KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2020 12

Kūnas

2020 GRUODIS Viršelio iliustracijos autorė Ūla Švekauskaitė

1

2020 12

Danutė Nasvytytė (1916–1983) – išraiškos šokio pradininkė Lietuvoje ir Australijoje. Gimusi Maskvoje, Danutė užaugo Kaune. Nuvykusi į Berlyną pasižiūrėti 1936 m. olimpinių žaidynių, kuriose dalyvavo ir žinomiausios vokiečių išraiškos šokio grupės, ji kreipėsi Berlyno Valstybinės operos direktorių Rudolfą von Labaną. Jis pripažino kaunietės dalentą ir rekomendavo jai stoti į Juttos Klamt išraiškos šokio mokyklą Berlyne. 1939 m. pavasarį su diplomu ji grįžo į Kauną, surengė koncertą Valstybės teatre ir įkūrė ritminės gimnastikos ir išraiškos šokio studiją. Vėliau emigravusios D. Nasvytytės mokinė – Kira Daujotaitė, šios – Birutė Letukaitė… Istorija tęsiasi. / Danutės Nasvytytės archyvo nuotr.

2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Déjà vu jausmas, tiesa? Antrasis metų karantinas kitoks nei pavasarį – viena vertus, jau išmokome su juo apsieiti, kita vertus, metų pabaiga ir taip pakankamai niūri. O dar ta fizinė distancija ir nenutrūkstantis – neslėpkim, varginantis – virtualių patirčių srautas…

Bet galvoti apie save, jausti save, įsiklausyti į sielą ir kūną – visuomet geras laikas.

Šis tas fizinio Gruodį kviečiame pažinti kūną ir jo galimybes. Kūną kaip kultūros ir meno įrankį bei idėjų išraišką.

Daugelyje žurnalo straipsnių tiesiogiai ar tarp eilučių jausite šokio teatro „Aura“ prisilietimą – įvairios su juo susijusios herojų patirtys tik patvirtina, kad Kaune gera aura.

Teatro įkūrėjos Birutės Letukaitės, kurią kalbinome viename pirmųjų žurnalo numerių, palinkėjimą rasite užvertę paskutinį puslapį.

Numerio „Kūnas“ pašnekovai negali nejudėti, tad šįkart džiaugiamės ir puikiomis fotosesijomis, ir įkvėpimu neapkerpėti, net labai konkrečiais patarimais, kaip būti geriausia savo versija. Ar tiesiog labiau mylėti save, koks esi. Ir prisimename asmenį, be kurio Kaunas nebūtų toks judrus.

Taigi verskite: in memoriam Modriui Tenisonui, dvidešimtmetį švenčianti Kauno choreografijos mokykla, cirko paslapčių kauniečius mokanti suomė, trys „sprogstamosios“ Kauno menininkų namų rezidentės, atidus jaunųjų kauniečių žvilgsnis į save, skausmą menu verčiantis šaunuolis, sidabrinį močiutės samtį ir polėkį paveldėjusi Šiuolaikinio šokio asociacijos pirmininkė… ir viražas į tarpukarį, kai imta mąstyti, kaip elgtis su miesto kūnu. Kalendorius šįkart beveik adventinis – kasdien po nuotykį, patyrimą, įkvėpimą. O už ypač išraiškingą viršelį, dedikuotą profesionaliojo teatro šimtmečiui, dėkojame Austrijoje gyvenančiai Ūlai Šveikauskaitei.

2020 GRUODIS

3

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Apie savo trupės darbo principus Modris Tenisonas yra sakęs: „Visas kolektyvas – kaip vienas žmogus, kaip viena mintis iš scenos. […] Pradžia yra judesys. Žmogaus judesys, gamtoj judesys, vėjo, žmogaus akių judesys, rankų judesys. Minties judesys. Žmonių santykių judesys. […] Iš aplink matomo pasaulio, judesių kuriam spektaklį. Visų spektaklių pagrindinė mintis, objektas yra žmogus. Žmogus su savo problema, su savo sielos judesiu, su savo jausmų judesiais – kančia, laime. […] Bandom suregzt kalbą. Kalbą, kuri parodytų visą žmogaus grožį, emocinį plotį. Išreikšt mūsų pasaulį, pasaulėjautą. Jo centre – žmogus1.“

Pradžia yra judesys Julija Račiūnaitė

1

4

https://artnews.lt/vito-luckaus-paroda-mimai-kauno-fotografijos-galerijoje-44263

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

„Mąstyti. Mimo zona.“ Pantomima 1968–1982. Vito Luckaus fotografija.

2020 GRUODIS

5

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

2020 m. rugsėjo 16 d., eidamas 76-uosius, mirė pantomimos meno Lietuvoje pradininkas, avangardistas Modris Tenisonas.

Palyginti neseniai, 2017 m., minint Kauno pantomimos trupės įkūrimo 50-metį, Modris Tenisonas dar lankėsi Kaune, dalyvavo šia proga Kauno fotografijos galerijoje surengtoje Vito Luckaus fotografijų parodoje „Mimai“.

Iš Latvijos į Lietuvą M. Tenisonas atvyko 1966 m., būdamas vos 21-erių.

Jaunas menininkas netruko įsilieti į kultūrinį miesto gyvenimą, suburti aplink save bendraminčius, be to, pasak jį tuo metu pažinojusiųjų, labai greitai išmoko kalbėti lietuviškai be jokio akcento.

Vilniuje jis įkūrė pirmąją visoje Sovietų Sąjungoje profesionalią pantomimos trupę, kurios veikla bematant prikaustė publikos dėmesį, rinkdavo sausakimšas sales. Netrukus dėl palankesnio politinio klimato M. Tenisonas persikėlė kurti į Kauną, kuriame dirbo iki 1972-ųjų. Čia prabėgo itin reikšmingas kūrybos laikotarpis (1967–1970), daugiausia siejamas su veikla Kauno dramos teatre.

Apsigyvenęs Kaune M. Tenisonas susidraugavo su laisvamaniško ir maištaujančio jaunimo grupuotės „Company“ nariais, kurie anuomet būriuodavosi Miesto sode. Kelis jų Modris pakvietė vaidinti į savo trupę.

1972 m. gegužės 14 d. menininkas tapo vienu iš Romo Kalantos susideginimo liudininkų. Kaip ir daugybei kitų nesisteminių to meto žmonių, ši tragedija nepraėjo be pasekmių – dėl tariamai neigiamos įtakos jaunimui M. Tenisonas buvo atleistas iš darbo teatre, o trupė uždaryta. Kūrėjas buvo priverstas grįžti į Rygą, bet visuomet aktyviai dalyvavo kultūriniame Lietuvos gyvenime, palaikė

6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

ryšius su kolegomis. M. Tenisonas apdovanotas Gedimino ordinu už indėlį į pantomimos meną.

Apie išskirtinę Modrio Tenisono asmenybę ir epochinę jo svarbą lietuviškam teatrui plačiau papasakojo Arkadijus Vinokuras – teatro ir judesio meno aktorius, pedagogas, žurnalistas ir rašytojas, buvęs „Company“ bendruomenės ir M. Tenisono trupės narys.

Kokiomis aplinkybėmis susipažinote su Modriu Tenisonu?

Tai įvyko 1968 metais Kauno dramos teatre, spektaklyje „Sapnų sapnai“. Toliau – visa plejada spektaklių, pritrenkiančių avangardistine forma, nesovietiniu, nekonformistiniu turiniu: „Ecce homo“, „Koliažas“, „XX amžiaus kapričio“.

Modris Tenisonas pats pasižymėjo tiek įspūdinga išvaizda, tiek drabužių stiliumi.

Modris buvo lyg žmogus iš visai kito – laisvo – pasaulio. Visa jo trupė alsavo paslaptimi, egzotika.

Jos nariai savo minčių giluma ypač veikė jaunimą, tuo metu ieškojusį panašios išraiškos savo vidinei revoliucijai prieš sovietinės diktatūros pilkumą.

Buvau Kauno hipių bendruomenės „Company“ nariu – mes patys stipriai išsiskyrėme iš tos pilkos sovietinės prisitaikėlių masės. Visi rinkdavomės Kauno muzikinio teatro sodelyje, todėl pastebėjome vienas kitą. Modris mus pakvietė apsilankyti jo spektakliuose.

Kuo ypatinga buvo M. Tenisono darbo metodika?

Modrio metodiką reikia analizuoti tuometinio lietuviško ir vakarietiško teatro kontekste.

Pats išraiškos formatas – judesys plius pantomima – tuo metu

Scena iš M.Tenisono spektaklio SAPNŲ SAPNAI, Kauno dramos teatras, 1968. Iš kairės Regina Putnaitė, Zigmas Banevičius, Giedrius Mackevičius (sėdi), M. Tenisonas (guli). LTMKM archyvas.

2020 GRUODIS

7

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

buvo visiškai nauja teatro kalba, pradėjusi populiarėti Lenkijoje (Tomaševskis, Gratovskis) ir Vakaruose („Leaving theatre“). Man teko matyti daugelį pastatymų Vakaruose (1975 metais išvykau iš Lietuvos), todėl drąsiai ir objektyviai galiu sakyti, kad iki šios mielos dienos analogų Modrio Tenisono scenos kalbai nebuvo ir nėra. Nors, be abejonės, panašių judesio ir pantomimos elementų rasti galima.

Modrio Tenisono įtaka Lietuvos teatrui juntama ir šiandien. Iki Modrio sovietinis teatras Lietuvoje ir kitur buvo gana statiškas, stanislavskiškas. Modris atskleidė judesio kalbos svarbą aktoriaus darbui su savimi ir režisieriaus požiūrį į judesio svarbą spektaklyje.

Tai atsispindėjo E. Nekrošiaus, atsispindi R. Tumino, O. Koršunovo, A. Areimos spektakliuose.

Bent aš įžvelgiu Modrio judesio choreografijos filosofiją minėtų režisierių spektakliuose. Ne veltui Modrio trupė buvo kviečiama ir į Kauno dramos teatro režisieriaus Jono Jurašo spektaklius (pvz., „Mamutų medžioklė“, „Barbora Radvilaitė“).

Ko Modris ieškojo aktoriuje?

Reikia suprasti, kad aktorius ir pantomimos aktorius turi skirtingas vaidybos prielaidas ir išraiškos įrankius. Ko ieškojo?

Drąsos. Drąsos laužyti savo paties tabu, išeiti iš komforto zonos. Juk judesio kalba reikalauja fizinio kūnų bendravimo, todėl jo spektakliai nori nenori dvelkė erotika, pačia geriausia šio žodžio prasme.

Besipinantys estetiškai gražūs kūnai – šito įspūdžio neapeisi.

Daug vėliau, kai stačiau spektaklį „Septynios nuodėmės“ Stokholme, didžiausioje Švedijos bažnyčioje, sąmoningai pasirinkau priešpriešą šiai Modrio estetikai, todėl visi

8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

mano aktoriai buvo skirtingo ūgio, stori, ploni, visokie. Modris juokėsi, nors jam idėja ir rezultatas labai patiko.

Kaip publika pasitiko pirmuosius pantomimos trupės pasirodymus?

Matote, aš buvau jau antrosios Modrio suburtos trupės narys, kai jis ieškojo naujos formos savo idėjoms išreikšti. Po kiek laiko supratau, kad jis buvo tikras šiuolaikinio šokio pradininkas Sovietų Sąjungoje.

Vakaruose atitikmuo tikriausiai būtų Rudolfas von Labanas (1879–1958 m. Austrijoje-Vengrijoje gyvenęs ir kūręs šiuolaikinio šokio pradininkas). Nežinau, ar Modris apie jį tuo metu (antroji trupė gyvavo 1970–1973 m.) buvo girdėjęs.

Kažkaip nekilo mintis paklausti, nors bendravome iki dabar.

Kalbant apie pagrindinės trupės veiklą, publikos reakciją galima apibūdinti kaip tikrų tikriausią sukrėtimą.

Juk jo temos buvo suvokiamos kaip antisovietinės – spektakliuose buvo kalbama apie konfliktą tarp individo laisvės ir kolektyvinės visuomenės, diktatūros. Be to, kaip minėjau, tų laikų supratimu, sceninė kalba buvo stipriai erotizuota. Juk viena, kai šoka klasikinio baleto šokėjai, bet visai kita žiūrovas matė Modrio spektakliuose. Estetika, turinys, forma – tas drąsa persunktas naujumas sovietinio konformizmo ir aseksualumo kontekste buvo pritrenkiantis.

Kokia kūrybinė patirtis su M. Tenisonu jums buvo pati vertingiausia, ko išmokote?

Jau sakiau ir pakartosiu: drąsos laužyti vidinius tabu. Žinote, šis suvokimas formavo visą mano gyvenimą, mano požiūrį ne tik

„Mąstyti. Mimo zona.“ Pantomima 1968–1982. Vito Luckaus fotografija.

į aktorinį / režisūrinį meną, bet ir į savo, kaip piliečio, buvimą visuomenėje. Modris pasižymėjo holistiniu požiūriu į gyvenimą.

Itin domėjosi architektūra ir zen budizmu. Kyla klausimas – ką tai turi bendro? Jo spektakliai buvo statinys, o kūno valdymas rėmėsi joga, jogos kūno kontrolės menu.

Kūnas kaip įrankis, kurio kiekviena odos pora, kiekvienas raumuo turėjo kalbėti. Ir jis, kūnas, trupė kalbėjo taip užburiančiai, kad pasibaigus spektakliui ar pamokai jauteisi pripildytas neapsakomo vidinio malonumo, kažkokios nenusakomos būsenos.

Galbūt prisimenate kokį nors M. Tenisonui būdingą posakį, bruožą?

Prisimenu jo kūno kalbą, gestus, nepaprastą jautrumą aktoriui.

Galėjo tyliai prieiti prie aktoriaus ir pasakyti: „Gal pabandyk štai taip….

Na, juk supranti… Na…“ ir patrina pirštų galiukus vieną į kitą. Staiga supranti, kad atkreipei Maestro dėmesį, jis tavo paieškose įžvelgia kažką vertingo. Modris niekada niekada nekėlė balso, dvelkė vidine ramybe. Žinojo, kaip padėti aktoriui pasitikėti savimi.

2020 GRUODIS

9

A M E T O I S E N Ė M

„Sunku suskaičiuoti, kiek vaikų jau išleidome“, – juokiasi Kauno choreografijos mokyklos, šiemet mininčios dvidešimtmetį, įkūrėja ir vadovė Lina Navardauskienė. Mokykla siūlo ir ilgalaikes programas, ir trumpesnes, o joje pasimokę vaikai ir paaugliai neretai tęsia pažintį su šokiu – ir lieka jame visą gyvenimą. Kai kurie apsuka ratą ir grįžta į mokyklą. Dvidešimtmetį, kaip ir bet kurią kitą šventę, šiemet trankiai paminėti sunku. Bet choreografės – drauge su fotomenininku – būdą rado. Su L. Navardauskiene ir direktorės pavaduotoja ugdymui Aiste Kavoliene pokalbiui „susitinkame“ ekrane, bet, jei iki gruodžio 10-osios keliausite autobusu iš Kauno ar į jį, šventinę parodą tikrai pamatysite.

Iššokti pandemiją Kotryna Lingienė Algimanto Barzdžiaus nuotr.

1 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

22 0 0 22 0 0 G GR RU UO OD D II SS

1 1

A M E T O I S E N Ė M

Kas motyvavo prieš dvidešimt metų įsteigti šią mokyklą?

Kur įsikūrusi Kauno choreografijos mokykla?

Lina Navardauskienė: Tuo metu šokau Kauno šokio teatre „Aura“, buvau solistė, auginau dvi mažas dukras, studijavau VDU magistrantūroje verslo vadybą.

Norėjosi susieti šias veiklas, taip gimė magistrinis darbas „Šokio menai“ – tarsi būsimos mokyklos vizija. Nusprendžiau, kad įdomu būtų šį projektą įgyvendinti.

Kreipiausi į savivaldybės švietimo skyrių, pradėjau kalbėti, kad šokio mokyklos Kaune nėra, kad šokėjų niekas neruošia, kad reikėtų kažką daryti. Po truputį radosi, kas palaikė, nukreipė ir po ketverių metų vaikščiojimo koridoriais, 2000-aisiais, Kauno miestas įsteigė šią mokyklą. Esame biudžetinė įstaiga, mūsų veiklą dalinai finansuoja savivaldybė.

Kodėl tai svarbu pabrėžti? Manęs klausdavo, kodėl nesteigiu privačios mokyklos. Bet man tai neįdomu – privačią įsteigti gali bet kas, ir joje mokysis tie vaikai, kurių tėvai galės už tai sumokėti.

Mokytis šokio yra brangu: salės, akompaniatoriai, daug pamokų, sunku dirbti savarankiškai… Tad norėjau mokyklos gabiems vaikams, tiems, kurie iš tiesų nori ir gali šokti, nepriklausomai nuo šeimos finansinės padėties.

L. N.: Šiuo metu esame V. Krėvės prospekte. Kadaise mokyklą įsteigė… ore. Be patalpų, be etatų. Pimiausia įsikūrėme Jaunimo mokykloje Pašilės gatvėje. Mokykla turėjo savo stalą ir kėdę. Po poros metų išsikėlėme į tuometinę S. Lozoraičio mokyklą Viljampolėje. Ten jau turėjome du kabinetus, tualetą, rūbinėlę ir salę, kuria dalinomės su mokyklos moksleiviais. Daug žygių teko nueiti – ne be tėvelių pagalbos.

Ieškojome būdų, su politikais šnekėjome, visaip įrodinėjome, kad mums reikia, kad mes galime. Ir štai 2006 metais Kaune buvo vykdoma mokyklų pertvarka – A. Timinskio vidurinė, kurioje mokėsi rusakalbiai, sujungta su A. Puškino mokykla miesto centre. Tuometinė Kauno valdžia mumis patikėjo ir skyrė 3000 kvadratų – pusę A. Timinskio mokyklos pastato. Nuo tada prasidėjo mūsų klestėjimas – galėjome vykdyti daugiau programų, priimti daugiau mokinių. Aišku, buvo sunku, dar iki šiol remontuojame kai kurias erdves, nes viską reikėjo pritaikyti šokiui, ne įprastoms pamokoms.

Kiek sienų išgriauta!

Aistė Kavolienė: Aš Kauno choreografijos mokykloje pradėjau dirbti 2007-aisiais – kaip tik ėjo į pabaigą studijos Klaipėdos universiteto choreografijos katedroje, pasiprašiau čia atlikti praktiką ir apsiginti diplominį darbą. Taip ir likau čia – džiaugiuosi, nes manau, kad dar vis augu kartu ir kaip šiuolaikinio šokio mokytoja, dabar ir kaip direktorės pavaduotoja ugdymui. Šios dvi pareigos dar labiau priartino mane prie mokyklos.

1 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Mokykloje laukiate ir pačių mažiausių, ketverių metų vaikų. Kokia paprastai būna jų motyvacija – ar tėvai nori, kad atžalos šoktų?

A. K.: Aišku, viskas prasideda nuo tėvų. Taigi sakome, kad mūsų mokykloje dirbame su visa šeima. Mokytojai, tėvai, o gal seneliai – visi prisideda prie to, kad vaikas galėtų šokti.

L. N.: Dažniausiai tai mamos nori, kad dukrytės – dažniausia dukrytės, berniukai rečiau – šoktų.

Tėvų indėlis labai svarbus, nes

vaikus reikia atvesti, laukti, kol pašoks, paskui namo parvežti. Tai reiškia, kad visas tėvų laisvalaikis yra vaikų vežiojimas ir pamokos.

Aštuonerių, dešimties metų vaikai sąmoningesni, žino, ką čia veikia, todėl ateina patys.

Įsikūrus V. Krėvės prospekte, kaip jau minėjau, radosi daugiau erdvės. Taip pradėjome klasikinio šokio, istorinio ir pasaulio tautų šokių programas.

A. K.: Norisi padėkoti tėvams, nes jie ieško informacijos, domisi, būtent mums patiki savo atžalas.

Dažniausiai būna matę koncertą arba tiesiog girdėję apie mokyklą gerų atsiliepimų. Aišku, būna visaip, vienas pabando ir supranta, kad šokis ne jam, o kitas tęsia mokslus ir baigęs mūsų mokyklą.

Mokosi Čiurlionio menų mokykloje sostinėje, mokosi užsienio mokyklose, studijuoja šokį kaip atlikėjai, kaip šokio mokytojai. Tai didžiulis įvertinimas mokyklai.

Mes juos užauginame, jais tikime, juos motyvuojame ir paruošiame žygiuoti toliau.

L. N.: Ne, madų nėra. Sunkiausia mums Kaune surinkti vaikus į pasaulio tautų, istorinio šokio programas, nes žmonės tiesiog nežino, kas tai yra. Lietuvoje to labai mažai, išskyrus Klaipėdą.

Dėl to ir sudėtingiau, bet jei labiau pasistengiame, surengiame koncertų, važiuojame per mokyklas, pristatome programą, tada ir stojimas suaktyvėja.

O ar būna, kad jūsų absolventai grįžta dirbti į mokyklą mokytojais?

L. N.: Taip, nedažnai, bet būna. Šiuo metu pas mus dirba keturios absolventės: Justė Bukauskė, Jūratė Koreivaitė, Silvija Navardauskaitė ir Grytė Navardauskaitė. Pastaroji grįžo kaip akompaniatorė, nes, mokydamasi pas mus, muzikos mokykloje dar skambino ortepijonu. Taip pat smagu, kai buvę mokiniai atveda savo vaikus į mažųjų klases arba grįžta su pasiūlymais kurti ką nors kartu, rengti projektus.

Lina, jūs pati šokote šiuolaikinį šokį, bet Kauno choreografijos mokykla tuo neapsiriboja.

Ar tai augimo – taip pat ir fizinio – pasekmė?

L. N.: Taip, pradžioje šiuolaikinis šokis buvo pagrindinė kryptis.

Ar yra šokio madų?

Aišku, kartais tėvai labai tiksliai žino, kad nori tik baleto, kiti – tik šiuolaikinio šokio. Tačiau nebūtinai priimame į tą programą, į kurią jie nori. Žiūrime, ką vaikas sugebėtų profesionaliai atlikti ateityje. Tam yra stojamieji. Žinau, sklando gandai, kad pas mus sunku pakliūti.

Pakliūti tikrai nesunku, jeigu vaikas turi tam tikrus duomenis. Juk patys įsipareigojame tėvams, kad vaikui pavyks, kad jam bus įdomu, kad nebus per sunku, kad jis gali šio to pasiekti.

A. K.: Turime ir meninės saviraiškos programų – jos skirtos šokio mėgėjams, nesiekiantiems profesinių aukštumų, tiesiog norintiems palaikyti fizinę formą, mylintiems šokį, norintiems susipažinti su pradmenimis. Turime ir programą mažiesiems „Noriu šokti“, ir baleto bei šiuolaikinio šokio užsiėmimus suaugusiesiems. Įdomu, kad šiuos lanko ir mamos, ateinančios pasižiūrėti, kaip šoka jų vaikai. Galbūt taip pildo savo svajones, kurioms anksčiau nerado laiko ar galimybių.

2020 GRUODIS

1 3

A M E T O I S E N Ė M

Ar jaučiate konkurenciją su kitomis vaikų veiklomis – sportu, muzika? Ar reikia atkovoti auklėtinio dėmesį?

A. K.: Tikrai nemažai mūsų auklėtinių mokosi, pavyzdžiui, muzikos mokykloje.

Tad dėliodami tvarkaraščius geranoriškai deriname juos su kitomis įstaigomis, kad tik vaikai galėtų lavintis. Šokyje muzikalumas be galo svarbus. Kiti gi lygiagrečiai lanko gimnastikos užsiėmimus – irgi labai gerai. Tad

1 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

kovos nėra – tik dialogas. Žinoma, vaikams tapus paaugliais neretai tenka rinktis – juk padidėja ir krūvis mokykloje. Visgi dėl tų, kurie iš tiesų myli šokį, kovoti nereikia. Beje, į mėgėjų programą yra atėję futbolo treniruotes lankančių berniukų – jiems mus rekomenduoja treneriai, nes šokis lavina koordinaciją. Ir karatė, dziudo lankančių ateina. O mes mielai padedame tobulėti.

Kaip įdomu! Metas pakalbėti apie Kauno autobusų

atšaukti, bet toliau ieškojome būdų, kaip dvidešimtmetį paminėti.

Šia paroda norisi parodyti, kad, nepaisant to, kas vyksta dabar, kai daug neigiamų emocijų ir apribojimų, vidinis polėkis išlieka. Žmogus nori veikti, nori gyventi toliau. Ir erdvės parodai ieškojome tokios, kad dabartinėmis sąlygomis žmonės ją galėtų pamatyti – juk menininkas kuria ne sau, o visuomenei. Tad fotografijų, kuriose šokėjai įamžinti netikėčiausiose Kauno vietose, paroda gal įkvėps ir atsitiktinius praeivius stotyje.

stotyje veikiančią parodą „išŠok“, skirtą mokyklos dvidešimtmečiui. Kodėl toks formatas – fotografijos, kodėl būtent dabar?

L. N.: Išties karantinas ir buvo esminis postūmis tokiam formatui. Dažniausiai švęsdami sukaktis rodome, ką sugeba mūsų vaikai. Planavome vieną koncertą pavasarį – likus dviem savaitėms, kai net kostiumai buvo pasiūti, įvedė karantiną. Buvo labai graudu.

Perkėlėme į rudenį. Vėl teko

A. K.: Tegaliu pasidžiaugti, kad paroda tokiomis sąlygomis vyksta. Įdomus iššūkis buvo ir mokytojams, ir A. Barzdžiui. Tiek netikėtos lokacijos, tiek lipimas per save – ypač tiems, kurie jau senokai nestovi scenoje. Kartu tai įkvėpimas mūsų mokiniams, kad nenuleistų rankų, kad ir kaip būtų sudėtinga. Net ir dabar – susitinkame dažniausiai nuotoliniu būdu, per ekranėlius, bet viskas įmanoma, reikia nepasiduoti, iššokti tą pandemiją ir džiaugtis rezultatais drauge.

2020 GRUODIS

facebook.com/choreografijosmokykla

Su fotomenininku Algimantu Barzdžiumi bendradarbiaujame jau seniai, jis ne vienerius metus fotografuoja mūsų mokinius.

Vieną dieną Algis kažkaip užėjo pas mus ir pasiūlė padaryti mokytojų fotosesiją. Šie dvejojo, nors yra buvę profesionalūs šokėjai – kas iš „Auros“, kas iš muzikinio teatro, kas pas Anželiką Choliną šokęs, – bet nuo scenos atpratę. Galiausiai sutiko. Prasidėjo kūrybinis procesas, ir Algis sako: žinai, labai įdomiai išeina, gal parodą surengiam? Ir mokytojai neprieštaravo.

1 5

Ė T E I N U A K

„Ant kopėčių? Taip, galiu užšokti, tuoj. Nors vaikystėje labai bijodavau, kad nepagausiu bendramokslio, šie triukai spausdavo ašaras“, – beria suomė Aino Mäkipää. Ji mus priima pilkokame verslo centre (kai buvo statomas, matyt, vadintas kitaip) Aleksote, erdvios ir šiltos salės sieną puošia simpatiškas anų laikų reliktas – freska. Aino su kolegomis dėsto pirmajame Lietuvoje šiuolaikinio cirko centre „Cirko Sapiens“. Už šio pavadinimo stovi tarptautinė scenos menų komanda „Teatronas“.

Jos subūrėjas, 2019 m. įsimintiniausiu Kauno menininku išrinktas Gildas Aleksa dabar savo dėmesio centrą perkėlė sostinėn, o rudenį atidarytam cirko centrui vadovauja Monika Citvaraitė-Lansbergienė.

Suomė Aino ir kiniškas stulpas Kotryna Lingienė Arvydo Čiukšio nuotr.

1 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2020 GRUODIS

1 7

Ė T E I N U A K

Aino Lietuvoje ir Kaune atsidūrė neatsitiktinai – gimtojoje Suomijoje, Lahti mieste, ji baigė prieš porą dešimtmečių įkurtą cirko mokyklą „Salpaus Circus Artist Education“.

Jos absolventai įgyja profesinį išsilavinimą, pati mokykla yra didesnio darinio, siūlančio įgyti įvairiausias specialybes, dalis. Aino specializacija – ne kopėčios, kaip jau supratote, ir ne oro akrobatika, nors šiuos įgūdžius irgi mielai pademonstravo. Mūsų pašnekovės sritis – kiniškas stulpas, kurio istorija siekia šimtmečius ir prasidėjo nuo to, kad ant stulpų treniruodavosi… kariai. Dar Aino vaikus ir suaugusiuosius, gebančius nugalėti baimę, moko vaikščioti ant lyno. Ir žongliruoti.

1 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Jei domitės oro akrobatika, turėtumėte susipažinti su Aino kurso drauge amerikiete Lyla Goldman. Ji irgi įsikūrė Kaune.

Trečiasis kursiokas iš Lahti – Kęstas Matusevičius.

Turbūt nereikia sakyti, kad lietuvis. Trijulė studijų metu taip susibičiuliavo, kad įkūrė trupę. „Kanta Company“ savo spektaklį „Nutikimai“ rodė pernai, festivalyje „Cirkuliacija“, vykusiame Dainavos mikrorajone. Šiemet „Cirkuliacijos“ nebuvo, bet trupė lašinių neaugina. Naujo jų spektaklio „Drabužiai ir mes“, kuriame oro akrobatika dera su kinišku stulpu, eskizą matė laimingieji tarptautinio „Naujojo cirko savaitgalio“ lankytojai. Išties, kai kas šiemet visgi įvyko…

Gaila, šįkart gyvai nepamatėme, ką ant kiniško stulpo galima nuveikti dviese ar trise. Galima net smagiai sau nukristi, jei žinai, kada sustoti. Keli centimetrai nuo žemės.

Svarbiausia – nugalėti baimę.

Vaikams paprasčiau, nes jie nežino, kas bus, jei nukrisi. O vyresniems šiek tiek sudėtingiau. Čia vėl grįžtu prie ledo ritulio treniruočių – pirmosiose iš tikrųjų mokėmės gerai nukristi.

Nes gerai čiuožti – toli gražu ne viskas.

Čia galiu išduoti, kad su Aino iš tiesų susipažinau ant ledo. Taip, Kauno ledo arenoje, kur, kai nėra karantino, moterys ir merginos kas savaitę susibėga pasimokyti žaisti ledo ritulį. Kolegę į treniruotę atsivedė „Cirko Sapiens“ vadovė Monika.

Joks stereotipas, kad visi suomiai moka žaisti ledo ritulį, o mums, pradedančiosioms, legionierė tikrai į naudą. Aino juokiasi, kad iš tiesų ritulį gainiotis ir čiuožti mažieji suomiukai mokosi per fizinio lavinimo pamokas. Mokėsi ir ji. Visgi varžytis nėra jos mėgstamiausias užsiėmimas, įdomiau – išreikšti save.

Ir, žinote, tai, ką ji su plačia šypsena, be jokio jaudulio išdarinėja ant guma padengto stulpo, įspūdingiau už dar vieną įvartį.

Aino sutinka, kad Suomijoje šiuolaikinio cirko padėtis daug geresnė nei Lietuvoje – šis žanras ten tiesiog daugiau metų. Daug sako jau vien tai, kad Lahti, miestas, ne ką didesnis už Kauną, sutraukia studentų iš viso pasaulio. Bet šiuolaikinio cirko epicentru reikėtų laikyti šalis, esančias piečiau. O kaip „Cirko Sapiens“ perspektyvos?

Aino tiki, kad beribės. Kaip ir pats šiuolaikinis cirkas – tai toli gražu ne klišėmis ar pigiais triukais paremtas produktas, skirtas prajuokinti iki ašarų. Tai scenos menas, kuriame dera teatras, šokis, kūno kultūra ir tiek linksmi, tiek labai rimti dalykai. Liūdni – taip pat. Juk šiemet „Cirkuliacija“ turėjo vykti buvusio Kauno geto teritorijoje Vilijampolėje. Kūnu išsakyti galima viską. Svarbiausia nebijoti.

2020 GRUODIS

facebook.com/Cirko.Sapiens

Su vaikais dirbti smagu, jie smalsūs, tik gal susikalbėti kartais sudėtinga.

O su suaugusiaisiais cirko dėstytoja kasdien mokosi ir pati. Ji cirke nuo devynerių. Kaune moko ir mažesnius pipirus. Mūsų mieste mergina jaučiasi puikiai, jau turi mėgstamų bėgiojimo maršrutų palei Nemuną, atranda VDU Botanikos sodą, Žaliakalnį, kitus rajonus. Sakoma, kad cirko artistai nuolat „ant lagaminų“ – visgi dabartinė situacija neleidžia nieko planuoti toli į ateitį. Bet pakeliauti ji norėtų. Kartu su „Kanta Company“ ir trupės kūriniais.

1 9

A M E T O M

Ė

N

E

S

I

Rudenį Kauno menininkų namuose prasidėjo rezidencinio pobūdžio laboratorijų projektas, kviečiantis kūrėjus tirti meno prieinamumo problematiką, dirbti su jiems nauja ir dar nepažįstama bendruomene, kartu mokytis ir plėsti kompetencijas su ekspertų – pasirinktas bendruomenes artimai pažįstančių žmonių – pagalba. Prie projekto entuziastingai prisijungė trys menininkės: šokėja ir choreografė Vilma Pitrinaitė, tarpdisciplininio meno kūrėja Marija Nemčenko ir šokio pedagogė, atlikėja bei choreografė Indrė Puišytė-Šidlauskienė. Visos jos skirtingais būdais kūrybai pasitelkia bei tiria žmogaus kūną ir judesį. Su rezidencijų dalyvėmis aptarėme jų projektų sumanymus, darbą karantino metu bei norą žiniomis ir idėjomis dalintis su kitais.

Kūrybiškas judėjimas – ne tik sau, bet ir kitiems Justė Vyšniauskaitė Arvydo Čiukšio nuotr.

2 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2020 GRUODIS

2 1

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Jaunas maištas Vilma Pitrinaitė prie Kauno menininkų namų projekto prisijungė norėdama orientuotis į naują auditoriją – ne šiuolaikinio šokio žiūrovus, o jaunimą, kuris neina žiūrėti šokio spektaklių, nes tai jiems neatrodo įdomu. Dažnai eksperimentinis, konceptualus šokis jauniems žmonėms yra sunkiai prieinamas dėl menkos informacijos sklaidos, edukacijos spragų ar kitų priežasčių. „Manau, kad tokio provokuojančio, klausiančio, verčiančio mąstyti, socialiai ir politiškai angažuoto šiuolaikinio šokio publika tikrai egzistuoja ir būtent tarp jaunimo.

Tik šie žmonės dar nežino, kad jiems šiuolaikinis šokis patinka. Tai yra auganti žiūrovų karta, kurią būtina prisijaukinti“, – sumanymą aiškino Vilma. Pasitelkdama savo ir kitų šokėjų kūnus bei judesį menininkė kūrybiškai eksperimentuoja su pop ir underground kultūromis, provokacija, realizmu, humoru, spalvomis ir emocijomis.

Naudodama jaunimui patrauklią stilistiką ir muziką Vilma siekia šiuolaikinį šokį ne tik paversti prieinamu jaunajai kartai, bet ir kalbėti jų kalba. „Visiems žmonėms būtina saviraiška, o šokio menas mane visada domino kaip kažkas, ką kiekvienas daro savaip. Kai atrandi save, supranti, kad kitų tokių kaip tu nėra – tai padeda žmonėms mylėti save, o tada ir kitus. Be to, meninės veiklos sudaro sąlygas įvairaus amžiaus, skirtingų interesų ir galimybių asmenims burtis, būti solidariems, bendrai mokytis, plėsti akiratį, tobulėti, galų gale – leisti laiką ekonomiškai nenaudingiems dalykams. Tai yra maištavimas prieš sistemą, kurioje laisvalaikis vis trumpėja ir jo kokybė vis prastėja dėl laiko, energijos, išsilavinimo stokos ir dėl to, kad reikia įsisprausti 2 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

į rėmus bei būti geresniam už kitus“, – įžvalgomis dalinosi šokėja.

Rezidencijos metu Vilma kartu su jaunimo bendruomene per judesį analizuoja maištininkės figūrą ir protesto reiškinį. „Maištininkė šiandien skamba kaip kokios pasiutusios feministės šmėkla, besivaidenanti rimtiems ponams valdžioje, šeimos galvoms ir verslo lyderiams. Lietuvoje net tarp jaunimo nepopuliarūs alternatyvūs gyvenimo būdai ir troškimas kelti sumaištį, o protesto kultūra dar tik mezgasi. Rezidencijos metu kviečiu jaunimą į pasipriešinimo judėjimus pažvelgti plačiau, dekonstruoti maištininkės figūrą ir naujai ją interpretuoti, tarsi reabilituojant.

Perversmo idėja ir dinamika slepia teigiamą kūrybinę energiją.

Maištas kyla iš esminio poreikio nepasiduoti ir neatsižadėti tikėjimo geresnio gyvenimo galimybe. Šio projekto kūrinyje pasipriešinimas traktuojamas ir kaip savitas asmeninis ritualas, išreikštas šokiu ir muzika“, – pasakojo choreografė.

Projekto pradžioje Vilma kartu su projekte dalyvaujančiais ekspertais išsigrynino idėją, kad svarbus darbo elementas yra grupės dinamika, kolektyvo tarpusavio pagalbos ir pasitikėjimo ryšių kūrimas, ne tik šokio technikos ir kūrybiškumo lavinimas. Šią strategiją šokėja siekia taikyti virtualioje erdvėje, nes, pasikeitus aplinkybėms, gyvi užsiėmimai vykti negalėjo.

Pokalbio metu feisbuke Vilmos sukurta grupė – projekto platforma, sujungianti menininkę su jaunimo auditorija – gyveno pirmąsias savo dienas. Platformoje vyko dalyvių prisistatymai, pirmosios užduočių interpretacijos ir žaidimai. Atsiradus galimybei Vilma tikisi projektą pratęsti gyvų susitikimų metu.

2020 GRUODIS

2 3

A A M M E E T T O O II S S E E N N Ė Ė M M 2 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Šilainių stadionas Marija Nemčenko rezidencijoje dalyvauja kaip „BRUT Collective“ – architektūrinio bei socialiai grįsto meno kolektyvo, įkurto kartu su vengrų kuratore Anna Tudos – atstovė. Abi kolektyvo narės aktyviai domisi ir mėgėjiškai užsiima sportu. Iš asmeninio susidomėjimo kilo ir bendrų darbų idėja – matydamos meno bei sporto sričių privalumus, kūrėjos nusprendė ieškoti būdų juos sujungti. „Manau, tai galėtų tapti įrankiu skirtingiems žmonėms rasti sąlyčio taškų“, – mintimis dalijosi Marija.

Prie Kauno menininkų namų projekto ji prisijungė, norėdama toliau tirti šią temą ir kartu su mentoriais ieškoti būdų efektyviau pasiekti savo auditoriją – Šilainių mikrorajono daugiabučiuose gyvenantį jaunimą.

Marija jau kurį laiką dirba su žmonėmis, kurie Lietuvoje ir užsienyje gyvena daugiabučiuose, pastatytuose XX a. 7–9 dešimtmečiais. Menininkė analizuoja šias vietas supančias stigmas bei gretimas viešąsias erdves ir jų pokyčius. „Lietuvoje viešosios erdvės dažnai tampa automobilių stovėjimo aikštelėmis.

Taip nebelieka vietų, kur žmonės galėtų susitikti, judėti ir žaisti“, – pasakojo rezidencijos dalyvė.

Siekdama spręsti šią problemą, Marija vysto „Mūsų stadiono“ projektą. Ši idėja kilo analizuojant sporto svarbą buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse bei darbininkų kolektyvuose. „Judėjimas buvo labai svarbus, norint palaikyti žmonių protinę, fizinę ir socialinę veiklas, o stadionas, kaip architektūrinis objektas, tapo kolektyvinio sporto vieta“, – aiškino menininkė. Savo idėjas Marija siekia pritaikyti

Šilainių daugiabučių kiemuose ir meną bei sportą padaryti prieinamą ten gyvenančiam jaunimui. Kūrėja tikisi, kad projektas paskatins bendruomeninį organizuotumą, kokybišką jaunimo užimtumą bei lavinimą.

Rezidencijos metu Marija planavo organizuoti gyvus susitikimus su Šilainių mikrorajono jaunimu, kurių metu būtų pristačiusi „Mūsų stadiono“ idėją, kūrybinius užsiėmimus, filmų peržiūras ir kitas veiklas, padedančias atrasti sporto bei meno sąlyčio taškus.

Deja, karantino metu tokias idėjas teko atidėti. Dabar siekiama įdarbinti skaitmenines medijas ir Šilainių žaidimų aikštelėse esančius objektus – ypač tuos, kurie jau nebenaudojami. Rezidencijoje jungiami šokis ir boksas, atkreipiant dėmesį į tai, kad kovos sporte galioja tokie principai kaip ritmas, žingsnis, priešininko pajautimas ir plastika, o judesio mene reikia fizinio pasirengimo ir ištvermės.

Marija dirba su fizinio lavinimo ir bokso trenere Ilma Pašluostaite ir šokėju Evgeniy Kalachovu, su kuriais kuria vaizdo įrašus. Juose pateikiamos instrukcijos, kaip naudojant žaidimų aikštelių objektus galima praktikuoti bokso arba šokio pradmenis, žingsnelius ir kitus judesius. „Nesiorientuoju į rezultatą, kuris būtinai liktų fiziniu pavidalu. Labiausiai norisi uždegti žmones šia idėja, kad galėtų toliau ieškoti būdų, kaip viešąją erdvę kūrybiškai pritaikyti jiems naudingai veiklai“, – pasakojo Marija.

2020 GRUODIS

2 5

A M E T O I S E N Ė M 2 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Nematomas šokis

„Visada jautriai reaguodavau matydama mieste žmonėms su negalia nepritaikytas erdves, tačiau negalvodavau, kad kaip menininkė galiu kaip nors šią situaciją pakeisti. Neseniai supratau, kad atėjo ta akimirka, kai turiu galimybę žiniomis pasidalinti su regos negalią turinčių žmonių bendruomene ir padėti jiems pajusti, kas yra šokis“, – savo pasirinkimą aiškino choreografė.

Indrė pasakojo, kad pradėjusi analizuoti, kas jau nuveikta šokio srityje Lietuvoje, suprato, jog būtent žmonių su regos negalia bendruomenė buvo likusi beveik nepaliesta. „Kadangi tai auditorija, su kuria anksčiau nesu dirbusi, viskas prieš rezidencijai prasidedant atrodė vienaip, tačiau tik susidūrusi su šia bendruomene, o tiksliau pirmiausia su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kultūros ir meno projektų centro vadove Lina Puodžiūniene, galėjau tiksliau apsibrėžti, kas yra įmanoma, o kas ne“, – mintimis dalijosi šokėja. Indrė su trejetu užsiėmimų dalyvių Laura, Simonu ir Ieva porą kartų per savaitę dirba internetu. „Žmonės labai sunkiai įsivaizduoja, kaip virtualiai dirbame su neregiais. Tačiau mes turime kalbos dovaną ir jaučiame vieni kitus, todėl tai vyksta gana sklandžiai. Jeigu būtume vienoje erdvėje, galėčiau per lytėjimą padėti jiems pajusti, ką

bandau pasakyti. Tačiau to nebuvimas irgi turi savų pliusų. Dabar kiekvienas dalyvių judesys ateina iš savęs, asmeninio suvokimo ir to, kaip dirba kūnas“, – apie virtualų darbą pasakojo choreografė. Šokėja bando žodžiais Lauros, Simono ir Ievos sąmonėje sukurti vaizdinius ir per juos įtraukia dalyvius į judėjimo procesą. Per judesį Indrė moko dalyvius atpalaiduoti raumenis ir mąstymą, susieti kūną su kvėpavimu ir mintimis iškeliauti į kitą erdvę. „Tada kūnas pradeda judėti kitaip, nei yra pratęs. Kai atsipalaiduoja, žmogus iš naujo įvertina savo aplinką, gerėja jo gyvenimo kokybė“, – aiškino choreografė. Po praktinio užsiėmimo būna refleksija ir įspūdžių aptarimas – kaip dalyviai jautėsi, ar iškilo kokių klausimų, kas buvo sunku, o kas lengviau.

Indrė tikina, kad šis procesas ne tik padeda žmonėms su regos negalia atrasti dar nepažintas judėjimo galimybes, bet leidžia augti ir jai: „Tai tam tikras mano, kaip menininkės, įprasminimas – galiu savo žiniomis dalintis su žmonėmis, kuriems to reikia. Be to, iš dalyvių pati pasisemiu be galo daug pozityvios energijos. Manau, kad kiekvienas iš jų galėtume pasimokyti gyvenimo džiaugsmo bei smalsumo.“ Choreografė čia sustoti neplanuoja ir ruošia projektą šiai iniciatyvai tęsti. Kol kas planai orientuoti į būtent šią auditoriją, tačiau ateityje užsiėmimai galėtų būti pritaikyti ir platesnei bendruomenei. „Noriu sukurti apčiuopiamą medžiagą – metodiką, kuria neregių bendruomenė bei žmonės, norintys su ja dirbti, galėtų naudotis ir tęsti kūno pajautimo bei judesio užsiėmimus ir be manęs“, – idėjomis dalinosi rezidencijos dalyvė.

2020 GRUODIS

kmn.lt

Indrė Puišytė-Šidlauskienė Kauno valstybiniame muzikiniame teatre šokti pradėjo būdama septynerių.

Pradėjusi karjerą kaip balerina, laikui bėgant menininkė pajuto norą išmėginti įvairius šokio stilius ir įstojo į choreografiją, kur susipažino su šiuolaikiniu šokiu, kurį kuria dabar. Kauno menininkų namų rezidencinio pobūdžio laboratorijų metu Indrė siekia padėti šokį atrasti žmonėms su regos negalia.

2 7

A M E T O I S E N Ė M

Agnietės Lisičkinaitės močiutė Idalija buvo viena iš legendinio išraiškos šokio kolektyvo „Sonata“ (jame Kira Daujotaitė išaugino tokias profesionales, kaip Birutė Letukaitė ir Aira Naginevičiūtė) šokėjų.

Idalijai ištekant, trupės šokėjos į Kauno rotušės aikštę atnešė – žinoma, šokdamos – sidabrinį samtį su išgraviruotu užrašu „Sonata“. Prie samčio buvo pririštas ilgas kaspinas, viskas buvo šiek tiek „dunkaniška“ – ta prasme, kad Isadorai Duncan būtų patikę. Ir, nors Idalija tapo ne profesionalia šokėja, o medike, samtį su visais „Sonatos“ kerais paveldėjo Agnietė. „Samtis su manimi keliauja per visus Vilniaus butus“, – juokiasi Šiuolaikinio šokio asociacijos pirmininkė, šokėja, choreografė. Pirmojo karantino metu ji su kolegomis iš visos Lietuvos žybtelėjo gyvomis „Šokio pusryčių“ transliacijomis, daugeliui atstojusiomis rytinę mankštą. Antrojo karantino metu su Agniete „zoominamės“, o fotografuotis ji nusprendė sostinės Menų spaustuvėje, kur praleidžia daugybę savo gyvenimo valandų.

Į tikslą su sidabriniu samčiu Kotryna Lingienė Kipro Štreimikio nuotr.

2 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2020 GRUODIS

2 9

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Taigi ne tik tėvams, bet ir močiutei reikia dėkoti, kad šokis Lietuvoje turi tave. Bet kaip pati supratai, kad gyvenime nori judėti ir save išreikšti kūnu?

Tiesa, giminė visą laiką jautė nostalgiją ir palankumą šokio sričiai.

Pati tuomet dar išraiškos šokio būrelį buvusiame „Treste“ pradėjau lankyti šešerių. Su choreografe Aira Naginavičiūte dirbu iki šiol.

Kaune atšokau, kol baigiau vidurinę, tada įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją – vėl pas Airą.

Jau septintoje klasėje žinojau, kad tai mano sritis, kad joje jaučiuosi labai saugiai, išpildau save. Man sekėsi, visada jaučiau šeimos palaikymą – sistemingai ėjau iki ten, kur esu dabar.

Ką apie tavo dabartinę veiklą mano močiutė?

Ji yra mačiusi visus mano darbus.

Be abejo, šokio raiška šiandien visai kitokia, tad įdomu turėti artimą žmogų, kuris matė tą kaitą. Jai turbūt visgi artimesni spektakliai, kuriuos šoku pas Airą. Kai 2014 m. su Sigita Juraškaite Menų spaustuvėje pristatėme darbą „Popular problems“, man buvo neramu, kaip močiutė reaguos – pasirodymas prasideda nuo to, kad mes taškomės pagal Shakiros muziką. Bet, kadangi močiutė yra intelektualė iš didžiosios I, ji mano ieškojimus priima kaip natūralią raidą, inovatyvius sprendimus, nors pačiai artimesni klasikiniai pastatymai. Aišku, čia svarbus ir mūsų tarpusavio ryšys, puikiai sutariame, tad galbūt kartais ji subjektyvi. Bet jai patinka šiuolaikinis menas.

Minėjai, kad jau mokykloje jauteisi saugi šokyje. Ar pasikeitė ta būsena persikrausčius į Vilnių, nors vis dar mokeisi pas tą pačią choreografę?

3 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Visada gyvenau burbuluose: aštuntoje klasėje perėjau į Kauno dailės gimnaziją, kuri buvo didelis kūrybinis burbulas. Tada įstojau į akadę, kuri buvo kitas burbulas. Iki magistro studijų, neskaitant poros trumpų mainų programų, nebuvau išvykusi, tad savo braižą ir identitetą kaip šokio menininkė pradėjau formuoti tik baigusi studijas, atsidūrusi tame taške, kai jau nebepriklausiau jokiai institucijai.

Būdamas trupės dalimi, vis tiek klausai vadovo, nėra diskusijų apie skirtingus diskursus, galimybių reikštis individualiai.

Ar manai, kad kiekvienas šokėjas svajoja tapti choreografu?

Oi, ne. Iš viso neplanavau būti choreografe, kai baigiau bakalaurą, sakiau, kad būsiu šokėja, manęs kūryba netraukė, bet… tiesiog neturėjau kur šokti. Sulaukiau kvietimo šokti „Auroje“, ir iš karto atsisakiau. Tokia buvau ne viena, taigi tiesiog susiėjom ir nusprendėm: „Tai jei nėra galimybės niekur šokti, reikia patiems pasidaryti tą galimybę.“ Taip gimė pirmieji darbai, supratau, kad tai įdomu – galiu būti ant scenos taip, kaip pati įsivaizduoju. Apetitas auga bevalgant. Bet vis dar esu sukūrusi tik vieną spektaklį, kuriame pati nešoku, tebejaučiu poreikį pati lipti į sceną. Išpildyti save kaip šokėją.

Tai, beje, dažnas choreografų vidinis konfliktas – kada nustoti? Kaip įvertinti, ar tai padeda tavo darbui?

Ar kituose šokėjuose ieškai savęs ar artimiausio savo kūnui kūno, kuris gali išpildyti tavo, kaip choreografės, vizijas?

Ne. Aš ieškau ne formos prasme, ne kūno turinio prasme, o mąstymo prasme. Man svarbu, kad sutaptų požiūris į darbą ir kūrybinį procesą, atlikėjo ar bendraautorio matymo laukas. Juk šiuolaikinis šokis turi

begalę porūšių, tad atsirinkti tuos, su kuriais gali judėti viena linkme, irgi procesas. Bet gal man tik šiandien, lapkričio 16-ąją, taip atrodo? Rytoj galiu atsikelti ir sakyti: „Man reikia šokėjų tokių kaip aš, 1 m 60 cm, kurie šoka ant žemės.“ Bent jau iki šiol to nebuvo.

Kaip nusprendei būti dar ir biurokrate, tai yra, tapti Šiuolaikinio šokio asociacijos pirmininke? Matyt, dabar turi daug papildomo darbo, kuris neregimas scenoje.

Kai baigiau akademiją, daviau sau pažadą, kad noriu gyventi iš šokio.

Nenoriu turėti pašalinių veiklų.

Kultūros sritis ne iš lengvųjų, žmonėms dažnai tenka eiti į kompromisus, dirbti papildomus darbus. Aš to nenorėjau. Nenorėjau eiti į komerciją, dalyvauti šokio projektuose. Mano siekis – kurti tą

prasmingą kultūros bendruomenę ir padėti jai. Tiesa tokia, kad visada tokia buvau – buvau seniūnė tiek mokykloje, tiek akademijoje, buvau studentų atstovybės narė, gebėjau burti, komunikuoti. Ir ką, pernai vyko asociacijos posėdis. Pati savęs nesiūliau, nes šiame darbe neišmanau tikrai daugybės dalykų, bet, manau, buvau išrinkta kaip jaunas kraujas, kuris situaciją mato šviežiau. Devynis mėnesius atlieku šias pareigas, dar labai daug turiu išmokti, ir tai iš tikrųjų keičia mano poziciją šokio lauke.

Ar lipdama ant scenos – nebūtinai scenos, vasaros pabaigoje juk surengei performansą prie Baltarusijos ambasados, buvai sulaikyta, gavai administracinę baudą – galvoji apie tai, kad savo asmeniu atstovauji visai Lietuvos scenai?

2020 GRUODIS

3 1

A M E T O I S E N Ė M

Kai ėjau protestuoti prie ambasados ir kai žinojau, kad tikrai būsiu sulaikyta, mąsčiau, ar pirmininkas turėtų tai daryti? Ir tada supratau, kad vadovauju ne advokatų asociacijai, vadovauju šokio menininkų asociacijai, mes kalbame apie individualumą, saviraišką. Taip, aš privalau reikštis kaip menininkė ir tada stovėti kaip pirmininkė. Tik tokiu būdu galiu išlaikyti savo vidinę viziją. Mano buvimo pirmininke tikslas nėra būti lauko veidu, tikslas yra tam laukui padėti ir išmušti kuo geresnes sąlygas ateičiai.

O kaip manai, kur yra riba tarp šokio ir socialinio pareiškimo, kaip šiuo atveju prie Baltarusijos ambasados? Kodėl tau svarbu tai daryti?

3 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Jau gana ilgai tyrinėju tai, kad šiuolaikinis šokis gali būti socialaus aktyvumo įrankis. Meninis projektas vadinasi „Hands Up“. Man svarbu, kad meno kūriniai turėtų žinutę ir patys reikštų nuomonę. Tai prasidėjo 2015-aisiais, kai su Greta Grinevičiūte pristatėme pirmą bendrą projektą „B ir B dialogas“. Vienas pagrindinių B & B tikslų yra garsiai stovėti už LGBTQ+ bendruomenę, aktyviai bendradarbiaujame ir su Lietuvos gėjų lyga, ir su kitomis organizacijomis, kovojančiomis už lygias teises. Tikiu, kad meno kūrinys gali paskatinti socialinius pokyčius ir vis tiek likti menu. Ir man tai tiesiog įdomu. „Hands Up“ yra apie protestą. Kartais klausiu savęs: gal tiesiog geriau eiti ir

Gera tema – auditorijų plėtra.

Neseniai filmavaisi LRT Plius inicijuoto projekto „Šokis plius miestas“ ciklo, kuris įgyvendintas kartu su Lietuvos šokio informacijos centru ir Architektūros fondu, vaizdo klipe Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose.

Buvau pamiršusi, kokie jie nuostabūs. Ar tokie darbai, kuriuose dera keli menai – šokis, architektūra, muzika (kompozitorius – Adas Gecevičius, – red. past.) – gali paskatinti gilesnį susidomėjimą bent vienu jų, apskritai kultūra kaip mus supančia aplinka?

Vienareikšmiškai.

Kiekvienas kokybiškas ir profesionalus ėjimas į viešesnę erdvę atveria naują auditoriją.

Puikiausias pavyzdys – G. Grinevičiūtės premjera „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“, kurią anonsavo „Panorama“. Mano tėtis, kuris jokio meno nežiūri, pamatė Gretutę per televiziją ir skambina man šeštadienį, sako: „Buvau prisijungęs, žiūrėjau Gretos spektaklį.“ Man atrodo, tai buvo pirmoji lietuviška šokio spektaklio premjera online, ir tai suveikė. Mums atsivėrė nauji keliai, nauji pasauliai, kurie neužsidarys po karantino.

Sunku, bet ir nuostabu.

O kalbant apie Sporto rūmus ir projekto „Šokis plius miestas“ Vilniaus dalį, manau, ciklas labai stiprus tuo, kad penkiuose klipuose pasirodo skirtingi menininkai – choreografai ir šokėjai – su savo žinutėmis.

Man Lietuvos šokio informacijos centras iškart pasiūlė ne tiesiog šokti, o padaryti „Hands Up“. Taigi

itin daug ruoštis nereikėjo, gal tik kartą susitikome su režisieriumi Jevgenijumi Tichonovu. Jis jau buvo peržiūrėjęs mano medžiagas, išsakiau, kas norėčiau, kad liktų, – reikėjo rasti kompromisą tarp architektūros ir šokio.

Filmavome aštuonias valandas, fiziškai buvo sudėtinga, bet verta vardan tokio kūrinio. Tokie projektai įrodo, kad šis menas – tai ne tik šokis, jis daugiasluoksnis ir neprivalo tarpti teatre. Viskas priklauso nuo mūsų kūrybiškumo raumens. Todėl pandeminį laikotarpį vertinu kaip pratybas, kiek galima dar išgalvoti.

Kaip suteiki kūnui progą pailsėti?

Nešoku tiek, kad nualinčiau tą kūną iki negalėjimo, bet šiaip jau svarbu ne tik atgaivinti kūną, bet ir jį paruošti. Stengiuosi kuo reguliariau daryti savo aštangos jogos rutinėlę.

Kai laikai kūną nuolatinėje lengvoje parengtyje, tai padeda sumažinti neigiamas pasekmes. O tada jau paprasti dalykai: karšta vonia, gulėjimas lovoje, tiesiog leidimas sau atsipalaiduoti.

Dabar aš sėdžiu namuose, ir tu sėdi namuose. Iš kur semiesi įkvėpimo, kai viskas ekrane? Ar pakanka skaitmeninio įspūdžio?

Man su suskaitmenintu turiniu sudėtinga. Filmų daug žiūriu, bet su teatru prasčiau, nes labai daug jo suskaitmeninta nekokybiškai, nepritaikyta ekranui. Čia pamoka visiems: jeigu nori kelti ką nors į internetą, tai turi būti padaryta internetui. O inspiracijos… Man kūryba yra lyg maisto gaminimas.

Tu gamini, gamini, gamini, ir staiga ateina laikas, kai jau produktai baigiasi ir reikia važiuoti į parduotuvę apsipirkti. Tuomet ieškai būdų atsitraukti, įsikvėpti. O būdai kiekvienam skirtingi.

2020 GRUODIS

lcda.lt

protestuoti? Kam laikyti tas rankas iškėlus scenoje? Gal reikia realiai eiti ir daryti fizinį veiksmą, kad kažkas keistųsi? Vis dėlto visi mes turime savus kovos įrankius. Šokis yra mano kovos įrankis, mano plakatas. Galbūt jis atves į teatrą naujų žmonių?

3 3

2 2 0 2 Ė N I T S P

O

S

K

U

L

T

Ū

R

O

S

S

O

Randai, kurie gydo

K

A

U

N

A

S

–

E

U

R

O

„Randai“ – tai „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ jaunimo programos „Kauno iššūkis“ dalyvių projektas. Tiksliau, vienas iš projektų, gimstančių galvose, kurios ateityje augins Kauną. Pavyzdžiui, gana plačiai nuskambėjo audiovizualinis poezijos viešosiose erdvėse projektas „Puota“, išlaisvinęs ne vieną mintį. O štai „Randai“ kviečia žiūrėti ir skaityti atidžiau. Iš pradžių pasigilinti kitų istorijas, tuomet – į save patį, savo kūną, jame užsilikusius ženklus.

Gunars Bakšejevs Gunars Bakšejevs Agnės Papievytės nuotr.

3 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2020 GRUODIS

3 5

2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U E – S A N U A K 3 6

„Iš pradžių turėjome anoniminių laiškų įdėją, kuri vėl leistų pajusti, ką reiškia gauti tikrą laišką, ir kurtų ryšį tarp žmonių. Vėliau atėjo mintis projektą daryti apie įvairius žmonių išskirtinumus, dėl kurių visuomenėje diskriminuojama.

Galvojom apie tai atskleidžiančias menines instaliacijas bei renginius.

Tarp temų buvo ir randai.

Nusprendėme imti tik juos ir nagrinėti plačiau“, – prisimena viena iš projekto atstovių, programos „Kauno iššūkis“ dalyvė Simona Šmitaitė. Ji „Randus“ kuria drauge su Aurėja Karvelyte, Saule Čibiraite ir Liepa Spietinyte.

Fotografijų serijos „Atsimerkę“, kurios dalį čia ir publikuojame, autorė – Agnė Papievytė.

Merginos tikisi, kad daugelyje istorijų skaitytojai atras jausmus, kada nors sukirbėjusius jiems patiems: „Tačiau retai pagalvojame, jog taip jaučiamės ne vieni. Tie herojai, kurie iš pradžių nedrąsiai kalbėjo apie savo jausmus, sulaukę atgalinio ryšio, jais dalinosi laisviau.“ O ką dar, be pačių randų, gydo tai, kad apie juos pirmąkart kalbi garsiai? „Vienišumą.“

Istorija #1

Būdamas devynerių pamačiau mažą duobutę savo kaktoje. Maniau, kad gyvenimas baigtas, kad tapau bjauriuoju ančiuku ir iš manęs ims tyčiotis. Dramatiškai bėgau pas mamą skųstis, ji ramino, jog rando niekas net nepastebės.

Žurnale publikuojamos istorijos parinktos taip, kad suprastume: už fizinio rando dažnai slepiasi jausmai. Šių žmonių patirtys labai skirtingos, tačiau kiekvienoje istorijoje – galybė spalvų. „Čia tik dalelė to, kuo dalinamės savo projekte.“

Gyvenimas yra ironiškas tuo, kad šiandien turiu tiek duobių ir randų, kad naujų pats nebepastebiu. Sergu akne. Lankausi pas dermatologę.

Nors „sergu“ nėra tinkamas žodis – turiu aknę, nes ją, kaip ir akis ar veido bruožus, paveldėjau iš tėčio. Šiuo gan asmeniniu klausimu daug žmonių kažkodėl tampa sveikatos ir higienos ekspertais. „Tai turbūt nesiprausi pakankamai“, „tai tikriausiai pats spaudais“, „tai tikriausiai nespaudai, juk negerai palikti“. Visi turi nuomonę, patarimų ir taisyklių, bet retas turi pačių spuogų.

Fotografijų paroda „Atsimerkę“ jau spėjo įvykti Kaune, Vilniuje ir Klaipėdoje. Taigi pirmasis projekto etapas baigtas, bet „Randai“ niekur nedings. Komanda atsiųstomis istorijomis dalinsis internete, taip pat planuoja vaizdo įrašų seriją apie emocijas, padedančias išsilaisvinti. „Randai“ virs ir atvirukais, o kitų metų antroje pusėje numatyta paroda apie sovietų okupacijos paliktus randus.

Per visus šiuos metus savo aplinkoje pajutau keistą stigmą. Tarytum prižiūrėti odą produktais ir rūpintis savimi būtų nevyriška. Prasidėjus aknei, mano mamos sugyventinis buvo griežtai prieš prausiklių ar kremų naudojimą. Sakydavo, kad vyrui turi viskam užtekti blokelio muilo – skustis ir praustis.

Niekada nepamiršiu jo veido, kai mama, mano prašymu, makiažu užmaskavo kelis spuogus, – išgąsčio,

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

pasišlykštėjimo ir pykčio simfonija.

Tačiau jis ne vienas, priekaištų esu sulaukęs iš daugelio. Vertėtų pabrėžti, kad visi buvo vyrai. Kam gi save trinti prausikliais, kremais ar aliejais, juk vyrus randai puošia! Šią frazę girdėjau tiek kartų, kad galėčiau tatuiruotis ant krūtinės, jei ši nebūtų randuota. Tačiau randai manęs seniai nebejaudina. Turiu tiek, kad juos praminė žvaigždžių žemėlapiu.

Juokinga ir gal net romantiška?

pleistrams, aš buvau labai laiminga, kad išgyvenau. Ir dabar galiu dalintis, koks grožis ir kokia galia slypi kiekviename rande.

Istorija #3

2020 GRUODIS

instagram.com/_randai

Būdama aštuoniolikos susirgau meningokoku. 2015 metų šv. Kalėdas, Naujuosius metus ir sesės gimtadienį praleidau sukeltoje dirbtinėje komoje.

Iš viso aštuonios paros gydytojų kovų ir šeimos maldų už mano gyvybę.

Pabudusi negalėjau pakelti rankos, pasaulis sukosi kartu su kiekvienu galvos pasukimu, ir dar galūnės buvo gangrenavusios. Vėliau du mėnesius teko praleisti klinikose, plastinės chirurgijos skyriuje, nes dešinės rankos ir abiejų kojų pirštus teko amputuoti. Nepaisant šių ir visų kitų randų siuvimo bei alergijos

Su diabetu gyvenu jau septynerius metus ir klausimų apie savo dūrius, randus ir „prietaisus“ sulaukiu iš kiekvieno sutikto naujo žmogaus.

Nuo klausimų, kurie mane seka nuo vaikystės, nepabėgsi. Ryškių fizinių randų neturiu, bet ligos pradžia ir susitaikymas su likimu paliko daug emocinių žaizdų, su kuriomis gyvenu ir šiandien.

Diabetas ankstyvoje paauglystėje menkino mano savivertę, sukeldavo daug pykčio ir klausimų „Kodėl aš?“ Laikui bėgant pradėjau save matyti kitaip – ne kaip neįgalų žmogų, „tą su tuo aparatu ant rankos“ ar panašiai. Pradėjau matyti diabetą kaip dalį savęs, tuo labiau dalį, kurios jokie pinigai nepanaikins. Su laiku stebiu save iš šono ir matau, kaip augu, o diabetas man suteikia stiprybės ir kantrybės. Beje, diabetas yra puikus conversation starter bet kokioje situacijoje, tad ačiū jam, kad nelieka jokių nepatogių pauzių.

kaunas2022.eu

Istorija #2

3 7

A M E T O I S E N Ė M

Body suspension, į lietuvių kalbą iki šiol padoriai neišverstas terminas, – tūkstančius metų skaičiuojanti veikla, kai per laikinus auskarus žmogaus kūnas pakabinamas ant didelių gabaritų kablių. Ši tradicija kilo dar senais laikais: gentyse gyvenantys berniukai būdavo išbandomi parai pakabinant ant kablių. Tie, kuriems pavykdavo iškabėti ir nenumirti, iškart visos genties akivaizdoje tapdavo tikrais vyrais. Pasigrožėti tokiais kabėjimo potyriais dabar retkarčiais pakviečia pirmoji Lietuvoje body suspension komanda „Skintense“, kurią 2013 metais įkūrė mano pašnekovas Tomas Garšva.

Kūno alpinizmas Monika Balčiauskaitė

3 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Rasos Dambrauskaitės / „Devilstone” nuotr.

2020 GRUODIS

3 9

K

A

U

N

I

E

T

I

S

Tomas užaugo ant dviračio. Kiek save prisimena, dienas visuomet leisdavo aktyviai, lyg vis vaikytųsi adrenalino. „Neturiu atsiminimo apie tai, kaip mano gyvenime atsirado dviračių sportas. Retkarčiais atrodo, kad gimiau ir iškart mėginau važiuoti. Ilgainiui, žinoma, norėjosi ko nors sudėtingesnio, todėl nusprendžiau išmėginti MTB Street dviratį – tai, galima sakyti, beveik tas pats kaip ir BMX dviratis, tik važinėjimo patirtis kiek ekstremalesnė“, – pasakojo pašnekovas.

Be nuolatinių adrenalino paieškų, dviračio potyriai Tomui buvo galimybė išsilaisvinti – važinėdamas pabėgdavo nuo konservatyvios aplinkos, kurioje augo, ir leisdavosi į savęs paieškas: „Važinėdamas pamažu ėmiau jausti keistokos, bet labai įdomios laisvės ilgesį. Ilgainiui tai lėmė ieškojimus – nebūtinai savęs ar to ekstremalumo, bet tų temų, kurios liko aktualios iki pat šiandienos. Niekuomet nemėgau elgtis taip, kaip nesinori, todėl ir leidau sau ieškoti.“ Viso to rezultatas – kūno modifikacija, kurią Tomas atrado būdamas 17-ikos. Pažiūrėjęs dokumentinį filmą „Modifikuoti“ („Modify“),susipažino su kūno modifikacijos industrijos gimimu ir iki šiol jo gyvenime svarbiomis veiklomis – auskarų vėrimu ir body suspension. „Iki šių atradimų niekuomet šiomis veiklomis nesidomėjau, buvau eilinis raideris.

Tąkart likau sužavėtas ir ėmiau galvoti apie galimybę tai daryti visą gyvenimą“, – prisiminė T. Garšva.

Vienas pirmųjų Tomo prisilietimų prie auskarų įvyko 2008 metais.

Niekur neskubėdamas jis daug laiko skyrė pažintims su kitais meistrais ir savišvietai: „Jeigu sugebi sistemingai mokytis ir pasiimti svarbiausią informaciją, ilgainiui supranti, kur koncentruoti dėmesį.“

4 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Laikui bėgant, augo ne tik žinių bagažas, bet ir noras eksperimentuoti – didžiausias auskarų skaičius, kurį Tomui teko įverti per vieną dieną – 27. Minėjo, kad tai buvo tiek moralinė, tiek emocinė riba. „Nuo pat pradžių, kai tik ėmiau darbuotis, labai rūpėjo padaryti kuo daugiau ir įdomiau, tačiau ilgainiui viskas kiek aprimo.

Su metais ir darbo praktika atsirado noras viską supaprastinti ir daryti kuo saugiau. Man svarbu, kad viskas gerai sugytų, o ne tik gražiai atrodytų“, – teigė Tomas.

Pamažu auskarų modifikacijos industrija vedė Tomą prie kiek didesnių vėrimų, reikalingų body suspension – tam reikėjo tinkamų aplinkybių, konkretaus fizinio pasirengimo ir šviesių galvų komandoje. Baltijos šalyse šis užsiėmimas labai retas. Šiuo metu Lietuvoje yra dvi ar trys komandos, nors vos prieš ketverius metus buvo tik viena, tad svarbu atsirinkti pačius geriausius ir patikimiausius žmones, su kuriais būtų galima drauge dirbti. Negalima pamiršti ir moralinio pasiruošimo prieš pat kabėjimą – pasirodo, skausmas priklauso ne tik nuo konkrečios kūno vietos, bet ir nuo aplinkos ar situacijos. „Džiaugiuosi, nes dalis žinių apie body suspension sutampa su tuo, ko mokiausi apie auskarų vėrimą. Higiena, sterilumas – pagrindai tie patys, skiriasi tik auskaro dydis. Kita dalis, susijusi su įranga, pakėlimu ir stabdymu, yra šiek tiek inžinerinė ir reikalauja alpinizmo įrangos žinių“, – aiškino pašnekovas. „Visa tai atrodo tiesiog neįmanoma“, – pripažįsta Tomas. Įsivaizduokite, žiūrite į savo kojas, pakilusias virš žemės, ir nenukrentate. Protas apsigauna. Žinoma, ilgainiui potyriai kartojasi ir nebesuteikia tiek emocijų kiek

Rasos Dambrauskaitės / „Devilstone” nuotr.

Viena mistiškiausių potyrio dalių – kabant išsiskiriantis adrenalinas ir endorfinai, slopinantys skausmą. „Prie skausmo įprasti neįmanoma, tačiau galima pamėginti mintimis jį pasidėti į šoną. Skauda, nes spaudžia nervus.

Smegenys nesupranta, kas darosi, plyšta neuronai ir plūsteli labai daug adrenalino ir endorfinų, kurie nustelbia

skausmą. Nors su metais darosi vis sudėtingiau ir skauda labiau. Galbūt keičiasi ne tik kūnas, bet ir pats kentėjimas“, – svarstė pašnekovas.

Darbo procesuose T. Garšvai labai svarbus tęstinumas. Gebėjimas kurti tai, ką pasaulyje profesionaliai daro vos keli šimtai žmonių, skatina tobulėti: „Jaučiu stiprų sportinį interesą. Esu privedęs savo kūną prie pačių įvairiausių situacijų, kai mačiau savo ribas, ir dabar žinau, kiek galiu atlaikyti.“ Be viso to, Tomui labai rūpi jį supanti bendruomenė.

Jis kaskart džiaugiasi pasirodymuose matydamas žiūrovus, kurių veiduose – susidomėjimas ir geros emocijos. Tai ne tik įkvepia dirbti, bet ir leidžia pasijusti tvirtesniam šiame trapiame pasaulyje.

facebook.com/skintense

anksčiau: „Galbūt nuskambės keistai, tačiau savo performansuose dabar įžvelgiu kur kas mažiau asmeniškumo ir daugiau dėmesio skiriu žiūrovams. Pirmais kartais atrodė, kad esu pasaulio viršūnėje ir galiu nugalėti visas baimes.

Kūną apima šokas, nesupranti, kur skrajoja mintys. Pakeli kojas ir nebejauti skausmo. Nebejauti nieko.“

2020 GRUODIS

4 1

T A

S

Karštieji paveldo taškai tarpukariu

Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija

2015 m. paskelbtas UNESCO kūrybiniu miestu

K

A U

N

A

S

–

U

N

E

S

C

O

D

I

Z

A

I

N

O

M

I

E

S

Nors atskiruose Lietuvos įstatymuose dar nuo 1919 m. buvo numatyta, kad kultūrinis palikimas turi būti saugomas, didžioji dalis architektūros paveldo klausimų ilgai buvo palikti savieigai. Archeologijos komisija, o nuo 1936 m. – Vytauto Didžiojo muziejus neturėjo pakankamai galių, iki 4 dešimtmečio antrosios pusės kultūros pasaulio atstovų nuomonės irgi dažnai nublankdavo. Tokiame kontekste kviečiame pažvelgti į keletą „karštųjų“ 1920–1940 m. atvejų, susijusių su istoriniu architektūriniu miesto palikimu.

Paulius Tautvydas Laurinaitis

4 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kauno katalikų kunigų seminarijos katedra 1920 m. Atvirukas. © Vytauto Didžiojo karo muziejus

2020 GRUODIS

4 3

S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija

2015 m. paskelbtas UNESCO kūrybiniu miestu

K

A U

Pastatai dab. Vilniaus g. 7-11 iki 1922-1924 m. rekonstrukcijų. K. Šimonio pieš.

4 4

Nors atskiruose Lietuvos įstatymuose dar nuo 1919 m. buvo numatyta, kad kultūrinis palikimas turi būti saugomas, didžioji dalis architektūros paveldo klausimų ilgai buvo palikti savieigai. Archeologijos komisija, o nuo 1936 m. – Vytauto Didžiojo muziejus neturėjo pakankamai galių, iki 4 dešimtmečio antrosios pusės kultūros pasaulio atstovų nuomonės irgi dažnai nublankdavo. Tokiame kontekste kviečiame pažvelgti į keletą „karštųjų“ 1920–1940 m. atvejų, susijusių su istoriniu architektūriniu miesto palikimu.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Žvelgiant į 3 dešimtmečio pradžios spaudą ar kultūros palikimu besirūpinusių organizacijų raštus, akivaizdu, kad nuo pirmųjų nepriklausomybės metų vyravo gana platus požiūris į tai, kas turėtų būti saugotina. Pavyzdžiui, nors nuo paskutinių jos objektų pastatymo nebuvo praėjęs nė dešimtmetis, spaudoje jau 1922 m. būta raginimų saugoti net Kauno tvirtovę. Viename dienraštyje publikuotus siūlymus fortus ardyti ir iš šių plytų statyti namus kontrargumentavo kito

laikraščio autorius, pabrėžęs, kad panašios tvirtovės Vakarų Europoje yra saugomos, o kvietimus ardyti vadino „nevykusiu, nieku nepateisintinu, quasi ekonominiu vandalizmo žingsniu“. Vis dėlto biurokratinėje realybėje raginimai atsižvelgti į istorinių pastatų svarbą dažnai likdavo neišgirsti: panašiu metu, nepaisant neigiamos kultūros pasaulio atstovų nuomonės, Šv. Gertrūdos bažnyčia nuo Laisvės alėjos pusės buvo užstatyta trijų aukštų pastatu.

3 dešimtmetyje vienas ryškiausių architektūros paveldo pakeitimo atvejų – gotikinis pastatas (Vilniaus g. 7), kuriame, kaip žinoma dabar, kadaise buvo senoji miesto klebonija. Pastatą valdžiusi Žemaičių vyskupija 1923–1924 m. čia užstatė trečiąjį aukštą, o gretimas barokinis įvažiavimas į sklypą buvo beveik sunaikintas, priekinę dalį įkomponuojant į čia atsiradusį dviejų aukštų pastatą. Meno kūrėjų, inžinierių ir architektų draugijų protestai, Archeologijos komisijos pareiškimai nublanko prieš netobulus biurokratinius procesus, ribojimų nesilaikymą bei įvairius institucijų tarpusavio nesutarimus.

Gausiai miesto kultūrinės bendruomenės buvo kritikuojamas ir oficialiųjų statybos institucijų palaimintas sprendimas pagal F. Vizbaro projektą užstatyti trečiąjį aukštą ant Bernardinų vienuolyno, kuris su Šv. Jurgio bažnyčia sudaro itin vertingą gotikinį ansamblį. „Senojo Kauno architektūrinė grožė niekam nerūpi“, – konstatavo anuomet menotyrininkas P. Galaunė.

Tokie procesai senamiestyje tęsėsi ir toliau. 1925 m. ant Jėzuitų gimnazijos atsirado antstatas, kuris, pasak kiek vėliau rašiusio architekto V. Landsbergio-Žemkalnio, „sulaužė pamatines architektūros taisykles

ir suardė dvasią ir pobūdį šio architektūros palikimo“. Taip Šv.

Pranciškaus Ksavero bažnyčia buvo įsprausta tarp keturaukščių pastatų ir sumenko jos įtaka Rotušės aikštės užstatymo siluetui bei senamiesčio panoramai.

Nusistovint principams ir keičiantis požiūriui, 4 dešimtmetyje panašių atvejų pasitaikė mažiau, tačiau didelį rezonansą sukėlė anuomečio miesto inžinieriaus Karolio Reisono proteguotos pertvarkos Rotušės aikštėje. Jas ypač kritikavo Mstislavas Dobužinskis bei jaunosios kartos – architektai: Algirdas Mošinskis, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis ir Jonas Kovalskis. Pirmasis suprojektuotus vyskupo rūmus apibūdino kaip „siekiančius pigaus efekto“, „rizikingai traktuojančius klasikines formas“, pasižyminčius „griozdiškais profiliais“ ir stelbiančiais aplinkinę istorinę architektūrą.

Mošinskis spaudoje taip pat aktyviai nuo gresiančio griovimo gynė prieš šį pastatą atsidūrusį buvusį arklių pašto statinių kompleksą: „šių [...] svarbių pastatų nugriovimas būtų dar tolesnis aikštės gadinimas [...] jie sudaro urbanistinį aikštės užbaigimą, dviejų mažesnių aikščių pavidale.“ Panašios autorių kritikos susilaukė ir kitas K. Reisono naujadaras vakarinėje Rotušės aikštės pusėje – tuomečio Bažnytinio meno muziejaus rūmai (dab. Rotušės a. 21), įsiterpę tarp Švč. Trejybės bažnyčios bei Šv. Jurgio bažnyčios ir Bernardinų vienuolyno varpinės.

1940 m. Lietuvoje pagaliau buvo priimtas Kultūros paminklų apsaugos įstatymas, kurio įvairūs projektai tarp idealistų ir biurokratų sklandė beveik dešimtį metų. Tiesa, tuo metu ant šio, seniau parengto dokumento parašus sudėjo jau naujosios santvarkos atstovai.

2020 GRUODIS

4 5

Kalendorius Mieli skaitytojai, įspėjame, kad kalendoriuje skelbiami renginiai gali būti perkelti ar atšaukti dėl pandemijos metu valstybės teisės aktais nustatytų ribojimų ar draudimų. Rekomenduojame išsirinkus norimą aplankyti renginį pasitikrinti jo statusą internete ar susisiekti su organizatoriais.

Trečiadienis, 12 02, 15:00

Sesija „Kultūros stebėsena: iššūkiai ir galimybės“

Facebook „Kauno menininkų namai“

Virtuali naktinė mokykla „Keliai į autonomiją: Są jungos ir kultūros darbuotojai“

Facebook „Kauno menininkų namai“

Kauno menininkų namų Kultūros infocentras kviečia virtualią pristatymų sesiją ir diskusiją, siekiančią aptarti kultūros stebėsenos ir analizės procesus. Virtualioje erdvėje vyksiančiame renginyje dalyvaus šioje srityje aktyviai dirbantys specialistai: Kristina Mažeikaitė, Povilas Mintautas, Anastasija Dichtiar, Rūta Stepanovaitė ir Tadas Šarūnas. Renginio moderatorius – Matas Drukteinis.

E

N

D

O

R

I

U

S

Antradienis, 12 01, 19:00

K

A

L

Ketvirtadienis, 12 03

„Keliai į autonomiją“ – vakarinė mokykla, kurios penkių dalių programoje nuo spalio iki gruodžio mėn. – internetu pasiekiamos diskusijos, pristatymai ir skaitymų grupės apie Rytų ir Vakarų kultūrinio autonomizmo istorijas bei praktikas.

Renginyje keliamas klausimas, kaip kultūrinės autonomijos supratimai kyla iš darbo judėjimų ir kritiškai juos permąsto per kultūros darbuotojų sąjungas bei kitas darbuotojų organizavimosi praktikas? Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Organizatoriai „Luna6“ ir „Kabinetas“.

Dizainas „Studio Cryo“.

4 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Tarptautinė tekstilės meno paroda „Šiuolaikinis mąstymas, tekstilinis pamatymas“ www.irgigalerija.lt

Ieva Krumina. „Magic Shirt“. Polietilenas, akrilas.

2017. Latvijos dailės akademija

Gruodis Interaktyvi paroda virtualioje „IRGI“ galerijoje subūrė devynis tarptautinius šiuolaikinio tekstilės meno centrus iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Norvegijos, Švedijos, Lenkijos ir Didžiosios Britanijos. Kiekviena aukštojo mokslo įstaiga savaip suvokia tekstilę šiuolaikinio meno kontekste, tačiau joms visoms būdingas tiek technologinis meistriškumas, tiek konceptualus požiūris. Parodoje eksponuojami funkciniai objektai ir abstraktesni, dekoratyvesni ir konceptualesni kūriniai. Greta tradicinių išraiškos formų randame piešimą, instaliaciją, mišrią mediją, vaizdo ir garso meną, performansą ir robotiką. Eksperimentai ir neįprastų medžiagų, tokių kaip švitrinis popierius, medicininiai tvarsčiai, optinis pluoštas, metalas, medis, stiklas, plastikas ir derva, naudojimas yra akivaizdesnis nei bet kada. Paroda veikia iki gruodžio 7 d.

Penktadienis, 12 04

MIDI pamoka: „Sukonstruok tarpukario modernizmo pastatą“ Online

„Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ ir „Kauno iššūkis“ vaikus ir jaunimą kviečia virtualiai susipažinti su modernizmo architektūros elementais, kurti emocinį ryšį su išskirtiniais tarpukario pastatais per „Lego“ kaladėlių dirbtuves. Šiose dirbtuvėse lankytojai gilins žinias apie Kauno tarpukario modernizmo bruožus, bandys juos atkurti naudodamiesi programa „Studio 2.0.“ Užsiėmimuose bus akcentuojami tokie modernistinės architektūros elementai: apvalūs langai, suapvalinti kampai, ritminga

vertikalių ir horizontalių linijų sąveika, simetriškų ir asimetriškų pastatų fasadų dizaino principai.

Dalyviai bus skatinami įgytas žinias pritaikyti ir praktiškai, kartu bus puoselėjamas jų kūrybiškumas, lavinami erdvinio mąstymo įgūdžiai.

Daugiau informacijos ir registracija: bit.ly/SukonstruokModernizmą Šeštadienis, 12 05, 18:00

MAXI pamoka: „Sukonstruok tarpukario modernizmo pastatą“ Online

E. Baronienės namo modelis.

Roko Mikšiūno nuotr.

Šios virtualios dirbtuvės – gruodžio 4-ąją vyksiančio renginio „tęsinys“ vyresniems, nuo 16 iki 29 m. amžiaus grupei. Dirbtuves ves mokslininkas, architektūros ir kultūros paveldo puoselėtojas ir „Lego“ modelių kūrėjas Rokas Mikšiūnas. Projekto „Sukonstruok tarpukario modernizmo pastatą“ idėja Rokui gimė konstruojant modelius ir dalyvaujant edukacinėje veikloje. Laisvalaikiu modeliuojami modernistinio stiliaus „Lego“ pastatai ir polinkis „siurbti“ informaciją kaip kempinė paskatino Roką dalintis sukauptomis žiniomis ir įgūdžiais.

Daugiau informacijos ir registracija: bit.ly/SukonstruokModernizmą

2020 GRUODIS

4 7

Kalendorius Sekmadienis, 12 06, 16:00

„Paviljono knygų savaitgalis“: Kęstučio Navako knygos „Šeši šeši“ pristatymas

Pirmadienis, 12 07

Tarptautinė civilinės aviacijos diena Online

www.facebook.com/knygusavaitgalis www.lrt.lt

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Mindaugo Kavaliausko nuotr.

Penktąjį kartą vykstantis „Paviljono knygų savaitgalis“ kviečia meno, literatūros ir humanitarinių mokslų knygų leidėjus ir literatūros mylėtojus žiemiškų pokalbių apie knygas maratonui. Paprastai kviečia į Vilnių, o dabar – prie ekranų. „Šeši šeši“ (Apostrofa, 2020) – paskutinis Kęstučio Navako (1964–2020) eilėraščių rinkinys, užbaigiantis trilogiją (ankstesnės dalys – „100 du: eilėraščiai“ (2013) ir „net ne: eilėraščiai“ (2018)). Rinkinio pristatyme dalyvaus poetas, rašytojas Alvydas Šlepikas, poetas Julius Keleras.

Renginį ves literatūros kritikė, rašytoja, poetė Virginija Cibarauskė.

Jungtinių Tautų Organizacija 1996 m. gruodžio 7 d. paskelbė Tarptautine civilinės aviacijos diena. Ši diena skirta pasidžiaugti aviacijos laimėjimais. O mes šia proga kviečiame virtualiai (nuo gruodžio 10 d. – ir gyvai) aplankyti Lietuvos aviacijos muziejų, įsikūrusį pačiame tikriausiame, viename seniausių veikiančių Europoje S. Dariaus ir S. Girėno aerodrome, buvusiame keleivių terminale.

Virtualią ekskursiją rasite čia: dev.vturai.lt/19_aviacija_lt Antradienis, 12 08

2-asis Žaislotekos gimtadienis Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Z. Kuzmickio padalinys, Raseinių g. 26

Bibliotekos nuotr.

4 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Gruodis Pirmoji ir kol kas vienintelė Kaune Žaisloteka švenčia savo antrąjį gimtadienį! Žaisloteka – žaislų biblioteka, iš kurios į namus taip pat kaip knygas galima skolintis žaislus ir stalo žaidimus, o jų čia šiuo metu galima rasti apie 350. Šventinio vakarėlio šiemet, žinoma, nebus, tačiau galime Žaislotekos gimtadienį paminėti... žaidžiant! Kviečiame iš Žaislotekos skolintis stalo žaidimus ir smagiai praleisti vakarą namuose, o galbūt ir surengti šeimos stalo žaidimų turnyrą?

Trečiadienis, 12 09

Fotografijų paroda „išŠok“

Kauno autobusų stotis, Vytauto pr. 24

Ketvirtadienis, 12 10, 20:00

„S Mom“ renginių serija „Tyla“ Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27 ir online

„S Mom“ platforma prasidėjo iš noro kalbėti, iš noro išgirsti kitus balsus, nepopuliarius, nutildytus, kartais nenorimus girdėti, o kartais bijomus ištarti. Apie (ne) motinystę nepopuliariai, skaudžiai, giliai. Apie pasirinkimus ir laisves. Kūną – motinos, vaiko, visuomenės kūną“, – į įvykį, gruodžio 8–12 dienoms nutiksiantį tarp virtualaus ir realaus pasaulio kviečia jo iniciatorė Vaida Tamošaitytė.

Penktadienis, 12 11, 10:00 – 19:00

Tarptautinis šiuolaikinio meno simpoziumas „Įkūnyti žinojimai“ „Zoom“ platforma

Algimanto Barzdžiaus nuotr.

Kauno choreografijos mokykla – gilias tradicijas turinti ugdymo įstaiga, skirta itin šokiui gabiems vaikams.

Daugiau apie ją pasakojame šiame žurnale. Šiemet mokykla švenčia veiklos dvidešimtmetį. Dėl pandemijos mokykla nenori rizikuoti savo auklėtinių, jų tėvų ir pedagogų sveikata, todėl nusprendė šią sukaktį pažymėti neįprastai – kartu su fotomenininku Algimantu Barzdžiumi surengti ypatingą fotografijų parodą „išŠok“.

Joje – nestandartinės, netikėtos pedagogų fotografijos viešosiose erdvėse.

Paroda eksponuojama iki gruodžio 10 d.

Šiuolaikinio meno lauko profesionalams skirtame renginyje didžiausias dėmesys bus skiriamas santykiui tarp žinojimo ir bendruomeniškumo. Renginio metu pranešimus skaitys pranešėjai iš Lietuvos bei užsienio, kurie pasidalins įžvalgomis apie tai, kaip didžiuosius meno įvykius veikia dabarties pandemija, kokiomis kryptimis veikia politiškai angažuotos meno institucijos Rytų

2020 GRUODIS

4 9

Kalendorius ir Centrinėje Europoje bei su kokiais iššūkiais susiduria nepriklausomos meno institucijos. Simpoziumą lydės meninė programa su VDU menų galerija „101“ ir Žeimių dvaro bendruomene.

Simpoziumo programą kuruoja Vaida Stepanovaitė ir Adomas Narkevičius.

Daugiau: www.kmn.lt

Sekmadienis, 12 13, 13:00–15:00

Kultūrinio-bendruomeninio projekto „Draugystės menas“ finalinis renginys Online ir drive-in

Šeštadienis, 12 12

Keliaujanti paroda „Karantino langai“

I

U

S

Pažaislio vienuolyno parkas

K

A

L

E

N

D

O

R

Gretos Duobienės koliažas

Gabijos Vainiutės nuotr.

Šių metų kovo mėnesį, kai šalį sukaustė karantinas, fotografė Gabija Vainiutė nutarė įamžinti žmonės, į pasaulį žvelgiančius pro namų langus. „Kaunas 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“ siekia šią parodą pristatyti kuo daugiau Kauno bendruomenių ir atvežti ją į bendruomenių susitikimo vietas norėdami parodyti tuometines nuotaikas, priminti, kodėl turime saugoti save ir kitus, būti pilietiški, nesielgti nerūpestingai, kad nuo mūsų pačių priklauso tolimesnė šalies bei visuomenės ateitis, sveikata bei galimybės. Gruodį paroda apsilankys Panemunės šile (11 30 – 12 07) ir Pažaislio vienuolyno parke (12 07 – 12 14).

Trejų metų trukmės projektas „Draugystės menas“ – tai bendra VšĮ „Saugi pradžia“ ir „Kaunas 2022“ bendruomenių programos „Fluxus Labas“ iniciatyva. Ji kviečia kartu atrasti industrinį Pramonės rajoną – istoriją nuo seniausių iki dabartinių laikų.

Interaktyvi kultūros šventė apibendrins pirmųjų metų veiklas ir atvers industrinį Kauno veidą. Šventės dalyviai kūrybinių ir meninių veiklų pagalba patirs Pramonės rajono ir Bermudų trikampio erdves nauju kampu.

Organizatoriai „Luna6“ ir „Kabinetas“.

Dizainas „Studio Cryo“.

Pirmadienis, 12 14

Diena su „Kino pavasariu“ Namai

„Kino pavasario“ nuotr.

5 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Gruodis Festivalis „Kino pavasaris“ su žinute „Kinas – ne tik pavasarį“ kviečia ilgiausius metų vakarus namuose praleisti internetinėse kino platformose „Kinofondas“ ir „ŽMONĖS Cinema“. Programoje ryškiausi metų filmai: 4 „Oskarais“ apdovanotas „Parazitas“; žiūroviškiausias „Kino pavasario“ filmas „Kristaus kūnas“, „Auksiniam gaubliui“ nominuota kostiuminė drama „Liepsnojančios moters portretas“; Venecijos kino festivalį atidaręs, naujausias „Vagiliautojų“ režisieriaus Hirokazu Kore-edos filmas „Visa tiesa apie Divą“ su Juliette Binoche ir kt.

Daugiau: www.kinopavasaris.lt

o ultravioletinis švytėjimas.

Pasirodymo metu – interaktyvūs tekstai su fiziniu poveikiu, žmogaus ir dirbtinio intelekto kolaboracijos, empatiški atsakymai į sukčių elektroninius laiškus ir dūmų mašina bibliotekoje, privertusi visas pastato saugos sistemas dainuoti devyniais isteriškais balsais.

Ketvirtadienis, 12 17

Gyvos muzikos renginys „Aš, Tu ir Muzika“ www.facebook.com/fsashm

Antradienis, 12 15, 19:00

Žygimanto Kudirkos performansas „Skaitymai augalams, gyvūnams, kūdikiams ir būsimoms grandims evoliucijos“ Facebook „Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka“

Organizatorių nuotr.

KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto studentų atstovybės SHM rengiamame vakare įvairūs atlikėjai turės galimybę atskleisti savo talentus. Renginys organizuojamas jau šeštus metus, ir pirmąkart virtualiai, taigi koncertus puikiai papildys nuosavas pledas ir kakava. O jei norite sukurti šiltą aplinką pasirodydami kitoje ekrano pusėje, užpildykite dalyvio anketą, kurią rasite feisbuke.

Bibliotekos nuotr.

Tai Žygimanto Kudirkos nuolat kintantis solo performansas, atliekamas lietuvių, anglų, kartais – ir dirbtinėmis kalbomis. Autorinių tekstų skaitymai persipina su gyvai atliekamais garso efektais, kartais – ir fragmentišku DJ setu.

Poezijos skaitymų atmosferą kuria ne žvakių šviesos virpėjimas,

2020 GRUODIS

5 1

Kalendorius Penktadienis, 12 18

Žurnalo Kaunui „Į“ skaitymas Namai

pradėkite nuo vartų, esančių tarp Laisvės al. 65 ir 67. Naršančius tarp pastatų pralinksmins teatro legendų karikatūros, sužavės smėlio, stiklo, keramikos, net landšafto meno instaliacijos. Beje, šimtmečio fiestą papildo ir naujas spalvingas „It’s Kaunastic“ serijos žemėlapis, kviečiantis teatro pėdsakų paieškoti visame Kaune.

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Sekmadienis, 12 20, 10:00 – 16:00 Jau penkerius metus tęsiamas Kauno fotografijos galerijos inicijuoto leidinio projektas kasmet siūlo iš vis naujos perspektyvos analizuoti Kauno miestą ir jame vykstančius vidinius procesus, kasdienes istorijas, miestiečių patirtis.

Penktojo žurnalo tema – Kauno gamta, augalija ir gyvūnija. Žurnalą įsigyti galite susisiekę su Kauno fotografijos galerija. O gal tai taps kokybiška ir įkvepiančia dovana iš Kauno? Šeštadienis, 12 19

Lietuvos teatro šimtmečio paroda

Nacionalinio Kauno dramos teatro kiemai

Paroda „Knygelė nekaltoji arba visu greičiu pirmyn į šviesų jį rytojų“

Lietuvos švietimo istorijos muziejus, Vytauto pr. 52 Neseniai tarpukario baldais apsistatęs muziejus kviečia į muziejaus įkūrėjo Vinco Ruzgo 130-osioms gimimo metinėms paminėti skirtą XX a. lietuviškos knygos mažiesiemsparodą, kuri atskleidžia savitą žmogaus ugdymo kelią. Atlaisvinus karantino apribojimus, muziejų galite aplankyti nuo gruodžio 10 d., o parodą – iki Naujųjų.

Pirmadienis, 12 21

Filmo „Šeima“ peržiūra www.vimeo.com

Augalijos ir gatvės meno darbo „Teatro pirmeiviai“ vizualizacija

Jubiliejaus proga Nacionalinio Kauno dramos teatro kiemų kiemelių labirinte knibždėte knibžda naujo meno – patys įvairiausi kūrėjai išlaisvino savo fantaziją tam, kad originaliai pateiktų mūsų visų, profesionalais lietuviško teatro istoriją. Apsilankymą 5 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Lapkričio 22 d. įteikti nacionaliniai kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė“. Geriausiu studento darbu šiemet išrinktas Tito Lauciaus trumpametražis „Šeima“, kurį rasite „Vimeo“ platformoje. Filmo fabula – Miglės senelis gyvena bute, kuris jam vienam per didelis.

Vaikai nusprendžia jį perkraustyti.

Norėdamas įsiteikti Miglei, jos vaikinas Eimantas taip pat padeda šeimai perkraustant senolį. Tačiau ne visiems šeimos nariams jo buvimas yra priimtinas.

Gruodis Antradienis, 12 22

Audio pirtis

www.audiopirtis.lt Prieš šventes reikia gerai išsiperti! „Audio pirtis“ – tai garso instaliacija – lietuviškos pirties patyrimas garsais. Pirties apeigos kupinos unikalių garsų, kurie persipina su nuoširdžiomis žmonių emocijomis. Būtent šiuos garsus projekto autorės, Karolina Latvytė-Bibiano ir Judita Ragauskaitė, įamžino kartu su vietos pirtininkais. Šis projektas skirtas pažinti bei garso pagalba nusikelti į lietuvišką pirtį, todėl rekomenduojama naudoti ausines, patogiai įsitaisyti ir mėgautis pirties garu.

Trečiadienis, 12 23

Filmo „Nova Lituania“ peržiūra www.zmonescinema.lt

debiuto? „Sidabrinėse gervėse“ filmas susišlavė net šešis apdovanojimus.

Pats metas namų kino teatre įvertinti tarpukario Kaune gyvenančio geografijos profesoriaus beprotišką idėją – išgelbėti šalį nuo pražūties sukuriant atsarginę valstybę užjūryje. Profesoriumi patiki tik politika nusivylęs šalies premjeras. Kol abu vyrai sprendžia, gelbėti kitus ar save, griūva vieno iš jų santuoka.

Ketvirtadienis, 12 24

Šv. Kūčios Namai

Kūčios kadaise būdavo didelė šventė prie apeiginio stalo, lydima apeigų, burtų, aukų. Prieš Kūčias žmonės stengdavosi užbaigti visus darbus. Šiuolaikinės Kūčios – tai valgių pasiutpolkė, mobiliųjų tapšnojimas, dovanų geidavimas.

O 2020-ųjų Kūčios turi šansą grįžti atgalios. Ne didumu, bet ramybe ir pamintijimais. Kada paskutinįkart iš po staltiesės traukėte šiaudą? O patys kepėte kūčiukus? Tai lengviau, nei eiti į prekybos centrą.

Kadras iš filmo

Dar nematėte šio užsienyje ir Lietuvoje puikiai įvertinto režisieriaus Karolio Kaupinio ilgametražio 2020 GRUODIS

5 3

Kalendorius Penktadienis, 12 25

Šv. Kalėdos

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Namai

Dick Higgins. „Two Motives for Celebrating Christmas“ (1976) ©Fondazione Bonotto

Nebūtume mes „Kaunas pilnas kultūros“, jei į Advento kalendorių neįterptume šio bei to iš fluxus repertuaro. Štai ką 1964-aisiais Kalėdoms siūlė nuveikti Kevinas Friedmanas, jauniausias „klasikinės“ fluxus bendruomenės narys: „Nusiveskite savo kalėdinę eglutę į restoraną. Pasisodinkite ją priešais save.

Užsakykite du kavos – vienas puodelis eglei. Gerkite su ja kavą, plepėkite.

Po kurio laiko pasišalinkite, o eglę palikite sėdėti. Sušukite: „Iki, Augale!

Perduok šeimai linkėjimų.“ O jei rimtai, su Šv. Kalėdomis. Šviesa nugalėjo.

Sekmadienis, 12 27

Filmo „Išgyventi vasarą“ peržiūra

www.zmonescinema.lt Kadangi „Sidabrinės gervės“ šiemet buvo dvigubos, Marijos Kavtaradzės debiutas pripažintas geriausiu 2019 m., o ir žiūroviškiausiu filmu. Jei dar nematėte – tiks tarpušvenčiu.

Spalvingame ir šviesiame filme kalbama mums visiems labai svarbia psichinės sveikatos tema.

Ambicinga pradedanti psichologė Indrė sutinka į kliniką pajūryje nuvežti du pacientus: bipoliniu sutrikimu sergantį Paulių ir savyje užsisklendusią Justę. Ši vasariška kelionė tampa pirmuoju žingsniu pasveikimo link.

Pirmadienis, 12 28

Filmo „Rūgštus miškas“ peržiūra

www.zmonescinema.lt

Šeštadienis, 12 26

Šv. Kalėdos (antra diena) Namai

Dar vienas fluxus judėjimjo narys švedas Bengt af Klintberg siūlo į kalėdinius vakarėlius žiūrėti ironiškai. Štai ką jis rašė 1967-aisiais: „Visiems savo draugams, išskyrus vieną, išsiųskite kvietimą su tekstu: „Žalias vakarėlis, žalia apranga“. O tam vienam parašykite: „Raudonas vakarėlis, raudona apranga.“ Vakarėlių šiemet patariame vengti, bet, sutikite, idėja klasikinė.

5 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kadras iš filmo

„Ačiū kormoranams, jei dabar jie mane girdėtų, paprašyčiau perduoti linkėjimus gervėms“, – sakė Rugilė Barzdžiukaitė, atsiimdama „Sidabrinę gervę“ už filmą, kuris Lokarno kino festivalio žiuri buvo vienas įspūdingiausių netikėtumų – jis lyg dokumentikos apie gamtą, trilerio, komedijos ir siaubo filmo sintezė.

Gruodis Antradienis, 12 29

Filmo „Kolektyviniai sodai“ peržiūra www.kinofondas.lt

Kadras iš filmo

Dar gervių! Dar gamtos, dar sodų! Apmaudu, kad režisieriaus Vytauto Katkaus filmas trunka vos ketvirtį valandos. Visgi jis įvertintas lietuviškuose „oskaruose“, o kiek ankstėliau premjera įvyko paralelinėje Kanų kino festivalio programoje „Kritikų savaitė“.

Tai istorija apie atšalusius tėvo ir sūnaus, kurį vaidina Kauno bohemos atstovas Vygantas Bachmackij, santykius. Jie galutinai pražūsta abejingumo sūkuryje.

Jei „Nova Lituania“ kino apdovanojimuose susižėrė visas šešias, tai Aistės Žegulytės dokumentinio filmo „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ komanda – tris gerves. Būtina pamatyti, jei, kaip dažnas kaunietis, užaugote T. Ivanausko zoologijos muziejuje… Taksidermistas, elnių augintojas ir zoologijos muziejaus darbuotojas gyvena aplinkoje, kurioje riba tarp gyvenimo ir mirties tapusi beveik nepastebima.

Ketvirtadienis, 12 31

Blogų minčių atsikratymo diena Namai

Gruodžio 31-oji vadinama Blogų minčių atsikratymo diena, mat įžengiant į Naujuosius metus visą blogį reikia palikti, kad jis nesektų iš paskos. Lietuvoje buvo paprotys pririšus už virvės seną kelmą – blukį – pertempti per visą kaimą, kad jis sugertų visą blogį, o po to sudeginti. Šiemet galite apsiriboti ir savo kiemu ar gatvele, o gal tiesiog viską įsivaizduoti.

Trečiadienis, 12 30

Filmo „Animus Animalis“ peržiūra www.zmonescinema.lt

Kadras iš filmo

2020 GRUODIS

5 5

pilnas.kaunas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt

„Žiūrovui aš visą laiką linkiu to paties – domėjimosi. Kai po spektaklio jautiesi nieko nesupratęs ir manai, kad tau jis nepatiko, reikia paprasčiausiai daugiau apie jį pasidomėti. <...> Taip pat linkiu žiūrovui išsaugoti smalsumą, įgyti naujų patirčių ne tik gyvenime, bet ir mene. Reikia nebijoti žengti į nepažįstamą kelią tam, kad jį pažintum.“

5 6

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Redakcijos adresas

Birutė Letukaitė Kauno šokio teatro „Aura“ įkūrėja, choreografė

KAUNAS PILNAS KULTŪROS Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune (platinamas nemokamai)

Bendradarbiai: Artūras Bulota, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Emilija Visockaitė, Julija Račiūnaitė, Justė Vyšniauskaitė, Kęstutis Lingys, Kipras Štreimikis, Kotryna Lingienė, Monika Balčiauskaitė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Rita Dočkuvienė, Ūla Šveikauskaitė

Globoja:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

TIRAŽAS 5000 EGZ. 10 000 EGZ.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

ISSN 2424-4465

Leidžia: Leidžia

2020 2017Nr. Nr.122 (64) (18)