KAUNAS PILNAS KULTŪR0S 2021 04

Iliustracijos autorė Jolita Puleikytė

MUZIKA

2021 BALANDIS pilnas.kaunas.lt

TURINYS MUZIKA

4

TURI BŪTI TAS ŽMOGUS, KURIS DEDA PASTANGAS

GIMĘS SU PYPKE

10 20 28 KAIP SKAMBA BRAZILKA IR ARGENTINKA

38

„KAIP VANDENYNE PLAUKIOJU TOJ MUZIKOJ“

GRUODŽIO KOMPOZITORIŲ MEDIS

46

54 KALENDORIUS

LINA, VAIVA, RUGILĖ.

SAULĖ, JŪRA, LIŪTAS

VISU GARSU Ar dar pamenate tokią laikmeną – kompaktinį diską? Lietuviams su viso ko vakarietiško antplūdžiu po Nepriklausomybės atkūrimo besiasocijuojantis artefaktas turi daug klasiškesnę istoriją.

Kaip žinia, į kompaktinį diską telpa 74 minutės 33 sekundės muzikos ar kitokio garso. Todėl, kad tiek truko 1951 metais atlikta Beethoveno devintosios simfonijos versija. Atlikta ji buvo lėtai. Dirigavo Wilhelmas Furtwängleris, ir būtent šį įrašą kompaktinio disko gamintojams rekomendavo kitas dirigentas – Herbertas von Karajanas.

Kupina paslapčių ir istorijų – bei už jų slypinčių asmenybių – muzika šiandien neberibojama nei minučių, nei centimetrų, nei valstybių sienų.

Skaitmeniniame vandenyne jos daugėja kas sekundę. Baisu nepaskęsti, bet likti neatradus – ne ką drąsiau.

Tradiciškai balandžio žurnalą dedikuojame muzikai – šįkart tai, kuri gali būti vadinama amžina.

Kuri galbūt nesukuriama taip greit, bet gali būti atrandama vėl ir vėl. Sutapimas: straipsnių herojai, nors visi susiję su Kaunu, klajoja po mažąjį ir didįjį pasaulius, skleisdami ne tik savo kūrybą, bet ir mūsų miesto, Lietuvos vardą.

Nors vis dar esame apriboti patys žinote ko, esame visiškai laisvi panirti į muziką. Gero skaitymo ir tuomet – klausymo. Rekomendacijų nepritrūksite.

3

TURI BŪTI TAS ŽMOGUS, KURIS DEDA PASTANGAS JUSTĖ VYŠNIAUSKAITĖ MINDAUGO MEILUČIO NUOTR.

4

5

B A L A N D I S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

6

„Kaunas Piano Fest“ visuomenei buvo pristatytas 2018 m., tačiau dar porą metų iki tol ši idėja gimė ir buvo brandinama jo iniciatorių fagotininko Dariaus Stoskeliūno, pianistų Monikos Mašanauskaitės ir Roberto Lozinskio galvose. Festivalio komandos branduolys prisimena, kad į Vilniaus „Artotekoje“ vykusį pirmąjį posėdį atvedė bendros idėjos, nors nei vienas iš jų neturėjo ankstesnės vadybos ar organizavimo patirties. Tačiau jie įžvelgė fortepijono meistriškumo kursų bei festivalio, kuris būtų orientuotas į tarptautinę auditoriją, trūkumą Lietuvoje, ir ėmėsi veikti. Per trejus metus festivalis pritraukė dalyvių ir mokytojų iš daugiau nei dvidešimties šalių, vyko įvairiose Kauno vietose, kituose Lietuvos miestuose ir virtualioje erdvėje. Apie „Kaunas Piano Fest“ pradžią, dabartį ir ateitį pasakojo jo (į) kūrėjai, organizatoriai, vadovai ir profesionalūs muzikantai Darius, Monika ir Robertas.

Visų trijų muzikantų ir festivalio vedlių pirmieji žingsniai šioje srityje panašūs – muzika juos supo nuo vaikystės: Monika ir Robertas mokėsi Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, kur ir susipažino. O iš Punsko kilęs Darius, kaip sako pašnekovai, „ėjo analogišku keliu, tik kitais adresais“. Kiek vėliau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, bakalauro studijų metu, jis sutiko Robertą. Nors Monika šiuo metu studijas tęsia Vienoje, Robertas – Berlyne, o Darius dirba ir gyvena Vilniuje, pašnekovai tikina jaučiantys stiprų ryšį su Kauno miestu. Stengiasi dažnai į jį sugrįžti,

o po mokslų tikisi ir pasilikti, čia gyvena jų bičiuliai ir artimieji. Darių Kaunas prisijaukino po truputį, nes iš čia kilę daug jo studijų draugų. „Darius yra natūralizuotas kaunietis“, – juokavo Robertas. Šis ryšys su Kaunu ir tapo viena iš priežasčių festivalį organizuoti čia, o ne kur kitur. „Dar vienas svarbus argumentas buvo tai, kad per dešimt metų Naujalio gimnazija nepaprastai pasikeitė – atsirado sąlygos, nuostabūs instrumentai, leidžiantys organizuoti tokį renginį.

Taigi mes su savo idėja atsidūrėme tinkamoje vietoje tinkamu laiku“, – pasakojo Monika.

Kasmet „Kaunas Piano Fest“ sudaro kultūrinė – koncertų, ir edukacinė – meistriškumo kursų bei paskaitų, dalys, kurioms suteikiama vis nauja kryptis. „Planuodami festivalį ieškome tais metais svarbios temos. 2020-ieji buvo paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais, todėl mūsų programos pagrindiniu akcentu tapo litvakų muzika. 2019 m. daug dėmesio skyrėme M. K. Čiurlioniui, 2018 m. – Lietuvos Respublikos šimtmečiui. Tikimės, kad aktualios temos padeda kurti festivalio veidą“, – aiškino Darius.

Festivalio organizatoriai idėjų semiasi iš Lietuvos Respublikos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos, siekia akcentuoti lietuvių tautos ryšį su pasauliu dabar bei praeityje. Visi trys sutaria, kad labai malonu matyti, kaip festivalio dalyviai iš užsienio atranda Kauną, domisi mūsų tradicijomis, lankosi muziejuose. „Neretai kolegos po festivalio idealizuoja Kauną – jiems jis tampa tarsi stebuklų vieta“, – džiaugėsi Monika. Tai skatina „Kaunas Piano Fest“ koncertams ieškoti netradicinių erdvių, tokiu būdu leidžiant muzikantams ir klausytojams kitaip pažinti miestą ir klasikinę muziką. Tiesa, rengti koncertus urvuose ar bunkeriuose, kaip vis populiarėja kitų žanrų muzikoje, Darius, Monika ir Robertas kol kas nesiima – pirmiausia dėl to, kad transportuoti fortepijoną ir tinkamai įkurti tokią erdvę yra sudėtinga ir brangu. Taip pat stengiasi atrasti balansą tarp šiuolaikinio, neįprasto ir konservatyvesnio klasikinės muzikos pateikimo. Visgi koncertus filharmonijų bei muzikos mokslo institucijų salėse papildo pasirodymai Kauno sobore, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje, Kauno menininkų namuose, VDU

Didžiojoje auloje,Trakų Vokės ir Babtyno-Žemaitkiemio dvaruose, Birštono kurhauze ir kitose ne kasdien klasikinę muziką glaudžiančiose erdvėse. Festivalio įkūrėjai tikisi, kad ateityje šis sąrašas plėsis.

Vienas pagrindinių šio festivalio tikslų nuo pat pradžios buvo suteikti jauniems pianistams galimybę sugroti rečitalius, kas ir atsiskleidžia kiekvienų metų programoje. Organizatoriai nusprendė neatsisakyti ir konkursinės dalies, tačiau ji greičiau yra simbolinis įvertinimas, o ne pagrindinis akcentas. „2019 m. pianistai net nežinojo, kad vyks konkursas, todėl pavyko išvengti konkurencijos, bet tuo pat metu ir maloniai nustebinti dalyvius tokiomis dovanomis kaip koncertai su orkestru. Pernai paprasčiausiai gavome truputį lėšų, kurias norėjome įprasminti ir paskatinti kolegas.

Tai vėl buvo tik nedideli apdovanojimai, tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, kad karjeros pradžioje, kai tau 16 ar 17 metų, tokie įvertinimai labai įkvepia“, – sumanymą aiškino Robertas. Be to, balsavimas už patikusius muzikantus tampa savotiška švente ir būdu įsitraukti publikai. „Tai tam tikra atrakcija, papildanti nuotaikingą, laisvos atmosferos baigiamąjį koncertą. Būna, kad balus žmonės paskirsto visiems dalyviams vienodai, taip išreikšdami palaikymą“, – sakė Monika.

Kadangi didelė festivalio dalyvių dalis yra Dariaus, Monikos ir Roberto kolegos, muzikantų trejetas puikiai supranta, ko jiems trūksta ir ko jie ieško, todėl planuodami festivalio edukacinės dalies programą stengiasi nuo to atsispirti. „Norint išlikti šioje specialybėje reikia daug atkaklumo, nes mūsų darbas yra nuolat sekamas kritikos: ne taip apsirengei, negerai pagrojai, ne taip nusilenkei... Tai padeda tobulėti,

7

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

B A L A N D I S

Lukasz Niemancewicz nuotr.

8

tačiau reikia užsiauginti tvirtą stuburą“, – aiškino Monika. Jos mintis papildė Robertas: „Reikia rasti jėgų dirbti kiekvieną dieną nematant rezultatų. Jie muzikos srityje ateina lėtai, o kartais išvis neateina ar būna kitokie, nei tikėjaisi. Tačiau jų sulaukus apima nuostabus jausmas, kuris įkvepia ilgiems metams į priekį.“ Kolegoms antrino ir Darius, sakydamas, kad muzikanto karjera reikalauja didelio pasišventimo: „Jeigu nusprendi tapti profesionaliu muzikantu, turi būti pasiryžęs juo būti iki kaulų čiulpų.“ Tačiau vien daug praktikuotis irgi nėra gana. „Kaunas Piano Fest“ įkūrėjai pastebi, kad muzikos edukacijoje yra nusistovėjęs požiūris: jeigu daug dirbsi ir gerai grosi, tave kas nors pasirinks, pakvies ir pripažins.

Pašnekovai pasakojo, kad net vieno žymiausių pianistų Wilhelmo Kempffo dienotvarkėje kiekvieną popietę buvo skiriama laiko laiškų rašymui agentams, didžiosioms koncertinėms salėms, impresarijams. „Tu turi būti tas žmogus,

kuris deda pastangas, inicijuoja idėjas ir jas įgyvendina. Prieš organizuodami festivalį supratome, kad mums patiems trūksta šių žinių, todėl norėjome dalį edukacinės programos skirti komunikacijai, vadybai, psichologiniam pasiruošimui, jaunesnei kartai perduoti idėją, kad tai yra svarbūs ir reikalingi gebėjimai muzikantui. Džiaugiamės, kad šias paskaitas ir meistriškumo kursus veda tikri savo sričių profesionalai“, – edukacinę dalį pristatė Monika.

Viena iš šio festivalio nerašytų taisyklių – ribotas dalyvių skaičius. „Kaunas Piano Fest“ kasmet kviečia prisijungti ne daugiau nei 16 pianistų. Taip su kiekvienu dalyviu organizatoriams pavyksta užmegzti artimą ryšį, jį pažinti, dalintis idėjomis bei pozityvumu. Festivalio iniciatoriai brangina jo metu susibūrusią alumnų ir dėstytojų bendruomenę, kurią lygina su šeima. „Tai labai skiriasi nuo masinių renginių su dešimtimis muzikantų.

Mums patiems prieš kelerius metus teko Europoje apsilankyti kur-

Darius, Monika ir Robertas įsitikinę, kad klasikinė muzika gali būti įdomi kiekvienam klausytojui. „Kuo daugiau įdėsi pastangų į šios muzikos tyrinėjimą, pažinimą, tuo daugiau tai suteiks malonumo. Man atidus, analitiškas muzikos klausymas – didžiausias kaifas, kurį rekomenduoju kiekvienam“, – kalbėjo Robertas.

Darius akcentavo ir tai, kad klasikinė muzika peržengia pramoginį žanrą: „Ji yra tarsi tarp mokslo ir meno.

Klasikinė muzika gali tapti intelektualinio ir dvasinio tobulėjimo įrankiu.

Kadangi žmonės vis labiau skuba, akcentuojama tik fizinė gerovė, kartais nelieka laiko ramiai kontempliacijai, idėjų išgryninimui, kultūrai. Muzika ir menai iš esmės kuria lauką, kuriame galima permąstyti savo vertybes.“ Nors „Kaunas Piano Fest“ rengėjai klasikinėje muzikoje jaučiasi kaip namuose, tačiau supranta, kad kartais šis žanras žmonėms atrodo neprieinamas. Muzikantai pastebi, kad dažnai ne pati muzika, o ją supančios taisyklės atgraso naują klausytoją. Todėl festivalio metu siekiama sukurti laisvą atmosferą ir saugią erdvę, kurioje kiekvienas norintis gali „pasimatuoti klasiką“. Rimtąją programą papildo nuotaikinga ir paprastesnė dalis, kurioje atsisakoma puošnių drabužių, didelio susikaupimo ir taip tikimasi po truputį užsiauginti klasikinės muzikos koncertų dalyvį, kuris ateitų ir į konservatyvesnės formos renginius.

Galiausiai tereikia žmogiško smalsumo, kuris paskatintų save išbandyti. „Kaip galima mirti viso šio pasaulio nepažinus“, – juokavo Monika ir kvietė su klasikine muzika susidraugauti „Kaunas Piano Fest“ renginiuose.

KAUNASPIANOFEST.COM

suose su nedaug dalyvių, ir tai tapo pavyzdžiu, nes tokie renginiai išties gali pakeisti tavo gyvenimą“, – idėją aiškino Monika. Todėl didinti dalyvių skaičiaus ateityje neplanuojama, tačiau „Kaunas Piano Fest“ komanda svajoja apie galimybę visiems dalyviams suteikti pilnas stipendijas, kurios leistų padengti jų pragyvenimo ir mokymosi išlaidas festivalio metu.

Organizatoriai prisidėti kviečia visus norinčius – galima festivalį paremti finansiškai, nakvynei priimti dalyvį ar net pakviesti groti į kitą miestą. Visgi visi festivalio koncertai nemokami.

9

GIMĘS SU PYPKE KOTRYNA LINGIENĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

„Turiu tokią firminę istoriją apie susipažinimą su klasikine muzika. Reikėtų pasakyti, kad aš esu trečias vaikas šeimoj, o tai reiškia, kad tėvai jau visų supermamysčių ir supertėvysčių buvo atsikandę. Anksti tapau savarankišku žmogumi. Neretai tėvai mane savaitgaliams nuveždavo į Šėtą, kaimą Kėdainių rajone“, – pokalbį pradeda Kaune gimęs, Jonavoje augęs, tuomet vėl Kaune gyvenęs, dabar sostinėje dirbantis Julijus Grickevičius. Šiandien jis – radijo stoties „LRT Klasika“ vadovas, bet radiją aptarsime tik pačioje pašnekesio pabaigoje. „Kaunas 2022“ ambasadoriaus gyvenimo aprašyme telpa darbas orkestre, studentiško džiazo festivalio organizavimo iššūkiai ir… betarpiškas santykis su klasikine muzika, kurio daugeliui jo kartos atstovų nepavyksta užmegzti. Gal paskaičius bus drąsiau? O pypkė jokia ne metafora – Julijus turi jų kolekciją ir pokalbio metu maloniai papsėjo.

11

Tai kuo gi tavo gyvenimo istorijoje svarbi Šėta?

Šėtoje turėjome lempinį televizorių „Tauras“. 1998 metais Prancūzijoje vyko pasaulio futbolo čempionatas, kurio atidarymui buvo surengtas didžiulis koncertas prie Eifelio bokšto.

Dainavo trys tenorai – jie, dainų melodingumas ir visas orkestrinis gaudesys paliko didelį įspūdį. Dirigavo, beje, Jamesas Levine’as, prieš kelias savaites išėjęs anapilin. Tai toks buvo susitikimas ir meilė iš pirmo žvilgsnio.

Tų susitikimų vėliau buvo įvairių, nes aš nesimokiau muzikos, manęs niekas niekur neleido, nebuvo nei laiko, nei sąlygų. Bet kartais į rankas pakliūdavo kokia Beethoveno kasetė… Penktoj klasėj gavau Čaikovskio penktosios simfonijos kompaktinį diską, ir per vasarą jį išmokau atmintinai. Buvau toks cekava Zosė, man patiko būti geeku, taip susikūriau gana autonomišką savo pasaulį.

Paskui viskas po truputį plėtėsi ir atėjo iki kažkokio konkretesnio intereso. Sakau, tų periodų buvo įvairių ir, aišku, norėjosi savo laiku pritapti prie bendraamžių… Buvo toks rusiško roko laikas, „Akvarium“, „DDT“, netgi koverių vakarus darydavom „Džem’pub“ Kaune.

Paskui, jau Vilniuje, rengėm tributus Viktorui Cojui. Bet vieną dieną man pasisekė susitikti su Kauno miesto simfoninio orkestro vadovu Algimantu Treikausku, ir aš pradėjau dirbti orkestre.

Tai kuo gi tavo gyvenimo istorijoje svarbi Šėta?

Vytauto Didžiojo universitete studijavau istoriją, nuo pat pirmo kurso dirbau. Jau buvau spėjęs padirbėti šokio teatre „Aura“, jau buvo įvykęs mano inicijuotas festivalis „VDU Jazz Jungtys“. Žvalgiausi, ką veikti. Draugas perdavė, kad Algimantas Treikauskas ieško kokio nors žmogaus, nes dirba tik

12

jis, administratorė ir buhalterė, o orkestras – jaunas ir reikia kažkokio tarpinio varianto, kuris galėtų ką nors parašyti, nuveikti. Nepamirškim, kad 2008 metais sąvoka „viešieji ryšiai“ kultūroje buvo gana nauja.

Afiša ant sienos ar repertuariukas „Kauno dienoje“, ir viskas. Tai taip ir prasidėjo pažintis su Algimantu. Jis sakė: būtų gerai, kad kažką apie muziką žinotum, apie muzikos istoriją.

Sakiau, kad kažką žinau. Tai tapo dar vienu akstinu sužinot daugiau.

Tas žinojimas – skaitymas, klausymas, paskaitos?

Viskas kartu. Kai užlipi ant kokios geros temos, priėjimų turi begalę. Visiškai nebūtina jokia chronologinė tvarka.

Jeigu įdomu, gali į muziką patekti per istoriją, per karybą, įvairius kitus dalykus (Julijus dalyvauja istorinėse rekonstrukcijose, – red. past.).

Galų gale, nepamirškim, kad būna tiesiog gražu. Ir tas „tiesiog gražu“ labai keičiasi kartu su klausymosi patirtimi.

Pagrindinis muzikos pažinimo variklis yra būtent klausymosi patirtis, ne žinios. Pradedi gilintis ir supranti, kad, pasirodo, dalykai skiriasi, čia geriau, čia ne taip gerai skamba. Tada klausi, kuo gi skiriasi. Pažinimas apskritai yra vienas didelis žaidimas. Mes norim į pažinimą žiūrėti labai formalizuotai, metodiškai, sistemiškai, diplomatiškai, bet man atrodo, kad pažinimas didžiąja dalimi yra autentiškas būtent ta žaidimo forma.

Paminėjai džiazo festivalį „VDU Jazz Jungtys“. Kaip tau kilo mintis surengti tokį studentišką, bet kartu ir labai nestudentišką festivalį? Kada buvo jo pikas?

Labai dažnai galvoju, kaip būtų mano gyvenimas pasisukęs, jeigu to festivalio nebūtų, nes jis daug davė, daug ir atėmė. Dabar, praėjus aštuoneriems metams nuo

13

B A L A N D I S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

16

paskutinio festivalio, galiu sakyti, kad buvo rimtas išbandymas.

Bet man tada buvo 21-eri, buvau bebaigiąs dirbti festivalyje „Aura“ su Gintare Masteikaite ir visa kita to meto chebra. Dirbau „Auroje“ dvejus metus su dviem tarptautiniais festivaliais, ir man labai patiko pats renginio fenomenas – kaip koncentruotai per trumpą laiką galima papasakoti daug dalykų. Taigi visas pasitikintis savimi nuėjau pas VDU vadovybę ir pasakiau, kad reikia daryti universitetinį džiazo festivalį, nes čia yra aukso gysla.

Kaunas yra džiazo miestas, jūs turit infrastruktūrą, mes turim idėjų, čia reikia kažkiek pinigų, bandysim pardavinėti bilietus, visa kita. Ir taip festivalis po truputį atsirado.

Atsirado jis pirmaisiais metais labai neautentiškas, bet paskui tapo vis autentiškesnis.

vasarą priimdavome turuojančius muzikantus. Ir į tą vieną koncertą ateina Arnas Mikalkėnas, Tomas Razmus ir kiti free džiazo entuziastai, kurie be proto nori groti.

Ir, sako, jiems reikia, kad kažkas darytų renginius, sako, jau yra šį tą užmezgę, šį tą nuveikę ir taip toliau, padarom kažką. Ir tada pradėjom daryti su jais – buvo ketveri metai didelio intensyvo.

Ką turi galvoje sakydamas „neautentiškas“?

O tada susipažinau su Liudu Mockūnu – iš jo atėjo labai daug visokių socialinių ryšių, pažinčių. Esu gal dvidešimt jo koncertų su visais tuomet įmanomais scenos partneriais Kaune surengęs.

Esame atvežę tokių fenomenų kaip Avramas Feferis. Jis yra litvakas, gyvena Niujorke, buvo atvažiavęs su Chadu Tayloru ir Ericu Revisu. Tais laikais viskas buvo super, bet mes važiavom patys į oro uostą, patys pasitikdavom, patys nuveždavom, patys už pietus sumokėdavom.

Tuo metu Kaune noras groti, noras reikštis buvo labai stiprus. Netgi buvo toks juokas: Vilniuje gyvena Repo seniai, o Kaunas – free džiazo miestas. Pamenu, tuomet dar neįrengtoje „PuntoJazz“ palėpėje retsykiais darydavome renginius – na,

Į „VDU Jazz Jungtis“ 2011 m. pasikvietėm Keną Vandermarką – tai buvo festivalio pikas. Tuomet programą sudarėme už 6000 litų.

VDU, ačiū Dievui, sugalvojo, kaip įdarbinti šį festivalį. Jie pradėjo rengti absolventų dienas, o tai reiškia, kad iš mūsų nupirkdavo apie 500–600 bilietų, kurie įeidavo į festivalio biudžetą. Tokiu būdu už 9000 litų įvykdavo visai neblogas festivalis. Ir ant to viso ciongo, kad mes pasikviečiam Vandermarką ir viskas čia labai gerai, atsirado daug ir gerbėjų, organizacija įsisuko į labai neblogą lygį. Ir tada aš sumaniau dėti kozirį ir 2012 m. pasikviesti Peterio Brötzmanno tentetą. Jei trumpai, paskutinę skolos dalį už tai sumokėjau pernai. Kurį laiką buvau neviltyje, neslėpsiu. Užtruko susišnekėti ir su organizatoriais, ir taip toliau, bet viskas vis tiek įvyko, tai čia buvo tokia gyvenimiška

Įsivaizduok, pirmajame festivalyje grojo grupė „Fusedmarc“, tada „Pieno lazeriai“, tada Artūro Anusausko kvartetas, ansamblis „Giunter Percussion“ ir taip toliau.

Antrajame festivalyje grojo Saulius Petreikis su Sergėjusus Vychrovas, buvo rodomas muzikinis spektaklis „Novečentas“, režisuotas Arvydo Lebeliūno. Antrasis festivalis buvo gerokai mažesnis, nes, savaime suprantama, viskas kainavo labai daug, bilietų pardavėm labai mažai ir universitetas turėjo nemažai prisidėti, dėl ko nebuvo labai patenkinti, bet suprato, kad renginys turi potencialo.

VISAS MENAS TURI SAVO INDUSTRIJOS PUSĘ.

KLASIKINĖ MUZIKA NĖRA JOKIA IŠIMTIS.

pamoka apie jėgų skaičiavimą ir tam tikrus matavimo vienetus. Kad entuziazmas – entuziazmu, bet biznis yra biznis.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

B A L A N D I S

O jei grįžtume prie klasikinės muzikos? Kiek joje verslo?

Tai yra verslas bet kuriuo atveju. Visas menas turi savo industrijos pusę.

Klasikinė muzika nėra jokia išimtis.

Tai, kad dalykus bandoma dirbtinai sudvasinti arba elgtis su jais kaip su muziejiniu eksponatu, bandoma padėti už stiklo ir atsargiai valyti dulkes, neduok Dieve, ne taip sukirčiuosi pavardę… Šis patosas labai kenkia muzikai. Daro ją negyvą, ją marina.

Neleidžia perduoti jos kokybiškai iš kartos į kartą, nes pradeda kvepėti labai neskania prievole, pareiga, kažkokiu išankstiniu žinojimu, o mes juk pradėjom kalbą apie autentišką pažinimą, žaidimą ir panašiai.

Visa tai išlaikyti yra be proto brangu, ne veltui klasikinė muzika yra vienas labiausiai institucionalizuotų menų.

Nuo tada, kai ji nebepalaikoma dvarų, privačių žmonių, kurie galėjo sau tai leisti, tapo palaikoma valstybės.

Prieš interviu minėjai, kad namuose fonotekos nekaupi ir esi „Spotify“ žmogus. Taigi kokie tavo pastarojo meto atradimai šioje platformoje, ką rekomenduoji išgirsti?

Vis paseku, kokios išleidžiamos interpretacijos, kas naujo, kas ateina etapinio, galbūt koks orkestras kažką įrašė. Man pernai didelį įspūdį padarė latvio Andrio Nelsono ir Bostono simfoninio orkestro Šostakovičiaus simfonijų albumai.

Pernai daug laiko praleidau su Jeano Sibelijaus simfonijomis, labai patiko Londono simfoninio orkestro interpretacija. Būtent Sibelijaus septintosios, paskutinės simfonijos aš tau siūlau iš karto po pokalbio pasiklausyti.

18

Kitas dalykas – Gustavas Mahleris, man tai muzika apie kosmosą.

Mahleris sugebėjo sukurti tokią orkestrinę atmosferą – aišku, kad tai vėlyvojo romantizmo gigantomanija, – kai orkestrai jau išsiplėtė iki 130 žmonių. Ir visa ta atmosfera, garsynas primena didelį pasakojimą, kuriame tu kaskart klausydamas atrandi ką nors naujo. Persiklausyti Mahlerio neįmanoma – ten tiek daug kontrastų, tiek daug skirtingų tempų, skirtingos filosofijos, minties. Ten nėra savitikslės muzikos, tik kažkoks nuolatinis naratyvas.

Ir Richardas Wagneris, mano mylimas Wagneris. Aš netgi vokiečių kalbą buvau pradėjęs mokytis tam, kad suprasčiau ir galėčiau sau pasišvilpauti kai kurias jo operas. Turėjau tokį ikikarantininį pažadą sau, kad aplankysiu vieną „Nibelungų žiedo“ pastatymą per metus. Tai tetralogija, keturios operos, tad jeigu vyksti kur nors, tai savaitei. Iš viso apie 16 valandų muzikos. Wagneris yra tema, kuri paprastai nepalieka abejingų, ir jeigu nuvažiuoji į kokį nors Wagnerio festivalį – nematai atsitiktinių žmonių.

Paprastai žmonės atvažiuoja su didele klausymosi patirtimi, yra tam tikra vagnerizmo kultūra.

Yra Alexo Rosso knyga „Vagnerizmas“.

Ten išdėstyta labai daug aspektų. Jis buvo kontroversiškas vyrukas, bet muzika nepaprasta. Joje daug jėgos, kuri emociškai labai geba nuvesti į tolį, jeigu sugebi nuosekliai išklausyti. Turi savyje daug grubumo, daug vidurinio registro, bet sykiais net ir kažko erotiško, ir nepaprastai stipraus. Wagnerio tetralogija „Nibelungų žiedas“ – vienas tų veikalų, kuriuos gali pažiūrėti kartą per metus kokiam nors teatre ir užsibūti toje substancijoje savaitėlę.

Kaip tik norėjau klausti apie emociškai paveikiausią matytą koncertą. Tai ir bus kas nors iš „Žiedo“ serijos?

Pirmą kartą pamatytas „Nibelungų žiedas“ Budapešte – vienas stipriausių dalykų. Aišku, ir kitų pirmųjų koncertinių patirčių buvo daug ir stiprių. Kai pradėjau dirbti pas Algimantą, tą savaitę griežė smuikininkas iš Italijos Pavelas Bermanas, griežė jis Brahmso koncertą smuikui, ir aš atsimenu tą įspūdį, kad, oho, va čia tai virtuoziškumas, va čia tai muzika.

Buvo sausakimša – tokie laikai filharmonijoje. Kartą, pamenu, septintoj klasėj nuėjau vienas į Kauno filharmoniją, grojo Mūza Rubackytė. Nemačiau orkestro, tiek buvo žmonių, kad buvo neįmanoma pamatyti, kas darosi scenoj.

Turiu paskutinį klausimą apie tavo dabartinę darbovietę.

Daugiau nei metus vadovauji „LRT Klasikos“ radijo stočiai.

Tai reitingų prasme totaliai nišinė stotis. Bet kaip manai, ką tu, kaip vadovas, padarei tokio, kad jos klausytųsi ne tik tie, kurie klausėsi iki tau ateinant dirbt?

Neturiu garantijų, kad žmonės klausys ar susidomės labiau, bet, kadangi ilgokai analizavau tą kanalą ir buvau jo klausytojas, pirmiausia norėjau, kad neturėtume kanale tokių dalykų kaip „negalima“. Čia buvo daug permainų ir, pabrėšiu, tai nėra supaprastinimas, tai yra prieinamumo didinimas. Antras dalykas, man atrodo, kad pati radijo misija šiek tiek pasikeitė.

Kolektyvinė radijo patirtis tapo tikrąja to žodžio prasme labiau kolektyvinė per radijo lyderystę.

Mes pradėjome organizuoti renginius. Pasistengėm, kad šita radijo stotis būtų matoma svarbiausiuose kultūriniuose įvykiuose. Kitas dalykas – naujų žmonių ir balsų atsiradimas. Muzikinė įvairovė, ne tik žanrinė, bet ir žanro viduje, irgi nėra baigtinis procesas.

Metai yra labai mažai, kalbant apie klausytojų pritraukimą. Pirmiausia mes galvojam apie tuos, kurie turėtų mūsų klausyti, bet kažkodėl dar nėra atradę. Tik paskui apie tuos, kurie atsitiktinai pasuks link šito kanalo ir muzikos žanro.

Stengiamės, kad mūsų radijas būtų kultūros draugas ir geriausias muzikos draugas. Iš kitos pusės, aš čia kalbu apie lėto vartojimo, ilgo klausymosi dalykus, nes mes niekada nebūsim reitinginis radijas.

FM bangose augimo perspektyva ribota, ir mes turim būti laimingi dirbdami būtent tam žmonių ratui, jį plėsdami. Bet aš matau kitą labai gerą tendenciją – žmonės, kurie klausosi online, vis labiau atranda „LRT Klasiką“. Čia turiu galvoje ir tiesiogines transliacijas, ir on demand turinį – audioteką, tinklalaides.

Aišku, tai rodo ir bendrą tendenciją, kad FM žmonės klauso ir klausys vis mažiau, patys komplektuosis savo turinį, labai dažnai net nepriklausomai nuo kanalo. Tokioje mėsmalėje mums svarbiausias visgi yra kokybiškas turinys. Toks, kurį gali kurti netaikydamas masėms, nes turinio prasme mūsų tikslas ir yra būti nišiniams. Visgi nišiškumas turi dvi skirtingas formas. Vienas nišiškumas yra palėpė, kurioje tu sukrauni visus nereikalingus rakandus, vaidini, kad čia yra nišiška, ir stebiesi, kodėl niekas neužeina.

Kitas nišiškumas yra butikinis, kai kuri labai nedaug, mažoj erdvėj, labai paklausų produktą būtent dėl to, kad jis yra paklausus dėl savo nišiškumo. Dėl to, kad kalbi ta kalba ir tomis temomis, apie kurias niekas daugiau nekalba. Sutrumpinus šią filosofiją, teigiu, kad nišiškumas yra gerai. Tik niša turi būti išieškota. Čia turbūt ir slypi tas didysis radijo menas.

19

20

K A U N A S

–

E U R O P O S

K U L T Ū R O S

S O S T I N Ė

2 0 2 2

KAIP SKAMBA BRAZILKA IR ARGENTINKA PAULIUS TAUTVYDAS LAURINAITIS AUTORIAUS NUOTR.

Su kokiais garsais jums asocijuojasi Brazilijos vardas?

Daugeliui turbūt su sambos melodijomis ar gyvūnijos chorais iš atogrąžų miško tankmės. Bet šįkart klausimas apie kitą Braziliją ir kitą Argentiną – ne tas, kur už Atlanto, bet tas, kuriomis baigiasi Žaliakalnis. Tas, iš kurių matosi Šilainiai, prie kurių kampuoto silueto samba galbūt ir nesiderintų. Apie Braziliją(-ką) ir Argentiną(-ką) kadaise jau rašėme viename pirmųjų savo numerių: buvę vargingiausiai besivertusių kauniečių kvartalai 3 dešimtmetyje nugulė rytinius Neries slėnio šlaitus ir tapo lietuviška tolimųjų lotynų kraštų favelų interpretacija. Jų užuominų ar net ištisų fragmentų galima rasti dar ir šiandien – tai išlikę pavieniai, gerokai mažesnio už kaunietiškąjį standartą tūrio namai, kreivi, keistos formos sklypai ir savaimingai išsidėliojęs, kiek chaotiškas gatvelių tinklas.

Pašnekinome žmogų, kuris išsikėlė misiją užfiksuoti šių šiaurės vakarų Žaliakalnio kalvų garsinę formą: įrašyti, o jei reikės, ir suvaidinti savotišką tų, iš pavadinimų egzotiškų Kauno vietų garso takelį. Tai – garso menininkas Martynas Timinskas, „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ kontekste, projekte „MoFu 360/365“, kuriantis „Šiaurinio šlaito istorijas“.

21

Brazilka XX a. 6 deš. viduryje. S. Lukošiaus nuotr.

(KTU ASI Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro archyvas)

22

23

2 0 2 2 S O S T I N Ė K U L T Ū R O S E U R O P O S – K A U N A S

24

Su Martynu susitinkame Brazilkos ištakose, trikampiame skvere, ne per seniausiai pakrikštytame dailininko Antano Samuolio vardu.

Autorius pasakoja, kad būsimasis projekto rezultatas susidės iš trijų dalių – vizualinės, garsinės ir jas reprezentuojančios instaliacijos: „Čia atsiras viena iš mūsų projekto dalių – muzikinė-vizualinė instaliacija. Ultravioletinei šviesai jautriomis dekoracijomis A. Samuolio skvere rūpinasi Cretu Alexandru Constantinas, o mano darbas – apšviesti, sukurti muziką ir ją įgarsinti.“ „Be galo džiaugiuosi šiuo projektu.

Dar tik neseniai pradėjome dirbti, bet prisijungia vis daugiau žmonių.

Patarimais, laiku ir inventoriumi padeda kolega Arūnas Periokas, fotografas Justinas Stonkus, lyg tyčia dabar nagrinėjantis medinę Kauno architektūrą, būsimoms vizualizacijoms fotografuos žmones, pastatus bei radinius“, – dėsto pašnekovas.

Einame link šlaito, besileidžiančio į Nuokalnės gatvę, kurios vardan kadaise buvo nugriauta didžioji dalis kaunietiškosios Brazilijos. Šiandien ji atsakinga už nemažai foninio garso, kuriame skendi kadaise rami miesto dalis.

Martyno arsenale – mikrofonai, lūpinė armonikėlė ir kiti garsą skleidžiantys ar sukeliantys žaislai, tarp jų ir arbatinis šaukštelis. Visa tai skirta išgirsti ir prakalbinti rajonui. Klausomės pasakojimo apie

projekto girdimąją dalį: „Garsai, iš kurių susidarys muzikinis kūrinys, turėtų būti trejopi. Pirmiausia tai – bendrasis fonas: gyvūnų ar paukščių garsai, jų priešprieša su didžiuliais transporto srautais, supančiais rajoną ir girdimais bet kuriuo paros metu. Antra, rajone esantys objektai bus naudojami kaip instrumentai, – pašnekovas rodo į metalinę tvorą – o iš jų jau bus komponuojama. Ir, aišku, bus naudojami papildomi elementai, tarkim, vaiko dainavimas.“ Ne viską, kas buvo vos prieš keletą metų, Martynas galės įrašyti – miestas sparčiai keičiasi ir kai kurių archajiškų elementų nebelieka. Vienas tokių – P. Dovydaičio gatvės gale buvęs komunalinis hidrantas, kuriuo naudojosi paskutiniai čia be vandentiekio gyvenę žmonės: „Vietiniai pasakojo, kad tas hidrantas užšaldavo ir jį smurto priemonėmis (plaktuku) taip vaduodavo, kad skambėdavo visas rajonas, – juokiasi pašnekovas. – Galbūt todėl niekam nebuvo įdomu, kai su Arūnu paskutinę žiemos dieną vaikų aikštelėje skvere valandą daužėme plaktuku į viską, kas iš metalo.“ Tokių svarbių rajono akcentų kūrinyje autorius žada neignoruoti, tačiau garsą suteiksiančių šaltinių teks ieškoti jau kitur.

Traukiame ieškoti kitos buvusios rajono garsinės įžymybės – tarp Brazilkos ir Argentinkos dar prieš keletą metų tebegyvenusių ožkų

25

Ožkų neberandame – dar vienas reiškinys, kurio audioreprezentacijos teks ieškoti kitur. Kylame atgal į kalną – šį kartą jau siaurais Argentinos takais. Martynui tai pirmasis tokio pobūdžio projektas, kai kūrybiniam procesui tenka išeiti iš studijos: „Groju bosu grupėje „It Was Us“, turiu live elektroninės muzikos projektą „Somma Happiens“. O lauko įrašai man naujas dalykas ir tikrai labai įdomus – daug ko išmoksti ne tik iš kūrybinės pusės, bet ir psichologiškai, pavyzdžiui, kaip prieiti

prie žmonių – ne tik pakalbėti, bet ir įkyriai į pašto dėžutę padaužyti ir įrašinėti.“ Vizualinis būsimojo kūrinio akompanimentas, kurį pašnekovas kurs tiek iš senųjų paveikslų, tiek ir iš fotografo fiksuotų vaizdų, jam taip pat iš dalies naujas iššūkis. „Esu kūręs vizualiką roko, elektronikos pasirodymams, bet čia visai kitas dalykas. Nebe šiaip iliustracija dėl iliustracijos, kuri gerai atrodo. Turi atsispindėti ir tai, kas muzikoje, ir tai, kas toje miesto dalyje, kad jų sąryšis viską pasakotų ir nereiktų pridėti žodinio naratyvo, kur muzika liktų tiesiog fonu.“ Grįžtame į skverą, kuriame pradėjome pasivaikščiojimą. „Arūnas stovėjo su rekorderiu sankryžoje, o aš saviškį palikau dar toliau. Vanojau visus tuos vamzdžius, – menininkas rodo į žaidimų aikštelę. – Įdomus efektas, kai medžiagą iš nutolusių įrenginių tarpusavy sudedi ir pasigirsta, kaip tas garsas keliauja.“ Pasak Martyno, į klausimą, kiek kūrinyje bus natūralaus įrašo, o kiek manipuliacijos, atsakyti dar anksti: „Visame šitame musique concrète reiškinyje svarbu apsispręsti, kiek leisi sau manipuliuoti garsu. Tarkim, lėtinsi juostą ar greitinsi. Kol kas dar lieka neatsakytas klausimas, kiek to realumo bus šimtaprocentinio, o kiek norėsis pridėti žaidimo garsu rezultatų.“ Prieš atsisveikindami, su pašnekovu praeiname pro keletą ne per seniausiai išdygusių namų. Miestas keičiasi, tačiau kai kurios jo dalys liks užfiksuotos ne tik vaizdais, bet ir garsu.

KAUNAS2022.EU

būrio. Kalvotoje Anykščių gatvėje Martynas rodo į krūmais ir medžiais apaugusią vietą: „Šičia, kur golfas stovi, mano mėgstamiausias namas. Kiek čia einu, jeigu tik saulėta diena, visada daugybė įvairių rūšių paukščių, kurie suskridę tarsi įtemptai šnekasi.“ Puntuko gatvėje sustojame prie dar vienos tvoros, kuri tampa improvizuotu ksilofonu. Fone loja šunys, bet tai netrukdo: „Bandykime prakalbinti tvorą – šiandien dar tik testuojame.

Fone yra dainininkų, bet jie irgi rajono dalis“, – pašnekovas šypsosi.

Leidžiamės į pašlaitę, kur netrukus greta kopsime atgal, jau į Argentiną.

Iš kadaise buvusio aukštos įtampos elektros stulpo paliktos aikštelės atsiskleidžia Šilainių panorama, o šiapus upės matosi belapiuose medžiuose paskendęs kompozitoriaus J. Gruodžio namas. Ketinama užfiksuoti abu: „Nevėjuotą dieną iš tos aikštelės gal ir tą eismą bus įdomu įsirašyti. Planuojame ir pas Gruodį į svečius.“

27

AUŠRA STRAZDAITĖ-ZIBERKIENĖ TEODORO BILIŪNO NUOTR.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

B A L A N D I S

GRUODŽIO KOMPOZITORIŲ MEDIS

Atrodo, nesvarbu, ar išmokstama gero, ar blogo, visuomet kyla klausimas, kas to išmokė. „Kas primokė?“ – klausiame prisidirbusio vaiko. „Kas buvo tavo mokytojas?“ – klausiame tiek jauno, tiek brandaus kompozitoriaus.

28

29

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

B A L A N D I S

Nors, regis, muzikos komponavimas nėra kovos menai, kad visam gyvenimui išsaugotume pagarbų santykį su Mokytoju, tačiau vienoks ar kitoks ryšys išlieka. Nes kadaise Mokytojas buvo jaunas ir pats mokėsi, o jaunas kompozitorius laikui bėgant tampa Mokytoju ir perduoda žinias toliau. Šis ryšys nenutrūksta – tarsi iš vieno kamieno augančios ir lapojančios šakos. O daugumos Lietuvos kompozitorių šakelės išaugo iš Juozo Gruodžio medžio.

Knygoje „Juozas Gruodis epochų sankirtose. Straipsniai. Atsiminimai.

Dokumentai“ (sud. Algirdas Jonas Ambrazas, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2009) publikuotame prof. dr. Gražinos Daunoravičienės straipsnyje „J. Gruodžio kompozitorių mokykla ir jos šakos“ pateiktas jos sudarytas Pedagoginių lietuvių kompozitorių mokyklų medis, kuriame – J. Gruodžio ir Osvaldo Balakausko medžiai.

J. Gruodžio medis turi dvi dideles – Antano Račiūno ir Juliaus Juzeliūno atšakas. Iš A. Račiūno atšakos išeina V. Barkausko, B. Kutavičiaus, E. Balsio, iš J. Juzeliūno – V. Laurušo, R. Janeliausko ir R. Mažulio šakos. Kauno miesto muziejaus J. Gruodžio namų ekspozicijoje „Mano darbas taurus“1 eksponuojamas jau gerokai vešlesnis medis su daugiau šakelių. Suprantama, šiandien jis būtų dar kuplesnis – juk anuo metu buvę jauni kompozitoriai ar studentai šiandien patys dėsto kompoziciją.

Kompozitorius Jeronimas Kačinskas, įvertindamas visą J. Gruodžio gyvenimo darbą, kaip svarbiausią išskyrė pedagoginę veiklą: „Viena svarbiausių misijų J. Gruodžio gyvenime taip pat buvo pedagoginis darbas Kauno konservatorijos kompozicijos klasėje, kur jis dirbo daugiau kaip 20 metų. Jis iš jaunųjų studijozų tarpo išleido žymių pajėgų. J. Nabažas, J. Gaidelis ir A. Račiūnas yra J. Gruodžio mokiniai. Jie per trumpą laiką yra parašę vertingų kūrinių, kur šalia ryškių individualių bruožų savo stiliuje jie dar teberodo stiprią savo mokytojo įtaką. Suprantama, tokia asmenybė kaip J. Gruodis negalėjo nepaveikti atsidavusių studijozų, ypač kad jo kompozicijos dėstymo metodai buvo daugiau perteikiamojo pobūdžio.“2 Apie J. Gruodžio kompozicijos klasę kaip apie savitą mokyklą 1939 m. rašė kompozitorius Konradas Kaveckas: „Jis yra ne tik vienas stipriausių ir originaliausių mūsų kompozitorių, bet jam yra patikėtas ir mūsų jaunųjų kompozitorių prusinimas. Todėl galima sakyti, jog yra net J. Gruodžio mokykla, kurios ryškiausiais atstovais tektų suminėti jo buvusius kompozicijos klasės lankytojus J. Nabažą, A. Budriūną, J. Gaidelį ir kitus.“3 O iš kokių šaltinių kūrybinius syvus siurbė pats J. Gruodis? Pradines muzikos žinias jis gavo šeimoje, toliau mokėsi pas Miką Petrauską ir Povilą Latočką Obeliuose bei Rudolfą Liehmaną Rokiškyje.

Mintaujoje privačiai fortepijono ir dainavimo mokėsi pas vokiečių kilmės pianistą Aleksandą

1. Ekspozicija sukurta 2014 m., kuratorė Natalja Kaminskaitė-Kurlavičienė, dizainerė Aistė Levickytė, ekspoziciją įrengė Remigijus Gylys.

2. „A. a. komp. Gruodį prisimenant“, Žiburiai (JAV), 1948-07-03.

30

3. „Juozo Gruodžio muzikos stiliaus genezė“, Muzikos barai, 1939, Nr. 5–6, p. 143.

Geschmanną. Maskvos konservatorijoje kompoziciją studijavo pas Nikolajų Laduchiną ir Aleksandrą Iljinskį. Jaltoje konsultavosi pas Vladimirą Rebikovą. Leipcigo konservatorijoje, kurią baigė diplomu „su pasižymėjimu“, kompoziciją studijavo pas Stephaną Krehlį, Paulių Graenerį bei Sigfridą Karg-Elertą. Tad lyginant su latvių ir estų kompozitorių mokyklomis, kaip pabrėžia G. Daunoravičienė, nors jas visas sieja rusiškoji mokykla, lietuviškoje J. Gruodžio mokykloje yra tvirta vokiškos tradicijos įtaka.4 Įkūręs pirmą kompozicijos klasę ir vertindamas Valstybės muzikos mokyklos dešimtmetį, tuomet jos direktorius, kompozitorius Juozas Gruodis rašė: „Pirmasis mūsų išugdytos Muzikos Mokyklos rūpestis yra pažinti savosios muzikos diegus. Išmokti atskirti tai, kas mūsų muzikoj yra originalaus, ką mes tik vieni teturim ir kas yra brangu ne tik mūsų tautai, bet ir net didžiausiems kosmopolitams.

Antras rūpestis yra pažinti pasaulio muziką ir, įaugus į Europos menininkų tarpą, kelti muzikos kultūrą visoj mūsų šaly. Trečias mūsų rūpestis – ugdyti savo muziką, gaivinamą tomis sultimis, kurios tik ir padarytų lietuvių muziką gyvą ir tada, kai mes savo kompozicijose nebevartosime liaudies motyvų.“5 Dauguma J. Gruodžio mokinių akcentavo jo punktualumą, tvarkingumą, reiklumą, savidiscipliną, kruopštumą ir darbštumą.

G. Daunoravičienė teigia: „Jis

stengėsi diegti tvirtus profesinius įgūdžius, o prieš imantis kūrybinių ieškojimų skatino nuodugniai išmokti klasikinės muzikos dėsnius ir čia nedarė jokių nuolaidų.“6 Pirmąsias muzikos žinias iš dar jauno J. Gruodžio gavęs kompozitorius ir dirigentas Juozas Karosas prisimena: „Gruodis nustatė tam tikrą laiką, kada aš galėjau ateiti, nes kitos valandos buvo užimtos.

Jo dienotvarkė buvo suplanuota ne tik valandomis, bet ir minutėmis, ir jis jos griežtai prisilaikė. <...> Visur jis buvo nepaprastai punktualus. Begaliniai tvarkingas. <...> Iš Gruodžio aš išmokau ne tik muzikos, bet ir didelės drausmės, punktualumo ir pareigingumo.“7 Kompozitorius Julius Gaidelis: „Kaip žmogus, Juozas Gruodis buvo energingo būdo. Ta jo būdo savybė, kaip konservatorijos direktoriaus, teigiamai veikė kaip pedagogus, taip ir klausytojus (studentus). Tas turėjo teigiamos įtakos į konservatorijos mokslo lygį. Konservatorijos klausytojams, ypač jauniesiems Gruodis atrodydavo per staigus, neprieinamas, tačiau tikrumoje jis buvo labai demokratiškas ir nuoširdus.

Daug kartų mačiau, kaip jis tai vienam, tai kitam vargan patekusiam klausytojui į delną įspausdavo dešimtį litų. Ir kaip pedagogas Gruodis turi Lietuvai nuopelnų: visi mūsų jaunieji kompozitoriai, baigusieji Kauno konservatoriją, buvo Juozo Gruodžio mokiniai.

Ir jų kūryboje daugiau ar mažiau atsispindi jų mokytojo įtaka.“

4. Juozas Gruodis epochų sankirtoje, p. 229.

5. Valstybės muzikos mokykla 1920–1930, Kaunas, 1930, p. 40.

6. Juozas Gruodis epochų sankirtoje, p. 234.

7. J. Karoso, J. Nabažo, J. Juzeliūno, P. Tamuliūno, V. Klovos, A. Belazaro ir A. Adomaičio prisiminimai – iš knygos Juozas Gruodis epochų sankirtoje.

31

Straipsnio autorė prie J. Gruodžio namų

32

Kompozitorius Jonas Nabažas: „Kai Gruodis 1927 metų rudenį paskelbė kuriąs kompozicijos klasę, aš ir keturi kitų specialybių moksleiviai – A. Račiūnas, A. Budriūnas, A. Dirvanauskas ir L. Andriejauskas – pasisiūlėme kandidatais į šią klasę. Ir J. Gruodis, truputį paegzaminavęs, mus visus priėmė mokytis kompozicijos. <...> Dabar pasirodė veik visai kitoks negu dirigento kėdėje: šaltas rimtumas, profesoriškas nuotolis, patyrėme, visai nebuvo jam būdingas; priešingai, jis buvo judrus, natūralus ir net gana draugiškas mūsų atžvilgiu, nežiūrint, kad, šalia to, jog jis mūsų pedagogas, dar buvo ir direktorius.“ Julius Juzeliūnas: „Kai pirmą kartą, būdamas studentas, ėjau pas Gruodį, tai labai bijojau, drebėjau visas iš baimės...

Gruodis, Gruodis, tokia mistinė asmenybė, vieni sakė, kad baisiai griežtas, kiti sakė – geras žmogus. Paskui, kada jau pamačiau, susitikau, iš tikrųjų pasirodė, kad ir griežtas, ir kirvis, o kartu labai geras žmogus. Savo mokiniais rūpinosi, nes manė, kad tik tada, kai visą savo mokinį pažįsti, – ką jis valgo, kuo jis avi,

kaip jis fortepijonu groja, – kada visa tai žinai, tai daug lengviau su juo šnekėtis, reikalauti iš jo. Ir ta Gruodžio savybė buvo gera, kad jis labai žmogiškas buvo. Na, ir šalia to: „Broliuk, aštuonias valandas turi sėdėti prie fortepijono, jeigu nesėdėsi, jokios šnektos negali būti.“ Aš bandžiau išsisukinėti. „Na, na, na, na, broliuk, jokio gudravimo, jei nesėdėsi, mums nėr ko šnekėt.“ Pirmais metais jis mane privertė, aš ir sėdėjau po aštuonias valandas, vien tiktai harmonija užsiiminėjau. Moduliacijos, sekvencijos, uždavinių devynios galybės... „Klausyk, broliuk, ką tu čia: kol harmonijos nemokėsi taip laisvai, kaip žuvis po vandenį nardyt, tai kokia čia gali būti kompozicija, ką tu čia kalbi.“ Na, tai ir sėdėjau, ką padarysi.“ J. Juzeliūnas atsiminė tokius J. Gruodžio pamokymus: „Reikia labai daug dirbti. Dirbti ir dar kartą dirbti – tai yra kompozitoriui būtiniausia sąlyga.

Priešingu atveju nėra ko ir galvoti apie kompozicijos mokslą. <...> Įkvėpimo, broliuk, nebūna, egzistuoja tik darbas. <... > Broliuk, jei nori suvokti bei atspėti lietuvišką harmoniją, paklausyk dainuojant liaudį, pajusk nuotaikos visumą ir išreišk savo kūrinyje taip, kaip pajusi savo sieloje. Čia nereikia į nieką nusižiūrėti bei pamėgdžioti, nes kiekvienas menininkas turi kalbėti sava, jam vienam būdinga kalba.“ Povilas Tamuliūnas: „Kada ateidavome į profesoriaus namus, mus su šypsena, labai nuoširdžiai sutikdavo Gruodienė. Užeiname į jo kambarį, po kelių minučių pasirodo ir jis visa savo didybe – juodas kostiumas, balta „fantazija“. Tartum būtų susiruošęs į pobūvį, į kokią didžiausią šventę.“ Vytautas Klova: „Prof. Juozas Gruodis buvo labai jautrus žmogus ir reiklus pedagogas. Būdamas nepaprastai reiklus ir rūpestingas, stengėsi visa tai skiepyti ir savo mokiniams. Jis sakydavo, kad norint būti geru kompozitoriumi reikia ne mažiau kaip aštuonias valandas

kiekvieną dieną dirbti savo specialybėje.

Iš studentų reikalaudavo maksimalaus darbo. Jei viskas, kas buvo užduota, padaryta neblogai – sekančiai pamokai užduotį padidindavo, ir tai darydavo tol, kol įsitikindavo, kad studentas nepajėgia daugiau padaryti. <...> Rašant kūrinius, taip pat net ir sprendžiant harmonijos uždavinius, skatindavo ieškoti įdomesnių sąskambių, faktūros, išraiškingesnės melodikos. Tačiau kartu reikalaudavo kiekvieną kiek įmantresnį sąskambį ar tai kokį garso patiekimą paaiškinti, kodėl būtent taip parašyta.

Mat prof. Gruodis pratino, kad kūryboje viskas iki mažiausių detalių būtų gerai apgalvota, logiška, kad kūrinys turėtų išraiškingą melodinę liniją, spalvingą harmoninį rūbą ir aiškią, konkrečią formą, kad jame nebūtų nieko atsitiktinio.“ Antanas Belezaras: „Kaip pedagogas jis buvo labai griežtas, mokiniai jo prisibijojo. Kartą, taisydamas vieno jo harmonijos darbą, smarkiai išbraukė. Mokinys teisinasi: „Bet juk taisyklės tai leidžia....“ Gruodis: „Tavo melodija su harmonija dera kaip lašiniai su pienu.“ Antanas Adomaitis: „J. Gruodžio pamokos nebuvo nuobodžios ar oficialios. <...> Va-žiuo-ji! Bro-liuk!

Va-žiuo-ji! – nutęsdavo skiemenuodamas Gruodis, kai studentas nuklysdavo per toli. Žinai, kur važiuoji? Iš Kauno į Klaipėdą per Zarasus. Ilgai tylėjęs ir sekęs, kaip studentas grabinėja akordus aplinkui, nerasdamas kelio pirmyn, išklausęs jo harmonines klajones, pagaliau nekantriai jį nutraukdavo: – Čia, broliuk, reikia kelnių! Be kelnių, vyruti, nieko nepadarysi... – Iš karto nesupratau, kuo dėtos kelnės? Bet profesorius patylėjęs paaiškino išsamiau: – Tai šitaip, muzikante! Kai nuzulinsi į kėdę kokias trejas kelnes, tada žinosi, kaip jungti akordus, o dabar eik namo ir dirbk, nes tamsta turi spragų pirmoje harmonijoje.“ J. Gruodžio klasėje ginčai nelabai buvo įmanomi: „Pasitarsime po trejų metų. Ginčytis galėsime po

33

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

B A L A N D I S

penkerių. Dabar klausyk ir daryk, kaip sakau. Skonį reikia įgyti. Vidinę klausą reikia išlavinti. Su protu ir su skoniu viskas galima. Bet kol kas dirbti, broliuk, reikia. Tik dirbti!“ O apie savo kūrybos principus sakė: „Mano principas toks: nesipuošk svetimomis plunksnomis!

Nesisavink to, kas kitam priklauso, kas ne tavo. Kūryba kaip kalba. Jei turi ką naujo pasakyti, sakyk! Bet jei ne, geriau patylėk...“ Kaip teigia G. Daunoravičienė, „visavertės kompozicijos mokyklos turinyje vieni svarbiausių yra mokytojo žinių perdavimo mokiniui sėkmingumo ir mokinio kūrybos perspektyvumo komponentai“.8 Pažvelkime į šį medį per Kauno kompozitorius, būtent Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus, šiais metais švenčiančio 50-metį, kompozitorių prizmę: Algimanto Kubiliūno, Giedriaus Kuprevičius, Dalios Kairaitytės, Zitos Bružaitės, Giedrės Pauliukevičiūtės, Algirdo Briliaus, Raimundo Martinkėno ir Viltės Žakevičiūtės bei jau išėjusių – Jono Dambrausko, Viktoro Kuprevičiaus, Vlado Švedo, Vidmanto Bartulio, Daivos Rokaitės-Dženkaitienės atvejus.

Vyriausi skyriaus nariai, J. Dambrauskas baigė Varšuvos muzikos instituto vargonų klasę, o V. Kuprevičius jaunystėje muzikos mokėsi privačiai, vėliau mokėsi Kauno muzikos mokykloje fortepijono klasėje, o kompozicijos žinias tobulino pas J. Gruodžio mokinį V. Klovą.

A. Kubiliūnas mokėsi pas J. Gruodžio mokinį A. Račiūną, kuris buvo laikomas vienu labiausiai išsilavinusių – po dešimties metų studijų pas J. Gruodį, jis dar mokėsi Paryžiuje pas Nadią

Boulanger bei privačiai pas Aleksandrą Čerepniną. G. Daunoravičienė aptakiai pažymi: „A. Račiūno pedagogikos stilius ir darbo su studentais maniera kėlė nemaža problemų ir ne visada džiugindavo studentus.“9 A. Račiūno šakai priklausantis A. Kubiliūnas, paklaustas apie kompozicijos studijavimą konservatorijoje, atsiliepia korektiškai: „Studijos pas A. Račiūną – labai jau savotiška patirtis. Tai buvo liberalus, švelnus ir mandagus žmogus. Gerai, kad konservatorijoje, kompozicijos katedroje, buvo gana draugiška studentų aplinka.“ O paprašytas sukonkretinti paaiškina: „Tada į studijas pas profesorių visi mes žvelgėme skeptiškai, bet šiandien aš kažkiek atlaidesnis ir supratingesnis.

Tai buvo studento tikrai beveik savarankiškas darbas ir kūrybinių jėgų tikras patikrinimas: jeigu nežlugai, tai eisi…

Tai vertė studentą būti visokeriopai už save atsakingą.“10 A. Račiūno mokinio E. Balsio klasėje mokėsi G. Kuprevičius, D. Kairaitytė ir V. Bartulis. Kaip nurodo G. Daunoravičienė, E. Balsys smarkiai taisydavo studentų instrumentuotės darbus. „Jis buvo tikras ir instrumentacijos, ir analizės profesionalas – tiksliai viską išaiškindavo, rodydavo daug pavyzdžių.“11 G. Kuprevičius dar ir šiandien pabrėžia: „Mano profesorius Eduardas Balsys vis kartodavo, kad jei nieko neįdedi į savo muziką, tai ir girdėsis. <...> Amatas man labai svarbus, nes gali turėti šimtus stebinančių idėjų, tačiau nebegalėsi jų tinkamai išskleisti – stigs meistriškumo.“12 O E. Balsio perduotas profesionalumas leidžia G. Kuprevičių vadinti vienu produktyviausių Lietuvos

8. Juozas Gruodis epochų sankirtoje,, p. 236.

9. Juozas Gruodis epochų sankirtoje,, p. 237.

10. A. Strazdaitės-Ziberkienės pokalbis su A. Kubiliūnu, „Žvilgsniu per dešimtmečius“, Muzikos antena, 2020-03-24.

34

11. Juozas Gruodis epochų sankirtoje,, p. 242.

12. Ieva Bačiulytė, Giedrius Kuprevičius: „Didžiausias pavojus kūrybai – amato išdavystė“, 2019-04-02, LVSO.

kompozitorių, puikiai įvaldžiusiu orkestrą. Juk jis net „kolegiškai ištiesė gelbstinčią ranką Mokytojui“, nes „partitūrą pagarbiu atstumu peržiūrėjo ir šiek tiek paredagavo“. J. Katinaitė pabrėžia: „Balsio – orkestruotės autoriteto – mokiniai gerai išmokyti jausti orkestrą.“13 Įdomu, kad, nors G. Daunoravičienė E. Balsį laiko labiausiai studento kūrybos procesą koregavusiu profesoriumi, tačiau su tuo nesutinka D. Kairaitytė: „Prof. Ed. Balsio dėstymo metodika rėmėsi esminėmis klasikinio meno normomis: siekti formos aiškumo ir įvairių išraiškos elementų pusiausvyros, harmoningo emocinio turinio santykio su kompozicine technika. Ed. Balsys su kiekvienu savo mokiniu turėjo individualų santykį, jis ieškojo būdų, kaip atskleisti geriausias mokinio savybes, o žinias stengėsi perteikti kiekvienam suprantamai. <...> Gerai prisimenu ramų, šiek tiek prikimusį profesoriaus balsą, kai pamokos pradžioje jis atidžiai vidine klausa „skaitydavo“ natas, tuomet ilgokai pagalvodavo ir tiksliai parinktais žodžiais paaiškindavo, kodėl, jo manymu, reikėtų pakoreguoti kurį nors kūrinio epizodą. Natų mokinio kūrinyje Ed. Balsys pats niekada netaisydavo (pabraukta D. K.).“14 Įdomu tai, kad pokalbyje su R. Gaidamavičiūte V. Bartulis yra prisipažinęs: „Konservatorijoje nieko neišmokau, taigi lyg ir nesu niekam įsipareigojęs. E. Balsys leido daryti ką nori, svarbu, kad būtų įtikinama. Jis būdavo laimingas kiekvienu nukrypimu nuo analizuotos prieš mėnesį formos ir

būdavo nelabai laimingas, jei matydavo, kad viskas labai taisyklinga.“15 Kita – Juliaus Juzeliūno šaka. Anot G. Daunoravičienės, „Juzeliūnas su specialybės studentais dirbdavo kitaip, stengdavosi, kad jie prasivertų patys, parodytų galbūt net patiems nežinomas savo kūrybinės dvasios gelmes. J. Juzeliūnas prie savo studentų partitūrų nekišdavo nei pieštuko, nei trintuko.“16 J. Juzeliūno mokinių tarp Kauno kompozitorių taip pat keletas. Tai V. Švedas, paskatintas kurti A. Belazaro, Z. Bružaitė ir G. Pauliukevičiūtė.

B. Kutavičiaus ir J. Juzeliūno klasėse mokėsi D. Rokaitė-Dženkaitienė.

Z. Bružaitė pabrėžia J. Juzeliūno profesionalumo ugdymą: „Nuolat kartojęs savo nuomonę, kad muzikos kūrėjui, greta iš Aukščiausiojo gautų talentų ir gebėjimų, ne mažiau svarbu mokėti naudotis būtiniausiais kompozicijos įrankiais, tokiais kaip formos pojūtis, instrumentų išmanymas, elementarus muzikinis raštingumas, žanrų plėtotės perspektyva, jungiama su naujausiomis išraiškos priemonėmis, kompoziciniais metodais ir užrašymu. O galiausiai – asmeninės savybės, kurių reikia ne tik kūrybinio proceso, bet ir kūrinio įgyvendinimo etapuose.“17 Su J. Gruodžiu, regis, jungia J. Juzeliūno mėgtas švelnus kreipimasis į studentus, tik vietoj J. Gruodžio „broliuk“, J. Juzeliūno studentai ir studentės buvo „lakštungėlės“, „gėlelės“, „kvietkeliai“18. Jis lygiai taip akcentavo

13. J. Katinaitė, „Ilga kelionė į Tilžę. Eduardo Balsio 100-mečio metų kulminacija – operos „Kelionė į Tilžę“ premjera“, 7 meno dienos, 2019-11-29.

14. A. Strazdaitė-Ziberkienė, „Kompozitorė Dalia Kairaitytė. Akvarelinėmis spalvomis nuspalvinti sielovaizdžiai“, Muzikos antena, 2020-11-19.

15. „Žaidžiant reakcijomis ir situacijomis. Muzikologė R. Gaidamavičiūtė kalbasi su kompozitoriumi Vidmantu Bartuliu“, Literatūra ir menas, 2004-11-19.

16. Juozas Gruodis epochų sankirtoje, p. 242.

17. Z. Bružaitė, https://juzeliunas.lks.lt/indexea7b.html?page=mokiniai , 2016-02-04.

18. Juozas Gruodis epochų sankirtoje, p. 247.

35

darbą: „Įkvėpimas ne paukštė, atidarius langelį neįskris.“19 Pas J. Juzeliūną, nors ir trumpai, mokėsi ir G. Pauliukevičiūtė. Apie savo mokytojus – B. Kutavičių, O. Balakauską ir J. Juzeliūną ji kalba su didžiule pagarba: „Visada laukdavau specialybės paskaitų. Jos buvo kitokios, nei muzikos istorijos ar harmonijos paskaitos. Gal todėl, kad buvo individualios. Profesorius [B. Kutavičius], apžiūrėjęs atliktus darbus, prašydavo pagroti. Tuomet ilgai kalbėdavome apie idėjos ir muzikinės medžiagos suderinamumą, kūrinio

formą. Visuomet tolerantiškas, įkvepiantis ir palaikantis profesorius vedė visą bakalauro studijų laikotarpį. Studijuodama magistrantūroje metus mokiausi pas šviesios atminties profesorių Julių Juzeliūną bei metus pas profesorių Osvaldą Balakauską. Esu nepaprastai dėkinga profesoriui J. Juzeliūnui už instrumentuotės patarimus, profesoriui O. Balakauskui už muzikos kalbos, formos komponavimo paslaptis bei, žinoma, visiems mano Mokytojams už žinias, nuolatinį palaikymą, padrąsinimą, geranorišką bendravimą.“20 B. Kutavičiaus mokinys yra ir Algirdas Brilius.

19. „J. Juzeliūnas apie save, jauno žmogaus savarankiškumą ir muzikos prasmę. Pokalbis su D. Kairaityte“, Kauno diena, 1996-04-09.

20. A. Strazdaitė-Ziberkienė, Giedrė Pauliukevičiūtė, „Kai norisi prabilti muzikos garsais“, Muzikos antena, 2020-08-25.

Paklausta apie studijas V. Žakevičiūtė pateikia išsamią ataskaitą: „R. Kabelis buvo pirmasis mano kompozicijos dėstytojas Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje. Stodama į profesoriaus klasę žinojau, kad reikės daug ir atkakliai dirbti. Pirmieji studijų metai buvo įsimintiniausi, nes tik tada iš tiesų supratau, kas yra kompozicijos menas. Kaip dėstytojas prof. R. Kabelis išsiskyrė reiklumu ir griežtesnių taisyklių kūryboje paisymu. Pirmaisiais metais tai juk labai svarbu. Vėliau teko studijuoti M. Viļumso klasėje.

Susidūriau su kitais iššūkiais. Su M. Viļumsu pamokos metu nemažai dėmesio skirdavom filosofijai. Kalbėdavomės, kas tai yra muzika, kokiomis priemonėmis galima pasiekti širdžiai artimiausią variantą, bet neatmesdavom ir protingiausių variantų. Tiek R. Kabelis, tiek M. Viļumsas kūryboje daug dėmesio skiria racionalumui, kūrinio prekompozicijai. Net jei abu turi savo metodiką, kuria skirtingai, bet abu yra už muzikos struktūravimą. R. Šerkšnytės klasėje taip pat buvo labai įdomu. Susidūriau su dar kitokiu muzikos matymu, kitokiomis

mintimis, požiūriu. Su dėstytoja taip pat daug kalbėdavomės apie muziką, apie tai, kas joje patinka labiausiai. Ji, ko gero, labiausiai iš kitų išsiskyrė organiškumu, kai kūryboje dedamas lygybės ženklas tarp racionalumo ir intuicijos.

Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę pasimokyti pas skirtingus kūrybos dėstytojus. Šiuo metu toliau tęsiu studijas R. Kabelio klasėje. Ratas apsisuko!“21 Na, o R. Martinkėnui dėstęs R. Janeliauskas yra unikalus nekuriantis pedagogas, išugdęs sėkmingai kuriančius ir kompoziciją dėstančius Marių Baranauską ir Mārtiņšą Viļumsą. Jo studentai, kaip ir jis, skatina mąstyti, pokalbiai vyksta idėjinėje plotmėje. M. Viļumsas, laikantis save R. Janeliausko sekėju, apie jo dėstymą atsiliepia taip: „Muzikos rašymas turi atskleisti kompozitoriaus dvasinį kelią, egzistencinį sąryšį su pasauliu ir asmeninį santykį su skambesiu.“22 R. Martinkėnas paklaustas apie kompoziciją dėsčiusius kompozitorius, nurodo, jog R. Kabelis akcentavo griežtą muzikos struktūrą, o „R. Janeliauskas plataus akiračio ir iš savo įvairios muzikos komponavimo stilių identifikavimo ir klasifikavimo patirties geba pasakyti daug įdomių palyginimų, patarimų, kūrinio vystymo, mąstymo ir t. t. sprendimų, kurie daug labiau motyvuoja tiek emociškai, tiek kūrybiškai.“23 Tokios yra Kaune J. Gruodžio kompozitorių medžio šakos – vešlios ir žaliuojančios. Ir kaip teisingai pasiūlė A. Ambrazas: „Sąvoką „mokykla“ reikėtų suprasti ne vien tiesiogine prasme. Tai ne tik mokinių skaičius, bet, svarbiausia, bendroji kryptis, idėjos ir principai.

Principai, kurie tartum estafetė perduodami iš kartos į kartą.“24

21. Iš A. Strazdaitės-Ziberkienės pokalbio su V. Žakevičiūte, 2021-03-21.

KAUNOMUZIEJUS.LT

Įdomu tai, kad vis daugėja jaunų kompozitorių, kurie mokėsi ne pas vieną Mokytoją, taip tarsi grįždami prie paties J. Gruodžio įvairialypių studijų. Taip pasirinko ne tik G. Pauliukevičiūtė, bet ir Raimundas Martinkėnas, mokęsis pas Ričardą Kabelį ir R. Janeliauską, bei jauniausia LKS Kauno skyriaus narė Viltė Žakevičiūtė, R. Kabelio, Ramintos Šerkšnytės ir Mārtiņšo Viļumso studentė. Iš kokių šakų auga šie kompozitoriai? R. Kabelis, kaip ir R. Janeliauskas, yra J. Juzeliūno mokiniai, M. Viļumsas – R. Janeliausko mokinys, o štai R. Šerkšnytė išaugo iš visai kito – O. Balakausko medžio.

22. Juozas Gruodis epochų sankirtoje, p. 250.

23. Iš A. Strazdaitės-Ziberkienės pokalbio su R. Martinkėnu, 2021-03-21.

24. Juozas Gruodis epochų sankirtoje, p. 43.

37

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

B A L A N D I S

„KAIP VANDENYNE PLAUKIOJU TOJ MUZIKOJ“ KOTRYNA LINGIENĖ LAUROS BIANCHI NUOTR. IŠ „BOGLIASCO FOUNDATION“ ARCHYVO

39

B A L A N D I S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Žibuokle, kur Kaune jūs užaugote?

Gimiau Sankt Peterburge, tuometiniame Leningrade, o į Kauną su tėvais sugrįžome, kai man buvo penkeri. Gyvenome Aukštuosiuose Šančiuose. Tiesa, vaikystėje dėl labai užimto tvarkaraščio ir įtemptų mokslų J. Naujalio muzikos mokykloje, į kurią įstojau šešerių, nebūdavo laiko per daug žaisti su draugais. Savo rajoną tematydavau iš ryto ir vakare, kai grįždavau nuo stoties ar viaduku aukštyn. Tai tos abi vietos labiausiai ir pažįstamos šiame rajone. Fiziškai daugiau laiko praleidau senamiestyje negu Šančiuose, mokykloje prabūdavau iki 18–19 valandos.

Labai įdomus tas Naujalio etapas – bendramoksliai, dėstytojai. Jaučiat tą naujališkumą savyje?

Jaučiu tam tikrą nostalgiją praėjusiems laikams ir ypač tam laikotarpiui, kai eidavau į mokyklą.

Visa situacija buvo gana romantiška, mokykla senamiestyje, prie pat Maironio paminklo, pastatas nuostabaus grožio ir architektūros, muzika visą laiką skambėdavo. Tai toks ryškus kontrastas su tarybine realybe, kad norėdavosi eiti į mokyklą, nebūti tame degtukų dėžutės dydžio penkiaaukščiame daugiabutyje. Nors tvarkaraštis būdavo užimtas, bet muzika pati leisdavo patirti laisvę. Visi mūsų mokyklos mokiniai būdavo laisvesni, ar bent jau mes taip įsivaizduodavom, už tuos visus kitus į normalias mokyklas einančius žmones. Mes galėdavom ir kitaip apsirengti, gaudavom stipendijas, buvom savarankiški, individualesni.

Kai studijavote fortepijono klasėje, ar turėjot noro ir laiko su klasės draugais pamaištauti, paklausyti ir šiuolaikinės muzikos, roko?

40

Klasiokai, ypač vaikinai, tai labai mėgdavo klausytis įvairių muzikų. Aš, tiesą sakant, nelabai.

Kiek klasiokai padaužydavo pianiną ir tas roko ir metalo dainas pagrodavo patys, tiek aš tos muzikos ir buvau girdėjusi. O daugiausia – klasikinė muzika.

Ir namuose?

Kol kartu gyveno brolis, tol būdavo įvairesnės muzikos, bet paskui jis išėjo į armiją, aš likau viena, tuomet patefonas buvo mano, plokštelės buvo mano, vien klasika. Galėdavau klausytis tos pačios plokštelės daugybę kartų. Jeigu užsileisdavau Bacho Mišias h-moll, tai klausydavausi kelis kartus iš eilės. Tėvai net galvodavo, kas man yra, kiek galima tų mišių klausytis. O žinot, kuo labiau pažįsti muzikos kūrinį, tuo labiau į jį reaguoji, lauki konkrečių vietų, tas patyrimas gilesnis negu vieną kartą paklausius. Skirtumas tik tas, kad tos visos roko ar popdainos tetrunka kelias minutes, o čia – dvi plokštelės pusės, daugiau nei valanda.

O kiek su muzika susiję jūsų tėvai?

Tėtis buvo nepaprastai muzikalus, bet ne profesionalas. Dainuodavo labai gražiai, turėjo labai gerą klausą, grojo akordeonu, net yra dirigavęs kažkokiems chorams, bet buvo savamokslis. Jis man labai padėjo, nes tais laikais neturėjau metronomo, tai tėtis sėdėdavo ir mušdavo koja ritmą, būdavo mano metronomu. Tai be galo nuobodus dalykas, bet, matyt, jis labai norėjo, kad tą muziką aš toliau studijuočiau.

Vilniuje, dabartinėje Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje, turėjot laimę studijuoti pas tokias asmenybes, fantastiškus kompozitorius, kaip Bronius Kutavičius, Julius Juzeliūnas. Visgi kokie jie

41

AŠ PATI SAU ĮSIVARDIJU, KAD SĖKMĖ – KAI GALI DARYT, KĄ NORI, IR UŽ TAI GAUTI PINIGŲ.

42

mokytojai? Ar jie buvo kelrodžiai, siūlė kryptis, ar plačiau atvėrė jums muzikos pasaulį?

Kaip vyko tos studijos?

Gal labiau atvėrė tą muzikos pasaulį. Man irgi Kutavičiaus, pas kurį mokiausi dvejus metus, muzika be galo patinka, tikrai genialus kompozitorius. Bet viskas labai priklauso nuo asmeninio santykio tarp mokytojo ir mokinio, turi būti žodžiais nenusakomas ryšys, kuris leistų atsiverti – kad būtum atviras priimti informaciją, kurią dėstytojas suteikia, turi tuo žmogum pasitikėt ir tikėt. Sakyčiau, su profesoriumi Juzeliūnu mano kontaktas buvo stipresnis arba gal aš labiau subrendau ir dėl to buvo lengviau viską priimti.

Profesorius Juzeliūnas labai skatino laisvę ir individualumą, visiškai neribojo jokio stiliaus muzikos, pasakydavo pastabų, bet tikrai nekreipdavo dėmesio, neribodavo stilistinių apsisprendimų.

Stodama į akademiją jau buvote parašiusi simfoninį darbą. Įdomu, kad taip anksti ėmėte rašyti orkestrui.

Kiek tenka kurti kamerinės muzikos, kūrinių vienam instrumentui? Ar visgi tikit, kad instrumentų visuma ir darna atskleidžia jūsų idėjas geriausiai?

Tenka kurti daug kamerinės muzikos, ir soliniams instrumentams, ir dviem ar trims. Tai vis tiek populiaresnis žanras, negu orkestrinė muzika. Bet su metais pradedu suprasti, kad mano stilistika geriausiai pasireiškia per orkestrinę muziką, nes aš labai mėgstu sluoksniuoti tam tikrus dalykus, o kuo daugiau instrumentų turi, tuo daugiau gali sukurti sluoksnių. Todėl manau, kad orkestras yra mano pats mylimiausias instrumentas. Jeigu turiu galimybę, tada jam ir rašau.

Save priskiriat prie šiuolaikinės muzikos kūrėjų ar akademinės? Kaip reikėtų jus tiksliai įvardyti?

Galima ir taip, ir taip. Kas yra šiuolaikinė muzika? Tai ta, kuri rašoma dabar. Kas yra akademinė muzika?

Ji atėjusi iš tam tikros klasikinės tradicijos. Ją kuria žmogus, kuris studijavo, kuris įsigilinęs į visus jos aspektus, elementus ir formavimo principus. Nebūtinai akademinė yra siaurų pažiūrų ar neprieinama kitiems, bet ji labiau parodo žmogaus išsilavinimą.

Kiek esat reikli kūrinių įrašams? Ar daug diskutuojat su atlikėjais, dirigentais, orkestrų vadovais, garso režisieriais? Mačiau, praėjusią vasarą, įrašinėdama kompaktinę plokštelę „Saudade“, dirbote su „Baltic Mobile Recordings“, – jiedu taip pat yra viešėję šio žurnalo puslapiuose.

Taip, Vilius ir Aleksandra Kerai yra tiesiog tobuli garso inžinieriai. Su jais dirbti ne tik malonumas, jie yra ir nepaprastai reiklūs. Ne kompozitoriaus atžvilgiu, bet muzikantų.

Jie iš kompozitoriaus tiesiog prašo dėmesio, bet iš muzikantų išreikalauja visko iki smulkiausių detalių.

Aš, kaip kompozitorė, savo įrašų metu gal net nedrįsčiau pasakyti tokių techninių pastabų, kurios atrodo smulkmeniškos, arba skirti daug laiko tam, kad kartu sugrotų vieną akordą… Vis tiek labiau rūpinuosi, kad ta muzika įvyktų, kad rastųsi tėkmė, magija. Būtent Aleksandra Kerienė yra labai reikli, ji ir su partitūra viską įrašinėja. Toks derinys – kompozitoriaus, kuris bando bendrą vaizdą apžiūrėti, ir garso režisieriaus, kuris išsireikalauja tikslumo, – gali būti sėkmingas.

Nepaprastai pasisekė, kad galėjau dirbti su tokiais muzikantais ir

43

garso režisieriais. Ypač noriu pagirti dirigentę Giedrę Šlekytę, nes mūsų Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras šitos jaunos dirigentės rankose skambėjo tiesiog fantastiškai.

Nuoširdžiai prisipažinsiu: ne tiek daug kartų esu girdėjusi tą orkestrą taip gerai skambantį, kaip tuose įrašuose. Gal jie labai stengėsi, gal dirigentės charizmatiška asmenybė, nežinau, bet kažkas tvyrojo ore. O gal dėl to, kad po pirmosios karantino bangos visi buvo labai pasiilgę muzikos, grojimo kartu?

Kaip išmatuoti tą muzikos sėkmę? Jūsų biografija nuspalvinta stipendijų kalnais, koncertų salėmis, albumais, apdovanojimais, bet kas jums pačiai pasako, kad padarėt gerą darbą?

Aš niekada nemanau, kad padariau geriausią darbą. Tas variklis varo ir stumia į priekį, nes niekada nesi iki galo patenkintas. Žinai, kad gali geriau, žinai, kad įmanoma. Tai perfekcionizmo siekimas, kuris yra įdiegtas nuo vaikystės, o galbūt ir nepilnavertiškumo kompleksas? Net jeigu ir taip, šiuo atveju kompleksas labai naudingas, nes stengiesi pranokti pačią save. Stengiesi, kad kiekvienas kūrinys būtų žingsnis į priekį tavo trajektorijoj, nebūtinai kitų akimis žvelgiant.

O kas yra sėkmė?.. Aš pati sau įsivardiju, kad sėkmė – kai gali daryt, ką nori, ir už tai gauti pinigų.

Kai turi pakankamai užsakymų ir pakankamai laisvės tas idėjas įgyvendinti, kai niekas tavęs neriboja užsakymais, kuriuos darytum tik dėl pinigų.

Prisipažinsiu, tą kūrinį išgirdau jau tikrai sunkiu karantino momentu sausio mėnesį, ir mane jis atgaivino, suteikė vilties.

Taip, jo forma tokia – į antrą pusę prasideda labai aktyvus veržimasis, tame veržimesi ir yra ta gyvenimo jėga, nebūtinai optimizmas kaip paprastas optimizmas, bet stipri

gyvybinė energija, kuri tave tikrai išves iš tos tamsos ir atves nebūtinai į šviesą, bet į kažką kita.

Viltis.

Taip, viltis.

Jūs ir mūsų pokalbio metu mėlynai apsirengusi. Mėlyną spalvą tikrai girdžiu ir jūsų kūryboje, jūsų varde ji užkoduota ir albumų viršeliuose, ir pavadinimuose. Kaip jūs matot, girdit ir jaučiat tą mėlyną spalvą? Kodėl ji tokia svarbi jūsų gyvenime?

Viskas, aišku, prasidėjo nuo vardo, o paskui jau – kokį kūną, kokias sąlygas gauni, su tuo ir dirbi. Nepradėsi keisti savo akių spalvos, jeigu mėlynas akis turi, tai mėlyna natūraliai tampa pati gražiausia spalva. Man mėlyna asocijuojasi su begalybe. Tiek dangus, tiek vandenynas arba jūra yra begaliniai toliai, net ir tolumos spalva yra mėlyna, kalnai tolumoje atrodo mėlyni. Tai toks neapčiuopiamumas... Ir tas begalybės pojūtis mėlynoj spalvoj, tarsi ji neišsemiama, neturi nei pradžios, nei pabaigos.

Taip galvoju ir apie muziką. Nors kūriniai turi pradžią ir pabaigą, bet per visą mano gyvenimą vis tiek eina kažkokia viena muzika, man dar neaišku, į kurią pusę ji eina, bet yra tas begališkumas. Aš irgi kaip vandenyne plaukioju toj muzikoj ir kažką, ką sugebu, kitiems dar perduodu.

Jei turėtumėt galimybę surengti savo muzikos koncertą atviroje Kauno erdvėje, kurią erdvę pasirinktumėte? Jeigu neribotų orai ir visa kita...

Santakoj tarp dviejų upių, Nemuno ir Neries, tai tokia specifinė erdvė.

Kad mėlyna suptų iš visų pusių.

Taip, dangus juk irgi mėlynas.

ZIBUOKLE.COM

Kalbant apie jūsų albumą ir kūrinį „Saudade“, aš labiau gyvenime naudoju vokišką žodį „weltschmerz“ , kuris, manau, yra panašios reikšmės. Lietuviškai trumpai sunku nusakyti tą neapsakomą liūdesį ir neaiškų ilgesį.

Drįsčiau sakyti, kad kurdama „Saudade“ išpranašavote periodą, kurį mes gyvenam dabar jau metus.

Pati idėja mane aplankė 2019 m. pradžioje, stebėjausi, kodėl tokia mintis, kokia ji abstrakti ir man netinkanti tuo laikotarpiu. Tai buvo festivalio „Gaida“ užsakymas. Paskui idėja mane persekiojo, persekiojo, ir kai jau parašiau tą kūrinį, žiūrėjau į jį ir negalėjau patikėti, koks jis, paprastai kalbant, tamsus ir liūdnas.

Galvojau, kas čia dabar, kas čia darosi, bet pasvarsčiau, kad tokia muzika pas mane atėjo, tai tegu ir lieka. Paskui išgirdau premjerinį atlikimą ir supratau, kad gal kažkas įvyks labai sunkaus mano gyvenime, mano artimųjų gyvenime, gal kokia mirtis ar panašiai, nes tikrai atrodė labai pranašiška. O dabar viskas labai aišku – tai tiesiog buvo ateinančio laiko nuojauta. Menininkai labai jautrūs, mes galim pagauti ateinančių dalykų užuominas, net jų sau neįvardydami. Tiesiog pagauni tą jausmą, nesupranti, ką jis reiškia, bet sužinai po laiko.

Nežinau, ar ką nors pakeistų, jeigu suprastum iškart.

45

46

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

B A L A N D I S

LINA, VAIVA, RUGILĖ.

SAULĖ, JŪRA, LIŪTAS

KOTRYNA LINGIENĖ

Lina Lapelytė, Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė, 2019. Andrej Vasilenko nuotrauka

47

Saulė ir jūra (Marina), opera-performansas, Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė, Lina Lapelytė, 58-oji Venecijos meno bienalė, Venecija, 2019. Andrej Vasilenko nuotrauka

Lakoniškai, bet skambiai – šiuolaikine opera „Geros dienos!“, pasakojančia apie kasininkių likimus – prieš dešimtmetį pirmąsyk trise prisistatė kaunietės Vaiva Grainytė, Lina Lapelytė ir Rugilė Barzdžiukaitė. Žodis, garsas, vaizdas.

2019-aisiais šios trys pavardės sumirgėjo viso pasaulio žiniasklaidoje, ir ne tik kultūrinėje. „Auksinis liūtas“ Venecijos bienalėje už operą-performansą „Saulė ir jūra (Marina)“ – bene aukščiausias Lietuvos meno pasiekimas užsienyje. Jau anksčiau ne vienu įvertinimu paskatintos kūrėjos netrukus apdovanotos ir svarbiausia premija tėvynėje. Visgi apie medalius kalbėtis norisi jau po to, kai išsiaiškinsime, koks gi buvo Vaivos, Linos ir Rugilės – visos jos vysto ir asmenines meno karjeras, bet šįkart apie trio – paauglystės Kaunas. Juk viskas prasideda po pamokų, tiesa?

48

Kauno etapas jūsų gyvenimuose. Augote juk tuo pat metu, ar tuomet ir susipažinote? Kur? Vaiva: Kaune dešimtasis dešimtmetis buvo labai palanki dirva augti ir formuotis kaip asmenybei. Buvo tam tikra prasme aukso amžius – labai aktyviai virė eksperimentinės muzikos scena ir bent jau mane ji tikrai stipriai veikė. Galima paminėti Ramūno Jaro „Sumirimą“, kuris vėliau virto „Dideliu pasauliu!“ (interviu su R. Jaru skaitykite „Kauno pilno kultūros“ 2020 m. balandžio nr., – red. past.) ar Raimundo Eimonto kuruotus penktadienius šokio teatre „Aura“. Keisčiausi tai buvo koncertai. Pati gyvenau Senamiestyje, mokiausi Kauno jėzuitų gimnazijoje, tai penktadieniais po pamokų susilankstydavau uniformą, susikišdavau į kuprinę ir prasukdavau pro „Lango“ galeriją... Ten irgi vykdavo įdomiausi koncertai, ant grindų mėtydavosi žurnalai „Tango“, per kuriuos irgi atsivėrė svarbus pasaulis, rezonavęs su besiformuojančia asmenybe.

Lina: Vaiva išvardijo ir man svarbius momentus – tiek „Langas“, tiek „Tango“, kuris tuo metu leido skaityti Johno Cage’o tekstus, pasakojimus apie Laurie Anderson, La Monte Youngą ir kitus menininkus. Man, J. Naujalio muzikos gimnazijos, kurioje viskas sukosi apie klasikinę muziką, mokinei, tai buvo visai kitas pasaulis. Aišku, buvo ir koncertų filharmonijoje, ir dramos teatras, ir šiuolaikinio šokio festivalis „Aura“, ir „Kaunas Jazz“. Pastarajame savanoriaudavau gal nuo dvylikos, nepraleisdavau nei vieno koncerto, susipažinau su tokiais atlikėjais kaip Jimi Tenoras. Festivalyje „Didelis pasaulis!“ išgirdau Ginto K eksperimentus – tai buvo labai ypatingos

patirtys, darydavau koncertų konspektus. Su Vaiva nepamenu kur susipažinome – gal krišnaitų šventykloje? O gal „Suflerio būdelėje“?

Rugilė: Mano trajektorijos kiek skyrėsi. Su Vaiva keliai susikirto Romo Juškelio vadovaujamoje fotografijos mokykloje – tai man buvo svarbus etapas. Daug metų praleidau Antano Martinaičio dailės mokykloje. VDU „Rasos“ gimnazijoje, kurią baigiau, irgi buvo labai svarbių mokytojų ir brangių draugų. Aš buvau intravertiškesnė, nevaikščiojau tiek daug į muzikinius renginius, bet sekiau, kas vyksta teatruose, kino teatruose, daug naktų praleista tapant, stebint Kauno stogus ir panašiai.

Ar opera „Geros dienos!“, kurios premjera įvyko prieš dešimtmetį, buvo jūsų pirmasis darbas trise?

Vaiva: Taip, pirmasis. Kaip Rugilė ir minėjo, mudvi su Lina daugiau prasilenkdavome koncertuose, o su Rugile – fotografijos mokykloje. Visos susitikome ne visai tiesiogiai jau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kurioje studijavome skirtingas sritis (L. Lapelytė LMTA įgijo smuiko, R. Barzdžiukaitė – operatoriaus meno ir režisūros, V. Grainytė – menotyros ir teatrologijos specialybes, – red. past.).

Kaip kūrėjas mus suvienijo būtent „Geros dienos!“.

Dveji metai po Venecijos bienalės, kurioje jūsų kūrinys „Saulė ir jūra“ įvertintas aukščiausiu apdovanojimu – „Auksiniu liūtu“. Operos gyvenimas tęsiasi, bet kaip jūs jaučiatės? Gal jau norėtumėte ją paleisti, o gal visuomet būsite joje? Kaip kūrinys mutuoja priklausomai nuo lokacijų, aišku, ir pandemijos?

49

Pokalbio metu minimoje Kauno Antano Martinaičio dailės mokykloje pernai eksponuotas meninis edukacinis projektas „Šilduma“, inspiruotas būtent Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės operos-performanso „Saulė ir jūra (Marina)“. Įgyvendinti šio svarbaus kultūrinio įvykio pagrindu parengtą projektą sumanė mokytoja Domantė Šarakauskaitė Ivanauskienė. Jos manymu, yra nepaprastai svarbu visus vaikus, tiek mažuosius mokinius, tiek paauglius, jaunuolius edukuoti, pasitelkiant svariausius kultūros įvykius, šviečiant ir aiškinant modernias kūrybos formas. AKMD nuotr.

Rugilė: Na, dabar viskas tiesiog sustoję. Laukiame, kol turai galės vėl tęstis. Po Venecijos surengėm trejas gastroles, tuomet pamatėme, ką reiškia viską statyti nuo nulio vis kitoje vietoje. Ką reiškia, kai savanorių yra, ir kaip elgtis, kai jų nėra. Kol kas aiškinamės, kaip bus toliau, negalime paleisti.

Vaiva: Nors turai nevyksta, procesas verda. Turime gal trylika „WhatsApp“ chatų skirtingomis temomis, telefonas pypsi visą dieną. Esame tarsi operos mechanizmo, trupės bendrasavininkės (kartu su kitais komandos nariais).

Planuojame tai, kas gal ir neįvyks, bet reikia derinti grafikus, keliones. Aš kūrybiškai nuo šio kūrinio save, regis, jau atsiejau, energiją kreipiu kitur, bet žemiška prasme tai – tarsi darbovietė.

Lina: Tiesa, atrodo, po Venecijos atokvėpio lyg ir neturėjome.

Klausimų sulaukiame nuo-

lat, pavyzdžiui, ar smėlį galima keisti akmenėliais? Ar tai turi būti geltonas smėlis, o gal juodas? Tai įpareigoja, nors, atrodo, kūrinys jau galėtų važiuoti pats savaime. Net jeigu ir norėtųsi atsiriboti, atrodo, kad „Saulė ir jūra“ tapo mūsų tapatybės dalimi, vizitine kortele.

Kartais tai padeda, bet ir įpareigoja.

Kaip manote, ar pakankamai „Saulė ir jūra“ ir jos sėkmė suvokta Lietuvoje?

Lina: Tikrai taip. Dar ir dabar sutinku žmonių, kurie dalinasi savo įspūdžiais ir emocijomis, užplūdusiomis sužinojus apie laimėjimą.

Laimėjimas ir yra ne tiek mūsų trijų asmeniškai, bet visos meno bendruomenės Lietuvoje, kuri yra savotiška ir ypatinga, pradedant jau nuo Jono Meko, fluxus. Visos tos srovės persipynusios ir tikrai turėjo įtakos mums pačioms. Jau vien tai, kad būtent mes vykome į Veneciją, rodo labai atvirą požiūrį į menininkus ir jų kūrybą. Liūtą užauginome visi bendrai.

Rugilė: Manau, mūsų stiprybė ta, kad nesisiejame su vienu kontekstu, viena bendruomene – teatro, muzikos, šiuolaikinio meno.

Kūrinio hibridiškumas leidžia nesitapatinti su konkrečia grupe. Įdomus žanro pasirinkimas.

Ar „Saulė ir jūra“ yra natūrali „Geros dienos!“ tąsa, ar dėl išraiškos būta diskusijų?

Lina: Operos žanras leidžia semtis įtakos iš literatūros, muzikos, vizualiųjų menų. „Gesamtkunstwerk“ – totalus meno kūrinys – konstruktas, kurį pritaikėm sujungdamos mūsų trijų skirtingas praktikas.

Vaiva: Taip, ir kuriant pirmąjį darbą opera atrodė kaip palankiausias žanras mums trims susitikti,

suvienyti kompetencijas. Kuriant „Saulę ir jūrą“, ruošiant ją Venecijos bienalei, kur vyrauja šiuolaikinio meno kontekstas, ir mąstant apie tai, kad visgi nekuriame teatrinio formato (kūrinys sukdavosi be pertraukų nuo ryto iki vakaro, po 8 valandas du kartus per savaitę), pridėjome prie operos ir žodį „performansas“. Tai paradoksalus derinys – žanrai lyg ir vienas kitam prieštarauja. Opera, atrodytų, konvenciška, o performansas nurodo į šiuolaikinio meno teritoriją.

Ar „Auksinis liūtas“ įkvėpė, ar visgi įpareigojo? Galbūt savo darbą ir save pamatėte iš šalies?

Vaiva: Tai buvo beprotiškas laikas: euforija, pervargimas... Aišku, ir atsakomybė. Laimėjimas sukėlė didžiulį ažiotažą ir sugeneravo žmonių srautus į paviljoną – reikėjo tai suvaldyti. Lina ir Rugilė, tiesa, daugiau laiko praleido Venecijoje.

Rugilė: Manau, žiūrint iš laiko perspektyvos, to liūto poveikis mums yra dvilypis – jis atnešė ir įkvėpimo, ir įtampos. Solo kūrybos kontekste jaučiu, kad aplinkiniai lengviau pasitiki kitomis mano idėjomis. Mus kaip trio kviečia įvairios institucijos. Žengiant pirmuosius žingsnius teko dėl to dėmesio kovoti, o dabar durys plačiai veriasi, organizacijos net pešasi, kuri čia „Saulę ir jūrą“ rodys, kalbina mus kurti naują darbą. Kita vertus, aišku, kad ankstesnę sėkmę lėmė veikimas su stipria vidine motyvacija, inspiruotas konkrečių sumanymų, o ne kvietimų gausos, tad rūpi neužlipti ant šito sėkmės grėblio.

Lina: Atnešė galimybių rinktis. Gali rinktis ir nebekurti! Kai viskas sustojo, persiskirstė prasmės ir poreikiai, požiūris į save kaip į menininkę ir ką aš čia veikiu.

51

Buvote gana anksti, lyginant su dauguma laureatų, įvertintos Nacionaline kultūros ir meno premija. Koks tai jausmas? Ar tai reiškia, kad galite daryti ką norite, ar, kaip Lina sakė, galbūt nieko nebedaryti? Gal kaip tik norisi daugiau duoti Lietuvai?

Lina: Tiek su „Geros dienos!“, tiek su „Saule ir jūra“ mes mąstėme tiek apie lokalų, tiek apie globalų kontekstą. Jei kūrinys yra vertingas, jis atras savo žiūrovą visur, tad tikrai niekada nesistengėme įtikti specialiai Lietuvai.

Vaiva: Būna, skaitai apie kokį menininką ir randi tokį lyg antspaudą ties jo biografija uždėtą: „Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas“. Dažniausiai tai jau į šeštą dešimtmetį įkopęs vyriškis. Toks įvertinimas – kaip aureolė. Kada čia šyptelėjau: o, aš juk irgi laureatė!

Toks fluxus jausmas, įdomu.

Atsakomybė Lietuvai? Manau, jei nuolat šį klausimą gromuliuotume, tai sukeltų įtampą, kūryba nebūtų natūrali. Gerai tos mūsų psichikos veikia, nepuolėme susireikšminti, premija neužgulė.

Ar yra šansų „Saulę ir jūrą“ pamatyti Kaune, na, gerai, Vilniuje? Ar visgi tai finansiškai absurdiška idėja?

Rugilė: Ruošiamės tam, kai tik bus įmanoma, tikėkimės, šiemet! Kadangi Vilniaus miesto savivaldybė buvo Venecijos bienalės paviljono rėmėjai, tai sostinė turi prioritetą. Kaune labai norėsime parodyti taip pat, bet aišku, kad žiūrovams iš Kauno atvažiuoti į Vilnių yra paprasčiau, nei visą instaliaciją pervežti į Kauną.

Na, anksčiau ar vėliau... Kūrinys juk gyvuos, galvojame apie kelerių metų ir ilgesnę perspektyvą.

Vaiva: Vienas tų „WhatsApp“ chatų apie Vilnių ir yra.

Daug mūsų kartos atstovų itin globalūs – sutapo, kad mums subrendus įstojome į ES, atsivėrė daug galimybių. Jūs irgi daug keliaujate, reziduojate, dėstote, pasirodote. Ko jums trūksta Lietuvoje po patirčių svetur?

Lina: Visada kažko trūksta. Man, pavyzdžiui, trūksta senų medžių miestuose, jautraus požiūrio į architektūrą, viešų erdvių planavimą – norėdami greitai gauti pusėtiną rezultatą pridarome labai daug neatitaisomos žalos... Šios temos tikrai liūdina.

Bet problemos tos pačios ar panašios, kur begyvensi. Tik galbūt skirtingais laikmečiais tie procesai vyksta. Išvykusi ir parvykusi atgal gali parvežti žinių ir požiūrio. Mes išvykstame ne dėl to, kad mums čia blogai. Tiesiog praplėtus akiratį aiškiau matosi, ko galima siekti arba kokio scenarijaus nesinorėtų.

Rugilė: Studijuodama Londone, kurį laiką gyvenau gatvėje, kurioje medžiai buvo užmūryti iki pat kamienų, o šakos karojo lyg su negalia. Taigi yra vietų, kur gali būti dar blogiau. Ten supratau, kad didmiestis man netinka kaip ilgalaikė gyvenimo vieta. Pasisemti įkvėpimo kelis mėnesius? Gerai, bet tiek ir pakanka.

Ko jūs klausotės?

Vaiva: Buvau užkietėjusi melomanė, o dabar, turiu prisipažinti, muzikos visai nesiklausau. Seku informaciją, klausau žinių, tinklalaidžių... Nežinau, kodėl, gal persisotinau? Gal dėl to, kad intensyviai dirbu su tekstais, tai ausis ilsinu gamtos garsais ir tyla.

Saulė ir jūra, opera-performansas, Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė, Lina Lapelytė, festivalis Borealis, Bergenas, 2020. Thor Brødreskift nuotrauka

Lina: (juokiasi) Kad lygiai taip pat – klausausi aplinkos garsų. Gal muzika man yra per stipri patirtis, kad būtų kasdienybės dalimi. Visai paliko įspūdį projektas „Graži ir ta galinga“. Tarmiškumo pritaikymas popkultūroje papirko. Vardas, kurį pasufleravo Raimundas Malašauskas, kurį įsiminiau ir prie kurio vis sugrįžtu, yra Moses Sumney.

Ar jūs draugės, ar kolegės?

Lina: Manau, draugės, ir net labai giluminė ta mūsų draugystė.

Lyg santuoka, kurioje ir meilė, ir

draugystė, ir bendrų vaikų (kūrinių) priežiūra, ir emancipacijos momentai. Turim stiprų ryšį, kurį branginu labiau už mums nusišypsojusią sėkmę.

Vaiva: Žinoma. Tik pastaruoju metu visko daug, fiziškai atribojęs karantinas. Visi klausimai labai darbiniai. Tai dabar net gerai nežinau, kaip Lina ar Rugilė šiuo metu gyvena.

Rugilė: Mūsų draugystė pulsuojanti. Vienokia ji buvo, kai nepažinojome viena kitos labai artimai, labiau nujautėme. Čia „Geros dienos!“ periodu. Kitaip yra dabar, kai jau perėjome ugnį, vandenį, žinome asmenybių kraštus. Bet tikrai jaučiame ir girdime viena kitą.

SUNANDSEA.LT

Rugilė: Aš irgi specialiai neieškau muzikos. Išgirstu atsitiktinai ir būna, kad maloniai nustembu, užsikabinu, grįžtu prie to, bet atmintyje nenusodinu vardų. Lina, o tu?

53

54

„Hard Work + Talent = Magic“. Iliustracijos autorė Marga Pieva. Iliustracija sukurta „Magic“ užsakymu

KULTURA. KAUNAS. LT PRISTATO MUZIEJAI ATVERTI (BENT KAI RAŠOME ŠIUOS ŽODŽIUS), PARODOS LAUKIA LANKYTOJŲ, O KADA PAKVIESIME Į TEATRUS, KINĄ IR KONCERTŲ SALES, DAR NEŽINOME. NEMAŽAI PRIKLAUSO NUO MŪSŲ PAČIŲ, TIESA? DAUGIAU ĮVYKIŲ – TIKRŲ IR VIRTUALIŲ – RASITE INTERNETINIAME KAUNO KULTŪROS KALENDORIUJE KULTURA.KAUNAS.LT

55

KALENDORIUS

03 15 – 04 30

Virtuali leidinių ir dokumentų paroda „Lietuvos teatro pirmeiviai“. „Mirgėjimas“ kvb.lt

Hermanno Sudermanno spektaklio „Joninės“ afiša. 1920 m. KAVB archyvas.

Paroda skirta gruodį ištikusiam Lietuvos profesionaliojo teatro 100 metų jubiliejui paminėti, ją parengė Kauno apskrities viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyriaus vyresnioji bibliografė Elvyra Markevičiūtė. Parodoje pristatomi ir pirmeiviams skirti šiandienos teatralų pagarbos ženklai. Jei bus atlaisvinti karantino ribojimai, aplankykite gyvai Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, Meno ir muzikos skyriaus skaitykloje (Radastų g. 2).

56

03 19 – 06 05

Plakatų paroda „Štai kaip mes čia gyvenome“ Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13

MLLM nuotr.

Plakatai paprastai ką nors skelbia, reklamuoja ar praneša apie įvykį. Jie gali būti apibūdinti kaip priemonė, informuojanti ir skatinanti potencialius lankytojus vykti į teatrą, muziejų ar kitas kultūros įstaigas. Tarpukariu Lietuvoje daugiausiai buvo kuriama komercinių plakatų. Tačiau po 1944 m., Lietuvai tapus Sovietų Sąjungos dalimi, naujoji socialistinė visuomenė pateko į nedemokratiško komunistinio režimo kontrolę.

Pagrindinis jo tikslas buvo nebe komercinė nauda, o ideologinis žmonių valdymas. Parodoje pristatomi 37 plakatai iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų.

Parodos autorius – Jindřich Čeladín, dailininkė – Inga Zamulskienė.

03 20 – 08 31

Paroda „Į kelionę su Baliu Sruoga“

Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13

A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus, V. Putvinskio g. 64

MLLM nuotr.

„Visas kūnas dega, o aš apsvaigęs nuo saulės ir įspūdžių: tiek įstabaus, tiek nepaprasto regėjau“, – sukrėstas Alpių didybės rašė dar tik pradedantis poetas, vėliau – dramaturgas, prozininkas, literatūros ir teatro kritikas, publicistas, vertėjas, pedagogas Balys Sruoga. Šalia įvairiausių pomėgių kalnai užėmė ypatingą vietą jo pasaulyje. Jie buvo B. Sruogos dvasinė šventovė, sakrali vieta, kurioje jautė sielos vienybę su visata ir absoliučią dvasinę laisvę, pilnatvę bei užsimiršimą. B. Sruoga studentus dažniausiai vesdavo į Vokietijos Alpes, tačiau pakeliui jie aplankydavo ir kitas šalis – Austriją, Italiją, Belgiją. Tris kartus – 1927, 1929 ir 1930 metais – lankėsi Šveicarijoje ir kopė į Šveicarijos Alpes.

1930 m. ypatinga, tragiškai pasibaigti galėjusi kelionė buvo paskutinė rašytojo organizuota išvyka į Vakarų Europą.

Būtent po jos poetas parašė eilėraščių ciklą „Alpės“. Teksto autorė – Birutė Glaznerienė.

Parodos autorius – Jindřich Čeladín.

Dailininkė – Inga Zamulskienė.

S. Pečiūnaitytė. „Ožka, tu, su karoliais!!!“

Parodoje pristatomi menininkės Serenos Pečiūnaitytės darbai, įkvėpti dailininko Antano Žmuidzinavičiaus surinktos velnių kolekcijos, paties velnio įvaizdžio lietuvių mitologijoje ir tautosakoje.

Serenos grafika – aukšto meninio lygio bei dominuojanti technika šios dailininkės kūryboje. Jos kuriamus (arba Serenos fantazijos dėka gimstančius) vaizdinius galima susieti ir su lietuvių tautiniu folkloru, mūsų senaisiais mitais ir sakmėmis.

Nes vėlgi, čia net ir velnias – tai ne vien tik blogio įsikūnijimas…

BALANDIS

03 19 – 08 14

Paroda „Velnias gamtoje“

57

KALENDORIUS

03 20 – 11 30

Paroda „Lietuvos dailė 1900–1940“ Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55

Petras Rimša. „Mėnesiena“. Apie 1911. ČDM archyvas

Jubiliejinius metus Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus pradeda su nauja ekspozicija, kurioje žiba 1900–1940 metų lietuvių dailės aukso fondas. Ekspozicijoje pristatomi menininkai ir jų kūriniai, kurie dalyvavo pirmosiose lietuvių dailės parodose.

1907 m. Vilniuje atsidarė pirmoji lietuvių dailės paroda. Tai buvo lūžis, bandant identifikuoti save kaip vieningą tautą. Iki Pirmojo pasaulinio karo buvo surengtos 8 parodos, 3 atkeliavo ir į Kauną.

58

03 23 – 04 18

Paroda „Naujas muziejuje: Restoranų ženkliukai“

Kauno miesto muziejaus Rotušės skyrius, Rotušės a. 15

KMM nuotr.

Į muziejų atkeliavęs naujas eksponatas turi nueiti ilgą kelią, kol būna paruošiamas eksponavimui lankytojams. Norėdami sutrumpinti šį kelią, Kauno miesto muziejaus muziejininkai Rotušės skyriuje kas mėnesį pristato naujausią ir įdomiausią muziejaus gautą eksponatą. Kauno miesto muziejus pristato neseniai įsigytus Kaune veikusių restoranų-kavinių „Astra“ ir „Vakaras“ ženkliukus. Juose pavaizduoti restoranų logotipai. Ženkliukus segėjo restoranų darbuotojai. Tai buvo dar vienas būdas parodyti kiekvieno restorano ar kavinės išskirtinumą.

Nuo 03 23

Kauno IX forto muziejus, Žemaičių pl. 75

04 01 – 04 25

Prano Griušio paroda „Miestas savyje“ Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

Rasos Pranskevičiūtės nuotr.

Kauno IX forto muziejus lankytojus pasitinka nauja lauko paroda, kurioje pristatomi pagrindiniai IX forto istorijos etapai Lietuvos istorijos kontekste.

Parodą papildo „KOSMOS THEATRE“ kūrėjų ir menininkų sukurta garso kompozicija „SUSITAIKYMAS“.

Muzikinis atminties takas, jungiantis Muziejų, IX fortą ir Monumentą nacizmo aukoms atminti, kviečia pasivaikščioti ir praeities triukšmo atgarsiais patirti emocinį virsmą – pajausti XX amžiaus dramatiškų politinių pokyčių sukeltas kultūrines traumas.

Pranas Griušys. „Polis. French Kiss“.

Drobė, aliejus. 2019

„Tapybos projekto atspirties taškas yra dviejų filosofų – klasikų E. Kanto ir A. Šopenhauerio teiginiai apie „daikto savyje“ ir valios, kaip aklos jėgos, veikiančios šioje tikrovėje, vaizdinius. Minėtos apibrėžtys ir teiginiai, manau, tinka siekiant apibūdinti miesto sąvoką. Net ne sąvoką, o miestą kaip gyvą, nuolatos besikeičiantį žmogiškosios veiklos darinį“, – kalba P. Griušys.

Tapytojas parodoje pristatys kūrinius analizuojančius Kauno miestą, kuriame leidžia jau beveik 40 metų. Parodos kuratorė – Jurgita Rimkutė-Vainiuvienė.

BALANDIS

Paroda „ISTORIJOS LŪŽIAI. Vietos atspindžiai“ ir garso kompozicija „SUSITAIKYMAS“

59

KALENDORIUS

04 02 – 04 25

Algirdo Lukšto piešinių ir akvarelių paroda A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus, V. Putvinskio g. 64, Kaune

04 04 – 04 30

Irenos Mikuličiūtės-Mikos tapybos darbų paroda „Mano laikas kalbėti“

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18

A. Lukštas. Muziejaus archyvo nuotr.

Algirdo Lukšto (1921–1992) paroda skirta paminėti dailininko 100-ąsias gimimo metines. Parodoje pristatomas Algirdo Lukšto aukso fondas, kurio didžioji dalis sudaryta iš darbų, saugomų Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Tai klasikinės šlapios technikos akvarelės – tokį jį mes atpažįstame ir prisimename. Kita dalis darbų – iš privačios kolekcijos. Tai yra eskizai ir dienoraščiai vienu metu, sukurti per vasaros stovyklas ar keliaujant po Lietuvą. Taip pat eksponuojami paskutiniai jo darbai, kurių net nespėjo pasirašyti.

A. Lukšto, kaip dailininko, indėlis į meno pasaulį yra akvarelės tapymo išskirtinumas ir meistrystė.

Tęsdamas tradicijas, kartu su Kajetonu Sklėriumi ir Česlovu Kontrimu jis atsistoja į savo mokytojų klasikų gretas. Daug kas žavėjosi jo tapybiškai subtiliai akvarelės technika perteikiamu Lietuvos krašto grožiu. Meistrystė pasireiškė vandens ir spalvos valdyme perteikiant gamtos būsenas, nuotaikas. Dangus virš ežero buvo vienas iš jo mėgstamiausių motyvų.

Irena Mika. „Trakų moters malda į laikrodžio vidų“.

Menininkė Irena Mikuličiūtė-Mika – dailės pedagogė, tapytoja, knygų apie meną ir menininkus sudarytoja bei leidėja, aktyviai dalyvaujanti Kauno meno gyvenime. Dailininkė jau ne pirmą kartą rengia parodą bibliotekoje, o šioje, naujausioje, kviečia jos mintis išgirsti žvelgiant į keturių metų kūrybos darbus. Parodoje eksponuojami tapybos darbai sakraline tematika, peizažai ir portretai.

Virtualus renginys „Tarp gilių vandenų ir dūžtančių formų“ facebook.com/ KaunoMiestoBiblioteka

Ketvirtadienis, 04 08, 18:00

Pokalbis „Feminizmas ir kultūra: menas/ judėjimas/sintezė“ „Zoom“ platforma

Pokalbis tarp šešių praktikių, užsiimančių kūryba, jungiančia feministinį aktyvizmą ir kultūrą.

Renginys inicijuotas grupės moksleivių ir siekia pristatyti bei aptarti feminizmo ir kultūros sąsajas per aktualias, vietines, kūrybines iniciatyvas. Pokalbis vyks „Zoom“ platformoje, o nuorodą į jį rasite Kauno menininkų namų feisbuko paskyroje.

Vytauto Mačernio rankraštis

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka kviečia paminėti būsimą poeto Vytauto Mačernio 100-ąjį gimtadienį, prisiminti jo kūrybą ir per anksti nutrūkusio gyvenimo faktus, ypatingai intelektualią bei jautrią asmenybę ir laiko išbandymus įveikusią poeziją.

Knygos „Dūžtančios formos.

Romanas apie Vytautą Mačernį“ autorę Aldoną Ruseckaitę kalbins literatūros tyrinėtoja Silvija Stankevičiūtė. Renginys skiriamas Vytauto Mačernio metams.

Antradienis, 04 13, 18:00

Paskaita „Bendruomenė, pasakojanti istorijas ir (per)kurianti savo tapatybę“ facebook.com/kaunas2022 facebook.com/FluxusLabas

Nuo ekspertinio istorijos pasakojimo, kultūros „iš viršaus”, link bendruomenės, kuri pati kuria savo tapatybę, pasakoja apie save, įprasmina savo praeitį ir dabartį.

BALANDIS

Trečiadienis, 04 07, 18:00

Pranešėjai: Marius Ėmužis, Austėja Tavoraitė, Greta Klimavičiūtė-Minkštimienė.

Moderatorius – Justas Tertelis Organizatorius – „Kaunas 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“.

Partneriai – „Kūrybinės jungtys“.

61

KALENDORIUS

Ketvirtadienis, 04 15

Kauno kultūros protmūšis Online

Diena Kauno menininkų namuose.

Vytauto Paplausko nuotr.

Kauno menininkų namai (KMN) tradiciškai kviečia kartu atšvęsti Tarptautinę kultūros dieną ir šia ypatinga proga džiaugtis kultūra, kurios svarba per metus, regis, dar labiau išaugo.

Taigi griebkite savo kolegas, draugus ar šeimos narius ir suburkite penkių žmonių komandas, kurios šią dieną dalyvaus virtualiame Kauno kultūros protmūšyje. Klausimai bus paruošti atsakingų kultūros lauko ekspertų, tad galėsite ne tik patikrinti savo žinias, bet ir sužinoti daug įdomybių. Nugalėtojų, be abejo, laukia prizai. Renginį organizuoja KMN Kultūros infocentras ir „Kaunas pilnas kultūros“. Registracija ir kita papildoma informacija – kmn. lt, KMN ir „Kaunas pilnas kultūros“ socialiniuose tinkluose.

Šeštadienis, 04 17, 11:00

„Kauno iššūkio“ projektų pristatymo transliacija

facebook.com/kaunaschallenge

A. Aleksandravičiaus nuotr.

„Kauno iššūkis“ – „Kaunas 2022“ programa 15-18 m. Kauno miesto ir rajono jaunuoliams, kuri suteikia galimybę jiems tobulėti ir prisidėti prie pokyčių. Kaip ir kasmet, penkios dalyvių komandos (vyresniųjų klasių moksleiviai) pristatys savo kultūrinius projektus Kaunu ir Kauno rajonui.

Transliaciją įsijungti kviečiami visi norintys, ypač jaunimo iniciatyvomis susidomėjusios, bendradarbiauti siekiančios organizacijos. Žiūrovai prisidės prie komisijos sprendžiant, kuris projektas geriausiai pasiruošęs veikti ir bus įvertintas 2022 Eur prizu, skirtu įgyvendinimui.

Ketvirtadienis, 04 22, 19:00

Slemas #39

„Zoom“ platforma

Gerdos Žemaitytės ir Ernesto Lylaus nuotr.

Nauji metai – senos tradicijos. Slemas jau įaugęs į Kauno menininkų namų sienas. Tačiau kol dar nesigirdėjo leidimo iš dangaus, balandį slemeriai dar susitiks virtualiai.

Vedėjas – Justinas Visickas.

04 23–29

Antradienis, 04 27, 18:00

Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė

Paskaita „Pažink, paskui veik!“

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos nuotr.

Diskusijos metu kalbėsime apie tyrimo svarbą darbe su bendruomenėmis, bus pristatyti konkretūs jau įvykę bendruomenių lauko tyrimai, atsakysime į klausimus: Kodėl svarbu pažinti aplinką prieš pradedant dirbti su bendruomene? Ar reikalingas tyrimas bendruomenių darbe?

Organizatorius – „Kaunas 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“.

Partneriai – „Kūrybinės jungtys“.

BALANDIS

Kiekvienais metais balandžio pabaigoje minima Nacionalinė bibliotekų savaitė – svarbiausia metų savaitė visoms bibliotekoms. Šiemet jos šūkis „Nauja realybė – naujos formos“ atliepia į šiandieninę situaciją, kai daugelis veiklų vyksta naujomis formomis: nuotoliniu būdu mokomės ir dirbame, renginiuose dalyvaujame tik virtualiai. Jau daugiau kaip metus gyvename naujoje realybėje, tačiau ir tokiomis sąlygomis bibliotekos prisidėjo prie karantino laiko namuose kokybės gerinimo, siūlydamos kokybišką skaitmeninį turinį ir dovanodamos skaitymo džiaugsmą. Nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės metu bibliotekos, įvertindamos naują realybę ir „prisijaukinusios“ naujas formas, siūlys bendruomenei aktualius, įdomius ir įtraukiančius renginius.

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka šventinei savaitei taip pat ruošia siurprizų, apie kuriuos jai artėjant sužinoti galėsite www.kaunas.mvb.lt.

facebook.com/kaunas2022 facebook.com/FluxusLabas

Redakcijos adresas: KKauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

pilnas.kaunas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt

KAUNAS PILNAS KULTŪROS MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE ( P L A T I N A M A S AUTORIAI: Artūras Bulota, Arvydas Čiukšys, Aušra Strazdaitė-Ziberkienė, Emilija Visockaitė, Jolita Puleikytė, Justė Vyšniauskaitė, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Rita Dočkuvienė, Teodoras Biliūnas.

TIRAŽAS 3000 EGZ.

ISSN 2424-4465

NEMOKAMAI)

GLOBOJA:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

LEIDŽIA

2021 Nr. 4 (68)