KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2021 08 by Kaunas Pilnas Kultūros

Iliustracijos autorė Gabrielė Gudaitytė

VIENYBĖ

2021 RUGPJŪTIS kaunaspilnas.lt

TURINYS VIENYBĖ

NEI VIENAS NESAME MAŽIAU ŽMOGUS

KONFLIKTAI KAIP VISUOMENĖS SIMPTOMAI

12 20 24 MORALINĖ KULTŪRA YRA DIDŽIOJI SUPERGALIA

KANTATA ISTORIJOS KOMPLEKSIŠKUMUI

MUŠA, NES MYLI

36 PIRMIEJI VAIKŲ SODELIAI

50 KALENDORIUS

JUODA ROŽĖ. JUODAS GVAZDIKAS

UŽ TEISES IR PRIEŠ BAIMES „Labai paprastas sprendimas isveda i lauka pirmus 10 neramumu kelejus paklupdina ir po kulka i kakta palieka lauke guleti savaitei. Visiems atsisakiusiems valgyt bananu kol neliks nei vieno sonkaulio viska nufilmuoti ir parodyti per youtuba. per diena problemos neliktu like patys namo prasytu ir kiti siena kirsti negalvotu“, – į migrantų krizę reaguoja vis dar anoniminis interneto komentatorius. „Vatynkas dar užsidėkit, busit kaip is Aušvico“, – savo nuomonę apie Norvegijos paplūdimio tinklininkių sprendimą rungtynių metu dėvėti ne bikinio kelnaites, o šortus – ir tai palydėjusią nuobaudą – išreiškia kitas, šįkart moterų stiliaus, ekspertas. Tikėtina, kad kitu atveju, pavyzdžiui, mini sijoną apsirengusiai merginai tapus prievartos auka, jis sakytų: „Pati kalta, išprovokavo.“ „Tik valstybinėms šventėms! O ne bet kam,kas sumano“, – o tai bene švelniausia neigiama reakcija į eilinę naujieną apie „Kaunas Pride“ eitynes, planuojamas rugsėjo 4-ąją. Visų komentarų kalba netaisyta.

Tokios idėjos, ypač ištrauktos iš konteksto, neatrodo šiuolaikiškai, jos – praėjusių laikų atgarsis. Pavyzdžiui, okupuoti sovietų negalėjome švęsti Kalėdų (tiesa, Lietuvos totoriai, išpažįstantys islamą, sutikdavo susikeisti su katalikais ir dirbti per Kūčias), bet paraduose žygiuoti buvo privalu. Dabar – anaiptol. Esame visiškai laisvi rinktis, kaip šiandien rengtis, su kuo žygiuoti, ką valgyti. Ir visgi bijome – nebūtinai stipresnio. Bijome kitokio. Liepiame jam per prievartą valgyti kiaulieną. Bijome, kad teisėta dviejų net mums nepažįstamų žmonių sąjunga kažkaip susilpnins mūsiškę. Kodėl? Nesame užtikrinti savimi, nesijaučiame saugūs? Negerai, tikrai negerai. Kiekvienas turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens saugumą, teigia Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Galbūt įsiskaitę į šiame „Kauno pilno kultūros“ numeryje publikuojamus pokalbius apie įvairių mažumų teises, kovos dėl jų istoriją ir galimybes, pasijusite saugiau. Galbūt norėsite gilintis toliau. Gal net savanoriauti pradėsite. O gal ir nusispjausite į visa tai, nes tam irgi turite teisę. Bent jau pabandykite nepykti ir nebijoti kitokio – milžiniška tikimybė, kad jūs gyvenate laisviau ir geriau.

R U G P J Ū T I S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

NEI VIENAS NESAME MAŽIAU ŽMOGUS MONIKA BALČIAUSKAITĖ ARVYDO ČIUKŠČIO NUOTR.

R U G P J Ū T I S K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

Internetuose rašoma, kad žmogaus teises galima apibrėžti kaip moralės ir elgesio normas ar paprasčiausias visuomenines vertybes, kurių tikslas – apsaugoti žmogaus orumą. Daugelį dešimtmečių kuriant ir taikant tarptautines žmogaus teisių normas nedalyvavusi Lietuva tvirtesnius žingsnius pokyčių link žengė vos atgavusi nepriklausomybę – plačiau apie tai pasikalbėjome su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ koordinatore, istorike Ugne Marija Andrijauskaite.

Ugne, esi istorikė, mokslo populiarintoja ir humanitarinių mokslų daktarė. Kaip kilo noras gilintis į žmonių praeitį ir pasaulį? Kiek pamenu, viskas prasidėjo nuo pankiškos paauglystės – intensyviai domėjausi politika, žmogaus ir gyvūnų teisėmis. Skaitydavau rimtas knygas, taip pat labai anksti susipažinau su history from below / people’s history

idėjomis. Girdėdavau, kad istoriją rašo nugalėtojai baltaodžiai vyrai, tad labai viliojo į tai pažvelgti iš kitos perspektyvos – viską tyrinėti ne iš viršaus, o iš apačios, gilinantis į paprastų žmonių gyvenimus ir kasdienybę. Tiesa, nemažai vyresnių draugų studijavo istorijos mokslus. Ir tai man atrodė ganėtinai pankiškai vien dėl laisvumo – galima tyrinėti bet ką, kas tik atrodo svarbu ir įdomu. Ilgainiui pasijutau galinti

pankiškai maištauti ir šiame moksle – tapdama istorike ir imdamasi tyrinėti tas Lietuvos istorijos temas, kurios iki tol buvo menkai paliestos. Bakalauro studijų metais rašto darbams rinkausi moterų istorijos ir kairiųjų nekomunistinių judėjimų temas, jas drauge su kasdienybės istorija toliau nagrinėjau ir magistrantūros metais. Doktorantūrą paskyriau sudėtingos ir didžiulį sovietinės istoriografijos šleifą tempiančios organizuoto darbo judėjimo tarpukario Lietuvoje studijai. Žmogaus teisės – visuotinės teisinės garantijos, ginančios asmenis nuo veiksmų, kurie pažeidžia pagrindines laisves, teises ir žmogaus orumą. Apibūdink, kaip pati supranti žmogaus teisių sąvoką. Su žmogaus teisių sąvoka mane turbūt puikiausiai supažindino nuostabi Vilniaus universiteto dėstytoja Lidija Šabajevaitė – jos paskaitos rėmėsi pamatinėmis humanistinėmis idėjomis. Siurbte siurbiau įdomius dėstytojos pasakojimus apie žmogaus teisių raidą. Įtariu, kad mano požiūriui į šią sąvoką tos paskaitos padarė tikrai nemažą įtaką. Mano manymu, žmogaus teisės – prigimtinės, jas žmogus įgyja vos gimęs. Jos yra vientisos, nedalomos ir universalios, tad teisiškai turėtų užtikrinti kiekvieno individo laisvę, garbę ir orumą. Ši idėja kone utopinė, tad, deja, ne visada išpildoma. Kad ir kaip būtų, esu optimistė ir viliuosi, kad žmonijos ateitis bus artima tai, kurią rodo seriale „Žvaigždžių kelias“ („Star Trek“) – žmogaus teisės ir pagarba yra viena

svarbiausių viso pasakojimo ašių. O kol kas galime tik mokytis iš istorijos, kuri parodo, kas būna, kai žmonės yra rūšiuojami ir atskiriami, lyg būtų mažiau žmonės. Tiesa, labai liūdna, kad šiandien vėl galime pastebėti panašių nužmoginančių tendencijų, pavyzdžiui, kalbant apie pabėgėlių krizę Lietuvoje. Papasakok, kaip būdavo seniau, Lietuvos tarpukario kontekste? Gana sudėtinga viską glaustai nupasakoti, bet iš esmės žmogaus teisės nebuvo svetimas, nežinomas dalykas. Rūpestis jomis neretai kildavo „iš apačios“, susidūrus su tam tikrais nelygybės ar išnaudojimo klausimais. Lietuvos moterys užsiėmė aktyviu lobizmu tam, kad būtų įtvirtintos moterų politinės teisės. Mažumos rūpinosi savo tautinėmis, religinėmis teisėmis – dėl to buvo įsteigtos „ministrų be portfelių“ pozicijos žydų ir gudų reikalams. Abolicionisčių draugija dėjo pastangas uždrausti prostituciją. Darbininkija skyrė dėmesį tam, kad nebūtų laužoma 8 darbo valandų diena ar pažeidžiamos kitos darbo teisės, įskaitant ir tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus. Vienas jų – vaikų ir moterų naktinio darbo draudimas. Didelę nepriklausomybės etapo dalį Lietuvoje galiojo karo padėtis, kuri leido lanksčiau pažiūrėti į žmogaus teisių ir laisvių klausimus. Turbūt didžiausia žmogaus teisių problema tarpukario Lietuvoje buvo legali mirties bausmė. O kaip LGBTQ+ teisės tarpukariu? Ar apskritai apie tai buvo viešai, spaudoje kalbama?

R U G P J Ū T I S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

LGBTQ+ teisių klausimas tarpukario Lietuvoje iš esmės neegzistavo. Iš Rusijos imperijos paveldėtas baudžiamasis kodeksas numatė bausmes už lytinius santykius tarp vyrų, tačiau, archyvuose vartant įvairių seksualinių nusikaltimų bylas, už homoseksualumą nubaustų asmenų bylų aptikti nepavyko. Apie šiuos klausimus nekalbėta nei spaudoje, nei tarp visuomenininkų, nei tarp politikų. Žinoma, LGBTQ+ žmonės egzistavo, tačiau veikiausiai to meto aktualijų ir istoriografijos paraštėse. Kaip, tavo manymu, to meto žmonės būtų apibūdinę žmogaus teises? Oi, sunku pasakyti. Nepamenu, ar teko matyti žmogaus teisių terminą ne institucijų dokumentuose. Žinoma, atskirus žmogaus teisių dėmenis – socialines, ekonomines, politines, kultūrines teises – žmonės tikrai suvokė ir stengėsi ginti savo interesus, ypač tada, kai jausdavosi diskriminuojami ar kitaip skriaudžiami. Turbūt labiausiai buvo vertinama asmens laisvė – kitaip ir būti negali, kai jaunos valstybės piliečiai prieš tai ilgą laiką gyveno nelaisvėje. Sakoma, kad dabar moterų ir vyrų teisės yra lygios. Kaip tai atrodė tarpukariu? Suabejočiau, kad dabar šios teisės lygios, – moterims už tą patį darbą vis dar dažnai mokama mažiau negu vyrams. Vyrai darbo pokalbio metu neišgirsta klausimų apie tai, kas prižiūrės jų susirgusius vaikus. O dar kiek kartų per pastaruosius keliasdešimt metų kėsintasi į reprodukcines moterų teises?

Grįžtant prie klausimo, Lietuva išskirtinė tuo, kad moterų politinės teisės konstitucijoje buvo įtvirtintos nuo pat pradžių, kai kūrėsi iš Rusijos imperijos išsivadavusi valstybė. Dėl šios priežasties nebuvo matyti tokių ilgų, didžių ir sudėtingų sufražisčių kovų, kokios vyko JAV ar Jungtinėje Karalystėje. Tiesa, 1926 m. turėjome net dvi moteris kandidates į prezidento postą, tad politinės moterų teisės atrodė tikrai neblogai. Jeigu pažvelgtume į ekonomines moterų teises, situacija buvo gerokai prastesnė: moterims mokėtas mažesnis atlyginimas, o ekonominės krizės akivaizdoje net buvo siūloma šeimose, kur ir vyras, ir žmona yra valstybės tarnautojai, atleisti iš darbo mažiau uždirbantį (beveik visais atvejais – moterį), kad būtų atlaisvinta darbo vietų kitiems. Buvo sudėtinga ir reprodukcinių teisių padėtis: abortai buvo draudžiami, o bausmės skirtos tiek juos nelegaliai atliekantiems, tiek juos pasirinkusioms moterims. Kokios naudos šalies vystymuisi galėjo suteikti žmogaus teisėmis pagrįstas požiūris į to meto sprendimus? Mano manymu, didžiausią žalą šiandienos žmogaus teisių suvokimui ir gerbimui padarė autoritarinis Antano Smetonos režimas. Tuo metu buvo vykdoma plataus masto cenzūra, o su politiniais priešininkais susidorojama įvairiausiais būdais. Vykdyta „minčių kontrolė“,„nepatogios“ organizacijos būdavo uždaromos, taip auginant nepasitikinčią, bijančią, paklusnią ir nesipriešinančią visuomenę.

APIE ŠIUOS KLAUSIMUS NEKALBĖTA NEI SPAUDOJE, NEI TARP VISUOMENININKŲ, NEI TARP POLITIKŲ.

Kitais žodžiais – daug patogesnę būsimam okupaciniam sovietiniam režimui. Turbūt iš to neišaugome ir iki šiol – kaip prieš šimtmetį, taip ir dabar Lietuvos gyventojai retai pasinaudoja teise protestuoti ir ginti savo interesus. O jeigu ir protestuoja, tai dažniausiai paskatinti ne pačių geriausių interesų turinčių išorinių jėgų. To meto Lietuvoje žmonėms trūko visko: nuo maisto iki elementarių higienos priemonių. Ar įmanoma įgyvendinti žmogaus teises, kai ištekliai yra riboti? Išteklių labiausiai trūko pirmaisiais nepriklausomybės metais, kai Lietuvos teritorijoje vis dar vyko kariniai veiksmai. O po to, išsprendus ekonominius rūpesčius, buvo galima skirti dėmesį žmogaus teisių užtikrinimui. Tais metais pagrindinė priežastis, dėl kurios buvo pažeidžiamos žmogaus teisės, buvo ne išteklių trūkumas, o politika: įtartini asmenys galėjo būti suimti, tardomi ar sušaudomi greitu karo lauko teismo sprendimu. Pavyzdžiui, 1919 m. Rokiškio ir Panevėžio vadavimo operacijose dalyvavusio pulko vado Vinco Grigaliūno-Glovackio iniciatyva be teismo buvo sušaudyti šimtai bolševikų įtariamųjų, lietuvių ir žydų civilių gyventojų. Tad laikotarpiu, kai kraštas gyvena chaose, o valstybė dar nesugeba visko kontroliuoti, rūpestis žmogaus teisėmis ir laisvėmis krenta ant kiekvieno individo pečių. Kritiniais momentais kiekvienas iš mūsų gali padaryti ką nors, kad kitam asmeniui būtų geriau, – tą akivaizdžiai įrodė žmonės, gelbėję žydus Antrojo pasaulinio karo metu.

Šiandien teisėkūros organuose vis dar vyrauja tradicionalistinis požiūris – dėl to atsiranda įvairių diskriminacinių pasiūlymų (pavyzdžiui, prieš keliolika metų buvo siūlyta priimant moteris į valstybės tarnybą teikti pirmenybę ištekėjusioms), neatsižvelgiama į modernėjančią visuomenę bei šių dienų realybę – dėl to dabar priešinamasi LGBTQ+ asmenų teises ginantiems įstatymams. Svarbu paminėti ir tai, kad sekuliariai valstybei, kurioje didžiulę įtaką turi Romos Katalikų bažnyčia, svarstant įvairiausius žmogaus teisių klausimus, vis dar pasiremiama vyskupų siūlymais ir komentarais. Kokiais pokyčiais nuo tarpukario iki šiandienos Lietuvos žmogaus teisių kontekste pati džiaugiesi labiausiai? Turbūt labiausiai džiugina tie pokyčiai, kurie liečia mane asmeniškai – tai galimybė eiti balsuoti, galėti moterims būti išrinktoms ir aktyviai dalyvauti

politikoje. Smagu, kad sudaromos vis geresnės sąlygos derinti darbą su motinyste ir tėvyste, taip pat tai, kad vis dar turime teisę pačios spręsti savo reprodukcinius klausimus. Svarbiausia – džiaugiuosi, kad buvo panaikinta mirties bausmė, nes manau, kad tai – atgyvena, nesuderinama su demokratinės šalies vertybėmis ir žmogaus teisėmis. Kasmet daugėja aspektų, kuriais būtų galima pasitempti. Matyt, artimiausiu metu dar labiau padaugės. Kurį laiką opiausias žmogaus teisių klausimas Lietuvoje buvo LGBTQ+ teisės, išskiriant Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymą. Jis sudėliotas taip, kad ribotų informacijos LGBTQ+ temomis sklaidą ir daug diskusijų kėlusį partnerystės įstatymą, prieš kurio svarstymą balsavo net Seimo nariai iš tų partijų, kurių programose kalbama apie LGBTQ+ teisių užtikrinimą. Šalia šio klausimo dabar veriasi nauja žaizda – pabėgėlių klausimas. Keista, kad mūsų istorinė atmintis tokia trumpa – esame lietuviai, lygiai tokia pati ekonominių migrantų ir karo pabėgėlių tauta, išgyvenusi panašias patirtis XIX–XX a. sandūroje bei per abu pasaulinius karus. Gaila, kad nesugebame empatiškai žvelgti į tuos, kurie tą patį išgyvena šiandien. Nemalonu sakyti, kad visgi turbūt esame homofobijos, ksenofobijos ir rasizmo pilna šalis, tad net baisu pagalvoti, į ką gali išaugti ši neapykanta, jeigu su ja nebus dirbama. Manau, kad kiekvienas iš mūsų turime padėti ir stengtis užtikrinti visų piliečių ir svečių teises.

FACEBOOK.COM/MOKSLINTOJAUGNE

Klausimas tiek apie praeitį, tiek apie dabartį. Kaip manai, kokią įtaką žmogaus teisėms daro / darė šalyje vyraujanti kultūra? Drįsčiau teigti, kad būtent tie kultūriniai dalykai labiausiai veikia visuomenės ir valdžios požiūrį į žmogaus teises. Juk kadaise nebūtų atsiradęs siūlymas atleisti mažiau uždirbančias moteris iš valstybės tarnybos, jeigu nebūtume susidūrę su mąstymu, kad moters vieta – su vaikais, virtuvėje ar namuose (įdomu ir tai, kad net aukščiausi valstybės politikai palaikė šį pasiūlymą vadindami idėją „moterų grąžinimu į šeimą“).

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

R U G P J Ū T I S

KONFLIKTAI KAIPVISUOMENĖS SIMPTOMAI KOTRYNA LINGIENĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

Rodosi, Lietuva šią vasarą susiskaldžiusi į dvi apyliges puses. Ir abiejų atstovai mano, kad jų – dauguma, kad tik jie turi raktą nuo durų, už kurių – ramus, sveikas, sotus rytojus. Visgi nuomonių ir idėjų jau per daug. Tiek visko, kad kasdieniai darbai, o ir džiaugsmai, užgožiami svarstymų: kas bus? Ką aš galiu padaryti? O ko geriau nedaryti? Pamaniau, kad nuraminti mintis gali padėti pokalbis su labiau ne tik į šią painią situaciją, bet ir į jos priežastis įsigilinusiu žmogumi. Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, filosofas, kultūros teoretikas, antropologas Gintautas Mažeikis į kvietimą susitikti atsakė teigiamai.

R U G P J Ū T I S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

2021-ųjų realybė – klimato kaita, pandemija, lokalesni iššūkiai Lietuvoje – migrantų krizė, LGBTQ+ klausimai Kaune. Ar tai sutapimas, ar mūsų neišmoktų pamokų, neatliktų darbų pasekmės? Žinoma, daugybė darbų nepadaryta, bet kartu tai ir sutapimas. Juk Lukašenka, planuodamas, sakyčiau, įdomią akciją prieš Lietuvą – siųsti čia pabėgėlius – nederino to su LGBTQ+ akcijomis. Pastarosios niekaip nesusijusios su pandemija. Bet visa tai Lietuvoje vis tiek susiliejo ir net susipainiojo. Pavyzdžiui, jau nustumta į šoną Stambulo konvencija, kurios esmė – anaiptol ne LGBTQ+, o smurtas namuose, smurtas prieš moteris. Kiek žinau, daugelis moterų asociacijų apskritai sutinka išbraukti bet kokį LGBTQ+ minėjimą, kad tik konvencija būtų patvirtinta, kad būtų registruojamas, kontroliuojamas smurtas prieš moteris namuose. Šeimų maršas, kuris neva gina šeimą, kita vertus, protestuoja prieš Stambulo konvenciją, kuri gina moteris nuo smurto šeimose. Daugelio žmonių galvose šie dalykai susipainiojo neatskiriamai, ir jie jau nebežino, kur bėgti ir ką daryti. Tai skatina atskirų ultradešiniųjų grupių populiarumą – nebūtinai jos tai organizavo, bet vaisius raškosi. Paprastai didesnio skandalo ar įvykių atmintis tęsiasi pusmetį, daugiausia – metus. Vadinasi, ši vasara neturėtų didesnės įtakos būsimiems prezidento, Seimo rinkimams, galbūt minimalią įtaką – savivaldos rinkimams, jei tik pabėgėlių krizę pavyktų sustabdyti, tačiau kol kas matome priešingą situaciją – krizė tik auga. Vis dėlto išankstinis ultradešiniųjų judėjimų pasiruošimas anaiptol dar negarantuoja jiems jokios sėkmės. Galime tik analizuoti, kaip atrodytų blogesni įvykiai. Su LGBTQ+ teisėmis tai nesusiję,

nebent tiek, kad Kaunas kaip Europos kultūros sostinė galėtų neįvykdyti įsipareigojimų ir sulaukti labai stiprios kritikos Europoje. Esame pasirašę sutartis, kultūros sostinė turi gerbti visų teises, tad savivalda galėtų pusmečiui pasitempti šitoj vietoj – nors pasimaivyti. O ir partnerystės įstatymas, manau, gali būti priimtas jau rudens sesijoje. Taigi, didžiausiu iššūkiu tapo migrantų krizė. Man kaip tik šiandien (liepos 19 d., – red. past.) teko bendrauti su Vytauto Didžiojo universiteto Užsienio ryšių skyriumi, kuris Vyriausybės prašymu ieško žmonių, kalbančių įvairiomis Azijos ir Afrikos kalbomis ir galinčių susišnekėti su atvykėliais į Lietuvą. Daugelio šių kalbų Lietuvoje niekas nemoko, geriausiu atveju turime legalių tų kraštų studentų, kurie yra pramokę šiek tiek anglų arba – rečiau – lietuvių kalbos. Tie legaliai atvykę studentai sako, kad mūsų Vyriausybė nesvarsto vieno iš sprendimo būdų – kai kurie migrantai galėtų būti legalizuoti. Tai yra, gauti vizą. Aišku, jie turėtų būti atviri, linkę į dialogą ir neslėpti savo veidų. Galbūt tie, kurie jau studijavo Baltarusijoje, galėtų pas mus tęsti studijas? Šie jau pramokę rusiškai – tai tam tikra prasme pliusas. Apskritai daugelis lietuvių įsivaizduoja, kad globalizacijos sąlygomis gyvensime užsidarę savo kaimelyje ir mūsų niekas nepalies. Nieko panašaus. Jei ne Lukašenkos planas, žmonės atvyktų kitaip. Atsitinka, kad į Lietuvos aukštąsias mokyklas įstoja Nigerijos ar kitų kraštų studentų, pasimoko metus ar du ir dingsta nežinia kur. Galbūt į Vokietiją. Tai normalus masių judėjimas po pasaulį, o būtent tai, kad mes juos užlaikome čia, Lietuvoje, ir sukuria didžiąją problemą. Išleisti jų irgi negalime, taigi klausimas – kaip legalizuoti. Tačiau viešoji nuomonė ir pabėgėlių nuostatos, jų elgesys kol kas tik stiprina abipusės

neapykantos ugnį. Jei jų neįtrauksime į civilizuotą procesą, nerasime būdo bendradarbiauti, mūsų pabėgėlių centrus ištiks labai gili riaušių, bado akcijų, prievartos ir smurto banga. Jokie gąsdinimai nepadės – reikia susikalbėti ir pasiūlyti daugelio galimybių planą: vieniems bus Europa, antriems – Lietuva, tretiems – kelionė į jų šalis, o ketvirtiems – kalėjimas. Tad sugebėkime su jais susitarti, dirbti kartu. Lietuvoje politikai dažniausiai svarsto, kaip juos grąžinti atgal. Kaip rodo ES patirtis, iš tų žmonių, kurių čia greitai bus ir keturi, ir keturiasdešimt ar daugiau tūkstančių, geriausiu atveju pusę tūkstančio ar tūkstantį sugebėsim grąžinti, kiti liks Lietuvoje ir reikės galvoti, ką su jais daryti. Štai jau viena pabėgėlė pagimdė vaiką, jis atitinkamai gavo Lietuvos pilietybę. Motina jau gali legaliai prašyti leidimo gyventi Lietuvoje. Kaip matome, yra daugybė sunkiai sergančių vaikų ir Raudonasis Kryžius tikrai nepaliks jų be jokios globos – esu kalbėjęs su organizacijos atstovais, jie tikrai sukels grandiozinį skandalą, jei tiems vaikams nebus suteikta pagalba. Yra daugiau besilaukiančių motinų. Negerai tai, bent jau kaip rodo atvykusiųjų apklausos, kad šių žmonių kompetencijos nėra tinkamos mūsų darbo rinkai. Tačiau ar galime pasitikėti šiomis formaliomis apklausomis, ar jie neslepia, ko ir kada išmoko? Tarp jų yra mokyklinio amžiaus vaikų, paauglių. Kur ir ko Lietuvoje jie galėtų mokytis savo kalba? Ir kaip tėvai, daugiausia irakiečiai, jų bendruomenė gins savo vaikų teises? Turime tartis, kad ir kaip tai sunku, kol nesulaukėme radikalių akcijų, pavyzdžiui, mirus kuriam nors suaugusiajam ar vaikui. Gebėjimas su jais susikalbėti yra Lietuvos kultūros klausimas. Lietuvos kultūra ilgą laiką gyveno arba rezistencijos sąlygomis – pasipriešinimu bet kam, kas mus nutautins, net mūsų

pačių migrantams į Angliją ar kitur, kad tik jie neprivežtų kokių ypatingų naujovių, – ir ta rezistencija nebuvo linkusi adaptuoti ir priimti kitų kultūrų. Bet kuris asmuo, kuris atvyksta iš Sirijos ar Irako, arba sulietuvinamas ir gali čia pradėti verslus, arba neturi jokių šansų. Šį kartą iššūkis bus kur kas didesnis, kaip liaudies išmintis sako, kai prakiūra dangus, tai jau nebesustabdysi. Ne tik mes pakeisime irakiečius, tūkstančiai jų paveiks mūsų bendruomenes, ir verčiau tai vyktų ne neapykantos, o tarpusavio supratimo, nuolaidų vienas kitam ir laisvo susitarimo kalba. Nors ir sulaikyti, jie visi savo sielose ir bendruomenėse yra laisvi ir išdidūs žmonės. Kas blogiausio gali nutikti? Tereikia vieno didesnio incidento ir mūsų politinė aplinka pasikeis neatpažįstamai – nors ir trumpam laikui. Turiu omenyje ne jų keliamas kol kas taikias riaušes, o tokią situaciją, jei nuo pabėgėlio rankos žūtų bent vienas Lietuvos pilietis arba kas nors būtų paimtas įkaitu. Tada Lietuvos posūkį ultradešinėn bus sunku sustabdyti. Kas tuo galėtų būti suinteresuotas? Pirmiausia Rusija. Žinoma, ši šalis anaiptol nėra mūsų nacionalistų rėmėja. Mūsų tautininkai yra antikremlininkai, nusiteikę kovoti už Lietuvos nepriklausomybę ir prieš Rusiją. Taigi jos tikslas – destabilizuoti aplinką. Nesvarbu, kuriomis jėgomis, – jai tinka ir kairieji, ir dešinieji. Tinka korupcijos skandalai. Kuo didesnė demokratija, tuo daugiau būdų destabilizuoti aplinką kaimyninis totalitarinis režimas randa. Demokratija yra galinga tik savo laisvių gerbimu, o ne dėl to, kad yra įvairi. Mūsų šalyje jau yra didelė demokratinių jėgų įvairovė, bet nėra bendro įvairovės vertės supratimo, suvokimo, kad tai ir yra didžiausias mūsų šalies pasiekimas ir vertybė. Su kiekvienu šimtu naujai atvykusių migrantų didelių

JEI PRAŠOME EUROPOS SĄJUNGOS PAGALBOS, TAI IR ELKIMĖS EUROPIETIŠKAI IR GERBKIME MAŽUMŲ TEISES.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

R U G P J Ū T I S

incidentų, riaušių, pabėgimų, pasipriešinimų, sprogdinimų, žudymų, vagysčių šansas labai smarkiai išauga. Gali būti tiesiog nesusipratimas: žmonės bėgs per kiemus, bus paleisti šunys, šunys užpuls pabėgėlius, kils incidentas... Štai po to grąžinti politinę situaciją į normalią būklę būtų labai sudėtinga. Kai kurie liberalūs politikai keičia toną, ir tas tonas radikalėja. Ar tai nuoširdi žmogaus, kuris iš tikrųjų jaudinasi dėl šalies, gyvenvietės, vietinių bendruomenių saugumo, kalba, ar taip kaupiami politiniai taškai? Politiniai taškai, žinoma. Neatsitiktinai minėjau pabėgėlių šeimas, vaikus, negalią turinčius asmenis, gimdyves, tai, kad jie iš įvairių kraštų ir tarpusavyje negali susikalbėti, kad tarp jų yra apgautų studentų. Nacionalistai nenori matyti šių žmonių veidų. Jiems tai viena masė, viena armija, priešai, blogis ir jokio konkretumo. Liberalus kairysis judėjimas, kurio retoriką galime pavadinti tiesiog žmogišku kalbėjimu, sako, kad reikia pirmiausia pradėti nuo vardo, nuo veido, nuo biografijos, nuo giminės, nuo ligų istorijos, nuo to, kad žmogus pardavė paskutinį šaldytuvą, verteivoms sumokėjo visus sukrapštytus pinigus, pabėgo į Lietuvą per Baltarusiją, įsivaizduoja, kad čia Vakarai, o iš tikrųjų čia yra jo katastrofa. Bet grįžti jis neturi kur. Jie patys sako: į Iraką grįžti nėra ko. Tas pasaulis sugriuvęs. Kada jis atsistatys, sunku pasakyti. Aš daug kartų klausiau savęs ir kitų: ką tu darytum tokiomis aplinkybėmis? Jeigu mano vaikas turėtų širdies ydą ir gyvenčiau tokiam krašte, aš bėgčiau. Krapštyčiausi ir per Lietuvą, ir per Latviją – jo vietoje irgi taip elgčiausi. O jei sustabdytų kokiame bažnytkaimyje ir nesulaukčiau pagalbos savo vaikams? Bėgčiau

ir iš tos gyvenvietės. Taigi mums reikia pabandyti juos suprasti ir rasti civilizuotus sprendimus: vieniems – vienus, o kitiems – kitokius pasiūlymus. Ne vieną sprendimą – galimybių daug. Jie pabėgo ne į Lietuvą, jie pabėgo į Europos Sąjungą. Tad kartu su ES tariantis pamažėle šitą klausimą reikia spręsti. Lietuvos vyriausybė kreipėsi į Lietuvos universitetus ieškodami vertėjų ir visi Lietuvos universitetai tai turi omenyje. Vertėjų labai trūksta, jų ateityje reikės daugiau. Dauguma dabartinių vertėjų yra ne lietuviai. Taigi ne tik lietuvių dėka sprendžiame pabėgėlių klausimą. Nebūtų pas mus studentų iš Kamerūno, Sirijos, iš Nigerijos, Pakistano ar kitur – nesusišnekėtume, situacija būtų dar blogesnė. Žmogiški pavyzdžiai svarbu. Gera kaimynystė, artima pažintis su legaliai Lietuvoje gyvenančiais užsieniečiais – tai stiprina empatiją. Bet kaip kalbėti su tais, kurie mato tik juodą arba baltą, kurie nežino gerųjų patirčių? Tai ir žiniasklaidos reikalas. Kad būtų atsikratyta „priešo“, reikia pasakoti tikras istorijas – atverkime jų veidus, ne primeluotus, o tikrus. Gal kai kuriems jų reikia ne policijos, ne karių, o psichologų ar religinės pagalbos? Taip pamažu pradėsim juos suprasti. Gera žurnalisto parašyta istorija apie žmogų iš Sirijos gali padaryti labai labai daug. Taip lietuviai pradės suprasti, kodėl jiems reikia pagalbos. Grįžtant prie Baltarusijos organizuojamo žmonių srauto, reikėtų nepamiršti, kad migrantai jau supranta, kad sukčiai juos apgaudinėja, tad Minską pasiekia ir patys, be turizmo agentūrų pagalbos. Patys organizuojasi keliones į Lietuvą, painioja Lietuvą su Latvija… Bando žūtbūt tai įgyvendinti kuo pigiau. Jeigu iš Bagdado tiesiai į Minską neskraidys lėktuvai, jie keliaus per kitur. Kaip sakiau, dangus prakiuro.

Grįžkime dar į Kauną. Mane labai išgąsdino ta pirminė neigiama visuomenės reakcija į „Kaunas Pride“ eiseną bei „Kaunas 2022“ organizuotą diskusiją apie LGBTQ+, kuri visgi įvyko – ir rezonansų nesukėlė. Kodėl norisi viską, kas ne taip, kaip tau įprasta, stumti į paraštes? Kalbant apie kūrybines industrijas, vadovėliuose pabrėžiami trys tolerancijos tipai: bohemai arba menininkams, tuomet rasinė tolerancija, šiuo atveju migrantai, ir seksualinė tolerancija – LGBTQ+ klausimas. Jeigu šių trijų sudedamųjų nėra, tai menas ir kultūra vystosi labai prastai. Turiu draugų Kroatijoje, Austrijoje, kurie prieš porą metų, bendradarbiaudami su Kauno galerijomis, bandė rengti parodas ir stebėjosi, kad niekur Europoj jų tiek necenzūravo, kiek Kaune. Cenzūra yra susijusi su religiniais požiūriais ir su požiūriais į tai, kas vadinama pornografija. Vadinasi, Kauno galerijos bijo rodyti tuos vaizdus, kuriuos galima rodyti Serbijoje, Kroatijoje, Vengrijoje. O kodėl bijo? Todėl, kad tokia lankytojų bendroji opinija, ir galerijų kuratoriai, vadovai, patys tokio meno gal ir nebijodami, tiesiog nenori su savo lankytojais pyktis. Paprastai menininkams sako: gal šito paveikslo nekabink? Ir tai yra cenzūravimas. Galbūt šią kitoniškumo baimę galime susieti ir su pabėgėliais: kita religija, kitas pasaulio jautimas, nekviesti, neprašyti – pagal mūsų Lietuvos papročius ir yra nemylimi, net nekenčiami. Tačiau mes esame Europos Sąjunga, pati tikriausia, ir jau privalome mąstyti kitaip – antraip, kam stojome? Tai yra nustūmimo į šalį politika. Jeigu nori surengti įdomesnę parodą Kaune, tai ieškok vietos kur nors angaruose, kur kiti nevaikšto. Jeigu esi LGBTQ+ bendruomenės narys, tai žygiuok kur nors Kauno užkampyje, mes ne prieš.

Vadinasi, yra uzurpuojamos centrinės viešosios erdvės. O kontroliuodamas pagrindinius viešuosius centrus užsitikrini ir didesnį rinkėjų palankumą, pati visuomenė lieka sustingusi ir nelinkusi į pokyčius. Kai pokyčiai prasideda, jie priimami labai skausmingai. Čia, žinoma, labiau Kauno problema nei Vilniaus, nes Vilniuje gyventojų dinamika kur kas didesnė. Tai, ką menininkai gali parodyti Šiuolaikinio meno centre arba MO muziejuje, ne visada galima eksponuoti Kaune, centrinėse galerijose. Užkampyje – prašau. Toks metas kaip ši vasara turbūt profesine prasme jums labai įdomus? Taip, pilietiniai konfliktai man tikrai įdomūs, manau, kad konfliktas yra geras dalykas, nes parodo visuomenės simptomus. Kur kas blogiau būtų, jeigu dėl LGBTQ+ Kaune nevyktų jokių diskusijų ir visi tyliai uždarytų šią temą be jokio konflikto. Bet jei diskusijos verda, aš tai vertinu labai gerai. Pozityvumo matau ir pabėgėlių antplūdyje. Pagaliau mes pasijusime Europos Sąjungoje, nes be sąjungos šalių pagalbos nei Putino, nei Lukašenkos, nei tarptautinių prekiautojų žmonėmis ar nelegalios migracijos verteivų nesustabdysime. O jei prašome Europos Sąjungos pagalbos, tai ir elkimės europietiškai ir gerbkime mažumų teises. Kuo labiau išsišnekame konfliktų metu, kuo daugiau suformuojame alternatyvų ir pozicijų, tuo nedraugiškoms šalims sunkiau sugriauti demokratiją. Mes priprantame būti demokratiški, galime vertinti įvairovę ir laisvę, ir tada kas nors išstojęs su itin destruktyvia nuomone mažai ką gali padaryti, nes mes pripratę prie visokių požiūrių.

R U G P J Ū T I S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

MORALINĖ KULTŪRA YRA DIDŽIOJI SUPERGALIA RŪTA JANKEVIČIŪTĖ DONATO STANKEVIČIAUS NUOTR.

Laiko persmelktos knygos, šūsnys naujų ir senų dokumentų, daug lentynų, nė vienos tuščios, ir gausus darbo stalas – taip atrodo dr. Dainiaus Genio darbo vieta Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centre. Rusų fizikas, kurio gimimo šimtmetį šiemet minime, 1975 m. Nobelio taikos premijos laureatas, pirmiau išgarsėjo kaip vandenilinės bombos išradėjas, dirbęs Sovietų Sąjungoje. Sunerimęs dėl savo atradimo pasekmių žmonijos ateičiai, jis ėmė viešai kalbėti apie branduolinio ginklavimosi varžybų pavojų.

R U G P J Ū T I S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Žmogaus teisių aktyvisto, disidento vardu pavadintas centras įkurtas Kauno Vytauto Didžiojo universitete, jaunimo mėgstamoje vietoje – Studentų skvere. ,,Jeigu norime gyventi taip, kaip iš tiesų norime, turime elgtis atitinkamai ir už savo teises kovoti. Jei galvosime, kad tam tikra tarnyba ar valdžia už mus ką nors iškovos, – taip nebus“, – nuskambėjo nuoširdus Dainiaus patarimas besikalbant apie žmogaus teises ir demokratiją. Apie Andrejaus Sacharovo žygdarbius ir jo vardu pavadintą centrą sociologas dr. Dainius Genys papasakoti sutiko geranoriškai ir šiltai. Pašnekovas Sacharovo centre pradėjo dirbti vos jį atidarius. 2017 m. gruodį šis centras atvėrė duris ir ėmėsi puoselėti bei garsinti Sacharovo palikimą. Viena iš priežasčių, kodėl centras atidarytas Vytauto Didžiojo universitete, – demokratijos, žmogaus teisių ir laisvės temos čia tyrinėjamos jau seniai. Pašnekovas džiaugiasi, kad A. Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras, nors skaičiuoja dar tik ketverius metus, renginių gausa jau tikrai gali pasigirti. Čia ne tik kaupiama informacija ir archyvai iš įvairių pasaulio šalių, bet ir atliekami moksliniai tyrimai, analizuojama Rytų Europos regiono ir posovietinių šalių situacija per žmogaus teisių prizmę. Taip pat aktyviai įsitraukiama ir į akademinę veiklą, kiekvienais metais organizuojamos dvi tarptautinės konferencijos: gegužės mėnesį

Sacharovo konferencija Vilniuje, o rugsėjį – Leonido Donskio konferencija Kaune. Taip pat rengiami įvairūs lyderystės seminarai, kuriuose gausiai dalyvauja į Lietuvą atkeliavę tarptautiniai studentai. Pašnekovo teigimu, centras maloniai bendradarbiauja ir priima siūlomas idėjas, įtraukia jas į savo programą, aktyviai dirba su praktikantais. „Turim ir leidybinę kryptį, publikuojam ataskaitas, dabar, Sacharovo šimtmečio proga, leidžiam specialų žurnalo „Darbai ir dienos“ numerį. Jis bus skirtas Sacharovo palikimui, idėjoms ir susijusioms recenzijoms apie šių dienų reiškinius“, – išsitaria pašnekovas. „Sacharovo vardas pats didelis, sąsajos su Lietuva irgi ryškios. Bene žinomiausias faktas, kad 1975 metais jam buvo skirta Nobelio taikos premija, tačiau valdžia neišleido jos atsiimti. Užuot likęs namuose, jis atvažiavo į Vilnių, kur tuo metu vyko jo draugo Sergejaus Kovaliovo teismas, bet į jį taip pat buvo neįleistas. Kelias dienas (kol vyko teismas) Sacharovas ateidavo prie durų ir laukdavo – taip išreikšdamas pagarbą. Žinoma, ten būriuodavosi ir Lietuvos veikėjai, disidentai, kurie vėliau, Sacharovo paskatinti, įkūrė Lietuvos Helsinkio grupę, turėjusią nemažą įtaką lietuvių sąmoningumo ir demokratiškumo ugdymui. Jis nuolat pasisakė už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, rėmė disidentus Lietuvoje ir kitur. Turbūt tai viena iš jo savybių, kurios labiausiai imponavo tiek tuometiniams veikėjams, tiek ir dabar.

Klausydamasi šių istorijų susimąsčiau apie pasaulį, kuriame gyvename šiandien. Kaip gali būti, kad turėdami tokių pavyzdžių, kaip žmonės kovojo už lygybę ir laisvę, šiandien išėję į gatvę neretai galime pasijusti kaip karo lauke. Karo, kuriame emociškai ir psichologiškai smurtaujama

prieš kitokį. Paklausiau ir Dainiaus, kaip jis vertina šiomis dienomis jaučiamą visuomenės susipriešinimą. Pašnekovas pripažino, kad žmogaus teisės galėtų ir turėtų būti tas bendras komunikacijos pagrindas, kurio šiandien taip trūksta tarp susidariusių stovyklų. „Problema ta, kad žmogaus teisių koncepcija yra skirtingų pusių pasigauta ir labai savitai interpretuojama, ne visada atsižvelgiant į kitos pusės interesus. Kai visuomenėje trūksta tarpusavio meilės, empatijos, kai nesusikalbama, tada labai lengva spekuliuoti ir manipuliuoti sąvokomis“, – teigė D. Genys. Pasidomėjau, kas skatina ir įkvepia dirbti šioje srityje: kaupti Sacharovo palikimą, dirbti su tokia gausybe dokumentų, kalbėti ne visiems patogiomis temomis, kelti problemas ir analizuoti kiekvienam iš mūsų tokią jautrią ir trapią žmogaus teisių temą. „Paties Sacharovo pavyzdys yra įkvepiantis. Pasakojimai apie tai, kaip jis gyveno ir su kokiais rūpesčiais bei iššūkiais susidūrė, kaip išlaikė moralinį integralumą ir nepalūžo, nepaisant užklupusių bėdų, – tai sudrebina tavo vidų. Supranti, kad, kitaip nei šiuolaikinių komiksų herojus, gal ir neturi supergalių, bet supergalia yra nuoširdus rūpestis žmonijos likimu, kilni moralinė kultūra, persmelkianti tavo vidų ir kasdienius apsisprendimus. Sacharovo ryžtas, tvirtybė, pasiaukojimas už kitus, negalvojant apie save ar savos idėjos iškėlimą aukščiau kitų, yra pavyzdys, kuris buvo aktualus tada ir išlieka aktualus šiandien.“

SAKHAROVCENTER-VDU.EU

Ši asmenybė niekada nestatė savęs į pirmą vietą, visuomet skleidė humanistines idėjas, o savo autoritetą išnaudodavo suteikdamas paramą kitiems. Jeigu matydavo, kad kas nors skriaudžiamas ar kas nors negero vyksta, pagal galimybes važiuodavo, šaukimus išleisdavo ir panašiai. Iki persekiojimo Sacharovas priklausė siauram, uždaram Sovietų Sąjungos elito ratui. Turėjo galimybę tiesiogiai kalbėtis su Nikita Chruščiovu – tais laikais tai buvo gana įspūdingas dalykas. Ir tą autoritetą jis sugebėjo išnaudoti geriems tikslams, o ne savo gerovei kurti. Sulaukęs dėmesio iš visuomenės, žiniasklaidos ar kitų valstybių, jis visada, šiuolaikiniais terminais kalbant, papasuodavo kamuolį atgal. Vienas iš pavyzdžių: 1988 m. Gorbačiovas paskambino Sacharovui į Gorkį, kur šis buvo ištremtas septyneriems metams, ir pasakė: jau galit grįžti. Sacharovas padėkojo už rūpestį ir pasinaudodamas proga pasakė, kad Gorkio mieste kali jo draugai, kovoję už žodžio laisvę, jų bylos yra sufabrikuotos, todėl paprašė ištaisyti šią neteisybę. Kitas po ilgų ir sunkių tremties metų būtų tik apsidžiaugęs ir pakuotųsi daiktus namo, bet jis visada atkreipdavo dėmesį į kitų padėtį“, – tokiais pasakojimais apie Sacharovą dalinosi centre dirbantis Dainius Genys.

Akimirka iš „Baltojo kaspino festivalio“. Daiva Baranauskė – kairėje. Augustės Nalivaikės nuotr

VISADA UŽ SILPNESNĮ KOTRYNA LINGIENĖ

Baltu kaspinu, simbolizuojančiu nepritarimą smurtui, pažymėti renginiai kasmet visame pasaulyje vyksta rudens ir žiemos sandūroje – ir visuomet šešiolika dienų.

R U G P J Ū T I S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

„Kai pradėjome organizuoti šiuos renginius, sulaukdavome klausimų: tai ką, tik šešiolika dienų negalima mušti moterų?“ – ironizuoja 2015 m. su komanda „Baltojo kaspino festivalio“ tradiciją Lietuvoje pradėjusi Daiva Baranauskė, vadovaujanti labdaros ir paramos fondui „Frida“. Ji pabrėžia, kad šis periodas skirtas atkreipti daugiau visuomenės ir valdžios dėmesio. Visus metus tokiu tempu dirbti būtų neįmanoma – bet moteris kasdien pluša būtent šioje srityje. Tiesa, sako, kad norėtų dar daugiau laiko skirti prevencijai diegti, ne tvarkytis su pasekmėmis, tačiau, kaip ir daugelis nevyriausybinių organizacijų, taip ir jos vadovaujama „Frida“ paprasčiausiai iš visų jėgų daro tai, ką turėtų daryti valdžia. Kodėl lapkritį, gruodį? Galbūt pavasaris tiktų labiau, juk renginiai galėtų vykti ir lauke? Tai Jungtinės Tautos lapkričio 25-ąją paskelbė pasauline Smurto prieš moteris įveikimo diena, o gruodžio 10-oji – Žmogaus teisių diena. Įdomu, kad pirmuosius baltuoju kaspinu pažymėtus renginius JAV, Kanadoje ėmėsi organizuoti vyrai. Tie, kurie suvokė, kad šis aktyvizmas jokiu būdu nėra nukreiptas prieš jų teises. „Lietuvoje, jei moterys nieko nedaro, tai vyrai guli ant sofos“, – vėl taikliai juokauja pašnekovė. 2017 m. festivalio metu pristatyta reklamos kampanija – žinomi vyrai fotografavosi su simboliniais baltais kaspinėliais. Deja, dalis kampanijos dalyvių vėliau atsiskleidė kiek kitomis spalvomis... Pavyzdžiui, viešai prieštaravo Stambulo konvencijai. Buvo įtariami smurtu prieš partnerę. „Arba žmonės keičiasi į blogą pusę, arba eina į akcijas nepagalvoję – tikrosios prasmės

jose neįžvelgia“, – mano Daiva. „Baltojo kaspino festivalis“ – ne tik paskaitos, pranešimai, bet ir kultūros renginiai. Nuo parodų iki šiuolaikinio šokio, kino, performansų. „Viena priežasčių eiti tokiu keliu – liūdnas faktas, konstatuojantis, kad smurtas yra kultūrinė norma. Juk posakis „muša, nes myli“ yra tiesa, aistra su skausmu yra glaudžiai susiję, nes draugiška meilė paprastai nusistovi tik einant laikui, porai būnant kartu, na, o jei iškart, tai tarp labai sąmoningų žmonių“, – taria aktyvistė. Ir prideda, kad nemuša tų moterų, kurios nerūpi. Muša žmonas, partneres, seseris, mamas, dukras. Be abejo, yra ir kenčiančių vyrų – visgi, anot statistikos, Lietuvoje vyrai artimoje aplinkoje dažniausiai nukenčia nuo kitų vyrų. Moterų keliamas smurtas dažniausiai gynybinis. „Kad ir Panevėžyje už ypač sunkius nusikaltimus daugiausiai kali ilgalaikį smurtą patyrusios moterys, kurioms atėjus laikui elementariai trūksta kantrybė ar pasireiškia potrauminio streso sutrikimas (PTS). O teismas to nemato, ši diagnozė nėra išlyga, kitaip nei, pavyzdžiui, JAV, kur tai yra išteisinanti aplinkybė“, – ne emocijomis, o faktais operuoja kaunietė. Įdomu, kad JAV tokią teisinę situaciją pasiekti padėjo Vietnamo karo veteranai, tarp kurių, kaip ir tarp prekybos žmonėmis aukų, politinių kalinių, o ir smurto namuose aukų, nemažai kenčiančių nuo PTS. Liūdna suvokti, kad ta „kultūrinė norma“ Lietuvoje randasi itin anksti – penktoje, šeštoje klasėje, kai imamas reikšti dėmesys vienas kitam. Ne visuomet taktiškai. Gal pamenate pavasario proga kilnojamus sijonus? Pasiskundus mokytojams ar tėvams išgirsti, kad reikėtų džiaugtis, nes patinki: „Taip vaiko

TAIP VAIKO SĄMONĖJE SKAUSMAS IR PAŽEMINIMAS „SUKABINAMI“ SU MEILE IR DĖMESIU.

„Baltojo kaspino festivalio“ archyvo nuotr.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

R U G P J Ū T I S

Kita ir taip pat labai logiška priežastis komunikuoti per meną, kultūrą – taip lengviau sudominti lankytojus, sujautrinti, iššaukti diskusiją, pakviesti atsiverti. Lengviau ir informaciją pateikti išvengiant didaktikos, moralizavimo. „Pliki edukaciniai renginiai domina specialistus bei tuos, kuriems tai aktualu asmeniškai – manau, per porą metų tokiu keliu eidami išsisemtume, virtume savo sultyse“, – įsitikinusi Daiva, teigianti, kad tų metų dar turės prabėgti ne vieni – prevencijos diegimas trunka ilgai, ypač nesulaukiant valstybinio lygio palaikymo. O skirtingais žanrais, lokacijomis pasižyminti programa formuojama labai įvairiais būdais – tai ir asmeninis skonis, per metus nutikę atradimai Kaune ar kitur, pažįstamų ratas. „Tai padeda panašią žinutę kaskart ištransliuoti kita forma, juk ir tema kasmet kita.“ Nebūtinai visuose iniciatyvos renginiuose kalbama tiesiogiai apie smurtą. „Kalbame apie jo priežastis: lyčių nelygybę, stereotipus, moterų objektifikavimą, prekybą žmonėmis.“ Pavyzdžiui, ar žinojote, kad aukos kaltinimo atvejų Lietuvoje triskart daugiau nei ES vidurkis? Tikrai esate girdėję: „Nereikėjo lakti ir raitytis“, „Ko viena stotelėje ryte buvo?“ Ir taip toliau. Problemų daug. Lietuvoje trūksta specialistų, įstatymų, pagalbos centrų (šiuo metu į šeimos krizių centrą nepriima moterų be vaikų!),

nemokamos kokybiškos teisinės pagalbos (ją teikti įpareigotų Stambulo konvencija), apskritai vientisos sistemos. Todėl politinės pažiūros, ieškant partnerių, įgyvendinant idėjas, siekiant stiprinti prevenciją, nėra svarbios. Kalbamasi su tais, turinčiais galios, kuriems (kurioms!) nuoširdžiai rūpi. Juk valdžios keičiasi, ateina pandemijos, kyla kitos krizės – o ši problema, savo paplitimu irgi pandeminė, vis lieka antrame plane. „Jei neinvestuosime į ateitį, į jaunosios kartos ugdymą, į stereotipų mažinimą, augs vis naujos smurtautojų kartos“, – sako Daiva. Ji, žinoma, neneigia, kad situacija gerėja. Nemažai bendraudama su 30-mečiais ir jaunesniais pastebi, kad požiūris keičiasi. „Bet gal mano burbulas toks? Atlikus tyrimą tarp moksleivių pasirodo, kad stereotipai, net tarp merginų, niekur nedingo, nes jos tiesiog labai nori, visuomenės spaudžiamos, turėti antrąją pusę.“ Negalėjau nepaklausti, kaipgi susiklostė, kad Daiva dirba būtent šioje srityje. Netikėta, o ir likimo ironija kvepia: augdama Skaudvilėje ir rinkdamasi, ką studijuoti, ji pasirinko... biologiją ir chemiją. „Dar gerai nepažinojau savęs, maniau, darbas laboratorijoje – įdomiausia. Dirbti joje nepradėjau, nes keitėsi santvarkos, mokykloje neprigijau, bet atradau poreikį dirbti su žmonėmis ir jų problemomis. Taigi įgijau socialinio darbo magistro laipsnį, o žmogaus teisės visuomet buvo šalia, visuomet norėjosi užstoti silpnesnius.“ Daiva dar papasakojo susipažinusi prieš smurtą namuose kovojančia savanore, turėjusia skaudžios patirties. Taip ir užsikūrė variklis, kuriam kuro prireiks dar ne vienerius metus. Bet, kol yra tokių kaip Daiva, jis suksis. Kasmet bent po kruopelę greičiau. Viena sėkmės istorija daugiau, viena tragedija mažiau.

FACEBOOK.COM/BALTOJOKASPINOFESTIVALIS

sąmonėje skausmas ir pažeminimas „sukabinami“ su meile ir dėmesiu.“ „Atkabinti“ suaugus yra sudėtinga. Tad verčiau būtų „nekabinti“, o vaikus mokyti korektiško elgesio. Galbūt tuomet nereikėtų smurto namuose atvejų skaičiuoti net ne tūkstančiais, o dešimtimis tūkstančių atvejų.

K A U N A S

–

E U R O P O S

K U L T Ū R O S

S O S T I N Ė

2 0 2 2

KANTATA ISTORIJOS KOMPLEKSIŠKUMUI KOTRYNA LINGIENĖ MADELENE CRONJE NUOTR.

K A U N A S

–

E U R O P O S

K U L T Ū R O S

S O S T I N Ė

2 0 2 2

„Ikh vil nit visn“, arba „Nenoriu žinoti“, – taip vadinosi Pietų Afrikos Respublikoje gimusio kompozitoriaus Philipo Millerio garso instaliacija Kauno senamiestyje, 2017 m. sukurta Kauno bienalės kvietimu. Tuomet geto dainą įdainavo kaunietė Bella Shirin ir Izraelio dainininkė Maya Pennington. Dar anksčiau, 2009 m., Kauno bienalėje kūrėjas pristatė instaliaciją „Looking for Kovno“ – čia skambėjo telefoniniai pokalbiai su išgyvenusiais Holokaustą, persipynę su lietuvių choru, repetuojančiu tarpukariu populiarią liaudies dainą jidiš kalba.

Sukūręs per 80 garso takelių filmams ir vaizdo projektams, P. Milleris taip pat žinomas kaip gebantis operuoti įvairiausiais žanrais ir tradicijomis. Kaip tik šiuo metu su kolegomis Pietų Afrikoje jis leidžia prieš šimtą metų kūrusio Reubeno T. Caluzos interpretacijas, gimusias karantino metu, – tai ir būdas menininkams užsidirbti. O Lietuvoje Philipą vėl sutiksime 2022-aisiais – kartu su kita Lietuvoje šaknų turinčia menininke Jen Kagan jie kuria kantatą „Kaunas 2022“ programai. Apie aplinkos ir istorijos įtaką kūrybai ir kūrybą kaip raktą į savęs bei aplinkos suvokimą – šįkart virtualiai.

Augote, kai Pietų Afrikoje vykdytas apartheidas – rasinės diskriminacijos ir segregacijos politika. Kokios įtakos šis laikotarpis jums turėjo? Gimiau vidurinės klasės šeimoje, augau Keiptauno priemiestyje – ir mūsų, baltųjų, šeima naudojosi tomis privilegijomis, kuriomis tuo metu naudojosi baltieji. Mano tėvai buvo liberalūs, apartheido nepalaikė ir mokė mane gerbti visus žmones, su visais elgtis vienodai pagarbiai. Taigi, nors išsikraustymo į kitą šalį jie nesvarstė, užaugau aiškiai suvokdamas, kad mane supanti sistema yra brutaliai nusiteikusi prieš dalį visuomenės.

Nebuvome itin religinga šeima, bet žydiškas tradicijas man perdavė kartu su žiniomis apie Holokaustą. Man tai buvo gana aiški paralelė su apartheidu, nors, žinoma, šių dviejų dalykų tiesiogiai sulyginti negalima. Na, ir trečias dalykas – paauglystėje mokykloje patyriau daug patyčių. Nebuvau itin sportiškas, labiau domino menas. Dar iki galo nesuvokiau savo seksualinio identiteto, nepaisant to, buvau matomas kaip kitoks, kaip žmogus, iš kurio galima pasišaipyti. Tai tik sustiprino mano priešiškumą sistemai. Universitete nebuvau iš tų, kurie dėl savo įsitikinimų sėstų į kalėjimą, – gal nebuvau

pakankamai drąsus. Siekdamas išvengti privalomos tarnybos armijoje kuriam laikui išvykau iš Pietų Afrikos – tuomet tarnavimas reiškė kovas pasienyje su „priešais“ iš Angolos ir Mozambiko, kurie baltuosius neva norėjo išstumti lauk. Netrukus po to, kai palaikomas tėvų privalomos tarnybos išvengiau, ji buvo panaikinta. Studijavau teisę ir, iki susikoncentruodamas į kūrybą, šioje srityje darbavausi – tai irgi turėjo įtakos mano pažiūroms. Daug dirbau su profsąjungomis, gilinausi į darbininkų teises, kurios susijusios ir su juodaodžių teisėmis. Juk jie darbdavių buvo ypač išnaudojami. Taip ir susiklostė, kad gyvenime siekiu taikos ir teisybės. Kūryboje taip pat – mano asmeniniai projektai bei darbai su kitais žmonėmis, pavyzdžiui, Williamu Kentridge’u, susiję su šiais iššūkiais, ir tai ne sutapimas. Man įdomu, kaip menas gali aktyvuoti žmonių mąstymo pokyčius, tikiu meno galia. Kodėl visgi muzika, o ne, tarkime, vaizduojamieji menai? Tiesą sakant, po vidurinės įstojau ir į dailės, ir į muzikos akademijas. Pasirinkau – daugelį priblokšdamas – teisę! Šiaip gana anksti pradėjau mokytis skambinti pianinu, taip pat grojau klarnetu, rašiau muziką. Dar vaikystėje mane žavėjo muzikos ir judančio vaizdo santykis – garso įtaka tam, kaip suvoki vaizdą, ir atvirkščiai. Žavėjo muzikos atvirumas, abstraktumas, buvimas visur aplink – kitaip nei, tarkime, skulptūros. Minėjote savo seksualinio identiteto suvokimą. Ar tai susiję su grįžimu prie muzikos, nutraukus teisininko karjerą?

Žinoma, lengva mąstyti stereotipais. Bet, kai pats žvelgiu atgal, matau, kad menas mane visuomet lydėjo – lydėjo kelyje, kuriuo eidamas suvokiau ir priėmiau save kaip gėjų. Turėjau pereiti ir internalizuotos gėdos, ir teisininko karjeros atkarpas, kad būčiau tuo, kuo esu. Įdomus jūsų, kaip žydo, litvakų bendruomenės atstovo, santykis su Lietuva ir jos istorija Holokausto kontekste. Ar kūrybiniai darbai su Kauno bienale, dabar ir su „Kaunas 2022“, gydo žaizdas? Matote, aš jau trečios kartos Pietų Afrikoje atstovas. Iš Lietuvos ir Latvijos dar iki Antrojo pasaulinio karo atvyko mano seneliai su vaikais, mano tėvais. Seneliai siekė asimiliacijos – pavyzdžiui, viešai vengė kalbėti jidiš. Norėjo, kad vaikai pritaptų, nesijaustų atvykėliais, – matote, net mano pavardė itin neutrali. Taigi aš asmeniškai didelių nusistatymų prieš kokius 15 metų pirmąkart vykdamas į Lietuvą neturėjau, ir tai turbūt gerai – kai kurie PAR litvakai, kūrybingi žmonės, kuriuos gerbiu, klausė, kaip aš, būdamas žydu, galiu keliauti į tokią šalį. Lyg neturėtume atleisti ar bandyti suprasti, kas įvyko per karą. Juk tai kompleksiška istorija apie roles, kurias žmonės ėmėsi atlikti, ir pasirinkimus, kuriuos jie turėjo arba ne. Tai nėra tiesiog aukos ir nusikaltėlio santykis. Apie tai kalbame ir mūsų su Jen Kagan „Kaunas 2022“ kvietimu kuriamoje kantatoje. Nemėgstu apibendrinimų, tikrai negaliu sakyti, kad visi lietuviai nusikaltėliai, – juk ir pats stebėjau apartheidą ir, nors jo nepalaikiau, aktyviai nesipriešinau, netapau

herojumi. Bet turime tokių asmenybių kaip Nelsonas Mandela ar Martinas Lutheris Kingas, kurie buvo pasiryžę dėl kitų laisvės prarasti savąją. Tai ypatingi žmonės, o visi negali būti ypatingais. Bet gali pabandyti suprasti – tai ir radau Lietuvoje viešėdamas pirmąkart. Dirbau su jaunimu, jie buvo pasiryžę gilintis ir atrasti tą Kauno istoriją, kuri net ir šiandien iš dalies nutylima. Taigi dirbti dar yra kur.

VISI NEGALI BŪTI YPATINGAIS. BET GALI PABANDYTI SUPRASTI.

Jūsų kūriniai Kauno bienalėms 2009 ir 2017m. paremti archyvine medžiaga, tikromis istorijomis. Ar šiuo principu dirbate ir su J. Kagan kurdamas kantatą Šiuolaikinei sostinei? Taip, man – ir Jen – labai patinka archyvai ir istorijos, kurios juose slepiasi. Sakyčiau, darbas su „Kaunas 2022“ man yra ne tik tradicijos pratęsimas, bet ir kompleksiškas susijungimas. Archyvuose ieškome žmonių susitikimų įamžinimo. Per Holokaustą, po jo, per pirmąją ir antrąją sovietų okupacijas. Ieškome ir „gyvų archyvų“, kurie galėtų istoriją papasakoti iš dabarties perspektyvos. Sudėtingas tai darbas, nes archyvuose guli faktai – jie užfiksuoti tam, kad žmonės negalėtų paneigti to, kas įvyko. Vienam, neigiančiam Holokaustą, tenka tūkstančiai liudijimų, saugojamų, pavyzdžiui, JAV Holokausto memorialinio muziejaus archyve, kurį įsteigė Stevenas Spielbergas. Dažniausiai tokie liudijimai – tai atsakymai į klausimus. Kiek žmonių? Kas tokie? Ar žinote vardus?

Jen į archyvus dabar įnikusi gal net daugiau nei aš. Turime ir pagalbininkų iš „Kaunas 2022“ jaunimo programos – tai svarbu dėl to, kad mudu nekalbame lietuviškai, be to, tai turi būti bendrakūrystės procesas. Pasidalinsiu tik vienu rastu susitikimu. Įsivaizduokite: žydė moteris, kuriai jau nebeleidžiama eiti šaligatviu, prie turgaus sutinka savo buvusią darbuotoją – lietuvę. Prasilenkiant lietuvė savo buvusiai šeimininkei įduoda kopūstą. Jų žvilgsniai susitinka – archyve rašoma ir apie ašaras. Žodžių nėra, bet akistata pasako labai daug. „Kaunas 2022“ šią vasarą patyrė iššūkį, kai buvo dvejojama, ar bus suteiktas leidimas jaunimo programos diskusijai apie LGBTQ+ ir kultūrą. Kol vyko diskusijos

apie diskusijas, keletas projekto ambasadorių nusprendė nebesieti savęs su miestu. Jūs gi viešai išreiškėte palaikymą „Kaunas 2022“ komandai. Kultūrinis boikotas – situacija, kurią teko išgyventi Pietų Afrikai, taip pat ir Izraeliui, kai menininkai buvo raginami nevykti į šalį, nerodyti jai palankumo. Niekuomet to nevertinau vienareikšmiškai. Juk žmonėms boikotuojamos šalies viduje reikia meno ir kultūros, kodėl gi juos izoliuoti? Neretai jie ir nepritaria oficialiai politikai. Taigi aš linkęs nenusišalinti, verčiau veikti struktūrų viduje, turėti balsą, išreikšti problemas, kurios randasi konkrečioje ideologijoje. Bet tai nereiškia, kad negerbiu tų, kurie renkasi atsiriboti. Tai asmeninis apsisprendimas. Kalbant apie Kauno situaciją – taip, man svarbu, kad ji keistųsi. Kai lankiausi Lietuvoje vidurvasarį, vienas kino režisierius pakvietė nusifotografuoti, nes norėjo socialiniuose tinkluose pademonstruoti, kad štai, Kaune kuria menininkas, atvirai prisipažįstantis, kad yra gėjus. Žinoma, sutikau, bet man tai juokinga – negi tai reiškia, kad esu „gėjus kompozitorius“? Paklausiau jo, ar aš kuriu „gėjų muziką“. Ne. Bet tokiu viešu įrašu demonstruoju solidarumą su „Kaunas 2022“. Galbūt tai nėra protestas, tiesiog teiginys, kad nesutinku su esama situacija. Tuo pačiu esu ir gėjus, kuris nenori slėptis.

KAUNAS2022.EU

Kantatoje nesiekiame dokumentinio atpasakojimo – juk kuriame meną, be to, jei pradėsi vardyti konkrečius vardus ir baisius skaičius, atbaidysi žmones. Ne, mes siekiame atskleisti istorijos kompleksiškumą – jau kalbėjau apie tai, kad nėra tik juodo ar balto. Negali kalbėti tik apie brutalumą. Nors jis irgi visoks: nacių prieš žydus, sovietų prieš lietuvius ir kitas tautas. Taigi į faktus Jen ir aš žiūrime kaip į akimirkas. Į dviejų žmonių susidūrimus, kuriuose slypi vienas kito žmogiškumo atpažinimas. Kai tai įvyksta, kai supranti, kad kitas yra pažeidžiamas, kad jo gyvybė gal net priklauso nuo tavęs, tampi kito atžvilgiu etiškas – apie tai juk rašė Kaune gimęs filosofas Emmanuelis Levinas.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

R U G P J Ū T I S

JUODA ROŽĖ. JUODAS GVAZDIKAS

KOTRYNA LINGIENĖ

Kauno menininkų namuose 2019 m. vyko dirbtuvės „Kreivumo poetika: autobiografija kaip savi(de)konstrukcija“ su Gina Dau. Vytauto Paplausko nuotr.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

R U G P J Ū T I S

„Juoda rožė. Juodas gvazdikas. Baltijos šalyse veikiančių LGBTQ+ menininkų ir aktyvistų tinklas“, – toks pilnas naujos iniciatyvos, prie kurios jau prisijungę bendraminčiai vasarai virstant rudeniu susitiks Kaune, pavadinimas. Vienas iš dviejų tinklo iniciatorių – Kauno menininkų namuose ar socialiniame centre „Emma“ besilankantiems gerai pažįstamas kuratorius ir aktyvistas Edvinas Grinkevičius. Jo kolegė – queer meno istorikė ir kuratorė iš Estijos Rebeka Polsdam. Tandemas jau subūrė dvi dešimtis entuziastų ir tikisi, kad po pirmojo gyvo susitikimo sniego gniūžtė pajudės. Išties, norėdamas būti išgirstas, turi būti ne tik kūrybingas bei talentingas, bet ir aktyvus. Taip pat – išmanantis istoriją, įtakas ir gerai jaučiantis socialinį klimatą.

Kaip susipažinote, ar iškart judviem kilo tinklo idėja? Rebeka: Praėjusį lapkritį susipažinome „NU Performance Festival“ Taline – ir iškart susibendravome. Sakyčiau, Estijoje queer meno scena beveik išnyko mirus lesbietei menininkei, aktyvistei Annai-Stinai Treumund, bet pastaraisiais metais, nepaisant pandemijos, iškilo naujų veidų ir iniciatyvų. Menas vėl tampa politiškai įtraukus (nebūtinai angažuotas). Supratome, kad mūsų šalių queer menininkai turi daug bendra ir yra apie ką pasikalbėti, pabendradarbiauti ir dėl ko palaikyti vienam kitą. Edvinas: Turbūt su Rebeka taip greitai susibičiuliavome todėl, kad turime daug panašių patirčių ir

nuoskaudų, – abu dirbame kaip kuratoriai, gyvename kaimynystėje, abu dažnai susiduriame su panašiomis neteisybių ir nelygybių formomis. Abu esame itin jautrūs ir kritiški šiuolaikinio meno scenoje dominuojantiems hierarchiniams veikimo modeliams ir vyraujančioms tendencijoms. Savo kuratorinėse ir meninėse praktikose bei tyrimuose daug dėmesio skiriame LGBTQ+ bendruomenės problematikai ir patirtims reprezentuoti. Manau, esame puikus tandemas! Na, o atsakant į kitą klausimo dalį – pernai, po pirmosios pandemijos bangos, dalyvavau Latvijos šiuolaikinio meno centro organizuotoje vasaros mokykloje, skirtoje aptarti feminizmo, gender ir sek-

sualumų klausimus bei apraiškas šiuolaikiniame mene Baltijos šalyse. Dėl pandemijos sukeltų keliavimo apribojimų projekto tiksline auditorija tapo menininkai, aktyvistai ir kuratoriai, veikiantys regione. Dalyvaudamas ten galutinai supratau, kaip svarbu ir įdomu pažinti kolegas kaimyninėse šalyse ir diskutuoti apie bendrus iššūkius ir problemas, su kuriomis susiduriame, ieškoti sprendimų ir tarpusavio palaikymo mechanizmų. Ilgą laiką meno scenos mūsų regiono šalyse nebendradarbiavo, organizuojant meno projektus dažniau buvo žvalgomasi didelių ir žinomų vardų iš toliau, dažnai ignoruojant vietinį kontekstą. Tiek savo kuruojama Kauno menininkų namų (KMN) išplėstine rezidencijų programa „Unlearning Eastern Europe“, tiek kartu su Rebeka pradėdamas burti šį Baltijos šalyse veikiančių LGBTQ+ menininkų ir aktyvistų tinklą, siekiu prisidėti prie mūsų regione svarbių ir aktualių temų aptarimo ir atsiradimo šiuolaikinio meno žemėlapyje. Džiaugiuosi, kad iki šiol vyravusios tendencijos pamažu keičiasi, šįmet vykstanti Baltijos trienalė – puikus to pavyzdys. Paradoksalu, kad, nors LGBTQ+ meno ir aktyvistų scenos Baltijos šalyse yra gana nedidelės, jos mažai žino vienos apie kitas. Tad, vyraujant tokiam homofobiškam klimatui, manome, kad ypač svarbu ieškoti būdų mobilizuotis ir organizuotis, dalintis patirtimis ir praktikomis. Taip pat norime paskatinti šių bendruomenių glaudesnį bendradarbiavimą – tiek ieškant projektinio finansavimo, tiek tiesioginės veiklos galimybių. Tinkle dalyvauja nemažai žmonių, organizuojančių queer

vakarėlius ar renginių programas, tad norime tiesiogiai paskatinti dalyvius kviesti vieniems kitus, taip kuriant ir ekonominę naudą šiose šalyse veikiantiems menininkams bei kūrėjoms – dažnai instituciškai nepripažintiems, neturintiems pakankamai erdvių ir galimybių pristatyti savo menines praktikas. Kitas ne mažiau svarbus tinklo tikslas – sutelkus šias bendruomenes, rasti būdų, kaip kalbėti apie queer kultūrą ir istoriją ne vakarietiškame, o mūsų (Baltijos) regiono kontekste. Tam reikia ne tik atrasti naują žodyną, bet ir permąstyti / perkurti istoriją, pastebėti bei suteikti erdvę neužrašytoms, paraštėse atsidūrusioms istorijoms, iniciatyvoms ar kūriniams. Dabar, atsirandant vis daugiau su tuo dirbančių iniciatyvų, tam yra puikus metas. Rebeka, gal kaip tyrėja papasakotum gana plačiai mūsų žurnalo auditorijai, kaip apskritai korektiškai suprasti ir vartoti terminą queer ir kiek senos yra queer meno tradicijos Baltijos šalyse? R.: Queer apima viską, kas specialiai netelpa į heteronormalumo apibrėžtus standartus. Tai yra, ne visi, neturintys vaikų, yra queer, bet tas, kuris nenori ir neplanuoja jų turėti dabartinėje visuomenėje, yra queer. Humaniškas elgesys su gyvūnais, apskritai draugiškumas visiems kitiems – tiek žmonėms, tiek gyvūnams – neturėtų būti laikomas queer, bet, stiprėjant nacionalistinėms nuotaikoms kapitalistinėse visuomenėse, tai tampa vis labiau revoliucine nuostata.

Queer, kaip terminas apibūdinti homoseksualiems, translyčiams, binarinei sistemai nepriklausantiems žmonėms, pradėtas vartoti XX amžiuje.

Kauno menininkų namai kartu su Nidos meno kolonija pernai liepą Thomo Manno memorialiniame muziejuje Nidoje surengė įvykį „Nemigos salonas | Vėjo nublokšti“ – tai buvo performatyvūs įvairių kartų lietuvių LGBTQ+ autorių meilės laiškų skaitymai. AnsisStarks nuotr.

R U G P J Ū T I S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Nesu tikra, ar Estijoje gimęs vokietis Elisaras von Kupfferis buvo pirmasis homoseksualus rašytojas ir menininkas Baltijos šalyse, bet jis tikrai buvo pirmasis, apie tai itin atvirai kalbėjęs savo tekstuose ir kituose kūriniuose.

vėliavą, drąsiai plevėsuojančią prie kavinės „Kultūra“ durų. Norisi paminėti ir draugiškai nusiteikusį „Ridiką“, kur rugpjūtį bus organizuojami „Kaunas Pride“ renginiai, skirti burti LGBTQ+ bendruomenę Kaune.

Mūsų tinklo pavadinimas – „Black Rose. Black Carnation“, arba „Juoda rožė. Juodas gvazdikas“ – įkvėptas Baltijos šalių queer istorijos. Tarpukariu Taline, daugiakultūriame rajone, netoli gražaus ortodoksų vienuolyno ir bažnyčios, kur gyveno daug jūreivių ir buvo nemažas nusikalstamumas, veikė kultūros klubas „Juodoji rožė“. Jame vykdavo priešingos lyties drabužiais persirengti mėgstančių vakarėliai. Tuo pat metu Rygoje veikė „Juodasis gvazdikas“. Ši gėlė buvo naudojama kaip simbolis, padėdavęs queer žmonėms atpažinti vienam kitą. Kaip teigia istorikė Ineta Lipša, „juodasis gvazdikas“ Latvijoje apskritai buvo homoseksualaus asmens metonimija. Deja, neradome panašaus analogo Lietuvoje. Esame tikri, kad tokios vietos panašiu laikotarpiu veikė ir Lietuvoje, tiesiog galbūt tai dar neištyrinėta ar neužfiksuota.

Išskirčiau socialinio centro „Emma“ veiklas, taip pat pastebiu daug aktyvaus jaunimo – tiek dalyvaujančio „Kaunas 2022“ jaunimo programose, tiek savanoriaujančio KMN, norinčio kalbėti ar prisidėti prie renginių, skirtų LGBTQ+ bendruomenei. Taip pat smagu žinoti, kad Lietuvos sveikatos mokslų universitete veikia aktyvi LGBTQ+ grupė, subūrusi daugiau nei 400 narių.

Edvinai, kokias vietas ir iniciatyvas dabartiniame Kaune paminėtum kaip geriausiai atliepiančias LGBTQ+ poreikius, palaikančias šias idėjas? Ar tokių vietų daugėja? E.: Reikia pripažinti, kad didžioji dalis LGBTQ+ bendruomenę įtraukiančių veiklų ir iniciatyvų vis dar aktyviausios Vilniuje. Tačiau ir Kaune yra gerų pavyzdžių. Nors jau ilgą laiką Kaune neturime LGBTQ+ bendruomenės baro ar klubo, smagu matyti vaivorykštės

O pats galiu pasidžiaugti dirbdamas KMN, organizacijoje, kuri nebijo garsiai išreikšti palaikymo pažeidžiamoms visuomenės grupėms ir tą kryptingai atspindi savo veiklomis – tiek slemo, tiek edukaciniuose renginiuose dažnai išgirsite jaunus žmones, kalbančius šiomis temomis, o ir kitose mūsų kuruojamose programose nestinga su LGBTQ+ bendruomene susijusių temų reprezentacijos. Labai džiaugiuosi sutikdamas LGBTQ+ žmones mūsų renginiuose, matydamas, kad jie čia gali jaustis saugūs ir nesislėpti. Liepą, „Kaunas 2022“ jaunimo festivalio metu, vykusios diskusijos apie LGBTQ+ kultūrą pavyzdys tik įrodo tokių veiklų reikalingumą ir svarbą. Ir jei kam nors kyla klausimų, kodėl Kaune reikalingos tokios eitynės, kviečiu dar kartą gerai pagalvoti. Tikiuosi, kad eitynės įvyks. Ir labai laukiu rugsėjo pirmosios savaitės – tuomet Kaune vyks ne tik Baltijos šalių LGBTQ+ menininkų ir aktyvistų tinklo susitikimas bei renginiai, bet ir

Ar Lietuvos, Latvijos, Estijos scenos skiriasi populiarumo, atvirumo, pripažinimo, saugumo prasmėmis? Ar visgi iššūkiai visur vienodi? R.: Jei matuotume pagal tai, kiek teisės aktai reguliuoja socialinį gyvenimą, Lietuvoje seksualinės mažumos priimamos sunkiausiai Baltijos šalyse, nors Latvijoje ir Estijoje klimatas panašus. Queer istorijos tyrimai labiausiai pažengę Latvijoje, o štai šiuolaikinis menas bei kairiosios politinės idėjos įvairiausios, man atrodo, Lietuvoje. Estijoje meno scena giliai apolitiška ir palaiko status quo – daugiausiai fokusuojamasi į erdvinius iššūkius, keliamus juodų ir baltų dėžių. Į tinklą pakvietėme tuos menininkus ir aktyvistus, kurie ieško naujų raiškos būdų, atitinkančių dabartinius socialinius, politinius, ekonominius, kultūrinius kontekstus. Galbūt jau girdėtas, bet logiškas klausimas – kiek pandemijos sukelta krizė, klimato krizė, migrantų krizės – o gal viena didelė krizė – turėjo įtakos susitikimo programai? Juk turbūt ir dalyvius sukviesti į Kauną ne taip paprasta? Ar jų apsisprendimui turėjo įtakos Kaune vykstančios diskusijos apie „Kaunas Pride“ maršrutą ir apskritai galimybę? R.: Pandemijos įtaka tokia, kad iki šiol tinklas nėra susitikęs gyvai, – tai įvyks Kaune. Bet jau

pirmojo „Zoom“ susirinkimo metu nekantravome susipažinti, pasidalinti įvairiomis patirtimis: queer meno darbuotojų, drag karalienių ir karalių, istorik(i)ų ir kuratorių, rytų europiečių Vakarų dominuojamoje meno rinkoje, visuomenėse, kuriose politiniai susipriešinimai ir smurtiniai išpuoliai tapo kasdienybe, o streso lygiai muša rekordus.

E.: Galiu tik paantrinti Rebekai, kad pirmas virtualus tinklo susitikimas buvo įrodymas, kaip esame ištroškę pažinti vieni kitus ir veikti kartu. O dėl „Kaunas Pride“ kilusi situacija tapo tik dar didesniu akstinu solidarizuotis. Juk ir mes su Rebeka neatsitiktinai šį tinklo susitikimą Kaune planuojame būtent tada, kai vyks eitynės. Menas ir politika gali, o šiame kontekste ir turi, eiti išvien! Pirmojo suvažiavimo Kaune tikslas yra pažindinimasis tarpusavyje, bet visgi – kiek atviri būsite plačiajai visuomenei? Ar į vakarėlius, diskusijas galės ateiti visi besidomintys? R.: Visi laukiami „Kaunas Pride“ eitynėse, „Kreivių“ festivalyje. Jei manote, kad galėtumėte prisijungti prie diskusijų apie queer meną ir istoriją Baltijos šalyse, būtinai susisiekite.

E.: Stengiamės rasti įvairių būdų, kaip kuo daugiau suinteresuotų žmonių galėtų prisijungti prie šio tinklo. Tinklo renginių programa bus vieša ir prieinama, tačiau siekdami palaikyti saugios erdvės politiką renginių metu ir dėl Covid-19 prevencijos vykdysime registraciją į renginius. Kviečiame sekti naujienas Kauno menininkų namų tinklalapyje ir feisbuke. Na, o ateityje svajojame plėsti šio tinklo veiklas ir perduoti estafetę tinklo dalyviams, kurie galėtų kviesti prisijungti vis naujus žmones ir taip burtų stiprią, aktyvią ir palaikančią bendruomenę.

KMN.LT

Vilniaus queer festivalio „Kreivės“ ir „Kaunas Pride“ kultūrinė programa. Viliuosi, kad duosime stiprų toną visiems ateinantiems Europos kultūros sostinės metams ir tikiuosi, kad LGBTQ+ bendruomenė daugiau nebebus pamiršta ar ignoruojama, bent jau kultūros ir meno lauke.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

R U G P J Ū T I S

PIRMIEJI VAIKŲ SODELIAI

PAULIUS TAUTVYDAS LAURINAITIS

„Lietuvos vaiko“ draugijos vaikų darželis Kaune, XX a. I p. Fotografas nežinomas © Lietuvos švietimo istorijos muziejus

R U G P J Ū T I S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Montessori metodo užsiėmimai Marijos Varnienės „Vaikų nameliuose“, 1938 m. Fotografas nežinomas © Lietuvos švietimo istorijos muziejus

Šiandien vaikų darželiai yra gana įprastas miesto gyvensenos atributas – toks pat įprastas kaip turbūt ir eilės į juos. Tokių įstaigų poreikis atsirado tik XIX amžiuje, kai ilgus šimtmečius už savo senųjų sienų lindėję Europos miestai pramoninės revoliucijos išjudinti pradėjo plėstis. Tiek į miestus plūdusiems darbininkams, tiek besiplečiančiam valdininkų sluoksniui buvo vis mažiau laiko ir galimybių tinkamai prižiūrėti savo jauniausias atžalas. Vienas iš ikimokyklinio ugdymo pionierių buvo Friedrichas Fröbelis – vokietis, atidaręs tokio amžiaus vaikų ugdymo instituciją, kurią 1840-aisiais pavadino kindergarten – tai turėjo būti sodas, kuriame auga ne augalai, bet vaikai. Ano meto visuomenei tai buvo ne visai priimtina: vaiko ugdymu, daugelio manymu, turėjo užsiimti tėvai. Ir vis dėlto, XIX amžiui artėjant į pabaigą, darželio svarbą suprato daugelis miestiečių, o svarbiausia – valdžia. Fröbelio metodika ilgiems metams tapo aukso standartu.

Neišvengiamai vaikų darželių reikėjo ir nepriklausomybės metais spėriai augusiame Kaune. Tiesa, tiek valstybei, tiek savivaldybei daug investuojant į kitas švietimo formas, nespėta sukurti „valdiškos“ ikimokyklinio ugdymo sistemos – tam tiesiog neužteko pinigų. Bet centrinė ir vietos valdžia gausiai rėmė įvairių organizacijų darželius – tiek tiesioginėmis dotacijomis, tiek mokesčių lengvatomis, tiek pagalba įsigyjant sklypus. Tiesa, Kauno miesto savivaldybė dar 3 dešimtmečio pradžioje vaikams įrengė keletą žaidimų aikštelių, o vienoje iš vadinamųjų socialinio būsto „kolonijų“ įsteigė darželį čia gyvenančių nepasiturinčių žmonių vaikams. Tuo tarpu pirmasis atskirai organizacijai priklausantis

vaikų darželis mieste atidarytas dar 1920-aisiais Laisvės alėjoje buvusioje Šaulių būstinėje. Nuo to laiko ikimokyklinės institucijos pradėjo plisti: jas steigė tiek į ugdymą ar labdarą orientuotos organizacijos, tiek privatūs asmenys, tiek įvairios nesusijusios institucijos, norinčios pagelbėti savo darbuotojams. Bene stambiausia ikimokyklinio ugdymo draugija buvo 1924-aisiais susibūręs „Lietuvos vaikas“, vėliau gausiai remtas valstybės. Darželiai toli gražu nebuvo vienintelė jų veiklos sritis – organizacija rūpinosi beveik viskuo, kas susiję su jauno piliečio ugdymu: nuo kultūrinių renginių iki literatūros, nuo paskaitų iki vasaros stovyklų, nuo kursų darželių vedėjams iki pačių darželių.

R U G P J Ū T I S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Montessori metodo užsiėmimai Marijos Varnienės „Vaikų nameliuose“, 1935–1936 m. Fotografas nežinomas © Lietuvos švietimo istorijos muziejus

Draugijos darželių tinklas iki sovietinės okupacijos visoje Lietuvoje jau buvo pasiekęs triženklį skaičių, o nemažai jų būta ir Kaune – pirmasis duris atvėrė dar 1925-aisiais. Organizaciją palaikė ir miesto savivaldybė: būtent jiems buvo deleguota perimti minėtąjį darželį vienoje iš „pigaus būsto kolonijų“, na, o vėliau draugija turėjo būti atsakinga ir už moderniuose savivaldybei priklausiusiuose rūmuose P. Vileišio aikštėje įkurtą erdvų darželį. Įdomu, kad, nors organizacija vadovavosi Fröbelio metodais, jų leistame „Motinos ir vaiko“ žurnale skaitytojai būdavo supažindinami ir su kitomis metodikomis. „Lietuvos vaiko“ ir kitų organizacijų vaikų darželiai netruko susilaukti ir alternatyvos. 1930-ųjų liepą Romoje pasibaigė 15-ieji tarptautiniai Montessori ugdymo metodo kursai, vesti pačios jo kūrėjos. Iš amžinojo miesto tuokart baigiamieji diplomai pasklido po dvidešimtį pasaulio valstybių, tarp kurių buvo ir Lietuva: nuo tada šios krypties ugdymu oficialiai galėjo užsiimti Marija Varnienė ir pilietė, pavarde Gordinaitė. M. Varnienė su Montessori metodika buvo susipažinusi jau gerokai anksčiau, 3 dešimtmetyje taikė Montessori būdingą auklėjimą ir dirbdama karininkų vaikų darželyje, ir vėliau, turėdama saviškį. O 1931-aisiais jos namuose Trakų gatvėje duris atvėrė jau oficialiai Montessori galėjęs vadintis darželis ir priešmokyklinė klasė. Kartu su kitais metodo pionieriais Lietuvoje, tarp jų – Vincenta Lozoraitiene, M. Varnienė po keleto metų įsteigė ir Montessori pedagoginę draugiją, kurioje buvo vedami kursai būsimiems auklėtojams. Interesantų (o tiksliau būtų sakyti – interesančių) draugijos kursuose vis daugėjo: 1936-aisiais per tris laidas atestatus jau buvo gavę 40 asmenų, o 1937-ųjų laidoje jų buvo dar 23.

Montessori metodas išpopuliarėjo ir katalikiškoje Šv. Vincento Pauliečio labdaros draugijoje, kuri, be kitų socialinės paramos įstaigų, Lietuvoje turėjo ir 45 darželius, iš kurių Kaune buvo daugiau nei pustuzinis. Pavyzdžiui, Žaliakalnyje veikęs organizacijos Prisikėlimo skyrius vien per 1935-uosius atidarė tris darželius: vieną naujai pastatydino „Brazilijoje“, kur netrukus pradėjo lankytis 70 varguomenės vaikų, o dar du – „inteligentų vaikams“ Kauko ir Žemaičių gatvėse. Įdomu, kad vienas iš pastarųjų įsikūrė itin moderniose naujosiose Pranciškonų vienuolyno patalpose, kur kartu su vienuolynu persikėlė iš funkcijai mažai pritaikytų medinių namų. Šiose įstaigose ugdymas vyko būtent Montessori metodais: Kauko gatvės darželio vedėja buvo paskirta kursų Prancūzijoje absolventė ir Vienos universiteto daktarė Ona Narušytė, taip pat dėsčiusi ir minėtuosius kursus darželio vedėjams. Vaikų darželiai turėjo ir savo gydytoją, kuri nepasiturinčiųjų vaikus prižiūrėdavo neatlygintinai. Ikimokyklinis ugdymas ir jo normos buvo įtvirtintos atskiru įsakymu 1936-aisiais ir po keleto metų išleistomis taisyklėmis. Taip vaikų ugdymo kokybę buvo siekiama standartizuoti, tačiau, nors vaikų darželių skaičius, kaip ir įvairių valdžios institucijų dotacijos, greitai augo, vis dar buvo jaučiamas didžiulis trūkumas: oficioziniame „Lietuvos aide“ buvo skundžiamasi, kad šis trūkumas Kaune ypač atsiliepė būtent paprastų valdininkų sluoksniui. Verta paminėti, kad nemažai vaikų darželių turėjo žydų bendruomenės, bet ši iki šiol mūsų istorikų menkai tyrinėta tema – kitam kartui.

Gvidas Misiūnas. Iliustracija iš serijos „Mixed feelings“ / behance.net/misiunas291c33

KULTURA. KAUNAS. LT PRISTATO PASKUTINIS VASAROS MĖNUO – ĮŽANGA Į IDĖJOMIS DAR TURTINGESNĮ KAUNO RUDENĮ. DAUGIAU APIE BŪSIMO SEZONO PLANUS VISI DRAUGE SUŽINOSIME ŠIAME KALENDORIUJE ANONSUOJAMOJE KAUNO KULTŪROS MUGĖJE. TIKIMĖS, KAD PANDEMINĖ SITUACIJA NEPRIVERS PLANŲ KEISTI AR ATIDĖTI. O JEI IEŠKOTE DAR DAUGIAU IDĖJŲ KULTŪRINGAM LAISVALAIKIUI, ATSIVERSKITE IR NUOLAT PILDOMĄ INTERNETINĮ KALENDORIŲ: KULTURA.KAUNAS.LT

KALENDORIUS

07 03 – 08 29

R. Mugos paroda „Kauno tarpukario visuomeniniai pastatai“

07 14 – 09 10

V. Balčiūnienės keramikos skulptūrų paroda „Laikas + Jausmas = Būsena“

Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyrius, L. Zamenhofo g. 12

Kauno miesto muziejaus Pilies skyrius, Pilies g. 17

R. Mugos kūrinys

Tai pirmoji personalinė kauniečio tapytojo Romano Mugos paroda. Parodoje pristatomi darbai yra atlikti skaitmeninės tapybos technika. Kaip pažymi kūrinių autorius, savo darbais stengiasi kalbėti apie socialines problemas, aplinkosaugą. Kartu pažymi, kad didelę įtaką kūrinių stilistikai padarė gatvės menas, grafitis. Pristatomi darbai buvo kuriami su pertraukomis, tad juose galima įžvelgti stilistikos ir spalvų derinimo skirtumus, skirtingas emocijas ir nuotaikas.

V. Balčiūnienės kūrinys. KMM nuotr.

Skulptūrų serija „Laikas + Jausmas = Būsena“ – tai archeologinis jausmų kasinėjimas pandeminės eros metu, kai norom nenorom iš gelmių vis išlenda skvarbesni jausmai ir emocijos. Laikas ir Jausmas kuria mūsų vidinę Būseną. Koks yra laikas, galbūt jaučiame panašiai, bet jausmus patiriame skirtingai, ir tik mes patys juos galime apibūdinti, aprašyti, o Vilija Balčiūnienė renkasi tai išreikšti forma, vedama minties, kad nėra gero ar blogo jausmo, o tik būsena tuo laiku.

07 16 – 01 30

Paroda „Banga: Žmonių balsų kanalas“ 07 22 – 11 01

Paroda „René Magritte. Graphic Works“ Lietuvos švietimo istorijos muziejus, Vytauto pr. 52

„Šilelio“ reklama. Kauno miesto muziejaus archyvas

Bendruomenių platformos „Mažosios istorijos“ parodos fokuse – radijo gamyklos ir susivienijimo „Banga“ bendruomenė. Kiekvienas žiūrovas parodoje išskleistame vaizdų, tekstų ir objektų „diapazone“ gali pagauti savo bangą ir leistis jos nešamas. Romantikams patiks nostalgiška technologijų jaunystė ir paslaptingi radiniai iš fabriko griuvėsių. Technologijų gerbėjai galės akimis išlandžioti atvirus „Šilelio“ vidurius, o sociologai – vidinio fabriko gyvenimo paslaptis ir nedideles nuodėmes. Bendruomenių platforma „Mažosios istorijos“ pirmą kartą sukaups ne tik tekstinį, bet garsinį parodos herojų pasakojimų archyvą. Vėlyvą 2021 m. rudenį jis pasieks klausytojus radijo bangomis. Laidas „Banga“: žmonių balsų kanalas“ transliuos radijo stotis „Tau“ – 1993 m. ji įkurta ilgamečio gamyklos darbuotojo Algirdo Kepežinsko ir tebeveikia buvusios „Bangos” gamyklos pastate Draugystės gatvėje.

Muziejaus nuotr.

Vieno garsiausių Belgijos dailininko darbai į Kauno miestą atvežti pirmą kartą. Parodą sudaro eksponatai iš privačios kolekcijos. Tai 56 originalios René Magritte litografijos iš dviejų rinkinių – „Maldororo giesmės“ („The Songs of Maldoror”) ir „Gyvenimo būtinybės ir sapnų pasekmės” („The necessities of life and the consequences of dreams”). Piešiniuose menininkas naudojo trumpalaikį ir eksperimentinį prisilietimą – techniką, kuri atskleidžia jo virtuoziškumą. Piešiniuose aiškiai vaizduojama viena iš mėgstamiausių jo temų: paslapties ir kasdienės tikrovės susiliejimas.

RUGPJŪTIS

Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

KALENDORIUS

07 23 – 08 23

Paroda „Sumner Welles deklaracijai 80“ Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus, S. Daukanto g. 25

2021 metų vasarą minint JAV ir Lietuvos diplomatinių santykių atkūrimo 30-metį, kelionę po Lietuvą pradeda Sumner Welles deklaracijos 80-ečiui skirta istorinė archyvinių dokumentų ir nuotraukų paroda. Dokumentas, bylojantis apie JAV pastangas paremti Lietuvos siekį atkurti laisvę ir valstybingumą, buvo 1940 metų liepos 23 dieną laikinai ėjusio JAV valstybės sekretoriaus pareigas Benjamin Sumner Welles paskelbta deklaracija. Pavadinta ją inicijavusio politiko vardu, deklaracija skelbia, kad JAV Šaltojo karo metu oficialiai nepripažino Sovietų Sąjungos įvykdytos Baltijos šalių aneksijos.

08 01 – 09 29

Keliaujančios maiNytuvės/maiVytuvės Kaunas ir Kauno rajonas

„Kaunas 2022“ bendruomenių programos „Fluxus Labas!“ palaikoma keliaujanti iniciatyva – tai bendra kelių Kauno bendruomenių idėja. Keliaudamos per Kauną bei Kauno rajoną, šios maiNytuvės/maiVytuvės kviečia ne tik prekybai ir mainams, bet ir įvairioms kitoms veikloms. Kiekvienas rajonas turės skirtingą temą, pagal jas bus orientuojami net tik turgelis, mainytuvės ir atiduotuvės, bet ir kūrybinių veiklų turinys. Keliaujančiose maiNytuvėse/ maiVytuvėse galėsite susipažinti su tvarumo idėjomis ir praktiniais patarimais, menininkų ir amatininkų darbais, atrasti skonius, sužinoti apie gyvūnų priežiūrą ar pakeliauti laiko mašina. Visose vietose vyks Fotosalionas su retro rūbais, vaikščiojimo juosta (slackline) sesijos, gros muzika (kai kur net iš vinilinių plokštelių!), bus vaišinama kava. Detalios iniciatyvos programos ieškokite feisbuke.

Antradienis, 08 03 / 08 10 / 08 17 / 08 24 / 08 31, 18:00

Sutartinių giedojimo mokymai

08 03 – 08 30

Relitos Mielės mažosios plastikos ir odos objektų paroda „Forma, Figūra, Fazė“

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18

Bibliotekos archyvo nuotr.

Lietuvių sutartinės – tai užburianti magija, kurios neužtenka vien klausytis iš šono. Norint patirti ypatingą giesmių darnos ir sutarimo pojūtį, reikia išdrįsti pačiam įsitraukti į giedotojų ratą. Sutartines giedoti gali visi – tam nereikia muzikinio išsilavinimo, o tik noro ir trupučio susikaupimo. Kviečiami ir nei karto nebandę, ir jau pramokę – jaukiame rate susipažinsite su sutartinių atlikimo pagrindais, lavinsite savo balsus ir pajusite sutartinių galią „čia ir dabar“. Užsiėmimus veda grupės „Kadujo“ narės Ramunė Balčiūnienė ir Laura Lukenskienė.

Bibliotekos archyvo nuotr.

Ši paroda – tai pagoniško mėnulio kulto interpretavimas per formą. Remiantis Baltų mitologijos studijomis, panaudojant odos ir knygrišybos technikas, sukurti odos objektai, mažoji odos plastika. Parodoje atsispindi nuo mėnulio fazių priklausanti viso gyvojo pasaulio ir gamtos tvarka, augimas, atsinaujinimas, blogio nykimas.

Sutartinių giedojimo mokymai – projekto „Atviros kūrybinės dirbtuvės „Etnosodas“ 2“, finansuojamo Lietuvos kultūros tarybos, dalis.

RUGPJŪTIS

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18

KALENDORIUS 56

Trečiadienis, 08 11 / 08 18 / 08 25, 20:30

Dokumentinių filmų peržiūrų ciklas „Common People“ KKC terasa, Vytauto pr. 79

08 07 / 08 13 / 08 14 / 08 27 / 08 28, 12:00

Ekskursija „Menų ir kultūrų buveinė“ L. Truikio ir M. Rakauskaitės namai–muziejus, E. Fryko g. 14

Kadras iš filmo „Lost Boys“

Kauno menininkų namų ir platformos „Kitas Kinas“ inicijuotas ciklas grįžta trečiam lauko kino sezonui ir trims seansams.

Muziejaus archyvo nuotr.

Užsukę į šį unikalų butą išgirsite pasakojimus apie talentingus tarpukario laikmečio kūrėjus, kurie atkreipdavo aplinkinių dėmesį ne tik savo išvaizda, bet ir savita pasaulėžiūrą bei gyvenimo būdu. Lankydamiesi menininkų namuose apžiūrėsite jų rūpestingai sukauptą Rytų ir senosios Lietuvos meno kolekciją, asmeninius daiktus, autentiškas tarpukario interjero detales ir pro langus atsiveriančią vasarišką Kauno miesto panoramą. Gerbiant šių namų tradicijas, atvykę turėsite nusiauti batus. Pasirūpinkite kojinėmis ar šlepetėmis! Būtina registracija tel.: 837 229967 ar el. paštu truikionamai@ciurlionis.lt, kadangi vietų skaičius ribotas.

Pirmasis filmas „Mayor“ (rež. David Osit; JAV, JK, 2020) – tai tikras politinis pasakojimas apie Musą Hadidą, krikščionį Ramalos (Palestina) merą, antrosios jo kadencijos metu. Iš visų pusių apsupti izraeliečių gyvenviečių ir kareivių, daugelis Ramalos gyventojų niekada neturės galimybės nukeliauti daugiau nei kelis kilometrus nuo savo namų, todėl meras Hadidas yra pasiryžęs paversti miestą gražia ir oria vieta gyventi. Bet kaip vadovauti miestui, kai neturi šalies? Antrasis trečiadienis – su „My Darling Supermarket“ (rež. Tali Yankelevich; Brazilija, Danija, 2019). Čia prekybos centro darbuotojai, vykdydami nuolat pasikartojančias užduotis, randa erdvės savo abejonėms, meilėms, baimėms ir vargiai išsipildysiančioms svajonėms išreikšti ir neleidžia rutinai pasiglemžti jų dvasios. Rugpjūčio 25 d. suplanuotas „Lost Boys“ (rež. Joonas Neuvonen, Sadri Cetinkaya; Suomija, 2020) seansas – apie trijų draugų kelionę į Pietryčių Aziją linksmintis, iš kurio grįžta tik vienas. Kažkas nutiko, bet apie įvykius žinome tik iš saujelės vaizdo įrašų ir prieštaringų istorijų. Visi filmai rodomi originalo kalba su anglų k. ir lietuvių k. subtitrais, pritaikytais kurtiesiems ir neprigirdintiesiems.

Šeštadienis, 08 14, 12:00

Grupės „Akli“ koncertas

Sutartinių maratonas „Suburtynė“

„Sinagoga Studio“, Vaisių g. 30

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55

Shukowski nuotr.

Organizatorių nuotr.

Tamsiojo post-Kauno atstovai „Akli“, regimi ir girdimi gerokai platesniu mastu, gimtajame mieste pristatys visiškai naują, būtent rugpjūčio 11 d. išleidžiamą savo albumą „Refleksija“. Ruoškitės įsivirpinti.

Ekspozicijoje „Kryžių Lietuva“ jau antri metai vyks sutartinių maratonas „Suburtynė“. 24 valandas bus galima klausytis, dainuoti, mokytis, improvizuoti, šokti. Praėjusiais metais dalyvavo 7 kolektyvai, klausėsi ir dainavo daugiau nei 1 000 žmonių, improvizuoti atkeliavo Kauno šokio teatras „Aura“. „Pakylėkime Kauną virš žemės“, – kviečia maratono organizatoriai ansamblis „Skaidrumos“ ir jo vadovė Skaidra Jančaitė.

RUGPJŪTIS

Trečiadienis, 08 11, 20:00

Organizatoriai kviečia šeimas, būrelius, kolektyvus, mėgstančius sutartines, registruotis ir giedoti šventėje: tel. 370 686 104 64, el. p. skaidra.jancaite@gmail.com.

KALENDORIUS

Sekmadienis, 08 15, 15:00

Pažaislio muzikos festivalis. Žolinės atlaidai Pažaislio vienuolynas, T. Masiulio g. 31

Pažaislio muzikos festivalis kartu su Lietuvos Šventojo Kazimiero seserų kongregacija kviečia švęsti Žolinę – Šv. Mergelės Marijos dangun ėmimo šventę. Tai – tradicinis gražaus vienuolyno ir festivalio bendradarbiavimo pavyzdys. Žolinės atlaiduose Pažaislio vienuolyne giedos Kauno valstybinis choras, diriguos naujasis choro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Robertas Šervenikas.

08 17 – 08 26

Tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“ Kaunas ir Kauno rajonas

A. Vantournhout spektaklis „Screws“. Bart Grietens nuotr.

Jau trečią kartą vyksiantis renginys per 10 festivalio dienų kvies pamatyti 10 geriausių Lietuvos ir Europos šiuolaikinio scenos meno projektų. Šių metų festivalio programoje – visoje Europoje puikiai žinomi vardai: scenos meno virtuozas italas Claudio Stellato, cirko ir šokio pasaulyje pripažinimą pelnęs Alexander Vantournhout, cirko ir judesio konceptualistai Rhizome ir Jordi Gali bei kiti, išskirtinai festivalio programai sukurti darbai. Festivalį pristato „Kaunas 2022“, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto ir rajono savivaldybės. Visa programa: www.contempofestival.lt.

Trečiadienis, 08 18, 17:00

Draugystės gatvės mainytuvės-atiduotuvės SDG pievelė, Draugystės g. 8E

Trečiadienis, 08 18, 18:00

„Pasivaikščiojimas po Aukštąją Panemunę su Daiva Nevardauskiene“

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Dainavos padalinys, Savanorių pr. 377-13.

Mainytuvių-atiduotuvių principas – daiktai sunešami ir išdėliojami bendrai, atėjusieji ir patys dalyviai laisvai renkasi daiktus, kurie jiems tinkami.

Bibliotekos archyvo nuotr.

Renginio metu Daiva Nevardauskienė, kuri, beje, yra ir bibliotekos Panemunės padalinio vedėja, pristatys savo knygą „Aukštosios Panemunės istorija“, papasakos daugybę įdomių istorijų apie šį mikrorajoną, pakvies į pasivaikščiojimą, kurio metu sužinosite, kokias istorijas slepia rūsčios raudonų plytų sienos, kas tūno po žeme, kodėl čia tiek daug medinių namų ir kas juose gyveno, kiek tiltų turėjo Panemunė ir dar visokių įdomybių. Juk Panemunė – vienas gražiausių Kauno rajonų, visais metų laikais viliojantis praleisti laiką šile, Nemuno pakrantėse ar sporto aikštelėse.

RUGPJŪTIS

Iniciatyva „Draugystės menas“ kviečia šios gatvės kaimynus ir aplinkinių rajonų gyventojus bei čia dirbančius atsinešti daiktus (rūbus, knygas, namų apyvokos ir interjero daiktus, vaikų žaislus, įvairias įdomybes) į SDG pievelę. Susitikimo metu susipažinsite vieni su kitais ir, žinoma, atlaisvinsite savo spintas ar namus, o grįžti galėsite su netikėtu radiniu.

KALENDORIUS 60

Šeštadienis, 08 21, 12:00

Aitvarų festivalis „Tarp žemės ir dangaus“ Zapyškis, Kauno raj.

Ketvirtadienis, 08 19, 19:00

Pažaislio muzikos festivalis. „Su gimtadieniu, Astor Piazzolla!”

VDU Botanikos sodas Kaune, Ž. E. Žilibero g. 6 Argentinoje vyrauja posakis „Viskas keičiasi, išskyrus tango!“. Tai buvo tiesa iki tol, kol šio žanro ėmėsi Astoras Piazzolla. Gimęs prieš šimtą metų, jaunystėje daug labiau mylėjęs džiazą nei tango, kuris tuo metu buvo asocijuojamas su prasčiokų gatvės kultūra, vėliau kompozitorius atrado šį žanrą naujai. Bendradarbiaudamas su džiazo ir klasikos atlikėjais bei rašydamas muziką orkestrams, A. Piazzolla sukūrė Tango Nuevo – „naująjį tango“. Šiame koncerte skambės ryškiausi šio muzikos stiliaus kūriniai. Giampaolo Bandini ir Cesare Chiacchiaretta duetas, gitara ir bandonija, susikūrė 2002 m., siekdami aiškaus tikslo – pristatyti argentinietišką muziką, pasitelkiant jos reprezentatyviausių instrumentų žavesį ir magiją.

Erlendo Bartulio nuotr.

Tradiciškai gegužę vykstantis, spalvingais žmogaus rankų kūriniais dangų marginantis įvykis prie gotikinės Senosios Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šįkart vyksta išlydint vasarą. Gal tik šįkart? Festivalį palaiko „Kaunas 2022“.

Ketvirtadienis, 08 26, 18:00

Biblioterapijos užsiėmimas „Kaip suvaldyti stresą?“

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

VDU Botanikos sodas, Ž. E. Žilibero g. 6

Vienas mylimiausių Lietuvos atlikėjų savo gimtadienį minės rugpjūčio 23 d., tačiau būtent savo koncerto Kaune metu nori pradėti švęsti drauge su žiūrovais. Tai išties neeilinė proga susitikti su Andriumi Mamontovu. Koncerto metu skambės autoriniai jo kūriniai, kuriuos dainuojame jau kelis dešimtmečius, kurių žodžius mokame mintinai, o jų prasmę jaučiame visa širdimi – tai „Laužo šviesa“, „Kitoks pasaulis“, „Geltona. Žalia. Raudona“, „Meilės nebus per daug“ ir daugybę kitų. Koncertas – festivalio „Vasara Kaune 2021“ dalis.

Bibliotekos archyvo nuotr.

Biblioterapija – tai pagalba skaitymu ir rašymu. Ji taip pat skatina kūrybiškumą, padeda geriau pažinti save. Šiais laikais, kai gyvenimas kupinas neužtikrintumo ir nežinios, o žmonės patiria daugiau streso, knygos, skaitymas, pokalbiai apie knygas ir kūrybinis rašymas gali suteikti pagalbą ir emocinę paramą. Projekto „Emocijų bibliotekos“ biblioterapijos susitikimų tikslas yra padėti skaitytojams susieti emocijas, kurias jie jaučia skaitydami, su situacijomis, kurias patiria realiame gyvenime. Užsiėmimą ves literatūrologijos ir komunikacijos specialistė, biblioterapinių renginių organizatorė Rasa Derenčienė. Užsiėmimas – tarptautinio projekto „Europos „Emocijų bibliotekos“: naujas būdas pritraukti auditorijas ir palaikyti socialines transformacijas Europoje“ dalis. Projektas dalinai finansuojamas pagal ES programą „Kūrybiška Europa 2014–2020“ ir Lietuvos kultūros tarybos.

RUGPJŪTIS

Šeštadienis, 08 21, 20:00

Andriaus Mamontovo koncertas

KALENDORIUS

08 26 – 08 29

„Žalgirio“ arenos gimtadienio koncertai „Pakrantė“, Nemuno sala

Sekmadienis, 08 29, 18:00

Pažaislio muzikos festivalis. Baigiamasis koncertas. Pažaislio vienuolynas, T. Masiulio g. 31

Organizatorių nuotr.

„Žalgirio“ arenos dešimtmečio jubiliejus renginiuose koncertų erdvėje po atviru dangumi „Pakrantė“ pasirodys hitais „Taip Jau Gavosi“ bei „Mėlyna Mėlyna“ išgarsėjęs kolektyvas „Sisters On Wire“, Ieva Narkutė su grupe, Gytis Paškevičius. Pastarojo atlikėjo koncertas bus ir paskutinis renginys „Pakrantės“ erdvėje šią vasarą. David Iliff / „Wikimedia Commons“ nuotr.

Baigiamasis XXVI Pažaislio muzikos festivalio koncertas, skirtas ilgamečio festivalio meno vadovo maestro Petro Bingelio atminimui, pakvies išgirsti vieną monumentaliausių šio žanro muzikos kūrinių – Giuseppe Verdi (1813–1901) „Requiem“ keturiems solistams, chorui ir simfoniniam orkestrui. Italų poeto ir novelisto Alessandro Manzoni atminimui sukurtos mišios yra vienas iš dažniausiai atliekamų chorinių kūrinių pasaulyje. „Requiem“ iki šių dienų išlieka unikaliu kompozitoriaus talento liudijimu, atspindinčiu jo draminį ir psichologinį genialumą, nesuvaržytą įprastų teatrinių apribojimų. Kompozitoriaus šlovės viršūnėje sukurtos mišios niekada neturėjo liturginės paskirties – šis didingas koncertinis kūrinys visų pirma įkūnija gyvybės ir mirties dvikovą žmogaus viduje ir Visatoje.

Šeštadienis, 09 04, 13:00

Eitynės „Kaunas Pride“ Kaunas (bus patikslinta)

Kauno kultūros mugė Vienybės a.

Ar jau pasiruošėte naujam kultūros ir atradimų sezonui? Jį suplanuoti kviečiame Kauno kultūros mugėje. Pirmą rugsėjo savaitgalį vyksianti mugė į vieną erdvę suburs daugelį miesto kultūros organizacijų ir iniciatyvų, kurios pristatys artimiausius spektaklius, parodas, koncertus, edukacines veiklas ir kitus gyvus bei virtualius renginius. Mugės metu galėsite artimiau susipažinti su Kauno kultūros pasaulio atstovais, sušildyti per karantiną atvėsusius ryšius, įsigyti bilietus į naujo sezono renginius ir išvysti teatro, šokio, cirko ir kitus pasirodymus. Visas naujienas ir detalią programą rasite: www.kulturosmuge.lt.

„MES ESAME VISUR, todėl nenorime slėptis. MES ESAME VISUR, todėl norime laisvai gyventi savo gyvenimus be patyčių parduotuvėje, darbe, šeimos šventėse, be smurto gatvėje ir mokykloje. MES ESAME VISUR, todėl neleisime prisidengiant tradicinėmis vertybėmis spręsti už mus. MES ESAME VISUR, todėl reikalaujame teisinių ir socialinių garantijų visiems, nediskriminuojant pagal šeiminį statusą, lytinę tapatybę ar seksualinę orientaciją. MES ESAME VISUR, todėl nebepakęsime neapykantos dangstymo „žodžio laisve“. MES ESAME VISUR, todėl KAUNAS PRIDE.“

RUGSĖJIS

09 03 – 09 05

Pirmąkart miesto istorijoje organizuojamos LGBTQ+ bendruomenės ir ją palaikančių eitynės deklaruoja:

Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt

KAUNAS PILNAS KULTŪROS MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE ( P L A T I N A M A S AUTORIAI: Artūras Bulota, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Donatas Stankevičius, Emilija Visockaitė, Gabrielė Gudaitytė, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Rita Dočkuvienė, Rūta Jankevičiūtė.

TIRAŽAS 3000 EGZ.

ISSN 2424-4465

NEMOKAMAI)

GLOBOJA:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

LEIDŽIA

2021 Nr. 8 (72)