„Turbūt tik šitame mieste Laisvės vardu pavadinta alėja gali prasidėti teismo pastatu. Kadaise jame veikė toks juokingas gastronomas, kur prekės ir atrodė kaip teisiamos, tačiau gastronomo nuosprendis alėjai buvo palankesnis nei teismo. Be to, gastronome seni hipiai prekiavo piratiniais kompaktais, dvelkiančiais nors ir nelegalia, bet autentiška konservuotos laisvės dvasia.“ Tai ištrauka iš Kęstučio Navako esė „Paskutinio teismo alėja“, kurią galima rasti rinkinyje „Begarsis skambutis“ („Tyto alba“, 2015).
Vasario 16-ąją sukanka metai nuo poeto, rašytojo, vertėjo mirties, tačiau dabar ir amžinai jo tekstai gyvens Kauno gatvėse, bromose, kavinėse, knygynuose, pakibę tarp varinėjamų kalbų, garuojančio asfalto, vienišo lietaus. „Paskutinio teismo alėja“ – ir kiti itin kaunietiški tekstai – kėsinasi tapti, o gal jau ir tapo, klajoklio gidu, kviečiančiu iš naujo atrasti šimtąkart akimis zulintus paviršius ir išpreparuoti jų užslėptus sluoksnius.
Tai vienintelė išeitis šiuo metu. Susikurti progą gilesniu žvilgsniu perverti savo gatvę, kvartalą, mikrorajoną. Susikurti žaidimo taisykles, tapti pirmakarčiu svečiu savo namuose, priekabiu turistu savo mieste. Naršyti ne uroboro principu veikiantį socialinį tinklą, o paupius, slinkti ne telefono ekranu, o šaligatviu. Mes iš tiesų turime prabangą niekur nebeskubėti.
Sumažinę pavarą šį mėnesį domimės, kaip atrodo gerai pažįstamas miestas, žaidžiant atradimo žaidimus. Žurnalo maršrutai atranda jaukumą industriniuose Petrašiūnuose, šildosi galinėje troleibuso sėdynėje, vedžioja droną po Kauno stogus, moko kirsti kampus, tiesia tiltus tarp upių krantų, šiuolaikinėse gatvių džiunglėse ieško tapytojų prieš dešimtmečius užfiksuotų motyvų ir randa Kauną netikėčiausiuose pasaulio kampeliuose. Vis dar neperžengiant savivaldybės ribų.
Tad motyvuojančio skaitymo, skaitlingų žingsnių. Beje, užsiregistruokite „Kaunas 2022“ iššūkiui „walk15“ programėlėje – taip visi, po vieną ūkį, bet drauge, ir nužingsniuosime iki Europos kultūros sostinės.
Turbūt kiekvienas galvoje susikuriame skirtingą savo miesto vaizdą – vaikščiodami gatvėmis matome tuos pačius pastatus, augalus, kelius, tačiau juos prisimename skirtingai. Be to, nuolat kinta ne tik mūsų prisiminimai, bet ir urbanistinis peizažas. Galbūt dėl to daugelį žavi senos fotografijos, kuriose galime susipažinti su kitokiu, nebeegzistuojančiu miestu. Ne ką mažiau įdomu stebėti, kaip miestą – šiuo atveju Kauną – įvairiais laikotarpiais matė bei vaizdavo dailininkai.
Peeter Krosmann. Balta. 2020. Drobė, aliejus
2. Mstislavas Dobužinskis. Kaunas. Daukanto gatvės namai. 1931 m.Popierius, akvarelė. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus
3. Jonas Buračas. Kaunas. Ožeškienės gatvė. 1934 m. Drobė, aliejus. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus
4. Jonas Buračas. Kaunas, Raudonosios Armijos prospektas. 1952 m. Popierius, akvarelė. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus
5. Adomas Galdikas. „Brazilka“ Kaune. XX a. I p. Kartonas, tempera. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus.jpeg“ kopija
6. Jonas Šileika. Kauno vaizdas nuo Pelėdų kalno. 1937 m. Kartonas, aliejus. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus
7. Kajetonas Sklėrius. Kaunas iš Italijos gatvės. 1928–1931 m. Akvarelinis popierius, akverelė. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Pirmoji stotelė – visai neseniai veidą pakeitusioje Vienybės aikštėje. Po rekonstrukcijos ją užfiksuoti drobėje jau spėjo Kaune pastaruoju metu gyvenantis estų menininkas Peeteris Krosmannas. Paveiksle „Balta“ (2020) perteiktos abstrahuotos naujų aikštės fasadų bei Prisikėlimo bazilikos formos ir ryškiai žydras dangus perkelia į visai netolimą praėjusių metų vasarą. Nors šiandien Vienybės aikštė praeivius pasitinka pilkesniais žiemiškais tonais, P. Krosmanno stilizaciją nesunku atsekti realiose pastatų formose. Bet norint atrasti antrojo šio maršruto paveikslo vietą, tenka pasitelkti ne tik istorines fotografijas, bet ir šiek tiek fantazijos.
Nedidelių vieno aukšto medinukų –tokių, kokį galime pamatyti Mstislavo Dobužinskio paveikslo „Kaunas. Daukanto gatvės namai“ (1931) dešiniajame krašte, – šiandien čia tikrai nerasime. Labiausiai tikėtina, kad kompozicijoje įamžinti namai stovėjo Vienybės aikštės rytiniame šone – vietoj pastatų, kurių naujus fasadus matome P. Krosmanno darbe. Tad įsivaizduoti, kaip ši erdvė atrodė tarpukariu, gali būti lengviau užsimerkus, nei žvelgiant į šiandienį vaizdą.
Autentiškos tarpukario architektūros pavyzdžių rasti bus nesunku laiptais pakilus į V. Putvinskio gatvę. Visgi kito paveikslo urbanistinis peizažas nutapytas paėjus kiek
toliau – besileidžiant E. Ožeškienės gatve. Jono Buračo paveiksle „Kaunas. Ožeškienės gatvė“ (1934) įamžintą vaizdą atpažinti pavyks sustojus ties namu 18A. Nesunkiai pastebimas yra paveikslo kairiajame kampe vaizduojamo charakteringos formos namo šlaitiniais stogais fasadas, nors ir perdažytas iš geltono į pilką. O norint apžiūrėti kūrinio antro plano akcentą – dabartinę Kauno valstybinę filharmoniją –gali tekti kalnu nusileisti šiek tiek žemiau – panašu, kad J. Buračas, tapydamas gatvės vaizdą, kiek pakeitė pastatų tarpusavio proporcijas, norėdamas atskleisti kiekvieną fasadą.
Pasivaikščiojimą tęsti galima su dar vienu J. Buračo paveikslu, sukurtu jau 6 dešimtmetyje. Norint priartėti prie peizažo „Kaunas, Raudonosios Armijos prospektas“ (1952) teks įveikti kiek aukštesnį – tarpukariu vardą gavusio, atkūrus Nepriklausomybę jį susigrąžinusio Savanorių prospekto – kalną. Savo kūrinyje menininkas perteikia vaizdą, kurį galima pamatyti dar pilnai nepasiekus kalno viršaus. Įdomu, kad žvelgiant iš šios perspektyvos buvo įmanoma tolumoje išvysti Prisikėlimo baziliką, kurią šiandien paslepia gerokai tankesnis ir aukštesnis Savanorių prospekto užstatymas.
Nuo čia su menininkais traukiame į egzotiškai vadinamą Žaliakalnio teritoriją – „Brazilką“. Margą šių
8. Vincas Vasiliauskas. Namas Vilniaus gatvėje Kaune. 1973 m. Popierius, guašas. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
9. Rimtas Kalpokas. Prie Kauno santuokos rūmų pavasarį. 1975 m. Drobė, aliejus. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus
10. Jonas Šileika. Kaunas nuo Marvelės ir mokinys. 1940 m. Drobė, aliejus. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
11. Petras Stauskas. Kaunas pavasarį. 1968 m. Popierius, akvarelė. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus
kvartalų impresiją perteikia Adomas Galdikas. Ši vieta tarp Savanorių prospekto, P. Kalpoko, Žemaičių, Nuokalnės ir Jonavos gatvių tokį pavadinimą gavo, kai tarpukariu ūkininkas Jonas Sabaliauskas žemę suskirstė į keliasdešimt sklypų ir juos išnuomojo, o nemažai naujakurių buvo iš Pietų Amerikos kavos plantacijų sugrįžę emigrantai. Skubios pigios statybos nulėmė itin eklektišką šios teritorijos urbanistinį peizažą, kurio užuomazgų galima pastebėti paveiksle „Brazilka“ (XX a. I pusė). Nors „Brazilką“ gerokai pakeitė bėgantys metai, bet ir šiandien čia dominuoja nelygus reljefas bei chaotiškas namų užstatymas. Visai šalia „Brazilkos“ randame „Italianką“ (jeigu šiame šurmulyje pasiklystumėte, susiorientuoti padės Kapsų ir Šakių gatvių sankryžoje stovinti keliarodė).
Antrajai teritorijai priklauso Pelėdų kalnas, kurį ant kartono aliejiniais dažais įamžino Jonas Šileika. Paveiksle „Kauno vaizdas nuo Pelėdų kalno“ (1937) matomos vietovę „pakrikštijusių“ paukščių skulptūros vis dar akylai stebi Žaliakalnio peizažą, nors ir gausiau apaugusį medžiais, tačiau kalno papėdėje besiganančių karvių bei ožkų jau nerasite. Leidžiantis gatve galima bandyti atrasti žiūros tašką, iš kurio nutapytas Kajetono Sklėriaus peizažas „Kaunas iš Italijos gatvės“ (1928–1931). Tiesa, Italijos gatvės šiandien žemėlapiuose nebeaptiksite, jai suteiktas naujas – A. Mackevičiaus – vardas.
Senamiesčio architektūra – dar vienas dailininkų dėmesį traukęs Kauno akcentas. Todėl toliau meno maršrutas tęsiasi Vilniaus gatvėje. Savitą senųjų Kauno pastatų interpretaciją guašu nutapytame kūrinyje „Namas Vilniaus gatvėje Kaune“ (1973) pateikia Vincas Vasiliauskas, o iš kito kampo gatvės atkarpą spalvingai vaizduoja Rimtas Kalpokas
paveiksle „Prie Kauno santuokos rūmų pavasarį“ (1975). Pripažinsiu, atsekti, kurį tiksliai Vilniaus gatvės fragmentą tapė V. Vasiliauskas, man nepavyko. O štai R. Kalpoko vaizdas iš Rotušės aikštės lengvai atpažįstamas turbūt kiekvienam kauniečiui. Nors dailininkas pasirinko nevaizduoti tuo metu vykusių namo Rotušės a. 1 rekonstrukcijos darbų (atrodo, tarsi iš peizažo būtų šį pastatą visiškai ištrynęs), tačiau suabejoti, kokia tai vieta, neleidžia tiek arkikatedros, tiek šiaurinės aikštės kraštinės fasadų detalės.
Maršruto pabaigoje – klasikinės Kauno senamiesčio panoramos. J. Šileikos paveikslas „Kaunas nuo Marvelės ir mokinys“ (1940) kviečia nukeliauti į Užnemunės gatvę, iš kurios atsiveria šis Santakos parko vaizdas. Visai netikėta, kad kitame Nemuno krante esanti teritorija šiandien (ar bent jau žiemai pasibaigus) gerokai žalesnė nei ta, kurią tapė J. Šileika. Pievoje sėdintis mokinys dabar nelaukia, tačiau atkartoti paveikslo kompoziciją, ko gero, turėtų pavykti nesunkiai.
Paskutinė stotelė – pakilus į Aleksoto apžvalgos aikštelę. Į Kauną iš šio taško galima pažvelgti ilgamečio Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktoriaus, dailininko Petro Stausko akimis. Akvarelėje „Kaunas pavasarį“ (1968) tapybiškai ir ekspresyviai perteiktos senamiesčio architektūros formos, Nemunas ir Vytauto Didžiojo tiltas.
Šiandien jau istoriniais tapę dailininkų darbai leidžia ne tik pažvelgti į Kauną iš kitokios perspektyvos, bet ir pastebėti bei įvertinti, kaip stipriai jis pasikeitė. Ir nors tokio miesto, kokį matome akvarelėse, aliejiniais dažais, guašu ar tempera tapytuose paveiksluose, daugeliu atvejų jau nebepamatysime gyvai, tokia akistata žadina fantaziją.
Peržiūrinėjant buvusių kelionių nuotraukas ar stebint, kaip būdų išvykti, skraidyti, pramogauti randa kiti, antrojo karantino gilumoje nesunku pasijusti uždarytam tarp keturių sienų. Ir net ta įprastai nematoma riba tarp miesto ir rajono šiuo metu tikresnė nei Šengeno sienos. Visos gatvelės išvaikščiotos, visi parkai nupėduoti. Ekranai alergizuoja. Kaip pakeisti požiūrio kampą?
Tiesiogine prasme. Sėdint troleibuse – geriausia galinėje sėdynėje –pro langus tekantį miestą matai iš aukščiau. Telefoną slepi kišenėje, stotelių pavadinimai ima keistis lėčiau, o kaklas tiesiasi tai kairėn, tai dešinėn. Penktadienį, sausio 22-ąją, mūsų tikslas – septintojo maršruto troleibuso trasa. Nuo Kaniūkų iki Partizanų g. ir atgal. Dvi valandos šliaužimo su petnešomis, o jei pasirinksite šen bei ten išlipti, užtruksite ilgiau, bet įveiksite ir rekomenduojamą 10 tūkst. žingsnių dienos normą. Žinoma, galite rinktis ir bet kurį kitą maršrutą ar net žaisti „šleikų“ (turbūt tik Kaune troleibusus taip vadina, ar ne, vilniečiai?) ruletę ir vis keisti jų numerius. Bet septyni – laimingas skaičius.
Mūsiškis turas prasidėjo Kauno centre 9:50 val., jau po galimo rytinio piko. Nė karto troleibuse nebuvo daugiau nei 5 keleivių, iš jų nė vieno pinokio, taigi atmosfera saugi. Tokių turistų kaip mes irgi nebuvo – visos kitos poros akių koncentravosi į ekranus. Didysis ekranas, pranešantis apie stoteles, vis primindavo, kokių grupių kraujo šiandien trūksta labiausiai. Taip
pat atskleidė, kad naujoji Nacionalinio Kauno dramos teatro stotelė Kęstučio gatvėje – pavadinimą miestas teatrui padovanojo gruodį, šimtmečio proga – kol kas egzistuoja tik internete, fiziškai ji vis dar vadinama Simono Daukanto.
Lėtai plaukiant Naujamiesčiu ir Senamiesčiu, kitaip nei žingsniuojant savomis kojomis ar sėdint automobilyje, atsiveria anksčiau nepastebėtos modernistinių ir dar senesnių pastatų detalės, net perspektyvos. Buvęs Elchanano Elkeso, gete žuvusio gydytojo, namas pačiame centre rodosi skaičiuojantis paskutines dienas – nors lauke pliusas, stiklus sukausčiusios ledo gėlės, tinkas skilinėja. Apmaudu, ypač kai kitoje gatvės pusėje namai vėl švyti. O Maironio gimnazijos fasade, jį sutvarkius, atvertas senasis užrašas kirilica. Vis mirkteli virš gyvenamųjų namų išlendantys bažnyčių bokštai, sukant Vilijampolės link grakščiai atsiveria Kauno pilis.
Kirtus Nerį vaizdų intensyvumas keičiasi. Slabodkėje tiršta istorinių sluoksnių, kurių keli neretai telpa viename name – tiksliau, namelyje.
Čia siunčiame linkėjimus Ingai Navickaitei-Drąsutei, rajono savitumą užfiksavusiai projekte „Pusiniai namai“. Gyvenamoji, asmeninė, tvoromis ir žaliuzėmis apkaišyta būtis pinasi su griežtoku industriniu Vilijampolės veidu, skaičiuojančiu ne pirmą šimtą metų. Čia kadaise virė alų, dabar siuva drabužius, gamina pusfabrikačius ir lieja atramas. Jaukiai žiemoja palei Nemuną sutūpę laivai ir ilsisi autobusai. Gal skamba akiplėšiškai, bet Raudondvario plentas įdomiausias būtent tokiu oru, kai regos lauko neriboja ir dėmesio neblaško žaliuojanti gamta. Kai neri į nykią pilkumą, ji pražysta akyse ir tampa mozaika. Net pavyksta pastebėti itin slaptą įėjimą į pasaulyje garsų muziejų „Atominis bunkeris“ ir įsigilinti į „Kauno energijos“ fasadą puošiantį pano.
Kaniūkuose vairuotojas mus iškrapšto iš šilto troleibuso. „Kiek stovėsite?“ – „Valandą.“ Ir... apgauna! Po penkiolikos minučių su ta pačia „šleika“ sukamės atgal. Beje, įdomu, kad paskutinėje maršruto stotelėje įrengta kirpykla ir... žirgų reikmenų
parduotuvė. Apsikirpti vairuotojas per ketvirtį valandos gal ir spėtų, bet ar išsirinktų balną? Septintasis maršrutas, ypač centrinė jo dalis, tikrai galėtų tapti turistų mylimiausiu. Nespėsite skaičiuoti tarpukario perlų, pravažiuosite pro neįžengiamą Mačiūno aikštę, aptarsite gatvės meno tendencijas ir – ne karantino metu – išsirinksite stotelę pietums ar pavakariams. Mes balsuojame už netikėčiausio pavadinimo savininkę – įstaigą „Kavinė-Rabas“, esančią prie pat Kauno valstybinės filharmonijos ir visuomet atviros Kiemo galerijos.
Ties Kauno tvirtovės VI fortu tenka prisiminti telefonus ir rodyti aktyvius „Žiogus“ kontrolieriams. Taip, šiuolaikiniame viešajame transporte esi arba zuikis, arba žiogas. Mūsų turas, beje, atsiėjo keturis bilieto pažymėjimus kiekvienam, taigi po 2,8 Eur. Jei veiktų muziejai ir kitos įstaigos, būtume išleidę daugiau. Dabar keletą naujosios Vytauto Didžiojo karo muziejaus ekspozicijos objektų forto prieigose apžiūrėjome tik per atstumą.
KAUNAS
Spiginant saulei, baltame fone –lyg meno galerijoje. Aptikome ir kitų vaikštūnų pėdsakų – jie savo kūnų įspaudus paliko forto šlaitus apdengusioje sniego paklotėje. Linkėjimai.
Kitą sudominusią maršruto atkarpą pasiekėme pėsčiomis. Pamenate bandymus gatvės maisto kultūrą skleisti Steigiamojo Seimo aikštėje, Nemuno saloje? Visgi būtent čia, „Girstučio“ kvartale, besivejantys aromatai ir skoniai, sklindantys iš geros saujos aplink Chemijos prospekto atkarpą susigūžusių įstaigėlių, kuria šią atmosferą be jokių garsesnių reklaminių kampanijų. Tikėtina, kad skonių tik daugės, nes visai greta iš esmės baigti statyti Kauno ledo rūmai. Tyrinėdami buvusio plyno lauko vietoje išdygusį, bet bendros nuotaikos savo estetika negriaunantį pastatą, sutikome jo kaimyną, pasiskundusį, kad statybų metu aplinkiniai namai gerokai padrebėjo. Gal bent ledo ritulio sirgaliai bus ramesni už sunkiasvorę techniką.
Į antrąją galutinę maršruto stotelę palydi Bermudų trikampis – vienas brutaliausių gyvenamųjų kvartalų, kurio betonas slepia galybę bendruomenės istorijų, tuomet apkabina stilingas Algimanto Kančo kūrinys – Kauno Gerojo Ganytojo bažnyčia, – ir kiek egzotiškesnė Naujoji apaštalų bažnyčia. Servisų servisiukų apsuptyje neužtrunkame ir sukamės dar kartą. Paskutine išvykos stotele tampa netikėtai tarp medžių išniręs Gandis. Mohandas Karamčandas Gandis, teisininkas, Indijos nacionalinio kongreso
vadovas, Indijos tautinis ir dvasinis lyderis. Ką jis veikia Kaune?
Pradėti verta nuo to, kad tai jau antrasis Gandis Lietuvoje. Prieš penkerius metus Rusnės saloje atidengta jo ir čia gimusio bičiulio architekto Hermano Kalenbacho skulptūra. Vyrai susipažino Pietų Afrikoje – tai buvo populiari litvakų emigracijos kryptis. Pats Gandis Lietuvoje niekuomet nesilankė. Ir visgi pačioje 2020 m. pabaigoje jo biustas radosi Draugystės parke Kaune. Tai Indijos konsulato dovana, ir ji nėra tokia atsitiktinė, kaip galėtumėte pagalvoti. Kaune prieš porą metų viešėjęs Indijos viceprezidentas Venkaiah Naidu atkreipė dėmesį į tuomet artėjusį Baltijos kelio 30-metį, o Gandžio asmenybė juk ir įkūnija nesmurtinio, taikaus pilietinio pasipriešinimo idėją. Kalbama, kad Draugystės parke galėtų atsirasti ir kitų tarptautinius Kauno ryšius simbolizuojančių akcentų.
Septintasis maršrutas gali būti patiriamas įvairiais būdais. Prilipus prie lango galima skaičiuoti transporto žiedus (visiška olimpiada!), parkus, bibliotekų filialus, picerijas, sienų piešinius, vertinti iškabų dizainą, fasadų sprendimus, šuniukų veisles. Galima aplankyti nebeegzistuojančias kapines. Galima tingiai klausytis audioknygos ir nė karto neišlipti, nebent vairuotojui paliepus. Galima tyrinėti galinėse sėdynėse markeriais paliktus pėdsakus – kažkodėl keleiviai čia užrašo savo „Snapchat“ profilius. Arba galima jį visą nueiti pėsčiomis – tiesa, požiūrio kampas bus jau kitas.
Valsčiaus savivaldybės rūmai R. Kalantos g. 80
„Petrašiūnai ir Amaliai! Ir visi kiti paraliai!“ – taip dainuodavo vietiniai vaikai tais laikais, kai nuo čia iki Kauno dar buvo toli. „Paralių“ buvo daug: Aukštieji Petrašiūnai ir Žemieji Petrašiūnai, Aukštieji Amaliai, Žemieji Amaliai ir net Naujieji Amaliai, o kai kurios vietos turėjo dar savo atskirus pavadinimus. Ar žinote, kad šiandien, lankydamiesi prekybos centre „Molas“, jūs iš tikrųjų esate Petrašiūnuose? Tiksliau, Aukštuosiuose Petrašiūnuose, vadinamojoje Girelėje. O pasukę nuo Petrašiūnų žiedo Kauno marių link kaipmat atsiduriate Amaliuose? Tiksliau, Žemuosiuose Amaliuose, vietoje, vadintoje Margu. Priešais ketaus liejyklą buvusi vieta vadinta Cegelne, o už jos buvo Ežerėlis. Čia tikrai plytėjo didelė bala, ant kurios, žiemą užšalusios, tarpukariu būdavo čiuožinėjama. Vieta, kur 1921 m. pastatytas pirmasis Petrašiūnų fabrikas „Stiklas“, o 1951 m. įsikūrė „Nemunas“, buvo vadinama Traininykiu. Daug ko nebėra Petrašiūnuose: nebėra šoninių gatvelių, vedančių nuo senojo Vilniaus kelio Nemuno link, nebėra vienoje jų stovėjusios sinagogos, nebėra žvejų sodybų prie Nemuno ir net jų vietą užėmusių pirmųjų fabrikų taip pat nebelikę.
Tarpukariu Petrašiūnų miestelyje buvo dvi kalvės, vienas malūnas, dvi maisto krautuvės, mėsinė, pora kirpyklų, net keli restoranai, trys gydytojai, minėtoji sinagoga, pradinė mokykla, paštas ir policijos nuovada. Klojime šalia Samuelio Ratmano lentpjūvės ir plytinės buvo kino teatras. Žodžiu, viskas, ko reikia gyvenimui. (Tiesa, kilus gaisrui, sudegė ir plytinė, ir kino teatras.) 1929 m., prasidėjus tikrajam Petrašiūnų industrializavimui, žinomas statybų rangovas Saliamonas Gudinskas įkūrė čia „Bituką“, kurio plytomis buvo išgrįsta gal pusė Kauno gatvių. O tada pasipylė užsienio investicijos: švedai su savo popieriaus fabriku, belgų elektrinė atvėrė miesteliui dar neregėtas galimybes, atnešė tokius civilizacijos stebuklus kaip vandentiekis ir kanalizacija. Miestelio viduryje iškilo bažnyčia, prie kurios įsikūrė vienuolynas. Galiausiai miestelis pasistatė didingus valsčiaus savivaldybės rūmus, kokių niekas neturėjo. Tuomet vieni po kitų atėjo okupantai.
Tarp ką tik aptvertų, bet dar net nepašventintų Petrašiūnų kapinių pušelių vėlų 1941 m. pavasarį bolševikai nužudė ir čia pat užkasė 29 kalinius. Naciams atėjus, kai kurie jų liepą buvo perlaidoti pirmajame naujų kapinių kape. Tą pačią liepą Pažaislio valsčiaus žydai buvo suvaryti į kelias lūšneles ant Nemuno kranto, netoli geležinkelio, o rugpjūtį sušaudyti už „Bituko“, kur dabar stovi paminklas. Gelbėjami žydai buvo slepiami tų pačių naujųjų kapinių sargo Stasio Genevičiaus, kurio šeima su šešiais vaikais gyveno sargo nameliu tapusiame belgų vasarnamyje.
Petrašiūnai ir Amaliai pasižymėjo Birželio sukilimo metu, o 1944 m. –šio sukilimo dalyvių byla, vadinama „Nefiodovo byla“. Popieriaus fabriko darbuotojas Vladimiras Nefiodovas Petrašiūnuose vadovavo sukilėlių būriui, kuris 1941 m. birželio 23 d. susirėmė su sovietų kariais, kai tie, bandydami persikelti per Nemuną, užpuolė prie Žemųjų Amalių buvusį
Varnių kaimą. 1946 m. Petrašiūnai buvo prijungti prie Kauno (ankstesniems prisijungimo planams petrašiūniškiai priešinosi).
Nusileiskime kadaise akmenimis grįsta nuokalne, vedančia į Žemuosius Petrašiūnus, kuriuos nuo Aukštųjų skyrė geležinkelis. Viršuje ant geležinkelio pylimo dar visai neseniai stovėjo didelis medinis namas – geležinkelio stotis, vadinta Mazonu.
Iš Ūkio gatvės liko tik pavadinimas ir du mediniai namai jos kampuose. Kaip ir kitos gatvelės, ji vedė prie Nemuno; čia gyvenę žvejai pakrantėje turėjo žuvies rūkyklas. Dviejų aukštų medinį namą 1933 m. pasistatė Bronius Ambrazevičius, pinigų uždirbęs ne vietiniuose fabrikuose, o Prancūzijos šachtose. Name, be butų, tilpo maisto krautuvė, gydytojo kabinetas, o antrame aukšte – Šv. Vincento Pauliečio draugijos vaikų darželis. Sovietiniais laikais pirmame aukšte buvo taupomoji kasa. Panašų modernistinių formų dviejų aukštų medinį namą su sena krautuvės patalpa pamatysime toliau. Šį pasistatė Butvinskiai, pardavę švedams ir belgams savo žemę su namais prie Nemuno.
Sovietiniais laikais prie kiekvieno didesnio fabriko ar gamyklos turėjo būti darbininkų klubas, skirtas laisvalaikiui ir, žinoma, propagandai. Tokių kultūros rūmų Petrašiūnuose buvo pastatyta treji: vienas prie nacionalizuoto ir J. Janonio vardu pavadinto popieriaus fabriko, kitas – prie elektrinės, o trečias, „Energetiko klubas“, prie dabartinės T. Masiulio gatvės, vedančios Kauno marių ir hidroelektrinės link. Marge, kurio pievose petrašiūniškiai tarpukariu buvo įrengę sporto aikštyną, apsigyveno šios naujos elektrinės darbuotojai ir buvo nutiestos naujos gatvės, pavadintos
sunkiai ištariamais „proletariškais“ vardais (patys pabandykite greitai ištarti adresą „Ekskavatorininkų gatvė“).
Praėję pseudoklasicistinius 6 dešimtmečio J. Janonio fabriko kultūros rūmus, pamatome senąsias Petrašiūnų kapines. Seniausias čia rastas antkapinis paminklas datuojamas 1725 m. Kapinių viduryje baltuoja vienbokštė Šv. Vincento Pauliečio bažnyčia. Karmelitų klebono kun. Vincento Mieleškos iniciatyva ją pradėta statyti 1932 m. kaip kapinių koplyčią. Kuklų, griežtų stačiakampių modernistinių formų pastatą suprojektavo inžinierius Nikolajus Mačiulskis (šiandien žinomas kaip kino teatro „Romuva“ autorius). Trūkstant lėšų, statybos užtruko. Dar neįrengta, 1936 m. bažnyčia buvo perduota kapucinams. Šie pirmiausia įrengė rūsį: čia, „požemėje“, buvo kino salė, stovėjo teniso stalas, vaikams buvo vedamos net bokso treniruotės; o tuo metu pirmasis bažnyčios rektorius tėvas Rokas (Kazimieras Macelis) pats kūrė jos interjerą. Vienuoliai gyveno už bažnyčios stovėjusiame mediniame name. Po karo jis buvo atimtas ir nugriautas, o jo vietoje pastatytas fabriko administracinis korpusas, šiandien atitekęs atnaujintam vienuolynui. Ši bažnyčia mena pirmuosius tėvo Stanislovo (Mykolo Algirdo Dobrovolskio) pamokslus. Tuomet dar brolis Stanislovas Petrašiūnuose apsigyveno 1941 m., įstojęs į Kauno kunigų seminariją. Lankydamas paskaitas jis kasdien pasiekdavo Kauną pėsčiomis. Okupacijos metu kartu su vienuolyno patarnautoju Broniumi Gotautu gelbėjo žydus. Čia, Petrašiūnuose, 1948 m. tėvą Stanislovą areštavo; tais metais uždarė ir vienuolyną.
Už bažnyčios pasukime į Jėgainės gatvę, kuri yra pasagos formos: prasidėjusi prie bažnyčios, ji vėl iš-
Ūkio g. 2
Švedų nameliai R. Kalantos g. 93 Belgų namas Jegainės g. 8
KAUNAS
PILNAS
KULTŪROS
2021
VASARIS
nyra į R. Kalantos gatvę prie minėto Butvinskių namo ir pramoninio geležinkelio. 1928 m. belgai supirko sklypus prie Nemuno naujos elektrinės statybai. Elektrinę statė ir jai vadovavo kauniečiai: projektą parengė inžinierius Antanas Macijauskas, techninę priežiūrą prisiėmė bendrovės direktorius inžinierius Artūras Langė, kurio pareigas, jam mirus 1932 m., perėmė brolis inžinierius Eugenijus Langė. 1930 m. „Lietuvos aidas“ rašė: „Petrašiūnų kaime daugiausiai gyvena neturtingi žmonės; darbininkai iš Kauno dirbtuvių, smulkūs pirkliai ir padieniai darbininkai. Gyvenamosios trobos čia menkos. Bet prasidėjus čia elektros stoties statybai, gyventojai tuoj iš tokios įmonės pajuto naudą. Prasidėjo ir naujų namų statyba, ir senų pertvarkymai. Miestelyje judėjimas padidėjo, pradėjo kursuoti autobusai, kurių šiandien jau yra keturi. Pernai prie stoties statybos darbų dirbo keturi šimtai darbininkų: Petrašiūnuose tiek nebūtų, tad iš kitur atvykdavo.“
1930 m. Jėgainės (tada Pramonės) gatvėje belgai pastatė du mūrinius vieno aukšto namus elektrinės darbuotojams. Išliko abu: vienas, negailestingai „renovuotas“, tapo neatpažįstamas, o štai kitas, neturtingų gyventojų neprižiūrimas, išliko autentiškas. Kiekviename baltai tinkuotame „belgų name“ buvo įrengti šeši dviejų kambarių butai su erdviomis virtuvėmis, į kuriuos vedė trys įėjimai su laipteliais ir nedideliu sodeliu. Kambariai buvo šildomi glazūruotų koklių krosnimis. Petrašiūniškių nuostabai, čia buvo tualetai – po vieną dviem butams – iškloti glazūra švytinčiomis plytelėmis. Žvilgėjo žalvariniai čiaupai, langų ir durų rankenos. Dar labiau vietiniai stebėjosi po poros metų pastatytais „švedų nameliais“
ir jų gyventojų papročiais. Petrašiūnuose gimęs ir augęs rašytojas Alfonsas Bieliauskas prisiminė:
„Ir gyveno tie „prancūzai“ ir „vokiečiai“, aišku, ne tokiose sumizgusiose, dar visai kaimiško „stiliaus“ trobelėse, kokiose stumdėmės mes ir į mus panašūs Petrašiūnų „grytelninkai“, o specialiai jiems pastatytuose mūriniuose dviaukščiuose namuose palei tą patį Vilniaus plentą ar baltuose vienaaukščiuose šalia Elektrinės; netyčia vaikų į tokius „švedų“ namus užvestas, menu, net išsižiojęs pasižvilgčiojau į lyg sniegas blizgančias vonių plyteles, į dar gražiau išžibintas, atsiprašau, –tupyklas, ir į variu – ai, lyg auksu –pasižybsinčius čiaupus.“
1944 m. sprogdinta, po karo atstatyta elektrinė išsaugojo nemažai autentikos ir veikia iki šiol, bet į jos teritoriją be specialaus leidimo nepateksime. Geriau apžiūrėkime 5–6 dešimtmečiais statytus elektrinės darbuotojų gyvenamuosius kvartalus. Vienas jų – toje pačioje Jėgainės gatvėje. Dviejų aukštų mūrinukai buvo statomi dviem etapais: 1947 m. pastatyti namai turi arkinius įėjimais ir lodžijas, po langais fasadai dekoruoti liustromis; beveik po dešimtmečio, 1956 m., pastatytieji – su stalinistinei architektūrai būdingais puošniais sekcijų portalais ir aukštais trikampiais frontonais.
Kitoje R. Kalantos gatvės pusėje –antras kvartalas. Namai kvartalo gilumoje – tokio pat tipinio projekto, kaip ir Jėgainės gatvės kvartale, statyti tais pačiais 1956 m. Bet išsidėstę palei R. Kalantos gatvę –kitokie. 1947 m. pastatai – ryškios modernistinės stilistikos, su išraiškingais balkonais bei raudonų plytų tarpulangių dekoru. O šalia iš pramoninės zonos išnirusių ir pagrindinę gatvę kertančių geležinkelio
bėgių stovintis mažas namukas su laiptuotu frontonu – tai iki 1930 m. pastatyta Starkevičiaus mėsinė.
O štai ir „švedų nameliai“. Trys vienodi savitos architektūros namai aplink jaukų pusiau uždarą kiemą buvo skirti Švedų finansinio koncerno „Kreuger & Toll Byggnads AB“ 1933 m. pradėjusio veikti popieriaus fabriko darbuotojams. Mūrinukai buvo balti, o jų antrojo, mansardinio, aukšto tarplangių skarda ir langus skaidančios medinės puskolonės buvo nudažytos ruda spalva. Kiekviename name buvo įrengti keturi dviejų kambarių butai su erdviomis virtuvėmis ir visais patogumais.
„Pasakojama, kad aplink vadinamųjų „švedų namelių“ tvoras susiburdavo nemažos smalsuolių grupelės ir kas pašnibždomis, o kas ir visai atvirai kandžiomis replikomis komentavo rytais prieš darbo dieną kieman pasimankštinti išėjusių užsieniečių judesius atliekant gimnastikos pratimus. Žiemą tie patys smalsuoliai net išsižioję stebėjo ilgomis slidėmis „apsiavusių“ ar dar keistesnes roges „pasikinkiusių“ švedų skrydžius nuo kalnelių“, –knygoje „Petrašiūnai – prisiminimai ir pamąstymai“ (sud. Genovaitė Mikėnaitė, Kaunas, 2011 m.) rašo Aurimas Ramoška.
Už šių „privilegijuotų“ namų stovi ilgas karkasinis vienaaukštis atviromis „gonkomis“, skirtas paprastiems darbininkams, o toliau – 6 dešimtmečio jau J. Janonio fabriko gyvenamasis kvartalas – 8 kuklūs dviejų aukštų keturbučiai, kurių virtuvėse buvo sumūrytos malkomis ar anglimis kūrenamos viryklės.
Paskutinis mūsų maršruto objektas – Valsčiaus savivaldybės rūmai, pastatyti 1938–1939 m. viršaičio Antano Žeromskio rūpesčiu.
Projektą sukūrė jaunas inžinierius-architektas Edmondas Jurkšas. Dviaukščiai su aukštu cokoliu rūmai atrodo didingai ir sykiu lengvai: centrinės dalies portikas remiasi keturiomis plonomis kolonomis, o atitrauktų, tarytum plasnojančių sparnų fasadai skaidomi puskolonėmis. Tokios monumentalistinio stiliaus atmainos, paplitusios kaimyninėse šalyse, niekur daugiau Lietuvoje nepamatysite. Pastatas buvo laikomas gražiausiu namu Petrašiūnuose. Be valsčiaus administracijos, čia tilpo mokykla, ambulatorija, biblioteka, kino ir paskaitų salė. Šalia buvo pastatyta pirtis, už kurios šiandien yra turgelis. Anksčiau valsčiaus administracija glaudėsi senosios pradinės mokyklos pastate, kurį vadino raudonąja mokykla. Tai buvo raudonai dažytas medinukas su veranda ir mansarda, kurioje gyveno mokytojai. Šiandien senosios mokyklos vietoje – laidojimo biuras.
Norintiems labiau pasigilinti galima pridurti, kad Petrašiūnų atminimas iškyla Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės kūryboje: Amaliuose buvo jos motinos gimtinė, čia, geltonajame Nefiodovų name, ji praleido vaikystę, o tame pačiame name gyvenusi panelė Duš-Duševska mokė ją muzikos. Ši „panelė“ – tai inžinieriaus Klaudijaus Dušausko-Duž sesuo pianistė Aneta (Ona). Būsimas rašytojos vyras, režisierius Jonas Jurašas ankstyvojoje jaunystėje, žuvus tėvams, gyveno pas tetą viename iš „švedų namų“, kur lankėsi ir kitos jo tetos vyras, viršaitis Žeromskis. O Dušauskas-Duž pertraukoje tarp suėmimų ir kalėjimų projektavo čia „Nemuno“ fabriką. Taip persipynė likimai šioje jaukioje pramoninėje zonoje. Netikite, kad pramonės rajoną galima pavadinti jaukiu? Apsilankykite Petrašiūnų miestelyje.
Fotografija – užfiksuoti prisiminimai, išliekantys ateičiai. Kad ir vienas labiausiai šio straipsnio herojaus atmintyje įstrigusių jo paties įamžintų kadrų, kuriame matomas Kauno legenda tapęs apgriuvęs „Merkurijus“. 2009 m. toks vaizdas aplinkiniams atrodė įprastas, o štai šiandien jo reikšmė miestui –begalinė. Prekybos centro nebėra, tačiau visuomenei dabar tai primena apie dešimtmečius besitęsiantį Kauno miesto augimą. Pastaruosius dvylika metų kiekvieną dieną jį dokumentuoja Andrius Aleksandravičius. Leisdamasis į kasdienius pasivaikščiojimus ir naujų vietų paieškas, jis visuomet parankėje nešiojasi droną, su kuriuo fiksuoja vaizdingiausius Kauno maršrutus.
Pokalbį pradėjome nuo fotografavimo taisyklių, vyraujančių pašnekovo rutinoje: „Droną keliu tik saulei kylant arba leidžiantis. Iš pirmo žvilgsnio visa tai atrodo labai paprasta, tačiau vasarą švinta kelios minutės iki 4 valandos, tad atsikelti tikrai nėra taip paprasta. Seniau dažniausiai pramiegodavau, tačiau dabar galiu pasidžiaugti, kad pastaruosius keletą metų keliuosi su saule. Matyt, pripratau prie tokio režimo. Žinoma, retkarčiais būna sudėtinga ištempti iki saulėlydžio, tačiau padeda popiečio miegas.“ Andriaus fotografavimo procesui labai svarbios ir orų prognozės – pavyzdžiui, pirmasis sniegas visiškai pakeičia miesto vaizdą, tuomet dažnai pavyksta užfiksuoti pačius gražiausius kadrus.
Tiems, kurie domisi fotografavimu iš oro, fotografas rekomenduoja susipažinti su labai svarbiomis naujienomis. Nuo šių metų pradžios visoje Europos Sąjungoje įsigaliojo naujas reglamentas: „Norint naudoti droną, kuris yra sunkesnis negu 250 gramų (kuo sunkesnis dronas –tuo daugiau reikalavimų) ir turi kamerą, privaloma jį užregistruoti bendroje sistemoje.“ Lietuvoje už tai atsakinga Transporto kompetencijų agentūra.
O dabar grįžkime prie maršrutų. Pirmiausia nepasikuklinau pasiteirauti apie kelias man pačiai aktualias vietas. Maršrutas, kuriuo vaikštinėjant geriausiai matosi Kauno senamiesčio bokštai, pašnekovo
siūlymu, prasidėtų Senamiestyje, reikėtų pamažu žingsniuoti Aleksoto apžvalgos aikštelės link (rekomenduojama lipti laiptais), akimirkai stabtelėti ir apžiūrėti panoramą, o tuomet tęsti pasivaikščiojimą Amerikos Lietuvių gatve, kol prieisite Garliavos tako laiptus, kuriais nusileidus atsiveria visiškai kitokia miesto panorama. Pasiilgusiems tylos ir kvapą gniaužiančio kraštovaizdžio – Nemuno ir Nevėžio santaka. Ne tik pagrindinis takas, kurio gale susitinka upės, bet ir daugybė takelių prie Nemuno. Andrius rekomendavo maršrutą pradėti nuo Lampėdžių miško. O dabar metas fotografo kruopščiai atrinktiems ir iliustruotiems maršrutams.
1Senamiestis – Marvelė –Č. Radzinausko tiltas –Kulautuvos gatvė –Autobusų parkas –Brastos gatvė – Vilijampolės tiltas – Senamiestis 10 km ilgio maršrutas galbūt nėra labai populiarus, tačiau itin įdomus. Nors kiekviena vietovė labai skiriasi nuo kitos, tačiau neabejoju, kad tiek Santakos vaizdas, matomas iš Nemuno pusės, tiek kraštovaizdis, atsiveriantis nuo Česlovo Radzinausko tilto, tiek panoraminis Vilijampolės rajonas prikaustys kiekvieno keliauninko akis. Toks, sakyčiau, kaimas mieste. Nepamirškime ir Vidaus vandens kelių direkcijos laivų ant kranto ar raudonųjų Kauno autobusų, išrikiuotų parke, – tai nekasdieniai vaizdai.
2Laisvės alėja – Žaliakalnio medinukai – Ąžuolynas –Laisvės alėja Patirti šį maršrutą galite skirtingais būdais: galite pakilti „Pompėjos“, Kauko ar Vytauto parko laiptais ir pasinerti į įdomiausio medinuko paieškas arba tiesiog klaidžioti mažomis Žaliakalnio gatvelėmis. Kiekvieną kartą, kai ten einu, bandau pasinerti į vis skirtingus kelius. Gėlių ir Minties Rato gatvės – kiek gražių atspalvių ten galite pamatyti! Kelionė tęsiasi vaikštinėjant po Ąžuolyną ir kiek vėliau leidžiantis Vinco Mykolaičio-Putino laiptais.
Laisvės alėja – Daukanto gatvė – Nemuno krantinė –Žemieji Šančiai – Panemunė –Studentų miestelis –Ąžuolynas – Laisvės alėja Ilgas, maždaug 3 val., maršrutas, skirtas pažinčiai su Žemaisiais Šančiais. Pagrindiniai vaizdai: medinukai, modernūs namai, žiemą prie Nemuno, šalia vieno iš daugiabučių, besirenkančios gulbės, Panemunės šilas, Trijų mergelių tiltas, Kauno studentų miestelis ir, žinoma, Ąžuolynas.
Laisvės alėja – S. Daukanto gatvė – Nemuno krantinė –A. Juozapavičiaus prospektas – Drobės gatvė –Švenčionių gatvė – Prancūzų gatvė – Kauno geležinkelio stotis
Dar vienas puikus maršrutas tiems, kurie nori susipažinti su Žemaisiais Šančiais, esančiais kitoje A. Juozapavičiaus prospekto pusėje, ir pakilti į ypatingą vietą Aukštuosiuose Šančiuose – Švenčionių gatvę, dar kitaip vadinamą „Uošvės liežuviu“. Po to rekomenduočiau paklaidžioti Prancūzų gatve ir kiek toliau, Lentvario gatvėje, nusileisti į traukinių stotį – ten atsivers visiškai kitoks vaizdas, negu iš Tunelio gatvės.
Laisvės alėja – H. ir O. Minkovskių gatvė – Aleksoto tiltas – Senamiestis Drįsčiau teigti, kad tai – ateities maršrutas. Kai kurios vietos dėl siaurų ar išvis neegzistuojančių šaligatvių pasivaikščiojimams vis dar nėra patogios, tačiau šiame maršrute atsiveria visai kitoks Kaunas. „Žalgirio“ arena iš kitos Nemuno pusės, „Kauno grūdų“ pastatai ir šalia senųjų Aleksoto žydų kapinių tarp medžių įsitaisęs nuostabaus grožio geležinkelis. Pamažu artėjant prie Aleksoto tilto, atsiveria ir Senamiesčio panorama. Manau, kad atsiradus naujiems tiltams iš Nemuno salos, ši Kauno dalis labai atsigaus ir čia patekti galėsime kur kas paprasčiau.
Laisvės alėja – Ramybės parkas – Traukinių stotis –E. Fryko gatvė – Vytauto parkas – Mažasis Ąžuolynas –Kauko alėja – A. Mickevičiaus gatvė – Pelėdų kalnas –Senamiestis
Labai mėgstu šį maršrutą, nes čia atsiveria daug įvairių Kauno panoramų. E. Fryko gatvės pabaigoje iš viršaus matosi traukinių stotis, o iš Vytauto parko – dalelė Laisvės alėjos ir Soboro. Nuo Pelėdų kalno matosi tiek Naujamiesčio, tiek Senamiesčio panoramos, o kitoje pusėje tolumoje šmėžuoja Šilainių vaizdai. Pabaigoje – ypač smagus nusileidimas į Senamiestį ramia Benediktinių gatve.
Senamiestis – Kleboniškis Šis maršrutas palei Nerį veda iki pat Kleboniškio. Kelionę galima pradėti Jonavos gatvės pabaigoje ir ten pasirinkti norimo ilgio maršrutą. Jeigu turite laiko, klaidžiokite net iki Naujasodžio – tai kita Kleboniškio miško pusė.
Laisvės alėja – Vienybės aikštė – Aušros takas –Žemaičių gatvė – P. Kalpoko gatvė – Neries krantinė –Senamiestis Šį maršrutą būtų galima pavadinti „Kaip iš Laisvės alėjos patekti į Senamiestį per aplinkui“. Akis džiuginanti visiškai neseniai renovuota Vienybės aikštė, labai gražus Aušros takas ir prie pat išsirikiavę pastatai. Po to – nusileidimas P. Kalpoko gatve iki Neries krantinės.
Dainava – Kalniečiai Trumpo pasivaikščiojimo maršrutas pažinčiai su Kauno parkais: naujai sutvarkytais Draugystės ir Kalniečių parkais, Dainavos parku ir labai gražia Čečėnijos aikšte.
Visai netikėtai man į rankas pateko Žilvino nubraižyta alternatyvaus judėjimo Naujamiestyje schema, tai yra, daugybė galimybių išvengti pagrindinių centro gatvių ir panirti į „tirštą gilumą“. Autoriui leidus, schemą interpretavo iliustratorė Gie Vilkė, o Žilvinas sutiko apie kiemų vektorius pasikalbėti plačiau.
Kaip kilo šios schemos idėja? Aš miesto tyrinėtojas, man viskas smalsu, nepriklausomai nuo to, esu gimtame mieste ar kitur. Klausydamas Ernesto Parulskio komentaro per radiją susitapatinau su jo mintimis – man artimas principas lįsti į bromą, jei ji atvira. Visuomet pasinaudoju galimybe pamatyti miestą iš vidaus, patikrinti, kur veda vienas ar kitas įėjimas. Ir iš tiesų kartais patenku į akligatvį, tenka apsisukti. Bet jei pereiti galima, įsimenu tokį kelią kaip savo kasdienių maršrutų paįvairinimą.
Žinoma, neretai dėl įvairių aplinkybių tenka rinktis įprastus ar tiesiausius kelius. Ir ne visada tie naujai atrasti keliai yra trumpesni. Bet kelias dienas iš eilės pavaikščiojus įprastomis gatvėmis man pabosta, vėl ieškau būdų paįvairinti kasdienybę. Naujų maršrutų ieškau nuolat. Būna, sako žmonės, kad pabodo tas pats per tą patį tame pačiame mieste. Mėgstu paklausti, ar tikrai visus kelius išbandė.
Ar schemą ruošei sistemingai, ar tai daugelio metų projektas? Negalėčiau to pavadinti projektu, bet, taip, šis procesas tęstinis. Mano miesto pažinimas apskritai labai priklauso nuo to, kur tuo metu gyvenu, o Kaune jau teko pagyventi keliuose mikrorajonuose. Ten, kur apsistoju, koncentruoju ir tyrimus.
Naujamiestis susijęs su mano darbu, kasdiene veikla, čia, po namų, praleidžiu daugiausia laiko. Jis geriausiai ištyrinėtas „darbiniais reikalais“ – čia ir ekskursijas vedu. Žinios pasitarnau-
ja kasdienybėje – žinau, kaip sutaupyti kelias minutes, kai išėjęs iš „Kaunas 2022“ biuro vėluoju į susitikimą Kauno menininkų namuose.
Man rodosi, kad pereinamų kiemų centre mažėja. Tiesa? Tikrai taip. Žemėlapį subraižiau prieš keletą savaičių, ir vienoje jo vietoje jau galima žymėti X – tvora užtvertas perėjimas iš K. Donelaičio g. per modernistinių namų gatvelę į A. Mickevičiaus g., ties alude „Vingiu Dubingiu“. Įdomu, kad perėjimas niekada nebuvo „legalus“, jis tiesiog... buvo. Galbūt savininkai nebuvo įteisinę sklypo ar jis nebuvo suformuotas. O dabar jis tiesiog aptvertas – dviejų valdų tvoros sujungtos. Vadinasi, vaikščiodavome per kažkieno kiemą.
Dar toks neapibrėžto statuso perėjimas yra iš Laisvės alėjos pro buvusią POST galeriją į Kęstučio g., baro „Bocmanas“ link. Jis veda pro darželį, kurio varteliai vakare nerakinami. Teko eiti ir naktį, sutemus, vis mąsčiau: išlįs kiemsargis ar ne? Tai suteikia azarto. Bet iki šiol neišlindo.
Kodėl žmonės tveriasi? Nors perėjimus atradusiems, kampus kirsti mėgstantiems liūdna, bet savininkų pozicija aiški ir suprantama –juk nebūtinai turi patikti, kai po langais zuja žmonės, ypač jei žemė tavo. O pačios tvoros skiriasi, ir jų ypatybės gali daug papasakoti apie šeimininkus, jų asmenybes. Viena yra aklina mūrinė žmogaus ūgio tvora, kai neįmanoma pamatyti, kas vyksta kieme, kita –lengvas ažūrinis aptvėrimas, sukuriantis tik minimalų apribojimą, bet neatitveriantis pasaulio.
Nesu atlikęs tyrimo, kokių tvorų daugiau. Galbūt tai priklauso nuo laikotarpio. Esu pasižymėjęs užrašuose, kad buvo toks laikas paskutiniame XX a. dešimtmetyje, kai žmonės masiškai grotavosi langus – net trečiame, ketvirtame daugiabučių aukštuose. Tai susiję su kriminogenine situacija, kuri dabar gerokai pagerėjusi.
Beje, kiek šiais klausimais esu kalbėjęs su vyresniais kauniečiais, galima išskirti, kad sovietų okupacijos metais juk iš esmės nebuvo privačios nuosavybės, užaugo karta be tvorų ir be ribų, einanti tiesiausiu keliu. Bet žmonių turtą reikia gerbti.
Kauno mieste sėkmingai veikia paveldotvarkos programa, padedanti sugrąžinti gyvybę, glotnumą, spalvas istorinių pastatų pagrindiniams fasadams. O kokius pastatus matome iš nugaros, kiemuose? Priekiniai ir galiniai fasadai tikrai skiriasi. Žinoma, dalis pastatų Laikinojoje sostinėje pastatyti to meto turtuolių, bet Lietuva nebuvo itin turtingas kraštas, vidurinė klasė nesišvaistė pinigais, taupė ten, kur buvo galima sutaupyti. Ten, kur nesimato. Neretai gatvės fasadas nutinkuotas, o kieme – raudonos plytos. Apskritai galiniai fasadai paprastesni. Dar įdomu, kad kiemuose galima pamatyti tarnų laiptines. Renovuojant namą šiais laikais dažniausiai nutinkuojamas ir nematomas fasadas – tai gerina šilumines pastato savybes. Nuogas mūras ne toks patvarus – po šimto metų tai jau jaučiasi.
Nors man asmeniškai patinka raudonos plytos. Jei leistų sąlygos, netinkuočiau.
Kas tau pačiam nematomose centro arterijose įdomiausia? Išskirčiau bendrabučio „Solo Society“ kiemą Kęstučio gatvėje. Man įdomūs tiltai tarp pastatų –kabantys perėjimai ar stikliniai tuneliai virš žemės. Ten toks yra. Dar labai įdomus vėlyvojo sovietmečio artefaktas slepiasi buvusio „Žemprojekto“ pastato kieme Gedimino ir V. Putvinskio gatvių sankryžoje. Manau, tas kolonomis paramstytas priestatas galėtų būti išeksponuotas.
Dar gražu archajiška netvarka. Sandėliukai, sodeliai. Esu prisiskaitęs apie viduramžiškus senamiesčių kiemus, kurie tokie – ne tik Kaune – buvo iki sutvarkant, sterilizuojant. Savotiška prabanga, kad tokių dar turim Naujamiestyje. Eini reprezentacine gatve, įlendi į bromą, ir tu jau kaime. Vienas toks yra iš K. Donelaičio gatvės lendant pro „Bernelių užeigos“ medinuką Soboro link. Ten išlikęs senasis sklypų užstatymas, buvęs dar iki Naujamiesčio atsiradimo. Kadaise čia buvo dvaras. Jo likučių nėra, bet sklypai formuoti pagal tai. Čia daug žalumos, tad šiltuoju sezonu gali pasijusti kaip XIX amžiuje. Net nebesigirdi automobilių keliamo triukšmo. Virš medžių kyšo Soboro kupolas, aplink mediniai nameliai. Sakytum, žiūri į senovinę fotografiją, tik ji spalvota.
Vienas iš „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ tikslų – sužadinti miestiečių meilę savo aplinkai, burti modernistų bendruomenę, keisti požiūrį į paveldą ir jo išsaugojimo priežastis bei subtilybes. Anot programos atstovų, emocinis ryšys – viena svarbiausių sąlygų paveldo vertei sukurti.
Kauno modernizmą siekiame įrašyti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą – paraiška jau išsiųsta, atsakymas turėtų ateiti būtent 2022-aisiais, kai būsime Europos kultūros sostine. Ir nemaža dalis kultūros sostinės renginių vyks būtent tarpukariu iškilusiuose pastatuose, kurių Kaune turime net daugiau nei pakankama šiai progai. Taigi modernistinė istorija – svarbi šiuolaikinio miesto, reginčio save globaliame kontekste, identiteto dalis.
Vienas būdų suvokti save pasauliniame kontekste – įžangoje minėtas simbolių, detalių, formų, tūrių, tarptautinių modernizmo bruožų atpažinimo žaidimas. Jis „Modernizmo ateičiai“ instagramo paskyroje žaidžiamas jau kurį laiką. Programos koordinatorė Ugnė Marija Andrijauskaitė mielai sutiko pasidalinti improvizuotu geografiniu-fotografiniu maršrutu.
Kelionę pradėkime, kad būtų šilčiau, nuo Portugalijos ir Porto. Architekto Mário Abreu „Passos Manuel“ garažas, esantis Rua de Passos Manuel, pastatytas 1939 m. Ar pastebite panašumų su advokato Kazimiero Škėmos namu V. Putvinskio g. 60, kuris 1933 m. pastatytas pagal architekto Broniaus Elsbergo projektą?
O ką bendra turi krepšinis ir lėktuvai? Iancos miestelyje Rumunijoje esantis 1950 m. sovietų armijos pastatytas aviacijos angaras savo dideliais langais ir lenktu arkos formos stogu primena legendinę Kauno sporto halę (pirmoji krepšiniui skirta arena Europoje!); ji Perkūno alėjoje duris atvėrė 1939 metais (architektas Anatolijus Rozenbliumas).
Sukame šturvalą į rytus ir atsiduriame Indijoje, Mumbajaus mieste. Jame, tuomet vadintame Bombėjumi, 1937 m. buvo pastatytas viešbutis „Soona Mahal“, kurį suprojektavo Gajananas B. Mhatre. Savo bokšteliu su karūnėle primena J. Tiknevičiaus namą Kaune, Kęstučio g. 16 (architektas Antanas Jokimas, pastatyta 1935 m.).
Lenkti kampai, kampiniai įėjimai – skamba kaunietiškai, tiesa? Iš tiesų – modernistiškai. Pavyzdžiui, vaikštinėdami Hagoje (Ny-
derlandai) ir atradę 1924–1926 m. pastatytą prabangų „De Bijenkorf“ prekybos centrą (architektas P. Krameris) tikrai pastebėtumėte, kad jis šiek tiek primena Lietuvos banko rūmus (architektai M. Songaila, F. Vizbaras, 1929 m.) Maironio gatvėje.
Beje, nors kalbant apie kaunietiškąjį modernizmą neretai apsiribojama tarpukariu, valstybingumo praradimas nereiškė vyravusio stiliaus baigties. Nors sovietinio, bet visgi modernizmo pavyzdžių
gausu ir Lietuvoje, ir buvusiame Rytų bloke. Ir turbūt nėra keista, jog Antrajam pasauliniam karui atminti skirti memorialai gali būti panašūs, nepaisant juos skiriančio didelio atstumo. Sutjeskos mūšiui atminti skirtas memorialas Bosnijoje ir Hercegovinoje (autorius Miodragas Živkovićius, 1971 m.) ir IX forto Memorialas nacizmo aukų atminimui (autorius A. Vincentas Ambraziūnas, 1984 m.) atrodo kaip netolimi giminaičiai. Beje, jei atsidurtumėte Albanijoje ir pažvelgtumėte į 1988 m. iškilusią Tiranos piramidę (architektai P. Hoxha, K. Kolaneci, P. Vaso ir V. Bregu), tai pastebėtumėte, jog ji panaši į Kauno IX forto muziejaus Okupacijų ekspozicijos erdvę, 1984 m. pastatytą šalia paties forto (architektai V. Vielius ir G. Baravykas).
Globaliojo modernizmo maršrutą visgi norisi baigti Vakarų pusrutulyje. Pavyzdžiui, Bogotoje (Kolumbija), kurios meru yra buvęs lietuvis Antanas Mockus. 1938 m. iškilęs B. Elsbergo projektuotas gyvenamasis namas V. Putvinskio g. 32 Kaune išties turi bendrų formų su Edificio Vengoechea gyvenamuoju namu (architektai R. Ribas ir M. de Vengoechea, 1939 m.) Kolumbijos sostinėje. Galbūt jų gyventojai galėtų tapti susirašinėjimo draugais?
Daugiau modernistinių atradimų rasite instagrame, o jei vieną kitą sugretinimą įžvelgsite patys, nepamirškite grotažymės #KaunasLooksLike.
Senasis ir naujasis Aleksoto tiltai, 1930. Autorius nežinomas
KAUNAS
PILNAS
KULTŪROS
2021
VASARIS
Be visos galybės titulų ir pravardžių, Kauną galima įvardyti ir kaip tiltų miestą. Tarpusavyje besijungdamos upės čia siejo iš įvairių kraštų plūdusius pakeleivius, radusius puikią vietą prekybai, o didėjant sausumos transporto reikšmei Kaunas tapo ir esmine plentų sankirta. Upių krantus netruko sujungti keltai ir laikinieji tiltai, vėliau juos keitė jau nuolatiniai. Neatsakysime į klausimą, kiek Kaune šiuo metu yra tiltų ir tiltelių – tai kur kas įdomiau atrasti patiems. O jeigu dar skaičiuotume ir viadukus, lieptus per mažuosius upelius ar net tuos nedidelius tiltelius, vedančius nuo Žaliakalnio šaligatvių prie šlaitus nusėdusių namų paradinių įėjimų? Bet apsiribokim šiuokart pasakojimu apie senuosius miesto tiltus ir jų likimus.
Sunku pasakyti, kada tiksliai atsirado pirmasis miesto tiltas, nors pirmos patikimos žinios apie tiltų per Nemuną ir Nerį statybas mus pasiekia iš XVIII a. pabaigos. Sezoniniai tiltai į Vilijampolę ir Aleksotą egzistavo iki pat Pirmojo pasaulinio karo: pastatyti ką nors labiau kapitalinio vėliau nelabai leido ir Kauno tvirtovės strategija. Tuomet per Nemuną nusidriekė vienintelis modernus pramoninės epochos inžinerijos šauklys – 1862 m. naujuoju geležinkelio tiltu riedėjo pirmasis traukinys. Per karą dabartinės šalies teritoriją perėmę vokiečiai mieste pastatė keletą medinių tiltų: be išdygusiųjų jau anksčiau buvusių istorinių tiltų vietose, taip pat atsirado tiltai į Panemunę bei vadinamasis Eigulių tiltas (dabartinio Varnių tilto vietoje). Įdomu, kad tiek Panemunės tiltu, tiek ir aleksotiškiu driekėsi ir karinio siaurojo geležinkelio bėgiai, pirmuoju atveju vėliau naudoti miesto susisiekimo reikmėms.
Netrukus išaušo 1918-ieji ir nepriklausomybė. Kaunas tapo šalies centru, išliko ir itin svarbiu visų šalies regionų transporto mazgu. Mediniai vokiečių statyti tiltai tebetarnavo, tačiau jų būklė vis blogėjo. Pavyzdžiui, 1925 m. itin prastos būklės Eigulių tiltą Susisiekimo ministerija buvo nusprendusi išardyti, tačiau į institucijas pradėjo plaukti gyventojų liudijimai apie tilto reikšmę, ir tarpžinybinė komisija nutarė jį tvarkyti. Darbams dar neprasidėjus, tiltą nunešė senas priešas – ledonešis. Nusinešė jis tuokart ne tik šį, anuomet dar priemiestinį tiltą, bet ir pagrindinį Slabados tiltą. Taip miesto dalys buvo visiškai atkirstos viena nuo kitos.
Naujų tiltų poreikis buvo žinomas nuo pat savivaldos aušros. Žvelgiant į garsiojo Frandseno miesto
planavimo projekto sumanymus iš 1923 metų, reikia pastebėti, kad transporto srautų atžvilgiu jie buvo pakankamai toliaregiški: buvo numatyti kai kurie tiltai, kurie miesto inžinieriams tebeatrodys svarbūs ir po daugelio metų. Čia buvę pasiūlymai statyti tiltus, per Nerį ir Nemuną permetančius miesto aplinkkelius, pavirto į gelžbetonines Kleboniškio ir Lampėdžių formas jau tik sovietų okupacijos metais; noras sujungti krantus M. K. Čiurlionio gatvės ašyje galutinai išsikristalizavo jau tik XX amžiaus pabaigoje.
Įvairios aplinkybės lėmė kuklesnius sprendimus – visų pirma naujų jungčių įrengimą senosiose vietose. Pavyzdžiui, dar 1925–1926 m. miesto savivaldybės komunikatuose buvo pranešama apie didžiulį poreikį statyti „du nauju tiltu“: naująjį į Aleksotą ir jungiantįjį stoties apylinkes su Žemąja bei Aukštąja Fredomis (šį jau siūlyta statyti ties Karmelitų bažnyčia). Nesant galimybių įgyvendinti pastarąjį sumanymą, iki 4 dešimtmečio vidurio lengvajam transportui buvo leidžiama važiuoti per geležinkelio tiltą.
Kur kas didesnis prioritetas buvo nauju pakeisti senąjį medinį Aleksoto tiltą. Nors Lietuvos gelžbetoninių konstrukcijų inžinerijos pradininkas Pranas Markūnas buvo parengęs siūlymą moderniam tiltui Birštono gatvės ašyje, tačiau buvo pasirinktas kur kas pigesnis plieninių konstrukcijų sprendimas, atsiradęs ir 1930 m. atidarytas greta netrukus išardyto senojo vokiečių tilto. Anuomet labai siauros Birštono gatvės platinimas būtų pareikalavęs dar daugiau išlaidų išperkant daugybę privačių valdų. Tilto vietos parinkimas vėliau buvo kritikuojamas ne vieno šalies urbanistikos pradininko, nes visiškai neišsprendė
Geležinkelio ir M. K. Čiurlionio tiltai. A. Čiukšio nuotr.
transporto srautų užkišamų Senamiesčio gatvelių problemos. Kartu su šiuo, Vytauto Didžiojo vardu pakrikštytu tiltu buvo pradėtas statyti ir naujasis Vilijampolės tiltas, kuris gavo inžinieriaus Petro Vileišio vardą – taip senoji Slabada vėl tapo visaverte miesto dalimi.
1930-ųjų vasaros gale pačiame Lietuvos pakraštyje, Saločių miestelyje, buvo iškilmingai atidarytas ilgai vietos gyventojų lauktas tiltas per Mūšos upę. Ką su tuo turi bendro Kaunas? „Dar kartą pasikartojo dėsnis, kad vienų pasisekimai statomi ant kitų nepasisekimų“, – anuomet rašė vienas iš šalies dienraščių. 1928 m. šalia senojo buvo statomas dar vienas naujas Kauno tiltas – į Panemunę. Nors pavasarinis potvynis dalį tilto nugriovė, tačiau jį atidaryti vis tiek spėta tais pačiais metais (nors vėliau ir skųstasi kokybe). Dalis upėje atsidūrusių konstrukcijų nepražuvo: buvo nuvežtos į Saločius ir panaudotos jau kitam tiltui, kuriame iki šiol galima pamatyti dalelę senojo Kauno – dvi iš trijų tilto santvarų originaliai turėjo lydėti vykstančiuosius iš Šančių į Panemunę ir atgal.
Tiltų naikinimai ir laikinųjų tiesyba Antrojo pasaulinio karo metais pareikalautų atskiro straipsnio. Vis dėlto karo baigtį Kaunas pasitiko nebeturėdamas nei vieno nuolatinio tilto per dvi didžiąsias upes – senųjų daugiausia beliko tik atramos, vėliau bent dalinai panaudotos statant naujuosius. Be abejo, pirmiausia sovietinės armijos kariniai daliniai atstatė itin didelę reikšmę turėjusį geležinkelio tiltą. Daugelis mūsų tiek prie šio tilto vaizdų įpratę, kad nesusimąstome, kodėl jo išvaizda tokia neįprasta, tarsi tai būtų du tiltai. Iš tiesų, liūdnai juokaudami galėtume tą tiltą pavadinti Ribbentropo-Molotovo vardu. Žemesnė tilto dalis iš dalies
yra vokiečių inžinierių palikimas –ji atsirado 1941 m., atstatant besitraukiančių rusų susprogdintą tiltą. 1944 m. tiltą susprogdino jau patys vokiečiai. Po karo šios dalys buvo ištrauktos iš upės ir įtaisytos Šančių pusėje, o aukštesnės santvaros ties Freda projektuotos jau rusų karo inžinierių.
1948 m. ant senojo Vytauto Didžiojo tilto liekanų vokiečių belaisvių rankos pastatė naująjį, persmelktą socrealistinio patoso. Kaip ir statant ankstesnius, nebuvo pamiršta ir laivybos reikmė – vidurinė tilto dalis vėl buvo suprojektuota pakeliama.
Vilijampolė tuokart gavo laikiną, tomis pačiomis vokiečių belaisvių rankomis pastatytą medinį tiltą. Miestą dokumentavusio fotografo Stanislovo Lukošiaus dėka galime išvysti retų nuotraukų, kuriose ant senųjų atramų 1960 m. jau statomas naujasis tiltas, o laikinasis patrauktas į šalį. Įdomu, kad eismo tai nesustabdė. Panemunei pasisekė mažiau – pilnavertį eismo tiltą vietos gyventojai gavo tik 1957 m. Situaciją lengvino tai, kad per Jiesią išliko bene vienintelis didelis tiltas iš nepriklausomybės laikotarpio: 1936-ųjų statinys išvaizdą pakeitė jau tik mūsų laikais, kai prieš dešimtmetį buvo rekonstruotas. Vis dėlto dalis praplatinto tilto vis dar autentiška, o projekto autoriai paliko ir dalį autentiškų sienelių, ant kurių vis dar galime išvysti istorinį niveliacijos žymenį.
Nors sovietinės okupacijos metais vis buvo grįžtama prie kalbų apie naujos jungties tarp miesto centro ir Žemosios Fredos reikalingumą, tačiau Aleksoto tiltas iki pat 2002ųjų išliko svarbiausia miesto centrinės dalies jungtimi su Sūduvos žemėmis. Čiurlionio tilto atidarymas leido pagaliau pradėti anuomet bene avarinės būklės Aleksoto tilto
rekonstrukciją; vėliau savo eilės sulaukė ir Vilijampolės tiltas. Turbūt visi kauniečiai atsimena ir 2012 m. sprogimą, žymėjusį penkiasdešimtmečio Panemunės tilto galą – ant senųjų 3 dešimtmečio atramų čia išdygo naujasis.
Miesto įžymybė, žvelgianti į mus iš daugelio atvirukų – Aleksoto tiltas – rekonstrukcijos metu smarkiai pakito. Galima net sakyti, kad atsirado antrasis tiltas, kurį matome tik tamsiuoju paros metu. Pakalbinome architektą Jurgį Rimvydą Palį, dirbusį su šio tilto rekonstrukcijos architektūrine dalimi, dabartinės, distinktyvios tilto išvaizdos „kaltininką“. Jis mums papasakojo apie du svarbiausius turėtus rekonstrukcijos koncepto tikslus: „Visų pirma norėjosi atstatyti tilto pakeliamąją funkciją. Įsivaizduokit naują tradiciją – sekmadienio vidurdienį tiltas valandai pakyla, praplaukia garlaivis. Visas spektaklis! Paveldosaugininkai, deja, nusprendė, kad to nereikia, ir mechanizmas buvo išardytas, – pasakojo architektas, paaiškindamas ir tai, kodėl iki šiol niekas nėra atradęs nuotraukos, kur šis tiltas būtų pakeltas: – Jo mechanizmai nebuvo sinchronizuoti, tad greičiausiai tiltas po pastatymo tebuvo pakeltas kokį vieną kartą. Vienaip ar kitaip, tai buvo pataisomas dalykas, o dabar tai prarasta.“
Antrasis siekis buvo vizualinis –tiltą paversti daugiau įvykiu, negu tiesiog inžinerijos produktu. „Norėjosi padaryti šviesos tunelį, kuriuo jaukiai kertama upė. Tiltai pas mus dažniausiai yra tiesiog „padėta lenta“ – vėjas švilpia, neša skrybėlę. Šviestuvai derinti pagal pilonus, lyg būtų jų tęsinys“, – apie viziją pasakojo architektas. J. R. Palys, prisimindamas istorinę tilto reikšmę, važiuojamosios dalies apšvietimui parinko karališką mėlynos ir baltos spalvų derinį. Tačiau tiltas šiuo
metu atspindi tik dalį sumanymo: „Kai kurios lempos, kurios turėjo apšviesti tilto apačią, dingo. Likusios taip pat nėra prižiūrimos.“ Ruošdamas rekonstrucijos projektą architektas siekė kad tilto dizainas būtų vieningas ir inovatyviai atspindėtų visų pirma techninį pradą; juk ir iki tol būtent tilto technologinė vertė buvo pabrėžiama ir paveldosauginiuose dokumentuose. Kaip pabrėžė J. R. Palys, mąstant apie tilto aplinką, norėta prietilčiams suteikti „miestišką“ pobūdį, įjungiant šiuos į supančią aplinką: suprojektuoti ažūriniai laiptai, be to, akmenimis buvo išgrįstas šlaitas, ant kurio – bene populiariausia miesto apžvalgos aikštelė. Nors iš pradžių „dėl šventos ramybės“ buvo siekta išsaugoti senuosius špižinius tilto turėklus, jie buvo negrįžtamai susidėvėję. „Buvo nuspręsta išimti ir restauruoti senuosius, tačiau pradėjus darbus paaiškėjo, kad viršus – nebesueina, apačia – visiškai surūdijusi. Bandant nuimti, jie tiesiog akyse trupa, tad buvo leista dėti naujus. Pasižiūriu užsakovo siūlomą pavyzdį, o ten tipiniai, lyg iš chruščiovkės laiptinės“, – su siaubu prisiminė architektas, vėliau suprojektavęs „punktyrinį“ sprendimą – pakaitomis einančių aklinų ir ažūrinių tvorelių eiles. Taip išsisprendė ir tuo metu kilęs klausimas dėl sovietine simbolika puoštų tvorelių reikšmės. „Tiltas su intrigomis“, – šypsodamasis projekto vystymo eigą apibūdino autorius ir pabrėžė, kad iš pradžių institucijos ne itin entuziastingai priėmė net ir šviestuvų sumanymą.
Padėkoję architektui, pasakojimu apie Aleksoto tilto metamorfozę šį kartą savo pasakojimą ir baigiame. Bet Kauno tiltų istorija papasakota toli gražu ne visa, tad laukite tęsinio.
Gabrielė Gudaitytė. „Pila“ www.ggudaityte.com
Įsimintiniausios 2020 metų Kauno kultūros iniciatyvos rinkimai www.kmn.lt
Ernesto Lylaus nuotr.
Nors 2020-ieji menininkams ir kultūros operatoriams buvo tikras iššūkis, alternatyvių nuotolinių/ virtualių renginių formatų atradimas sukėlė perversmą kultūros lauke. Kad geros intencijos būtų pastebėtos, Kauno menininkų namai trečius metus iš eilės kviečia rinkti įsimintiniausią Kauno (miesto ir rajono) kultūros iniciatyvą.
Balsavimas vyksta internetu iki vasario 18 d. Anketos nuorodą rasite Kauno menininkų namų socialinių tinklų profiliuose ir puslapyje www.kmn.lt. Įsimintiniausia iniciatyva bus skelbiama vasario 26 d. Nugalėtoją nulems jūsų balsai ir specialiai rinkimams sudarytos komisijos verdiktas. Laimėjusiai iniciatyvai atiteks visos viešos liaupsės ir 800 Eur premija.
Mažiau nei po metų Kaunas, kartu su Serbijos miestu Novi Sadu bei Liuksemburgo Esch-sur-Alzette atsidurs visos Europos dėmesio centre – taps Europos kultūros sostinėmis. „Kaunas 2022“ komanda kviečia Kauno miesto ir rajono gyventojus link titulo metų žengti kartu ir kviečia juos žingsnių iššūkiui. Kartu su programėle „Walk 15“ organizuojamo iššūkio tikslas – 20 220 121 žingsnis. Iššūkį įveikti galite bendruomeniškai –susibūrę į virtualias komandas ir eidami už savo mikrorajoną, miestelį ar seniūniją. Tokių komandų bus net 65 – aprėpiančios kiekvieną miesto ir rajono bendruomenę.
Žingsnius galite rinkti namie, gražiausiose Kauno miesto bei rajono miestelių vietovėse bei pagal kartu su Kauno miesto verslo, turizmo plėtros ir tarptautinės rinkodaros skatinimo agentūra „Kaunas IN“ sukurtus saugius ir intriguojančius maršrutus, kuriuos rasite programėlėje.
„Nė žingsnio be kultūros“
Visą mėnesį
Visą mėnesį
Virtuali Laimutės Kurienės fotografijų paroda „Černobylyje sustojęs laikas“ www.kaunas.mvb.lt/ virtualiosparodos
„Talentingas
Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriuje greta kitų žymių muzikų rinkinių saugomas Lietuvos bosų karaliaus Antano Kučingio fondas. Jį sudaro daugiau nei 3 700 eksponatų, kurių dalį padovanojo pats dainininkas, vėliau – jo sūnus Algimantas Kučingis, duktė Rasa Šleinienė, vaikaitė Jūratė Šleinytė ir šiek tiek kiti asmenys. Vertingiausia fondo dalis (apie 430 eksponatų) paskelbta 2012 m. išleistoje 448 puslapių knygoje „Antanas Kučingis. Laiškai. Dokumentai. Atsiminimai“ (sudarė ir parengė muziejininkė Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė).
Virtualioje parodoje, kurią parengė muziejininkė Kristina Vaitkūnienė, eksponuojama nedidelė A. Kučingio memorialinio palikimo dalis byloja apie dramatišką menininko gyvenimo kelią sudėtingu istoriniu laiku. Kauno miesto muziejaus projekte „Virtualus muziejus“ rasite ir daugiau parodų, 3D turų, eksponatų bei kitos įdomios medžiagos.
Laimutės Kurienės fotografija
Aistringos keliautojos L. Kurienės parodoje užfiksuotos akimirkos iš kelionės Černobylio zonoje. Savo nuotraukomis ji stengiasi surasti, užfiksuoti detales, kurios įprastai gali būti nepastebimos bei pagauti akimirkas, kurios daugiau niekada nepasikartos ir parodyti kitiems. Černobylio zona yra ne tik viena iš žymiausių savo užterštumu vietų žemėje, bet ir gana stebuklinga vieta – medžiai žali, čiulba paukščiai, žydi gėlės, dūzgia vabzdžiai, skraido drugeliai, plaukioja žuvys. O aplinkui tyla –viena iš įspūdingiausių tylų… Šią ir kitas virtualias parodas galite rasti Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos interneto svetainėje.
Visą mėnesį
„Pranašystės
www.tiketa.lt
Kauno valstybinės filharmonijos nuotr. Didžiulį publikos pripažinimą pelnę kompozitoriaus Vidmanto Bartulio koncertiniai projektai „Taip, Donelaiti!“ ir „Taip niekas tavęs nemylės“ pagaliau sulaukė tęsinio. Deja, kompozitoriui pernai iškeliavus anapilin, šis tęsinys – paskutinė tokių koncertinių projektų serijos grandis.
Savo namuose galite pamatyti ir išgirsti Kauno valstybinės filharmonijos scenoje pristatytą premjerą, skirtą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui paminėti – Vidmanto Bartulio „Pranašystės dabarties Lietuvai“. Šiame koncerte, skambant Kauno valstybinio choro atliekamai V. Bartulio ir kitų Lietuvos kompozitorių muzikai, liejasi išraiškingojo aktoriaus Dainiaus Svobono interpretuojami tekstai iš leidykloje „Tyto alba“ išleistos Gedimino Kulikausko knygos „Lietuvio kodas“. Chorui diriguoja neseniai mus palikęs kolektyvo įkūrėjas, šviesaus atminimo Maestro Petras Bingelis.
Kauną per pastaruosius keletą šimtmečių aplankė visa eilė pasauliniu mastu žymių žmonių – politinių lyderių, karvedžių, menininkų, dvasininkų ir kt. Vieni iš jų viešėdami jau buvo plačiai žinomi pasaulyje, kiti tik praėjus kuriam laikui pasiekė šlovės viršūnę (Achilė Ratis). Kauno apskrities viešoji biblioteka kviečia iš arčiau susipažinti su Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I žygio per Kauną 1812 m. triumfu ir tragedija, įdomiais Rusijos carų kelionių nutikimais, garsiojo operos dainininko Fiodoro Šaliapino viešnagės akimirkomis ir daugeliu kitų epizodų iš žymių žmonių apsilankymų Kaune. Parodą 2017 m. parengė Mindaugas Balkus, KAVB Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centro Kaunistikos grupės vyresn. bibliografas.
Visą mėnesį
Virtuali paroda ,,Kauno priemiesčių istorija. Šančiai“ virtualios-parodos.archyvai.lt
Visą mėnesį
Žemieji Šančiai 1939 m. (geodezinė nuotrauka). KRVA. F. 218, ap. 4, b. 250
2021-ieji – Archyvų metai! Juos švenčiantis Kauno regioninis valstybės archyvas tęsia parodų ciklą apie Kauno priemiesčius. Šančiai – karinis ir pramoninis priemiestis – kaip vietovė istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XIX a. pradžios. Šioje parodoje pristatomi XIX a. – XX a. pr. Kauno gubernijos laikotarpio ir pirmojo nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikotarpio dokumentai, saugomi Kauno regioniniame valstybės archyve ir Lietuvos centriniame valstybės archyve.
1989 m. vasario 16 d. vakarą Kauno muzikiniame teatre Sąjūdis skelbė Lietuvos politinės nepriklausomybės deklaraciją, o viena Lietuvos jaunimo grupė pasiryžo pastatyti keturis paminklus sovietinio genocido aukoms atšiauriausioje tremties vietoje – Lenos upės deltos salose. Pasiruošimas paminklų statybai truko 20 savaičių, pačios statybos – penkias. Tik spėję sugrįžti, ekspedicijos dalyviai susikabino rankomis Baltijos kelyje. Dabar, prabėgus daugiau nei trisdešimčiai metų, ši tema tampa ypač svarbia tiems, kurie domisi tragiška tautos istorija ir nori suvokti masinių Lietuvos gyventojų tremčių reikšmę. Į virtualią parodą kviečia Kauno IX forto muziejus.
Visą mėnesį Filmo „Spec. Žvėrynas“ peržiūra www.kinofondas.lt
Visą mėnesį Virtuali „Kino
1990 m. kovo 11 d. Lietuva tapo pirmąja Sovietų Sąjungos respublika, paskelbusia atkuriamą nepriklausomybę. Reaguodama į Sovietų agresiją, naujai atkurtos Lietuvos kariuomenės vadovybė nusprendė sukurti pirmą neoficialų lietuvišką spec. būrį, kurį aplinkiniai vadino „Franco žvėrynu“. Dokumentinio filmo režisierius –Andrius Lekavičius.
filmų programa www.kinopavasaris.lt
Artėjant pavasariui, taigi ir festivaliui „Kino pavasaris“, jo rengėjai kviečia geriausiomis praėjusių festivalių juostomis pasidžiaugti namuose. „Kino pavasario“ vardas tapo kokybės standartu. Jaučiame žiūrovų pasitikėjimą kaskart pristatydami mūsų atrinktų filmų programą. Tą kokybiško kino kultūrą norime palaikyti visus metus, ne tik pavasarį, kai vyksta festivalis,“ – sako filmų pirkimų ir platinimo veiklos vadovė ir programos sudarytoja Aistė Račaitytė.
Kadras iš filmo
Kadras iš 2020 metų „Kino pavasario“ pagrindinės festivalio konkursinės programos geriausio filmo „Paukščių metamorfozė“ (rež. Catarina Vasconcelos)
Ketvirtadienis, 02 04 / 02 11 / 02 18 / 02 25, 18:00
Pirmadienis, 02 15, 19:00 Virtuali ekskursija apie Joną Vailokaitį, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo dienai www.facebook.com/ KaunoMiestoBiblioteka
J. Grušo namai. A. Čiukšio nuotr.
Sausio ir vasario mėnesiais, kiekvieną ketvirtadienį Maironio lietuvių literatūros muziejaus ir jo padalinių muziejininkai kviečia į susitikimus. „Zoom“ platformoje rengiamuose susitikimuose išgirsite įdomių pasakojimų apie rašytojus, pamatysite galbūt iki šiol dar nematytų senų nuotraukų, bylojančių apie jų gyvenimą ir kūrybą. „Žinoma, kviesime Jus ne tik klausytis, bet ir domėtis, klausti, dalintis mintimis, kad vakarai visiems būtų kuo jaukesni ir turiningesni“, – kviečia muziejininkai. Susitikimų nuorodos skelbiamos www.maironiomuziejus.lt ir feisbuke.
Ūkio banko seifas. Bibliotekos nuotr.
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, VšĮ „Gražinkime Kauną“ ir gidas Deimantas Ramanauskas kviečia į virtualią kelionę, kurioje geriau pažinsite vieną iš 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės akto signatarų. Jonas Vailokaitis – vienas turtingiausių tarpukario Lietuvos žmonių, verslininkas, filantropas, vienas Ūkio banko, kurio patalpose Laisvės alėjoje dabar veikia Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, steigėjų. Ekskursijos metu mes sužinosite pačius įdomiausius, kartais netikėtus, šios asmenybės gyvenimo faktus, susipažinsite su pastatais, kurie labiausiai įsipina į Jono Vailokaičio gyvenimą, pamatysite juos iš lauko, o kai kuriuos ir iš vidaus, ir daug kitų įdomų dalykų.
Daugiau informacijos apie ekskursiją ir registracijos nuoroda –bibliotekos interneto svetainėje ir „Facebook“.
Prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai 2021“ / „Ecrans d’hiver 2021“ www.zmonescinema.lt www.skalvija.lt
Dar 2006 metais užgimęs dabartiniame Prancūzų institute
Lietuvoje, filmų festivalis į Lietuvą atpūtė prancūziško kino pūgą. Nors įprastai apkeliauja kino ekranus visoje Lietuvoje ir, žinoma, užsuka į Kauną, šiemet frankofoniškasis festivalis vyksta – kaip ir didžioji dalis renginių – internete, tiksliau, dviejų kino teatrų virtualiuose ekranuose.
Šeštadienis, 02 20, 14:00 Virtuali edukacinė programa „Aktoriai ir lėlės“ www.bilietai.lt
Kadras iš programos
Virtuali edukacinė programa kviečia praskleisti magiško lėlių teatro pasaulio uždangą ir drauge leistis į daugybę paslapčių ir netikėtų atradimų žadančią iškylą po Valstybinio Kauno lėlių teatro lobyną! Programos metu susipažinsite su skirtingomis teatrinių lėlių rūšimis, jų valdymo būdais ir stebuklus scenoje kuriančiais aktoriais – Rasa Bartninkaite, Sauliumi Bagaliūnu, Indre Endriukaite, Audrone Grėbliauskiene, Dariumi Krapiku, Jolita Ross ir Laima Strazdauskiene. Aktoriai papasakos ir parodys, kuo skiriasi marionečių, pirštininių, lazdelinių, šešėlinių , stalo lėlių valdymas ir kaip patiems susikurti lėlių teatrą namuose.
Ketvirtadienis, 02 25, 19:00 Virtualus susitikimas su Akvile Kavaliauskaite ir knygos „Kūnai“ pristatymas www.facebook.com/ KaunoMiestoBiblioteka
„Pexels“ nuotr.
„Knygų savaitė“ – nauja iniciatyva, įkvėpimo, susitikimų ir žinių pilna savaitė visiems skaitantiems, rašantiems ir mylintiems knygas. Visą savaitę – daugybė galimybių virtualiai dalyvauti itin laukiamuose lietuvių ir užsienio autorių kūrinių pristatymuose, pokalbiuose ir diskusijose, skaitymuose. O kur dar kultūrinės instaliacijos, pokalbiai su užsienio autoriais ir kitos staigmenos! Juk skaityti ir taip prisiminti mažus kasdienybės malonumus, puslapiuose susitikti naujų pažįstamų, keliauti ar linksmintis vakarėliuose – šito negali atimti nei karantinas, nei pandemija. Kaip ir noro dalyvauti renginiuose, kuriuose susitinka visi, neabejingi knygoms.
Akvilė Kavaliauskaitė. Neringos Rekašiūtės nuotr.
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka kviečia pabendrauti su Akvile Kavaliauskaite. Ji – žurnalistė, scenaristė, tekstų kūrėja. 2015 m. pasirodęs jos debiutinis romanas „Du gyvenimai per vieną vasarą“ iškart pateko į skaitomiausių knygų dešimtukus. Po penkerių metų autorė grįžo su novelių rinktine „Kūnai“. Ironiški, neregėtų fantazijų pilni tekstai kviečia į kelionę po žmogaus jausmus ir jų atspalvius, pražystančius tam tikru suvokimo momentu. Novelių herojai – skirtingi: nuo smalsaus vaiko iki paskutinįkart scenoje vaidinančio aktoriaus; nuo pasakiškos vaizduotės režisieriaus iki statybininko, kurio didžiausias gyvenimo pasiekimas –nepabaigtas lėktuvas. Bet išorė, kūnas, – tai nelabai svarbu. Svarbiausia, kas darosi tų žmonių galvose, nes jei ne kūnas, esame tik tai, ką jaučiame.
Knyga „Kūnai“ dalyvauja Metų knygos rinkimuose. Renginys skirtas Lietuvių kalbos dienoms.
pilnas.kaunas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
