KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2020 KOVAS

Užku lisiai

2020 KOVAS Viršelio iliustracijos autorė Agnė Žiūkaitė

1

2020 03

Žvilgsnis iš už Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Mechaninė širdis“ užkulisių Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Donato Stankevičiaus kurto vaizdo klipo stop kadrai.

2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Jūs teatre praleidžiate dvi valandas, o spektaklį šimto penkiasdešimties žmonių komanda ruošė tris mėnesius ar ilgiau. Galerijoje parodą apžiūrėjote per 15 minučių, o menininkas seriją kūrė gal dešimtmetį.

Grotuve ieškote tinkamos muzikos bėgiojimui ar darbui ir vienu piršto paspaudimu nurašote, arba pagiriate, penketo minučių garso gabalėlius, lipdytus metus. Jei tas gabalas ilgesnis – gal ir dvejus. O namas, pro kurį ką tik praėjote, atrodo tiesiog namas, kol sužinote, kas ir kada jį pastatė, kiek tai kainavo, kas čia gyveno, kas kūrė ir kodėl viskas pasikeitė.

Tūkstantis nematomų ačiū Užkulisiai neskirti būti matomi.

Ir todėl jie tokie įdomūs. Kiek kilometrų šilko reikia vienai miuziklo premjerai, šiame numeryje nepapasakosime – po Kauno valstybinio muzikinio teatro cechus mus vedžiojusi komunikacijos specialistė Lina Stankevičiūtė juokavo, kad tą skaičių gal žino nebent teatro finansų skyrius, gaunantis visas sąskaitas. Bet kiek lagaminų reikia norint kokybiškai įrašyti simfoninio orkestro koncertą, suskaičiavome – kartu su „Grammy“ nominantais Viliumi ir Aleksandra Kerais.

Dar šį mėnesį susipažinome su daugiau nei 40 metų aktorius iš labai arti matančia Nacionalinio Kauno dramos teatro grimo

meistre Alina Nėniūte. Beveik netyčia trumpai papasakojome ir jau buvusio Kauno mažojo teatro istoriją – teatro pastate senamiestyje dabar veikia viena iš „Kaunas 2022“ erdvių. O ar žinojote, kad Kauno regioninis valstybės archyvas veikia buvusioje sinagogoje? Tiesa, gerokai perstatytoje. Dar vienas su religija susijęs vojažas – į Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčią, kurioje jau dešimtmetį vyksta renginių ciklas „Žodis ir spalva“.

Rubrikoje „Merkurijus“ – ne tik iš Vilniaus knygų mugės grįžusios naujienos, bet ir žiedinės ekonomikos bei zero waste principams ištikima vieta. Į ją pažadame nunešti tik vieną šio numerio kopiją.

2020 KOVAS

3

A J F

O

T

O

I

S

T

O

R

I

Vienas graikų mitas pasakoja istoriją apie karalių Pigmalioną, susikūrusį tobulos moters skulptūrą – nes visos aplinkinės karaliui neįtiko. Skulptūra buvusi tokia tobula, kad Pigmalionas maldavęs deivės Afroditės įkvėpti jai gyvybę. Deivė buvo mielaširdinga, ir Pigmalionas netrukus vedė savo Galatėją.

Kaip gimsta tikrai puikios ledi Gunars Bakšejevs Arvydo Čiukšio nuotr.

4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2020 KOVAS

5

Ypač šį mitą mėgo Viktorijos laikų rašytojai: W. S. Gilbertas įkvėpė XX a. pradžioje pjesę „Pigmalionas“ parašiusį George’ą Bernardą Shaw. O šis savo ruožtu – Alaną Jay’ų Lernerį ir Fredericką Loewe’ą, sukūrusius ikoninį Brodvėjaus miuziklą „Mano puikioji ledi“. Grožis išgelbės pasaulį – net sovietų privertame Kaune „Mano puikioji ledi“ pastatyta dukart, trečią – jau atkūrus Nepriklausomybę. O šiuo metu Kauno valstybinis muzikinis teatras ruošiasi jau ketvirtosios miuziklo versijos premjerai – ji kovo 27-ąją.

F

O

T

O

I

S

T

O

R

I

J

A

Toks procesas šiame šimtamečiame teatre paprastai trunka kelis mėnesius – vos pristačius naujieną, imama rengtis kitai. Dirba ne tik aktoriai, muzikantai, kordebaletas, bet ir staliai, dailininkai, siuvėjai.

Dirba ilgai – ir čia turiu omenyje ne viršvalandžius, o dešimtmečius toje pat darbo vietoje. Nieko keista – vieta ta pati, bet darbas

66

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

vis kitoks. Keičiantis spektaklių siužetams, režisieriams, aktoriams, dailininkams, scenografams ir madoms, nė vienos dienos nebūna tokios pat.

Siuvėjų cechas šiam spektakliui turi pasiūti du šimtus kostiumų. Elizą, pagrindinę miuziklo veikėją, vaidins trys solistės, o herojė spektaklyje persirengia šešis kartus. Aštuoniolika suknelių. Kai užsukome, viena siuvėja kaip tik dygsniavo ilgą tviskantį nuometą – juokėsi, kad išvakarėse dalį blizgučių ant savęs namo išsivežė troleibusu.

Arčiausiai „brodvėjinio“ spektaklio buvo trečioji kaunietiška versija, 1998-ųjų.

Tuomet kostiumus miuziklui kūrė dailininkė iš Austrijos, kuriai daug įtakos turėjo 1964-ųjų to paties pavadinimo filmas. Šįkart savo simpatiją Getsbio epochai eskizuose išliejo Kotryna Daujotaitė.

O siuvyklos moterys su didžiausia

2020 KOVAS 2020 KOVAS

7

7

A J I R O T S I O T O F 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Yra siuvykla, bet yra ir kostiumų saugyklos – ten jų tūkstančiai suštabeliuotų, kad jokia kandis nė negalėtų įlįsti, keliais aukštais.

Karnavalui idėjų nepritrūktų. Čia pat esame patikinami, kad taip paprastai išsinuomoti kostiumo nepavyks. Bet jei spektaklis nurašomas… Kai kurie kostiumai ir į muziejus nukeliauja.

Pavydžiai užveriame drabužinės duris ir beldžiamės pas stalius – tie juokiasi, kad čia jokios romantikos.

Jos randame dekoracijų ceche – dailininkės moja rodydamos į du su puse tūkstančio rožių,

virtusių perregima užuolaida. O gal siena? Pamatysim kovo pabaigoje.

Sako, dabar, žinoma, galimybės visai kitos – daug detalių gali nusipirkti, nors joks robotas tokio darbo perimti negalės. Iš pradžių ruošiamas scenos maketas – lyg lėlių namelis. O tada kuriama: kalnai, jūros, pastatai, gatvės. Visas pasaulis gali tilpti vienoje scenoje. Ir visas jis gimsta šiose patalpose. Erdviose, fantastiškai aukštais langas, kurie mums lankantis buvo praverti. Dažų kvapas – ir vėl nedaug romantikos.

Viskas dėl jūsų, mieli žiūrovai. Kad gimtų tikrai puiki puikioji ledi. Šiek tiek primena karalių Pigmalioną, tiesa? Negali nemylėti tokio gražaus (savo) darbo.

2020 KOVAS

muzikinisteatras.lt

pagarba prisimena ir darbą su Juozu Statkevičiumi, kūrusiu „Madam Pompadur“ kostiumus.

9

A M E T O I S E N Ė M

Dar prieš pietus su Nacionalinio Kauno dramos teatro grimuotoja Alina Nėniūte susitikome prie man gerai pažįstamų bilietų kasų. Nuo jų pašnekovė klaidžiais teatro koridoriais nuvedė į vadinamąją moterų pusę, kurioje įkurtas jaukus grimo kambarėlis. Į jį prieš spektaklį užsuka kiekvienas aktorius. Net neabejoju, kad čia buvo papasakota ir išklausyta daugybė istorijų, nubraukta džiaugsmo ir liūdesio ašarų – tačiau tai, kas nutinka grimo kambaryje, čia ir lieka. Šioje šviesioje erdvėje A. Nėniūtė dirba jau 45 metus ir savo įgytas žinias po truputį perduoda dviem jaunoms grimuotojoms. Pašnekovė papasakojo apie šios – iš lūpų į lūpas perduodamos specialybės ypatumus, meilę teatrui bei įsimintiniausias darbo patirtis.

Teatras įsiurbia žmogų Justė Vyšniauskaitė Donato Stankevičiaus nuotr.

1 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2020 KOVAS

1 1

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Manau, kad žmonės, išgirdę žodį „grimuotojas“, vis dar dažnai įsivaizduoja kosmetologą, makiažo specialistą. Vis dėlto ši specialybė gerokai platesnė.

Iš ko susideda kasdienis jūsų darbas?

Makiažas yra tik viena, dažnai paskutinė, aktoriaus paruošimo spektakliui dalis.

Planavimas prasideda dar gerokai prieš premjeras. Iš pradžių viską reikia aptarti su kostiumų dailininkais. Čia būna nusprendžiama, ar spektaklyje reikės perukų, barzdų, ūsų ir kokio stiliaus turėtų būti šios detalės. Natūralu, kad epochiniai, istoriniai ir šiuolaikiniai pastatymai reikalauja visiškai skirtingo grimo. Šių detalių gaminimas užtrunka nemažai laiko, todėl jas ruošti pradedama prieš mėnesį ar du.

Visgi, net jei nereikia perukų ar pridėtinių ūsų, šukuosenas kuriame iš natūralių aktorių plaukų. Man darbas su plaukais iš esmės yra įdomesnis – tais laikais, kai atėjau dirbti į teatrą, tam buvo skiriama daugiau dėmesio. Ne galima sakyti, kad grimas buvo nesvarbus, tačiau karaliavo perukai ir įmantrios šukuosenos.

Kur keliauja seni panaudoti perukai bei kitos grimo detalės?

Ar esate prisiminimui išsaugojusi kokių nors daiktų?

Kai vyko teatro remontas, dalį perukų teko laikyti nešildomose patalpose. Deja, jie nuo drėgmės supelijo – beliko išmesti. Su šiukšlėmis iškeliauja ir daugiau atgyvenusių perukų, tačiau didžiąją dalį spektakliams nebereikalingų neblogos kokybės perukų mes saugome.

Vėliau juos galima restauruoti, perkonstruoti, pakeisti ar visai persiūti naujiems vaidinimams.

Labiausiai branginame pačius

1 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

seniausius, gamintus rankomis iš natūralių plaukų. Šiandien didžioji dalis mūsų naudojamų perukų yra sintetiniai, tačiau net ir juos galima panaudoti kelis kartus.

Pavyzdžiui, ruošiantis spektakliui „Sombras“ teko siūti plaukus lėlėms, o tokiu atveju puikiai pasitarnauja senesni, paprastesni perukai. Aš niekada neskubu išmesti, tačiau sau asmeniškai sentimentaliai irgi nieko nesaugau. Man labiausiai norisi savo pagamintus daiktus panaudoti dar ir dar kartą, prikelti juos naujam gyvenimui. Geriausi perukai turi savo istorijas: keliauja ir į skirtingas šalis, ir iš spektaklio į spektaklį. Malonu pagalvoti, kad mano sukurtą daiktą panaudojo net kelios aktorės – pavyzdžiui, vieną peruką Gražina Balandytė dėvėjo spektaklyje „Tolima šalis“, o dabar jis puošia Ugnės Žirgulės galvą „Baltoje drobulėje“.

Jau minėjote, kad prieš premjerą tariatės su kostiumų dizaineriais.

O ar jums reikia tiesiogiai bendradarbiauti su režisieriais?

Ar grimą tenka derinti ir su aktoriais? Kiek šiame darbe turite kūrybinės laisvės?

Viskas priklauso nuo konkretaus žmogaus: vieni režisieriai ateina apsitarti asmeniškai, kiti ne. Daug bendrauti tenka su Gintaru Varnu, jis savo meninį sumanymą ir tikslus ateina išsakyti akis į akį. Na, o aktoriai, žinoma, gali kam nors paprieštarauti, tačiau jų grimas būna nutartas anksčiau kartu su režisieriumi ir scenos bei kostiumų dailininkais, todėl dažniausiai nesusipratimų nepasitaiko. Visada stengiuosi apmąstyti aktorių poreikius, kad jiems būtų patogiau scenoje, o grimo kėdėje nereikėtų praleisti labai daug laiko.

Laisvės šiame darbe tikrai yra – galbūt ne spontaniškos, bet

2020 KOVAS

1 3

tokios, kuri ateina su patirtimi. Ji pasireiškia planuojant. Ruošiantis premjeroms kostiumų dailininkai dažniausiai išklauso ir mano patarimų. Kiek sunkiau su jaunąja karta, nes jie – minimalistai, ir kartais tiesiog pateikia pavyzdžių iš interneto. Žinoma, su metais, su kolektyvu tiesiog atsiranda vis geresnis susikalbėjimas ir vienas kito supratimas.

Per tiek metų pripranti prie darbo ir niekas nebeatrodo labai sunku.

Jaunystėje, karjeros pradžioje, liūdėdavau, kai reikėdavo aukoti visus vakarus ir šventes. Vis dėlto šiame darbe atradau labai daug man malonių dalykų. Kitaip juk nebūčiau čia dirbusi kelis dešimtmečius.

Teatras yra tokia įstaiga, kuri įsiurbia žmogų – žinoma, jei jam tai įdomu.

O kas per tiek metų labiausiai įsiminė?

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Kas jūsų darbe sunkiausia?

Maloniai prisimenu gastroles, kurių netrūko pirmaisiais darbo metais.

Kelionės trukdavo ir po tris savaites, ir po mėnesį ar ilgiau. Tada mes su teatro kolektyvu buvome susigyvenę kaip tikra šeima. Taip teatras tapo mano gyvenimo būdu.

Dažnai minima, kad teatro grimuotojas turi pabūti ir draugu, ir psichologu. Ar ši darbo dalis jums atrodo sunki, reikalauja emocinės energijos, o gal tai irgi malonumas?

Prie to tiesiog pripranti. Šiandien ši darbo dalis man nekelia stiprių emocijų, o kartais ir būna truputėlį juokinga. Visas žinias, tiek profesines, tiek žmogiškąsias, susijusias su grimavimo darbu, man perdavė prieš tai dirbusi

1 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

karta, o dabar jaunajai kartai perduoti stengiuosi aš. Tiesa, tam tikras supratimas ateina su metais – tuomet geriau jauti, kada patylėti, o kada šnekučiuotis su grimo kėdėje sėdinčiu aktoriumi.

Kaip per 45 metus pasikeitė jūsų darbas?

Seniau turėdavome tik vieną iš Maskvos gautą dėžutę. Atsimenu, pudra būdavo tokia, kad visas teatras kvepėdavo. Beveik viską reikėdavo gaminti savomis rankomis, o šiandien galima tiesiog nuvažiuoti ir nusipirkti. Dabar turime gerokai daugiau priemonių ir medžiagų nei prieš kelis dešimtmečius.

Padaugėjo ne tik prieinamų perukų, bet ir makiažo – tiek teatrinio grimo, tiek kasdienio naudojimo priemonių. Taip pat pasikeitė ir grimo stilistika. Anksčiau viskas buvo teatrališkiau – tekdavo klijuoti nosis, darydavau ryškesnį, charakteringesnį makiažą.

Matydavau, kaip tokia išvaizdos transformacija padėdavo aktoriui lengviau pereiti į vaidmenį.

Dabar teatras tampa vis labiau gyvenimiškas.

Ar jūsų patirtis patvirtina teiginį, kad kūrybingumas geriausiai atsiskleidžiaturint ribotą priemonių kiekį?

Iš tiesų, taip. Kai tik atėjau į teatrą, kartu su mokytoja pačios virdavome lūpdažius ir kvapnų vazeliną. Kai reikia gaminti nuo nulio, atsiranda daugiau galimybių pasireikšti kūrybingumui. Tiesa, dabar teatre dirbančias merginas aš taip pat stengiuosi išmokyti siūti ūsus, barzdas bei kitokių subtilybių.

Tačiau šiandien viskas yra kitaip.

Kaip šiandien ruošiami profesijos atstovai?

jūsų

Kiek valandų prieš spektaklį jūs pradedate savo darbą?

Kai ruošiamės spektakliams, kuriuose vaidina daug aktorių ir naudojami sudėtingi kostiumai bei grimas, darbą pradedame maždaug penkios valandos prieš vaidinimą.

Prieš mažiau grandiozinius spektaklius gali užtekti ir poros

valandų. Tiesa, prieš premjerą visada pasiruošimui skiriame viena valanda daugiau, nes viskas turi būti idealiai sustyguota.

Kiek laiko aktorius praleis grimo kambaryje, priklauso nuo suplanuotų išvaizdos pokyčių.

Jeigu reikia susukti plaukus, juos sušukuoti ir padaryti grimą, visas procesas gali užtrukti iki valandos.

Vis dėlto mes spektakliams ruošiamės jau išvakarėse. Tada spektaklio dieną viskas einasi greičiau ir sklandžiau.

Ar jus džiugina darbas su spektaklių premjeromis bei naujų sprendimų paieškos, o gal šiandien priimtiniau ruoštis jau gerai pažįstamiems ir pamiltiems vaidinimams?

Be abejo, man smagiau dirbti su naujais spektakliais, grimuoti aktorius generalinėms repeticijoms ir premjeroms.

Tai skatina entuziazmą – reikia eiti į repeticiją, žiūrėti, kaip grimas atrodo iš žiūrovų salės, jeigu kažkas ne taip – taisyti, ieškoti kitokio sprendimo. Man tai labai įdomu.

2020 KOVAS

dramosteatras.lt

Mano žiniomis, Lietuvoje nėra mokyklų, kurios paruoštų kvalifikuotus teatro grimuotojus, žinančiusviską nuo A iki Z. Viena mergina, kuri šiuo metu dirba su manimi, šios specialybės mokėsi Londone, tačiau ir jos studijose įgytų žinių tikrai neužtenka. Grimuotojas turi ne tik gebėti sukurti sudėtingas šukuosenas ar makiažą, bet ir išmanyti skirtingų epochų istoriją bei šiuolaikines tendencijas. Visa tai išmokti reikia ne vienų metų ir daug praktikos, o perprasti tenka ne tik grimo subtilybes, bet ir iš esmės teatro specifiką. Su buvusia kolege juokaudavome, kad pirmi dešimt metų yra sunkūs, bet kiti dešimt dar sunkesni, nes reikalavimai tik didėja. Grimuotojo specialybė reikalauja daug kantrybės, pasiaukojimo ir nuoširdžios meilės teatrui.

1 5

A M E T O I S E N Ė M

Jau keliskart „Grammy“ nominacijų sąrašuose skambėjęs Kauno, tiksliau, Kauno miesto simfoninio orkestro, vardas – daugelio žmonių nuopelnas. Ir muzikantų bei orkestro vadovo Algimanto Treikausko, ir Kauno filharmonijos, savo architektūrine prigimtimi ypač tinkamos įrašams, ir į mūsų miestą suskrendančių geriausių pasaulio solistų, ir juos sukviesti padedančio dirigento Constantine’o Orbeliano. Ir dar dviejų viešumoje beveik niekada nematomų žmonių – garso režisierių.

Vilius ir Aleksandra Kerai prieš beveik aštuonerius metus įkūrė kompaniją „Baltic Mobile Recordings“ ir… nė nebandė apsiriboti Baltijos šalimis. Jie nuolat dirba Vokietijoje, Anglijoje ir kitur. Nedidelė jų studija – Valstybiniame jaunimo teatre prie Vilniaus rotušės. Čia labai daug įrašų, didelių monitorių, fortepijonas, tobula akustika. Tikrai – net pokalbio įrašas ausinėse skamba puikiai. O pažintį su Kaune studijavusiais vilniečiais pradedu nuo asmeninio klausimo. Turbūt nė viena kartu dirbanti pora jo neišvengia.

Kerų muzikos kerai Kotryna Lingienė Kipro Štreimikio nuotr.

1 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2020 KOVAS

1 7

Kaip susipažinote?

Aleksandra: Kauno technologijos universitete. Aš baigiau konservatoriją, klasikinio fortepijono specialybę, o Vilius buvo fleitininkas.

Nusprendėme, nors ne vienu metu, kad garso režisūra ir darbas užkulisiuose yra mieliau širdžiai ir protui.

Vilius: Aš keleriais metais anksčiau įstojau į KTU. Aleksandra baiginėjo bakalaurą, o aš grįžau baigęs magistro studijas užsienyje ir ėmiau dėstyti. Ji buvo pati geriausia mano studentė.

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Kuo gi ta garso režisūra pasirodė mieliau už atlikėjo profesiją?

Vilius: Garso režisūra leidžia nenutolti nuo meno, bet prisiliesti prie jo iš visai kitos pusės ir daug platesniu spektru. Aš jaučiau nemažą scenos baimę ir nusprendžiau, kad tikrai nebūsiu muzikantas, nes scenoje negalėsiu atiduoti viso savęs. Bet nenorėjau ir pasitraukti iš muzikos. Garso režisūra žavėjo visada, net radiją mokykloje buvau įkūręs, ir tėtis domisi įrašais. Gal netiesiogiai ir pastūmėjo, nors mano šeimoje visi buhalteriai.

Atsitiko taip, kad įstojau į KTU ir nepasigailėjau – specialybė žavi iki dabar. Nė vienos dienos tokios pat.

Aleksandra: Mama dar vaikystėje vesdavo į operą, kitus teatrus, namie klausydavomės plokštelių – muzikos, vaikiškų spektaklių. Apskritai buvau emocionalus vaikas. Penkerių metų pradėjau groti fortepijonu. Baigdama konservatoriją uždaviau sau rimtą klausimą: ar aš noriu būti atlikėja? Atsakiau sau sąžiningai: nesu pakankamai talentinga, kad būčiau scenoje. Be to, norėjosi gyvenime daugiau spalvų nei tik juodi ir balti klavišai.

Aišku, nesinorėjo neišnaudoti viso

1 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

žinių bagažo. Tarp specialybių stojimų sąrašuose pastebėjau muzikos technologijas – garso režisūrą. O magistrą jau rinkausi labai kryptingai – žinojau, kad noriu dirbti su orkestrais. Sužinojau, kad yra tokia specialybė kaip tonmeisteris, ir įstojau į Kopenhagos karališkąją akademiją. Tai reta specialybė – dar galima studijuoti Vokietijoje, panašių studijų yra Anglijoje.

Kuo tonmeisteris garso režisieriaus?

skiriasi

nuo

Aleksandra: Tai suteikia privilegiją su orkestru dirbti labai artimai, spalvinti jį, užmegzti itin glaudų ryšį su dirigentu. Jei gerai išmanai partitūrą, kas yra privaloma, tai gali vadovauti įrašui ne tik iš techninės, bet ir iš meninės pusės.

Lyg savotiškas pilkasis kardinolas.

Pakalbėkim apie stereotipus.

Ar garso režisierius – „vyriška“ profesija? Kaip tai suvokia tie patys orkestrų nariai, dirigentai, galų gale – kolegos?

Aleksandra: Lietuvoje stereotipas egzistuoja.

Pirmojoje savo darbovietėje, LRT, iš pradžių sulaukdavau nustebusių žvilgsnių.

Negaliu sakyti, kad tai buvo nepasitikėjimas, galbūt abejonės, ar tikrai moteris gali būti garso režisiere. Studijų Kopenhagoje metu šis mitas mano galvoje visiškai išsisklaidė. Supratau, kad moteris turi rasti savo vagą šioje specialybėje.

Kai tvirčiau pradėjau žengti savo keliu, iš kolegų vyrų ėmiau sulaukti palaikymo ir paskatinimo. Už tai, kad sparnų nenukarpė, esu jiems labai dėkinga.

O kaip pradėjote dirbti kartu?

Vilius:

LRT

laikais

jau

buvo

bendrų projektų. Ten dirbdami ėmėme sulaukti pasiūlymų įrašams ir iš šalies, tai vienas orkestras, tai kitas pasikviesdavo.

Tapome tvirta komanda.

Aleksandra: Tikėjome savo veikla, jos specifika. Džiazo, popmuzikos garso režisierių yra daug daugiau, o mes dirbame su klasikine, akademine muzika. Lietuvai šioje srityje tikrai labai reikėjo gerų specialistų. Ne tiesiog aptarnaujančių koncertus ir dirbančių klubuose.

Dirbant su tokios apimties kolektyvais kaip orkestras vieno žmogaus turbūt per mažai? Kaip pasiskirstote darbus?

Aleksandra: Taip, įrašuose dalyvauja du ar daugiau.

Vilius: Žinoma, kartais ir trio gali būti sudėtinga įrašyti, bet su orkestru tikrai daugiau darbo. Ir technikos. O

apie pasidalinimą... Pasirenkame, kuris įraše yra prodiuseris, nešantis meninę atsakomybę, o kuris labiau techninis. Tai priklauso nuo užimtumo, kad pasiskirstytume krūvį.

Aleksandra: Postprodukcijos metu irgi skirstomės darbus – tai pliusas, nes vietoj dviejų ausų būna keturios.

Sveika leisti kitam įvertinti savo darbą, pastebėti niuansus, suteikti atspalvių.

Esate mobili komanda. Kai vykstate į kitas šalis dirbti, kokio dydžio yra jūsų bagažas?

Vilius: Turim dažnų skrydžių korteles, tad galim pasiimti papildomo bagažo. Dažniausiai viskas telpa į kokius penkis lagaminus. Ir dar porą rankinių.

Sunkiąją amuniciją, nesusijusią su įrašo kokybe, pavyzdžiui, stovus, nuomojame vietoje.

2020 KOVAS

1 9

tenka

Vilius: Nesame labai seni, bet per tą laiką daug kas pakito.

Kompiuterius dažnai atnaujiname.

Programinė įranga keičiasi lėčiau.

Mikrofonas apskritai beveik nekinta nuo tada, kai atsirado. Yra, pavyzdžiui, „Neumann“ sukurtų ir 60 metų veikiančių, tik dulkes reikia nuvalyti, techninę apžiūrą atlikti. Mikrofonų turime daug skirtingų, kad galėtume vienu metu dirbti dviejose vietose. Nauji, bet sukurti seniai. Garso kortų turime daugiau nei pradžioje. Ir patefonų, va, studijoje turime.

Kartais vyksta perklausos – nors tai ne visai mūsų sritis, mielai įsileidžiame muzikantus.

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Beje, kaip dažnai atnaujinti įrangą?

Prie operos, su kuria buvome nominuoti „Grammy“, dirbome dvejus metus.

Dirbate su Mirga Gražinyte-Tyla, Kauno miesto simfoniniu orkestru – ar tolimesni tarptautiniai ryšiai užsimezgė per lietuvius, o gal dėl studijų užsienyje?

Aleksandra: Studijos praplėtė akiratį ir leido suvokti, kad

2 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

veikla gali būti tarptautinė. Žinoma, tokie ansambliai, Kauno miesto simfoninis orkestras ir jo vyriausiasis dirigentas iš JAV Constantine’as Orbelianas bei jo kontaktai, taip pat Gidonas Kremeris su „Kremerata Baltica“, praplėtė ir mūsų ryšius. Ir jie visi į mūsų gyvenimą atėjo labai panašiu metu, apie 2012 metus.

Vilius: Mūsų specialybei labai svarbios kalbos. Anglų, rusų, vokiečių kalbos – pagrindinės. Dar italų būtų smagu mokėti.

Kiek kartų buvote nominuoti „Grammy“? Ir koks jausmas tai sužinojus?

Vilius: Mes patys – vieną kartą, mūsų įrašai – keturis. O jausmas itin geras. Niekada to nesiekėme, gal dėl to ypatingas.

Aleksandra: Ir pernai, ir šiemet buvome Los Andžele, kur vyksta „Grammy“ apdovanojimų ceremonija. Kviečiami nominantai, ir pačiam reikia domėtis, kaip patekti – bilietų į renginį nusipirkti negali. Kuo toliau gilinamės į „Grammy“ organizatorės – Įrašų akademijos (The Recording Academy) – veiklą, tuo geriau suprantame, kad didelė laimė, jog tokia akademija yra ir kad ji pastebi ne tik scenoje vykstantį veiksmą, bet ir gali paskatinti tokius užkadrinius žmones kaip mes.

Vilius: Taigi, tai visų pirma ne dirigentų, ne orkestrų, bet įrašų konkursas. Ne atlikimo, bet to, kas įrašyta, įdėta į mediją.

O jei gautumėte „Grammy“, ar tai jums būtų pats didžiausias įvertinimas?

Aleksandra:

Jei

kalbame

apie

ordinus ir medalius, turbūt taip.

Visgi didžiausia paskata yra tada, kai muzikantas džiaugiasi mūsų bendru darbu, pasiima įrašą, pats jo klausosi.

vieni mėgstamiausių. Laukiam.

Be to, mano pusseserės vyras Povilas Oželis („8 Days A Week“) juos pakvietė. Ilgą laiką juokavom tarpusavy: kada atveši „Bon Iver“?

O ar paprastas klausytojas, vaikštantis į koncertus, perkantis įrašus, turi šansą įvertinti tai, ką jūs darote?

Aleksandra: Kitas jo atvežtas atlikėjas, kuris labai įsiminė – Benjaminas Clementine’as.

Aleksandra: Muzika yra labai demokratiškas menas. Koncertai, opera – šventė sielai. Juk dauguma ne kiekvieną savaitę vaikšto. Kai nusiperki įrašą tos muzikos, kurią girdėjai gyvai, ypač jei perki iškart po koncerto, vėliau klausydamas vėl patiri tą pakilią emociją. Jei įrašas prastas – emocija ne tokia stipri. Tai labai intuityvu.

Pagaliau supratau, kokį argumentą reikia naudoti kalbantis su tais, kurie koncertus filmuoja telefonais! Beje, ar jūs po darbo dar turite laiko ir noro švęsti muziką, eiti į koncertus?

Vilius: Turim. Aišku, reikia pauzių ir pertraukų nuo muzikos, nes jos gyvenime tikrai daug. Bet tada einam į kitokios muzikos koncertus.

Aleksandra: Nors tikrai yra daug akademinės muzikos kūrinių, kurių išgirsti vėl ir vėl einu į koncertus. Tik čia jau reikia nusiteikti einant, jei nori pasimėgauti – kitaip smegenys vis tiek pluša, analizuoja.

Vienoje lentynoje matau „Bon Iver“ plokštelę. Rudenį jie bus Vilniuje. Eisite?

Vilius: Taip, „Bon Iver“ – mano

Ar svajojate ateityje būti ne tokiais mobiliais, įsirengti didelę įrašų studiją čia, Lietuvoje?

Vilius: Studija reiškia atsakomybę ją išlaikyti. Tai susiję su dideliais finansiniais ištekliais. Neatmetame to noro – galbūt kada gyvenime įkursime Nacionalinę studiją ar ką nors panašaus? Bet būtinybės nėra.

Kiek šiuo metu ruošiate albumų?

Ir kiek tai užtrunka?

Aleksandra: Va, poros mėnesių planų lentelė į du lapus nelabai telpa.

Vilius: O trunka apie metus, bet visko būna.

Aleksandra: Prie operos, su kuria buvome nominuoti „Grammy“, dirbome dvejus metus. Skubos tvarka, jei prieš įrašą tai žinome, galima ir per pusmetį padaryti.

Pats įrašas trunka nuo 3–5 iki 10 dienų. Pasiruošimas jam – ilgas ir kruopštus: tai ir partitūrų analizė, ir administraciniai darbai, laikų, lokacijų derinimas, jei yra keli solistai ir panašiai. Postprodukcija negali vykti greitai. Keli dubliai įrašo metu pagrojami ar padainuojami nuo pradžios iki galo, o tada – gabalėlis po gabalėlio, sudėtingi pasažai, įvairios interpretacijos, atspalviai.

Yra pirminis montažas, perklausos, nuomonių surinkimas, tobulinimas... Menas.

2020 KOVAS

facebook.com/balticmobilerecordings

Vilius: Manau, taip, kokybė akivaizdi, net ir neturint ypač geros aparatūros. Dauguma mūsų įrašų juk šiandien klausomi „Spotify“.

2 1

A M E T O I S E N Ė M

Vytautas Stasys Lagunavičius (g. 1936) - tapytojas, tekstilininkas, ilgametis Kaune ir kituose miestuose vykstančių parodų organizatorius, Kauno dailininkų klubo „Meno sparnai“ įkūrėjas ir pirmininkas, taip pat jau dešimtmetį Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje vykstančio renginių ciklo „Žodis ir spalva“ bendraautoris.

Ištikima šio projekto publika, besidžiaugdama renginiais, ne visad žino, kad už pristatomų menininkų ir jų darbų slepiasi nuoseklus ir disciplinuotas organizacinis darbas, tenkantis Stasiui.

Organizuojant negalima žiūrėti savęs 2 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

22 00 22 00 KK O O VV AA SS

22 33

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Kaip dailininkas, tapytojas, tekstilininkas, parodų organizatorius kuriate ir dirbate veikiausiai jau daugiau nei 50 metų?

Tikrai daugiau nei 50 metų. Pamenu, grįžęs po kariuomenės, norėjau vienintelio dalyko - studijuoti tapybą. Nukeliavus į Dailės akademiją sutiktas profesorius patarė: „Oi, į tapybą net negalvok stoti. Geriau į kokią kitą specialybę.“ Aš buvau užsispyręs: „Nee, tik į tapybą!“ Neįstojau. Kitais metais buvau jau gudresnis, sakiau, nesvarbu kur, kad tik į menus.

Pasirinkau tekstilės specialybę, kurios katedrai vadovavo Juozas Balčikonis. Tekstilė juk artima tapybai. Panaši spalvinių derinių svarba, komponavimu, tiesiog tapyba reikalauja potėpio, o tekstilė atliekama taškine sistema.

Akademijoje man dėstė Petras Kalpokas, didelis autoritetas buvo Liudas Truikys. Jo apmąstymuose visa susiliedavo į viena: spalva, garsas, jų harmonija. Jis man nedėstė, bet dažnai lankydavosi dailės kombinate, taigi bendraudavome. O akademijos dekanas buvo Zenonas Varnauskas, irgi tikrai išmanęs tapybą. Jis man yra pasakęs: „Žinok, aš tave trejus metus kaip per akutę stebėjau - kažin kiek tu nukrypsi į šoną, tobulėsi ar ne? Tai po trejų metų aplenkei daugelį tų, kurie save dailininkais vadina.“ Daug metų dirbote dailės kombinate. Koks tai buvo darbas?

Ten dirbau tik su tekstile. Pradėjau nuo nulio, buvau audėjas, taigi tiesiog stovėdavau prie staklių ir ausdavau pagal paduotą projektą.

Mechaninis darbas. Vėliau, baigęs

2 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Dailės akademiją, kombinate perėjau į dailininkus, kurių ten buvo maždaug dešimt. Rengdavome projektus serijinei gamybai, retsykiais gaudavai užsakymą - per dešimt metų vieną (juokiasi). Dirbo rimtų dailininkų, ypač daug gabių merginų: Angelė Elena Dauknienė, Vitalija Bartkuvienė, Gražina Martinkevičiūtė. Vis dėlto su tekstile galėjau dirbti tik iki tam tikro amžiaus. Atėjo laikas su ja atsisveikinti visiškai, nes rankos nuo žirklių būdavo visos kruvinos - tai, šiaip ar taip, nelengvas fizinis darbas.

Taigi pradėjau tapyti ir jau daugiau nei 30 metų užsiimu tik tuo.

Tapote kiekvieną dieną?

Kasdien. Toks įprotis. Panašiai kaip smuikininkas negali tęsti veiklos, jei kasdien negroja, aš taip pat turiu kiekvieną dieną teptuką bent paimti į rankas. Vasarą tam skiriu visą dieną, bet žiemą tapau apie keturias valandas - elektrinis pečiukas ne ką teprišildo ir mano dirbtuvėje tebūna 5–6 laipsniai šilumos, taigi po keturių valandų veiklos rankos jau stingsta.

Esate labai produktyvus dailininkas, atrodo, pakaktų vien tapybos užpildyti dienai.

Kodėl visgi metai po metų neapleidžiate ir organizacinės, kuratorinės veiklos?

Nerandu, kas pakeistų, taigi tenka daryti pačiam. Vienus metus pamėginome įdarbinti pamainą, bet nieko neišėjo. Žmogus neturėjo jokių organizacinių gebėjimų ir žiūrėjo tik savęs. Organizuojant parodą, kurioje dalyvauja daugybė dalyvių, negalima žiūrėti savęs.

2020 KOVAS

2 5

A M E T O I S E N Ė M 2 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kiek parodų esate surengęs?

Neskaičiavau, bet vien per projekto „Žodis ir spalva“ gyvavimo laikotarpį esame surengę jau bemaž šimto menininkų parodas.

Laukiame visokių menininkų ir į jų kūrybą žiūrime pakankamai liberaliai.

Papasakokite, kaip atsirado projektas „Žodis ir spalva“.

Projektas prasidėjo maždaug prieš dešimt metų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje, padedant tuometinei Seimo narei Vincei Vaidevutei Margevičienei. Kartu su Nacionalinio Kauno dramos teatro direktoriumi Egidijumi Stanciku pradėjome ten rengti dailininkų parodas, per kurių atidarymus vykdavo įvairūs aktorių koncertai, pasirodymai, skaitymai.

Taigi Egidijus buvo atsakingas už žodį, aš – už spalvą, o šis projektas tapo dialogu tarp žodžio ir spalvos.

Renginių programa tikrai buvo labai plati ir įvairi. Per metus suorganizuodavome per dešimt tokių parodų su įspūdingais atidarymais sekmadieniais, po mišių. Vėliau ir Vilnius užsinorėjo tokios programos, tad kurį laiką važiuodavome su darbais į Šv. Ignoto bažnyčią ir ten parodas pristatydavome.

Pasibaigus Prisikėlimo bažnyčios remontui, pradėjome veiklą čia, Baltojoje salėje. Iš pradžių mus

labai maloniai finansavo Rasa Juknevičienė (politikė, Kovo 11-osios akto signatarė – red. past.), bet vėliau finansavimas nutrūko ir šiuo metu renginiai vyksta monsinjoro Vytauto Grigaravičiaus dėka, kuris savo iniciatyva kviečia aktorius ir t. t.

Ar šiame projekte bendradarbiaujama su jauną ja menininkų karta?

Nevertinu menininkų amžiaus, bet jaunimas kažkiek dalyvauja, Dailės akademijos studentai taip pat. Aišku, jauni žmonės šiek tiek pasikeitę - dabar jie daug žada, bet mažai daro. Sudėtinga susitarti.

Buvote dailininkų klubo „Meno sparnai“ įkūrėjas ir prezidentas.

Klubas įkurtas iškart po Atgimimo ir gyvavo dešimtį metų. Jį įkūrėme, kai Zenonas Vegelevičius ir Stasys Murza buvo karininkų, lakūnų vadai.

Būtent jie buvo labai suinteresuoti rengti sutikimus su menininkais, parodas. Gavome nemažą salę, kurią papuošėm, pridengėm sovietmečiu aliejiniais dažais nutepliotas sienas. Surengdavau dešimt parodų per metus, tad ten parodyta nemažai dailininkų. Nutrūkus bendradarbiavimui su kariuomene, prasidėjo veikla su bažnyčia.

Ar bažnyčioje jūsų organizuojamos parodos išlaiko sakralią kryptį, ar duodate menininkams temų ir raiškos laisvę?

Duodame laisvę. Pradžioje manėme, kad galbūt reikia sieti sakralinę erdvę su religine kūryba, bet vėliau atsisakėme šios minties. Laukiame visokių menininkų ir į jų kūrybą žiūrime pakankamai liberaliai.

2020 KOVAS

2 7

2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U E – S A N U A K

Paslaptingoje senamiesčio erdvėje kadaise buvo įsikūrusios dvi ekstravagantiškos, legendomis apipintos vietos – Kauno mažasis teatras ir teatro kavinė „Suflerio būdelė“. Vieniems išsikrausčius, kitiems užsidarius, patalpose įsikūrė „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ multifunkcinė susitikimų vieta „TEMPO erdvė“, kurioje šiandien aktyviai telkiasi kultūros mėgėjai, profesionalai, bendruomenės nariai bei jaunimas.

Erdvė, gyvenanti skirtingus gyvenimus Monika Balčiauskaitė Autorės nuotr.

2 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Pravėrusi buvusio Kauno mažojo teatro duris išvydau neatpažįstamai pasikeitusias patalpas: vos prieš keletą metų čia šmėžavo teatralai, pašnibždomis šnekučiavosi žiūrovai, o erdvę slėpė aklina tamsa. Dabar dominuojančių baltų atspalvių bei gėlėmis nukrautų palangių apsuptyje mane pasitiko jaunimo programos kuratorė Evelina Šuscickytė. Pokalbio metu kolegę papildžiusi programos „Kauno iššūkis“ koordinatorė Aurelija Prašmuntaitė minėjo, jog pokyčiai pareikalavo daug laiko, nes komanda beveik viską darė savomis rankomis, tačiau apie tai – truputį vėliau.

Grįžkime prie to, nuo ko viskas prasidėjo. Kaip atsvara akademiniam stabilumui 1992 m. M. Daukšos gatvės 34-tajame name įsikūrė Kauno mažasis teatras. Jis garsėjo žaismingu kitoniškumu bei įvairiausių žanrų pastatymais. Interviu žurnalistei Deimantei Dementav ičiūtei-Stank uv ienei teatro meno vadovo bei režisieriaus pareigas 1994–2000 m. užėmęs Arvydas Lebeliūnas yra sakęs: „Anksčiau čia virė gyvenimas. Žmonės darydavo trumpus projektus, repetuodavo ir rodydavo tol, kol būdavo lankomi. Nurašydavo ir tada vėl

2020 KOVAS

2 9

K

A

U

N

A

S

–

E

U

R

O

P

O

S

K

U

L

T

Ū

R

O

S

S

O

S

T

I

N

Ė

2

0

2

2

imdavosi kažko naujo. Buvo labai smagus periodas. Kai yra žmonių, kurie nori kažką daryti, teatras tampa gyvas. O kai užsidarai, galvoji, kad pasikviesi tą ir aną, tai neveikia.“ (Diena.lt, 2017-03-29) Ilgainiui teatrą užklupo sąstingis, nuo kurio gelbėti pasiryžo naujoji vadovė Rita Malakienė, pakeitusi net 17 metų vadovavusį Audrių Baniūną. Rita pasakojo, jog buvo norima Mažąjį teatrą paversti Kauno senamiesčio kultūriniu poliumi, kviečiančiu apsilankyti gražiausiuose, įkvepiančiuose spektakliuose, keliančiuose teatrą iš pelenų (Diena.lt, 2017-03-29).

Per vos kelis mėnesius įvyko permainų: buvo nuspręsta merdėjančią įstaigą prijungti prie Kauno kamerinio teatro. Savivaldybės pranešime spaudai tuometinis Kauno miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas Albinas Vilčinskas teigė, jog Kaunui turėti du mažus teatrus nėra pats geriausias sprendimas.

Geriau fokusuotis į vieną stiprų, gebantį kurti kokybiškus spektaklius.

Tiek apie teatrą, veikusį antrame aukšte. Bet ne ką mažesnį įspūdį man paliko ir patalpos pirmame aukšte. Ten, kur dabar aktyviai laiką leidžia programos „TEMPO erdvė“ dalyviai, anksčiau, nuo maždaug 1996–1997 m., bohemišką dvasią kūrė teatro kavinė „Suflerio būdelė“, naktinio gyvenimo veteranams dar žinoma kaip „Sufkė“ ar „Suflerkė“.

Sunku suvokti, jog patalpoje, kuriai apeiti man užteko vos keliasdešimties žingsnių, dažnai vakarus leisdavo gausūs būriai miesto klubinėtojų bei svečių iš kaimyninių miestų ir net iš užsienio.

Devynerius metus teatro barui vadovavęs Kęstutis Narušas pasakojo: „Suflerio būdelė“ buvo specifinis reikalas. Ten susipažinau su savo artimiausiais draugais bei žmona.

3 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Dažnai rinkdavosi ir visa bohema iš teatro: Ramūnas Šimukauskas, Algirdas Vaclovas Patackas, Antanas Obcarskas bei Kęstutis Navakas.

Ateidavo ir draugų, giminių. Daug kas palaiko ryšius iki šiol, šeimas sukūrę.

Apskritai teatralai, aktoriai, administratoriai – visi gyveno kaip šeima. Šeima, kuri stengėsi ne dėl pinigų, o dėl noro padėti teatrui.“ Laikas bėgo, auksinis amžius baigėsi.

Keitėsi vadovai, aplinka, patys žmonės. Nors teatro baras užsidarė, tačiau po kelerių metų pertraukos vėl pakvietė į svečius. Paskutinį kartą.

Mindaugo Gudaičio, paskutinio būdelės direktoriaus, paklausiau, kokios emocijos užplūsta, pagalvojus apie šią vietą: „Liūdnos. Pabaiga buvo greita ir neplanuota“, – atsakė jis. Nors baras veikė dar porą metų, tačiau viskas buvo nebe taip. Retsykiais vis dar sugrįždavo senų klientų, kurie buvo kupini sentimentų, tačiau daugiausia buvo naujų. „Drįsčiau teigti, jog ši erdvė buvo pradžia. Pirmoji vieta rinktis bohemai, alternatyviems žmonėms. Taip ji po truputį augo ir šiandien, mano akimis, Vytauto parke, mediniame name, mūsų įkurtas „O kodėl ne?“ yra kaip didelė „Suflerio būdelė“, – pridūrė Mindaugas Gudaitis.

Simboliška, jog tokioje vietoje ir vėl įsikūrė kūrybinė erdvė. Kaip minėjau anksčiau, Aurelija Prašmuntaitė pasakojo, jog didžiąją dalį darbų komanda kartu su pagalbininkais atliko savomis rankomis. „Viskas, ką matote čia, buvusiose Kauno mažojo teatro erdvėse, buvo juoda. Pradedant nuo salės grindų, išklotų tamsiais kilimais, baigiant užkaltais langais.

Darbai vyko keliais etapais: daiktų rūšiavimas, šiukšlių išgabenimas (prireikė net keturių krovininių mašinų), minimalūs griovimo darbai, labiausiai bendruomenę įtraukęs dažymas bei patalpų pritaikymas mokymuisi bei kūrybiniam darbui. Įrenginėjant buvusios teatro kavinės „Suflerio būdelė“ patalpas itin daug

„Kodėl „TEMPO erdvė“?“ – vos prisėdusi pasiteiravau jaunimo programos kuratorės Evelinos Šuscickytės. „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ yra sudaryta iš keleto skirtingų programų ir viena iš jų yra „Tempo akademija“. Tad pokyčiai, keitimasis – šios erdvės tikslas. Per edukacines veiklas, skirtas bendruomenėms, jaunimui, profesionalams bei savanoriams, keisti žmones“, – atsakė net nedvejodama.

Nors didžioji dalis „Kaunas 2022“ komandos dirba Laisvės alėjoje esančiose patalpose, tačiau kiti įsikūrę senamiestyje. Ši vieta, naudojama tiek jaunimo, tiek bendruomenės iniciatyvoms, idėjų generavimui, tampa vis atviresnė kiekvienam iš mūsų – suteikia galimybę apsilankyti, pažinti tam tikras kultūros formas bei padiskutuoti norimomis temomis. „Siūlome atviras paskaitas apie tai, kas, mūsų nuomone, yra reikalinga skatinant kultūrinę veiklą“, – pridūrė Evelina. Be jaunimo, bendruomenių renginių bei susibūrimų, šioje erdvėje kas antrą šeštadienį vyksta „Kauno iššūkio“ susitikimai – jaunimo mokymai bei kompetencijų kėlimas.

Šios programos metu jaunuoliai dirbdami kartu su mentoriais stiprina savo žinias lyderystės, projektų valdymo, komandinio darbo bei kultūrinio projekto generavimo kontekste.

Pokalbio metu Evelina paminėjo, jog jaunimo platformos „Puota“ – audioinstaliacijų viešajame transporte projektas, kuris vyko visą spalį, yra šio iššūkio 2019 m. nugalėtojas. Buvau nuoširdžiai sužavėta! „Vis girdime, kad kultūros organizacijoms nepavyksta pritraukti jaunimo, jie neaktyvūs, nenori dalyvauti. Bet mes stengiamės į viską žiūrėti kiek iš kitos perspektyvos – leisti jiems siūlyti tai, kas patiems įdomu. Kurti tai, kas jiems patiems aktualu.

Ir vykdomi projektai parodo, kad jaunimas sugeba ne tik generuoti, bet ir įgyvendinti idėjas.“ Šiemet „TEMPO erdvė“ startuoja su atviru kvietimu menininkams, kuratoriams ar kažkaip kitaip save identifikuojantiems žmonėms. Jeigu jaunuolis kuria iš antrinių žaliavų, perdirbinėja, tuomet jie, priėmę jo kūrybą, ieškos mokslininkų ar studentų, nagrinėjančių ekologijos bei aplinkosaugos temas. Menininkas turės galimybę į viską žvelgti iš savo varpinės, mokslininkas – iš savo, taip sukurdami šį tą originalaus. Net neabejoju, jog toks sprendimas padės pasiekti didesnes auditorijas ir vis daugiau žmonių pažins šią erdvę, įdomią bei aktualią kiekvienam – kitokią, bet vis dar sutraukiančią galybę kūrybingų asmenybių.

2020 KOVAS

kaunas2022.eu

prisidėjo jaunimas. Procesas buvo panašus, tik šįkart nusprendėme neišmesti kai kurių daiktų – autentiškai pakrypusių durų, stalų bei kėdžių. Net darėme akciją, kurios metu masyvias teatro kėdes mainėme į augalus. Taip erdvei suteikėme jaukumo.“ Apsižvalgiusi bei susipažinusi su neeilinės erdvės užkulisiais, nekantravau sužinoti, ką šioje patalpoje besiburiantys žmonės veikia šiandien.

3 1

S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A K

A U

N

Ne vienas mūsų skaitytojas turbūt iš mokyklinių vadovėlių puslapių prisimena Aleksandrijos biblioteką – didžiausią antikos laikotarpio žinių saugyklą. Ir tai, kad jos bei didžiosios dalies jos salėse sukauptų turtų neliko. Ilgus metus manyta, kad per miesto apgultį ją netyčia sudegino Julijaus Cezario kariuomenė. Iš vėliau atrastų dokumentų istorikai darė prielaidas, kad bent jau dalis bibliotekos išliko ir tik sunyko vėliau. Tačiau istorijos srovėse dingo ne tik jos turinys – neliko ir patikimai to įvykio eigą mums nusakančių dokumentų.

Baltų dėmių daug: ar biblioteka griuvo vėlesnių miesto puolimų metu, nuo kitų kariuomenių rankų? Ar tiesiog sunyko per ilgą laiką, praradusi savo svarbą? Po dviejų tūkstančių metų beliko spekuliacijos net ir dėl to, kaip atrodė vienas svarbiausių anos epochos pastatų.

Ten, kur saugomas Kaunas Paulius Tautvydas Laurinaitis Autoriaus nuotr.

3 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Šiandien tokių istorinių spragų atsiradimo prevencija užsiima institucijos, kurias galime pavadinti Aleksandrijos bibliotekos palikuonėmis – tai mūsų archyvai. Vietos, kurių slenksčius daugiausia mina istorikai, bet kurios prireikus padeda kiekvienam, norinčiam sujungti taškus asmeninės ar platesnės istorijos ratuose; nesvarbu, ar smalsumo vedamam, ar norinčiam čia atrasti juridinį įrodymą, reikalingą biurokratiniams procesams.

Kad pamatytume, kur ir kaip miega dokumentai, kol jų mums neprisireikia, apsilankėme Kauno regioniniame valstybės archyve (KRVA), kurį pažinti mums padėjo direktorius Gintaras

Dručkus, dokumentų naudojimo skyriaus vedėja Vitalija Girčytė bei vyriausioji specialistė Nijolė Ambraškienė.

Kitais metais valstybinė šalies archyvistika minės šimtmetį – būtent Kaune 1921 m. buvo įkurtas Centralinis valstybės archyvas, kurio reikmėms atiduotas visas VII fortas. Ir nors šiandien pagrindiniai Lietuvos archyvai sutelkti Vilniuje, bet KRVA – ne mažiau teisėtas pirmojo valstybinio archyvo įpėdinis, nors ir sumažėjusios geografinės aprėpties. Tarsi atliepdamas tylią, tačiau svarbią savo funkciją, kauniečių archyvas šiandien įsikūręs visai šalia pagrindinės miesto gatvės – nuo

2020 KOVAS

3 3

S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K 3 4

Laisvės alėja skubančiųjų slepiasi vieno kvartalo viduje. Čia lankęsi gerai pažįsta archyvo skaityklą, kurioje juos pasiekia užsakytos įvairių laikotarpių bylos. Vis dėlto turbūt nieko nenustebintume pasakę, kad didžiąją pastato tūrio dalį užima per keturis aukštus išsikerojusi jo šerdis – septynios saugyklos, talpinančios apie 10 kilometrų lentynų – daugiau nei 1 300 000 bylų. Jų išlikimą užtikrina čia vyraujanti prieblanda, palaikoma 16–18 °C temperatūra ir 40–60 % santykinė oro drėgmė.

Pirmosios sovietų okupacijos metu archyvas buvo išprašytas iš VII forto, paimto atėjusios armijos poreikiams, o jo fondai išblaškyti po kelias skirtingas vietas Kaune. Šie buvo laikomi ir Pažaislio vienuolyne, ir Totorių mečetėje, ir Nemuno gatvėje; atskiras buvęs tarpukarinės miesto savivaldybės archyvas liko Rotušėje.

Dabartinis archyvo pastatas – žydiškos Kauno praeities liudininkas. Beveik šimtą metų čia buvo vadinamoji Hausmano sinagoga, kurios sienos vis dar gaubia pirmuosius du saugyklų aukštus. „Dar 1944 metais išlikusi žydų bendruomenės dalis čia rengdavo apeigas, – mums sakė V. Girčytė, – o po pastato nacionalizacijos, 6 dešimtmetyje, buvę maldos namai buvo paskirti archyvo saugykloms.“ Kaip papasakojo archyvistės, 1985 metais radikaliai rekonstruotas pastatas išaugo iki keturių aukštų ir tapo pagrindiniais archyvo namais. Tuomet viskas buvo padaryta pagal anuometį naujausią sovietinės archyvistikos žodį, o taupant brangią vietą lentynos buvo suglaustos ir sugrupuotos itin tankiai – prireikus bylų, reikiama lentyna ištraukiama ant specialių bėgių.

Vis dėlto neapsieita be sovietinio planavimo paradoksų – automatinį stelažų judėjimą turėję užtikrinti elektros varikliai taip ir nebuvo įrengti, nes paaiškėjo, kad to negalima padaryti pagal taikomus priešgaisrinės saugos reikalavimus.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

„Kaip tik moteriškam saugyklų kolektyvui“, – juokėsi pašnekovės, demonstruodamos, kad tūkstančius bylų talpinanti lentyna nėra lengviausiai pajudinamas objektas. Šią problemą išspręs numatyta archyvo rekonstrukcija, pakeisianti ir kitus nedidelius pastato trūkumus, atsiradusius archyvistikai žengiant į priekį.

Archyviniai dokumentai sugrupuoti pagal fondus ir mažesniuosius šių skirsnius – apyrašus. Nuo dulkių bylos saugomos specialiose dėžutėse, bet daugelis carinio laikotarpio bylų – originaliuose ryšuliuose. „Nuo kiekvieno pajudinimo byla dėvisi, – sakė N. Ambraškienė, – todėl jos dėkluose atsiduria tik tada, kai gauname užsakymą.“ Kai kuriuose fonduose esančios bylos yra prastos būklės. Daugeliu atvejų tai lėmė pirmosios okupacijos metu, 1946 metais didžiąją žemutinio Kauno dalį užliejus potvyniui, išblaškytas archyvas: „Bylos būklė – dažniausiai laimės reikalas, priklausęs nuo to, ar anuomet byla gulėjo viršutinėse, ar žemutinėse lentynose.“ Aptikus prastos būklės bylą ar tiesiog tokią, kurioje pastebima pelėsio užuomazgų, archyvo darbuotojai gabena ją į čia esančias restauravimo dirbtuves, kur laukia ilgas gydymo procesas.

Negalėjome nepaklausti: kas iš archyvo lobynų turi didžiausią paklausą tarp lankytojų? „Tai priklauso nuo valstybėje vykstančių procesų ir politikos – vykstant restitucijai, daugelį metų vienu populiariausių fondų buvo tarpukario mokesčių inspekcijos dokumentai, – sakė V. Girčytė. – Dabar labai daug žmonių kreipiasi dėl sovietmečio darbo stažo įrodymų iš kolūkių protokolų. O kai tik kas pajuda dėl dvigubos pilietybės, pajuntame susidomėjimą iš visų pasaulio kampelių.“ Patys archyvistai itin didžiuojasi turimu pasų kortelių fondu, kuriame – bene kiekvieno tarpukario kauniečio paso informacija. Ir

„Vienas dalykas yra romantinis literatūrinis pasakojimas, kitas – archyvas, kuris padeda pasakyti, kaip buvo iš tiesų“, – sakė archyvo direktorius G. Dručkus, pasakodamas apie archyvo darbuotojų rastą carinės policijos dokumentą, nusakantį Tadui Blindai Luokės turguje minios surengtą egzekuciją. Vis dėlto, anot mūsų pašnekovų, dažnai senieji dokumentai išlikę yra tik per atsitiktinumą – tiek archyvo pasididžiavimu laikomas pasų kortelių fondas, tiek nuosavybės restitucijoje esminį vaidmenį atlikęs mokesčių inspekcijos fondas nebuvo originaliai numatyti kaip nuolatinio saugojimo dokumentų rinkiniai. „Galbūt užsitęsus sovietų okupacijai būtų praėję dar keletas metų ir mokesčių inspekcijos bylos būtų atsidūrusios šiukšlyne, bet atgavus nepriklausomybę jos tarnavo kaip pagrindinis nuosavybės atkūrimo įrodymas, nes jokie notariniai dokumentai neišliko“, – kalbėjo G. Dručkus. Nemažai tarpukario institucijų archyvų šiandien laikomi dingusiais ne tik dėl geopolitinių

poslinkių, bet ir dėl to, kad anuomet taip ir nespėta priimti archyvų įstatymo, reguliuojančio bylų perdavimo tvarką. Pasitaiko, įvairių epochų dokumentai atrandami visiškai netikėtai: V. Girčytė atsitiktinėje byloje surado kitą svarbų istorinį dokumentą – vyskupo Motiejaus Valančiaus testamentą.

Nuo archyvo darbuotojų kompetencijos priklauso, kas iš daugybės skirtingų institucijų vidinių bylų ar asmeninių archyvų bus atrinkta išsaugoti. Kita vertus, lieka ateities nenuspėjamumo faktorius.

Kaip teigė mūsų pašnekovai, nežinodamas tam tikrų raktažodžių, archyvaras negalėtų nuspręsti apie bylos svarbą vien iš naikinimo aktų pavidalu atkeliaujančių bylų sąrašų. Ant jų pečių gula tai, kokia informacija pasieks tolimos ateities piliečius. „Iš beveik pusantro milijono mūsų bylų koks dešimt procentų niekada dar nebuvo atverstos. Bet kodėl? – polemizavo direktorius. – Ar dėl to, kad jos kažkada buvo patalpintos be reikalo, ar dėl to, kad dar neišmušė jų valanda? Jeigu išsaugosime būtent tai, ką reikia, ir išsaugosim tinkamai, tada ateities kartos pasakys „ačiū“.

Baigdami savo pasakojimą, turbūt nesuklystume sakydami „ačiū“ visų skaitytojų vardu kauniškio archyvo darbuotojams už tai, kas jau išsaugota. Miestiečiams (ir ne tik) čia atviros ne tik istorijos detalės, bet ir N. Ambraškienės kuruojama ekspozicijų salė, kurioje bent porą kartų per metus vyksta archyvo lobynų parodos. Iki pat kovo galo čia – sporto salė. Tiksliau, tarpukario sportininkams dedikuota paroda.

Originalios 4 dešimtmečio renginių afišos, pirmųjų olimpiečių dokumentai ir Kauno sporto halės projektas – kas nenorėtų pamatyti šalies sporto šaknų?

2020 KOVAS

archyvai.lt/kas

tikrai – iš ant stalo padėtų kortelių į mus žvelgė Jonas Jablonskis, Levas Karsavinas ir Pranas Hiksa. Netrukus iš miesto savivaldybės fondo čia atsidūrė ir stora anuomečio Medicinos skyriaus vedėjo Kazio Griniaus tarnybos byla su jo ranka rašytomis ataskaitomis; greta nugulė pirmieji Kauno sąjūdiečių susirinkimų protokolai, o prie šių – pirmųjų, 1918 m. gruodį vykusių miesto savivaldos rinkimų byla. Įdomu, kad tiek raginimai dalyvauti, tiek ir oficialus rinkimų komiteto antspaudas – visomis penkiomis anuomečiame Kaune paplitusiomis kalbomis. Ketvirtajame aukšte, kur saugomi daugiausia carinio laikotarpio dokumentai, ant stalo guli vieniša bemaž pusmetrio storio byla. „Tokiais vaizdais mes gąsdiname ateinančias mokyklines ekskursijas, kad netaptų archyvistais“, – atversdama dokumentų rinkinį juokėsi V. Girčytė.

3 5

S U J I R U K R E M

Kaip ir kiekvieną mėnesį, naujus leidinius (kartais ir objektus) apie Kauną ar iš Kauno pristatanti rubrika „Merkurijus“ keliauja į naują vietą mieste. Šįkart mes tikrai ypatingoje lokacijoje. Tai pirmoji Kaune zero waste principus deklaruojanti parduotuvė. Principai tvirti – paklausus, ar atvežti jiems žurnalų, kad lankytojai galėtų pasiimti, vienas įkūrėjų Edvinas mandagiai atsisakė. Ir sveikiname parduotuvę, į kurią kruopų, aliejaus, tam tikrų buities prekių turi ateiti nešinas savo tara – stiklainiu ar maišeliu. Gali net atnešti sandėliuke prikauptų stiklainių, kad kiti panaudotų.

Nes pakuočių mes tikrai gaminame ir naudojame per daug. Per greitai. Būtent todėl parduotuvė ir įkurta – Edvinui ir jo sužadėtinei pabodo lakstyti po Kauną ieškant tai to, tai ano. Tad linkime šį žurnalo egzempliorių perskaičius atiduoti kitam, o artimiausią savaitgalį apsilankyti parduotuvėje „Full Jar“. Ji Žaliakalnyje – ten visiems patogu atvažiuoti. O iki įkurtuvių patalpos buvo tuščios, bet šildomos – neefektyvu gi.

Tegyvuoja žiedinė ekonomika.

Merkurijus Gunars Bakšejevs Artūro Bulotos nuotr.

3 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2020 KOVAS

3 7

1

Užrašinė „Žalias Kaunas“ (Kauno miesto muziejus) 6,10 € / Muziejaus skyrių kasos XX a. pradžioje Kaunas ėmė sparčiai plėstis. Planuojant naujus gyvenamuosius rajonus, miesto valdžia rūpinosi Kauno parkais bei projektavo naujus, kad jie atsirastų ir šalia darbininkiškų rajonų. Pamažu „žalias miestas“ tapo vienu dažniausiai girdimų Kauno apibūdinimų. Kauno miesto muziejaus išleistoje užrašinėje (dizainas Onos Bričkutės) publikuojamos fotografijos, kuriose užfiksuotos XX a. miesto žaliosios erdvės ir kauniečių santykis su jomis.

Romanas „Lizos butas“, Vaiva Rykštaitė („Tyto alba“) Apie 11 € / Visi knygynai

S

2

M

E

R

K

U

R

I

J

U

Vaiva Rykštaitė (g. 1985 m.) – filosofijos magistrė, tinklaraštininkė. Šiuo metu gyvena Havajuose, bet užaugo Kauno senamiestyje. „Lizos butas“ – aštuntoji jos knyga, kurios veiksmas vyksta būtent čia.

Senamiesčio bute gyveno Liza – palikusi tik violetinę taburetę ir toršerą su kutais. Bute visada tamsu – saulę užstoja senamiesčio mūrai. Kažkur toli už lango žmonės ruošiasi į Baltijos kelią, stoja prieš tankus Sausio 13-osios naktį, švenčia, perka, parduoda – laukinio kapitalizmo pradžia…

3

Monografija „Paveldas kaip konfliktas: metodologinės Lietuvos XX a. architektūrinio palikimo vertinimo prielaidos“, Vaidas Petrulis (KTU leidykla „Technologija“) 11,99 € / e-parduotuve.ktu.edu Nepaisant esminio architektūros paveldo tikslo – puoselėti vietovės tapatumą, viešosios diskusijos apie istorinių artefaktų įprasminimą bei reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje neretai atsiskleidžia kaip socialinės įtampos laukas. Pasitelkus XX a. architektūrinio palikimo pavyzdį, monografijoje siekiama aptarti pamatines šio reiškinio priežastis, apibrėžiant paveldosaugos disciplinoje apčiuopiamų konfliktų socialines, kultūrines ir ekonomines ištakas.

3 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

4 „Kauno žvėries pasakų („Kaunas 2022“) www.kaunas2022.eu

knyga“

Rytis Zemkauskas į keliasdešimt trumpų istorijų sukoncentravo per amžius kauptus, o gal tik pernai susapnuotus ar išmąstytus pasakojimus apie Kauną, miestą, kuris iš laikinosios sostinės pamažu tampa amžinas. Tai pasakos ne tik vaikams, o ir ne tik knyga – tai ir „Kaunas 2022“ bei apskritai europietiškų vertybių ir tikslų sąvadas. Kaunastiškai iliustruotas Dariaus Petreikio. Lietuviškai ir angliškai!

5 „Anamorfozės: iškreiptos perspektyvos“, Jurgis Baltrušaitis („Six Chairs Books“) Apie 15 € / sixchairsbooks.lt ir rinktiniai knygynai Dailės istorikas, medievistas Jurgis Baltrušaitis didžiąją gyvenimo dalį praleido Paryžiuje. Pirmąkart lietuviškai išleistos knygos įžangoje vaizdo kultūros tyrinėtoja, menotyrininkė Odeta Žukauskienė pastebi: „Baltrušaitis neapsiriko sakydamas, kad anamorfozės priklauso ateities laikui, kuris tikriausiai jau atėjo. Anamorfozių tyrimai persikėlė į architektūrą ir urbanistiką, dizainą, literatūrą, kino ir naujųjų medijų teoriją, psichologiją ir kitas sritis.“ 6 „Kauno Naujamiestis“, Junona Almonaitienė ir Vytenis Almonaitis („Keliautojo žinynas“) Apie 11 € / „1001 knyga“ ir kiti knygynai „Nemuno slėnyje susitelkę istorijos bei kultūros paminklai gali daug ką papasakoti ir apie kitus istorinius laikotarpius – įvairiais draudimais pasižymėjusį carmetį, žiaurų vokietmetį, gūdų sovietmetį, viltingą Atgimimą, Nepriklausomybės dešimtmečius. Siekėme knygoje atspindėti visus juos. Miesto svečių bei kauniečių patogumui šiame žinyne stengėmės pateikti ir lakonišką informaciją apie svarbiausius Naujamiesčio muziejus, teatrus ir kitas viešas kultūros įstaigas“, – gido anotacijoje rašo jo leidėjai.

2020 KOVAS

3 9

Maršrutas SCENA 03 03 – 03 07

Festivalis „Nerk į teatrą“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

D

10-ajame tarptautiniame edukaciniame teatro festivalyje vaikams ir jaunimui kūrybines pajėgas apjungs teatralai iš Lietuvos, Vengrijos, Lenkijos ir Islandijos.

Jubiliejinio festivalio tema – vandenynai, vaizduotę plukdysiantys plačiais pažinimo vandenimis bei kartu priminsiantys apie ekologines problemas. Per penkias festivalio dienas teatro laivas nuplukdys dalyvius į smagius susitikimus su teatro kūrėjais: aktoriais, dailininkais, režisieriais, aplankys jaukias spektaklių salas ir užutėkius. Iš viso net 27 kūrybinės dirbtuvės, 8 spektakliai ir Jaunimo zonos renginiai.

K

A

L

E

Teatro nuotr.

N

O

R

I

U

S

Teatro nuotr.

Trečiadienis, 03 18, 18:00 Ketvirtadienis, 03 19, 18:00

Agresyvi komedija „Kas prieš karą pasiduokit“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

4 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

„Metas deramai atsisveikinti su spektakliu, nuo kurio prasidėjo visa dabartinė „Teatrono” veikla. Agresyvioje komedijoje „Kas prieš karą pasiduokit“ per penkis jos gyvavimo metus vaidino dešimt skirtingų žmonių, tad ir atsisveikinimas bus su didžiąja dalimi aktorių – pirmąją dieną vaidins pati pirma spektaklio sudėtis, išleidusi premjerą, antrąją dieną vaidins tie, kuriems teko vaidinti paskutiniuosius kartus“, – kviečia režisierius Gildas Aleksa ir trupė.

03 23 – 03 28

Teatro savaitė Įvairios vietos

Pernai pirmą kartą vykusi Teatro savaitė Kaune grįžta. Miestą užplūs daugybės skirtingų Kauno kultūros organizacijų renginiai su teatro prieskoniais – ekskursijos, teatro leidinių, rekvizitų, video reklamų parodos, jaunųjų dramaturgų pjesių skaitymai, vaidybos studentų darbai, teatro paskaitos ir edukacijos, knygų pristatymai ir susitikimai su dramaturgais, nemokami spektakliai ir kt. Ne tik teatruose, net ir muziejuose, bibliotekose, universitetuose. Teatro savaitės finalu taps kovo 28 d.

Kauno miesto kamerinio teatro rengiami tradiciniai Kauno teatralų apdovanojimai „Fortūnos“, skirti Teatro dienai paminėti. Šiemet „Fortūnos“ keliasi į Kauno valstybinį lėlių teatrą.

Kovas Trečiadienis, 03 25, 18:00 Ketvirtadienis, 03 26, 18:00

Premjera. Spektaklis „Elektra“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

D. Stankevičiaus nuotr.

„Elektra“ – kūrybinės komandos iš Slovėnijos ir Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorių trupės spektaklis.

Spektaklio režisierius ir dramaturgijos autorius Jaša Koceli, kurdamas spektaklio audinį, naudojo antikinius graikų autorių – Sofoklio, Euripido, Eschilo tekstus, reflektuojančius mitą apie Elektrą. Jaša Koceli sukūrė savitą mito interpretaciją, kurios centre – laukianti moteris. Trojos karo didvyrio Agamemnono ir Klitemnestros dukra Elektra gedi nužudyto savo tėvo ir laukia sugrįžtančio brolio, kad galėtų atkeršyti už tėvo mirtį. Elektros laukime įkalinta depresija, prievarta, galimybių stoka, vaikystės prisiminimai, sudužę sapnai. Elektra yra ne tik antikinės graikų dramos personažas, bet ir šiuolaikinės kovojančios moters simbolis. Pasitelkęs daugybę galingų archetipų, slypinčių graikų tragedijose, režisierius kuria universalų stiprios, revoliucingos asmenybės likimo istoriją.

Penktadienis, 03 27, 18:00

Premjera. Miuziklas „Mano puikioji ledi“ Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91

Į Kauno sceną grįžta visų laikų populiariausias amerikiečių miuziklas „Mano puikioji ledi“. Šis kūrinys pagal G. B. Shaw pjesę „Pigmalionas“ (1912) Niujorke pastatytas 1956 m. Kauno muzikiniame teatre miuziklas „Mano puikioji ledi“ pirmą kartą buvo pastatytas dar 1965 m. – netrukus, po to, kai pasirodė Europoje. Kitos jo versijos pristatytos 1986 m. ir 1998 m. Šįkart kūrybines pajėgas suvienijo režisierė Viktorija Streiča, muzikinis vadovas dirigentas Jonas Janulevičius, scenografas Artūras Šimonis, kostiumų ir grimo dailininkė Kotryna Daujotaitė ir daug kitų teatro talentų. Daugiau apie pasiruošimą premjerai skaitykite šio numerio rubrikoje „Fotoistorija“.

Sekmadienis, 03 29, 18:00

Spektaklis „Sombras“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

D. Stankevičiaus nuotr.

Šimtąjį teatro sezoną pradedantis režisieriaus Gintaro Varno eksperimentas – tai

2020 KOVAS

4 1

Kalendorius

Antradienis, 03 31, 18:00

Spektaklis „KI(t)OKIA“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

pamąstymas apie teatro prasmę ir vertę, kvietimas diskusijai apie teatro meną ir menininką, siekiantį nepasiekiamos tiesos. Dramaturginį koliažą sudaro ispanų poeto, dramaturgo F. G. Lorcos tekstai bei ištraukos iš italų dramaturgo Luigi Pirandello pjesės „Šeši personažai ieško autoriaus“. Tai intelektuali kelionė į teatro pasaulį, kuriame susipina magija ir kasdienybė, realybė ir mistika, tikrovė ir iliuzija, melas ir tiesa, gyvenimas ir mirtis.

03 05 – 03 12

KTKC renginiai Kovo 11-ajai A.Jakšto g. 18 ir Kalniečių g. 180

Kauno tautinės kultūros centras (KTKC) kviečia į net tris vakarus, skirtus Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui. Kovo 5 d. 17:30 A. Jakšto g. 18 vyks KTKC folkloro ansamblio „Ratilėlis“ (vadovai Alvyda Česienė, Skaistė Blinstrubaitė, Lukas Jakubčionis, Justas Morkeliūnas) šventinis koncertas „Čia mūsų namai“.

Kovo 10 d. 18 val. čia vyks vakaronė visai šeimai „Dainuokim Lietuvai“, kurią ves Beatričė Stanaitytė.

Kovo 12 d. 18 val. KTKC etninės veiklos studijoje (Kalniečių g. 180) laukia vakaras „Tenai Lietuva per amžius buvo...“, kuriame dalyvaus Justo Morkeliūno vadovaujamas folkloro ansamblis „Jotija“.

Penktadienis, 03 06

A K 4 2

MUZIKA

Alytaus miesto teatro nuotr.

„Susikirtimai XXI“

Andros Kavaliauskaitės monospektaklis-koncertas – dviejų žmonių išpažintis, kurią stiprina (arba vėsina) pokalbis su žiūrovu. Tai pokalbis, iškeliantis klausimus, bet neduodantis savojo atsakymo. Pokalbis be moralizavimo ir didaktikos. Pokalbis, kaip puiki galimybė be gėdos pratęsti dialogą namuose, mokyklose apie lytinį brendimą, seksą, meilę, jausmus ir atsakomybę. Ne tik prieš save, vienas kitą, bet ir..(?). Į Kauną spektaklį atveža Alytaus miesto teatras.

ŌTONN. Vieri Cervelli Montel nuotr.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Kovas „Susikirtimai“ – sostinės pakraštyje veikiančio Kirtimų kultūros centro organizuojamas tęstinis garso meno ir eksperimentinės muzikos renginių ciklas, nuo 2019 metų pabaigos vykstantis ir Kaune, Kirtimų kultūros centrui ir Kauno menininkų namams įgyvendinant turinio mainų programą. Šįkart programoje – ŌTONN, Alanas Gurinas ir Škicas. Šeštadienis, 03 07, 20:00

Kabloonak koncertas „PuntoJazz“ palėpė, Kęstučio g. 6

Lauros Jaraminaitės nuotr.

Pasaulis – gražus ir labai liūdnas, o jo gyventojai, kaip instrumentai, kartais ima ir išsiderina. Nuo šalčio, nuo vienišų klajonių neaiškia kryptimi.

Galbūt, nuo meilės pačiam gyvenimui.

Belieka ramiai pasiduoti nuosavai melancholijai, skambant Kabloonak dainoms. Koncerte jas atliks Jonas Narbutas / Kabloonak (muzika, žodžiai, vokalas, gitara), Šarukas Joneikis (bosinė gitara, pritariantis vokalas), Mantas Joneikis (gitara, sintezatorius, pritariantis vokalas), Alanas Gurinas (gitara), Augustas Baronas (būgnai).

03 09 – 03 14

Tarptautinis festivalis „Kanklės mano rankose“

Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyrius, L. Zamenhofo g. 4 Jau penktą kartą organizuojamas festivalis skirtas ne tik tradicinei, bet ir šiuolaikinei lietuvių kankliavimo tradicijos raiškai bei kitų šalių styginiams muzikos instrumentams, giminingiems kanklėms. Festivalio metu siekiama pristatyti įvairias etnografinių regionų ir kitų šalių muzikavimo tradicijas, daug dėmesio skiriama tradicinės muzikos šiuolaikinei raiškai, profesionalumui, atlikimo kokybei. Festivalyje dalyvauja liaudies muzikantai ir profesionalūs atlikėjai, pristatomi muzikos instrumentų meistrai. Šiemet renginys tarptautinis – pasirodys ir bičiuliai iš Rusijos bei Suomijos. Vyks ir mokslinė-praktinė konferencija bei kankliavimo mokymai!

Pirmadienis, 03 09, 18:00

Koncertas „Taip niekas tavęs nemylės“ Švč. Sakramento bažnyčia, Vilniaus g. 31

Šį sausį mus palikusio kompozitoriaus Vidmanto Bartulio kūrinio premjera Kauno valstybinėje filharmonijoje įvyko prieš dvejus metus. Daugiasluoksnis kūrinys dedikuotas Nepriklausomybės atkūrimui – šįkart jo trisdešimtmečiui.

Koncerte skambės gražiausios dainos, palydėtos įvairių istorinių pasakojimų apie lietuvių tautos gyvenimą Tėvynėje.

Dalyvauja Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Petras Bingelis) ir aktorius Dainius Svobonas.

2020 KOVAS

4 3

Kalendorius Antradienis, 03 10, 17:00

D. Razausko, S. Petreikio ir styginių kvarteto koncertas

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

2018 metais dainų autorius, atlikėjas, poetas Domantas Razauskas ir multiinstrumentalistas Saulius Petreikis pristatė savo išskirtinę programą su smuikininko Vytauto Mikeliūno vadovaujamu styginių kvartetu. Domanto kūrinius aranžavo kompozitorius Audrius Balsys.

Po itin sėkmingų anšlaginių koncertų, kūrėjai nusprendė šios programos nepalaidoti ir... paversti ją albumu! Ne šiaip albumu, bet kompaktine ir vinilo plokštelėmis, įrašytomis legendinės, istorinės Vilniaus plokštelių studijos patalpose.

Ta proga, visas kūrybinis kolektyvas dar kartą susiburia išskirtiniam albumo pristatymo koncertui. Koncertą nuspalvins visų žiūrovų liaupsių sulaukiantys šviesų dailininko Arvydo Buinausko kuriami šviesų paveikslai.

Antradienis, 03 10, 23:00

Vakarėlis „Į klubą kaip į darbą“ Klubas „Lizdas“, Nepriklausomybės a. 12

muzika. Gyvai ja dalinsis lietuvis kūrėjas Mario Moretti, o iš užsienių atvyksta vietinių mylimas Berlyno britas Palms Trax. Pasitinka DJ Sveikata, Monika Seta, Less Feeling.

Ketvirtadienis, 03 12, 18:30

Grupės „Baltos varnos“ koncertas Kauno kultūros centras, Kęstučio g. 1

Grupės archyvo nuotr.

„Baltos varnos“ – Milda ir Teresė Andrijauskaitės, grupės įkūrėjos, pagrindinės vokalistės, grojančios smuikais ir gitaromis. Grupėje bosines gitaros partijas atlieka Julius Bakanauskas, mušamaisiais ritmą laiko Tomas Urbanavičius.

Koncerte suskambės ir naujos grupės dainos, ir publikai jau žinomi kūriniai: „Dalija“, „Aukštaitija“, „Kapitonai“.

Ketvirtadienis, 03 12, 20:00

Grupės „jautì“ koncertas „Sinagoga Studio“, Vaisių g. 30

Palms Trax archyvo nuotr.

Antradienio šokiai skirti ištvermingiausiems klubo lankytojams, nepraleidžiantiems nei vienos progos pasistiprinti kokybiška šiuolaikine elektronine

4 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

„jautì“ archyvo nuotr.

Kovas „jautì“ – matematinio roko grupė, susibūrusi prieš ketverius metus.

Ji jau pasirodė įvairiuose muzikos festivaliuose, 2017 metų pavasarį išleido pirmąjį minialbumą „Gap Year“ ir pristatė jį keturiuose Lietuvos miestuose. 2019 m. balandžio mėnesį „jautì“ išleido debiutinį albumą, o šį vasarį – naują singlą „Mulkis“, kurį pristatyti ir susiruošė Kaune.

perteikti savaip“, – sako Saulius.

Koncerte, be naujojo albumo dainų, taip pat išgirsite žymiausius Sauliaus Petreikio ir „World Orchestra“ atliekamus kūrinius.

Penktadienis, 03 20, 22:00

Vakarėlis „Lights Out: Sasha“

„Gargaras“, Raudondvario pl. 101

03 17 – 03 22

XXIII Edvardo Griego ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos festivalis Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Ryškiausiais savo šalių muzikos pasaulio atstovais tituluojamų kūrėjų muzikos festivalis – prieš dvidešimt dvejus užsimezgusi Hordalando grafystės Norvegijoje ir Kauno miesto bendrystės iniciatyva, palaipsniui išaugusi į solidų meno projektą, ženkliai praturtinantį muzikinį Kauno gyvenimą.

Penktadienis, 03 20, 19:00

S. Petreikio albumo „Sekma ryta“ pristatymas Kauno kultūros centras, Kęstučio g. 1

„Sekma ryta“ – tai užburiančiu švelnumu apipintas darbas, kuriame sudėti kūriniai lietuvių liaudies muzikos pagrindu, įdainuoti Vytautės Pupšytės. „Albume skambančių melodijų pagrindas – senovinės lietuvių liaudies dainos, kurios būdavo perduodamos iš kartos į kartą, bet visgi šiuo laikmečiu tapo gan primirštos.

Kartu su broliu Donatu pabandėme jas prikelti ir, įpūtus naujos gyvybės,

DJ Sasha archyvo nuotr.

Jei žodis „Exit“ jums reiškia kiek daugiau, nei „išėjimas“, jei „Renaissannce“ – ne tik epochą, ir jei bent kartą esate patyliukais pamąstę, kad dievas iš tiesų yra didžėjus, greičiausiai bendraminčius susitiksite šiame gigavakarėlyje. Puiki proga nupūsti dulkes nuo progressive house sportbačių, nusipirkti naujus marškinėlius ir iškelti rankas į viršų. Kartu su DJ Sasha už pulto stos ir naktinio Kauno legendos Donatello bei Arnas D. 03 21 – 04 04

Tarptautinis kamerinės muzikos festivalis „Avanti“ Įvairios vietos

9-ąjį kartą grįžtantis festivalis šįmet suteiks galimybę geriau pažinti profesionalius klasikinius pučiamuosius instrumentus bei jų atliekamą

2020 KOVAS

4 5

Kalendorius

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

pasaulio ir lietuvių kompozitorių muziką. Atidarymo koncertas vyks VDU Didžiojoje auloje – čia VDU Kamerinis orkestras su solistu ir dirigentu Robert Reznik (fagotas, Norvegija) bei kviestiniais atlikėjais atliks J. Haydn ir W. A. Mozart kūrinius. „Avanti“ organizatoriai, siekdami didinti profesionalios klasikinės muzikos prieinamumą, kasmet mezga naujas partnerystes su kitomis meno įstaigomis, galinčiomis priimti po savo stogu koncertus ir leisti naudotis reikalingą akustiką turinčiomis erdvėmis. Šiemet draugaujama su Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi ir Kauno valstybiniu lėlių teatru, kuriuose vyks du festivalio koncertai. Beje, keičiantis festivalio temoms, nesikeičia kai kurios tradicijos. Viena jų – pristatyti Lietuvos kompozitorių kūrinių premjeras. Šiemet organizatoriai kviečiame klausyti pirmą kartą skambėsiančio Algirdo Martinaičio kūrinio, kurį VDU Kamerinis orkestras su dirigentu Vytautu Lukočiumi atliks balandžio 4 d. Kauno kultūros centre.

Sekmadienis, 03 22, 14:00

Muzikinė istorija „Tegyvuoja Karalius“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

„Tegyvuoja karalius! Daug kartų pasakose girdėtas šūkis... Bet šiandien mes pasakosime ne apie tą karalių... O apie jo Didenybę muzikos Maršalą, kuris galiausiai tapo Karaliumi! Ar kada nors pagalvojame, kaip dažnai gyveni-

4 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

me mus lydi muzika? Vestuvėse, miesto šventėse, įvairiose iškilmėse, kariuomenės žygiavimuose, netgi – laidotuvėse.

Muzikinė istorija „Tegyvuoja karalius“ atraktyviai ir spalvingai pasakos įdomiausią istoriją apie įnoringą karalių bei jo kelionę po muzikos šalį“, – į premjerą kviečia Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“ ir renginio režisierius Tomas Erbrėderis.

Trečiadienis, 03 22 , 21:00

Grupės „Of the Wand & the Moon“ koncertas Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1

Alternatyva iš Danijos atvyksta į Kauną ir savo neofolk/experimental muzikos, siekiančios ir dark ambient bei industrial pašalius, patirtimis garantuoja, kad klubo „Lemmy“ grindys links, o sienos verks. Šeštadienis, 03 28, 18:00

Akusmatinė istorija „Kovas“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Ką mes norėtume pasakyti pragyvenę ir laisvą valstybę kūrę trisdešimt metų ir kokią žinutę norėtume palikti ateičiai? Į šį klausimą bandys atsakyti specialiai Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui dedikuoto kūrinio autorius, kompozitorius Jonas Jurkūnas, savo muzikinį audinį kurdamas iš pačių netikėčiausių sudedamųjų – džiazo orkestro, elektroninės muzikos, skaitovo, lazerių bei vaizdo instaliacijų. Pagrindinė kūrinio idėja – šiuolaikinė muzikinė drama.

Kūrinio pagrindas – dvylika skyrių

Kovas iš hipotetinio personažo X gyvenimo, stebinčio mūsų laiko tėkmę iš paukščio skrydžio. Tekstai paimti iš kauniečio Gabrieliaus Macio, Alfonso Nykos-Nyliūno, Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio dienoraščių, bei interviu ir 1990–2020 m. išleistų laikraščių antraščių. Kūrinio struktūra pagrįsta 20 kartų išilginta Andriaus Mamontovo daina „Mono arba stereo“. Garsinį audinį kurs Kauno bigbendas, aktorius Vytautas Anužis ir elektroninės muzikos trio, o vaizdo efektus – Martin Eersted (lazeris, Danija), Aurelija Maknytė (vaizdo instaliacijos) ir Ignas Pavliukevičius (3D medijos). Šeštadienis, 03 28, 21:00

„The Ditties“ koncertas

„PuntoJazz“ palėpė, Kęstučio g. 6

„The Ditties“ nuotr.

Balsingosios dainininkės, svingo karalienės, ne tik pakerės profesionalumu ir gera energija, bet ir plonų pirštų spragtelėjimu nukels visus į ketvirtąjį dešimtmetį – kuomet šokiai buvo greiti, o flirtas lėtas, kai pasaulis buvo truputį naivesnis ir jaunesnis nei šiandien.

Šeštadienis, 03 28, 23:00

Vakarėlis „Isla De Ghia“ Klubas „Lizdas“, Nepriklausomybės a. 12

Mark Knekelhuis yra olandas, jau ne kartą skrajojęs elektroniniuose Lietuvos miškuose. Šįkart ekspresyvusis didžėjus atvyksta aplankyti savo leidyklos globojamo lietuvio Patricia Kokett, kuris surengs gyvą pasirodymą. Vaidensis už pulto ir susivienijimo „Ghia“ atstovai Hilda, Weevil bei Shapoka.

Sekmadienis, 03 29, 19:00

A. Orlovos plokštelės „Mutabor“ pristatymas

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5 Nuo kultinio Alinos Orlovos albumo „Mutabor“ pasirodymo praėjo 10 metų.

Ir štai – šio simbolinio jubiliejaus proga albumas perleidžiamas vinilo formatu! Dizainas išlieka toks pats, o instrumentų spektras – kiek kitoks.

Kauno filharmonijoje Alinos Orlovos pasirodymą lydės violončelės variacijos ir armonikos garsai.

Pirmadienis, 03 30, 18:00

„Duo Doyenne“ koncertas Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

„Dua Doyenne“ nuotr.

2020 KOVAS

4 7

Kalendorius

PARODOS 01 31 — 03 15

Paroda „300 paveikslų antikiniam romanui „Satyrikonas“ M. Žilinsko dailės galerija, Nepriklausomybės a. 12

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Pianistė Monika Mašanauskaitė ir smuikininkė Michelle Dierx (Belgija/Didžioji Britanija) susipažino studijų metais Karališkoje Škotijos konservatorijoje ir kartu scenoje koncertuoja nuo 2017 metų. Ludwig van Beethoven gimimo metų minėjimo proga duetas atliks kompozitoriaus sonatą smuikui bei fortepijonui op. 47, nr.

9 „Kreutzer“, o toliau koncerte skambės žymioji S. Prokofjevo sonata smuikui ir fortepijonui nr. 2.

Kažkas apie nuotrauką

„Satyrikonas“ yra vienas iš dviejų (antras yra Apulėjaus „Aukso asilas“) Romėnų laikais parašytų romanų.

Manoma, jog šio kūrinio autorius yra Petronijus. Parodos eksponatai yra sukurti pagal „Satyrikono“ tekstus, kurie čia taip pat rodomi. Dauguma koliažo elementų yra gimę prieškario laikotarpiu, kai žmogaus veikla dar nebuvo kompiuterizuota. Koliažai ne tik atpasakoja Romėnų laikų istorijas, bet ir pateikia interpretacijas apie tai,

4 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

kas galėjo nutikti vienu ar kitu atveju.

Ekspoziciją galima apžiūrėti kaip nesusijusius spalvingus pasakų paveikslus arba kaip vizualius komentarus ir simbolius Petronijaus tekstui.

02 13 – 03 29

Paroda „Vincentas Vasiliauskas (1895–1989) – snaiperis, krautuvininkas, tapytojas“

A. Žmuidzinavičiaus memorialiniai namai, V. Putvinskio g. 64 Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus pristato visuomenei mažai žinomo, bet labai įdomaus menininko V. Vasiliausko retrospektyvą.

Tai netikėtas kultūros reiškinys, nes tapyti paveikslus V. Vasiliauskas pradėjo tik perkopęs per 73 metus. Iki mirties jis sukūrė apie 400 tapybos kūrinių ir piešinių, stebinančių savitu žvilgsniu į artimą aplinką, Kauną, perteikiančių ilgametį domėjimąsi daile ir gilią pagarbą kultūros pasauliui. Dar sovietmečiu 40 V. Vasiliausko kūrinių įsigijo M. K. Čiurlionio dailės muziejus, kita kūrybos dalis priklauso dailininko šeimai, giminei. Parodoje eksponuojama 100 aliejiniais dažais, guašu ir akvarele nutapytų paveikslų, piešinių, dokumentinės fotografijos iš šeimos archyvo, pora paties V. Vasiliausko padarytų smuikų.

Nuo 02 20

Paroda „Kasdienybės geometrija. Apie rėdymosi meną tarpukariu“

A .ir P. Galaunių namai, Vydūno al. 2 Kas, ką ir kaip dėvėjo Laikinojoje sostinėje, kuo puošėsi garsios Kauno damos Marijona Rakauskaitė,

Kovas

Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė, Adelė Galaunienė, Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, Anelė Zikarienė, Elena Sklėrienė ar net pats Balys Sruoga, – visa tai atnaujintoje parodoje „Kasdienybės geometrija. Apie rėdymosi meną tarpukariu“. Ekspozicijoje drabužiai, aprangos detalės, aksesuarai, grožio priemonės, vaizduojamosios dailės kūriniai ir fotografijos iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Kauno miesto muziejaus, Maironio lietuvių literatūros muziejaus rinkinių pasakoja dar daugiau istorijų apie tarpukario džiazuojančio Kauno gyvenimo būdą.

02 22 – 03 28

02 20 – 03 29

Onos Bričkutės nuotrauka.

Ingos Linevičiūtės paroda „Obsesijos“

Kauno miesto muziejaus Rotušės skyrius, Rotušės a. 15 Personalinė Ingos Linevičiūtės paroda kalba apie šiuolaikinį gyvenimo būdą: įsipareigojimus, įpročius ir (ne)malonumus. Ranka pieštose animacijose atsispindi situacijos, kurios liudija apie socialinių tinklų priklausomybę, identiteto praradimą, susitapatinimą ir galią. Pasitelkdama humorą ir simbolizmą, menininkė interpretuoja ir kuria istorijas apie šiuolaikinio žmogaus kalėjimą – obsesijas. Parodoje pristatomas piešinių ir animacijų ciklas, kuriame tyrinėjamas santykis tarp tikrovės ir virtualaus pasaulio, įkvėpimų ir apsėdimų. Klausiama, kas yra tikra, o kas – ne. Ar virtualioje erdvėje kuriamas pasaulis yra įkvepiantis, ar labiau žalojantis. Ar tai prasminga?

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

Tautodailės paroda „Išteku.

1900“ Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyrius, L. Zamenhofo g. 12

Lininis rankšluostis. Audėja – Genė Šimėnienė.

Šiuolaikinėje kultūroje vestuvės laikomos ypač svarbia šeimos švente, kuriai nemažai ruošiamasi. O kaip tai buvo daroma 1900-aisiais? Parodoje „Išteku.

1900“ pristatomi dviejų tautodailininkų iš Rokiškio darbai, primenantys apie istorinę kraičio svarbą. Romualdas Kaminskas – medžio meistras, pastaruosius savo kūrybos metus skyręs skrynių ir kitų funkcionalių, buityje anksčiau ir dabar naudojamų daiktų (šaukštų, rankšluostinių) gamybai.

Genė Šimėnienė – audėja, šio subtilaus amato išmokusi iš savo mamos, taip pat garsios audėjos. Jos kūriniuose atsiskleidžia iš kartos į kartą perduotos prosenelių kūrybos tradicijos, perteikiamos subtiliais tautiniais raštais.

02 27 – 03 39

Paroda „Naujasis betono miestas. Nuo Kauno iki Tokijo“ Kauno miesto muziejaus Rotušės skyrius, Rotušės a. 15

2020 KOVAS

4 9

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kalendorius

Betono juvelyrikos kūrėja Gerda Liudvinavičiūtė klausia – ką bendra turi Kauno tarpukario modernizmo ir Japonijos metabolizmo architektūra?

Kiek įtakos istoriniame kontekste gali palikti karas, kuriant ateities miesto identitetą? Kaunas po Pirmojo pasaulinio karo išgyveno laisvės pojūtį, jautėsi ryški patriotiškumo dvasia, kuri persikėlė į architektūrinį kontekstą tautiniais simboliais. Tuo tarpu Tokijuje po Antrojo pasaulinio karo gimė metabolizmo judėjimas, kuris skatino dialogą tarp žmogaus ir miesto, kvietė kurti erdvę nuolat kintantiems visuomenės poreikiams. Dvi istoriškai ir kultūriškai skirtingos visuomenės.

Du laikotarpiai ir karas, keičiantis mus visus. Verčiantis pamiršti ir kurti naują, geresnį pasaulį. Tai dvi betono juvelyrikos kolekcijos, įkvėptos XX a. architektūros srovių. Jose susijungia emocinė visuomenės atmintis ir siekis įprasminti žmogiškumą architektūrinėse detalėse, kuriančiose naująjį betoninį miestą.

02 27 – 03 21

Aušros Vaitkūnienės paroda „Folkloras. 4 metų laikai“ Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

Paroda pristato tapytojos kūrinius, susijusius su tam tikra tema, asmeniu bei vieta. Skirtingose galerijos erdvėse eksponuojamos kolekcijos turi savarankišką vaizdo plėtojimo nuotaiką, kurią papildo trumpi tekstai. Parodos pavadinime figūruojantis žodis „folkloras“ atskleidžia kiek ironišką konotaciją, ir ši ironija įgalina žvilgtelėti į save iš šalies, pasijuokti iš tam tikrų personų sureikšminimo, nors jos yra svarbios kiekvienam kaip pamokos nenutrūkstančiame kasdienybės bėgsme.

5 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

02 27 – 05 31

Paroda „Uždegta Monmartro ugnies: Rokiškio dvaro meno kolekcija“.

M. Žilinsko dailės galerija, Nepriklausomybės a. 12

Nuotrauka iš Rokiškio grafų albumėlio. XX a. 4 deš.

Rokiškio krašto muziejus, RKM-60335.

Rokiškio dvaras yra vienas gražiausių statinių Lietuvoje, tačiau ne mažiau svarbios ir dvare gyvenusios Tyzenhauzų ir Pšezdzieckių giminės, kurių atstovai – mokslui ir kultūrai atsidavę žmonės. Rokiškio dvare buvo sukaupta gausi ir turtinga meno kolekcija, kuri nuo vasario 27 d. bus pristatoma parodoje „Uždegta Monmartro ugnies: Rokiškio dvaro meno kolekcija“.

Pirmą pirmą kartą visuomenei bus pristatomos sujungtos Rokiškio dvare ir Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje esančios kolekcijos dalys, kurias papildys kasdienio dvarininkų gyvenimo fragmentai. Ši paroda yra ne tik pažintis su savo šalies istorija ir kultūra, kartu ji išryškina ir mecenatystės aspektą.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

Kovas

KINAS Nuo 03 06

Filmas „QT8: Quentin Tarantino“

Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

Kadras iš filmo

Kino genijus, kultinis režisierius ir ryškiausias XXI a. kino kūrėjas – tai tik keletas epitetų, kuriais apibūdinamas legendinis amerikiečių režisierius Quentin Tarantino. Šio dokumentinio filmo kūrėjai leidžiasi Q. Tarantino kūrybos ir gyvenimo labirintais, narstydami aštuonis pirmuosius režisieriaus filmus. Žiūrovų laukia dar negirdėtos istorijos, niekur nerodyti filmų kadrai ir užkulisiai bei pikantiškiausi komentarai apie Q. Tarantino. Šeštadienis, 03 07, 14:00 / 16:00

19-asis Japonijos kino festivalis

Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62 Kauną šįkart pasieks du įkvepiantys filmai iš Japonijos. Pirmasis jų – Tatsushi Omori kurta istorija „Kiekviena diena – gera diena“ (Nichinichi kore jitsu). Filmas sulaukė didelio populiarumo gimtinėje ir yra pasirinktas neatsitiktinai. Šis

filmas kvies neskubėti ir pajusti akimirkos grožį bei suteiks galimybę iš arti pažvelgti į vieną labiausiai mistifikuojamų Japonijos kultūros elementų – tradicinės arbatos ceremonijos pasaulį. Taip pat „Romuvoje“ žiūrovai išvys filmą „Tėčio pietų dėžutė“ (Papa no obento wa sekai ichi).

Tai režisieriaus sukurtas spalvingas pasakojimas, atskleisiantis Lietuvoje dar menkai pažįstamą vieną iš japoniškos estetikos pavyzdžių – namuose pasigamintų ir darbovietėje, mokykloje ar universitete valgomų pietų dėžučių (jap. „bentō“) kultūrą. Abu filmai bus rodomi originalo kalba ir turės lietuviškus bei angliškus subtitrus.

03 19 – 04 02

Festivalis „Kino pavasaris“ Įvairios vietos

Kadras iš festivalio atidarymo filmo „Proksima“

25-asis, jubiliejinis tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ kviečia žvelgti į ATEITIS. ATEITYS nėra vienas, statinis naratyvas.

Tai – daugybė galimų, asmeninių scenarijų, kurie laukia kasdienybėje bei pasitinka kino salėje.

ATEITYS – šių metų festivalio tema, vienijanti filmų programą. Šiemet net 16-oje miestų „Kino pavasaris“ kvies pamatyti naujausius, svarbiausius, didžiuosiuose pasaulio

2020 KOVAS

5 1

Kalendorius

kino festivaliuose įvertintus ilgametražius bei trumpametražius filmus. Rasti sau artimas juostas bus galima iš penkių filmų programų: „Kritikų pasirinkimas“, „Metų atradimai“, „Festivalių favoritai“, „Meistrai“ ir „Europos debiutų konkursas“. Kaip ir kasmet, festivalyje lauks retrospektyvos (šiemet fokusas – į Pietų Korėjos kiną) ir lietuvių režisierių premjeros.

Kaune festivalis vyks kino teatruose „Forum Cinemas“ ir „Romuva“, jo atidarymas – Kauno kultūros centre.

Ketvirtadienis, 03 05, 18:00

Ketvirtadienis, 03 26, 19:00

S

LITERATŪRA

Kauniečių jau įsisavintas renginių ciklas – atviras visiems, norintiems pasidalinti mėgstamo autoriaus kūryba ar savo kūriniu. Eiles gitara akomponuos:Artūras Novikovas.

Registracija ir atsakymai: tadasgrei@gmail.com.

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

Aistės Pilkauskaitės nuotr.

Susitikimas su rašytoja Vaiva Rykštaite Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18 Susitikimas su rašytoja #kalbėkimėsapieknygas kartu bus ir jos naujausios, jau aštuntosios knygos „Lizos butas“ pristatymas. „Lizos butas“ nukelia į Kauno senamiesčio butą, kur visada tamsu, nes saulę užstoja siaurų gatvelių mūrai. Simboliška, kad pirmasis knygos pristatymas Kaune vyks būtent senamiestyje – jaukioje ir siauroje A. Mapu gatvelėje. Renginys skirtas Lietuvių kalbos dienoms. Šeštadienis, 03 14, 18:00

Mėgstamo eilėraščio skaitymai Baras „Godo“, Laisvės al. 89

5 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

„InfoKnygos“: J. Baltrušaičio knygos „Anamorfozės: iškreiptos perspektyvos“ pristatymas Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

„Six Chairs Books“ nuotr.

Anksčiau Kauno menininkų namuose rezidavęs knygynas „Six Chairs Books“ pabėgo į sostinę, bet grįžta aplankyti draugų su leidybine savo naujiena.

Save vadinęs lietuvių meno teoretiku, dailės istorikas, medievistas Jurgis Baltrušaitis didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Paryžiuje.

Baltrušaičio tekstuose persipina

Kaukazo kraštų meno tyrinėjimai, fantastiškieji vaizdiniai, mįslingi regėjimai, senųjų geometrijos ir perspektyvos tekstų studijos. Pirmą kartą lietuvių kalba išleista autoriaus knyga „Anamorfozės: iškreiptos perspektyvos“ (Anamorphoses ou perspectives curieuses), kurią iš prancūzų kalbos vertė Daina Habdankaitė, pristato kerinčią anamorfozės reiškinio, istoriją ir atskleidžia monstrišką perspektyvos pusę, paisančią tikslių geometrijos taisyklių ir jungiančią meną ir mokslą, dailę ir filosofiją.

DAUGIAU 03 01 – 03 31

Frankofonijos mėnuo Įvairios vietos

Kaunas – mažasis Paryžius! Taip laikinoji sostinė buvo meiliai pravardžiuojama tarpukariu, toks jis ir šiandien, ypač kasmet kovo mėnesį, kai visame pasaulyje švenčiama frankofoniškoji kultūra. Kaune ją švęsime teatruose, koncertų salėse, švietimo įstaigose ir kitur mieste. Šį kovą „Romuvoje“ vyks prancūziško kino dienos, VDU erdvės priims fotografijų parodą, atskleisiančią frankofoniškąją Kauno pusę, pažinsime neaprėpiamą Mažojo Princo pasaulį, prancūziškai skaitysime frankofilo Pauliaus Galaunės tekstus, domėsimės Oskaro Milašiaus vertimais į lietuvių kalbą ir Maroko literatūra, seksime prancūzų pėdsakais Kaune teminėse ekskursijose, prisiminsime Kaune gimusį Emanuelį Leviną, dalyvausime gamtos mokslų konferencijoje, neapsieisime be gastronominių vojažų į prancūziškiausius Kauno sandėliukus, mėgausimės prancūzišku teatru ir skambesiu.

Kovas

Nepamirškite savo įspūdžių socialiniuose tinkluose žymėti #FrankofoniškasKaunas – daugiausiai simpatijų sulaukęs kadras bus apdovanotas.

Penktadienis, 03 06, 19:00

„Galva su daug minčių“: video programa Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Sostinėje veikiantis Šiuolaikinio meno centras pernai paskelbė atvirą kvietimą dalyvauti grupinėje parodoje.

Toks parodos organizavimo principas tapo galimybe reflektuoti meno lauko poreikius drauge su jo bendruomene ir ieškoti naujų bendradarbiavimo būdų. Į kvietimą atsiliepė daugiau nei 200 kūrėjų iš Lietuvos ir užsienio. Pusšimtis darbų eksponuojami parodoje apie laiką, pabaigą, pradžią, tranzitą ir kaitą.

Joje nėra vienos – viltingos ar grėsmingos – ateities vizijos ar vienos judėjimo krypties: esamąjį laiką žymi skirtingų trajektorijų sinchroniškumas ir kelių pasirinkimų galimybė. „Galva su daug minčių“ programa, sudaryta iš parodoje eksponuojamų video darbų, atvyksta į Kauną. Šeštadienis, 03 07 / 03 14 / 03 21 / 03 28, 11:00

„Pure Data“ programavimo dirbtuvės pradedantiesiems Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Visada norėjote išmokti programuoti ir taip papildyti saviraiškos bei kūrybos įrankių arsenalą? „Kaunas 2022“ industrinės kultūros platforma MATTERS išgirdo tylią jūsų svajonę ir kviečia į nemokamas dirbtuves,

2020 KOVAS

5 3

Kalendorius kurioms vadovaus tarpdisciplininis menininkas Vygintas Orlovas.

Būtina registracija el.p. matters@kaunas2022.eu. Šeštadienis, 03 07 / 14 / 21 / 28, 12:00

Ekskursija ,,Menų ir kultūrų buveinė“

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

L. Truikio ir M. Rakauskaitės memorialiniai namai, E. Fryko g. 14 Užsukite pasiklausyti pasakojimų apie vidine elegancija Kauną stebinusią menininkų porą ir savitą jų pasaulėžiūrą bei gyvenimo būdą.

Apžiūrėti jų rūpestingai sukauptą Rytų ir senosios Lietuvos meno kolekciją, asmeninius daiktus, autentiškas tarpukario interjero detales ir pro langus atsiveriančią miesto panoramą. Būtina registracija el. paštu truikionamai@ciurlionis.lt.

barstėmės, vėl spietėmės, ir vėl byrėjom, augom ir griuvom, bet vis dar keliame trispalvę, o tai tegali reikšti viena – tikime savimi, tikime nepriklausoma Lietuva. Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetį švęsti kiekvienas yra laisvas kaip tik nori – gal Kauno tvirtovės III forte, grožintis karių uniformomis. Gal šventinėje eisenoje, gal ekskursijoje muziejuje, gal jausmingos muzikos koncerte. Gal skinant pergalę, gal žiūrint istorinį filmą. Gal Kaune, gal Nidoje, gal Keiptaune. Širdimi kartu ir kiekvienu judesiu už JĄ.

Penktadienis, 03 20

Tarptautinė laimės diena Kaunas ir Kauno rajonas

Trečiadienis, 03 11, visą parą

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena Visas pasaulis

„Kaunas 2022“ nuotr.

Kauno savivaldybės nuotr.

Prieš trisdešimt metų visi lietuviai buvo kartu ir pasiryžo kelti nepriklausomos Lietuvos vėliavą. Per tuos tris dešimtmečius plėtėmės,

5 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

„Kaunas 2022“ kviečia kartu švęsti jau trečią kartą į miestą ir jį supantį rajoną sugrįžtančią Tarptautinę Laimės dieną. Šiemetinė Laimės diena ragina geriau ir tvariau sugyventi su mus supančia aplinka, atsakingiau vartoti ir dalinasi įkvepiančiais pavyzdžiais, apie taip, kaip sumažinti kenksmingą pėdsaką Žemėje. „Kviečiame į Laimės dienos šventę įsitraukti visus, pasitelkiant vaizduotę ir mažais žingsneliais

Kovas kuriant tvaresnę aplinką – gal Laimės dieną galiu paminėti atvykdamas į darbą dviračiu ar su draugais surengdamas drabužių ar augalų mainytuvių vakarėlį, galbūt atsinešęs pietus į biurą ir pakvietęs tą padaryti ir kolegas, gal inicijuodamas rūšiavimo pradžią savo darbovietėje, o gal nieko nepirkdamas? Kiekviena mokykla, darželis, biblioteka, muziejus, kavinė, didelė ir maža verslo bendrovė, kaimynų bendrijos, laiptinių gyventojai – visi yra laukiami tvariai minėti Laimės dieną“, – sako Laimės dienos organizatoriai. Visą dienotvarkę – renginiai Laimės dienos proga vyks gatvėse, universitetuose, muziejuose, bibliotekose, kino teatruose – rasite „Kaunas 2022“ socialiniuose tinkluose.

Trečiadienis, 03 25, 19:00

Ciklo „INdisTERNET“ renginys „Future of labour“

„INdisTERNET“ dramaturgija savo eklektika replikuos interneto koliažiškumą 03 30 – 04 03

VDU Azijos savaitė Įvairios vietos

Renginių ciklą tradiciškai rengia VDU Azijos studijų centras kartu su studentų klubais „Hashi“, „Wu Wei“ ir „Hallyu“. Jie kviečia susipažinti su Japonija, Kinija ir Korėja per šių Rytų Azijos šalių kultūros, menų ir virtuvės ypatybes. Laukia maisto gaminimo dirbtuvės legendiniame Kauno restorane „Metropolis“, filmų vakarai, kalbų konkursai, kovos menų, šokių ir kitų judesio formų pasirodymai, protų kovos ir net visa didelė kultūrų mugė – išsamesnės programos ieškokite internete.

03 30 – 04 04

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Skandinavijos dienos

Metus truksiantį ciklą organizuoja KMN kultūros infocentras taip siekdamas problematizuoti skaitmenizacijos keliamus iššūkius bei tyrinėti interneto poveikį kultūrai nestandartinių pramoginių-edukacinių renginių kontekste. Internetu pasiekiami meno kūriniai čia taps simboliniais išeigos taškais vedančiais bei iliustruojančiais nagrinėjamų procesų analizes. Renginiuose susidurs šiuolaikinis menas, post-internet budrumas, neformali atmosfera, muzika, diskusijos, malonūs skoniai, internetinių video peržiūros, akademinė mintis ir dis.art. Kelias valandas trunkanti

Pamenate pernai Kaune debiutavusias Skandinavijos dienas?

Gera žinia – jos grįžta. Turime už ką padėkoti švedams, danams, norvegams, suomiams – jie palaiko Lietuvą ir nuoširdžiai ją mėgsta.

Palaikė ir tada, kai atkūrinėjome valstybę. Turime ir ką drauge prisiminti – skandinavų pėdsakai Kaune jaučiami jau kelis šimtus metų, tai ir karališki ryšiai, ir tarpukario bohemos blykstės. Draugystė tęsiasi ir XXI a., taigi ruoškimės švęsti meno, kultūros, verslo, švietimo bendrystę parodose, koncertuose, diskusijose ir kituose renginiuose.

Visą Skandinavijos dienų programą rasite internete.

Įvairios vietos

2020 KOVAS

5 5

pilnas.kaunas.lt

Per rungtynes arenos “ svečiais rūpinasi daugiau nei 300 žmonių. Būtent jų atsidavimas sukuria pagrindą Kauno „Žalgiriui“, kurio pasiekimais džiaugiasi milijonai sirgalių.“ Kauno „Žalgirio“ direktorius Paulius Motiejūnas

KAUNAS PILNAS KULTŪROS Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune (platinamas nemokamai)

5 6

Laisvės alėja 59, 3 aukštas

Redakcijos adresas

Bendradarbiai: Agnė Žiūkaitė, Artūras Bulota, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Bernadeta Buzaitė, Donatas Stankevičius, Eglė Šertvyčūtė, Emilija Visockaitė, Julija Račiūnaitė, Justė Vyšniauskaitė, Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys, Kipras Štreimikis, Monika Balčiauskaitė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Rita Dočkuvienė.

Globoja:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

TIRAŽAS 10 10000 000EGZ. EGZ.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

ISSN 2424-4465

Leidžia: Leidžia

2020 2017 Nr. 3 2 (55) (18)