KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2021 RUGSĖJIS by Kaunas Pilnas Kultūros

Iliustracijos autorė Diana Remeikytė

NAUJA PRADŽIA

2021 RUGSĖJIS kaunaspilnas.lt

TURINYS TEKSTAI

UŽDANGA KYLA!

MUZIEJAI NESNAUDŽIA

10 16 24

MENAS IŠLIEKA AKTUALUS, KOL MES JAM SUTEIKIAME PRASMĘ

KAUNO MIESTO ŠOKĖJŲ PAJĖGOS

ISTORIJOS NIEKUOMET NELIEKA PRAEITYJE

LAISVĖS 42 LAISVA TVIRTOVĖ

48 KALENDORIUS

LABANAKT? NIEKADA

…O KAS NAUJO? Vasara baigta. Tikimės, radote laiko ne tik įdegti, bet ir įveikti šimtą kitą kilometrų dviračiu, užkopti į kokį piliakalnį, aplankyti senutėlį autentišką kaimą, pagauti pirmąją gyvenimo žuvį ir gal net prikapoti stirtą malkų. O dabar metas grįžti į miestą, jo gatves, pastatus, įvykius. Juokaujame? Šiek tiek. Kultūra, kaip ir jos puoselėtojai, niekuomet nesiilsi. Jei kokia įstaiga ir praneša išeinanti atostogų, tai žinokite – už uždarų durų vyksta kraustynės, remontai, repeticijos, aptarimai, ūžia telefonai ir sproginėja kompiuterių klaviatūros. Tam, kad rugsėjį visiems, išsiilgusiems, turinio būtų daug ir naujo. Lyg nauji mokslo metai, tik pratybas keičia bilietai į renginius. Gali būti, kad šį žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ numerį nusičiupote pirmojoje Kauno kultūros mugėje. Būtent ši Kauno menininkų namų iniciatyva inspiravo mus neapsiriboti vienu savaitgaliu ir apie dar daugiau naujienų, laukiančių šį sezoną (o ir kitąmet), pasakoti visą mėnesį. Taigi verskite ir maloniai

nustebkite, kiek idėjų kunkuliuoja Kauno teatruose, muziejuose, klubuose ir kitose vietose. Sutikite, neįtikėtina – šiuolaikinio šokio festivalio „Aura“ atidarymas rugsėjo 30 d. vyks naujam gyvenimui bundančiame tarpukariniame „Dainos“ kino teatre! O ten, kur kadaise veikė „Kanklės“, sudundės elektroniniai ritmai... Žinoma, būtų puiku papasakoti viską viską, ką išgirdome ruošdami šį rugsėjo numerį. Ne paslaptis, kad tradiciškai būtent šio mėnesio žurnalai būna storiausi. Na, mūsiškis – kaip visuomet lieknas ir telpantis į rankinę. Tad daugiau atradimų palinkėsime atkapstyti patiems. Kaunas niekuomet nesibaigia, ir net mintinai išmokta gatvė gali pražysti netikėčiausiomis spalvomis, pavyzdžiui, pasidomėjus, kas gi gyveno viename ar kitame name… Tad būkite sveiki, atviri kultūrai, palaikykite žiūrovų ir lankytojų išsiilgusius kūrėjus bei erdves – juk be ryšio, be kontakto menas netenka prasmės. Kaip ir žmogaus gyvenimas.

KOTRYNA LINGIENĖ

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

R U G S Ė J I S

UŽDANGA KYLA!

Teatruose artėjant rudeniui – sujudimas. Repeticijos, paskutiniai kosmetiniai atnaujinimai, kostiumų siuvimas, dekoracijų gamyba… Premjeros šiemet išsiilgtos labiau nei bet kada, ir į ekranus grįžti nenori niekas. Tarp keturių Kauno teatrų – lėlių, muzikinio, dramos, kamerinio – atstumai tokie nedideli, kad visus gali apibėgti ir pasilabinti per porą valandų. Bet darbui, įdėtam į naujus scenos pastatymus, įvertinti laiko, žinoma, prireiks daug daugiau. Turime tam visą rudenį ir žiemą.

G. Rossini operos „Turkas Italijoje“ repeticija Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Domo Rimeikos nuotr.

R U G S Ė J I S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Amžinai aktualios dramos Pirmiausia Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) generalinio direktoriaus Egidijaus Stanciko paklausėme, kiek, jo nuomone, pandemija, migrantų krizė ir kiti visuomenę skaldantys veiksniai turi įtakos kultūriniam gyvenimui, auditorijų įsitraukimui, repertuarams, pjesių pasirinkimui. Anot vadovo, profesionalaus aktoriaus, teatro menas visais laikais buvo kasdienybės atspindys, analizuojantis supančias problemas ir keliantis klausimus: „Visi išvardyti reiškiniai, jų išgyvenimai bei patirtis atgręžia mus į klasikos kūrinius, kuriuose kalbama apie idėjas ir vertybes, kiekvienam padedančias susivokti šiame laike arba teatro raiškos priemonėmis sukurti politinės diskusijos lauką.“ E. Stancikui tenka apgailestauti, kad profesionalūs menai neprasiskverbia iki protesto mitinguose dalyvaujančių ir radikalėjančių visuomenės sluoksnių: „Menas jiems nesuvokiamas ir nereikalingas. O būtent menas ir gali mus sutelkti kilnesniems dalykams, mokyti suvokti save santykyje su kitu, mokyti gerbti save ir šalia esantį, mokyti dialogo keliu kurti bendrą gyvenimą ir bendrą ateitį. Manau, kad „Kaunas 2022“ bendruomenių programa ir „ConTempo“ festivalis, išeinantis į atviras erdves, ir mus drąsina savo kūryba skverbtis arčiau kultūros įstaigų nelankančios visuomenės dalies. Tik labai gaila, kad žmogaus dvasingumo bei kultūrinio sąmoningumo branda vyksta itin lėtai, tad darbuodamiesi būkime kantrūs ir viltingi.“ NKDT vadovas visgi mato, kad Lietuvos kultūros sektorius itin susitelkė ir sustiprėjo pandemijos išbandymuose, randasi vis daugiau

užkrečiančių bendrų projektų pavyzdžių: „Vis mažiau jaučiasi įstaigų atskirtis ir lokalios asmeninės ambicijos. Pradėjome tarpusavyje kalbėtis ir dalintis kūrybos džiaugsmu. Ypač gera patirtis, bendraujant su užsienio iškiliaisiais partneriais. Suvokiame, kad visi kūrėjai pasaulyje kalba ta pačia talento ir kūrybos profesionalumo kalba. Atsiveriame pasauliui, suvokdami, kad esame lygūs kūrybiniai partneriai.“ „Šis ruduo teatrui – išskirtinis, mūsų laukia ilgai brandintos kūrybinės bendradarbystės su Vokietijos, Kanados, Vengrijos, Norvegijos, Liuksemburgo, JAV, Sakartvelo ir Latvijos menininkais. Kai kurie projektai derinti ne vienus metus“, – teigia NKDT viešųjų ryšių koordinatorė Jolanta Garnytė-Jadkauskienė. Ji kviečia nepraleisti pirmą kartą Lietuvos teatro scenoje Vengrijos ir NKDT menininkų statomos Henriko Ibseno pjesės „Peras Giuntas“: „Režisierius Csaba Polgaris istoriją skaito per rytų europiečių patirtį, pagrindinį herojų iš trolių apsuptų miškų perkeldamas į sovietinį daugiabutį, o poetiką pakeisdamas sarkazmo prisodrintu humoru.“ Žadama, kad gyvai atliekami muzikiniai intarpai ir trupės aktorius, ir patį kūrinį atskleis naujomis spalvomis. Rugsėjį žiūrovai spės pamatyti ir praėjusio sezono paskutines premjeras: interaktyvus spektaklis „Pasaulio bamba“ (rež. Agnė Sunklodaitė) apie itin aktualią jaunimo smurto temą jau šį mėnesį išvyks į festivalį Bergene, taip pat bus rodoma Agniaus Jankevičiaus premjera „Kaligula“ bei Jono Vaitkaus naujausias spektaklis „Ne sau žmonės“, kviečiantis apmąstyti mūsų kaip tautos savastį.

„Jau laukdami teatro gimtadienio, gruodžio 10, 11 ir 12 d., išvysime jauno, talentingo režisieriaus iš Vokietijos Nikolaso Darnstädto premjerą – istorijos ir šiandienos aktualijų akistatą – „Dantonas“. Rašydamaspjesę,kuriosatrama–XIXa. pradžios Georgo Büchnerio pjesė „Dantono mirtis“, menininkas primena, kaip revoliucijų metu politines vizijas sugriauna skirtingi interesai, individualios kovos ir abejingumas pasauliui, kuriame gyvename. Esminis klausimas: kodėl kovoje su nežmogiškumu patys revoliucijos šaukliai tapo nežmoniškais? Neabejotina, kad ši medžiaga gimsta tinkamu laiku ir atlieps šiandieninio pasaulio sopulius“, – tikina J. Garnytė-Jadkauskienė. Ir išduoda, kad iki vasaros NKDT publika sulauks dar 5 pastatymų. Tai bus režisieriaus Oskaro Koršunovo, Kamilės Gudmonaitės, kompanijos iš Kanados, latvių režisieriaus Valterio Sīlio pastatymai bei spektaklis jaunimui „Babelio bokštas“ su tarptautiniais partneriais (Norvegija, Vengrija, Islandija). Tarptautinės muzikinės ambicijos Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) šiuo metu darbas verda visose įmanomose erdvėse. Net rūbinėje, kur orkestras repetuoja Lietuvos operos šimtmečiui (jis skaičiuojamas nuo 1920 m. gruodžio 31 d., kai šiame pastate parodyta „Traviata“) skirtą programą. Kodėl koncertas, kuriame skambės populiariausių teatro scenos kūrinių popuri, vyks tik šiemet, pasakoti turbūt neverta. O kodėl rūbinėje? Nes scenoje repetuojama Gioachino Rossini komiška opera „Turkas Italijoje“. Tai jau penktasis bendras kauniečių ir Estijos kultūrinės organizacijos, tarptautinio operos festivalio „Promfest“ darbas.

„Pirmieji spektakliai su estais mūsų teatro kolektyvui buvo šokas – svečiai operą interpretuoja šiuolaikiškai, ieško įdomių, bet šiame žanre nedirbusių režisierių. Tačiau dabar mūsiškiai jau įprato prie staigmenų ir laukia estų, nes žino, kad bus įdomu, laisva, kitaip“, – beria mus po teatro užkulisius vedžiojanti KVMT reklamos ir informacijos vadovė Lina Stankevičiūtė. Ji, beje, vedžioja po teatrą ne tik žurnalistus, bet ir moksleivių grupes – ir sako, kad įdomiausia jiems būna įsmukti į repeticiją ir pamatyti, kaip vyksta tas slaptas darbas. Pritariame. „Turkas Italijoje“ vertas pamatyti dėl kelių priežasčių: pirmiausia, tai retai statoma opera. „Promfest“ kūrinį kaskart renkasi derindami prie festivalio solistų konkurso nugalėtojų balsų – tai netradicinis, tačiau žavingas sprendimas, nes lemiamą žodį taria būtent laureatai, siekiantys atlikti svajonių vaidmenis. Ypatinga ir vizualinė spektaklio dalis, už kurią visą, nuo dekoracijų iki 10-ojo ir ankstesnių XX a. dešimtmečių estetika alsuojančių kostiumų ir avalynės, atsakingas dailininkas Madis Nurmas. Beje, scenoje suksis ne tik solistai ir choras, bet ir filmavimo kameros – meilės penkiakampis spręsis realybės šou principais. Tarptautinė trupė „Turką Italijoje“ rugsėjį rodys ir Estijoje, vėliau opera grįš į Kauną. O čia lauks dar viena premjera – kompozitorės Zitos Bružaitės opera vaikams „Guliverio kelionės“. Smalsu, kaip mažo žmogaus didelių pasaulyje ir milžino – mažųjų emocijos bus perteiktos muzikinio teatro scenoje. Bet dar smalsiau, kaip gruodžio 31-ąją pasitiksime Naujuosius, Europos kultūros sostinės metus, – visiškai naują „Traviatą“

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

R U G S Ė J I S

Kaune stato Anželika Cholina su savo komanda. Taip, nors pastaraisiais metais ši opera būdavo rodoma diena anksčiau, premjeros proga „Traviata“ grįžta į tradicinį savo laiką.

Europos kultūros sostinė paminėta ne šiaip sau – 2022-aisiais KVMT turi ambicingų planų. Pavasarį „Kaunas 2022“ programoje suskambės Romui Kalantai dedikuotas miuziklas, o štai klasikinė opera „Nabukas“ bus rodoma Kauno tvirtovės IX forte. Taip pat jau kitąmet – grandiozinė miuziklo „Elisabeth“ premjera. „Visuomenės ir pasaulio varomoji jėga yra naujos pradžios – nors pusantrų metų emociškai buvo itin sunkūs, tikiu, kad kūrėjai – į sceną, o žiūrovai – į salę grįš su džiaugsmu“, – sako KVMT vadovas Benjaminas Želvys. Su juo keletu sakinių persimetėme iškart po teatro trupės išvykos į Zarasus, kurios metu baritonas pasakojo stebėjęs jausmų kupinas žmonių akis. „Šis emocinis užtaisas be galo svarbus atlikėjams, kurie iki pandemijos buvo pratę keliskart per savaitę pasisemti energijos būdami scenoje“, – pastebi B. Želvys. Atsisveikindamas B. Želvys pasidžiaugia, kad būsimųjų KVMT lankytojų lavinimu užsiima ne tik pats teatras, bet ir kaimynai: pagyrė Kauno valstybinės filharmonijos rengiamas popietes vaikams, taip pat – daugiametę Kauno valstybinio lėlių teatro veiklą, užtikrinančią, kad ūgtelėjęs žiūrovas jau žinotų, kas yra vertinga ir kokybiška. Tad metas apsilankyti ir čia. Lėlės – ne tik vaikams Bene didžiausia Kauno valstybinio lėlių teatro naujiena – spektaklis suaugusiesiems pagal Balio Sruogos memuarus „Dievų miškas“.

Sprendimas kurti ir teatrą atverti ne tik vaikams – daugiau nei prieš metus įstaigos vadovės pareigas eiti pradėjusios Rasos Bartninkaitės nuopelnas. Kaip pasakoja teatro viešųjų ryšių ir projektų koordinatorė Kristina Baguckaitė, kolektyvas šiai minčiai pritarė: „Esame įkvėpti žvelgti plačiau, „neužsiciklinti“ ties tradicine savo auditorija, 3–12 metų vaikais, drąsiau ieškoti santykio su paaugliais ir suaugusiaisiais.“ Tokių bandymų teatro istorijoje, tiesa, yra buvę, bet jie repertuare neįsitvirtino. Teatro atstovė teigia, kad dirbti yra kur, vienos premjeros žmonių įsitikinimams pakeisti neužteks: juk daugelis manome, kad lėlių teatras – tik vaikams, praeiname pro afišas neįsigilinę. „Pasaulyje lėlių teatro vyresniems yra ne ką mažiau nei vaikams – lenkai, čekai turi gilias tradicijas, o Lietuvoje gal tik Klaipėdos universitetas orientuojasi į lėlininkus.“ Anot K. Baguckaitės, šio teatro aktoriai dirba ir kitose įstaigose, tad toks atsivėrimas naujoms auditorijoms – proga ir jiems parodyti daugiau, neapkerpėti, augti. Su K. Baguckaite aptarėme ir, rodosi, jau pasibaigusius karantino išbandymus. „Mes stengėmės žiūrėti pozityviai – kai ko nors negali, ieškai, ką gali padaryti. Taip išbandėme virtualią erdvę. Ir, nors nėra lengva sukurti įspūdį ir dvasią, kai žiūrovas atskirtas nuo aktoriaus, sugebėjome parodyti ir kalėdinius spektaklius, ir dalį repertuaro, palaikėme ryšį su bičiuliais per feisbuką, – prisimena teatro atstovė. – Įrašėme adventinius skaitymus, juos transliavome prieš Kalėdas, buvo ir audiopasakų, kurias siūlėme mokykloms, kad pedagogai galėtų paįvairinti pamokas, – žodžiu, dirbome be atokvėpio.“

Festivalio tema kiekvienais metais būna vis kita: „2019 m. sprogdinom socialinius burbulus, pernai kalbėjom apie tai, kas paprastai nutylima. Šiemet tema – atstumai, tiek fiziniai, tiek vidiniai, – natūraliai padiktuota šių nelengvų ir išbandymų pilnų metų. Festivalio tema visada rezonuoja su tuo, kas tuo metu aktualu“, – teigia P. Okunytė. Anot jos, formos ar žanro prasme festivalio programos atrankoje nėra jokių

„Atstumas perteikia labai daug krūvio. Juo matuoti galima daug ką – tiek fizinę atskirtį, tiek tapatybės takoskyras, santykį ir kartais prasiveriančias prarajas. Šiemet kaip niekad svarbios tampa demokratijos, vertybių ir valstybingumo temos, reaguojant į tai, kas vyksta socialinėje ir politinėje erdvėje ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Tai irgi atsispindi festivalio programoje“, – su „Išeities taško“ idėjomis susipažinti kviečia P. Okunytė. Festivalis – jau rugsėjo 14–26 dienomis.

KAMERINISTEATRAS.LT

„Išeities taško“ tikslas – ne šokiruoti, o užmegzti kūrėjų ir publikos ryšį. Vienas svarbiausių festivalio akcentų – konkursas jauniesiems menininkams. Taip dienos šviesą jau išvydo spektakliai „Kafka Insomnia“ (rež. Žilvinas Vingelis) ir „bowel“ (rež. Naubertas Jasinskas), teatro edukacijos „DramaLab“.

KAUNOLELES.LT

Įdomu, ko tikisi patys jaunieji kūrėjai? Kiek naujumo, gaivumo jų idėjose, o kiek – tradicijų tęstinumo? Teatro atstovė pabrėžia, kad tradicijos mene labai greitai kinta, tad sunku įvardyti, kas tai yra: „Kauno miesto kamerinis teatras jau ne pirmus metus eina interaktyvaus, imersinio teatro link – tad tai jau yra tapę savotiška tradicija, kurią festivalis tęsia. Jei kalbėsime apie tradicinio, psichologinio teatro tradiciją, tai jos gaivinimas dabar neretai suskamba kaip naujovė.“

MUZIKINISTEATRAS.LT

Jaunos kamerinės tradicijos Kauno miesto kamerinis teatras sezoną jau šeštąkart pradeda jauno teatro festivaliu „Išeities taškas“. „Festivalio koncepcija yra „jauni jauniems“, todėl pagrindinė mūsų auditorija yra jauni kūrėjai, jauni ar jaunimo kūrybai prijaučiantys teatro mylėtojai. Festivalis žymi sezono atidarymą, kuriuo teatras įžengia į naujus kūrybingus metus. Rugsėjis pasirinktas, nes tada prasideda mokslo metai. Tai visų sugrįžimo į miestą laikas“, – pastebi teatro atstovė Paulina Okunytė.

apribojimų – nuo neišvystytų idėjų, eskizų iki jau spėtų pripažinti pastatymų – viskas telpa po festivalio stogu, jeigu tema yra aktuali ir svarbi jaunimui.

DRAMOSTEATRAS.LT

Agnės Sunklodaitės režisuoto „Dievų miško“ premjera jau įvyko Kauno IX forto muziejuje, tai – dar vienas Kauno valstybinio lėlių teatro atsivėrimo ženklas. Šis spektaklio rodymas buvo didesnio renginio, skirto Europos dienai stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti, dalis. O jau rugsėjo pabaigoje „Dievų miškas“, paremtas rašytojo, tarpukario Kauno elito atstovo Balio Sruogos patirtimi Štuthofo koncentracijos stovykloje, bus rodomas ir pačiame teatre. Šis spektaklis – jau sulaukusiems šešiolikos. O jaunesniems teatras ruošia premjerą apie baroną Miunhauzeną – jau spalį.

L I E P A 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Paroda „Pradžios taškas“ laukia Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Emilijos Vinžanovaitės nuotr.

MUZIEJAI NESNAUDŽIA „KAUNO PILNO KULTŪROS“ REDAKCIJA

Kam šimtas, kam kiek mažiau – muziejų amžiaus statistika Kaune įspūdinga. Nors pačiam jauniausiam, tiesa, nėra nė pusmečio – privatus Art deco muziejus oficialiai savo veiklą Gedimino g. 48 pradėjo šią vasarą. Taigi tai karščiausia šių metų naujiena – vaizdo reportažą rasite „Kauno pilno kultūros“ socialiniuose tinkluose. O rudenėjant metas užsukti ir į kitas, galbūt nepelnytai pamirštas, įstaigas, kurios žeria vieną nuostabią ir jau veikiančią idėją po kitos. Juk muziejuose niekada nelyja.

R U G S Ė J I S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Klasės susitikimas kitaip Dar liepą Lietuvos švietimo istorijos muziejus maloniai nustebino kvietimu į belgo René Magritte’o litografijų parodą. Ji veikia iki lapkričio 1-osios. „Ši paroda buvo mūsų pirmas didelis iššūkis, tačiau tikslas pasiektas. „Romuvos“ lauko kinas, kiemelyje veikęs visą vasarą, – taip pat mūsų naujas projektas. Na, o rudeniui irgi turime planų bei minčių“, – sako muziejaus atstovė Rūta Medinienė. Ir iškart kviečia keisti planus, jei ant nosies – klasės susitikimas. „Tuos, kurie neturi galimybės grįžti į savo gimtą kraštą ar tiesiog ieško įdomios vietos, rugsėjį kviečiame klasės susitikimus rengti tiesiog pas mus – muziejuje, kur turime naują erdvę – KLASĘ. Čia atkurtas jaukus mokyklos klasės vaizdas, dažais kvepiantys suolai, lenta, mokytojos stalas, spintos, kuriose sudėtos įdomios mokymo priemonės“, – išduoda R. Medinienė. Ji užtikrina, kad turėsite galimybę pabandyti vėl išspręsti matematikos uždavinį ar suraityti raidę plunksna edukaciniuose užsiėmimuose „Matematikos galia“ ir „Dailyraštis“. Du šimtamečiai Du muziejai, kurie dalinasi vieną įspūdingiausių Pirmosios Respublikos metais Kaune iškilusių pastatų, šiemet švenčia šimtuosius jubiliejus. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus oficiali įsteigimo data – 1921 m. gruodžio 14 d., ir tik po ketverių metų, 1925 m., atidaryta laikinoji M. K. Čiurlionio galerija Ąžuolų (dabar – Pelėdų) kalne. Intriguoja tai, kad 2022-aisiais būtent pastarojoje istorinėje erdvėje veiks jungtinė Kauno

miesto muziejaus ir MO muziejaus paroda – tai vienas iš „Kaunas 2022“ programos akcentų. Na, o paties muziejaus šimtmečio akcentu tapo „Lietuvos dailė 1900–1940“, atidaryta dar šių metų pradžioje ir veiksianti iki lapkričio pabaigos. Ekspozicijoje pristatomi menininkai ir jų kūriniai, kurie dalyvavo pirmosiose lietuvių dailės parodose. Dar vienas „čiurlioniškojo“ gimtadienio akcentas – praėjusiais metais mus palikusio ilgamečio muziejaus vadovo Osvaldo Daugelio vardo suteikimas šios institucijos bibliotekai, kurioje kaupiamas meno leidinių lobynas. Pats „direttore“, kaip jį vadindavo kolektyvas, bibliotekai padovanojo apie 2000 leidinių. Muziejaus socialiniuose tinkluose vyksta ir graži akcija, kurios metu sveikinami institucijos bendraamžiai kauniečiai: jei jūsų šeimoje yra šiemet 100-ąjį gimtadienį švenčiančių, susisiekite, jie bus maloniai nustebinti. Na, o iki rugsėjo 14 d. vyksta ir jubiliejiniams metams skirtas žaidimas „Aplankykite muziejų – laimėkite „Bičiulystę“, kuriame galima laimėti itin vertingą Čiurlionio reprodukciją. Šimtmetis – puiki proga aplankyti ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus padalinius. Pirmojo jo vadovo rezidencijoje, A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje, kaip tik veikia pastatą suprojektavusio architekto Arno Funko gyvenimą apžvelgianti ekspozicija. O visai nauja netrukus bus įrengta iš esmės atnaujintuose skulptoriaus J. Zikaro namuose-muziejuje. Pažadame reportažą. Metas paglostyti Vytauto Didžiojo karo muziejaus (VDKM) liūtus. Šie, tiesa, jaunesni, naujuosius muziejaus

Paroda „René Magritte. Graphic works“. Lietuvos švietimo istorijos muziejaus archyvo nuotr.

rūmus papuošę kaip dovana iš Biržų. O štai Vytauto Didžiojo karo muziejus – pirmasis valstybės įsteigtas muziejus, pasitikęs šimtmetį. Jo gimtadienis sutampa su Valstybės atkūrimo diena – vasario 16 d. Tiesa, šiemet ji buvo visokeriopai sukaustyta ir speigo, ir karantino, tad viena seniausių šio muziejaus tradicijų, visuotinis nemokamas lankymas, buvo atidėta. Bet būtent vasario 16 d., nors ir kukliame rate gyvai, bet plačiai internetu, atidaryta itin šiuolaikiška šimtmečiui skirta paroda „Pradžios taškas“. Išskirtinį braižą turinti menininkė Jolita Vaitkutė pasistengė, kad paroda idealiai matoma būtų iš vieno vienintelio taško. Bet jubiliejaus šventė tikrai įvyks! Jau rugsėjo 8 d. Karo muziejaus sodelyje griaudės pabūklai, koncertuos orkestras – programa

persikels ir į Vienybės aikštę, ją rasite žurnalo kalendoriuje. Taip pat jubiliejinėje programoje šiemet dar suplanuota konferencija, skirta Juozo Lukšos-Daumanto 100-osioms gimimo metinėms paminėti (spalio 12 d.). O lapkričio 10 d. laukia netikėtas renginys „Robotai kariuomenėje“. Jame Lietuvos kariuomenės Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono Sprogmenų neutralizavimo kuopos kariai papasakos apie žmones, kurių atsakingas darbas reikalauja daug žinių, maksimalaus susikaupimo ir kantrybės, gebėjimo koncentruotis ir pavojaus akimirką priimti tinkamą sprendimą. VDKM šimtmečio finalas persikels į Kauno tvirtovės VI fortą, kuriame veikia karo technikos ekspozicija. Gruodžio 4 d. čia planuojamas šviesos ir muzikos renginys „Garsovaizdis kraštovaizdyje“.

R U G S Ė J I S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Kauno miesto muziejaus archyvo nuotr.

Šokiai, netelpantys salėje Ką tik rašėme, kad Vytauto Didžiojo karo muziejus – pirmasis, įsteigtas nepriklausomoje Lietuvoje… Bet Kauno miesto muziejus – vyresnis! Jo istorija siekia net 1882 metus, ir, matyt, būtų galima surengti atskirą ekskursiją po visas buvusias ir esamas šio muziejaus erdves, papasakojant ir apie įdomiausias čia dirbusias asmenybes. Bet stabtelėkime šiais laikais, šiais metais. Muziejaus Rotušės skyrius nekantriai laukia rekonstrukcijos, bet palyginti šviežia naujiena yra ta, kad lankydamiesi „baltojoje gulbėje“ galite pakilti iki pat jos bokšto, kurio aukštis – 53 metrai. Jau? Tada leiskitės žemyn ir kulniuokite per Rotušės aikštę, tuomet Muitinės gatve, Kur-

pių ir sukite dešinėn į L. Zamenhofo gatvę. Metas pavakaroti Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje. Tiksliau, atkarpoje tarp jo renginių salės ir paties muziejaus. Nusiteikite gerokai sušilti – šoksime. Skyriaus vedėja Gintarė Dusevičiūtė-Neimontienė patikslina, kad tradiciniai šokiai renginių salėje vyksta jau 12 metų – kiekvieną pirmą mėnesio pirmadienį. Visgi pandemijos metu planuojant naujas veiklas nuspręsta permąstyti ir šią: kodėl gi uždaros erdvės neiškeitus į atvirą ir taip triukšmingai bei prasmingai neatidarius naujo šokių sezono? Taigi pirmieji šokiai (o gal šimtieji jūsų gyvenime? Visai nesvarbu – čia laukiami ir pradinukai,

Su lietpalčiu ir ausinėmis Pastaruoju metu vis plačiau įvairioms šiuolaikinio ir tradicinio meno iniciatyvoms atsiveriantis Kauno IX forto muziejus kviečia išmaniai ir turiningai pažinti ir

Ir nors straipsnio įžangoje teigiame, kad muziejuose nelyja, visgi šiame komplekse įdomiausia vaikštinėti vienui vienam. Kai oras išties blogas. Gal tuomet bent kruopele geriau suvokiame, kaip dabartinei kartai iš tiesų sekasi.

9FORTOMUZIEJUS.LT KAUNOMUZIEJUS.LT

Teatralų kompozicija „Susitaikymas“ pratęsia komplekse nuo pavasario eksponuojamą lauko parodą „ISTORIJOS LŪŽIAI. Vietos atspindžiai“. Juk Lietuvos istorijos lūžiai – reikšmingi pasikeitimai visuomenės gyvenime – itin ryškiai regimi būtent IX forto istorijoje. Kauno tvirtovės žlugimas per Pirmąjį pasaulinį karą, kalėjimo įkūrimas forte tarpukariu, politinių kalinių ištrėmimas ir kalinimas per pirmąją sovietinę okupaciją, masinės žudynės nacistinės okupacijos laikotarpiu, muziejaus įkūrimas ir didingo memorialo pastatymas okupantų pančiams po truputį braškant, naujas ekspozicijų turinys atkūrus Lietuvos nepriklausomybę – lauko parodoje pristatomi pagrindiniai IX forto istorijos etapai šalies kontekste.

VDKAROMUZIEJUS.LT

Planuojami du „Šokančios L. Zamenhofo gatvės“ vakarai po atviru dangumi – po spalio, žinia, būna lapkritis… Bet organizatoriai tikisi tradiciją pratęsti pavasariop. Gal sutvarkius visas dangas ir grindinius renginys net įšaugtų į šokantį Senamiestį? Kodėl gi ne, nors būtent tokio pavadinimo renginys jau egzistuoja, bet ir tautinių šokių vakarai galėtų plėstis. Juk šokti gatvėje – šimtametė tradicija, nepavaldi nei santvarkoms, nei valstybių sienoms.

Dar viena programėlė, praturtinsianti jūsų patirtį šioje istoriškai svarbioje ir jautrioje vietoje – „Kosmos App“. Ją sukūrė savo sprendimais nuolat gerąja prasme stebinantis „Kosmos Theatre“. Tai lyg muzikinis atminties takas, geolokacinis maršrutas – devyni muzikiniai takeliai memorialinio komplekso objektams.

CIURLIONIS.LT

„Groti pažadėjo Kauno rajono Domeikavos gimnazijos folkloro ansamblis „Serbentėlė“, mūsų šokių vakarų senbuviai „Kauno bandonija“ ir kiti – taip pat naujai susikūręs kolektyvas „Senamiesčio muzikantai“, – muzikiniu repertuaru dalinasi G. Dusevičiūtė-Neimontienė. Paklausus, ar šokių vakaruose dalyvauja ir nemažas muziejaus kolektyvas iš kitų padalinių, ji šypsosi, kad kaskart visi kviečiami, tik gal ne visi dar šiuos vakarus yra atradę. Ir tikisi, kad būtent toks renginio formatas gatvėje pritrauks ir daugiau kolegų, ir visų kitų, kurie gal net nėra lankęsi šiame muziejuje. „Nors, žinoma, didžioji šokėjų bendruomenės dalis – ištikimi lankytojai.“ Kai kurie čia net susipažino ir toliau šoka bendrą gyvenimo šokį.

patį Kauno tvirtovės IX fortą kaip gynybinį įtvirtinimą. Tai galite padaryti bet kuriuo jums patogiu metu, naudodamiesi programėle „Actionbound“. QR kodą, atversiantį maršrutą, rasite netoli automobilių stovėjimo aikštelės ir prie Okupacijų ekspozicijos pastato.

LSIM.LT

ir pažengusieji) – rugsėjo 6 d. Nuo 18 val. mokysitės žingsnelių, o vėliau, griežiant muzikantams, trypsite grindinį iki pat dešimtos valandos sutemų.

R U G S Ė J I S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

MENAS IŠLIEKA AKTUALUS, KOL MES JAM SUTEIKIAME PRASMĘ JUSTĖ VYŠNIAUSKAITĖ GINTARĖS ŽALTAUSKAITĖS NUOTR.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

R U G S Ė J I S

Dar prieš pradėdama studijuoti menotyrą be galo mėgau Kauno fotografijos galeriją. Visada žavėjo čia pristatomos parodos, dažna ekspozicijų kaita bei draugiškas kolektyvas. Prieš kiek daugiau nei ketverius metus šioje galerijoje ėmiau ir patį pirmąjį savo interviu iš britų fotografo Homerio Sykeso. Nuo to laiko tik dar labiau pamilau fotografiją, vienintelę išskirtinai jai dedikuotą galeriją Kaune ir atradau rašymą. Galbūt todėl iki dabar, net užsukus į naują šiuolaikinių kūrėjų parodą, ši galerija sukelia sunkiai paaiškinamą nostalgiją. Nujaučiu, kad Vilniaus gatvėje priešais arkikatedrą įsikūrusi nedidukė galerija tokį poveikį daro ir kitiems lankytojams, tad nuoširdžiai apsidžiaugiau šiame numeryje galėdama rašyti būtent apie ją. Apie puoselėjamas vertybes, parodinę bei leidybinę veiklą ir ateities planus kalbėjomės su Kauno fotografijos galerijos ir knygyno vadybininke, menotyrininke Juste Litinskaite.

Kauno fotografijos galerija skaičiuoja jau daugiau nei 40 metų. Kokios pagrindinės vertybės ir principai, susiformavę per šį laikotarpį, iki šiandien nulemia galerijos veiklos kryptis? Per šiuos keturis dešimtmečius galerijos fundamentalios vertybės ir esminiai principai išliko tie patys – visada norėta puoselėti prasmingą lietuvišką fotografiją, užsiimti profesionalia jos sklaida Lietuvoje ir užsienyje. Pastarąjį dešimtmetį vystome naujas veiklos kryptis: parodų organizavimą papildė leidybinė veikla ir rezidencijų programa. Taip pat jau kurį laiką įgyvendiname tylų, prasmingą darbą – skaitmeniname archyvus. Šiuo metu skaitmeniname Irenos Giedraitienės ir Romualdo Rakausko darbus. Ilgainiui šis visuomenei nematomas procesas manifestuojasi parodomis. Tačiau visų

skirtingų veiklos krypčių tikslas lieka tas pats – skleisti žinią apie profesionalią fotografiją. Per metus galerija surengia apie 10 parodų Lietuvoje. Kaip pasirenkate, kurių fotomenininkų kūrybą pristatyti? Kaip šį sprendimą lemia nuotraukų tema? Natūraliai istoriškai susiklostė, kad, kalbant apie Lietuvos autorių kūrybos pristatymą, dažnai žvilgsnis krypsta į humanistinę fotografiją ir skirtingas tarpžmogiškas jos potemes. Tačiau bendrame kontekste galerijoje pristatomų parodų temos būna pačios įvairiausios. Nesame atsiriboję nuo bendrų pasaulinių meno tendencijų. Stebėdami, kas vyksta aplink mus, stengiamės atliepti nūdienos aktualijas.

Įvairių autorių darbai ir juose perteikiamos idėjos į galeriją atkeliauja organiškai. Su fotomenininkais bendraujame įvairiais formatais: edukacinėse veiklose, rengdami parodas, sekdami jų kūrybą ir padėdami jai skleistis. Užsienio kūrėjus dažnai pastebime pasaulinėse meno leidinių mugėse bei festivaliuose. Nuolatos domėdamiesi Lietuvos ir pasaulio fotografijos lauku, atrandame autorius, kurių darbus norime pristatyti, ir jų kūryba nugula į galerijos parodinį tinklelį. Vis dažniau galerijoje parodos išdėstomos ne tik tradiciškai ant baltų sienų, bet ir erdviškai išnaudojant patalpas. Vienas tokių pavyzdžių – karantino sąlygomis galerijos languose eksponuoti darbai. Kodėl jums svarbu ieškoti naujų formų pristatyti fotografiją? Paprastas atsakymas į šį klausimą – auditorijai nesinori žiūrėti vis į tuos pačius dalykus. Taip pat menininkams ir kitiems kultūros lauko veikėjams įprasta visada ieškoti kūrybinių sprendimų. O svarbiausia, kad netradicinės erdvės kuria naujas prasmes. Galų gale, su kiekviena paroda atsiranda naujų poreikių ir iššūkių. Rengiant ekspozicijas languose mums buvo svarbus ne tik kitoniškas formatas, bet ir parama menininkams. Karantinas, be abejo, palietė kūrėjų gyvenimą ir veiklą, todėl norėjome sunkiu laikotarpiu nenutraukti fotografijos sklaidos bei paremti menininkus finansiškai. Žinoma, buvo įdomu eksperimentuoti ir su pačia lango forma, ją įprasminti su specialiai langams atrinktais darbais. Galerija taip pat rengia projektus, leidžiančius parodoms išvis palikti pastato vidų ir nuotraukas pristatyti viešose erdvėse. Ką miesto erdvės suteikia fotografijos parodoms ir atvirkščiai? Kaip pasirenkate tokias erdves ir joms tinkamas parodas?

Išeiti iš įprastų erdvių yra sveika ir protinga, siekiant užsiimti visapusiška bet kokio meno sklaida, nes ne kiekvienas žmogus lankosi galerijose ir muziejuose. Tad parodos viešose erdvėse leidžia pasiekti naują auditoriją, kuri vėliau galbūt bus motyvuota ateiti ir į galerijoje vykstančias parodas. Tai būtų pirminė paskata rengti parodas miesto erdvėse, tačiau šis formatas gali suteikti ir naujų kontekstų, paskatinti kitokių apmąstymų. Todėl siekiant atrasti naujų potyrių ir požiūrio kampų, papildyti parodas aktualiomis temomis prasminga retkarčiais ištrūkti iš tradicinės baltojo kubo erdvės. Organizuodami tokias ekspozicijas stengiamės ieškoti vienovės su aplinka, fotografijos ryšio su erdve. Kartais jis būna labai akivaizdus, kartais reikia pamąstyti, bet stengiamės niekada nesirinkti erdvės tuščiai. Iki šių metų pabaigos VDU Botanikos sode veikia Aleksandro Macijausko paroda. Čia pristatome nuotraukų ciklą „Išeinantys medžiai“, kuriame autorius fiksavo mirštančius medžių kelmus. Juodai baltos fotografijos gamtoje suskamba naujomis spalvomis. Ši sąsaja gana akivaizdi, o paroda nebyliai kviečia ją įvertinti iš ekologinės pusės, stebėti žmogaus ryšį su gamta, apsvarstyti, kiek jai duodame grąžos. Taip pat artimiausiu metu dienos šviesą turėtų išvysti ilgai brandinta virtualios Kauno fotografijos galerijos idėja. Dar šį rudenį planuojame pristatyti virtualią galeriją, kurioje reguliariai rengsime specialiai virtualiai erdvei skirtas fotografijos parodas. Labai to laukiame, nes persikėlimą į virtualią erdvę suprantame ne tik kaip galimybę pasiekti įvairesnę auditoriją, bet ir kaip progą eksperimentuoti, atrasti netikėtų parodinių formų. Tačiau parodos nėra vienintelis būdas išeiti už galerijos erdvių, mes tai darome ir su leidybine veikla. Knygos jau seniai yra tapusios musée imaginaire, kur galime

pristatyti ištisus meno kūrinius, jų kolekcijas ir taip kurti prasmes. Knygos tai atlieka ne prasčiau nei parodos, todėl leidybą matome kaip lygiavertę priemonę parodyti fotografinę menininko mąstyseną. Be to, knygos gali būti prieinamos didesnei daliai žmonių – jos leidžia fotografiją patirti kitaip. Albumus galime vartyti ilgą laiką, nučiupinėti ir tokiu būdu lėtai susipažinti su juose pristatomu menu. Kaip gimsta galerijos leidžiamos knygos bei albumai? Kiekviena knyga yra unikalus reiškinys ir į ją reikia pažvelgti individualiai. Stengiamės ieškoti įdomių dizaino sprendimų, taip pat daug dėmesio skiriame užkulisiniam procesui – organizuojame kūrybines dirbtuves, kurios padeda menininkams tobulinti savo įgūdžius leidybos srityje. Galbūt dėl šio mūsų požiūrio Kauno fotografijos galerijos leidžiamos knygos sulaukė pripažinimo ne viename tarptautiniame konkurse. Šį rudenį surengsime knygos meno dirbtuves bendradarbiaudami su europinės fotografijos platforma „Parallel“. Savo idėjas išreikšti knygos formatu Lietuvoje reziduojantiems kūrėjams padės lenkų fotografas Rafałas Milachas ir grafikos dizainerė Ania Nałęcka. Šiuo metu ruošiame keturis leidybinius projektus. Artimiausiu metu planuojame išleisti Ievos Stankutės knygą „Apie bambą“. Menininkė knygoje jautriai, subtiliai, per asmeninę prizmę, archyvines nuotraukas ir rankų darbo pavyzdžius gvildena motinystės temą. Įdomu, kad tik dalis leidinio bus gaminama spaustuvėje, nes nemažą dalį galutinio knygos apipavidalinimo ruoš pati menininkė. Tai XXI amžiuje vis rečiau skaitytojų rankas pasiekiantis stebuklas. Taip pat šiuo metu rengiama „Kauno miesto ir rajono

kultūros abonementų knyga“. Tai įdomus leidinys, kuris atsiras projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kontekste. Siekiame surinkti Kauno meno lauko atstovų bei kitų kultūrai neabejingų žmonių kontaktus, kad jiems būtų lengviau surasti vieniems kitus, bendradarbiauti įgyvendinant įvairias iniciatyvas. Šio leidinio dalimi gali tapti bet kuris meną mylintis žmogus. Greitu metu išleisime ir Indrės Šerpetytės knygą „1944–1991“, kurioje menininkė tyrinėja įvairių sovietinių institucijų pastatus, jų daugialypę istoriją bei atmintį plačiąja prasme. Iš pradžių šis meninis tyrimas buvo pristatytas parodose, o dabar nugula į leidinio puslapius. Tai akivaizdus pavyzdys, kaip tos pačios idėjos sklaida gali vykti skirtingais formatais. Žinoma, vien leisti knygas – negana. Svarbu auditorijai jas parodyti, o kartu ir įgalinti skaityti. Todėl jau trečius metus organizuojame „Kaunas Art Book Fair“, kurią lydi edukacinės veiklos leidybos lauko profesionalams, fotografams bei mažiesiems knygos meno mėgėjams. Taip pat galerija inicijavo ir žurnalo Kaunui „Į“ leidybą. Kuo šis žurnalas išsiskiria iš kitų kultūros leidinių, kas jį kuria ir kodėl jis reikalingas? Nuo pirmojo numerio žurnalo „Į“ misija buvo papasakoti apie tokį Kauną, apie kurį nėra dažnai kalbama, parodyti jį ne atvirukiniais kampais. Todėl pirmasis žurnalas buvo dedikuotas miesto užkulisius atstojantiems kiemams, antrasis kalbėjo apie vandenis, trečiasis – apie postindustrinio miesto veidą, ketvirtasis – apie tarpkultūrinę atmosferą, penktasis – apie gamtą. Paskutinis šeštasis žurnalo numeris simboliškai bus apie ateitis – konkrečiai galimas Kauno miesto ateitis ir miesto vizijas plačiąja prasme. Antrasis šio leidinio

išskirtinumas – šio žurnalo ruošimo procesas yra toks pat svarbus kaip ir jo rezultatas. Prie kiekvieno numerio leidybos dirba vis nauja grupė tarpdisciplininių menininkų. Žurnalo komandą sudaro jauni pradedantys kūrėjai, prie kurių prisijungia vienas kitas įsitvirtinęs menininkas bei procesą prižiūrintys profesionalūs mentoriai. Šiemet mentorių poziciją užima šiuolaikinio meno kuratorė Vaida Stepanovaitė, urbanistė Rasa Chmieliauskaitė, poetas, vertėjas Aistis Žekevičius bei Kauno fotografijos galerijos komanda. Nesvarbu, ar tai tik pirmus žingsnius žengiantis kūrėjas, ar žinomas menininkas, – visi dirba viename lygmenyje, gali vieni iš kitų mokytis, todėl natūraliai mezgasi prasmingi dialogai. Susitikimų metų vyksta

daugybė pokalbių, pirminės idėjos dažnai iš esmės transformuojasi, tampa kažkuo nuostabiai kitonišku. Nors kiekvieną žurnalo istoriją ruošia individualūs kūrėjai, visas leidinys yra kolektyvinio darbo bei bendrų apmąstymų rezultatas. Bendradarbiaudami su Centre national de l‘audiovisuel Liuksemburge kitąmet planuojame žurnalo „Į“ pagrindu paruošti naują leidinį, dedikuotą humanistinei fotografijai ir permąstantį ją šiandienos kontekste. Rezidencijose Kaune ir Liuksemburge dalyvaus menininkai iš Europos šalių. Mokydamiesi iš profesionalių ir puikiai žinomų kūrėjų, rezidencijų dalyviai tyrinės, reflektuos humanistinės fotografijos idėjas, o jų darbai nuguls žurnale.

Šiandien beveik kiekvienas turime telefoną, kuris neblogai fiksuoja mūsų aplinką vos paspaudus mygtuką, todėl kasdien mus pasitinka didžiulė užfiksuotų vaizdų gausybė internetinėje ir fizinėje erdvėje. Kodėl, tavo nuomone, tokiame kontekste profesionali fotografija išlieka aktuali meno sritis? Manau, šį klausimą kasdien sau užduoda kiekvienas profesionalia fotografija užsiimantis menininkas. Nuo to nepabėgsi. Profesionali fotografija, žvelgiant iš techninės pusės, visada turės tam tikrų ją įvertinti leidžiančių menotyrinių

priemonių. Taip pat galime kalbėti apie kūrinio dvasią, kuri nėra lengvai užčiuopiama ar įvardijama, bet jaučiama. Nesvarbu, kalbame apie profesionalią ar apie mėgėjišką fotografiją. Aktualumo klausimą galima kelti bet kuriai meno formai. Menas išlieka aktualus, kol mes jam suteikiame prasmę. Kiekviena meno forma susiduria su vis daugiau iššūkių, kai atsiranda didesnė kūrybos srities įvairovė. Manau, prasmingas menas, nepriklausomai nuo medijos, turėtų užduoti svarbius klausimus, kalbėti apie problemas, reflektuoti save, o kartais tiesiog žavėti akį, nes estetinė funkcija taip pat niekur nedingusi ir kartais labai reikalinga. Kokią įsivaizduoji Kauno fotografijos galerijos ir profesionalios fotografijos ateitį? Norisi matyti prasmingą ateitį be galiojimo datos. Tikiuosi, kad galerijai vis sėkmingiau pavyks puoselėti tas vertybes, kurias puoselėjame šiandien, prisidėti prie įdomių menininkų veiklos ir projektų sklaidos. Tai paprasta vizija – gebėti gyvuoti sukuriant vis didesnę vertę tiek galerijos lankytojams bei leidinių skaitytojams, tiek menininkams, kuriems stengiamės padėti augti. O kokia pačios fotografijos ateitis, turbūt vieni dievai bežino. Tačiau mes tą ateitį ir kuriame – ką sistemingai arba chaotiškai sukursime, tą ir turėsime. Fotografija yra jauna medija, jai vos pusantro šimto metų. Manau, kad dar neturėtų skųstis išsieikvojimu ar idėjų stoka, nes dar daug ką galima permąstyti. Fotografijos greitis šiandien gali būti labai patogus ir prasmingas įrankis kalbėti apie save kaip mediją ir kalbėti apie pasaulį.

KAUNASGALLERY.LT

Nors kultūros laukas dėl pandemijos vis dar apimtas neužtikrintumo būsenos, gal atskleistum, ko galime tikėtis Kauno fotografijos galerijoje per ateinančius metus? Šiuo metu mūsų ateitį gaubia šiokia tokia nežinia ne tik dėl pandemijos, bet ir dėl ilgai lauktos, tačiau netikėtai prasidėjusios Vilniaus gatvės rekonstrukcijos. Dėl kapitalinio gatvės remonto šiuo metu galerijoje parodinės veiklos vykdyti negalime. Norėtume dar šiemet surengti kelias parodas ir metus užbaigti pristatydami Zenono Bulgakovo, Arnoldo Newmano ir Romualdo Rakausko darbus. Tačiau kol kas nežinome, ar galėsime tai padaryti. Vis dėlto jau dabar intensyviai ruošiamės 2022-iesiems, kai didelė mūsų veiklų dalis papildys projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programą. Laukia įdomūs metai su lietuvių ir užsienio menininkų parodomis, leidiniais ir kitokiomis staigmenomis.

KOTRYNA LINGIENĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

2 0 2 2 S O S T I N Ė K A U N A S

–

E U R O P O S

K U L T Ū R O S

ISTORIJOS NIEKUOMET NELIEKA PRAEITYJE

„Per pastaruosius pusantrų metų supratau, koks gyvybiškai svarbus yra ryšys su kitais ir kad negalime jo laikyti savaime suprantamu dalyku“, – sako kanadietė Althea Thauberger. Tiesa, jos giminės medis siekia Elzaso regioną, vėliau protėviai šimtmetį gyveno ir dirbo Odesoje, o tuomet – jau Kanada.

2 0 2 2 S O S T I N Ė K U L T Ū R O S E U R O P O S – K A U N A S

Moteris yra kūrusi tokiose vietose kaip fabrikas Kroatijoje, psichiatrinė ligoninė Čekijoje, o šįkart darbuojasi senoje radijo stotyje Sitkūnuose ir dalyvauja 13-ojoje Kauno bienalėje – viename svarbiausių „Kaunas 2022“ renginių, kuris prasidės jau lapkričio 12 d. Šiuolaikinio meno festivaliui šįkart parinkta tema „Once Upon Another Time… gyveno jie jau kitaip“. Taigi parodose ir darbuose bus apžvelgiama dabartinė pasaulinė situacija, įskaitant ir pandemiją, siekiama analizuoti žmonių ištvermingumo ir prisitaikymo istorijas. Praeityje, galbūt ir ateityje? Kaip jums sekasi Kaune? Puikiai – atvykdama nežinojau, ko tikėtis, „Wikipedia“ rašo vienaip, o realybėje būna kitaip. Bet man čia patinka, lengva viską pasiekti, viską rasti – nepaisant net statybų. O žmonės šilti, taikūs ir svetingi. Kiek teko skaityti, daug dirbate su bendruomenėmis, jums įdomūs socialiniai klausimai, o rezultatas kartais būna filmas, bet kartais jis – tik raktas tolesniems tyrimams. Kokia medija buvo jums pirmoji? Tiesą sakant, fotografija. Visuomet labai domino socialinė dokumentika. O kai ėmiau dirbti su filmais, prireikė bendradarbiauti su daugiau žmonių. Taip pat mano pasirinkti metodai lėmė ilgas diskusijas su darbų subjektais. Taip ir supratau, kad filmo kūrimo procesas gali įkvėpti socialinius ir politinius procesus, o filmas gali būti galutiniu rezultatu, bet kūrimo metu gali nutikti ir kitų prasmingų dalykų.

Palygintumėte socialinius iššūkius Kanadoje ir Kaune ar, tarkime, Rytų Europoje, kur jums yra tekę dirbti? Tam tikra prasme problemos visur panašios. Mane domina klasių, darbo santykiai. Kūryba drauge su komanda gali tapti būdu išspręsti skirtumus, kurie kitu atveju lyg ir nepajudinami. Kurdamas turi išlikti atviras, nebijoti eksperimentuoti – taip gali pakeisti savo įprastus darbo ir mąstymo metodus. Manau, tai vertinga praktika, ypač dirbant su žmonėmis, kurių kitokios patirtys, o ir politinės pažiūros. Žinoma, yra ir skirtumų. Kanada – kolonijinė šalis, dėl to mes turime nemažai bėdų – kai kurias įsisenėjusias problemas imame regėti tik dabar, nors jos egzistavo visada. Juk Kanada įkurta brutaliais metodais. Tai labai realus ir ryškus iššūkis šiandien – manau, kad mes, kaip kolonistų palikuonys, negalime to ignoruoti. Mano protėviai į Kanadą, jau kolonizuotą, atvyko XX a. pradžioje. Žinant tai, buvo įdomu tyrinėti, kiek jie buvo kolonistai, atvykę iš Ukrainos, kur savo ruožtu atsikraustė iš Elzaso, su savo giminės istorija ir atmintimi. Įdomios jų istorijos pasekmės. Kaip Kanadoje elgiamasi su šiais iššūkiais? Na, pradėkime nuo to, kad mokykloje to nemoko. Pirmosios tautos, vietiniai Kanados gyventojai, apie tai, kas vyko iš tiesų, kalba jau kartų kartas, bet kolonistai, ypač baltieji, tiesiog nesiklauso. Oficialiose švietimo programose to nėra, mane mokė atvykėlių istorijų, bet tų, kurie čia gyveno nuo neatmenamų laikų, balsai negirdimi. Tikiuosi,

Jau anksčiau esu dirbusi su transformaciją patiriančiomis vietomis ir jų bendruomenėmis. Čia man labai padėjo bienalės atstovė Saulenė Žardalevičiūtė, kuri pirmiausia

Mane sužavėjo ši išskirtinė realybė – bendruomenės nariai dalijosi ne tik gyvenimo, bet ir darbo kartu patirtimi. Darbo išskirtinės svarbos objekte, trumpųjų bangų stotyje, transliavusioje visam pasauliui. Nedidelė, intymi, izoliuota bendruomenė, atsakinga už globalią komunikaciją, – nuostabus mastelių santykis. Tai du skirtingi pasauliai – tiek politiškai, tiek technologiškai. Girdėjau gandą apie radijo pjesę, paremtą jūsų tyrimais Sitkūnuose… Taip, tokia buvo pirmoji mintis – gana akivaizdi, tiesa? Idėja pasikeitė. Pradėję bendrauti su vietos gyventojais visi greitai suvokėme, kokiais būtent prisiminimais jie nori dalintis ir kad jiems svarbiausia – tarpusavio ryšys. Buvo ypač malonu iš šių prisiminimų pasisemti suvokimo, kaip jie gana sudėtingomis sąlygomis ir visgi turėdami privilegijų (juk tai buvo valstybės išlaikomos pareigos) atliko savo darbus. Tokiomis aplinkybėmis asmeninės istorijos atskleidžia platesnį tuometinį politinį kontekstą. Įrašėme pokalbius su devyniais buvusiais radijo stoties darbuotojais. Tuomet pradėjome bendradarbiauti su kompozitoriumi Antanu Jasenka ir kurti eksperimentinį garso meno kūrinį, kuriame naudojame interviu iškarpas, komiškas situacijas, liudijimus, elektroninę muziką ir lauko įrašus iš Sitkūnų. Tikiuosi, tai bus puikus eksperimentinis darbas, sujungsiantis dokumentiką ir muziką. Dar filmuojame ir kūrinį lydėsiantį vaizdo klipą, kuriame matysite bendruomenės narius ir pačią radijo stotį.

KAUNAS2022.EU

Pasikalbėkime apie vietą, jus sudominusią Kaune – tiksliau, Kauno rajone. Sitkūnų radijo stotis savo paslaptingumu, o ir architektūra, žavi ir mane! Kaip ją atradote, kaip jus pasitiko Sitkūnų gyventojai? Kai šių metų Kauno bienalės kuratorė, taip pat kanadietė Josée Drouin-Brisebois pakvietė dalyvauti, griebiausi interneto. Atradau puikų „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ projektą – duomenų bazę ir fotografijų archyvą, kuriame gausu svarbių tarpukario architektūros pavyzdžių. Mane visa ši medžiaga tikrai sužavėjo! Tarp daugybės pastatų radau ir Sitkūnų radijo stotį – fotografijas, darytas prieš keletą dešimtmečių. Žinoma, dabar ji atrodo jau kitaip, bet akivaizdu, kad tai ypatinga, kultūriškai ir politiškai svarbi vieta.

pakalbino Jadvygą Steponavičienę. Taip sužinojau, kad visi Sitkūnų gyventojai dirbo šioje radijo stotyje. Ji nebeveikia, o darbuotojai išėjo į pensiją.

BIENALE.LT

kad tokia realybė pasikeis. Ar jūsų kūryba gali prisidėti prie pokyčių? Tikiuosi. Galbūt tai, ką darau, padeda mąstyti kartu, dirbant kartu. Man pasisekė – pastaraisiais metais bendradarbiavau su drauge ir kolege, vietine kanadiete Marianne Nicolson. Tai buvo gana ilgas projektas jos bendruomenėje, pirmojoje tautoje Dzawada̱ ʼenux̱ w, kuri nuo neatmenamų laikų gyvena vietovėje, dabar vadinamoje Britų Kolumbijos šiaurės rytų pakrante. Padedami Marianne, jos kaime kūrėme bendruomeninį projektą, kurio esmė – atvykėlių ir vietinių bendras darbas su istoriniais jos protėvių liudijimais. Tyrinėjome, ką reiškia perduoti liudijimą ir ką tai gali reikšti šiuolaikiniame mene.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

R U G S Ė J I S

KAUNO MIESTO ŠOKĖJŲ PAJĖGOS MONIKA BALČIAUSKAITĖ

Spektaklis „LEONARDO DA VINCI: Anatomie Spirituali“ (Italija). Kūrėjų archyvo nuotr.

Šiuolaikinis šokis atsirado daugiau nei prieš šimtą metų – kaip pasipriešinimas iki tol vyravusiems itin griežtiems baleto kanonams. Tikėdamiesi pokyčių atkakliausi šokėjai išdrįso šokių aikštelėn įžengti pasidabinę lengvomis graikiškomis tunikomis ir nevaržomi kietų šokių batelių, kuriuos tekdavo mūvėti kasdien. O kaipgi šiandien? Kartu pirmojo Lietuvoje profesionalaus šokio teatro „Aura“ vadove Birute Letukaite bei buvusiu jos mokiniu, vienu iš šokio trupės „Nuepiko“ įkūrėjų Mariumi Pinigiu pasišnekučiavome apie dabartinę Kauno šokio bendruomenę ir artėjantį sezoną.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

R U G S Ė J I S

Grušų namų svetainė

„Aura“ grįžta į tempą Prieš pradėdama savarankišką kelią pašnekovė 12 metų šoko Kiros Daujotaitės įkurtame šokių kolektyve „Sonata“ ir 1982 metais pakvietė į pirmą savo suburtos modernaus šokio grupės pasirodymą. „Nuo to pasirodymo skaičiuoju istoriją ir savarankišką kelią, kuris vedė į pirmojo profesionalaus šokio teatro formavimą ir įkūrimą. 1995 metais Kauno miesto šokio teatras „Aura“ buvo oficialiai įregistruotas kaip pirmasis profesionalus šokio teatras Lietuvoje. Nepasikuklinsiu pasakydama, kad jame išugdyti pirmieji profesionalūs šokėjai mūsų šalyje“, – pasakojo Birutė. Paklausta, kaip ir kada aplanko įkvėpimas kūrybai, Kauno šokio teatro „Aura“ vadovė atsakė, kad tai – kiekvieną iš mūsų supanti kasdienybė, įvykiai, kurie paliečia asmeniškai ar nutinka visuomenėje. Nuo praskrendančio

paukščio iki pamatyto meno kūrinio ar perskaityto straipsnio. „Būna, kad kompozitorius sukuria muziką ir ieško ko nors, kas padėtų muzikai atgyti judesyje. Ilgainiui kuria ne tik kompozitorius, bet ir choreografas – turbūt svarbu paminėti, kad kūrybos procese viskas nebūtinai turi sutapti tarpusavyje. Bet kas gali pasufleruoti mintį: judesys, mintis, forma ar net patys įvairiausi bandymai su kūnais, kai repeticijų salėje pamatomos kūnų improvizacijos. Menininkas jautrus aplinkai, emocijoms ir santykiams, tad visuomet į tai reaguoja.“ Kūrybai svarbus ir auditorijos balsas. Kiekvienas pasirodymų lankytojas įtraukiamas į tai, kas vyksta scenoje, ir stebėdamas gali kurti savo istoriją. Vienus žiūrovus pavergia pasirodymo estetika ar dermė, o kiti tiesiog nepaliaujamai viskuo grožisi. „Aš ir pati niekuomet nesistengiu suprasti to, ką matau scenoje. Daugiau dėmesio

skiriu suvokimui, kaip tai mane veikia. Mano manymu, žiūrovas turi būti sujaudintas pačiais įvairiausiais aspektais: tiek estetiškai, tiek vizualiai, tiek intelektualiai. Juslės turi būti sudirgintos, nes žiūrovas negali išeiti abejingas“, – pamąstymais dalijosi Birutė Letukaitė. Kauno šokio teatras „Aura“ vasarą poilsiauja ir į įprastą tempą po truputį grįžta rugsėjį. Birutė minėjo, kad po atostogų vienas pirmųjų susitikimų su teatru įvyko Anykščiuose, tarptautiniame festivalyje „Pėdos“ – ten buvo atliekamas spektaklis. Iš karto po to dalis šokėjų išskrido į Amsterdamą, kur dalyvavo vizualių menų mugėje „This Art Fair“, o vos grįžę su kauniečiais sveikinsis Kauno kultūros mugėje. Tarptautinis šokio festivalis „Aura“ šiemet vyks rugsėjo 30–spalio 1 dienomis. „Ruošimės trečiajam choreografės Karine Ponties iš Belgijos vizitui – drauge užbaigsime premjerą „Prarasti / Namai toli nuo namų“ ir per festivalį parodysime jį Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Kiek vėliau laukia ir mano pačios drauge su videomenininku Tadu Stalyga statomas spektaklis „Ištrintos durys“ ir bendras projektas su Ieva Jackevičiūte. Lapkričio mėnesį Nacionaliniame Kauno dramos teatre planuojame pristatyti dar vieną premjerą – išskirtinio naujosios kartos choreografo Beno J. Riepe’s spektaklį „Meilės erdvė“, kuris neturėtų palikti abejingų. Spektaklio „Meilėje meilėje“ eskizai šiuo metu vis dar kūrybos procese. Jį planuojame žiūrovams pristatyti Zapyškyje su gyva Gedimino Gelgoto ansamblio NIKO muzika, inspiruota menininkės Aldonos Gustas, prodiusuojama Zigmo Kalesinsko ir „Kaunas 2022“. Tiesą sakant, galėčiau vardyti ir vardyti suplanuotas veiklas – laukia labai karštas sezonas“, – sakė B. Letukaitė.

Festivalis kvies aplankyti neįprastą erdvę – buvusį kino teatrą „Daina“, kuriame kauniečiai filmus žiūrėdavo dar tarpukariu ir sovietmečiu. Šias patalpas bus galima išvysti visai kitomis akimis – ten net tris dienas vyks netradiciniai festivalio renginiai: festivalio atidarymas drauge su elektroninio roko grupe „Royce“ bei jungtinėmis Kauno šokėjų pajėgomis, du naktiniai spektakliai, netelpantys į jokių žanrų rėmus, ir dar niekur Lietuvoje nerodyta premjera. Bus ir staigmenų – Kauno paveikslų galerijoje vyks nemokamas Vilniaus šokio teatro „Low Air“ pasirodymas. Pašnekovė pasakojo, kad neįprastų patalpų ėmė ieškoti dar prieš porą metų, apsilankiusi tarptautiniame Europos teatrų festivalyje „Unidram“ Potsdame. „Išvydau rusų inžinerinį pasirodymą ir nusprendžiau ieškoti šiam spektakliui patalpų Kaune. Jų spektakliai kupini „ekstrymo“: ugnies, vandens, putų, tad visai sudėtinga rasti aikštelę, kurioje šokėjai pasirodymo metu turėtų visišką laisvę. Pro Kauno kino teatrą „Daina“ pravažiuoju gana dažnai – taip ilgainiui ir kilo mintis susisiekti su naujuoju šio apleisto pastato savininku. Džiaugiamės, kad radome bendrą kalbą ir pamažu pradėjome ruoštis festivaliui. O nuveikti tikrai yra ką – kaip minėjau, pastatas visiškai apleistas, tad iki festivalio mėginsime sutvarkyti erdvę iki minimalios estetikos. Kokia veikla bus vykdoma po to – šiemet pastatą įsigijęs savininkas dar neatskleidžia“, – pasakojo Birutė Letukaitė. „Nuepiko“ auga Marius Pinigis kartu su Andriumi Stakele ir Mariumi Paplausku 2016 metais nusprendė drauge kurti spektaklį „(g)round zero“ – vos per trejus metus įvairiose Lietuvos ir užsienio scenose jį parodė daugiau negu 50 kartų. Prabėgus vieniems metams,

„Nuepiko“. Karolinos Latvytės Bibiano nuotr.

R U G S Ė J I S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

ŽMONĖS YRA LYGŪS, VISI VISKĄ MATO IR SUPRANTA – TIK GALBŪT NETURI TIEK DAUG PROGŲ.

visi nusprendė, kad laikas kūrybinei komandai duoti pavadinimą – taip ir gimė šokio trupė „Nuepiko“. Laikui bėgant, sudėtis truputį pakito: Marius Paplauskas susikoncentravo į videomeno darbus. Nors, tiesa, nuo šokio neatitolo – jis iki šiol yra dažnas šokio festivalių ir spektaklių videomenininkas bei šokio filmų kūrėjas. Jo vietą trupėje užėmė meksikietis Adrianas Carlo Bibiano – dar vienas aktyvus ir talentingas šokio menininkas, gyvenantis Kaune. Nuo šio sezono trupę papildys ir ketvirtasis narys – house ir hiphopo stilių šokėjas Arūnas Mozūraitis, pastarąjį sezoną dirbęs Kauno šokio teatre „Aura“. „Džiaugiuosi, kad mūsų trupė labai įvairialypė – kūno išraiškos prasme esame gana individualūs. Andrius Stakelė – dar ir muzikos kūrėjas. Mūsų spektakliuose ir įvairiausiuose šokio projektuose, kuriuose dalyvaujame ar esame atsakingi už kūrybinį procesą, visuomet skamba tik Andriaus muzika“, – pasakojo Marius. Kiekvieno trupės nario kelionė profesionaliosios scenos link buvo individuali, tačiau, Mariaus teigimu, visus juos suvienijo noras kurti kartu, kalbėti savo kūno kalba, idėjomis ir vizijomis: „Individualumą ir kūno kalbos unikalumą akcentuojame ir savo spektakliuose.“ Šokio trupės „Nuepiko“ spektaklių kompoziciją ir choreografiją nulemia kūrybinio proceso metu formuojamos užduotys, reikalingos atskleisti išsikeltai idėjai. „Retkarčiais vaizduotėje nešiojamės kokią nors įdomią kompoziciją ar judėjimo formą, kuri neturi konkrečios idėjos. Kiek vėliau tą mintį mažais gabalėliais išrutuliojame ir visa tai pamažu virsta turiniu. Įkvėpimo ir idėjų semiamės vienas iš kito ir iš to, ką matome ar jaučiame. Žinoma, nepamirštame ir bendravimo, knygų, muzikos, kino. Tiesą sakant, nemanau, kad pasakysiu ką

Kalbant apie kitus šokio trupės planus, svarbu paminėti ir drauge su Šeiko šokio teatru bei projektu „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ vykdomą septynių savaičių trukmės darbą „Mikado“. Marius minėjo, kad bus dirbama su Kauno ir Klaipėdos rajonų bendruomenėmis: „Vienas iš esminių projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ akcentų – bendruomenių įtraukimas į profesionalųjį meną,

„Šokio bendruomenė gana maža, tačiau tikrai labai aktyvi. Šokio profesionalams Kauno kultūros centre vedame rytines pamokas, visi drauge įsitraukiame į įvairiausias kultūrines ir menines iniciatyvas Kauno mieste – ypač dabar, „Kaunas 2022“ kontekste. Labai norime šokiu dalytis ir su skirtingų socialinių ir amžiaus grupių žmonėmis, tad artimiausiu metu turėtume pradėti keletą naujų projektų, skirtų Kauno senjorams, taip pat žmonėms su specialiais poreikiais. Bendraminčių tikrai turime, tik dar labai norėtųsi užmegzti artimesnį dialogą ir su miesto politikais bei kultūros politiką formuojančiais žmonėmis – ypač tuomet, kai kalbama apie profesionaliems spektakliams rodyti reikalingas erdves ar apskritai apie meninį jaunimo ugdymą ir jo kokybę“, – pamąstymais pasidalijo vienas iš šokio trupės „Nuepiko“ įkūrėjų Marius Pinigis.

FACEBOOK.COM/NUEPIKO

„Tęsime šokio spektaklio „Perdegimas“ sklaidą Lietuvos didžiuosiuose miestuose ir regionuose – esame numatę daugiau negu 10 rodymų. Beje, daugelyje vietų vyks ir diskusijos šia tema ar šokio / judesio dirbtuvės. Įvairiausiuose edukaciniuose projektuose dirbdamas su bendruomenėmis pastebėjau, kad žmonių pasitikėjimas labai svarbus, tačiau nėra taip paprasta jo įgauti, jeigu žmogus temato tave scenoje. Itin svarbu susipažinti su potencialia auditorija ir suprasti, kad negalima nuvertinti tų, kurie gyvena mažesniuose miesteliuose. Susitikimas yra puiki galimybė šviesti susirinkusiuosius apie profesionalųjį meną, kalbėtis sudėtingesnėmis temomis ir taip išlikti ištikimiems savo idėjoms bei kūrybiniam braižui. „Perdegimas“ nėra lengvas turinys, tačiau laikausi minėto principo ir matau, kad visa tai duoda labai gerą rezultatą, nes žmonės yra lygūs, visi viską mato ir supranta – tik galbūt neturi tiek daug progų.“

Tiesa, esame gavę finansavimą iš Lietuvos kultūros tarybos naujo spektaklio kūrybai, tad tikimės gruodį pakviesti į šokio spektaklio „Niekur, bet ne čia“ premjerą – didžiausią dėmesį ir skirsime šio spektaklio kūrybiniam procesui. Kūrybiniame procese dalyvausiu aš, Andrius Stakelė, Adrianas Carlo Bibiano, Arūnas Mozūraitis, Vilma Pitrinaitė ir Mantas Stabačinskas. Drįsčiau teigti, kad tai – visai svajonių komanda. Spektaklis bus apie buvimą čia ir dabar, apie tai, kokia skirtinga kiekvieno iš mūsų galvoje patiriamia realybė. Turbūt atsiras ir tam tikrų scenografinių elementų, kurie padės geriau atskleisti temą, tačiau paliksiu tai kaip intrigą.“

DANCEFESTIVAL.LT

Pastaruoju metu vis daugiau kūrybinių projektų ir spektaklių trupė kuria patys, tad visuomet stengiasi būti savimi ir kūrybinio proceso metu dar geriau save pažinti – taip atranda naujų neatskleistų pusių.

tad prisijungę bendruomenių nariai kartu su mumis spektakliuose atliks tam tikrą vaidmenį ir įsitrauks į kūrybos procesus. Svarbu paminėti ir tai, kad kūrybines dirbtuves vesime drauge su Šeiko šokio trupės vadove Agne Šeiko.

AURA.LT

nors naujo, nes tiesiog mėginame būti atviri, stebėti tiek save, tiek kitus, klausytis ir pernelyg neforsuoti aplinkybių, nes daug kas atsitinka savaime“, – aiškino Marius.

„Lizdas“. Luko Mykolaičio nuotr.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

R U G S Ė J I S

LABANAKT? NIEKADA DAINA DUBAUSKAITĖ

Kauno vėlaus vakaro ir nakties kultūra tokia pat sena kaip ir toji, vykstanti padoriu paros metu. Gal tik mažiau dokumentuojama ir afišuojama. Visgi be nakties neateina rytas, o prasmingiausi pokalbiai bei naujas idėjas kurstančios pažintys neretai ištinka jau uždarius darbo kabineto duris. Taigi pirmiausia pasibeldėme į šiuo metu biuru šokių salę pavertusio naktinio klubo „Lizdas“ duris, o vėliau dar užsukome į rugsėįį ketvirtąjį gimtadienį švenčiantį kultūros barą „Godo“. 37

R U G S Ė J I S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Naktinės kultūros namai „Šiemet apskritai daug kalbame apie tai, kas yra kultūra ir kas yra naktinė kultūra. Ar ji lygiavertė dieninei? Ar galime padėti jai tokia tapti?“ – svarsto mane klube pasitikę Mantas Pakeltis ir Žilvinas Širka. „Lizdo“, o ir čia pat veikiančio sezoninio „Lauko“ veikla jie būtent to ir siekia. „Žinai gi, džiazas prieš šimtą metų buvo demonizuojamas, dabar taip nutinka elektroninei muzikai, bet praėjo laiko, džiazas įsiliejo į kitas sferas, tapo neatsiejama kultūros dalimi. Mes dar jauni, bet tikimės tapti klasika“, – sako Žilvinas. „Lizdas“ nekantriai laukia, kol Kaunas taps Europos kultūros sostine, tad būtent tokiu drąsiu ir jau užtarnautu šūkiu, o ir užsiduotu tonu, pasitinka naująjį, septintąjį klubinį sezoną M. Žilinsko galerijos pusrūsyje. Kol kas visi čia palinkę prie kompiuterių, bet jau greit vieni eis groti, kiti – šokti. Visuomet vienu žingsniu toliau esančioje elektroninės muzikos kultūroje, kai visi groja dar neišleistus kūrinius, be naujienų tikrai neapsieisim.

sėdim, matuojam, tikrinam, ar geriau“, – šypsosi vienas iš klubo vadovų Mantas Pakeltis. „Tobulybės dar nepasiekėm, bet tikimės, kad mūsų gyvenimų tam užteks“, – jį papildo Žilvinas Širka. Beje, jo manymu, klube turi būti karšta, tad kondicionierium taip labai, kaip Mantas, nesidžiaugia. O pastarasis pabrėžia, kad karščiausiomis naktimis jam grojant yra net silpna pasidarę. Taip nebebus! Muzikinių naujovių bus, tik ne kardinalių. „Reikia visko po truputį – nenorime būti nei vien techno, nei vien house klubu – esame ir būsime elektroninės muzikos vieta“, – sako Mantas, kuris pripažįsta, kad bėgant laikui ir paties skonis keičiasi, norisi naujovių savo transliuojamame skambesyje. Jis teigia, kad Kaunas ir net Lietuva yra per maža turėti specifinių nišinių žanrų vietų. Verčiau laviruoti tarp įvairiems stiliams skirtų vakarėlių serijų. O jų, be jau pamėgtų „Tarp Dviejų Aušrų“ ar „Jaudesys“, bus ir naujų!

Pirmiausia – rūbinė, nuo kurios, pasirodo, prasideda ne tik teatras. Erdvėje rasis net persirengimo kabinos – žinia, įsišokęs dažniausiai supranti, kad ryte vienu megztiniu užsivilkai per daug. Taigi nuo šiol storesnius rūbus, kuprines bus galima pasidėti spintelėse, o persirengimo kabinoje užsimesti vasarinius marškinėlius. Arba šortus – aha, „Lizdas“ ruošiasi pristatyti firminius savo šortus!

„Visuomet siekiau, kad klubas būtų ir platforma naujoms idėjoms, naujiems vardams, nieko nėra liūdniau už vis tuos pačius atlikėjų sąrašus – todėl turime ir savo akademiją, kur žmonės gali išsibandyti, ką reiškia groti klube, o ne miegamajame, ir nebūtinai visi tampa mūsų rezidentais, bet save pabandyti naudinga, o ir mums yra ką atrasti“, – taria Žilvinas, pats turėjęs ilgas kūrybines atostogas, bet jau ruošiantis naujus grojaraščius.

Pagaliau bus ir kondicionierius, būtinas kiekviename save gerbiančiame klube – tai ir dėl sveikesnio, ir dėl vėsesnio oro. Kaip ir visuomet, prieš sezoną tobulinama garso kokybė. „Kiekvieną pusmetį vis ką nors pakeičiam technikoje ar akustikoje,

O naujokų pavadinimai intriguoja. Pradėkim nuo „Užimtumo tarnybos“. „Tai saviironiškas dviejų ekstravertiškų vyrukų projektas, eksperimentas, kuriame dera viskas nuo gabber iki trap, footwork, hiphopo“, – pasakoja Žilvinas ir

„Lizdas“. Luko Mykolaičio nuotr.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

R U G S Ė J I S

Meilė „Godo“ – amžinai. Agnės Urbutės nuotr.

Dar viena šviežiena, žavinti pavadinimo tautiškumu, – „Lengvoji atletika“. Jei metaforiškai, tai – riedlentės ir deep house. Trečioji nauja serija – „Totemas“. Pavadinimas šnabžda, kad muzikoje ieškantiems šamaniškų elementų čia patiks.

Bus ir aktų dirbtuvės, kurios tapo baro tradicija ir kurių visi labai pasiilgo per karantiną. Negalėjimas susitikti, negalėjimas savęs išreikšti popieriaus lape – nieko gero psichologinei sveikatai. Pati Agnė sako karantiną prasmingai išnaudojusi kūrybai – tai jos rankomis kuriamas vizualinis „Godo“ identitetas, o dabar buvo laiko ir tiesiog savo menams.

Bare kaip svetainėje „Mes ne tiek siekiame naujovių, kiek stengiamės išlaikyti tęstinumą, kad gyvuotų tai, ką jau esame užkūrę“, – sako Agnė Urbutė, viena iš kultūros baro „Godo“ šeimininkių. Antrasis – jos vyras Mantas. Baras, esantis Kauno teatrų ir kitų kultūros įstaigų sankryžoje, kurtas šeimos rankomis ir fantazijomis. Čia jauku jei ir ne kaip namuose, tai kaip pas bohemišką tetą. Baldai – retro, sienas margina vis kiti paveikslai. „Parodų turime suplanavę iki vasario mėnesio“, – šypsosi Agnė ir sako, kad jei anksčiau reikėjo menininkų ieškoti patiems, tai dabar dar tik pradedantys, „rimtų“ galerijų besibaiminantys, bet labai įdomūs kūrėjai ateina patys. Taip nutinka ir su muzikos grupėmis, kurios, norinčios pagroti, stovi eilėje. „Žinai, visai laukiu rudens, nes vasarą lauke koncertus organizuoti sudėtinga – esame pačiame centre, kaimynų turime, o viduje – paprasčiau ir jaukiau.“ Taigi muzikos ir parodų bus ir šį sezoną. Parodų, kurių eksponatus galima nusipirkti tiesiog sėdint bare, – ir taip nutinka. DJ vakarų irgi bus – iki vidurnakčio, pirmos, antros... Galbūt daliai to pakaks, o kiti numigruos į ilgėliau veikiančias

Baro bendruomenė susiformavusi (ir jau minėtų teatrų kolektyvai čia ateina po spektaklių, be grimo, be kaukių), bet dėl centrinės lokacijos ateina ir netyčiukų. Jiems dažniausiai patinka: „Čia nėra smurto, jauki aplinka, gali būti savimi – tokia atmosfera žmones traukia.“ Agnė žino jau ne vieną istoriją apie čia susipažinusius, susižadėjusius, meilę „Godo“ tatuiruotėmis išreiškusius žmones – ir net apsigalvojusius dėl emigracijos. Atėjo į koncertą, pamatė bendruomenę, susipažino... taip gimė, pavyzdžiui, grupė „Koža“. Agnė išduoda – tiksliau, pabrėžia visiems žinomą faktą – kad Kaunui reikia subkultūroms skirtų sceninių erdvių. Tad nors „Godo“ mažutis, komanda jau dairosi, galbūt pavyks atidaryti dar vieną vietą, skirtą būtent koncertams. Nuostabu būtų parengti reportažą ir iš ten, o kol kas – gero vakarojimo, gero naktinėjimo. Jei ne „Lizde“ ar „Godo“, tai dešimtmetį atšventusioje „Kultūroje“, jaukesniajame jos brolyje „Kameriniame“, sunkiosios muzikos tvirtovėje „Lemmy“... Nėra kada miegoti, treniruokimės 2022-iesiems, kai pasirinkimų bus daugiau nei lapelių kalendoriuje.

FACEBOOK.COM/BAR.GODO

vietas. Bus poezijos skaitymų, kurių artimiausias – rugsėjo 16 d., kai besiliejančias eiles papildys Arūno Perioko muzikinės improvizacijos.

FACEBOOK.COM/LIZDAS

išduoda, kad „Užimtumo tarnybos“ hobis yra ir automobiliai, tad serijos vakarėliuose galima tikėtis netikėtų interjero sprendimų.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

R U G S Ė J I S

LAISVA LAISVĖS TVIRTOVĖ KOTRYNA LINGIENĖ DONATO STANKEVIČIAUS NUOTR.

Kaskart susidūrus su nuo šios vasaros oficialiai VšĮ „Kauno tvirtovės parkas“ vadovaujančiu Egidijumi Bagdonu, jis atskleidžia vis naują Kauną supančių mūrų paslaptį. Ne dėl to, kad tausotų jas stalčiuje – pats su įgula tyrinėdamas ne tik keliolika fortų, bet ir šimtus kitų tvirtovės statinių mieste ir rajone jis vis turtina savo žinias. Šįkart Egidijus susitikti pakvietė į... įkvėpkite... Kauno tvirtovės kairiojo Nemuno kranto centrinių artilerijos sandėlių kompleksą. Na, vieną jo dalių Lakūnų plente. Skamba romantiškai – ir atrodo.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

R U G S Ė J I S

Užsiropštęs ant sandėlius gaubiančios kalvelės jautiesi lyg koks atradėjas – nuo kalvos atsiskleidžia dar neregėta gerai pažįstamo miesto panorama. Yra išlikusi romantiška citata:

„Kartais, beeidamas mūsų keliais ir stebėdamas kapą kokio nors vokiško Fritz’o, kurio kaulai guli greta rusiško Ivan’o palaikų, klausi savęs: „Kuriems galams juodu tuomet smaugėsi ir žuvo? Argi tam Hannover’io Fritz’ui būtų lengviau, jeigu koks nors prūsiškas Von’as tuktų Lietuvos ūkininko prakaitu? Argi Uralo kazokas Ivan’as praturtėtų nuo uriadniko priespaudos Lietuvoje? Bet, matyt, taip buvo likimo lemta, kad nuožmiausioje dviejų prispaudėjų tarpusavio kovoje turėjo laimėti nuskriaustasis – trečiasis. Tas trečiasis, kuris amžių būvy savo žemelę pūreno, prakaitu ją laistė, dėl jos sielojosi ir už ją ėjo mirti. Tokios mintys pynėsi mano galvoje, kai, susitikęs su atvykusiu šių metų rugpiūčio mėn. 28 d. į Lietuvą Švedijos karališkosios kariuomenės generolu, ponu Reutersward, stebėjau Kauno fortus. Man buvo ypač malonu, kad garbingas Švedijos svečias iš tos pat Fredos aukštumu ši kartą matė jau naują, lietuvišką, Kauną.“ (Pulkininkas Stasys Zaskevičius, Lietuvos karininkų laikraštis „Kardas“, 1935 m. rugsėjo 15 d.) Vėjuota, tad plačiau pasikalbėti apie tai, kas naujo XIX a. menančioje tvirtovėje, lendame į vieną iš skliautuotų sandėlių. Jis, išklotas paprastomis, kvepiančiomis medinėmis lentomis, tapo jaukiu tvirtovės biuru. Ar visgi štabu?

Galbūt daugelis jau žino, bet verta priminti, kad Kauno tvirtovės parkas rūpinasi tik dalimi to, kas liko iš Rusijos caro užmo-

jo. VI fortas perleistas Vytauto Didžiojo karo muziejaus žinion, VII – privatus, IX-ajame veikia muziejus. Dalis tvirtovės, taigi ir parko objektų, – miesto, dalis – Kauno rajono savivaldybės teritorijoje. Bet iš esmės už tai, kas vyksta fortuose, sandėliuose ir kituose statiniuose, atsakingas parkas – ir tie, kurie nusprendžia čia vykdyti veiklas. Pačias įvairiausias: nuo rugsėjį garsiajame Šančių „Parake“ veiksiančios aktų parodos iki poezijos skaitymų, tradicinių ar visai netradicinių švenčių. Galų gale, dažasvydžio. „Tenka išgirsti, kad mes nekonkretūs – bet mes turime laisvę tokiais būti“, – šypsosi E. Bagdonas, manantis, kad būtent polėkiu ir galimybėmis atverti fantaziją Kauno tvirtovė ir vis auganti jos bendruomenė išsiskiria iš panašių istorinių objektų kitur Europoje: „Kadaise tvirtovė gaubė miestą, vėliau buvo ignoruojama dėl nesaugumo, o dabar pamažu žmonės apglėbia ją.“ Miestus-tvirtoves, ieškančius būdų būti aktualiems XXI a., vienija tinklas EFFORTS, kurio viena iš steigėjų 2017 m. buvo ir Kauno tvirtovė. Kitų metų pabaigoje būtent pas mus planuojamas Europos tvirtovių kongresas – jis įtrauktas į „Kaunas 2022“ programą. Bet tai, rodosi, dar labai negreit. Priežasčių pirmąkart ar iš naujo aplankyti kurį nors fortą rasite kad ir šį savaitgalį. Net ir vėliau, žiemojant šikšnosparniams, – dabar kalbamasi su gamtosaugininkais, kaip ir žiemos metu turistauti saugiai, nes naktiniai gyviai juk paprastai ilsisi ne visame forte, o tik jo dalyje. Galbūt mažiau šikšnosparnių mėgstamuose objektuose pakaks nuorodų, tvorelių, ir ekskursijos galės vykti toliau. Egidijus prisimena, kad būta bandymų vienos ekskursijos metu aprėpti keletą fortų, ir prisipažįsta, kad net

pats, tvirtovės entuziastas, po valandėlės jau nebeišlaikydavo dėmesio. Todėl pačiam atrodo prasmingiau siauresnio profilio pasivaikščiojimai besidomintiems konkrečiomis temomis (karyba, gamta, inžinerija...) – juos veda tiek Kauno tvirtovės parke dirbantys gidai, tiek nepriklausomi profesionalai. Kaip tik rugsėjį parkas pakvies į gidų kursus – gal tai idėja naujai „popamokinei“ veiklai? Pavasarį tokie kursai vyko savo aplinka itin besidominčioje Domeikavos (čia stūkso nebaigtas statyti, bet karo ragavęs fortas) bendruomenėje, juos baigė ir gidais tapo apie dešimt vietos gyventojų. Būtent paliesti karo fortai ir yra Egidijaus bei jo komandos interesų sritis. Griuvėsiai, tinkamai išvalyti, atidengti, konservuoti, – tai labai įdomu! Parko vadovas juokiasi, kad vokiečiai Pirmojo pasaulinio karo metu Belgijoje atakavo kaip papuola, o štai Kauną per II, I ir III fortus ėmė jau kone

juvelyriškai. Vieną tokių patrankos „Berta“ paliktų skylių architektas Mantas Maziliauskas I-ame forte verčia skulptūriniu objektu – žiūrint iš apačios, tai bus lyg kupolas, lyg „Bertos“ akis, o iš toliau – gal Mistinio Kauno Žvėries guolis? Sužinosime taip pat dar šį mėnesį. Beje, tai dėl I-ame forte „Kaunas 2022“ kvietimu Lino Kutavičiaus sukurtos šviesos instaliacijos vasarą buvo kilę diskusijų – menas tai ar paveldo darkymas? Rugsėjį kalbų greičiausiai irgi bus – o ir vėliau, juk tai nevienadienis objektas. Gal net taps tokiu svarbiu kaip Vilniaus vamzdis?.. Egidijus į tai žiūri filosofiškai. Anot jo, nuomonių priešprieša, idėjų karas – agnostika – yra pasakojimą ir istoriją kurianti jėga. „Gal tai tiesmuka mintis – Laisvės tvirtovė, bet aš mūsų veiklą matau būtent taip. Juk Laisvės alėją ar Soborą retas kuris dabar pavadintų okupaciniu simboliu, o tai tos pačios epochos palikimas. Turi praeiti laiko.“

K AKUANUANS A S P I P L INLANS A S K UKL UT LŪTRŪORSO 2 S 0 22 01 2 R1 ULGI S E Ė P A J I S

„Vis užsuka vietiniai senoliai ir ką nors įdomaus papasakoja – pavyzdžiui, kad čia galimai buvo pirmasis Kauno „šrotas“. Sovietinių automobilių. Ir dabar mašinos stogu uždengtas kaminas virš sandėlių – detalių vis randame“, – po kiemą vedžioja E. Bagdonas. Ką randa – tą sunaudoja. Medžiai, kelmai iš fortų šildo Kauno pastatus žiemą – kol kas svarstoma, gal vietoje randamu biokuru apšildyti ir sandėlius, fortus: „Pernai čia šildžiausi krosnele.“ O iš visokių kitokių radinių gimsta ir gražaus meno. Šių metų sausio numeryje rašėme apie architekto-menininko šiukšlių skulptūras VIII forte, o III forte gimsta steampunk stiliaus metalo skulptūros. Tvarumo principas svarbus ir perdirbant radybas, ir įveiklinant pačią tvirtovę.

Šįkart su fotografu Donatu Stankevičiumi neapsilankėme, bet tikimės netrukus būti pakviesti į kokį koncertą greta esančiame buvusiame parako (taip, vėl parako) sandėlyje. Šio pastato betoninių sienų storis – daugiau nei 2 m, sakoma, kadaise tai buvo vienas saugiausių statinių Kaune. Saugu būtų ir įvairių žanrų muzikai – čia gali tilpti kokie 500 žmonių. Dar šį tą Egidijus pridūrė mums jau išlėkus iš Lakūnų plento. Kauno tvirtovės parko štabas baigia įrengti lankytojų kambarį III-iojo forto kareivinių sargybinėje patalpoje: „Pernai atkasėme grindinį, įrengėme tiltuką. Lankytojų kambaryje darbo metu forto svečiai galės sutikti ir forto gidą, apžiūrėti forto maketą, veikiančias parodas, išgerti kavos ir daugiau sužinoti apie kitus fortus“, – intriguoja per karantiną tvarkytis itin pamėgęs devyndarbis pašnekovas. Ir prideda, kad dar šiemet bus įrengti apsauginiai stogeliai IV-ajame ir III-iajame fortuose – tam, kad būtų išsaugoti trupantys kareivinių karnizai. „Tai vienas iš svarbių mūsų rūpesčių ateičiai – užkonservuoti tiek, kiek išliko, sustabdyti mūro eroziją, apsaugoti nuo griuvimo. Nėra tikslo viską atkurti, atstatyti, restauruoti – tačiau siekiame išsaugoti tiek, kiek liko.“ Įgulos vadovas juokauja: gal ta keista būsena tarp kArybos ir kŪrybos ir yra nuolatinis, tikrasis kauniečio būvis? Bet kuriuo atveju džiugu, kad nebesikauname, o kartu jaukinamės laisvės tvirtovę. Laisvą plotą veikti ir kurti.

KAUNOTVIRTOVE.LT

Dar grįžkime į pokalbio lokaciją. Greta tvirtovės vado štabo – ir daugiau panašaus dydžio patalpų, – visos sujungtos. Vienoje bus įrengta virtuvė, kitos taps atviros kūrybinėms idėjoms. Gaila, ne visų sandėlių fasaduose išliko stiklinės durys – matyt, per jas į dirbtuves patekdavo šviesa. Kaip Lakūnų plento sandėliai atrodė tarpukariu, galite pamatyti kieme eksponuojamoje fotografijų parodoje. Tvirtovės laikotarpiu čia buvo tvarkomi pabūklai, o teritoriją perėmus Lietuvos kariuomenei įsikūrė šarvuočių rinktinės štabas ir tankų (prancūziškų, dalyvavusių Pirmajame pasauliniame kare ir vėliau perpirktų) garažas. Veikė ir valgykla, kurios maistas patikęs pačiam Smetonai… Netoliese gyveno lakūnai, juk šalia aerodromas, aviacijos dirbtuvės. Sovietų okupacijos metais sandėliuose saugotas aviacinis kuras. O tada...

Kazimieras Brazdžiūnas, „xnxx“. Aerozoliniai dažai ant drobės, 180 x 230, 2021 m. www.roostergallery.eu/portfolio/kazimieras-brazdziunas

KULTURA. KAUNAS. LT PRISTATO DALĮ RUGSĖJO REKOMENDACIJŲ RASITE ANKSTESNIUOSE PUSLAPIUOSE. VISKO TIEK DAUG! O JEI IEŠKOTE DAR IDĖJŲ KAUNASTIŠKAM LAISVALAIKIUI, ATSIVERSKITE IR NUOLAT PILDOMĄ INTERNETINĮ KALENDORIŲ: KULTURA.KAUNAS.LT

KALENDORIUS

08 24 – 10 31

Audio festivalis „Banguoja“ Online

08 19 – 12 31

Paroda „Totoriai – Lietuvos kariai“

Vytauto Didžiojo karo muziejus, K. Donelaičio g. 64 2021 m. paskelbti Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais. Šiais metais sukanka 700 metų kai didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas pakvietė kaip sąjungininkus totorių karius į pagalbą kovoje prieš kryžiuočius. Totoriai paliko ryškų pėdsaką Lietuvos ir ypač jos karybos istorijoje. „Paroda siekiame supažindinti visuomenę su Lietuvos totoriais, viena seniausių etninių grupių, gyvenančių Lietuvoje, bei jų indėliu į Lietuvos valstybės gynybą, todėl naudojami eksponatai, vizualiniai sprendimai ir interaktyvi medžiaga padės pažinti mažai pažįstamą etninę grupę“, – sako parodos kuratorė Justina Nenortaitė.

Organizatorių nuotr.

Dokumentikos festivalis „Nepatogus kinas“ pirmą kartą organizuoja audio festivalį „Banguoja“. Projekto tikslas – ne tik populiarinti Lietuvoje dar kiek mažiau įprastą audio dokumentikos žanrą, bet ir skatinti bei palaikyti lietuvių kūrėjus. Festivalio programoje – septyniolika kūrinių, kurie ne tik išsiskiria savo garso dizainu, bet ir pasakoja stebinančiai intymias tikras istorijas įvairiomis socialinėmis ar žmogaus teisių temomis. Šiuos kūrinius klausytojai galės išgirsti ir patirti nemokamai, jie bus įgarsinti arba subtitruoti lietuviškai. Daugiau: www.banguoja.lt

09 02 – 09 05

Queer festivalis „Kreivės“

09 01 – 09 30

Ekskursija „Bibliotekos lobynai“

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57 Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka – viena seniausių savivaldybių viešųjų bibliotekų Lietuvoje, turinti itin turtingą istoriją. Nuo įkūrimo 1925 m. iki šių dienų biblioteka augo ir keitėsi, keliavo iš vienų patalpų į kitas, kol galiausiai 1960 m. įsikūrė šalia Laisvės alėjos fontano. Šiame pastate tarpukariu veikė brolių Jono ir Juozo Vailokaičių bankas, kurio unikalūs akcentai – du seifai bibliotekoje išlikę iki šių dienų. Kviečiame pamatyti senuosius seifus, esančius bibliotekoje, apžiūrėti atnaujintas patalpas (jei to dar nepadarėte) ir išgirsti pasakojimą apie bibliotekos istoriją.

LGBT* festivalis „Kreivės“ yra 2014 m. startavusi kultūrinė ir socialinė iniciatyva. „Nesame vienintelis ar pirmasis LGBT* festivalis regione ir Lietuvoje. Sekdami ankstesnėmis ir bendradarbiaudami su kitomis kreivomis iniciatyvomis, kuriame erdvę filmų peržiūroms, renginiams ir bendravimui. Siekiame parodyti ir apmąstyti prasilenkiančias ir besikertančias LGBT* žmonių patirties kreives“, – rašo organizatoriai ir kviečia pirmąjį rudens savaitgalį pasimatyti Kaune. Sykiu žygiuoti „Kaunas Pride“, šokti „Ridike“, diskutuoti Kauno menininkų namuose ir dar viską pratęsti socialiniame centre „Emma“. Programa: www.festivaliskreives.lt

RUGSĖJIS

Įvairios vietos

Norėdami užsisakyti ekskursiją rašykite el. paštu monika.straupyte@kaunas.mvb.lt. Beje, biblioteka oficialiai draugiška gyvūnams, tad į ekskursiją galima atkeliauti su savo keturkoju bičiuliu.

KALENDORIUS

09 02 – 10 17

A. Kulikausko paroda „Paskutinė, arba Dvylika metų laikų” Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

Rolando Andrijausko nuotr.

Parodoje fotografas laisvu žvilgsniu ir forma pristato savo keturių dešimčių metų trukmės kūrybos laikotarpį. Inventorizuoja gausų kūrybos archyvą. Tačiau nesistengia jo skrupulingai rūšiuoti, klasifikuoti ar chronologizuoti. Greičiau jau autorius įdėmiai apžiūri, ką turi, kas išlikę – tarsi verstų šeimos fotoalbumą. Trys pagrindinės parodos ašys – paskutiniai sovietinio laikotarpio darbai, dvidešimties metų kūrybos laikotarpis, gyvenant Niujorke bei beveik dešimtmetis kūrybos, grįžus į Lietuvą ir apsigyvenus kaime – telefonografija, tinklaraštinė fotografija. Ši paroda yra laisvos ir kintančios formos: atidarymo pradžiai parengtą ekspoziciją autorius nuolat formuos ir pildys. Galutinis jos vaizdas turėtų susiklostyti paskutinę savaitę. „Paskutinė, arba Dvylika metų laikų” yra kintanti, auganti, auginama paroda.

Ketvirtadienis, 09 02 / 09 16 / 09 30, 18:00

Biblioterapijos užsiėmimai

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57 Biblioterapija – tai pagalba skaitymu ir rašymu. Ji taip pat skatina kūrybiškumą, padeda geriau pažinti save. Šiais laikais, kai gyvenimas kupinas neužtikrintumo ir nežinios, o žmonės patiria daugiau streso, knygos, skaitymas, pokalbiai apie knygas ir kūrybinis rašymas gali suteikti pagalbą ir emocinę paramą. Projekto „Emocijų bibliotekos“ biblioterapijos susitikimų tikslas yra padėti skaitytojams susieti emocijas, kurias jie jaučia skaitydami, su situacijomis, kurias patiria realiame gyvenime. Užsiėmimus ves biblioterapijos specialistai, Lietuvos biblioterapijos asociacijos nariai Timas Petraitis ir Vidas Dusevičius. Daugiau informacijos ir kontaktai registracijai kiekvienam užsiėmimui artėjant bus paskelbti bibliotekos interneto svetainėje ir feisbuke. Užsiėmimai – tarptautinio projekto „Europos „Emocijų bibliotekos“: naujas būdas pritraukti auditorijas ir palaikyti socialines transformacijas Europoje“ dalis. Projektas dalinai finansuojamas pagal ES programą „Kūrybiška Europa 2014–2020“ ir Lietuvos kultūros tarybos.

Nuo 09 02

Tarptautinis fotomeno festivalis „Kaunas Photo“ Įvairios vietos

Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis, K. Donelaičio g. 64

Caroline Minjolle (Šveicarija). „RENDEZ-VOUS“

2021-aisiais festivaliui sukanka aštuoniolika, jis tampa pilnamečiu, tad festivalio programa susitelks ties tema „Amžius“. Festivalio parodų atidarymai vyks rugsėjo 2 ir 3 dienomis, o renginiai ir lauko parodos tęsis iki spalio pabaigos. Parodos vyks Kauno miesto galerinėse ir muziejinėse erdvėse: Įvairių tautų kultūrų centre, Kauno V. Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriuje, Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos ir Pilies skyriuose, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, KTU III-iuose rūmuose, VDU daugiafunkciniame mokslo ir studijų centre bei tradiciškai po atviru dangumi: Draugystės parke, Kalniečių parke, Čečėnijos aikštėje, Žemųjų Šančių skvere prie A. Juozapavičiaus pr. 57, Žaliakalnio funikulieriaus papėdėje ir Vienybės aikštėje.

Vienybės aikštėje šurmuliuosiančią pirmąją Kauno kultūros mugę praturtins ir kariliono garsai. Penktąjį kartą Kaune organizuojamas vieno sudėtingiausių instrumentų pasaulyje muzikos festivalis šįmet pristatys ne tik klasikinius kūrinius, bet ir netikėtus varpų duetus su kitais instrumentais bei elektronine muzika. Festivalio programoje – Europoje gerai žinomi atlikėjai: karilionininkai Monika Kazmierczak (Lenkija) ir Jan Verheyen (Belgija), valtornininkas Michał Szczerba (Lenkija) bei gitaristas Cedric Honings (Belgija). Prie atlikėjų iš užsienio prisijungs ilgametis karilionininkas iš Lietuvos Stanislovas Žilevičius. Festivalio akcentas – šeštadienio vakarinis koncertas su meniniu kariliono bokšto apšvietimu.

RUGSĖJIS

09 04 – 05

Tarptautinis Kauno kariliono muzikos festivalis

Daugiau: www.kaunansphoto.com

KALENDORIUS

Trečiadienis, 09 08, 18:00

Jūratės Sučylaitės knygos „Prieš srovę. Psichikos sveikata ir vertybės šiuolaikiniame pasaulyje“ pristatymas

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18

Šeštadienis, 09 04, 17:00

Lapių tvarumo festivalis A. Merkio g. 1, Lapės, Kauno raj.

Antrus metus iš eilės Lapių tvarumo festivalis kviečia Lapių bendruomenę ir svečius pasimėgauti muzika, skaniuoju troškiniu, sudalyvauti edukacijose, prekybininkų erdvėje, išmėginti žaislų kilimą bei stalo žaidimų zoną, o vakaro programoje laukia ne tik šokiai, bet ir filmas. Taigi planuokite savo laiką, ruoškitės dalyvauti jau tradicija tampančiame Lapių tvarumo festivalyje.

Socialinių mokslų daktarė, gydytoja psichiatrė, poetė ir poezijos terapeutė, Klaipėdos universiteto profesorė Jūratė Sučylaitė kviečia pamąstyti, ar galima šiuolaikiniame pasaulyje išsaugoti vidinį vientisumą, gebėjimą suprasti save patį, kurti gyvenamąją aplinką, palankią žmogaus psichikos sveikatai. Pokalbį moderuos pedagogas, literatūros apžvalgininkas Vidas Dusevičius. Vakarą paįvairins Ilonos Papečkytės atliekama dainuojamoji poezija. Renginys – tarptautinio projekto „Europos „Emocijų bibliotekos“: naujas būdas pritraukti auditorijas ir palaikyti socialines transformacijas Europoje“ dalis. Projektas dalinai finansuojamas pagal ES programą „Kūrybiška Europa 2014–2020“ ir Lietuvos kultūros tarybos.

Trečiadienis, 09 08, 18:00 Ketvirtadienis, 09 09, 18:00

Premjera. Opera „Turkas Italijoje“

Trečiadienis, 09 08, 18:30

Šventinis koncertas „100 metų vienybės“

Vytauto Didžiojo karo muziejus, K. Donelaičio g. 64 Muziejaus 100-mečiui skirtą renginį atidarys Lietuvos karinių oro pajėgų orkestro koncertas. Iškart po jo renginio vedėjas aktorius Andrius Žiurauskas visus pakvies stebėti tradicišką, 1923 m. pradėtą, Vyčio Kryžiaus ordino vėliavos pakėlimo ceremoniją, po kurios aidės XVIII a. artilerijos pabūklo salvės. Po muziejaus tradicijų pristatymo, visų dėmesį prikaustys Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos Defilė programa. Jai pasibaigus renginio dalyviai išgirs VDU kamerinio orkestro koncertą, kuriam diriguos charizmatiškasis Vytautas Lukočius, o visus savo balsu stebins operos solistas Egidijus Bavikinas. Renginį vainikuos Lietuvos kariuomenės mokyklos parašiutininkų pasirodymas.

Repeticija. Domo Rimeikos nuotr.

Bendras kauniečių ir Estijos koncertinės įstaigos „Promfest“ projektas XIX a. pradžios Gioachino Rossini operą nuspalvins ryškiomis praeito šimtmečio 90-ųjų estetikos spalvomis, panardins į realybės šou baseiną ir supažindins su savaip pasaulį reginčiais kupidonais. Spektaklio metu bus įveiklintos šiuolaikinės medijos. Šiomis priemonėmis statytojai siekia sukurti paviršutiniškumo, saldaus kičo įspūdį, kuomet operos personažai nebesugeba atskirti realybės nuo fikcijos. Ekranas tampa esminiu ir vieninteliu realybės įrodymu. Tai aliuzija ir į karantininę realybę, kai buvome priversti savo gyvenimus stebėti per ekranus, ne savo noru užsidaryti tarp keturių sienų ir kurti savąjį realybės šou. Tai operos reagavimas į globalią problematiką.

RUGSĖJIS

Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91

KALENDORIUS

09 09 – 09 11

Lietuvos muziejų kelio renginiai

Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13, ir padaliniai

09 09 – 09 19

Netradicinio teatro festivalis „Namas Nr. 3“ Kūrybos centras „K.I.N.A.S. Panemunė“, Vaidoto g. 26

B. Sruogos sodas. Muziejaus nuotr.

2019–2021 m. Lietuvos muziejų asociacija ir jos nariai muziejai įgyvendina programą „Tėvynės ieškojimas“. Šiemet siekiama atgaivinti istorinių parkų ir sodų kultūrinę atmintį – įvairiomis formomis papasakoti apie jų kūrėjus, objektų kūrimo istorijas, sunykimo pavojus ir kt. Beveik visų rašytojų memorialinių namų Kaune pašonėse žaliuoja sodai, kurių medžiai dar mena čia gyvenusius ir aplinką puoselėjusius šeimininkus. Kiekvienas sodas slepia savitą istoriją, sukaupusią rašytojų šeimų gyvenimus, įpročius, to meto situacijas. „Lietuvos muziejų kelio“ iniciatyva – tai puiki proga pasivaikščioti rudeninę brandą pasitinkančiuose soduose ir išgirsti jų istorijas. Todėl šia proga – net keturi renginiai. Daugiau informacijos: www.maironiomuziejus.lt

Martyno Plepio nuotr.

Trečiasis netradicinio teatro festivalis „Namas Nr. 3“ iš miesto centro keliauja į Panemunę ir skelbia: „Dramai užtenka virtuvės!“, kurią rado buvusiame Panemunės bendruomenės centre. Sukurti pasirodymus šiai neįprastai erdvei buvo pakviestos keturios trupės: režisieriaus Šarūno Datenio ir aktorės Severijos Janušauskaitės duetas, klaipėdiečių „Apeirono“ teatras, kūrybinis duetas „Miglon“ ir režisierė Dr. GoraParasit (Gintarė Minelgaitė) su kūrybine komanda. Programa: www.namaskurti.lt

09 14 – 09 26

Jaunimo teatro festivalis „Išeities taškas“

Įvairios vietos

M. Plepio nuotr.

Festivalis žadina Kauną nuo 2018 m. ir kviečia Kauno miesto ir rajono gyventojus, bendruomenes bei svečius kartu užkopti į Parodos kalną kuo keistesniu būdu: atbulomis ar ant rankų, nešant dėdę ar auksinę žuvelę, su riedučiais, ar su banglente, o gal tiesiog dėvint Kalėdų senelio kostiumą – įmanoma viskas, ką leidžia dalyvių fantazija. Festivalio dalyviai susitinka Fluxus pradininko Jurgio Mačiūno skvere, o užkopę į kalną įsitraukia į (ne)tikėtą ir (ne) paprastą meninį bendruomeninį veiksmą, kurį kuria Kauno miesto ir rajono bendruomenės. Visa tai – tik dalis Fluxus festivalio. „Kaunas 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“ visos Fluxus festivalio dienos metu kviečia švęsti bendruomeniškumą ir paversti šią dieną tikra visų kauniečių ir Kauno rajono gyventojų susibūrimo bei draugystės švente.

Šiais metais festivalis orietuojasi į menininkus, savo kūriniuose nagrinėjančius esamuoju laikmečiu itin aktualią „atstumų“ temą. Organizatoriai kviečia į atstumus pažvelgti iš įvairių kampų – fizinio, psichologinio, socialinio ir kt. Kalbėti ne tik apie fizinius atstumus, kurie šiuo metu yra mūsų kasdienybės dalis, bet ir apie tai, kokius „atstumus“ tai sukuria kituose lygmenyse bei apie paties žmogaus kuriamus „atstumus“ nuo to, ką jis kalba ir ką daro. Be abejo, tuo pačiu bus ieškoma ir „išeities taško“ iš šios situacijos – gijų, kurios artina šiuos atstumus. Programa: www.iseitiestaskas.lt

RUGSĖJIS

Šeštadienis, 09 11

„Fluxus festivalis“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Programa: www.fluxusfestivalis.lt

KALENDORIUS

09 15 – 10 15

X Tarptautinis kamerinės muzikos festivalis „Avanti“ Įvairios vietos

Ketvirtadienis, 09 16, 19:00 Ketvirtadienis, 09 23, 18:30

„Mokumentai“

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

VDU kamerinio orkestro nuotr.

Jubiliejinis festivalis, kurį organizuoja Vytauto Didžiojo universiteto kamerinis orkestras, kviečia susipažinti su profesionaliais Lietuvos styginių kvartetais, išgirsti ne tik užsienio kompozitorių klasika tapusius kūrinius, bet ir susipažinti su lietuvių kompozitorių kūryba bei premjeromis. Festivalio atidarymo koncerte Kauno valstybinėje filharmonijoje skambės Jurgio Juozapaičio ir Sergei Jevtušenko kompozicijos, kurias atliks VDU kamerinis orkestras su solistu Davidu Geringu, diriguos Vytautas Lukočius. Festivalio uždarymo koncerte VDU kamerinis orkestras su valstybiniu Vilniaus kvartetu atliks Eugène-Auguste Ysaÿe bei Edward Elgar kūrybą VDU Didžiojoje auloje. Kitos festivalio lokacijos – Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Istorinė LR Prezidentūra, VDU Aula. Programa: www.facebook.com/festivalisavanti

Kadras iš filmo „Los Andželas vaidina save“

Kauno menininkų namų projektas „Mokumentai“ – videomeno ir trumpametražių filmų peržiūrų bei diskusijų serija – sugrįžta. Filmų peržiūrose toliau bus bandoma atsakyti į klausimą, kur galima brėžti liniją tarp dokumentikos ir videomeno kūrinio. Pirmajame vakare – Thom Andersen video esė „Los Andželas vaidina save“ (2004). Filmą pristatys filosofas J. D. Mininger. Pristatymas ir filmas vyks anglų k. Po savaitės – Menininkų dueto iš Vengrijos „Little Warsaw“ filmas „The Ship of Fools“ (2011). Filmą pristatys vienas iš vengrų dueto „Little Warsaw“ menininkų, kurį kalbins autonominių erdvių tyrinėtojas Tomas Marcinkevičius.

Penktadienis, 09 17, 18:00 Šeštadienis, 09 18, 18:00 Sekmadienis, 09 19, 18:00

Premjera. „Peras Giuntas“ Landšafto dizaino festivalis „Magenta“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Įvairios vietos

2019 m. rudenį pradėtas organizuoti Landšafto dizaino festivalis yra skirtas urbanizuotos gamtos dizaino aktualizavimui ir landšafto dizaino vaidmens stiprinimui formuojant mūsų geresnę ateitį. Festivalis yra apie urbanistinį dizainą, post-industrinę aplinką ir tarpdisciplininę (istorijos, filosofijos, architektūros, menotyros, gatvės meno, kt.) kūrybą. Festivalio renginiai yra plataus spektro ir apima edukacijos programas miesto gyventojams, viešas verslo, miesto valdžios, pramonės ir visuomenės diskusijas, ekskursijas, parodas, renginius ir viešų erdvių ir landšafto dizaino objektų kūrimą. Festivalis – „Kaunas 2022“ programos dalis.

Pjesės skaitymai. Donato Stankevičiaus nuotr.

Nacionaliniame Kauno dramos teatre pirmą kartą Lietuvos dramos scenoje statoma Henriko Ibseno pjesė „Peras Giuntas“. Kūrybiniame procese dalyvauja teatro aktoriai ir menininkai iš Vengrijos. Spektaklio sumanytojas – Vengrijoje gerai žinomas režisierius ir aktorius Csaba Polgár. Jis pasirinko savitą, šiuolaikišką ir drąsią poetinės dramos interpretaciją. Kūrėjui norisi apjungti Vengrijos ir Lietuvos patirtis – abi šalys išsivadavo iš sovietinio režimo ir jų piliečiams atsivėrė neribotų galimybių laukas, tuo pačiu palikdamas tradicijas, santvarkos prisiminimus.

RUGSĖJIS

09 17 – 09 26

KALENDORIUS

Penktadienis, 09 17, 18:00

Premjera. „SoDra, Mon Amour“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74 Bene aštriausia tema kultūros pasaulyje kiekvieną pavasarį nuo 2017 metų yra „Sodra“ ir jai skiriami mokesčiai. Pagrindinė visų minima bėda ir pasipiktinimas – neaiškus bendravimas. Tad natūralu, jog ši socialine tampanti problema būtų nagrinėjama tiesioginio bendravimo menu – teatru. Didelio susidomėjimo susilaukusi mintis dar labiau išgarsėjo, kai žmonių buvo prašoma pasidalinti savo patirtimi. Skundų kiekis iš žmonių ir pačios „Sodros“ darbuotojų gynybinio pobūdžio pasisakymai privertė susimąstyti ir pasinaudoti teatru kaip susikalbėjimo platforma.Sociologės Renidos Baltrušaitytės surinktais duomenimis rėmėsi dramaturgė Kristina Marija Kulinič. Ji ir parašė „Teatrono“ statomą pjesę apie žmones, kurie mėgina susitvarkyti savo gyvenimus ir mokesčius vienu metu. Režisierius – Gildas Aleksa.

Penktadienis, 09 17, 23:00

Vakarėlis „Tarp Dviejų Aušrų“ Klubas „Lizdas“, Nepriklausomybės a. 12

LSDXOXO archyvo nuotr.

„Tarp Dviejų Aušrų“ – lyg nerimtai, lyg trumpam gimęs geidulingosios house pusės vakarėlių ciklas, netikėtai pasiekęs dešimtmečio ribą. Sustoti niekas nežada, o sezono pagreitį užduos svečias, Berlyne įstrigęs amerikietis LSDXOXO, kurio įvaizdis kalba už save.

Sekmadienis, 09 19, 12:00

Premjera. Opera vaikams „Guliverio kelionės“

Šeštadienis, 09 18, 14:00

Kompostinių įrengimo dirbtuvės „Šilainių sodai“, Kauno tvirtovės VIII fortas, Pryšmančių g.

„Šilainių sodų“ kolektyvas, norintis gyventi tvariau ir mažinti išmetamų organinių atliekų kiekį, įgavęs naujų žinių, kviečia prisijungti įrengiant naujas kompostines VIII forte. Dirbtuvės vyks lauke, tad esant nepalankioms oro sąlygoms data gali kisti. Naujausią informaciją rasite soc. tinkluose.

Kompozitorė Zita Bružaitė šį spektaklį vadina „opera vaikams ir muzikine kelione suaugusiems“. Naujas muzikinis sceninis kūrinys kuriamas Jonathano Swifto satyrinio romano motyvais, pagal poetės ir dramaturgės Daivos Čepauskaitės eiliuotą tekstą. Kompozitorei buvo svarbu kūrinyje pabrėžti kelionės prasmę – ji turi kelias linijas: nuotykių, laikmečio/stiliaus ir lengvų aliuzijų į geografines trajektorijas – Anglija ir ne Anglija. Šioje operoje vaikams girdime jau atpažįstamą Z. Bružaitės muzikinę kalbą, kurioje ji lengvai jungia ir gretina nuosaikų modernizmą su džiazo, baroko ar folkloro elementais.

RUGSĖJIS

Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91

KALENDORIUS

09 23 – 09 24

Europos kultūros sostinės forumas Įvairios vietos

Ketvirtadienis, 09 23, 19:00

A. Aleksandravičiaus nuotr.

Jau forumo išvakarėse, rugsėjo 22 d. vyksiančios spaudos konferencijos metu „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ atskleis kartu su daugybe partnerių ilgai brandintą Europos kultūros sostinės metų programą – bus vardijami šimtai niekada iki šiol viešai nepristatytų meno ir kultūros projektų bei išskirtinių dalyvių. Pats forumas šiemet bus dedikuotas išsamiai „Kaunas 2022“ programos apžvalgai ir įvertinimui. Renginiuose bus pristatomos ne tik „Kauno 2022“, bet ir kitų Europos kultūros sostinių – „Esch 2022“ ir „Novi Sad 2022“ – programų detalės. Forumo programa ir registracija: www.forumas.kaunas2022.eu

Filmas-koncertas „Oasis Knebworth 1996“

„Forum Cinemas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49 Naujas filmas-koncertas nukels žiūrovus į karštą vasarą prieš 25-erius metus, kuomet Nebvorto parke susirinkę ketvirtis milijono žiūrovų tapo liudininkais ne tik vieno geriausių „Oasis“ pasirodymų, bet ir apskritai vieno įspūdingiausių muzikos įvykių per pastarąjį ketvirtį amžiaus. Nepraleiskite progos dar kartą išgyventi britų legendos šlovės dienas bei pasinerti į užburiančios ir nepamirštamos muzikos sūkurį.

Penktadienis, 09 24, 20:00

„Godo“ gimtadienis

Baras „Godo“, Laisvės al. 89 Ketvirtasis šiame žurnale plačiau pristatomo baro gimtadienis – su bičiulių kompanija „Ghia“, tyrinėjančia industrinius miesto garsus. Muzika dalinsis Weevil, Malvo, Gnaw, Yurei, Brvh ir baro šeimininkas Svengalik. Sienas specialiai šiai progai puoš baro iliustratorės AsurSura kūryba.

Penktadienis, 09 24, 18:00

Spektaklis „Dievų miškas“

09 30 – 10 03

Tarptautinis šokio festivalis AURA31 Įvairios vietos

D. Matvejevo nuotr.

Spektaklis sukurtas remiantis Balio Sruogos romanu „Dievų miškas“, atskleidžiančiu II-ojo Pasaulinio karo metais Štuthofo (Lenkija) koncentracijos stovykloje patirtus išgyvenimus. Nenutolstant nuo originalaus teksto ir išlaikant ironišką pasakojimo toną (aktorių dialogai kuriami stand up komedijos principu ), spektaklyje vaizduojami prižiūrėtojų ir kalinių santykiai, lagerio hierarchija, sekinantys darbai, vargana buitis ir žmogaus orumą gniuždančios bausmės. Pjesės autorė ir režisierė Agnė Sunklodaitė, remdamasi sėkminga kūrybine patirtimi bei lėlių ir objektų teatro žanrinėmis galimybėmis, pastatyme gvildena esminius klausimus apie žmogaus prigimtį: kas yra žmogiškumas? Kur yra riba tarp žmogiškumo ir nužmogėjimo?

Spektaklis „Love: Chapter 2“ (L-E-V, Izraelis). André Le Corre nuotr.

Šįkart festivalis driokstels netikėta erdve – neseniai naujam gyvenimui imtu prikelti tarpukariniu kino teatru „Daina“. Jame – AURA31 atidarymas su elektroninio roko grupe „Royce“ ir jungtinėmis Kauno šokėjų pajėgomis. Šiose erdvėse – ir išskirtinio inžinerinio teatro „Akhe“ (Rusija) trupės pasirodymas. Taip pat festivalis tradiciškai aplankys Nacionalinį Kauno dramos teatrą, kurio scenoje spalio 1 d. įvyks Kauno šokio teatro „Aura“ premjera „Prarasti / Namai toli nuo namų“ (chor. Karine Ponties). Žinoma, programa neapsieis ir be italų bei izraeliečių pasirodymų.

RUGSĖJIS

Kauno valstybinis lėlių teatras , Laisvės al. 87A

Programa: www.dancefestival.lt

Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt

KAUNAS PILNAS KULTŪROS MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE ( P L A T I N A M A S AUTORIAI: Artūras Bulota, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Daina Dubauskaitė, Diana Remeikytė, Donatas Stankevičius, Emilija Visockaitė, Justė Vyšniauskaitė, Kazimieras Brazdžiūnas, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Monika Balčiauskaitė, Rita Dočkuvienė. TIRAŽAS 3000 EGZ.

ISSN 2424-4465

NEMOKAMAI)

GLOBOJA:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

LEIDŽIA

2021 Nr. 9 (73)