KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2021 03 by Kaunas Pilnas Kultūros

Iliustracijos autorė Agnė Žiūkaitė

SPORTAS

2021 KOVAS pilnas.kaunas.lt

TURINYS SPORTAS

(NE TIK) KREPŠINIO NAMAI

12 20 30 FUTBOLO KULTŪRISTĖS

SPORTO INKARAS VISAM GYVENIMUI

APIE KREPŠINĮ VISĄ PARĄ. ŠEŠIOLIKA METŲ

KŪNO IR DVASIOS BALANSUI

SPORTININKAS DARIUS

KOLEKTYVINĖ „MAKABI“ SĄMONĖ

56 KALENDORIUS

ASMENINIAI ĮVARČIAI

„Ką bepasakytum, visada bus prieštaraujančių, paneigiančių, įsižeidusių, supykusių, nusivylusių ir apšaukiančių klaidatikiu, neišmanėliu ar nesusipratėliu. Visada bus rašančių pastabas paraštėse ar teisingiau interpretuojančių. Bet čia ir visas žavesys“, – savo feisbuko paskyroje vasarį, iškart po to, kai Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė užsitikrinus kelialapį į Europos čempionatą, komentavo filosofas Paulius Gritėnas. Žinoma, jis – apie lietuviškąjį oranžinio kamuolio fenomeną, bet, pakeitus spalvą ir regioną, tą patį galėtume pritaikyti futbolui, kriketui, regbiui. Sportas yra toks pat sunkiai paaiškinamas, bet, jei jau jame esi, paaiškinimo ir nebereikalaujantis, dalykas, kaip ir daugelis kultūros patirčių. Sutikite, užsispyrėlių į galeriją nenuvarysi, europinio kino nesurodysi, lygiai kaip ir į krepšinio rungtynes. Apie šių, regis, tolimų, neretai it specialiai kiršinamų (ypač dėl finansų) polių panašumą kalba viena šio numerio pašnekovių, Kauno bienalės direktorė Neringa Kulik. Su ja ir kitais prelegentais kalbėjomės apie miesto naujoką – Krepšinio namus, kuriuose tilps ne tik sportas.

Apie judesį ir asmeninį santykį su kūnu, meninę to išraišką daugiau rašėme praėjusį gruodį – akivaizdu, kad tai itin aktuali tema šiuo laikotarpiu, kai būtina išlaikyti sveiką protą. Tai patvirtina ir dar vienas žurnalo herojus, „Šešios trim“ įkūrėjas Mindaugas Šatkus. O apie tą slidžią ribą tarp aistros ir darbo kalbamės su vienais aktyviausių sporto turinio generuotojų šalyje „Basketnews“ ir ilgamečiu futbolo aistruoliu bei fotografu Evaldu Šemiotu. Reveransas miesto ir šalies istorijai – Gerco Žako prisiminimai apie senąjį Kauną ir „Makabiadą“ bei Stepono Dariaus portretas. Ir kvietimas prisijungti prie moterų futbolo komandos, kurioje žaidžia ir komunikacijos, ir istorijos specialistės. Vieno atsakymo, kas yra sportas kultūrinių patirčių prasme, žurnale nerasite. Bet rasite daug nuostabių asmeninių patyrimų.

K O V A S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

(NE TIK) KREPŠINIO NAMAI JUSTĖ VYŠNIAUSKAITĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

K O V A S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Kad Kaunas turi gilias krepšinio tradicijas, kuriomis didžiuojasi daugelis, – nenuginčysi. Ieškant būdų šiai istorijai ir šiam jausmui perteikti, Kaune prieš kelerius metus nuspręsta statyti Lietuvos krepšinio namus. Šiandien adresu Santakos g. 11 jau randame iškilusį pastatą, po kurio stogu įsikurs ne tik Lietuvos krepšinio federacija, konferencijų, renginių erdvės, bet ir muziejus bei kavinė. Tiesa, nors pastate gyvenimas jau vyksta, muziejaus ekspozicijos dar teks palaukti – lankytojus ji pasitiks 2022 metais. Tačiau Krepšinio namuose jau spėjo įvykti Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklio „Begalybės“ premjera, o 2021-ųjų pabaigoje čia įsikurs 13-oji Kauno bienalė. Taigi, apie Krepšinio namus – nuo architektūros iki šokio, nuo sporto iki meno.

Nuo idėjos iki formos

Naujieji Krepšinio namai įkurdinti išskirtinėje vietoje – urbanistinėje senamiesčio ir gamtinėje Santakos parko. Nelengvą užduotį pajusti ir architektūros formomis atliepti įvairialypę aplinką, krepšinio svarbą Lietuvai ir kauniečių meilę šiai sporto šakai ėmėsi spręsti architektų biuras „G. Natkevičius ir partneriai“ (architektai Lukas Lebednykas, Adomas Rimšelis, Gintautas Natkevičius). Daug dėmesio architektai skyrė plastiškam fasadui – pasirinkta skulptūriška forma, kuri vis skirtingai atsiskleidžia iš įvairių žiūros taškų, taip pat ir iš paukščio skrydžio. Specifišką laužytą pastato formą lėmė ir siekis išlaikyti kuo daugiau sklype buvusių reikšmingų elementų – teritorijos centre augantis šimtametis ąžuolas

tapo vienu pagrindinių akcentų. „Gal tai skamba naiviai, bet mums iškart kilo simbolinė asociacija, kad Lietuvos krepšininkai yra kaip mūsų ąžuolai. Todėl įėjimo fasadinė dalis ir pagrindinės ekspozicijų salės apglėbia čia augantį medį, jis tampa pastato ir pasakojamos istorijos ašimi“, – sumanymą aiškino G. Natkevičius. Visas Krepšinio namų fasadas sukonstruotas iš aliuminio konstrukcijų su stiklu bei vario plokščių. Daugybės vitrinų pasitelkimą nulėmė architektų noras siekti skaidrumo įspūdžio, leisti lankytojams pro langus matyti juos supančią aplinką – Nemuną, senamiesčio gatvelių fragmentus, taip pat žvelgiančiajam iš išorės atskleisti, kas slypi Krepšinio namuose. Varis pasirinktas todėl, kad

laikui bėgant oksiduojasi, bręsta, iš blizgaus transformuojasi į tamsiai rudą, puikiai derantį senamiesčio peizaže. Be to, ši medžiaga tvirta ir atspari vandeniui, todėl turėtų ilgai tarnauti. Kalbantis apie Krepšinio namų poreikį, G. Natkevičius pasidalino įžvalga, kad, nors pirmoji atkurtos valstybės užduotis buvo pasirūpinti gyventojų esminiais fiziniais poreikiais, šiandien jie jau neblogai išpildomi: parduotuvėse galima nusipirkti įvairiausio maisto, esame laisvi keliauti, turime sutvarkytas gatves, šaligatvius… „Valstybė jau įžengė į kitą vystymosi stadiją ir mes turime ieškoti būdų, kaip miestą puoselėti ne tik pirminių žmogiškųjų instinktų lygmeniu, bet ir vystyti kultūrą, šviesti jaunąją kartą. Manau, kad Krepšinio namai yra tokio žingsnio išraiška“, – aiškino architektas. G. Natkevičius džiaugėsi, kad kultūros projektai nėra sutelkti vien Vilniuje. Anot vieno iš Krepšinio namų projekto autorių, svarbu, kad mažesni miestai taip pat turėtų charakterį ir galimybę jį vystyti, o Kaunas – gerasis pavyzdys to, kad antrieji miestai turi šansą sostinei duoti į kaulus – ne konkuruodami, o įrodydami, kad visi mes galime. Čia įkurdinama meilė krepšiniui

„2022 metais Lietuvos krepšinis švęs savo šimtmetį ir ta proga buvo pradėtas vystyti Krepšinio namų projektas – modernus muziejus, skirtas įprasminti ir puoselėti sporto šakos istoriją, skambiausias mūsų pergales, įsimintiniausias akimirkas bei labiausiai nusipelniusias asmenybes, kurios reikšmingai prisidėjo prie krepšinio vystymo Lietuvoje“, – apie naują muziejų pasakojo VšĮ „Krepšinio namai“ direktorė Živilė Belejevaitė. Krepšinio namų eks-

pozicijų projektą kuria amerikiečių kūrybinė kompanija „RAA“, kuri yra dirbusi su įvairiais muziejais skirtingose šalyse. Numatoma, kad lankytojų čia lauks ne tik tradicinė įvairių krepšinio relikvijų, tarp jų ir didžiausių Lietuvos pergalių (1937, 1939, 1997 ir 2003 m.) trofėjų, paroda, bet ir interaktyvios zonos, pasitelkus išmaniąsias technologijas, leisiančios aktyviai patirti krepšinio istoriją 360° kampu, pabendrauti su sporto legendomis ir išbandyti savo jėgas. Lauke atsiras simbolinė aikštelė, kurios specialiose plytelėse bus įamžintas šimtas Lietuvos krepšinio žvaigždžių. Nors įstaigos dėmesio centre, žinoma, yra modernaus krepšinio muziejaus veikla, tačiau Ž. Belejevaitė tikina, kad Krepšinio namai, net ir įrengus ekspozicijas, išliks atviri įvairiems projektams. „Mūsų turimos erdvės pritaikomos skirtingoms veikloms: prireikus pirmas aukštas iš ekspozicinės salės gali virsti sale konferencijoms, seminarams, atvira erdve parodoms ar koncertams – viskas priklauso nuo renginio organizatorių poreikio“, – aiškino įstaigos direktorė. Taip pat Krepšinio namų ateities planuose numatomos vaikų stovyklos, e-sporto mokyklėlė. „Norime ir siekiame būti atviri, todėl neapsiribojame vien muziejine veikla. Esame linkę bendradarbiauti, ieškodami geriausių projektų įgyvendinimo sprendimų“, – įstaigos veiklos principus vardijo Ž. Belejevaitė. Durys atviros kultūros iniciatyvoms

Pernai vykusiame tarptautinio šokio festivalio „AURA 30“ atidaryme buvo surengta spektaklio „Begalybės“ premjera. Pirmajam bendram Kauno miesto simfoninio orkestro ir Kauno šokio teatro „Aura“

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

K O V A S

K O V A S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

TAI DVI UNIVERSALIOS KALBOS, LEIDŽIANČIOS UŽMEGZTI RYŠĮ IR BENDRAUTI VISAME PASAULYJE

Šių metų pabaigoje Krepšinio namuose svečiuosis Kauno bienalė – čia bus įkurta tarptautinė paroda. „Pagrindinė 13-osios Kauno bienalės tema susijusi su išgyvenimo istorijomis ir žmonijos atsparumu. Būtent tuo ir norime pasidalinti su lankytojais, parodyti, kad įvairūs asmeniniai ir bendruomeniniai išgyvenimai, kurių mūsų pačių istorijoje yra nemažai, įskaitant ir esamą karantiną, mus jungia su tokiomis tolimomis ir artimomis šalimis kaip Brazilija, Kosovas, Baltarusija bei tautomis, pavyzdžiui, šiaurės Kanadoje gyvenančiais inuitais. 13-osios

Kauno bienalės pagrindinė paroda bus pristatyta Krepšinio namuose ir būtent šioje erdvėje rodysime meno kūrinius, kurie kalbės išgyvenimo tema. Pagrindinis parodos tikslas – parodyti, kad Kauną su kitomis pasaulio vietomis jungia ne kas kita, o bendra žmonijos patirtis. Galvodami apie tai, stengiamės atrasti erdvę, kuri atlieptų šią idėją, o sportas ir ypač krepšinis puikiai atspindi kolektyvinės patirties dvasią“, – pasakojo Kauno bienalės direktorė Neringa Kulik. Tiek menas, tiek krepšinio tradicijos yra svarbios Kauno miesto kultūrinio identiteto dalys, todėl vis dažniau norima atrasti jų tarpusavio sąsajų, taip puoselėjant abi sritis. „Galima sakyti, kad tai dvi universalios kalbos, leidžiančios užmegzti ryšį ir bendrauti visame pasaulyje, nepaisant sienų, kalbų, kartų ir kultūrinių skirtumų. Jei žiūrėsime į sportą ir meną kaip į kūrybos, vaizduotės ir asmeninės raiškos galimybes, pamatysime ir aiškias sąsajas tarp jų. Tai leidžia kurti tarpusavio supratimo, diskusijų ir idėjų apsikeitimo platformą“, – tarpdisciplininio bendradarbiavimo privalumus vardijo Kauno bienalės vadovė. Anot kuratorės, Krepšinio namų atvirumas kultūros iniciatyvoms pagirtinas ir todėl, kad toks požiūris padeda spręsti ne tik erdvių trūkumo, bet ir auditorijų plėtros iššūkius. Bendradarbiavimas tarp kultūros, verslo ir švietimo institucijų naudingas abiem pusėms, o nedideliame Kauno mieste – ne taip sunkiai įgyvendinamas. „Mes vieni kitus gerai pažįstame ir tikiu, kad suvieniję jėgas galime pasiekti daugiau, nei veikdami atskirai“, – sakė N. Kulik.

KREPSINIONAMAI.LT

pasirodymui surasti tinkamą salę pasirodė nemenkas iššūkis – reikėjo erdvių, kuriose tilptų daugiau nei 40 muzikantų, vienuolikos šokėjų trupė, dirigentas ir daugiau nei 200 spektaklio žiūrovų. Iššūkis priimti nemenką kiekį žmonių buvo patikėtas Krepšinio namams. Šokio teatro vadovė Birutė Letukaitė prisimena, kad laikantis saugumo reikalavimų reikėjo palikti tarpus tarp žiūrovų, todėl net per du aukštus sutalpinti visus šokio entuziastus bei atlikėjus nebuvo lengva, tačiau pavyko. „Turtingas yra tas, kuris turi savo sceną, tačiau mieste yra aibė laisvų menininkų, muzikantų, aktorių, trupių ir kitų kūrėjų, kurie neturi savo patalpų. Naujos nepriklausomos koncertinės-teatrinės salės, kurioje tilptų apie 400–500 žiūrovų ir didelė scena, Kaunui trūksta kaip oro“, – teigė choreografė. B. Letukaitė sutinka, kad bent kol kas šią tuštumą galėtų užpildyti naujieji Krepšinio namai, kurių erdvę jau spėjo išbandyti šokio teatras. Anot „Auros“ vadovės, svarbu, kad įstaiga būtų nusiteikusi priimti įvairias iniciatyvas bei pasirengusi prireikus transformuoti sales – įrengti paaukštinimus, apšvietimo bei garso aparatūrą.

FUTBOLO KULTŪRISTĖS KOTRYNA LINGIENĖ AGNĖS SMOLIENĖS / „GOAL CLICK“ NUOTR.

Nors šiame numeryje daugiau kalbame apie profesionalųjį sportą ir profesionalias aistras, nevertėtų pamiršti, kad profesionalumas sukurtas nuo nulio. Daugelis sporto šakų, šiandien skaičiuojančių milijardines apyvartas, kadaise gimė iš noro judėti ir dalintis emocijomis. Ir neprivalai būti idealios fizinės formos, jei tiesiog nori išbandyti save. Taigi futbolo komandos „FC Kiemas“ atstovės – Kauno menininkų namuose dirbanti Agnė Smolienė, odos gaminius kurianti Laura Savickė ir Kauno miesto muziejaus komandos narė Sigita Žemaitytė-Strazdė – pasakoja apie savo patirtis su bucais ir kamuoliu bėgiojant po žalią veją.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

K O V A S

Kodėl futbolas? Kodėl ne tinklinis, krepšinis ar kvadratas?

Agnė: Mokykloje žaidžiau ir krepšinį, ir kvadratą, bet futbolas man kelia ypatingus jausmus. Futbolą atradau studijų metais Vilniuje, kai po paskaitų susitikdavome su draugais paspardyti kamuolio. Vaikinai turėjo savo komandą „FC Vova“, su kuria žaisdavo Sekmadienio lygoje, o mes, merginos, bandėme neatsilikti. Turėjome neoficialią komandą, net aprangą – mėlynus sijonėlius su šortais po apačia. Dar ir dabar nežinau, kokiai sporto šakai iš tikrųjų jie buvo skirti. Žaidėme labai blogai, bet juk svarbiausia, kad buvo smagu. Taip praleisdavome vos ne kiekvieną vakarą – netgi žiemą. Pamenu, žaidėme ant apledėjusios mokyklos aikštelės – ko gero, dabartiniai kelio skausmai mena tą žiemą. Po tų nostalgiškų laikų futbolo nežaidžiau daugiau nei dešimt metų, kol nusprendžiau į šią sporto šaką įtraukti savo šešiametę dukrą. Po nesėkmingų bandymų surasti treniruotes tokio amžiaus mergaitėms supratau, kad turbūt ne dukra, o aš pati noriu žaisti. Susitariau su trenere, kad, jei suorganizuosiu bent penkių moterų grupę, ji imsis mus treniruoti. Taip viskas ir prasidėjo. Ir nors per tuos trejus metus buvo visko, futbolas nebepaleidžia. Laura: Mano gyvenime futbolas atsirado netikėtai, bet pasiliko ilgam. Niekada nemaniau, kad norėčiau žaisti futbolą, kol gavau pasiūlymą iš Agnės prisijungti prie naujos moterų mėgėjų komandos. Tai labai įdomus komandinis žaidimas su daug sudedamųjų dalių. Labiausiai mane žavi kamuolio valdymo technikos, kuriomis galima apgaudinėti varžovą. Sigita: Futbolas man teikia džiaugsmą. Paprasčiausią džiaugsmą. Sma-

gu kojomis varytis kamuolį, smagu taikliai jį papasuoti, smagu, kai tavo pasas būna rezultatyvus, smagu pačiai įvartį įmušti. Smagu ką nors naujo išmokti ir smagu laimėti. Viename vaizdo įraše, kuriame buvo mokoma visokių varymosi triukų, treneris sakė: futbolas turi teikti džiaugsmą. Taip ir yra. Dar, kitaip nei krepšinyje, įvarčių čia tenka gerokai palaukti, o kartais varžybos gali baigtis ir visai nerezultatyviai. Dėl šios 90+ min. intrigos futbolą malonu ir stebėti. Kodėl „FC Kiemas“? Ar futbolo aikštė jums lygi kiemui, į kurį vaikystėje bėgdavot leist laiko po pamokų?

Laura: Manau, būtent todėl, jog mano vaikystės kieme futbolo aikštelė buvo ne vieta mergaitėms. Puikiai pamenu, kaip aikštelėje už namo vykdavo futbolo rungtynės tarp skirtingų kiemų komandų, bet jose dalyvaudavo tik berniukai, mergaitės atliko komandų palaikymo funkciją. Pamenu, tada net nekilo dėl to klausimų. O kai dabar pagalvoju, jei ne tie stereotipai, tai būčiau įkalusi ne vieną įvartį dar vaikystėje. Norėtųsi, kad šitie stereotipai keistųsi ir dabartinės mergaitės galėtų laisvai spardyti kamuolį – turėti galvoje vaizdą, kaip tai atrodo. Agnės dukra ateidavo pažiūrėti, kaip mūsų komanda treniruojasi ir po kelių kartų jau degė noru pati žaisti. Džiaugiuosi, kad šiandien ji ir pati žaidžia mergaičių komandoje. Sigita: Bent jau treniruotėse to atsipalaidavimo tikrai yra ir ne kartą, pasakodama apie savo komandą, esu minėjusi sugrįžusį kamuolio su kiemo draugais gainiojimo jausmą. Per varžybas, aišku, labiau susidisciplinuojame, tačiau turbūt ir tada iš aikštėje praleisto laiko visų pirma turime išsinešti gerą emociją.

Tikiu, kad taip mąstau ne tik aš, bet ir mano komandos bičiulės. Agnė: Iš tikrųjų tai kiemo vaizdinys mūsų komandoje figūravo nuo pat susikūrimo pradžios. Kadangi be savęs nepažinojau nė vienos kaunietės, kuri norėtų žaisti futbolą, ieškojau visur, o pirmiausia – kaimynystėje. Taip atsirado pirmosios trys žaidėjos – visos iš K. Būgos gatvės (tarp jų ir Laura). Vėliau jau ir treniruodavomės gretimoje V. Kudirkos progimnazijos aikštelėje. Tad pavadinimas atsirado labai natūraliai, o dabar turi ir daugiau prasmių. Jus vienija futbolas. O kas skiria?

Sigita: Temperamentas. Visos galime skirtingai sureaguoti į savo ar kitos klaidą ar kokią situaciją. Tačiau turbūt jau imame viena prie kitos priprast.

Laura: Aišku, kad futbolas mums yra ne tik žaidimas ir ne tik sportas. Bet kas dar? Kultūra, bendruomenė, saviraiška, o gal kovos prieš moterų diskriminaciją įrankis? Moterų futbolas Lietuvoje apskritai užima labai mažą nišą, o ir pati futbolo kultūra yra pasenusi. Manau, kad labiausiai mus ir skiria tai, kad „kiemo lygos“ vizija yra miglota, todėl ir komandos ateitį dažnai kiekviena matome skirtingai. Alternatyvi moterų futbolo kultūra dar tik formuojasi (nežinau, gal net nesiformuoja, gal čia tik mes bandom taip įsivaizduoti) ir laukia dar ilgas kelias iki aiškesnio kultūrinio pagrindo ar įkvepiančio pavyzdžio, kuris padėtų labiau suvienyti komandą ir aiškiau matyti jos vaizdą. Agnė: Pradžioje mus visas vienijo ne tiek futbolas, kiek profesinė sritis. Kadangi norėjau suburti komandą iš draugių ar bent jau iš bendra-

K O V A S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

minčių, jungtis kviečiau kultūros ir meno srityje dirbančias koleges. Architektes, dizaineres, kultūros lauko specialistes ir pan. Kaip žinia, humanitarai dažniausiai neturi konkrečių darbo valandų, todėl viršvalandžių neskaičiuoja. Buvo sunku rasti merginų, kurios 19 val. būtų laisvos, neiškeistų treniruotės į pastangų nereikalaujantį kino seansą ir dar turėtų jėgų žaisti. Tad dabar profesijų neskaičiuojame ir vertiname motyvaciją. Pritarčiau Laurai ir Sigitai, kad mus skiria charakteriai ir vertybės. Charakterių nepakeisi, bet komanda, kurios žaidėjos dega tomis pačiomis idėjomis, yra mano svajonė. Kas jums yra judėjimas? Būdas išlieti neigiamas emocijas? Kažkas paprasčiau?

Laura: Ne tik išleisti emocijas, bet ir išmesti iš galvos visus rūpesčius ir darbus. Visada atvažiuoju į treniruotę tik nulipusi nuo darbų, galva dar pilna reikalų, bet viskas ištirpsta tą sekundę, kai įbėgi į aikštelę. Po sunkesnės dienos pagauni save smūgiuojant į sienelę, o kai komandos draugė paklausia, ar viskas gerai, atsakai: „Dabar jau daug geriau.“

Sigita: Eidamas, bėgdamas tikiesi išjungti smegenis, tačiau paprastai būna kitaip – jos persijungia į kažkokį aiškumo režimą. Tada dalykus, kurie vos prieš kelias minutes atrodė painūs ir neišsprendžiami, pradedi matyti kitaip. Manau, kad ilgi pasivaikščiojimai, bėgimas, važiavimas dviračiu būtini kūrybinį darbą dirbantiems žmonėms būtent dėl to mano minėto minties skaidrumo pojūčio. Futbolas, aišku, kas kita. Tai ne meditacija ir buvimas su savimi, tai labiau išsitaškymas. Judėjimas žmogui būtinas. Ir tą turbūt kiekvienas ypač aiškiai suprantame karantino metu.

Agnė: Blogų emocijų ar nepadarytų darbų į aikštelę nesinešu – apsiaunu bucus ir atrodo, kad to pasaulio, kuris buvo prieš ateinant į treniruotę, nebėra. Be to, futbolas nėra įprastas judėjimas. Kad išvengtum traumų ir galėtum dėmesį sutelkti į techniką, o ne į fizinį trukdį, turi judėti paraleliai. Profesionalūs sportininkai treniruojasi kiekvieną dieną, o mes susitinkame tik kartą per savaitę, todėl likusias savaitės dienas reikia palaikyti fizinį krūvį kitais judėjimo būdais. Tą tarpą aš užpildau lengvu bėgimu ir joga. Prisimenu, kaip po treniruotės kitą dieną negalėdavau laiptais užlipti į darbą, taip pat dėl silpnų raiščių buvau susilaužius koją. Nekartočiau tokių klaidų. Koks treneris yra geras treneris?

Agnė: Mums laimė apskritai turėti treneres! Aš labai džiaugiuosi, kad Ugnė ir Andželika sutiko dalyvauti šioje avantiūroje ir vis dar turi entuziazmo su mumis dirbti. Stebiuosi, kokia atvira yra jaunoji trenerių karta, regis, nesuvaržyta stereotipų, nors ir dirbanti toje pačioje struktūroje. Ugnė ir Andželika taip pat treniruoja ir mergaites – komandoje žaidžia mano vyresnė dukra, bet pabandė ir keturmetė. Stebėdama, kiek kantrybės trenerės turi mokydamos tokias išsiblaškėles, pagalvojau, kad tada pavyks treniruoti ir mus. Prieš metus su kolegėmis nusprendėme lankyti individualias plaukimo treniruotes ir „Vilijos“ baseine sutikome kitą Ugnę – pasirodo, plaukimo trenerės gali nerėkti ir būti neįtikėtinai malonios. Sigita: Manau, treneriui ar trenerei būtina empatija. Ypač kai tenka dirbti su suaugusiais žmonėmis, jau susiformavusiomis asmenybėmis. Empatija padeda lengviau suvokti situacijas, komandos nuotaikas ir, tikiu, taikant tinkamus metodus pasiekti ilgalaikį rezultatą. Dar tre-

neris turėtų būti saikingai griežtas, kad mano minėtas futbolo smagumas neužgožtų tokios svarbios disciplinos. Kol kas susidūriau tik su gerais treniravimo pavyzdžiais ir dėl to labai džiaugiuosi. Laura: Geras treneris yra tas, kuris mato kiekvieno komandos nario stipriąsias savybes, padeda jas atrasti ir išnaudoti. Tas, kuris sugeba vienyti komandą ir ją motyvuoti. Ar treniruočių metu spėjat aptarti ir darbo, tai yra, kultūros aktualijas, ar visgi apsiavus bucus pasimiršta tai, ką veiki dieną?

Agnė: Oi, per treniruotes neturi nei laiko, nei galimybių kalbėtis! Su Laura ir Sigita buvome įpratusios susitikti prieš treniruotę paplepėti, bet ne visada pavyksta. Laura: Manau, kad susitikti ne treniruočių metu reikėtų dažniau, ypač turint omenyje, kad futbolas mums yra daug daugiau nei tik sportas. Sigita: Jau žaidžiant, apšylant ar bandant perprasti techniką tikrai nebūna progos darbinėms kalboms! Ir prieš treniruotę, ir po jos paprastai kalbamės apie futbolo dalykus, kaip ką pavyksta padaryti arba ne. Į komandą atėjau prieš porą metų ir čia jau radau susiformavusį branduolį, tad merginas pažįstu pamažu. Su daugeliu esame iš to paties kultūros sektoriaus, sukamės tuose pačiuose ratuose ir susiduriame su tomis pačiomis problemomis, tad natūralu, kad tokios temos vis išlenda. Tačiau, manau, užvis svarbiausia, kad mus vienija tos pačios vertybės. Kuo sportinė patirtis, futbolo schemų suvokimas padeda kasdienėje veikloje?

Laura: Manau, iš futbolo daugiau-

sia išmokstu komandinio darbo. Futbolas padeda suvokti, kad vienas tu nieko negali padaryti, atsiranda poreikis pažinti kiekvieną komandos narį, žinoti jo stipriąsias ir silpnąsias vietas ir tai panaudoti bendram tikslui. Taip pat supratau, kokią svarbią vietą žaidime užima komunikacija, kurią lavinam treniruočių metu, o po to panaudojam kasdienėje veikloje. Na, ir, žinoma, strategavimas – gebėjimas numatyti priešininko veiksmus. Agnė: Sporto komanda labai skiriasi nuo, tarkim, tavo komandos darbe. Čia dažniau verda aistros (vien dėl adrenalino), todėl susivaldyti, neužgauti, neįžeisti savo komandos draugės ar varžovės reikia didesnių pastangų. O kalbant apie schemas, kartais treniruotėje būna tokių užduočių, kurios, atrodo, viską apverčia aukštyn kojom, ir reikia gerai pajudinti smegenis, kad jas atliktum. Sigita: Na, taip, gal per daug aš apie tą futbolo smagumą visgi postringavau. Futbolas išties labai strateginis žaidimas ir dar daug šiuo klausimu turėčiau išmokti. Komandinis sportas visų pirma moko komandinio darbo, kito žmogaus supratimo ir „perskaitymo“, improvizacijos situacijoje ir pan. Jei perkeltume tai į gyvenimišką ar darbinę erdvę, komandinio sporto savybės gali būti pritaikomos kūrybiniuose projektuose, kur kiekvienas, kaip ir futbolo aikštėje, turi savo vaidmenis ir tik nuo gero susižaidimo priklauso projektų sėkmė. Kokia jūsų vizija suaugusiųjų neprofesionaliam sportui Kaune? Ko reikėtų, kad būtų daugiau entuziastų, komandų, renginių? O gal visko pakanka?

Agnė: Labai džiaugiuosi, kad daugėja galimybių atrasti sporto

K O V A S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

šakas, kurios anksčiau paprastam mirtingajam buvo neprieinamos. Kad ir merginų ledo ritulininkių treniruotės, nuviliojusios vieną mūsų žaidėją. Tačiau, kad profesionalusis sportas būtų prieinamas mėgėjams, vis dar kainuoja labai daug pastangų. Profesionalūs treneriai nenori savęs investuoti į mėgėjų mokymą, nes, būkim atviri, mėgėjai neturi jokių perspektyvų. Antra, jeigu vasarą gali treniruotis lauke, tai šaltuoju sezonu gali eit ilsėtis – salės negausi. Ir trečia, jeigu vis dėlto per vargus turi ir trenerį, ir salę, tai tavo galvos skausmu tampa, kaip už visa tai susimokėti. Tad, žinoma, norėčiau, kad savivaldybės, valstybės ar galop federacijos lygmeniu šioms iniciatyvoms būtų skiriama kokia nors parama. Laura: Sporto renginių Kaune yra nedaug arba apie juos nėra garsiai kalbama. Manau, kad sportas turi būti integruotas į daugelį kultūrinių renginių. Labai svarbu įtraukti atskiras bendruomenes, verslus, gerinti sporto infrastruktūrą tiek miesto centre, tiek tolimesniuose rajonuose. Sigita: Visko reikia daugiau. Turbūt svarbiausia problema, su kuria susiduria neprofesionalų komandos, yra infrastruktūros trūkumas. Sunku gauti salę ar aikštelę treniruotėms, jos neturint sunku rinkti entuziastus ir pan. Netikiu, kad Kaune nėra pakankamai moterų (kalbu apie jas, nes vyrų situacija kiek kitokia), kurios degtų noru spardyti futbolo kamuolį. Daugeliu atvejų trūksta tinkamų treniruotėms sąlygų. Moterų neprofesionaliame sporte dažnai dar reikia kovoti ir su stereotipais, bet tikiu, kad situacija pamažu ims keistis. Ar sekate profesionalųjį moterų futbolą?

Sigita: Tiesą sakant, aktyviau ėmiau juo domėtis, kai prisijungiau prie komandos. Stebiu, kaip sekasi MFK Kauno „Žalgiriui“ ir Šiaulių „Gintrai“. Pradėjusi vaikščioti į profesionalaus moterų futbolo varžybas, suvokiau, koks visgi didelis kontrastas tarp jų ir vyrų futbolo varžybų organizavimo. Pamenu, viename MFK Kauno „Žalgirio“ ir, rodos, Šiaulių futbolo akademijos susitikime net švieslentė, rodanti rezultatus, nebuvo įjungta. Ir tai tik viena iš detalių, kurias pastebėtumėte nuėję į kuo rimčiausias moterų A lygos rungtynes. Moterų futbolui labai trūksta dėmesio, nors talentų išties yra. Agnė: Esu labiau grassroots futbolo gerbėja. Seku mėgėjiškas moterų komandas Jungtinėje Karalystėje, Rusijoje. Pavydu, koks jų entuziazmas, kiek daug komandų! Žinoma, seku tokias žvaigždes kaip JAV futbolininkė Megan Rapinoe, taip pat negaliu atsistebėti nepaprastai talentingomis mergaitėmis, kurios jau dabar galėtų žaisti profesionaliai. Tiesą pasakius, nesu aktyvi varžybų stebėtoja, mieliau renkuosi žiūrėti vaizdo įrašus su jau atrinktais gražiausiais perdavimais ar įvarčiais. Laura: Domiuosi tik tiek, kiek tenka susidurti atsitiktinai. Papasakokite daugiau apie projektą „Goal Click“, kuriame dalyvaujate.

Agnė: „Goal Click“ projektą atradau instagrame per sekamas Londono mėgėjiškas komandas. Tuo metu po ilgesnės pertraukos buvome vėl pradėjusios treniruotis, turėjome naują trenerį ir pirmą kartą – šiltą salę žiemos sezonui. Buvo ką papasakoti, tad nusiunčiau mūsų istoriją ir netrukus gavau atsakymą, kad galime dalyvauti projekte.

Laura: Mane sužavėjo šis projektas, nes pasakoja istorijas apie futbolą iš labai arti ir pačių istorijos dalyvių lūpomis (o tiksliau – analoginio fotoaparato linze.). Pačios istorijos labai skirtingos, iš netikėčiausių pasaulio kampelių. Kai Agnė papasakojo apie šitą projektą – net nesuabejojau, kad ir mums reikia dalyvauti. O kuo keičiate futbolą karantino metu?

Sigita: Kai dar nebuvo tiek daug sniego, stengdavausi kojas miklinti

prie namų esančioje futbolo aikštelėje. Dabar beliko ilgi pasivaikščiojimai miške ir bėgimas. Agnė: Kaip ir Sigita, kol dar matėsi futbolo aikštelės danga, išeidavom pažaisti su dukra. O dabar namuose stengiuosi kasdien bent po pusvalandį užsiimti joga. Laura: Labai jautri tema. Aš kompensuoju tik patį fizinį krūvį bėgiojimu. Bendravimo su komanda ir emocijų išliejimo dar neradau kuo pakeisti. Net nereikia minėti, kad viso to labai trūksta. Komandos subūrimas iš suaugusių ir nuolat užsiėmusių moterų yra sunkus darbas. Po tokios ilgos pertraukos nuo treniruočių reikės ne tik pasistengti atgauti fizinę formą, bet ir iš naujo suburti bei motyvuoti komandos nares. Agnė: Kalbant apie naujo sezono pradžią, prie komandos kviečiame jungtis visas norinčias – nei amžius, nei patirtis nesvarbūs (dauguma mūsų pradėjome nuo nulio).

@KIEMAS_FC FOOTBALL.IS.FEMALE@GMAIL.COM

„Goal Click“ iniciatyvos tikslas – papasakoti futbolo istoriją iš skirtingų perspektyvų, atsispiriant nuo nuotraukų, kurios yra padaromos su jų atsiųstu vienkartiniu fotoaparatu. Kai pabaigi juostelę, fotoaparatą nusiunti atgal į Londoną, „Goal Click“ išryškina nuotraukas ir paskelbia savo socialiniuose tinkluose kartu su jas lydinčia istorija. Jų fotoaparatai yra apkeliavę turbūt visus žemynus. O mūsų istorija turėtų pasirodyti kovo pabaigoje.

1997 m. gegužės 24 d. Panevėžyje – „Ekrano“ akistata su „Inkaru“.

SPORTO INKARAS VISAM GYVENIMUI KĘSTUTIS LINGYS EVALDO ŠEMIOTO ARCHYVO NUOTR.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

K O V A S

1995 m. rugpjūčio 22 d. S. Dariaus ir S. Girėno stadione Kauno „Inkaras“ žaidžia prieš danus „Brøndby IF“.

1933 metais Kaune, „Inkaro“ gumos fabrike, įkurtas futbolo klubas pergyveno kelias santvarkas ir net patį fabriką. Po kelių dešimtmečių Kaune, patriotiškai nusiteikusių naujųjų kauniečių šeimoje, kurioje tėvas žiūrėdamas ledo ritulį sakydavo „nebandyk sirgti už tuos SSRS, rinkis ką nori – čekus, vokiečius ar švedus“, bet krepšinyje palaikė lietuvių pagrindu sudarytą SSRS rinktinę, gimė Evaldas Šemiotas. Kieme Kalniečiuose, tarp medžių ir plytų, net su uniforma, paspardęs kamuolį, jis tėvo vedinas pateko ir į pirmojo Arvydo Sabonio trenerio Jurijaus Fedotovo treniruotę, bet paties trenerio joje nesutikęs savo sportinę karjerą baigė. Bet iki šiol nebaigė nei aistruolio, nei fotografo kelio. Toliau apie savo ir ne savo prakaitu laistytą gyvenimą pasakoja pats Evaldas – net jei paties ir nepažįstate, tai jo darytų fotografijų tikrai esate matę.

„1981-aisiais tėvai pirmąkart nusivedė į Sporto halę pažiūrėti krepšinio. Man buvo šokas, maniau, kažkoks košmaras. Pralaiminėjom klubui „SQUIBB“ iš Italijos, Kantu miesto, buvo prisirinkę diedų su žieminiais paltais, visi šaukia, rėkia – never again. Bet 1982-aisiais pamatytas pasaulio futbolo čempionatas sudomino žaidimo prasme, užsinorėjau pats spardyti kamuolį, subūrėme kiemo futbolo sekciją. O vėliau ir krepšinio kovos tapo ne tokios baisios ir net labai aktualios – patriotinis auklėjimas buvo persipynęs su šia sporto šaka.“

lygoje. Kauno „ASMM-Inkaras“ į Antrąją (trečią pagal svarbumą) SSRS lygą buvo pakviestas ją praplėtus – 1989 m. Ten be konkurencijos tarp 22 klubų iš Baltijos „respublikų“, Baltarusijos, Ukrainos ir Moldovos, kelių vakarinių Rusijos sričių, Karabacho-Arcacho užėmė užtikrintą 22-ąją vietą. S. Dariaus ir S. Girėno stadione susirinkdavo daug publikos. Nors „Inkaras“ buvo lentelės dugne, mums jis buvo tolygus Kauno rinktinei. Į tolimesnes išvykas tuomet, būdamas paauglys, dar nevažinėdavau, buvau pusiau geras vaikas.“

„Inkaras“ mano gyvenime atsirado jau po dviejų „Žalgirių“ – Kauno krepšinio ir Viniaus futbolo. Kokių šešiolikos vaikščiojau į halę savarankiškai, važinėdavau į sostinę, į Pietų IV tribūną. Vilniaus „Žalgiris“ tuomet žaidė SSRS Aukščiausioje

„Apskritai tuo metu nebuvo pasiskirstymo – štai, mes Vilniaus „Žalgirio“ ultros, o mes – Kauno „Inkaro“. Kauniečiai, aktyviai mėgę sportą, eidavo į „Inkaro“ rungtynes, eidavo į halę ir vykdavo į Vilnių palaikyti „Žalgirio“. Lietuviška simbolika

1999 m. vasara. Grįžtant iš fanų futbolo turnyro.

1997 m. balandžio 6 d. „Inkaro“ fanai su pirmuoju klubo legionieriumi iš Afrikos žemyno Otos Ochuko.

buvo draudžiama, bet jau radosi Sąjūdis, ir, pamenu, ant vėliavos išsisiuvinėjau Gediminaičių stulpus. Su draugeliu, už mane mažesniu, varėm į stadioną autobusu, aš išsitraukiau tą vėliavą, ir jis sako: „Mus dabar susems mentai, kai jėga!“ „Tas laikas iki nepriklausomybės buvo visiškas patriotizmas. Tie, kas buvo auklėti panašiai, kad nereikia sirgti už SSRS, – tie buvo bendraminčiai. Aišku, jaunystės adrenalinas irgi davė savo – atvažiuoja štai minskiečiai, reikia kaltis! Tie susirėmimai vykdavo Vilniuje, aš į juos nesiveldavau.“ „1991–1993 metais tarnavau Krašto apsaugoje. Pradžioje – savanoriu, vėliau Mokomajame junginyje. Mano tarnybos draugas Povilas turėjo fotoaparatą ir įamžino mūsų gyvenimą. Jis liko jėgeriuose, aš perėjau į kitą batalioną, tad teko…

griebtis fotoaparato pačiam. Man atrodė stebuklas tas visas procesas, kai dedi juostelę, vėliau ryškini, dedi į didintuvą, popierių apšvieti... Ta magija patraukė. Kol buvau kariuomenėje, futbolu domėtis nelabai turėjau laiko. Kai grįžau namo, grįžau į fubolą, tapo įdomu jį fotografuoti. Fotografuodavau su gana mėgėjiška įranga – „Zenit“, neturėjau teleobjektyvo. Daugiau įamžindavau gyvenimą aplink, nei patį žaidimą. Na, ir 1995 metai, Atėnai, Europos krepšinio čempionatas, lietuviai prapila finalą jugoslavams. Buvo lengva vienos dienos trauma, po to jie grįžo ir visi atsigavo, ėmėme švęsti. Nulėkiau į Rotušę su fotoaparatu ir nufotkinau, kaip Sabas ir kiti mėtė medalius, visą euforiją... O Ingvaras Butautas-Storas, Vilniaus „Žalgirio“ fanas, tuo metu dirbo laikraštyje „Lietuvos aidas“, ir aš jam tas fotografijas kažkokiu būdu daviau. Tai buvo mano pirmos spaudai parduotos nuotraukos. Vėliau Storas paprašė ne tik nuotraukų, bet ir pakalbinti porą futbolininkų iš „Inkaro“. Tai buvo gana svarbios rungtynės. O mes juk ir patys leisdavom fanzinus, pats esu dar vaikystėje iš sąsiuvinio daręs laikraštį (tai, matyt, buvo mano pirmas žingsnis žurnalistikoje), tad neatsisakiau. Deja, futbolininkai į visus mano klausimus atsakinėjo „taip“ arba „ne“. Maniau, žurnalisto karjera baigsis neprasidėjusi. Apgalvojęs situaciją sumaniau parengti tekstą pagal savo teiginius, kuriuos jie patvirtino.“ „Grįžtant prie futbolo... Transformacija įvyko 1994 m. vasarą. Po to, kai Lietuvos klubai 1990 m. pasitraukė iš SSRS pirmenybių, „Inkaras“ žaidė Pabaltijo čempionate. Šis nebuvo labai vykęs, 1991 m. prasidėjo nacionalinės pirmenybės. Tada „Inkaro“ ais-

truolių dauguma pasirinko palaikyti Kauno „Bangą“, kurios pagrindu vėliau buvo sukurtas FBK „Kaunas“. Taigi „Bangos“ fanai tapo fbkais. O mes dvejojome – laisvomis nuo tarnybos dienomis buvau net nuvykęs su „Banga“ į porą išvykų – Vilnių, Mažeikius... Bet tuomet „Inkare“ žaidė mano pusbrolio pusbrolis Robertas Vilimas. Tuo metu perspektyvus žaidėjas autoritetingai paklausė: „Ką čia sergat už tą „Bangą“, kas čia per komanda? Ateikit į „Inkarą“, tai rimti vyrai, pamatysit, kas čia bus, renkam stipresnę komandą...“ Mes tuo gal ir nelabai tikėjome, bet vis tiek perėjome – na, grįžome. Buvome kaltinami garbės vaikymusi, nes tais metais „Inkarą“ ėmė remti „Grifas“, klubas pakeitė spalvas iš žalios ir baltos į mėlyną ir baltą. Grįžo tokie Kauno mokyklos talentai, kaip Darius Maciulevičius, Aurelijus Skarbalius, ir 1995 metais „Inkaras-Grifas“ tapo Lietuvos čempionais bei taurės laimėtojais. Tuo metu prie mūsų prisijungė daugiau jaunimo, visgi tas fanų judėjimas nebuvo itin didelis. Daugelis nebuvome tikri ultros, nors keletas buvo užsivedę idėjiškai, ir dabar yra kas dar vaikšto su „Inkaro“ atributika. Juos vadinčiau „Inkaro“ ultromis, juk klubas iš didžiojo futbolo žemėlapio išnyko beveik prieš 20 metų.“ „Esu dalyvavęs peredriagose, bet ne už „Inkarą“. Nors irgi esam turėję smulkių konfliktų Mažeikiuose, Telšiuose – juose net Šilanskas buvo atsiradęs. Lietuvos rinktinės esu vykęs palaikyt, rimtesnė išvyka buvo į Teplicę Čekijoje, kai du mūsiškiai, dažnai besišildę lenkišku alumi, bandė jiems kažkuo užkliuvusiems lenkams įrodinėt, kad jie turi mylėt Lietuvą. Ir pačioje Teplicėje buvo muštynės.“ „Kai Kaunas kitų miestų fanams būdavo tarpinė stotelė į išvykas

1999 m. kovo 26 d. Varšuva. Pakeliui į Teplicę Čekijoje. 1999 m. balandžio 3 d. Kėdainiuose „Nevėžis“ lošia prieš „Inkarą“.

ar vėlai pasibaigdavo rungtynės ir nebūdavo transporto namo vilniečiams ir klaipėdiečiams, tai priimdavau pas save. O kai vykdavo fanų futbolo turnyrai Kaune, o hostelių juk nebuvo, viešbučiai buvo per brangūs, pinigų – per mažai, tai pasidalindavom svečius. Žaidi turnyre, norėtum po pirmos dienos pailsėt, bet pas tave sėdi dešimt estų ir du lietuviai ir per naktį šiurpina kaimynus. O kitą dieną eini vėl žaisti. Yra nakvoję ir tie vilniečiai, kuriuos Kauno policija vėlai paleido po konfikto su kauniečiais. Paskutinįkart kolega fanas pas mane nakvojo gal prieš porą metų.“ „Iš fotografijos pusės man sportas nr. 1 yra lengvoji atletika. Ji karalienė! Tai labai įvairu, faina, lankstu, estetiška. Toliau susirikiuotų taip. Pirmosios meilės – futbolas ir krepšinis, aršiai dinamiškas rankinis, skrajojantis ir grakštus tinklinis, brutaliai nuostabus regbis, staigus ir kietas ledo ritulys, grubiai estetiškas dziudo, įvairialypė šiuolaikinė penkiakovė, elegantiškas tenisas. Eilės tvarka priklausytų tik nuo nuotaikos ir sezono. Bet jei reikėtų rinktis, ar vykti į olimpines žaidynes, ar į futbolo čempionatą... pasirinkčiau regbio

pasaulio taurę. Aukščiausio lygio regbio Lietuvoje nepamatysi, todėl man labai įdomu. Olimpinėse daug segmentų, daug sporto šakų... Todėl būtų smagu įamžinti įvairovę, spalvingumą. O futbolą esu matęs ir dideliuose stadionuose, ir didžiąsias komandas. Ne jos mane labiausiai domina. Ai, bet norėčiau į Pietų Amerikos futbolo čempionatus arba pabūti tokiose akistatose kaip Rusija–Ukraina ar Rusija–Lenkija. Dažnai socialiniai dalykai sporte man įdomesni nei pats žaidimas. Tad nesuprantu tų, kas sako „nemaišykime sporto su politika“. Sportas atsirado tam, kad pakeistų karus, ir tuo jis nuo pirmos akimirkos tapo politikos dalimi. Pamenu, kai 1992 metais Jugoslavija dėl karo buvo išmesta iš Europos futbolo čempionato, o vietoj jos patekusi Danija čempionatą laimėjo. Po to tas kariaujančių šalių atskyrimas buvo pamirštas. Nors būtent dėl tos pirmosios didžiųjų sporto turnyrų atsiradimo idėjos mes turėtume šalis agresores atkirsti nuo dalyvavimo olimpinėse žaidynėse ar kituose tarptautiniuose turnyruose. Būtų faina, jei tokiu būdu sportas vietoje galingųjų propagandos sverto taptų teisingųjų ir skriaudžiamųjų įrankiu.“

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

K O V A S

APIE KREPŠINĮ VISĄ PARĄ. ŠEŠIOLIKA METŲ KOTRYNA IR KĘSTUTIS LINGIAI DONATO STANKEVIČIAUS NUOTR.

K O V A S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Netoli „Žalgirio“ arenos (pakeliui ir greitojo maisto užkandinė yra) ir visai prie pat Krepšinio namų. Strategiškai puikioje vietoje įsitaisiusi viena iš dviejų (arba trijų, jei, kaip pašnekovai siūlo, skaičiuosime „15min. lt“ padalinį „24sek“) krepšinio žiniasklaidos gigančių Lietuvoje. Ir jokios ironijos žodyje „gigantas“ ieškoti nereikia: dešimtimis tūkstančių skaičiuojamos tinklalaidžių – kelių per savaitę – perklausos, per du tūkstančius rėmėjų „Patreon“ platformoje, minučių tikslumu tinklalapyje atsirandančios naujienos, septyniolika bendradarbių, artimi kontaktai su komandomis, kelionės į karštus krepšinio taškus pasaulyje… Na, pripažinkime, kultūros žiniasklaidai iki tokių auditorijų Lietuvoje (ir ne tik čia) toli. Bet su kolegomis pasidalinti patirtimi visuomet įdomu. O ir proga yra – kovo 10 d. „Basketnews“ sukanka šešiolika metų. Apie niekada nesustojantį krepšinio traukinį kalbamės su projekto vyriausiuoju redaktoriumi Jonu Miklovu ir save labiau komentatoriumi, nei žurnalistu, vadinančiu Karoliu Tiškevičiumi.

Jonai, negi tu esi šiame projekte nuo pat pradžių?

Jonas: Esu! Man tuomet buvo 19 metų. Projektą įsteigė mano bičiuliai, o aš prisijungiau kaip žurnalistas. Laikui einant tapau vienu iš dalininkų. Iš kur devyniolikmečio žurnalistinė patirtis?

Jonas: Pradėjau apie 2003 metus, kai tėvai nupirko kompiuterį ir įvedė internetą. Su broliu susikūrėme tinklalapiuką „nba.dar.lt“ ir turėdavome apie penkiasdešimt skaitytojų – neįsivaizduoju, kaip jie mus rasdavo, kaip jie skaitydavo paauglių iš anglų kalbos verstus tekstus, įkeltus kitą dieną po NBA rungtynių. Tuo metu buvo populiari susirašinėjimo programa „mIRC“, ten radom kitų žmonių, turėjusių kitą tinklalapį, tada dar kitą... Tada jau gimė „Eurobasket.lt“ ir tuomet „Basketnews.lt“. Taigi savo mokykla galiu vadinti skaitymą – išsižiojus – kaip rašo amerikiečiai. Pavyzdžiui, buvo tokia legenda Markas Steinas, dirbęs ESPN, dabar jis dirba „New York Times“. 2019 m. pasaulio čempionate buvome kolegos! Priėjau, paspaudžiau jam ranką, kažką pasakiau – mačiau, toks didelėmis akimis buvau ne vienas.

MAN IŠKART ATRODĖ, KAD TAI TURI BŪTI PLATESNIS PROJEKTAS, NEI TIESIOG„BASKETNEWS“ LAIDA.

Karoli, kaip tu atsiradai čia?

Karolis: Mes su Jonu pažįstami nuo mano karjeros pradžios. Dirbau „Žalgirio“ radijuje apie 2009 m., tad susitikdavome spaudos konferencijose, pasilabindavome. Po poros sezonų radijuje ir kelių projektų čempionatų metu jis pakvietė mane į „Basketnews“ kurti radijo laidą apie krepšinį. Pirmiausia ji buvo transliuojama stotyje „Tau“, tada „Extra FM“. Po kurio laiko bendradarbiavimas nutrūko, ir prieš porą metų sugrįžau, tik jau į kitą formatą. Kaip krepšinio tinklalaidė buvome antri Lietuvoje – pirma-

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

K O V A S

sis startavo Donatas Urbonas iš „15min.lt“. Esam kalbėję, kokie tuo metu buvom trumparegiai – juk galėjom iš karto tokį formatą kurti.

gražiai kalbėti, smagu ir patrolinti, ir specialiai eiti prieš populiariausią nuomonę. Taip smagiau ir man, ir žiūrovams.

Ar su kolegomis iš kitų specializuotų portalų bei didžiosios žiniasklaidos labiau bendradarbiaujat, ar konkuruojat?

Čia įdomu, kad tu esi dirbęs ir klubuose, ir kaip nepriklausomas žurnalistas. Kas smagiau – viešai palaikyti vieną pusę ir už tai gauti atlyginimą, ar būti neutraliam, bet laisvam?

Karolis: Mes visi esame draugeliai, bet ir konkurentai. Kaip ir krepšininkai – spaudžia ranką prieš rungtynes, bet jų metu nori gerklę perkąsti. Kreipiame dėmesį į peržiūras, kas geriau pavaro, ką daugiau komentuoja, kas didesnį furorą sukelia, greičiau praneša. Yra puikiausių, pavyzdžiui, kriminalinių naujienų reporterių, kurie dešimtis metų pasakoja, kur kas sprogo, kas ką partrenkė. Bet jie tuo negyvena, neserga savo sritimi ta hobio prasme. O tarp sporto ir kultūros žurnalistų matau paralelę – mes ir po darbo tą patį veikiame. Nebūna, kad pavargstate nuo krepšinio?

Jonas: Karolis manęs vis klausia, kodėl aš nežiūriu LKL (kurią jis komentuoja). Aš nebenoriu!

Karolis: Jis nežiūri LKL, bet daugiausia apie LKL kalba tinklalaidėse. Šiandien, va, apie penketukus pradėjome kalbėti, ir jis sau traukia į penketuką krepšininkus, nors nežino, kaip jie dabar lošia. Ar komandos turi savo mėgstamus žurnalistus, kuriems simpatizuoja?

Karolis: Manęs „Žalgiris“ nemėgsta... Galbūt dėl pasisakymų. Nepamirškim, kad aš, kaip kaunietis ir buvęs „Žalgirio“ dalimi, esu net dirbęs „Ryte“. Bet man neįdomu tik

Karolis: Apskritai save labiau komentatoriumi vadinčiau. O apie tą dvilypumą... Lietuva yra nuostabi šalis ta prasme, kad tu gali dirbti ir klube, ir žiniasklaidos priemonėje, ir lygoje. Man yra buvę visi trys atvejai vienu metu, tikrai daug kolegų balansuoja su dviem. Tai turbūt nereiškia, kad mums trūksta specialistų, labiau tai, kad visiems vienodai. Per maža šalis, kad tai būtų problema. Jonas: Aš nesu klube dirbęs, bet mes, kaip „Basketnews“, teikiame komunikacijos paslaugas kelioms LKL, NKL komandoms, dirbame su nacionaline ir moterų lygomis. Tai daro jau kiti darbuotojai, ne aš asmeniškai. Pats dabar išvis apsiriboju tinklalaidėmis bei išvykomis su „Žalgiriu“, kurių metu kalbinu žaidėjus. Turiu daug vadybinio darbo, tai užima laiko. Ir dar knygą išleidai! Kas dar neskaitė „Aš – stebuklas, jūs nepastebėjote?“ apie romanoviškąjį periodą „Žalgiryje“, būtinai turėtų tai padaryti. Ar nesulaukei ją parašęs grasinimų? Juk tiek pikantiškų faktų atskleista. Jonas: Jokių laiškų nebuvo. Tik po poros mėnesių prisistatė tas žmogus, kuris mane su Vladimiru Romanovu suvedė. Norėjo kelias knygas gauti, aš jam su parašais

K O V A S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

nunešiau, kad ir Vladimirui į Maskvą nusiųstų. Sako, aš tau pranešiu, ką jis sakė, tau nepasakytų, ką mano, o man pasakys. Dar po kokio mėnesio jis man skambina ir sako: „Nu va, šnekėjau su Vova, tai viskas gerai, tu nesinervink, buvo pora vietų, kur jam nepatiko, bet tik pora.“ Karolis: Bet įsižeidusių tikrai yra. Jonas: Aha, yra vaikščiojusių, kalbėjusių, kad viskas ne taip. Vadinasi, buvo ažiotažas. Ar pardavimai tai atspindėjo? Ir ar bus antroji knyga?

Jonas: Leidykla iš pradžių atspaudė 2000 kopijų – Lietuvoje tai bestselerio tiražas. Jį iššlavė dar iki antrojo, 5000 tiražo pasirodymo. Pernai prieš šventes visgi egzempliorių vėl nebeliko, nors Kalėdoms gi visi perka knygas. Tuomet dar 2000 išleista, taigi iš viso 9000. O antrajai knygai minčių yra, bet jas kol kas esu nustūmęs šonan. Kada nors visgi reiks, negaliu būti „one hit wonder“. Taigi apie tinklalaides. Jūs per savaitę sugeneruojate neįtikėtiną kiekį turinio – keturias, penkias laidas apie „Eurolygą“, NBA, atsakinėjat į sekėjų klausimus... Ir sakydama „jūs“ turiu omenyje daug skirtingų žmonių.

Jonas: Man iškart atrodė, kad tai turi būti platesnis projektas, nei tiesiog „Basketnews“ laida. Pirmiausia, kai dar nebuvo aiškaus plano, kaip viskas vyks, tinklalaides Karolis vedė su

savo pasikviestu Vytautu Mikaičiu, pirmasis pašnekovas buvo žalgirietis Artūras Milaknis. Tik vėliau prisijungiau aš, treneris Tomas Keršis, kiek vėliau projektai „Užkalti halės langai“ su Ryčiu Vyšniausku priešakyje ir Karoliu Kadikinu, atstovaujančiu eilinio fano perspektyvai, ir „ENBAS“ – geriausiai NBA suprantantis žmogus Lietuvoje Rokas „Jama“ Grajauskas bei jo pasivadintas Mykolas Jankaitis. Ir taip visi sau kalbame po „Basketnews“ vėliava. Praėjusį pavasarį, kitaip nei antrojo karantino metu, sporto varžybos išvis nevyko. Ar tuomet tinklalaidėmis ir pradėjote turtinti ištuštėjusią dienotvarkę?

Jonas: Žinoma. Kai viskas sustojo, buvome pirmieji, kurie kažką ėmė daryti. Kolegos tiesiog užsidarė, išėjo iš studijų, visi kokiam mėnesiui buvo dingę. O mes sau per „Zoom“, iš namų, sugalvojom naujų temų. Karolis: Net iš studijos aną pavasarį paskutiniai išėjom. Kaip tie „Titaniko“ muzikantai, iki paskutinės minutės tikėjom, kad gal dar neskęstam. Aš, beje, šviesą išjungiau. Kiek turite perklausų ar peržiūrų po geros „Žalgirio“ pergalės, į kurią tinklalaidės formatu reaguojate paprastai pernakt?

Jonas: Vaizdo formatu peržiūrų būna apie 20–25 tūkstančiai. Audio – dar apie 3000. O reaguoti, žinoma, sten-

Ar dažnai pašnekovai prašo ką nors tinklalaidėse iškirpti, ištrinti?

Karolis: Pasitaiko. Gediminas Žiemelis (neseniai įsigijęs areną ir steigiantis krepšinio klubą Vilniuje, – red. past.) buvo vienas jų. Rašo man: „Ai, gal to neminim? Gal to nededam?“ Galiausiai įdėjau viską ir pagalvojau, kad bus, kaip bus. Bet gerai suėjo, manau, jie savo tikslus irgi pasiekė, jei jų turėjo. Bet atvejai reti. Tinklalaidė tuo ir įdomus žanras, kad beveik niekada nekarpai to, ką prišneki ar ką pašnekovas leptelėjo. Jonai, užsiminei, kad dirbate su moterų krepšinio komunikacija. Kaip vertinate šios sporto šakos žiūroviškumo perspektyvas? Nes iki šiol Lietuvoje ji šešėlyje.

Jonas: Moterų krepšinis visame pasaulyje šešėlyje. Kalbant apie NBA, pavyzdžiui, jie savo varžybų „burbule“ nešioja rožinius WNBA džemperius – bandoma taip moterų krepšinį reklamuoti. Bet ir ten pilna klausimų, pradedant nuo atlyginimų skirtumo, kuris yra milžiniškas.

Bet turime Justės Jocytės atvejį, kai penkiolikmetė sukėlė didelį ažiotažą.

Jonas: Na, taip, ji pažaidė Lietuvoje ir po dviejų mėnesių išvažiavo į Prancūziją, nes gavo kontraktą su „Asvel“. Tai tie du mėnesiai ir buvo Lietuvos moterų krepšinio lygos viršūnė. O dabar ir vėl niekam neįdomu. Bet taip yra ir kitose sporto šakose – vyrus žiūri labiau. Kodėl?

Karolis: Mes dažnai, bandydami būti itin politkorektiški ir teisingi, vengiame pasakyti tai, kas akivaizdu. Vyrų rezultatai aukštesnio lygio ir galimybės didesnės. Žiūrovas mato aukštesnio lygio sportą. Žinoma, intriga moterų sporte tikrai yra, jis gražus, kitoks, bet tai tiesiog kitas fiziškumo lygis. Būtent dėl to moterys nesivaržo su vyrais. Jonas: Beje, kalbant apie patį žiūrovą ir grįžtant prie tinklalaidžių, kadangi matome, kas klauso audioformatą – 96 proc. yra vyrai. Nors tinklalapyje šis santykis yra 80/20. O koks visų laikų skaitomiausias „Basketnews“ straipsnis?

Jonas: Kobe Bryanto žūtis pernai sausį.

Gal reikėtų pagerinti atmosferą. Jūs patys mokate žaisti krepšinį?

Karolis: Mes taip manom.

BASKETNEWS.LT

giamės kuo greičiau. Žinios sensta, be to, kuo anksčiau įkelsi laidą, tuo daugiau surinksi peržiūrų. Dėl to irgi lenktyniaujame. Net sekmadieniais darom laidas – nes kiti daro pirmadieniais!

K A U N A S

–

E U R O P O S

K U L T Ū R O S

S O S T I N Ė

2 0 2 2

KŪNO IR DVASIOS BALANSUI KOTRYNA LINGIENĖ M. ŠATKAUS ASMENINIO ARCHYVO NUOTR.

„Mano vadovas gerai vertina šią užklasinę veiklą, laiko tai viena mano, kaip darbuotojo, stiprybių“, – nustebina Mindaugas Šatkus, informuodamas, kad sportas jo gyvenime nėra pagrindinis darbas, o tik hobis. Judesio entuziastų bendruomenės, regimos ne tik sporto, bet ir kultūros ratuose, „Šešios trim“ įkūrėjas, pasirodo, dirba „nuo aštuonių iki penkių“, vienoje gamykloje šiuo metu yra tvarumo ir atitikties vadovas. O „Šešios trim“ būtent todėl, kad pačioje pradžioje treniruotės tokiu metu ir vykdavo – prieš darbą arba po jo. Su „Kaunas 2022“ ambasadoriumi Mindaugu ketvirtojo „Šešios trim“ gimtadienio dieną susitikome pasivaikščioti šąlančia Laisvės alėja. Apie penketą tūkstančių žingsnių, tai yra, pusę rekomenduojamos dienos normos, besikalbėdami apie kūno ir dvasios, sporto ir kultūros santykį – ar vienį – įveikėme. Jei nuspręsite interviu skaityti vaikščiodami, nedarykite to judrioje gatvėje!

K A U N A S

–

E U R O P O S

K U L T Ū R O S

S O S T I N Ė

2 0 2 2

Ketveri metai. Visai daug iniciatyvai, kuri, spėju, gimė gana spontaniškai. Kaip tai įvyko?

Atsitikimas buvo toks, kad mes, tuometinės sporto iniciatyvos „My Hero Kaunas“ nariai, neturėjome kitos išeities. Būtų tekę išsiskirstyti, nes Kaune likome tik dviese, o kolektyvas važinėjo iš Vilniaus, ir negalėjo skirti mums daug laiko. Taip ir radosi „Šešios trim“, jei trumpai. Dabar esame šešiese. Keturi treneriai, kurie itin aktyvūs, įskaitant mane, penktoji šiuo metu ne tokia aktyvi, ir dar yra Arūnas Gurskas, dabartinės idėjos dalininkas. Be jo pagalbos pradėti būtų buvę sudėtinga, juk reikėjo investicijų patalpoms, buičiai. O pasekėjų kiek? Ar pavyksta susiskaičiuoti, kai jau kuris laikas sportuojate virtualiai?

Skaičiai – slidus dalykas. Kai pasižiūri, kiek treniruočių peržiūrų susikaupia feisbuke, atrodo nemažai. Unikalių „mėgėjų“ turime virš 6000. Ir nė už vieną paspaudimą nesame mokėję, nesivaikėme vartotojų – man tai atrodo labai didelis dalykas. Kas tūkstantį „patiktukų“ švenčiam – aišku, su pratimais. Sugalvojame, kokį pakartojimų skaičių atlikti. Kaip manai, ar prie tokių iniciatyvų kaip „Šešios trim“ žmonės jungiasi labiau dėl to, kad nori kažką pakeisti gyvenime, ar visgi užpildyti tuštumą? Kokių dar priežasčių būna?

Aš dar pridėčiau žmones, kurie nori būti judesio epicentre, būti veiksmo dalimi, būti faini. Visaip gerai. Visos priežastys geros. Vieni ateina pas mus, nes yra užsiknisę nuo sporto klubų. Pas mus jokios konkurencijos, jokių madų demonstravimų, naudos ieškojimo. Nesvarbu, ar kasoje dirbi, ar vadovauji kompanijai. Salėje visi vienodi ir vieningi. Kiti, aišku, ateina ieškoti savęs ar net save susirinkti. Kalbantis tokio Igno Šalnaičio tinklalaidėje, jis pasakė gerą frazę: „Šešios trim“ yra kaip atsarginis išėjimas.“ Aš ir pats turėjau įvairių reikalų ir pomėgių, taip pat ir psichologinių nukritimų. Suprantu tuos, kurie ateina išgyvendami meilės tragedijas, praradimus, įnikimus. Kartais net nežinai to, tik po kurio laiko žmogus pasisako, kai jau išsisprendžia bėdas. Tai net motyvuoja judėti toliau. Man juk irgi kyla egzistencinių minčių – maždaug, kam aš tai darau. Kur skirtumas tarp sporto ir kūno kultūros?

Mokykloje juk buvo „fizinis lavinimas“, kuris virto į „kūno kultūrą“, ar ne? Jei rimtai, tikiu, kad judėdami žmonės tampa laimingesni. Tai fiziologija, taip gimsta vadinamosios laimės molekulės. O tuomet visa tai virsta ta kita, tradiciškiau suprantama kultūra. „Šešios trim“ bendruomenė keliauja sportuoti, pavyzdžiui, į muziejų, į fortą, į dramos teatrą. Ir treniruotės dalyvis, pabėgiojęs teatre, kas yra gana keista, sugrįžta žiūrėti spektaklio. Sugrįžta su prisiminimu, kad jam teatre buvo gera. Netyčia tokie sutapimai

JUK NEGALI BŪTI PIKTAS ŽMOGUS, JEI EINI Į EKETĘ.

įvyksta, bet man pačiam tas fizinės ir dvasinės kultūros ryšys, apykaita atrodo labai organiškai. Be to, ir tarp bendruomenės narių yra dirbančių kultūros, mokslo įstaigose, atnešančių kitokį požiūrį. Mokausi iš kiekvieno pokalbio, kiekvienos patirties. Pats turtėju kaip žmogus čia būdamas.

K A U N A S

–

E U R O P O S

K U L T Ū R O S

S O S T I N Ė

2 0 2 2

Būna, kad perdegi?

Žinoma. Ir tai supranti tik tada, kai krenta rezultatai, nuotaika, noras sportuoti. Bet kitaip nesužinosi savo ribos. O ribas turi visi. Aš tokios fizinės būsenos, kokios esu dabar, ta prasme, kad tiek sportuočiau... to dar nebuvo. Fizine prasme karantinas į naudą. Bet ar visiems patarčiau tai daryti? Ar visiems to reikia? Nemanau. Reikia ieškoti savo kelio. Aš turbūt pirmąkart apie tave išgirdau Gediminaičių bėgimo ir kitų proginių pasilakstymų kontekste. Tai yra, kai žemėlapyje išbėgioji frazę ar skaičių. Kokį ilgiausią žodį esi išbėgęs? Gal „Nebeprisikiškiakopūsteliaudavusiems“?

Ne, visgi „Žalgiris“. „Nebeprisi...“ – Kaune sudėtinga tai būtų. Patogu Niujorke, Čikagoje, kur gatvės susikerta stačiais kampais, gali labai neišsiplėsti į kilometrus. Barselonoje, pavyzdžiui, „Žalgiris“ man užtruko 31 km. Kaune – 18 km. Čia pradėjome nuo P. Vileišio tilto per Nerį, lėkėm kampais, krantais, skersai per gatves... Šv. Gertrūdos gatvėje atradome labai gražų

XIX a. namą, per kurio kiemą bėgome. Gal man, kaip kauniečiui, nebuvo daug atradimų šioje trasoje, bet, pavyzdžiui, studentams, atvykusiems iš kitų miestų, labai įdomu taip „turistauti“. Paprastai, kai pirmąkart bėgi, turistiniame žemėlapyje ranka pasipaišai trasą. Dabar, aišku, jau kompiuteryje gali tai daryti, į laikrodį įsimesti, ir visa kita jau technika pasakys. O, technika irgi gera tema. Kaip tau geriau bėgasi? Su muzika ar be jos? Su programėlėmis ar laisvai?

Viskas priklauso nuo to, koks tikslas. Jei tiesiog pabėgti, gerai praleisti laiką, tai, žinoma, nereikia programėlių. Bet jei esi orientuotas į rezultatus, tai labai padeda. Aš taip anksčiau darydavau – tiesiog lakstydavau. Tik be muzikos neištverdavau, tai buvo privalomas atributas. O dabar jau nepamenu, kada bėgau su muzika. Tiesiog atėjo toks supratimas, kad gyveni nuolatiniame triukšme ir išbėgti ar net išeiti į ramybę, tylą, mišką, naktį yra vertybė. Geresnio laisvalaikio nesugalvočiau. Dar grįžkim prie „Žalgirio“. Neretai, o gal net visada, tave namų rungtynėse galima matyti fanų tribūnoje, įtemptai būgnijantį. Ir komandos pristatymuose dalyvaujantį. Net ir dabar, kai žaidėjus palaiko tik kartoniniai aistruoliai, tu irgi tarp jų. Seniai jau žaliai-baltai?

Patys tikriausi sporto fanai kartais atrodo labai pikti. Juk reikia pykčio norint būgną gerai padaužyti?

Aš tą komandą ir myliu, ir pykstu ant jos tuo pačiu metu. Arenoje, galima sakyt, dirbu, mušu būgną, bet pakankamai visko prisiklausau aplinkui – nėra ką pridėti. Kai per televizorių žiūriu, aišku, tampu tuo vienu iš trijų milijonų trenerių... Tiek visko turiu patarti. Kai žiūri ir nieko negali padaryti (beje, krepšininkas buvau prastas, dabar gal būčiau geresnis), tu, žinoma, pyksti, keikiesi, bet tai momentinė emocija. Tikri fanai, gyvenantys „Žalgiriu“, niekada nejaus neapykantos. Nebent kalbėtume apie „glory hunterius“... O kur riba tarp sveiko fanatizmo ir buvimo ultra, kai priešo komandos fanams gali kilti realus pavojus?

Na, aš pats nesu ultra. Nesuprantu tokio požiūrio ir to judėjimo.

Nuo ko tas savo klubo spalvas reikia ginti? Seniai karo nebuvo (juokiasi)? Manau, kai kita spalva yra bloga spalva ir nekenti žmogaus dėl to, kad jis palaiko kitą komandą, tai jau kraštutinumas, psichologiniai dalykai. Pabaigai – apie tendencijas. Anksčiau tie, kurie penktadieniais ėjo į klubus, dabar šeštadienio rytą susitinka eketėje. Kaip tu vertini tas iššūkių madas?

Geras žodis – mada. Taip, yra žmonių, kurie jų vaikosi. Yra tai darančių daug metų, yra atradusių dabar. Šalto vandens poveikis yra gerai, adrenalinas kūnui moko smegenis nusiraminti, sustoti čia ir dabar, kaip jogai sako. Mums, lekiantiems žmonėms, sunku tą „čia ir dabar“ suprasti. Eketėje supratimas ateina neišvengiamai. Tokie organizmo šokiravimo būdai yra ir bendravimo, kultūros dalis. Juk negali būti piktas žmogus, jei eini į eketę. Žinoma, šiemet tikrai daugiau žmonių tai daro. Ir, sakyčiau, daugiau tai daro individualiai – tai, be abejo, karantino ribojimų pasekmė. Anksčiau gal labiau bandoje rinkdavomės savaitgaliais. Dabar ir darbo dienomis kai kurie daugiau laiko turi. Gerai, tegu bando save, tegu tampa geresni!

WWW.FACEBOOK.COM/SESIOSTRIM

Seniai... Esu „Green Death“ fanų klubo narys. „Green White Boys“, jaunesnis klubas, net pyksta kartais ant mūsų, kad jau kartu nedainuojam, neva esam ramesni. Nors aš tikrai nesu iš tų pasyvesnių. O būgną paveldėjau iš kitų „Green Death“ narių, jis pionieriškas, jam kokie trisdešimt metų. Jis turi vardą – Akela. Ir išpieštą vilką (Akela buvo Rudyardo Kiplingo „Džiunglių knygos“ veikėjas, – red. past.). Mušu jį gal dešimtmetį, man atrodo, nuo Sporto halės laikų. Pats ir atnaujinau.

K O V A S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

1922 metų balandžio 23-iosios popietę Kauno rotušės aikštėje būriavosi daugiatūkstantinė minia. Proga nebuvo džiugi – tai buvo protesto akcija prieš tuomet vykusį Vilniaus krašto integravimą į Lenkijos sudėtį. Renginys atspindėjo vieną iš šio dvilypio Lietuvos istorijos laikotarpio pusių – laikotarpio, kai nepriklausomos valstybės kūrimo optimizmas maišėsi su geopolitinių realijų atnešamais sunkumais. Kitoje miesto pusėje po kelių valandų prasidėjo dar vienas įvykis, atspindėjęs ir tą kitą, šviesesnę, laiko dvasios dalį. Šis renginys buvo daug kartų kuklesnis savo žiūrovų skaičiumi, tačiau turbūt nesuklystume sakydami, kad žymėjo šalies istorijai svarba mažai tenusileidžiantį momentą. Laikrodžiui išmušus trečią valandą, švilpukas paskelbė pirmųjų Lietuvoje oficialių krepšinio rungtynių pradžią. Vienoje komandoje žaidė vyras, kuris įkūnijo abi laikmečio puses – nepriklausomybės kovų dalyvis, tapęs ir reikšmingu kitokių, taikių kovų propaguotoju. Tai buvo Steponas Darius – žmogus, palikęs ryškią žymę ankstyvojoje šalies sporto raidoje.

SPORTININKAS

DARIUS PAULIUS TAUTVYDAS LAURINAITIS

Steponas Darius, 1932 m. V. J. Stankūno nuotrauka. © Lietuvos aviacijos muziejus

MES KAIP URAGANAS LĖKĖM KAUNO GATVĖMIS

Steponas Darius su komandos draugais po futbolo rungtynių „Aviacija - Karo mokykla“, 1926 m. Autorius nežinomas. © Kauno miesto muziejus

K O V A S 2 0 2 1 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Dar vaikystėje Dariaus šeima Žemaitijos kalvas ir sunkias carinio laikotarpio realijas iškeitė į naujų galimybių paieškas kitoje Atlanto pusėje. Praėjus bene tuzinui metų, išgirdęs apie gimtinėje paskelbtą nepriklausomybę, jau 24-erių sulaukęs būsimasis aviatorius nusprendė grįžti ir padėti Lietuvai kurtis. Kartu su bagažu atsivežė ir dar keletą dalykų: Pirmojo pasaulinio karo veterano patirtį, begalinį norą skraidyti ir didžiulę aistrą sportui. Vos grįžęs, 1920 m., jis įsirašė į Lietuvos kariuomenę ir dalyvavo nepriklausomybės mūšiuose prieš lenkų pajėgas. Netrukus baigė karo mokyklą, o dar po metų įgyvendino prieškarinę savo svajonę – pakilo į orą. Ir ne šiaip sau, o kaip dalis tuomet dar jaunos mūsų karo aviacijos. Kaip kariškis Steponas Darius dalyvavo bent keletoje svarbių mūsų valstybės įvykių – ir Klaipėdos sukilime, ir kiek kontroversiškiau vertinamame 1926-ųjų perversme (tiesa, šiame labiau simboliškai). Tiek kariuomenėje, tiek civiliniame gyvenime Darius buvo pirmeivis – ypač plėtojant sporto kultūrą. Sportas tuometėje Lietuvoje vis dar težengė pirmuosius žingsnius. Verta nepamiršti, kad ir aviacija tuo metu buvo matoma visų pirma kaip sportas: pasakojama, kad Dariui buvo įstabu, jog pas mus visų pirma atsirado karinė aviacijos atmaina ir tik vėliau mezgėsi jos samprata kaip sportinio ar civilinio fenomeno. Kariuomenėje Darius propagavo įvairias dar už Atlanto išbandytas sproto šakas, tiek Lietuvoje jau kiek anksčiau atsiradusias, tiek naujas. Dar labiau jis tuo užsiėmė civilinėje plotmėje: prisijungęs prie tuomet dar tik embrioninės stadijos, bet ilgainiui įtakingiau-

sia anų laikų sporto organizacija tapusios Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos (LFLS) jis netrukus tapo vienu aktyviausių jos narių, o vėliau (1922–1927) ir pirmininku. 1922 m. įkūrus aukščiausiąją sporto instituciją – Lietuvos sporto lygą (LSL), jis tapo ir jos valdybos komiteto nariu. Sąjungos leidiniuose, o vėliau ir atskirais leidiniais jis publikavo „basketbolo“ ir „beisbalo“ taisykles. Ypač entuziastingas Darius buvo dėl beisbolo perspektyvų Lietuvoje. 1922 m. žaidimo taisyklių introdukcijoje jis rašė apie „Amerikos tautinio sporto“ tinkamumą mūsų kraštui „kaipo sporto kuris lavina netiktai raumenis, bet taipogi greitą mastymą, pasiryžimą ir atkaklumą“. LFLS aikštynuose Vytauto parke kiekvienas norintis galėjo žaidimą išbandyti. Ir išties Vytauto kalnas, kaip sąjungos būstinės vieta, tapo savotiška Lietuvos sporto gimtine, vėliau tik pasislinkusia truputį šiauriau, Ąžuolyno link. Edukaciją LFLS vykdė ne tik per spaudą ar tiesioginėmis rungtimis, buvo rengiami ir kursai – juose Darius mokė „ritmetinės“ gimnastikos, bokso, beisbolo ir „basketbolo“. Tuo metu visur jo buvo pilna – ir kaip žaidėjo, ir kaip organizatoriaus. Tiesa, įvairiose varžybose jis neretai atstovaudavo ne LFLS, bet būtent Aviacijos komandai. Vien tais pačiais 1922-aisiais Steponas Darius dalyvavo pirmosiose krepšinio ir pirmosiose ledo ritulio varžybose, buvo vienas iš steigėjų naujai susikūrusio Lietuvos jachtklubo, suorganizavo pirmąjį Lietuvos beisbolo čempionatą. Ir vis dėlto turbūt svarbiausias pačiam Dariui buvo tų metų spalis, kai jis pirmą kartą pakilo virš Kauno slėnių su lėktuvu. Nedalyvavo Darius tais metais

vykusiose pirmosiose tarptautinėse futbolo varžybose, kur būsimojo stadiono vietoje LFLS komanda susitiko su Rygos YMCA, tačiau būtent jis sutiko svečius stotyje kaip LSL atstovas. Vėliau vis dėlto pasižymėjo ir futbole – kaip vartininkas kitais metais dalyvavo pirmosiose šalies rinktinės tarptautinėse varžybose su Estija. Darius vartuose turėjo stovėti ir pirmosiose Lietuvai olimpinėse žaidynėse 1924-ųjų Paryžiuje, tačiau dėl neaiškių priežasčių taip nenutiko. Tarptautinėse varžybose Lietuvai dažniausiai nelabai sekdavosi, bet, nors publika, kaip ir dabar, reikšdavo nepasitenkinimą, sportininkai dėl to nenusimindavo. Nesureikšmindavo to ir Steponas Darius, dažnai pabrėždavęs sporto kaip ugdomosios priemonės ir alternatyvos žalingiems užsiėmimams svarbą. Buvo ir daugiau pirmų kartų, prie kurių tiesiogiai prisilietė Stepono Dariaus ranka – 1923 m. Kaune įvyko pirmasis bokso turnyras, o 1926-aisiais ir „hokėjaus“ čempionatas. Prisėdęs su Klaipėdos sukilimo bendražygiu ir ne ką mažiau tuomečiam šalies sportui (o ypač „hokėjui“) nusipelniusiu „sporto žmogumi“ Kęstučiu Bulota, 1924-aisiais parengė pirmojo daugiafunkcio miesto stadiono projektą. Nors tuomet sprendimas plėtoti tokią infrastruktūrą Ąžuolyne buvo kiek kontroversiškas, tačiau taip arti miesto centro geresnių vietų nebuvo, o susisiekimo sąlygos su priemiesčiais tuomet vis dar buvo labai sudėtingos. Taip sportas tapo prieinamas daugeliui, o ilgainiui toks sprendimas nubrėžė perspektyvą čia ir toliau vystytis šalies sporto branduoliui.

Be aviacijos, Darius buvo ir dar vieno „modernaus“ sporto entuziastas. Be galo mėgdamas motociklus jis prisidėjo ir prie pirmųjų šalyje motovaržybų organizavimo. Kaip ir kitas sporto rūšis, motociklus jis propagavo ir tarp kolegų. Verta atminti, kad, anot istorikų bei amžininkų, Dariaus aviatoriaus karjerą kiek sunkino konfliktai su senamadiška vyresnybe. Kolega karo lakūnas Leonardas Peseckas vėliau prisiminimuose aprašė vaizdingą nutikimą, kai Darius po vieno konflikto su vadovybe buvo neteisingai areštuotas trisdešimčiai dienų: „Kasdien demonstratyviai motociklais važiuodavom jo lankyti. Motociklistų būrys buvo didelis, nes bemaž visi aviatoriai, S. Dariui tarpininkaujant, turėjo įsigiję amerikiečių gamybos motociklus. Mes kaip uraganas lėkėm Kauno gatvėmis. Važiuodami pro vyriausiąjį štabą varikliais sukeldavome tokį baisų triukšmą, kad drebėdavo štabo kabinetų langai.“ Galbūt nesutarimai su vyresnybe buvo viena priežasčių, paskatinusių Darių 1927-aisiais vėl išplaukti į JAV – metams planuotas vizitas užsitęsė. Be to, nors „sporto epidemija“ neblėso, sportas anuometėje Lietuvoje vis dar nesulaukdavo deramo valdžios dėmesio. Dirbdamas civiliniu lakūnu už Atlanto, Steponas Darius taip pat tarpininkavo ir Lietuvos kariuomenei įsigyjant įvairią įrangą bei nuolat komunikavo su šalyje likusiais sporto entuziastais. Į Lietuvą jis buvo pasižadėjęs parskristi jau lėktuvu – šio pažado taip ir nepamiršo.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 1

K O V A S

KOLEKTYVINĖ „MAKABI“ SĄMONĖ

MONIKA BALČIAUSKAITĖ

Arvydo Čiukšio nuotr.

2018 m. balandžio 4 d. A lygos rungtynės „FC Stumbras“ – „Jonava“. Evaldo Šemioto nuotr.

„Monika, tavo kolegė Kotryna minėjo, kad esi kilusi iš Raseinių krašto. Galbūt pažįsti Martą? Pastaruosius keletą metų ji aktyviai prisideda prie bendruomenės vykdomų užsiėmimų“, – vos pradėjus pokalbį manęs paklausė šios istorijos herojus – Lietuvos futbolo teisėjų asociacijos viceprezidentas ir Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas. Šis sutapimas – neįtikėtinas. Marta, apie kurią kalbėjo Gercas, – mano vaikystės draugė, vasaromis leidusi dienas pas savo senelius, gyvenusius vos keletas žingsnių nuo mano tėčio gimtinės. Tuos senelius pašnekovas ir pats pažinojo – kartą net lankėsi svečiuose. Bet visa tai – tik maža dalelė to, ką aptarėme pokalbio metu. Pasidalinę prisiminimais, leidomės į kur kas įdomesnę – Gerco gyvenimo kelionę.

Pirmuosius dvidešimt gyvenimo metų pašnekovas praleido Kauno senamiestyje – ten gimė ir augo. „Senamiestyje buvo daug atvirų erdvių, kurios suartino kaimynystėje gyvenusį jaunimą. Mobiliųjų telefonų ar kompiuterių neturėjome – kiekvieną mielą dieną praleisdavome lauke. Vasaromis klaidžiodavome aplink Kauno pilį ir žaisdavome futbolą, o žiemomis pasinerdavome į ledo ritulį ir sniego karus. Buvau įpratęs prie senamiesčio ir kasdienio šurmulio“, – prisiminė pašnekovas. Be kasdienių kiemo žaidimų, jaunystėje Gercas labai domėjosi sportu ir muzika. Iki šiandienos puikiai atsimena mokyklos ir universiteto laikus, kai dažnas savaitgalis būdavo leidžiamas Kaune vykstančiuose šokiuose, kuriuose jis grodavo dūda. Ilgainiui širdis visgi pakrypo prie profesionalaus futbolo, apie kurį pašnekovas tyliai svajojo nuo mažų dienų. Siekiant svajonių netrūko ir trukdžių: „Baigęs mokyklą, kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, mąsčiau, ką norėčiau daryti toliau. Pirmasis mano pasirinkimas buvo Lietuvos sporto universitetas, kuris tuo metu vadinosi Lietuvos valstybiniu kūno kultūros institutu. Žinojau, kad esu ten laukiamas, bet mano tėvai visgi nusprendė, kad sportas – tai ne specialybė, kuri leistų užsidirbti pragyvenimui, ir ragino stoti į dantų technikos specialybę. Nors ir nesutikau su tuo, paklusau ir mėginau stoti į medicinos mokyklą. Iki šiol džiaugiuosi per egzaminus supratęs, kad šios studijos man neįdomios, ir viską padaręs taip, kad neįstočiau. Juokinga, bet taip viskas ir įvyko. Žinoma, tėvai svarstė apie papildomas alternatyvas, bet tąkart kategoriškai atsisakiau ir nusprendžiau rinktis kelią, kurio noriu pats. Kurį laiką padirbau radijo gamykloje

ir žaidžiau už jų futbolo komandą „Banga“, o kitais metais įstojau ten, kur visados ir norėjau – į sporto universitetą.“ Tuomet viskas pamažu ir įsibėgėjo. 1988 m., kai visuomenėje ėmė aktyvėti mintys apie nepriklausomybę, Vilniuje atsirado iniciatyvinė grupė, kurios vadovu tapo Semionas Finkelšteinas. Jie kreipėsi į užsienio organizacijas bei pasaulio vadovus, nes nusprendė atkurti žydų sporto klubą „Makabi“, kurio veikla buvo sustabdyta 1940 m. Įkurtas jis buvo 1895 m. Stambule, kai dar net nebuvo Izraelio valstybės, o žydai buvo išsisklaidę po visą pasaulį. Beje, ir pavadinimas buvo pasirinktas neatsitiktinai: sakoma, kad žodis „Makabi“ – kūjis, reiškiantis stiprų smūgį ir pergalę. Ši stiprybė tuo metu buvo ypač svarbi klubo atkūrimo iniciatoriams, kurie nusprendė viską atgaivinti. Dėl šių priežasčių Semionas ieškojo bendraminčių ir susisiekė su Gercu siūlydamas prisijungti: „Sulaukiau Semiono skambučio. Pasirodo, mano numerį jam davė olimpinio komiteto, atkurto po nepriklausomybės, prezidentas Artūras Poviliūnas, su kuriuo mokiausi sporto universitete. Paskambino ir pakvietė kauniečius prisijungti prie klubo. Iki šiandienos puikiai atsimenu, kokiu užsivedusiu balsu jis pasakojo apie galimybę atkurti klubą Lietuvoje ir galbūt artimiausiu metu nuvykti į pasaulinę „Makabiadą“ Tel Avive. Nors garsiai to niekuomet nesakiau, tačiau vis galvodavau, ar jie supranta, apie ką svajoja. Įsivaizduokite, sovietų okupacijos laikais nuvykti į Tel Avivą. Juk tai neįmanoma. Kad ir kaip būtų, su malonumu sutikau. Norėjosi tokio pobūdžio veiklų, nes nelabai turėjome kur įsitraukti – viską kontroliavo KGB“, – prisiminimais dalijosi istorijos herojus.

JEIGU ŽAIDŽIA SILPNESNĖ IR STIPRESNĖ KOMANDA, TAI VISUOMET SLAPTA TIKIUOSI, KAD LAIMĖS SILPNESNĖ.

Pasaulinė „Makabiada“, apie kurią Gercui pasakojo Semionas, – žydų bendruomenės žaidynės, kurios yra 1929 m. vykusio „Maccabi“ kongreso rezultatas, inicijuotas Yosefo Yekutieli. Pačios pirmosios žaidynės įvyko 1932 m. kovo 28 d. Tel Avivo „Maccabiah“ stadione. Tarp dalyvių buvo ir nemaža Lietuvių delegacija – 60 žmonių, tarp kurių net 40 kauniečių. Noras atstovauti Lietuvai labai skatino „Makabi“ klubą nepasiduoti griežtai sovietų valdžiai. Ir 1989 m. tai, kas atrodė lyg naivi svajonė, pamažu ėmė pildytis: „Tarimosi procesas buvo ganėtinai ilgas, bet „Makabiados“ organizatoriai mums padėjo. Jie norėjo parodyti, kad viskas įmanoma – net ir atsivežti delegaciją iš uždaros Sovietų Sąjungos. Pamenu, mes net išreiškėme norą atstovauti Lietuvai, nešdami tik mūsų šalies vėliavą, tačiau to daryti neleido. Džiaugiausi, kad radome kompromisą – nešėme dvi vėliavas. Nors, tiesą sakant, daugelis žmonių žinojo, kad esame Lietuvos delegacija, nes tuo metu daugiau nei vienoje Sovietų Sąjungos respublikoje nebuvo atkurtas klubas. Žmonės bijojo, nes KGB kontrolė buvo labai stipri. Bet, mūsų akimis, visa tai tebuvo politiniai reikalai – mes važiavome kaip didelė delegacija: nuo futbolo ir lauko teniso žaidėjų iki plaukikų ir šachmatų virtuozų. Aš pats vykau kaip žaidžiantis futbolo treneris. Be varžybų, daug keliavome, dalyvavome konferencijose ir pamažu supratome, kad „Makabi“ – tai ne tik sportas. Tai kultūra, kurianti kolektyvinę sąmonę ir žydų tarpusavio ryšį.“ 1989 m. į „Makabiadą“ vykusi delegacija buvo viena pirmųjų, okupacijos laikotarpiu atstovavusių Lietuvai, kai šalies nepriklausomybė vis dar nebuvo pripažinta. Pašnekovo teigimu, tai padarė teigiamą

įtaką nepriklausomybės ir Lietuvos sporto judėjimui, – ir aš drįsčiau su tuo sutikti. „Žaidynių atidarymo ceremonijos metu visų šalių delegatai žygiavo aplink stadioną. Lietuva buvo priešpaskutinė – po mūsų tik Izraelis. Organizatoriai mus užlaikė. Tą akimirką stovėjome visiškoje tyloje ir net nenumanėme, ko tikėtis. Gavę leidimą, į stadioną įžengėme lyg kokie kankiniai atvykėliai, pabėgę iš šalies, iš kurios neįmanoma ištrūkti. Ir štai, staiga įvyksta stebuklas – mes čia. Pakėlęs akis pamačiau 40 tūkst. žmonių, kurie stovėjo ir mums plojo. Buvo neįtikėtina. Tiesą sakant, vos apie tai pagalvojus po kūną ima bėgioti šiurpuliukai, visai kaip tądien“, – šypsodamasis pasakojo Gercas. Šie pozityvūs įvykiai teigiamai paveikė ir žydų sporto klubo „Makabi“ ateitį – 1990 m. prie šio klubo prisijungė keletas šimtų sportininkų. Nors kelionė svetur suteikė daug vilčių, vos grįžus namo motyvacija kiek nukrito – pokyčiai vyko ganėtinai lėtai. Lietuvoje lyg iš niekur išdygo politikas Mindaugas Murza, dar žinomas kaip Gervaldas, garbinęs Hitlerį ir dėl neaiškių priežasčių nusiteikęs prieš žydus. „Murza tuo metu buvo labai priešiškas žydams, tad ėmėme svarstyti apie emigraciją. Buvo pati nepriklausomybės pradžia, nežinojome, ko tikėtis, o ir daug pažįstamų nusprendė emigruoti į Izraelį ar Jungtines Amerikos Valstijas. Kreipėmės į JAV ambasadą, kuri tuo metu buvo tik Maskvoje, ir mums pavyko – gavome pabėgėlių statusą. Ilgainiui pradėjome mąstyti, ar visgi bus lengva palikti gimtinę. Užtrukom trejus metus – sulaukėme keleto laiškų iš pareigūnų su raginimais atvykti, o ambasada net pasiūlė apmokėti visos šeimos kelionės išlaidas, bet galų gale vis tiek nusprendėme likti čia, Kaune“, – atviravo pašnekovas.

Pašnekovas liko Lietuvoje ir visas savo jėgas skyrė Kauno žydų bendruomenei bei sportui, kurį taip smarkiai mylėjo nuo ankstyvos vaikystės. Visa tai Gercą lydi iki šiandienos – jis vis dar aktyviai veikia bendruomenėje ir Lietuvos futbolo teisėjų asociacijoje. Jaunystėje priimtas drąsus sprendimas atsisakyti nenorimos specialybės ir pasirinkti mylimas veiklas nuvedė pašnekovą ir į kultūrą, ir į Kauno termofikacinę elektrinę, kurioje futbolo treneriu jis pradirbo daugiau nei 30 metų. Tai visuomet teikė labai daug džiaugsmo. Nors, kalbant apie Lietuvos futbolą, minčių yra visokių: „Visi puikiai žinome, kad dabartinė Lietuvos futbolo situacija netenkina daugelio. Matome, kad futbolas karaliauja ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Dėl kažkokių priežasčių žmonės peikia federaciją, tačiau, mano akimis, problemos kyla iš valdžios ir žmonių požiūrio į futbolą. Lietuvoje nėra nei vieno nacionalinio stadiono – tai niekur negirdėtas dalykas. Viliuosi, kad Kaune greitu metu turėsime šiuolaikinį, europietiškų standartų stadioną ir pamažu viskas ims gerėti.“ Kalbėdamas apie klubinį futbolą, profesionalus sportininkas minėjo, kad su malonumu žiūri anglų futbolą – daugiausia Londono „Chelsea“ ir „Manchester United“ rungtynes. Nors šalių favoričių Gercas visgi neturi: „Jeigu žaidžia silpnesnė ir stipresnė komanda, tai visuomet slapta tikiuosi, kad laimės silpnesnė. Taip pat visuomet palaikau šeimininkų komandas. Kadangi esu Lietuvos futbolo teisėjų inspektorius – žmogus, kuris vertina teisėjus – turbūt turiu išlikti neutralus Lietuvoje. Bet šiek tiek paatvirausiu – esu kaunietis ir sergu už Kauno „Žalgirio“ futbolo komandą.

„Neslidu“. Giedrė Urbanavičienė, 2020 (www.gievilke.com)

KULTURA. KAUNAS. LT PRISTATO PERNAI KOVĄ RENGINIŲ KALENDORIUOSE ĖMĖ MIRGĖTI ŽODIS „ATŠAUKTA“. TAIGI JAU METUS GYVENAME NAUJU, ITIN VIRTUALIU PANDEMINIU REŽIMU. KOL RUOŠĖME ŠĮ KALENDORIŲ, DAR NEBUVO PASKELBTA, KADA LANKYTOJUS GALĖS PRIIMTI MUZIEJAI IR GALERIJOS. TAIGI DAUGIAU ĮVYKIŲ RASITE INTERNETINIAME KAUNO KULTŪROS KALENDORIUJE KULTURA.KAUNAS.LT

KALENDORIUS

03 02 – 03 05

Interaktyvus socialinių tinklų spektaklis „Mirgėjimas“ www.tiketa.lt

NKDT nuotr.

„Mirgėjimas“ – unikalus meninis vyksmas feisbuke. Jis kviečia žiūrovus kartu su Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriais aktyviai įsitraukti į virtualų teatrinį žaidimą – tyrimą, kurio tikslas – suprasti nesaugų šiuolaikinį pasaulį ir savo pačių reakcijas. Spektaklio dalyviai konstruoja žinučių, pranešimų, nuorodų, diskusijų tinklą pasiūlyta tema. Uždaroje grupėje esantys žiūrovai turi unikalią galimybę rinktis, kiek jie nori įsitraukti į vyksmą – ar aktyviai veikti, t.y. komentuoti, dalyvauti diskusijose, pateikti savo informaciją, kreipti siužetą norima linkme, ar likti tik stebėtojais. Draminis veiksmas prasideda antradienį ir tęsiasi keturis vakarus. Spektaklio režisierius – Augustas Gornatkevičius, dramaturgė – Paulina Okunytė, medijų menininkas – Gytis Dovydaitis, vaizdo menininkas – Ridas Beržauskas. Vaidina NKDT aktoriai: Deividas Breivė, Marius Karolis Gotbergas, Inga Mikutavičiūtė, Kęstutis Povilaitis, Roberta Sirgedaitė, Greta Šepliakovaitė, Aistė Zabotkaitė.

Penktadienis, 03 05, 09:30

Nuotolinė festivalio „Kanklės mano rankose“ konferencija facebook.com/ KaunoMiestoMuziejus

KMM nuotr.

Festivalis „Kanklės mano rankose“ Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje organizuojamas jau šeštą kartą; šiemet jis ir vėl tarptautinis. Festivalis yra skirtas senajai lietuvių kankliavimo tradicijai ir šiuolaikinei jos raiškai, kanklėms giminingiems kitų šalių styginiams muzikos instrumentams. Iki šiol festivalio programą sudarė konferencija, koncertai bei vakaronės. Šį kartą karantino sąlygomis organizuojama tik nuotolinė konferencija, tačiau ji, kaip visada, džiugina svečių gausa. Programoje – pranešimai etnomuzikologijos ir kankliavimo pedagogikos temomis.

Trečiadienis, 03 10, 18:00

Paskaita „XIX–XX a. Lietuvos laisvės kovų atmintis – žvilgsnis į 1863–64 m. sukilimą“ 03 10 – 03 31

facebook.com/ KaunoMiestoBiblioteka

Lauko paroda „Bon Voyage! Grenoblis – Europos žalioji sostinė 2022“

JKY / „Pexels“ nuotr.

Kovas – frankofonijos mėnuo! Kaune, mažajame Paryžiuje, šis mėnuo kasmet minimas turtinga kultūrinių renginių programa, diskusijomis, parodomis, paskaitomis, degustacijomis… Šiemet irgi visko bus, tik daugiausiai nuotoliniu būdu. Detalios programos ieškokite www.kaunas.lt, dar kelias rekomendacijas rasite šiame kalendoriuje, o vaikščiodami Laisvės alėja stabtelėkite susipažinti su brolišku Kaunui miestu pietryčių Prancūzijoje. Kauno ir Grenoblio draugystė prasidėjo 1997 m., kai tarp miestų buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis. Nuo tada įvyko daug bendrų veiklų kultūros, meno, sporto, medicinos ir kitose srityse. 2020 m. Grenoblis buvo paskelbtas „Europos Žaliąja Sostine 2022“. Parodoje pasigrožėsite Grenoblio miestu bei jo kraštovaizdžiu, įvertinsite mieste vyraujančią architektūrą ir atmosferą.

Iliustracija iš leidinio „1863–1864 metų sukilėlių kelias į mirtį ir atgimimą“. V. 2019, pav. 8. „Zigmantas Sierakauskas vadovauja sukilėlių būriui.“ Dail. Mykolas Elvyras Andriolis, 1863 m. Piešinys, pieštukas. Muzeum Wojska Polskiego w Warszawie (Lenkijos kariuomenės muziejus Varšuvoje), 39463/1

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka virtualioje paskaitoje, skirtoje Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai, kviečia pakalbėti apie kovų už laisvę atmintį bei įtaką vėlesniems istorijos įvykiams. Aptarsite sukilimo įvykių sūkurį, mėginsite sugriauti kai kuriuos vis dar visuomenėje gyvuojančius stereotipus, pakalbėsite apie archeologų atradimus, aptarsite sudėtingus sukilėlių palaikų tyrimus Gedimino pilies kalne ir laboratorijose, įvertinsime sukilimo įtaką XX a. Lietuvos laisvės kovoms. Dalyvaus: archeologas Valdas Steponaitis, Lietuvos nacionalinio muziejaus Viduramžių ir naujųjų laikų archeologijos skyriaus vedėjas ir prof. dr. Jonas Vaičenonis, istorikas, Kauno miesto muziejus Pilies skyriaus vedėjas. Renginio partneris – Kauno miesto muziejus.

KOVAS

Laisvės al. ir S. Daukanto g. sankryža

KALENDORIUS

03 18 – 04 05

Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ filmai.kinopavasaris.lt

Ketvirtadienis, 03 18, 19:00

Jurgos ir Pauliaus Jurkevičių knygos „Restorane „Pas Jurgą ir Paulių“ pristatymas facebook.com/ KaunoMiestoBiblioteka

Kadras iš filmo „Išrinktoji“

Festivalis „Kino pavasaris“ 2020 metais, norėdamas išlikti, turėjo prisitaikyti prie radikalių pokyčių ir pakeisti įprastą festivalio formatą į virtualųjį. Pakitusi kasdienybė išjudino praktinį klausimą – kaip elgtis toliau šiandieninio gyvenimo moraliniame, politiniame, psichologiniame, socialiniame ir aplinkosauginiame kontekstuose? Produktyvumas ir veiklumas tapo vyraujančia vertybe. Tačiau ar visada veikti pasirenkame sąmoningai, galvodami ne tik apie save, bet ir apie kitus? Taigi Veikti ir/ar būti? Kino pavasario“ filmų programa ir papildomais renginiais ieškoti individualių ir bendruomeniškų sprendimų. Specialiai „Kauno pilno kultūros“ sporto numeriui festivalio komanda parinko trukme maratoną primenantį, tačiau fiziškai gerokai lengvesnį filmą „Išrinktoji“ („The Real Thing“). „Populiaraus komikso ekranizacija primena mini serialą didžiajame ekrane. Netrumpas filmas prabėga akimirksniu, o intriguojantys siužeto vingiai tampa puikia priemone taikliai atskleisti šiuolaikinės Japonijos visuomenės socialinius ir psichologinius ypatumus“, – sako programos sudarytoja Aistė Račaitytė.

Kone du dešimtmečius praleidę Italijoje Jurga ir Paulius Jurkevičiai įkūrė restoraną „Pas Jurgą ir Paulių“. Jau penkerius metus restoranas veikia Romoje, o bene dešimtmetį skaičiuoja jų išvažiuojamosios vakarienės į Lietuvą ir kitas pasaulio šalis. Knygoje rasite ir receptų, ir daug informacijos apie maistą. Rasite ir tai, ko nėra nė vienoje receptų knygoje, − gastronomijos terminų žodynėlį italų kalba. Į virtualų pasisėdėjimą kviečia Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka.

Penktadienis, 03 19, 19:00

Premjera: „Bowel“ „YouTube“

Šeštadienis, 03 20

Laimės diena

Šio spektaklio ir jam specialiai parašytos pjesės koncepcijos pagrindu tapo žymiojo prancūzų teatro meistro Antonino Artaud (1896–1948) teatro principai, jo kūrybinis metodas ir jo pirmoji pjesė „Kraujo purslai“ (pranc. „Jet de Sang“, į lietuvių kalbą vertė Marius Povilas Elijas Martynenko). Pjesė pateikia fantastišką žmogaus ir pasaulio sukūrimo bei sunaikinimo (savinaikos) įvykių eigą. Režisierius Naubertas Jasinskas visa tai perkelia į šiuos laikus, tuo pačiu transformuodamas A. Artaud metodą šiuolaikinėmis teatro technikomis. „Bowel“ personažai bando pabėgti nuo gyvenimo monotonijos, o tuo pačiu – ir su ja susigyventi. Dvi moterys ir du vyrai per tarpusavio santykius aiškinasi egzistencines problemas – kaip priimti save ir savo poreikius? Spektaklyje, kurį gyvai išvysime pasibaigus karantinui, analizuojama tapatybės ir ją formuojančių kasdieninių įtakų sąveika. Frankofonijos mėnesiui skirta Kauno miesto kamerinio teatro premjera – kartu su vaizdo menininku Ričardu Žigiu sukurta spektaklio inspiruota video patirtis.

„Kaunas 2022“ archyvo nuotr.

Švęsti laimę visame pasaulyje pradėta 2013-iais. Tarptautinė laimės diena – Jungtinių Tautų inicijuota šventė, siekianti stiprinti vieną svarbiausių emocijų kiekvieno žmogaus gyvenime – laimę. 2018 m. oficialiais Tarptautinės laimės dienos ambasadoriais Lietuvoje tapo projekto „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“ komanda. Šiemet „Kaunas 2022“ ragina švęsti kūrybiškai: „Kviečiame pasitelkti vaizduotę ir papuošti savo biurą, namus ar transporto priemonę simboliais, vaizduojančiais pakilimą: aitvarais, popieriniais lėktuvėliais, sparnų motyvais, gėlių pūkais, sukurti sveikos mitybos laimingų patiekalų išsinešimui, su seniai nematytu bičiuliu, pasirinkus mėgstamą maršrutą, praskrieti dviračiu, pakviesti kaimynus pusryčių, pietų ar vakarienės balkonuose ir bent vieną dieną prisiminti, kaip gera yra kartu valgyti. Būdų ir formų, kaip patirti laimę išties yra daug.“ Detalios „Laimės dienos“ programos ieškokite „Kaunas 2022“ interneto svetainėje kovo mėnesį.

KOVAS

Spektaklio eskizo akimirka. KMKT archyvo nuotr.

KALENDORIUS

Trečiadienis, 03 24, 18:00

Nuotolinis protmūšis „Draugystės pramonė“

Antradienis, 03 23, 18:00

Paskaita „Ką šiandien skaito prancūzai?“ facebook.com/ KaunoMiestoBiblioteka

Iniciatyva „Draugystės menas“ kviečia pramankštinti protus ir sudalyvauti protmūšyje, Padėsiančiame pažinti įdomųjį Pramonės rajoną. Žaidimą sudarys dvi dalys – „Pramonės rajono istorija“ ir „Draugystės menas“. Dalyvavusiems „Draugystės meno“ veiklose – ekskursijose, fotopasivaikščiojimuose, kūrybinėse dirbtuvėse, susitikimuose ir interaktyvioje metų šventėje – bei stebintiems „Saugios pradžios“ feisbuką atsakymai bus tikrai žinomi. O užsiregistruoti galite nukreipę telefoną į čia pat esantį QR kodą.

Cottonbro / „Pexels“ nuotr.

Prancūzijoje kasmet išleidžiama apie 1000 romanų. Suprantama, kad tokio jų skaičiaus nepajėgia perskaityti nei eilinis skaitytojas, nei literatūros kritikas. Kaip prancūzai atsirenka romanus, kaip leidyklos siekia prisivilioti kuo didesnį skaitytojų skaičių, kokie šiandieniniai rašytojai yra populiariausi ne tik Prancūzijoje, bet ir pasaulyje, paskaitos metu papasakos VU Prancūzų filologijos katedros vedėjas, prof. dr. Vytautas Bikulčius. Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka šią paskaitą skiria Frankofonijos mėnesiui.

„Draugystės menas“ – kultūrinis projektas, orientuotas į bendruomenę, vietos tapatybę ir dalyvaujamąją kultūrą Pramonės rajone ir Draugystės gatvėje. Projektą pristato „Kaunas 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas“, organizuoja VšĮ „Saugi pradžia“.

Trečiadienis, 03 31, 18:00

Virtuali ekskursija „Apie legendinį „Žiburėlio“ bendrabutį“ „YouTube“ Ketvirtadienis, 03 25, 19:00

Slemas #38 Online

Ingos Navickaitės nuotr.

Nauji metai – senos tradicijos. 2021-aiais į Kauno menininkų namų namų sceną sugrįžta slemas. Tačiau kol dar nesigirdėjo pirmojo griaustinio, po kurio jau gali sėdėti ant žemės, kovą slemeriai dar susitiks virtualiai. Vedėjas – Jovaras Kelpšas.

Žaliakalnyje veikianti bendruomenės organizacija „Pelėdų kava“ nuo praėjusių metų įtvirtino tradiciją paskutinį mėnesio trečiadienį pakviesti į renginį, skirtą šios Kauno dalies istorijai, kultūrai, čia gyvenusiems menininkams. Laikantis karantino reikalavimų, pirmosios šių metų teminės ekskursijos – virtualios. Paskutinę kovo dieną gidas Jonas Oškinis ir „Pelėdų kava“ savo „YouTube“ kanale pakvies į ekskursiją „Apie legendinį „Žiburėlio“ bendrabutį“. Jos metu virtualiai keliausite Savanorių prospektu, Telšių ir A. Mackevičiaus (buv. Italijos) gatvėmis, sekdami romano „Tipelis“ tekstais. „Žiburėlis“ – tai dar 1894 m. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir Jadvygos Teofilės Juškytės iniciatyva įsteigta ir iki pat sovietinės okupacijos veikusi moksleivių ir studentų draugija. „Žiburėlio“ bendrabutyje iš pradžių gyveno iš Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto pasitraukę lietuviai moksleiviai, vėliau nepasiturintys studentai, tarp jų aktoriai (A. M. Chadaravičius), dailininkai (grafikai M. Bulaka, V. Kosciuška), literatai (P. Cvirka, J. Šimkus ir kt.). Bendrabučio gyvenimą savo humoristiniame romane „Tipelis“ (išleistas 1951 m. Australijoje) aprašė Pulgis Andriušis (tikr. Fulgencijus Andrusevičius), tarpukario bohemos atstovas, Teofilio Tilvyčio ir Antano Miškinio kaimynas.

KOVAS

„Žiburėlio“ bendrabutis. Autorius nežinomas

Redakcijos adresas: KKauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

pilnas.kaunas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt

KAUNAS PILNAS KULTŪROS MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE ( P L A T I N A M A S AUTORIAI: Agnė Žiūkaitė, Artūras Bulota, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Donatas Stankevičius, Emilija Visockaitė, Justė Vyšniauskaitė, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Monika Balčiauskaitė, Paulius Tautvydas Laurinaitis. TIRAŽAS 3000 EGZ.

ISSN 2424-4465

NEMOKAMAI)

GLOBOJA:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

LEIDŽIA

2021 Nr. 3 (67)