KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2021 GEGUŽĖ by Kaunas Pilnas Kultūros

Iliustracijos autorius Gvidas Misiūnas

TEKSTAI

2021 GEGUŽĖ pilnas.kaunas.lt

TURINYS TEKSTAI

LITERATŪRA YRA BEVILTIŠKAI DEMOKRATIŠKA PER ŽMONES PAJUSTI ESMĘ

12 18 24 TRYS MIESTO PORTRETAI

PUOTAUKIM TEKSTAIS

Į SVEČIUS PAS LITERATUS

KAD TEKSTAS TEKĖTŲ

KVIEČIA 46 LIUKSEMBURGAS REMIKSUOTI EUROPĄ

50 KALENDORIUS

ŽODŽIAI KAIP VEIDAI Kaunas kaip kaprizingas svajotojas. Kaunas kaip Kalnas, priglobiantis Lietuvos laivelį. Kaunas kaip dulkinas Senamiesčio kiemas. Kaunas kaip liūnas, spąstai ir išbandymas. Kaunas kaip vertybinė sistema. Kaunas kaip miesčioniška bala. Kaunas kaip Atlantida. Kaunas kaip maskaradas. Kaunas kaip Menapolis. Kaunas, kalbant literatūrinėmis kategorijomis, visuomet yra mitas. Mitas, kylantis iš žemiškųjų miesto veidų ir epochų. Kaunas kaip miestas-tvirtovė, kaip entuziazmu trykštanti Laikinoji sostinė, kaip uždaras miestas, kaip Sąjūdžio lopšys ir laukinio kapitalizmo žaidimų aikštelė. Tekstuose Kaunas kaskart vis naujas. Naujas kaip įvykių sūkurio vieta, kaip lyrinis aš, kaip antagonistas, kaip tikrojo, realaus, visuo-

met kintančio miesto antrininkas, sustojęs viename kuriame laike, baltame lape, sutramdytas rašalu. Ką vėlesniųjų kartų kūrėjai rašys apie XXI a. pirmojo ketvirčio Kauną, jo senuosius ir naujuosius personažus, archetipus ir laikinas madas, rašys? Kol kas nedrąsu tikėtis ir klausti. Bet pirmasis toks tarptautinis rašytojų ir knygų festivalis „Kauno literatūros savaitė“ jau pasišovė skirti daug dėmesio kauniečių ir iš Kauno kilusių autorių kūrybai, o ypač – jauniesiems Kauno literatams, jų kūrybinio potencialo skatinimui. Vieną jauną esė publikuojame šiame numeryje. Taip pat – pokalbius su festivalio iniciatoriais, už poezijos knygą „Žmonės“ daugybe įvertinimų apipilta Enrika Striogaite, vertėju Vytu Dekšniu, poezijos veikimo lauką plečiančia „Puota“. Repetuojame literatūrinio Kauno turistinį maršrutą ir skambiname į Liuksemburgą. Jis atsiliepia kvietimu rašyti.

LITERATŪRA YRA BEVILTIŠKAI DEMOKRATIŠKA JUSTĖ VYŠNIAUSKAITĖ

Arvydo Čiukšio nuotr.

Kipro Štreimikio nuotr.

G E G U Ž Ė 2 0 2 1 K U L T Ū R O S K A U N A S

P I L N A S

Kaunas yra tapęs ne vieno rašytojo įkvėpimo šaltiniu, čia užaugo ne vienas žinomas kūrėjas, vis aktyviau buriasi klasikinės ir šiuolaikinės poezijos bei prozos bendruomenės, kuriamos naujos iniciatyvos. Tačiau iki šiol miestas neturėjo savo literatūros festivalio. Taisyti šią situaciją ėmėsi Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanė Rūta Eidukevičienė ir rašytojas Laurynas Katkus. Gegužės 20–23 dienomis vyks pagrindinė pirmojo tarptautinio rašytojų ir knygų festivalio „Kauno literatūros savaitė“ programa, kurioje derės virtualūs ir gyvi renginiai. Su idėjos autoriais kalbėjomės apie meilę knygoms, literatūros svarbą žmogui ir miestui bei festivalio tikslus.

Kokie jūsų pirmieji ryškūs prisiminimai, susiję su skaitymu?

Laurynas Katkus: Aš pradėjau skaityti penkerių. O kada tu, Rūta?

Rūta Eidukevičienė: Tiksliai neprisimenu, bet labai mėgau vaikystėje skaityti, ypač vakarais ir naktimis, nors tėvai tai draudė. Mama ateidavo išjungti šviesos, sakydavo, kad jau gana, tačiau jai išėjus vėl slapta versdavau knygų puslapius. L. K.: Man tėvai nedraudė skaityti, gal todėl, kad patys turėjo didelę biblioteką ir mylėjo knygas. Tačiau per nuobodžias pamokas

mokykloje atsiversdavau portfelį, jame pasistatydavau kokius „Tris muškietininkus“ ar Verne’ą ir viena akim žiūrėdamas po stalu skaitydavau, o kai ateidavo mokytoja, portfelį paspirdavau ir knyga įkrisdavo į vidų. Vis dėlto kartais mokytojai pričiupdavo ir knygą konfiskuodavo. Jums abiem literatūra yra ne tik laisvalaikis, bet ir darbo, kūrybos sritis. Dažnai sakoma, kad hobis, tapęs darbu, nebeteikia tiek džiaugsmo kaip laisvalaikio užsiėmimas. Ar tai tiesa jūsų atveju?

R. E.: Dirbant tenka skaityti daug ir greitai, iškart galvojant apie tam tikrus literatūros mokslo niuansus. Tam, kad atsikratyčiau profesinių ligų, kartais tenka pasiimti gerą kriminalą ar net banalų meilės romaną, kurių pirmuose puslapiuose vis dar mąstau, kokia čia formulė, tačiau po penkiasdešimto atsipalaiduoju. Po poros lengvų pasakojimų galiu su malonumu pasinerti ir į daug rimtesnę literatūrą. L. K.: Man skaitymas yra aistra, kuria pasisotinti labai sunku – apetitas ateina bevalgant. Be to, skaitymas įvairialypis – vienaip skaitai laikraštį, įrašus feisbuke, baldų surinkimo instrukciją ir visai kitaip lengvą kriminalinį romaną ar mokslinę literatūrą. Besikeičiant prieigos prie teksto būdams, skaitymas visada išlieka aktualus. Žinoma, kartais būna, kad knygos ar kompiuteris atsibosta ir vakare su džiaugsmu juos padedi į šalį, išeini pasivaikščioti ar klausaisi muzikos. Tačiau ateina rytas ir susidomėjimas grįžta. Dažnai kalbama, kad svarbu lavinti jauno skaitytojo kritinį mąstymą. O kaip pats žmogus gali tobulinti savo skaitymo įgūdžius? Kas gali padėti atrasti literatūrą, jeigu šiuo metu ji atrodo nepasiekiama ir neįdomi? L. K.: Šiandien yra tendencija šį klausimą sutechnologinti: yra mokytojai, įvairūs metodai. Tačiau joks būdas nėra visagalis ir rezultatai niekada nebūna greiti. Neverta pamiršti, kad kritinis mąstymas prasideda nuo atskiro žmogaus individualaus

santykio su knyga. Mano patarimas – skaityti gerą literatūrą, nes joje yra maksimalus informacijos kiekis. Čia bus ir herojai, ir socialinės problemos, ir filosofija, ir emocinės patirtys, ir ironija, kurią turi perprasti, suvokti sudėtingą autoriaus santykį su veikėjais bei pačiu tekstu. R. E.: Kalbant apie jaunimą, manau, vienas didžiausių iššūkių – surasti tekstą, kuris juos užkabintų. Tai gali būti tradicinė gera literatūra, bet gali būti ir kažkas naujo, kas galėtų sudominti pasakojimo stiliumi ar aktualia tema, tarkim, pasakojimas apie sportą, socialinius tinklus, vaizdo žaidimus. Svarbu, kad skaitytojas pajustų malonumą, o vėliau po truputį galima plėsti akiratį ir kitokiais kūriniais. L. K.: Aš manau, kad yra du keliai. Pirmasis, kurį pasiūlė Rūta, – rinktis šiuolaikišką, suprantamą, skaitytoją intriguojančią istoriją su aštriu siužetu. Tačiau yra ir kitas būdas. Ne vienas žmogus prisimena lemiamą momentą, kai jaunystėje skaitė knygą, kurioje atpažino raides, žodžius, sakinius, bet nieko nesuprato. Vis dėlto, nors tuo metu viskas atrodė painu, jautė, kad čia slypi prasmė. Toks susidūrimas su tekstu priverčia pasitempti. Galvodami apie jaunimo santykį su literatūra, neturėtume visada imti mažiausio įmanomo vardiklio. Sudėtingesnė literatūra yra iššūkis, kuris gali žmogų supurtyti ir pakeisti jo gyvenimą.

G E G U Ž Ė 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Kadangi jau ne vieną kartą pavartojote žodžių junginį „gera literatūra“, noriu paklausti, ką tai reiškia jums. Ar tai klasikiniai, laiko patikrinti, kūriniai, o gal ir kažkas kita? L. K.: Klasika yra laiko patikrinti bestseleriai, o žmonijos istorijoje daugiausia egzempliorių parduota ne Dano Browno ar Coelho, o Biblijos ir Shakespeare’o. Tačiau tai nereiškia, kad turime nuvertinti šiuolaikinę literatūrą. Tam tikros problemos ir vertybės atsikartoja visuose kūriniuose, tačiau tik šiuolaikiniai tekstai gali betarpiškai perteikti šiandienos problemas, iššūkius ir idėjas. Literatūrinio išmanymo reikalauja ir gera žanrinė literatūra, kurianti savitą pasaulį. Literatūra unikali tuo, kad ji beviltiškai demokratiška – kiekvienas gali pasirinkti savo žanrą, rašytoją ar teksto formą. R. E.: Taip pat labai svarbu, kaip suvaldytas ir pateiktas pats pasakojimas, jo raiška tekste. Tai irgi padeda atskirti gerą knygą nuo vidutiniškos. Iš dalies atrodo net keista, kad Kaunas neturėjo savo literatūros festivalio. Ar jau seniai pastebėjote šią spragą? Kas būtent jus paskatino imtis festivalio organizavimo? L. K.: Tokia mintis man knietėjo jau seniai. Manau, Lietuvoje trūksta šiuolaikiškų konceptualių literatūros renginių. 2019 metų vasario 16-ąją mes su šeima, kaip ir

kasmet, atvažiavome į Kauną. Rūta pakvietė į svečius ir aš papasakojau jai savo idėją. R. E.: Laurynas yra iš kūrybos lauko – poetas, vertėjas ir rašytojas, o aš esu literatūros tyrėja, dėstytoja. Manau, kad toks mūsų tandemas pasiteisino. Laurynas, kaip rašantis žmogus, yra dalyvavęs daugelyje festivalių, išmano jų virtuvę, todėl jo patirtys labai padeda. Festivalio idėja man visada buvo artima, nes su studentais analizuojame ne tik tekstus, bet ir patį literatūros lauką tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Kodėl Kaunui reikalingas toks festivalis? L. K.: Norime pristatyti gyvą, šiuolaikišką literatūrą, visą jos įvairovę, taip pat skirtingų kalbų ir tautų tekstus. Todėl festivalio programa tarptautinė ir tikimės, kad ji sukurs tinkamą erdvę atvirai dalintis idėjomis. Kitas tikslas yra stiprinti teksto skaitytojo ir jo kūrėjo ryšį. Skaitytojui dažnai įdomu pamatyti ir pažinti, kas yra knygos autorius, o kartais ir apskritai pirmiau susipažinti su rašytojo asmenybe, jo istorija, kultūra, šalimi ir tik tada skaityti jo kūrybą. Mes Lietuvoje turime gana stiprių leidyklų, kurios sugeba puikiai išreklamuoti tam tikrus kūrinius. Žinoma, tai nėra blogai, tačiau greta visiems žinomų, populiarių šiuolaikinės literatūros autorių yra ir mažiau populiari, bet vertinga literatūra. Per gyvus pokalbius su rašytojais norime padėti skaitytojams pamatyti įvairius šiuolaikinės literatūros profilius.

Ar įžvelgtumėte kaunietiškos literatūros charakterį? Gal turite mėgstamą rašytoją ar kūrinį, kuris atspindi šį miestą? L. K.: Man Kaunas visų pirma yra Juliaus Kaupo „Daktaras Kripštukas pragare“. Kai būdamas vaikas atvažiuodavau į Kauną, Rotušės aikštėje ieškodavau durų, pro kurias veikėjas patenka į pragarą. R. E.: Man Kauno literatūra yra labai vietiška. Skaitydama atpažįstu konkrečias vietas, veikėjų maršrutus, įtariu, kur jie pasuks vienu ar kitu momentu. Kai kurios vietos persidengia, sutankėja, pavyzdžiui, į miesto centrą vedantys laiptai, Laisvės alėja, Santaka, arba transformuojasi ir plečiasi, kaip antai Marko Zingerio romane „Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius“.

Kuo literatūra svarbi miestui? R. E.: Manau, kad pati literatūra ir ją lydintys renginiai gali skatinti diskusijas, kelti kultūros lygį. Literatūra gali padėti analizuoti tiek individualios, tiek bendruomeninės tapatybės klausimus, supažindinti su kitomis kultūromis, bet pirmiausia leidžia kitu žvilgsniu pažvelgti į savo aplinką. L. K.: Literatūra miestui suteikia be galo daug. Sunku įsivaizduoti Dubliną be Joyce’o ar Prahą be Kafkos. Žinoma, jie klasikai, tačiau verta ieškoti ryšio ir su šiuolaikiniais tekstais, nes be jų lieki gyventi vienutėje be garso ir be vaizdo. Tai didele dalimi paties miestiečio savimonės klausimas, ar jis domisi ir didžiuojasi savo aplinka, jos atspindžiais knygose. Kokią rekomenduotumėte knygą, kurioje įtaigiai atsiskleidžia miesto identitetas? L. K.: Pastaruoju metu mane sužavėjo ir įtraukė knyga „Kažkas tokio labai tikro“. Joje surinkti pokalbiai su sovietmečio laikų disidentais: rokeriais, etnosąjūdžio dalyviais, menininkais, politiniais tremtiniais, pogrindininkais, vienuolėmis. Daugelis šių žmonių iš Kauno, o tai leidžia pažinti ir miestą. R. E.: Viena iš neseniai mano skaitytų knygų – R. Kmitos romanas „Remyga“. Tai daugiasluoksnis romanas, atskleidžiantis miesto, šiuo atveju Šiaulių, tapatybę ir parodantis, kad visi miestai gali būti įdomūs, o literatūra gali populiarinti miestą.

LITERATUROSSAVAITE.LT

R. E.: Organizuodami festivalį pastebėjome vieną tendenciją ir jai dedikavome rubriką „Išeiviai ir namiškiai“, kuri pristatys Kaune gimusius ir gyvenusius rašytojus, kurie išvyko gyventi į kitus miestus ar šalis, ir čia pasilikusius. Norime pakviesti išvykusius kūrėjus sugrįžti į Kauną bei megzti ilgalaikį dialogą. Dar vienas uždavinys – suvienyti gana aktyvų ir įvairialypį Kauno literatūros lauką. Mes turime ir slemo bendruomenę, ir nemažai poezijos renginių, ir prozos rašytojų, tačiau iki šiol trūko viską apjungiančios iniciatyvos. Kalbėdamiesi su įvairiomis kultūros organizacijomis bei bendruomenėmis, tikimės suburti ir vienyti Kauno rašytojus.

PER ŽMONES PAJUSTI ESMĘ KOTRYNA LINGIENĖ RYMANTO PENKAUSKO NUOTR.

„Už poetinį žvilgsnį ir dėmesingumą atsidūrusiems visuomenės paribiuose eilėraščių rinkinyje „Žmonės“ – literatūrinė Vieno lito premija, kurią 2020 m. pradžioje kolegiškai įteikė Kauno rašytojai. „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ už „Žmones“ – apdovanojimas „Žemaitės tašė“. Ir štai šį balandį Enrikos Striogaitės poezijos knyga tapo geriausia 2020 m. Metų knygos rinkimų poezijos kategorijoje. Tikriausiai būtų keista, jei poetė nebūtų pakviesta į pirmąją „Kauno literatūros savaitę“ – čia ji ir Indrė Valantinaitė dalyvaus pokalbyje su Ramūnu Čičeliu. Tikriausiai būtų keista, jei E. Striogaitės bent akies krašteliu nepamatyčiau viename ar kitame kultūros renginyje, po kurio galbūt, bet nebūtinai gims recenzija ar refleksija. Keistas būtų Kaunas be šios poetės minčių, kurios palyginti taupiai randasi knygų lentynose. Bet jis ir dabar yra keistas.

G E G U Ž Ė 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Nesename jūsų interviu perskaičiau: „Ketinau neišleisti jokios knygos, nes ir taip jų daugybė, taip pat ir gerų.“ Kiek, kaip skaitote, ar sekate lietuviškos literatūros, poezijos kismą? Ieškote negailėdama laiko ar pasitikite leidyklomis, redaktoriais? Nepasitikiu nei leidyklomis, nei redaktoriais, pasitikiu žmonėmis, kurių nuomone pasitikiu, taip pat retai apgauna nuojauta. Nežinau nei kaip, nei kiek skaitau, neseku to, bet atrodo, kad tai, kas man svarbu – žinau. Knygų, tęsiant pirmąją mintį, tikrai daugybė, ir tai neretai slegia – net fiziškai. Ar dėl didžiųjų leidyklų mašinalumo, kartu ir pompastiškumo, popieriaus storumo pasirinkote „Žmones“ leisti, platinti pati? Ar tai tiesiog susiklosčiusi – į gera – situacija? Galbūt tradiciniuose leidybos rėmuose „Žmonės“ būtų pasislėpę už kitų žmonių, vardų, veidų? Tai buvo sąmoningas pasirinkimas, savotiškas maištas. Tiesą sakant, būtent dėl tradicinių leidybos rėmų nebuvimo buvo spėjama, kad knyga liks nepastebėta, pasislėps už kitų žmonių, vardų, veidų. Kita vertus, tai išėjo kažkaip savaime, neturint jokio palaikymo, nesugebant daryti būtinų reveransų reikalingiems žmonėms. O dabar pagalvoju, kad visai natūralu, jog tie mano žmonės, knyga „Žmonės“, išėjo patys, savarankiškai, pastumdomi, neužsidegant jokiai žaliai šviesai. Lengva nebuvo, dabar kažin, ar turėčiau tiek drąsos, gal tas ketinimas neišleisti knygos ir lėmė

ėjimą va bank, nebijant, kad ji gali ir neišeiti ar likti nepastebėta, bet maišto, reikia prisipažinti, buvo, ir gana daug. Ką poetė Enrika Striogaitė, o gal tiesiog Enrika, veikė tuos keturiolika metų nuo ankstesnio poezijos rinkinio „Vienišėja“ iki „Žmonių“? Rašėte į stalčių (nors teko skaityti jūsų kūrybą „Metuose“) ar stebėjote Žmones? „Metuose“ eilėraščiai buvo jau iš „Žmonių“, tais metais, kai pasirodė publikacija, knygos projektas leidybai buvo atmestas. Į stalčių nerašiau, apskritai labai mažai rašiau, o ir to, ką užrašydavau, nesaugojau, nes išties neketinau leisti knygos. Mane patraukė neparašytieji eilėraščiai, jų nemateriali substancija, jie man patys tikriausi, švariausi ir reikia nemažai jų parašyti, kad galėtum pereiti prie neparašytųjų. Vis dėlto vieną iš jų norėjau užrašyti, bet 20 metų nepavyko. Tiesą sakant, neturėjau ir stengtis ir, beje, nelabai stengiaus, bet visgi domino ir kita alchemijos pusė: ar bent vieną iš neparašytųjų galima užrašyti be praradimo. Beje, antrosios knygelės „Vienišėja“, išleistos prieš 14 metų, paskutinis eilėraštis ir vadinasi – „Neparašyti eilėraščiai“. Regis, natūralu, kad kurį laiką tylėjau. kur beeičiau neparašyti eilėraščiai užkastų katinėlių balsais kniaukia kartais išsikasu vieną pienu pagirdau jaukiai pavakarojame paskui vėl užkasu

Neteko skaityti visos knygos (na, ją labai sunku rasti!), bet iš spaudoje publikuotų „Žmonių“ eilių užuodžiu kvapą. Tokį specifinį žaliakalnietiškai-šančiškai stotinį, salsvoką, lyg neseniai nulijus, kai drėgmė maišosi su dulkėmis ir šiukšlėmis, rodosi, net akis traukia. Išduosite paslaptį, kaip jūs tą kvapą tarp eilučių užkodavote? Na, mano akys, klausa yra labai silpnos, o uoslė – liguistai jautri, įtariu, kad išsivystė ir vidinė. Išties, norėjosi, kad „Žmonėse“ būtų kaunietiško kvapo, kurį tik kauniečiai ir užuostų.

kažkiek kas nors paveža, bet iš ten turiu daugybę pačių įdomiausių, tiesiog stebuklingų patirčių bei atradimų, juk žmonės svetur keliauja labiausiai dėl naujų, šviežių emocijų, naujų patirčių, o aš ten, sodyboje prie pat V–VII a. senkapio, visa tai gaunu, be to, dar ir ramybę.

Literatūros savaitės programoje judviejų su I. Valantinaite vakaras užvadintas „Namiškėmis“ ir „Išeivėmis“. Kas jūs? Ar ši būsena keičiasi? Kaip jaučiatės Kaune po tiek metų, ar bestebina kuo šis miestas? O kaip jaustumėtės Klaipėdoje, ar bepažintumėte ją? Esu tikrų tikriausia namiškė, itin sėsli. Nors kaunietė buvo ir mano prosenelė, taip pat babytė (taip ją vadinau) ir, žinoma, kaunietė yra mama, tačiau jaučiu ir kaimietiškus genus, nes man saugi ir maloni teritorija yra ta, kuria galiu apeiti pėsčiomis, plačiu savo žingsniu. O Kauno apėjusi esu tikrai nemažai.

O šiaip neįsivaizduoju savęs ne Kaune, jis – kaip mano oda, nukraujuočiau be jo.

Aš praktiškai nekeliauju, Kaunas – mano visas apčiuopiamai išorinis pasaulis. Na, beveik, nes visos mano turkijos, egiptai ir kiti užsieniai yra... šiek tiek už Zapyškio, apie 25 kilometrus nuo Kauno, ten taip pat vykstu dažnai, kaip išeina: kažkiek einu,

Vilniuje būnu kokį kartą per metus, dažniau per trejus ar ketverius, užsieniai manęs visai nevilioja, viską turiu tame kaimuke, kur interneto nėra, vanduo – šulinyje, šilumą reikia parsinešti iš miško, o pavasarį, vasarą, rudenį ten didžiuma maisto pievose, miške, sode. Ir dar dangaus ten labai daug.

Beje, Klaipėda man labai svarbi, nors net nežinau, prieš kiek metų ten lankiausi. Kažkada po mokyklos baigimo išvykau ten studijuoti. Išvažiavau kaip labai perspektyvi sportininkė, o grįžau... menininkė. Iki šiol nežinau, kodėl taip įvyko. Galbūt dėl to, kad šiek tiek esame kolegės ir esu skaičiusi daug jūsų tekstų kultūros spaudoje, man jūs – lyg gerų, įsimenančių renginių talismanas, kurį vis pamatau įeinant ar stoviniuojant. Nežinau, kaip pastaruosius pandeminius metus, bet kaip anksčiau – ar nesinori sykiais tiesiog niekur nebeiti, nors ir reikia kažką po to parašyti? Žmonės, kuriuos sutinkate – ar jie turi įtakos renginio išjautimui, prisiminimams apie jį? Gal kaip tik geriau nebendrauti su jais, kalbėti tik su menu?

KOMPIUTERIZUOTOJE PROJEKTŲ MAŠINERIJOJE BOHEMA TURBŪT NEBEĮMANOMA.

Jei reikia parašyti, visada einu, jei nereikia – taip pat einu. Manau, kad norint profesionaliai parašyti apie renginį ar parodą, turi apeiti jų daugybę. Kad žinotum kontekstą, o ir nuojauta iš viso to susiformuoja, nėra ji dangiška duotybė, dažniausiai nulemta kontekstų. Renkuosi ne meną, o žmones mene, žinoma, įvairiomis prasmėmis, ne tiesmukai. Praktiškai tik per žmones ir pajuntu esmę. Tai nereiškia, kad neturiu savo nuomonės, bet stengiuosi joje neužsidaryti, man patinka įvairūs matymo kampai. Ar jaučiatės gyvenanti kultūros sostinėje? Nebūtinai šis klausimas apie renginių kiekį ir įvairovę, galbūt labiau apie tai, kas tvyro tarp viso to. Manau, tarp viso to tvyro Kaune gyvenantys ir kuriantys menininkai, žmonės, tuo menu besidomintys, ir abejoju, ar kas nors daugiau. Gydytojas ir gydytoja. Poetas ir poetė. Lietuvių kalba – iš tų, kuriose profesijos ar gyvenimo keliai turi gimines, o šios kartais prideda konotacijų. Tad jei reikėtų apibendrinti, jūs – poetas ar poetė? Kiek lyties yra užrašytame žodyje? Na, aš turbūt hermafroditas. Nes kartais jaučiuosi moteris, o kartais – vyras, kartais geriau suprantu jas, o kartais – juos. Gimines neretai ir painioju, visai į tai nekreipdama dėmesio. Manau, lytis esmės neatskleidžia, netgi nutolina nuo jos. Pavyzdžiui, sūnaus laikomą katę vadinu Kisulkinu. Ji mielai atsiliepia.

Laidoje „7 Kauno dienos“ sakėte esanti buvusi sportininkė. Bet ar yra buvusių sportininkų? Negi nieko iš to etapo neliko? O ar būna buvusių rašytojų? Na, tikrai, geriausiu atveju esu buvusi sportininkė, nes net mankštos nedarau, o reiktų, bet dėl šio žinojimo juk negaliu vadinti savęs sportininke. Praėjo daugybė metų, nesidomiu šia sritimi, prieš kokius dešimt metų nustojau sapnuoti, kad štai šitose varžybose sudalyvausiu deramai, nes sportuodama nebuvau uoli, prizines vietas užimdavau ne dėl įdėto darbo treniruotėse, o dėl paveldėtų fizinių duomenų. Jie man turbūt gerokai ir trukdė, nes greičiausiai ten, kur susitelkia darbštumas, dėmesys, kam negaila laiko, ir yra tas kelias, kuriuo verta eiti. Kita vertus, sportas man tikrai daug davė, tai nebuvo bėgiojimai ar šokinėjimai dėl sveikatos, mane ruošė profesionaliai karjerai. Bet šiandien gal tik klasiokai galėtų pasakyti, kad aš – sportininkė, nes ir pamokų labai daug praleisdavau, nuolat būdavau sporto stovyklose ar varžybose ir nerodžiau jokių polinkių į meną. Na, o buvusių poetų, manau, išties nebūna, nes tai – jau toks pasaulio matymas. Kada ir kur baigėsi bohemiškasis Kaunas? Kompiuterizuotoje projektų mašinerijoje bohema turbūt nebeįmanoma, juolab kad daugeliui tapo patogiau būti buhalteriais. Tiek tiesiogine prasme, tiek perkeltine.

TRYS MIESTO PORTRETAI KAMILĖ ASADAUSKAITĖ AUTORĖS NUOTR.

2020 m. rudenį Vytauto Didžiojo universitetas inicijavo atviras esė rašymo dirbtuves „Miestas tekste, tekstas mieste“. Šis projektas – tęstinė šiame numeryje plačiau pristatomos „Kauno literatūros savaitės“ dalis. Dirbtuves vedė rašytojas, poetas, eseistas Laurynas Katkus. Iš jo dalyviai išgirdo apie esė žanro tradiciją Lietuvoje ir pasaulyje, jos atmainas ir transformacijas šiuolaikinėje literatūroje, analizavo žymių eseistų Walterio Benjamino, Josifo Brodskio ir Thomo Manno festivalio organizuojamų esė konkursų laureatų tekstus ir kūrė savas esė, apmąstydami tekstą mieste, miestą tekste. Kitų esė dirbtuvių dalyvių kūrybos visą gegužę ieškokite pilnas.kaunas.lt, dalis šių tekstų gyvai skambės ir gegužės 21 d. „Kauno literatūros savaitės“ jauniesiems kūrėjams skirtame renginyje „Nauji vėjai“.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

G E G U Ž Ė

1 Miestas yra struktūra. Visi miestai turi kažką panašaus, kaip žmogus turi rankas ir kojas ir tuo yra panašus į kitus savo rūšies atstovus, taip miestai turi gatves ir bažnyčias ir tuo yra panašūs į kitus savo rūšies atstovus. Miesto stabilumas ir monumentalumas jums gali sukelti įspūdį, kad jis nekintamas ir negyvas. Tačiau taip manyti būtų didelė klaida. Anaiptol – miestas yra organizmas. Kaip ir pirmykščiai organizmai, kadaise išropoję, išbridę iš vandenyno, taip ir miestas dažnai gimsta prie vandens – upės ar jūros (tuomet tampa miestu-uostu). Kol judate įprastu maršrutu ir nesidairote, nepastebite viso miesto kūno. Jo širdis yra turgaus aikštė su katedros bokštu, pagrindine arterija, kur susiburia visi miesto kraujo kūneliai, žmonės, susiburia tam, kad vėl būtų pulso išstumti į gatves, miesto kraujagysles, išnešiodami jo naujienas, prekes, įspūdžius. Kraujospūdis pakyla rytais ir vakarais, regis, miesto sienos tampa elastingos ir išsiplečia, kad galėtų sutalpinti plūstantį srautą. Varpų dūžiai plaka, plaka ir pulsuoja miesto orą. Mes, mažosios ląstelės, vibruojam varpų ritmu: dvylika dūžių, vidudienis, vidunaktis. Mes baiminamės nesuspėti užbaigti savo rato iki kito gegutės sukukavimo. Miestas pabunda ir užmiega, rytais virpa krečiamas nubudimo šalčio, vakarais plūsta vynu ir kitais kitų miestų išrastais svaigiaisiais. Susitaršo jo kūneliai, pasiklysta savo trajektorijose, trombuojasi skersgatviuose. Kartais miestas suserga. Vieno laiko minties kraštovaizdžiuose staiga išdygsta augliai, keisti stikliniai pastatai, kurie linkę daugintis ir plėstis,

bandydami pranokti vienas kitą. Šitos metastazės išsikeroja po visą miesto kūną, deformuodamos jo sandarą. Kartais miestas užsiteršia. Lyg riebaus cholesterolio sankaupos stūkso perpildytos šiukšliadėžės prie tarpuvarčių, regis, niekada neištuštėjančios. Miestas apsieitų ir be savo gyventojų, tarsi kūnas be kraujo, bet tuomet jis būtų pasmerktas asimiliuotis. Jį palengva suėstų gamta, pro sienų membraną po truputį skverbiantis samanoms, medžiams ir grybams. Entropija, difuzija, sugrįžimas į pirminius cheminius junginius. Taip jau nutiko Černobylio miestui, pasidavusiam aukštesnei gamtos jėgai, anarchijai prieš struktūrą. Sakysite, miestai, kitaip nei žmonės, bent jau neturi rasės. Netiesa. Pažvelkite į tamsiaodį baroką, raudonodį renesansą arba išblyškusį klasicizmą... Jie skiriasi net savo balsais, o tiksliau – savo aidu, maniera, atkartojančia savo populiacijos sukeliamą triukšmą. 2 Miestas yra matrica. Visi miestai yra tas pats miestas, apvilktas vis kita grafika. Jums gali kilti organiškumo įspūdis, tačiau taip manyti būtų didelė klaida. Anaiptol – miestas yra kodas. Kaip kompiuterinės programos, taip ir miestas, visų pirma yra kažkieno idėja, brėžinys, suprogramuotas veikti savitu būdu. Kaip manote, kodėl vienuose miestuose žmonės linkę įsimylėti ir rašyti poeziją, kituose – jaučiasi vieniši ir pasiklydę, kuria prozą ir siekia karjeros? Kol skubate į savo autobusą, gali pasirodyti, kad viskas sklandu, nėra jokių programos klaidų, miestas visada yra visas, nulietas, išbaigtas, bet kodėl jūs niekada negalite pažvelgti sau už nugaros? Nes jums už nugaros

stovi programuotojas, ir kaskart, kai atsisukate, jūs vėl žvelgiate į priekinę pusę. Mes, mažosios kodo eilutės, su erdvės ir perspektyvos pojūčiu, fetišu juslėms ir filosofiniais klausimais apie prasmę, nors dar nespėjome atsakyti – višta ar kiaušinis. Nes ir višta, ir kiaušinis yra kodo eilutės, sukurtos sinchroniškai, viena kitai, kaip in ir jang, kaip šviesa ir šešėlis, viršus ir apačia. Todėl, kad viskas buvo suplanuota iš anksto, parašyta vienos dramaturgo plunksnos, vieną kartą pamerktos į rašalą, nulemta dar prieš prasidedant.

Miestas vibruoja elektros energija, jis kibirkščiuoja, užtemsta ir vėl įsidega, pasileidžia iš naujo, užstringa, kraunasi, įsidiegia atnaujinimus. Kartais miestus apleidžia jų kūrėjai. Miestas gyvena, sukasi iš pagreičio, kol pasensta, kol jo nebeprižiūrima įranga išeina iš rikiuotės, kai pabyra kodų 01000011 01101111 01100111 01101001 01110100 01101111 00101100 00100000 01100101 01110010 01100111 01101111 00100000 01110011 01110101 01101101 001011101.1 Mus valdo vieneto ir nulio pulsas, akcijų kursai, kableliai ir valiutų simboliai.

21 1

Cogito, ergo sum.

G E G U Ž Ė 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Visi turime raktus, raktus nuo vienų ar kelių durų, tos apribotos erdvės, kurioje mums leidžiama veikti, mums priskirtos matricos celės, su įrašyta abejone, su smalsumu, kas slypi už kitais raktais atrakinamų durų, bet nustebtume sužinoję, kad už jų nieko nėra, už jų neparašyti jokie nuliai ir vienetai, tai durų fasadas, masofkė, akių dūmimas, iliuzija ir pigus triukas. Matrica be savo gyventojų taptų tik paveikslėliu, dylančiais bitais. Entropija, ištrinti failai, amnezija, pasenusios versijos.

Miestai gali būti pakartoti, perkelti iš vienos laikmenos į kitą. Kinijos miestas Tiandučengas pakartojo Paryžių su savo Eifelio bokštu ir sodais, fontanais ir skulptūromis. O gal postmoderniai perrašė, dekonstravo ir perkūrė naujai? Netoli Šanchajaus, Luodiane, taip pat rasite Švedijos miestelio kopiją, kinai nedvejodami jus kvies į Anglijos bei Olandijos miestų replikas ir išties įspūdingą, Florencijos įkvėptą miestą-prekybos centrą su 200 000 prekinių ženklų, kuriame galėsite atnaujinti savo avatarus.

3 Miestas yra tekstas. Jums gali pasirodyti, kad kalbu apie jo rišlią istoriją ir rašytinius šaltinius. Taip, miestas prasideda nuo metraščių, nuo savojo epo, kuris visada, pasiekus civilizacijos aukštumas virsta tik kontekstu, ta ilga niekam nereikalinga pratarme į kasdienybę. Miestas, apie kurį kalbu, yra Babelis. Žodžių ir sakinių kratinys. Sutrūkinėjęs dialogas. Miesto tekstai nekomunikuoja tarpusavyje, tik deklaruoja save, užrašyti iškabose skirtingomis kalbomis ir šriftais. Jie teigia, kviečia, siūlo, didžiuojasi, niekina ir užtaria. Tekstai švitina mus neonu, žydrųjų ekranų spinduliais, srūva į mus bėgančiomis eilutėmis. Pirmasis miesto tekstas yra jo vardas, didelėmis tūrinėmis raidėmis pasitinkantis kertant ribą, atverčiant miesto viršelį. Vienas žodis, vardas, o tada polapiai, tušti polapiai, lekiant automobiliu autostrada, kurios informacinėse lentose pažymėtas mirčių kelyje tiražas ar likęs atstumas iki pirmo miesto skyriaus. Į siekiamą tikslą jus palydės turinio grafos, patogiai žymimos kombinacijomis: A1, A6, A8, o galbūt esate nusiteikęs spontaniškai ir pasuksite egzotiškesnių raidžių linkui. Tekstas mieste neprivalo kūnytis į garsą ar užrašą, jis gali būti atpažintas kaip gestas. Pro šalį einanti moteris suglumina nuaidinčia prancūziška kvepalų fraze, slepia savo veido bylojimą po tamsiais akiniais, pasiskolintais iš pusryčių pas Tifani pirminio teksto. Rankinės logotipas iš geltono metalo šaukia „aš galiu sau tai leisti“ arba „nedrįsk praeiti neatsisukęs“, kol moters šuo loja savo grasinantį monologą tam, kurio nepažįsta.

Tai tik kodas.

Miesto semantika tiršta, nenutylanti. Industrinis gausmas, vis bandantis atkreipti dėmesį. Miesto tekstai visada egoistiški, susitelkę tik į save, skubantys pasisakyti ir nelaukiantys atsakymo ar kontrargumento į tai, kas ką tik buvo pasakyta. Nieko keisto. Miestas sukurtas koegzistencijai, sugyvenimui, kompromisams, gerai izoliuotoms sienoms, atskiriems įėjimams, garažams, roletams ir neperšviečiamoms užuolaidoms. Miestas varijuoja tarp privačių ir viešų tekstų ir kalbėjimų: tarp noro būti išgirstiems ir negirdėti. Miesto tekstai kaip anekdotai, kaip sutartinės, kaip lozungai, laiškai į kitus miestus, neužrašyti memuarai, pamestos užrašų knygelės, atminimo lentos, traukinių bilietai ir asmens dokumentai su 11 skaitmenų kodu. Miesto tekstai daugiasluoksniai, trinami ir užrašomi, prarandami ir vėl atrandami – kartais kituose miestuose, kitame laike, kaip Vasario 16-osios aktas, atverstas Vokietijos archyvuose Berlyne. Tekstai vėl aktualizuojasi. Bute, kuriame rašomas šis tekstas, virtuvėje, maždaug prieš tris dešimtis metų, džiaugdamasis savo užrašytu eilėraščiu, Aidas Marčėnas sušuko „aš genijus!“, o po trijų dešimčių metų literatūros studentė tame pačiame bute, susirangiusi fotelyje, apie to paties poeto tekstus rašė literatūrologijos darbus. O visų baisiausia, kad šis tekstas net neužrašytas. 01010100 01100001 01101001 00100000 01110100 01101001 01101011 00100000 01101011 01101111 01100100 01100001 01110011 00101110.2 Jame nėra vieno dramaturgo, rašančio plunksna, vieną kartą pamerkta į rašalą. Entropija, pasimetusios laikmenos, nebus ką surasti Berlyno archyvuose.

Į SVEČIUS PAS LITERATUS

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

G E G U Ž Ė

PAULIUS TAUTVYDAS LAURINAITIS AUTORIAUS NUOTR.

Daugelio Kaune rezidavusių literatūros kūrėjų namai dažnai būdavo ne tik asmeninės ir kūrybinės erdvės, bet ir formalių bei neformalių susibūrimų vietos. Čia būrėsi įvairios draugijos ir plėtojosi jų veikla, gimdavo periodiniai leidiniai, o pjesės įgaudavo gyvą pavidalą. Butuose ir sodybose buvo keičiamasi literatūrinėmis naujienomis, o autoriai vieni kitus supažindindavo su naujausia savo ar ne savo kūryba. Kadangi literatūros pasaulio atstovai turėdavo ir daugiau visuomeninių vaidmenų, jų būstuose įsikurdavo ir rinkdavosi įvairialypės organizacijos.

Grušų namai

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

G E G U Ž Ė

„Keturių vėjų“ sąjūdžio dalyviai svečiuose pas poetą Kazį Binkį (pirmame trejetuke, pirmas iš dešinės). Rašytojai J. Petrėnas-Tarulis, T. Tilvytis ir A. Gricius, aktorius H. Kačinskas, žurnalistai A. Braziulis ir A. Gerutis. Kaunas, 1924 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvas.

Svarbiais kultūriniais židiniais buvo kūrėjų, kūrybinėmis šaknimis siekusių dar spaudos draudimo laikotarpį, namai. Įvairaus pobūdžio sueigos ankstyvaisiais nepriklausomybės metais vykdavo Maironio, Adomo Jakšto, Juozo Tumo-Vaižganto namuose. Visuomeniniu požiūriu, kaip daugybės svarbių organizacijų susidūrimo taškas, ypač išsiskyrė Vaižganto butas Aleksoto gatvėje. Nuo 1921-ųjų čia įsikūrė ir posėdžiams rinkdavosi Lietuvai pagražinti draugija, skatinusi kelti valstybės aplinkos estetinį lygmenį, pirmoji agitavusi ir už sistemingą šalies miestų planavimą, vėliau ypač išgarsėjusi medžių sodinimo šventėmis. Ir tai tik vienas atvejis iš aktyvios Vaižganto ir jo būsto tarnystės visuomeninėms veikloms. Pavyzdžiui, 1932 m. sausį čia įvyko susibūrimas, kurio tikslas buvo atkurti Lietuvių-švedų draugiją, skatinusią kultūrinį dviejų valstybių bendradarbiavimą. Abiem organizacijoms pirmininkavo Vaižgantas. Pirmininkavo jis ir 1922 m. paskutinę sausio dieną įsteigtai Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungai, visuomenininko bute nuolat lankydavosi jos nariai. Verta paminėti ir tai, kad šiame bute XX a. paskutiniuoju dešimtmečiu gyveno ir jau gerokai vėlesnės miesto literatūrinės kartos atstovas, kitas Vytauto bažnyčios kunigas Ričardas Mikutavičius. 3 dešimtmečiu mieste po truputį plėtojosi vadinamoji salonų kultūra. Nuo pat 1926 m.

Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės svetainė (1932 m. persikėlusi į naujai pastatytą namą Žemaičių gatvės įkalnėje) buvo garsi „literatūriniais šeštadieniais“, kuriuose reguliariai susitikdavo kalbos mokslo, literatūrinės scenos ir kitų kultūros sričių atstovai. Tokių šeštadienių idėja gimė ankstyvaisiais nepriklausomybės metais, matant prastą lietuvių kalbos būklę tuometėje leidyboje. Šie sambūriai ilgainiui tapo svarbiu postūmiu pakeliant ir pačios kalbos, ir vertimų kokybę: kuriant naujus žodžius, buvo bandoma užlopyti daugybę metų dėl spaudos draudimo sustojusią kalbos raidą. Daugybei žodžių lietuviškų atitikmenų iki tol paprasčiausiai nebuvo. Svarbia vakarų dalimi būdavo ir nauja, originali čia besirinkusiųjų kūryba. Aktyvūs lankytojai buvo rašytojai V. Mykolaitis-Putinas, Mykolas Vaitkus, Benediktas Rutkūnas, vertėjas Jurgis Talmantas, kalbininkai Antanas Salys, Petras Jonikas ir kiti. Dar svarbesnis vaidmuo namui teko Antrojo pasaulinio karo metais: persekiojamus žydus šeima slėpė ir namie. Pas V. Mykolaitį-Putiną, bute Maironio gatvėje (kitur nurodoma Mickevičiaus), nuo 1924 m. vykdavo vėliau į oficialią „Šatrijos“ studentų ateitininkų meno draugiją peraugę susibūrimai. Susirinkusieji skaitydavo savo kūrybą: apsakymus, eilėraščius, kurie po to būdavo nagrinėjami. Anot lankytojų, pasibuvimai

Grušų namų svetainė

G E G U Ž Ė 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Sruogų namai

visuomet baigdavosi muzikine dalimi, o Putinas savo lėšomis visada surengdavo gausias vaišes. 1927 m. įkurtai „Šatrijai“ priklausė garbingas būrys vėliau svarbią žymę šalies literatūroje palikusių rašytojų, studijavusių šalies universitete: tarp jų buvo Bernardas Brazdžionis, Petronėlė Orintaitė, Juozai Grušas, Keliuotis ir Brazaitis; vėliau juos keitė naujoji karta: Alfonsas Nyka-Niliūnas, Kazys Bradūnas ir kiti.

Putinas gyveno skirtingose Kauno vietose, tarp jų ir prabangiame Juozo Purickio name Vaižganto gatvėje. Šalia jo stovi ne ką mažiau prašmatnus kunigo, rašytojo ir visuomenininko Antano Šmulkščio daugiabutis – kaimynas tapo Stripaičio iš „Altorių šešėly“ prototipu, kas jam nelabai patiko. Na, o vėliau šiame name gimė jau paties Šmulkščio projektas, ambicijomis mažai nusileidęs garsiajam romanui, – bandymas sukurti tautinį epą „Pasakų atošvaita“.

Neverta stebėtis, kad sueigomis garsėjo ir vieno didžiausių Kauno „bohemščikų“, avangardo šauklio Kazio Binkio namai. Nuo 1920 m. jo bute prasideda avangardistų susiėjimai (šioje vietoje dabar stovi Maironio g. 33-iasis namas), ilgainiui tapę „Keturių vėjų“ grupe. Dažną pirmadienį pas jį vykdavo „paldieninkų sueigos“. Būdavo pažindinamasi ne tik su kitų šalių autorių kūryba, bet ir su liaudies kūriniais. Nuolatiniai lankytojai buvo Faustas Kirša, Juozas Tysliava, Salys Šemerys, Juozas Žengė ir kiti. Be abejo, pasibuvimai ne visada būdavo patys blaiviausi, o dalis ankstyvųjų Binkio vakarėlių lankytojų vėliau sąsajų su „Keturiais vėjais“ išsižadėjo – jiems čia pasirodė per mažai politikos. Antrojo pasaulinio karo metais Binkis (iki pat mirties 1942 m.) su antrąja žmona Sofija gyveno name Vydūno alėjoje (nr. 45), kur lankytojai buvo jau kiti: šeima be poilsio gelbėjo žmones nuo Holokausto. 4 dešimtmetyje nemažai rašytojų pasistatydino savo namus. Tuomečiame miesto pakraštyje 1938 m. iškilo Balio ir Vandos Sruogų šeimos medinė sodyba. Namas su modernistinės architektūros užuomazgomis statytas ne nuo nulio: Sruogienės tėvas iš pradžių jį statėsi sau Žemaitijoje. Nebaigtas statyti namas buvo išardytas ir dalimis traukiniu atgabentas į Kauną. Vos keletą metų čia pagyvenusi šeimyna jo taip ir nespėjo pilnai įsirengti, tačiau pirmajame aukšte jau vykdavo literatų sueigos, o būdingas

to meto būstams sprendimas – platus perėjimas tarp svetainės ir valgomojo – transformuodavosi į nedidelį „teatrą“. Pažymėtina ir tai, kad pastatą suprojektavo Vladimiras Zubovas, S. Kymantaitės-Čiurlionienės žentas. Kitame Žaliakalnio pakraštyje Juozas ir Pulcherija Grušai 1938-aisiais pasistatė taip pat kuklią, tačiau pagal savo sumanymą suprojektuotą sodybą. Savotišku kultūriniu židiniu ji tapo jau pokario metais: į svečius iki pat dramaturgo mirties 1986 m. nuolatos užsukdavo tiek literatūrinio, tiek ir teatro pasaulių atstovai. Dažnai svečiuodavosi ne tik aktoriai, bet ir Juozo Grušo posūkio į dramaturgiją „kaltininkas“ Juozas Miltinis. Parinkome tik keletą nuotrupų iš to, kas vykdavo Kauno rašytojų gyvenamosiose erdvėse. Kai kurie pastatai nebeegzistuoja, kai kurie jau patys pamiršę savo gyventojus ir juos supusius įvykius, kiti gi – papuošti atminimo lentomis. Ir vis dėlto pasidžiaukime, kad bent dalyje jų šiandien yra įsikūrę memorialiniai muziejai, kurių darbuotojai visada pasiruošę papasakoti apie tai, ką matė ir girdėjo namų sienos. Daugiau literatūrinių Kauno vietų rasite „It’s Kaunastic“ serijos žemėlapyje „Kaunas tarp eilučių“, kurį rengdami „Kaunas IN“ bendradarbiavo su VDU Literatūros kūrybos, kritikos ir komunikacijos magistrantūros studijų studentais. Šis maršrutas dedikuotas „Kauno literatūros savaitei“.

2 0 2 2 S O S T I N Ė K U L T Ū R O S E U R O P O S – K A U N A S

PUOTAUKIM TEKSTAIS JUSTĖ VYŠNIAUSKAITĖ EDVARDO ŠAPRANAUSKO NUOTR. („PUOTOS“ ARCHYVAS)

2 0 2 2 S O S T I N Ė K U L T Ū R O S E U R O P O S – K A U N A S

Pirmą kartą užlieti Kauną poezijos banga „puotautojai“ sumanė 2019 metais – tuomet kauniečių eilės buvo girdimos miesto viešajame transporte garso instaliacijų formatu. Po „Kaunas 2022“ sparnu užgimusi idėja po truputį plėtėsi ir tapo vis labiau savarankiška. Kaip pačios sako, pasidalinusios vienodai svarbius projekto darbus, „Puotą“ organizuoja dvi Austėjos – Balutytė ir Pociūtė – bei Gustė Vaivilavičiūtė. Tad kviečiu susipažinti su jauna, tačiau nei entuziazmo, nei patirties nestokojančia, 2019 metais įsimintiniausia Kauno kultūros iniciatyva išrinkto projekto komanda.

Kuo jūsų gyvenimas užimtas be „Puotos“? Kokią vietą – hobio, siekio profesionaliai rašyti ar dirbti leidybos srityje – užima poezija jūsų gyvenime? Austėja Balutytė: Šiuo metu studijuoju pirmame medicinos kurse. Hobių turiu keletą: pirmą vieta skiriu šiuolaikiniam šokiui, be kurio neįsivaizduoju savo gyvenimo, todėl prozos ir poezijos rašymui atitenka antroji vieta. Mano močiutė iš visos širdies myli poeziją. Tad iš jos lūpų dar būdama visai maža išgirdau begales nuostabių eilėraščių, kurie sužadino mano kūrybiškumą. Tačiau ne visada rašymui randu pakankamai laiko ir ramybės. Tokiu atveju renkuosi skaityti poeziją: kartais sėdint ant suoliuko parke, o kartais garsiai, užsidariusi savo kambaryje.

„PUOTA“ YRA ABSOLIUTUS SPONTANIŠKUMO PAVYZDYS.

Austėja Pociūtė: Aš esu dvyliktokė „Saulės“ gimnazijoje, tad labiausiai koncentruojuosi į mokyklos pabaigimą. Tačiau randu laiko ir kitoms veikloms: prisidedu prie „Kaunas 2022“ ekspozicijų erdvės „Daugiau Tempo“ projekto, kviečiančio jaunimą pristatyti savo kūrybą, ieškant tarpdisciplininių jungčių tarp skirtingų sričių menininkų. Dar viena įdomi patirtis – dalyvavimas tarptautinėje politinio teatro jaunimui iniciatyvoje „EYE. Net 2.0“, kurios metu kartu su kūrybine komanda gilinamės į identiteto, euroskepticizmo, melagingos informacijos temas. Poezijos rašymas tiesiogiai su šiomis veiklomis nesusijęs, bet skaitymas bei profesionalų kūrybos performansų klausymas tikrai praplečia akiratį, pasėja naujų idėjų, suteikia ir platesnių literatūrinių žinių.

K A U N A S

–

E U R O P O S

K U L T Ū R O S

S O S T I N Ė

2 0 2 2

Gustė Vaivilavičiūtė: „Puota“ yra vienas iš trijų projektų, prie kurių prisidedu. Antrasis – dar viena „Kaunas 2022“ iniciatyva „Komoda“. Taip pat esu sukūrusi korepetitorių platformą Kopo.lt. Be jų, mokausi KTU gimnazijoje, šiemet baigsiu 11 klasę. Pati poezijos nerašau ir, prisipažinsiu, daug neskaitau – „Puotoje“ mano tikslas yra sukurti terpę tai daryti kitiems. Manau, kad išraiškos galimybių menininkams niekuomet nebus per daug, o kurti jas man yra įdomus iššūkis. Kaip gimė „Puotos“ idėja ir pirma jos iniciatyva – kauniečių poezijos garso instaliacijos viešajame transporte? G. V.: Kurdami „Puotos“ idėją ieškojome nepaliestos ir į populiariosios kultūros srovę nepatenkančios nišos. Kaip komanda supratome, kad poezija yra svarbi Lietuvos, Kauno ir kultūros dalis, kurios jaunimas, priverstas nenoromis skaityti mokyklose, dažnai prisibijo. Mūsų tikslas buvo padėti jau sukramtytą poeziją ant padėklo ir įnešti ją į žmogaus kasdienybę – audioformatu viešajame transporte. Taip prisijaukinome nepaliestą audiokultūros dalį ir grąžinome poezijos spalvas į Kauną. Šis projektas buvo įvertintas kaip įsimintiniausia 2019 metų Kauno kultūros iniciatyva. Kitąmet jį tęsė net ambicingesnis „Puota: Atgimimas“. Kaip nusprendėte išplėsti iniciatyvos idėją? A. P.: Šis įvertinimas paskatino tęsti veiklą, didinti jos mastą. Projekte „Puota: Atgimimas“ neapsiribojome garso instaliacijomis, organizavome

ir miestiečių autorinės kūrybos parodą, skatinančią rinkti geriausią kūrėją. Pagrindinė sumanymo dalis buvo, net laikantis karantino judėjimo ribojimų, sudaryti sąlygas kultūros mylėtojams saugiai dalyvauti interaktyviame vyksme – nuskaičius QR kodą atiduoti balsą už labiausiai patikusį kūrinį. Tokiu būdu sukūrėme galimybę nežinomiems autoriams pristatyti savo kūrybą skaitytojams ir pasiūlėme iššūkį – sukurti poetinį kūrinį tema „Atgimimas“ ir į pasaulyje susiklosčiusią situaciją pažvelgti pozityviau. Lenteles su poezija eksponavome ne tik Kaune, bet ir maršruto Vilnius–Kaunas–Vilnius traukiniuose, siekdami plėsti auditoriją ir skatinti tarpmiestinį bendradarbiavimą. Poezijos pristatymo vietomis buvo pasirinktos kavinės „Kultūra“ ir „Chaika“, baras „Godo“, Kauno menininkų namai ir kavinių tinklas „Caffeine“, nes tai netradiciniai kultūros centrai Kaune, o šių vietų lankytojai dažnai yra meno mylėtojai. Šiemet išleidote žurnalą, kuriame dera poezija ir iliustracijos. Kas paskatino ieškoti šios sąsajos? A. P.: Per dvejus iniciatyvos gyvavimo metus į kūrybinį procesą įtraukėme plataus spektro kūrėjus. Atrastais talentais ir autorinių darbų biblioteka norėjome pasidalinti su platesne auditorija, taip pat nekantravome pristatyti projekte dalyvaujančius žmones. Taip kilo idėja išleisti riboto tiražo leidinį, kuriame būtų pavaizduotas visas projekto nueitas kelias. Kūrybine užduotimi – rašytam žodžiui sukurti vizualų pavidalą – tikėjomės projekto bendruomenę papildyti iliustracijas piešiančiais menininkais. Sulaukėme daug

2 0 2 2 S O S T I N Ė K U L T Ū R O S E U R O P O S – K A U N A S

susidomėjusių žmonių, net turėjome vykdyti atranką. Kartu su komanda atrinkome keturiasdešimt menininkų, kuriančių skirtingais stiliais ir technikomis. Darbų skirtingumas tik sustiprino bendruomenės idėją, kad kurti gali ir maži, ir dideli. Liepos mėnesį ketiname rengti viešą leidinio pristatymą, suburti jau gana ilgai nesimačiusią „puotautojų“ bendruomenę.

Pagrindines iniciatyvas taip pat papildo ir kitos „Puotos“ organizuojamos veiklos. Kaip šis projektas išaugo nuo pirmųjų garso instaliacijų? G. V.: Audioinstaliacijos buvo kojos įmerkimas į vandenį, pasibandymas ir šioks toks savos nišos ieškojimas. „Puota“ yra absoliutus spontaniškumo pavyzdys. Ji auga ir veikia organiškai. Kiekviena organizuojama veikla ar iniciatyva

Kas jums buvo didžiausias atradimas organizuojant „Puotą“? G. V.: Tai, kiek daug galima padaryti turint noro, ir tai, kiek daug žmonės visko nori. A. P.: Man didžiausias atradimas organizuojant projektą – atsiradęs ryšys su miestiečių bendruomene bei pačiu Kaunu. Niekuomet nebuvau didelė patriotė, tačiau jaučiu, kad per šiuos metus, įgyvendinant „Puotos“ idėjas, pamačiau daug naujų miesto pusių. Viena jų – menininkai ir kiti aktyvūs, išradingi kultūros mylėtojai. Labai gera pristatyti renginius ir kiekviename kaskart sutikti vis daugiau matytų veidų. Manau, tokie sentimentai atsiranda beveik kiekviename projekto renginyje girdint raiškiai skaitomus tekstus apie Kauno grožį bei žmonių asmenines istorijas mieste. A. B.: Per keletą metų subūrėme tikrai šaunią kūrėjų bendruomenę ir šiandien kai kurie iš jų jau tapo ne tik nuolatiniais mūsų bendradarbiais, bet ir draugais. Tarp jų yra poetų, kurie man visada atrodė įdomios asmenybės, tik anksčiau matydavau juos slemo scenoje ir bijodavau užkalbinti, o dabar galiu laisvai pakviesti puodelio kavos ir

padiskutuoti apie šiuolaikinį meną. Žmonės – mano atradimas ir, manau, tai nuostabiausias dalykas, kurį gali gauti vykdydamas kultūrinį, kūrybinį projektą. Ar įmanoma keliais žodžiais apibūdinti, kokia yra ta jaunų kūrėjų poezija? A. B.: Iš tiesų mūsų bendruomenės kūrėjų amžius svyruoja nuo 15 iki 65 metų, sulaukiame kūrinių iš visos Lietuvos. Galbūt būdingas jaunosios kartos bruožas yra nebijojimas reikštis aštriais žodžiais ir kalbėti apie opias problemas. Šiandien jaunimui nesinori slėpti savo idėjų, priešingai – norisi jas išrėkti. Tad neretai eilėms artima natūrali kalba be perteklinių deminutyvų ir epitetų. Kurį laiką poezija atrodė nemadinga, tačiau pastaraisiais metais, atrodo, ši meno rūšis išgyvena atgimimą, atranda vis daugiau jaunų entuziastų. Kaip manote, kodėl? A. B.: Iš tiesų tarp jaunimo poezija ėjo užmarštin, nes nebeturėjo tokios stiprios socialinės funkcijos, kokią atlikdavo vėlyvojo sovietmečio kontekste. Tačiau į mūsų kultūrą atėjusi performatyvioji poezija paskatino šiuolaikinio jaunimo susidomėjimą. Manau, dėl slemo ir kitų gyvų skaitymų, kai palaikomas bent minimalus dialogas su publika, šiandien turime daugiau rašančių paauglių nei prieš porą dešimtmečių. Tai vėl yra madinga ir aktualu, nes poezija leidžia į dienos šviesą iškelti vis naujas socialines problemas, apie kurias svarbu kalbėti.

FACEBOOK.COM/PUOTA2022

nėra pereinamas periodas į tų metų didįjį renginį ar produktą. Tai yra tiesiog mums tą minutę atėjusi mintis, kuri per kelis mėnesius pavirsta realybe. Viską organizuodamos ne iš reikalo, o iš širdies – tik taip mes galime sveikai ir palaipsniui auginti savo projektą.

KAD TEKSTAS TEKĖTŲ KOTRYNA LINGIENĖ KIPRO ŠTREIMIKIO NUOTR.

Kad ir kiek visko mokame, retas gali didžiuotis, kad knygas skaito tik originalo kalba. Lygiai taip pat nedaugelis atpažintų gatvėje žmogų, kuris lietuviškai prakalbino įsimintiniausius grožinės literatūros herojus ar istorines asmenybes. Rašytojų portretai neretai puošia viršelius, o štai vertėjai – šešėliniai, bet itin svarbūs knygų pasaulio žaidėjai. Tiesa, vilnietis Vytas Dekšnys priklauso ir Lietuvos rašytojų sąjungai, jo eilės kolegų dėka kalba įvairiomis pasaulio kalbomis. Susipažinome pasikalbėti apie tą viešumoje retai nuskambantį procesą – vertimus iš lenkų, čekų, ukrainiečių, baltarusių kalbų. Beje, kartu su „Kauno literatūros savaitės“ kolegijos nariu Mariumi Buroku V. Dekšnys rengia baltarusių poezijos almanachą. Apie tai – kuria nors kita proga.

G E G U Ž Ė 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Kad jau susisiekėme artėjant „Kauno literatūros savaitei“, pirmiausia papasakokite, kaip jūs – ir kaip vertėjas, ir kaip skaitytojas – jaučiatės įvairiose knygų ir skaitymo mugėse, festivaliuose, pristatymuose? Laukiate tokių renginių? Kaip kada. Knygų mugėse gal ir ne itin jaukiai jaučiuosi – mano vidinis introvertas kenčia. Tačiau mielai važinėju į Druskininkų poetinius rudenis, dalyvauju Poezijos pavasariuose, kur mastai ne tokie dideli. Nesu jau toks užsidaręs, kad visai į jokį renginį nenueičiau, bet didelėje masėje tam tikro nejaukumo yra. Ar tai stereotipas, kad daugelis vertėjų ir rašytojų dirbdami įpranta būti vieni ir todėl mugės nuotaika nebūtinai sutampa su vidine būsena? Kažkiek tiesos yra. Tokį darbą dažniausiai renkasi introvertiškesnio būdo žmonės, bet viskas priklauso nuo nuotaikos. Va, visai smagiai eidavom pabendrauti į „Kitų knygų“ stendą mugėje – tai buvo traukos taškas, į kurį sueidavo visa artima kompanija ir masių keliamas nerimas nublankdavo. Gal ir boheminio bendravimo būdavo. Kauno literatūros savaitėje viešės vidurinės kartos baltarusių prozininkas Viktoras Martinovičius, su kurio naujausiu romanu „Revoliucija“ protestų metu masiškai fotografavosi baltarusių jaunimas. Jūs esate išvertęs romano ištrauką. Pats festivaliui pasiūlėte? Ne, tai buvo organizatorių idėja. Martinovičius įdomiai susiskaitė, bet tai ne ta literatūra, prie kurios mane trauktų. Tai gera populiarioji literatūra, bet tokią verčiu ne iš pašaukimo. Žinoma, toks darbas visgi nėra nemalonus.

Žinote, būna knygų, kurias perskaitęs sakai: o, šito būtinai reikia, ir jau žinai, kad jausi malonumą versdamas. Kad ir ukrainietis Serhijus Žadanas man iškart prilipo. Kažkoks kabliukas ten yra. Kai pasitaiko atrasti autorių, kurių vertimą ir išleidimą Lietuvoje inicijuojate, tai jau šiek tiek ir agento darbas, tiesa? Taip, ypač karjeros pradžioje beveik vien su tokiais autoriais ir dirbdavau. Skaitydavau kalnus literatūros ir eidavau pas leidėjus. Dabar galbūt nėra tiek energijos, kita vertus, su įdirbiu atsiranda ir pasiūlymų iš leidyklų. Kartais jie sutampa su tuo, kuo norėčiau užsiimti. Gal su laiku dingo gebėjimas stebėtis? Vis daugiau skaitydamas vis daugiau mąstau, ar to ar ano labai reikia. Galbūt prieš dešimtmetį būčiau pasišokinėdamas lėkęs pas leidėją su tokia knyga. Kaip susidomėjote būtent lietuviams geografiškai ir kultūriškai artimomis kalbomis? Juk neretas Lietuvoje apsiriboja rusų kalba, sykiais lenkų, bet jūsų žinios daug platesnės. Su lenkų kalba rimtesnį santykį užmezgiau filosofijos studijų metu, nors ir anksčiau buvau susidūręs. Aš iš tos kartos, kuri klausėsi lenkų radijo stočių, nes jos transliavo įdomesnį turinį nei mūsiškės sovietinės. Kai lankydavom gimines Kaune, tai ir televiziją pasižiūrėdavom, kuri buvo kitokia. Mama kartais pirkdavo žurnalą „Kobieta i Życie“ – lenkiškai neskaitė, bet ten būdavo iškarpų. Vaikas būdamas pavartydavau, aptikus kitą kalbą pasidarė įdomu, kas gi ten parašyta. Bandai rusų kalbos žinias panaudoti, kažką supranti, didžioji dalis lieka neįveikiama, bet kabliukas lieka.

Na, o studijuodamas filosofiją pamačiau, kad universiteto ir dabartinėje Vrublevskių bibliotekoje yra man reikiamų filosofinių leidinių vertimų į lenkų kalbą. Lietuviška leidyba tuomet buvo menka, tik rusiškai šį tą rasdavau. Knygų trūko, tad graibydavau viską, kas įmanoma. Taigi lenkiškai skaityti mokiausi iš filosofijos vadovėlių. Paskui viskas išaugo į doktorantūrą Varšuvoje. Ten prisidėjo ir laikraščiai. Apie dutūkstantuosius Lenkija išgyveno didelį kokybinį spaudos pakilimą. Skaitydavau dienraštį „Gazeta Wyborcza“, savaitinį žurnalą „Tygodnik Powszechny“. Parvažiuoji namo, atsiverti „Lietuvos rytą“, ir graudu pasidaro. Dabar ir Lenkijoje procesai pajudėję į blogąją pusę, žmonės nebeskaito straipsnių-paklodžių. Negaliu nepaminėti lenkų reportažo mokyklos, kai žurnalistinis tekstas virsta literatūra tiek dėl medžiagos, tiek dėl rašymo pobūdžio. Ukrainiečiai bando šį žanrą plėtoti ir versdami lenkus, ir palaikydami savus autorius, o štai Lietuvoje šis žanras neišvystytas ir nėra gerai žinomas. Dovydas Pancerovas bando krutinti, Audronė Urbonaitė yra rašiusi, bet mokykla to nepavadinsi. Su lenkų kalba aišku, o ukrainiečių, baltarusių, čekų? Ar čia jau kaip sniego lavina? Taip, kamuolys nuriedėjo. Tais pačiais dutūkstantaisiais tuose lenkiškuose laikraščiuose rasdavau platų Rytų Europos temų spektrą. Lietuvoje jos buvo švystelėjusios apie 1989–1990 metus, kai vyko perversmai Lenkijoje, Čekijoje, Rumunijoje ir kitur. Bet greit perėjome prie vakarietiškų temų, kaimynai dingo iš viešojo diskurso. Bet ne iš manojo. Taigi skaičiau lenkišką spaudą ir jos dėka galėjau domėtis čekais, vengrais, ukrainiečiais. Jie bandė palaikyti Baltarusiją

ir Ukrainą dar tada, kai nebuvo itin ryškių opozicinių judėjimų, o ir vėliau. Pavyzdžiui, Oranžinė revoliucija Lenkijos spaudoje nušviesta daug įvairiapusiškiau nei mūsiškėje. O praėjusio Maidano metu įsitraukė ir lietuvių visuomenė, taigi įvykiai buvo nušviečiami ne tik „valdiškai“, požiūris nebebuvo toks šabloniškas kaip anksčiau. Tad ir kaimynų literatūrai sąlygos dabar palankesnės negu kokiais 2006-aisiais, kai niekas nežinojo to paties Žadano ir buvo nupirkta vos 300 jo knygų. Kai jis atvažiavo kokiais 2016-aisiais, klausytojų į pristatymą susirinko tikrai nemažai. Ką skaitydami kaimynų literatūrą galime sužinoti apie save? Labai daug kas „susišviečia“, man atrodo. Kiekvieną kartą skaitydamas lenkus ar ukrainiečius pasitikrinu lietuvišką klišę. Na, kai sakome, kad jau tokios nesąmonės tik pas mus įmanomos. Lengva pastebėti, kad nesąmonės, kompleksai ir problemos bendros visam mūsų ruožui. Jau neminint bendražmogiškų dalykų, kuriuos aptinkame ir vakarietiškoje literatūroje. Žinoma, gera literatūra yra individuali ir kaskart pagauna kitaip. Jei problemos panašios, ar skiriasi literatūros mados pas mus ir pas kaimynus? Nelabai. Visą laiką esam įstrigę tarp senų laikų, didingos praeities ir norėjimo būti progresyviais, neatsilikti nuo vakarietiškų madų. Visi turi tam tikrų istorinių nuoskaudų. Socialinės problemos irgi panašios. Manau, bendrų vektorių labai daug. Ar verčiant vis daugiau tekstų tobulėja ir jūsų lietuvių kalbos žinios? Ar skiriate tam dėmesio, papildomo laiko?

PASITIKINT PAJAUTA DAU DAUG KAS PADAROMA.

Laiko neskiriu, bet tai vyksta savaime, pirmiausia – dirbant su redaktoriais. Siekiame kalbą paversti sklandesne, išpainioti jos griozdus. Juk paveikia originalas, ir nuo tų struktūrų, lietuviškai nenatūraliai skambančių sakinių reikia atsiplėšti. Išsigryninti padeda redaktoriai. Geriausieji turi kalbinę intuiciją ir neprigadina ten, kur gali neprigadinti. Visuomet dirbame dialogo principu, man tenka laimė bendrauti su patyrusiais, šimtus tekstų perėjusiais, jie mato, kur gali padėti, o kur geriau nesikišti. Nepatyrę dažniausiai nieko ir netaiso. Nors tai ne jūsų vertimas, bet man ypač įsiminusi knyga yra Berno šnekamąja kalba parašytas šveicaro Pedro Lenzo romanas „Čia aš varatarius“. Jį į ne tiesiog lietuvių kalbą, bet į šiaulietišką tarmę išvertė Rimantas Kmita ir šveicarų vertėjas Markus Roduneris. Sužavėjo tokia sklandi, žaisminga vienos (sub)kultūros adaptacija į kitą. Kaip jums sekasi dirbti su šnekamąja kalba, žargonu, šiuolaikinėmis tarmėmis, geografiškai specifiškomis reikšmėmis? Verčiant žargoną ne tiek svarbu tikslumas, kiek tai, kad tekstas būtų natūralus ir tekėtų. Mano vienas pirmųjų vertimų buvo Dorotos Masłowskos „Lenkų-rusų karas“. Ten buvo ištisas šnekamosios kalbos srautas. Jei būčiau vertęs tiksliai filologiškai, greičiausiai būčiau nusisukęs sprandą belandžiodamas po žodynus. Gal to, ko reikia, ir nebūčiau radęs. Aš tuo metu verčiau vienu įkvėpimu ir nesukau galvos. Verčiau taip, kaip man atrodė ir kad tas tekstas tekėtų. Manau, tiems, kas skaitė, tekstas „suėjo“, ir tai svarbiau, nei perteikti kiekvieną originalaus žargono subtilybę. Gal dabar atsivertęs rasčiau klaidų, bet ne tai svarbiausia. Tam tikri įgūdžiai ir kalbos instrumentai

randasi dirbant, kai jau gali versti vis arčiau originalo ir vis dėlto sklandžiai. Niekad nieko gero neišeis, vien tik įsikibus pažodinio atitikimo. Ar tai aktualiau kalbant apie poeziją? Dažniausiai, jei versdamas poeziją laikysies visko paraidžiui, gali poezijos ir nebelikti. O ištikimybė originalui? Jos irgi nebebus, nors iš pažiūros viskas išlaikyta. Verčiant prozą ar dokumentinę literatūrą šiek tiek kitaip. Aišku, yra lietuviška ir lenkiška, ukrainietiška sakinių struktūra, svetimomis konstrukcijomis versdamas toli nenuvažiuosi, bet išmokus sakinį vartyti viskas padaroma arti originalo. Ar nesuklysiu sakydama, kad neretai turite privilegiją pabendrauti su autoriumi, pasitikslinti, kodėl jis rašo taip, o ne kitaip? Dažnai būna, jei gyvas autorius arti – tam tikras vietas, kelias per didelę knygą, gali pasiaiškinti. Kartais naudingas bendradarbiavimas su vertėju „į kitą pusę“ – pavyzdžiui, verčiant iš lenkų kalbos pasikalbėti su kolega, verčiančiu iš lietuvių į lenkų. Įdomių dalykų sužinai. Kiek gilus turi būti kultūrinio, socialinio konteksto suvokimas norint kokybiškai gerai išversti literatūrinį tekstą? Čia prisimenu neseną JAV prezidento Joe Bideno inauguracijos iškilmėse savo eiles skaičiusios Amandos Gorman poezijos (ne) išvertimo į olandų kalbą atvejį, kai vertėjos paslaugų buvo atsisakyta, nes ji nėra iš tos pačios aplinkos. Tiesą sakant, nesu skaitęs Amandos Gorman, tad neįsivaizduoju, kaip ten viskas turėtų būti. Bet... Ar gali versti Dalią Grinkevičiūtę nekalėjęs Sibire? Ar gali versti Balį Sruogą nekalėjęs Štuthofe? Į tai reikia eiti per

tam tikrą bendražmogišką patirtį. Žmogus turi empatiją, ši turi ribas, ir vertimas niekuomet nebūna idealus. Bet pasitikint pajauta daug kas padaroma. Ką dabar verčiate? Galbūt nauja knyga jau pakeliui į lentynas? Baigiu tvarkyti Jindřicho Manno autobiografinį romaną. Jindřichas Mannas yra vokiečių rašytojo Heinricho Manno (Thomo Manno brolio, – red. past.) anūkas. Jis aprašo savo šeimos istoriją, glaudžiai susijusią su Čekijos istorija, taigi tai lyg memuarai, bet ir epochos apžvalga. Įdomu norintiems Vidurio Europos istoriją suprasti inteligentų šeimos akimis, žmogiškuoju lygmeniu. Jo motina ir senelė Hitlerio režimo laikais pabėgo į Čekoslovakiją ir ten liko. Taigi Jindřichas – jau čekų rašytojas. Beje, 1968 metais jis vėl atsidūrė Vokietijoje. Romaną man pasiūlė leidykla, ir tai pirmoji knyga, kurią verčiu iš čekų kalbos, neturėdamas galimybės pasitikslinti su vertimu į kurią nors kitą kalbą. Teko pasigalynėti! Lietuvišką vertimą „Sofoklis“ išleis greičiausiai kitų metų pradžioje. Taip pat pradedu versti Serhijaus Žadano romaną „Internatas“. Šią knygą leidėjams pasiūliau pats. Tai labai stipri knyga apie karą. Ne tiek apie jo veiksmus, kiek apie civilius kare. Apie pasimetimo atmosferą, baimę, nežinią. Kai daugiabučio gyventojai vieną dieną staiga su kaimynais apsigyvena to paties daugiabučio rūsyje. Kai per miestą keliauji pasalomis, prabėgdamas sankryžas, kurios gali būti apšaudomos. Kaip keičiasi politinės padėties vertinimas, kaip žmogus suvokia, kas jo šalis ir kurioje pusėje jis turi stovėti. Visa tai pasakojama per labai subtilius jausenos dalykus.

G E G U Ž Ė 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Dešimtkart mažiau gyventojų nei Kaunas turintis Ešas prie Alzeto 2022-aisiais taip pat taps Europos kultūros sostine. Liuksemburgiečių ir lietuvių, gyvenančių antruose pagal dydį savo šalių miestuose, ryšiai jau užmegzti – pavyzdžiui, tenykštis menininkas Serge’as Eckeris su mūsiškiu Algimantu Šlapiku kuria milžinišką cepeliną Karmėlavai. Tai – „Kaunas 2022“ programos „Šiuolaikinės seniūnijos“, skirtos aktyvuoti kūrybinę Kauno rajono anglį, dalis. Galbūt patyrinėsime projektą rašydami apie gastronomiją, o šį mėnesį visas dėmesys literatūrai. „Prix Laurence“ – taip vadinasi konkursas jauniesiems (12–26 m.) talentams, pirmąkart surengtas 2015-aisiais. Kas taps laureatais, sprendžia komisija, sudaryta iš švietimo, literatūros, leidybos, kultūrinės spaudos pasaulių atstovų. Pats konkursas rengiamas festivalio „LiteraTour“, kurį savo ruožtu organizuoja Ešo kantone esantis Betembūro miestas. Literatūra ten tikrai svarbi – įrodo jau vien tai, kad mums papasakoti apie konkursą sutiko Betembūro meras Laurent’as Zeimet.

LIUKSEMBURGAS

KVIEČIA REMIKSUOTI EUROPĄ GUNARS BAKŠEJEVS BETEMBŪRO SAVIVALDYBĖS ARCHYVO NUOTR.

G E G U Ž Ė 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Kas gi įkvėpė rengti literatūros konkursą jauniems žmonėms? „Prix Laurence“ yra festivalio „LiteraTour“, kurį mūsų savivaldybė organizuoja nuo 2013-ųjų, dalis. Kai ruošėmės pirmajam festivaliui, būrėme dirbtuves ir diskusines grupes vietos jaunimui, kurių metu ir paaiškėjo, kad šiai visuomenės daliai literatūra ir rašymas itin svarbūs. Nesuklydome – nuo 2015-ųjų jau 446 autoriai pateikė konkursui net 801 tekstą. Ar „Prix Laurence“ auga? Kaip skleidžiate žinią potencialiems dalyviams? Kasmet dalyvauja maždaug tiek pat žmonių. 2020-aisiais, pavyzdžiui, sulaukėme 113 tekstų iš 76 autorių. Daugiausia dirbame su Liuksemburgo ir su juo besiribojančių Belgijos, Vokietijos, Prancūzijos mokyklomis. Pedagogai tikrai entuziastingai ragina savo mokinius dalyvauti. Sklaidai naudojame ir socialinius tinklus, radiją, panašias priemones. Kai kurie

„Prix Laurence“ laureatai jau tapo leidyklų publikuojamais autoriais, o tokie pasiekimai prisideda prie konkurso sėkmės. 2022-aisiais užsibrėžėme dar rimtesnį tikslą ir siekiame būti labiau tarptautiniai. Dar pernai iš „Esch 2022“ komandos išgirdome apie Kaune planuojamą literatūros savaitę – kadangi pagrindinis šio renginio partneris yra „Kaunas 2022“, nusprendėme, kad mums visiems būtina bendradarbiauti. Be to, pakvietėme ir mūsų miestus partnerius: Flaibano Italijoje ir Valpasosą Portugalijoje – Betembūras su jais bičiuliaujasi jau per 30 metų. Tarptautinė bus ir šiuo metu vykstančio konkurso, kuris finišuos kitąmet, žiuri. Tai yra, vietinius finalininkus išrinks komandos Lietuvoje, Italijoje ir Portugalijoje – mus pasieks jų atrinkti tekstai.

Minėjote, kad kai kurie konkurso laureatai jau džiaugiasi išleistomis knygomis. Kaip manote, kokios dar įtakos jauno rašytojo karjerai gali turėti tokie įvertinimai? Mes jaunimui siūlome platformą atsiskleisti kaip rašytojams, pasirodyti prieš publiką ir taip formuoti savo asmenybę. Visų finalininkų ir laureatų tekstus kasmet išleidžiame antologijoje – leidinys autoriams tampa aukštos kokybės vizitine kortele. Be to, konkurso metu atrastus talentus kviečiame ir į kitus Betembūre vykstančius renginius. „Prix Laurence“ laukiami tekstai neturi formato apribojimų – laukiate net repo. Ar taip buvo visados, ar konkurso ribos tirpsta kartu su kultūrinėmis? Nuo pat pirmųjų metų mūsų moto yra „jokių ribų kūrybiškumui ir vaizduotei“. Norime, kad žmonės laisvai išreikštų tai, kas

jiems svarbu, ir tokiu žanru, koks jiems labiausiai patinka. 2022-aisiais, kaip jau minėjau, remiamės kultūros sostinės vertybėmis. Tai bendra europinė idėja, Europos ir asmenybės remiksavimas, skaitmenizacija. Kokie apskritai literatūriniai vėjai šiuo metu vyrauja Liuksemburge? Mūsų skaitymo rinkai daug įtakos turi tarptautinės mados – taip yra dėl to, kad Liuksemburgas pasižymi ypatinga lingvistine įvairove. Taigi apie liuksemburgietiškus vėjus kalbėti labai sudėtinga. Ar esate užtikrinti dėl finalinio renginio formato 2022-aisiais? Pandemija lėmė, kad įprastai balandį vykstantis „Prix Laurence“ finalas pernai įvyko tik rugsėjį. Nepaisant apribojimų, sugebėjome finalininkams ir jų šeimoms sukurti gyvą, autentišką patirtį. Diskutuojame apie įvairius 2022-ųjų scenarijus, įskaitant transliacijas internetu. Visgi esame nusiteikę pozityviai ir tikimės, kad galėsime švęsti konkurso finalą ir sveikinti laureatus taip, kaip tai darėme iki 2020-ųjų. Turime tikslą skatinti tarptautinius mainus, įvairovę, o tam būtinos tikros kelionės ir gyvos diskusijos. 7-ajame „Prix Laurence“ kviečiami dalyvauti ir kauniečiai – ar kiti, skaitantys lietuviškai ir nutvėrę mūsų leidinį. Iki 2021 m. spalio 31 d. laukiami anksčiau nepublikuoti tekstai, dalyviai skirstomi į dvi kategorijas pagal amžių (12–17 ir 18–26 m.). „Prix Laurence“ atstovai Lietuvoje – „Kauno literatūros savaitė“ ir VDU. Konkurso finalas numatomas 2022 m. balandžio 24 d. Betembūre, Liuksemburge.

PRIXLAURENCE.LU

Šis literatūros konkursas yra amžiumi vyresnė iniciatyva už „Esch 2022“. Kas paskatino tapti kultūros sostinės partneriais? Tikime, kad 2022-ieji, kai konkursas vyks kultūros sostinės kontekste, taps unikalia galimybe jį kilstelėti į europinį lygį ir paskatinti kultūrinius mainus tarp įvairių šalių. Juk tai vienas iš kertinių „Esch 2022“ principų – remiksuoti Europą, remiksuoti kultūrą. Taip pat planuojame pilnamečius konkurso finalininkus pakviesti į penkių dienų meninę rezidenciją Betembūre, kurios metu vyks kūrybinės dirbtuvės, ekskursijos ir kiti idėjų mainai – taip toliau vystysime remikso koncepciją.

Deep Blue. Iliustracijos autorius Rimantas Juškaitis.

KULTURA. KAUNAS. LT PRISTATO BALANSAS TARP VIRTUALIŲ IR REALIŲ RENGINIŲ PAMAŽU SVYRA PASTARŲJŲ NAUDAI. BELIEKA BŪTI ATSAKINGIEMS IR NEPIKTNAUDŽIAUTI LAISVĖJANČIAIS KARANTINO RIBOJIMAIS. DAUGIAU ĮVYKIŲ – TIKRŲ IR SKAITMENINIŲ – RASITE INTERNETINIAME KAUNO KULTŪROS KALENDORIUJE KULTURA.KAUNAS.LT

KALENDORIUS

04 23 – 05 29

Paroda „Miesto buvimas II“

Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyrius, L. Zamenhofo g. 12

T. Stanaičio paveikslas

Parodoje pristatomi tapytojo Tomo Stanaičio darbai. „Miesto buvimas II“ – tai parodos „Miesto buvimas“ tęsinys, kuris dar anksčiau autoriui kilo iš pasivaikščiojimų po gimtąjį Kauną. Darbuose dominuoja įvairūs motyvai – nuo peizažų, gyvūnų vaizdavimo iki portretų. Neišvengta ir pandemijos temos. Tai subtilus, asmeninis santykis su miestu, matymas ir patirtis, kuria autorius nori pasidalinti su šios parodos lankytojais.

04 29 – 05 30

4-oji Kauno tarptautinė grafikos bienalė „Šviesos prigimtis“

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27 A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus, V. Putvinskio g. 64 VDA KF galerija, Muitinės g. 2

Julija Račiūnaitė. „Gintarinė vaistinė“

Šių metų bienalės tema – šviesos prigimtis. Grafika šiame projekte yra traktuojama kaip šviesos spektras, menininkas kaip jį skleidžianti prizmė, meno kūrinys – kaip šviesos objektas. Bienalės tikslas – pristatyti fizines ir ne tik fizines šviesos sąvokas, apjungti tradicinę ir netradicinę grafiką, ją papildyti technologijomis, skleidžiančiomis šviesą. „Projekto pavadinime figūruoja fizikos kontekstas. Tai kvietimas įvertinti ne iki galo suvoktą individualios kūrybos procesą, kadangi tiek fizikoje, tiek savo kūryboje nuolat siūlome alternatyvias regimo pasaulio versijas. Grafika šiame projekte traktuojama kaip šviesos spektras, menininkas – kaip jį skleidžianti prizmė, meno kūrinys virsta šviesos objektu. Asociatyviai grafikos technika primena fotonus. Išdidinus kūrinius, jūs pamatytumėte grafikos meno mikropasaulio – šviesos / tamsos garso takelį“, – teigia menotyrininkas Ignas Kazakevičius. Vilniaus dailės akademijos studentų grafikos meno lydinčioji paroda VDA KF galerijoje veiks iki gegužės 17 d.

05 01 – 05 25

Gvido Latako paroda „Dausuvų sekmės“

Iki 05 30

Paroda „Drambliai ir chameleonai. Vaizduojamasis menas 1978–1985 m.“

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Girstupio padalinys, Kovo 11-osios g. 24

Galerijos archyvo nuotr.

Laisva ir kontroliuojama kūryba. Ši dilema nuolat aktuali. Kaip ji buvo sprendžiama prieš trisdešimtį metų, atskleidžia meno kūriniai, kurti prievartinės sistemos išgyvenimo sąlygomis. Sovietinės priklausomybės refleksijoms pasirinktas laikotarpis, kai dar tebegyvavo socialistinės realybės vizijos. Kai mainais už lojalumą sovietinei valdžiai dailininkams buvo skiriamos dirbtuvės, kūrybiniai užsakymai, kvietimai į plenerus, kūrybines keliones, premijos, buitinės lengvatos. Parodoje nesiekiama griežtai atskirti, kurio dailininko darbus reiktų laikyti „prisitaikiusiais“ ir kurie „atsiriboję nuo sistemos“. Sovietmečiu kūrusiems menininkams apibūdinti pasirinkti simboliniai skirtingas savybes turintys gyvūnai – drambliai ir chameleonai. Drambliai – ištikimi, ritualus ir tradicijas turintys gyvūnai, šeimyniški ir emocingi. Chameleonai – driežai, turintys specifinių savybių, padedančių prisitaikyti prie aplinkos.

Gvidas Latakas – tapytojas, juvelyras, poetas. Nuo 1997 metų aktyviai dalyvauja meno parodose. Šiuo metu gyvena Kaune, kur jau 15 metų dėsto tapybą vaikams ir suaugusiems Kauno tautinės kultūros centre. „Dausuvų sekmės – …tokios istorijos, sekmės, parneštos iš senos kaip pasaulis Dausuvų žemės, iš Sekmių teritorijos, esančios už plono kaip rūko marškos paviršiaus“, – sako dailininkas.

GEGUŽĖ

Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

KALENDORIUS

05 01 – 05 31

Gito Markučio tapybos paroda „Minčių skrydis“

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Dainavos padalinys, Savanorių pr. 377-13

Nuo 05 04

Paroda šauniojo kareivio Šveiko 100-mečiui Kauno miesto muziejaus Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13

Petras Rimša. „Mėnesiena“. Apie 1911. ČDM archyvas

„Tapytojo kūryba išsiskiria jautrumu gamtai, aplinkai, istorinei architektūros detalei. Iš subjektyviai svarbių smulkmenų susideda jo meninis pasaulis, kuriame dominuoja ekspresyvi tapybos maniera, kompozicijos dinamika. Visa tai – tai dailininko individualios stilistikos bruožai. Autoriaus kūryba žavi originalumu, subtilia peizažų ir miestovaizdžių interpretacija. Dažnas tapybos darbas sujungia ir autoriaus filosofiją, jo gilesnius svarstymus apie pasaulį ir aplinką, žmogaus buvimą toje aplinkoje“, – teigia menotyrininkė Gabrielė Kuizinaitė. Tapytojas Gitas Markutis nuo 2006 metų dalyvauja grupinėse parodose, pleneruose, rengia personalines parodas. Surengė daugiau kaip dvidešimt personalinių parodų. Yra tarptautinių plenerų organizatorius.

Šveiko nuotykiai buvo verčiami į užsienio kalbas, įkvėpė ne vieną kino kūrėją ir scenos meistrą. 1954-ųjų spektaklio plakatas.

Šiemet sukanka 100 metų, kai pasaulį išvydo nemarios legendos – šauniojo kareivio Šveiko – istorija. Nors daugiausiai žinomas dėl nuotykių kare, personažas buvo sukurtas dar gerokai prieš Pirmąjį pasaulinį. 1911 m. Jaroslavas Hašekas įsteigė satyrinę politinę Lėto progreso partiją. Jos nariams „Vinohradų“ aludėje kilo idėja sukurti pjesę kabaretui. Parodos, skirta J.Hašekui ir jo šauniajam kareiviui Šveikui, autoriai – kuratorius Jindřich Čeladín ir dailininkė Inga Zamulskienė.

Ketvirtadienis, 05 06, 18:00

Virtualus susitikimas su rašytoja Irena Buivydaite facebook.com/ KaunoMiestoBiblioteka

Penktadienis, 05 07, 18:00

Spektaklis „Superherojai“

Bibliotekos nuotr.

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka kviečia į virtualų susitikimą su rašytoja Irena Buivydaite ir jos knygos „Mėnesiena ir tu“ pristatymą. Irena Buivydaitė – skaitomiausia lietuvių autorė bibliotekose, o jos knygos itin mėgstamos romantiškų istorijų gerbėjų. Šioje, naujausioje, knygoje I. Buivydaitė nagrinėja šeimos santykių, nelengvų apsisprendimų, santuokos ir neištikimybės temas. Bet kuo čia dėta mėnesiena?

D. Ališausko nuotr.

Ar superherojais gimstama ar tampama? Kaip būti herojumi sau pačiam? Kokiais autoritetais sekti? Kaip tapti geresne savo paties ar pačios versija? Kaip išgyventi patyčias? Kas yra draugystė ir meilė? Kaip nebijoti svajoti ir visada išlikti savimi? Šiuos ir kitus klausimus kelia spektaklis „Superherojai“. Spektaklis sukurtas pagal tikras istorijas. Dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė ir režisierė Loreta Vaskova bendravo su 15-18 m. jaunuoliais ir jaunuolėmis iš skirtingų Lietuvos miestų ir miestelių – nuo sėdinčių bibliotekoje iki esančių įkalinimo įstaigose – ir sukūrė personažus, kurie prabilo apie tai, kas aktualu paaugliams. Nė viena istorija nėra vienoda, kadangi visi esame skirtingi. Spektaklis neketina teisti, moralizuoti ar mokyti, kas yra teisinga ar neteisinga. Kūrėjai nori atverti langą į kitokią realybę, kurioje galbūt pamatysime patys save ir lengviau suprasime kitus.

GEGUŽĖ

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

KALENDORIUS

05 10 – 05 16

Skandinavų dienos

05 07 – 05 09

Orientavimosi žaidimas „Pažink Europą pažindamas Kauną“ Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

Biblioteka kviečia švęsti Europos dieną kartu, geriau pažinti Kauną ir Europos Sąjungą, kurios dalimi esame jau 17 metų, dalyvaujant nemokamame pramoginiame-kultūriniame orientavimosi žaidime. Žaidimo startas – Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos įėjimas, kur ant durų rasite instruktažą. Žaidime dalyvauti galima net tris dienas, o finišuoti turite iki gegužės 10 d. 8 val. Daugiau informacijos ieškokite bibliotekos interneto svetainėje ir feisbuke.

„Kaunas IN“ nuotr.

Jau tradicinėmis tampančių Skandinavų dienų, kurias įkvėpė artima Kauno bičiulystė su Šiaurės šalimis, jų miestais ir bendruomenėmis, proga gegužę „apsilankys“ ir Astrida Lindgren, ir Troliai Mumiai! Taip pat domėsimės tvariųjų miestų patirtimi, pasigilinsime į švedišką „nei per daug, nei per mažai“ filosofiją ir leisimės čia, Kaune, pėdsakus palikusių skandinavų – diplomatų, rašytojų, didikų, sportininkų – takais. Detalią Skandinavų dienų programą rasite www.kaunas.lt.

Ketvirtadienis, 05 13, 19:00

Koncertas „Nuo Mefisto iki Don Kichoto“

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5 Penktadienis, 05 14, 18:00

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Kostas Smoriginas – vienas perspektyviausių šiandienos bosų-baritonų. Jo kūrybinis kelias užsienyje ir Lietuvoje klostosi ypač sėkmingai. Šiame koncerte K. Smorigino talento gerbėjai galės išgirsti solistą kitame – kamerinio muzikavimo amplua. Pokalbio metu klausytojai išgirs solisto pasakojimą apie jo karjeros kelius, požiūrį į įvairius muzikos stilius, nuomonę apie šiuo metu susiklosčiusią meno žmonių situaciją. Laukia net keletas premjerų: K. Smoriginas pirmą kartą pasirodys su fortepijoniniu trio, o visi šiame koncerte skambėsiantys kūriniai prabils naujomis spalvomis – jie specialiai buvo aranžuoti būtent šio vakaro atlikėjams, Kauno fortepijoniniui trio.

Legendinio Marguerite Duras kūrinio „Hiroshima, mon amour“ atgimimas teatro scenoje – režisieriaus Ramūno Abukevičiaus darbas. Tai jautri istorija apie du mylinčius žmones ir vieną akimirką jų gyvenime, prieš kurią nublanks visos dienos. Tai kvietimas į pokalbį apie meilę, apie kurią kalbama teatro kalba. Apie meilę. Labai tikrą, labai spontanišką. Išliekančią ir paliekančią žymę visam gyvenimui, bet nevystomą toliau. Nors autorė anuomet rašė turėdama omenyje Hirošimos tragediją, dabar, pasak režisieriaus, mes ir vėl gyvename branduolinės grėsmės akivaizdoje.

GEGUŽĖ

Spektaklis „Hirošima, mano meile!“

KALENDORIUS

Šeštadienis, 05 15, 12:00

Spektaklis „Alio alio, žeme!“

Kauno valstybinis lėlių teatras, Laisvės al. 87A

Šeštadienis, 05 15, 18:00 Sekmadienis, 05 16, 18:00

Premjera. „Batsiuviai“ Kauno miesto muziejaus Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Teatro archyvo nuotr.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Kosminį Arkliuko ir Varliuko nuotykį pagal V. V. Landsbergio kūrinį „Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes“ režisavo Gintarė Damanskytė.

Režisieriaus Antano Obcarsko pastatymas – NKDT ir teatro „Utopia“ koprodukcija. „Batsiuviai“ – tai vieno garsiausių dvidešimtojo amžiaus pradžios moderniosios Lenkijos kultūros atstovų Stanisław Ignacy Witkiewicz, arba Witkacy pjesė. Tai tarp realybės ir absurdo balansuojantis spektaklis-vizija, kuriame kūrėjai klausia, ką veikia batsiuviai, kai batų siūti daugiau nebereikia? Šiandien batų yra tiek daug ir jie atkeliauja iš taip toli – dažniausiai iš tolimųjų Rytų, ir, panašu, kad pačių batsiuvių tiesiog niekam nebereikia. Kas yra batai batsiuviams, kurie nebesiuva batų? Dabarties pasaulis panašus į Witkacy „Batsiuvių“ pasaulį – stiprėja nuobodulys, revoliucinės nuotaikos ir nepasitenkinimas. Kokia revoliucija laukia mūsų?

05 20 – 05 23

Tarptautinis rašytojų ir knygų festivalis „Kauno literatūros savaitė“ Įvairios vietos

Penktadienis, 05 21, 18:00 Šeštadienis, 05 22, 18:00 Sekmadienis, 05 23, 18:00

Premjera: „Ne sau žmonės“

Svetlanos Baturos nuotr.

Vytauto Didžiojo universiteto organizuojamo renginio programa primins, kad gyvename mieste, pilname literatūros: šią iniciatyvą remia „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, o prie jos įgyvendinimo jungiasi daug partnerių – bibliotekų, muziejų, kultūrinių ir literatūrinių miesto bendruomenių. „Kaunas pilnas kultūros“ į avantiūrą paniro visa galva ir dedikavo jai gegužės numerį.

Ilgai lauktą premjerą pagal Vydūno kūrybą pristato režisierius Jonas Vaitkus. Įdomu, kad Vydūno drama „Ne sau žmonės“ Kauno dramos teatre turėjo būti suvaidinta 1920-aisiais. Ji gimsta po 100 metų ir skleidžia kritišką santykį su šiandiena, kuomet dabarties žmogaus būklės diagnozė nustatoma žvelgiant per Vydūno kūrybos prizmę.

GEGUŽĖ

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Kaip teigia organizatoriai, festivalyje siekiama reprezentuoti literatūros žanrų įvairovę ir atliepti skirtingus skaitytojų pomėgius. „Mūsų prioritetai – apgalvota renginių programa, lėti skaitymai, nuoširdūs susitikimai, kuriuose visada atsiras vietos autorių ir publikos dialogui. Festivalio komanda tiki, kad intriguojančios istorijos, protingi ir šmaikštūs pašnekesiai niekada neišeina mados“, – teigia meninės programos kuratorius, rašytojas ir vertėjas Laurynas Katkus. Programa: literaturossavaite.lt

KALENDORIUS 60

Šeštadienis, 05 22

Kauno gimtadienis Įvairios vietos Penktadienis, 05 21, 18:00

Spektaklis „Akmenys jo kišenėse“ Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Šiuolaikinės airių dramaturgės Marie Jones (g. 1951 m.) pjesė „Akmenys jo kišenėse“ vienuolika metų gulėjo režisieriaus Gyčio Padegimo darbo stalčiuje, kol sulaukė palankios valandos. Režisierius teigia, kad sekdamas dabartines pastatymų tendencijas, pastebėjo, jog dauguma spektaklių pasakoja istorijas apie visuomenės paraštes, skirtingų socialinių grupių bei kultūrų paribius, visuomenės marginalus bei poapokaliptinius šiukšlynus. Todėl šiame kontekste pjesė „Akmenys jo kišenėse“ yra retas veikalas, pasakojantis apie bendruomenės branduolį ir pamatines jos vertybes – solidarumą bei atjautą.

Kauno miesto savivaldybės archyvo nuotr.

Turbūt ne vienas, skaitantis šias eilutes, jau spėjo paminėti du pandeminius gimtadienius. Kaunas – ne išimtis. Praėjusiais metais džiaugėmės „Kaunas 2022“ ir miesto kultūros įstaigų sumanytais akcentais, jaukiais, bet įsimintinais nutikimais ir patyrimais. 613-ąjį mylimiausio mūsų miesto gimtadienį ir vėl pasitiksime ne triukšmingoje minioje, bet tikrai turiningai. Ištempkite ausis, pakelkite akis į dangų, pasipuoškite ir nusiteikite vienam kitam tūkstančiui žingsnių.

Šeštadienis, 05 22

Bendruomeninis renginys „Švęskime upę“

Putvinskio gatvės diena

Komandos „Kiškiai“ nuotr. (2020 m.) Vytauto Paplausko nuotr.

Gegužės 22-oji – išskirtinis šeštadienis, kada kartą per metus šurmuliuoja visa V. Putvinskio gatvė. Nepaisant įvairių aplinkybių, lietaus ar pandemijos, iš Kauno menininkų namų kilusi tradicija švęsti kaimynystę (ar ji būtų artima, ar net ribotųsi su Vilniumi) nė karto nebuvo nutrūkusi. Tad šįmet įvyks jau penktoji Putvinskio gatvės diena, kurios formatai apjungs gatvę, jos prieigas, kaimynus bei draugus.

Renginys buria vietos bendruomenes ir miestiečius, ir kviečia švęsti miesto upes, kartu kurti ir įgyvendinti naujus kūrybinės ir kultūrinės bendruomenės upių maršrutus. Renginį kuria patys gyventojai, ieškodami naujo bendruomenių, įsikūrusių šalia upių, identiteto. Daugiau informacijos – feisbuko grupėje „Švęskime Upę“.

GEGUŽĖ

V. Putvinskio g.

KALENDORIUS 62

05 27 – 05 30

Edukacinis festivalis „Nerk į teatrą“ Sekmadienis, 05 23, 14:00

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Muzikinė istorija „Tegyvuoja karalius“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

„Tegyvuoja karalius! Daug kartų pasakose girdėtas šūkis... Bet šiandien mes pasakosime ne apie tą karalių... O apie jo Didenybę muzikos Marša‘lą, kuris galiausiai tapo Karaliumi! Ar kada nors pagalvojame, kaip dažnai gyvenime mus lydi muzika? Vestuvėse, miesto šventėse, įvairiose iškilmėse, kariuomenės žygiavimuose, netgi – laidotuvėse. Muzikinė istorija „Tegyvuoja karalius“ atraktyviai ir spalvingai pasakos įdomiausią istoriją apie įnoringą karalių bei jo kelionę po muzikos šalį. Netikite, kad tai gali būti smagiausias muzikinis nuotykis? Ateikite – sužinosite, išgirsite ir patys patirsite!“, – kviečia Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“ (dirigentas Giedrius Vaznys). Režisierius ir Karalius – Tomas Erbrėderis.

Teatro archyvo nuotr.

Vienintelis Lietuvoje interaktyvus edukacinis teatro festivalis vaikams, šeimoms ir jaunimui kiekvieną pavasarį organizuojamas Nacionalinio Kauno dramos teatro. Platesnės festivalio programos ieškokite internete.

Penktadienis, 05 28, 18:00

Spektaklis „Mari Kardona“ Ketvirtadienis, 05 27

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Kiemų šventė

Teatro archyvo nuotr.

Martyno Plepio / „Kaunas 2022“ nuotr.

Kiemų šventė – tai tradicija tapęs renginys, kuriuo siekiama puoselėti Kauno miesto ir rajono gyventojų bendruomeniškumą, draugystę, paminėti artėjančią Tarptautinę kaimynų dieną. Dėl pandeminės situacijos šiais metais bus švenčiama kitaip – „Kaunas 2022“ kviečia išsinešti stalus į kiemus bei paminėti šią dieną su kaimynais. Renginio dieną viešosiose erdvėse laukia ir kultūriniai netikėtumai.

Albero Kamiu romane „Svetimas“ fragmentiškai pasirodanti Mari Kardona, kaip ir kiekvienas mūsų gyvenime probėgšmais išnyrantis žmogus, turi savą istoriją. Mari Kardona – nuo mažens kitokia, visą gyvenimą dėl savo kitoniškumo pakliūvanti į netikėtas, dažnai net tragiškas situacijas. Save įvardija kaip tą, kuri neturi jausmų. Dar kitaip – „žvėris“. Jai patikdavo žiūrėti į žmones, ir už tai ji gaudavo į galvą. Tačiau Mari nori pritapti, nori turėti jausmus. Tų jausmų ji ieško visos istorijos metu. Sekmadienis, 05 30, 12:00

Spektaklis „Žalias žalias obuoliukas“ Kauno valstybinis lėlių teatras, Laisvės al. 87A

GEGUŽĖ

Įvairios vietos

Teatro archyvo nuotr.

Istoriją apie amžiną ir pasiaukojančią draugystę pagal Shel Silverstein kūrinį režisavo Arvydas Lebeliūnas.

Redakcijos adresas: KKauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

pilnas.kaunas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt

KAUNAS PILNAS KULTŪROS MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE ( P L A T I N A M A S AUTORIAI: Artūras Bulota, Arvydas Čiukšys, Emilija Visockaitė, Gvidas Misiūnas, Justė Vyšniauskaitė, Kęstutis Lingys, Kipras Štreimikis, Kotryna Lingienė, Neringa Daniulaitienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Rita Dočkuvienė.

TIRAŽAS 3000 EGZ.

ISSN 2424-4465

NEMOKAMAI)

GLOBOJA:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

LEIDŽIA

2021 Nr. 5 (69)