KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2021 SPALIS by Kaunas Pilnas Kultūros

VAIZDAI

kaunaspilnas.lt

Iliustracijos autorius Justas Jelisejevas

2021 SPALIS

KAUNAS PILNAS KULTŪROS

TURINYS VAIZDAI

KALBA VIRŠELIS

IŠ KAUNO Į BALTIMORĘ IR ATGAL

8 16 26 ĮKVĖPIMO ŠALTINIS – BENDRAVIMAS

KAUNAS PRANCŪZIŠKU PIEŠTUKU

ŽODINĖ KOVA

KAUNO RAIDŽIŲ RŪMAI

50 KALENDORIUS

SUPERMENAS KILĘS IŠ VILIJAMPOLĖS!

KAUNAS DUODA VAIZDŲ (IR ŽODŽIŲ) Galbūt šį numerį įkvėpė Gabrielė Gudaitytė ir Inga Navickaitė-Drąsutė, abi iliustravusios šios vasaros „Kauno pilno kultūros“ viršelius ir rugsėjo pradžioje oficialiai atidariusios savilaidos spaustuvę-dirbtuves „Hands on Press“? Interviu su merginomis publikavome vaizdo formatu, rasite jį mūsų socialiniuose tinkluose. O gal vis gausėjantis lietuviškų grafinių romanų srautas? Po pokalbio su komiksų ir popkultūros ekspertu Jaqu Greensponu iškart nusipirkome Akvilės Magicdust istoriją apie merginų roko grupę „Bitės“ ir nekantraujame nučiupti Linos Itagaki pieštą skulptoriaus Vinco Grybo legendą… O kur dar Miglės Anušauskaitės šiuo metu piešiamas aušrininkas Jonas Šliūpas. Labai laukiame.

Gal šiek tiek ir jau baigta komiksų ir risografijos entuziastų „Kitokia grafika“ istorija, kurią savo numeriuose ir vaizdo pasakojimuose esame palietę? Gal įkvėpė ir beveik nebematomas senųjų Kauno spaustuvių tinklas – istoriniuose pastatuose mokosi studentai ir net veikia baseinai? Ar gal viena tokia itin slapta spaustuvė prie pat miesto ribų? Arba pirmoji iliustracijos bienalė, šiemet labai netikėtai, bet žavingai įšokusi į Kauno renginių kalendorių. Arba tiesiog faktas, kad mes, kaip žurnalas, neegzistuotume ir be iliustratorių, ir be spaustuvių. Gal dėl šio sunkiai paaiškinamo susižavėjimo rankomis, kuriančiomis vaizdo ir žodžio stebuklus, ir leidžiame „Kauną pilną kultūros“. Metas visas šias rankas paspausti.

Justas Jelisejevas – vilnietis, gyvenime ir kūryboje derinantis du pasaulius. Vaizdo ir garso. Esame susitikę už DJ pulto, o Justo kuriamais fantastiniais gyvūnais kol kas yra tekę žavėtis tik internetu. Apie iliustracijas ir spaudą kalbanti numerio tema – puiki proga pratęsti pažintį ir vaizdo srityje.

KALBA VIRŠELIS DAINA DUBAUSKAITĖ AUSTĖS URBANAVIČIŪTĖS NUOTR.

S P A L I S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Nors bendraujame kurdami jau 74-ąjį „Kauno pilno kultūros“ numerį, dar niekada nėra tekę kalbinti viršelio autoriaus. Tu pirmasis (o šiame numeryje pažindinamės ir su žanro rekordininku Tadu Bujanausku)! Kaip sekėsi? Pakvietimą sukurti viršelį priėmiau su malonumu! Pastaruoju metu užsiimu laisva kūryba, daugiausia paišau įvairias gyvūnų figūras ar mažytes scenas. Kaip tyčia, kai pradėjau plėsti iliustracijos temas ir savo piešiniuose dėlioti istorijas, parašėte jūs. Dėl to labiausiai ir džiaugiausi, kad galėsiu panaudoti savo naujai ištreniruotus gebėjimus. Iš karto žinojau, kad piešinio personažai bus gyvūnai, tačiau ką jie veiks ar kaip įgyvendinsiu temą – nebuvo akivaizdu. Tema savireferentiška – reikia iliustruoti, kas yra iliustracija. Kaip tyčia, tai, kas man artimiausia, pavaizduoti yra sunkiausia. Gal todėl, kad žinau, koks sudėtinis šis procesas – vienu paveikslėliu nenupasakosi. Pirmiausia galvojau, kad būtų smagu sukurti komiksą, pavaizduoti visus žingsnius, kaip gimsta iliustracija, bet vizualiai tai manęs netenkino, atrodė per daug chaotiška, todėl nusprendžiau pavaizduoti personažą pačiame kūrybos įkarštyje. Atsidarius tavo „behance“ profilį, akį traukia netikėti, bet gerai pažįstami pastelės štrichai ir labai simpatiški gyvūnėliai. Ar seniai kuri šią seriją?

Kurti aliejinėmis pastelėmis pradėjau prieš dvejus metus. Buvau pervargęs nuo skaitmeninio pasaulio ir ieškojau būdų, kaip galėčiau bent vieną discipliną atitraukti nuo kompiuterio ekrano. Kaip tik buvo spalis ir prasidėjo tarptautinis iliustracijos iššūkis „Inktober“, tik vietoj tušo pasirinkau piešti pastelėmis. Ilgainiui tai tapo mano pagrindiniu piešimo įrankiu, su kuriuo pradėjau eksperimentuoti, įtraukti kitus įrankius bei kūrybos medijas, pavyzdžiui, skaitmeninę animaciją. Pačiomis figūromis nieko ypatingo papasakoti nenoriu, tiesiog myliu gyvūnus ir mėgstu juos paišyti, jaučiu ramybę juos kurdamas. Filosofinių kontekstų daugiau galima įžvelgti stiliuje, kuriuo dirbu, – tai yra primityvizmas. Menas turi platų spektrą funkcijų, viena jų – suteikti žiūrovui naują perspektyvą į kasdienybę, pakylėti virš jos. Kurdamas primityvias iliustracijas siekiu sugriauti ir rekonstruoti mums įprastas figūras, išryškindamas ir laužydamas pagrindines formas, kurios objektą padaro atpažįstamą. Tokiu principu pats iš naujo atrandu grožį paišomuose objektuose, tikiuosi, kiti taip pat. Esi ne tik iliustratorius, bet ir didžėjus. Ar tavo galvoje šie du pasauliai – piešinių ir muzikos – persipynę? Nuolat mąstau, kodėl darau tiek viena, tiek kita, ir ar šie pasauliai susiję. Skirtingas medijas naudoju skirtingai saviraiškai. Kad ir ką daryčiau, mano iliustracijos visuomet tampa naiviomis, pradeda figūruoti pasakiški,

Taigi abi disciplinos dažniausiai figūruoja skirtinguose emociniuose spektruose ir retkarčiais susikerta. Kartais sukuriu kokį plakatą ar albumo viršelį, bet be išorinių tikslų iliustracija ir muzika egzistuoja atskirai. Kai paišau, nuolat klausausi muzikos, tačiau nesu dar šių medijų supynęs į vieną kūrybinį vienetą, nors tokių ambicijų turiu. Esi tarptautinis kūrėjas. Ar galėtum palyginti Lietuvos ir pasaulio dizaino, iliustracijos darbinę situaciją? Su kokiais klientais lengviau bendrauti? Mano darbo patirtis gan įdomi: nors 90 % klientų yra užsienio įmonės, tačiau visi jie atsirado per tarpininkus ar kolegas lietuvius. Taigi kuriu tarptautinei rinkai, bet bendradarbiauju su lietuviais. Kiek teko susidurti, darbo kultūra panaši visur. Gal dėl to, kad prieš pradėdamas dirbti skiriu daug dėmesio susitarimams, bendravimo ribų apsibrėžimui, terminų nusistatymui ir t. t. Nėra tekę susidurti su didesnėmis problemomis, išskyrus porą vėluojančių sąskaitų. Paprastai bendravimo pradžioje būna aišku, ar su klientu bus sunkumų, tuomet nusprendžiu, dirbsiu ar ne. Vienintelis skirtumas kurį esu pastebėjęs, – lietuviai nėra linkę

mokėti už dailės kūrinius. Kai manęs paklausia, kiek kainuos piešinys, po atsakymo dažniausiai gaunu „seen“ terapiją. Ar yra dalykas, kurį atsisakytum piešti net už labai didelius pinigus? Erzina indoktrinacija, taigi propaganda yra mane labiausiai atstumianti meno forma. Iliustracija turi žmonėms padėti suprasti savo jausmus, atpažinti emocijas, padėti garsiai išreikšti mintis… Žodžių menas turi padėti žmonėms suprasti, kas juose slypi, – patiems! Menas neturi aiškinti, ką jausti, kuo tikėti, ką galvoti. O ką svajoji įamžinti savo darbu, tik niekaip nerandi laiko ar dar kokio nors elemento? Visada pavydžiai žiūriu į freskas ant industrinių pastatų. Tiesa, niekad nerodžiau didelės iniciatyvos tai daryti, niekad neturėjau minčių, bet dabar, atradęs primityvizmą, su didžiu malonumu ant labai didelės sienos nupaišyčiau didelę sceną su daug kreivų gyvūnų ir personažų. Ką apskritai manai apie Kauną, kokiomis spalvomis šį miestą regi iš toli? Nors į Kauną atvykstu nedažnai ir tik dienai ar dviem, tačiau kas kartą man jis patinka vis labiau. Mane žavi brutali architektūra, grubios, paprastos ar didingos formos. Pats miestas, kaip ir jo žmonės, atrodo, turi tvirtą kultūrinį pagrindą, kuris pasireiškia tam tikru išdidumu. Man rodos, kad miestas ir jo žmonės nevynioja žodžių į vatą ir viską pasako tiesiai, be įmantrybių, gal netgi be melo. Tai kaip tik tos savybės, kurių vis dažniau pasigendu visuomenėje.

BEHANCE.NET/JUSTASJ

sapniški elementai. Iliustraciją dažniausiai naudoju kaip priemonę materializuoti savo teigiamoms emocijoms. Muzika padeda išreikšti tamsiąją ir agresyviąją mano charakterio pusę. Nors itin mėgstu romantiką, disco ar šiaip pozityvius groove’us, tačiau labiausiai iš kūno išeinu ir mentališkai atsijungiu, kai klausausi hipnotinės muzikos, kuri turi tamsos, klampumo ir mistikos.

K AA SU N– A ES U PR I OL PN OA SS K A U N

O SS KK UU LL TT ŪŪ RR O

0 2S 1T I SNPĖA L2 I0 S2 2 S2 O

IŠ KAUNO Į BALTIMORĘ IR ATGAL KĘSTUTIS IR KOTRYNA LINGIAI ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

Vienas iš šio teksto autorių Tadą Bujanauską Kaune pirmąkart užfiksavo dabar jau šiek tiek legendinėje vyninėje „Taškas A“, veikusioje tiesiog priešais centrinį paštą. Pastarasis šiandien tuščias, vyninės patalpose vyksta mažiau egzotiški reikalai.

K A U N A S

–

E U R O P O S

K U L T Ū R O S

S O S T I N Ė

2 0 2 2

Prieš (beveik) dešimtmetį Tadas „Taške A“, kurį mėgo visi iki pat Roberto Antinio, demonstravo savo gana pankiškų koliažų parodą. Tuomet dizaineris buvo neseniai grįžęs po studijų Baltimorėje, kur po dešimties klasių išvyko su „žalią kortą“ laimėjusiais tėvais. Amerikonišką grafinio dizaino diplomą (ir šiek tiek kreivos muzikos bandymų bei minėtų koliažų) į Lietuvą parsivežęs kaunietis spėjo padirbėti Vilniaus universiteto bibliotekoje, iš meilės nusikraustyti į Marijampolę (dar ir šiandien bendradarbiauja su tenykščiu kraštotyros muziejumi) ir kokį dešimtį metų pabūti laisvai samdomu dizaineriu. Be užsakymų daugiau ar mažiau (labiau mažiau) komerciniams klientams, kitas nuolatinis Tado užsiėmimas – savilaida. Paties kurtos, spausdintos, siūtos knygelės. Minimalaus tiražo. Knygelėse – sovietiniai daugiabučiai, kiti anų dešimtmečių dizaino pasiekimai ar jų interpretacijos. Štai, pavyzdžiui, perpiešė 38 senovinius tabako pakelius – ir išleido 30-ies kopijų tiražu. O dabar ruošia to paties laikotarpio skulptūrų Kaune parodą – tikisi ją dar šiemet parodyti Kauno menininkų namuose. „Planšetė? Ne, turėjau, bet atidaviau, niekaip nepripratau. Piešiu pele kompiuteryje“, – šypsosi Tadas, kurio net megztukas dailiai iliustratyvus. Pasakoja, kai dirbęs sau, laiko ir saviems projektams daugiau skyręs. Dabar Tadas paniręs į vizualinę „Kaunas 2022“ pusę, bet apie tai – netrukus. Jau abu šio teksto autoriai artimiau su Tadu susipažino ieškodami iliustratoriaus

MAN PATINKA KURTI APIE MIESTĄ.

Taip pat Tadas yra ne vieno „It’s Kaunastic“ serijos žemėlapio iliustracijų autorius – ir gatvės meną perpaišė (jo interpretuotą anoniminį katinėlį galima net įsisegti ženkliuko pavidalu), ir Kauną su Daugpiliu sujungė, ir tarpukario ambasadas visas moka atmintinai. O artimiausias širdžiai jam – „Modernisto gidas“, mat čia teko nupiešti ir Prano Mažylio gimdymo namus, kuriuose pats atėjo į šį pasaulį, ir buvusią Tūbelių vilą – Kauno dailės gimnaziją, kurioje baigė dešimt klasių, ir net savo pradinę mokyklą Šančiuose. „Į visus maršrutus įsigilinu prieš piešdamas, bet į šį turbūt labiausiai – ir pats ne kartą juo ėjau, ir net gidu draugams buvau“, – juokiasi iliustratorius. Dizaineris. Beje, norėjęs JAV studijuoti architektūrą, bet popieriai laiku nesuvaikščiojo. Gal nieko tokio? „Man patinka kurti apie miestą“, – tiek savo kūrybą, tiek darbus tokiems užsakovams kaip „It’s Kaunastic“ paprastai aiškina Tadas. Ir išduoda, kad interviu išvakarėse, Baltų vienybės dienos proga, Vilniuje, Latvių gatvėje, ant darželio sienos atidengta jo piešta siena apie… latvius. Tai bendras literatūrologės Viktorijos Jonkutės ir dizainerio projektas „Latvių gatvės poetika“, vaizduojantis poetus Rainį ir Knutą Skujeniekus bei Rygą.

Beje! Rygoje yra kiek anksčiau Tado piešta siena. Bet tai visiškas sutapimas – su Latvija jis daugiau nieko bendra neturi. Ir sienų daugiau nėra išpaišęs. Grįžkim Kaunan. Dešimtį metų vis sakęs sau, kad, jei porą mėnesių bus be darbo, eis į kokią nors reklamos agentūrą, Tadas to taip ir nepadarė. Bet prieš gerus metus visai netyčia aptiko „Kaunas 2022“ darbo skelbimą. „Žiūriu, ieško grafinio dizainerio. Parašiau. Atrašė Laurynas Rėčkus, sako, labas, labas… Susitikom. Ir pradėjau dirbti“, – kaunietis kikena Europos kultūros sostinės apimtis prieš tai įsivaizdavęs kiek mažesnes. Bet rado čia jau įsibėgėjusią puikią kolegę Eglę Simonavičiūtę, su kuria dirbti jam tikrai patinka, ir ėmė vienas po kito kurti gražius Europos mastelį atitinkančius dalykus. Gidus apie „Kaunas 2022“ šakas, pristatymus, plakatus, net didžiąją programos knygą, kuri pristatyta rugsėjį vykusio Europos kultūros sostinės forumo metu. „Jei nedirbčiau čia, gal net daugiau laiko turėčiau įvertinti visa tai, ką kuria mūsų komanda, – dabar išties daug valandų praleidžiu darbe, bet, kiek pavyksta, vis ką nors naujo atrandu“, – sako Tadas ir išduoda, kad jam ypač patinka „Šiuolaikinių seniūnijų“ programa, kurios dėka meninis veiksmas vyksta keliolikoje Kauno rajono gyvenviečių. Ir „Fluxus“ festivalis šiemet labai patiko. Kostiumo lipimui į Parodos kalną dar nesigamino, bet visada yra kiti metai. O dabar laukiame susitikimo skulptūrų iliustracijų parodoje.

TADASBUJANAUSKAS.COM KAUNAS2022.EU

„Kauno pilno kultūros“ olimpinio numerio viršeliui. Tai buvo 2016 m. vasarą. Viršelių mūsų herojus yra nupiešęs iš viso du mėnesinius ir net keturis metinius. Absoliutus rekordininkas – tik dabar tai supratome.

S P A L I S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

ĮKVĖPIMO ŠALTINIS – BENDRAVIMAS JUSTĖ VYŠNIAUSKAITĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

S P A L I S

Grafikos menas – ypač lankstus ir funkcionalus. Dalis darbų kabo galerijose, dalis iliustruoja leidinių puslapius, dalis tampa komiksais, plakatais, logotipais… Ši grafikos krypčių įvairovė puikiai pažįstama menininkei, grafikos dizainerei ir pirmosios šiemet įvykusios Kauno iliustracijų bienalės kuratorei Miglei Ceinorytei. Su ja kalbėjomės apie meilę knygoms, jos kurtus autorinius leidinius, bienalės organizavimą ir parodą „WINWIN“, rugsėjo mėnesį veikusią bare „Godo“. Tai jos fone Miglę užfiksavo Arvydas, o serijos darbus publikuojame kituose puslapiuose.

Kuo grafika išsiskiria iš kitų vaizduojamųjų menų? Kokios būdo savybės bei darbo principai yra patys svarbiausi grafikos kūrėjams? Grafikos sąvoka plati ir sudėtinė: lakštinė grafika atspindi tradicinę šio meno sritį, kai kuriami tiražuojami estampo kūriniai, knygų grafika – tai iliustracijos, o taikomoji grafika – knygų apipavidalinimas, plakatų bei daugelio kitų taikomųjų vizualų kūrimas. Keičiantis pasauliui, grafikos sąvoka ir toliau plečiasi. Galėčiau išskirti, kad daugeliui grafikos kūrėjų ypač svarbus darbas su tekstu. Kuriant iliustracijas reikia suvokti tekste paslėptą mintį ir ją papildyti vaizdu, o apipavidalinant knygą teksto prasmė nulemia visą leidinio dizaino koncepciją. Tad atidumas, gebėjimas susitelkti ir analizuoti mintis tekstuose čia itin reikšmingi.

Kodėl pati pasirinkai šią kūrybos sritį? Iš tiesų viskas susiklostė savaime. Mano tikslas buvo ne konkreti kūrybinė sritis, o apskritai kūryba. Vėliau, įstojusi į dailės akademiją, pažinau grafiką ir taikomąją grafiką, taip išaugo susidomėjimas knygų dizainu, tipografika. Tada konstatavau, kad esu ten, kur noriu būti. Tavo vizijos dažniausiai atsiskleidžia autorinės knygos pavidalu. Kodėl ši kūrybos forma tau artimiausia? Autorinės knygos žanras man atrodo begalinis, neišsemiamas. Jis suteikia visokeriopą laisvę kurti: žaisti puslapių formatais, formomis, tekstūromis, faktūromis, eksperimentuoti su spauda. O kiek dar galimybių galima atrasti kuriant kompozicijas makete, renkantis šriftus.

Ar turi mėgstamus grafikos menininkus, kuriančius autorines knygas? Kodėl jie tau įdomūs? Bene labiausiai įtraukia kūriniai, kurie yra genialiai paprasti. Įdomu, kai kiekviena autorinės knygos detalė yra apgalvota. Geras jausmas, kai vartydama kūrinį atrandu jo idėją, suprantu pagrindinę mintį, nes autorius taikliai parenka knygos formatą, popierių, tipografiką, vaizdus – visa vizualinė raiška kalba tik apie idėją. Turbūt ilgiausiai seku vieno menininko kūrybą – tai japonas Yasutomo Ota. Jo kūriniai užburia paprastumu, subtilumu, estetika.

Autorinio leidinio vartymo efektas labai panašus į parodos lankymą. Autorinis leidinys iš esmės gali būti laikomas savotiška paroda, tik čia kūriniai veikia pasitelkiant atitinkamą popierių, knygrišybos būdą, knygos formatą ir kitus leidinio kūrybos parametrus. Autorinės knygos vartymas yra gana lėtas, intymus procesas, čia dalyvauja tik žiūrovas ir knyga. Eksponuojant parodą erdvėje, kartu su kūriniais istoriją pasakoja ir pati aplinka: sienos, vaizdai pro langus ar erdvėje judantys žmonės… Tad veikiančiųjų dėmenų daug daugiau ir smagu tyrinėti, kaip tuomet atsiskleidžia kūriniai, kaip jie tyrinėjami ir priimami.

O koks tavo santykis su pačiomis knygomis? Ar mėgsti ir ką mėgsti skaityti? Galbūt turi knygą, kurią norėtum ateityje iliustruoti? Su knygomis dirbu jau ilgą laiką, tad skaitymas – viena iš mano darbo sudedamųjų dalių. Galbūt kartais dėl to laisvalaikį mieliau leidžiu ne skaitydama storą romaną, o vartydama vaizdų knygas: fotografijų albumus, komiksus. Naujausia knyga mano lentynoje yra „Women in Concrete Poetry, 1959–1979“, kadangi kurį laiką domiuosi vizualiąja poezija (kitaip – konkrečiąja poezija), kurios autoriai pagrindinę mintį bando perteikti pasitelkdami ne tik tekstą, bet ir teksto apipavidalinimą, tipografinę kompoziciją. Vienas iš ateities tikslų – išmėginti vizualiosios poezijos kūrybą.

Iš kur semiesi įkvėpimo? Kokios temos tave domina kaip kūrėją? Esminis įkvėpimo šaltinis – bendravimas. Beveik visi mano kūriniai atliepia šią temą. Esu sukūrusi autorinę knygą, kuri remiasi keitimusi patyrimais per vaikystės prisiminimų fotografijas, meninį projektą apie miesto tipografijos komunikaciją, autorines knygas apie klaidingą informaciją. Visi kūriniai atsirado iš noro perprasti bendravimą, išnarplioti komunikacijos procesą ir suprasti, iš kur atsiranda nesusikalbėjimai.

Rugsėjį įvyko tavo autorinė paroda „WINWIN“, kurioje eksponuoti darbai, sudarantys leidinį „Laimėti“. Kodėl tau įdomu darbus pristatyti skirtingais formatais? Ar taip pakinta jų prasmė?

Naujausi kūriniai parodoje „WINWIN“ yra įkvėpti draugų pokalbių, kurių metu apsikeičiame emocijomis, išgyvenimais, bandydami išspręsti savo problemas. Šie pokalbiai taip pat inspiravo paprašyti draugų parašyti tekstus apie juos kamuojančius dalykus, o iš šių tekstų gimė parodą papildančios šešios trumpos poemos. Ne veltui ekspozicija rengta „Godo“ bare – ši erdvė buvo dar vienas kvietimas draugams ir bendraminčiams kartu susėsti ir tiesiog pasikalbėti.

S P A L I S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Ar tenka ir ar tau įdomu dirbti kuriant ne tik savo autorinę viziją, bet ir iliustruojant ar kitu būdu vizualizuojant kitų autorių kūrinius bei idėjas? Kaip skiriasi šie darbo procesai? Jau kurį laiką, nuo pat bakalauro studijų baigimo, dirbu grafikos dizainere. Dažniausiai maketuoju knygas ir kuriu jų dizainą. Taip pat kuriu vizualinį identitetą įvairiems kultūriniams renginiams bei kitokio pobūdžio vizualus. Vis dėlto grafinis dizainas mano darbe tarnauja turiniui, jį pabrėžia, leidžia jam skleistis. Tad tokių vizualų kūrybą vienareikšmiškai nulemia turinys, ji nėra visiškai laisva ir nepriklausoma. Be to, grafikos dizaineris – komandos dalis, todėl reikia gebėti išgirsti, ieškoti kompromisų, kartais – prisitaikyti. Šis darbas kompleksinis ir įdomus, kaskart pradžiuginantis rezultatais – kiekvienas projektas leidžia save išbandyti ir kaupti naujus grafinio dizaino įgūdžius. Greta asmeninių kūrybinių projektų, taip pat dirbi Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto (VDA KF) Grafikos katedroje, Taikomosios grafikos studijų programoje. Kuo, tavo nuomone, ši institucija svarbi Lietuvos meno laukui? Akademijoje randu tai, kas man, kaip kūrėjai, yra svarbu: įkvėpimą, laisvę, bendrystę. Manau, kad ir kiti, be profesionalių žinių ir įgūdžių įgijimo, čia semiasi to paties. Studijuojant mezgasi ryšys tarp kūrėjų, jaunieji menininkai vieni kitus įkvepia, taip nejučia padėdami profesionaliai tobulėti. Šis ryšys išlieka ir po studijų, leidžia užgimti naujiems kūrybiniais projektams.

Kokios yra Lietuvos grafikos meno lauko stiprybės? Kalbant apie leidinių grafikos ir taikomosios grafikos sritis, stiprybės aiškiai atsispindi kasmet Lietuvoje išleidžiamose knygose. Daugelis jų tampa pavyzdžiu ir įkvėpimo šaltiniu man pačiai. Tarkim, kasmet Vilniaus knygų mugėje vykstančiuose knygos meno konkurso nugalėtojų apdovanojimuose dažnai laureate tampa knygų dailininkė Agnė Dautartaitė-Krutulė, kurios leidinių dizainai vertinami ir užsienyje. Subtilūs ir sudėtingomis temomis kalbantys Linos Itagaki komiksai taip pat vertinami tiek Lietuvoje, tiek svetur. Ir, be abejo, turime ilgą sąrašą puikių iliustracijų kūrėjų, iš kurių paminėti norėčiau kelis, stilistiškai artimus: Ūla Šveikauskaitė, Artiom Brancel (A. Bran), Jolita Puleikytė. Autorinių, netradicinių, mažatiražių knygų kūryba taip pat džiugina. Kaune dvejus metus iš eilės vyko „Kaunas Art Book Fair“ renginys, kuris subūrė būtent mažesnius leidėjus ir autorius. Tikiuosi, toks vienijantis reiškinys taps tradicija ir gyvuos ilgus metus. Pati turbūt dažniausiai pastebiu Ingos Navickaitės-Drąsutės, Vilmanto Žumbio, Gyčio Skudžinsko, Eglės Ruibytės kūrinius ir dizaino darbus. 2021 metais VDA KF Grafikos katedra organizavo pirmąją tarptautinę Kauno iliustracijų bienalę „Jump“, kurią tu pati kuravai. Kaip kilo ši idėja? Kuo renginys skiriasi nuo Kauno tarptautinės grafikos bienalės?

Gavome dvigubai daugiau paraiškų, nei tikėjomės. Tai įrodymas, kad tokie renginiai įdomūs ir reikalingi, todėl su entuziazmu jau netrukus pradėsime ruoštis kitai bienalei. Be abejo, tokios apimties renginiui svarbi komandos darna, kurios pavyko pasiekti su puikiais kolegomis: Indre Mikašauskaite, kuri rūpinosi socialinėmis medijomis ir parodos architektūra, Deimante Kalasūnaite, kuri montavo videomedžiagą, organizatoriumi Vaidu Naginioniu, komisijos pirmininku Rolandu Rimkūnu ir fotografu Jonu Vaikšnoru. Tikimės, kad komanda plėsis organizuodama vis naujus bienalės renginius.

Kaip atrinkote bienalės menininkus bei finalininkus? Kuo patraukė jų darbai ir kokie kriterijai leido nuspręsti, kad jie verčiausi eksponavimo bienalėje? Kūrėjų atranka – turbūt sunkiausias ir atsakingiausias bienalės organizavimo etapas. Ši garbė atiteko tarptautinei komisijai, kurią sudarė profesionalūs kūrėjai iš Lenkijos, Latvijos, Estijos bei Lietuvos. Komisija atsižvelgė į iliustracijų aktualumą ir autorių gebėjimą interpretuoti. Vertino originalumą ir kūrybiškumą, taip pat kreipė dėmesį į techniką ir atlikimą. Galiausiai buvo atrinkta virš 70 bienalės dalyvių, iš kurių – 7 finalininkai, o jų gretose – 3 nugalėtojai. Visas bienalėje dalyvavusias iliustracijas vis dar galite pamatyti bienalės kataloge.

ILLUSTRATIONBIENNIAL.COM

LDS Kauno skyriaus rengiama Kauno tarptautinė grafikos bienalė pristato lakštinės grafikos – estampo menininkus. Kauno iliustracijų bienalė yra orientuota vien tik į iliustracijos sritį. Čia pristatome kūrėjus iš viso pasaulio – vieni jų profesionaliai dirba šiame lauke, kiti iliustraciją naudoja kaip saviraiškos formą. Tad ir bienalėje eksponuojamos iliustracijos įvairios: nuo plačiame kontekste publikuotų kūrinių iki pirmą kartą žiūrovo žvilgsniui pateiktų darbų.

Kodėl pasirinkote tokią bienalės temą – šuolį, judesį, kelionę? Kaip nejudantis iliustracijos menas kalba apie šiuos veiksmus? Pagrindinis kriterijus renkantis temą – ji turėjo neįpareigoti ir neapriboti. Šuolį galima interpretuoti laisvai, ką ir pavyko padaryti į atvirą kvietimą atsiliepusiems iliustruotojams. Vieni autoriai šuolį vaizdavo kaip emociją, jauseną, pasitelkdami abstrakčias dėmes, spalvas. Kiti vaizdavo gilią po šuolio sąvoka pasislėpusią mintį – įvairias socialines, kultūrines problemas. Dar kiti šuolį vizualizavo tiesiogiai, daugiau orientuodamiesi į originalų iliustracijų stilių. O dėl fiziškai statiškos iliustracijos kūrėjų gebėjimas kurti tiek vizualiai, tiek idėjiškai virto gyvais, mirgančiais kūriniais.

MIGLECEINORYTE.COM

Idėja pradėti rengti tokio tipo bienalę kilo iš noro suburti iliustruotojus, suteikti terpę naujų kūrybinių ryšių užmezgimui. Taip pat siekėme paprasčiausiai pasidžiaugti iliustracijomis, surinkę jas po vienu stogu, pasimėgauti skirtingomis technikomis, stiliais, raiška, panagrinėti autorių unikalumą ir gebėjimą išreikšti idėjas vaizdais.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

S P A L I S

KAUNAS PRANCŪZIŠKU PIEŠTUKU GUNARS BAKŠEJEVS VYTAUTO PAPLAUSKO NUOTR.

„Prieš atvykdama į Lietuvą metus studijavau Vokietijoje. Tuomet pradėjau pildyti kelionės dienoraštį, kuriame fiksavau viską, ką veikiau ir aplankiau. Tokį dienoraštį turėjau ir Kaune, tiesa, tai labai asmeniški užrašai, jais nesidalinu“, – pasakoja Lalou Cadiou-Thirio, savanorė iš Prancūzijos.

Šią iliustraciją Lalou sukūrė pavargusi nuo niekaip nesibaigiančių remonto darbų Kauno menininkų namuose.

Gyvenimas svečioje šalyje jaukesnis, kai atsiveži širdžiai mielų dalykų.

Prasidėjus Kauno menininkų namų fasado tvarkymo darbams, nuo pirmojo aukšto langų nuimtos apsauginės grotos. Prancūzė įamžino jas piešinyje.

K KA AU UN NA AS S P PI LI LN NA AS S K KU UL L T TŪ ŪR RO OS S 2 20 02 21 1 B SI R P Ž A EL LI SI S

Laukdama kasmetinės Putvinskio gatvės dienos, Lalou atidžiai ištyrinėjo šią kultūros alėją.

„Bet visais kitais atvejais – taip, iliustracijos padeda universaliai ištransliuoti asmeninį požiūrį į daiktus ir situacijas. Su jomis tai padaryti daug paprasčiau, nei pasitelkus kalbą.“

INSTAGRAM.COM/LALOUCT

Lalou iš esmės sutinka su mūsų pasiūlytu teiginiu, kad piešinys – universalios kalbos įrankis, nors priduria, kad jos kūryboje pasitaiko ir tikrų kalbų vartojimo. „Pamenu vieną pirmųjų Kaune sukurtų iliustracijų – ji buvo būtent apie tai, kad nekalbu lietuviškai, vaizdavo skirtumą tarp projekcijos ir realybės, tarp to, ką manėme perkantys parduotuvėje, ir to, ką iš tiesų įsigijome“, – prisimena prancūzė. Anot jos, tokiems piešiniams suprasti reikia mokėti ir lietuvių, ir prancūzų kalbas, gal net turėti užsieniečio, perkančio kasdienius produktus, patirties. Taip pat, merginos manymu, sunkiau perskaityti abstrakčius piešinius, kurie suteikia daug prasmių variantų, priklausančių nuo matymo kampo.

INSTAGRAM.COM/KAUNAS_ARTISTS_HOUSE

Mergina Kauno menininkų namuose visus metus praleido Europos solidarumo korpuso programos finansuojamo projekto, kurį įgyvendina VšĮ „A.C.Patria“, dėka. Ši savanorystės programa kviečia europiečius dirbti kitų šalių ne pelno organizacijose. Kaune Lalou padėjo organizuoti renginius ir pasitikdavo atvykstančius menininkus, tvarkė skaityklą ir kt., o užklupus karantinui į naujas pareigas naujame mieste pažiūrėjo kūrybiškai. Penktadieniais įstaigos „Instagram“ paskyroje ėmė publikuoti vizualų dienoraštį, kuriame pasitelkusi realybės ir metaforų rezginį pasakojo apie savo atrastą Lietuvą ir Kauno menininkų namus. Ką tik į Prancūziją grįžusi Lalou sutiko keletu smagiausių „Instagram“ įrašų pasidalinti ir su „Kauno pilno kultūros“ skaitytojais.

S P A L I S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

ŽODINĖ KOVA MONIKA BALČIAUSKAITĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

Prieš keletą metų visai netyčiomis nugirdau labai įdomų dviejų merginų pokalbį – diskutavo jos apie Kauno rajone įsikūrusią pogrindžio spaustuvę, kurios anuomet nerado net ir patys gudriausi sovietų šnipai. Įsipatoginusi autobuso kėdėje, telefono paieškos laukelyje suvedžiau ką tik nugirstus raktažodžius ir mėginau surasti spaustuvę, apie kurią buvo kalbama.

S P A L I S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Mano laimei, pokalbio metu buvo paminėti abu šioje istorijoje ypač svarbūs herojai – Vytautas Andziulis ir Juozas Bacevičius – tad paieška buvo sėkminga. Metai bėgo, istorijos detalės pamažu pasimiršo, tačiau susitikimo Salių kaime metu viską man priminė ir dar daugiau papasakojo moteris, kuri slaptąjį spaustuvės vyksmą matė savomis akimis, – Vytauto Andziulio žmona Birutė Andziulienė. Šiandien ji lankytojus priima jau oficialiame Vytauto Didžiojo karo muziejaus padalinyje. Spaustuvę įkūrę Vytautas Andziulis ir Juozas Bacevičius kartu bitininkaudavo – ilgainiui tapo gerais bičiuliais ir suprato, kad daugelis jų idėjų sutampa. „Jie abu matė partizaninį karą, nužudytus partizanus, tad nusprendė ieškoti būdo pasipriešinti okupacijai, kad galėtų pratęsti jų darbą. Mano vyras Vytautas tuo metu dirbo spaustuvėje ir sumąstė, kad pasipriešinti galima ne tik ginklu, bet ir spausdintu žodžiu. Pasiūlė Juozui, o tas iškart ir sutiko. Andziulis mokėjo visus spaustuvininko darbus, o Bacevičius buvo pasiruošęs platinti literatūrą. Įdomu ir tai, kad bendražygis Juozas gimė 1918 metų kovo 17 dieną, o Knygnešių diena dabar minima kovo 16-ąją. Atrodo, žmogus gimė knygnešystei, – šį kelią ir pasirinko. O aš pati buvau atsakinga už šios vietos saugumą ir retkarčiais padėdavau spausdinti“, – prisiminimais dalinosi Birutė Andziulienė.

Domeikavos seniūnijoje nelegalios spaudos spaustuvė buvo įrengta per dvejus metus: vyrai dviese kasė žemes, betonavo sienas ir montavo visą įrangą. Spaustuvę įrengti po namu nusprendė todėl, kad dažnai matydavo aplink skraidančius malūnsparnius – kurį laiką net manė juos turint įrangą, galinčią skenuoti ir matyti viską, kas yra po žeme. Supratę, kad taip nėra, nurimo ir tęsė darbus šiltnamio rūsyje. Taip, pogrindžio spaustuvė „ab“ buvo įrengta būtent po didžiuliu šiltnamiu. Tiesą sakant, vaikštinėdama po teritoriją ir pati mėginau rasti slaptąjį įėjimą į 1980 metais įkurtą spaustuvę, tačiau pasidaviau – pašnekovė nutraukė įtampą atvėrusi angą su siaurais laiptais. Tikslių detalių neišduosiu – lai lieka staigmena kiekvienam, kuris ketina apsilankyti. Tiesa, patekti ten nėra itin patogu – reikia lenkti galvą, o ir vietos labai mažai. Pati spaustuvė atsiveria perėjus ilgu koridoriumi – ją sudaro du kambarėliai. „Iš šiltnamio mes užsidirbdavome pinigų – augindavome augalus, parduodavome juos ir tuos pinigus skirdavome šiai veiklai bei pragyvenimui. Buvo tokia mūsų priedanga, kad galėtume čia slapta spausdinti leidinius“, – aprodydama man spaustuvę pasakojo pašnekovė. Vos įžengus pro duris dėmesį atkreipė daug atskirų metalo gabaliukų, papuoštų raidėmis. Kiekvienas jų – vis skirtinga raidė. Birutė minėjo, kad tekstas būdavo renkamas atskirai imant po vieną raidę ir sudedant žodį: „Vytautas vienintelis iš mūsų mokėjo rinkti – jo tėvai buvo mokytojai, tad namuose

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

S P A L I S

Pašnekovė net įjungė stakles ir pademonstravo, kaip atrodo visas spausdinimo veiksmas: reikia įdėti lapą, pritvirtinti sudėliotas raides, sutepti volelius ir viską atspausti ant popieriaus lapo. Svarbiausia – suspėti išimti kiekvieną lapą, nes gana lengva susižeisti ranką. Ir taip kasdien. Įsivaizduokite, per 10 metų tokiu būdu buvo atspausdinti net 138 tūkst. patriotinio ir religinio turinio egzempliorių, iš viso – 23 skirtingi leidiniai. Spaustuvės „ab“, kurios pavadinimas ir kilo iš steigėjų pavardžių pirmųjų raidžių, įkūrėjai darė viską ne dėl pelno, o trokšdami padėti tautai. „Iš spaustuvės viską išnešdavome savomis rankomis ir į viršų pakeldavome su tokiu keltuvėliu. Po to viską mažais ryšulėliais sukraudavome į lengvąją mašiną ir kartu su vaikais važiuodavome pas bičiulį Juozą Bacevičių, gyvenusį Šakių rajone. Vaikams sakydavome, kad važiuosime uogauti ar grybauti. Pamenu, paklodavome patalus ant ryšulių, nes vaikai būdavo lyg priedanga“, – atviravo Birutė. Atrodo neįtikėtina, tačiau vaikai nieko nežinojo iki pat 1990 metų. „Žinoma, kai vaikai paaugo, darėsi sudėtingiau – jie ėmė sekioti tėvelį ir matydavo, kad nuėjęs į šiltnamį jis visuomet pradingsta. Kartą du vaikai sirgo, kitas lakstė ir nusekęs tėtį pamatė pradarytą angą – atbėgo pas mane ir

pasakė radęs kažkokią skylę. Iškart uždraudžiau ten eiti, nes gali atsitikti nelaimė – ten blogai išvedžiota elektra, tad gali nutrenkti tiek jį, tiek mane. Jis papasakojo apie tai ir sesei su broliu, tačiau atbėgę pasižiūrėti tos skylės neberado – pasišaipė ir baigėsi. Mus, žinoma, suėmė nerimas – buvo baugu, kad nepasidalintų potyriais su draugais mokykloje, mokytojomis. Po kurio laiko, 1987 metais, tai vėl pasikartojo – tik šįkart vaikai man nieko nesakė. Pasiėmė prožektorių, nuėjo iki tėčio ir rado jį dirbantį. Tąkart tėvelis pakvietė visus pasikalbėti – papasakojo, kad turime didžiulę šeimos paslaptį ir niekas apie tai negali nieko žinoti. Vadinome tą vietą laboratorija: sakėme, kad auginame augalus, kurie suserga ir nuvysta, tad įrengėme slaptą vietą, kad galėtume ištirti, kodėl augalai žūva. Paminėjome, kad sovietmečiu tokios privačios įmonės draudžiamos, tad vaikai ir išlaikė tą paslaptį, o visuomenė apie spaustuvę sužinojo tik tuomet, kai atgavome Nepriklausomybę“, – prisiminė pašnekovė. Namuose, virtuvės palangėje, buvo įrengtas ir skambutis – Birutė kartu su Vytautu buvo sutarę tris skirtingus signalus. Vienas reikšdavo, kad nereikia skubėti, tačiau geriau būtų grįžti. Du – greičiau, o trečias iškart reikšdavo pavojų. Kai pirmąkart sūnus rado pravirą angą šiltnamyje, Birutė nusiuntė tris skambučius, tačiau daugiau jie buvo naudojami tik išskirtiniais atvejais, kai užeidavo nepažįstami asmenys ar aplink įtartinai skraidydavo malūnsparniai. Džiugu, kad niekas sovietmečiu taip ir neatrado šios pogrindžio spaustuvės ir nė karto skambutis nebuvo paspaustas dėl tikrai rimtos priežasties.

VDKAROMUZIEJUS.LT

visados buvo daug literatūros, o ir skaityti mėgo. Vienas puslapis būdavo renkamas apie valandą, o jeigu suklysti – reikia pradėti iš naujo.“

S P A L I S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

SUPERMENAS KILĘS IŠ VILIJAMPOLĖS! KOTRYNA LINGIENĖ DONATO STANKEVIČIAUS NUOTR.

Jaqas Greensponas, Las Vegase užaugęs amerikietis, kauniečiu tapo dėl meilės. Jis sėkmingai dėsto Vytauto Didžiojo universitete. Popkultūros specialistas mylimas studentų. Ketina ir pats apsiginti doktorantūros disertaciją, kurioje siekia ištirti komiksų ir propagandos santykius. Apie politiką šįkart nekalbėjome, bet komiksai – Jaqo gyvenimo tema, apie kurią jis gali diskutuoti valandų valandas. „Marvel“, „DC“, supermenai, betmenai, kapitonai… Tokia, kokią žinome šiandien, komiksų industrija skaičiuoja daugiau nei 80 metų, o Jaqas į šį pasaulį pasinėrė dar būdamas visai mažas. Greičiausiai kaip daugelis tuo metu augusių amerikiečių. Mėgstamiausias jo herojus (tiksliau, daugybė personažų šiuo pseudonimu) – Tamsos baikeris (Ghost Rider).

S P A L I S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Jums įdomesnė pati komikso pasakojama istorija ar grafinė jos išraiška? Abu dalykai – aš pats rašytojas, taigi, be abejo, pasakojimas svarbu. Šiais laikais istorija neretai perdėtai ištempiama – užuot papasakota viename 20-ies puslapių leidinyje, ji tęsiasi per 47 knygas lyg kokia muilo opera. Man asmeniškai patinka kova su mėnesio blogiuku, o ne metus besivystančios intrigos. Nors, tarkim, 1986-aisiais išleista serija „Stebėtojų lyga“ („Watchmen“), kurią sudarė 12 tomų. Vieną sudarė 22 puslapiai komiksų, o pabaigoje buvo pridėti tekstai, apie kuriuos užsiminta pagrindinėje istorijoje. Pavyzdžiui, senas superherojus ar blogiukas parašo savo autobiografiją, kuri cituojama komikse. Taigi „Stebėtojų lygos“ serija išleista per metus ir iki šiol perleidžiama. Pernai HBO pristatė ir TV serialą.

tokia populiari? Ar dėl savotiško paprastumo, kai raidžių mažai, o spalvų – daug? Iš dalies – taip, grafinius romanus lengva skaityti. Be to, kas nenorėtų būti superherojumi, Supermenu, kuris gali skristi ir lankstyti plieną? Beje, ar žinote, kad Supermenas turi ryšį su Kaunu?

Ar dažniau komiksus kuria rašytojo ir dailininko duetas, o gal viską daro vienas žmogus? Visaip būna – sakyčiau, skirtingų būdų suskaičiuotume tiek, kiek yra komiksų. „Marvel“ atveju Stanas Lee pasikviesdavo dailininką, kuris papasakodavo savo viziją. Pavyzdžiui, veikėjas A kovoja su veikėju B, tuo pat metu antrame plane vystosi tokia ir tokia istorija. Tuomet dailininkas sukurdavo eskizus, nuspręsdavo, kas vyksta kuriame puslapyje. Stanas Lee prirašydavo dialogus. O „Stebėtojų lygos“ autorius Alanas Moore’as dailininkui nurodydavo net linijos storį. Frankas Milleris, sukūręs „Tamsos riterio sugrįžimą“ („The Dark Knight Returns“), pats ir piešia, ir rašo.

Jerry’s augo emigrantų šeimoje, turėkime omenyje kalbos ir papročių skirtumus, tad paauglystėje dėl to patirdavo sunkumų mokykloje. Neabejotinai tai turėjo įtakos Supermeno charakterio bruožams. Grįžtant prie to, kuo žmones žavi komiksai, čia svarbus meilės trikampis. Klarkas Kentas myli Lois Lane, ji myli Supermeną, o tai juk tas pats žmogus. Visa tai kursto Supermeno legendą jau daugiau nei 80 metų.

Kaip, būdamas popkultūros tyrinėtojas, paaiškintumėte, kodėl ši literatūros forma

Ką??? Taip, šio herojaus autoriai – Joe Shusteris ir Jerry’s Siegelas iš Klivlendo, Supermeną kurti pradėję dar iki Antrojo pasaulinio karo. Abu jie pirmos kartos amerikiečiai. Jerry’io tėvai į JAV atvyko iš Vilijampolės. Istorija tokia, kad teises į Supermeną vaikinai pardavė vos už 130 dolerių. Vėliau, žinoma, jiems buvo kompensuota, bet dėl to reikėjo pakovoti.

Supermenas, Betmenas, Žmogus voras, net tokie kūriniai, kaip „Vestsaido istorija“ ar „Liūtas karalius“ – viskas taip pat paprasta kaip pas Šekspyrą. „Liūtas karalius“ – tai visiškas Hamletas, o „Vestsaido istorija“ – Romeo ir Džuljeta. Manau, galėtume net Vilniaus ir Kauno ar „Žalgirio“ ir „Ryto“ istoriją sukurti, remdamiesi Šekspyro metodais.

Nepamirškime ir propagandos. Martinas Goodmanas, „Timely Comics“ (vėliau virtusių „Marvel“ imperija) leidėjas, siekė sukurti superherojų, kuris galėtų įveikti Hitlerį. Tiksliau, sakė norįs tokio, kuris su Hitleriu kovotų, nes bijojo, kad šis paduos jį į teismą, jei karas pasibaigs prieš pasirodant komiksui. Na, ir štai, mes turime Kapitoną Ameriką. Pirmojo komikso viršelyje jis vaizduojamas trenkiantis Hitleriui į veidą. Taigi, vaizdas vertas tūkstančio žodžių. Kaip rašytojas, tuo tikite? Be jokios abejonės. Dabar sėdime kavinėje, ir, jei norėčiau ją apibūdinti tekstu, užtrukčiau gal porą puslapių. Bet galiu tiesiog išsitraukti telefoną ir nufotografuoti – iš vienos nuotraukos suprastumėte, apie ką aš. Ar esate pats sukūręs komiksų? Taip. Žunale „New Mobility“, skirtame žmonėms su negalia, sukūriau istoriją apie kojų netekusį genijų. Žmogiškuoju pavidalu jis kojų neturi, bet, tapęs superherojumi, skraido ir gaudo blogiukus. Neabejoju, kad turite milžinišką komiksų kolekciją. Dabar jau mažesnę, gal kelis šimtus. Savo mylimo Tamsos baikerio komiksus rinkau būdamas mažas – turėjau visus antrojo Tamsos baikerio, arba Johnny Blaze’o, leidinius. Johnny Blaze’as buvo motociklininkas, pardavęs sielą velniui, kad išgelbėtų vėžiu sirgusį savo patėvį. Aišku, apie sandorį jis niekam nepapasakojo, tad patėvis, manydamas, kad

miršta, vis tiek žuvo atlikdamas triuką motociklu. Johnny velniui pasakė, kad šis nesilaikė susitarimo, o velnias atšovė, kad laikėsi – juk patėvis mirė ne nuo vėžio, taigi Johnny sielą jis vis tiek pasiims. Kituose epizoduose, kurių buvo 81, Tamsos baikeris buvo apsėstas demono. 2007-aisiais pasirodė filmas, kuriame jį vaidino Nicholas Cage’as, tad susidomėjimas šiuo herojumi vėl išaugo, pasirodė naujų komiksų. Bet tų leidinių neberinkau. Beje, biure esu pasikabinęs įrėmintą pirmąjį už savo pinigus įsigytą Tamsos baikerio komiksą. Tiksliau, jo kopiją – originalas ir kitkas liko Las Vegase. Kaune kaupiu labiau knygas apie komiksus, teoriją, akademinę literatūrą – tai man praverčia darbe. Tiesa, kai užsimanau kokio komikso, susisiekiu su savo mėgstama parduotuve Las Vegase, jie išsiunčia užsakymą tėvams, kurie vėliau perduoda man į Kauną. Pastaruoju metu domiuosi grafiniais romanais – turiu paminėti Arto Spiegelmano „Maus“, bet yra ir daug kitų nuostabių leidinių. Tai puikus būdas įdomiai papasakoti istorijas – tikras ar išgalvotas. Beje, daugybę komiksų laikau tiesiog savo planšetėje. Gal 12 gigabaitų. Jei galėtumėte perduoti žinutę Tamsos baikeriui, ką pasakytumėte? Kad tikrai bus geriau. Viena priežasčių, kodėl man patinka šis herojus, – jis toks amžinas nevykėlis, niekada nelaimi, nuolat gauna į kailį. Būdamas paauglys nesunkiai su juo susitapatinau.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

S P A L I S

KAUNO RAIDŽIŲ RŪMAI PAULIUS TAUTVYDAS LAURINAITIS

Miško g. 11

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

S P A L I S

Pirmosios Respublikos metais kurta Kauno architektūra gausi įvairių funkcinių tipų: be pastatų, statytų gyvenamosioms, pramoninėms ir kitoms anuomet jau nusistovėjusioms reikmėms, atsirado ir visiškai naujos paskirties statinių. Tarp tokių paminėtini kino teatrai, autobusų depas, sporto halė, stadionas ir ne tik – Kaunas po truputį savinosi visus tuolaikiško didmiesčio atributus. Vienas iš gan gausių, bet neretai pamirštamų tipų – specializuoti spaustuvių pastatai, kurių anuomet atsirado visai nekuklus skaičius.

Šviežiai nepriklausomybę paskelbusi valstybė iš vokiečių okupacinės kariuomenės buvo įsigijusi nedidelę spaustuvę, kadaise tarnavusią gubernijos reikmėms, tačiau oficialiesiems poreikiams reikėjo kur kas didesnių pajėgumų. Kaip buvo rašoma, tuometės Valstybės spaustuvės įranga susidėjo iš „įvairių, iš visur, surankiotų mašinų“ ir veikė name, kuris buvo statytas gyvenamosioms reikmėms. Turint galvoje spaudos reikšmę, net ir ne itin stabilios finansinės situacijos fone, 1923 m. buvo apsispręsta statyti naujus pagrindinės šalies spaustuvės rūmus.

Visų pirma, reikėjo vietos, kur būtų galima spausdinti oficialiuosius dokumentus ir leidinius. Poreikis buvo toks didžiulis, kad pastatą apsispręsta statyti dar tada, kai nė projektuose nebuvo tokių esminių valstybės pastatų kaip centriniai Lietuvos banko ar Teisingumo ministerijos (dab. Filharmonijos) rūmai. Tam surengtas ir vienas pirmųjų tarptautinių architektūrinių konkursų nepriklausomoje Lietuvoje, kurį laimėjo vokiečių architekto projektas. Statybą taip pat vykdė vokiečiai – berlyniečiai, jau turėję patirties statant panašius objektus. Tuomečiame, vis dar dau-

giausia dviaukščiame miesto centre didžiuliai 1925 m. užbaigti rūmai (dabar Gedimino g. 50) išsiskyrė ne tik monumentalumu, bet ir moderniomis „nurengtojo klasicizmo“ formomis, būdingomis panašiems objektams Vokietijoje. Ne ką mažiau išsiskyrė ir modernūs pastato konstrukciniai sprendimai bei didmiesčio verti patogumai. Moderniuose spaustuvės aparatuose gimdavo ne tik įvairūs valstybiniai dokumentai, bet ir daugybė knygų, oficiozas „Lietuva“ (vėliau – „Lietuvos aidas“) ir kiti periodiniai leidiniai: „Ūkininko patarėjas“, „Lietuvos ūkis“, „Technika“ ir kiti. Čia taip pat išėjo ne viena Lietuvos pašto ženklų serija, tačiau vienu iš svarbių argumentų spaustuvės kūrimui buvęs lito tiražavimas čia taip ir nebuvo vykdytas. O ir Valstybės spaustuvė čia veikė neilgai – į rekonstruotus rūmus 1928-aisiais atsikėlė Vytauto Didžiojo universitetas, kuriam anuomet labai trūko patalpų. 1928-aisiais bankrotą paskelbė mieste veikusi „Švyturio“ spaustuvė, daugiausia užsiėmusi knygų leidyba. Prieš keletą metų jai taip pat buvo pastatytas naujas didelis pastatas, nutįsęs į sklypo gilumą (dab. Miško g. 11). Čia atkėlus Valstybės spaustuvės pajėgumus, gimė bene ryškiausią pėdsaką ano meto spaustuvių istorijoje palikusi akcinė bendrovė „Spindulys“, kurios didžiąją dalį akcijų vis dar valdė valstybė. Bene plačiausio spektro spaustuvėje dienos šviesą išvysdavo oficialieji valstybiniai dokumentai, pašto ženklai, plakatai, įvairios knygos bei vadovėliai ir visas debesis įvairaus pobūdžio ir formato leidinių. Į „Spindulį“ persikėlė ir Valstybės spaustuvėje leistų periodinių leidinių gamyba. Pastato rūsiuose buvo įkurta šalies monetų kalykla,

iš kurios į cirkuliaciją pasklisdavo litų ir centų monetos. Švenčiant įstaigos dešimtmetį, „Spindulyje“ buvo įspūdingas kiekis įrangos: septynios teksto rinkimo mašinos (linotipai), didžiausi šalyje cinkografijos ir litografijos pajėgumai, didelė rotacinė mašina periodinei spaudai, dvi ofseto mašinos ir šviežiai įrengta giliaspaudė, kuri, kaip anuomet buvo rašoma, įgalino Lietuvoje „spausdinti tokius gražius žurnalus, plakatus ar knygų viršelius, kokius mes pamatydavome tik svetimuose kraštuose“. To meto Kauno panoramoje ryškiu akcentu buvo ant spaustuvės stogo įkurtuvių proga atsiradusi Antano Aleksandravičiaus skulptūra „Šviesos nešėja“, tapusi bendrovės simboliu. Valstiečiai liaudininkai savo idėjas skleidė per „Varpo“ bendrovę, kuri 1921-aisiais irgi atvėrė spaustuvę – ši buvo įsikūrusi viename iš Laisvės alėjos kiemų, pastate, esančiame už dabartinės „Spurginės“. Iš čia pas skaitytojus iškeliaudavo pagrindiniai su valstiečių liaudininkų kairiąja politine mintimi susiję periodiniai leidiniai, tarp kurių – „Lietuvos žinios“ ir „Lietuvos ūkininkas“. Spaustuvės neaplenkė tuometės politinės realijos: 1927 m. kovą po pagrindine spausdinimo mašina sprogo padėtas sprogmuo. Vis dėlto „Varpo“ pajėgumai netrukus buvo atkurti, o 1933-iaisiais visa bendrovė persikėlė į naujus išraiškingos architektūros rūmus (dabar Gedimino g. 46), aprūpintus modernia įranga. Verta paminėti, kad, be įvairios periodikos ir knygų, čia buvo pradėta spausdinti ir „Lietuviškoji enciklopedija“. Tautininkai, be abejo, taip pat turėjo spaustuvę: „Viltis“ 1936-aisiais į Maironio gatvę atsikėlė iš

Gedimino g. 46

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

S P A L I S

Šiaulių, o po metų buvo pajungta po „Pažangos“ bendrovės vėliava. Atitinkamas buvo ir repertuaras: čia persikėlė ne tik oficiozinis „Lietuvos aidas“, bet ir kiti tautininkams ideologiškai artimi periodiniai leidiniai: pedagoginės tematikos „Tautos mokykla“, ūkininkams ir jaunajai jų kartai skirti „Ūkininko patarėjas“ ir „Jaunasis ūkininkas“, jaunalietuvių žurnalas „Jaunoji karta“ ir kiti. Nuo pat atidarymo Kaune bendrovė turėjo automatinę spausdinimo mašiną „Planeta“, teksto rinkimo mašinas „Intertype“ ir rotacinę mašiną, galėjusią per valandą išleisti 9000 egzempliorių 8 puslapių storio laikraščių. To nebuvo gana ir jau kitais metais buvo įsigyta dar viena, kuri savo pajėgumais tuomet Lietuvoje lygių neturėjo – čia per valandą galėjo gimti 36 tūkstančiai 16 puslapių laikraščio vienetų. Savo spaustuvę, taip pat įsispraudusią per mažose patalpose, nuo 1924 m. turėjo ir bene didžiausia ano meto leidybos bendrovė „Spaudos fondas“. 1939 m. priešais neseniai čia įsikūrusią miesto autobusų stotį buvo perkirpta naujųjų įmonės rūmų atidarymo juostelė. Kadangi „Spaudos fondo“ (dabar Vytauto pr. 23) prioritetas buvo mokslo literatūra, vadovėliai ir kiti edukaciniai reikmenys, džiaugtasi, kad čia vien sąsiuvinių per metus bus galima pagaminti apie 10 milijonų vienetų. Naujieji bendrovės rūmai užėmė didelę dalį kvartalo ir tapo vienu didžiausių Kauno centro pastatų (22 tūkst. kvadratinių metrų), kaip buvo giriamasi, „didesniu net už Prekybos, pramonės ir amatų rūmus“. Spaustuvei, popieriaus dirbtuvėms ir knygrišyklai buvo skirtas visas pastato antrasis aukštas; cinkografija ir litografija savo

vietą rado pastato pusrūsyje. Čia (deja, neilgam) buvo perkelta ir „Lietuviškos enciklopedijos“ leidyba. Apie pastato dydį kalba faktas, kad čia taip pat buvo numatyta salė darbuotojų maitinimui ir skaityklai. Pagal užsakovų prašymą architektas Vytautas Peldavičius du iš trijų korpusų suprojektavo taip, kad esant reikmei be didesnio vargo būtų galima pristatyti dar po vieną aukštą. Dar vieną svarbią spaustuvę nuo 3 dešimtmečio pradžios laikė spaudos darbininkų kooperatinė bendrovė „Raidė“. Ilgą laiką veikusi nepritaikytose patalpose, 1940-aisiais ši, kaip rašė anuometė spauda, „persikėlė iš lūšnos į rūmus“: tuometėje Kalėjimo gatvėje (dabar Spaustuvininkų g. 11) atidarytas erdvus, kaunietiškojo modernizmo kanonus atliepiąs triaukštis spaustuvės pastatas. Poreikio būta didelio – vien 1939-aisiais „Raidė“ išspausdino 61 knygą, be to, jai buvo patikėtas ir nemažas kiekis įvairių periodinių leidinių. Spaustuvėje tuo metu jau dirbo trys teksto rinkimo bei penkios spausdinimo mašinos, ir pajėgumus buvo siekiama papildyti. Simboliška, kad buvusi Kalėjimo gatvė šiandien pavadinta jau Spaustuvininkų garbei – taip šiandieniame miestovaizdyje įamžinti ir paskutiniai specialiai spaustuvei nepriklausomame Kaune iki 1940 m. pastatyti rūmai. Daugelis spaustuvių pastatų net po nacionalizacijos bei sovietinių reorganizacijų ilgai išlaikė savo pirminę funkciją – labiau pasikeitė tai, kas iškeliaudavo iš jų dirbtuvių. Šiandien daugelis šių pastatų pertvarkyti kitoms reikmėms ir turi tiek naujus gyvenimus, tiek ir gyventojus. Žvelgdami į fotografijas turėtumėte nesunkiai suvesti galus.

Justine Shirin / www.justineshirin.com Televizorius „Šilelis“ (1976-1995). Kauno radijo gamykla. | Iliustracijų serija, skirta lietuviškiems pramoninio dizaino objektams. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.

KULTURA. KAUNAS. LT PRISTATO ĮSIBĖGĖJANTIS RENGINIŲ SEZONAS – TAI DAR NESPĖTOS PAMATYTI PREMJEROS, DAUG GYVOS MUZIKOS, NAUJAI SKAMBANČIOS ISTORIJOS IR NET BLOGIAUSIAM ORUI TINKAMI KINAS BEI PARODOS. O JEI IEŠKOTE DAR DAUGIAU IDĖJŲ KULTŪRINGAM LAISVALAIKIUI, ATSIVERSKITE IR NUOLAT PILDOMĄ INTERNETINĮ KALENDORIŲ: KULTURA.KAUNAS.LT

KALENDORIUS

09 28 – 11 20

Tarptautinė kaulinio porceliano simpoziumo paroda „Dangus II“

09 30 – 10 31

Aušros Andziulytės personalinė paroda „Rapsodija Kuršių Nerijai“ Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyrius, L. Zamenhofo g. 12

Organizatorių nuotr.

Ši paroda skirta paminėti žymios archeologės, gavusios pasaulio pripažinimą už indoeuropiečių protėvynės hipotezę, Marijos Gimbutienės gimimo šimtąsias metines. Parodoje kūrėjai nagrinės porceliano istoriją, baltiškumo sąsajas su virvelinės keramikos kultūra ir bronzos amžiaus kultūra, kurios padarė įtaką kitoms pasaulio civilizacijoms. Antrą kartą vykstančiame projekte dalyvauja Kristina Ancutaitė, Konstancija Dzimidavičienė, Jolanta Galdikaitė, Domilė Ragauskaitė (Lietuva/Vokietija), Virginija Juršienė, Alma Mirzienė, Virginija Ridikaitė-Laužadienė, Živilė Bardzilauskaitė-Bergins, Juris Bergins.

Aušra Andziulytė. „Kopos“, 2020

„Kuršių Nerija. Kerinti vieta, man visiškai panaikinanti „žemės traukos“ jausmą ir suteikianti lyg nesvarumo būseną, tarsi praryjanti laiką ir leidžianti labai ryškiai pajusti Dievišką amžinybės dvelksmą... Tai kaip paslaptingos durys atveriančios džiugios ramybės ir pilnatvės erdvę, kurioje stebėtojas ir vaizdas tarsi tampa vieniu, tiesiog buvimu. Ta atsiverianti begalinė erdvė ir savita tvyranti šviesa apglėbia ir ištirpdo savyje“, – pasakoja tapytoja, kurios darbams būdingi sodrūs koloritai, laisva tapysena, iš gamtos atkeliavę motyvai.

10 04 – 10 31

09 30 – 10 31

Paroda „Šiek tiek pakrašty – šalia piešinio“

Kristinos ir Regimanto Meilučių fotografijų paroda „Palengvėjimo būsena“ Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Šančių padalinys, Sandėlių g. 7

Alexander Voß ir Patrick Borchers instaliacijos fragmentas

Parodoje net 15-a įvairių kartų menininkų, Vakarų Vokietijos dailininkų sąjungos narių, pristatys piešinius, koliažus, objektus, instaliacijas, videodarbus atskleidžiančius individualius būdus siekiant savo meninio kelio. Parodos koncepcija prasideda piešiniu, o taip pat atskleidžia ir kitokio priėjimo prie piešinio rezultatą. Didžiausias dėmesys čia sutelkiamas į tuos piešinius kurie nuolat keičiasi arba dėl savo ypatingo kūrimo proceso jau yra kitokie, atsiveriantys kitoms sritims: spalvai, tekstui, panašiam objektui pereinančiam į trimatę erdvę, įgaunančiam garsą, žodį, pradedančiam realiai judėti erdvėje, mintyse ir pan.

K. ir R. Meilučių nuotr.

Pasak parodos autorių, kiekvieno žmogaus gyvenimo kreivėje yra pikų ir atoslūgių. Po sunkaus, tamsaus periodo įgyjama patirties, išminties, o galiausiai ateina palengvėjimo būsena. Parodos herojų gyvenimuose taip pat buvo pačių įvairiausių patirčių ir išgyvenimų. Tarp jų moteris, kuri įveikė klastingą ligą. Mergina, kuri patyrė artimo žmogaus netektį. Viena iš herojų didžiąją savo gyvenimo dalį kovojo su didžiuliu savo kūno svoriu. Tačiau fotografai sako, kad tai tik būsenos, požiūris, o pradėjus mąstyti pozityviai, galima daugiau nesijaudinti dėl praeities ir atrasti, kas džiugina, nuramina, palengvina, suteikia sparnus.

SPALIS

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

KALENDORIUS

10 05 – 10 10

Kino programa „Lokys, liūtas ir šakelė“ „Forum Cinemas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49

Kadras iš filmo „Titanė“

Per savaitę – 11 filmų iš Berlyno, Venecijos ir Kanų kino festivalių: auksinės palmės šakelės laimėtoja, mylimų režisierių Ozono ir Almodóvaro darbai, Tildos Swinton ir Charlotte Gainsbourg vaidmenys, šviežiena iš Venecijos, Berlinalės desertas sinefilams.

Ketvirtadienis, 10 07, 18:30 Ketvirtadienis, 10 21, 19:00 Ketvirtadienis, 10 28, 19:00

„Mokumentai“

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56 Kauno menininkų namų programa „Mokumentai“ – videomeno ir trumpametražių filmų peržiūrų bei diskusijų serija – bando atsakyti į klausimą, kur galima brėžti liniją tarp dokumentikos ir videomeno kūrinio. Spalio 7 d. menininkų dueto iš Vengrijos „Little Warsaw“ filmas „The Ship of Fools“ (2011). Filmą pristatys vienas dueto menininkų, kurį kalbins autonominių erdvių tyrinėtojas Tomas Marcinkevičius. Toliau kalendoriuje – Gintaro Makarevičiaus video meno retrospektyva jam pačiam dalyvaujant ir Annos Konik filmas „Po ramiu dangumi“ (Under a Placid Sky) (2018). Pati menininkė dalyvaus peržiūroje ir atsakys į žiūrovų klausimus.

10 07 – 10 21

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

10 07 – 10 09

„Istorijų festivalis 2021“: „Namuose“ Įvairios vietos

J. Račiūnaitė. „Skelbimas“.

Parodoje eksponuojamų peizažų ciklo tema – pakelių (paplenčių), užmiesčių gamtovaizdžio infrastruktūros kismas per pastaruosius porą dešimtmečių. J. Račiūnaitė vysto plataus spektro kūrybinę veiklą: dirba kultūros žurnalistikos srityje, rašo autorinius, kūrybinius tekstus, vykdo kultūrinius tyrimus, kuria skaitmeninės tapybos, iliustracijos, fotografijos, grafikos srityse.

A. Aleksandravičiaus nuotr.

Istorijų festivalis yra vienas iš didžiųjų „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ renginių, jungiantis istorijų pasakotojus: muziejininkus, teatralus, menininkus, pavienius istorijos entuziastus, profesionalius pasakotojus, vietos bendruomenių aktyvistus ir kitus.

SPALIS

Julijos Račiūnaitės tapybos paroda „Neišvengiamas kraštovaizdis“

Šiemet festivalis kviečia kalbėti apie namus, kuriuose telpa visas pasaulis, namus, kuriuose gimsta Istorija. Gyvenimo namuose istorijas bus pasakojamos šiuolaikinio meno kūriniuose, aktorių pasirodymuose, naujas patirtis pasiūlys sumuziejinti namai – memorialiniai muziejai ir kitose miesto bei rajono miestelių erdvėse.

KALENDORIUS

Pirmadienis, 10 11, 18:00

Kamerinis muzikinis spektaklis „Ak, tas romansų žavesys!“

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

10 14 – 10 31

Festivalis „Nepatogus kinas“ Kino ir namų ekranai

Kadras iš filmo „Paskutinis vaizdas“

15-asis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis šiemet vyks kino teatrų ir namų ekranuose. Specialiai šio vaizdų nestokojančio „Kauno pilno kultūros“ numerio skaitytojams festivalio komanda rekomenduoja keletą filmų. Tai „Paskutinis vaizdas“ (The Last Image) apie tai, kaip žmonės, netekę regėjimo, prisimena paskutinius jų matytus dalykus. Taip pat – „Kai nebebus nakties“ (There Will Be No More Night) apie tai, kaip neryškūs ir migloti dronų ir karo malūnsparnių filmuoti vaizdai tampa propagandos įrankiu ir pretekstu atakai. Trečioji rekomendacija – „Rašymas ugnimi“ (Writing with fire) – teigia, kad narsioms Indijos žurnalistėms vaizdai, filmuoti telefonais, nėra vien kasdienės diskriminacijos iliustracija, bet ir įrankis kovoje už teisingumą.

Atlikėjų archyvo nuotr.

Patirkite žaismingą madingo tarpukario Kauno meno salono atmosferą ir mintimis nusikelkite į Aleksandro Kačanausko namus, pasvajokite Maironio sodelyje, pasiklausykite Juozo Naujalio dainų, apsilankykite Konrado kavinėje, drauge su Kaziu Binkiu nulėkite į Palangą... Ir patikėkite, kad tik grožis gali išgelbėti pasaulį! Scenose apie meninės bohemos nuotykius, šėliones, nusivylimus, svajones atsiskleis tarpukario Laikinosios sostinės meno salonų gyvenimo atspindžiai ir legendinės to meto asmenybės. Idėjos ir scenarijaus autorė, režisierė – Virginija Kochanskytė. Vaidina: aktorė Virginija Kochanskytė, pianistė Edita Zizaitė, dainininkė Giedrė Zeicaitė. Registracija į renginį telefonu (8 37) 20 64 14 arba el. paštu aptarnavimoskyrius@kaunas.mvb.lt.

Antradienis, 10 19, 18:00

Irmos Laužikaitės knygos „Nelly Paltinienė. Tu ateik į pasimatymą“ pristatymas Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Gintarės Jarašienės fotografijų paroda „Jūros impresijos“

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18

Pasiryžusi patikėti savo gyvenimo istoriją knygai, viena ryškiausių lietuviškos estrados žvaigždžių kalbėjo lyg per išpažintį. Prisimindama, ką tiek metų nutylėjo, ir juokėsi, ir braukė ašaras. Pasakojo apie mažytės Nelly kovą dėl išlikimo karo mėsmalėje. Apie tai, kaip pati dar vaikas tapo mama. Apie beribę aistrą scenai ir jai atiduotus šešiasdešimt ketverius metus. Apie tai, kodėl per koncertą persirengdavo penkis ar šešis kartus. Apie vyrą, kurį nutarė padaryti laimingą. Apie skausmingą sprendimą išvykti gyventi į Vokietiją. Apie bisą po biso, glėbius gėlių ir gandus, ko gero, nenutilsiančius, kol gyvi jos gerbėjai. Pristatyme dalyvaus knygos autorė, BALTO leidybos namų redaktorė Irma Laužikaitė, scenos legendos bendražygiai ir draugai. Registracija į renginį telefonu (8 37) 20 64 14 arba el. paštu aptarnavimoskyrius@kaunas.mvb.lt.

G. Jarašienės nuotr.

Jūra – tai vienas iš gražiausių gamtos reiškinių, nuolat besikeičiantis ir verčiantis žavėtis kiekviena akimirka. Ją stebint, neįmanoma kiekvieną kartą užfiksuoti tokį patį reginį. Vandenyje mirguliuoja saulės šviesa, dangaus ir debesų atspindžiai, keičiasi spalvų koloritai. Savo muzikos skambesį kuria besiritančios bangos ir žuvėdros. Kartais viskas nutyla ir nurimsta. Tada apima nuostabi ramybė…

SPALIS

10 11 – 10 30

Savo darbuose autorė perteikia užfiksuotas nepakartojamas jūros vaizdų akimirkas, kurias sukuria ir meninius sprendimus pasiūlo pati gamta.

KALENDORIUS

Penktadienis, 10 08, 18:00

Spektaklis „Kafka Insomnia“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Trečiadienis, 10 13, 18:30

Spektaklis „Bowel“ Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Teatro archyvo nuotr.

Vizualinis gyvos muzikos spektaklis paaugliams ir suaugusiems pasakoja sapniškai realistišką čekų rašytojo Franco Kafkos vienos nemigos nakties istoriją. Sapnavimas būdraujant – tai kūrybos metodas, gyvenimo būdas, ligos padarinys ar pagrindinė Kafkos literatūrinio pasaulio genialumo sąlyga? Nemigos kuriamas ir į apčiuopiamą tikrovę įsiveržiantis sapnas F. Kafkos kūrybą paverčia sąlygine, pilną netikėtų įvaizdžių, ištęsto laiko pojūčio, pirmalaikių absurdo, egzistencializmo ar net siurrealizmo apraiškų, einančių koja kojon su realizmo mokyklai būdingais nuosekliais aprašymais. Projekto inciatorius – kompozitorius Andrius Šiurys, avantiūron pavadinęs režisierių Žilviną Vingelį.

D. Matvejev nuotr.

Nauberto Jasinsko režisuoto spektaklio ir jam specialiai parašytos pjesės koncepcijos pagrindu tapo prancūzų teatro meistro Antonino Artaud (1896–1948) teatro principai, jo kūrybinis metodas ir jo pirmoji pjesė „Kraujo purslai“ (pranc. „Jet de Sang“). Lietuvoje niekada nestatyta prancūzų menininko pjesė pateikia fantastišką žmogaus ir pasaulio sukūrimo bei sunaikinimo (savinaikos) įvykių eigą. Tuo tarpu Naubertas Jasinskas nagrinėja šiuolaikinio žmogaus tapatybės efemeriškumą. Spektaklis analizuoja tapatybės ir ją formuojančių kasdieninių įtakų sąveiką. Per vaizdus ir pojūčius nagrinėjama monotonija, rutina. Šios būsenos tampa veiksmo pagrindu, jas kūrinio veikėjai išgyvena siurrealistiškai komiškame pasaulyje. Žiūrovai kviečiami pakeisti perspektyvą, kurioje suvokiame save, atmesti sau iškeltus ar įbruktus, ribotus prasmės ir tikslo suvokimus.

Sekmadienis, 10 17, 15:00 / 19:00

Spektaklis „Elektra“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Sekmadienis, 10 17, 18:00

Opera „Turkas Italijoje“

D. Stankevičiaus nuotr.

„Elektra“ – kūrybinės komandos iš Slovėnijos ir Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorių trupės spektaklis. Spektaklio režisierius ir dramaturgijos autorius Jaša Koceli, kurdamas spektaklio audinį, naudojo antikinius graikų autorių – Sofoklio, Euripido, Eschilo tekstus, reflektuojančius mitą apie Elektrą. Jaša Koceli sukūrė savitą mito interpretaciją, kurios centre – laukianti moteris. Trojos karo didvyrio Agamemnono ir Klitemnestros dukra Elektra gedi nužudyto savo tėvo ir laukia sugrįžtančio brolio, kad galėtų atkeršyti už tėvo mirtį. Elektros laukime įkalinta depresija, prievarta, galimybių stoka, vaikystės prisiminimai, sudužę sapnai. Elektra yra ne tik antikinės graikų dramos personažas, bet ir šiuolaikinės kovojančios moters simbolis. Pasitelkęs daugybę galingų archetipų, slypinčių graikų tragedijose, režisierius kuria universalų stiprios, revoliucingos asmenybės likimo istoriją.

D. Rimeikos nuotr.

Bendras kauniečių ir Estijos koncertinės įstaigos „Promfest“ projektas XIX a. pradžios Gioachino Rossini operą nuspalvins ryškiomis praeito šimtmečio 90-ųjų estetikos spalvomis, panardins į realybės šou baseiną ir supažindins su savaip pasaulį reginčiais kupidonais. Spektaklio metu bus įveiklintos šiuolaikinės medijos. Šiomis priemonėmis statytojai siekia sukurti paviršutiniškumo, saldaus kičo įspūdį, kuomet operos personažai nebesugeba atskirti realybės nuo fikcijos. Ekranas tampa esminiu ir vieninteliu realybės įrodymu. Tai aliuzija ir į karantininę realybę, kai buvome priversti savo gyvenimus stebėti per ekranus, ne savo noru užsidaryti tarp keturių sienų ir kurti savąjį realybės šou. Tai operos reagavimas į globalią problematiką.

SPALIS

Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91

KALENDORIUS 60

Ketvirtadienis, 10 21, 17:30

Sandros Bernotaitės romano „Akys chimeros“ pristatymas A. ir P. Galaunių namai-muziejus, Vydūno al. 2

Ketvirtadienis, 10 21, 19:00

Šokio spektaklis „Perdegimas“

Lietuvos karininkų ramovė, A. Mickevičiaus g. 19

D. Matvejev nuotr.

Jono Danielevičiaus nuotr.

Muziejus siekia naujam gyvenimui prikelti šių namų šeimininko Pauliaus Galaunės knygų klubo tradiciją, o ją padėti gaivinti maloniai sutiko rašytoja, režisierė, aktorė Sandra Bernotaitė, kviečianti į savo trečiojo romano „Akys chimeros“ („Vaga“, 2021) pristatymą ir aptarimą. „Raginame laiką iki numatyto pasimatymo pas Galaunius skirti malonumui atsiversti šį romaną ir pasinerti į tikrus 1939 m. vienos liepos mėnesio dienos įvykių sūkurius, į žaižaruojančią to meto kasdienybę ir sudėtingo likimo rašytojų kompanijos nuotykius“, – rašo muziejaus atstovai ir kviečia registruotis telefonu 8 37 79 89 95 arba elektroniniu paštu galauniunamai@gmail.com.

Vargu ar šiandien rastume šiuolaikinį žmogų, kuris nė sykio gyvenime nebūtų „perdegęs“. Tokie sniego žmonės paprasčiausiai nebeegzistuoja. Juk gyvename planetoje, kuri aplink savo ašį per pastaruosius kelis dešimtmečius išmoko suktis nebepaisydama fizikos dėsnių. Darosi sunku „neperdegti“. Savotiškas „perdegimas“ vyksta ir globalesniame politiniame bei ekologiniame lygmenyje. Žmonija labai stipriai serga. Šokio trupės „Nuepiko“ spektaklio tikslas nėra moralizuoti, o verčiau skatinti susimąstyti, nebijoti kelti prasmingus klausimus sau. Tai spektaklis kiekvienam nors kartą „perdegusiam“, ar negalinčiam likti abejingu aplinkos „gaisrams“.

Penktadienis, 10 22, 18:00

Koncertas „Karališkasis arfos solo“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5 Šeštadienis, 10 23, 17:00

Koncertas „Penkios gimtadienio nuotaikos“

Kauno miesto simfoninis orkestras kviečia pasiilgusius dieviškuoju instrumentu vadinamos arfos užburiančių melodijų. Koncerto vakarą lietuvių „arfos ambasadore“ vadinama solistė Joana Daunytė klausytojus džiugins atlikdama prancūzų kompozitoriaus Gabrielio Pierné Koncertą arfai ir orkestrui. Taip pat skambės Antoníno Dvořáko Simfonija Nr. 8 G-dur, op. 88. Šį vakarą solistei ir orkestrui diriguos Juozas Mantas Jauniškis.

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5 Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus 50ties metų jubiliejui skirtame koncerte – Lietuvos kamerinis orkestras bei solistai Džeraldas Bidva (smuikas), Ugnius Dičiūnas (obojus) ir Tadas Motiečius (akordeonas). Diriguoja Modestas Barkauskas. Programoje – Dalios Kairaitytės, Zitos Bružaitės, Giedriaus Kuprevičiaus, Algimanto Kubiliūno ir Vidmanto Bartulio kūryba.

SPALIS

KMSO archyvo nuotr.

KALENDORIUS

Sekmadienis, 10 24, 17:00

Alinos Orlovos koncertas

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Atlikėjos archyvo nuotr.

Atlikėjos koncerte skambės jos visų laikų muzika, lydima violončelės skambesio: ir tie kūriniai, kuriuos prieš 13 metų pamilo Lietuva, Prancūzija, Rusija, Jungtinė Karalystė ir daug kitų šalių, vos pasirodė debiutinis Alinos albumas „Laukinis šuo dingo“, ir tie, kuriuos autorė kinematografiškai sumezgė į 2010-ųjų albumą „Mutabor“. Pagaliau, jos pasaulietiškoji kūryba iš puikiai Europos kritikų įvertinto albumo „88“ ir naujausiojo albumo „Daybreak“.

Šeštadienis, 10 30, 21:00

Justino Jaručio koncertas

„Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50 Justinas Jarutis klausytojus kviečia į patį didžiausią savo solinį koncertą. Pastarieji dveji metai atlikėjui tikrai buvo produktyvūs: debiutinis albumas, didelio pasisekimo sulaukę kūriniai su Leon Somov, Jovani ir Monique, muzikinio televizijos projekto „Lietuvos Balsas“ mokytojo pozicija, su grupe „Freaks On Floor“ išleistas penktasis studijinis albumas „GOLD“, didžiulio dėmesio sulaukęs koncertas Trakų pilyje. „Jaučiu, kad subrendau ne tik kaip asmenybė, bet ir kaip atlikėjas. Viską vainikuoti noriu didžiuliu koncertu, į kurį sudėsiu visą savo širdį.“

Iki 12 31

Laimutės Kurienės fotografijų paroda „Kirgizijos šiandiena“ Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Panemunės padalinys, Vaidoto g. 115 Sekmadienis, 10 31, 19:00

Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika, Vilniaus g. 1

L. Kurienės nuotr.

Petras Bingelis. Rolando Vaizgėlos nuotr.

Pagerbdami praėjusių metų pabaigoje mus palikusį maestro Petrą Bingelį Kauno miesto simfoninis orkestras ir Kauno valstybinis choras su solistais Visų Šventųjų dienos išvakarėse atliks Roberto Schumanno „Requiem“, op. 148.

Pasak parodos autorės, Kirgizija yra tikra fotografų svajonė: didinga gamta, įspūdingi kraštovaizdžiai, nuostabios vietos fotografijoms, nuoširdūs ir svetingi žmonės, išlaikantys savo tradicinę klajoklių praeitį. Laimutė Kurienė – kaunietė keliautoja ir fotografė, pelniusi ne vieno konkurso prizus ir dalyvaujanti tarptautinėse parodose įvairiose pasaulio šalyse. Kauno Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje ji jau surengė parodas apie Černobylį, Pietų Afrikos Respubliką ir Olandiją, kurioje šiuo metu gyvena.

SPALIS

Koncertas „In memoriam Petrui Bingeliui“

Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt

KAUNAS PILNAS KULTŪROS MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE ( P L A T I N A M A S AUTORIAI: Artūras Bulota, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Daina Dubauskaitė, Donatas Stankevičius, Emilija Visockaitė, Gunars Bakšejevs, Justas Jelisejevas, Justė Vyšniauskaitė, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Rita Dočkuvienė. TIRAŽAS 3000 EGZ.

ISSN 2424-4465

NEMOKAMAI)

GLOBOJA:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

LEIDŽIA

2021 Nr. 10 (74)