KAUNAS PILNAS KULTŪROS / 2020 08

Sienografai

2020 RUGPJŪTIS Viršelio iliustracijos autorius Karolis Grubis

1

2020 08

Vienas numerio herojų, KWTM klano narys Lesikas, nespėjo įamžinti daugelio savo piešinių. Bet vieną perkėlė ant blauzdos – amžiams. Arvydo Čiukšio nuotr.

2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Visai kaip apie krepšinį ar šaltibarščius, apie gatvės meną nuomonę turi visi. „Miestiečiai nekenčia vandalų“, – rašytų koks skandalingesnis žurnalas.

Tiesos yra – prisiminkime anoniminio veikėjo Solomono gaudynes, kurioms vadovavo visuomenės veikėjas Algis Ramanauskas.

Genys margas, Kaunas dar margesnis Vis dėlto daugelis tų, kuriems rūpėdavo tik nusičiurkšti, jau suaugo, suvokė aplinkos ir paveldo kuriamą miesto vertę ir jaunatvišką energiją nukreipė kūrybingesniais keliais. O ir praeiviai, sienų stebėtojai, pakeliavę, panaršę internete, suprato, kad marga siena gali būti verta dėmesio, šypsenos ar net investicijos. Galbūt įdomesnė, traukianti stabtelėti, pamąstyti, pasigilinti į pastato ar vietos istoriją, tegu ir pasiselfinti.

Kaunas, kaip municipalinis darinys, jau suprato. Keleri metai vykdoma programa „Kauno akcentai“ padėjo „legalizuotis“ ir išlavinti raumenis ne vienam vietos menininkui (neišvengta ir komiškų nutikimų, kai „Kauno švaros“ darbuotojai, manydami, kad valo vandalų piešinį, uždažė miesto užsakytą darbą – po to visi dovanų gavo gatvės meno gidus). Daugiau apie šią programą ir jos jaunesnįjį brolį „Gyvos sienos“ šiame žurnalo numeryje pasakoja Kauno miesto savivaldybės atstovai, kurie tiki, kad kultūra turi būti ištraukta iš stalčiaus, kuriame vos sutelpa su švietimu, sportu ir kitais svarbiais, bet visai kitokiais reikalais. Jie tiki, kad margos sienos gali tapti miesto vizitine kortele. Jau tapo – visiems žinomas anoniminis katinėlis puikuojasi ant gatvės meno žemėlapių, jį galima įsisegti, žmonės

jį tatuiruojasi. Ar autorius dėl to patenkintas, sunku pasakyti, bet nepasirašydamas darbo lyg ir atiduodi jį pasauliui.

Katiniukas – Kauno identiteto dalis. Dar ne tokia didelė kaip „Žalgiris“, bet juk ir metų jam mažiau.

Taigi rugpjūčio „Kaunas pilnas kultūros“ – apie grafičius, sienų meną, piešinius, neofreskas – terminų ir jų interpretacijų daug. Nuo pirmojo Kauno grafitioro, kuris jau trisdešimt metų to nebedaro, iki ką tik, liepos pabaigoje, atidarytos naujos legalios sienos. O kai nebetelpi ant sienos – eini į kiemą. „Fluxus“ kiemą. Svečiuojamės (aišku, virtualiai) ir kaimyninėje Baltarusijoje – kalbamės su dokumentinio filmo režisieriumi, per gatvėse klajojantį tapytoją išreiškiančiu savo šalies absurdą. Kaip tik rinkimai.

Ar institucionalizavimas žudo kūrybą?

Kada menas tampa projektu? Tai svarbūs klausimai gausinant spalvų ir objektų kiekį Kaune. Jei turite savo nuomonę, kalbėkite – platformų gausu. Tiesa tokia, kad gandai apie gatvės meno mirtį gerokai perdėti – nors, atrodo, tai bando simbolizuoti senamiestyje vis šmėkštelintis tagas „death“. Susiraskite feisbuke grupę „Streets of Kaunas“

2020 RUGPJŪTIS

3

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Neretai, prakalbus apie gatvės meno Kaune genezę, minimas Plūgas. Mūsų redakcija jį puikiai pažįsta ir mėgsta, tad, nusprendę patyrinėti šią subkultūrą išsamiau, pirmiausia jam ir paskambinome. O jis liepė skambinti Ričardui Jankevičiui. Šis kaunietis šiandien geriausiai žinomas kaip feisbuko grupės adekvatiems žvejams „Žvejo kelias“ įkūrėjas, žvejybos profesionalas, turintis šios srities verslą. Bet širdyje jam vis dar „Run DMC“ ir „Onyx“, tad Ričardą pasivadinome prisėsti prie vienos iš legalių Kauno sienų ir pakamantinėjome apie tai, ką reiškė būti grafitioru sovietų okupacijos metais.

Pirmas Kauno grafitioras Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys Teodoro Biliūno nuotr.

4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2020 RUGPJŪTIS

5

Kiek jums metų, jei ne paslaptis?

(Kreipiasi į žmoną) Vilma, kiek man metų? 1972-ų, skaičiuojam. Jau 48-eri?

Oho. Neskaičiuoju...

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Kaip su Plūgu susipažinote? Jis mums liepė būtinai jus susirasti.

Mes su Plūgu paišydavom kartu vaikystėj, jaunystėj. Vienam rajone gimę, augę – Dainavoje. Gyvenau prie buvusių baldų sandėlių Partizanų ir tuometinės J. Banaičio sankryžoje. Dabar ten Birželio 23-iosios gatvė. Prie manęs arčiau buvo visokios statybvietės – vėliau iškilo ortopedijos centras. Ten ir priešais vyko intensyvūs darbai, taigi buvo daug įvairių sienų. Visa tai apie 1986–1987 metus. Bet aš pradėjau paišaliot dar anksčiau – gal 1984-ais.

O iš kur visa tai?

Iš breiko! Buvau breakdanceris. Į „Trestą“ vaikščiodavote? (Apie „Tresto“ fenomeną plačiau pasakojome 2019 m. balandžio numeryje – red. past.)

Oi, tai buvo pagrindinė vieta – ir dar „Laumė“. Prie „Laumės“, prie Menų (Kauno menininkų namų – red. past.) kabodavom. O šokom mes „Vezo“ klube. Strapalioti pradėjom dar mokykloje, judesius mokėmės. Tuo metu buvo labai populiarus amerikiečių filmas „Breakdance“. O videokasetės dar buvo slapti daiktai, leistuvų niekas neturėjo – sėdėdavom naktimis išsinuomoję aparatą dvylikai valandų, žiūrėdavom.

Pagal kokią muziką šokdavote?

Atveždavo tos muzikos – vinilinėse plokštelėse – jūrininkai, dar kažkas.

Daugiausia – jūros keliu. Aš tiesioginio kontakto neturėjau, bet tos plokštelės, kainuodavusios po 200 rublių (kai už rublį galėjai pavalgyti), būdavo perrašomos šimtus kartų, iš kasečių į kasetes.

Kokybė tenkindavo – ką darysi. Pats iki didžėjavimo nenuėjau – prabangus reikalas tai buvo, aparatūrą pirkti reikėjo.

Beje, iš Plūgo daug muzikos gaudavau – jo tėvas užsiėmė muzikos perrašymu.

6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Tai ką – iš šokėjo į piešėją?

Breiko kultūra su grafičiais labai susijusi, tai ir pradėjau paišyti. Didžiausios problemos, aišku, buvo dėl dažų.

Lietuvoje pasirinkimo nebuvo. Gaudavom tokių pentaftalinių purškiamų dažų. Kol išdžiūdavo... tekėdavo, bėgdavo. Baisu būdavo. Rūbai išdažyti, išpaišyti... Spalvų pasirinkimo beveik nebuvo jokio. Juodą gauti buvo tolygu Amerikai. Teko dar okupacijos metais būti Vokietijoje – ten gerokai prasiplėtė akiratis, kas tai yra ir kaip tai gali būti daroma.

O ką jūs paišydavote?

Daugiausia tai buvo užrašai – pavyzdžiui, muzikos grupių pavadinimai.

Buvome repo gerbėjai – „Run DMC“ mano favoritai. Dar „Salt-N-Pepa“, „Public Enemy“, „Onyx“ labai mėgdavom. Net ir patys bandėm repuoti. Bet tie bandymai toliau neišsivystė.

Ar nešiojote „Adidas“, kaip „Run DMC“?

Ne. Suplyšusius džinsus, ko labai nemėgo liaudis tais laikais. Sulaukdavau pasiūlymų iš banditiškos išvaizdos jaunuolių: „Gal tave aprengti?“ Pamenu, pirmus džinsus pirkau iš lenkų pionierių stovykloje.

O ar didelė jūsų piešėjų kompanija buvo?

Iš mano „Vezo“ klubo šokėjų, breikerių, buvo vienas draugas – Tomelis, jis bandė užsiimti tuo reikalu, bet, kaip sakoma, prabėgom.

Pala, kas tas „Vezo“ klubas? Čia buvo Vilijampolėje, tuometinėje veterinarijos akademijoje, studentų klubelis, kuriame diskanai vykdavo, didžėjai grodavo. Ir net išvažiuojamieji vakarėliai būdavo, lėkdavom į „Vaidilutę“ Palangoje. O mes šokdavom juose – gaudavom bendrabutį nemokamai. Ten buvo geros pora vasarų – 5,5 rublio už vieną šokį. Du sušoki, gauni 11 rublių – pilnos akys visai dienai. Ir pavalgyt, ir išgert, ir dažams. Buvom ir Palangoje pripaišę visokių nesąmonių.

Ar yra išlikę jūsų piešinių?

Manau, kad nebe. Galbūt Birželio 23-iosios gatvėje, ant namo nr. 14, – kažkokias išblukusias apybraižas neseniai mačiau.

Ar iš grupių pavadinimų išsivystė apčiuopiamesni piešiniai, motyvai?

Viskas perėjo į tuometinę gatvės kultūrą – piešdavau reperius su „stogelio“ šukuosenomis. Angliškų žodžių deriniai vykdavo. Plūgas, pamenu, buvo nupaišęs „Kiss 4 U“. Šiaip kažko įspūdingo nepadarėme, viskas buvo susiję su breiku. Vienas didžiulis piešinys Banaičio gatvėje buvo, per visą garažo galą – užrašas „Breakin’“.

Nebuvo bandymų savo piešiniais kovoti prieš sovietinę sistemą, cenzūrą?

Su politika nebuvome susiję. Aišku, jaunimas tais metais paburnodavo, bet ant sienų to neišreikšdavome. Vienu metu buvo nacionalistinių ženklų atsiradę. Buvo ir ant Stalino užvaryta.

Bet tai nebuvo grafičiai, toli gražu.

Centre nepiešdavote?

Priešais „Laumę“ Laisvės alėjoje buvo broma Kauno menininkų namų link.

Ten buvo šviežiai pastatytas pastatas, labai gera siena, tokia šviesi... Ten įkaliau LL COOL J. Nukopijavau nuo disko viršelio.

Ar turėdavote reikalų su milicija?

Buvo... Realiai vieną kartą Panevėžyje su vietiniais breikeriais dalyvavome.

Nepamenu kaip, bet atsiradome viešbutyje „Nevėžis“. Didžiulis pastatas, baisulinis, gal 14 aukštų! Išėjome į balkoną parūkyti, o ten didžiulė, graži siena. Per visą ją piešinį pimptelėjau. Bebaigiant atsirado moteriškė, iškvietė miliciją, išvežė mane, uždarė. Kolektyvas buvo draugiškas – rado tinkuotoją, nes tiesiog uždažyti neužteko – vis tie šlykštūs pentaftaliniai dažai. Pertinkavo ir perdažė visą sieną, keliolika kvadratų – tris paras sėdėjau, kol jie viską sutvarkė. Vėliau čia, Kaune, ir teismas buvo, bet nebepamenu, kokio dydžio baudą gavau.

Dar vienas įdomus momentas su pareigūnais. Toje pačioje Banaičio gatvėje piešėme su kaimynu. Naktis jau buvo, bach, apšviečia kažkas sieną! Atsisuku – varanokas stovi.

Draugelis – į kojas, man nebuvo kur bėgti. Pasižiūrėjo, ką paišom, kaip ir kas. Labai normalūs vyrai pasitaikė. Normaliai, sako, tu čia pieši, jokių keiksmažodžių, nieko. O man taip buvo širdy nemiela – gal pora mėnesių nuo Panevėžio tebuvo praėję, tris paras su zekais sėdėjau. Tai aš ir sakau tiems pareigūnams, kurie leido pabaigt piešinį: vyrai, pabūkit, labai geras apšvietimas. Tada jau gavau normaliai velnių, tik žodžiais, ir apšvietimas išvažiavo.

Ar tėvai žinojo apie jūsų veiklą?

Kur nežinos – grįžti apsimozojęs visas, kuprinėje pora skarbonkių dažų. Aš gyvenau su mama ir keliolika metų vyresniu broliu. Jie buvo tolerantiški.

Brolis prekiavo, kas nebuvo labai legalu tais laikais. Taigi gaudavo ir madingesnių rūbų, ir kitų daiktų. Taip su brolio pagalba ir toje Vokietijoje apsilankiau. Grįžau, ohoho, madingas!

O atkūrus Nepriklausomybę tęsėte karjerą?

Ne. Viskas taip ir baigėsi, užgeso, nuduso, pasidaviau į verslą. Kitos mintys. Vėliau daug metų praleidau Anglijoje, ten matydavau didelius, gražius piešinius, fotografuodavau, keldavau į feisbuką. Ir morališkai visa tai palaikau, žinoma. Pasižiūriu internete, ką kolektyvas veikia, pasidžiaugiu – smagu. Atidžiai neseku, negalėčiau favoritų įvardyti. Matau, kad žmonės tobulėja – piešiniai techniškai įspūdingi, mes neturėjom tokių galimybių kurti.

Yra sakančių, kad grafičiai – blogis, tarša. Ką jūs apie tai manote?

Pilnas vėjas, sakyčiau. Visiškai nesutinku su tuo. Galėtų spalvotų sienų būti dar daugiau. Juk tai jaunimo išraiška. Tegu verčiau užsiima, paišo, daro, negu kad pakampėmis valkiojasi ir žmones apiplėšinėja. Viskas gerai!

2020 RUGPJŪTIS

7

A M E T O I S E N M

Ė

Kauno rašytojai. Kaunas writers team, arba KWTM. Plūgas, Dūmas, Lekz, Creo, Žuvis (Ryba), Lesikas, Nesk1, Key1 Nrk1 Skl1. Ne, jie neišleido nei vieno romano, nei vienas didesnis jų kūrinys nebeegzistuoja ant Kauno sienų. Liko eskizai, draugystės įkvėpti repo bytai, mažiau, nei galėtų būti, nuotraukų ir tuzinai istorijų, kurios, o, paradokse, tikrai galėtų nugulti į knygą.

Adrenalino maršrutai Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys Arvydo Čiukšio ir asmeninių archyvų nuotr.

8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2020 RUGPJŪTIS

99

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Baigiantis XX amžiui į vieną krūvelę susiėję bendraminčiai, kuriuos vienijo mylima ritminga muzika ir dažų kvapas, ilgainiui išaugo iki dešimties žmonių kolektyvo – KWTM. Jo piku galima laikyti 2005-uosius, o tuomet, atėjus sąlyginei brandai, vieni pasuko į Vakarus, antri – į mokslus, muziką, kitus menus, verslus. Tretiems sienų menas, grafičiai, kaip bepavadinsi – tapo darbu.

Kauno centro tropikuose susėdome su dviem KWTM nariais – daug ką pasakyti turėjusiu Lesiku ir jį vis papildydavusiu NRK1, o internetu bei telefonu jų lengvai kakofoniškus prisiminimus apie spalvotą Kauną papildė Plūgas ir Giega.

Legenda tokia, kad parodoje „InfoBalt“ Lesikas susipažino su Dūmu, ir taip paniro į spalvotų piešinių pasaulį. Eidavo į Kauno apskrities viešąją biblioteką, kur vartydavo ir vartydavo tuos pačius kelis žurnalėlius, kurie vėliau mistiškai dingo. Bet buvo spėta nusikopijuoti įsimintinus pavyzdžius. Dar daugiau žurnalų rasdavosi vėliau, kai Lesikas keliaudamas po Europą susipažino su vertėja, ėmusia jam siųsti lobius iš užsienio. Bet tai tik inspiracijos – užsieninių darbų kauniečiai nekopijavo.

Plūgas, su Dūmu bičiuliavęsis dėl muzikos ir tų pačių piešinių, gi pamena, kad jau studijavo architektūrą Vilniuje ir, parvykęs namo, su pavydu stebėdavo, kiek visko spėja priveikti pažįstami. Po trijų kursų grįžo į Kauną ir ėmė stipriai paišyti: „Buvo garbės reikalas įsilieti, nors turėjau savitą stilių ir požiūrį, jau tada domino 3D letteringas ir panašiai.“ Iki šiol didelio formato piešinius – neofreskas, kaip pats vadina – kuriantis Plūgas sako, kad ekstremalumo dabar nebėra. „Tada protestavom prieš nuobodulį, bet šiaip neaišku prieš ką“, – juokiasi NRK1, prisimindamas vienu metu 1 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2020 RUGPJŪTIS

1 1

A M E M

Ė

N

E

S

I

O

T

gatvėse paplitusį bereikšmį tagą „Protest“. Jokios ideologijos, jokios politikos – tik noras eiti ir žymėti save, savo chebrą, savo pomėgius. Iš pradžių – absoliučiai ant bet kurio vertikalaus paviršiaus. Kol suprato, kad vieni pastatai yra vertingesni už kitus: „Laikrašty perskaitėm, kad už savo piešinį galim gauti 20 000 litų baudą, tada į paveldą ėmėm žiūrėti kitomis akimis.“ Ką gi, edukacijos forma gali būti ir tokia, jei pasiekia tikslą. Ir į šiuolaikinius miesto piešėjus, marginančius ką tik restauruotus pastatus, KWTM nariai žiūri skeptiškai. O apskritai kalbant, daliai šios subkultūros pradininkų Kaune neretai šypseną kelia šiuolaikinių menininkų pasirinkta technika, galų gale ir legalumas – gauni sau dažų už dyką, nupieši gražų, visiems patinkantį piešinį. Ir ką? Like’as. Čia Plūgas papildo, kad pogrindžio tapimas mada – visiškai normalus virsmas, Londone, pavyzdžiui, įvykęs prieš du dešimtmečius: „Pirmąkart apsilankius Londone akys iššoko, kai pamačiau, kad tokios grafičio legendos kaip Futura 2000, Delta, Mode 2 dirba su gigantais „Calvin Klein“. O miestui, žinoma, gyvos sienos yra puiki įvaizdžio ir ne tik jo kūrimo dalis: „Įsivaizduok, išpaišai visus Šilainius, žmonės važiuoja žiūrėti, baras atsidaro, kad juos pamaitintų, gal koks hostelis – visiems nauda.“ Dažai – atskira istorija. Geram pasivaikščiojimo vakarėliui, trukdavusiam kartais net ne vieną naktį, reikėdavo nemažai flakonų. Vieno kaina – šeši, septyni litai. Kiekvienas po keletą, ir jau beveik pusšimčio vertas kuprinių turinys. O už tiek gali išpiešti ne vieną kilometrą.

KWTM sutemus vaikščiodavo pėsčiomis – iš kokio koncerto Kauno centre atgal į miegamąjį rajoną, ir net ne namo miegoti, o į laiptinėje susikaltą „laktą“. Joje dieną eskizuoji, o miestui aprimus – vėl į gatves.

1 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Tėvams tuo tarpu sakai, kad esi pas draugą sode.

Kalbant apie miesto rimtį, svarbu paminėti Naujuosius metus. Pasirodo, tada patogiausia bombinti gatvėse, nes visi švenčia arba miega.

Net skirtingų kartų grafitiorai, savo laiku šį metodą atradę, susitikę juokėsi. O kai vienas draugų švęsdavo gimtadienį, piešiamas būdavo šampano butelis. Prie Kauno pakraštyje, atrodo, vis dar esančio baro „Atskalūnas“ tuomet dvidešimtmetį šventusiam house, vėliau techno didžėjui toks ir buvo išraižytas, kartu su jo inicialais – L. V. Kai nebuvo feisbuko sienų, ant kurių gimtadienių progomis pilasi banalybės, kūrybiškumo buvo daugiau.

Kiekvienas KWTM narys turėjo savo priešistorę ir jos įkvėptą braižą. Toks įvairumas ir kūrė purvinoką, drąsų apleistus, nutriušusius pastatus maskavusį spalvotą XXI a. pirmojo dešimtmečio Kauno audinį, vienų mėgstamą, kitų nekenčiamą, ir tie dešimtys, gal net šimtai piešinių, užrašų, tagų turėjo įtakos tam, kokios spalvos, formos, išraiškos priemonės, netgi žinutės Kaune dominuoja dabar.

Apie tiesiogines įtakas kalbėti sudėtinga, bet visi šiuo metu paišantys, o gal tik norintys pradėti, žino, kaip šifruojama KWTM. Ir galbūt taip nesididžiuotume žvaigždžių sėjėju, seneliu išminčiumi, rožiniu drambliu ir kitais visiškai oficialiai pripažįstamais, į maršrutus įtraukiamais, užsieniečių fotografuojamais gatvės meno pavyzdžiais, jei ne grupelė paauglių, tiesiog gerai leisdavusių laiką, užuot nuobodžiavę. Atvirai kalbant, ir simpatiškasis Kauno troleibusų palydų projektas, kurio metu gatvės menininkai išpaišė pusšimtį vėliau parduotų ar į metalo laužą nurašytų transporto priemonių, KWTM buvo aplenktas gal daugiau nei dešimčia metų. Na, bet traukinių ir autobu-

NRK1 prisimena, kad tai Lesikas išmokė kitus normaliai rašyti – ne atskirai kiekvieną raidę, o iš pradžių lengvai plaukiantį tagą, kurį galiausiai išstorini. Eskizuodavo neretai visi krūvoje, o Lesikas juokais piešinius pažymėdavo ženklu „Toy“ – suprask, naujokas dar, yra kur tobulėt. „Toy“ būdavo žymimi ir nepatikę kitų piešiniai mieste, nors tas etapas buvo toks miglotai saldus, kad sykiais sunku būdavo susigaudyti, ar ne savo piešinį tu čia bandai išjuokti. O Vilniuje vienu metu buvo vos keli writeriai, bet visi naudojo po keletą tagų , tad atrodė, kad jų ten ištisa armija! Ir tikrai ne vien rinkodaros tikslais.

Policija. Kaip be jos? Teko bėgti, teko ir būti pagautiems. Vienam dukart, kitam keturiskart. Tikrai pats juokingiausias nutikimas buvo tas, kad už vieną papaišymą bauda lyg ir neatėjo. Bet tada paišytojas važiavo šleika ir neturėjo talonėlio. Ir atėjo dvi baudos išsyk – viena per keletą metų spėjo išaugti iki 890 litų: „O aš ką tik dirbti buvau pradėjęs, man sąskaitą užšaldė.“ Didesnių problemų visgi nebuvo – net paišant tokiose džiunglėse, kokios tuomet buvo Šilainiai: „Prieina marozas, klausia, ką čia darot, sakom, tai mes ir tavo vardą parašysim – o, jėga tada, dirbkit“, – sako NRK1. Čia gyvai iš Londono įsiterpia Giega, pritardamas NRK1. Jis pasakoja nuotykį, ištikusį apie 2006-uosius, vieną vėlyvą, bet šiltą pavasario vakarą, kai po krepšinio treniruotės (o krepšyje – nauji kedai) per Šilainius pėdino namo. „Matau, turėsiu prasilenkt su būriu marozų, kurie sustoję ratu nerimsta – galvoju, kedų tuoj neliks, gausiu per kuprą… Priartėjęs suprantu, kad jie mafijos planų nerezga – atvirkščiai, sustoję ratu beatboxina.“ Vienas bendrų

pažino Giegą, pašaukė jį prisijungti, šis nepasididžiavo, dėjo 170 bpm (dūžiai per minutę) jungle muzikos ritmu. Pusė iškrito ant žemės nuo gerumo – taip jau buvo, kad mažuose kvartaluose skirtingas pasaulėžiūras visgi vienijo repas, grafičiai ir kiti hiphopo elementai.

Giega turi ir dar vieną juokingą salotinę istoriją. Jis ir dar vienas KWTM narys Nesk1 susitiko pas NRK1, prisiruošė eskizų ir išėjo į rajoną – šeimininkas liko namuose.

Nesk1 buvo pasidabinęs naujutėliais salotiniais futbolisto marškinėliais.

Piešiniai gimė viens du, netgi „Fuji“ išsitrauktas buvo įamžinti, bet tuomet plenerą sutrukdė pareigūnai.

Giega bėgo kiek įmanydamas, atsisukęs pamatė bičiulį, mojo jam vytis – betgi pareigūnai irgi salotinę spalvą dėvi… Istorija, kaip ir daugelis kitų, šiek tiek vėliau, jau laiptinėje, baigėsi gerai.

Kaune apskritai nebuvo didesnių grafičių karų. Nors, aišku, veikė ir kitų kiek jaunesnių sienų užkariautojų grupių – pavyzdžiui, NKW (nuo „nėra ką veikti“). Bendrai tariant, KWTM – atviro tipo klanas, oficialiai savo veiklos niekada taip ir neužbaigęs. Feisbuke galima pasižiūrėti tų sienų, kurias visgi kažkas nufotografavo (nors įrodymų mažai – juk telefonai kadaise buvo tik telefonai), o ir sužinoti, kada jos buvo uždažytos. Lesikas skaičiuoja, kad nuo tada, kai pats ėmė krapštyti šią veiklą, tai yra, nuo kokių 1995-ųjų, bent 150 jaunuolių yra pražingsniavę adrenalino maršrutais Kauno gatvėmis. Ne tik Kauno – pėsčiomis, jei kuprinėje smagiai tarška flakonai, o žvaigždės rodo kelią, galima ir iki Rumšiškių nueiti. Vieno tilto, gaubiančio automagistralę Kaunas–Vilnius, kolonas ilgokai puošė raidės K, W ir T. Kauno rašytojai.

2020 RUGPJŪTIS

facebook.com/kwtmas

sų taginimas – tai jau tikrai ne lietuvių išradimas. Grįžtam į Kauną.

1 3

A M E T O I S E N Ė M

Iniciatyva siekia sujungti trijų Europos miestų – Kauno, Voterfordo (Airija) ir Herleno (Nyderlandai) gatvės meno ir jį kuriančių menininkų idėjas bei patirtis. Svarbus vaidmuo čia tenka ir bendruomenėms, kurios dalyvauja generuojant kūrinių koncepcijas, dalinasi istorijomis apie gyvenamąją vietą bei mintimis, kokį meną ten norėtų matyti. Sienų tapybai vis dažniau atsiduriant visuomenės akiratyje ir tampant susižavėjimo arba kritikos objektu, klausimai, koks gatvės menas yra reikalingas, kas jį turi kurti, kur kūriniai turėtų atsirasti bei kokia jų paskirtis, tampa vis aktualesni.

Savitą atsakymą siūlo tarptautinės programos „Kūrybiška Europa“ projektas „Sienų menas bendruomenėms“ (angl. „Murals for communities“).

Sienos, suartinančios žmones Justė Vyšniauskaitė Dariaus Petrulio nuotr.

1 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2020 RUGPJŪTIS

1 5

Už projekto įgyvendinimą Lietuvoje atsakingos moterys gatvės menu susidomėjo netikėtai. V. Norvilienės šeimoje sienų tapyba atnešė ne tik įkvėpimo bei džiaugsmo, bet ir nemažai streso: jos sūnus, žinomas šio žanro atstovas Timotiejus Norvila-Morfai pirmaisiais kūrybos metais papuldavo į aibę pavojingų situacijų. „Timotiejus kurdamas instaliacijas naktimis apleistuose „Respublikos“ ir „Britankos“ viešbučiuose rizikuodavo iškristi per langą, tad nežinodavome ar sūnus grįš gyvas.

Tik vėliau supratom, kad vaikas daro tai, kas jam labai svarbu“, – prisimena moteris. O šiandien ir pati Vitalija aktyviai dalyvauja kuriant gatvės meną.

Ne, rankose nelaiko purškiamų dažų, tačiau jos įkurta įmonė „Inovatyvūs kūrybiniai projektai“ rengia ir įgyvendina iniciatyvas, dėl kurių Kaune randasi vis daugiau išmargintų sienų.

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Apie projekto eigą, nuveiktus darbus, šių metų unikalią situaciją bei ateities svajones papasakojo „Sienų meno bendruomenėms“ koordinatorės Vitalija Norvilienė ir Saulė Juzelėnienė.

1 6

Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto profesorė S. Juzelėnienė su gatvės menu artimiau susipažino neseniai. Susidomėjimą pakurstė atsitiktinumas – projekto koordinatorė su šeima butą įsigijo E. Ožeškienės gatvėje, ten, kur Vytenis Jakas yra įkūręs Kauną pasaulyje garsinančią Kiemo galeriją.

Menininko skleidžiamos kaimynystės, bendruomeniškumo ir įvietinto meno idėjos sužavėjo Saulę ir netrukus ji įsitraukė į šią veiklą.

Abi pašnekovės sutaria, kad be V. Jako, kuris projekte aktyviai dalyvauja kaip menininkų mentorius, „Sienų menas bendruomenėms“ Kaune turbūt nebūtų įgyvendintas. Vis dėlto šiandien projekto koordinatorės nebesijaučia gatvės meno naujokėmis, jau rado savo bendradarbiavimo dinamiką, kurios rezultatus kauniečiai gali išvysti įvairiuose miesto mikrorajonuose.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Pernai gatvės meno kūriniais papuošta vandens siurblinė P. Lukšio g. 45A. Jos sienos paskirtos Kalniečių, Šančių ir Žaliakalnio bendruomenių istorijoms. Po tris piešinius atsirado ir Voterforde bei Herlene. Kiekviename mieste po vieną gatvės meno kūrinį paliko trys menininkai: Kaunui projekte atstovavo Morfai, Voterfordui – iš Lenkijos kilusi airių menininkė Magda Karol, o Herlenui – Wesley van Haughtenas-Dazetwo. Projekto koordinatorės pasakojo, kad kiekvieno piešinio įgyvendinimui buvo skirta dešimt dienų, iš kurių pirmos trys buvo pasitelktos pažinčiai su vietų bendruomenėmis, dar dvi – eskizo sukūrimui ir penkios – jo perkėlimui bei užbaigimui ant numatytų sienų.

Susižavėjusi Šančių gyventojų šiltumu ir vaišingumu M. Karol nutapė neofreską pavadinimu „Dalintis – tai rūpintis“, kalbančią apie glaudų kaimynų ryšį. Menininkas iš Nyderlandų dirbo su Žaliakalnio gyventojais ir sukūrė sienos piešinį „Bendravimas yra šventas“, kuriame vaizduojami varna ir varnas. Anot menininko, šie paukščiai itin socialūs, todėl Žaliakalnio bendruomenės atvirumą ir tvirtumą jis pasirinko įamžinti tokiu vaizdiniu, kuris kartu tampa ir nuoroda į lietuvišką pasaką „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“.

Morfai Kalniečiuose nusprendė vizualią formą suteikti vyresnės kartos žmonių prisiminimams, kai šiandien jau stipriai urbanizuotame mikrorajone dar ganydavosi karvės ir važinėdavo traktoriai. Pašnekovės pasakojo, kad šiam kūriniui, pavadinimu „Kaimas“, dar net neįgavus pilno pavidalo greta gyvenantys kauniečiai jau planavo, kad šalia reikės pastatyti suoliukus ir pasodinti gėlių. „Įdomu, kaip kūrinys gali keisti žmonių bendravimą, juos suartinti, sukurdamas unikalią erdvę, kuri tampa susitikimų vieta ir pasididžiavimo objektu“, – mintimis dalinosi S. Juzelėnienė.

S. Juzelėnienė ir V. Norvilienė. Asmeninio archyvo nuotr.

„Sienų meno bendruomenėms“ koordinatorės dalinosi mintimis, kad projekto metu svarbūs buvo ne tik nuveikti darbai, bet ir patirtis, kurios pasisemta iš Airijos ir Nyderlandų miestelių.

Abu jie dar visai neseniai išgyveno sudėtingą laikotarpį. Voterfordui sunkiai sekėsi kovoti su didžiule gyventojų emigracija. Herlene sustabdžius angliakasybos veiklą ir greta įkūrus

amerikiečių karių reabilitacijos erdves, Nyderlandų miestelis ne tik prarado didelę dalį gyventojų, bet ir turėjo aktyviai kovoti su opiomis narkomanijos bei prostitucijos problemomis. Projekte dalyvavusių miestų istorijos panašios tuo, kad, siekdami atgaivinti apleistus kvartalus, ir Herlenas, ir Voterfordas pasitelkė gatvės meną. Sienų piešiniai padėjo pabrėžti vietų unikalumą, pritraukti turistų bei naujakurių, skatino palaikyti švarą bei greta kurtis verslą. Šiandien abiejuose miestuose vyksta populiarūs gatvės meno festivaliai, kuriuos remia tiek vietos bendruomenės, tiek verslas, tiek valstybės kultūros institucijos. Pašnekovės tikino, kad tokia strategija galėtų būti taikoma ir Kaune. Tai ne tik pagyvintų miestą, bet ir padėtų menininkams rasti finansavimą, užmegzti naudingų ryšių tarp kūrėjų, verslo ir savivaldybės. Vitalija ir Saulė šiam tikslui įgyvendinti jau planuoja projekte dalyvavusių menininkų pristatymą visuomenei bei verslininkams (renginys numatomas rugpjūčio viduryje). Taip pat iniciatyvos koordinatorės svajoja, kad projektas nenutrūks ir ilgainiui peraugs į bendruomeniškumo vertybėmis grįstą gatvės meno festivalį, nes sienų tapyba turi galią naujam gyvenimui prikelti net labiausiai apleistas erdves.

2020 RUGPJŪTIS

facebook.com/muralsforcommunities

Šiemet dėl koronaviruso „Sienų menas bendruomenėms“ vyko kiek kitaip.

Projekto koordinatorės pripažįsta, kad laikantis įvairių apribojimų iniciatyvą įgyvendinti buvo sudėtinga – abejota, ar šią vasarą bus užbaigtas paskutinis jos etapas. Sunkumus įveikti padėjo virtuali erdvė, į kurią persikėlė didelė dalis planavimo bei susitikimų su menininkais, kitais koordinatoriais ir net bendruomenėmis. Šį kartą projektas nukeliavo į Kauno centrą (Kiemo galerijos erdvę), Dainavą ir Panemunę.

Jame dalyvauja iliustratorius ir animatorius Martynas Auž, olandų menininkas slapyvardžiu Burpk ir airis Aches. Dėl saugumo menininkai iš Airijos ir Nyderlandų į Kauną neatvyko – po virtualių susitikimų eskizus jie sukūrė savo namuose, o Kaune juos įgyvendino lietuviai Ieva Olimpija Voroneckytė ir Ramūnas On. Tokiu pat būdu Martyno Auž darbai atsiras Herlene ir Voterforde.

1 7

A M E T O I S E N M

Ė

„Kauno akcentai“ – kelerius metus miesto savivaldybės finansuojama programa, viešąsias erdves pildanti… akcentais. Nuo buvusių nelegalių, bet statusą gavusių sienų piešinių iki bronzinio laimę nešančio kiškio ar žmogaus-kankorėžio.

Batutu virtęs baseinas, virš Laisvės alėjos pakibęs valtininkas, „Lituanicos“ žiede bėgantys aprūdiję arkliai ir net „Laisvės karys“. Anksčiau etapiniais konkursais vykusi atranka dabar vyksta kas mėnesį – komisija susirenka ir įvertina, ką gi dar čia Kaune patupdžius. Apie keturiasdešimt idėjų jau įgyvendinta, tam nuo 2016 m. išleista apie 1,5 mln Eur – trečdalį sumos kainavo „Laisvės karys“, iki atsiradimo kėlęs daugybę diskusijų, bet netoli Kauno pilies dabar atrodantis, lyg čia buvęs dešimtmečius.

Miestas, kviečiantis žaisti Kotryna Lingienė

1 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Teofiliaus Matulionio batai – S. Kairio mėgstamas akcentas.

Manto Zinkevičiaus nuotr 2020 RUGPJŪTIS

1 9

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Neseniai vykusioje diskusijoje „Kokio meno reikia Kaunui?“ dalyvavęs Kauno miesto mero pavaduotojas Simonas Kairys sakė, kad „Kauno akcentai“, matyt, yra laisviausia programa visoje Lietuvoje. Kas šovė į galvą, tą teiki, o iš savo sričių profesionalų sudaryta komisija jau vertina. Iš vienos pusės, tai yra stiprybė – taip neriboji menininkų, neapibrėži formatų. Kita vertus, nuolat girdime sakančius: „Tie akcentai be krypties, reikia sugalvoti koncepciją, išskirti temas, laikotarpius.“ Pastarųjų pavyzdžių Lietuvoje yra: štai Telšiai pilni kultūrinių akcentų, bet jie visi orientuoti į žemaičių identitetą, mūšių sukaktis, meškas – tema aiški.

Pats S. Kairys, mane ir Kauno miesto savivaldybės ryšių su visuomene specialistų komandos atstovę Aušrinę Vaščėgaitę priėmęs savo kabinete, šią programą vadina savotišku kultūros startuolių akseleratoriumi.

Akcentas – komandinis darbas.

Mintis gali kilti menininkui, o gali ir tiesiog miestiečiui, įdėmiai stebinčiam Kauną. Gali susikirsti daug vektorių: istorinė vieta (kad ir telegrafo, radijo istorijos pėdsakai Kaune), personažas, kūrybinis sprendimas. Štai kad ir Luko Šiupšinsko skulptūra senbernarei Bitei, kurios iš tiesų paprašė jos šeimininkas. Arba Jurgio Mačiūno aikštė, esanti prie „Fluxus“ judėjimo tėvo buvusių namų: „Tokiuose grupėje gimusiuose akcentuose užkoduotos stiprios komunikacinės žinutės. Daug stipresnės nei tų pateiktų idėjų, kurios, kaip sakoma, gimė išvalius sandėlį galvoje.“ S. Kairys teigia, kad diskusija yra laisvos visuomenės bruožas: „Normalioje demokratinėje šalyje pastatyti kad ir mažiausio monumento, skulptūros be diskusijų

2 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

neįmanoma.“ Taigi nieko tokio, kad ne visi programos „palaiminti“ ir finansuoti akcentai prigyja ir yra pamilstami miestiečių. Jie juk ne amžini, kinta ir pats miestas. Kiti gi, net ir nedideli, tampa naujais traukos taškais, formuoja netikėtus maršrutus – taip nutiko su šalia Kauno benediktinių vienuolyno tvoros, ant laiptelių, atsiradusiais iš bronzos nulietais palaimintojo Teofiliaus Matulionio batais, kuriuos galima pasimatuoti. Piligrimai, ir ne tik, taip ir daro. O ir ta pati J. Mačiūno aikštė, į kurią logiškai ir teisėtai nepateksi, – nematoma, niekam netrukdo, bet būtent ji puikiai atrodo fotografuojant Kauną iš viršaus, čia kasmet startuoja „Fluxus“ festivalis. Dėl tokių akcentų ir diskusijų mažiausia. „Kauno akcentų“ stiprybę S. Kairys mato būtent netikėtose vietose – ne tik centrinėse alėjose, bet ir mikrorajonuose, prie gyvenamųjų namų. Čia natūraliai kalba sukasi į kitą, seserinį projektą „Gyvos sienos“ – savotišką sienų savininkų ir menininkų pažinčių portalą, kuriame galima registruoti tuščią sieną ar idėją. Vieni peržvelginėja plotus, kiti – darbų galerijas, ir svajoja, planuoja. Nors buvo viliamasi, kad menininkų bus daugiau nei ploto, situacija dabar tokia, kad idėjų eilėje laukia net 140 sienų! „Pilkų pastatų masyvuose atrandame smagių ir prasmingų dalykų, kuriančių vietos nuotaiką – svarbu paminėti, kad ne tik menininkų idėjos laukiamos, sienų savininkai ar gyventojai taip pat kviečiami papasakoti savo vizijas ar istorijas“, – prideda pašnekovas. Įdomu miesto savivaldoje besidarbuojančių, taigi daug svečių sutinkančių ir žinučių į

Virš Laisvės alėjos pakibęs žvejys – A. Vaščėgaitės favoritas. Manto Zinkevičiaus nuotr.

pasaulį transliuojančių, pašnekovų paklausti: kokį Kauno veidą pasaulyje formuoja naujosios jo spalvos ir formos? Kitaip tariant, kuo Kaunas yra kitoks ir kodėl verta jį aplankyti? S. Kairys šypsodamasis prisimena „Kauno akcentų“ priešistorę – jis garsiai pasakė, kad Kaune žmonėms nėra kur nusifotografuoti. Dabar jau tikrai yra – įveskite instagrame #kaunastic ar #streetsofkaunas,

ir atsidursite margame piešinių bei skulptūrų sraute. Svarbu tai, kad daugelis akcentų reflektuoja skirtingus Kauno istorijos etapus ir asmenybes, kviečia stabtelėti, gal net prisėsti, o ne tiesiog ką nors imituoja ar lieka svetimkūniais. „Turime tikrai įdomų miestą su begale sluoksnių: viduramžiai, tvirtovė, laikinoji sostinė – visa tai įkvepia kūrėjus“, – istorijos ir šiuolaikinių išraiškos priemonių

2020 RUGPJŪTIS

2 1

A M E M

Ė

N

E

S

I

O

T

A. Vaščėgaitė balsuoja už žvaigžių sėjėją. Tomo Preikšos nuotr.

S. Kairys mano, kad toks geto vartų įamžinimas – išskirtinis. Manto Zinkevičiaus nuotr.

2 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kadangi šiame žurnalo numeryje pakalbinome ne vieną jau sportbačius padžiovusį piešėją, kurių veikloms suėjęs moralinis senaties terminas, o ir nelegalių piešinių, tagų mieste beveik nelikę, įdomu – gal toks ir yra šių miesto projektų tikslas? Kad visi derintųsi, bendrautų ir pieštų dienos šviesoje bei savo darbus pasirašinėtų?

Pašnekovai korektiškai sako, kad iš tiesų svarbiausia – dialogas, ir ko tikrai nesinori, tai svetimo turto, ypač naujo ar šviežiai sutvarkyto, niokojimo. Bet jei siena nereikalinga niekam, besišypsantis katinas

Besidalindami nuomonėmis apie Kauno akcentus, objektus, piešinius, jų temas, aptarėme ir tai, kodėl būtent šie du mano pašnekovai – mero pavaduotojas ir savivaldybės viešųjų ryšių komandos atstovė – kuruoja atvirą Kauno žaidimų aikštelę. S. Kairys atvirauja, kad visuomet buvo labiau „prie sporto“, o patekęs į miesto tarybą suvokė, kad nesibaigiančiose kalbose labai daug tuštumos, ir 99 % idėjų miršta būtent diskusijose.

Taigi norėjo supaprastinti procesus, o ir kultūrai suteikti daugiau svorio, kad ji nebūtų tik balastas, numestas kažkur tarp sveikatos apsaugos ir švietimo. Susidomėjęs tarptautiniais ryšiais, turizmu, paveldu politikas suprato, kad kultūra, jos organizacijos turi būti čia, šiame portfelyje, atveriančiame daug galimybių, ir prisidėti prie bendrosios miesto komunikacijos, jo identiteto stiprinimo, o ne tiesiog vykdyti metinius planus ir laukti biudžeto. A. Vaščėgaitė pritaria, kad tam reikia drąsos – pirmoji jos užduotis savivaldybėje buvo jau minėtas „troleibusų klausimas“.

Išsprendusi jį jauna specialistė pati nepajuto, kaip ėmė į šią sritį lįsti vis giliau: „Dabar mano instagramo sraute daugiausia gatvės menininkų, ir susidomėjimas tik auga.“

2020 RUGPJŪTIS

gyvossienos.kaunas.lt

Istorija kaip įkvėpimo šaltinis – labai gerai. Bet gal įkandama tik vietos menininkams? Ar iš užsienio atvykusi žvaigždė skiria pakankamai laiko įsigilinti, „įsivietinti“? Kol kas „Kauno akcentuose“ ir „Gyvose sienose“ dominuoja kauniečiai, bet kontaktų su kitais miestais ir šalimis yra.

Pavyzdžiui, spalvingasis atsisveikinimas su senaisiais troleibusais, kai aprūdiję trantai išmarginti įvairiausiais motyvais, netruko plačiai nuskambėti, ir vilniečiai patys siūlėsi atvažiavę išpiešti transporto priemones. Žinoma, kalbant apie ilgaamžiškesnius, didesnio masto akcentus, užsienio menininkų honorarai didesni… Bet jei yra ryšys, yra ir susidomėjimas, konsultacijos, susitikimai su vietos bendruomenėmis. Galų gale yra miestų partnerių tinklas – tiesa, S. Kairys pastebi, kad meninės sinergijos su Kauno broliais tikrai galėtų būti daugiau, ne tik vadinamasis „šampaninis turizmas“, prasidedantis ir pasibaigiantis delegacijų vizitais.

didelio nuostolio nedaro. Kaip tik kviečia diskutuoti – taip ir randasi miesto piešėjams dovanojamos legalios sienos, apie kurias pasakojame kitame straipsnyje.

Ir edukuoti svarbu. Ne tik miestiečius, bet ir miesto tvarkos prižiūrėtojus – juk įgyvendinus ar legalizavus objektą jis tampa miesto registro dalimi, visi turi žinoti, kaip su juo elgtis: ar kartais nuvalyti skulptūrą, ar tiesiog neuždažyti piešinio.

akcentai.kaunas.lt

darną įžvelgia S. Kairys. Tikra tiesa – Kauno modernizmas įkvėpė net inkilus (tai Morfai projektas).

2 3

A M E T O I S E N Ė M

Šiame žurnalo numeryje jau minėtas projektas „Gyvos sienos“ – tęstinė programa, siekianti sujungti pastatų savininkus su gatvės meno kūrėjais.

Vieni piešiniai nugula ant daugiabučių, kiti – ant apleistų fabrikų, treti – ant garažų ar tvorų. Tokie projektai reikalauja daug išankstinio planavimo, derinimo, kompromisų. Tad…

Kalniečių sienos dialogai Justė Vyšniauskaitė Kipro Štreimikio nuotr.

2 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2020 RUGPJŪTIS

2 5

A M E T O I S E N Ė M 2 6

„Išgirdome apie gatvės meno kūrėjų poreikį turėti daugiau erdvių, kuriose galėtų išreikšti savo idėjas, todėl suradome dvi sienas Kauno mieste, ant kurių galima kurti legaliai ir visiškai laisvai“, – pasakojo Kauno miesto savivaldybės Ryšių su visuomene skyriaus komunikacijos projektų vadovė Aušrinė Vaščėgaitė.

Vieną iš šių sienų, esančią Kalniečių parke, būrys menininkų pirmaisiais piešiniais papuošė liepos 18 dieną, renginio „Graffiti Jam“ metu (kita siena visų norinčių kurti laukia Aleksote, Europos prospekte).

Darbus pradėję karštą šeštadienio rytą dalyviai iš Kauno, Vilniaus, Klaipėdos bei Druskininkų paskutinius akcentus sudėliojo jau visai vakare, todėl išvysti sienos piešinių gimimo procesą galėjo

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

aibė Kalniečių parko lankytojų. Žvelgiant į naujam tikslui atgimstančią erdvę, pozityvios emocijos ir nuoširdus smalsumas atsispindėjo įvairaus amžiaus kauniečių ir miesto svečių veiduose.

Sienos atidavimo gatvės menui renginyje piešinius kūrė Trexus, Karolis Grubis-Dėžutė, Pijus Šematulskis-Duona, Vytautas Stakutis-Trafik, Artur Shirin-Ettoja, Pijus Čeikauskas-Pidžinas, Gabrielis Žvirblis-Gzparrow, Ramūnas On, Martynas Auž, komanda „Spray Way“ ir Povilas Kupčinskas-Povas on fire.

Jų darbui akompanavo didžėjų sukamos plokštelės, aplink zujantys vaikai, po žolę besiganantys šunys bei renginio sklandumą užtikrinantys organizatoriai bei partne-

Susidomėjusių praeivių visą dieną buvo sočiai. Vyresnio amžiaus žaviai pasipuošusių moteriškių grupelė džiaugėsi, kad piešiniai įneš spalvų į erdvę, prie kurios glaudžiasi vaikų žaidimų aikštelė. Ne vienas susidomėjęs parko lankytojas sakė, kad panašius kūrinius mielai matytų ir ant savo gyvenamojo namo. Iniciatyvos svarbą teigiamai įvertino ir joje dalyvavę menininkai. Fumage technika piešinį iš pelenų, suodžių ir ugnies paliekamų žymių sukūręs P. Kupčinskas pasakojo, kad jau seniai buvo nusižiūrėjęs šią sieną kaip potencialią erdvę gatvės meno kūriniams. „Manau, kad piešiniai tikrai papuoš parką, o drauge ši siena – galimybė jauniems menininkams tobulėti komfortiškoje aplinkoje“, – mintimis dalinosi „Graffiti Jam“ dalyvis.

Ne vienas iniciatyvos menininkas „Gyvų sienų“ programą vadino puikiu žingsniu į priekį puoselėjant Kauno gatvės meną ir kvietė kurti daugiau panašių projektų, organizuoti menininkų rezidencijas bei parodas. Tiesa, nors renginio metu gimę piešiniai, be abejo, buvo dėmesio centre, žavėjo ir laisva „Graffiti Jam“ atmosfera: jokių iškabų, skrajučių ar stendų, niekas iškilmingai neskelbė apie organizatorių indėlį į šį projektą, vyravo atsipalaidavimas ir nuoširdumas. Akivaizdu, kad žmonių apetitas laisviems, neįpareigojantiems renginiams tik auga.

Bendra „Graffiti Jam“ kūrinių tema – parkas, tačiau visi dalyviai ją vizualizavo skirtingai, nebūtinai per tiesiogines, iškart į galvą šaunančias asociacijas. „Sugalvojau įamžinti paradoksą, kai būni gamtoje, bet nesi-

mėgauji pačiu buvimu, o esi sulindęs į socialinius tinklus ir bandai parodyti, kaip tau čia fainai “, – mintimis apie savo piešinio idėją dalinosi Martynas Auž. Subtili virtualaus gyvenimo satyra tapo vienu iš daugelio motyvų, papuošusių Kauno parko pastatų komplekso sieną. Nuo stilizuotų veidų iki pulko varnų, nuo augaliniais motyvais dekoruotos granatos iki susimąsčiusios gorilos, nuo žolėje per ilgai stovėjusio automobilio iki fragmentuoto breiko šokėjo, linksmo pasaulio, įvairiaspalvių debesų, briedžio, varlės ir paukščio kompanijos ir, žinoma, nuo grafičio neatskiriamų užrašų – viskam išvardyti, ko gero, neužtektų viso puslapio. Menišku individualizmu žavintį idėjų ir vizualių ženklų koliažą geriausia pamatyti gyvai. Kiek laiko šie kūriniai puoš sieną, spėlioti sunku, nes kiti menininkai bet kada gali buvusius vaizdus užpaišyti ir sukurti ką nors naujo.

Dėl piešinių likimo nerimavo greta Kalniečių parko gyvenantis Albertas. Netrukus septyniasdešimtą gimtadienį švęsiantis vyras mielai dalinosi kūrinių interpretacijomis, žavėjosi menininkų darbo procesu bei rezultatais ir sakė besitikintis, kad šie piešiniai čia išliks dar ilgai. Vis dėlto kūrinių laikinumas taip pat savotiškai įdomus. „Gatvės meno išskirtinis bruožas yra tas, kad niekada nežinai, kada ateis jo gyvavimo galas. Tikiu, kad šiuo atveju svarbus yra pats procesas ir galimybė pamatyti išbaigtą rezultatą“, – aiškino A. Vaščėgaitė. Sienos piešinių kaita gali atspindėti ir menininkams aktualių temų pokyčius ar techninį tobulėjimą. Nors nesunku suprasti norą išsaugoti patinkančius vaizdus, vis tiek norėtųsi, kad kokybiški kūriniai Kalniečių parke nuolatos keistų vienas kitą – taip ši vieta taps nuolatinio meninio dialogo erdve.

2020 RUGPJŪTIS

gyvossienos.kaunas.lt

riai, tarp kurių buvo galima atpažinti ir Timotiejų Norvilą-Morfai, prireikus mielai skubantį pagelbėti dalyviams.

2 7

A M E T O I S E N Ė M

Prieš metus į rankas pakliuvo žemėlapių serijos „It’s Kaunastic“ leidinys „Sienografo užrašai“, supažindinęs su gatvės menu Kaune. Klaidžiodama gatvėmis vis pamąstydavau apie pastatus, kuriuos menininkai it drobę naudoja galerijų po atviru dangumi kūrimui. Kaskart galvoje užvirdavo diskusijos: kodėl ilgiausias lietuviškas žodis „Nebeprisikiškiakopūsteliaujantiesiems“ buvo nupieštas ant vis dar stūksančio „Britanikos“ viešbučio? Arba kodėl Stoties rajone atvykusius miesto svečius pasitinkantis „Dviratininkas su rože“ rankoje laiko spygliuotą rožę ir yra pasidabinęs margais gėlėtais marškiniais? Ieškodama atsakymų į ramybės neduodančius klausimus, susisiekiau su trejetu Kauno gatvės menininkų: Karoliu Grubiu-Dėžute, Tadu Šimkumi ir Žygimantu Amelynu – apie jų gatvės meno interpretacijas ir pasikalbėjome.

Pamirštų pastatų gelbėtojai Monika Balčiauskaitė

2 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Morfai nuotr.

2020 RUGPJŪTIS

2 9

A M E T O I S E N Ė M

Karolis Grubis-Dėžutė Pokalbį su Karoliu pradėjome aptardami Kauno „vaiduoklį“ puošiančio „Nebeprisikiškiakopūsteliaujantiesiems“ piešinio istoriją – pasirodo, šio kūrinio autorius Morfai yra labai geras mano pašnekovo draugas. Visiems akis badantis apleistas pastatas buvo pasirinktas siekiant atkreipti dėmesį: „Ant pastato vis atsirandantys kitų žmonių piešiniai motyvavo Morfai galvoti apie konceptualų visos ilgos erdvės užpildymą – taip toje vietoje ir buvo pritaikytas ilgiausias lietuviškas žodis.“ Piešinys buvo nupieštas netgi du kartus, vaikštant ant pusantro metro pločio atbrailos – lyg balkone be turėklų. Pirmąkart piešta paskubomis, vos per porą naktų, tačiau tąkart užrašas buvo labai sunkiai perskaitomas, tad teko atnaujinti. Besikalbant apie legenda tapusį Kauno „vaiduoklį“, labai įstrigo viena menininko mintis: „Nesu tikras, kad norėta iškomunikuoti būtent tokią mintį, bet manau, kad menas ir yra ta vieta, kurioje kiekvienas galime improvizuoti.“ Kalbant apie improvizacijas, Karolis pasidalino atsiminimais ir apie pirmuosius savo potėpius Kaune, kai vadinosi Tomu Dėžute: „Sugalvojau piešti ant pilkų nerenovuotų blokinių namų įvairiausiuose Kauno mikrorajonuose. Norėdamas atkreipti gyventojų dėmesį, stengiausi išpiešti jų kuo daugiau – vyliausi, kad žmonės pradės tvarkytis kiemus. Pamatęs uždažytus piešinius labai džiaugdavausi, tai reikšdavo, kad kieme gyvena aktyvi bendruomenė. Tiesa, dar labiau apsidžiaugdavau, kai tuos blokinius namus renovuodavo – jie įgaudavo spalvų.“ 2017 metais surengtą Putvinskio gatvės dieną dėmesys buvo atkreiptas ir į nematomą apleistą medinuką. „Šį piešinį sukūrėme kartu su Morfai. Susitikę nutarėme, kad norime vienoje vietoje įamžinti savas stilistikas – taip atsirado „Troba“. Jis spalvino namą, o aš piešiau žmogeliuką namo šone. Jeigu nuoširdžiai, tai net nežinau, ar buvo kokia gili mintis – tiesiog tai visų pamirštas senas namukas, kurį norėjome apvilkti ryškiausiomis spalvomis ir prikelti naujam gyvenimui.“

3 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Žygimantas Amelynas Atmintyje nešiojuosi labai ryškų atsiminimą iš kokių 2014 metų: stoviu priešais buvusią „Fluxus ministeriją“ ir analizuoju kiekvieną priešais matomo 440 kv. m užimančio piešinio detalę. Klausimus, kurie dėliojosi galvoje, nešiojausi iki dabar. Nuo ko viskas prasidėjo, papasakojo vienas iš piešinio „Senelis išminčius“ autorių – Žygimantas Amelynas. „Fluxus ministerija“ buvo įvardijama kaip gatvės menininkus burianti, neformalius renginius, edukaciją siūlanti organizacija, įsikūrusi buvusiame „Lituanicos“ fabrike. Daugelis vis paminėdavo, kad pastatas labai iškrenta iš bendro senamiesčio pastatų konteksto, tad panorome nestandartiškai jį išpiešti ir atgaivinti tolesniems planams. Gauti leidimus piešiniui tuo metu buvo itin sudėtinga, bet kartu ir paprasta – niekas konkrečiai nežinojo, kada pastatas bus griaunamas, ir į priėmė tai kaip trumpalaikį sprendimą. Kartu su Tadu Šimkumi galvojome apie piešinio kontekstą ir norėjome kauniečiams palinkėti išminties – taip ir atsirado „Senelis išminčius“, dedikuotas „Fluxus“ tėvui Jurgiui Mačiūnui.

Piešinyje vaizduojamas personažas yra basas – nes seniau ten buvo batų fabrikas, o pypke bandėme perteikti ramybę, kasdien viskam aplink mus kintant.

Beje, kai kas mano, kad ten pavaizduota bobutė. Matyt, kažkur prasileidom.“ Žygimantas džiaugėsi, kad ganėtinai lengvai pavyko praminti pirmuosius tokio formato legalaus gatvės meno kelius Kaune – ilgainiui žmonių požiūris į tokį meno formatą pasikeitė. Taigi atsitiktinai prasidėjęs gatvės meno įsitraukimas į Kauno tarpukario architektūros pokyčius šiandien dažnoje miesto gatvėje leidžia mėgautis didžiuliais piešiniais.

Tadas Šimkus Stoties rajone, M. K. Čiurlionio g. 17, prieš kelerius metus gana liūdnai atrodantį medinuką papuošęs Tado Šimkaus darbas „Dviratininkas su rože“ į mano akiratį papuolė vos prieš metus. Iš svetur atvykę draugai prie šio piešinio lūkuriavo ir užvertė mane klausimais – tądien atsakymų neturėjau. Bet šiandien turiu!

Pasakoja Tadas: „Namelis atrodė labai prastai, net langų nebuvo. Liūdniausia, kad šis vaizdas pasitikdavo žmones, traukiniais atvykstančius į Kauną. Norėjosi kontrasto, todėl kilo mintis judesio ir sporto pilnoje gatvėje sukurti miesto kamufliažą. Dviratininkas pasirinktas kaip eismo dalyvis, rankoje laikantis rožę, kurią įsigijo viename didžiausių gėlių turgelių šalia stoties. Gėlėmis puoštu rūbu norėjome piešiniui pridėti romantikos bei švelnumo – visa tai atsirado iš bendro tos vietos pajutimo, konteksto ir ilgų apmąstymų. Labai norėjome gatvės meno piešiniu prisidėti prie Stoties rajono gerovės kūrimo. Šiandien atrodo, kad visai neblogai pavyko.“ Po pokalbių daug minčių susidėliojo į savas vietas – buvo labai įdomu išgirsti akis džiuginančių piešinių istorijas, aktualias Kaunui ir kauniečiams. Tik dar susimąsčiau: kaipgi piešinius interpretuoja praeiviai?

Nebeprisikiškiakopūsteliaujantiesiems

Domantas Gružas „Ilgiausias žodis (beveik) visiškai nenaudojamas, kaip ir Kauno centre stūksantis vaiduoklis.“ Senelis išminčius

Tomo Preikšos nuotr.

Egidijus Grygolaitis „Man – širdžiai mieliausias kūrinys, kiekvienąkart maloniai primenantis Kauno jaukumą vienoje judriausių gatvių. Niekur neskubant, be batų ilsintis ir traukiant pypkę.“ Tomas Gecevičius „Galvoje iškyla „Fluxus ministerijos“ prisiminimai ir tos vietos žavesys. Iki šiol man galvoje įstrigę žodžiai iš šio piešinio pristatymo: „Senelis visuomet stebi kuriančius ir šokiančius.“ Jis man ir tapo Kauno kūrėjų sergėtoju ir menininkų dievuku.“ Dviratininkas su rože

A. Aleksandravičiaus nuotr.

Tomas Gecevičius „Man visuomet malonu, kai gatvės mene menininkas rašo lietuviškus žodžius.

Tai, kad išpieštas ilgiausias lietuviškas žodis, man asocijuojasi su pagarba lietuvių kalbai.“ Adriana Lavrukaitytė „Nebeprisikiškiakopūsteliaujantiesiems“ man visuomet buvo maištavimo, jaunystės ir laisvės siekimo ženklas. Kiekvieną kartą grįždama į Kauną tikiuosi, kad jį ten stūksantį dar pamatysiu. Dėl kažkokių priežasčių labai mielas ir daug sentimentalumų keliantis ženklas.“

Luko Mykolaičio nuotr.

Tomas Gecevičius „Romantiškas piešinys šalia traukinių stoties. Atrodo, kad tas dviratininkas skuba pas savo mylimąją ir primena stebėtojui nustebinti ir savąja su gėlyte, nupirkta šalia esančiame gėlių turgelyje.“

2020 RUGPJŪTIS

3 1

A M E T O I S E N Ė M

#культпратэст (#kultprotest) – tokia grotažymė liepos pabaigoje, artėjant Baltarusijos prezidento rinkimams, ėmė sklisti socialiniuose tinkluose. Kadangi šie valstybių sienų nepripažįsta, džiugu gyvai stebėti, kaip pagaliau garsiai, „drąsiai, lyg nebūtų rytojaus“, ima kalbėti mūsų kaimynai, veikiantys kultūros baruose – taip jie siekia protestuoti prieš cenzūrą tiek mene, tiek politikoje, tiek gyvenime.

Grynas menas Kotryna Lingienė

3 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kadrai iš filmo „Pure Art“ 2020 RUGPJŪTIS

3 3

A M E T O I S E N Ė M

Grynas sutapimas, kad vos vos iki rinkimų ir #культпратэст augimo pradžios pasikalbėjome su dokumentinio filmo „Grynas menas“ režisieriumi Maksimu Švedu. Filme vieno ryškiausių šiuolaikinės Baltarusijos tapytojų (praėjusių metų pabaigoje nusižudžiusio – priežasčių šeima nedetalizavo, bet rašyta, kad menininkas neturėjo pinigų net transporto bilietėliui nuvažiuoti į filmo pristatymą) Zaharo Kudino praktikos ir meninės intervencijos viešosiose erdvėse perteikia absurdišką Baltarusijos portretą.

Savitas Zaharo menas vadinamas „neuro art“ – jis dirbo ne tik tapybos, bet ir skulptūros, 3D, virtualios realybės srityse. 2018-aisiais Minsko Serebriankos mikrorajone sukūrė pirmą didelės – labai didelės – apimties abstraktų darbą purškiamais dažais – „Reflection of the Sky“.

Jau apkeliavęs ne vieną solidų festivalį, įskaitant ir programas dedikuojančius žmogaus teisėms, filmas „Grynas menas“ („Чистое искусство“ / „Pure Art“) rugpjūčio 19 d. bus rodomas Kauno menininkų namuose, rugpjūčio 20 d. – bičiuliškoje sostinės įstaigoje, Kirtimų kultūros centre. Šie seansai – dokumentikos ciklo „Common People“ dalis.

Maksimai, pagal išsilavinimą jūs – teisininkas, politologas. Kaip tapote kino kūrėju?

Politikos mokslus pasirinkau gana atsitiktinai. Visgi man iš tiesų įdomu

3 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

stebėti žmonių elgesį, o politika – tai ugnies kurstymas, provokuojantis žmones veikti. Tokia man atrodo reikalinga dokumentika – apie veikiančius žmones.

Kaip susidomėjote tuomet dar būsimu filmo herojumi Z. Kudinu?

Pirmą kartą šį menininką įsidėmėjau skaitydamas straipsnį apie nutrūktgalviškus jo nuotykius JAV. Labai patiko Zaharo citata, panaudota straipsnio pavadime: „Kada gi žmonės nustos rėkti ir suvoks, kad Baltarusiją kuria patys?“ Pritariu šiai minčiai – turime daugiau dirbti ir mažiau pliurpti. Mažiau gailėtis savęs. O susitikome jau pradėjus parengiamuosius filmo darbus – nebuvau matęs jo tapybos, išskyrus tą, kuri iliustravo minėtą straipsnį. Pasirinkome jį pagrindiniu pasakojimo herojumi būtent dėl asmenybės, išraiškingo charakterio. Tai, kad jis tapytojas, man nebuvo taip svarbu. Pagrindinė filmo idėja – parodyti Baltarusijos atmosferą per keistą meno fenomeną, ne per menininko biografiją.

Gal galite papasakoti išsamiau, kas tai per absurdiška atmosfera, užfiksuota filme? Ar menas, įskaitant kiną, pajėgus kovoti su absurdu?

Man sudėtinga žodžiais apibūdinti absurdą, todėl ir pasirinkau kino formą. Na, paklausykit: abstrakčiojo meno atstovas per visą miestą tempia didelio formato drobes, atremia jas į

Gatvės menas, pagal vieną teoriją, yra opozicija instituciniam menui ir galerijų tradicijai. Kita vertus, jis gali būti laikomas ir vieninteliu grynu menu, kuriam neturi įtakos srovės ar kuratoriai.

Zaharas tarsi gyveno abiejuose pasauliuose. Bet gal tik man taip atrodo? Ką manote jūs ir kuriam apibūdinimui labiau pritartumėte?

Zaharo požiūris į meną – labai kompleksiškas, bent jau tokį susidariau įspūdį, kiek jį teko pažinoti. Tuo požiūriu jis mėgo dalintis – daugelis pokalbių su juo sukosi apie meną. Bet nesiimsiu cituoti jo teorijos ar dėlioti savosios, nesu meno ekspertas. Man daug artimesnis gatvės menas.

Ar galima teigti, kad jūsų filmo herojus iš galerijos išėjo į gatvę?

Nepasakyčiau, kad jo menas transformavosi į gatvės meną. Jis sutiko dalyvauti projekte, nes jam patiko filmo apie Baltarusiją idėją. Kartu radome būdą provokuoti žmones, kad pradėtų kalbėti, – dažų dėmes nuo sienų perkelti ant drobės. Apskritai Zaharui patiko dalyvauti bet kokiuose meno procesuose, jis jautėsi gerai būdamas reikalingas tiek gatvėje, tiek galerijose.

Dialogų filme yra įvairių – vieniems patinka, kiti piktinasi, ar kas suteikė jam leidimą čia tapyti. O kaip apskritai baltarusiai vertina Zaharo Kudino palikimą? Žmonėms Zaharas patiko – jis buvo šviesi asmenybė, kupina drąsių,

kartais ekscentriškų idėjų. Tos simpatijos visgi buvo dažniau reiškiamos žodžiais – pirkėjų eilių prie jo paveikslų nesusidarydavo. Jis buvo jautrus kitų nuomonei, netgi įsižeisdavo neatsargiai parinkus žodžius, galėjo skaudžiai atsikirsti ir sukritikuoti kito meną. Apskritai meno kritikai ir istorikai žavisi jo mintimis ir darbais – ypač po to, kai jis paliko šį pasaulį. Beje, jis buvo jauniausias menininkas, kurio darbas pateko į Nacionalinį muziejų. Be honoraro.

Kaip Baltarusijoje priimtas šis filmas? Ar vietos gyventojai sutinka su jūsų rodomu Baltarusijos vaizdu?

Mūsų šalyje kino industrija unikali: beveik nėra pinigų, festivalių, specialistų, konkurencijos, auditorijos. Bet yra filmų! Dalis jų kuriama valstybinėje studijoje „Belarusfilm“, bet šiuos žiūrovai retai vertina palankiai. Kitus gi kuria nepriklausomi entuziastai be biudžetų. Treti kreipiasi pagalbos į užsienio šalis, siūlančias paramą. Maniškį filmą rėmė Lenkijos kino institutas.

O atsiliepimai maždaug tokie: „ironiškai reflektuoja realybę, kurioje gyvename“. Žmonės sakė, kad visa ko absurdiškumą ir sunkumus filmas tikrai parodo, bet iš kino salės išėjus palengvėja.

Kadangi šio žurnalo numerio tema – gatvės menas, įdomi ir jo padėtis bei santykis su Baltarusijos valdžia.

Dabartinė gatvės meno scena Baltarusijoje dažniausiai asocijuojama su projektu „Urban Myth“, „Vulica Brasyl“ festivaliu, pritraukiančiu gerai žinomų menininkų, ir vietinių aktyvistų meno bendruomene „HutkaSmachnaa“. Gatvės meno šaknys siekia sovietų laikus. Pastaruoju metu valdžia lyg ir palankesnė šiam reikalui, bet pasitaiko, kad uždažomos ir pačių užsakytos freskos.

2020 RUGPJŪTIS

kmn.lt

sienas, nuo kurių komunalinio ūkio darbuotojai jau teptukais „nuvalė“gatvės meną, ir tapo. Galiausiai vienas iš šio plenero darbų pateko į Baltarusijos nacionalinį dailės muziejų. Crazy skamba, ką? Visgi ne, nepasakyčiau, kad menas – tai kova. Kaip pasakė Zaharas filme, menas turi kelti klausimus, o ne atsakinėti klausiantiems (tai buvo menininko atsakymas praeiviui parke, paklaususiam, ką jo darbas sako žiūrovams, – red. past.).

3 5

2 2 0 2 Ė N I O

S

K

U

L

T

Ū

R

O

S

S

O

S

T

Čia yra mano kiemas

A

U

N

A

S

–

E

U

R

O

P

Kadaise vienas toks garsus reperis įspėjo: „Čia yra mano kiemas / Šalin rankas“, bet laikai keičiasi ir, nors tvorų pardavimai, matyt, nemažėja, vartai veriasi plačiau. Tų, kurie gali priimti, turi ką papasakoti, siekia dalintis ir būti įkvėpti – galbūt net atrasti naujų savo talentų. Su kitų pagalba ir padrąsinimu tai visuomet lengviau. Taigi visą numerį paskyrę Kauno sienoms, žengiam į kiemus – būtent taip, „Fluxus Labas! Kiemas“, pavadinta jau antri metai vykstanti projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programa.

K

Gunars Bakšejevs „Kaunas 2022“ nuotr.

3 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2020 RUGPJŪTIS

3 7

2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R

Bendruomenių programos „Visi kaip vienas“ kuratorė Greta Klimavičiūtė-Minkštimienė žiemą susitikimo metu pasakojo: „Bendruomenių ir menininkų bendro kūrybinio proceso eigoje žmonės patys išdrįso garsiai kalbėti apie problemas, su kuriomis susiduria savo aplinkoje, bei ieškojo būdų jas koreguoti pasitelkdami meninę veiklą. Projekto kulminacija tapo pačių žmonių noras viską atlikti savomis rankomis, atsižvelgiant į menininkų patarimus, esamą problemą įveikti kūrybiniais sprendimais, kuriuos generavo diskusijos metu. Metodus, kurie pasiteisino bei padėjo užmegzti tarpusavio ryšį, ketiname naudoti ir šiemet.“

K

A

U

N

A

S

–

E

U

Tiksliau, paprogramė – visų pirma, „Visi kaip vienas“ yra bendruomenės laboratorijų programa, kurioje vyksta vietos gyventojų idėjų, požiūrių ir patirties apykaita, skatinamas kūrybiškas dialogas, kuriantis ryšius ir pokyčius. Kaip pasakojo „Fluxus Labas! Kiemas“ koordinatorė Goda Pomeranceva, šiais metais veiklos vyksta aštuoniuose kiemuose. Dvi bendruomenės į projektą pateko 2019 metais. Kitos šešios prisijungė ir tapo „Fluxus Labas! Kiemas“ dalimi šį vasarį, po savo idėjų pristatymų ir aptarimo.

3 8

Taigi praėjo pusmetis ir jau galime raškyti pirmuosius bendruomenių sinergijos vaisius, o kitų – stebėti nokimą. Šią vasarą veiksmas vyko, vyksta ar vyks Gričiupio g. 11, Ukmergės g. 4 ir 8, Zanavykų g. 66, Muravos g. 19, Kuršių g. 28, Baltų pr. 147 Kaune bei Pilėnų g. 3, Akademijoje, ir Politechnikos g., Naujasodyje, Kauno rajone.

Beje, jungiasi ne tik meninės idėjos ir vietos istorijos – kiemuose gimstančius stebuklus kviečiami paremti aplink veikiantys verslai, institucijos ir pan. – kad ir medžiagomis, gaminiais, transportu, įrankiais.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Birželio 29–liepos 2 d. Naujasodžio kaime, kurortą primenančioje žalioje erdvėje prie Neries, kartu su architektu Algimantu Grigu vietos bendruomenė įgyvendino „BudCud“ architektūros studijos iš Lenkijos suprojektuotą funkcionalų mažosios architektūros objektą – piramidę.

Visi dirbo išvien: kas rovė kelmus, kas vežė įrankius, kas pjovė dalis, kas formavo piramidę, kas ruošė vaišes pabaigtuvėms.

Gričiupio kieme liepos 2 d. įvyko interaktyvus, eksperimentinis-sceninis vyksmas, kuriame atsiskleidė vietos gyventojų kultūra, skatinanti skirtingų kartų ir gyvenimiškų patirčių, socialinių grupių dialogą ir savitarpio supratimą. Kiekvienas namo gyventojas tapo lygiaverčiu renginio kūrėju, atlikėju, organizatoriumi, artistu bei žiūrovu. Goda Pomeranceva pasakojo, kad šio sceninio vyksmo režisierė Edita Niciūtė džiaugėsi gražia namo gyventojų iniciatyva bei kiemo gyventojų įsitraukimu į kiemo performanso kūrimą, kuris sutvirtino namo gyventojų bendrumo jausmą.

Liepos 7–10 d. „fluxistai“ judino bendruomenę Muravos g. kieme.

Eiguliuose esančio namo bendruomenės daugumą sudaro senjorai.

Yra ir tokių, kurie name gyvena nuo jo pastatymo ir dar atsimena tuomet naujutėlius prie laiptinių durų įrengtus suoliukus. Dirbtuvių metu bendruomenė kartu su architektu A. Grigu kūrybiškai atnaujino šiuos suoliukus bei sprendė bendruomenės susvetimėjimo problemas.

Antrąją dirbtuvių dieną rankoves raitojosi dvi dešimtys namo gyventojų ir visą popietę šlifavo, gruntavo, dažė, karpė, nešė, kalė, šveitė, pjovė.

Tokio sujudimo kieme kaimynai teigė neregėję 47 metus! Dirbtuvėlės tęsėsi keturias dienas ir pasibaigė kaimynų švente kieme, pokalbiais apie tvarumą ir darnų vartojimą.

Eiguliuose liepą startavo net trys menininkų projektai – Architektūros fondo kuruojamos programos „Building Narratives“ („Materialūs pasakojimai“) platformos „Future Architecture“ dalis. Projektai įgyvendinami bendradarbiaujant su „Kaunas 2022“ programomis „Modernizmas ateičiai“ ir „Visi kaip vienas“. Pirmasis kvietimas Eigulių gyventojams prisijungti prie Godos Verikaitės projekto „Ką kalba Eiguliai“ jau išsiųstas. Šis projektas siekia atrasti esamas, bet dar negirdėtas Eigulių istorijas, jas papildyti ateities prognozėmis ir sukurti naują Eigulių naratyvą. Jis rugpjūčio pabaigoje virs patyrimine audiokelione po Eigulius, kuri pakvies vietinius gyventojus ir svečius atrasti arba naujai pažvelgti į rajoną ir jo aplinką.

Menininkas Povilas Jankūnas kviečia prisijungti prie jo projekto „Fantastiškas rajonas“ – griebti fantaziją už ragų ir padėti savo rajonui atkapstyti istorijas, o tada, pasitelkiant stalo žaidimą, kurti nerealias Eigulių idėjas ir mitus. Eigulių gyventojai galės papildyti žemėlapio užduotis, kurti žaidimą ir plėtoti bandomąją žaidimo versiją. Tik paskaitykit, kaip fantastiškai skamba jau pats kvietimas: „Dangus buvo sunkus ir slėgė, lyg būtų sklidinas švino. Lėtai slinkdamas įkaitusiu asfaltu jaučiau ore tvyrančią įtampą, kuri augo sulig kiekvienu mano žingsniu. Kai jau atrodė, kad galutinai nuslobsiu nuo alinančios miesto kaitros, iš už tamsiausio debesies kartu su plykstelėjusiu griaustiniu staiga išniro jis.“ Dar viena menininkė, siekianti pažinti Eigulių bendruomenę – Sonja Lakic iš Bosnijos ir Hercegovinos domisi „butų biografijomis“ – ji yra parengusi „postjugoslavinių“ istorijų projektą. O ką sukurs Eiguliuose, matysime – visi šiemet projekto „Fluxus Labas! Kiemas“ nokstantys vaisiai galutinai prisirps rugsėjį, kai vyks „Fluxus festivalis“, kviesiantis ne tik kopti į Parodos kalną, bet ir dairytis kiemuose atokiau nuo ir taip visko pilno centro.

visikaipvienas.eu

O dabar apie sirpstančius kiemus – galbūt ir jūsiškiame šis tas planuojama, tik dar negirdėjote? Tas pats architektas A. Grigas į dirbtuves Kuršių g. 28 kvies rugpjūčio 3–7 d. Jis tikisi susipažinti su užsidegusiais ir atvirais gyventojais, kurie nebijos atsitiktinumo ir klaidų bei trokš išjudėti iš kasdienybės. Kada daugiau, jei ne rengiantis tapti Europos kultūros epicentru, išmoksime būti svetingais savo vietos šeimininkais, besidalinančiais kultūra su kauniečiais, lietuviais ir europiečiais?

2020 RUGPJŪTIS

3 9

S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N K

A U

N

A

S

–

U

Nors Lietuvoje vitražo istorija siekia ne vieną šimtmetį, tačiau moderniosios Lietuvos vitražo mokyklos šaknys driekiasi iš Laikinosios sostinės.

Istorija mus atveda pas Stasį Ušinską, tikrą renesanso žmogų, davusį mums pirmąjį garsinį lėlių filmą „Storulio sapnas“, o konservatyvią 4 dešimtmečio pradžios Kauno menuomenę išgąsdinusį kubizmo formomis. Pirmiausia jis visgi buvo šiuolaikinio lietuviško vitražo meno pradininkas. Iš jo pedagoginio darbo išaugo būsimųjų šalies vitražininkų profesinis genealoginis medis, siekiąs mūsų dienas. Ką šiandien Kauno viešosiose erdvėse turime iš S. Ušinsko bei jo mokinių kūrybinių ieškojimų?

Spalvoti miesto stiklai Paulius Tautvydas Laurinaitis

4 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Broniaus Bružo kūrinys, puošiantis Kauno kultūros centrą. Autoriaus nuotr.

2020 RUGPJŪTIS

4 1

S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K

Kazimiero Morkūno vitražas „Nenugalėtieji“. Autorius penkiose plokštumose su nepaprasta menine jėga apibendrina Kauno IX forte įvykdytus šiurpius nacių nusikaltimus, liaudies pasipriešinimą ir pasmerktųjų mirti tvirtybę. Vitražas yra trijų matavimų. Didžiuliai spalvoto stiklo blokai vietomis žėrėdami išsiveržia iš bendro paviršiaus iki pusantro metro. Kiekviena siena yra savarankiška visuma, turinti savitus plastinius, spalvinius, faktūrinius niuansus. © Kauno IX forto muziejus

Nors po studijų Paryžiuje 4 dešimtmečio pradžioje Ušinskas į Lietuvą parvežė daugybę modernybės laikotarpio stilistinių idėjų, tačiau jo kurti vitražai santūresni. Vieni pirmųjų jo darbų – du vitražai Vytauto bažnyčioje. Kaip ir kitur, čia jis siekė prisitaikyti prie konteksto: stilizuoti heraldiniai motyvai

4 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

vitražuose persipina su kompozicija, atliepiančia bažnyčios atmosferą, architektūrinį charakterį.

Tolesnis kūrėjo kelias mus atveda į buvusius Prekybos, pramonės ir amatų rūmus, Vytauto Landsbergio-Žemkalnio 1937–1938 m. suprojektuotus kaip simbolinę šalies ekonominę tvirtovę. Greta Broniaus

Pundziaus kurtų bareljefų ir Petro Kalpoko freskų, rūmų meninės vienovės sprendinį papildo ir Ušinsko vitražai, dailėtyrininkės Laimos Petrusevičiūtės įvardijami pirmaisiais XX amžiaus siužetiniais vitražais Lietuvoje. „Lietuvaitė“ ir „Statybininkas“ išreiškia dvi tuometėje valstybėje vyravusias idėjas – romantizuojamą lietuvybę ir krašto progresą. Heraldiniais Ušinsko vitražais buvo papuošta ir Kauno karininkų ramovė: jie buvo sunaikinti, tačiau jau XXI amžiuje karininkams šiuos darbus padėjo atkurti Vytautas Švarlys.

Nors sovietinės okupacijos metais vitražo menas buvo apribotas daugiausia visuomeniniais bei administraciniais pastatais, Ušinskas išnaudojo dar nespėjusią nusistovėti politinę situaciją ir spėjo papuošti Šančių bei Mažąją Prisikėlimo bažnyčias, kur religinę tematiką supynė su lietuvišku kontekstu.

Savo pedagoginėje praktikoje, apėmusioje ir Kauną, ir Vilnių, jis išaugino naują vitražininkų kartą, vėliau ugdžiusią trečiąją.

Tarp Ušinsko mokinių buvo du lietuviškajai vitražo mokyklai itin svarbūs vardai – Algimantas Stoškus ir Kazys Morkūnas, kurie, įkvėpti mokytojo, vėliau gausiai eksperimentavo su naujomis technikomis: veidrodiniais, storo luitinio stiklo bei erdviniais vitražais. Į Lietuvos meną grįžus modernizmo tendencijoms, 7–8 dešimtmečiais, dalis Lietuvoje kuriamų vitražų tapo monumentalesni ir abstraktesni. „Girstučio“ rūmų lankytojus pasitinka masyvus A. Stoškaus ir jo auklėtinio Antano Grabausko triptikas „Tėvynė“.

Kūriniui teko nukeliauti net už Atlanto: Monrealyje vykusioje

tarptautinėje parodoje „Expo 67“ SSRS paviljone jis reprezentavo lietuvių vitražininkų talentus.

O ar žinojote, kad Kaune yra ir didžiausias šalies vitražas? Beveik 200 kvadratinių metrų užima K. Morkūno „Nenugalėtieji“ IX forto muziejuje – dydžiu jis varžosi tik su kitu to paties autoriaus kūriniu Šiauliuose. O monumentalumu konkuruoja nebent su gretimu lauko kaimynu – IX forto memorialu.

Trimatė, storo luitinio stiklo kompozicija sukurta 9 dešimtmečio pradžioje. Dar vienas Ušinsko mokinys Vytautas Banys į Kauno menininkų namų salės sargybą panašiu metu atidavė savo „Mūzas“, atskleidžiančias sugrįžtančią kur kas tradiciškesnę kryptį bei techniką ir menininko braižui būdingą figūrų apipavidalinimą ornamentiniais motyvais.

Palyginimui verta aplankyti ir kitas „Mūzas“, kurios atstovauja jau trečiajai vitražininkų kartai, nors atsirado anksčiau. Į dabartinį Kauno kultūros centro pastatą A. Stoškaus mokinio Broniaus Bružo kūrinys atkeliavo 1968 m. ir puikiai atspindi savo laiko stilistines nuostatas. Jį sudaro daugiau nei pustrečio tūkstančio stiklinių dalių, bet svarbiausia – prieš dešimtmetį jis buvo restauruotas. Nemažai vitražo pavyzdžių, kadaise puošusių įvairių mūsų miesto pastatų ertmes bei erdves, šiandien yra dingę, sunaikinti arba, geriausiu atveju, išimti iš konteksto. Iš tiesų – jų tiek, kad šitas straipsnis turbūt turėtų būti dvigubai ilgesnis.

Vis dėlto nusikalstume nepaminėję Algimanto Stoškaus 8 dešimtmečio gale sukurto erdvinio vitražo „Skrydis“, puošusio buvusį Miestų statybos projektavimo instituto (dab. BLC) vidinį atriumą, – tuo metu tai buvo išskirtinis tokio pobūdžio kūrinys Kaune. Gal kas matėte?

2020 RUGPJŪTIS

4 3

Kalendorius SCENA 08 05 – 08 23

Tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“

Festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ vasaros programa: „Atstumo mechanika“ M. Žilinsko dailės galerijos kiemas, Nepriklausomybės a. 12

Komiksų opera „Alfa“. Visvaldo Morkevičiaus nuotr.

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Įvairios vietos

Pirmadienis, 08 10, 19:00

4 4

Į Kauną ir Kauno rajoną grįžtantis projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ festivalis šiemet dvigubas – rugpjūčio 5-9 d. su gatvės teatro spektakliu „Atvykėliai“ apkeliaus dešimt skirtingų vietų Kaune ir Kauno rajone, o rugpjūčio 20-23 d. kvies į pagrindinę programą Kauno miesto ir Kauno rajono erdvėse. Čia pasirodys Lietuvos ir užsienio menininkai, kurie pristatys šiuolaikinės operos, šiuolaikinio šokio spektaklius, teatro premjeras, šiuolaikinio cirko spektaklį iš tarptautinio projekto „Circus Next“.

Festivalio tikslas – ne tik parodyti įdomiausius scenos meno kūrinius, bet ir atskleisti netikėtas įvairių Kauno miesto erdvių galimybes, tad šiemet su žiūrovais bus susitinkama tiek tradicinėse scenose, tiek tokiose neįprastose, kaip Nemunas, biuras ar požeminė stovėjimo aikštelė.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

SÍN archyvo nuotr.

Máté Mészáros spektaklyje „Atstumo mechanika“ (SÍN produkcija, Vengrija) akcentuojamas statiškų ir judančių kūnų išdėstymas erdvėje, derančių ir nederančių sistemų, prigrūstų į šią erdvę, ir atstumų tarp kūnų tyrinėjimas. Kad atskleistų šią problematiką, choreografas ieško tinkamo gesto, abstrakcijos išraiškos fiziniame kūne.

Penktadienis, 08 21, 18:30

Premjera. Spektaklis „Pirmeviai“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71 Ar kada bandėte įsivaizduoti, kaip atrodė teatro kūrėjų gyvenimas prieš 100 metų ir kaip buvo įsteigtas profesionalus dramos teatras? Į šį svarbų mūsų kultūrai įvykį nukelia pjesė „Pirmeiviai“, kurios autorius režisierius, pedagogas

Rugpjūtis Gytis Padegimas, pasitelkęs sukauptas žinias ir faktus, atkūrė laikmetį, jo atmosferą bei profesionalaus Lietuvos teatro pirmeivių portretus ir mintis. Kūrinyje daug autentikos, detalių ir intrigų, kurios yra būdingos kūrybiniams procesui ir bohemiškam veikėjų būdui. Įdomu, kad kūrinys gimė režisieriaus G. Padegimo bute karantino metu kovą. Kaip jis pats sako, tuo metu „kalbėjosi“ su savo personažais ir dėliojo jų dialogus, derindamas tikslius biografinius faktus ir fantaziją. Premjera ir pjesė yra dovana Lietuvos profesionalaus teatro jubiliejui – 2020 m. gruodžio 19 dieną jam sukanka šimtas metų.

ir edukacijos, knygų pristatymai ir susitikimai su dramaturgais, nemokami spektakliai ir kt. Viską vainikuos „Fortūnų“ ceremonija, geriausius ir iškiliausius miesto teatralus sukviesianti į Kauno valstybinį lėlių teatrą.

MUZIKA Trečiadienis, 08 05 / 08 19, 18:00

Improvizacijos vakaras Baras „Godo“, Laisvės al. 89

08 24 – 08 31

Teatro savaitė Įvairios vietos

Ekskursija „Teatrų bermudai“. KMKT nuotr. „Godo“ archyvo nuotr.

Prieš keletą metų pavasarį, pasitinkant Tarptautinę teatro dieną ir kaunietiškuosius „Fortūnų“ apdovanojimus, pradėta rengti viso miesto – ir ne tik teatrų – institucijas vienijanti savaitė dėl savaime suprantamų priežasčių nukelta į rugpjūtį. Taigi vasarą palydėsime panirę į renginių su teatro prieskoniais gausą – vyks ekskursijos, parodos, pjesių skaitymai, paskaitos

Šiuose kas dvi savaites vykstančiuose vakaruose kviečiami dalyvauti visi patyrę ir pradedantys.

Jei groji būgnais – komplektas bus, tereikia turėti savo lėkštes ir lazdeles.

Grojantiems gitara – atsinešti savo.

Taip pat bus mikrofonas, jei kartais norėsis padainuoti ar prisijungti kokiu kitu instrumentu.

2020 RUGPJŪTIS

4 5

Kalendorius Trečiadienis, 08 12, 19:00

„Pažaislio liepų alėjos vakarai“: „Baltasis kiras“ ir „Graži ir ta galinga“ „Monte Pacis“, T. Masiulio g. 31

Ketvirtadienis, 08 13, 19:00

Pažaislio muzikos festivalis.

Koncertas solisto Kosto Smorigino 40-mečio jubiliejui

„Graži ir ta galinga“. Klaipėdos jaunimo teatro archyvo nuotr.

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Pažaislio vienuolynas, T. Masiulio g. 31

Likus savaitei iki bardų festivalio „Purpurinis vakaras“ Anykščiuose, Pažaislyje suplanuotas jo įžanginis koncertas. Pirmojoje jo dalyje savo naujausio albumo dainas pristatys dainų ,,Lūpytės“, „Saulei šviečiant“ ir kt. autorius ir atlikėjas Tautvydas Augustinas – „Baltasis kiras“. Na, o grupė „Graži ir ta galinga“ bandys atsakyti į klausimą – kas bendra tarp renesansinės gražuolės, rašytojos su skarele ir tarybinės herojės? Jos trys, pasikvietusios dar būrį draugių, veržiasi ant scenos, kad papasakotų visiems, ką reiškia būti moterimi Lietuvoje.

Daugiau kultūros pilnas.kaunas.lt

4 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Atlikėjų archyvų nuotr.

Dvi kartos. Tėvas ir sūnus. Išskirtinis koncertas. Jubiliejus. Net nebūdamas prisiekusiu melomanu gali atspėti, kad tai du Kostai. Charizmatiškasis Lietuvos bardas ir tarptautinį pripažinimą pelnęs operos solistas.

Gausybę įsimintinų vaidmenų sukūręs aktorius Kostas Smoriginas vyresnysis ir neprilygstamas Eskamiljo – Kostas Smoriginas jaunesnysis. Pritariant Kauno miesto simfoniniam orkestrui, diriguojamam Vytauto Lukočiaus, skambės K. Smorigino vyresniojo autorinių dainų aranžuotės, Lietuvos bei kitų šalių kompozitorių operų arijos.

Rugpjūtis Šeštadienis, 08 15, 12:00

Suburtynė

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55

Ketvirtadienis, 08 20, 20:00

Gyvai: Migloko

KKC terasa, Vytauto pr. 79

Atlikėjos archyvo nuotr.

„Skaidrumų“ nuotr.

„Be pertraukų skambėsime 24 valandas, kilstelkim Kauną virš žemės taip, kaip dar nebuvo pakilęs. Ieškote draugijos?

Rašykite, sugrupuosime“, – į muziejaus kiemą giedoti sutartinių kviečia grupė „Skaidrumos“, kurią rasite feisbuke.

Sekmadienis, 08 16, 17:00

Koncertas „Parko muzika.

Nusišypsok!“ Dainavos parkas

Koncertinė įstaiga „Kauno santaka“ visą vasarą džiugina Kauniečius ir miesto svečius muzikinėmis dovanomis žaliosiose miesto erdvėse.

Jau paskutinis šį vasarą – ansamblio „Ainiai“ koncertas. Pasiimkite viską, ko reikia piknikui.

Migloko – daugiaspalvė kompozitorė ir dainininkė, kurios kuriama muzika aprėpia ne tik džiazą, bet ir soul, funk, bliuzo, indie, klasikos, tribal bei daugelio kitų žanrų ar stilių skambesius. Būdama scenoje Migloko savo balsu lyg subtiliausiais teptuko potėpiais tapo švytinčius natiurmortus klausytojų vaizduotėse tol, kol vaizdiniai pamažu susijungia į vieną idėjų lauką, kuriame mes visi iki vieno tampame muzika.

Penktadienis, 08 21, 19:00

Eksperimentinės muzikos koncertas „XAW III“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Jau trečiasis „Kaunas 2022“ industrinės kultūros platformos „Matters“ serijos XAW koncertas ir vėl į vidinio kiemelio sceną ištemps tuos, apie kuriuos žurnalai nerašo, o TV reporteriai nekalbina. Prieš renginį atlikėjai papasakos, iš kur ir kaip atsiranda jų garsynai.

2020 RUGPJŪTIS

4 7

Kalendorius Šeštadienis, 08 22, 18:00

Pažaislio muzikos festivalis. „Marios in Blues“

Romo uostas (šalia Kauno jachtklubo)

Sekmadienis, 08 30, 18:00

Pažaislio muzikos festivalis.

Baigiamasis koncertas: opera „Lietuviai“

O

R

I

U

S

Pažaislio vienuolynas, T. Masiulio g. 31

N

Ar esate matę, kaip bliuzo ritmu supasi laivai? Ar girdėjote kaip mariomis aidi bliuzo melodijos? Šį reiškinį įgyvendins Bliuzo flotilė, kurioje džiazo pabūklais šaudys Petras ir Dominykas Vyšniauskai, o harmoninę bei ritminę amuniciją tieks broliai Bazarai.

K

A

L

KPK nuotr.

E

D

„Wikimedia Commons“ / Diliff nuotr.

Ketvirtadienis, 08 27, 20:00

„Untold City“: Rolandas Kazlas ir „Pakeleiviai“ Nemuno sala

„Poetai ateina“ – tai didelio susidomėjimo ir nuoširdžios žiūrovų reakcijos sulaukęs, Rolando Kazlo sukurtas ir su grupe „Pakeleiviai“ atliekamas, koncertas-spektaklis pagal Lietuvos poetų eiles. Nuosekliai sudėliotas ir įtaigiai pateiktas kūrinys – tikras lietuviškos poezijos atradimų vakaras.

4 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Paskutiniuoju XXV Pažaislio muzikos festivalio akcentu, skirtu Atkurtos Lietuvos 30-mečiui paminėti, taps italų kompozitoriaus Amilcare Ponchielli opera „Lietuviai“. Sulaukusi sėkmės per premjerą Milano teatre „La Scala“ 1874 metais, vėliau ji buvo atlikta įvairiuose kituose Italijos miestuose, netgi Buenos Airėse ir Čikagoje. Šios operos atsiradimas – Adomo Mickevičiaus poemos „Konradas Valenrodas“ nuopelnas. XIX a. italų operos kūrėjas išaukštino lietuvių tautą kaip drąsią ir didingą, kuriai tėvynės laisvė brangesnė už gyvybę. Ekspresyvi bei melodinga operos muzikos tėkmė atsiskleis visomis spalvomis atliekama išskirtinių atlikėjų – soprano Jūratės Švedaitės, tenoro Kristian Benedikt bei kitų solistų, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro ir Kauno valstybinio choro, diriguojant maestro Modestui Pitrėnui.

Rugpjūtis PARODOS 06 12 – 08 22

Paroda „Liaudies meno kolekcija“

Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13 2020-ieji paskelbti Tautodailės metais.

Visuomenė skatinama domėtis tautodailės raida, jos šakomis, suvokti tradicinės dailės ir amatų kultūrinę, meninę vertę. Prie šios iniciatyvos jungiasi ir Maironio lietuvių literatūros muziejus, parodoje pristatantis kelias vertingas A. Potockio ir kitų lietuvių liaudies dievdirbių sukurtas skulptūrėles, paslaptingą žalvariu kaustytą kraičio skrynią, gintarais puoštą rankšluostinę, humoristinius medinius suvenyrus, tautiniais raštais išmargintus daugianyčius audinius, ornamentais išraižytas klumpes...

jų istorijos“, kurioje eksponuojamos vien tik dovanotos vertybės. Per 15 Istorinės Prezidentūros veikimo metų 110 žmonių ir organizacijų patikėjo muziejui daugiau kaip 2000 vertingų nuotraukų, istorinių artefaktų bei šeimos relikvijų. Donatorių ir dovanojamų eksponatų skaičius nuolat auga – kartu auga ir institucijos galimybės atkurti ir lankytojams perteikti dar tikresnį reprezentuojamo istorinio laikotarpio paveikslą.

07 12 – 11 11

Paroda „4 būdai nuskristi į Mėnulį“

Vytauto Didžiojo karo muziejus, K. Donelaičio g. 16

Nuo 07 06

Paroda „Patikėta atmintis: žmonės, daiktai ir jų istorijos“ Istorinė LR Prezidentūra, Vilniaus g. 33

Agronomo Juozo Andriušio kišeninis laikrodis su grandinėle ir pakabuku. D. Andriušytės dovana

Ką tik penkioliktąjį gimtadienį atšventusi Istorinė Prezidentūra visus metus kvies į išskirtinę parodą „Patikėta atmintis: žmonės, daiktai ir

VDKM nuotr.

Jis skraidė ant patrankos sviedinio, pasižymėjo geru ūpu ir nuolat leisdavosi į stulbinančius nuotykius.

Jis – vienas žymiausių aristokratų, baronas Miunhauzenas, Apie baroną yra girdėję visi, tačiau ar visi yra matę jį iš arti? Vytauto Didžiojo karo muziejuje atidaryta paroda „4 būdai nuskristi į Mėnulį“, kurioje ne tik atskleidžiamos XVIII a. karybos subtilybės, integruota interaktyvi veikla, bet taip pat parodomas nuotaikingas, pilnas nuotykių barono Miunhauzeno gyvenimas.

2020 RUGPJŪTIS

4 9

Kalendorius 07 16 – 2021 04 24

„Didžioji pramonė: Inkaras“

S

Bendruomenių platformos „Mažosios istorijos“ įkūrėjos Auksės Petrulienės kuruojama paroda, kaip ir „Inkaro“ guminė avalynė, kviečia žingsniuoti mažai pramintu keliu: industrijos istorijoje atrasti naujas spalvas ir prasmes – užmirštas, nubrauktas, išsižadėtas. Parodos eksponatai – unikalūs kūriniai ir masinės gamybos produkcija, rikiuojasi fabriko konvejerio įkvėptoje parodos įrangoje, sukurtoje „Office De Architectura“ architektų. Pasakojimas sukurtas drauge su buvusiais „Inkaro“ fabriko darbuotojais, menininkais, visuomenės aktyvistais.

K

A

L

E

N

D

O

R

I

Kauno paveikslų galerijos archyvo nuotr.

U

Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

Janos Kukainės (Latvija) kuruotoje parodoje pristatoma menininkių Clare Gallagher (Šiaurės Airija), Elīnos Brasliņos (Latvija), Irenos Giedraitienės (Lietuva) ir Jaanos Kokko (Suomija) kūryba, parodos architektai – Donatas Stankevičius ir Marijus Taletavičius. Paroda suformuota remiantis šiltnamio sąvoka ir ją supančiomis daugialypėmis socialinėmis, politinėmis ir ekonominėmis reikšmėmis. Čia siekiama apimti tiek sovietinį palikimą, tiek šiuolaikines privačios sodininkystės tendencijas, taip pat sezoninių darbuotojų migracijos problemas, būdingas dabartinei Rytų Europos (taip pat ir Baltijos šalių) visuomenei.

08 06 – 08 31

Rimvydo Alechnavičiaus tapybos paroda „Seno miesto aidas“

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18

07 25 – 08 30

Paroda „Šiltnamio mūza“

Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 2

Paveikslo fragmentas

Elina Braslina. Kas geresnio Šiltnamyje? 2020 m.

5 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Tai – penktoji personalinė autoriaus paroda. Tarsi fotografijose dailininko darbuose sustingsta Žaliakalnio

Rugpjūtis kiemsargis, balandžius gaudantys vaikai ir kiti šypseną keliantys jaunystės atsiminimai. Pagrindinį dėmesį skirdamas piešiniui, santūriomis spalvomis jis siekia atkurti savo vaikystės miesto atmosferą ir nuotaikas. Nuotraukoje – vieno paveikslo fragmentas. Atskleisti daugiau autorius neleido, būtina ateiti ir pamatyti gyvai.

Nuo 08 07

Filmas „Pieniniai dantys“ (Babyteeth) Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

KINAS Trečiadienis, 08 05, 19:00

Wernerio Herzogo kino vakaras „Parakas“, Prancūzų g. 2

Kadras iš filmo

1890 metais išprotėjęs „gumos baronas“ perujietis Carlosas Ferminas Fitzcarraldas sumanė pergabenti trisdešimt tonų sveriantį garlaivį iš vienos upės į kitą. Garlaivis buvo išrinktas dalimis, perneštas per kalną ir surinktas kitoje jo pusėje. Po šimto metų tą patį Amazonės miškuose pasišovė atlikti kino režisierius Werneris Herzogas, pasivadinęs beprasmybės užkariautoju, tik jo garlaivis svėrė virš trijų šimtų tonų ir tempiamas per kalną jis buvo ne dalimis, o visas. Šis procesas su peripetijomis ir dramomis užfiksuotas filme. Daugiau apie filmą papasakos W. Herzogo gerbėja Sandra Bernotaitė.

Kadras iš filmo

Stiprus pirmosios meilės jausmas Milą aplanko pačiomis netinkamiausiomis aplinkybėmis. Jauna mergina serga nepagydoma liga, o jos meilės objektas Mozė – smulkus narkotikų prekeivis. Tarp komedijos ir tragedijos balansuojančiame filme sulaužomos visos taisyklės, praūžia ne viena jausmų audra, o gražiausi gyvenimo momentai išlieka ilgiau nei pats gyvenimas. Rež. Shannon Murphy.

Nuo 08 14

Filmas „Šarlis Aznavūras“ (Aznavour by Charles) Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

Kadras iš filmo

2020 RUGPJŪTIS

5 1

Šarlis Aznavūras (tikr. Shahnouras Varinagas Aznavourianas) – legendinis armėnų kilmės prancūzų šansonjė, kompozitorius, aktorius, kurio dainos pasklido plačiai po visą pasaulį: per bene 80 metų trukusią karjerą. Įdomu, kad kino kamera jį lydėjo visur – Aznavūras filmavo savo gyvenimą, o jo gyvenimas priminė filmą. Galbūt tokį, kokį sukūrė režisierius Marcas Di Domenico, kuriam paskutiniais gyvenimo metais Aznavūras patikėjo iki tol nerodytą savo kino archyvą. „Šarlis Aznavūras“ – tai legendinio dainininko kino dienoraštis, iliustruotas žymiausiomis jo dainomis ir aktoriaus Romain Duris balsu.

Trečiadienis, 08 19, 21:00

„Common People“: „Grynas menas“ (Чистое искусство/Pure art) Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kalendorius

Kadras iš filmo

Dokumentinių filmų peržiūrų ciklo renginyje – šiame žurnalo numeryje kalbinamo baltarusių režisieriaus Maksimo Švedo filmas. Jame per vieno ryškiausių šiandieninės Baltarusijos tapytojo Zaharo Kudino praktikas ir menines intervencijas viešosose erdvėse perteikiamas šalies ir visuomenės portretas.

5 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Antradienis, 08 25, 21:30

„Scanoramos“ kino antradienis: „Meilė iš pirmo smūgio“ (Love at first Fight) „Laukas“, Nepriklausomybės a. 12

Kadras iš filmo

Madeleine laiko veltui nešvaisto. Lyg pakvaišusi ji kasdien treniruojasi tam, kad atėjus neišvengiamai pabaigai, būtų pasiruošusi. Per gyvenimą pasroviui plaukiantis Arnaud nėra pakvaišęs dėl nieko, todėl greitai pakvaišta dėl Madeleine.

Iš pradžių atsisakęs muštis su moterimi, Arnaud netrunka suprasti, kad kelias į Madeleine širdį – per kovą. Taip jiedu pradeda meilės ir karo žaidimą – laimi tas, kuris neprisipažįsta pralaimėjęs. „Tai dviejų priešingų elementų kolizija, susidūrimas, kurį įkūnija pagrindiniai veikėjai: du visiškai skirtingi personažai, kurie būdami kartu išplečia savo galimybių ribas“, – sako režisierius Thomas Cailley.

Rugpjūtis LITERATŪRA Penktadienis, 08 07, 18:00

„Poezijos pavasaris 2020“.

Laureato vainikavimas

Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13

perspektyvas, – jų sielvartą, meilę ir neapykantą, pavydą ir praregėjimą, – aiškintis pasąmonės klodus, klaidžioti vidinio nerimo ir vienatvės kambariuose, vis po truputį artėjant prie savęs.

DAUGIAU 08 04 / 08 11 / 08 18 / 08 25, 19:00

Nemokamos petankės treniruotės Kauno petankės aikštynas, Draugystės parkas

Alio Balbieriaus asmeninio archyvo nuotr.

56-ojo Tarptautinio poezijos festivalio Poezijos pavasaris laureatu tapo poetas, eseistas, fotografas Alis Balbierius už eilėraščių knygą „Ekvilibriumas“.

Laureatą rinko vertinimo komisija, sudaryta iš penkių pastarųjų „Poezijos pavasario“ laureatų. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu poetui paskirta Maironio premija. Iškilmingo, bet jaukaus vakaro metu vyks poezijos skaitymai.

Trečiadienis, 08 12, 18:00

Liutauro Degėsio knygos „Lengva nebus“ pristatymas

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18 Naujajame romane Liutauras Degėsys perspėja: nėra lengva, lengva nebus ir būti lengva negali, jei leidžiamės tyrinėti herojų psichikos problemų gelmes. Jei ryžtamės gilintis į personažų dvasinio gyvenimo

„DIEM sporto fotografija“ nuotr.

Televizijos transliacijos, komentatoriai, žiūrovų tribūnos, piniginiai prizai, turnyrai su tūkstančiais žaidėjų. Taip petankės sporto šaka atrodo jos gimtinėje Prancūzijoje. Petankės turnyruose Europoje dalyvauja daugiau nei 400 000 žaidėjų, veikia beveik 9000 klubų. Dar bent 10 kartų daugiau žmonių petankę žaidžia savo malonumui.

Prisijunkite ir jūs prie augančios Lietuvos petankės bendruomenės.

2020 RUGPJŪTIS

5 3

Kalendorius 08 04 / 08 11 / 08 18 / 08 28, 17:30

Sutartinių giedojimo mokymai „Etnosodas“

Sekmadienis, 08 16, 13:00

„Skirt Bike Kaunas“ Soboras (susitikimo vieta)

I

U

S

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18

K

A

L

E

N

D

O

R

Paulinos Okunytės nuotr.

5 4

R. Balčiūnienė ir L. Lukenskienė.

Petro Vaičiulio nuotr.

Lietuvių sutartinės – tai užburianti magija, kurios neužtenka vien klausytis iš šono. Norint patirti ypatingą giesmių darnos ir sutarimo pojūtį, reikia išdrįsti pačiam įsitraukti į giedotojų ratą. Svarbiausia, kad sutartines giedoti gali visi – tam nereikia muzikinio išsilavinimo, o tik trupučio susikaupimo. Mokymai vyks su grupės „Kadujo“ narėmis Ramune Balčiūniene ir Laura Lukenskiene.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Vasaros tradicija tapęs trečiasis sijonuotų dviratinink(i)ų sambūris šiemet žada dar daugiau grožio, spalvų ir geros nuotaikos! Čia neapsieinama be bendravimo, naujų idėjų kūrimo, rūpesčių dalinimosi, daug juoko, gėlių ir mados. „Švęskime bendrystę ir laisvę, kurią suteikia važinėjimas dviračiu“, – kviečia organizatorės.

Daugiau kultūros pilnas.kaunas.lt

Rugpjūtis Šeštadienis, 08 22

Sekmadienis, 08 23, 13:00

Zapyškis, Kauno rajonas

Nemuno sala

Aitvarų festivalis „Tarp žemės ir dangaus“

„Pakrantė LIVE“: Šeimų pasakų festivalis Festivalis vaikams ruošia fantastinį žemės lopinėlį ant Nemuno salos kranto, kuriame bus apstu itin smagių dalykų! Pripučiamos linksmybių kaskados, skanumynai, gyva muzika, pasakų sekimo profesionalai Giedrius Arbačiauskas, Gediminas Storpirštis ir daugelis kitų. Šeimų laukia ir teatralizuoti koncertai, kiti pasirodymai.

Ketvirtadienis, 08 27, 18:00

„Energijos rato“ susitikimas Organizatorių archyvo nuotr.

Jau penkioliktąjį kartą vyksiančioje šventėje kasmet (tradiciškai gegužę, tik šiemet – rugpjūtį) dalyvauja tūkstančiai žmonių, kuriems patinka aktyvus ir kūrybiškas laisvalaikis gamtoje. Tai aitvarų entuziastų šventė, kurios metu kūrybinėse dirbtuvėse yra sukuriama šimtai aitvarų.. Pagrindinė festivalio programos dalis yra aitvarų ir lėktuvėlių varžybos. Šventės metu į dangų kyla didieji aitvarai ir milžiniški muilo burbulai. Visi festivalio lankytojai gali dalyvauti išskirtinėse edukacijose ir pramogose, klausytis muzikos ar tiesiog pasivaikščioti vaizdingomis Nemuno pakrantėmis.

Narsiečiai, Vyčio Kryžiaus g.

Organizatorių archyvo nuotr.

Projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendruomenių programos „Fluxus Labas!“ palaikomas „Energijos ratas“ – tai vieta, kurioje kūrybinei veiklai susitinka Narsiečių bendruomenė. Šis architektūrinis kūrinys – tai gyventojų idėjų ir talkų rezultatas, kuris kaskart susitikus pasipildo gamtoje randamais lobiais, o paliekantys ratą išeina pasisėmę ramybės, energijos bei kūrybiškumo. Šįkart programoje – jau minėtų lobių pristatymas, akmenų bokštų edukacija, dėlionės ir arbatėlė.

2020 RUGPJŪTIS

5 5

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

pilnas.kaunas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt Redakcijos adresas 5 6

KAUNAS PILNAS KULTŪROS Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune (platinamas nemokamai)

Bendradarbiai: Artūras Bulota, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Emilija Visockaitė, Gunars Bakšejevs, Justė Vyšniauskaitė, Karolis Dėžutė, Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys, Monika Balčiauskaitė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Rita Dočkuvienė, Teodoras Biliūnas.

Globoja:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

TIRAŽAS 5000 EGZ. 10 000 EGZ.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

ISSN 2424-4465

Leidžia: Leidžia

2020 2017 Nr. Nr. 82 (60) (18)