KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2021 SAUSIS by Kaunas Pilnas Kultūros

Iliustracijos autorė Roberta Railaitė

SKULPTŪRA

2021 SAUSIS pilnas.kaunas.lt

TURINYS SKULPTŪRA

NAMAS, KURIAME VISADA GYVENO LAISVĖS DVASIA

10 18 26 ŠIMTAS METŲ SU „LAISVE“

NUO „DĖDĖS SPROGO“ IKI NACIONALINĖS PREMIJOS LAUREATO

KŪRYBA, REIKALAUJANTI KANTRYBĖS

Į ŠIUKŠLES ŽVELGTI POZITYVIAI

STIMPANKO GARVEŽIU – Į GARLIAVOS APYLINKES

56 KALENDORIUS

TRYS MUZIEJAI IR TRYS JŲ SARGAI

PRADEDAME JUOZO ZIKARO METUS Prasta skulptūra, kuri nenori tapti paminklu. Atminties simboliu asmeniui, įvykiui, legendai, vizijai. Kiekviename mieste tokių monumentų, kurie kartu ir epochų ženklai, gausu – tiesa, vieni laikotarpiai paveikesni ar aktualesni, tad ir regimi ryškiau. Jei esate ištikimi žurnalo skaitytojai, turbūt prisimenate, jog prieš daugiau nei trejus metus, prasidedant 11-ajai Kauno bienalei, tyrinėjome jos metu miestą „ištikusius“ monumentus. „Paminklo (ne)galimybė“ – tokia buvo bienalės tema. Tuomet Nemuno ir Neries santakoje plūduriavo laikinas atminties ženklas Kaune gimusiai Emmai Goldman, netikėtas akcentas Jurgiui Mačiūnui įkurdintas „Sodros“ biure… o Leninas apsigyveno butuke Laisvės alėjoje. Anąsyk kalbinome ir vieną ryškiausių šių dienų Kauno skulptorių, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Robertą Antinį jaunesnįjį. Tuomet jis bylojo: „Štai buvo du genialūs menininkai: Alexanderis Calderis, kuris teigė, kad skulptūra turi būti mobili, kad judėtų kartu su nuolat kintančiu, judančiu pasauliu, ir Salvadoras Dalí, kuris, išgirdęs tokį teiginį, atsakė: „Idiotas! Priešingai – meno uždavinys yra priversti stabtelėti.“ Abu jie genijai, bet mąsto priešingai.“ O dabar metas sugrįžti atgal –

ir apžvelgti, kas nauja trimatės dailės frontuose įvyko per trejus metus. Proga tiesiog puiki. 2021-ieji – Juozo Zikaro metai. Šiemet sukanka 140 metų, kai gimė ši asmenybė – vienas pirmųjų profesionalių Lietuvos skulptorių, profesorius. Taip pat ir 100 metų, kai J. Zikaras sukūrė vieną iškiliausių Lietuvos nepriklausomybės simbolių – „Laisvę“. Kalbėdami apie ją šįkart vėl prisimenam 11-ąją Kauno bienalę, o į J. Zikaro asmenybę žvelgiame per monumentalių jo namų prizmę. Naujai skulptūros kartai – ar jos palikimas taps monumentu, spręs mūsų vaikai ir vaikaičiai – šiame numeryje atstovauja ne vieną Kauno akcentą sukūręs Lukas Šiupšinskas ir architektu-menininku prisistatantis Džiugas Karalius. Žurnale rasite ir sausio 31 dieną 91-ąjį gimtadienį švęsiančio skulptoriaus Leono Striogos maršrutą Kaune ir Kauno rajone. Pastarajame, beje, mezgasi stimpanko judėjimo židinys! Tradicinis „Kauno pilno kultūros“ kalendorius ir vėl netradicinis – visuotinis karantinas Lietuvoje galioja bent iki sausio 31 d. Bet kiekvienai mėnesio dienai namuose ar prie pat jų turime po idėją. Ramaus laiko!

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 0

S A U S I S

Taip J. Zikaro medinukas atrodė ne šią žiemą, o kiek anksčiau, kai sniego buvo tikrai daug. O šiuo metu jis remontuojamas. Tikimasi, kad netrukus visos sąlygos leis atidaryti jį visuomenei. Pauliaus Tautvydo Laurinaičio nuotr.

NAMAS, KURIAME VISADA GYVENO LAISVĖS DVASIA PAULIUS TAUTVYDAS LAURINAITIS

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 0

S A U S I S

Virš Kauno senamiesčio kyląs kalnas per amžius buvo vadinamas ne vienu vardu. Ir Antakalniu, ir Ąžuolų kalnu, o dabar jau kurį laiką bene geriausiai žinomas kaip Pelėdų kalnas. Galbūt toks vardas ir sąžiningiausias – netiesiogiai, bet simboliškai atspindintis šios vietos prasmę miestui ir visai Lietuvai pastarąjį šimtmetį.

1922 m. visą anuometį miestą nužvelgiančioje vietoje, it akademinis Partenonas, iškilo menų mokykla, davusi pradžią šiuolaikiniam Lietuvos meno mokymui. Tarsi norėdami apsaugoti savo šventovę nuo negandų, meno kūrėjai apsitvėrė masyvia geležine Kauno tvirtovės tvora, o skulptorius Vincas Grybas ant ją remiančių stulpų užkėlė krikštą visam rajonui davusias pelėdas. Vis dėlto Partenonas ant Akropolio kalvos nestovi vienas, kaip nestovi ir kauniškiai rūmai. Tad šį kartą ne apie pačią mokyklą, o apie tai, kas su ja neatsiejamai surišta, nors ir šiapus tvoros. Iš pažiūros kuklų namą, talpinusį ir kūrybinę dirbtuvę, čia 4 dešimtmečio pradžioje pasistatė Juozas Zikaras – Lietuvos XX a. skulptūros patriarchas, dėstytojas ir visuomenininkas. Žmogus, padovanojęs mums ne vieną brangų valstybingumo simbolį: „Laisvė“ kasdien tebežvelgia į visus kauniečius iš Karo muziejaus

sodelio, o skulptoriaus kurto Vyčio modelio šiuolaikinė interpretacija tebepuošia mūsiškes monetas. Apie daugybę istorinių vėjų, kuriuos patyrė namas bei jo savininkai ir kaip pavyko šią vietą išsaugoti ateities kartoms, mums papasakojo dabartinė šeimininkė – čia veikiančių J. Zikaro namų-muziejaus vedėja ir atsidavusi skulptoriaus atminimo globėja Rasa Jonė Ruibienė. Šiuo metu muziejaus durys užvertos. Ne tik dėl šiemet, pavadinkime, madingų aplinkybių, tačiau ir dėl to, kad ruošiantis 140-osioms Juozo Zikaro gimimo metinėms prie kiekvienos namo detalės pluša restauratorių rankos. Vasario ar vėliausiai kovo mėnesį namo reanimacijos komandą name pradės keisti sugrįžtantys eksponatai. „Namelis bus toks, į kokį Zikaras su šeima įžengė 1933-iųjų gegužę. Stengiamės palikti net spynas ir elektros jungiklius – kiekvieną smulkią detalę; pats skulptorius prižiūrėjo viso namo statybą, nuo jungiklio iki jungiklio, –

pasakojo muziejaus vedėja. – Nuo pat pradžių čia atsispindėjo modernus Zikaro požiūris – pastatas jau tuomet iš karto buvo statomas su vonios kambariu, o dviejų kambarių grindis vis dar dengia tuomet naujove buvusi marmoleumo danga.“ Iš tiesų vis labiau besikeičiančio medinio Žaliakalnio fone namas išlieka tarsi tikrosios rajono dvasios konstanta – kanonu, kurio fasadų niekad nepadengs plastikinės dailylentės, o stogo linijos nekels antstatai. Tokios autentikos potencialą pabrėžė ir R. J. Ruibienė, besidžiaugdama, kad pastatas bus įdomus ne vien susidomėjusiems išskirtine J. Zikaro asmenybe, kūryba ar gausiai namą kadaise lankiusiomis istorinėmis figūromis, tačiau ir architektūros gerbėjams. Tai patvirtino ir pirmoji lankytojų grupė, apsilankiusi po oficialaus muziejaus atidarymo 2001 metais: „Tai buvo norvegai – jie išprotėję dėl medinių namų. Gerai įvertino Zikaro namelio autentiką, tik gal kiek nuliūdo, kad uždažyti langų darymo mechanizmai. Dabar šie jau atgavo pirminį vaizdą.“ Ir vis dėlto svarbiausia kiekvieno namo dalis yra ne jo forma, o gyventojai. Juoba kad aplinkybės leido interjero visumą išsaugoti beveik tokią, kokia ją džiaugėsi ir skulptorius su šeima bei garbūs jų svečiai. Visai greta Zikaro kūrinių čia stovi sofos, ant kurių sėdėjo šeimininkus lankę Sofija Smetonienė ir Jonas Basanavičius, unikalus, nors ir reikalingas rimtos restauracijos, pianinas, kuriuo skambindavo visa skulptoriaus šeima. Atmosfera lankytoją pasitinka bene tokia pati, kokia įkvėpė brandžiausius kūrėjo metus. Įspūdinga ir muziejaus kolekcija: čia yra ir pirmasis „Laisvės“ posta-

mento projektas, ir lito monetų, kurioms J. Zikaras kūrė dizainą, kolekcija, svarbių Lietuvos istorijos asmenybių biustai bei visą Lietuvą nusėjusių skulptoriaus darbų modeliai. Muziejus ypač didžiuojasi originaliu 1937-ųjų Paryžiaus kasmetinės tarptautinės parodos grand prix, kurį skulptorius gavo už lietuviškos sodybos maketą. Tebūnie tai tik užuominos, paskatinsiančios mūsų skaitytoją čia apsilankyti po rekonstrukcijos – tai tik nedidelė dalis čia saugomų turtų. Be to, muziejaus šeimininkė pažadėjo, kad lankytojams bus eksponuojama ir kai kas intriguojančio, iki šiol slypėjusio fondų užkulisiuose. J. Zikaro gyvenimas tragiškai nutrūko 1944 m., po trečiojo sovietų saugumiečių tardymo. Šie nepagrįstai kaltino skulptoriaus sūnus pasitraukus į mišką priešintis santvarkai. Skulptorius manė, kad jie žuvę. Niekas nežinojo, kad trys iš keturių šeimos atžalų atsidūrė Vakaruose. R. J. Ruibienė mums papasakojo ir apie sunkius pokario metus: name likusios gyventi skulptoriaus našlė Anelė ir vienintelė dukra Alytė susidūrė su čia atkraustytų svetimos armijos karininkų apsileidimu: „Zikarienės širdis plyšdavo matant netvarką taip puoselėtuose namuose – buvo nulaužomi čiaupai, užkemšamas tualetas.“ Kariškiai vėliau išsiskirstė po naujai gautus butus, o šeimininkės prastą pokarinę namų ūkio finansinę situaciją sprendė nuomodamos dalį patalpų studentams. Būtent šiomis aplinkybėmis, gal kiek ironiškai netikėtame istorijos posūkyje, namas susidūrė su dar viena, nors dar tik būsima, šalies istorijos figūra. Nuo 1951-ųjų penketą metų svetainėje glaudėsi KPI studijavę broliai Algirdas ir Gerardas. Pirmajam iš jų po keleto dešimtmečių

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 0

S A U S I S

Į NELAISVĘ JŪS TIK PATYS SAVE GALITE UŽDARYTI.

Ir tai nebuvo tiesiog kūrybinė ekspozicija – čia buvo pagarbiai padėta trispalvė, išeksponuoti skulptoriaus kurti kunigų biustai, sudėti J. Zikaro kurti lietuviškieji litai. Nors muziejus buvo skirtas tik pažįstamiems, tačiau, kaip pasakojo R. J. Ruibienė, 7 dešimtmečio viduryje kalbos pasiekė ir ne visai tinkamas ausis: „Vieną rytą į duris pasigirdo beldimas. Tai buvo Janina Narkevičiūtė [tuomečio miesto vykdomojo

komiteto pirmininko pavaduotoja, kuravusi kultūros klausimus, – aut. past.], kuri susidomėjo: „O ką laikote pirmame aukšte? Norėčiau pamatyti.“ Perėjusi ekspoziciją ji liepė nuimti tą, nuimti aną – pašalinti kunigų biustus, išimti senus pinigus ir pasakė kitą savaitę atvešianti delegaciją iš JAV parodyti „tiems kapitalistams“, kad ir pas mus gali būti privatūs muziejai.“ Tuomet, pasak muziejininkės, A. Zikaraitė atsiduso lengviau: „Visgi gal dar nesuims.“ Po sėkmingo trijų amerikiečių vizito, kurio proga J. Narkevičiūtė buvo suorganizavusi ir deficitiniais produktais nukrautą vaišių stalą, delegacijos iš užsienio čia buvo vedamos ir toliau. „Nors skulptoriaus gyvenimas pasibaigė būtent dėl okupacinių žiaurumų, tačiau anuometei valdžiai kai kurie Zikaro kūriniai buvo tinkami perteikti vargstančių valstiečių pasakojimui. Sovietinė valdžia pati niekuo neprisidėjo prie muziejaus, tačiau ir nenugriovė“, – apie sėkmingai susiklosčiusį pirmojo privataus muziejaus likimą pasakojo muziejininkė. Taip namas ir jo turinys pasiekė mūsų dienas. Jau XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio viduryje skulptoriaus dukra perleido namą valstybei, testamentu užrašiusi Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui. R. J. Ruibienė, kuravusi oficialaus muziejaus kūrimo procesus, akcentuoja Juozo Zikaro žodžius: „Į nelaisvę jūs tik patys save galite uždaryti“, – sakydavo jis vaikams. Galbūt ir generolas Nagevičius, paskyręs Zikarui sukurti Laisvės paminklą, suprato, kad tokį paminklą geriausiai sukurs žmogus, savo pastangomis nuėjęs kelią nuo visiško vargo vaikystėje iki kūrybinių aukštumų.“ Ir iš tiesų – žinant namo išlikimo istoriją, atrodo, kad skulptoriaus įkvėpta laisvės dvasia iš čia niekuomet neišėjo.

CIURLIONIS.LT

buvo lemta tapti faktine okupuotos Lietuvos galva – vienu iš komunistų partijos sekretorių, o vėliau – jau ir nepriklausomos Lietuvos prezidentu. „Zikaraitės gimtadienis buvo vasario 20-ąją, nors iš principo visada švęsdavo 16 dieną – Algirdas Brazauskas niekad neatsisakydavo sudalyvauti ir pašokdinti damas, – apie įdomų būsimojo sekretoriaus gyvenimo momentą pasakojo muziejininkė. – Zikaro našlei jis irgi paliko įspūdį, nes buvo tikras kontrastas po sovietų karininkų – visuomet laikėsi tvarkos, o purvinus batus palikdavo už lauko durų.“ Būtent skulptoriaus dukrai Alytei ir jos užsispyrusiam charakteriui turėtume būti dėkingi už tai, kad šiandien memorialiniame muziejuje tiek daug skulptoriaus darbų. Jai pavyko išgelbėti ir dalį skulptoriaus archyvo, kurį sunkiais pokario metais, baimindamasi represijų, buvo pasiryžusi sudeginti A. Zikarienė. „Nedaug buvo likę Zikaro darbų namie, nes jis buvo menininkas iš to „jei patinka – pasiimk“ tipažo, – šypsojosi R. J. Ruibienė. – Tad dukra darbus turėjo rinkti po visą Lietuvą. 1952-aisiais, paaiškėjus, kad broliai gyvi, nors ir užjūriuose, šie pradėjo siųsti finansinę pagalbą kūriniams atpirkti.“ Kieti A. Zikaraitės asmenybės principai pasireiškė tuo, kad 1959-ųjų lapkritį ji buvusiose dirbtuvės patalpose įkūrė neoficialų tėčio muziejų, kas gūdaus sovietmečio kontekste yra sunkiai suvokiama.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Åª R O S

2 0 2 0

S A U S I S

ŠIMTAS METŲ SU „LAISVE“ AURA BALTRUŠAITYTĖ A. ALEKSANDRAVIČIAUS NUOTR.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis yra kiekvienam kauniečiui pažįstama vieta. Jaunimas jį tapatina su riedlenčių kultūra, vyresni sentimentaliau žiūri į kiemelį, jį formuojančias statulas ir paminklus. Einant M. K. Čiurlionio dailės muziejaus link, stebint Karo muziejaus bokštelio karį ar tiesiog žvalgantis po žydrą dangų, ant aukšto pjedestalo galima pamatyti ikonišką skulptūrą – laisvės angelą. Ši skulptūra – kertinis simbolis, be kurio neįsivaizduojama Karo muziejaus aikštė.

Juozas Zikaras prie kuriamos „Laisvės“ Panevėžio valstybinės gimnazijos sporto salėje. 1921 m. rugsėjo 25 d. Povilo Šinskio nuotr., ČDM archyvas.

Deja, sovietų okupacijos metais laisve nekvepėjo, tad ir „Laisvės“ miestiečiai nematė. Apie sugrąžintą skulptūrą, jos istoriją ir tai, kaip ji įsilieja į šiuolaikinį Kauną, reikėtų pradėti pasakoti nuo skulptūros kūrėjo – Juozo Zikaro. J. Zikaras laikomas pirmuoju profesionaliu Lietuvos skulptoriumi. Susipažinti su jo darbais galima tame pačiame kiemelyje, kur, be „Laisvės“, dar stovi Jono Basanavičiaus, Simono Daukanto, Vinco Kudirkos biustai. Vėliau biustus papildė kitų Lietuvai nusipelniusių visuomenės veikėjų atvaizdai, o 1928 m. kiemelyje pasirodė ir „Knygnešys“, mat J. Zikaras užsidegęs domėjosi šia veikla, bendravo su ne vienu knygnešiu. Tarp vis gausėjančių biustų užsakymų, krašto apsaugos ministro pavedimu, J. Zikaras gavo kitą, kur kas meniškesnę bei laisvesnę užduotį. Jam buvo pavesta sukurti paminklą, kuris simbolizuotų pirmuosius dešimt nepriklausomybės metų. Laidoje „7 Kauno dienos“ muziejininkė Rasa Jonė pasakojo, jog pirmas skulptūros variantas iš gipso gimė 1921 m. Panevėžyje, gimnazijos sporto salėje, nes čia J. Zikaras gyveno, dėstė piešimą.

Gipsinė skulptūra yra išlikusi ir apie laisvę primena vilniečiams – stovi prezidentūroje. Skulptoriaus namuose galima pamatyti ir kitų „Laisvių“, pavyzdžiui, 100 metų senumo erdvinį eskizą iš plastilino. Versijai, kuri šiandien stovi Karo muziejaus sodelyje, J. Zikaras pasitelkė du gyvus modelius. Bendrą siluetą bei moters proporcijas autorius imitavo pagal savo žmonos Anelės Tūbelytės-Zikarienės išvaizdą, o portretą „pasiskolino“ iš mokinės – Marytės Ramanauskaitės-Statkevičienės. Kodėl ši skulptūra tokia įsimenanti J. Zikaro kūryboje? Ji žavi savo laisvės alegorija. Skulptūroje matoma moteriška angelo figūra, kurios riešą puošia nutraukta grandinė. Tai yra fizinės laisvės simbolis, leidžiantis tapatinti šios figūros laisvę su tautos išsivadavimu iš carinės rusų valdžios priespaudos bei kovų su lenkais. Aštriai grandinei subalansuoti, kitoje rankoje „Laisvė“ neša karingą, o galbūt ir viltingą vėliavą, kuri dinamiškai plazdena jai už nugaros, rangosi tarp „Laisvės“ sparnų. Pasak R. Ruibienės, skulptūra išties atspindėjo tarpukario Lietuvos gyventojų norus. J. Zikaras, viešai atskleidęs savo sumanymus, prašė gyventojų įžvalgų. Bene aštriausio atsako susilaukė vaizduojamos moters apdaras, tiksliau, jo ilgis. Sekdamas pasaulinėmis vaizduojamojo meno tendencijomis, skulptorius figūrą nulipdė su trumpa tunika, apnuogindamas kojas, tačiau tam prieštaravo miestiečiai. Galima tik įsivaizduoti, kaip ši publika būtų reagavusi į pirminę idėją vaizduoti figūrą be drabužių. Nepaisant to, meistriškai sukurta ilgo lengvo audeklo iliuzija bronzoje dar labiau paryškina taip gąsdinusias ilgas

„Laisvė“ apie 1929 m. Fotografijos autorius nežinomas.

S A U S I S 2 0 2 0 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

SENIAU ŠI ŽIŪRĖDAVO Į GATVĖS PUSĘ, O NUO NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO ŽVELGIA VAKARŲ KRYPTIMI – LYGIUOJASI Į AMERIKIETIŠKĄ LAISVĘ.. LAISVĘ

kojas, liemenį bei kūno proporcijas. Audeklo, o ir visos skulptūros, grožis – tai kietos medžiagos minkštumas ir jautriai perteiktas judėjimas vėjyje. Skulptūros trapumas, derintas su ryžtingu angelo portretu, kūriniui teikia dramatiškumo. Figūros kontrastingumą papildo ir sparnai, priešingai nei apdaras, dekoratyvūs, statiški ir nerealistiški. Iš arčiau pažvelgus galima suskaičiuoti kiekvieną plunksną, sudarančią figūros sparnus. Šioje vietoje taip pat galima ieškoti papildomų prasmių: galbūt J. Zikaras norėjo pabrėžti, jog sparnai, kaip ir Lietuvos nepriklausomybė, sukurti žmonių darbu bei atkakliomis pastangomis. Prisimenant pasaulyje jau egzistavusius paminklus, kuriais buvo įprasminama nepriklausomybė ir laisvė, žinoma, prieš akis iškyla amerikietiška Laisvės statula. Lyginant 1888 m. Frédérico Augusto Bartholdi „Laisvę“ su J. Zikaro skulptūra, bene labiausiai skiriasi mastelis. Masyvus Niujorko saloje esantis kolosas iš toli sveikina laisvus žmones, o Kaune esanti „Laisvė“ kukliau primena, kokia proga ji sukurta. Kitas akivaizdus skirtumas – F. A. Bartholdi skulptūra gerokai statiškesnė, su daugiau audinio klosčių. Ši skulptūra ryžtinga, tačiau savyje neturi tokio trapumo, jaunatviško jaunumo, kokį bronzoje matome J. Zikaro kūrinyje. Laisvės skulptūros, ypač vaizduojančios angelą, yra gana populiarus motyvas. Štai 1910 m., Meksiko mieste Meksikoje iškilo paminklas laisvei. Nepriklausomybės monumento masyvą sudaro ne viena

alegorinė skulptūra, jas vainikuoja nepriklausomybės angelas, kurtas Enrique Alciati. Ši skulptūra nuo J. Zikaro ar amerikietiškos „Laisvės“ skiriasi tuo, kad joje vaizduojama persona yra ne apibendrinta moters figūra, o labai konkreti – graikų pergalės deivė Nikė. Vienoje rankoje ji laiko laurų vainiką, siejamą su pergale, kita, kaip ir lietuviškoje „Laisvėje“ supančiota grandine. Daugiau kompozicinių panašumų tarp J. Zikaro bei E. Alciati darbų matome ir skulptūrų drabužiuose. Graikų deivė pavaizduota su plonyčiu audeklu, kuris juda vėjyje. Galingai iškelti sparnai, mostas, kuriuo Nikė ore karūnuoja įsivaizduojamą asmenį, o gal visą šalį, kuria tvirtumo įspūdį. J. Zikaro „Laisvės“ nerealizuotos ar pakeistos idėjos susijusios su skulptūrą laikančiu pjedestalu. Visų pirma, gipsiniame modelyje galima matyti juostinę kompoziciją, kurios kiekviename aukšte pasakojamas vis kitas Lietuvai reikšmingas faktas, formavęs valstybės kūrimosi istoriją. Pavyzdžiui, vienoje eilėje skulptorius atiduoda pagarbą namų židinio kurstytojoms – motinoms, kurios vakarais prie verpimo stalelių mokė savo atžalas lietuvių kalbos, pasakojo liaudies folklorą. Tarpukarinis variantas apsiribojo kuklesniu pakilimu be papildomų bareljefų. „Laisvė“ stovėjo ant neaukšto, 8 metrų postamento iš stačiakampio akmens luito – akmuo postamento tašymui, kaip teigia istorikė dr. Aušra Jurevičiūtė, atgabentas iš Mažosios Lietuvos. Šiandien laisvę pastebėti sunkiau, ji pakilusi dar aukščiau. Tuo dar 1938 m. pasirūpino Karolis Reisonas, paminklą užkėlęs ant gerokai aukštes-

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 0

S A U S I S

„Laisvė“ Tatzu Nishi instaliacijoje. Svetlanos Baturos nuotr. Kauno bienalės archyvas.

nio, masyvesnio pjedestalo, sukurto architekto Vlado Dubeneckio. Galbūt sunkiau įžiūrima bei mažiau pasiekiama „Laisvė“ pranašavo apie būsimas Lietuvos valstybės negandas? Žinoma, tokie pokyčiai nepatiko autoriui, kuris suprato, jog paaukštinus postamentą sumenksta skulptūros mastelis bei ranka pasiekiamos laisvės simbolis. Atėjus vokiečių, vėliau rusų represoriams, „Laisvė“ išstovėjo iki amžiaus vidurio. 1950 m. liepos 21 d., Dainų šventės išvakarėse, naktį, ji buvo apkalta lentomis ir paslėpta. Restauracinių darbų, kurie prikeltų apgadintą skulptūrą naujoms kovoms, teko laukti šešiolika metų. 1966 m. skulptorius Bronius Petrauskas restauravo „Laisvę“, ji buvo perkelta į tuometinį skulptūrų ir vitražų sandėlį Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje. Ne vienas gyventojas prisimena 1989 m. vasario 16 dieną, kai tautiniais drabužiais ir atributika pasipuošę miestiečiai sveikino iškilmingai sugrąžintą „Laisvę“. Tiesa, „Laisvė“ pasikeitė dar kartą. Postamento restauravimo bei grąžinimo darbai Algimanto Sprindžio atlikti nepriklausomybės pradžioje. Jis ne tik grąžino skulptūrą į jos teisėtą vietą, pasinaudojęs atrastais skulptūros pagrindo pamatais, bet pasuko pačią laisvę. Seniau ši žiūrėdavo į gatvės pusę, o nuo Nepriklausomybės atkūrimo žvelgia vakarų kryptimi – lygiuojasi į amerikietišką laisvę.

Apie tai, kokį vaidmenį ši statula atlieka šiandien, 2017 m. Kauno bienalėje kauniečiams priminė menininkas Tatzu Nishi. Autorius aplink paminklą suformavo virtuvę, kurią buvo galima aplankyti beveik kiekvieną dieną. Šiam menininkui būdingas pasyvaus žiūrovo pavertimas aktyviu puikiai atsiskleidė šioje instaliacijoje. Iš viešos erdvės sukūręs privačią, „Laisvę“ jis užkėlė ant virtuvės stalo. Pagal estetinius aplinkos ženklus, pavyzdžiui, senovinio radijo, šaldytuvo, plastikinės staltiesės, raudono indelio su baltais taškiukais, „minimalaus“ dizaino spintelių vaizdą lankytojas galėjo pasijusti esąs sovietų okupacijos metais. Tais laikais, kai apie nugriautą „Laisvę“ buvo galima kalbėti tik intymiausioje, virtuvės aplinkoje, už uždarų durų. Tuo metu viduje ruseno kiekvieno noras būti laisvam ir skulptūra dvasiškai buvo kiekvieno namų aplinkoje. Po Nepriklausomybė atkūrimo, ypač tiems, kurie nedalyvavo 1989 m. atidengiant skulptūrą, ji yra labiau meistriškai sukurtas miesto akcentas, vadovėlinis laisvės kovų pavyzdys, nekelia tiek daug sentimentų, nėra šiandienių virtuvės pašnekesių dalis. Gana netikėta, jog artimesnį ryšį su „Laisve“ bienalės lankytojams pasiūlė užsienio menininkas, tačiau buvimas viename lygmenyje su skulptūra išties leido geriau ją pažinti ir įvertinti. Nepaisant to, pirminė „Laisvės“ funkcija išliko – tai puikus meno kūrinys, ne tik įrodantis Juozo Zikaro talentą, bet ir pažymintis nepriklausomos Lietuvos kūrimąsi.

S A U S I S 2 0 2 0 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

NUO„DĖDĖS SPROGO“ IKI NACIONALINĖS PREMIJOS LAUREATO NERINGA DANIULAITIENĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

„Dėdė Sprogo“ – taip šeimoje, į kurią mane atvedė keliai prieš daugiau nei dvidešimtį metų, keistokai ir kartu žaismingai iki šiol vadinamas skulptorius Leonas Strioga. Šį slapyvardį jam prieš daugybę metų prisegė tik pradedantis kalbėti mano vyro brolis Domas. Taip pat, kaip besąlygiškai ir atvira širdimi buvau priimta į vyro šeimą, mane priėmė ir vyro tėvų draugai – Leonas ir Dalia Striogai. Jiedu lydėjo mūsų šeimą nuo pat susikūrimo, vienam po kito gimus sūnui ir dukrai, mums įsikėlus į naujus namus, švenčiant kitas svarbias sukaktis ar minint netektis. „Motinystė“, „Tyruolis“, „Einantis“, „Paukštukas prie tvoros“ – tai tik keletas Leono Striogos darbų mūsų namuose. Ir juose Leonas toks, kokį jį jau pažinau kaip menininką: koduojantis mintis kamerinėje medinėje skulptūroje, daugiasluoksnis, daugiaprasmis. Greičiausiai būtent tokį žinote Nacionalinės premijos laureatą Leoną Striogą ir jūs – iš parodų, iš jo interneto puslapio www.leonasstrioga.lt, iš 2004 m. Dailininkų sąjungos leidyklos išleistos knygos „Strioga“. Juozo Grušo antkapinis paminklas Petrašiūnų kapinėse

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 0

S A U S I S

„Poilsis“ „Motinystė“

„Sapnas“

S A U S I S 2 0 2 0 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Bet šį kartą noriu kalbėti apie tuos Leono Striogos darbus, kurie įsikūrė įvairiose Kauno viešosiose erdvėse. Darbus, pro kuriuos galbūt praeiname kasdien ir net nebepastebime, kaip nepastebime namų, medžių, ženklų, nes jie, rodos, visada ten buvo. Vesiu jus iš vieno Kauno rajono į kitą, vis stabteldama ir pasakydama: šitą darbą sukūrė skulptorius Leonas Strioga. O kelionę pradėsime nuo ten, kur dar ir šiandien gimsta Leono, sausio 31 dieną švęsiančio 91-ąjį gimtadienį, skulptūros. Nuo jo namų, dirbtuvės ir muziejaus po atviru dangumi, įsprausto tarp daugiabučių ir senų medžių už „Žėručio“ nugaros. Čia jus pasitiks medinė tvora su aprūdijusiu kabliuku ir girgždančiais vyriais, kieme ant sienos – plakatas „Leonas Strioga – Kitoks“, primenantis 2016 m. Leono ir jo sūnaus Aido bendrą keturių dešimčių skulptūrų parodą, ir keletas šio projekto skulptūrų – Šv. Jurgis, kovojantis su drakonu, žaismingas Katinas Husaras – bei kitų darbų, apkeliavusių Istorinės Prezidentūros kiemelį, Raudondvario parką ir grįžusių namo, pas kūrėją. Stabtelėkite čia, apsižvalgykite ir pamėginkite įsivaizduoti šią erdvę daug didesnę, po senais sulapojusiais medžiais. Dalia Striogienė prisimena, kad 8 dešimtmetyje, menininkams kuriantis šiame pastate, būta minčių, jog atvira erdvė priešais dirbtuves virs skulptūrų parku. Deja, mintys ir liko mintimis, palei vis judrėjančius Savanorius greitai išaugo tipinių daugiabučių eilės. Keliaukime tolyn. Arčiausiai L. Striogos namų – jo 1966 m. sukurta dviejų dalių kompozija „Poilsis“ Ąžuolyne. Mūsų šeimoje šios skulptūros visada buvo vadinamos „Leono mergomis“. Šypsausi, žvelgdama į jas apsnigtas, nepavaldžias laikui, ramiai besidžiaugiančias gyvenimu,

saulės ir oro maudynėmis bet kokiu oru. Per Vytauto parką leidžiamės laiptais žemyn. Ties Laisvės al. ir Trakų g. sankryža – kukli L. Striogos „Motinystė“, čia atsiradusi 1972 m. Pats skulptorius ją laiko vienu labiausiai nusisekusių darbų. Jauna moteris banguotais plaukais, iškėlusi delnus virš kūdikio lyg laimindama, bet kartu tarsi ir bijodama jį paimti į rankas. Toks pažįstamas pirmojo susitikimo su pirmuoju kūdikiu jausmas. Paėjėkime tolyn, į Nepriklausomybės aikštę. Šalia Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios – „Sapnas“. Pasirodo, taip vadinasi 1987 m. po tuometinės Laisvės alėjos renovacijos atsiradęs darbas, kurį, greičiausiai siedama su šalia esančia Raudonojo kryžiaus ligonine, vis vadindavau „Kylančiu iš patalo žmogumi“. Sužinojusi tikrąjį skulptūros pavadinimą, suklūstu: žinau, kad Leono gyvenime sapnai pranašiški. Rimtai atgulęs į ligos patalą ir jame pragulėjęs trejus metus, vieną naktį jis susapnavo giltinę, kuri jį už vienos rankos tempė su savimi, o kitą ranką laikė artimieji. Paprašęs artimųjų paleisti, įšoko į duobę pas giltinę, ėmė su ja boksuotis ir mušėsi tol, kol iš jos liko tik malkų krūva. Iš ligos patalo Leonas pakilo prieš beveik trisdešimt metų. Šią karantininę vasarą, kai žmonės daugiau keliavo Lietuvoje, eidama pro šalį pamačiau „Sapną“ apžiūrinėjančią šeimą. Stabtelėjau, paklausiau, ko ieško. Moteris atsakė, kad skulptūros pavadinimo ir autoriaus. Pasakiau, ir ji apsidžiaugusi tarė: „Taip ir pagalvojau, kad Leono Striogos.“ Nuo tol pradėjau pastebėti, kad mūsų mieste autorių ir pavadinimų neturi daugybė skulptūrų. Norėčiau, kad jie atsirastų. O jūs?

Dabar galime keliauti tolyn iki Muzikinio teatro arba grįžti atgal į Vytauto prospektą. Ką renkamės? Gal pirmiausia teatrą? Jei jau kiek pavargote eiti, pasigriebkime paspirtukus – kelias sutrumpės. Kauno valstybinio muzikinio teatro sodelyje – daugybė žymių muzikos pasaulio žmonių biustų. Tarp jų – ir Kipro Petrausko su „varlyte“, jį L. Strioga sukūrė 1985 m. Jei tik galėtume, būtinai užeitume ir į Muzikinio teatro vidų. Ten, vesdama jus į rūbinę dešinėje, būtinai sustabdyčiau ties pirmąja laiptų pakopa ir pasakyčiau: „Pažiūrėkite, priešais jus – Leono Striogos „Violeta“. O laiptų dešinėje, prie turėklų – kompozicija „Cilindras su lazda“. Ir Violeta, ir cilindras teatro žiūrovus pasitinka jau 26 metus. Rašydama šiuos žodžius pagalvojau, kad labai pasiilgau teatro magijos... Keliaujame toliau. Vytauto pr. 71 – prie dabartinio VDU bendrabučio Nr. 2, buvusio viešbučio „Baltija“ – L. Striogos „Laiveliai“. 1969 m. juos sukūręs skulptorius tuometinės valdžios buvo apkaltintas pernelyg „sąlygiška vaizduosena“. Pasirodo, net ir laiveliai tada turėjo atitikti valdžios įsivaizdavimą. Paėję dar kiek į priekį, stabtelėkime ties Vytauto pr. 43. Šį namą projektavo ir pats jame 1930–1940 m. gyveno latvių kilmės architektas Karolis Reisonas, paminklinės Prisikėlimo bažnyčios, Žemės ūkio rūmų, Žemės banko ir kitų modernistinio Kauno pastatų autorius. Ant sienos – 1994 m. įrengta L. Striogos sukurta paminklinė lenta. Ties Geležinkelio stotimi sukame į kairę ir pasigavę autobusą važiuojame į Petrašiūnų kapines. Lankydami išėjusius meno žmones – dramaturgą Juozą Grušą, aktorių, režisierių Mamertą Karklelį –

prisiminkite, kad jų poilsio vietas įamžino skulptorius L. Strioga. J. Grušo bruožai, lyg apsupti lūžtančių šviesos spindulių, iškalti lauko akmenyje, o virš M. Karklelio kapo po kryžiumi palinkęs susimąsčiusio žmogaus siluetas. Spėju, kad jau pavargote? Pamatėme daug, nukeliavome toli. Bet čia – dar toli gražu ne visi L. Striogos darbai Kaune. Jei kada nuspręsite aplankyti vietas, kur mūsų mieste gyveno Vincas Mykolaitis-Putinas (Aukštaičių g. 28 ir Vaižganto g. 4) – prisiminkite ir Leoną Striogą, kuris abiem atminties vietoms sukūrė paminklines lentas. Jei važiuodami pro Dainavos polikliniką stabtelėsite sankryžoje, bent pro langą įsižiūrėkite į „Sėdinčią merginą“, žaismingai pasukusią galvą į šoną, kupiną jaunystės polėkio. Tiesa, šią skulptūrą Leonas kūrė planuodamas, kad ji 1972 m. atsiras prie Girstupio kultūros centro, bet tuometinė valdžia nusprendė kitaip. Jei nuvyksite į Raudondvario dvarą, parke pasilabinkite su „Vaidila su varpu“, čia 1996 m. užgimusia skulptūra kompozitoriui J. Naujaliui atminti. Įsiklausykite. Aidinti varpo tyla – iki dangaus. Įsižiūrėkite – Vaidilos barzda, išminties ženklas, rodos, tuoj prasiskverbs kiaurai žemę. O net jei „Vaidilos“ ir kitų Leono Striogos skulptūrų nepastebėsite, nes galbūt šis tekstas nepaklius jums į rankas – jos vis tiek bus, kalbės, veiks ir pasakos istorijas. Daugiau apie L. Striogos kūrybą – Kauno apskrities viešosios bibliotekos elektroniniame leidinyje „Kauno menininkai“

Į ŠIUKŠLES ŽVELGTI POZITYVIAI JUSTĖ VYŠNIAUSKAITĖ ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.

S A U S I S K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 0

Po intensyvių tris mėnesius trukusių darbų Kauno tvirtovės VIII forte iškilo dvi skulptūros – viena akį traukianti spalvingumu, kita – aštrių smailių struktūra. Abi jos sukurtos iš Šilainių forto teritorijoje besimėtančių šiukšlių. Skulptūrinė grupė dabar veikia ne tik kaip funkcionalus erdvės papuošimas, bet ir kaip priminimas, kad šiukšlinti nederėtų: daugelį atliekų įmanoma kūrybiškai prikelti antram gyvenimui, o išmestos gamtoje jos niekur nedingsta. Šių darbų autorius – architektas menininkas Džiugas Karalius – papasakojo, kaip jo rankose šiukšlių kalnai virto naujais kūriniais.

Kaip architektas pradėjo kurti skulptūras? Galbūt tai lėmė suvalkietiškas kraujas, tačiau kiekvieną vakarą mano senelis, buvęs inžinierius, eidamas iš daugiabučio į garažą rinkdavo įvairius daiktus, juos rūšiuodavo ir ieškodavo būdų kaip nors pritaikyti. Toks smalsumas aplinkai bei noras tyrinėti gamtą, žmones ir jų paliktus daiktus mano šeimoje turi gilias tradicijas, kaip ir architektūra, nes abu tėvai yra šios srities atstovai. Man architektūra visų pirma yra žmogaus ir erdvės santykių menas. Aš pats kaip architektas dirbu jau 14 metų. Ši profesija leido

pažinti ne tik pastatų projektavimą, bet ir landšaftą, urbanistiką, miestų stebėseną bei skulptūrą. Todėl šiandien galiu laisvai jungti šias sritis, jomis džiazuoti. Man įdomu, kaip kūrybiškai sujungti įvairius objektus, panaudoti juos naujai paskirčiai. Aš jau vaikystėje užsiėmiau kompozicijų, skulptūrų kūrimu. Man visada patiko rankų darbas, todėl mąstymu grįstas eskizų piešimo bei projektų ruošimo užduotis stengiuosi papildyti fiziškumo reikalaujančia kūryba – pavyzdžiui, šviesos skulptūrų gaminimu iš šiukšlių arba medžio.

Kodėl pasirinkai skulptūras kurti iš panaudotų, išmestų buities daiktų? Ir kaip pirmieji didelio masto tavo kurti darbai iš atliekų iškilo VIII forto teritorijoje? Konstruoti kompozicijas iš šiukšlių pradėjau ne taip seniai. Prieš maždaug metus namuose ėmiau rinkti tualetinio popieriaus ritinėlius, kartoninius pieno pakelius bei kiaušinių dėklus, plastikinius grietinės ir kitų produktų indelius – šiukšles, kurios turi savo formą, erdvę, tūrį, yra tvirtos ir kurių kasdien daug sunaudojame. Jas ėmiau jungti į nedidelius eskizus, modelius. Pernai susipažinau su „Šilainiai Project“ iniciatore Evelina Šimkute, kuri papasakojo, kad VIII forto teritorijoje žmonės palieka ypač daug šiukšlių. Taip gimė idėja iš atliekų kalnų sukurti ką nors naujo, patrauklaus ir funkcionalaus, kartu tvarkant aplinką. Kurti iš šiukšlių man atrodo įdomu ir praktiška – antrinių liekanų yra visur, jos nemokamos. Žmonės jas mielai atiduoda ir dar padėkoja, o iš parduotuvės lieka nusipirkti tik varžtų ir dažų. Kaip atrodė šis kūrybinis procesas ir koks požiūris į šiukšles tave lydėjo jo metu? Darbas gamtoje su šiukšlėmis man atlaisvino rankas. Aš nuo vaikystės esu linkęs į perfekcionizmą. Ši savybė verčia iš savęs reikalauti maksimalių rezultatų, bet negalima lazdos per daug lenkti į tą pusę. Architektūros menas reikalauja ypatingo preciziškumo, idėjos įgyvendinimo procesas dažniausiai būna ilgas, reikalaujantis daugelio žmonių bei apskaičiavimų. O darbas su šiukšlėmis leidžia kurti laisviau, sumanymą įgyvendinti pačiam nuo

pradžios iki galo. Kūryboje iš esmės yra daug neapibrėžtumo, reikia kelių ar keliolikos žingsnių, kol pavyksta išgryninti idėją, o šiukšlės į šį procesą įsiveržia su savo ypatybėmis, ar tai būtų spalvingas plastikas, kuris ilgai nesuyra, ar elastinga padanga, kuri nebijo nei žiemos, nei lietaus, ar mediniai langai, kurie dar turi tvirtumo ir atkeliauja su savais medvaržčiais. Atliekų asortimentas platus, bet jas vienija tai, kad pačios šiukšlės yra netobulos – sulaužytos, kreivos, purvinos. Jos yra mūsų gyvenimo paraštėse atsirandantys nebereikalingi objektai, tačiau, manau, į šiukšles reikia žvelgti pozityviai, pastebėti potencialą ir jį išnaudoti. Kiekvienos šiukšlės skirtingumas, individualumas leido man ištrūkti iš perfekcionizmo rėmų – pasitelkti architekto darbo metu įgytus įgūdžius ir suderinti juos su laisvesnės formos kūrybiškumu. Gamindamas šias skulptūras nė karto nenaudojau liniuotės, čia nerasite 90 laipsnių kampų, tačiau į netobulų formų konstrukcijas vis tiek įdėta daug pastangų – svarbu atrasti balansą, kada gali kažką padaryti neidealiai, o kada reikia nepamesti tikslumo. Pats kūrybos procesas buvo gana ilgas – beveik kasdien čia dirbau tris mėnesius. Šiukšles reikėjo ištraukti iš žolynų, krūmų, nuvalyti, pašalinti dalį pavojingų medžiagų, tokių kaip sudužę aštrūs stiklai, išrūšiuoti, nudažyti. Net iš anksto atsirinkus atliekas, su kuriomis dirbsiu, bei nusprendus, kurioje vietoje iškils skulptūros, reikėjo dar nemažai eksperimentuoti, kol pavyko atrasti būdą sutvirtinti skirtingas medžiagas: plastikinius cilindrinius šiltnamio rėmus, gumines padangas bei medžio pagalius.

S A U S I S 2 0 2 0 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

NEŽINOME, KOKIA ATEITIS LAUKIA, TODĖL TURIME DARYTI KĄ GALIME GERIAUSIO ŠIANDIEN.

Kodėl skulptūroms pasirinkta būtent ši vieta – Žaibo ir Debesų gatvių sandūra? Forto aplinka iš esmės labai įdomi, nes tai ne natūralus gamtos reljefas, o militaristinis karinių įtvirtinimų žemės kūnas. Būtent čia, kur stovi skulptūros, buvo apšaudymo laukas. Pasirinkau šią vietą, nes ji atvira – matosi tiek iš forto, tiek iš Žaibo gatvės daugiabučių. Šios skulptūros iš tolo signalizuoja, kad čia yra fortas – erdvė sodams, skulptūroms, edukacijai, renginiams, pasivaikščiojimams ir kitoms bendruomeninėms veikloms. Ateityje planuojama, kad tarp skulptūrų atsiras takas, greta bus atkurtas šaudymo lizdas. Gal gali trumpai papasakoti, kodėl pasirinkai tokią skulptūrų formą? Čia sukūriau dvi skulptūras – nuo kalno riedantį dinamišką ir gerą energiją generuojantį cilindrą, kviečiantį prisėsti, bei spygliuotį, į kurį tiesiog smagu žiūrėti. Norisi, kad skulptūros suteiktų žmonėms pozityvių emocijų bei taptų spalvinga poilsio vieta. Dar viena vizuali metafora pagrįsta abiejų skulptūrų santykiu – cilindras

apšaudymo lauke atstoja patrankos vamzdį, kuris iššauna spygliuotį. Išties spygliuotis sulaukia įvairiausių interpretacijų: žmonės jį laiko ir žvaigžde, ir sprogimu, ir snaige, net buvo idėja papuošti skulptūrą girlianda ir suteikti kalėdinės eglės amplua. Klasikinės skulptūros dažnai asocijuojasi su ilgaamžiškumu, tačiau žemės meno ekologiškiems kūriniams paprastai lemta išnykti palyginti greitai. Ar įžvelgi tokio trumpalaikiškumo pliusų? Esu kūręs tiek ilgaamžius architektūros objektus, tiek trumpalaikius natūraliai suyrančius darbus. Kuriant laikinus objektus iš šiukšlių, smagu tai, kad turi daugiau laisvės žaisti, eksperimentuoti, nebūtina visko daryti idealiai preciziškai. Be to, tai labiau įgalina imti ir daryti dabar, be itin ilgo pasiruošimo. Man patinka ir tai, kad tokios skulptūros natūraliai kis su laiku – savo ženklą paliks gamta, o ir žmonės bet kada gali koreguoti skulptūrinių objektų formas, spalvas, medžiagas, nes jos stovi viešoje erdvėje. Tai panašu į smėlio pilių statymą prie jūros. Trumpalaikiai skulptūriniai kūriniai atliepia ir gyvenimo trapumą – nežinome, kokia ateitis laukia, todėl turime daryti ką galime geriausio šiandien.

SILAINIAIPROJECT.COM

Tai labai skirtingos materijos – sferinės, tiesios, tamprios, elastingos ir statiškos, todėl atrasti tinkamą konstrukciją buvo įkvepiantis iššūkis.

KŪRYBA, REIKALAUJANTI KANTRYBĖS MONIKA BALČIAUSKAITĖ TEODORO BILIŪNO NUOTR.

S A U S I S 2 0 2 0 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

Taip atrodo metalo liejimas. Luko Šiupšinsko asmeninis archyvas

„Menas – mąstymo būdas ir galimybė abstrakčias idėjas artikuliuoti į asmenines patirtis. O skulptūra, mano suvokimu, panaikina ribą tarp to, kas jis „yra“, ir to, ką jis „reiškia“, – kalbėjo Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus tarybos vadovas, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto dėstytojas, skulptorius Lukas Šiupšinskas. Kaune gimęs, augęs ir šiuo metu didžiąją dalį darbų gimtajame mieste vykdantis menininkas labai džiaugiasi galėdamas sava kūryba puošti miesto erdves. Vienos naujausių Luko skulptūrų vos prieš kelias savaites pasirodė Kauno tvirtovės IV forte – apie jų kūrimo procesus ir visą šio amato priešistorę su pašnekovu ir pasikalbėjome.

Lukai, kokioje aplinkoje užaugote ir kada prasidėjo jūsų meninė kelionė?

Drįsčiau teigti, kad mano meninė kelionė prasidėjo dar vaikystėje. Kiek prisimenu, šeima visuomet labai vertino meną ir kūrybą. Mama dirbo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, o tėtis, nors ir nebuvo menininkas, draugų rate turėjo daug tuometinės Kauno bohemos: poetų, tapytojų ir skulptorių, kurie vis kviesdavo tėvus į įvairiausius pasirodymus ar parodų atidarymus. Labai tuo džiaugiuosi, nes, nors niekuomet nebuvau sąmoningai stumiamas meno kryptimi, visados jaučiau stiprų artimųjų palaikymą. Nepamenu konkretaus momento, kai supratau, kad veikla, kuria užsiimu dabar, yra mano. Gal nuskambės kvailai, bet iki šiol atmintyje

nešiojuosi vieną komišką situaciją: savo darželio auklėtojai, kuri buvo netekėjusi, padovanojau savo paties pieštą raumeningo vyriškio paveikslą. Man labai pagailo tos vienišos moters ir pajutau pareigą nupiešti jai vyrą. Retkarčiais pagalvoju, kad žinojimas, jog esu menininkas, mane lydi dar nuo tų laikų. Koks buvo pirmasis jūsų prisilietimas prie skulptūrų kūrimo?

Pirmasis prisilietimas prie skulptūrų įvyko tuomet, kai įstojau ir ėmiau mokytis šio amato. Nors iki studijų pradžios su visu tuo nebuvau susidūręs, pirmąjį skulptūros užsakymą gavau rugsėjo pirmąją, vos tapęs studentu. Taip nutiko, kad kolegės giminaičiai ieškojo skulptoriaus ir ji davė mano telefono numerį.

... o taip – virinimas! Luko Šiupšinsko asmeninis archyvas

Užduotis – per pusantro mėnesio krepšinio varžyboms pagaminti 3,5 metro aukščio „Žalgirio“ Eurolygos taurės muliažą. Į pagalbą tąkart nusprendžiau pasiimti vyresnį bičiulį Donatą, kuris studijavo trečiame skulptūros kurse. Tiesą sakant, iki šiol nesuprantu, kaip mums pavyko įgyvendinti šį užsakymą. Skulptūra buvo pastatyta salės viduryje ir atidengta varžybų metu, o kitą dieną apie tai buvo rašoma pirmajame „Kauno dienos“ puslapyje. Gana neįtikėtina, kai pagalvoji. Su kolega už šį darbą gavome po 750 litų – už tokią sumą tuomet buvo įmanoma išgyventi iki pat semestro galo ir dar pasipildyti medžiagų atsargas, kad galėtume kurti ir toliau. Ši patirtis padėjo suprasti, kad net ir patys didžiausi ir labiausiai gąsdinantys darbai yra įgyvendinami, jeigu įdedi daug pastangų ir dirbi su gera komanda. Kodėl skulptūros menas?

Skulptūros mano gyvenime atsirado labai netikėtai. Dar ankstyvoje

jaunystėje supratau, kad kibsiu į menus, nors gana ilgai nebuvau nusprendęs, į kokius. Žinoma, buvo ir kitokių planų – mąsčiau tapti animatoriumi ir piešti animaciją, tačiau tais metais nauji studentai nebuvo priimami. Keletas pažįstamų pasiūlė pasidomėti skulptūromis, tad aš, norėdamas kurti, tačiau nežinodamas, kokia forma, nusprendžiau pamėginti. Pasisekė, nes vos pradėjęs mokytis supratau, kad esu gerame kelyje. Tiesa, iki šiol mėgstu animaciją ir animacinių personažų kūrimą, tačiau tuo užsiimu tik tiek, kiek to reikalauja projektai, susiję su skulptūromis. Kodėl pseudonimas – Kaukas? Šis pavadinimas atsekė mane nuo mokyklos laikų. Tuo metu buvau sugalvojęs ir nupiešęs daugybę lietuviško mitologinio personažo kauko eskizų ir grafikos darbų, o po kurio laiko, kai ėmiau domėtis skulptūromis, atkūriau šį personažą ir trimačiuose darbuose. Kaukas lietuvių mitologijoje – geroji namų dvasia, į namus atnešanti pačių įvairiausių daiktų, jeigu žmogus yra to nusipelnęs. Dažnai dirbu kartu su savo antrąja puse, stiklo menininke Gintare Stašaityte – tenka kurti darbus įvairiems interjerams, tad, kai 2017 m. kūrėme savo įmonę, nusprendėme, kad tai ir bus mūsų pavadinimas. Geroji dvasia, kuri į namus neša gražius daiktus, – negalėjome sugalvoti geresnio simbolio mūsų veiklai. Dažnai užsakovai skambina ir klausia: „Laba diena, ar kalbu su Kaukais?“ Man tai savotiškai žavu ir linksma. Kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas?

Kūrybinis procesas vyksta nuolatos. Kiekvieną dieną eskizuoju ir užrašinėju įvairiausias į galvą šovusias idėjas. Jeigu galvoje neturiu konkrečios temos ar užsakymo –

darau tai dėl asmeninio džiaugsmo ir profesinio intereso. Kasdien bent porą valandų skiriu modeliavimui, lipdymui ar darbui su forma. Kai visa tai darai nuolatos, ilgainiui veikia lyg sportas – pradeda lavėti kūrybiniai raumenys ir pastabumas. Kiek vėliau, kai atsiranda konkreti skulptūros tema, užsakymas ar konkursas, galvoje dažniausiai sukasi nemažai impresijų, idėjų ar etiudų, nuo kurių galima atsispirti. Juk būna, kad kartais prisimeni kokios nors minties užuomazgą, nupieši eskizą ir tik po keleto metų atsiranda erdvė ar užsakovo namai, kurie paskatina tą idėją išpildyti. Skulptūros reikalauja kantrybės. Kas padarė didžiausią įtaką jūsų kūrybai?

Tiesą sakant, daugybė skirtingų menininkų iš pačių įvairiausių sričių. Negalėčiau išskirti vieno asmens, tad įvardysiu keletą pasąmonėje įstrigusių vardų: rašytojas Umberto Eco, režisierius Timas Burtonas, skulptorius Jeffas Koonsas, tapytojas Hieronymus Boschas. Didžiausią įtaką man daro kūrėjai, kurių produkciją mėgstu vartoti ir pats. Kuo jūsų kūriniai išsiskiria iš kitų?

Drįščiau teigti, kad turiu savitą braižą. Mene man patinka groteskas, kurį stengiuosi derinti ir savoje kūryboje – tai kažkas labai viliojančio ir vizualaus, tačiau kartu labai gąsdinančio ir nepažinto. Ar kūriniais mėginate visuomenei transliuoti kokią nors žinutę?

Mano kūriniai niekuomet netransliavo kokios nors vienos konkrečios minties. Dažniausiai vyrauja skirtingos temos ir būna parenkamos skirtingos vietos, tad tai būtų tiesiog neįmanoma.

S A U S I S 2 0 2 0 K U L T Ū R O S P I L N A S K A U N A S

AŠ VISIŠKAI NESUPRANTU, KAS ČIA YRA, BET MAN LABAI PATINKA.

Apibūdinkite savo kūrybą trimis žodžiais. Kodėl šios asociacijos?

Mitologija, déjà vu ir archetipas. Man patinka sukelti įspūdį, kad kūrinys yra kažkuo artimas, pažįstamas, bet drauge nesuprantamas ir naujas. Ar prisimenate pirmąją skulptūrą ar kitą kūrinį, kurį nusipirkote už savo pinigus?

Nors mudviejų su Gintare namuose šiuo metu yra nemažai kūrinių, geriausiai atsimenu patį pirmą grafikos darbą, kurį nusipirkau už savo pinigus – Karolio Strautnieko „Pool“ (angl. baseinas). Tuo metu, kai jį pirkau, namuose neturėjome sienos, ant kurios jis galėtų kabėti, todėl dvejus metus laikėme spintoje ir tik tuomet, kai pasistatėme savo būstą, šiuo meno kūriniu papuošėme sieną. Kokios vietinės galerijos, muziejai ar skulptūros jus įkvepia?

Kauno fotografijos galerija – viena iš profesionaliausių galerijų Kaune. Mane įkvepiančios skulptūros – Roberto Antinio jaunesniojo memorialinis paminklas „Aukos laukas“

Romui Kalantai ir Tado Vosyliaus „Tinklas“. Šie darbai primena, kad visados yra galimybė viską padaryti intuityviai ir kitaip negu visi. Ar kūryboje vis dar trūksta laisvės?

Nemanau. Gyvename laisvais laikais, laisvoje šalyje ir laisvoje ekonomikoje. Tiesą sakant, net nelabai suprantu, kas yra kūrybinė nelaisvė, – niekas nestovi prie menininko su šautuvu ir neliepia lipdyti, pavyzdžiui, Lenino. Taip, tenka susidurti su problemomis, kai norisi įgyvendinti kūrinius viešose vietos, bet miestas tam nepritaria. Aš visuomet esu linkęs ieškoti išeičių – kūrinys gali rasti ir privatų užsakovą, galeriją ar muziejų. Didžiausia problema, mano akimis, yra tai, kad dažnas kūrėjas pats apsupa save kompleksais, baimėmis ir nebesugeba net savo dirbtuvėse kurti laisvai. Gal galite įvardyti tris skulptorius, menininkus, kurie turėtų būti skaitytojų stebimųjų sąraše?

Jeigu kalbame apie Kauną, tuomet Tadas Vosylius, Lietuvoje – Martynas Gaubas, o pasaulyje, žinoma, KAWS. Jeigu skaitytojai turės laiko, gali ir manęs nepamiršti. Ar šiuo metu dirbate prie naujos skulptūros, kuri greitu metu papuoš Kauną?

Antroje gruodžio pusėje pabaigiau montuoti skulptūras, skirtas Kauno tvirtovės IV forto prieigoms. Tai trys skulptūros, vaizduojančios išdidintus kareivėlius, kurie forto lankytojus įtraukia į meninę scenografiją, sukurtą darbų ir militaristinės vietos aplinkos. Iš tiesų labai džiaugiuosi galėdamas metus pabaigti darbingai.

LUKO.LT

Nors, žinoma, kaip ir kiekvienas kitas menininkas, visuomet stengiuosi kartu su kūriniu perteikti asmeninį, emocinį, juslinį ryšį ir sukelti katarsį. Geriausias girdėtas komplimentas, kurį apie mano skulptūrą „Žmogus kankorėžis“ pasakė Santakos parke sportavusi garbingo amžiaus moteris: „Aš visiškai nesuprantu, kas čia yra, bet man labai patinka.“ Man, kaip skulptoriui, tai pats geriausias įvertinimas – žmogus nežino, kas tai yra, kam tai skirta, tačiau intuityviai domisi ir atkreipia dėmesį – man tai kur kas svarbiau už konkrečios žinutės skleidimą.

K A U N A S

P I L N A S

K U L T Ū R O S

2 0 2 0

S A U S I S

Daugiau apie 1992 m. vykusį pirmąjį bandymą apvilkti „Žmogų“ skaitykite 47 puslapyje. Laimučio Brundzos nuotr.

TRYS MUZIEJAI IR TRYS JŲ SARGAI JUSTĖ VYŠNIAUSKAITĖ, AGNĖ TALIŪTĖ IR GUNARS BAKŠEJEVS PARENGTA BENDRADARBIAUJANT SU NACIONALINIU M. K. ČIURLIONIO DAILĖS MUZIEJUMI

„Kūrėja“. Justės Vyšniauskaitės nuotr.

Na, „sargai“ – gal per skambus žodis. Tai skulptūros, esančios prie trijų Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus skyrių. Nors jaunesnės už pastatus, jos taip natūraliai praeivių sąmonėje su jais suaugusios, kad, jei dėl kokios nors priežasties dingtų, kiltų tikras sąmyšis. Kyla jis net tuomet, kai garsiausiąją skulptūrą kas nors sumano meniškai pamodifikuoti – aprengti. Bet apie viską nuo pradžių. Tai yra, nuo pagrindinio muziejaus pastato, modernistinės Kauno centro karūnos.

Sunku šio 1936 m. galutinai baigto statyti muziejaus fasadą įsivaizduoti be Vlado Vildžiūno skulptūrinės grupės „Karaliai“ (1967–1968). Šis kūrinys aprašytas 1970 m. išleistame kataloge „Vladas Vildžiūnas“ (sud. Stasys Budrys). Trijų stambių sėdinčių figūrų grupė iš suvirintų vario plokščių prie Kauno M. K. Čiurlionio galerijos – monumentalus dekoratyvinis darbas, kuriame jauti ne tik lietuvių liaudies skulptūros tradicijų dvasią, jai artimą dailininko individualybę, bet ir čiurlionišką vaizdų ir plastikos sintezę. Šia skulptūra V. Vildžiūnas toliau sprendžia erdvinės plastikos uždavinius. Suranda figūroms tokias proporcijas, kurios suteikia ažūrinei grupei didingumo, vidinės jėgos, čiurlioniško muzikalumo. Centrinės figūros krūtinėje kabo varpas. Tai tarsi M. K. Čiurlionio varpas, skambantis jo „Pavasario“ triptike, tai tarsi žmogus su varpu širdyje, gaudžiantis žmonijos pavasarį... Simboliniai įvaizdžiai organiškai įsilieja į skulptūrinės grupės kompozicinę visumą. Kūrinio pavadinimas sąlygiškas – sunku jam rasti tinkamą vardą. Sąlygiškai vadiname „Karaliais“, kurie sutinkami ir M. K. Čiurlionio paveiksluose („Karalių pasaka“, „Rex“). Šiuo atveju svarbiausia idėjinė bei meninė skulptūros esmė: ji ir čiurlioniška, ir vildžiūniška. Neapibrėžtas siužetas suteikė autoriui galimybę plėtoti daugybę vaizdinių asociacijų, daugiareikšmę, nevienaplanę mintį. Metas pereiti prie 1978 m. Mykolo Žilinsko kolekcijai statytos, bet, šiai netilpus, naują prasmę kultūros ir meno žemėlapyje radusios Kauno paveikslų galerijos, kurią globoja „Kūrėja“. Jos autorė Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė (1923–2009) –

skulptorė ir grafikė, sukūrusi ne vieną žymaus žmogaus skulptūrinį portretą, už tai dažnai net vadinama savo laiko metraštininke. J. Mozūraitės-Klemkienės kūryba žavi lakoniškumu, apibendrintomis formomis, jautrumu ir užuominomis į antikos bei Egipto meną. J. Mozūraitė-Klemkienė buvo ir muziejaus darbuotoja. 1993–2000 m. čia ji dirbo restauratore – atgaivino tokius didelius darbus kaip Juozo Mikėno „Rūpintojėlis“ ir Petro Rimšos „Lietuvos mokykla 1984–1904 m.“ Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus rinkiniuose saugoma daug menininkės darbų. 2008 m. ji muziejui padovanojo 87 skulptūrinius objektus ir 523 grafikos kūrinius. Vienas iš jos kūrinių ne tik uoliai saugomas, bet ir tapęs Kauno paveikslų galerijos prieigų akcentu – tai apibendrinta ir jautri moterį vaizduojanti skulptūra „Kūrėja“ (1983). Kurgi ji žiūri? Ar tik ne į „Žmogų“, laukiantį paskutinėje šio trumpo pasivaikščiojimo stotelėje? „Žmogus“, įvairių pravardžių per savo amželį įgijęs vyriškis (o gal berniukas?), stoviniuoja sau išskėtęs rankas prie M. Žilinsko dailės galerijos. Tai skulptoriaus Petro Mazūro (g. 1949) kūrinys. Turbūt nedaugelis žino, bet 9 dešimtmetyje plušę architektai Saulius Juškys, Kęstutis Kisielius ir Eugenijus Miliūnas iš pradžių šioje vietoje įsivaizdavo visai kitą kūrinį. Čia turėjo stovėti taip pat puikiai žinomo skulptoriaus Juozo Mikėno kūrinys „Pirmosios kregždės“ (1964). Valdžiai uždraudus, skulptūra nepapuošė M. Žilinsko galerijos, o vos po keleto metų, 1987-aisiais, „Pirmosios kregždės“ tapo dabartinės Nacionalinės dailės galerijos Vilniuje simboliu.

Vladas Vildžiūnas savo dirbtuvėje. Algimanto Kunčiaus nuotr. Fotografija paimta iš kūrinių katalogo „Vladas Vildžiūnas“ (sud. Stasys Budrys; 1970; Vilnius: Vaga).

„Žmogaus“ nuogumas patiko (ir patinka) ne visiems. Nuo pat skulptūros pastatymo, jos vertinimas buvo kontroversiškas. Prieš „Žmogų“ buvo rengiami protestai – nepasitenkinimą reiškė ir kunigai iš Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios. M. Žilinsko dailės

galerijos darbuotojai prisimena, kad skulptūra per vienas Velykas net buvo apmėtyta kiaušiniais. Išties, aprengti „Žmogų“ bandoma iki šiol, o per šį, daugiau nei trisdešimties metų laikotarpį skulptūra yra pakeitusi gerą tuziną rūbų. Pirmoji tokia akcija įvyko 1992 m., kai Kauno dailės instituto studentai: Aistis Baltušnikas, Žydrūnas Šlajus ir Darius Tumšys, skulptūrą aprengė vyriškomis trumpikėmis. Vėliau P. Mazūro kūrinį puošė įvairiausi kostiumai: „Žmogus“ buvo paverstas Kalėdų Seneliu, apgaubtas „Žalgirio“ šaliku, per pernai vykusį „Kaunas 2022“ renginį „SkirtBike“ pasipuošė sijonu, o konkurso „Kaunas gamina“ metu – prijuoste. Menininkių grupė „Cooltūristės“ 2005 m. „Žmogų“ papildė pagal pirminį planą greta galerijos turėjusios stovėti J. Mikėno skulptūros „Pirmosios kregždės“ pagrindiniu atributu. Galiausiai jis net tapo suvenyru – „It’s Kaunastic“ serijos ženklelį „Žmogus“ galite įsisegti į atlapą. O kaip „Žmogų“ papuoštumėte jūs?

CIURLIONIS.LT

Galerijai Kaune teko ieškoti kito kūrinio. Buvo organizuojamas viešas konkursas. Nors šis nepasisekė, architektai atrado P. Mazūrą. Jis iš pradžių šalia pastato įsivaizdavo visai ne vyrą, o moterį – pergalės deivę Nikę. Vis dėlto antikos temą simboliškai vainikavo specialiai šiai galerijai pritaikytas „Žmogus“. P. Mazūras skulptūroje išties rėmėsi antikos tradicijomis: realistiniu kūno vaizdavimu ir apnuoginto grožio išaukštinimu. Bet realistinį vaizdavimą papildė ir antgamtiška detale. Kaip teigiama, „Žmogus“ turėjo būti tarsi nusileidęs iš dangaus, o šį nežemiškumą skulptūroje iliustruoja kosmiškai pasišiaušę plaukai. Beje, kitaip ši skulptūra dar vadinama „Paukščių taku“ arba net „Žvaigždžių vaiku“.

K A U N A S

–

E U R O P O S

K U L T Ū R O S

S O S T I N Ė

2 0 2 2

STIMPANKO GARVEŽIU –

Į GARLIAVOS APYLINKES

KOTRYNA LINGIENĖ „KAUNAS 2022“ ARCHYVO NUOTR.

Retrofuturistinis laisvalaikis, antrinio dizaino kryptis, skulptūros žanras, mokslinės fantastikos porūšis ar tiesiog gyvenimo būdas. Stimpankas (angl. steampunk) – tai vadinamoji Viktorijos epocha, tai yra, XIX amžius ir jo pasiekimai, tik šiais laikais. Arba netolimoje ateityje. Alternatyvi realybė, kurioje anų laikų mokslo pasiekimai tarnauja šiandienai. Nuo kiberpanko, prieš šventes vėl suaktualėjusio dėl lenkų išleisto to paties pavadinimo žaidimo, atskilusio stimpanko garvežys užsikūrė prieš keletą dešimtmečių. Nuo vienišų eksperimentatorių, garažuose įsirengusių metalo dirbtuves, iki grandiozinių festivalių, filmų, žaidimų, literatūros. Lietuvoje tradiciškai viskas vyko kiek vėliau. Štai 2013 m. Andrius Tapinas išleido pirmąjį šalyje stimpanko romaną apie garu varomą Vilnių „Vilko valanda“, kuris tapo viena perkamiausių knygų – tai įrodo, kad tuo metu pagrindas subkultūrai pas mus jau egzistavo. Maždaug tada, gal kiek anksčiau, apie šią subkultūrą išgirdo buvęs garliavietis, dabar Švenčionėliuose gyvenantis Arnoldas Samogitas. Viename savo organizuotų renginių jis pamatė dainuojančią merginą, apsirėdžiusią stimpanko apdarais.

2 0 2 2 S O S T I N Ė K U L T Ū R O S E U R O P O S – K A U N A S

Prieš penkerius metus Arnoldas įniko į stimpanką visa galva – tai nutiko draugui paprašius įrengti būsimo baro interjerą. Deja, šis eksperimentas liko neatidarytas (nors šiaip jau stimpanko baras sostinėje yra ir vadinasi „Variokas“). Bet polėkis iš Arnoldo dūšios niekur nedingo. Jis pasakoja, kad šiuo metu vienija stovyklose vis susitinkančią kelių šimtų žmonių bendruomenę, iš kurių aktyviausi – pusšimtis entuziastų. Jie kasdien bendrauja feisbuko grupėje, kur dalinasi įkvėpimu, patarimais, vertina vieni kitų darbus: metalo skulptūras, interjero akcentus, kostiumus. „Aš pats taip apsirengęs vaikštau kasdien“, – juokiasi Arnoldas, paklaustas, ar daug turi stimpankinių rūbų savo spintoje. Kodėl mes kalbamės su Arnoldu? Viskas labai paprasta: rugpjūtį jis savo polėkį ir bendraminčius atsigabens į Garliavos apylinkes (čia, gimęs Klaipėdoje, jis augo – ir tai ne sutapimas), kur rengs stovyklą, dirbtuvių mugę, o gal ir

iki Laisvės alėjos visi pasipuošę nužingsniuos. Ir tai nebus visai visai pirmas kartas… Jei praėjusią vasarą buvote Kaune ar Kauno rajone, galbūt dalyvavote ar bent matėte „Kaunas 2022“ programos „Šiuolaikinės seniūnijos“ sezono uždarymo renginį. Vienu jo akcentų tapo traukinio kelionė unikaliu maršrutu Kaunas–Garliava–Mauručiai–Kaunas, o traukinyje, drauge su Garliavos apylinkių seniūnijos gyventojais ir svečiais, keliavo ne kas kitas, bet stimpanko entuziastų kompanija. Žinoma, Arnoldas buvo tarp jų. Tai buvo simbolinė kelionė (juk ir „Kaunas 2022“ iš esmės yra kelionė), pristačiusi ligtolinį šiuolaikinį veiksmą istorinėse Kauno apylinkėse. Prasidėjo viskas nuo to, kad į Garliavos apylinkes atvyko kolumbietis Hugo Herrera Tobónas, sukūręs jau ne vieną „Subjective Atlas“ – suprask, subjektyvų, ne tik turistams akivaizdžiai patrauklias vietas pristatantį, bet vietos gyventojų lūpomis kalbantį atlasą miestams

visame pasaulyje. „Istorija žemiška: mums parašė apie „Subjective Atlas“ sužinojusi ir idėja susidomėjusi „Kaunas 2022“ komandos narė, tuomet ieškojusi įdomių bendruomenes buriančių projektų Kauno rajono seniūnijoms“, – prieš kurį laiką apie tai, kaip atsidūrė Lietuvoje (čia, beje, jis galiausiai nusprendė apsigyventi!), pasakojo menininkas. Apšilęs kojas jis su garliaviečiais – Juragių, Ilgakiemio ir Sąnašos bendruomenių nariais – leidosi į vietovės tyrimus. „Į atlaso rengimą įtraukėme žmones – jie pasakojo savo istorijas, dalinosi prisiminimais, o mūsų iššūkis buvo atrasti, kokios vertybės vienija Garliavos apylinkių gyventojus – juk tai didelė seniūnija. Juragiai, Ilgakiemis, III fortas – visur yra įdomybių. Susisteminę atradimus atskleidėme, kad žmonės čia itin nagingi ir jaučia stiprų ryšį su gamta; tai ir padiktavo galimą tolesnių meninių veiklų kryptį – stimpanką, juk šis žanras reikalauja daug nagingumo“, – dar vieną priešistorę

MES JAU TYRIMŲ METU ATRADOME PUIKIŲ VIETOS GYVENTOJŲ, KURIE KONSTRUOJA, MODELIUOJA, MES JAU TYRIMŲ METU ATRADOME PUIKIŲ VIETOS GYVENTOJŲ, KURIE KONSTRUOJA, MODELIUOJA, KURIA SAVADARBIUS ĮRENGINIUS AR TIESIOG DEKORATYVINIUS OBJEKTUS. 51

K A U N A S

–

E U R O P O S

K U L T Ū R O S

S O S T I N Ė

2 0 2 2

„Subjektyvus atlasas“ pristatytas minėtos kelionės traukiniu metu, o pirmieji stimpanko bandymai vyko visą praėjusią vasarą. „Mes jau tyrimų metu atradome puikių vietos gyventojų, kurie konstruoja, modeliuoja, kuria savadarbius įrenginius ar tiesiog dekoratyvinius objektus – pavyzdžiui, sparnuotą konstrukciją iš metalinės krosnies, kurioje anksčiau buvo verdamas viralas gyvuliams, – žinoma, tai vadovėline prasme ne stimpankas, bet atrasti naujas prasmes, prikelti daiktus naujam gyvenimui – vienas jo siekių“, – pasakoja Evelina. Pirmasis stimpankeris, įkėlęs kojas į šiuos kraštus, buvo žaliakalnietis Gintautas Velykis, tai padaręs su kūrybine komanda: Edmundu Janušaičiu, Sigitu Straigiu ir Rolandu Karaliumi. Jie iš gyventojų karantino metu atrastų nebereikalingų rakandų kūrė naujus dalykus. Pavyzdžiui, G. Velykio skulptūrą „Žirgas“ galite apžiūrėti III forte. Ir fortas čia minimas visai neatsitiktinai. Jo prikėlimu, atvėrimu bendruomenei ir naujoms kūrybinėms idėjoms jau daug metų rūpinasi visuomenininkas, istorikas Ovidijus Jurkša. O jis – mūsų jau pažįstamo Arnoldo grupės draugas. Taip paprastai Arnoldas ir sutiko imtis veiklų Garliavos apylinkėse šią vasarą. Grįžkime dar šiek tiek į jo valdas Švenčionėliuose ir pasidomėkime, kuo stimpankas gali būti naudingas kasdieniame gyvenime. Paklaustas, kuo jį stimpankas žavi labiausiai – vizualumu, epochų

samplaika, o gal rankų darbu, A. Samogitas atsako, kad viskuo: „Net mano namai jau verčiami į stimpanko būstinę – nuo vartelių iki miegamojo. O gaminti kūrinius man patinka todėl, kad visa tai darau iš antrinių žaliavų. Būna, draugai atveža nebereikalingo, iškasto, surūdijusio metalo, būna, nusiperku ką įdomesnio. Vienas bičiulis turi metalo laužą, nuvažiuoju ten, prisirenku visko, kas netinka – vežu atgal“, – juokiasi mūsų naujasis pažįstamas ir priduria, kad žmonės išmeta daug fantastiškų dalykų. O štai plastikinius – perka ir perka. Viena iš stovyklos Garliavos apylinkėse misijų ir bus žmonėms parodyti, ką jie savo rankomis gali nuveikti, kokią įtaką tokie darbai turi žmogui, kad jis nebūtų tiesiog vartotojas, o seną daiktą, kuris sugedo ar sulūžo, atrastų iš naujo, suteiktų jam naują reikšmę. „Pastymintų, kitaip tariant“, – vėl juokiasi A. Samogitas. Paties Arnoldo kūriniai – ir dekoratyviniai, ir praktiškai pritaikomi. Gali sukurti skulptūrą, gali – baldą, toršerą ar bra. „Manęs žmonės klausia: kaip tu padarai tokią skulptūrą? Sakau, paprastai – surenku metalo gabalus, suvirinu, ko nereikia, nupjaunu, apšlifuoju, ir viskas – skulptūra. Net sudaužytas servizas, kurio detalės įdomiai suklijuojamos, gali tapti nauju daiktu“, – porina menininkas, įsitikinęs, kad išmokti „styminti“ gali bet kas, svarbu tik meninė gyslelė. Ar noras ją savyje atrasti. Nors labai norisi tikėti, kad vasarą jau kvėpuosime plačiau ir bendrausime artimiau, karantino periodu naujas hobis – visuomet į naudą. Tad gal dirstelėkite į balkoną ar sandėliuką? Jei ne dabar, tai vasarą, po pažinties Garliavos apylinkėse su šarminguoju Arnoldu ir jo kompanija.

WWW.VISIKAIPVIENAS.EU/SIUOLAIKINES-SENIUNIJOS

dėlioja Evelina Šuscickytė, „Kaunas 2022“ Jaunimo programos kuratorė, koordinuojanti „Šiuolaikinių seniūnijų“ projektą Garliavos apylinkių seniūnijoje.

„Chromakey Dreams“. Greta Haga ir Eglė Saka (@motifprintstudio). Iš projekto „White Lies 2020“

KULTURA. KAUNAS. LT PRISTATO TRADICIŠKAI ŽURNALO PABAIGOJE – ŠIO MĖNESIO RENGINIAI, PANDEMIJOS AKIVAIZDOJE VYKSTANTYS JŪSŲ KOMPIUTERIUOSE. DAUGIAU RENGINIŲ RASITE INTERNETINIAME RENGINIŲ KALENDORIUJE KULTURA.KAUNAS.LT – TAI KAUNO MENININKŲ NAMŲ INICIJUOTO KULTŪROS STEBĖSENOS IR ANALIZĖS ĮRANKIO, KURĮ KVIEČIAMI PILDYTI VISI AKTYVŪS MIESTO KULTŪROS LAUKO VEIKĖJAI, DALIS.

KALENDORIUS

Sekmadienis, 01 10

Filmo „Adomas nori būti žmogumi“ peržiūra kinas.scanorama.lt

Pirmadienis, 01 11

Monikos Balu paroda „Garsinė komunikacija“ Kauno fotografijos galerijos langai, Vilniaus g. 2

Kadras iš filmo

1959-aisiais sukurtoje Vytauto Žalakevičiaus juostoje – ikikarinis Kaunas. Adomas – jaunas vyras, turintis gražuolę merginą Liucę. Jo kišenėse švilpia vėjai, todėl jis glaudžiasi senoje baržoje pas keistuolį Kapitoną. Pora svajoja išvykti į tolimą egzotišką Amerikos šalį, kur baigtųsi jų nepritekliai ir išsipildytų gražaus gyvenimo vizija. Adomui pagaliau pavyksta įsidarbinti emigracijos biure ir pradėti taupyti bilietui į Buenos Aires, tik vargu ar jo svajonėms lemta išsipildyti.

Gintaro Česonio nuotr.

Kurdama projektą „Garsinė komunikacija“, Monika Balu įsivaizdavo esanti IKEA baldo surinkimo, elektroninio prietaiso ar skrydžio saugumo instrukcija ir analizavo, ką reiškia būti stebimai tokiu būdu. Norėdama atidžiai atvaizduoti nuoseklius instrukcijos žingsnius, menininkė darbui suteikia ne tik žaismingą, bet ir asmenišką toną. Kopijuojami ir performatuojami autoportretai yra įrėminti žingsniais, o galerijos languose jiems pritaikytas atitinkamas „informatyvus“ tekstas. Bananai, geltona spalva ir humoras jau yra tapę menininkės vizitine kortele. Paroda languose veiks iki mėnesio pabaigos.

Antradienis, 01 12

Trečiadienis, 01 13, 17:00

Virtualus susitikimas su L. Truikiu ir M. Rakauskaite

Diskusija „Sausio 13-osios įvykiai Kaune: dalyvių istorijos“ Online

Kauno miesto muziejus kviečia nuotoliniu būdu paminėti Laisvės gynėjų dienos 30-metį. Kauno istorijos skyriaus muziejininkas dr. Simonas Jazavita per „Zoom“ programą kalbins įvykių dalyvius, ypatingą dėmesį skiriant kauniečių patirtims šių dramatiškų ir Lietuvos istorijai reikšmingų įvykių metu.

Dainiaus Ščiukos nuotr.

L. Truikio ir M. Rakauskaitės namai-muziejus visada maloniai su muzikos garsais, arbata, smilkalų aromatu, įdomiais pasakojimais ir nepakartojama atmosfera sutiko svečius. Deja, šiuo metu namai lankytojų priimti negali, tačiau skleisti istorijų apie šias asmenybes, jų biografijas ir kūrybinius pasiekimus tai netrukdo. Muziejus kviečia į virtualius susitikimus su L. Truikiu ir M. Rakauskaite, kurių metu Dalia Bieliūnaitė pasakos apie šią neeilinę porą, dalinsis jų gyvenimų detalėmis, kūrybos pavyzdžiais bei vaizdine medžiaga (nuotraukomis, vaizdo filmais, reprodukcijomis). Toks virtualus susitikimas puikiai tinka šeimoms, draugų kompanijoms, darbo kolektyvams. Užsisakyti paslaugą galite telefonu +370 684 84388.

Ketvirtadienis, 01 14, 14:00

Archyvų metų atidarymo renginys www.lrt.lt

Praėjo šimtmetis nuo pirmojo archyvo įkūrimo Lietuvos Respublikoje. Minint šią sukaktį 2021-ieji paskelbti Archyvų metais. Jų atidarymo renginio vedėjai Giedrius Masalskis ir Lietuvos vyriausioji archyvarė Kristina Ramonienė atvers vertingiausio šalies dokumentinio paveldo parodą „Archyvai – praeitis ateičiai“. Bus pristatytas dokumentinis filmas „Atminties teritorijos“, kuriame pasakojama mūsų visų istorija. Renginio žiūrovams gros Martynas Levickis ir Paulius Zdanavičius. Renginyje sveikinimo žodį tars Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, kultūros ministras Simonas Kairys, Lietuvos istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis.

SAUSIS

Online

KALENDORIUS

Penktadienis, 01 15

Vilniaus trumpųjų filmų festivalis Online

Šeštadienis, 01 16, 18:00

Spektaklis „Nacionalinės daržovės“ Online

Kadras iš filmo „Svetimšalė“ (Forastera)

Trumpieji filmai – drąsesni ir tikresni, greičiau reaguoja į aktualijas, juose mažiau klišių ir stereotipų. Be to, pripažinkime, žodžius „neturiu laiko“ kartojame itin dažnai, o trumpas metras visuomet spėja su greitu gyvenimo tempu. Sausio 14–19 dienomis trumpai, bet efektingai jūsų namų ar mobiliuosiuose ekranuose nugriaudėsiantis Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis jau 14-ąjį kartą papasakos, kodėl trumpiau yra geriau ir žiūrovams pasiūlys net 14 programų. Nacionaliniame ir tarptautiniame festivalio konkursuose dėl geriausiųjų titulų varžysis net 44 Lietuvos ir užsienio kino kūrėjų darbai.

„Miško archyvo“ nuotr.

Tai spektaklis toksinių santykių, priklausomybės, negalėjimo priimti sprendimą, strigimo sau paspęstuose spąstuose temomis, kurios kaip niekad tapo aktualios „atsiveriančių galimybių“ pasaulyje. Trys spektaklio herojai – paprasti, neturtingi žmonės, besitikintys stebuklo. Jie įstrigę sekinančiuose santykiuose, kamuojami priklausomybių ir niekaip negalintys priimti aiškaus, ryžtingo sprendimo. Tai situacija, kurią spektaklio režisierė Agnė Dilytė vadina „mirties šokiu uždaroje erdvėje“. Į spektaklio transliaciją, kuri prieinama 72 val., kviečia Kauno miesto kamerinis teatras.

Sekmadienis, 01 17

Pirmadienis, 01 18

Meno gimtadienis

Pasivaikščiojimas maršrutu „Lizos butas“

Online

R. Filliou. Nuotraukos autorius nežinomas

Kauno menininkų namai kartu su Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos (LTMKS) ir kultūros komplekso SODAS 2123 radijo stotimi kviečia švęsti Meno gimtadienį. Tradiciją 1963 m. pradėjo Fluxus menininkas, prancūzas Robertas Filliou. Pasak jo, menas gimė kažkam į vandens kibirą įmetus sausą kempinę. 1,000,058-tąjį meno gimtadienį galėsite paminėti klausydami LTMKS ir SODAS 2123 radijo eteryje (radio.letmekoo.lt) specialiai gimtadieniui parengto pageidavimų koncerto. Daugiau informacijos: www.kmn.lt, letmekoo.lt.

V. Rykštaitė ir jos „Lizos butas“. V. Pranckietės nuotr.

Laiptinė kvepia skrudintomis saulėgrąžomis, kartais – benamių šlapimu. Butą stebi ant suoliuko kojomis tabaluojančios čigonės. Čia gyveno Liza – palikusi tik violetinę taburetę ir toršerą su kutais. Bute visada tamsu, saulę užstoja senamiesčio mūrai. Kažkur toli už lango žmonės ruošiasi į Baltijos kelią, stoja prieš tankus Sausio tryliktosios naktį, švenčia, perka, parduoda – laukinio kapitalizmo pradžia. Taip prasideda romanas „Lizos butas“ – aštuntoji iš Kauno kilusios Vaivos Rykštaitės knyga, sulaukusi didelio populiarumo. Ir net jei jos neskaitėte, ši savarankiška interaktyvi ekskursija tikrai patiks. Ateikite į Vilniaus gatvę, „Čiulba ulba. Pramogos.Renginiai“ feisbuko paskyros žinutėje (messenger) parašykite: Lizos butas. Ir, sekdami nuorodas, leiskitės į kelionę po 90– ųjų Kauną.

SAUSIS

Kauno senamiestis

KALENDORIUS

Trečiadienis, 01 20

„It’s Kaunastic“ maršruto „Kauno tvirtovė“ tyrinėjimas www.kaunastika.lt

Ketvirtadienis, 01 21

Filmo „Slaptasis agentas“ (The Mole Agent) peržiūra www.nepatoguskinas.lt

„Kaunas IN“ nuotr.

„Kauno tvirtovė“ papildo seriją, kurioje nuo 2016 m. pasirodė jau daugiau nei dvi dešimtys maršrutų. Vien pernai „It’s Kaunastic“ serijoje pasirodė skandinavų pėdsakams Kaune, gamtai, teatrui dedikuoti leidiniai. Tai, kas kadaise saugojo nuo priešo, šiandien virto Kauną gaubiančiu praeities sluoksniu, atviru šiuolaikinei kultūrai ir istorijos entuziastams. Teklės Ūlos Pužauskaitės iliustruotame maršrute – viso 35 objektai. Popierinį žemėlapį visi norintys pasibaigus karantinui galės pasiimti „Kaunas IN” turizmo informacijos centre Kauno rotušėje, o kol kas kviečiame susipažinti su skaitmenine jo ir kitų maršrutų versijomis.

Kadras iš filmo

Kol kino teatrų durys užvertos, festivalis „Nepatogus kinas“ kviečia palaikyti juos: įsigydami bilietą į virtualią filmo „Slaptasis agentas“ peržiūrą pasirinkite savo mylimiausia kino teatrą ir dalis sumokėtos sumos keliaus būtent šiai kino rodymo vietai. Režisierės Maite Alberdi filmas „Slaptasis agentas“ – tai dokumentika su fikcijos elementais, detektyvas, panašesnis į komediją, ir tyrimas, pasibaigiantis visai kitaip, nei atrodė iš pradžių.

Sekmadienis, 01 24 / 01 31, 12:00

Spektaklio „Milžinas Mažylis“ peržiūra Online

Šeštadienis, 01 23, 18:00

Spektaklio „Akmenys jo kišenėse“ transliacija

„Miško achyvo“ nuotr.

Teatro archyvo nuotr.

Šiuolaikinės airių dramaturgės Marie Jones (g. 1951 m.) pjesė „Akmenys jo kišenėse“ vienuolika metų gulėjo režisieriaus Gyčio Padegimo darbo stalčiuje, kol sulaukė palankios valandos. Režisierius teigia, kad sekdamas dabartines pastatymų tendencijas, pastebėjo, jog dauguma spektaklių pasakoja istorijas apie visuomenės paraštes, skirtingų socialinių grupių bei kultūrų paribius, visuomenės marginalus bei poapokaliptinius šiukšlynus. Todėl šiame kontekste pjesė „Akmenys jo kišenėse“ yra retas veikalas, pasakojantis apie bendruomenės branduolį ir pamatines jos vertybes – solidarumą bei atjautą. Į spektaklio transliaciją, kuri prieinama 72 val., kviečia Kauno miesto kamerinis teatras.

„Vėjų teatro“ spektaklis 5+ amžiaus vaikams ir jų tėveliams (rež. Eglė Kižaitė) – pasakojimas, kuriame atgyja žinomos legendos, padavimai ir mitai apie Lietuvą. Kaip atsirado Kernavės piliakalniai, Žirnajos ežeras, Džiugo kalnas, Kuršių nerija? Vaikai kartu su mitiniu herojumi milžinu Kerniumi spektaklyje kurs legendinių Lietuvos vietovių žemėlapį, po kurį bus galima pakeliauti ne tik ekrane, bet ir vėliau, drauge su tėveliais lankant savo kraštą. Į spektaklio transliaciją, kuri prieinama 72 val., kviečia Kauno miesto kamerinis teatras.

SAUSIS

Online

KALENDORIUS

Pirmadienis, 01 25

Vilniaus gimtadienis

Trečiadienis, 01 27

Tarptautinė holokausto aukų atminimo diena „Kaunas IN“ nuotr.

Prieš keletą metu užgimusi tradicija „Kaunas sveikina Vilnių su gimtadieniu“ – viena smagiausių viešųjų ryšių iniciatyvų, suartinusi du didžiausius Lietuvos miestus. Ir nors aplankyti vienas kitą be rimtos priežasties šiuo metu nerekomenduojama, kviečiame visus pažįstamus vilniečius pasveikinti bent jau virtualiai. O gal ne tik virtualiai? Juk gimtadienis jau 698-as! Pernai, pavyzdžiui, puošėmės šventinėmis kojinėmis…

Kauno IX forto monumento nacizmo aukoms atminti. Gabrielės Jurevičiūtės nuotr.

Šią dieną 1945 metais buvo išlaisvinta Aušvico (Osvencimo) koncentracijos stovykla Lenkijoje. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 2005 metų lapkričio 1 d. rezoliucija paskelbė sausio 27-ąją kasmetine Tarptautine holokausto aukų atminimo diena. Šioje rezoliucijoje atmetamas holokausto neigimas, smerkiama diskriminacija ir prievarta religiniu ar etniniu pagrindu. Pandemijos akivaizdoje tolerancija ir empatija reikšmingesnės, nei bet kada, tiesa?

Ketvirtadienis, 01 28, 18:30

Renginys „Prisilietimas, bendruomenė ir karantinas“ Online

Šeštadienis, 01 30, 09:10

Radijo laida „Ekskursas“

M. Nemčenko. A. Čiukšio nuotr.

Prisilietimas, bendruomenė ir artumas karantino metu. Ar galimas kokybiškas santykis? Tai 2020 metais Kauno menininkų namų rezidencijų programoje tyrinėjo trys menininkės, kurių praktikas jungia judesys: Indrė Puišytė-Šidlauskienė, Vilma Pitrinaitė bei Marija Nemčenko. Šią nelengvą užduotį spręsti joms padėjo ekspertai, atstovaujantys bendruomenes bei Performatyvaus dizaino asociacija. Kauno menininkų namai kviečia į finalinį projekto renginį savo feisbuke, kuriame projekto dalyvės ir ekspertai interaktyviai pristatys projekto rezultatus, iššūkius ir gerąsias praktikas bei diskusijoje atsakys į klausimą – ar karantino metu galimas artimas ir kokybiškas darbas įtraukiantis sunkiau pasiekiamas bendruomenes.

Viltės Žumbakytės iliustracija

Ekskursijų bumą ir visuotinę meilę istoriniam Kaunui sukėlusi „Ekskurso“ komanda metus pradeda naujame sau formate – radijo bangomis. Projekto „Ekskursas 2.0“ radijo laidas apie senų tarpukario knygų skaitmenizavimą ir tai, kaip apskritai gidai gyvena karantino metu – per „Extra FM“ (Kaune – 105,4 MHz) visą sausį ketvirtadieniais ir šeštadieniais. Laidos yra ir internete!

SAUSIS

„Extra FM“

Redakcijos adresas: KKauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

pilnas.kaunas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt

KAUNAS PILNAS KULTŪROS MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE ( P L A T I N A M A S AUTORIAI: Artūras Bulota, Arvydas Čiukšys, Aura Baltrušaitytė, Austėja Banytė, Emilija Visockaitė, Gunars Bakšejevs, Justė Vyšniauskaitė, Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys, Monika Balčiauskaitė, Neringa Daniulaitienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Roberta Railaitė. TIRAŽAS 3000 EGZ.

ISSN 2424-4465

NEMOKAMAI)

GLOBOJA:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

LEIDŽIA

2021 Nr. 1 (65)