KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2021 06 by Kaunas Pilnas Kultūros

Iliustracijos autorė Rūta Jankauskaitė

DĖMESIO

2021 BIRŽELIS kaunaspilnas.lt

TURINYS ŠAUKTUKAI

LAIKAS GREITAI NUEINA. FOTOGRAFIJA LIEKA PERSONAŽAI MIESTO PEIZAŽE

10 16 20 DAUGIAFUNKCIS AUGAS

DAUGIAU YRA DAUGIAU

O KODĖL NE DRABUŽIŲ MUZIEJUS?

36 ALTERNATYVIEJI AKCENTAI

48 KALENDORIUS

KOMISARAS VIRGIS, ARBA ŠILAINIAI ŠIRDYJE

DRĄSIAI Gyventi taip, kaip nori. Skamba paprastai, tiesa? Visgi kai kurių kauniečių istorijos tokios netikėtos, kad net sunku jas sutalpinti į vieną temą. Būtų naivu ir net kiek nekorektiška vadinti tai „egzotika“, kai viskas pasiekiama vienu rankos mostu, tereikia troškimo ar padrąsinimo. Bet klausantis herojų pasakojimų kirba mintis: o kodėl aš toks nuobodus? Kodėl aš nieko nekolekcionuoju? Kodėl neišvažiavau, kai galėjau tai padaryti? Kodėl nepakeliu galvos, gatvėje prasilenkdamas su žmogumi? Kodėl sėdžiu vienoje vietoje? Aistrą gyvenimui jaučiantys žmonės neretai kalba šauktukais – arba į jų nuotykius šauktukais reaguoja kiti. Tokį vienijantį leitmotyvą numeriui galiausiai ir pasirinkome, nors variantų būta įvairių: nuo „Pasakų“ iki „Legendų“. Perskaitę visus rašinius greičiausiai sutiksite, kad galėtų būti ir daugiau. Arba, štai, Nacionalinės premijos laureatas Romualdas Požerskis galėtų tapti fotografijos numerio herojumi. Augustinas Gutauskas – sportiškojo, Simonas Mieliauskas – Šilainiams

dedikuotojo. Suomės (aha, ne visi čia kauniečiai) „Sisus Sirkus“ cirko trupės narės tiktų kūno, scenos menų temas tyrinėjančiuose žurnaluose. Paslaptingasis Michailas – kolekcionierių, o Gytis Padegimas, na, tiesiog galėtų pasakoti ir pasakoti. Gal režisierius norėtų mūsų leidinyje turėti skiltį? Ar tinklalaidę? Mums patiktų. Tradiciškai herojais žurnale „Kaunas pilnas kultūros“ tampa ir pastatai. Šįkart Paulius Tautvydas Laurinaitis pranoko pats save – jo siūlomas alternatyvių akcentų penketukas papuoštų bet kurį (ne) turistinį projektą. Linkime, kad taip ir nutiktų. Jei aplankysite bent vieną iš autoriaus išrinktų pastatų, nepamirškite įspūdžio instagrame pažymėti #kaunaspilnas. O apskritai linkime, kad pamažu laisvėjanti vasara taptų paspirtimi pagaliau pradėti ką nors nauja. Sau. Drąsiai. Su blizgučiais, o gal nespalvotai. Svarbiausia – nuoširdžiai. Tik taip tampama legendomis. Ar šauktukais.

LAIKAS GREITAI NUEINA. FOTOGRAFIJA LIEKA KOTRYNA LINGIENĖ

Donato Stankevičiaus nuotr.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

B I R Ž E L I S

Fotomenininkas – maestro, kaip jį visuomet įvardija mane į A. Mapu gatvę atlydėjęs Donatas Stankevičius – Romualdas Požerskis sako, kad mirtis ir fotografija visada šalia. Galite nesutikti, galite interpretuoti, bet išties, kai nebelieka nieko, lieka bent nuotraukos. O fotografijų ciklai yra tiesiogiai priklausomi nuo gyvenimo. Jie baigiasi, kai nebeturi ką pasakyti ar tiesiog nebegali.

„Saulės“ gimnaziją baigęs R. Požerskis pagal išsilavinimą yra inžinierius, nors fotografuoja nuo trylikos. Motociklininkus, atlaidus, aktus, „Žalgirio“ vyrus. Festivalio „Burning Man“ herojus (sako, jau nebeįdomu, nes festivalis išsigimė, tapo turtingųjų privilegija). Bangladešo, labai gražios ir labai nelaimingos, šalies vaikus. O Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, viena pirmųjų, jam įteikta dar nesulaukusiam keturiasdešimties. Šią liepą maestro sukaks septyniasdešimt. Sutapimas ar ne, bet visą vasarą ir dar ilgiau Kauno paveikslų galerijoje eksponuojama dvi siužetines linijas siūlanti R. Požerskio paroda „Kauno menininkai ir mūzos“. Vienoje pusėje – Kauno menininkų namuose, toje pačioje paveikslinėje, savo studijose gyvenimą švenčiantys menininkai. Nemaža dalis jų aktyvūs ir šiandien. Kita dalis siūlo lyg pro rakto skylutę pažvelgti į menininkų studijas, kuriose karaliauja mūzos.

Tiek šios, tiek kitos fotomenininko fotografijos neretai ir yra tai, ko nebebus. Didelis turtas. Didelis ir archyvas, kuriame kapstytis galima turbūt dešimtmečius. Dabar dirbate su tuo, ką kadaise jau nufotografavote? Kažkada Macijauskui sakiau, kad fotografo kūrybinis laikas baigiasi ties 50-tuoju gimtadieniu. Turi turėti daug fizinių ir dvasinių jėgų, kad kokybiškai kurtum. Be energijos nieko nebus. Apskritai, jei paimtume storiausias enciklopedijas, kuriose pristatomi fotomenininkai, kokiom gi nuotraukom pristatomi tokie kaip Henri Cartier-Bressonas? Pažiūrėkim, kada tos fotografijos sukurtos ir kada jie apskritai ėmė kurti. Tai dažniausiai pirmų penkerių metų darbai. Kokiomis fotografijomis pristato jus? Yra kelios ikoninės, aš sutinku su tais pasirinkimais. Viena iš moto-

kroso, toks purvinas vyrukas su šalmu. Jis buvo ir mano studijoje, susiskambinom prieš keletą metų, kai knygą „Pergalės ir pralaimėjimai“ leidau. Surengėm fotosesiją. Išleidęs knygą skambinau, norėjau pakviesti į parodos pristatymą, nebeatsiliepė. Man atrodo, jis iškeliavo. Ligos juk greit suvalgo. Pamenu, kad motokroso „užsakovu“ buvo Macijauskas – jis mane nusiuntė į Šiaulius, kad nufotografuočiau vieną rimtą veikėją ant motociklo. Bet pamačiau tą vaikiną, jis pirmasis važiavo, pargriuvo posūkyje, visi jį aplenkė. Taip ir prasidėjo serija. Nuotrauką „Nemunas“ jam atsiuntė, kai buvo kariuomenėje. Įsirėmino, pasikabino, vėliau namuose ji atsirado. Ir fotografavosi pas mane su ta nuotrauka. Daug kur užsienyje pasirodžiusi fotografija – apkūni moteris Kauno senamiestyje bučiuoja šunį. Vieni net visą istoriją aprašė, kartu ėjom į tą vietą – priešais Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyrių, klausinėjau žmonių, gal prisimena ją, bet ne, dabar ten jaunimas gyvena. Viena garsiausių – Alfonsiuko ir Ramintos, susikabinusių už rankų. Prieš pat Naujus metus gavau albumą iš Austrijos. Jo leidėjas per dvidešimt metų sukaupė pusantro milijono jam atsiųstų nuotraukų, atrinko tūkstantį „best of the best“, kaip pats sakė, ir išleido. Pristatymas turėjo būti Vokietijoje, fototechnikos parodoje. Tame albume ir yra vienas iš Alfonsiuko ir Ramintos kadrų, tik jis susiėmęs už galvos, susimąstęs apie gyvenimą, o ji stovi nuoga. Leidėjas, kuris Austrijoje organizuoja fotofestivalius, tiesiog įsimylėjo Ramintą. Kai rengiau personalinę parodą Varšuvoje, į atidarymą buvo atėjęs

Stasys Eidrigevičius. Sakė, kad Alfonsiuko ir Ramintos nuotrauka jam yra ne tik Lietuvos fotografijos, bet apskritai meno simbolis. Gyvenimas pats žiaurus, daug tragedijų, o menas kuria idealus. Tai Raminta – tas idealas, o Alfonsiukas – realybė. Taip ir Lietuvos fotografija, ji siekia grožio, bet iš tiesų yra grubi, turi savo kvapą, perteikia gyvenimo problemas. Toks Eidrigevičiaus pamąstymas. Vakar vaikštinėdama Paveikslų galerijoje žiūrėjau į tuos tada – o gal visada – jaunus Kauno menininkus ir žavėjausi tuo nevaržomu šėlsmu, kurį sugebėjote pagauti ir perteikti. Dabar turbūt sunku užfiksuoti tokią nevaržomą euforiją. Mes įpratę pozuoti, patys save fotografuoti, saugom privatumą, bijom pasirodyti ne taip. Kas gi dabar viešai publikuoja nesurežisuotas balių nuotraukas? Bet paklausti noriu labiau to, kaip anų nuotraukų herojai reagavo pamatę jas dabar? Jiems patinka? Fotografas Arūnas Baltėnas buvo atvažiavęs į parodą, kalbėjome, sakau: Arūnai, ar yra kas Vilniuje fotografavęs menininkus tokiu stiliumi? Studijose, atidarymuose, pratęsimuose? Ne taip kaip Aleksandravičius, kuris juos aktoriais padaro – kaip aš sakau, jo fotografijose daugiau jo emocijų, negu tų žmonių. Sako, žinai, nežinau, kas taip natūraliai būtų fotografavęs. Labiau kaip dokumentams, visi susėdę ar sustoję, protingi, tvarkingi, be emocijų. O dėl reakcijų... Na, draugavau aš su jais. Tiesiog. Kalbėdavomės apie gyvenimą, klausydavausi istorijų. Dėl to mane įsileisdavo. Pavyzdžiui, pas Liudą Truikį nuėjus jis labai

B I R Ž E L I S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

domėjosi, kaip tie mano fotografuoti atlaidai provincijoje vyksta, – juk buvo miesto žmogus. Antra, jie beveik nė vienas nepripažino, kad fotografija yra rimtas menas. Galvodavo, mėgėjai fotografuoja, vienas kitam medalius skiria. O nuotraukos kaupėsi, tada jų nepublikavau, nes nebuvo kur – nei laikraščiams, nei parodoms. Labiau kaip kūrybinis dokumentas. Ir niekas jų iki šiol nematė. Dabar keletą mėnesių per karantiną sėdėjau, rinkau, skanavau – apie tūkstantį atrinkau, tik dar ne visos sutvarkytos. Ar jums visada rūpi, kaip laikosi jūsų personažai? Rūpi. Prieš dvejus metus Raminta atvažiavo su tokio pat ūgio kaip Alfonsiukas mergaite, vardu Vasara. Vaikštinėjom Santakoje, fotografavau jas. Lyg pakartojom situaciją. Palaikom su ja gerus ryšius. Atlaiduose padarytas nuotraukas bandžiau vežti kitais metais, pado-

vanoti žmonėms. Bet jie per metus ir numirdavo. Supratau, kad toks dėsningumas, tai geriau nevežti tų nuotraukų. Kai leidau aktų knygą, suskaičiavau, kad man pozavo 63 modeliai. Jau tiek ryšių sunkoka palaikyti. Parodoje susimąsčiau: menininkų fotografijose visi įvardyti vardais ir pavardėmis, o štai mūzos – bevardės. Nors pozuoja studijose menininkų, kurie pristatomi. Matot, studijos savininko vardą ir pavardę reikia nurodyti dėl autorinių teisių. Galbūt fone matosi tapybos darbas, skulptūra – jei nepažymėsiu, kieno tai, galiu būti paduotas į teismą. O vardus, aišku, gali surašyti. Net sutartyse, kurias pasirašome, nurodyta, kad jos turi teisę reikalauti būti įvardytos. Juk jos bendraautorės. Bet tai nieko pačiai fotografijai nepridės.

Mažasis Alfonsas. 1997. Romualdo Požerskio nuotr.

(Čia R. Požerskis atverčia albumą „Miražų dosjė“ ir parodo įrašą: modelis Monika dėkoja už draugystę, galimybę patekti į istoriją ir likti amžinai jaunai, – red. past.) Jums svarbu fiksuoti aplinkos kismą? Žinoma. Laikas greitai nueina. Fotografija lieka. Senamiesty vaikštinėjau, priėjo toks matytas žmogus, sako, šito namo nefotografuok, jis neįdomus, bus toks pats ir po 50 metų, o šitą – fotografuok, nes jo vietoje statys kitą. Su senamiesčio ciklu buvo toks nutikimas: atsirado vieta parodai ŠMC, bet reikėjo labai greitai suktis, kad suspėčiau. Parodžiau tuos darbus ir atėjo suvokimas, kad serija baigėsi. Rankos nebekilo. O dabar randate, ką senamiestyje fotografuoti? Gal 2011 metais vaikštinėjau senamiestyje pasiėmęs du aparatus – skaitmeninį ir juostinį. Tai

kokius metus nė vieno kadro negalėjau padaryti. Kaip fotografuoti? Spalvotai ar juodai baltai? Bijojau, kad stipendiją reikės grąžinti. Tada pasiėmiau panoraminį juostinį fotoaparatą, kuris apima 120 laipsnių. Ta panorama ir davė įdomų kampą, pradėjau fotografuoti gatvėse ir sankryžose. Paruoši kadrą ir lauki, kol koks įdomus žmogus įeis. Tokiu būdu gelbėjausi. Fotografavau šunis, jaunimą, muzikantus gatvėje. Bandžiau ir darbininkus, bet nelabai išėjo, turiu leidimą gauti, kad galėčiau ant stogo lipti. Kiemai užsidarė, užsirakino. Vaikų be tėvų leidimo irgi negalima fotografuoti. Šunys išnyko, kaip ir katės. Chroniai dingo, miegančių gatvėse nėra. Tas senamiestis toks ir beliko. Nelįsi juk į kavines lankytojų fotografuoti. Senamiestis dabar priklauso turistams. Jis liko kaip teatro scena, bet aktoriai, kurie joje vaidindavo, dingo. Turistai kavinėse tėra žiūrovai, ne personažai. Teatras sunaikintas.

K A U N A S

–

E U R O P O S

K U L T Ū R O S

S O S T I N Ė

2 0 2 2

PERSONAŽAI MIESTO PEIZAŽE MONIKA BALČIAUSKAITĖ DONATO STANKEVIČIAUS NUOTR.

Laisvės alėjos ir E. Ožeškienės gatvių sankirtoje užaugęs režisierius, teatro pedagogas Gytis Padegimas nuo mažumės mėgo stebėti po langais buvusią autobusų stotelę ir nuolatos ten besikeičiančius keleivius. „Daugelis žmonių, kuriuos kadaise mačiau klaidžiojančius po namų langais, iki šiol įstrigę galvoje“, – sakė pašnekovas. Šiuos atsiminimus drauge su režisieriumi ir aptarėme „Retro“ kavinėje, įsikūrusioje pačioje miesto širdyje – Laisvės alėjoje, vos keletas žingsnių iki Soboro.

2 0 2 2 S O S T I N Ė K U L T Ū R O S E U R O P O S – K A U N A S

Nuo ankstyvos vaikystės Gytis mėgo namuose žaisti teatrą – tam reikėdavo lėlių, tad vienas labiausiai pašnekovui imponavusių Kauno personažų – lėlių daktaras: „Toks nedidelis žmogelis pasidabinęs skrybėle labai lėtai vis vaikštinėdavo po Laisvės alėją. Vienoje rankoje laikydavo lazdelę, o kitoje – tinklinį krepšį, kuriame visados matydavosi lėlės, jų galvos ir galūnės. Būdavo įdomu jį stebėti. Gaila, kad šis paslaptingas ir nežinia iš kur atsiradęs lėlių daktaras ilgainiui kažkur prapuolė ir daugiau niekuomet apie jį nieko negirdėjau.“ Kitas Kauno gatvėmis lyg paslapčiomis klaidžiojęs personažas – muzikos mokytojas, kurį režisierius matė tik savuose namuose, pamokų metu. „Buvo paslaptingas, bet labai įdomus mokytojas. Žmonės kalbėdavo, kad dar prieš karą drauge su Danieliumi Dolskiu jis grojo Versalio rūmuose. Ar taip iš tiesų buvo – nežinia, bet pafantazuoti įdomu. Ateidamas į svečius mokytojas visuomet būdavo pasidabinęs ilgu rudu odiniu paltu, o rankoje laikydavo senovinį nutrintą portfelį, iš kurio pamokų metu išsitraukdavo pieštuką su geležiniu antgaliu – tai būdavo jo batuta, kuria diriguodavo. Nieko panašaus daugiau niekur nemačiau“, – prisiminė G. Padegimas. Teatro pedagogo prisiminimuose sklando ir kiek baugesnių, mistiškesnių personažų, viena jų – Kauno legenda tapusi labai aukšta moteris, ant nosies nešiodavusi juodą raištį. Juokaudami žmonės anuomet sakydavo, kad jai dvokė sovietinė tikrovė. „Gyveno ji kažkur netoliese, nors niekas tikslios vietos taip ir nežinojo. Vis pamąstydavome, kad galėtų būti įsikūrusi kažkur tarp

Maironio ir Ožeškienės gatvių. Tiesa, gandų apie šios moters gyvenimą Kaune sklandė daug ir įvairių: buvo sakančių, kad karo metu ją išprievartavo vokiečiai ir ji išprotėjo. Kiti manė, kad pati buvo vokietė, liko čia, nes nespėjo pasitraukti“, – pamąstymais dalijosi režisierius. Įdomu ir tai, kad ties Nacionaliniu Kauno dramos teatru buvo įsikūrusi Lietuvos „Žinijos“ draugija, kurioje miestiečiams skaitytos įvairiausios paskaitos. Languose iš anksto būdavo pakabinama programa, kad lankytojai žinotų, kada ir kokios paskaitos vyks. Vieną ankstyvą rytą Gytis, Maironio gatve eidamas į mokyklą, pamatė paslaptingąją moterį, žvelgiančią į tą langą. „Man pasidarė labai įdomu, ką ji ten mato, tad nepraleidau progos praeiti pro šalį ir pažiūrėti. Lange pamačiau užrašą „Paskaita apie tai, kas yra laimė“. Suglumau ir nuėjau. Nustebino tai, kad po kelių valandų, kai ėjau namo, ta moteris vis dar stovėjo ten pat ir žiūrėjo į tą patį užrašą. Lyg užhipnotizuota.“ Pašnekovas atsimena ir kitą moterį, kuri kiek seniau dienas leisdavo prie SEB bankomato Laisvės alėjoje. Ji stebėdavo žmones, kurie ten imdavo pinigus, prieidavo ir prašydavo keleto eurų. „Taip, ta moteris visuomet prašydavo pinigų, tačiau atrodė labai maloni inteligentė. Net nebūdavo pikta tą pinigėlį duoti. Vis pajuokaudavau, kad susimoku už naudojimąsi bankomatu“, – juokėsi Gytis. Gaila, bet šios moters, kaip ir daugelio kitų kasdien Kauno gatvėmis klajojusių įdomių žmonių, pašnekovas nebesutinka. Vieno personažo ypač pasigedo – kultūringo ir visuomet susitvarkiusio vyro, kuris vaikščiodavo pasipuošęs kostiumu su portfeliu rankose: „Dar visai neseniai jis kasdien pirmyn atgal

vaikščiodavo Laisvės alėja – lyg eitų į darbą. Žmonės kalba, kad kadaise jis buvo gydytojas psichiatras. Teko pabendrauti – pasirodė apsišvietęs inteligentas, domėjosi politika, sekė, kas vyksta aplink. Pamatydavo mane gatvėje ir garsiai šaukdavo vardu. Galbūt kas nors iš skaitytojų žino, kur dingo šis įdomus žmogus?“ Šiandien Gytį Padegimą Laisvės alėjoje džiuginantys nuolatos sutinkami personažai – močiutė, kuri prie fontano pardavinėja gėles, ir Jeronimas Brazaitis. Su gėlės pardavinėjančia močiute pašnekovas spėjo ir susidraugauti – jau daug metų pasikalba apie gyvenimą ir aktualijas. O Jeronimas – vertėjas, į lietuvių kalbą išvertęs Jameso Joyce’o romaną „Ulisas“. Jį vaikščiojantį gatvėmis galite sutikti ir įprastą pirmadienio vakarą: „Pasižvalgykite – šis baltu lietpalčiu pasipuošęs vyras atrodo lyg personažas iš kitų laikų“, – pridūrė Gytis. Nekantravau paklausti, ar tie kasdien Laisvės alėjos ir Elzės Ožeškienės gatvių sankirtoje matyti personažai atsispindi režisieriaus kūryboje. Šypsodamasis atsakė: „Žinoma.“ Ir netgi rado netikėtą paralelę. Gytis domisi švedų klasiku Augustu Strindbergu, kadaise rašė apie jį straipsnį, statė ne vieną jo pjesę. „Studijuodamas bibliotekoje radau dramaturgo raštus, kurie sovietmečiu buvo uždrausti. Jis rašė, kad pažinojo tokią senutę, kuri buvo lyg jo talismanas ir kuriai kaskart duodavo pinigėlį. Tokią moteriškę, kuri, davus pinigėlį, man nešė laimę, turėjau ir aš. Nuostabus atsikartojimas“, – prisiminė režisierius.

NORĖČIAU, KAD VYKTŲ AKTYVI DISKUSIJA APIE TAUTIŠKUMĄ, LIETUVIŠKUMĄ MENE IR MODERNIZMĄ PASAULYJE.

Pašnekovo pjesių prototipai – žmonės, kurių jis pats nematė. Pavyzdžiui, spektakliui „Alksniškės“ apie prezidentą Kazį Grinių daug įdomių faktų režisieriui pasakojo tėtis, mokęsis pas profesorių Vladą Lašą, kuris pastatė Kauno klinikas ir Medicinos institutą. Pasirodo, artimiausias profesoriaus

K A U N A S

–

E U R O P O S

K U L T Ū R O S

S O S T I N Ė

2 0 2 2

draugas buvo Kazys Grinius – jie drauge net ir namą statė. Šiais nostalgiškais prisiminimais apie draugystę Vladas Lašas retkarčiais pasidalindavo su Gyčio tėčiu. „Poetas Tomas Venclova yra parašęs: „mes pasimatėm per kitų žodžius.“ Kurdamas šiuos žodžius visuomet turiu omenyje – tai padeda savoje galvoje susidėlioti įvairiausius scenarijus. Pavyzdžiui, aiškiai mačiau vaizdą, kaip Grinius be apsaugos žygiuoja Laisvės alėja, nes skuba į darbą Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje“, – pasakojo pedagogas. Kaune yra ir daug įdomių namų, senų medžių – stebint galima įsivaizduoti, kad pačios vietos pasakoja istoriją. Gyčio teigimu, svarbu nenusigręžti ir nuo literatūros – ten galima rasti visus aktualius dalykus, kurie ilgainiui jungiasi tarpusavyje ir inspiruoja kūrybą. Naujausiame režisieriaus spektaklyje „Pirmeiviai“ galima sutikti Maironį, švietimo ministrą Kazį Bizauską, Kiprą Petrauską ir kitų artistų. Norint parašyti bent trumpas scenas su replikomis, pašnekovui teko perskaityti daug atsiminimų apie šiuos žmones. „Taip, aš jų nesu sutikęs, tačiau gebu kiekvieną įsivaizduoti. Mums dažnai atrodo, kad esame patys progresyviausi, daugiausiai žinome ir mokame, tačiau turime pripažinti, kad tai nevisuomet tiesa. Retkarčiais žiūrėdamas į praeitį matau, kad žmonės, turėję kur kas menkesnes sąlygas, buvo dar labiau išsilavinę, suprato gyvenimą ir buvo puikiausi savo sričių specialistai. Be šių žmonių nebūtų mūsų ir to Kauno, kurį taip mylime“, – teigė pašnekovas. Gytis labai norėtų kada nors

pastatyti spektaklį, kuriame būtų pristatomos Galaunių ir Petrauskų šeimos. Papasakotų apie Paulių Galaunę, įkūrusį nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų, rinkusį tautosaką, ir jo žmoną Adelę Galaunienę, dainavusią pirmojoje lietuviškoje operoje „Traviata“. Norėtų, kad aktoriai kviestų vieni kitus į svečius, gertų arbatas – pavydžiui, pas Galaunes užsuktų Kipras Petrauskas su žmona Elena Žalinkevičaite-Petrauskiene. „Norėčiau, kad vyktų aktyvi diskusija apie tautiškumą, lietuviškumą mene ir modernizmą. Norisi dialogo tarp praeities ir dabarties. Žinoma, mes labai stengiamės ir augame – aš pats esu „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorius ir tuo labai džiaugiuosi. Mes išaugome, tačiau negalime prarasti to, ką turėjome iki šiol. Pagalvokite apie Ąžuolyno parką – tai pats unikaliausias ir didžiausias miesto ribose esantis parkas Europoje. Tokį miesto turtą turime saugoti“, – pabrėžė G. Padegimas. Kiekvienas toks atsiminimas – netikėtas ir beprotiškai įdomus, o žmonės – vaikštančios paslaptys, kurios įsirėžia žmonių pasąmonėje ir kuria miesto peizažą. Pašnekovo teigimu, personažai iš realaus gyvenimo retai pasirodo scenoje, bet apie juos kalbame, vis paminime žinodami, kad jie kažkur yra. Tokie žmonės – lėlių daktaras ar moteris, prie fontano pardavinėjanti gėles – nėra įžymybės, aprašytos knygose, tačiau tol, kol apie juos kalbėsime – jie bus čia drauge su mumis.

K A U N A S

DAUGIAU YRA DAUGIAU

KOTRYNA LINGIENĖ

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

B I R Ž E L I S

Cindy Voitus nuotr.

Kaip juokavo „Teatrono“ įkūrėjas ir šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ vadovas Gildas Aleksa, užpernai festivalis vyko Dainavos mikrorajone, pernai – Jūtubo, o šiemet keliasi į Vilijampolę. Istorinės alaus daryklos teritorijoje, po daugiabučių balkonais, cirko išvengti bus sunku (beje, „Cirkuliacija“ aplankys ir regionus), o ir nereikėtų. Šiemet festivalio misija – laužyti ribas tarp viešų ir privačių zonų, kviesti patirti meno dvasią ir būti bendruomenės dalimi. Programoje – ne tik naujausi lietuvių pasirodymai, bet ir švedų, ispanų, suomių trupės. Pastaroji pasirodyti lietuviams bandys „iš trečio karto“: trupės „Sisus Sirkus“ spektaklis „Mosh Split“, stebinantis cirko technikų įvairove – aukšto lygio numeriuose galima išvysti dvi besisupančias trapecijas, kinišką stulpą, Cyro lanką, porinę ir oro akrobatiką – turėjo būti rodomas Vilniuje dar 2017 m., bet dėl lietaus buvo atšauktas, o kelionę į praėjusių metų „Cirkuliaciją“ sustabdė karantinas. Su viena iš penkių trupės narių Inka Pehkonen susipažinome dar gegužę – ir štai ką išsiaiškinome.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

B I R Ž E L I S

Kuo šiuolaikinis cirkas kūrybinės laisvės prasme pranašesnis už kitus scenos ir judesio menus? Būti šiuolaikinio cirko trupe reiškia laisvę derinti įvairių kitų meno formų elementus: tradicinio ar naujojo cirko, teatro, šokio, muzikos, vaizduojamųjų menų ir t. t. Man atrodo, ta laisvė elgtis iš esmės bet kaip ir daro mus šiuolaikiškas. Šiuolaikinio cirko stiprybė yra būtent įvairovė. Ne tik elementų kombinacijų, bet ir pačios scenos judėjimo krypčių. Kokio tikslo vedamos įkūrėte „Sisus Sirkus“? Susipažinome visos dar jaunimo cirko mokykloje „Lahti“ 2000-ųjų pradžioje. O baigusios vidurinę nusprendėme mokytis toliau ir tapti profesionaliomis cirko artistėmis, nors jau tada treniruodavomės penkis kartus per savaitę ir vykdavome į gastroles. Pagrindinis mūsų tikslas buvo būti kartu, kurti kartu ir keliauti kartu. 2014-aisiais įkūrėme „Sisus Sirkus“, tuomet mums buvo po dvidešimt kelerius. Pradžioje keliaudavome pankiškai, tiesiog kemperiu, kuriame visos ir miegodavome. O tada ėmėme tektėti ir gimdyti vaikus.Taigi trupė auga ir keičiasi kartu su mumis ir mūsų gyvenimo būdais. Nuostabu, kad pirmiau tapote draugėmis ir tik vėliau kolegėmis. Bet ar nesudėtinga suderinti bičiulystę ir darbą? Gastroliuojantis cirko artistas kartkartėmis jaučiasi labai vienišas – žinoma, sutinki malonių žmonių, pamatai gražių vietų, ragauji gardaus maisto, mokaisi iš įvairių kultūrų ir dar pinigų gauni… Skamba gerai, bet kartais gali būti tikrai liūdna. Taigi trupė, kurią sudaro tavo geriausios draugės, – puiki išeitis. Visgi mone-

ta turi dvi puses. Kur riba, skirianti darbą ir nebe darbą? Jei kuri nors nori veikti ką nors kita, ar ji dar kompanijos dalis? Jauti spaudimą nenuvilti geriausių draugių. Esame viena kitai pasakiusios: jei tik kuri pajus, kad darbas trukdo draugystei, galės pasitraukti. Tad, nors labai mylime savo trupę, draugystė turi būti svarbiau. Manau, ši ideologija mus ir išgelbėjo. Jūsų šūkis „daugiau yra daugiau“ žavingai priešinasi daugelį meno judėjimų įkvėpusiai minimalizmo klasikai „mažiau yra daugiau“. Kaip jį sugalvojote? Juokinga istorija. 2017-aisiais gastroliavome su dar visai nauju ir todėl trapiu pasirodymu. Sakydavome, kad, jei kas ne taip nutiks, paversime tai pasirodymo dalimi. Lauko spektakliams visada kyla blogo oro rizika – jei lyja, negalime pasirodyti dėl saugumo. Taigi dalyvaudamos viename festivalyje žinojome, kad mūsų pamatyti ateis potencialūs pasirodymo užsakovai. Oras buvo tragiškas – visą dieną pylė kaip iš kibiro. Manėm, teks viską atšaukti, bet likus valandai iki pradžios lietus stebuklingai liovėsi. Aišku, viskas buvo permirkę, bet nusprendėme pavaryti taip gerai, kaip tik sugebame. Kitą rytą, mums pusryčiaujant viešbutyje, priėjo toks vyriškis – neįsivaizdavom, kas jis, bet sudarė įspūdį, lyg turėtume žinoti. Ir pasakė: „Merginos, trys žodžiai: mažiau yra daugiau.“ Šiaip mes jo atsiliepimo neprašėme ir nelabai jis mus domino, nes tai tikrai nebuvo geriausias mūsų šou. Taigi Milla jam atsakė: „Tiesą sakant, mūsų moto yra „Daugiau yra daugiau!“ Tokia štai absurdiška, bet smagi šūkio kilmė. Tai tiko mūsų stiliui – neturi visada būti tobulas,

Šūkis galioja ir jūsų įvaizdžiui, tiesa? Tikrai taip. Makiažui naudojame blizgučius, mėgstame crazy batus ir kailius. Įvaizdžio prasme savęs neribojame ir dėl to neatsiprašinėjame. Deklaruojame, kad galime būti rimtai vertinamos menininkės, bet dėl to neprivalome vilkėti neutralių drabužių ir slėpti savęs. Išlikti vaiku yra neblogas gyvenimo moto – smagu būti žaismingoms. O rožinės spalvos ir blizgučių mums niekada nebus per daug. Kaip reaguojate, kai jūsų kūryba lieka nesuprasta? Tai neatsiejama proceso dalis. Tikrai ne visiems gali patikti tavo stilius, ir tai nėra blogai. Problemų kyla, kai nepatenkinti žmonės elgiasi nemandagiai ar nedraugiškai. Manau, vis tiek galima bendrauti kaip suaugusiems ir diskutuoti, nesileidžiant į per didelius asmeniškumus. Žinoma, mūsų srityje nemažai emocijų, kylančių svarstant, gerai čia ar ne. Bet tuo menas ir gražus, kad gali būti visoks, kiekvienam mūsų vis kitoks. Kokius stereotipus siekiate laužyti savo pasirodymais? Kad jau esame merginų trupė, nuolat atsitrenkiam į realybę – į tai, kaip žmonės suvokia moteris ir kiek yra stereotipų dėl to, ką jos gali daryti, kuo būti. Pačios vairuojame autobusiuką, pačios statome konstrukcijas, pačios pasirodome – taip buvo visada, neteko susimąstyti, pajėgios tam esam ar ne. Gastroliuodamos po Europą įsitikinome, kad ne visiems tai atrodo įmanoma. Esame susidūrusios su išankstine

nuomone ir mūsų profesionalumo kvestionavimu. Na, bet jei vienoje vietoje bent vienam žmogui įrodai, kad jis neteisus, ir priverti permąstyti savo požiūrį, tai jau gali pakeisti visuomenę. Kelias netrumpas, praeis daug laiko, kol žmonės nustos teisti kitus dėl lyties, išvaizdos ar odos spalvos. Iš pradžių šokiruodavo, kiek žvilgsnių sulaukdavome ir šnabždesių nugirsdavome. Negi iš tiesų vis dar vieni kitus vertiname tokiais senamadiškais principais? Bet taip yra, todėl svarbu apie tai, kas nepriimtina, kalbėti garsiai. Neturėjome tikslo kurti feministinį šou, bet kadangi nusprendėme rengti tokius pasirodymus, už kuriuos 100 proc. atsakome pačios, ir mums nerūpi, ką kiti gali pagalvoti, tai mūsų auditorijos akyse tapo feministiniu šou. Vis dar neįprasta scenoje matyt penkias stiprias, nepriklausomas ir bebaimes moteris, kurios elgiasi taip, kaip joms patinka. Neįtraukti į pokalbį pandemijos būtų tiesiog nemandagu. Taigi – kokios įtakos ji turėjo jūsų veiklai? Kuriame naują spektaklį „Split Ends“, jo premjera numatyta kitąmet. Planavome šiemet, bet dėl pandemijos nukėlėme, trupės sudėtis pakito. Visgi kurdamos norime žmonėms perduoti džiaugsmą ir šviesą. Visiems sunku, tad mūsų kūrinys, atvirkščiai, bus nuotaikingas. Nieko per daug rimto – metas pasijuokti ir rasti būdų pandemijos sukeltai įtampai numalšinti. Be to, pradėjome mentorystės programą jaunajai cirko kartai. Supratome, kad, jei jau mums pačioms sunku dirbti ir užsidirbti nuomai bei maistui, pradedantiesiems – dar sunkiau.

TEATRONAS.LT/CIRKULIACIJA SISUS.NET

bet scenoje turi atiduoti 150 proc. savęs ir nebijoti klysti. Klaidos meną daro žmogiškesnį, taip lengviau užmegzti ryšį.

K A U N A S

–

E U R O P O S

K U L T Ū R O S

S O S T I N Ė

2 0 2 2

DAUGIAFUNKCIS AUGAS KOTRYNA IR KĘSTUTIS LINGIAI PAULINOS LAZAUSKAITĖS NUOTR.

Praveri XIX amžiuje pačiame miesto centre, kur centriau jau nebūna, iškilusios Kauno tvirtovės intendantūros (čia toks ūkinis terminas – iš šios vietos skirstydavo maistą ir kitas gyvybiškai svarbias medžiagas) pastato duris. Įžengi į vestuvių, madų ir kitų rėksmingų fotosesijų tiesiog reikalaujančią laiptinę, gausią metalo nėrinių. Dešiniau išgirsti „Beastie Boys“ ir drąsiai veri aukštas, siauras baltai dažytas medines duris. „Turi kovoti už savo teisę linksmintis“, – primena tau visu garsu springstanti kolonėlė. Rokenrolaaaaa… pala, pala, dar tik antradienio pietūs, žmonės dirba.

B I R Ž E L I S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Trys vaikinai, įtempę raumenis ir gyslas, lieja prakaitą kilnodami svarsčius. Vienas palinkęs prie siuvimo mašinos. „Tai sakiau, kad antrą baigsim“, – kriokia visų ūsuočiausias. Augustiną Gutauską Kauno rokeriai, kurjeriai, svarsčių kilnotojai pažįsta kaip Augą. Mes jį dar pažįstame ir kaip džemsesijų čia pat, Gedimino gatvėje, veikiančiame bare organizatorių. Tiksliau, ten susipažinome prieš keletą metų, o tada jis išvyko į Ameriką. Muzikiniai atviro formato vakarai seniai nebevyksta – ne tik dėl karantino, bet Augas savo sporto klube „Siuvykla“ gazuoja visiškai netipiškai eiliniam pandemijos prispaustam lietuviui. „Aš neplanavau tų treniruočių, kaip ir šitų patalpų neplanavau, bet viskas vyksta.“ Spinduliuojantis beprotiška meile tarpukario Kauno aukso amžiui Augas galbūt jums matytas kurią nors tautinės šventės dieną. Jis, pasipuošęs cilindru, kuris nepadarytų gėdos pirmajam laisvojo Kauno burmistrui Jonui Vileišiui, vėliavos spalvų giras šiemet kilnojo tiesiog Laisvės alėjoje. Geltona-žalia-raudona už mylimą miestą ir gražiausią jo etapą? Kodėl gi ne, jei tai įkvepia dar gražesniam. Augustino tėtis buvo poetas. Taip pat melomanas. Nors tėčio nebėra, liko jo eilės, kasetės ir įskiepytas poreikis nuolat lavintis ir būti užimtam. Kauno senamiesčio

kieme pas senelius laiką leisdavęs vaikinas visuomet buvo ir meniškas, ir sportiškas. Diplomuotas treneris. Net su beisbolu turi šį tą bendra, o apie svarsčių kilnojimą išgirdo iš Lietuvos čempionės. Kur? Istoriškai kliuksinčiose patalpose prie pat abiejų esminių Kauno stočių veikiančiame sunkiosios muzikos klube „Lemmy“, štai kur. Gal gitaros, o gal istorijos įkvėpė Augą kilnoti. Netruko jis susidraugauti su gana gilias tradicijas turinčiu Kauno rajono klubu „Akademija“, kurio nariai svarsčius pandemijos epochoje kilnoja… aha, siuvykloje. Kaip tik ateinantį savaitgalį po mūsų viešnagės visi „akademikai“ dalyvaus vietiniame turnyre ir planuos kelionę į Europos pirmenybes. Augas siuva kuprines. Tokias, kurios atlaiko darganą, švilpiantį vėją ir talpina pusę gyvenimo. Ar siuntinius. Būtent pasiuntiniai tokias dažniausiai nešioja, dviračiais skriedami miestų gatvėmis. Tokią, labai brangią, Augas įsigijo JAV, bet ji buvo prastos kokybės, nedžiugino ir įmonės klientų aptarnavimo standartai, taigi teko imtis darbo pačiam. Pirmiausia išardė nevykusį pirkinį, tuomet išklausė siuvimo kursus ir įsigijo mašiną. Pavyko – idėjos autoriaus portretu papuoštą logotipą jau atpažįsta abipus Atlanto. Kikena, kad dar niekas neįsigijo antros tokios pat, nes gamina tikrai ilgaamžius daiktus, kurių funkcija svarbiau už formą.

Siuvykla yra, sporto salė yra, ko dar trūksta? „Planuoju plėstis, už sienos yra dar patalpų, taigi idėjoms vietos bus daugiau, pamatysit, jei ateisit rugpjūtį“, – planus drąsiai braižo kaunietis, savo studijos duris laikantis plačiai atvertas panašiai mąstantiems entuziastams. Jau esamiems ar dar tik būsimiems pažįstamiems. Jis juokauja, kad žavisi multifunkcionalumo koncepcija: visko vienoje vietoje gali ir turi būti daug. „Aš pats toks multifunkcinis.“ Gal net baras? Gal net baras, kurį jau siūlo įrengti vienas bičiulis. Jam mat pasirodė, jog Augo valdose trūksta būtent to. Niujorkiečius „Beastie Boys“ grojaraštyje keičia grupė iš Detroito „The White Stripes“, tad tempo nemažiname. JAV yra pasikartojantis leitmotyvas mūsų pokalbyje, o ir Augo gyvenime. Ten gyvena mama, taigi ir jis Valstijose vis atsiduria jau kokius

devynerius metus. Svajoja net sudalyvauti legendiniame Arnoldo Schwarzeneggerio sporto festivalyje – žinoma, už Lietuvą. Studijoje kabo JAV vėliava, bet ir Trispalvei vietos, sako, tikrai dar yra, tik reikia rasti laiko pasisiūti. Dar carinės imperijos, miesto-tvirtovės laikus menančios, beprotiškai aukštomis lubomis žavinčios studijos sienos traukia akį Gabrielio Žvirblio piešiniais. Juose svarsčiai įgija žmogiškųjų savybių ir kilnoja patys save. Šis gatvės meno kūrėjas, vilnietis, pasirašinėjantis kaip Gzparrow, beje, taip pat siuva. Drabužius. Bet tai tik sutapimas. „Esu rokovykas“, – išpūsdamas orą po treniruotės deklaruoja Augas, paklaustas, kokia muzika įkvepia dar spėresniam judesiui. Nors atsakymas girdimas ir regimas. Jo studijoje sukasi sunkesnė muzikos spektro pusė, pilna kasečių ir kitokių įrašų, o pats groja gitara. Grupė „Korozija“ nebeegzistuoja, bet jau netrukus sportrokeris žada naujienų ir šioje srityje. „Tai ketvirtadienį namie padaryk cardio“, – išlydi kiek atsipūtusį kolegą-sportininką Augas, dievinantis procesą ir teisingą režimą ir retai kada iš anksto mąstantis apie pasekmes. Jis net sugeba pavadinti save nuobodžiu žmogumi! Metas ir mums. Grįšim rugpjūtį.

FACEBOOK.COM/AUGASBAGS

Kuprinės – tik pradžia, juk per gyvenimą su pasišokinėjimais skriejantiems miesto gyventojams svarbu ir tvirti šortai, kiti garderobo elementai. Siuvimo mašinų daugiau nei viena, taigi ir darbuotojų-kolegų Augas turi. Sako, kad suteikia jiems visišką laisvę, įvykdžius susitarimus, siūti sau. O ir pats mokosi. Vieną išmokė siūti kuprines, o šis jį – kelnes. O jei technika ima gesti, tvarkoma viskas čia pat. Išardyti ir vėl surinkti, pačiam suvokti, kaip veikia dalykai, – viena Augo stichijų.

B I R Ž E L I S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

O KODĖL NE DRABUŽIŲ MUZIEJUS? JUSTĖ VYŠNIAUSKAITĖ

Su kolekcininku Michailu, dar žinomu pseudonimu Ikarus280, susitikome senamiestyje įsikūrusioje retro kavinėje „Mėnulis“. Tikėjausi, kad čia bus puiki vieta fotosesijai ir pokalbiui apie technikos bei drabužių kolekciją, kurią renka pašnekovas. Neprašoviau: Michailas, vos įėjęs pro duris, parodė į priešais stovintį seną televizorių ir pasakė panašų turįs namuose. Kaip pastebėjo kolekcininkas, nors kavinės interjeras ir retro stilistika sukonstruota dirbtinai, tačiau autentiškų daiktų čia nemažai. Kol Arvydas fiksavo portretus, o barista ruošė kavą, pašnekovas vieną po kito vardijo ir apibūdino būtojo laiko artefaktus aplink. Vis dėlto gerokai didesnė kolekcija saugoma paties Michailo namuose – apie ją ir kalbėjomės senų radijo imtuvų kompanijoje.

Arvydo Čiukšio nuotr.

B I R Ž E L I S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Nors kolekcionuoti įdomybes, su pagarba žvelgti į daiktus, juos saugoti ir kuo ilgiau naudoti pagal paskirtį Michailas mėgo nuo senų laikų, tačiau Drabužių muziejaus pradžia jis vadina 2008 metus. Kaip išduoda pavadinimas, didžiąją rinkinių dalį sudaro drabužiai, bet kolekcijoje gausu ir apšvietimo technikos, radijo siųstuvų bei imtuvų, televizorių, patefonų ir gramofonų, telefonų, galima rasti fotoaparatų ir indų. O ką jau kalbėti apie 25 tūkstančius plokštelių! Jungiamoji grandis – daiktai, pagaminti Lietuvos ir Sovietų Sąjungos teritorijoje. Seniausia iš jų – plokštelė, išleista Rygoje prieš maždaug 120 metų, carinės Rusijos laikais. Taip pat kolekcijoje puikuojasi tarpukario laikų drabužiai. Didžiausią rinkinių dalį sudaro pramoninę sovietų okupacijos istoriją menantys daiktai – Michailas aktyviai siekia kolekcionuoti tuos, kurie buvo pagaminti Kaune ar netolimose apylinkėse. Žinoma, didžioji dalis atkeliavę iš tolimesnių regionų. Įdomu tai, kad Michailo kolekcija nėra pavirtusi dulkių sluoksniu aptrauktais snaudžiančiais eksponatais – daugiau nei pusė turimų daiktų puikiai veikia ir kartais yra naudojami. „Nesiveju madų, todėl nejaučiu poreikio pirkti naujus daiktus, nepropaguoju vartotojiškos kultūros, o senesni drabužiai, technika yra savi, pažįstami ir mieli“, – aiškino Michailas. Milžiniškoje kolekcijoje galima rasti tiek gramofoninių šelakinių, tiek patefoninių vinilinių plokštelių su lietuviškos ir rusiškos estrados, populiariosios muzikos iš viso pasaulio, himnų

ir kalbų, vaikiškų dainų ir pasakų, specialiųjų testavimui skirtų garsų ir kitais įrašais. Mėgstamiausios laikomos atskirai, prie patefono „Vega-002-Stereo“, kuris savo ruožtu sujungtas su stiprintuvu ir kolonėlėmis. „Smagu įjungti magnetofono įrašą, kai su svečiais geriame kavą, o lempinis garsas iš „Minijos“ su niekuo nepalyginamas“, – pasakojo Michailas. Dar dažniau jo namuose muzika skamba per radiją. Kolekcininkas savo namams yra įsirengęs nuosavą radijo stotį, kurioje transliuoja mėgstamą muziką, o skirtinguose kambariuose esantys kolekciniai UTB (rus. УКВ) bangų imtuvai leidžia ją girdėti ten, kur patogu. „Jokios politikos, kriminalų, koronos ar reklamos. Tik gera muzika!“ – džiaugėsi Ikarus280. Čia pagal paskirtį tarnauja ir vienas mėgstamiausių kolekcininko turimų daiktų – kaunietiška magnetola „Minija-4“. Tuo tarpu interviu dieną Michailo atsineštas „Selga 404“ radijo imtuvas šiandien tapęs labiau estetikos objektu, mat jo gaudomos vidutinės ir ilgosios bangos šiais laikais mažai naudojamos, tačiau muziejaus radijo stotis jau veikia ir vidutinėmis bangomis 1000 kHz dažniu. Kaip pastebi pašnekovas, labai norint siųstuvą galima pasidaryti, tačiau jis džiaugiasi pačia radijo būkle. Nedidukas simpatiškas radijo imtuvas kolekciją pasiekė idealios būklės: neardytas, užplombuotas, nesubraižytas. Atskirai paminėti norisi ir dar vieną įspūdingo masto kolekcijos dalį. „Apšvietimo technikos srityje renku visus modelius, kurie buvo

MAN ŠIŲ DAIKTŲ PRIKĖLIMAS YRA GYVENIMO DŽIAUGSMAS.

Pašnekovo archyvo nuotr.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

B I R Ž E L I S

B I R Ž E L I S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Pašnekovo archyvo nuotr.

pagaminti Sovietų Sąjungoje, ir tą vakarietišką techniką, kuri buvo masiškai importuojama čia ir tokiu būdu tapo „vietine“. Turiu keletą egzotiškų ir pilnai restauruotų egzempliorių, pavyzdžiui, viengubų ir dvigubų SKZR’ų (rus. СКЗР-250). Muziejaus tikslas – turėti po vieną kiekvieno modelio eksponatą idealios būklės“, – pasakojo Michailas. Apšvietimo technikai yra sukurtas virtualus muziejus old-lighting.ru, kuriame Michailas pristato daugiau nei 700 skirtingų eksponatų. Per porą metų jis užėmė antrąją vietą virtualaus muziejaus autorių

kolektyve. Šioje kolekcijoje galima atrasti ir tokių daiktų, kuriuos kolekcininkas išgelbėjo nuo sunaikinimo. Vienas jų – radijo imtuvas „VEF 221“, pastebėtas metalo laužo supirktuvėje. „Buvo suskaičiuotos minutės iki jo sunaikinimo, tačiau laiku pastebėjus idealios būklės imtuvą pavyko išgelbėti“, – prisiminė pašnekovas. Pastarojo šimtmečio reliktai į Michailo rankas patenka įvairiais būdais. Įdomių eksponatų pavyksta atrasti turgeliuose, pavienius daiktus padovanoja apie

Drabužių muziejų išgirdę žmonės, eksponatai mainomi, o kartais pasiekia pasiūlymas išsivežti viską iš kažkieno sandėliuko. „Man tai labai tinka. Išsivežu viską, o vėliau išrūšiuoju pagal muziejaus fondų kategorijas, sutvarkau eksponatus, o ko nereikia – padovanoju.“ Technika Michailą pasiekia įvairių dėvėjimosi stadijų, daiktai būna išardyti, perdaryti, perėję ne vienas rankas. Pašnekovas viską stengiasi, kiek įmanoma, sugrąžinti į originalią būklę: pats daiktus nušveičia, perdažo, išvalo, sutaiso. Nebepataisomi nurašomi į atsarginių dalių fondą, o kiti, įdėjus šiek tiek darbo, atrodo kaip nauji. „Man šių daiktų prikėlimas yra gyvenimo džiaugsmas“, – sakė Michailas. Vis dėlto, reikia pripažinti, seną garso aparatūrą, radijo techniką, plokšteles kolekcionuoti nėra neįprasta. O drabužių kolekcionavimas ir jų muziejus Lietuvoje – visiškai nauja praktika. Michailas pasakoja, kad drabužiai jį domina kaip buvusios stiprios tekstilės pramonės Kaune ženklai. „Čia siuvo labai įvairius rūbus ir aksesuarus: kostiumus, marškinius, paltus, kailinius, kaklaraiščius, kepures ir karines uniformas. Taip pat turiu gaminių iš kitų Lietuvos miestų, Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos, tačiau kolekcijos pagrindą sudaro įvairių laikų kaunietiški drabužiai“, – pasakojo kolekcininkas. Jis stengiasi surasti retesnių drabužių, todėl daugiausia turi vyriškų, mat gauti geros būklės arba naują

kostiumą – įdomus iššūkis. Tais laikais vyriški drabužiai buvo dėvimi tol, kol iš jų beveik nieko nelikdavo. Visa Drabužių muziejaus kolekcija sutelpa Michailo namuose: specialiai tam skirtose fondų saugyklose, ūkiniuose pastatuose, garaže ir gyvenamosiose patalpose. Taip muziejus tampa namais ar gal tiksliau – namai tampa muziejumi. „Tačiau namie nėra taip prisodrinta, kaip šioje kavinėje. Visko yra tiek, kiek būdavo tais laikais: kambaryje pilnas baldų komplektas, vienas televizorius, vienas radijas, patefonas ir keletas plokštelių, knygos ir interjero detalės. Tai tarsi laiko mašina, – apibūdino pašnekovas. – Mes čia pat, svetainėje, švenčiame gimtadienius, pasitinkame Naujuosius metus. Tai nėra įprastas muziejus – viskas naudojama, veikia, yra technikos eksponatų, kuriuos svečiai drasiai gali išbandyti.“ Bent kol kas kolekciją gyvai pamatyti gali tik Michailo draugai, muziejininkai ir kiti entuziastai. Tačiau atsiradus galimybei bei tinkamam finansavimui jis norėtų sukurti ir viešą muziejų, kuriam, anot jo, tiek tematiškai, tiek erdviškai puikiai tiktų buvusių Kauno gamyklų, ypač batų fabriko, patalpos. Nedidelę dalelę Drabužių muziejaus kolekcijos kauniečiai galėjo apžiūrėti bendruomenių platformos „Mažosios istorijos“ parodose, skirtose fabrikams „Drobė“ ir „Inkaras“, o netrukus dar keli eksponatai puikuosis parodoje, skirtoje Kauno radijo gamyklai „Banga“.

B I R Ž E L I S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

KOMISARAS VIRGIS, ARBA ŠILAINIAI ŠIRDYJE KOTRYNA IR KĘSTUTIS LINGIAI KIPRO ŠTREIMIKIO NUOTR.

B I R Ž E L I S 2 0 2 1 K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

Po maždaug pusantros valandos Virgis į tą patį naująjį, konspiracinį telefono numerį gauna nežinomo asmens skambutį su informacija, kokiu telefonu turės paskambinti, kaip prisistatyti ir kokiu tariamu tikslu sužinoti reikiamą adresą. Per daug nedelsęs Komisaras veikia ir leidžiasi į kelią, stresą malšindamas mylima muzika. Įpusėjęs apytikrį maršrutą skambina sužinoti galutinio kelionės taško. – Taip, klausau (labai rimtai). – Nu, žiūrėkit, Renatėle, čia dar Saulius jumis patrukdė. – (Akimirkai beveik susimėto) Taip. – Taigi, žiūrėkit, gausim mes dar šiandien tuos briketus jum. Aš prieš tai kaip sakiau, ten vėlavo pas mus iš Lenkijos krovinys, bet apgavo, žinokit, mane sandėlininkas biški. Nes neišsivežę turim dar porą tonų. Tai tikrai, skaitau, galim dalį atsidėt iki pirmadienio, o jum pristatyt, kiek dabar jum reikia. Ar nieko tada? – Jo, gerai, tai... tai pristatykit, vienu žodžiu. Aš tada namie būsiu šiandien, sodyboj tada. – Nu, super. Tai priminkit dar adresėlį tada, Renata, jei nesunku, ir kaip daugmaž rast jumis.

Tai ištrauka iš paskutinės serialo „Komisaras Virgis“ antrojo sezono serijos. Nematėte šios epopėjos, kurios paantraštė šnabžda: „Ginti. Saugoti. Padėti. Saviems“? Tik dėl to, kad šis serialas niekada nebuvo nufilmuotas. Bet yra sukurtas ir užrašytas. Scenarijaus autorius – slapyvardžiu Tanoka777 internautus džiuginantis Simonas Mieliauskas (tiesa, 777 – tik šiaip, kad kiečiau atrodytų, o „Žalgiryje“ kadaise žaidusiam amerikiečiui Beardui pagarbą atiduodantis pseudonimas užtarnautas krepšinio aikštelėje Šilainiuose, tarp dviejų mokyklų). Užaugęs Šilainiuose, paglostęs Santaros gimnazijos išduotą brandos atestatą, spėjo kiek pagyventi ką tik iš Europos Sąjungos pasitraukusioje šalyje, o dabar ir vėl dienas leidžia iš pažiūros beprotiškai pilkame Kauno pakraštyje. Penktuosiuose Šilainiuose, leiskite patikslinti.

„Šilainiai yra širdyje, sentimentuose, vaikystės ir paauglystės vaizdiniuose. Jų žavesys ne daugiabučiuose“, – tikina Simonas, kulniuodamas per ne taip seniai mikrorajone užveistą parkelį, kurio prieigas žymi kinų kvartalams nenusileidžiantys vartai. Mus užpuola lietus, ir didžioji interviu dalis vyksta po laiptinės stogeliu, prie rūsio durų. „Komisaras Virgis“, kaip pasakoja autorius, gimė iš nusivylimo lietuviškais serialais. Šis scenarijus konstruotas pagal geriausias JAV tradicijas, o pagrindinis herojus primena – bent jau mums – „Tikro detektyvo“ pirmojo sezono veikėją. Nors tokių žmonių bei juos supančių interesų tinklų, be abejo, yra visur. Bet koks sutapimas su tikrais įvykiais ar panašu-

B I R Ž E L I S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

mas į juos čia atsitiktinis. Prieš keletą metų internete paskelbto scenarijaus gerbėjų minia buvo tiems laikams nemaža, žmonės net stabdydavo Simoną gatvėje, norėdavo susipažinti. Scenaristas neslepia, kad kūrybos procesas buvo kolektyvinis, jis sulaukė nemažai idėjų, komplimentų, prisiminimų, patarimų. Panašiai konstruojamas ir naujas Simono epas – „The Dirty Diary of Post-Sov Kids“. Tai jo kartos, šiuo metu levituojančios tarp trisdešimties ir keturiasdešimties metų amžiaus, prigimtį tyrinė-

jantis pasakojimas. Tekstas pirmu asmeniu atskleidžia daug paties Tanokos patirčių ir mūsų regionui būdingos milenialsų dualumo problematikos. Hipsteris, bet marozas. Intelektualas, bet su treningais. Vakarietiškų pažiūrų ir pomėgių, bet bendraujantis slavizmų kupina šnekta. Rajoninis, bet su polinkiu į meną. Postsovietinių vaikų dienoraštį sekti galima Simoną palaikant „Patreon“ platformoje. Čia svarbu paminėti, kad Simono talentas rašyti neužgimė vakar – dar vaikystėje jis išleido poezijos knygą ir suaugusiojo

Simono tekstuose (ne tik aptartuose ilgo metro kūriniuose, bet ir jo ankstesnės paskyros feisbuke įrašuose, kuriuos irgi dalina patronams) nemažai ironijos. Švelniai tariant. Jis traukia per dantį viską ir utriruoja naktinio gyvenimo patirtis, SMS pažinčių tekstus, emigracijos nuotykius, politikos vingrybes. Bet pats sunkiai pakelia, tarkime, stand up žanrą, nors nuoširdžiai bandė jį bei „konvencinius“ komikus pamėgti ir sutinka, kad žanro kokybė Lietuvoje šiuo metu yra aukšta. Jam rodosi, kad šiandien kuriamas turinys galėtų būti natūralesnis ir mažiau pretenzingas. „Galiu išskirti tik vieną žmogų, kuris man niekada nepabosta ir kurio pasirodyme esu buvęs, – tai Šventinis bankuchenas.“ „Aš esu gyvenimo stebėtojas. Mėgstu ir dalyvauti, bet iki tam tikros ribos, o pasitraukęs iš veiksmo tampu stebėtoju“, – savo pomėgį, kuris virsta turiniu, apibūdina Simonas. Jei Kauno baruose, mokykloje, gatvėje, pas draugus pavyksta bent vieną dalykėlį įžvelgti, jis tai vadina gera diena, švente, ir dega nekantrumu, kol galės sėsti prie klaviatūros, viską išrašyti, apipavidalinti, perduoti sekėjams feisbuke ar instagrame (o šiame retsykiais sužiba ir

dainininko talentas). Jei anksčiau tokios dienos-šventės būdavo beveik kasdien, dabar pakanka poros kartų per mėnesį: „Metams bėgant inspiruotis sunkiau, galbūt atbunki, galbūt amžius ir senkanti ištvermė daro savo.“ Vienas keisčiausių Tanokos fenomenų yra tai, kad jis, atsisakęs visų nervus ėdančių prenumeratų socialiniuose tinkluose – taip pareigingai, kad feisbukas žmogui meta tik netikrų „Ray-Ban“ akinių reklamas, – vis tiek yra absoliučiai informuotas apie svarbiausius pasaulyje vykstančius dalykus. Turi apie juos argumentuotą nuomonę. Tuo ir įdomu – akivaizdu, argumentams susirinkti nebūtina rytą vakarą brūžinti telefono ekraną. Galbūt pakaktų valandėlės per dieną? Ar net kartą per savaitę. Nieko neprarasite, tikrai. Neįsivelsite į nuomonių karą, išvengsite bano. Bet turėsite laiko rašyti scenarijus. Ekskursiją po metafizinį Šilainių sluoksnį baigiame tame pačiame stadione, kuriame gimė Tanokos pravardė. Prieš tris dešimtmečius tai buvo tiesiog atvira, dviem mokykloms skirta sporto aikštelė. Tuomet, Kauną ėmus slėgti laukinio devyniasdešimtųjų kapitalizmo pasekmėms, rajono džiunglės tapo nesimpatišku getu. Dabar saulėkaitoje spindi lietaus ką tik nuplautos tvorelės, raudonuoja patogi takelių danga. Energingai kamuolius vaikosi galbūt naujakurių vaikai, o gal jau trečios kartos šilainiškiai. Tokius žalių tvorelių, ribojančių anksčiau buvusius perėjimus ir erdves, sprendimus Tanoka vadina SAPARD’iniais, pagal daugeliui gerai žinomą Europos Komisijos Specialiąją žemės ūkio ir kaimo plėtros programą.

PATREON.COM/TANOKA777

teisėmis dalyvavo pačiame „Poezijos pavasaryje“. O mėgstamiausias romanas – „Šantaramas“, nors dažniau renkasi negrožinę literatūrą. Dar dėsninga, kad mūsų herojus teigia apie fotografiją išmanantis mažiausiai iš savo pažįstamų – galbūt dėl to taip išsamiai ir vaizdingai pina savo tekstus, pasižyminčius didele apimtimi ir siaubinga įtrauktimi. Patikėkite, „Komisaro Virgio“ tris sezonus ir juos lydintį filmą galima suskaityti per porą dienų.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

ALTERNATYVIEJI AKCENTAI

PAULIUS TAUTVYDAS LAURINAITIS

2 0 2 1

B I R Ž E L I S

Laikrodis, kuris juokėsi. Autoriaus nuotr.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

B I R Ž E L I S

Turbūt visi sutinka, kad Kaunas pasižymi turtinga architektūros kolekcija. Greta pastatų, kurie nuolatos įtraukiami į miestą reprezentuojančius leidinius ar būriais lankomi ekskursijų, taip pat turime ir tokių, kurie gal nėra itin garsūs, tačiau savo formomis sąmoningai ar nesąmoningai įsimena daugeliui skubančių pro šalį. Kai kurie netgi tapę savotiškais savo apylinkės žymekliais, net jeigu apie juos nedažnai susimąstoma. Kaunas ne veltui vadinamas džiazo miestu: per daugybę epochų architektūrinių formų įvairovė miesto audinį pavertė žavia improvizacija su skirtingomis istorijomis, tad atrinkti šį nedidelį sąrašą tikrai nebuvo lengva. Ir vis dėlto jūsų dėmesiui – penki pastatai ir penkios nedidelės jų istorijos.

Kauno elevatorius 1923-iųjų Lietuva vis dar buvo atstatoma po kraštą nusiaubusių karo ir pokario kovų – pinigų nebuvo daug, tad reikėjo taikliai susidėlioti prioritetus. Valstybės ekonomikos stuburu buvęs žemės ūkio sektorius stokojo modernių įrengimų, galinčių padėti efektyviai išnaudoti jo galimybes ir paversti konkurencingu užsienio rinkose. Tad Kaune bei Šiauliuose pradėti statyti modernių gelžbetoninių konstrukcijų ir įrangos elevatoriai, skirti grūdų produkcijai apdoroti. Sakoma, kad kaunietiškajam norėta suteikti ir simbolinį krūvį – jis iki šiol išsiskiria raudonplyčiu bokštu, kuriančiu savotišką aliuziją į tvirtovę, o anuomet – į besikuriančios šalies pramonės tvirtovę. Nors šio, daugybę metų aukščiausiu mieste buvusio pastato architektūrinis sprendimas

patiko daugeliui, tačiau (kaip ir bet kuris kitas) ne visiems – spaudoje būta raginimų jį nutinkuoti, paverčiant bokštą „impozantiška Kauno puošmena“. Vis dėlto, sprendžiant iš išlikusių fotografijų gausos ir dėmesio spaudoje, puošmena jis buvo laikomas ir taip. Vieniša Vilijampolės smailė Nuo Vilijampolės pakrantės atsiveria vaizdinga Kauno senamiesčio panorama, nusmaigstyta rotušės ir bažnyčių bokštų vertikalėmis. O iš kitos upės pusės žvelgiant – tarp senųjų gamyklų kaminų telindi vieniša smailė, iš tolumos siluetu primenanti šventovę. Šis bokštas susijęs visai ne su religija, bet su ideologija ir kojinėmis. Dėl ateistinių SSRS doktrinų religijos vietoje atsiradusį vakuumą užpildė darbo kultas, tad iki pat stalinistinės epochos

Žaliakalnio telefonų stotis. Iš H. Žukausko archyvo.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

B I R Ž E L I S

„Silvos“ bokštas. Autoriaus nuotr.

pabaigos gamyklų architektūroje buvo puošniai apipavidalinami vertikalūs architektūriniai akcentai, turėję būti pamaina ar bent konkurencija „senojo pasaulio“ smailėms. Tokių bent pora atsirado ir Kaune: tai „Pergalės“ fabriko administracinis korpusas (Kaunakiemio g.) ir šis Vilijampolės bokštas, 1953 m. Leningrado projektuotojų atmestas į Kauną ir tiekęs vandenį tuomet plėstam „Silvos“ fabrikui. Radijo gamyklos aukštaūgis 7 dešimtmečio pradžioje prasidėjo intensyvi pramoninė miesto plėtra į šiaurės rytus – augimo kryptis, sumanyta dar nepriklausomoje Lietuvoje. Po truputį augantis vadinamasis pramonės rajonas vis tankėjo, tačiau statybos politika lėmė, kad čia besirandantys pastatai

buvo standartiniai. Jie mažai kuo skyrėsi nuo savo funkcinių analogų likusioje SSRS dalyje, trūko čia ir ryškesnių architektūrinių akcentų. Tik sovietiniam modernizmui ritantis į brandesnę fazę po truputį atsirado įdomesnių sprendimų, išsiskiriančių iš nusistovėjusios stačiakampių korpusų tūrių ir juostinių langų masės. Bene ryškiausiu tokiu akcentu ir bene vienintele ne kamino vertikale šioje miesto dalyje tapo 9 dešimtmetyje prie besiplečiančios radijo gamyklos atsiradęs vadinamasis inžinerinis-laboratorinis korpusas, aprėpęs penkiolika aukštų. 1985-aisiais pirmuoju gamyklos vyriausiuoju architektu pradėjęs dirbti Henrikas Žukauskas papasakojo, kad šio pastato projektas parengtas kiek anksčiau, viename iš Leningrado projektavimo institutų.

1988 m. užbaigtas korpusas vėliau buvo integruotas rengiant naują teritorijos generalinį planą bei priestatu sujungtas su šalia dygusiomis naujomis pastato dalimis. Telefonų stoties kubas Turbūt visi šiandien žino Vilniuje iškilusį juodąjį Generalinės prokuratūros kubą. Kaune prieš daugiau nei tris dešimtmečius irgi atsirado kubas, tik raudonas. Kiek neįprastas praeivių akims pastatas 1986-aisiais išdygo vienos svarbiausių miesto transporto arterijų – (dabartinio) Savanorių prospekto pakrantėje, netoli sankirtos su Utenos ir K. Petrausko gatvėmis, kur tuo metu buvo planuota įgyvendinti ir daugiau ambicingų projektų. Konceptuali pastato forma ir nedideli langai slėpė utilitarią funkciją – čia įsikūrė naujoji Žaliakalnio automatinė telefonų stotis. Projekto autorius, mums jau pažįstamas architektas Henrikas Žukauskas atskleidė, kad čia iš pradžių norėta statyti tipinį, daug kur tiražuotą tokios paskirties statinį, tačiau, net ir parengus keliolika skirtingų pritaikymo variantų, jis niekaip neįsipaišė prie svarbių miesto gatvių. Galiausiai „Miestprojekte“ pavyko įrodyti, kad čia reikia individualaus sprendimo, – į jį architektas integravo ir transformatorinę pastotę, iki tol planuotą atskirame tipiniame neišvaizdžiame statinyje. XXI a. tobulėjant technologijoms pastatas neteko savo funkcijos ir ilgainiui buvo pritaikytas biurų reikmėms. Nors rekonstrukcijos metu buvo padengtas kitos spalvos plokštėmis, padidinti langai, įrengtas naujas įėjimas, pastatas išlaikė ir neįprastą tūrį, ir išraiškingus fasadų piliastrus. Besišypsantis laikrodis Pareidolija vadinamas žmonių polinkis įžvelgti konkretų atvaizdą

ten, kur jo iš tiesų nėra. Vienas dažniausiai pasitaikančių pavyzdžių – tam tikruose objektuose įžvelgiamos žmogiškosios savybės, ypač veidai. Toks veidas jau daugybę metų šypsosi daugelyje fotografuojamų senamiesčio panoramų ir pasitinka visus kertančius Nemuną per senąjį Aleksoto tiltą. 1984-aisiais į naujai rekonstruotą Senamiesčio kvartalą atsikėlė VU Kauno fakultetas, o tuščią sieną, orientuotą į būsimąjį Karaliaus Mindaugo prospektą, papuošė Roberto Antinio kūrinys. Šis čia išbuvo neilgai – dėl nežinomų priežasčių netrukus buvo paskelbtas konkursas naujam sienos apipavidalinimui, o pirmąją vietą laimėjo architekto Ričardo Krištapavičiaus ir skulptoriaus Antano Balkės duetas. Pakalbinti laikrodžio autoriai pasakojo, kad mintis čia įkurdinti laikrodį R. Krištapavičiui atėjo siekiant išnaudoti pietinės pusės galimybes. O pirminė meninė idėja kilo iš A. Balkės diplominio darbo M. K. Čiurlionio tematika. „Čiurlionio „Rex“ matomas pasaulio valdovo įvaizdis – pamaniau, kad čia jis galėtų būti ir laiko valdovu“, – apie vieną iš kompozicijos akcentų – planetos, sosto ir karūnos ornamentą – pasakojo skulptorius. Laikrodžiui foną sudaro stilizuoto gotikinio lango ornamentas – taip autoriai norėjo atspindėti hanzišką Kauno praeitį ir sukurti simbolinį universiteto langą į pasaulį. Laikrodyje slypi ir dar vienas idėjinis sluoksnis, susišaukiąs su universitetiškuoju atvirumu, – skalėje sužymėti būtent tie miestai, kuriuose įsikūrę žymiausi universitetai. O kaipgi tas veidas? Pastatas nusišypsojo visai netikėtai: „Veidas radosi iš technologijos“, – sakė R. Krištapavičius, tik vėliau pastebėjęs pastato išraišką.

Iliustracijos autorė Roberta Railaitė behance.net/rkvad

KULTURA. KAUNAS. LT PRISTATO KOKIA LAIMĖ BENDRAMINČIUS SUTIKTI NE TIK KITAPUS EKRANO, BET IR VAIKŠTINĖJANČIUOS PARODOJE AR LAUKIANČIUS KONCERTO PRADŽIOS. ŠYPSENŲ NEMATOME, BET JAUČIAME! TIESA, ARTĖJANT IŠSIRINKTAM RENGINIUI JO DETALES PRAVARTU PASITIKSLINTI. NORITE DAR? VIS GAUSESNIS GYVAIS RENGINIAIS IR INTERNETINIS KAUNO KULTŪROS KALENDORIUS: KULTURA.KAUNAS.LT

KALENDORIUS

05 13 – 06 27

Paroda „Istorijos krizė“ Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 2

05 13 – 10 17

Romualdo Požerskio fotografijų paroda „Kauno menininkai ir mūzos“ Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

Pirmasis grupės „Antis“ koncertas, 1984 m. R. Požerskio nuotr.

Viena vertus, parodoje galima išvysti anksčiau dar niekur neeksponuotų Požerskio fotografijų. Kita vertus, nuotraukos suteiks progą pažvelgti net į keleto kartų žymiausius Kauno menininkus, kuriuos fotografas įamžino betarpiškai, neformaliomis aplinkybėmis, atskleidė žmogišką, neidealizuotą jų gyvenimo tikrovę. Daugiau apie herojus, personažus, patirtis su fotografijos maestro kalbamės šiame „Kauno pilno kultūros“ numeryje.

Autoportretas persirengimo kambaryje, 1975 m., iš serijos „A chupar del bote“, Ximo Berenguer, iš parodos „Joan Fontcuberta: Istorijos krizė“

Parodoje Joan Fontcuberta, gerai žinomas menininkas, meno istorikas, kuratorius ir pedagogas, kurio kūryba jau seniai metė iššūkį plačiai paplitusioms fotografijos ir istorijos idėjoms, pristato tris per ilgą karjerą įgyvendintus projektus. „Menininkas ir fotografija“ atskleidžia fotografijos vaidmenį modernistiniame mene, remiantis žymiausių XX a. Ispanijos tapytojų Picasso, Miró ir Dalí fotografiniais eskizais. „Trepat: avangardinės fotografijos atvejo studija“ tyrinėja 4-ajame dešimtmetyje įgyvendintą vieno fabriko dokumentacijos projektą. „X.B.“ prikelia primirštą Ximo Berenguerio (1947–1978), anksti mirusio, mažai žinomo gatvės fotografo, kūrybą. Parodos kuratorės: Alison Nordström, Cale Garrido.

06 01 – 06 14

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Panemunės padalinys, Vaidoto g. 115

Istorinės LR Prezidentūros kiemelis, Vilniaus g. 33 Parodoje pirmą kartą pasakojama kone du šimtmečius apimanti šio pastato ir jį supančios aplinkos istorija. XIX a. viduryje statytas namas, išgyvenęs ne vieną transformaciją, liudija gausybę politinio gyvenimo verpetų bei čia virusio kasdieninio gyvenimo džiaugsmus ir vargus. Šių Kauno rūmų neaplenkė nei pasauliniai karai, nei okupacijos, nei džiaugsmingi nepriklausomybės dešimtmečiai. Parodoje eksponuojamos Lietuvos ir užsienio archyvuose, muziejuose ir bibliotekose sukauptos nuotraukos bei taip pat retai visuomenei matomos asmeniniuose archyvuose saugomos fotografijos. Dar platesnį vaizdą bus galima išvysti gruodžio mėnesį naujoje muziejaus ekspozicijoje „Rūmų istorijos“.

L. Kurienės nuotr.

Laimutė Kurienė – tikra kaunietė, bet jau kurį laiką gyvena Olandijoje, gražiame Hagos mieste. L. Kurienė turi didžiulę aistrą keliauti ir pažinti, pastebėti gamtos grožį ir išskirtinumą. Bekeliaudama ji prakalbina šimtus žmonių, nufotografuoja tūkstančius nuotraukų, o geriausiai pavykusios yra pelnę net tarptautinių apdovanojimų. Šioje parodoje, eksponuojamoje bibliotekos languose, fotomenininkė kviečia kartu pakeliauti ir pasigrožėti Olandijos gamtos ir miestų vaizdais.

BIRŽELIS

05 15 – 10 31

Paroda „Septynios rūmų istorijos. Preliudija“

Laimutės Kurienės fotografijų paroda „Olandijos siluetai“

KALENDORIUS

06 02 – 06 30

Taikutės Švažienės tekstilės paroda „Palesink paukštį giedantį tavy“

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18

T. Švažienės kūrinys

Pasak parodos autorės, jos kūryba – tai tapymas medžiagos skiautelėmis. Atradusi šį užsiėmimą, T. Švažienė suprato, kad tai yra begalinė erdvė jos įkvėpimui, kurį pati vadina giedančiu paukščiu. O dominuoja jos darbuose gamtos motyvai: gėlės, paukščiai, saulė, švelni moters egzistencija gamtoje.

06 03 – 06 28

Tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis „Iš arti“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

„Twenty Fingers Duo“ archyvo nuotr.

Įprastai vėlų rudenį vykstantis festivalis šįkart praturtins vasarojančio Kauno nuotaikas. Į festivalio atidarymo koncertą pakvies Kauno fortepijoninis trio, tarp „Iš arti“ dalyvių – ir Kauno miesto simfoninis orkestras, Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, „Twenty Fingers Duo“, solistai Rokas Zubovas, Gleb Pyšniak, Girmantė Vaitkutė ir kt. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Vidmantas Bartulis, Anatolijus Šenderovas, Algirdas Martinaitis, Giedrius Kuprevičius, Zita Bružaitė, Jurgita Mieželytė – tik dalis kompozitorių, kurių muziką girdėsime.

Šeštadienis, 06 05, 19:00

„[0-|]: bang0s“

P.A.R.A.K.A.S, Prancūzų g. / L. Ivinskio g. kampas

XXXV tarptautinis folkloro festivalis „Atataria lamzdžiai“ Įvairios vietos

„Atataria lamzdžiai“ 1988-aisiais. Vytauto Daraškevičiaus nuotr.

35-asis folkloro festivalis „Atataria lamzdžiai“ turėjo vykti pernai, tačiau šventė nukelta – jau įvyko pirmasis jos etapas rudenį, kai Kauno etninės kultūros centras siūlė įvairius praktinius ir teorinius užsiėmimus: tradicinio kankliavimo, kryždirbystės amato mokymus. „Vasariniai“ festivalio renginiai vyks, Kauno tautinės kultūros centre, Nepriklausomybės a., Kauno pilies amfiteatre ir daugelyje kitų atvirų bei uždarų vietų Kauno centre ir Senamiestyje.

Šeštadienį perpiet kviečiame pasivaikščiojimų maršrutą nukreipti pro Kauno menininkų namus. Pastoliais paslėptas pastatas skambės kūriniais, kuriuos per savaitę sukūrė garso stovyklos [0-|] nuotolinės programos dalyviai. Garso programa truks 45 minutes. Vakare visi keliai ves į „Paraką“ – erdvę, kuri draugiška įvairiems garso, vaizdo ir performanso eksperimentams bei jaukiems pokalbiams prie ugnies. Koncerto metu gyvai gros garso stovyklos užsiėmimus Kaune lankę dalyviai. Koncertuos ir du iš trijų programos lektorių. Vygintas Orlovas atvers garso programavimo Pure Data procesą vaizdo projekcijoje, o William Bilwa Costa sugros kompoziciją, remdamasis vizualinio komponavimo metodu. Renginio viešnia – Sigita Seyr („Detriti records“).

BIRŽELIS

06 04 – 06 06

Daugiau informacijos ieškokite Kauno menininkų namų svetainėje ir/arba „Matters“ feisbuko paskyroje. Renginius pristato Industrinės kultūros platforma „Matters“, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.

KALENDORIUS 54

Sekmadienis, 06 06, 10:00

Nemuno pakrantės švarinimas

Panemunė (prie Kauno HE) Iniciatyva „Už švarią Lietuvą!“ kartu su K.I.N.A.S. „Panemunė“ bendruomene jungiasi prie tarptautinės akcijos „River Cleanup“. „Mes tvarkysimės kairiajame Nemuno krante nuo Kauno HE iki Jiesios intako. Apsirenkite pagal oro sąlygas, pasiimkite darbines pirštines, kas turite gumines kelnes, pasiimkite, gali reikėti įbristi į upę. Šiukšlių maišus parūpinsime. Tėčio dienos proga padarykime gerą darbą gamtai ir ji mums atsidėkos“, – rašoma kvietime.

Sekmadienis, 06 06 / 06 13 / 06 20, 10:00

Architektūrinių ekskursijų ciklas „Ekskursas: Socmodernizmas“

Susitikimo vietą sužinosite užsiregistravę

„Ekskurso“ archyvo nuotr.

„Ekskurso“ nemokamų ekskursijų ciklo komanda kviečia pažinti devynis išskirtinius objektus, jų architektūrą bei Lietuvos architektus ir architektes, kūrusius centrinio planavimo institutų laikotarpiu. Kokios pamokos buvo perimtos iš tarpukario modernizmo? O gal daugiau įkvėpimo buvo semtasi iš užsienio architektūros? Kaip socialistinio modernizmo kūrėjams sekėsi išpildyti savo vizijas amžino deficito ekonomikoje? Registracija: www.ekskursas.lt.

Trečiadienis, 06 09, 18:00

Koncertas „Iš Viktoro Kuprevičiaus dainų“

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5 06 09 – 06 13

Tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“ „Volfo“ bravoro kiemas, Radvilų Dvaro g. 2A

Cirko trupė „eia“ (Ispanija). Ben Hopper nuotr.

Pernai „YouTube“ vykęs festivalis grįžta į miestą ir šįkart įsikurs Vilijampolėje. Šių metų tema „Private Zone(s)” nagrinėja asmeninių ir viešų erdvių konfliktus. Renginių programoje trupių iš Suomijos (interviu su „Sisus Sirkus“ skaitykite šiame „Kauno pilno kultūros“ numeryje), Švedijos, Estijos ir Ispanijos spektakliai bei naujausi Lietuvos šiuolaikinio cirko kūrėjų darbai, kuriuose įvairios cirko disciplinos tiek ore, tiek ant žemės, įtrauks žiūrovus savo energija, humoru ir kvies pakalbėti rimtomis temomis.

BIRŽELIS

Kompozitoriaus Viktoro Kuprevičiaus (1901–1992) 120-osioms gimimo metinėms paminėti skirtame koncerte kūrinius atliks Kauno valstybinis choras, Kauno fortepijoninis trio bei solistai Ieva Goleckytė (sopranas), Giedrius Prunskus (baritonas) ir Beata Andriuškevičienė (fortepijonas). Programą komentuos kompozitorius Giedrius Kuprevičius, kurio improvizacijų filharmonijoje taip pat išgirsite. Dirigentas – Robertas Šervenikas.

KALENDORIUS

Trečiadienis, 06 09, 19:00

Knygos „100 patarimų kaip išlaikyti vairavimo egzaminą“ pristatymas Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Solveigos Dambrauskaitės-Bakutienės asmeninio archyvo nuotr.

Knygoje pateikiami paprasti, patikrinti ir lengvai pritaikomi patarimai tiesiai iš du kartus geriausia Lietuvos vairuotoja pripažintos Solveigos Dambrauskaitės-Bakutienės lūpų. Jie padės atsikratyti baimių, drąsiai sėsti prie vairo ir sėkmingai išlaikyti B kategorijos vairavimo egzaminus. Knygoje rasite ne tik vairavimo mokytojos patarimų, kaip geriau pasiruošti vairavimo teorijos ir praktikos egzaminams, bet ir praktinę informaciją, eismo situacijų schemų bei kitų vertingų iliustracijų, rekomendacijų, vertingų nuorodų. Susitikimo metu galėsite visus kylančius klausimus užduoti autorei gyvai. Daugiau informacijos ir kontaktai registracijai – bibliotekos interneto svetainėje ir feisbuke.

Šeštadienis, 06 12, 15:00

Premjera. „Pasaulio bamba“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71 Spektaklis paaugliams įkvėptas Williamo Goldingo romano „Musių valdovas“ ir sukurtas pagal šiandienos jaunimo aktualijas. Režisierė Agnė Sunklodaitė analizuoja paauglių pasaulį, jų baimes ir žiaurumo prigimtį. Kaip mumyse išsikeroja žemiausi instinktai ir nustelbia tai, kas žmogų daro žmogumi? Iš kur atsiranda žiaurumas? Kaip vaiko sąmonėje kyla jėgos lyderizmas ir noras nurungti kitą? Kas yra žmogiškumas? Kas gimdo baimę ir neapykantą? Kur veda neribota valdžia ir jos troškimas? Spektaklyje žiūrovai galės ne tik stebėti veiksmą, bet ir reikšti mintis, drauge su kitais ieškoti atsakymų į klausimus, priimti sprendimus.

Šeštadienis, 06 12, 16:00

Smuikininko Diego Esteban koncertas

Prie Kauno apskrities viešosios bibliotekos, Radastų g. 2

Koncertas vyks lauke, prie bibliotekos centrinio įėjimo. Jei oras bus nepalankus, renginys bus perkeltas vidun.

Sekmadienis, 06 13, 12:00

Spektaklis „Meškiuko gimtadienis“

Kauno valstybinis lėlių teatras, Laisvės al. 87A

Teatro archyvo nuotr.

Istorija nubunda vaikų fantazija nuspalvintame fėjų buduare... Siaučiant lietui grįžta fėja Lėja ir negali patikėti, kad namuose tiek svečių. O kur slepiasi jos draugė Frėja? Užmigo vargšelė, nes visą naktį daineles kūrė žaisliukui, kurį rado gatvėje. Jai pabudus, fėjos supranta, kad šiandien šio meškiuko gimtadienis. Ką jam padovanoti? Gal pasaką, kurioje meškiukas nukeliautų į snieguotus kalnus ir galėtų susidraugauti net su pačiu mėnuliu? Viskas yra įmanoma, jei tik fėjoms padės vaikai. Rasos Bartninkaitės režisuota muzikinė fėjų pasaka pasipuošusi pavasariniais Kauno Juozo Grušo meno gimnazijos 2-3 kl. moksleivių piešiniais, kurie tapo ženklia spektaklio scenografijos dalimi.

BIRŽELIS

Iš Kolumbijos kilęs elektriniu smuiku grojantis Diego Estebanas šiuo metu pradeda naujus muzikinius projektus Lietuvoje. Jis bendradarbiauja su estrados ir operos dainininkais, muzikantais ir Lietuvos prodiuseriais, kurdamas novatoriškus kūrinius. Diego Estebanas groja savitu stiliumi. Galite tikėtis išgirsti bet ką, pradedant klasikiniais garsais, baigiant lotyniškais ritmais, elektroninėmis vibracijomis, popmuzikos ir roko melodijomis. Kartu su muzikantu pasirodysianti amerikietė dainininkė Veronica Freel neseniai persikėlė gyventi į Vilnių ir šiuo metu įrašinėja savo debiutinį albumą su lietuvių prodiuseriu „Saxtone“.

KALENDORIUS

Sekmadienis, 06 13, 17:00

„SkirtBike Kaunas 2021“ Draugystės parkas

Pirmadienis, 06 14, 13:00

Akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“ www.birzelio14.lt

Martyno Plepio nuotr.

Jau ketvirtą kartą festivalis „SkirtBike Kaunas“ kviečia susitikti ir pasivažinėti dviračiais pasipuošus suknele ar sijonu. Festivalio metu, kaip visada, lauks spalvingas dviračių paradas, įvairių organizacijų prisistatymai, pašnekesiai apie gyvenimą ir grožį.

Organizatorių archyvo nuotr.

Birželio 14-ąją – Gedulo ir vilties dieną – minėsime 80-ąsias tremties pradžios Lietuvoje metines ir jau šeštą kartą akcijoje „Ištark, išgirsk, išsaugok“ visame pasaulyje per parą laiko sieksime įgarsinti kuo daugiau nuo tremties ir kalinimų nukentėjusių tautiečių vardų ir likimų. Dėl besitęsiančios pandemijos akcija vėl keliasi į virtualią erdvę ir vyks nuotoliniu būdu. Taip lietuviai iš skirtingų pasaulio vietų galės susijungti bendram tikslui ir kurti žydinčią Lietuvą.

06 14 – 06 18

www.saugipradzia.lt

Kultūrinis-bendruomeninis projektas „Draugystės menas“ kviečia patirti didįjį metų renginį. Vieną birželio savaitę pietų pertraukas praleiskite kultūringai: nuotoliniu būdu pažinkite Pramonės rajoną ir apylinkes, šių vietų gyventojus, darbuotojus ir įmones pasitelkiant garsą. Išgirsite, kaip skamba rajonas, susipažinsite su bendrakūrybos kūriniu, pateksite į užkulisius, per garsus ir muziką atrasite šią įdomią Kauno dalį.

Antradienis, 06 15, 19:00

Susitikimas su keliautoju Tomu Utka: „Keturi mėnesiai ir keturios dienos po Pietų Ameriką“

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Tomo Utkos nuotr.

Daugiau kaip keturis mėnesius po Pietų Ameriką dviračiu keliavęs Tomas Utka aplankė Braziliją, Čilę, pasiekė Atakamos dykumą, grožėjosi didžiausiais kriokliais Foz do Iguasu ir antra pagal dydį hidroelektrine pasaulyje Itaipu. Kelionės maršrutą dėl pandemijos metu įvestų apribojimų teko ne kartą keisti. Patirta nemažai išbandymų ir nuotykių. Nuvažiuota apie 6 tūkst. kilometrų. Nors Tomas dviračiu keliauja jau seniai, tačiau ši kelionė, panašu, tapo išskirtine.

BIRŽELIS

Kultūringos pietų pertraukos „Pramonės garsai“

Daugiau informacijos ir kontaktai registracijai – bibliotekos interneto svetainėje ir feisbuke.

KALENDORIUS

Antradienis, 06 15, 18:00 Trečiadienis, 06 16, 18:00

Premjera. Spektaklis „Bowel“ Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Nauberto Jasinsko režisuoto spektaklio ir jam specialiai parašytos pjesės koncepcijos pagrindu tapo prancūzų teatro meistro Antonino Artaud (1896–1948) teatro principai, jo kūrybinis metodas ir jo pirmoji pjesė „Kraujo purslai“ (pranc. „Jet de Sang“). Lietuvoje niekada nestatyta prancūzų menininko pjesė pateikia fantastišką žmogaus ir pasaulio sukūrimo bei sunaikinimo (savinaikos) įvykių eigą. Tuo tarpu Naubertas Jasinskas nagrinėja šiuolaikinio žmogaus tapatybės efemeriškumą.

Trečiadienis, 06 16, 18:00 Ketvirtadienis, 06 17, 18:00 Penktadienis, 06 18, 18:00

Spektaklis analizuoja tapatybės ir ją formuojančių kasdieninių įtakų sąveiką. Per vaizdus ir pojūčius nagrinėjama monotonija, rutina. Šios būsenos tampa veiksmo pagrindu, jas kūrinio veikėjai išgyvena siurrealistiškai komiškame pasaulyje. Žiūrovai kviečiami pakeisti perspektyvą, kurioje suvokiame save, atmesti sau iškeltus ar įbruktus, ribotus prasmės ir tikslo suvokimus.

Agnius Jankevičius. Justės Vyšniauskaitės nuotr.

Premjera. Spektaklis „Kaligula“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Prancūzų rašytojo ir mąstytojo egzistencialisto Alberto Camus pjesė „Kaligula“ mūsų dramatišku laiku skamba aktualiai kaip niekad. Viruso sukaustytas esamasis laikas pastato mus priešais veidrodį ir klausia – dėl ko esi, kas vyksta, ar tai, ką sukūrei, nebus nušluota nuo žemės paviršiaus? Vieni teigia, jog virusas – dievo žinutė, kiti – kad tai gamtos kerštas žmogaus ekspansijai ir nejautrai. Bet kokiu atveju režisierius Agnius Jankevičius dabartinį būvį apibūdina kaip pavojų įpročiams, didybei, merkantilizmui, ateičiai. Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis „Kaligula“ meta iššūkį kasdienybei ir klausia – kas tu esi? Kaligulos virusas – tai stichijos maištas prieš komfortišką, logišką „dievų“ tvarką, tai priminimas, kad esame laikini, o mūsų „dieviškumas“ tėra menka iliuzija.

Penktadienis, 06 18, 20:00

Nedos Malūnavičiūtės ir Olego Ditkovskio koncertas „Pakrantė“, Karaliaus Mindaugo pr. 50

XXVI Pažaislio muzikos festivalis. Pradedamasis koncertas: Giacomo Puccini opera „Vilisės“ Pažaislio vienuolynas, T. Masiulio g. 31

Jono Danielevičiaus nuotr.

Neda Malūnavičiūtė ir Olegas Ditkovskis – talentingi ir charizmatiški atlikėjai, kurių prasmingi dainų tekstai, širdį virpinanti muzika, džiazo elementai ir begalinė energija šįkart skambės po atviru Kauno dangumi. Jono Danielevičiaus nuotr.

Pažaislio muzikos festivalis, nepaisydamas pandeminių negandų, šiemet prasideda lydimas moto „Nauja. Klasika“. Didžiausias Lietuvoje klasikinės muzikos festivalis nuolat ieško naujų raiškos būdų, naujų erdvių, repertuaro, taip pat kviečia klausytojus susipažinti su išskirtiniais atlikėjais. Festivalio atidarymo proga pirmą kartą Lietuvoje nuskambės Giacomo Puccini operos „Vilisės“ koncertinis atlikimas su naujuoju festivalio meno vadovu, pasaulinį pripažinimą pelniusiu tenoru Edgaru Montvidu. Koncertą atliks Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras bei solistai Kamilė Bonté (sopranas), Edgaras Montvidas (tenoras) ir Vytautas Juozapaitis (baritonas). Dirigentas – Gintaras Rinkevičius.

BIRŽELIS

Penktadienis, 06 18, 19:00

Festivalis informuoja, kad į renginį bus įleidžiami tik galiojantį „Galimybių pasą“ turintys klausytojai.

KALENDORIUS

Penktadienis, 06 25, 19:00

XXVI Pažaislio muzikos festivalis. Koncertas „Davidas Geringas: Violončelininkas ir dirigentas“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Trečiadienis, 06 23, 20:00

Šviesios Joninės

P.A.R.A.K.A.S, Prancūzų g. / L. Ivinskio g. kampas

Martyno Plepio nuotr.

Naujai kuriama urbanistinių Joninių tradicija tęsiama ir šiemet. Buvusiame Kauno tvirtovės parako sandėlyje ir jį supančioje gamtoje paparčio žiedo ieškoti padės didžėjai Shapoka, Pigada ir Delbani, bus ir sutartinių, ir hamakų, ir kitokio džiaugsmo širdžiai, akiai bei fotoaparatui.

Manto Matulionio nuotr.

Lietuvoje gimęs violončelės virtuozas Davidas Geringas priklauso šiuolaikiniam pasaulio klasikinės muzikos elitui. 1970 m. laimėjęs aukso medalį tarptautiniame P. Čaikovskio konkurse, mylimiausias legendinio violončelininko Mstislavo Rostropovičiaus mokinys atvėrė garsiausių pasaulio koncertų salių duris. Neįtikėtinai platus artisto repertuaras, apimantis laikotarpį nuo ankstyvojo baroko iki šiuolaikinės muzikos, išryškina nepaprastą muziko smalsumą, ypač aukšto lygio techninę meistrystę ir vidinį lankstumą. Nuo 2000 m. D. Geringas vis dažniau koncertuoja ir kaip dirigentas. Festivalyje D. Geringas kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru scenoje atliks tris kūrinius dviem skirtingais amplua. Franzo Schuberto (1797–1828) sonatą a-moll – kaip solistas grieš violončele, o vėliau stos prie dirigento pulto – D. Geringo diriguojamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras atliks Wolfgango Amadeuso Mozarto (1756–1791) simfoniją Nr. 25 g-moll ir Ludwigo van Beethoveno simfoniją Nr. 6 F-dur.

Penktadienis, 07 02, 19:00

XXVI Pažaislio muzikos festivalis. Koncertas „Daina apie žemę“ Pažaislio vienuolynas, T. Masiulio g. 31

06 27 – 07 09

Įvairios vietos

Jono Danielevičiaus nuotr.

Mildos Kiaušaitės nuotr.

Gustavo Mahlerio „Daina apie žemę“ – šešių dalių simfonija-kantata tenorui, altui ir orkestrui. Joje panaudoti tekstai iš Hanso Bethge‘s eilėraščių rinktinės „Kiniškoji fleita“ – tai laisvi vokiečių poeto VIII ir IX a. kinų poezijos vertimai. Kompozitorius buvo sužavėtas šia senąja poezija, kurioje derėjo panteistiniai himnai amžinai jaunai gamtai ir liūdnos atsisveikinimo su gyvenimu nuotaikos. Pažaislyje „Dainą apie žemę“ atliks du pasaulinio lygio solistai – Londono karališkoje „Covent Garden“ operoje dainuojanti Justina Gringytė ir Niujorko „Metropolitan“ ir Milano „La Scala“ solistas Aleksandras Antonenko.

Pavasariška šventė, rengiama nuo 1965 m., dėl visiems suprantamų priežasčių poetines akimirkas šiemet dovanos vidurvasarį. Kitos tradicijos nesikeičia – kaip ir kasmet, „Poezijos pavasarį“ atidarys skaitymai iš Nacionalinio Kauno dramos teatro balkono, o renginių ciklo kulminacija taps festivalio laureato (-ės) vainikavimas Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje. Taip pat programoje – slemo vakaras, „Poetų pievelė“ VDU Botanikos sode, Kačerginės poezijos žydėjimo šventė, ekskursija po žodžio meistrus menančias vietas, sakralinės poezijos valanda, moterų poezijos popietė ir kiti įkvepiantys susitikimai. kaunorasytojai.lt.

Antrojoje koncerto dalyje skambės austrų kompozitoriaus Franzo Schuberto Mišios Nr. 2 G-dur. Mišios buvo sukurtos 1815 m. mažiau nei per savaitę, tačiau pirmą kartą atliktos tik 18 metų po kompozitoriaus mirties. Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui diriguos jo meno vadovas ir vyr. dirigentas maestro Gintaras Rinkevičius. Festivalis informuoja, kad į renginį bus įleidžiami tik galiojantį „Galimybių pasą“ turintys klausytojai.

BIRŽELIS

Tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris“

Redakcijos adresas: KKauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt

KAUNAS PILNAS KULTŪROS MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE ( P L A T I N A M A S AUTORIAI: Artūras Bulota, Arvydas Čiukšys, Donatas Stankevičius, Emilija Visockaitė, Justė Vyšniauskaitė, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Kipras Štreimikis, Paulina Lazauskaitė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Rita Dočkuvienė, Rūta Jankauskaitė. TIRAŽAS 3000 EGZ.

ISSN 2424-4465

NEMOKAMAI)

GLOBOJA:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

LEIDŽIA

2021 Nr. 6 (70)