KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2021 07 by Kaunas Pilnas Kultūros

Iliustracijos autorė Inga Navickaitė-Drąsutė

DVIRAČIAI

2021 LIEPA kaunaspilnas.lt

TURINYS TEKSTAI

IR VAŽIUOTI, IR PASIDIDŽIUOTI KAUNE LYG BARSELONOJE

12 20 28 SIJONAS KAIP METAFORA

TANDEMAS KELYJE IR GYVENIME

LAIMĖS HORMONAI KIEKVIENAM

44 MIESTO MEDŽIOKLIS 50 KALENDORIUS

KURJERIO DARBAS MINČIŲ IŠVALYMAS

DU RATAI, IŠJUDINANTYS DVASIĄ Šeši tūkstančiai kilometrų per keturis mėnesius Pietų Amerikoje. Daug. Tiek įveikė kaunietis keliautojas Tomas Utka – jo karantinas išties buvo įspūdingas. Visgi dviračio esmė – ne kilometrai ir ne greitis. Taip, tai transporto priemonė, tai gyvenimo būdas, bet pirmiausia – mąstysena. Buvimo čia ir dabar forma. Kaip sako vienas iš šio numerio herojų tapytojas Pranas Griušys, dviratis netgi padeda medžioti. Su juo esi vienis, jis artimiausias draugas, tavo kūno tąsa. O gal tai tu pratęsi metalinę konstrukciją? Kultūros, menininkų, jų įkvėpimo (ar atsipūtimo) ir dviračio santykių pavyzdžių – daugybė. Net tokiame automobiliams sutvertame mieste kaip Los Andželas be vairuotojo pažymėjmo, bet su plieniniu žirgu kuo puikiausiai išgyveno rašytojas Ray’us Bradbury. O Šerloko Holmso kūrėjas Arthuras Conanas Doyle’is dviratį rekomendavo kaip geriausią būdą iš galvos išvaikyti tamsias mintis. Nors šių dienų bruožas – kompleksiškumas, tad Griušys automobilį turi. O Solveiga Dambrauskaitė-Bakutienė turi ir dviratį, ir sėdynę dukteriai, ir

automobilį, ir motociklą. Vis dėlto iš visų jos idėjų ryškiausios skirtos dviračiams. Kad Kaune jais judėti, sportuoti, atrasti ar tiesiog į darbą keliauti būtų drąsiau ir saugiau. Solveiga – ir viena iš iniciatyvos „SkirtBike Kaunas“, kurią irgi pristatome liepos numeryje, vedlių. Ar visuomet taip buvo ir kada Lietuvoje prasidėjo dviračiomanija, šiame numeryje pasakoja transporto priemonių kolekcininkas, kultūros paveldo specialistas Robertas Senapėdis. O apie ateitį, kurioje viltingai žiba ir olimpiniai žiedai, – Kauno ekstremalaus sporto klubo atstovai. Viena sudėtingiausių dviračio variacijų – tandemas. Ne tiek dėl konstrukcijos, kiek dėl kelionei būtino psichologinio pasiruošimo. Apie dvi – šiaurėn ir pietuosna – pasakoja kauniečiai Justinas ir Rasa. O mūsų mieste doktorantūros studijas kremtantis Sandesh atskleidžia kurjerio ant dviejų ratų darbo specifiką. O dabar – žaidimas. Ar suskaičiuosite, kiek kartų šiame numeryje paminėjome Parodos kalną? Prizas – moralinis palaikymas į jį įminant.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

IR VAŽIUOTI, IR PASIDIDŽIUOTI

KOTRYNA LINGIENĖ

2 0 2 1

L I E P A

Kauno trekas. B. Kazakevičiaus nuotr. iš R. Senapėdžio archyvo

Dviračių ir jų akseksuarų parduotuvė. R. Senapėdžio archyvo nuotr.

L I E P A 2 0 2 1 K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

Praėjusią vasarą dviračiais pasiekus Kačerginę teko maloniai nustebti ir apžiūrėti lauko fotoparodą „Dviračių istorijos Lietuvoje XX a. pirma pusė“. Nors šiuo metu ji jau išmontuota, mąstydami, kuo paįvairinti atostogų skaitinius, susisiekėme su parodoje eksponuotų fotografijų savininku, kolekcininku, istoriku Romanu Senapėdžiu. Kultūrinės atminties ir paveldo politikos skyriaus darbuotojas Kultūros ministerijoje, buvęs Lietuvos kultūros atašė mielai sutiko pasidalinti ne tik istoriniais kadrais, bet ir žiniomis apie tai, ką dviratis reiškė Pirmosios Respublikos metais – ir dar anksčiau!

Ar žinome, kada prasidėjo dviračių era Lietuvoje? Kas turėjo tam įtakos: mados iš užsienio ar kiti veiksniai? Kokie gamintojai dominavo, kol jie nepradėti gaminti ir pas mus?

Šis klausimas jau seniai neduoda ramybės daugeliui Lietuvos dviračių istorijos tyrinėtojų. Mano nuomone, Lietuvos dviračių eros pradžios reikėtų ieškoti Klaipėdoje. Tiesa, tuo metu Klaipėda priklausė Prūsijai, kurios techninis išsivystymas buvo gerokai toliau pažengęs negu carinės Rusijos ir jai priklausiusios likusios Lietuvos. Pirmąjį dviratį į Klaipėdą 1884 m. atvežė Georgas Köhleris, žaislų parduotuvės savininkas. Jis buvo ir vienas iš penkių Klaipėdos dviračių klubo steigėjų 1885 m. Kiti steigėjai taip pat buvo neeiliniai piliečiai – mokytojas ir trys verslininkai.

Vilniuje dviratininkų draugija įsteigta 1892 m. Kada įsteigtas dviračių klubas ar draugija Kaune, man nepavyko aptikti informacijos, nors esu tikrai nemažai peržiūrėjęs to meto spaudos bei kitų šaltinių. Iki Pirmojo pasaulinio karo Kaune buvo prekiaujama ir važinėjama dviračiais, tačiau dėl specifikos – juk Kaunas buvo miestas-tvirtovė – visuomeninių organizacijų kūrimasis galėjo būti ribojamas. Bet čia tik mano nuomonė. Dviračių atsiradimas Lietuvoje, lyginant su Vakarų Europa, vėlavo. Lietuvoje pirmiausia tai buvo daugiau turtingųjų pramoga, gal galima laikyti ir tam tikra mada. Pirmieji dviračiai į Lietuvą įvežti iš Vokietijos, Anglijos, Prancūzijos. Tiesa, Rusijos imperijoje jie taip pat buvo gaminami.

Kunigas Rankelė su „Naumann“ dviračiu. R. Senapėdžio archyvo nuotr.

Prof. T. Ivanauskas gamtoje su dviračiu. R. Senapėdis pastebi, kad vykti į gamtą stebėti paukščių ar gyvūnų su motociklu ar automobiliu nelogiška, triukšmas išbaidytų juos, todėl dviratis – optimaliausias variantas! R. Senapėdžio archyvo nuotr.

Rygoje 1889 m. pradėtas gaminti „Rossija“, o Maskvoje – „DUX“. Teoriškai šie dviračiai iki Pirmojo pasaulinio karo taip pat galėjo riedėti Lietuvoje. Kaip vystėsi dviračių pramonė tarpukariu? Ar brangus malonumas buvo turėti dviratį? Po karo Lietuvoje dviračių parkas nebuvo gausus, mūsų keliais gyventojai važinėjo importiniais dviračiais, dominavo Vokietijos gamintojų produkcija. 1928 m. Lietuva minėjo pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį. Šie jubiliejiniai metai

ypač reikšmingi ir Lietuvos dviračių istorijai. Net neminint naujų dviračių sporto rekordų įvairiose rungtyse, distancijose bei dalyvavimo Paryžiaus ir Amsterdamo olimpinėse žaidynėse, šie metai įėjo į Lietuvos technikos istoriją ir kaip pirmojo šalyje, Kaune, pagaminto pramoninio dviračio „AMLIT“ atsiradimo metai. Dar po dešimtmečio, nepriklausomos Lietuvos Respublikos 20-aisiais, jubiliejiniais, metais, Klaipėdoje pradedamas gaminti lietuviškas dviratis „Bresvelo“. Tais pačiais metais Lietuvos rinkoje pasirodo ir dviratis

„Lietūkis“. Gamintojai reklamose nurodydavo, kad jie daug pigesni už importinius ir specialiai pritaikyti Lietuvos keliams. Dviračio kaina buvo nemaža, svyravo nuo 270 iki 400 litų. Apibendrintai galima sakyti, kad dviračio kaina prilygo karvės kainai. Prekybininkai tarpukariu pradėjo taikyti ir pirkimą išsimokėtinai. To meto spaudoje gausu ir skelbimų apie parduodamus naudotus dviračius. Dėl to dviračiai labai paplito visuomenėje, vidurinė klasė galėjo sau leisti įsigyti šią transporto priemonę. O turtingesni persėdo ant motociklų ar į automobilius. Dviratis taip pat sulaukė plataus pritaikymo tiek policijoje, tiek kariuomenėje, tiek sporte. Dviratis buvo ir tam tikras pasididžiavimo atributas: tarpukario fotografijose matome, kad buvo specialiai fotografuojamasi fotoateljė ir dažnai neturinčiam dviračio fotografas paskolindavo savąjį (nuotraukose matyti, kad padangos nepripūstos, dviratis be registracijos numerio). Vaikinas, įsiamžinęs su dviračiu, galėjo pasididžiuodamas užrašyti šią nuotrauką savo panelei. Žiūrėk, koks šaunuolis. Ar Kaunas, o ir kiti tuometės Lietuvos miestai, buvo patogūs dviračiams? Ar egzistavo specialūs dviračių takai? Deja, dviračio eros pradžioje nebuvo specialių dviračių takų, o eismas gatvėse buvo kiek chaotiškas tiek dėl pėsčiųjų elgesio, kurie per gatvę eidavo kaip panorėję, tiek dėl automobilių ir motociklų eismo. Tarpukario spaudoje gausu pranešimų apie dviratininkams nutikusias nelaimes. Kelių danga taip pat nebuvo tinkama. Pavyzdžiui, 1928 m. reklamuojant dviratį „AMLIT“ rašoma: „Priešakinė dviračio šakė su resorais ir visai apsaugo nuo sukrėtimų, o balnelis su dvigu-

bomis spyruoklėmis. Visa tai daro važiavimą labai lengvą ir malonų, nes važiuojant net ir blogiausiais keliais, nejaučiama kratymo.“ Tobulinti dviračius ir juos pritaikyti blogiems keliams buvo visų dviračių gamintojų rūpestis. Siekiant išvengti diskomforto važiuojant prastu keliu pasitarnaudavo vadinamosios „balioninės“ padangos (plačios ir storos), kurios sušvelnindavo kelio nelygumus. Kaip manote, kokias esmines problemas išsprendė „dviratizacija“? Ar žmonės tapo sveikesni, mobilesni? O gal pasikeitė dar kas nors? Pirmiausia dviratizacija prisidėjo prie Lietuvos ekonomikos augimo, nes mokesčiai nuo prekybos dviračiais, jų dalimis bei remonto ir dviračių registracijos mokestis pildė tiek valstybės, tiek savivaldybių biudžetus, galų gale 1928 m. prasidėjusi dviračių gamyba skatino jaunos valstybės ekonominį augimą, kūrėsi darbo vietos. Iš tiesų, žmonės tapo mobilesni, tarpukario spaudoje dažnai aptinkama žinučių, kad su reikalais į Kauną dviračiu atvyko interesantai ir iš aplinkinių apskričių, o į miestelius – iš aplinkinių kaimų. Taip pat jaunimas galėdavo nuvykti į tolimesnių kaimų gegužines, o ten jau atskiros istorijos, dažnu atveju pasibaigdavusios taip, kad kavalieriai turėdavo grįžti namo pėsčiomis... Tarpukario spaudoje aptikau nemažai straipsnių, aiškinančių dviračio naudą sveikatai, pritaikymą įvairiuose kariuomenės daliniuose, policijoje ir t. t. Vis dėlto atsiradus dviračiams, atsirado ir nauja vagių rūšis – dviračių vagys. Leidinyje „Kriminalinės policijos žinios“, kurio numeris išeidavo kas 10 dienų, randame daug įdomios ir vertingos informacijos apie pavogtus

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

L I E P A

Dviračių reklama tapukario spaudoje. Iš R. Senapėdžio archyvo

dviračius. Jų aprašymuose nurodomos ypatingos dviračio žymės kartais būna vienintelis šaltinis apie tam tikro modelio dviračio puošybą (dviračio spalva, dekoratyvinės juostelės, detalių padengimas nikeliu ar chromu). Tai ypač aktualu tyrinėjant lietuviškus dviračius „AMLIT“, „Bresvelo“, „Lietūkis“.

defektų, pedalas ar vairas nulenktas, šakė lūžusi ir sutaisyta, rėmas ir sparnai aplankstyti. Ratlankiai įskilę, suvirinti, trūksta stipinų, padangos sulopytos. Visa tai rodo, kad pirmoji karta nuo žagrės užsėdusi ant dviračio nelabai gebėjo važiuoti, juk mokydavosi jau suaugę žmonės, užsidirbę ir pagaliau susitaupę dviračiui.

Skelbimuose randame informacijos, kad dviračio padangos būdavo ne tik juodos, kaip įprasta, bet ir raudonos, pilkos ar baltos, sparnai ar ratlankiai nikeliuoti, rėmų galai raudoni, „ant tekinių baltos blekos“, randame ne tik rėmo numerį, bet ir registracijos numerį ir kitą svarbią informaciją (skambučiai, užraktai, apšvietimo priemonės), kurią po kruopelytę sudėję į visumą galime susidaryti prieškario Lietuvoje buvusio „dviračių parko“ vaizdą. Kartais tik iš įrašų minėtame leidinyje galima gauti tam tikros informacijos, nes realiai tų daiktų neteko matyti nei muziejuose, nei privačiose kolekcijose.

Reikėtų paminėti ir dviračių bei jų dalių kontrabandą, kuri klestėjo Lietuvos pasienyje. Policija masiškai sulaikydavo kontrabandininkus, konfiskuodavo įvairias prekes. Žurnale „Policija“ galima rasti daug informacijos apie konfiskuotas prekes, o tarp jų – nemažai ir dviračių bei jų dalių. Didžiausia kontrabanda vyko pasienyje su Vokietija, (Klaipėdos kraštu nuo 1939 m.), taip pat su Latvija. Dėl sustiprinto ir karo parengtyje laikomo sienos režimo su Lenkija tokio pobūdžio kontrabanda neužfiksuota. Žymus daugelio prekių kainų skirtumas Lietuvoje ir Vokietijoje skatino užsiimti šiuo nelegaliu verslu.

Dar viena svarbi informacija pranešimuose apie ieškomus dviračius – beveik visi turėdavo

Gal žinote kokių tarpukario garsenybių, kurios neįsivaizdavo savo gyvenimo be dviračio?

Rengdamas dviračių istorijos parodą Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos dvare Užugiryje, bandžiau išsiaiškinti, ar prezidentas su šeima mokėjo važiuoti dviračiu. Deja, tokios informacijos neaptikau. Paprastai žymūs, nusipelnę žmonės turėdavo automobilius ar motociklus, todėl dviratis kaip susisiekimo priemonė jiems nebuvo reikalingas. Paieškų nenutraukiu, tikiuosi, kad pavyks išsiaiškinti ir atrasti dviratį pas kokią nors prieškario Kauno įžymybę. Tiesa, generolas leitenantas J. Bulota ir majoras P. Ruseckas buvo aktyvūs Lietuvos dviračių sąjungos steigėjai, o prof. Tadas Ivanauskas laikomas Lietuvos dviratininkų sąjungos statuto signataru. Dviračių sportui buvo neabejingi ir žymūs kultūros veikėjai. Pavyzdžiui, Kaune 1926 m. birželio 27–29 dienomis vyko dviračių lenktynės treke Kipro Petrausko ir Boriso Dauguviečio dovanoms laimėti. Ar savo populiarumu dviračių sportas galėjo konkuruoti su, tarkime, krepšiniu ar futbolu? Lietuvos dviratininkų sąjunga (LDS) įsteigta 1923 m. spalio 8 d. Ji nesitenkino vien tik dviračių sportu, bet pradėjo kultivuoti ir sunkiąją atletiką, boksą, sunkumų kilnojimą ir imtynes. Jos veikimo plotas buvo visa Lietuva, nes buvo įsteigusi ne tik Kauno skyrių, bet ir dar aštuonis provincijoje, o kitąmet sugebėjo įstoti į Tarptautinę dviratininkų sąjungą. 1923 m. rugsėjo 27 d. LDS steigėjai prof. Tadas Ivanauskas, Jurgis Šulginas, Voldemaras Gulmanas, kapit. Vincas Butauskas ir

Vincas Barkauskas pasirašė statutą, o spalio 8 d. jis jau buvo valdžios patvirtintas ir įregistruotas. Steigiant LDS prisidėjo K. Markevičius, Kl. Prielgauskas, paskui darbavosi M. Barcevičius, A. Binkevičius, P. Ruseckas, K. Petrauskas, J. Vilpišauskas ir kiti. Vėliau LDS praktikavo ne tik lengvąją atletiką, bet ir krepšinį. Taigi, dviratininkai buvo ir kitų sporto šakų pradininkai. Taip atsivėrė galimybė mūsų sportininkams 1924 m. dalyvauti VIII pasaulinėje olimpiadoje Paryžiuje. Taigi, Lietuvos sporto lyga delegavo geriausius to meto dviratininkus Juozą Vilpišauską (LDS) ir Isaką Anoliką („Makabi“) į Paryžių atstovauti Lietuvai. 1924 m. liepos 21 d. jie atvyko į Paryžių ir pradėjo ruoštis lenktynėms. Visgi dviračiai, su kuriais atvyko, buvo niekam tikę. I. Anolikas nusipirko naują „Peugeot“ firmos dviratį, o J. Vilpišauskas šiaip taip susiremontavo savąjį „Peugeot“. Jų laukė ilgi, varginantys 188 kilometrai. Nekaip sekėsi mūsiškiams. 100 km nuo starto J. Vilpišauskas krito, o I. Anolikui sugedo dviratis. Nežiūrint šios nesėkmės, mūsų dviratininkai, tik kiek gausesniame būryje, dalyvavo ir IX olimpiadoje Amsterdame 1928 m. Tai Anolikas, Murnikas, Jankauskas, Gedminas. Tarp prieškario Lietuvos dviračių olimpiečių tik I. Anolikas gali vadintis pirmuoju ir daugkartiniu olimpiečiu. Šio puikaus dviračių sporto meistro, kaip ir daugelio kitų „Makabi“ klubo sportininkų, likimas Antrojo pasaulinio karo metu buvo tragiškas. Juos prisimename ne tik kaip puikius sportininkus, bet ir kaip Holokausto aukas.

MONIKA BALČIAUSKAITĖ DONATO STANKEVIČIAUS NUOTR.

L I E P A K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

KAUNE LYG BARSELONOJE

Vakarais, kai norisi atsipūsti, dažnai prisėdu tarp K. Donelaičio ir V. Putvinskio gatvių esančioje Vienybės aikštėje. Akis džiugina ne tik kauniečius kasdien suburianti atsinaujinusi miesto erdvė, bet ir nuolat įvairiausiomis riedėjimo priemonėmis aplink važinėjantys žmonės. Konkrečiau – ekstremalios sporto šakos BMX atstovai. Apie tai ant Vytauto Didžiojo karo muziejus laiptų ir pasišnekučiavau su Kauno ekstremalaus sporto klubo vadovu Povilu Šaučiūnu ir keletų raiderių, dažnai matytų riedant Kauno gatvėmis.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

L I E P A

Kaip Kaune atsirado ekstremalus sportas? Povilas Šaučiūnas: Ekstremalus sportas Kaune atsirado per mobiliojo ryšio paslaugų tiekėjus LABAS – seniau jie aktyviai organizuodavo įvairiausias varžybas. Jeigu neklystu, ir pačius pirmuosius skeitparkus Lietuvoje pastatė. Puikiai atsimenu, kad maždaug 2004 metais, kai prasidėjo mano ekstremalaus sporto kelionė, jie pamažu populiarino šį sportą. Tuo metu buvo pastatytas Santakos skeitparkas, ėmė daugėti raiderių – seniau to nebuvau matęs. Svajūnas Širmelis: Manau, kad tuo metu tiesiog labai trūko žinių. Nebuvome susipažinę su tokia sporto šaka ar pačiu ekstremaliu sportu. Ilgainiui pamatę, kad po truputį dygsta skeitparkai, pradėjome burtis į bendruomenes. Povilas: Pritariu. Vienu metu įvyko lūžis ir ši sporto šaka Lietuvoje gana greitai pagavo pagreitį. Pamenu, seniau būdavo tokios senos sovietinės riedlentės, tačiau rampomis niekas nevažinėjo – tai prasidėjo tik po LABAS iniciatyvų. Ar Kaunas gali džiaugtis aktyvia ekstremalaus sporto bendruomene? Juras Jurgelionis: Drįsčiau teigti, kad taip. Vyksta gana daug renginių – jiems visi drauge ir ruošiamės. Povilas: Taip, ir mes patys, Kauno ekstremalaus sporto klubo nariai, stengiamės organizuoti kuo daugiau tokio pobūdžio renginių – labai norisi plėtoti šią kultūrą. Labai reikšminga ir Vienybės aikštė. Kaune važinėjančių daug, tačiau vietų treniruotis trūksta. Ypač dabar, kai tiek

skeitinimas, tiek važinėjimas BMX įtraukti į olimpines žaidynes. Mantas Armonas: Beje, Vilnius turi, jeigu neklystu, net keturis parkus. Per pastaruosius metus ši kultūra smarkiai išsiplėtė. Labai norėtųsi tokio progreso ir Kaune. Povilai, šiuo metu esate Kauno ekstremalaus sporto klubo vadovas. Kas paskatino Kaune įkurti tokią organizaciją? Kaip ir minėjau, ilgainiui ėmė daugėti įvairiausiomis riedėjimo priemonėmis važinėjančių žmonių, tad buvo svarbu įkurti organizaciją, kuri galėtų suburti visus entuziastus. Taip ir įvyko – 2009 metais šį sporto klubą įsteigė žymus Kauno riedutininkas Mantas Ivanauskas. Nuo 2015 metų individualiai, neturėdami oficialaus klubo, organizuodavome „Santaka Reborn“ varžybas, po kelių metų veiklos aprimo, įkūrėjas atitolo nuo šio sporto, tad 2019 metais klubo valdymą perėmiau aš. Susirinkau naują komandą ir nuo to laiko dirbu – dėl karantino nemažai dalykų neįvyko, tad tikimės dar atsigriebti. Kaip ekstremalus sportas atsirado jūsų gyvenimuose? Mantas: Aš iš Biržų. Kai pradėjau domėtis šiuo sportu, aplinkoje atsirado keletas bendraminčių. Nusipirkau dviratį, pradėjau važinėti, o ilgainiui prasidėjo ir pirmieji triukai. Nuo pačių paprasčiausių iki drąsesnių. Ilgainiui labai užsikabinau – nuo to laiko apie 10 metų prabėgo. Vis dar važinėju ir mėgaujuosi. Svajūnas: Pamenu tą dieną, kai kaimynas parodė BMX dviratį. Pamėginau pašokti – labai patiko. Ilgainiui sutikau dar daugiau

bendraminčių ir pamažu tai įaugo man į kraują. Dabar negaliu praleisti dienos nepasivažinėjęs. Tiesa, labai džiaugiuosi ir bendruomene – galybė labai įdomių žmonių ir visi lyg šeima. Dabar, po 12 metų beveik kasdienio važinėjimo dviračiu, supratau, kad ši sporto šaka mane išmokė užsispyrimo, nepasidavimo ir tikslo siekimo. Kartais išmokti vieną triuką gali užtrukti mėnesius. Bet nepasiduodi ir mokaisi. Juras: Mano pradžia gal kiek kitokia. Paauglystėje ieškojau sporto, kuriame galėčiau save realizuoti. Mėginau krepšinį – atsibodo, nes treneris vis sakydavo, ką turiu daryti. Po kiek laiko pagalvojau apie šį mažą dviratį – kartą išvažiavau ir nebepaleidau. Čia atsiveria kūryba, laisvė ir noras važinėti. Dabar, kaip ir kiti, net neįsivaizduoju savo dienos be dviračio – ir taip penkerius metus. Povilas: O aš trumpai apie skeitinimą – mano kelionė prasidėjo mokykloje, gal penktoje klasėje. Kažkas parsisiuntė kompiuterinį žaidimą „Tony Hawk“ ir tuomet visa klasė ėmė skeitint. Jeigu kam įdomu, žaidimas veikia iki šiol. Kaip atrodė mokymasis važinėti? Juras: Pirmaisiais metais man niekas nepadėjo. Draugų rate buvau pirmasis, kuris ėmė važinėti. Žinoma, buvo tokių, kurie nusipirko BMX, bet labai greit pasidavė. O mokymosi procesas turbūt labiausiai pasikeitė, kai susibendravau su Kauno raideriais. Jie mokė įvairiausių triukų, padėjo tobulėti drauge. Svajūnas: Pirmųjų triukų mokiausi kartu su draugais – daug laiko praleisdavome analizuodami

internete matytus triukus, o tada mėgindami juos atkartoti. Filmuodavome save, daug kalbėdavomės. Labai daug bendruomeniškumo. Mantas: Mes su Svajūnu abudu esame kilę iš Biržų. Jis važinėti pradėjo truputį anksčiau, tad kurį laiką atliko trenerio pareigas. O šiaip, kaip ir daugelis, mokiausi iš interneto. Povilas: Svarbu paminėti, kad dažniausiai tos pamokos padeda tik teoriškai. Kad išmoktum, turi šimtą kartų bandyti, bet taip pat turi suprasti, kad visus tuos šimtą kartų gali nepavykti. O tada – ir dar šimtą. Kokių baimių turite? Teko susidurti su skaudžiomis patirtimis? Juras: Esu dvyliktokas – labai baugu ką nors susižaloti prieš egzaminus. Tiesa, dar laisvalaikiu piešiu, tad visuomet važinėdamas labiau pasaugau dešinę ranką. Svajūnas: Baimė aplanko kaskart, kai mėginu atlikti triuką nuo daug laiptų. Vis mąstau, kad nepavyks ar blogai nusileisiu. Pasąmonėje, atrodo, vyksta psichologinė kova su pačiu savimi – bijau, bet labai noriu triuką atlikti, tad turiu nugalėti save. Tik tuomet pavyksta. Jeigu išsigąsti triuko metu, labai tikėtina, kad per vidurį nugriūsi. O tai gali turėti pasekmių: esu susilaužęs ranką, riešą, porą kartų pasitempęs kojos raiščius. Tačiau niekuomet nebuvo minčių, kad nebegrįšiu. Mantas: Prieš keletą metų patyriau porą rimtų traumų – prireikė metų, kad atsigaučiau ir galėčiau grįžti į sportą. Pavažinėjus nutiko dar viena trauma – nusiplėšiau kelio raiščius. Pastarąjį pusmetį jaučiuosi atsigavęs ir pamažu grįžtu į šitą sportą.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

L I E P A

L I E P A 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Juras: Baisiausia yra ne baimė, o fizinis nesugebėjimas atlikti triuko. Jeigu nevažinėji, raumenys pamiršta judesius ir traumos galimybės darosi daug realesnės. Mintyse žinai, ką daryti, bet rankos ima ir neklauso. Ar tenka dalyvauti varžybose svetur? Juras: Teko lankytis Rygoje esančiame skeitparke – tai turbūt vienas rimčiausių parkų kaimyninėse šalyse. Svajūnas: Esu dalyvavęs varžybose Latvijoje, nors, tiesą sakant, varžytis nemėgstu, tad tenka ganėtinai retai. Mane taip pat žavi kaimyninės šalys – jų sporto lygis gerokai aukštesnis,ten viskas anksčiau prasidėjo, sportininkai turi daugiau patirties. Mantas: Ir finansavimo daugiau – nauji parkai dygsta dažniau. Daugiau vietos tobulėti. Svajūnas: Visados, kai važinėji su raideriais, kuriems sekasi kiek geriau negu tau, automatiškai imi save motyvuoti, greičiau

progresuoti. Dėl to man patinka stebėti varžybas – po jų grįžti namo ir degi noru tobulėti. Juras: Pamenu, varžybose Rygoje buvo tokia rampa, kurią vadiname kempine. Išdrįsau padaryti salto. Grįžęs labai norėjau pakartoti, bet Lietuvoje, deja, tokių sąlygų neturime. Kurios šalies ekstremalaus sporto kultūra jus labiausiai žavi? Juras: Latvija – ten situacija šviesmečiais geresnė. Svajūnas: Dar Estija – ten vyksta vienos didžiausių tarptautinių varžybų „Simple session“. Kaimynai tikrai stipriai pasikaustę. Mantas: Man tai turbūt Barselona. Gatvės architektūra ir figūros ten labai palankios ekstremaliam sportui. Svajūnas: Įdomu tai, kad ir Kaune yra panašumų su Barselona – latviai atvykę į svečius visuomet taip sako. Tiek dėl minėtos architektūros, tiek dėl didelių statulų.

Juras: Tiesa, aš vienas nenorėčiau važinėti, būtų ganėtinai liūdna. Svajūnas: Tai bendruomeniškas sportas. Vienam būtų sudėtingiau atlikti triukus, – net nežinau, kodėl taip yra. Važinėjant su draugais, apima geros emocijos – ir viskas iškart paprasčiau. Kuo gi vis dėlto taip traukia ekstremalumas? Juras: Pamenu, visą vasarą mokiausi vieną triuką, o kai galiausiai jį atlikau – pasidarė liūdna. Procesas būna labai įdomus, bet sunkus – mažais žingsneliais eini į priekį, tačiau kartais dėl traumų tenka paeiti keletą žingsnių ir atgal. Žinoma, yra ir adrenalino aspektas – atrodo, kad skauda, bet šoki, atlieki triuką ir nieko nejauti. Svajūnas: Patinka ir man tas adrenalino jausmas – mėgstu važinėti gatvėse, atlikti triukus nuo itin aukštų figūrų. Retkarčiais net rankos dreba iš baimės, bet išdrįsus užplūsta labai geras jausmas. Lyg pergalės. Mantas: Labai gera įveikti triuko baimę – ilgainiui darosi paprasčiau mokytis ką nors sudėtingesnio. Kokį triuką norėtumėt atlikti? Juras: Pakartočiau jau minėtą salto. Iš pat pradžių, atsimenu, žiūrėdavau, kaip kiti darydavo, stebėdavausi, kaip tai įmanoma, tad buvo labai keista, kai pagaliau pavyko.

Svajūnas: Džiaugiuosi kiekvienu triuku, kurį atlikau naujoje vietoje, ar tokiu, kurio dar niekas kitas mano aplinkoje ar aš pats nebuvau iki tol atlikęs. Mantas: Man turbūt labiausiai įsimena tie triukai, kai leidžiuosi nuo daug laiptų, jungiu skirtingas kombinacijas ir ilgai užtrunku tai atlikdamas. Svajūnai, esi įkūręs jutubo kanalą, kuriame turite vaizdo įrašų seriją, pavadinimu „Sketchi“. Koks šio kanalo tikslas? Svajūnas: Mačiau, kad Amerikoje daug raiderių kuria tokio formato vaizdo įrašus – kadangi pats filmuoju, taip pat ir įvairiausius BMX triukus, drauge su keletu bendraminčių nusprendėme įgyvendinti tai ir Lietuvoje. Pirminė mintis – kad turėtume ką prisiminti, tačiau labai svarbus ir šios sporto šakos populiarinimo aspektas. Tiesą sakant, esu sutikęs vaikų, kurie sakė, kad nusipirko BMX pamatę mūsų kurtus vaizdo įrašus. Kada artimiausi renginiai, kuriuose galėtų dalyvauti susidomėję ekstremaliu sportu? Povilas: Dėl karantino planų smarkiai sumažėjo. Buvo baugu ką nors planuoti. Dabar svarstome apie didesnes gatvės varžybas „Kaunas Street Jam“ rugpjūčio mėnesį – labai raginame sekti naujienas mūsų socialiniuose tinkluose. Svajūnas: 2012 ir 2013 metais Kaune vasaros pabaigoje varžybos vykdavo gatvėje – būdavo didžiausios Lietuvoje. Vienu metu važinėdavo 100 BMX dviratininkų. Ilgainiui organizatoriai dingo, tad nieko nebevyko. Dabar visi drauge norime atgaivinti legenda tapusį „Kaunas Street Jam“. Ten ir kviečiame susimatyti..

FACEBOOK.COM/KAUNOEKSTREMALAUSSPORTOKLUBAS

Kaip tobulėjate, gerinate savo įgūdžius? Svajūnas: Stovyklų nėra, nebent vaikams. Tobulėjame patys, savarankiškai – dažnai susirenkame, kartu važinėjame. Drįsčiau teigti, kad drauge labai gerai jaučiamės ir tai padeda augti.

K A U N A S

–

E U R O P O S

SIJONAS KAIP METAFORA

KOTRYNA LINGIENĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

K U L T Ū R O S

S O S T I N Ė

2 0 2 2

K A U N A S

–

E U R O P O S

K U L T Ū R O S

S O S T I N Ė

2 0 2 2

Rodytųsi, dar ne iki galo baigta kova dėl laisvės dėvėti kelnes ar bet kurį kitą drabužį dėl to, kad tau pačiai patogu ir gražu. Be to, faktas, kad minti dviratį dėvint suknelę ar sijoną nėra taip jau patogu. Visgi tradicinis atributas irgi gali tapti emancipacijos simboliu. Ir tapo. „SkirtBike Kaunas“ vėsoką, bet debesimis vos pagąsdinusį birželio sekmadienį įvyko ketvirtąsyk. Pernai sijonuotų dviratinink(i)ų paradas vyko Laisvės alėjoje, šįkart – Draugystės parke Dainavoje. Ne Dainavos parke, kuris visai šalia ir kuriame vyko pirmasis toks paradas, ir į kurį aš pirmiau per išsiblaškymą nuvažiavau. Su automobiliu. Ir džinsais. Bet suvokti parado esmę ir galutinai išvaikyti pradinį skepsį tai nė kiek nesutrukdė. Pagrindinė naujos tradicijos iniciatorė Edita Štreimikienė 2018 m. tapo Kauno bendruomenes krutinančios ir buriančios „Fluxus Labas“ (tai „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis) agente – ir atsinešė „SkirtBike Kaunas“ idėją. „Tapę agentais daug studijavome, lankėme paskaitas, mokėmės, kaip pritraukti bendruomenę, bet ši idėja man kilo dar anksčiau. Nusižiūrėjau ją Rumunijoje, kur „SkirtBike“ organizuoja mano labai gera bičiulė – ji su komanda sutiko pasidalinti ir logotipu, ir patirtimi, negailėjo paskatinimo.“ Edita į kompaniją pasikvietė ir kitą šio numerio heroję Solveigą Dambrauskaitę-Bakutienę – jei perskaitysite interviu su ja, suprasite kodėl. Taip užsimezgė moteriška bičiulystė, įvyko pirmasis

paradas, o 2019 m., Editai laukiantis, Solveiga nusprendė nenutraukti tradicijos ir sėkmingai suorganizavo šventę Šilainiuose. Editos teigimu, pirmasis paradas ir buvo didžiausias – sijonuotas dviratininkes tuomet buvo galima skaičiuoti ne dešimtimis, o šimtais. Buvo ir vyrų, iškeitusių įprastus šortus į sijonus ir taip išreiškusių palaikymą savo žmonoms, o gal ir visoms moterims, kurių gyvenimuose dviratis turi įvairiausių simbolinių prasmių. Įvairiausių moterų sutikau ir Draugystės parke. Nuo skulptūrą „Švelnumas“ apsėdusių nuolatinių parko lankytojų, kurios kiek stebėjosi performansu „Tai tik reklama“, iki parade dalyvaujančių ketvirtą kartą. Nuo ryškiaspalvėmis gėlėmis šia proga apsikaišiusių iki kukliai deklaravusių, kad dviratis joms – kasdienė susisiekimo priemonė. Bet parade dalyvauti vis tiek svarbu. „Man dviratis – savarankiškumo, laisvės, judėjimo į priekį, galėjimo spręsti pačiai simbolis“, – sako Edita, kuri savęs net nevadina dviratininke. Anot jos, moterų būryje tai atrodo lengviau ir paprasčiau. O ir malonaus adrenalino suteikia. Taigi neatsitiktinai „SkirtBike Kaunas“ šiemet dalyvavo ir mūsų žurnale jau kalbintos Pagalbos moterims linijos atstovės – jos rengė sapnų gaudyklių dirbtuves, pristatė savo veiklą ir kvietė aukoti, kad galėtų išgirsti kuo daugiau moterų. Sutikite, šypsena fotoaparatui ne visuomet reiškia, kad ji nedingsta grįžus namo. Tad kitaip nei plojimais moterų bendryste tikinčios organizacijos pasveikinti negalėjome. „Kasmet prie renginio kviečiu prisijungti vis kitą iniciatyvą: pirmaisiais metais kalbėjome

Išpuoštą dviratį Editos fotosesijai paskolino dar viena nauja mano pažįstama – Skaistė. Ji su dukra Evita į paradą atvyko mindamos naujutėlių pirkinių pedalus, o kaip tik tą sekmadienį naują dviratį nupirko ir vyrui. Šis, tiesa, liko namuose. „Tik dabar pradėjau važinėti aktyviau, bet visada pavydėjau tai darančioms“, – šypsosi Skaistė, kurią atnaujinti asmeninį transporto parką įkvėpė ir dukters noras judėti. Evitai, beje, su sijonu minti nepatogu, o Skaistė mano, kad sijonas – tikrai gražu. Moteris sako, kad kol kas vienintelė problema – dviračio nešimas aukštyn į butą, bet į darbą Laisvės alėjoje keliauti jau pradėjo. Tik į Parodos kalną naująjį bičiulį dar tenka užsivesti – nuraminau, kad tai kelių savaičių klausimas. Sveikinuosi ir su jau beveik aštuonerius metus su pertraukomis Kaune gyvenančia Narmin Aliyeva. Iš Baku, Azerbaidžano, kilusi mergina baigė studijas KTU, Kaune rado darbą, o dabar aktyviai dirba stiprindama „expatų“ ryšius – pavyzdžiui, organizuoja protmūšius anglų kalba. Dviratis jai – kasdienybė. Kaune turi jau trečią, mat dviračių vagys nesnaudžia... „Jei tik nelyja, minu – man taip tiesiog patogiau“, – sako Narmin, kuriai

spintoje teko gerokai pasikuisti ieškant sijono, taigi sekmadieninis žygis visgi nebuvo toks patogus. Ji, parade dalyvaujanti antrąkart, „SkirtBike“ metaforą interpretuoja taip: „Manau, taip siekiama atkreipti dėmesį į lygybę visose įmanomose sferose, kad visi ir visos galėtume veikti tai, ką norime.“ Kaip patyrusi mynėja, Narmin pasidalino ir vienu mėgstamiausių dviračio maršrutų Kaune: „Gyvenu prie Ąžuolyno, taigi per jį riedu Panemunės link, o tada – į Šančius ir atgal į miestą pietų ar vakarienės.“ Pernai ji atrado ir kelią į Kačerginę. Itin laisvai bendraujanti, iniciatyvi mergina nustebina išsidavusi, kad vaikystėje Baku dviračiu nevažinėjo. Ne tik dėl to, kad nėra tiek dviračių takų, infrastruktūros. Tiesiog... to daryti jai, vienai mergaičiukei, neleido tėtis. „Ten kitaip“, – sako azerbaidžanietė ir priduria, kad toks požiūris – tikrai ne vien jos šeimoje. Paklausus, ar tėvas pritaria dabar, o galbūt pakeistų nuomonę apsilankęs šiame parade, Narmin juokiasi: jis nė nežino, kad ji moka vairuoti automobilį. Bet, sako, aplankius ją Lietuvoje tėvų požiūris į dalykus sušvelnėjo. „Džiaugiuosi dėl to“, – sako pašnekovė. Todėl ir jai, „kasdienei“ dviratininkei, ir tiesiog mėgstančioms gėlėmis paįvairinti kasdienybę, ir namuose nusiimančioms šypsenos kaukę, ir motyvuojančioms kitas tokie renginiai – svarbūs. Kiekvienas paradas juk vyksta visų pirma todėl, kad ateityje jo deklaruojami dalykai taptų norma. Kad išaugtume.

KAUNAS2022.EU

apie patyčias ir smurtą, o šiemet kreipiausi į Pagalbos moterims liniją“, – sako Edita. Pati šiemet parade nedalyvauja, nes glėbį okupavęs vaikas! Bet naują sijoną nusipirko specialiai šiai progai.

Grušų namų svetainė

LAIMĖS HORMONAI KIEKVIENAM RŪTA JANKEVIČIŪTĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

Dviratis išties gamina laimės hormonus – su šiuo Solveigos Dambrauskaitės-Bakutienės teiginiu sutikau iškart. Sunku būtų prieštarauti, kai visu kūnu gali jausti tą gaivališką šurmulį miesto centre. Juk sunku nepastebėti, koks gyvas ir šiltas vasarą yra Kaunas bei jo žmonės. Tokia, mano akimis, yra ir Solveiga. „Like Bike Kaunas“ ir „Minam kartu“ dviračių maršrutus dėliojanti pašnekovė tikrai nestokoja argumentų, kodėl verta rinktis dviratį. „Noriu prisidėti prie ko nors gražaus“, – sako ji.

L I E P A 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Nuo pat mažumės mėgusi transportą, šiandien Solveiga apie tai kalba daug ir drąsiai. Jos pasakojimų klausytis įdomu pirmiausia todėl, kad būdama „Like Bike Kaunas“ – iniciatyvos, siekiančios, kad Kaunas taptų pirmuoju miestu Baltijos šalyse, visiškai pritaikytu dviratininkams, – ambasadorė dėlioja dviračių maršrutus. Taip pat – atstovauja dviratininkų bendrijai Kauno miesto savivaldybėje planuojant dviračių takų infrastruktūros plėtrą ir organizuoja dviračių žygius. Didelę jos gyvenimo dalį užima ir automobiliai. Du kartus pripažinta geriausia Lietuvos vairuotoja aktyviai dalijasi patarimais vairuotojams ir dar kuria turinį puslapiui „Moteris prie vairo“.

naudą, bet ir į jo paliekamą žalą gamtai. Tiesa, ji neslepia, kad paauglystėje, kaip ir daugeliui jaunų žmonių, azarto vairuoti netrūko.

O ir ką tik išleistą knygą „100 patarimų, kaip išlaikyti vairuotojo egzaminą“ parašė ne kas kitas, o būtent Solveiga. Natūralus klausimas: kaip vienas žmogus tiek daug suspėja? Tačiau paslaptis labai paprasta: „Kuo daugiau darai – tuo daugiau ir padarai.“ Solveigos galvoje nuolat pilna naujų idėjų ir svajonių. Tikriausiai ne veltui juokaudama teigė, kad kosminis laivas – vienintelė neišbandyta transporto priemonė.

Pradėjusi keliauti po Lietuvą ir mylimą Kauną dviračiu, Solveiga atrado begalę vietų, kurios daugelio pamirštos, o gal dar net neatrastos. Aplinkinių nuostatos ir įsivaizdavimas, kad kelionės galimos tik geru oru ir tolimuose kraštuose, paskatino ją socialiniuose tinkluose aktyviau dalintis savo kelionėmis ir parodyti, jog Lietuva yra puiki vieta atradimams, poilsiui ir įkvepiantiems atradimams. Pašnekovė išskyrė du kauniečiams rekomenduojamus dviračių maršrutus. Nuo Kauno pilies iki Lampėdžių ežero arba iki Panemunės šilo. Jie puikiai jungiasi tarpusavyje, o kelionės vaizdai ir puikus dviračių takas atperka visą išlietą prakaitą

Visas šias veiklas sieja vienas tikslas – noras dalintis žiniomis ir paskatinti žmones išbandyti ką nors naujo. Savo pavyzdžiu Solveiga ne tik skatina žmones veikti, viena jos siekiamybių – skatinti ekologiško transporto naudojimą. Būtent tai paskatino ir ją pačią daugiau dėmesio kreipti ne tik į automobilio

„Gal paauglystėje automobilis tiesiog atrodo faina. Prisipili pilną baką kuro, automobilis suvartoja tik penkis litrus, tai gali po miestą sukt ratus, degint tą kurą ir beveik nieko nekainuoja. Žodžiu, to meto supratimu, automobilis – tai laisvė, pramogos, kelionės. Dabar su branda ateina supratimas, kad tas tuščias važinėjimas mieste neprisideda prie globalinės gerovės. Nenoriu palikti tokio didelio neigiamo pėdsako, noriu prisidėti prie ko nors gražaus. Automobiliai yra mano aistra, bet nenoriu kitų skatinti dažniau naudotis automobiliu ir tą vartotojiškumą didinti“, – pasakojo Solveiga.

Prakalbus apie dviračio naudą pačiam žmogui, pašnekovės veide pasirodė šypsena. Ji nė neabejodama išdėstė visą sąrašą dalykų, dėl ko verta rinktis dviratį. Dviratis ne tik prisideda prie ekologijos, fizinės

„Nes dviratis... Jis tikrai gamina laimės hormonus. Judėjimas, grynas oras, tiesiog geras jausmas. Vasarą važiuoji, vėjelis pučia, visu kūnu jauti tą šiltą ir šaltą vėją, plaukai kedenasi... Viso to automobilyje nepajusi“, – tikino ji. Solveiga paneigė ir skeptikų įsitikinimus dėl oro sąlygų ar bagažo važiuojant dviračiu. Jos pačios šeimoje šia transporto priemone naudojasi visi. Ir ne tik tėtis su mama važiuoja į darbus. Vaikiškoje kėdutėje dviračio gale savo smalsumą maitina ir mažoji palydovė. Pasak pašnekovės, jos kelionės su vaiku parodo, kad ant dviračio gali ne tik daiktų prisikrauti, bet ir dviese keliauti. Projektas „Like Bike Kaunas“ šiandien neatsiejamas nuo Solveigos kasdienybės. Dviračių žygiai, maršrutų dėliojimas, dviračių takų infrastruktūros plėtra ir ekologiško, darnaus judėjimo skatinimas yra jos savanoriškas darbas ir aistra. „Aš įsitraukiau tais pačiais metais, kai atsirado „Like Bike Kaunas“. Sakiau, viskas – čia man. Tiesiog mano sritis, nes tuo metu jau buvau pradėjusi užsiimti tuo dviratizmo mieste skatinimu ir plėtojimu. Taip ir tapau „Like Bike Kaunas“ ambasadore.“ Dalyvauju darbo grupėse, kuriose kalbame apie infrastruktūros plėtrą, esu patariamasis balsas savivaldybei planuojant naujus dviračių

takus, dviračių juostas, kur reikia plačiau, kur galima siauriau ir panašiai…“, – vardijo pašnekovė. Solveiga žino, kad maršrutai ir dviračių žygiai skatina žmones judėti. Vieną kartą pabandę ir nusprendę išeiti iš savo komforto zonos, pamato, kas slepiasi jų mieste, pajunta žygio naudą. Tai užkrečia ir skatina sugrįžti dar ir dar. „Su dviračiu sezono nėra“, – priduria ji, kai žmonės klausinėja, kada gi vėl važiuosim, kada prasidės sezonas. Solveigos džiaugsmui, įprastai per metus dviračių žygiuose sudalyvauja daugiau nei 1000 žmonių, panašus ir kartu numintų kilometrų skaičius. Tiesa, pandemijos padarinių ir čia neišvengta. Sugriežtinus karantino ribojimus, šias keliones teko pristabdyti. Tačiau tai nesutrukdė žmonėms važinėti dviračiais, o tik dar labiau paskatino tuo užsiimti savarankiškai. Pandemijos metu visoje Europoje dviračiai liko tuo, kuo užsiimti galima. Ir Kaunas ne išimtis. Sudėlioti maršrutą dviračiu ne visada lengva užduotis. Kai kuriuos maršrutus galima sudėlioti per kelias minutes – jei pažįsti vietovę ir žinai tam tikrus aspektus, užtenka žemėlapio. Tačiau pasitaiko atvejų, kai maršruto keliai nežinomi. Turi važiuoti tikrinti, žymėti kliūtis ir apvažiavimus, tyrinėti ir klausinėti vietos gyventojų, ar yra kokių užslėptų lobių dviratininkams. „Kam tie maršrutai? Man neužtenka važiuot nuo taško A iki taško B. Jeigu važiuoju į darbą, nenoriu tiesiog nuvažiuoti ir grįžti atgal. Per daug nuobodu, norisi ką nors pamatyti, atrasti nauja Kauno vietas. O tada norisi ir kitiems parodyti, pasidalinti, kad, va, pasižiūrėk, čia gali dešimt ar penkis kilometrus numynęs tiek daug atrasti“, – kalbėjo Solveiga.

LIKEBIKE.KAUNAS.LT

sveikatos ir geros emocinės būklės. Išnaudojant šią transporto priemonę daugiau nei kelionei iš taško A į tašką B, galima atrasti daugybę gražių vietų, vietoje automobilių spūsties pasirinkti parką su gražiu peizažu ir tyru oru, o seni bičiuliai ir naujos pažintys neretai tampa dar vienu kelionės dviračiu privalumu.

Kvedlinburgas, Vokietija

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

L I E P A

TANDEMAS KELYJE IR GYVENIME KOTRYNA LINGIENĖ ASMENINIO ARCHYVO NUOTR.

Tandemo, tai yra dviviečio dviračio, pasižyminčio tokia netikėtai skambančia detale kaip ekscentrikas, istorija siekia XIX amžių. Visgi dviračių takuose ar keliuose ši transporto priemonė – jei ne visiška egzotika, tai retenybė. Priežasčių tam daug, bet ir privalumų keliaujant tandemu – ne vienas. Apie tai, susitikę dviračiams draugiškame „Vingiu Dubingiu“ medinuko kiemelyje, kalbamės su architekte Rasa Chmieliauskaite ir menotyrininku Justinu Kalinausku. 35

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

L I E P A

Viena pokalbio metu aptarta poros kelionė vyko Estijoje, kita – iki Normandijos. Kartu su dviem žmonėmis keliauja ir apie 80 kg bagažo – tai jau beveik trečias asmuo! O štai po Japoniją Rasa ir Justinas nardė sulankstomais dviračiais, kurie lėktuve tampa rankiniu bagažu. Bet tai – jau kita istorija.

Justinas: Esu anksčiau keliavęs po Europą, tiesa, su vienviečiu dviračiu – į Italiją, Kroatiją. Tuomet keliavome trise, tempas buvo gana intensyvus, nebuvau pakankamai fiziškai ir psichologiškai pasiruošęs. Pirmą dieną numynėme 155 km, trečią – 180! Taip lekiant nebelieka kelionės kaip išgyvenimo, tai labiau sportas, nebesvarbu, esi Lenkijoje ar Austrijoje. Labiau vertinu lėtą, nuoseklų keliavimą. Lėktuvu tiesiog teleportuojiesi, o minant – visai kitas fenomenologinis patyrimas. Kerti valstybių sienas, matai, kaip keičiasi kultūra. Galbūt JAV įspūdis būtų dar kitas, bet Europoje – tikrai įdomu. Ir čia kilo tandemo idėja. Juk su vienviečiu, nors mindamas kompanijoje, esi pats sau, nėra su kuo pabendrauti, pasidalinti įspūdžiais. Tandeme esi itin arti ir negali pabėgti nuo bendrakeleivio. Privalai minti tuo pačiu tempu, grandinės – surakintos, jau neapsimesi.

Rasa: Tas mynimas, beje, skiriasi. Vairuotojas, ar pilotas, turi daugiau darbo. Sėdintis gale labiau atsipalaidavęs. Pavyzdžiui, sankryžoje vairuotojas daugiau energijos skiria mąstymui, kaip elgtis, o antrasis mynėjas turi tiesiog stipriau paminti, suteikti galios veiksmui. Justinas: Pats dviratis tandeme yra tik vienas iš elementų. Taip, tai įdomi konstrukcija, ji domina žmones

tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Bet esmė yra tarpusavio ryšys. Tikrai ne bet kas gali minti kartu. Juk ir nervini, ir erzini vienas kitą... Tai kuris pirmas pasiūlė tandemo idėją? Rasa: Justinas! Mano santykis su šia transporto priemone toks, kad vaikystėje su šeima kalnų dviračiais važinėdavomės, taip pat, išsikrausčiusi į Olandiją, mindavau miesto dviračius, visiškus kledarus – tokius, kurių nebūtų gaila, jei pavogtų. Tai buvo tiesiog kasdienė susisiekimo priemonė. Pavyzdžiui, Roterdame, kur praleidau daugiausiai laiko, nebuvau net į metro nusileidusi. O kam? Net lyjant mini. Vėliau, studijuodama Japonijoje, universitetą irgi pasiekdavau dviračiu. Ilgiau keliauti iki tandemo įsigijimo nebuvo tekę – kompanijos nerasdavau. Iš dalies būtent ši transporto priemonė tiko pirmajai mūsų išvykai, nes aš buvau mažiau patyrusi dviratininkė. Beje, kai keliavome į Estiją, kartu mynė dar vienas draugas. Būdavo, tiesiog pamesdavome jį, nesusikalbėdavome, – o mudviem taip jau negali nutikti. Net švilpiant vėjui įmanoma susikalbėti? Rasa: Tereikia pasukti galvą (šypsosi). Justinas: Mindami visada kalbamės – apie įvairiausius dalykus. Juk kelionė ilga. Sau laiko joje iš esmės neturi, nėra kada pamąstyti, pareflektuoti. Bet ar tai tandemo minusas, nepasakyčiau, – tai tiesiog kitokia patirtis, kolektyvinis išgyvenimas. Šiaip ar taip, idėjų ateities projektams tikrai spėja kilti. Rasa: Aš dažniausiai daugiau pamatau, pasakau: va, gal čia sustojam.

Aš ir fotografuoju. Justinas vairuoja, žiūri į kelią, jo nugara man užstoja vaizdą į priekį, tai ir dairausi. O egzistuoja tandemų kultūra? Justinas: Neteko sutikti tokių keliautojų. Gal JAV, Anglijoje daugiau – ten senesnės tradicijos. Kurortuose siūloma tandemų nuoma, bet tai daugiau pramoga, ir patys dviračiai nepritaikyti ilgoms kelionėms. Mūsiškis – turistinis. Rasa: Pirkome gana paprastą variantą iš poros, kuri parsivežė jį iš Anglijos. Panaudojo kartą ir nusprendė, kad nebereikia. Tad Justinas jį gerokai perdarė, pritaikė ilgoms kelionėms ir konkrečiai mudviem, mūsų kūnams. Apsikeitę važiuoti mes net negalėtume, Justinas per aukštas gale sėdėti. O aš... na, esu tik bandžiusi vairuoti. Vairas siauras, dviratis ilgas, daug svorio gale. Turi turėti daug jėgos tam svoriui atsverti, balansui išlaikyti. Kur toliausiai esate numynę? Justinas: Kai keliavome į Prancūziją, turėjome tikslą Normandijoje – Mont-Saint-Michel salą-tvirtovę su vienuolynu. Bet pritrūko apie 500 km – tiksliau, laiko. Visgi Prancūziją pasiekėme, baigėme kelionę Dunkirke – vos 20 km nuo Belgijos sienos. Gente, pamenu, žiūrėjome tais metais išleistą Christopherio Nolano filmą apie Dunkirko evakuaciją karo metu. Pažiūrėjom ir nuvažiavom į tuos paplūdimius.

ESMĖ YRA TARPUSAVIO RYŠYS. TIKRAI NE BET KAS GALI MINTI KARTU.

Rasa: A, ir Belgijoje nakvojome pas mano bičiulę, kurios kambariokė kitą dieną grįžo iš kelionės tandemu Prancūzijoje! Su ja pasikalbėję nusprendėme, kad Mont-Saint-Michel net nebandysime pasiekti. Buvo mintis iš ten namo grįžti autobusu ar traukiniais,

Estija

nes minti atgal per tas pačias vietas... nuobodu. Iš tos merginos sužinojome, kad Prancūzijoje tandemo nepriims į traukinį – viršija gabaritus! Juk jis geru metru ilgesnis už paprastą dviratį. Tad, aplankę Dunkirką, vėliau iš Belgijos namo jau parvykome autobusu. Estijoje elgėmės atvirkščiai – automobiliu nusivežėme tandemą į Taliną ir nuo ten pakrantėmis, salomis judėjome Lietuvos link. Justinas: Yra toks projektas „EuroVelo“. Planuojama jau po kelerių metų baigti magistrales, skirtas būtent dviračiams visoje Europoje. Pavyzdžiui, bus įmanomas maršrutas nuo Laplandijos

iki Graikijos – tai daugiau nei 5000 km. Yra ir „Geležinės uždangos kelias“, einantis per Vilnių. Kol kas tai tik atkarpos, bet tikslas toks, kad būtent šių maršrutų net negalėtum įveikti automobiliu. Austrija, pavyzdžiui, savo teritorijoje jau viską pabaigusi, Vokietijoje irgi tikslas nebetoli. Šioje šalyje važiavome vienu pirmųjų būtent dviračių turizmui dedikuotų kelių, tai „EuroVelo“ prototipas – nuo Lenkijos sienos iki Nyderlandų sienos. Yra atkarpų miesteliuose, galbūt viaduku kerti autobaną, bet iš esmės esi vienas sau. Įspūdinga! Tai rekreacinis kelias, vedantis zigzagais per įdomias, gražias vietas. Nuo pilių iki pelkių. Tai motyvuoja.

Rasa: Ryte stengiesi kuo daugiau nuvažiuoti, tada papietauji, pailsi. Dar pora valandų... ir tada prieš miegą valandžiukė. Taip per dieną pajunti pokytį, bet nepavargsti ir turi marias laiko paturistauti, gali sau leisti keisti maršrutą. Kurios aplankytos vietos įsiminė labiausiai? Gal būtent tos neplanuotos? Justinas: Kai Vokietijoje mynėme „EuroVelo“, jau vakare, leidžiantis saulei, pamatėme nuorodą į... Kvedlinburgą! Oho, galvojam, varom. Tai buvo gal 15 km į šoną, bet tikrai sudomino. Susiradome nakvynę pensionate ir numynėme pažiūrėti, kur tie analai rašyti. Tai tobulai viduramžių dvasią išsaugojęs miestelis. Tokie mane paprastai ir žavi. Rasa: Po savaitės buvo mano tėčio gimtadienis, nusprendžiau išsiųsti jam atviruką. Nuėjau į paštą, konsultantai paklausė, iš kur esu. „O, iš Lietuvos! Mes žinom, kad jūsų istorijoje esam labai svarbūs!“ Justinas: Beje, techninis pastebėjimas, svarbus Vokietijoje. Vanduo! Jo reikia daug ir jo ne visada gali gauti, pavyzdžiui, sekmadieniais, kai niekas nedirba. Tad mąstykite dieną į priekį. Dar labai įdomu Lenkijoje. Esu daug ten keliavęs įvairiausiais būdais – nuo tranzo iki traukinių. Patys lenkai, ypač sužinoję, kad esam lietuviai, mielai sutinka. Aišku, santykis truputį globėjiškas, bet keliaujant – smagu. Pamenu, pirmą dieną

numynėme beveik iki Suvalkų ir pasukome į vakarus, senais keliukais palei Karaliaučiaus sieną. Lenkijoje tas regionas – Mozūrija – savotiškai primirštas, bet jame pilna puikių, atmosferiškų vietų. Daug teko pamąstyti apie istoriją, artimą mums, – skirtingai nei Vokietijoje. Daug sumišusių ideologinių motyvų. Išlikę autentiški senamiesčiai, pačios gyvenvietės su savo kirpyklomis, parduotuvėmis, barais – jokių didžiųjų tinklų. Neretas ir prūsiškasis paveldas – čia jau prie Aistmarių. Aišku, jis fragmentuotas, daug architektūros išgriauta. Bet pati infrastruktūra liko! Rasa: Taip, taip, senos liepų alėjos – nepamainomas dalykas karštą vasarą. Beje, būtent prie Aistmarių mus užklupo kalvos, o buvo dar tik kelionės pradžia, raumenys nepripratę. Planavome tą atkarpą įveikti daug greičiau, bet... daugiau patyrėme. Kur minsite šią vasarą? Justinas: Dabar turim daug kitos veiklos, tad ilgesnių kelionių neplanuojame, nors ir Lietuvoje, pačiame Kaune, yra kur pavažinėti. Tandemas kol kas ilsisi... Rasa: Kasdien jo tikrai neminame, mieste nepatogu – nulipt, užlipt... Tai perėja, tai remontas, tai bordiūras. Nors tai tikrai greita transporto priemonė, palyginus su paprastu dviračiu. Sunku pasivyti tiesiojoje. Justinas: …bet nors tandemas ilsisi, jo idėja – ne. Jau rugpjūtį tandemas, įgavęs laivo pavidalą, pasirodys Kauno upėse. Šiuo metu kaip tik vyksta ekologiško pedalais varomo laivo gamyba pagal originalų mano parengtą projektą. O minti galės visi norintys, prisijungę prie projekto „Upynės“ ekspedicijų.

UPYNES.LT

Kas kiek laiko stojate? Justinas: 100 km per dieną – psichologinė riba. Bet juk nemini to atstumo iškart. Realiai per dieną keliauji kokias 16 valandų. O 100 km įveiktum per penkias.

JUSTĖ VYŠNIAUSKAITĖ DONATO STANKEVIČIAUS NUOTR.

L I E P A K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

KURJERIO DARBAS MINČIŲ IŠVALYMAS

Maisto pristatymo iš įvairių restoranų paslauga šiais pandeminiais metais tapo išsigelbėjimu ne vienam kauniečiui. Kai po ilgos darbo namie dienos jautiesi toks pavargęs, kad vos pavelki kojas, praleisti valandos virtuvėje dažnai nesinori – tad kurjeris su šiltu maistu prie durų akimirkai tampa geriausiu draugu. Neretai šis alkanų žmonių pagalbininkas klientų duris pasiekia dviračiu, kuriuo patogu kursuoti ne itin didelius atstumus nuo restorano iki patiekalų laukiančiojo. Apie tai, kaip darbas „Bolt Food“ kurjeriu padeda pažinti Kauną, kalbėjomės su keturis mėnesius dviračiu užsakymus pristatančiu Sandeshu Kota.

L I E P A 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Itin šiltą birželio vakarą pokalbio su Sandeshu susitikome vienoje iš „Vero Cafe“ tinklo kavinių, nes mano pašnekovas – kavos entuziastas. Į Lietuvą iš Indijos jis atvyko 2017 metų rugsėjį magistro studijoms Kauno technologijos universitete, o šiuo metu tęsia mokslus doktorantūroje.

pakeitimai sugriovė šiuos planus. Nors pašnekovas baigęs studijas planuoja traukti į Vakarus, antru pasirinkimu tapusi Lietuva jam taip pat miela. „Vos čia atvykęs pajutau šviežią orą. Mane džiugina ir mano studijos, ir ne itin dideli pragyvenimo kaštai, be to, Kaune yra jaukių barų“, – vardijo Sandeshas.

Tiesa, Sandeshas pirmiausia planavo studijuoti Jungtinėse Amerikos Valstijose, tačiau Donaldo Trumpo kadencijos metu įvesti reikalavimų užsienio studentams

Dirbti kurjeriu pašnekovas nusprendė, nes tuo metu ieškojo naujos naudingos veiklos. Iš tiesų, prieš įsidarbindamas „Bolt Food“, Sandeshas nebuvo dviračių fanas – jam labiau

prie širdies motoroleriai. Vis dėlto, ilgai užsitęsus griežtam karantinui, suprato, kad laisvalaikis slenka be tikslo. „Pagavau save dažnai nieko neveikiantį, todėl norėjau šį laiką išnaudoti tikslingai. Esu iš tų žmonių, kurie negali visai be veiklos, man svarbu judėti, patinka klajoti po nepažįstamas vietas“, – aiškino Sandeshas. Taigi, pagriebęs žalią kuprinę ir dviratį, pradėjo pristatinėti užsakymus mikrorajonuose, esančiuose greta KTU bendrabučių. Pašnekovas sako, kad ši veikla jam padeda atsipalaiduoti, išvalyti mintis. „Mano mąstymas orientuotas į konkrečius tikslus, todėl nemoku susikoncentruoti į kelis skirtingus darbus vienu metu. Taigi, kai galva pavargsta nuo studijų, išvažiuoju su dviračiu ir tuo metu galiu visai pamiršti kitas problemas. Po keleto valandų darbo kurjeriu į susikaupimo reikalaujantį mokslinį darbą pasižiūriu šviežiomis akimis“, – sakė pašnekovas. Gal todėl, kad pati prastai orientuojuosi aplinkoje, gal todėl, kad paaiškinimas, kaip pasiekti vidiniame kieme esančius mano namus, maisto pristatymo programėlėse susideda iš penkių sakinių, man visada atrodė, kad norint įsidarbinti kurjeriu menkai pažįstamame mieste reikia drąsos. Sandeshas pasakojo, kad šiuo metu renkasi užsakymus pristatyti Dainavoje bei Gričiupyje, nes tai leidžia neiššvaistyti papildomos energijos važiuojant iki tolimų mikrorajonų, be to, nors centre didžiausia restoranų koncentracija, ten gyvena gerokai mažiau žmonių. Taigi su kiekvienu nauju užsakymu jis vis geriau pažįsta šią Kauno dalį. Nors navigacijos pagalbos vis dar prireikia, vis

dažniau pavyksta orientuotis pagal konkrečius pastatus, reklamas ar užrašus ant jų. Įdomu pasirodė tai, kad dirbdamas šį darbą, kuriame sutinka daugybę įvairių žmonių, Sandeshas nepastebi jokių ryškių kultūrinių skirtumų tarp Lietuvos ir Indijos. „Kartais man tenka patekti į nemalonias situacijas, susidurti su žmonėmis, kurie atsisako bendrauti ar pagelbėti, tačiau dažniausiai visi būna malonūs, supratingi ir paslaugūs. Kaip ir kiekvienoje šalyje, Lietuvoje yra gerų ir blogų žmonių, tačiau to nesieju su konkrečia tautybe ar valstybe. Visgi mes visi esame žmonės ir pradėjus bendrauti jokių didelių skirtumų nelieka“, – mintimis dalinosi Sandeshas. Tarp užsakymų pašnekovas laiką dažnai leidžia Draugystės parke – tai viena mėgstamiausių vietų, atrastų dirbant kurjeriu. „Čia verda gyvenimas – vaikštinėja žmonės, žaidžia vaikai. Man patinka prisėsti ant suoliuko ir mėgautis visu šiuo gražaus parko vaizdu“, – aiškino jis. Taip pat čia gyvendamas Sandeshas atrado Kauno marias, jas supančius nedidelius miškelius. Kiti atradimai dar laukia ateityje. Pašnekovas tikina: net jei nuspręs nebedirbti kurjeriu, keliones po Kauną tęs dviračiu: „Taip pažinti miestą patogu. Dviratis suteikia laisvę keliauti kokia tik nori kryptimi ir pasirinkti skirtingus įdomius maršrutus iki kelionės tikslo.“. Nors pašnekovo semestro gale laukia įtemptas studijų darbas, tačiau jis nekantrauja paskui išbandyti draugų pasiūlytus klaidžiojimo po Kauną maršrutus, pritaikytus dviratininkams.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

L I E P A

„Dailininkams nėra atostogų“, – tikina Pranas Griušys (g. 1955), su kuriuo pašnekesiui apie dviračius susitikome jo mėgstamoje Kauno Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje. Čia Vilniaus dailės akademijos profesorius, tapytojas pirmiausiai atskubėjo ir prieš kelis mėnesius, vos pasveikęs nuo koronaviruso – sakė, jį šią žiemą išgelbėjo dviratis ir Faulkneris. Kaip dviratis? Ogi dardant per įšalą. Viską išdardino. „Pasikonsultavau su gydytoju, ar galiu minti dviratį, – sako, jei jėgų turite, tai minkit.“ Šitai P. Griušys man pasakojo dar pavasarį, kai matėmės parodoje „Miestas savyje“, eksponuotoje galerijoje „Meno parkas“. Joje – dideliais formatais iškadruoti, rodosi, gerai pažįstamo miesto vis stebinantys kampai ar atspindžiai. Ir čia dviratis atlieka labai svarbų vaidmenį. Visai kaip Prano gyvenime.

MIESTO MEDŽIOKLIS KOTRYNA LINGIENĖ DONATO STANKEVIČIAUS NUOTR.

DŽIAUGIUOSI, KAI ĮVYKSTA NEPLANUOTAS NUŠVITIMAS – TADA VISA DIENA TURI PRASMĘ.

Kaip vasarosite? Vasarą nežadu niekur toli važiuoti, tik Lietuvėlėje. Toliau žadu medžioti. Ištrūksiu prie jūros, esu šiek tiek įsipareigojęs apsilankyti Nidos meno kolonijoje. Kaip tik datos sutaps su Thomo Manno festivaliu. Thomas Mannas man patinka – vieną vasarą jam paaukojau ir nepasigailėjau. Pagalvojau, gerai vyrukas rašo, net nustebau. Lyg žinojau, buvau girdėjęs, bet kai iš tiesų prisilieti, supranti, už ką nobeliai duodami. Anksčiau, kai turėjau didelį automobilį, tai į Nidą keliaudamas ir drobelę, ir „etiudniką“ įsimesdavau, ir, aišku, dviratį. Jei būdavo laiko ir noro, mėgdavau pasikrapštyti – taip geriau, nuveiki ką prasmingo ir tada jau vaidini, kad ilsiesi. O dabar žiūrėsim, jei ir nenusivešiu, vietoje juk galima išsinuomoti. Pranai, ar dviratis jums svarbus nuo vaikystės? Kas išmokė juo važiuoti? Nieks nemokė, patys išmokom. Dabar, kai pravažiuoju kokią Vienybės aikštę, palakstau tais kalniukais, tai net toks gražus pavydas suima, kaip gražiai tėvai su vaikais užsiima. Vaikužėliai vos paeina, o jau ant paspirtuko ar triratuko rieda. Ot laikai atėjo. Va, dėl ko reikėjo kariauti – kad mažučiai taip augtų. Kas nori – maudosi, kas nori – laksto, kas nori – deginasi. O aš... aš gimiau Žemaitijoje. Tuomet atėmė visas karves, ūkį, tėvai persikraustė, kad man su broliu būtų geriau. Taigi užaugau Mažojoje Lietuvoje, Šernuose. Miškų ūkyje, stebuklingoje vietoje, kur Minija teka, senoviniame prūsiškame dvare. Mokiausi gal trijose senose mokyklėlėse, mūrinėse, raudonų plytų. Būdavo, rudenį užlieja pievas, žiemą ledo davelnia – jau tada dviračiu ant ledo važinėdavau.

Pirmas mano dviratukas buvo vyriškas, su rėmu, didelis. Važinėdavom pro rėmą koją prakišę, vairas aukštybėse, vos pamini. Važinėdavom taip visi ir visur. Nesvarbu, su kokiu, svarbu, kad rieda. Grįždami iš mokyklos karą žaisdavom – kas kurį dviračiu į griovį įvarys. O kai pradėjote studijuoti Vilniuje, tuometiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija), dviratis keliavo su jumis? Ne, Vilniuje nevažinėdavau. Piešdavau. Nuo devintos ryto iki pietų, tada patapom, vėl piešimas iki gal aštuntos vakaro. Normalu tai buvo. Geras buvo mano kursas: Šarūnas Sauka, Eglė Velaniškytė, Audronė Petrašiūnaitė, Vygantas Paukštė... Tiesa, į bendrabutį persikrausčiau tik paskutiniais metais. Mat, kai įstojau, buvau rimtas žmogus, jau po sovietinės armijos – maniau, kad čia aš rimtas, o kiti mažvaikiai, iškart po mokyklų sustoję. Nenorėjau gyventi su visais, nuomojausi kambarį. O galiausiai pasidarė įdomu, ir savo malonumui persikrausčiau į bendrabutį. Smagūs paskutiniai metai buvo. Baigęs gavau paskyrimą, tapau dėstytoju Kauno fakultete. Pradžioje buvo baisu, kad teks dėstyti, bet ir smagu. Visur Kaune teko pagyventi, pabūti. Va, chasidų sinagogoje, kuri tada institutui priklausė, kur jau lentas galima kabinti ten, Gimnazijos gatvėje, dirbusiems žymiems menininkams, tekdavo net ir pamiegoti, nors praustis važiuodavau į Kalniečius, į bendrabutį. Nejauku man Kalniečiuose buvo.

O dviratis kada grįžo pas jus? Ne iš karto. Kvailas buvau, kai pagalvoju, per vėlai susigrąžinau jį į savo pasaulį. Automobilį vairuodavau. Ir kažkada, dar prie lito, smarkiai pabrango benzinas. Sakau, nu jau ne, tiek nemokėsiu. Nusipirksiu dviratį ir važinėsiu, ir rodysiu degalinėms špygą. Taip ir padariau. Ir ką, su dviračiu puikios galimybės Kaune. Studija Šančiuose, namai prie „Romuvos“, darbas Senamiestyje – jokių kalnų, nieko. Lengva laiką planuoti, visi reikalai greit susitvarko, iš banko į inspekciją – viens, du ir nuleki. Automobilį dar turiu, bet jau keli mėnesiai neužvestas. Pagal ką renkatės dviratį? Išvaizda svarbu? Kur perkate, beje? Ne... Svarbiausia geri guoliai. Anksčiau patikdavo Aleksoto turguje, esu porą iš ten parsivežęs. Va, užsirašiau, kokius turiu (išsitraukia lapelį, – red. past.). Dabar važinėju „Batavus“, turiu „Gazelle“, „Amsterdam“ – visi olandiški. Dar tokį mergaitišką turėjau, bet pribaigiau vieną žiemą. Kokia prasme mergaitišką? Na, moterišką, be rėmo. Žiemai tik tokius ir perku, nes taip saugiau. Krentant – op, dviratis guli, o tu gražiai atsistoji. Pasikeli ir važiuoji tolyn. Bet praėjusią žiemą nė karto nekritau. Jei rimčiau ką reikia sutvarkyti, vežu meistrams – vienas yra geras Šančiuose, kiti Miško gatvėje. Bet jei kokią kamerą reikia pakeisti, pats su malonumu krapštausi. Garaže turiu daug detalių iš jau suvažinėtų dviračių. Iš Kauno etapo mano sąskaitoje – aštuoni, specialiai suskaičiavau.

L I E P A 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Koks jūsų santykis su dviračių vagimis? Dabar retesnis. Jau ir nesistengiu labai išpuoselėti saviškių, specialiai, pavyzdžiui, sėdynės nepakeičiu, tai ir akies netraukia, o ir vagių sumažėję. Gal padoresni tampam? 20 proc. dviračio vertės reikia investuoti į apsaugą. Tai pas mane tokia „nuo vaikų“. O kai vogė, tai tiesiai iš garažo... Šlykštus jausmas. Juk dviratis – draugas. Tai kaip draugą pagrobtų. Nejauku.

Esate dar sakęs, kad dviratis – jūsų medžioklės instrumentas. Kokia jūsų kraujo grupė? Mano? Antra, populiariausia. O jūsų? O mano – pirma. Aš pagal tai aiškinuosi. Tai medžiotojų ir rinkėjų grupė. Jūsiškė – jau žemės dirbėjų. Sėti, akėti tada žmonės pradėjo. O mes – bastūnai. Tai aš ir toliau tą

darau, ką genai šaukia. Tik medžioju vaizdus – šia prasme dviratis puiki priemonė. Palygintumėt savo kūrybą studijų Vilniuje metais ir vėl persėdus ant dviračio? Ar verčiau kitais įrankiais matuoti? Buvau pasižadėjęs Lietuvos kultūros tarybai. Yra toks gražus prancūziškas pasakymas, gal labiau skirtas santykiams: „Aš žinau, kad tu žinai, jog aš žinau.“ Taip sužaidžiau su Taryba prašydamas stipendijos: įsipareigojau, nes jie žinojo, kad aš nutapysiu, o jei nebūčiau gavęs paramos, gal ir nebūčiau to ciklo „Miestas savyje“ sukūręs. Tai ciklas nebūtinai apie Kauną, bet apie miestą. Bet kadangi aš Kaune, tai juo ir mintu, jame lakstau, stebiuosi – medžioju. Anos parodos anotacijoje rašiau: „Tapybos projekto atspirties taškas yra dviejų filosofų – klasikų E. Kanto ir A. Šopenhauerio teiginiai apie „daikto savyje“ ir valios, kaip aklos jėgos, veikiančios šioje tikrovėje, vaizdinius.“ Tai suvokęs leidžiu sau žiūrėti į pasaulį tam tikru žvilgsniu ir jame elgtis būtent taip. Šiuo atveju – nuo dviračio. Jis man padeda bendrauti su pasauliu, miestu, Kaunu. Nežinau, ką tapyčiau be jo. Turbūt ką kita. Iš tiesų bijau naudoti algoritmus. Žinote, 2 + 3 = 5, bet ir 4 + 1 = 5. Tiesa ta pati. Yra kolegų, kurie taip elgiasi. O aš to vengiu, vengiu to paties žiūrėjimo į pasaulį kampo. Ir kaskart nustebti nėra paprasta, dalykai nesimėto. Tad džiaugiuosi, kai įvyksta neplanuotas nušvitimas – tada visa diena turi prasmę. Pavyko! Bingo! Ir kartais

tie pastebėjimai, kurie kaupiasi, kurių turiu nemažai, pavirsta paveikslais. Bijau net tos tikros gamtos, apie kurią visi taip čiulba, į kurią veržiasi. Reikėtų ne tik paatostogauti, gerokai pagyventi, įsijausti, visai kitu kampu pradėti žiūrėti ir stebėti. Kad gražu – tai savaime aišku. Į tą Nidą užtat ne taip ir noriu – ten taip gražu, kad nėra ką veikti. Nors vieną vasarą buvau ją aptikęs visai kitu kampu... Ne tiesiog gražūs saulėlydžiai, jūra ir marios. Ne, ne, yra keistesnių dalykų. Tai va, grįžtant prie temos, mieste aš jaučiuosi puikiai. O jūsų kolegos dailininkai mėgsta dviračius? Stebiuosi, kad nedaug kas. Sutinku, va, Edmundą Saladžių pravažiuojantį. Kiti gal Žaliakalnyje gyvena? Turiu tokį kolegą Darių iš ten, bet jis į Parodos kalną užvažiuoja. Kitiems gal sunkiau. Bet nusileisti labai smagu… Nors štai Nagliui Ryčiui Baltušninkui leidžiantis buvo šakės trūkusios. Uch. Su šalmu juk reikia važinėti. Jūs turit šalmą? Aš tik su kepuraite. Bet kalnais ir nevažinėju. Nors... vakar apturėjau salto mortale – prie pat „Akropolio“, į studiją važiuodamas. Atitrūko purvasargis, įlindo tarp stipinų, užblokavo... Gerai, kad greit nelekiu. Vis tiek apsiverčiau. Bet, kaip žinodamas, ryte buvau padaręs tokią rytietišką mankštą, dvylikos pratimų ciklą „Saulės pasveikinimas“. Visi sąnariai pramankštinti – nukritau, susirinkau, ką turėjau, ir nuvažiavau tolyn, lyg niekur nieko.

Iliustracija: Paulė Gu. Iš plakatų serijos „One Abstract a Day Vol.²“ www.behance.net/paulegu

KULTURA. KAUNAS. LT PRISTATO GAL NE ŠIMTU PROCENTŲ, BET ABSOLIUČIĄ DAUGUMĄ ŠĮ MĖNESĮ MŪSŲ REKOMENDUOJAMŲ RENGINIŲ GALITE PASIEKTI DVIRAČIU. GAL NET SUSIDARYSITE NUOSAVĄ MARŠRUTĄ TARP MYLIMIAUSIŲ KULTŪROS ĮSTAIGŲ? JEI IDĖJŲ NORĖSIS DAR, NEPAMIRŠKITE, KAD VIS GAUSESNIS RENGINIAIS INTERNETINIS KAUNO KULTŪROS KALENDORIUS: KULTURA.KAUNAS.LT

KALENDORIUS

06 11 – 08 29

06 17 – 10 17

Lietuvos ir prancūzijos dailininkų paroda „Žmogus ir žuvis“ Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

Paroda „Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966). Retrospektyva“

A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus, V. Putvinskio g. 64 Paroda, skirta A. Žmuidzinavičiaus 145-osioms gimimo metinėms, surengta autentišku interjeru ir eksterjeru alsuojančiuose namuose, apie dailininko gyvenimą ir kūrybą byloja visuose muziejaus ekspozicijų aukštuose. Parodoje pristatomi visų tapybos žanrų įvairaus laikotarpio dailininko kūriniai. Atrenkant darbus svarbūs buvo keli kriterijai: greta populiariausių darbų norėta parodyti mažiau žiūrovams žinomus ar rečiau eksponuojamus ankstyvojo laikotarpio dailininko piešinius, darytus pieštuku ir anglimi. Pastarąjį dešimtmetį nemažai A. Žmuidzinavičiaus kūrinių grįžo į Lietuvą. Meno mecenatai, privatūs asmenys mielai skolina kūrinius ne tik parodoms, bet ir nuolatinėms ekspozicijoms.

Rūtos Jasionytės kūrinys

Pristatydami šią parodą, menininkai kviečia sutikti vasarą viltingai, tikėdamiesi džiaugsmingesnio kūrybos ir gyvenimo sezono po koronaviruso sustingdyto gyvenimo. Būtent apie tai – aistrą gyvenimui ir bendravimui – savo darbuose kalba Thierry Dalat‘as, Davidas Daoud‘as, Hélène Duclos, Manu Rich‘as, Julienas Allegre, Jeanas Pierre‘as Ruel‘is, Francisco Sepulveda, Rūta Jusionytė, Vilmantas Marcinkevičius, Vytenis Lingys, Adelė Liepa Kaunaitė, Audronė Petrašiūnaitė, Miglė Kosinskaitė, Indra Marcinkevičienė, Martynas Gaubas ir Algimantas Šlapikas. Parodos kuratoriai: Julija Dailidėnaitė-Palmeirao, Christianas Noorbergenas.

Nuo 07 01

Paroda „Arno Funk[cionalizmas] (1898–1957)“ Nuo 06 29

A. ir P. Galaunių namai, Vydūno al. 2

Lietuvių literatūros istorijos ekspozicija „Literatūra keičia“

Adelės ir Pauliaus Galaunių namas. Apie 1930 m. Autorius nežinomas

Šiemet Maironio lietuvių literatūros muziejus 85-ąjį jubiliejų pasitinka su ypatinga dovana lankytojams – nauja interaktyvia Lietuvių literatūros istorijos ekspozicija, kurioje viskas nuo seniausių leidinių iki šiandien kuriamų tekstų. Literatūra keičia...

Marijos Drėmaitės kuruojama paroda, skirta architekto kūrybai, eksponuojama jo 1932 metais projektuotame Adelės ir Pauliaus Galaunių name. Parodą sudaro keturios erdvės: Galaunių namas, interjero salonas, gyvenamųjų namų salė ir visuomeninių pastatų kabinetas. Per nuotraukas, archyvinę medžiagą, detales, projektus, užsakovų asmenybes ir išlikusią negausią biografinę medžiagą atskleidžiamas unikalus Arno Funko dėmesys kasdienės aplinkos grožiui ir funkcionalumui.

LIEPA

Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13

KALENDORIUS

Nuo 07 01

Lauko paroda „Architektūra: Kaunas 2020“ Vilniaus g.

07 01 – 07 31

Tarptautinė paroda apie klaidinančią informaciją „The Glass Room“ Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Aleksoto padalinys, Veiverių g. 43

Gintaro Balčyčio nuotr.

Kaip ir kasmet, liepos 1-ąją Lietuvos architektai pažymi profesinę šventę. Šios šventės Lietuvoje pradininkai – kauniečiai – surengė tradicinę metų parodą, išrinko krašto Metų architektą ir susiorganizavo pikniką su futbolu. Kokie rungtynių rezultatai, rengdami numerį nė nenutuokiame, bet parodą, kurioje eksponuojami įspūdingiausi pernai sukurti kauniečių darbai (ne tik Kaune – štai Gintaro Balčyčio suprojektuota Vilkaviškio autobusų stotis skamba visame pasaulyje), apžiūrėti galite kad ir ištisą parą.

Kas nutinka, kai mes vis labiau pasikliaujame socialiniais tinklais ir žiniatinkliu kaip kanalu informacijai gauti? Kokią informaciją matome, o kokios nematome? Kaip nustatome, ar nuotrauka arba žinutė yra tikra, o gal melaginga? Paroda suteikia galimybę panagrinėti, kaip socialiniai tinklai ir internetas pakeitė mūsų įpročius skaityti informaciją ir kaip į ją reaguojame. Parodoje sužinosite apie naujų rūšių nuomonės formuotojus, jų naudojamą naują ir seną taktiką, apie tai, kokį vaidmenį mes, informacijos naudotojai ir vartotojai, vaidiname ją skleidžiant ir kaip sklisdama informacija kinta. Parodai atvykti į Lietuvą padėjo Lietuvos bibliotekininkų draugija, IFLA, Europos Komisija ir parodos rengėja tarptautinė nevyriausybinė organizacija „Tactical Tech“.

07 02 – 07 30

Neringos Poškutės-Jukumienės paroda „WTF“ Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

Menininkė pasakoja pastaraisiais metais savo kūryboje tyrinėjanti juvelyrikos kaip medijos ribas: „Siekiu juvelyrikos termino praplėtimo vizualiąja priemone. Personalinis santykis su juvelyrika, kaip medija, parodoje nėra pirmapradiškai nuspėjamas. Jis pasislepia, maskuojasi arba reikalauja įsigilinimo. Parodoje pristatomo tyrimo dalis – sociokultūrinės RIBOS, gyvenimo sociume reikšmė ir ženklai. Eksponuojamų objektų vizualinei grafikai pasirinkta modulio forma – rombas. Tai universali geometrinė forma, savyje talpinanti ir daug prasminės reikšmės.“

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18

E. Pauliukaitienės nuotr.

Parodoje, skirtoje nevyriausybinės organizacijos „A.C. Patria“ 30 veiklos metų jubiliejui paminėti, užfiksuoti su jaunimu dirbantys organizacijos darbuotojai. „Kasdien savo veiklose ypatingą dėmesį skiriame jaunam žmogui ir tam, kad visuomenėje jis jaustųsi patogiau, žengtų į savarankišką gyvenimą kuo užtikrinčiau. Dažnai kviečiame jaunuolius individualiam pokalbiui, tęstinai juos lydim, padedam suprasti save, aplinką, siekius, o kartais tiesiog būnam šalia. Na, o šis sumanymas yra pažvelgti į mus pačius – su jaunimu dirbančius. Kaip ir ką jaučiame, kai atsiduriame dėmesio centre patys? Kas iš tiesų mums yra darbas su jaunimu? Ką reiškia įvardinti aplinką, kurioje jaučiuosi patogiai, saugiai, kokia ji? Kokių lūkesčių turiu sau? Darbas su jaunimu man yra kasdieninė kelionė, patyrimas, kuriame jaučiuosi daugiau gaunanti, nei duodanti“, – sako parodos autorė.

LIEPA

07 02 – 07 25

Evelinos Pauliukaitienės fotografijų paroda „Žmogui reikia žmogaus“

KALENDORIUS

Penktadienis, 07 02, 18:30

Tradicinis roko kultūros festivalis „Gatvės rokas“

Teritorija prie Ramučių kultūros centro, Kauno raj. Laukia baikerių klubų suvažiavimas, grupių „Medutis“, „Miss Match“, „Garma“, „Black Spikes“, Jeronimo Miliaus su grupe ir Justino Lapatinsko pasirodymai. Festivalį organizuoja Ramučių kultūros centras ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projekte „Šiuolaikinės seniūnijos“ dalyvaujanti Karmėlavos seniūnija.

07 02 – 07 04

Bendrakūrystės festivalis „Per_kūnija“ Įvairios vietos

M. Plepio nuotr.

Vienas iš didžiųjų „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ renginių – pilotinis jaunimo festivalis „Per_kūnija“. Šis festivalis siekia tyrinėti identiteto, psichologinės gerovės, komunikacijos neverbaliniais būdais, tvarumo ir kitas jaunimo auditorijai aktualias temas. Svarbiausia festivalio tematinė linija – bendrakūrystė ir identitetas. „Per_kūnija“ kitąmet išaugs iki šiuolaikinio miesto festivalio „Audra“.

Pirmadienis, 07 05, 19:00

Pirmadienis, 07 05, 19:00 Grupės „Maros Rijos“ koncertas Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriaus kiemelis, A. Mapu g. 18

„Maros Rijos“ – tai unikalus dviejų muzikantų Tado Dešuko ir Lauritos Peleniūtės edukacinis projektas. Senosios dainos ir archajiškos melodijos prikeliamos papasakoti savo istoriją. Daina, keliaudama per amžius, išlaiko ne žodį, bet melodiją. Kalbos keičiasi, tautos atsiranda ir išnyksta, bet lieka ji, lyg girdėta tūkstantį kartų, miela iki negalėjimo ir primenanti namus. Kartais tokia panaši ir į tolimų egzotinių kraštų dainą. Muzikantai lyg viduramžių trubadūrai, nešantys ir saugantys senąsias dainas, lyg skambančią užrašytą mūsų protėvių istoriją, kai žmogus ir gamta gyveno vienu ritmu. Renginys skirtas Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienai ir projekto „Etnosodas“, finansuojamo Lietuvos kultūros tarybos, atidarymui.

Ketvirtadienis, 07 08, 18:00

Susitikimas su rašytoju Tomu Dirgėla Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Ketvirtadienis, 07 08, 19:00

„Flash Voyage“ albumo pristatymas

Guodos Kavaliauskaitės nuotr.

Užkeikta knyga, šiurpūs garsai, rūko pabaisos ir... juokas bei saldainiai! Vaikų mylimas rašytojas, kurį skaitytojai atpažįsta gatvėje ir paprašo bendros nuotraukos, kviečia į šiurpiausią ir linksmiausią susitikimą! Renginys – tarptautinio projekto „Europos „Emocijų bibliotekos“: naujas būdas pritraukti auditorijas ir palaikyti socialines transformacijas Europoje“ dalis. Projektas dalinai finansuojamas pagal ES programą „Kūrybiška Europa 2014–2020“ ir Lietuvos kultūros tarybos.

Igno Maldžiūno nuotr.

Pirmasis „Flash Voyage“ minialbumo „Šiluma, pamiršta“ turo koncertas – grupės gimtajame Kaune, Vytauto parke! „Nepaprastai didžiuojamės šiuo savo darbu, manome, kad kiekvienas klausydamas čia atras dalį savęs, pajus mus ir mes susijungsim į vieną nuostabų kūrinį. Šis albumas nepaprastai intymus ir ieškantis gylio, kiekvieną kartą klausant atrandi vis kažką naujo, tai – tarsi mūsų jausmų biblija“, – sako muzikantai.

LIEPA

„O kodėl ne?“, Perkūno al. 4

KALENDORIUS

Šeštadienis, 07 10, 12:00 – 18:00

Žaidimas „Fantazariumas“ V. Putvinskio g.

Vytauto Paplausko nuotr.

Didelio susidomėjimo sulaukęs interaktyvus Putvinskio gatvės dienos žaidimas „Fantazariumas“ sugrįžta! Kauno menininkų namai kviečia į kelionę laiku tarp įspūdingų V. Putvinskio gatvės praeities istorijų tarpsnių, ambicingo dabarties tapsmo ir spalvingų ateities scenarijų pranašysčių. Dalyviai sužinos įdomybių apie šios ypatingos gatvės istoriją, architektūrą, asmenybes, o taip pat – pasitelkdami savo vaizduotę galės suprojektuoti ateities gatvę. Žaidimą bus galima pradėti bet kuriuo metu nuo 12 val., užsiregistravus prie Kauno menininkų namų įsikūrusiame žaidimo infopunkte. Sudalyvauti kviečiami visi: tiek jau žaidę, tiek pirmą kartą V. Putvinskio gatvę atrasti norintys kauniečiai bei miesto svečiai (žaidime gali dalyvauti ir anglakalbiai žaidėjai). „Fantazariume“ labai laukiami ir tie, kurie ne tik nori pažinti V. Putvinskio gatvę, bet ir pasidalinti savo istorijomis, susijusiomis su šioje įspūdingoje miesto vietoje įsikūrusia Kauno menininkų namų vila bei jos prieigomis. Šiemet Kauno menininkų namai švenčia savo 50-ąjį gimtadienį, kurį pasitiks įvairiais renginiais bei iniciatyvomis, tarp kurių – V. Putvinskio gatvės istorijų ir miesto bohemos archyvu. Daugiau informacijos – kmn.lt ir socialiniuose tinkluose.

Šeštadienis, 07 10, 17:00

Bardų festivalis „Akacijų alėja“

Kulautuva, Kauno raj.

Ramutės Stakėnienės nuotr.

Ne tik muzikos ir poezijos reginys, bet ir pirmoji šalyje tokio masto dainuojamosios poezijos sueiga, žinoma, buvo paveikta pasaulinės pandemijos. Visgi muzika gydo sielas, tad šiemet renginiui lemta grįžti visu pajėgumu. Programa: facebook.com/akacijualeja

Ketvirtadienis, 07 15

Raudondvario jaunimo erdvės atidarymas Teritorija prie Instituto g. 22, Raudondvaris, Kauno raj.

07 16 – 07 24

„Kaunas Piano Fest“ Įvairios vietos

Penktadienis, 07 16

Aludarių diena

„Volfas Engelman“ bravoras, Kaunakiemio g. 2

Lukasz Niemanciewicz nuotr.

Organizatorių nuotr.

Aludarių dienos šventė jau tapo Kauno miesto tradicija, todėl kasmet organizatoriai stengiasi nustebinti ir sugalvoti vis naujų pramogų. Šiemet užduotis buvo dar sudėtingesnė, bet programoje – ir tiesioginė koncerto transliacija per televiziją, ir žymiausi atlikėjai Lietuvoje – „G&G Sindikatas“, „The Roop“ ir kt.

Nuo 2018 metų „Kaunas Piano Fest“ sukviečia pianistus iš viso pasaulio dalyvauti 10 dienų trunkančiuose, pilnuose įkvėpimo meistriškumo kursuose. Festivalio dalyviai koncertuoja, dalyvauja meistriškumo pamokose ir kartu mokosi įvairiuose karjeros valdymo seminaruose. „Kaunas Piano Fest“ metu talentingi muzikantai lavina ne tik savo meninę vaizduotę ir techniką, bet ir tobulina savo bendravimo, savivadybos įgūdžius bei karjeros planavimo strategijas. Festivalio metu Kauno miesto gyventojai ir svečiai gali mėgautis nemokamais koncertais kiekvieną dieną.

LIEPA

Iki šiol Raudondvario bendruomenės nariai drauge su architektu Algimantu Grigu intensyviai kūrė jaunimo erdvę. Į kūrybinį procesą itin aktyviai įsitraukė bendruomenės jaunimas. Vidurvasarį bendruomenės nariai ir svečiai yra kviečiami išvysti naują erdvę Kauno rajone ir pasidžiaugti jos atidarymu. Raudondvario jaunimo erdvės atidarymas yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projekto „Šiuolaikinės seniūnijos“ dalis.

KALENDORIUS 60

Šeštadienis, 07 17, 12:00

Gatvės muzikos diena Kalniečių parkas

„Prieš 14 metų Vilniuje gimė pirmieji gatvės muzikos garsai, kurie liepą nuskambės 15-tą kartą visoje Lietuvoje. Šventė jau tapo svarbia ir laukiama Lietuvos muzikos tradicija. Norime garsiai paminėti tą muzikos užgimimą ir toliau auginti muzikantų kartas, kurioms ši šventė neretai – pirmas žingsnis profesionalios karjeros link“, – sako Gatvės muzikos dienos (GMD) organizatorė Viktorija Mamontovaitė. Šių metų tema – „Gimė garsas“. Pasirodymų lokacijos bus išdėstytos didesniais tarpais, siekiant sumažinti žmonių būriavimąsi siaurose Kauno Kalniečių parko ir Čečėnijos aikščių vietovėse. Registracija: www.gmd.lt

Ketvirtadienis, 07 22, 18:00

Bblioterapijos užsiėmimas „Gelbėti save padedant kitiems“ Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Bibliotekos nuotr.

Biblioterapija – tai pagalba skaitymu ir rašymu. Užsiėmimo metu pasitelkiant keleto technologijų elementus, apjungiant skirtingų žanrų tekstus, bus siekiama bendrystės, emocinio pakylėjimo per dalinimąsi kūrybiškumu. Skaitydami ir perkurdami pasaką, būsite kviečiami apmąstyti stebuklingą pagalbos kitam galią. Klausant poetų eilėraščių, įsiklausysite ir reaguosite savimi. Užsiėmimą ves dr. Daiva Janavičienė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos tyrėja. Užsiėmimas – tarptautinio projekto „Europos „Emocijų bibliotekos“: naujas būdas pritraukti auditorijas ir palaikyti socialines transformacijas Europoje“ dalis. Projektas dalinai finansuojamas pagal ES programą „Kūrybiška Europa 2014–2020“ ir Lietuvos kultūros tarybos.

Ketvirtadienis, 07 22, 18:00

Pažaislio muzikos festivalis. „Rafinuotos harmonijos“

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Penktadienis, 07 23, 16:00

Festivalis „Piešiame Nemuną“

Atlikėjo archyvo nuotr.

Žymių muzikų šeimoje gimęs Lukas Geniušas – vienas labiausiai pripažintų lietuvių pianistų. Prieš šešerius metus laimėtas sidabro medalis tarptautiniame Piotro Čaikovskio konkurse jaunajam menininkui atvėrė prestižinių koncertų salių duris. „Spindesys ir branda, nugalėtojo talentas ir gili interpretacija“, – taip pianisto pasirodymą apibendrino įtakingas Didžiosios Britanijos dienraštis „The Guardian“. Menininkas žavi klausytojus ne tik įspūdingu virtuoziškumu, bet ir stilingumu, rafinuotumu, intelektualia ištarme, temperamento, emocijų ir logikos derme.

Pirmą kartą organizuojamas festivalis „Piešiame Nemuną“ apjungia skirtinguose Nemuno krantuose gyvenančias kaimynines bendruomenes bendrakūrybai prie upės. Tad vidurvasarį pakrantėse ir paplūdimiuose organizuojami trys plenerai kviečia tapyti Nemuną kartu. Tai vienos dienos renginys, vienu metu organizuojamas skirtingose Kauno miesto ir rajono vietose. Dalyvauti gali visi – kasdienoje nepiešiantys, meno mėgėjai ir profesionalūs menininkai. Bendraminčių inciatyva „Švęskime upę!“ kviečia naujai atrasti upes mieste, kurti naujus kultūros ir meno reiškinius upių pakrantėse. Ją palaiko „Kaunas 2022“.

LIEPA

Vilijampolė, Panemunė, Zapyškis

Koncerte skambės Franzo Schuberto Impromptus D.899 bei 12 preliudų iš šiuolaikinio rusų kompozitoriaus Leonido Desiatnikovo ciklo „Bukovinos dainos“.

KALENDORIUS

Sekmadienis, 07 25, 18:00

Pažaislio muzikos festivalis. „Johanno Strausso muzika rožyne“ VDU Botanikos sodas, Ž. E. Žilibero g. 6

Šeštadienis, 07 24

Vidurvasario šventė „Kelkis ir judėk Vilkijoje 2021“ Vilkija, Kauno raj.

Šventė vyks naujajame Vilkijos amfiteatre, dalis programos – kelte, jungiančiame Kauno ir Šakių rajonus. Šventės metu dalyviai turės galimybę išvysti menininko Marijaus Gvildžio kinetinę skulptūrą, Vilkijos bendruomenės narių ir muzikanto Medono sukurtą Vilkijos miestelio dainą ir vaizdo klipą. Be to, šventėje laukia bendruomenės narių pasirodymai, sportinių rungtynių laimėtojų apdovanojimai, skambės dūdmaišių garsai, žaismingą prieskonį šventei suteiks mimų pasirodymas. Vilkijos Vidurvasario šventė yra „Kaunas 2022“ projekto „Šiuolaikinės seniūnijos“ dalis.

VDU Botanikos sodo nuotr.

Jau antrus metus nemari valsų karaliaus Johanno Strausso muzika vilnija jaukiame, nuostabiausiais rožių kvapais persmelktame Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sode. Programa – įstabiausių šio kompozitoriaus opusų koncertas, kurį klausytojams dovanos Kauno miesto simfoninis orkestras (vyr. dirigentas Constantine Orbelian (JAV), vadovas Algimantas Treikauskas), diriguojamas Martyno Staškaus. Koncerto solistė – tarptautinių konkursų laureatė, apdovanota Lietuvos ir užsienio premijomis, už tarptautinius muzikinius pasiekimus ir Lietuvos vardo garsinimą apdovanota Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės padėkomis solistė Monika Pleškytė. Koncerto solistė – tarptautinių konkursų laureatė, apdovanota Lietuvos ir užsienio premijomis, už tarptautinius muzikinius pasiekimus ir Lietuvos vardo garsinimą apdovanota Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės padėkomis solistė Monika Pleškytė.

07 29 – 07 31

„Kaunas Jazz“ koncertai Kaune

Ketvirtadienis, 07 29, 19:00

Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“: „Liūto guolis“ Kaimynystės parkas, Garliava, Kauno raj.

Atlikėjų archyvo nuotr.

Įelektrinančiame duete „Liūto guolis“ Sabina Bočková ir Johana Pocková (Čekija) pristato daugybę intensyvių, iš žiniasklaidos pasiskolintų kultūros elementų ir aliuzijų. Nuo manipuliacijų publika iki manipuliacijų savimi, jų vaidmuo keičiasi nuo lyderių iki aukų. „Liūto guolis“ prasidėjo kaip performatyvi manipuliatyvių žiniasklaidos ir politinio populizmo jėgų analizė, ilgainiui tapusi emociškai paveikiu spektakliu. Žaisdamos su tuo, kaip žiūrovai prisitaiko prie spektaklio, kūrėjos įkrenta į simbolinį liūto guolį, ir taip atveria netikrumo prarają. Visa festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ programa: www.newbalticdance.lt

Gamtos dėsniams nepavaldus festivalis, jau džiuginęs klausytojus kitur Lietuvoje, grįžta į gimtinę. Pradėkime nuo „Saulius Šiaučiulis Trio“ koncerto jaukioje studijoje prie pat stoties, o pagrindinėms linksmybėms kelsimės į Vienybės aikštę. Penktadienį joje ir Karo muziejaus sodelyje klausysimės kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus improvizacijų karilionu – Iš tylos į garsą, iš vienatvės į minią, iš muzikos į muziką. Vėliau vakare – „Kaunas Big Band Tribute to Chic Corea“ ir „Mary Mo: Tribute to Erykah Badu“ programos. Šeštadienį laukia ir džiazo mados, ir dar daugiau muzikos – festivalio „atostogas“ Kaune vainikuos psichodelinio ir kraut roko nesibaidantys estai „Estrada Orchestra“ ir... fejerverkai. Bet „Kaunas Jazz“ tuo nesibaigia – rugpjūtį mus aplankys portugalas Salvador Sobral, o gruodį laukiame Gregory Porter (JAV) koncerto.

LIEPA

„Volfas Engelman Studija“, Kaunakiemio g. 2 Vienybės a.

Penktadienis, 07 30, 20:30

„Jachtklubas OPEN AIR“

Kauno Jachtklubas, R. Kalantos g. 124 Šokti tarp jachtų po atviru dangumi – jau ne pirmą dešimtmetį skaičiuojanti Kauno tradicija. Šįkart gyvos ir elektroninės muzikos gerbėjus Kauno jachtklubas pasitinka atsinaujinęs. O programoje – šiemet apdovanojimais apsnigta grupė „Solo Ansamblis“, ką tik naują vilnietišką radijo stotį įkūręs didžėjus Manfredas ir kiti.

Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt

KAUNAS PILNAS KULTŪROS MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE ( P L A T I N A M A S AUTORIAI: Artūras Bulota, Arvydas Čiukšys, Donatas Stankevičius, Emilija Visockaitė, Inga Navickaitė-Drąsutė, Justė Vyšniauskaitė, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Monika Balčiauskaitė, Rita Dočkuvienė, Rūta Jankevičiūtė. TIRAŽAS 3000 EGZ.

ISSN 2424-4465

NEMOKAMAI)

GLOBOJA:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

LEIDŽIA

2021 Nr. 7 (71)