patricia Kokett ir Hìldå.

Įvairios vietos

Kasmet įvairiuose Lietuvos miestuose vykstanti akcija – gilias tradicijas turintis renginys, kuriuo siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į vaikų užimtumą, laisvalaikio kultūrą ir kuo daugiau berniukų įtraukti į chorinį judėjimą mokyklose, suteikti vaikams džiaugsmo dainuoti, muzikuoti, bendrauti, pripildyti jų gyvenimą turininga veikla. Šiųmečio festivalio dalyviai – berniukų ir jaunuolių chorai „Ąžuoliukas“, „Gintarėlis“, „Dagilėlis“, „Varpelis“ bei kiti talentingi atlikėjai.

LAPKRITIS

Penktadienis, 11 26, 23:00

Vakarėlis „Isla to Isla: Pessimist“

XXI Lietuvos berniukų chorų festivalio-akcijos „Lietuvos berniukai prieš smurtą ir narkomaniją“ koncertas

Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt

KAUNAS PILNAS KULTŪROS MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE ( P L A T I N A M A S AUTORIAI: Agnė Bagdžiūnaitė, Agnė Smolienė, Artūras Bulota, Arvydas Čiukšys, Asta Volungė, Austėja Banytė, Beatričė Gruzdytė, Donatas Stankevičius, Emilija Visockaitė, Justė Vyšniauskaitė, Kęstutis Lingys, Kipras Štreimikis, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Rita Dočkuvienė. TIRAŽAS 3000 EGZ.

ISSN 2424-4465

NEMOKAMAI)

GLOBOJA:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

LEIDŽIA

2021 Nr. 11 (75)