KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2020 VASARIS by Kaunas Pilnas Kultūros

Tautodailė

2020 VASARIS Viršelio iliustracijos autorė Gie Vilkė

2020 02

Kaip manote, kuriame kadre – lietuviška tekstilė, kuriame – persiška? Perskaitę žurnalą galbūt atskirsite. O gal... Arvydo Čiukšio ir Teodoro Biliūno nuotr.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

„Nuo profesionaliosios dailės skiriasi tuo, kad tai – savamokslių vietinių liaudies meistrų kuriami vaizduojamosios dailės ir taikomosios dekoratyvinės dailės dirbiniai. Kūriniai dažniausiai taikomojo pobūdžio, kuriami be išankstinių modelių ar piešinių. Jiems būdingas formos ir kompozicijos raiškumas, funkcinis tikslingumas, dekoratyvumas. Didelę įtaką kūrinių meninei raiškai turi iš kartos į kartą perduodamos vietos (regiono) meninės tradicijos“, – toks tautodailės apibrėžimas pateikiamas internete. O apie tai mes šįsyk, nes 2020-ieji Lietuvoje – Tautodailės metai.

Savo galva, savo rankomis Būtent šie metai pasirinkti todėl, kad kaip tik minimas Lietuvos dailės istoriko ir kritiko, grafiko, lietuvių profesionalios muziejininkystės pradininko, nusipelniusio meno veikėjo, daug dėmesio skyrusio tautodailės plėtrai, Pauliaus Galaunės 130 metų jubiliejus. Galaunė gimė sausio 25-ąją, bet progų įprasminti Tautodailės metus, o ir į jo namus Žaliakalnyje užsukti, šiemet bus dar ne viena. Šiame numeryje irgi lankomės Žaliakalnyje – ir tiesiogine, ir perkeltine prasmėmis. Ir Aleksote buvome – užsukome į svečius pas audėją Aureliją Gražiną Rukšaitę, sausio pradžioje įvertintą svarbiausiame šalies tautodailininkų renginyje – Lietuvos nacionalinio kultūros centro įsteigtuose „Aukso vainiko“ apdovanojimuose. Taip pat pagaliau radome progą pasibelsti į daugiau nei dešimtme-

tį M. Valančiaus gatvėje veikiančią persiškų kilimų galeriją. Nesinorėjo išeiti. Išėję sužinojome, kad Kauno tautinės kultūros centras į būrelius kviečia ne tik savo patalpose prie Kauno pilies, bet visur mieste. Ir nustebome, kiek dešimčių metų jau veikia Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos salonas „Saulutės galerija“. Galų gale niekaip netilpome į tautodailės apibrėžimą, nes dar labai norėjome papasakoti apie XX–XXI amžių sandūros liaudies architektūrą – vadinamąjį kolūkinį baroką. Kada, jei ne dabar? O pradedame numerį nuo pasvarstymo, ką galima pavadinti tos pačios epochos kaunietiškąja (t) autodaile. Verskite ir tapatinkitės. Nors ką čia mums jus mokyti – juk jei ne tai, ką sužinojome ir surinkome, Kaunas nebūtų Kaunas, o Lietuva – Lietuva.

2020 VASARIS

A J I R O T S I O T F

Nors šios rubrikos teksto autorius ir fotografas iki šiol nebuvo pažįstami, abu neblogai išmano XXI a. pradžios Kauno gatvių ir garažų realijas. Taigi tinklaraščio „Sumauta pavara“ bendradarbio įžvalgos puikiai papildė D. Stankevičiaus fotografijų archyvą.

(T)autodailė Aurimas Margiris Grinys Donato Stankevičiaus nuotr.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2020 VASARIS

Aš papuošiu cviako galą spoilerijom, Apkaišysiu jo dugnelį žaliom šviesom... Būtent taip skambėtų žinoma V. Klovos daina, jei būtų buvusi sukurta prieš kokius septyniolika metų. Kai naujutėliu nuosavu „Pentiumu“ jūsų vyresnysis brolis žaisdavo „Need for Speed“, o jūs išsižioję varvindavote seilę prie pačių pirmųjų „Greitų ir įsiutusių“ piratiniame DVD diske, tada ne vieno vakariečio pavažinėtas bei Lietuvon atrisnojęs „Civicas“ arba „Calibra“ tapo šiuolaikiniu žirgeliu, o iš Vakarų popkultūros atėjusios automobilių dabinimo mados jaunuolio sąmonėje užėmė žirgo puošybai skirtų pinavijų vietą.

Jeigu 2004-aisiais jums buvo dvidešimt kažkeli, tikrai žinojote, ką reiškia chemikalais iki baltumo šveisti galines automobilio lempas. Arba dažyti interjero detales baltais, raudonais ir kitokiais ne visai standartinių salonų spalvų aerozoliniais dažais, kad jūsų žirgas būtų toks pat kaip filmuose, žaidimuose bei žurnaluose. Pastaruosiuose madas diktavo lietuviško tiuningo madų

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

ateljė „Automoderna“. Šiandienos paaugliui nieko nesakantis pavadinimas prieš beveik dvidešimt metų reiškė automobilių puošybos meno mikelandželus, bendrovės garažuose lipdančius kiekvieno jaunuolio geidžiamus ratuotus kūrinius. Net jeigu tie kūriniai būdavo sutveriami ne visai licenzijuotomis detalėmis ir ne itin atitinkantys originalą, nusižiūrėtą iš kokios nors žinomos JAV tiuningo firmos. Dar mažiau žurnalinius originalus atitinkantys šedevrai gimdavo begaliniuose garažų masyvuose ir daugiabučių rūsiuose. Stiklo plastiko slenksčiai ir spoileriai, sparnai iš „Makroflexo“ bei kilometrinės laidų raizgalynės maitinti papilvėje įtaisytai Lietuvos vėliavos spalvų šviesos muzikai, žaižaruojančiai vaivorykštėmis ant tamsaus asfalto. Visa tai būdavo sukuriama dažniausiai dar dvidešimties neturinčių jaunuolių rankomis ir galvomis, tiksliai it tobuliausia gamyklos elektronika apskaičiuojančiomis sujungimų matmenis bei tvirtinimo taškus. Nuo penktos valandos vakaro iki aštuntos ryto jūsų brolio kompiuteryje

2020 VASARIS

K AU N A S P I L N A S K U LT Åª R O S

nedrąsiai žingsniavęs lietuviškas internetas tuo metu dar nebuvo itin naudingas informacijos šaltinis savo žirgelį tobulinančiam berneliui, tad kūrybinių idėjų tekdavo semtis iš filmų ir tos pačios „Automodernos“ parodų Laisvės alėjoje. O tiems, kurių rankos nebuvo pajėgios realizuoti neonais žėrinčių siurrealistinių kėbulo formų fantazijų, padėdavo bekraščiai turguose randamų detalių ištekliai. Pakaustęs savo golfą BBS arba ENKEI vardą nešiojančiomis Kinijos kalvių pasagomis, jūsų vyresnysis brolis išdidžiai riedėdavo ilgu ir vingiuotu mikrorajono keliu... ...iki artimiausios vietos mieste, kur rinkdavosi tokių pat žirgelių puoštais dugneliais savininkai. Kartais tai būdavo tiesiog rami naktinių miesto šviesų panorama, kurios tykumą trikdė iš tiuninguotų ristūnų, kaip tada buvo sakoma, šniokščianti muzika, o kartais uždarytas „Urmo“

miestelis, kuriame prekybos dvasių poilsį drumsdavo vasaros naktų dragai. Tiesa, ne visada žirgelio išvaizda buvo proporcinga pajėgumams. Po jaunatviškomis pinavijomis neretai slėpdavosi visiškai standartiniai ir dargi amžiaus paveikti motorai, kurie „Urmo“ ar šiaip miesto prospekto drago trasą nubėgdavo... Ai, argi galiausiai svarbu kažkokios sekundės? Svarbiausia tada būdavo vaizdas ir jo keliama emocija, tiuninguoto automobilio savininkui keldavusi pasididžiavimą savo fantazijos ir rankų miklumo sinteze. Tačiau laikas visgi buvo negailestingas neonu švytintiems vyresniojo brolio žirgeliams. Dauguma jų išjodinėjo savo resursus rajono keliuose – apie juos šiandien primena tik nuotraukos, įvairiomis dutūkstantųjų spalvomis žėrinčios šio žurnalo puslapiuose.

2020 VASARIS

A M E T O I S E N Ė M

Palydėjusi mudu su fotografu Arvydu Čiukšiu iki automobilio, uždarydama savo kiemo vartelius, Aurelija Gražina Rukšaitė užbaigė pokalbį paskutiniu įspūdingu biografiniu niuansu: „...tai va, tas mano senelis gyveno Amerikoje ir buvo kaubojus.“ Pašnekovė - lituanistė ir audėja, šių metų pradžioje tapusi liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ laureate, apdovanota už įspūdingus tradicinių lietuviškų juostų kilimus. Pastaruosius apžiūrėjome kūrėjos namuose, lyg muziejus apstatytuose iš viso pasaulio atsivežtais eksponatais: meno kūriniais, kaukėmis, keramika.

Sakralumas hardroko fone Julija Račiūnaitė Arvydo Čiukšio nuotr.

1 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2020 VASARIS

1 1

Man iš tiesų patinka seni dalykai. Kuo senesnė kultūra, tuo geriau, o po šiuolaikinius miestus keliauti man ne taip įdomu. Į Peru vyresniems žmonėms geriau nevažiuoti dėl itin reto oro. Tose aukštybėse be proto skauda galvą, tad nuolat tenka kramtyti koką. Kokoje labai daug deguonies, o ją parduoda kiekvienoje parduotuvėje. Tai ką, galvoju, parvešiu kokos draugams dovanų! Pasigriebiau penkiolika pakelių ir jau ruošiausi pirkti. Gerai, kad tą dieną keliavome su gidu ir kažkaip šovė į galvą jo pasiteirauti, ar galiu vežtis koką į Europą. Gidui akys ant kaktos iššoko - sako: „Sėsit ilgam į kalėjimą! Net jei vieną sudžiovintą lapelį į knygą įsidėsit, šunys vis vien užuos.“ ( juokiasi) Smagu, kad šis interviu vyksta ne areštinėje. Su mano polėkiais visko gali būti!

šio ženklo reikšmės įvairiose kultūrose yra labai panašios: latviai ją vadina ugnies kryžiumi (ugunskrusts), Indijoje, primityviai šnekant, tai yra laimės ženklas. Svarbu tai, kad archajiški simboliai yra sakralūs. Pradžioje dėl to net bijojau austi. Jaučiausi kaip netikintysis, kuris nežino, kaip elgtis bažnyčioje - ir bijo, ir nori, ir nesiryžta. Man juostų audimas atrodė toks sakralus, kad net nežinojau, ar sugebėsiu. Kaip vis dėlto ryžotės? Pagal išsilavinimą esu lituanistė. Gimiau Sibire, tad sovietų okupacijos metais dirbdama susidurdavau su įvairiais niuansais - manęs darbe arba nelabai, arba per daug norėdavo. Prireikė papildomos veiklos, tad paprašiau savo draugės tekstilininkės Laimos Oržekauskienės pamokyti mane austi. Buvo sudėtinga verstis kaip lituanistei sovietų okupacijos metais?

Kas jus taip traukia prie senų jų kultūrų?

Neseniai lankėtės Peru. Kas jus ten nuviliojo?

1 2

Mane labai seniai domina ženklai, simboliai, jų reikšmės. Šis susidomėjimas užgimė turbūt 1982 m. Rygoje, kur kasmet vyksta didžiulis amatininkų turgus. Reformatai Latvijoje, palyginti su katalikais Lietuvoje, atlaidžiai žiūrėjo į tautosaką ir tautodailę, tad jose esančius ženklus ir šių tikrąsias prasmes latviai gerai žino. Tarpukariu Latvijoje dirbo žymus kraštotyrininkas Ernestas Brastinis, kuris rašė apie ženklus ir jų reikšmes - mane labai įtraukė jo darbai. Taigi susidomėjimas prasidėjo ne nuo juostų, bet nuo simbolių. Dėl to man svarbios ir senosios kultūros - ne veltui trenkiausi į Indiją, kur vos išlipus iš lėktuvo svastikos (beje, sutinkamos ir baltų tautodailėje) tiesiog pabyra tau ant galvos. O

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Esu gimusi Sibire ir tuo didžiuojuosi jiems tai nepatiko. Jaunystėje net į galvą neateina, kad už tai, koks esi, tavęs gali kur nors nepriimti. Bet net mokykloje auklėtojas, kuris dėl gerų pažymių pervedė mane į savo klasę, mano knygelėje pažymėjo, kad esu sibirietė ir vengiu visuomeninio darbo. Dėl to vėliau man kilo problemų su mandatine komisija. Mano mama turėjo dirbti darbų mokytoja, bet, kadangi buvo grįžusi iš Sibiro, tapo nebetinkama mokyti tarybinius vaikus megzti ir virti. Kitą kartą norėjo įsidarbinti valgykloje, bet buvo nuspręsta, kad ji užnuodys maistą - štai kokiu lygiu tuomet viskas vykdavo. Tai ar vengėte visuomeninio darbo?

2020 VASARIS

1 3

Ausdavau gobelenus, krepšelius - jau tada su simboliais! Įstojus į Tautodailininkų sąjungą, man pasiūlė austi juostas. Tada ir pamaniau, kad gal man tai per daug sakralu. Būtent jas austi mane išmokė žymi tautodailininkė Antanina Didžgalvienė. Išgirdusi mano dvejones ji pasakė: „Kaip tu sužinosi, ar sugebi, jei net nepradėjai? Tiktai ausk!“ Kodėl juostų audimas jums atrodė per daug sakralus?

Dėl simbolikos. Pavyzdžiui, latviai turi vadinamąją Lielvardės juostą, kuri yra dovanojama naujagimiui, tarsi išaudžiant jam gyvenimo kelią. Dėl to niekad neprasimanau simbolių - galiu pažaisti su spalva, įnešti šiek tiek moderno, ypač jei darau taikomuosius darbus, diržus ar apyrankes, bet simbolių niekad nekuriu. Tikėjimas jais ir atneša sakralumą.

Faktas! Negi aš eisiu į komjaunimo susirinkimus? Darbe dėl paso irgi turėjau bėdų: nukreipė į korektūrą, nors man kaip lituanistei ten nebuvo kas veikti. Dirbau greitai ir gerai, taigi vieną kartą prisistatė toks vyrukas, siūlęs aukštesnes pareigas ir butą su sąlyga, kad sutiksiu tapti kažkokio komjaunimo komiteto nare. Pala, sakau, aš ne komjaunuolė. Sako, nesvarbu. Tada dar perklausiau: ar tu pas mane čia atėjai? Nesupainiojai? Dabar suprantu, kaip gudriai viskas buvo susukta, o tada man tiesiog atrodė visiška nesąmonė, kad pas mane su tokiais siūlymais prisistatė. Tu man duok milijoną gerų butų, bet kas jau kas, o aš į komjaunimo komitetą tikrai neisiu. Taigi susiradote papildomos veiklos.

1 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Pradėjusi austi gan greitai išmokau šio amato. Vėliau norėjosi kažko daugiau, o mano mokytoja ausdavo vadinamąsias dvigubas juostas, kurių spalvos eina dvigubu ritmu. Išmokau austi ir jas - šiose juostose galima įlieti daugiau polėkio, žaismės. Kokia prasmė slypi juostoje? Kokie skirtumai aptinkami regionuose? Regionai skiriasi raštais, ornamentų išdėstymu, spalviniais sprendimais. Spalvų deriniai regionuose skirtingi. Tarp kitko, mėgstu naudoti aktyvias spalvas. Okupacijos metais visi įsivaizdavo, kad jei jau liaudiška, tai turi būti be spalvos, rudai pilka, žemiau žemės, visai nupezę. Nieko panašaus - nėra ryškiau nei liaudies mene. Senais laikais teko lankytis Vilniuje, vienos iš bažnyčių, kurioje buvo liaudies meno muziejus, ar-

chyvuose. Pakėlusi seną juostą ir iš arti apžiūrėjusi nenublukusias dalis randi aktyvias, ryškias spalvas. Pavyzdžiui, mėlyna - pridėk dar kokį žalvarinį papuošalą prie tos aktyvios mėlynos - kala taip, kad gali nugriūti! O prasmės skiriasi tik ženklų, pačių juostų prasmė nesikeičia. XVIII a. pab. – XIX a. (apie ankstesnius laikus nelabai žinome) juostos turėjo taikomąją funkciją: surišti, aprišti, pririšti, pasipuošti. Tačiau pas mus, kaip ir Latvijoje, juosta būdavo dovanojama kaip palinkėjimas - sakykime, galėjai gauti juostą, margintą laimės kryžiumi. Gerbiu Paulių Galaunę už tai, kad rinko ir saugojo tautodailę, bet man nepatinka jo suprimityvinti ženklų pavadinimai, pavyzdžiui, iš dvigubo kryžiaus išėjo roželė. Taigi pavadinimai duoti ne pagal prasmę, o asociatyviai, pagal formą. Jau minėto E. Brastinio nagrinėjamų simbolių gylis visai kitas, o juk ženklai tie patys - baltų. Kaime juostos tebėra dovanojamos, nors žmonės galbūt ir primiršo kodėl, kokia šios dovanos prasmė. Ne veltui piršlius ar jubiliatus juosiame juostomis, nors ir baisiomis. Esate tvirtų patriotiškų įsitikinimų. Ar tai buvo išugdyta šeimoje? Specialiai ugdyta gal ir nebuvo, bet šeimoje nestigo tvirtų asmenybių. Pavyzdžiui, mano močiutė (tėčio mama) buvo beraštė moteriškė, bet labai stiprus žmogus. Anais laikais senelis nusipirko dvarą Širvintose, pasistatė malūną, lentpjūvę, o tai užtikrino miesteliui elektrą. Širvintose tuo metu daugiausia gyveno lenkai. Visgi močiutė sugebėjo bažnyčioje įvesti pamaldas lietuvių kalba. Ji nupirko vietinėms bobelėms šiltus vailokus ir nuvarė jas giedoti į bažnyčią. Taip pat ten jie įsteigė ir pirmąją amatų mokyklą. Seneliai visai nenorėjo pasirodyti kažkokiais

patriotais, tiesiog jautė, kaip turi elgtis. O ir religinga močiutė buvo be proto - jau būdama tremtyje, Sibire, atliko kunigo pareigas. Ten nebuvo kunigų, tad bendruomenei buvo leidžiama išsirinkti dvasininką (nors ir be įšventinimo). Mano mama irgi tokia buvo - galėjo penkiasdešimt kilometrų eiti per Sibirą teisybės ieškoti. Matyt, šios savybės su krauju persiduoda. Štai 1987 m. aš, smulki mergina, kartu su keturiais augalotais vyrais pasiėmėme pasus ir patraukėme į mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Pamenu, mama nesakė nieko, o tėtis tik tarė: „Vaikeli, tu nežinai, kas tai yra.“ Bet kai nežinai, tai ir baimės nėra. Mano visa šeima tokia - ne veltui mūsų telefonų buvo pasiklausoma. Nes nieko tai valdžiai nebuvo blogiau nei žmogus su pozicija. Ką reiškia žmogus su pozicija? Tai reiškia, kad siūlyk tu jam ką nori ir daryk su juo ką nori, bet jo nepalenksi - nepadės nei siūlomas butas, nei niekas. Be to, ir mano draugai visad buvo tvirtų pažiūrų. Ką jums duoda audimas? Man patinka! Du žodžiai? Nėra čia ko daug plepėti. Kažkur girdėjau, kad audimas – tai tikra meditacija ir panašiai. Man tai visų pirma yra ilgas techninis darbas ir jokia meditacija. Tiek, kad ausdamas juostą, kurioje tiek prasmės, blogai nesijausi. Galite klausytis muzikos ausdama? Ramiai. Jaunystėje man labai patiko hardrokas. Tai įsivaizduoji - per kolonėles varo roką, o Aurelija audžia ( juokiasi)!

2020 VASARIS

1 5

A M E T O I S Ė N Ė M

Kiekvienas tradicijas supranta savaip: vienam tai puodelis kavos kiekvieną rytą stebint saulėtekį, kitam bendra šeimos veikla, trečiam etninė šventė ar paprotys. Kad ir kokios būtų, tradicijos puoselėja žmogaus asmenybę, formuoja vertybes, leidžia atrasti unikalias savo savybes, panašumus ar skirtumus su kitais žmonėmis. Tradicijos padeda ne tik pažinti seną ją kultūrą, bet ir formuoti naują jos etapą. Kauno tautinės kultūros centras (KTKC) yra vieta, kurioje tradicijos – visiems žinomos ar jau beveik pamirštos – jas atrandančių vaikų rankose įgauna naujas formas.

Įšnabždėti tautinę dvasią Justė Vyšniauskaitė Elijaus Kniežausko nuotr.

1 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2020 VASARIS

1 7

A M E T M

KTKC veikia net aštuonios studijos mokyklinio amžiaus vaikams. Visas jas vienija tikslas suteikti erdvę ir sukurti šiltą atmosferą, kad vaikai galėtų turiningai praleisti laisvalaikį ir išmokti atpažinti bei suprasti savo tautinį identitetą per įvairias tautodailės rūšis. Nuo tapybos iki šiaudų plastikos, nuo grafikos iki tekstilės, nuo molinukų gamybos iki pynimo – studijų kryptys siekia apimti įvairias tautodailės plastines formas ir suteikti vaikams bei jų tėveliams platų pasirinkimų spektrą. Na, o jei apsispręsti sunku ir viskas skamba įdomiai, mažųjų laukia studija „Menų dirbtuvėlės“, jungianti tapybos, grafikos, kompozicijos, piešimo, fotografijos, floristikos, amatų ir rankdarbių sritis. Čia užtenka laiko ir nutapyti peizažą, ir pasigaminti veltinuką bei kitas namų dekoracijas. Tiesa, mudu su fotografu apsilankėme labiau specializuotose studijose: „Karpiniai ir popieriaus plastika“, „Spingsulė“ ir „Molinukas“.

1 8

Įžengti į mokyklos klasę ar kitą popamokinės veiklos erdvę man neteko jau keletą metų, todėl čia pasitinkantis energingas kūrybinis chaosas pagavo ir įsuko kiek netikėtai. Čiaukšėjimas, judėjimas, plaktukų kaukšėjimas ir nesibaigiantis balsų choras tik iš pirmo žvilgsnio gali priminti netvarką. Išties įvairaus amžiaus vaikai, kurių mažiausias skaičiuoja šešerius su puse, erdves dalinasi draugiškai, pagarbiai, paslaugiai ir laikosi bendrai nutartų taisyklių. Tiek studentai, tiek įvairių sričių darbuotojai iš šių vaikų galėtų pasimokyti nuoširdaus, neblėstančio entuziazmo. „Molinuko“ studijos mokytoja Lina Audzevičiūtė pasakojo, kad būtent tas vaikams būdingas vidinis užsidegimas, jų laisvė, savitas požiūris į suaugusiesiems atsibodusius ir, atrodo, savaime suprantamus dalykus paskatino ją pasirinkti šią darbo sritį.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Su mokytojais kalbėjomės ne tik apie tai, ko galima išmokti iš vaikų, bet ir kuo studijos naudingos auklėtiniams. „Karpinių ir popieriaus plastikos“ mokytoja Eglė Vindašienė akcentavo, kad ši meninė veikla papildo teorines mokyklos pamokas. Jei ten vaikai išgirsta pasakojimus apie svarbias valstybines datas, tai studijoje šios dienos pažymimos praktiškai – Sausio 13-ąją uždegant žvakę ar Vasario 16-ąją išmokstant dainuoti „Lietuva brangi“. Užsiėmimuose lavinami smulkiosios motorikos, susikaupimo, atidumo įgūdžiai, kartu tai vieta, kur vaikai gali atsipalaiduoti. Nors dirba pagal iš anksto sudarytą programą, mokytojai stengiasi atkreipti dėmesį į kiekvieno vaiko individualumą bei norus. E. Vindašienė pasakojo, kad studijoje auklėtiniams niekada nedraudžia tiesiog skaityti ar ruošti namų darbų, nes buvimas ramioje, saugioje atmosferoje savaime yra naudingas, o susidomėjęs vaikas pats įsitraukia į karpinių gaminimo procesą. L. Audzevičiūtės „Molinuko“ studijoje, šalia numatytų temų, atsiranda laiko ir laisvai pasirinktoms idėjoms įgyvendinti, siekiant skatinti vaikų kūrybiškumą bei įsitraukimą. „Menas yra įvairiapusis, todėl vaikui reikia palikti daug laisvės. Galima patarti, pastūmėti, bet nevaržyti“, – savo požiūriu dalinosi L. Audzevičiūtė. Tapybos studijoje „Spingsulė“ vaikų saviraiška taip pat nėra varžoma. Šių užsiėmimų metu vaikai dažniausiai patys renkasi norimą temą piešdami, tapydami, gamindami raižinius ar net kaldami ornamentus į vario plokšteles. „Svarbiausia, kad vaikai nebijotų būti savimi, kad nelauktų išsižioję, kol kažkas jiems pasakys, ką daryti, o atrastų tai savo viduje“, – aiškino studijos mokytojas Gvidas Latakas.

Laiko užsiėmimuose, žinoma, skiriama ir kitiems tradiciniams tautodailės elementams: baltų ženklams, gyvybės medžiams ir žalčiukams, kurie įgauna naujas formas vaikų piešiniuose, paveikslėliuose, skulptūrėlėse ar tampa puodelių, užuolaidėlių, servetėlių bei padėkliukų dekoravimo elementais. Mokytojai užsimena ir apie svarbias istorines asmenybes. „2019-ieji buvo paskelbti Juozo Tumo-Vaižganto metais, todėl pasakojau vaikams

apie jį, o 2018-aisiais apie Vydūną bei jo nuveiktus darbus“, – aiškino E. Vindašienė. Pasitelkdamos pasakas, liaudiškus žaidimus ir dainas sudominti tradicijomis stengiasi abi mokytojos. Taip dėmesys seniesiems papročiams ir noras juos puoselėti ugdomas organiškai. „Nesinori užsiėmimų metu vaikams kažko brukti per prievartą, geriau natūraliai ir beveik nepastebimai įšnabždėti tautinę dvasią“, – mintimis dalinosi G. Latakas. „Gal ne visi vaikai supranta, kokia šių užsiėmimų nauda, bet tėvai ją įžvelgia“, – aiškino E. Vindašienė. Tiesa, paklausus, ar studiją lankyti nusprendė patys, drąsesni vaikai energingai atsakė: „Taip! Ko gero, mokytoja teisi sakydama, kad dalis išgirstų pasakojimų ar atpažintų simbolių po truputį užsimiršta, bet išlieka užkoduoti vaikų sąmonėje ir skatina prie tautodailės sugrįžti vėliau. Šie užsiėmimai siekia formuoti pagarbą ir susidomėjimą tautine Lietuvos kultūra, kuri, anot karpinių studijos mokytojos, yra kiekvieno mūsų savastis.

2020 VASARIS

ktkc.lt

Visose aplankytose studijose nemaža svarba skiriama tradicinėms lietuviškoms šventėms. Svečiuojantis „Molinuko“ užsiėmime ant stalų jau gulėjo pagamintos ir dar gaminamos molinės Užgavėnių kaukės. Tiek L. Audzevičiūtė, tiek E. Vindašienė pasakojo, kad vėlesniuose užsiėmimuose kartu su vaikais išbandys ir papier-mâché techniką kaukėms gaminti. Pasitelkiant šią techniką vaikus galima mokyti apie ekologiją, tvarų ir antrinį medžiagų naudojimą, kuris šiandien ypač aktualus, o mūsų kultūros vertybių sistemoje užkoduotas nuo seniausių laikų.

1 9

A M E T O I S Ė N Ė M

Turbūt beveik visi kauniečiai yra lankęsi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje, įsikūrusiame galbūt pačioje meniškiausioje Kauno vietoje – V. Putvinskio gatvėje. Visai šalia, kitoje gatvės pusėje, meno mylėtojus kviečia užsukti ir A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus (daugeliui žinomas Velnių muziejaus vardu) bei Kauno menininkų namai.

Iš palėpės į muziejų Justė Vyšniauskaitė Luko Mykolaičio nuotr.

2 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2020 VASARIS

2 1

Visa tai – ne naujiena. Visgi netikėtu ir maloniu atradimu lankytojams šiandien tampa M. K. Čiurlionio dailės muziejaus patalpose kaupiami atviri Liaudies meno skyriaus fondai. Vos įžengus į patalpą, kurioje laikoma ši kolekcija, pribloškia eksponatų gausa. Išties nedidelėje salėje glaudžiasi daugiau nei 3000 įvairaus dydžio, formų ir spalvų statulėlių. Dauguma jų vaizduoja religinius siužetus iš Senojo ir Naujojo Testamentų.

tes. Čia ir atsiskleidė E. Daugvilienės jautrumas medžiagai, formai, kompozicijai. „Kiekviena save gerbianti Kauno inteligentijos ponia didžiavosi turėdama Daugvilienės skrybėlę“, – vedžiodama po fondus pasakojo Liaudies meno skyriaus vadovė Janina Savickienė. Menininkė laisvu laiku taip pat gamino kaukes, karpinius, įvairius suvenyrus, bandė piešti. Deja, nei vienas iš šių kūrinių neišliko.

Nereikia daug laiko, kad šioje vaizdinių jūroje akys pastebėtų patalpos krašte besiglaudžiantį tautodailės menininkės Elžbietos Daugvilienės kūrinį. Jis išsiskiria ne tik dydžiu (daugiau nei 3 metrų aukščio), originalia forma, unikalia atlikimo technika, bet ir tautodailėje retai vaizduojamu istoriniu siužetu. Šiandien apie E. Daugvilienės talentą mums primena tik vienas jos kūrinys – skulptūrinė grupė „Baudžiavinės kartuvės“, sukurta 1945–1955 metais. Nors tai vienintelis tautodailininkės meninis palikimas, jis pats vienas leidžia pažvelgti į liaudies meną visai kitaip.

Formuojantis E. Daugvilienės asmenybei ypač svarbus buvo jos močiutės vaidmuo. Būtent ji auklėjo menininkę ir pasakojo prisiminimus apie tautodailininkės senelį, dalyvavusį 1863 metų sukilime ir už tai buvo nubaustą kartuvėmis. J. Savickienė svarsto, kad E. Daugvilienės vaikystėje girdėti pasakojimai ilgainiui nugrimzdo į užmarštį, tačiau 1939 metais Lietuvą pasiekęs Antrasis pasaulinis karas ir vėlesnės represijos menininkei rezonavo su senelio istorija. Taip XIX a. sunkumai, baudžiava ir sukilimas tapo tautodailininkės kūrinio tema.

Elžbieta Daugvilienė (1886–1959) gimė ir visą gyvenimą praleido Kaune. Čia prabėgo sunkūs jos jaunystės metai, čia ji dirbo ir paslapčiomis kūrė. Menininkė buvo kilusi iš šviesios šeimos: tėvas buvo teisininkas, o mama – skrybėlių modeliuotoja. Deja, E. Daugvilienės tėvas mirė jai esant dar visai mažytei – tuomet ir prasidėjo šeimos vargai. Menininkės mama, kad išgyventų ir išmaitintų dukrą, dirbdavo nuo ryto iki vėlyvo vakaro, o netrukus jai padėti pradėjo ir pati būsimoji tautodailininkė. Sunkus gyvenimas privertė E. Daugvilienę amato išmokti dar vaikystėje – sekdama motinos pėdomis menininkė greitai pradėjo kurti nenusakomo grožio skrybėlai-

2 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Vis dėlto šiose skulptūrose – išvargusiuose deformuotuose veiduose – atsispindi ir XX a. vidurio žmogaus savijauta bei pasaulio suvokimas. Gal dėl to, o gal tiesiog dėl nepasitikėjimo savo gabumais E. Daugvilienė „Baudžiavines kartuves“ dešimt metų kūrė užsidariusi palėpėje, savo name Žaliakalnyje (šiandien pastatas adresu Kauko al. 7 apie buvusią gyventoją primena memorialine lenta). Galbūt šis kūrinys taip ir būtų sudūlėjęs senoje palėpėje, jeigu nebūtų įsikišusi tautodailininkė Stasė Samulevičienė. Taip pat Žaliakalnyje gyvenusi menininkė žinojo apie užslėptą E. Daugvilienės talentą, padėjo darbus iš tautodailininkės įsigyti bei perkelti į M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Liaudies meno sky-

Šalia mažų skulptūrėlių, kurių reta siekia metro aukštį, E. Daugvilienės kūrinys atrodo milžiniškas, masyvus ir sunkus. Nepaisant to, dėl unikalios autorinės technikos sveria visai nedaug. J. Savickienė patikino, kad skulptūrinės grupės dalis gali pakelti pati viena. E. Daugvilienė kūrybai naudojo paprastas, minkštas, plastiškas medžiagas: išmirkytą skirpsto žievę, molį, klijus. Siūdama žievę prie drobės, ją formuodama ir

tvirtindama moliu bei klijais, menininkė išvystė savitą horeljefų bei bareljefų estetiką, o kuriant detales pasitarnavo skrybėlaičių modeliavimo įgūdžiai. Čia kartu su Liaudies meno skyriaus vadove prisiminėme ir žinomą dėsnį, kad kūrybiškumą labiausiai skatina ribotos galimybės ir menki resursai. Panašu, kad ši taisyklė tinka ir E. Daugvilienei. Jos kūriniai ir technika atsirado ne iš gero gyvenimo, tačiau neabejotinai praturtino lietuvišką liaudies meną.

2020 VASARIS

ciurlionis.lt

rių. Taip jie ir atsidūrė tarp tūkstančių liaudiškų „dievukų“.

2 3

A M E T O I M

Kadaise Panerio gatve vadinta M. Valančiaus gatvė – viena seniausių Kaune. Tai – viena iš miesto plano kompozicinių ašių. Jos gale kadaise šurmuliuodavo turgus – yra teigiančių, jog žuvų. O ir žvynų rasta kasinėjant – kaip ir keramikos. Žodžiu, virė čia gyvenimas – verda ir šiandien. Pastaraisiais metais susiklostė taip, kad M. Valančiaus gatvė – prekybos, parduotuvėlių, spalvų, formų, kvapų ir grožio alėja. Viename senų jų mūrinių namų veikia persiškų kilimų galerija „Lauros namai“. Jos įkūrėja Laura Bohne šypsosi – Kaunas iki 1919 m. buvo nedidelis miestas, tad gilių kilimų tradicijų mes neturime. Tiesa, LDK laikais didikai šalyje steigė tapiserijų manufaktūras, kolekcionavo persiškus kilimus. Bet, Lauros dėka, šiandien galime prisiliesti prie senosios, lietuviams visiškai nesvetimos indoeuropiečių kultūros.

Skraidančiu kilimu nuo Kaspijos iki Baltijos Kotryna Lingienė Teodoro Biliūno nuotr.

2 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2020 VASARIS

2 5

„Profesionaliai šia veikla užsiimu trylika metų“, – pasakojimą pradeda Laura, netrukus išsiduodanti, kad veiklos šaknys visgi daug gilesnės. Moteris gimusi Kaune, kaunietė ir jos mama. Senelių namuose stovėdavo tarpukariu gaminti art deco stiliaus baldai, buvo ir kilimas, priklausęs dar proprosenelei – kraičio dalis. „Mes apie ją žinome mažai – tik dabar užsakiau paiešką archyvuose. Visgi iš tam tikrų artefaktų galima manyti, kad ji priklausė aukštesniam visuomenės sluoksniui. Man visos tos detalės giliai įstrigo, manau, prisidėjo formuojantis mano skoniui“, – sako Laura, pabrėžianti ir Kauno architektūros įtaką. Ji mokėsi dabartinėje Jono Jablonskio gimnazijoje, taip pat suprojektuotoje tarpukariu. Į persiškus kilimus, tapusius neatsiejama gyvenimo dalimi, Laura atidžiau įsižiūrėjo studijuodama užsienyje. Juk Vakarų Europoje šeimų istorijos, kitaip nei pas mus, nesutraukytos ir neištrintos. „Mane visada domino tai, kas gražu, ir tie žmonės, kurie kuria grožį. Toks ir rezultatas – aš darau tai, kas man teikia malonumą. Džiaugiuosi, kad galiu pasidalinti savo žiniomis apie istoriją, kultūrą ir tai, ką galime vadinti bendru žmonijos paveldu.“ Prasmegus pavojingai patogiame art deco stiliaus fotelyje, Lauros pasakojimų apie tai, ką ankščiau vadinome Persija, o dabar – Iranu, galima klausytis ilgai. „Persija“ – terminas, kilęs iš graikų kalbos. Daugiau nei 2500 metų Persija buvo vadianma daugelio tautų apgyvendinta didelė teritorija nuo Kaspijos jūros iki Persijos įlankos. 1935 metais dešimtmetyje šalis grįžo prie archajinio pavadinimo „Eran“, reiškiančio „arijų žemę“. Vėliau įvykiai keitė įvykius, bet ir šiandien Iranas – daugiatautė valstybė, kurioje gyvena ir kurdai, armėnai, azerbaidžianiečiai, lorai,

2 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

uzbekai, turkmėnai. Ir vos pora procentų arabų, nors oficiali religija – islamas. Anot Lauros, didžioji dalis Irano gyventojų nelaiko savęs itin religingais, nors tai, ką matome ir girdime, skatina manyti ką kita. „Manau, tai, jog esu lietuvė, iš šalies, patyrusios priespaudą ir okupaciją, man padeda geriau suprasti iraniečius nei mano kolegoms iš Vakarų Europos“, – svarsto galerijos „Lauros namai“ įkūrėja. Kai imi mąstyti šiomis kategorijomis, supranti simbolių – tekstilėje, kalboje, literatūroje, kine – svarbą. „Tenykščių simbolių sąsajos su baltiškais simboliais yra neginčijamos“, – į ugnį, tekantį vandenį, saulę, paukščius, metų laikus simbolizuojančius raštus kilimuose rodo Laura. Simboliai nekinta šimtmečiais, tūkstantmečiais – tai etnografinis DNR. Kalbos asimiliuojasi, mitybos įpročiai keičiasi, o simboliai, audimo, rišimo technika – ne. Stirtomis galerijoje sukrautų kilimų – ne tik persų, bet ir kurdų, azerų tautų kūrinių – spalvos taip pat atrodo artimos ne tik lietuvio akiai, bet ir dūšiai. O kaip kitaip? Jos juk natūralios, išgautos iš to, ką duoda gamta. Nors formulės sudėtingos – įdomu, kad britų dažų industrijos atstovams XIX a. pabaigoje šnipinėjant tuometinėje Persijoje vieno atspalvio formulės taip ir nepavyko sužinoti. Tai pavasario žalsva. Žinoma, kodėl gi turėtum svetimšaliui išduoti iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas perduodamą formulę? Kilimų rišimas, vilnos ar šilko dažymas – įgūdžiai ir žinios, laikomos paslaptyje. Kad įmintų tai, kas užkoduota audiniuose, spalvose ir raštuose, Laurai, žinoma, ne kartą teko apsilankyti Irane. Ji su šypsena mini tenykš-

„Reikėjo vienu metu pasirinkti – verslininkė aš ar kolekcininkė. Tai priešingos, sunkiai suderinamos veiklos“, – juokiasi moteris, paklausta, ar jos namuose daug kilimų. Bet pakankamai. Salone – šimtai, seniausias – XIX a. vidurio, ne visi eksponatai parduodami. Čia galima ne tik įsigyti autentišką persišką kilimą – Laura konsultuoja vertinant, tarkime, paveldėtus kilimus, turi restauratorių užsienyje, kurie gali prikelti antikvarinę vertybę. Tinkamai prižiūrimas kilimas gali tapti šeimos relikvija. Ir tampa – yra nuolatinių klientų, tiksliau, jų vaikų, kurie po svetur praleistų metų grįžta į Kauną, užsuka į saloną ir sako: „Žinote, aš iš jūsų pirktą kilimą, kurį man tėvai padovanojo, su savimi visur vežiojuosi.“ Gal apie tai ir yra skraidančio kilimo fantazija?

Kilimas – tai namai. Pagrindas po kojomis, nuosavos žemės lopinėlis. Turi jį – gali kurti gyvenimą. O jame svarbiausia – pusiausvyra. Persų kultūroje balansas visuomet išlaikomas. Tai akivaizdu net virtuvės tradicijose. „Dar Zaratustra yra minėjęs du tipus žmonių – šiltus arba šaltus, lygiai taip ir su maistu: šarminiai produktai šilti, rūgštiniai – šalti“, – dar vieną istorijos puslapį verčia Laura. Persiški patiekalai neįsivaizduojami be šafrano, brangiausio prieskonio pasaulyje, šildančio ir net gydančio, visuomet rasi. Sakoma, kad persiška muzika, ypač – sufijų, harmonizuoja žmogaus vidų, ramina protą. Čia Laura primena apie mūsų žurnale prieš porą metų aprašytą iniciatyvą „Gera muzika gyvai“ – tai jos dėka Kauną jau ne kartą lankė kurdų kilmės muzikantas iš Irano Kayhanas Kalhoras, persų styginio instrumento kamancheh virtuozas. Žodžiu, viskas yra arčiau, nei atrodo pasižiūrėjus į žemėlapį. Ypač jei turi skraidantį kilimą ir puodelį šafrano arbatos.

2020 VASARIS

laurosnamai.lt

tį bendravimo kodą, etiketo meną „Tarof“. Sako, norint jį įvaldyti, reikia būti ten gimus, mintinai mokėti Hafezą, Omarą Chajamą. „Mes, šiauriečiai, reikalus tvarkome tiesiai šviesiai. Ten – nieko panašaus. Tai poezija.“

2 7

2 2 0 2 Ė N I T S O S P

Po dygsnį už žmogų

–

2016-aisiais pasaulyje buvo skaičiuojama apie 25 milijonus pabėgėlių – žmonių, dėl vienokių ar kitokių priežasčių priverstų trauktis, bėgti, apleisti savo namus ir gimtą ją aplinką. Šiandien skaičiai galbūt jau kitokie, bet iš Pietų Korėjos į JAV dar būdama moksleivė persikrausčiusi Jennifer Kim Sohn juk turėjo nuo kažko atsispirti.

Kotryna Lingienė A. Aleksandravičiaus nuotr.

2 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2020 VASARIS

2 9

2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U E – S A

Čia prireiks dar vienos įžangos. Viena iš „Kaunas 2022“ programų – miesto ir rajono bendruomenėms išjudinti, pažadinti, suaktyvinti skirta laboratorija „Fluxus Labas“. Mikrorajonuose ir gyvenvietėse veikia programos agentai; žaliakalnietė Aistė Ptašinskaitė – viena jų. Pernai vasarą Aistė kaip tik ieškojo vienijančios kūrybinės idėjos, kuri siektų kiek daugiau nei tiesiog dar vieno objekto sukūrimas: „Nesinorėjo sukurti vienadienio produkto, kurių ir taip turime per daug – kam vėl kaupti, apsikrauti?“ Aistė jau buvo susipažinusi su taip pat Žaliakalnyje gyvenančia tekstilininke Rasma Noreikyte. Ši menininkė į internete rastą Jennifer Kim Sohn kvietimą prisidėti prie projekto „25 milijonai dygsnių“ buvo atsiliepusi asmeniškai, nusprendusi sukurti penkis darbus. Ir, beveik netyčia, šia žinia pasidalino su Aiste. „Viskas, darom šitą“, – nusprendė abi ir ėmėsi veikti.

Tarpdisciplininė menininkė yra ir aktyvistė, kuriai svarbu, kad jos kūriniai garsiai kalbėtų. „Tikiu, kad maži dalykai, nedideli įpročių pokyčiai – vartojimo ar bendravimo – gali pakeisti paradigmą“, – sako J. Kim Sohn, turėdama omenyje pasaulį raizgančias problemas. Dar ji tikisi, kad būtent „tradiciškai moteriški“ amatai – tekstilė, siuvinėjimas – gali įtraukti kitus bei pakviesti dalintis patirtimis ir emocijomis, o kartu ir įkvėpti kismą. „25 milijonai dygsnių“ – iki šiol bene didžiausias menininkės projektas, kuriame ne patį mažiausią vaidmenį atlieka Kaunas ir Kauno rajonas.

3 0

Moterys pabrėžia, kad projektas ne tik turi tikslą ir kalba apie globalias bėdas, bet ir yra tvarus – siūlus, medžiagas suaukojo gyventojai ir verslai. Kiek kebliau buvo susikviesti dalyvius ir užtikrinti, kad Lietuvos įnašas į pasaulinį projektą būtų apčiuopiamas. Bet tik iš pra-

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

džių – vėliau siūlai vyniojosi savaime. „Į pirmuosius visiškai atvirus susitikimus Žaliakalnyje atėjo vos keli žmonės, bet tada ėmėmės kitų būdų – apie dygsnių idėją pasakojome mokyklose, vykome į kitus rajonus – pavyzdžiui, Panemunės senjorai patys mus atsiviliojo“, – prisimena Aistė. O Rasma skuba pasidžiaugti, kad lietuviškų darbų yra keliskart daugiau, nei abi tikėjosi: „Bus septyniasdešimt – neseniai atidarėme parodą Kauno kultūros centre, renginio metu dar vieną darbą gavau, dar iš Birštono turi atsiųsti, savo baigsiu…“ Vis miniu „darbus“, o apie ką iš tiesų mes kalbam? Kalbam apie audinio atraižas – 40 cm pločio, 80 cm ilgio. Išmargintas dygsniais – žodžiais, frazėmis, simboliais, abstrakcijomis. „Mes nemokėme dirbtuvių dalyvių siuvinėt – tą visi moka. Kaip tik kvietėme atsipalaiduot, paleist, pamiršt kanonus“, – sako Aistė. Rasma priduria, kad ypač vyresnio amžiaus žmonėms tai nebuvo paprasta. Kaip tai „negalvokit“? Kaip tai „neapsiuvinėkit tų kraštelių, tegu lieka nuspurę“? Kai kurie audinius net nešdavosi namo, nes „prie visų“ niekaip nedrįsdavo imti ir improvizuoti. Taigi bendrysčių paieškoti ir apie tai, kas vienija, pakalbėti dirbtuvėse teko. Apie tai, ko netekti skaudu – namus. „Mūsų tauta daug prisikentėjusi – aišku, negali trėmimų lyginti su dabartine pabėgėlių krize, bet emocijos panašios“, – sako Aistė. Lietuvos vėliava, trys jos spalvos, kiti tautiniai simboliai kalbant perkelti ir ant audinio. „Su vaikais visai kitaip. Jie siuvinėjo savo minecraftus. Man taip įdomu buvo, kuo visa tai baigsis, bet nesikišau, tiesiog stebėjau“, – atvirauja Rasma.

Aistė ir Rasma parodos Kauno kultūros centre atidaryme. Andželikos Leikuvienės nuotr.

Taigi viena yra laisvai žiūrėti į kanonus, kita – žinoti, kaip tie kanonai radosi. Dalintis patirtimi. Saugoti tai, ką iš kartos į kartą perdavė protėviai. Rasma papasakojo, kad vis kvietė dabar jau amžiną atilsį audėją Mariją Danilaitienę užrašyti, bent garso įrašą padaryti apie tai, kaip dvylikanytį užsimesti. Deja – tautodalininkė ir pati yra pasakiusi:

Čia brėžiasi dar viena paralelė tarp tautiškumo, simbolių išsaugojimo ir atsivėrimo šiuolaikiniam pasauliui, nuvedanti į istorijos pradžią – Jennifer Kim Sohn kūrybinį sumanymą, kalbantį apie pabėgėlių krizę. Mes ne tiesiog bijome to, ko nepažįstame, bet jaudinamės, kad tas kažkas sunaikins mūsų tradicijas. Tačiau jei visi bijo to paties?.. Į Jennifer Kim Sohn kvietimą atsiliepė viso pasaulio žmonės – kauniečiai buvo vieni pirmųjų Europoje, dabar jau ir danai ruošia siuntinį į Kaliforniją. Planuojama, kad tekstilės instaliacija apkeliaus ne vieną valstiją, o Aistė su Rasma išsidavė jau kalbančios apie tai, kad „25 milijonai dygsnių“ 2022-aisiais turėtų atkeliauti ir į Kauną. Ir projekto dalyviams tikrai patiktų vėl pamatyti savo darbus – sako, keli nerimavo, kaip čia jų kūrinius ims ir į Ameriką išsiųs. Įdomu, kaip po dvejų metų kalbėsime apie savą ir svetimą, tradiciją ir šiuolaikybę.

2020 VASARIS

kaunas2022.eu

„Manau, laimi tie mokytojai, kurie nebijo atsiverti, leisti vaikams kurti tai, kas patiems įdomu, ir taip perduoda žinutę apie tai, kas yra tradicija, nejučiomis išmoko amato“, – įsitikinusi Aistė. Pritaria jai ir Rasma – anot tekstilininkės, tiesa ta, kad tradiciniai ornamentai šiuolaikiniams vaikams „nebekalba“ taip, kaip kalbėjo jų močiutėms. Išties, gali kiek nori darželinukui aiškinti, kad štai čia žirgelio, kuris jį apgins, simbolis, bet ką daryt, jei jis gyvo žirgelio nematęs? O leidus siuvinėti, ką tik fantazija siekia, vaikas prisijaukins techniką ir į „tikrą“, gal net senelių kurtą, tautodailę žiūrės draugiškiau.

„Kiek aš daug išsinešu.“ Tai, įsitikinusi Rasma, yra valstybės atsakomybė – reikia investuoti į tradicijų išsaugojimą ir kartu užtikrinti, kad tautodailė nebūtų vien tik brangus hobis, kad nereikėtų jos agresyviai komercializuoti.

25millionstitches.com

Prieinam svarbų momentą, kai reikia paklausti – kur ta riba tarp pamėgtų simbolių siuvinėjimo atsipalaidavus ir tautodailės? Kas šiandien yra tautinė dailė ir kaip ji gali būti aktuali?

3 1

S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K

Persitvarkančioje 9 dešimtmečio pabaigos sovietų imperijoje lietuviai galėjo džiaugtis vis daugiau išsikovotų laisvių. Ar tai pagaliau gauta teisė legaliai užsiimti verslu, ar giedoti sugrįžusią Tautišką giesmę, ar galimybė vis atviriau į viešą ją erdvę leisti opozicinę mintį – bene viskas aplinkui bylojo apie besikeičiančius laikus. Vis dėlto lietuvio širdžiai itin svarbus buvo ir dar vienas aspektas – po ilgos pertraukos pradėjo tirpti ideologiniai suvaržymai, lietę šventą kiekvienam lietuviui placdarmą – jo trobesį. Vienas po kito į šiukšlių dėžes krito popieriai, daugelį metų draudę individualių namų statybą didmiesčiuose ar riboję jų dydžius. Galiausiai, sugrįžus į Nepriklausomybę, laisvai išsiplėtė ir statybos horizontai.

Vernakuliaras Paulius Tautvydas Laurinaitis Autoriaus nuotr.

3 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2020 VASARIS

3 3

S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K 3 4

Ši laisvė sprogo įvairiomis formomis, tačiau neretai – pusapvalės arkos, pilies silueto ar barokinio ornamento. Viena vertus, norėjosi kuo didesnio namo ir prabangos atributų. Kita vertus, neretai toji gero gyvenimo samprata būdavo pasiskolinama kad ir iš pirmųjų mūsų ekranus nušvietusių telenovelių ar, tarkim, interpretuojant vaikystėje matytų dvarų formas. Tai suprantama, turint omenyje, kad bene 50 metų gyventa griežtai kardomos informacijos santvarkoje, kurioje estetikos evoliuciją buvo monopolizavusios tik tarpusavyje kalbančios galvos. Šalimais, profesionaliosios architektūros plotmėje, per Lietuvą tebeėjo postmodernizmo mados, kurias, pasiskolintas iš matytų užsienio pavyzdžių, kai kurie architektai suprasdavo gana tiesmukai. Kažkur buvo toji riba, kur šie du pasauliai susitikdavo ir ne visada vienas kitam prieštaraudavo.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Bet savo svajonių rezidenciją statančiajam dažnai norėjosi namo su kuo daugiau savos fantazijos ir širdies. Po daugybės metų nurodymų iš aukščiau, ką galima, ko negalima, ko reikia ir ko nereikia daryti, norėjosi gyventi pagal save. Individualumą, savą žemę su sava, kad ir kuklia, sodyba anuomečio lietuvio tėvams ar seneliams žadėjo dar pirmojo moderniosios Respublikos varianto žemės reforma su vienkiemių programa, ardžiusia baudžiavą simbolizavusius kaimelius. Kaune, mieste, su iš tų pačių laikų atėjusia individualaus namo tradicija, nuosavo namo siekis buvo įsišaknijęs giliai. Ar tai buvo vilos Perkūno alėjoje, ar nedideli nameliai kur nors aplink Žaliakalnio turgų – dažnas kaunietis savo panosėje visada matė miesto sodybą ir ją priėmė kaip idealą. Ir čia buvo jaučiama neteisybė, neturint alternatyvos gyvensenai mikrorajono „komunbloke“ ar net kooperatiniame

bute. Negalima nepaminėti ir to mitais apipinto kaunietiško verslumo geno, sovietų okupacijos metais taip ir neišnykusio, o dabar gavusio naujų progų realizuotis. Tuomet, lyjant naujomis galimybėmis, norėjosi ne tik individualumo, bet ir to, kad jis atspindėtų tas didžias galimybes. Norėjosi kažko radikaliai kito negu mažuosius miestelius nusėjusios alytnamių plokštės ar silikatiniai vadinamųjų triskliaučių trikampiai. Ir juoba kažko visiškai kitokio nei blankūs mikrorajonų stačiakampiai. Kartais tam užtekdavo architektų siūlomų postmodernizmo interpretacijų, kartais net ir ne paviršutiniškų. Tačiau daugeliui norėjosi pridėti kažką nuo savęs. Kartais ir kone visą projektą. O kartais riba tarp savininko norų ir architektų pasiūlymų būdavo nematoma. Buvusiose Kauno priemiesčių dykrose pridygo bokštelių, arkų ir kolonų. Baliustrados apjuosė didžiules terasas. Svetaines nuo prieškambarių atskyrė arkados. Rūsiuose įrengti baseinai buvo iškloti mozaikinėmis plytelėmis. Dažniausiai tai nebuvo pastatai, kurie, švelniai tariant, keltų pasigėrėjimą snobui. Kai kurie architektai jau seniai išsižadėjo savo parašų ant anuomečių brėžinių. Vis dėlto toji architektūra atspindėjo virsmą ir laisvę, kad ir ne visada brandžią. Ir nors tiesa, kad kai kurie tokie pastatai turi sąsajų su galbūt labiau šešėliniais visuomenės reiškiniais, tačiau kur kas didesnė jų dalis tapo paminklu besikūrusiai šalies verslininkystei – sunku suskaičiuoti, kiek sienų tais laikais iškilo, tarkim, išsitransformavusios iš opelių ar fordų, sudėtingomis sąlygomis skynusių kelius per Lenkiją į miesto automobilių turgų.

Nors panašūs architektūriniai reiškiniai nusidriekė per daugelį buvusio Rytų bloko valstybių, kaunietiški eksponatai buvo kitokie negu, pavyzdžiui, nesuvaldytais gipso tortais puoštos Rusijos pilys; skyrėsi šie pastatai net ir nuo tų, kuriuos rastum Vilniuje ar Klaipėdoje. Galbūt kaunietiškas apskaičiavimas lėmė tai, kad naująsias Kauno asjendas mažai palietė ir gan išplitusi to laikotarpio liga, kai milžiniški nebaigtų pastatų griaučiai užgriozdė miestų pakraščius. Kaune jų nebuvo tiek. Ir visgi šie labai taikliai laikotarpio chaosą, optimizmą ir ieškojimus atspindintys pastatai gana sparčiai nyksta. Ar išliks tai, kas geriau už viską atspindi epochą?

2020 VASARIS

3 5

S U J I R U K R E M

Įprastai „Merkurijaus“ rubriką – per mėnesį surinktus naujus ar ką tik atrastus Kaune išleistus, sukurtus, pagamintus objektus – įkurdiname kokioje naujoje erdvėje. Šįkart rubrikos geografiją padiktavo numerio tema. Kaip simboliška: tautodailės salonas „Saulutės galerija“ jau 53-čius metus veikia koks šimtas metrų nuo tos vietos, kur vienu metu stūksojo prekybos centras „Merkurijus“. „Saulutės galerija“, ypač dominanti į Dainų šventes atvykstančius pasaulio lietuvius (kai kurie nesulaiko ašarų), jį sėkmingai pergyveno ir, matyt, dar daug Laisvės alėjos senbuvių pergyvens. Pastatas, kuriame veikia salonas, dar senesnis, menantis XIX a. – tai buvę Ritenbergų rūmai. Čia, S. Daukanto g. 15 – ir kelis šimtus Kauno bei jo apylinkių kūrėjų vienijančios Lietuvos tautodailininkų są jungos Kauno bendrijos būstinė. Salone galite apžiūrėti besimainančias parodas, o užsukę Verbų šeštadienį – išmokti susirišti verbą. Nemokamai. Čia rasite ir itin nebrangių suvenyrų, ir savo kainos vertų tradicinių rankų darbo gaminių. Įdomiausius iš pastarų jų išrinkome į „Merkurijaus“ lentyną.

Merkurijus Gunars Bakšejevs Artūro Bulotos nuotr.

3 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2020 VASARIS

3 7

Kraičio skrynia € 300

Tautinis kostiumas € 300

Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijai vadovaujantis Valentinas Jazerskas ir jo žmona Rasa kuria kraičio skrynias – tikras medines, metalinėmis kalvio nukaltomis detalėmis sutvirtintas ir padabintas, tradiciniais raštais ir simboliais ištapytas. Didžiausios – brangiausios, bet yra ir visai nedidukių, skirtų kad ir mažesnei dovanai įdomiai įpakuoti.

3 8

V. Jazersko mama Ona Jazerskienė buvo tautinių kostiumų kūrėja – ne tik Pauliaus Galaunės premijos laureatė, bet ir Galaunės anūkės tautinio kostiumo autorė. Ji jau mirusi ir savo amato niekam tiesiogiai neperleido, tad tie pora kostiumų (marškiniai, sijonas, prijuostė, liemenė), kuriuos radome „Saulutės galerijoje“ – jau paskutiniai. Jei neįsigysite jūs, įsigis koks Australijos lietuvis.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Sodas € 80 Sodai – itin atpažįstami tautodailės kūriniai, pastaruoju metu išgyvenantys savotišką renesansą. Dovanoti vestuvių, krikštynų proga – šaunu, papuošti kaimo turizmo sodybą – madinga, miniatiūriniais sodeliais dabinti Kalėdų eglutę – ekologiškai stilinga. Pavojus tik toks, kad, jei vasara drėgna, nėra sodams tinkamų šiaudų. Ir naujų sodų nebūna. Na, o kaina priklauso nuo sodo struktūros sudėtingumo. Tik pagalvokit, kiek laiko užima darbui pasiruošti, šiaudus susikarpyti. Mūsų išsirinkto tankiojo sodo autorė – prie Kauno marių gyvenanti Ramutė Šilkūnienė.

Verpstė € 93 Verpstę ar jos motyvą išsitatuiruoti – ypač ant blauzdos – pamėgę antros ar trečios kartos JAV lietuviai. Tai daug pasako apie šio rakando unikalumą ir estetinį vaizdą. Šiuolaikinėje buityje gal kiek labiau pritaikomos verpsčių „giminaitės“ – rankšluostinės ir juostinės. Visas jas, eksponuojamas „Saulutės galerijoje“, drožinėja kaunietis Edmundas Akulauskas.

2020 VASARIS

3 9

Maršrutas SCENA Antradienis, 02 04, 18:00

Opera „Porgis ir Besė“ (Porgy and Bess)

Penktadienis, 02 07, 19:00

Spektaklis-koncertas „Graži ir ta galinga“ „Žalgirio“ arenos amfiteatras, Karaliaus Mindaugo pr. 50

„Forum Cinemas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49

Vakarai kine su operos transliacija iš Niujorko „The Metropolitan Opera“ tęsiasi. Brolių Džordžo ir Airos Geršvinų opera „Porgis ir Besė“, kurios premjera įvyko 1935 m. rugsėjo 30 d. Bostone, iki šiol yra viena mylimiausių operų Amerikoje, o joje skambantis kūrinys „Summertime“ – visame pasaulyje mėgstama daina ir vienas labiausiai atpažįstamų džiazo standartų. Sukurta pagal amerikiečių rašytojo Edwin DuBose Heyward to paties pavadinimo 1925 m. pjesę, ši opera-miuziklas (dar vadinama „liaudies opera“ – folk opera) pasakoja apie vargingų afroamerikiečių gyvenimą Čarlstono mieste, Pietų Karolinos valstijoje. Dirigentas: David Robertson. Atlikėjai: Angel Blue, Golda Schultz, Latonia Moore, Denyce Graves, Frederick Ballentine, Eric Owens, Alfred Walker, Donovan Singletary.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

Gyvūnams draugiškos vietos

4 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Kas bendro tarp renesansinės gražuolės, rašytojos su skarele ir tarybinės herojės? Jos trys, pasikvietusios dar būrį draugių, veržiasi ant scenos, kad papasakotų visiems, ką reiškia būti moterimi Lietuvoje. Scenoje greta Astos, Ievos, Marijos, Rugilės ir Vaivos pasirodys ir Lietuvos istorijoje vietą išsikovojusios Barbora, Bona, Dalia, Julija, Marytė ir Teklė. Kartu jos papasakos, kokios yra dabartinės jaunos Lietuvos moterys ir kokia tradicija jas pagimdė. O Vyresnės kolegės primins ir tai, kokia nedraugiška moterims gali būti Lietuvos istorija: vietos joms čia ne tiek ir daug, o visos į ją prasibrovusios čia dažniausiai įsitvirtina dėl savo grožio arba galios nulemti vyrų sprendimus. Bet ką daryti, jei nori būti savo šalies istorijos dalis, nors nesi nei išskirtinė gražuolė, nei baisiai galinga? Gal sudeginti tokį moterų vaizdavimą ir atlikus raganišką šokį imtis savo darbais kurti naują tradiciją? Spektaklį į Kauną atveža Klaipėdos jaunimo teatras.

Vasaris Ketvirtadienis, 02 13, 18:00

Premjera. Spektaklis „Superherojai“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A Ar superherojais gimstama ar tampama? Kaip būti herojumi sau pačiam? Kokiais autoritetais sekti? Kaip tapti geresne savo paties ar pačios versija? Kaip išgyventi patyčias? Kas yra draugystė ir meilė? Kaip nebijoti svajoti ir visada išlikti savimi? Šiuos ir kitus klausimus kelia spektaklis „Superherojai“. Spektaklis sukurtas pagal tikras istorijas. Dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė ir režisierė Loreta Vaskova bendravo su 15-18 m. jaunuoliais ir jaunuolėmis iš skirtingų Lietuvos miestų ir miestelių – nuo sėdinčių bibliotekoje iki esančių įkalinimo įstaigose – ir sukūrė personažus, kurie prabilo apie tai, kas aktualu paaugliams. Nė viena istorija nėra vienoda, kadangi visi esame skirtingi. Spektaklis neketina teisti, moralizuoti ar mokyti, kas yra teisinga ar neteisinga. Kūrėjai nori atverti langą į kitokią realybę, kurioje galbūt pamatysime patys save ir lengviau suprasime kitus. Ketvirtadienis, 02 13, 19:00

Šokio spektaklis „Perdegimas“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Vargu ar šiandien rastume šiuolaikinį žmogų, kuris nė sykio gyvenime nebūtų „perdegęs“. Tokie sniego žmonės paprasčiausiai nebeegzistuoja. Juk gyvename planetoje, kuri aplink savo ašį išmoko suktis nebepaisydama fizikos dėsnių. Apie tai – naujausias trupės „Nuepiko“ kūrinys. Spektaklio tikslas nėra moralizuoti, verčiau skatinti susimąstyti, nebijoti kelti prasmingus klausimus sau. atsigręžti į savo gyvenimo būdą, įpročius, elgesį. Šeštadienis, 02 15, 18:00

Premjera. Šokio ir muzikos spektaklis „Oneiro“ Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Šokio ir muzikos spektaklis „Oneiro“ – apie tarpinės būsenos magiją. Šeiko šokio teatro pristatomo spektaklio ašis – Davido Lango kūrinys „World to come“ (Ateisiantis pasaulis), kurį jis sukūrė po rugsėjo 11-osios tragedijos, kuomet pasaulis stovėjo šiapus didžiulės nežinomybės. Spektaklio „Oneiro“ kūrėjus taip pat įkvėpė ne tik gili, matematiška muzika, bet ir pavadinimas, nurodantis limbo būseną, – tarpinė stadija tarp pabaigos ir to, kas už jos yra labai įdomi.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

Tomo Petreikio nuotr.

2020 VASARIS

4 1

Maršrutas Sekmadienis, 02 16, 15:00

Istorinis spektaklis „Alksniškės“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Spektaklio veiksmas vyksta 5-ame XX a. dešimtmetyje, kuomet Kazys Grinius už protestą dėl žydų naikinimo buvo ištremtas iš Kauno į savo gimtąjį kaimą – Selemos Būdą. Atskirtas nuo įprastos sau veiklos, trečiasis prezidentas prisimena kertinius savo ir visos Lietuvos gyvavimo taškus – kovą už demokratiją, žodžio, religijos ir kitų laisvių įsigalėjimą Lietuvoje, 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą, tolimesnę visuomeninę veiklą. Spektaklyje atsiskleidžia ne tik Kazio Griniaus asmenybė, bet ir kitu rakursu parodomi svarbiausi tuometiniai istoriniai įvykiai. Rašydamas pjesę spektakliui „Alksniškės“ režisierius Gytis Padegimas gręžiasi į istorines asmenybes, išlikusius dokumentinius jų tekstus: Kazio Griniaus atsiminimus, Gedimino Ilgūno ir Alfonso Eidinto monografijas, prezidento sūnaus Liūto Griniaus atsiminimus (išleistus JAV) bei tekstus iš 1926 m. „Varpo“, skirto Prezidentui.

4 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Trečiadienis, 02 19

Spektaklis „Aklieji“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71 Artūro Areimos režisuotas spektaklis pagal M.Maeterlinck‘o ir J. Saramago kūrybą kalba apie šiandien iškilusį tuštumos jausmą ir netikrumo patirtį. „Paprasčiau nieko nematyti, kad nebūtų dėl ko jaudintis? Lengviau gyventi nematant to, ko nesinori matyti? Ar tokiame pasaulyje pavyks išsaugoti žmogiškumo likučius? Kokios yra pažeminimo ribos? Atsakymų į šiuos ir daugelį kitų klausimų ieškoma spektaklyje „Aklieji“. Penktadienis, 02 21, 19:00

Spektaklis „Supergalios“

Laipiojimo centras „Miegantys Drambliai“, V. Krėvės pr. 49 Karolinos Žernytės „Supergalios“ – iki skausmo nuoširdus biografinis pokalbis su trimis supermoterimis: Irma, Ernesta ir Aiste. Merginos atskleis mums, neįdomiesiems, ką reiškia gyventi be vaizdo, judėti ratuose, kodėl šokti lengviau, nei eiti. Šeštadienis, 02 22, 15:00 / 17:00

Premjera. Spektaklis „Pasaulėliai“

Kauno valstybinis lėlių teatras, Laisvės al. 87A Interaktyvus judesio spektaklis kūdikiams nuo 10 iki 24 mėn. – naujausias bendras režisierės Birutės Banevičiūtės, dailininkės Medilės Šiaulytytės ir kompozitorės Rasos Dikčienės kūrinys.

Vasaris Sekmadienis, 02 23, 12:00

Spektaklis „Milžinas mažylis“ Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Antradienis, 02 25, 18:00

Šokio spektaklis „Kaunas Zoo“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Deimantės Piraitytės nuotr.

„Milžinas mažylis“ – pasakojimas, kuriame atgyja žinomos legendos, padavimai ir mitai apie Lietuvą. Kaip atsirado Kernavės piliakalniai, Žirnajos ežeras, Džiugo kalnas, Kuršių nerija? Eglės Kižaitės režisuoto spektaklio herojus – milžinas Kernius, kurio vardas iš tiesų reiškia „mažylis“, kartu su tėvais gyvena Kernavėje, bet čia jam pabosta. Jis leidžiasi į kelionę prie jūros ir aplanko visą Lietuvą. Istorija prasideda dar visai lygiame Lietuvos krašte, o kaip jame dygo kalnai ir ežerai, jums papasakos Vėjų teatras.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

Lauros Vansevičienės nuotr.

Šokio teatras „Aura“ ir improvizacinės muzikos grupė „Kaunas Zoo“ kviečia į spektaklį, nagrinėjantį grožio, mados kulto, prabangos siekimo temas ir demonstruojantis tuštybę, kurią sukelia gyvenimas „su kaukėmis“. Ketvirtadienis, 02 27, 18:00

Spektaklis „Atsitiktinis žmogus“ VDU teatras, S. Daukanto g. 27

Jono Vaitkaus režisuotas „Atsitiktinis žmogus“ su rafinuota ironija kalba apie gyvenimo džiaugsmą, neviltį ir trapumą, apie artumo paieškas. „Y. Reza dramaturgija – tai lengvas intelektualus teatras. Ji į teatrą sugrąžino ištisą kartą žmonių, kuriems rimtos dramos atrodė per ilgos ir dažnai nuobodžios, o lengvos komedijos – per banalios, kad užimtų jų brangų laiką“, – taikliai apibendrino „The Spectator“ apžvalgininkas.

2020 VASARIS

4 3

Maršrutas Penktadienis, 02 28, 18:00

Spektaklis „Panika“

Poezijos performansas „Nerkis iš kailio“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Penktadienis, 02 28, 18:00

Donato Stankevičiaus nuotr.

4 4

„Panika“ – režisierės Kamilės Gudmonaitės spektaklis pagal šiuolaikinio suomių dramaturgo Mika Myllyaho to paties pavadinimo pjesę kviečia į provokuojančią ir realistinę miesto visatą, kurioje tikras ir įsivaizduojamas krizes patiria šiandienos vyrai. Intelektuali ir aštri komedija pasakoja apie tris draugus, kurie stengiasi „susitvarkyti savo gyvenimus“. Pasitelkę rytų praktikas ir psichoterapiją, jie leidžiasi į absurdišką, komišką ir rimtą savęs pažinimo kelionę, kuri atskleidžia vyriškumo, kaip socialinio antspaudo problematiką. Su kokiais iššūkiais šiandien susiduria vyrai, ko iš jų tikisi visuomenė ir šeima? Kokius reikalavimus jiems kelia šis laikmetis? Kokios neurozės slepiasi po tvirto, šeimą išlaikančio ir dominuojančio vyro vaidmenimis?

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Eglės Narbutaitės iliustr.

„Nerkis iš kailio“ – formas laužantis režisierės Monikos Klimaitės teatrinis projektas, jungiantis performanso meną, elektroninę muziką ir klasikinę poeziją, provokuojantis ir keliantis žmogaus identiteto klausimą šiandieninėje populistinėje kultūroje. Šiame spektaklyje nėra nuoseklios dramaturgijos – kiekvienas eilėraštis pristatomas kaip atskiras pasirodymas, drąsiai, neįprastai ir nestereotipiškai interpretuojantis Henriko Radausko, Alfonso Nykos-Niliūno, Henriko Nagio, Liūnės Sutemos, Kazio Bradūno, Vytauto Mačernio poezijos kūrinius.

Vasaris Šeštadienis, 02 29, 18:00

Operetė „Silva“

Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91

MUZIKA 02 07 – 02 08

Klubo „Lizdas“ gimtadienio savaitgalis Nepriklausomybės a. 12

Teatro archyvo nuotr.

Viena žymiausių I. Kálmáno operečių – „Čardašo karalienė“ – buvo pradėta rašyti 1913 m., kai vieniečiai L. Steinas ir B. Jenbachas pasiūlė kompozitoriui pjesę „Tegyvuoja meilė“. Entuziastingai pradėtą darbą nutraukė karas – beprasmiška kurti himną meilei, kai Europoje griaudi patrankos, o laikraščiai nuolat spausdina žuvusiųjų sąrašus. Tačiau po nedidelės pauzės, 1915 m. lapkričio 17 d. Vienoje teatre įvyko operetės premjera. O po jos – triumfo žygis per apkasais išraustą Europą. Operetė buvo pastatyta visuose, net ir skirtingose barikadų pusėse kariavusių šalių teatruose. „Meilės tema aktuali visada, nes tai jausmas, kurį žmogus patiria bet kokiame amžiuje, bet kokiame laike. Ji – viena svarbiausių mūsų būties sąlygų. Meilė yra nepriklausoma nuo laikmečio. Nėra ir taisyklių, kaip reikia mylėti, kada ir ką“, – sako naujai atgimusios operetės režisierė Rūta Bunikytė.

Levon Vincent. Asmeninio archyvo nuotr.

Penkeri metai kokiam nors muziejui ar teatrui galbūt atrodo visai nedaug. Naktiniam klubui, dedikuotam specifiniam šiuolaikinės (ar net ateitinės) muzikos skambesiui tai – didelis pasiekimas. Pažymėti būtina trankiai, klausimas tik, ar pakaks tam dviejų naktų? Pirmasis „Lizdą“, susisukusį po M. Žilinsko dailės galerija, sveikins griežto veido amerikietis Levon Vincent, o šeštadienio naktį šventėjų dėmesio tikisi dvigubas siuntinys iš Nyderlandų – Gamma Intel ir DJ Down The Rabbit Hole. Jūsų mėgstamiausi lietuviai irgi sąraše.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

2020 VASARIS

4 5

Maršrutas Penktadienis, 02 07, 18:00

15-ojo Kauno miesto simfoninio orkestro gimtadienio koncertas

Šeštadienis, 02 08, 21:00

The Hills Mover koncertas Socialinis centras „Emma“, A. Mickevičiaus g. 35

Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5 Prisimindamas orkestro kūrimosi pradžią, kolektyvo vadovas Algimantas Treikauskas sako: „Pradėjęs vadovauti tuo metu dar Kauno kameriniam orkestrui, turėjau vieną tikslą – sukurti pilnos sudėties simfoninį orkestrą, kuriuo galėtų džiaugtis miestas bei patys kauniečiai. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi orkestro veikla. Žinau, kad kauniečiai mus myli, tai stengsimės savo muzika jiems ir ateityje suteikti nemažai gražių emocijų. Atsigręžus į pačią pradžią, smagu kalbėti apie nuveiktus darbus, kurie padėjo iš mažo kolektyvo (kamerinio orkestro) išsivystyti iki Kauno miesto simfoninio orkestro, kuris šiandien yra žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Savo veikla orkestras stengiasi džiuginti kauniečius bei garsinti miestą visame pasaulyje.“ Šventinį koncertą kartu su talentinguoju pianistu Robertu Lozinskiu bei sopranu Karina Flores Kauno miesto simfoninis orkestras, diriguojamas vyr. dirigento Konstantino Orbeliano dovanoja visiems savo gerbėjams ir su nekantrumu laukia susitikimo.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

4 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Atlikėjo archyvo nuotr.

Po juodu atlikėjo pseudonimu The Hills Mover gobtuvu slepiasi Belgijoje gyvenantis prancūzas Grégoire Fray – jis yra ir post rock/industrial grupės THOT vedlys. Sintetinį ir organišką skambesius muzikantas derina naujame savo single „Before the Wind“, išleistame 40-mečio proga ir įkvėpusiame leistis į turą o Europą. Kaip sako pats Grégoire, bastydamasis su kuprine ir gitara, atsiverdamas sutiktų žmonių istorijoms, jis jaučiasi kaip namuose.

Vasaris Antradienis, 02 11, 18:00

Martyno Levickio ir „Mikroorkéstra“ styginių kvarteto koncertas „Žiemos klasika“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Minint pasaulinę kovos su vėžiu žinomumo dieną filharmonijoje – paramos koncertas, skirtas paremti vėžiu sergančiųjų istorijomis pagrįstą meno terapijos spektaklį „Nenugalėtieji“.. Visos gautos lėšos už bilietus bei aukos renginio metu bus skirtos spektaklio kūrybinei veiklai bei planuojamiems pasirodymams Kaune, Vilniuje ir Klaipėdoje. Penktadienis, 02 14, 18:00

Koncertas „Chopin Meets The Blues. Peter Beets & Kaunas Big Band“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Džiazo pianistas Peter Beets (Nyderlandai) kviečia į romantišką ir užburiantį koncertą, kuriame su bliuzu susitiks Frederikas Chopinas.

Sekmadienis, 02 16, 20:00

Jazzu koncertas „Mano namai“ „Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50

„Mes esame pasaulio piliečiai, tačiau Lietuva – mūsų namai. Galiu būti ten, kur visą dieną šviečia saulė, nepaprastai skanus maistas ir nesibaigiantys egzotiški nuotykiai, bet vis tiek pasiilgsiu mūsų lietuviško dangaus, šaltibarščių ir mylinčių žmonių akių“, – įsitikinusi atlikėja. Namų atmosferą Jazzu ketina sukurti Kaune. Dainininkė siekia, kad nepaisant milžiniško „Žalgirio“ arenos dydžio visi jaustųsi jaukiai, leistų sau atsipalaiduoti ir nuoširdžiai švęstų gyvenimą savo mylimoje šalyje – Lietuvoje. Antradienis, 02 18, 18:00

Jubiliejinis Gintaro Rinkevičiaus gimtadienio koncertas Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Vienas ryškiausių Lietuvos menininkų, jau įrašęs savo vardą į muzikos istoriją, maestro Gintaras Rinkevičius švenčia savo jubiliejų. Ta proga maestro klausytojams dovanoja didingą austrų kompozitoriaus Arnoldo Schönbergo (1874–1951) kūrinį „Gurre-Lieder“, parašytą pagal danų novelisto Jenso Peterio Jacobseno poemas, kurio pavadinimas išvertus į lietuvių kalbą reiškia „Gurės dainos“. Įspūdingą kūrinį šį vakarą pakviestos atlikti istorinės atlikėjų pajėgos – scenoje žiūrovai išvys solistus Corby Welchą, Lauryną Bendžiūnaitę, Ievą Prudnikovaitę, Tadą Girininką, Edgarą 2020 VASARIS

4 7

Maršrutas Davidovičių, skaitovą Vladą Bagdoną, daugiau nei 150 choristų – Kauno valstybinį chorą, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro chorą, chorą „Vilnius“, ir milžiniškos sudėties simfoninį orkestrą, kurį sudarys Lietuvos valstybinis ir Liepojos simfoniniai orkestrai. Beveik trims šimtams artistų scenoje šventinį vakarą diriguos maestro Gintaras Rinkevičius.

PARODOS 01 15 – liepa

Stasės Samulevičienės kailinių žaislų paroda Vaikų literatūros muziejus, K. Donelaičio g. 13

Festivalis „Godisnowhere“ Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1

Trys grupės – jau festivalis, jei tai death / blackened / brutal metal muzika. Iš Maskvos atvyksta grupė „Enemy Crucifixion“, iš Saratovo – „Psychosurgical Intervention“, o ansamblis „EradicationOfTheUnworthyInfant “ atstovauja tiek JAV, tiek Suomijai.

Ketvirtadienis, 02 20, 20:00

Šeštadienis, 02 29, 17:00

Koncertas „Muzika ne tik PUČIA“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

Penktą kartą vykstantis projektas lieka ištikimas gimusiai iniciatyvai su pučiamųjų orkestru „Ąžuolynas“ kviesti muzikuoti Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos jaunuosius atlikėjus, tačiau šiemet pasipildys ir Kauno 1-osios vaikų muzikos mokyklos bei VDU Muzikos akademijos pajėgomis. Jaunuosius muzikus į sceną palydės du dirigentai. Tai – nuo šio projekto pradžios dalyvaujantis Jonas Janulevičius ir Kauno pučiamųjų instrumentų orkestro „Ąžuolynas“ dirigentas Giedrius Vaznys, koncertą ves Justė Jankauskaitė. 4 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Muziejaus nuotr.

Tautodailės metus mažiesiems ir jau suaugusiems, bet vaikystėje skaičiusiems skirtas Maironio lietuvių literatūros muziejaus skyrius pradeda žymiosios tautodailininkės, Žaliakalnyje gyvenusios Stasės Samulevičienės nepakartojamų kailinių žaislų paroda. Nuo 2013 metų visa Pūkuotukų kompanija saugiai ilsėjosi muziejaus fonduose, tad atėjo laikas ne tik kailiukus išvėdinti, bet ir pažvelgti vieni kitiems į žvilgančias akutes. „Kviečiame ateiti – skaitysime menininkės išleistas knygeles, vartysime jos sūnaus Raimundo Samulevičiaus darytų nuotraukų albumus, fotografuosimės“, – kviečia muziejininkai.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

Vasaris 01 18 – 03 01

„Geriausias 2019 metų kūrinys“ Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

lietuviškų šaknų turinti Jazmina vis dar stipriai tapatinasi su protėvių palikimu, į savo kūrybą įtraukdama baltiškus motyvus ir temas. Jau daugiau nei du dešimtmečius menininkė kuria grafikos darbų serijas, pasakojančias vilkolakių moterų istorijas, o neseniai pradėjo daryti menines knygas iš aplinkoje rastų medžiagų: iš panaudotų verslo vokų, nereikalingų enciklopedijų iliustracijų ir pakuočių, kurias transformuoja į vaizdingus pasakojimus. Didžioji medžiagos knygoms dalis buvo surinkta 2017 m. Estijos spaudos ir popieriaus muziejuje Tartu, ją papildė Melburno Lietuvos bibliotekos nebenaudojamos knygos ir nuolatinis sąskaitų srautas iš menininkės pašto dėžutės. 01 30 – 02 09

Nuo 1999 m. rengiamoje parodoje meno kūrėjai ir visuomenė turi galimybę išrinkti geriausią praėjusių metų kūrinį. Parodoje „Geriausias 2019 metų kūrinys“ eksponuojami 93 autorių darbai. Savo kūrinius pristato įvairaus amžiaus menininkai: nuo jauniausių, ką tik baigusių studijas, iki vyriausios – senjorų – kartos. Ekspozicijoje vyrauja tapyba, tačiau yra ir skulptūros, keramikos, tekstilės bei grafikos darbų. 01 24 – 03 19

Jazminos Cininas paroda „Eglė ir vilkmergės“

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55

Leono Striogos paroda „Bėga bėga gyvenimas“

Kauno apskrities viešoji biblioteka, Radastų g. 2 Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, skulptoriaus Leono Striogos jubiliejinė mažosios plastikos ir piešinių paroda – devyniasdešimtmetį mininčio menininko dovana jo kūrybos gerbėjams. Niekada nepritrūkstantis motyvų savajai kūrybai, Leonas Strioga bėgančioje gyvenimo tėkmėje išlieka vienas aktyviausių ir ryškiausių mažosios plastikos atstovų, jo įnašas į šią sritį jau skaičiuojamas šimtais darbų. Parodoje žiūrovas atpažins ne tik paties menininko autoportretus, bet ir kitus žymius arba autoriui įdomius žmones.

Tai pirmoji menininkės iš Australijos personalinė paroda Lietuvoje nuo 2002 metų. Melburne gimusi

2020 VASARIS

4 9

Maršrutas 01 28 – 02 22

Dovilės Martinaitytės-Tarallo paroda „Sky is The Body“

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

Dovilės Martinaitytės-Tarallo fotografija

Kaip pastebi menotyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė, Dovilės Martinaitytės-Tarallo fotografijos subtiliai ir estetiškai prabyla apie depresiją. Psichologinės ligos – įpareigojanti, atsakomybės ir drąsos reikalaujanti tema. Autorės žvilgsnis į problemą iš vidaus leidžia jai fotografijų serijoje išlikti taiklia, įžvalgia ir iškalbinga. Paroda yra galerijos „Meno parkas“ projekto „Eteris. 2020“ dalis. Projektą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba. 02 11 – 07 01

Paroda „Jonas Mekas – Semeniškių idilės“ Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13

Viešnagės Lietuvoje metu. Iš kairės: Jonas Mekas, mama Elžbieta, brolis Adolfas. 1971 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr. Nuotraukos, įdomūs menininko gyvenimo faktai, kūrybos detalės parodoje pasakoja unikalią istoriją. Jos pavadinimas veda ne tik link garsiojo Jono Meko poezijos rinkinio „Semeniškių

5 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

idilės“, išleisto 1948 m., bet taip pat susijęs su pirmuoju menininko sugrįžimu į gimtinę Semeniškiuose iš emigracijos 1971 m. Būtent čia jis sukūrė savo vieną žymiausių filmų „Prisiminimai apie kelionę po Lietuvą“ (angl. Reminiscenes on a Journey to Lithuania), vėliau išgarsėjusį visame pasaulyje. Šį filmą galite pamatyti parodoje. Parodoje kuratorius Jindřich Čeladín pristato poetiškas nespalvotas fotografijas, sukurtas Lietuvoje tais pačiais 1971-aisiais. Daugiausiai jų – iš garsaus fotografo Viktoro Kapočiaus darbų fondo. Lankytojams atveriame platų vaizdą į Jono Meko filmų kūrybą, kuri atsiskleidžia per plakatus, skrajutes ar lankstinukus. Trumpas, bet skvarbus žvilgsnis parodoje sustoja prie menininko literatūros veikalų – bus galima susipažinti su retu knygos „Iš pasakų krašto“ (1947 m.), kurią Jonas Mekas parašė kartu su savo broliu Adolfu, leidimu. 01 31 – 02 22

Paroda „Kontr-argumentas III“

Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27 Parodos kuratoriai Vita Opolskytė ir Kazimieras Brazdžiūnas jaunąjį Lietuvos tapybos avangardą pristato taip: „BenediktasMarijaŽukasRaimonda KielaitėMonikaRadžiūnaitėMonika KornilovaArtūrasMitinasEglėNorkutė GytisArošiusAuksėMiliukaitėDarius JaruševičiusKazimierasBrazdžiūnas AiraUrbonavičiūtėAkvilėMalukienė TadasTručilauskasKristijonasŽungail aGodaLukaitėAndriusMakarevičius RūtaVadlugaitėJurgisTarabildaGiedrė ŠiaulytėDominykasSidorovasDonata MinderytėKristinaMažeikaitėEglė PetrošiūtėAdelėLiepaKaunaitėVita

OpolskytėSandraKvilytėMonika PlentauskaitėRamintaBlaževičiūtė DovydasAlčauskisLukasMarciulevičius IevaTarejevaSonataRiepšaitėIeva JaruckytėRasaDaveikytėLinasJusionis AlgimantasČerniauskasIndrė ErcmonaitėRosandaSorakaitėDoma sPundaikaAkvilinaŠimkevičiūtė RokasJakubauskasLiudasMatijošius.“

Vasaris KINAS 01 30 – 02 09

Festivalis „Žiemos ekranai | Ecrans d’hiver “

Kauno kino centras „Romuva“, Kęstučio g. 62

02 13 – 03 22

Anton Roland Laub paroda „Mobilios bažnyčios“ Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 1

Kadras iš filmo „Klajojanti siela“

A. R. Laub nuotr.

Nicolae Ceaușescu urbanistinė „sistematizacijos“ programa 9-ajame dešimtmetyje Rumunijos sostinėje Bukarešte pasiekė patį įkarštį. Trečdalis istorinio centro buvo nušluota siekiant suteikti erdvės režimą šlovinantiems didingiems pastatams ir plačioms gatvėms. Tokie pokyčiai nulėmė neįtikėtiną ir netgi absurdišką procesą – septynios bažnyčios buvo nukeltos nuo pamatų ir nugabentos už gyvenamųjų daugiabučių. Fotografo ir architekto Anton Roland Laub paroda, apimanti archyvinę medžiagą, šiuolaikinio Bukarešto vaizdus ir urbanistinę kaitą sekančius žemėlapius, pasakoja apie režimo įtaką miestovaizdžiui. Parodos kuratorė Sonia Voss. Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

15-ajame prancūzišką kiną švenčiančiame festivalyje bus parodyta per 30 filmų (į „Romuvą“) atkeliaus kiek mažiau). Šįkart pagrindinė festivalio tema yra „Dabarties laiko beieškant“ (nuoroda į M. Prousto romaną „Prarasto laiko beieškant“). Siekiant atspindėti šiuolaikinio prancūzų kino tendencijas, programoje vyrauja žanrų ir temų įvairovė: nuo milijonus sužavėjusių ir sugraudinusių komedijų „Nematomos“ (Les Invisibles, rež. Louis-Julien Petit) ar „Edmondas“ (Edmond, rež. Alexis Michalik) iki Kanų kino festivalio paralelinėse programose sužibėjusių filmų „Klajojanti siela“ (Vif-Argent, rež. Stéphane Batut) ar „Esminis poreikis“ (Perdrix, rež. Erwan Le Duc), nuo debiutinių kino juostų, kaip „Du sūnūs“ (Deux fils, rež. Félix Moati) iki jau pripažintų režisierių naujausių darbų, kaip Valérie Donzelli „Notre Dame“. Beveik visi filmai Kaune bus rodomi vos po kartą – juk festivalis aplankys ir daugiau miestų.

2020 VASARIS

5 1

Maršrutas Nuo 01 24

Nuo 02 07

„Forum Cinemas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49

Filmas „Ypatingieji“ (The Specials)

Filmas „Mažosios moterys“ (Little Women)

Kadras iš filmo

Amerikietės Louisos May Alcott prieš pusantro šimto metų parašytas romanas „Mažosios moterys“ laikomas tikra savo žanro klasika ir lyginamas su seserų Brontė ar Džeinės Osten kūryba. Autobiografinių detalių nestokojančioje knygoje L.M. Alcott aprašo keturių seserų – Megės, Džo, Betės ir Eimės – gyvenimą. Bręstančios merginos pažįsta pasaulį, maištauja prieš visuomenės stereotipus moterų atžvilgiu ir pamažu formuojasi kaip stiprios, nepriklausomos asmenybės. Pagal šį romaną sukurta daugybė televizijos serialų, miuziklų, operų, pjesių ir, žinoma, filmų. Naujausia, Gretos Gerwig režisuota versija yra jau aštuntoji knygos ekranizacija. Joje pagrindines herojes seseris vaidina Saoirse Ronan, Emma Watson, Florence Pugh ir Eliza Scanlen. Šalia jų nusifilmavo ir tokios žvaigždės kaip Meryl Streep, Laura Dern ir Timothée‘is Chalamet.

Po šio filmo pilnutėlė Kanų filmų festivalio didžioji salė ištisas 5min. plojo atsistojusi, šluostėsi ašaras ir kvatojo vienu metu – šitaip buvo sutiktas ir įvertintas naujausias „Neliečiamųjų“ kūrėjų Olivier Nakache ir Éric Toledano darbas „Ypatingieji“ – savo mintimis, gilumu ir nepakartojamu humoru žavintis filmas, kuriame susipina klastinga liga ir gyvenimas, į kurį lengviausia žiūrėti nuoširdžiai juokiantis. Bruno ir Malikas (aktoriai Vincent Cassel ir Reda Kateb) jau dvidešimt metų dirba su autizmo sindromą turinčiais žmonėmis, daugiausia vaikais. Jie susiduria su daugybe iššūkių: šis sindromas (ypač lengvesnės jo formos) toli gražu ne visuomet patenka į oficialias valstybinės medicinos programas; o medicininį draudimą turintys „ypatingieji“ irgi ne visuomet gauna tiek ir tokios pagalbos, kokia jiems reikalinga.

Kadras iš filmo

5 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Nuo 02 14

Filmas „Partizanas“ Įvairūs kino teatrai

Vasaris LITERATŪRA Trečiadienis, 02 05, 18:00

„Infoknygos“: N. Kairio knygos „Toliau nei vandenynas“ pristatymas Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Kadras iš filmo

Dokumentinis filmas „Partizanas“ (scenarijaus autorė ir režisierė Agnė Zalanskaitė) pasakoja unikalią Prisikėlimo apygardos vado Juozo Paliūno-Ryto kovų istoriją. Jis aukoja asmeninį gyvenimą, palieka šeimą ir pasitraukia į mišką lemtingam mūšiui dėl Lietuvos laisvės. Geriausiu draugu jis renkasi šautuvą, kurį švelniai vadina „mašinka“. Besąlygiškas paklusnumas vadui, noras mokytis, drąsa ir kantrybė iš paprasto kaimo ūkininko suformuoja vieną aktyviausių pasipriešinimo kovų vadų, kuris iki paskutinės gyvenimo akimirkos tikėjo laisva Lietuva ir tarsi testamentą mums užrašė: „Atiduok Tėvynei, ką privalai“. Filme autentiškų Paliūno-Ryto atsiminimų ištraukos, kurias jo paties žodžiais skaito aktorius Paulius Markevičius, persipina su J.Paliūno-Ryto anūkės, jo bendražygių ir istorikų pasakojimais. To laikmečio atmosferą įtaigiai kuria rekonstrukcinės scenos.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

Ramūno Petrusevičiaus nuotr.

Narius Kairys – rašytojas, vertėjas, kino kritikas, žmogaus teisių dokumentinio kino festivalio „Nepatogus kinas“ programos sudarytojas, dėstytojas. „Toliau nei vandenynas“ – pirmasis autoriaus romanas. Jis galėtų prasidėti taip: 2010 m. kovo 9 d. išėjo iš namų Vilniuje ir iki šiol negrįžta. Knygos herojus leidžiasi į piligriminę kelionę pėsčiomis: palikęs už nugaros gimtąjį miestą ir mylimą žmogų, keliauja autostopu, o vėliau – su padirbtais traukinių bilietais į Europos pietus. Renginyje autorius su literatūrologe Agne Cesiule aptars knygą, kalbės apie tai, kas yra šiuolaikinė piligrimystė, ir pakvies pažiūrėti Tsai Ming Liang filmą „Walker“. Renginį pristato KMN Kultūros infocentras ir Lietuvos rašytojų sąjunga.

2020 VASARIS

5 3

Maršrutas Penktadienis, 02 07, 18:00

Vieno lito premijos įteikimo vakaras Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Penktadienio vakarą Kauno rašytojai dvidešimt pirmą kartą kolegiškai įteiks Vieno lito literatūrinę premiją. 2020 m. premijos laureatė – poetė Enrika Striogaitė, apdovanojama už poetinį žvilgsnį ir dėmesingumą atsidūrusiems visuomenės paribiuose eilėraščių rinkinyje „Žmonės“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2019).

SPORTAS

Šeštadienis, 02 08, 14:00

Trečiadienis, 02 19, 20:00

Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13

Kauno ledo arena „Baltų ainiai“, Aušros g. 42C

Poetė neoromantikė vienintelį eilėraščių rinkinį „Vasara laukuos“ išleido dar 1939 metais. Jos eilėraštis „Pamilo dobilas“ tapo liaudies daina. Renginyje dalyvaus knygos sudarytojas Alfas Pakėnas, muziejininkas Remigijus Jakulevičius, aktorius Petras Venslovas, rašytojos sūnus Povilas Kalpokas.

Kaunas ir Vilnius sporte visuomet turi ką pasiaiškinti. O ant ledo ne taip šalta, kaip gali pasirodyti. Nacionalinės ledo ritulio lygos sezonas įsibėgėjo. Pernai kauniečiai pasipuošė bronza, vilniečiai – sidabru, o kaip bus šiemet, kai daugkartiniai čempionai iš Elektrėnų čempionate nedalyvauja?

Trečiadienis, 02 26, 18:00

Penktadienis, 02 28, 20:00

Knygos „Vasara laukuos“ pristatymas

Ernesto Kuckailio knygos „Partizano žiedas“ pristatymas

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18 Knygoje „Partizano žiedas“ pasakojama, kaip Adolfas Ramanauskas-Vanagas, lydimas kelių partizanų, nuo plačių Kazlų Rūdos miškų keliauja pas žemaičius į 1949 m. vasarį vykusį Lietuvos partizanų vadų susitikimą, kur buvo paskelbtas svarbiausias partizaninio 5 4

karo dokumentas – Deklaracija, sujungusi 1918-ųjų Lietuvą su miškuose laisvę vis dar saugančiais laisvės kovotojais. Realūs įvykiai interpretuojami pasitelkus istorinę dokumentiką ir archeologinius tyrinėjimus. Į pasakojimą apie partizanų vadų susitikimą ir susirėmimą su enkavėdistais Užpelkių miške autorius taip pat įterpia kai kuriuos Jėgerių bataliono kūrimosi epizodus, rasdamas gana daug panašumų tarp partizanų ir jėgerių veiklos taktikos.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

„Kaunas Hockey“ – „Hockey Punks“

Eurolyga: Kauno „Žalgiris“ – Milano „AX Armani“ „Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50

Vasario mėnesio dvikovas Kauno „Žalgiris“ užbaigs prieš ambicingąjį Milano „AX Armani“ klubą. Didelius tikslus prieš sezoną išsikėlęs Italijos klubas jau beldžiasi į Eurolygos elitą bei prižiūrimi Ettore Messinos pagaliau ne tik žodžiais, bet ir darbais džiugina savo gerbėjus. Apsunkinti krepšinio genijaus planus bandys ne tik Šarūnas Jasikevičius, tačiau ir audringa

„Žalgirio“ arena. Joje būti privalo visi krepšinio gurmanai, nes emocijų, garsių veidų bei nesuvaldomų aistrų bus itin dauuuuuug!

DAUGIAU Antradienis, 02 04, 18:00

Diskusija „Menininko finansavimo šaltinis – žmonės: mecenatystė ir sutelktinis finansavimas“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Diskusija vyks rinkimų „Įsimintiniausia Kauno kultūros iniciatyva 2019“ kontekste ir kvies aptarti praėjusių metų kultūros ir menininkų finansavimo Lietuvoje bei Europoje tendencijas ir problematiką. Sekmadienis, 02 16, 11:00 – 16:00

Vasario 16-oji Istorinėje Prezidentūroje

Vasaris

Šeštadienis, 02 21 / 02 28, 13:00

Ekskursija „Asmenybių šviesoje“

A.ir P. Galaunių namai, Vydūno al. 2 Pirmojo ir ilgamečio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktoriaus Pauliaus Galaunės ir jo žmonos operos solistės namuose bus pasakojama apie Adelės Galaunienės indėlį organizuojant Operos vaidyklą, apie intensyvų darbą scenoje ir sukurtus vaidmenis, apie Pauliaus Galaunės muziejinę, pedagoginę, menotyrinę veiklą, kolekcijas, laisvalaikio pomėgius. Aplankysite Nepriklausomybės akto signataro Kazio Bizausko, gyvenusio A. ir P. Galaunių namo II aukšte, memorialinę ekspoziciją, o besidomintys mada galės apžiūrėti atnaujintą parodą „Kasdienybės geometrija. Apie rėdymosi meną tarpukariu“, kurioje apie tai kas, ką ir kaip dėvėjo Laikinojoje sostinėje. Būtina išankstinė registracija tel. (8 37) 798995.

Istorinė LR Prezidentūra Kaune, Vilniaus g. 33

Trečiadienis, 02 26, 19:00

Valstybės atkūrimo dieną Istorinėje Prezidentūroje lankytojų lauks Diskusijų kampas, kviesiantis pasikalbėti apie tai, ką reiškia viešas reikalas. Galėsite pasitikrinkite savo nuostatas – kiek jumyse demokrato? O gal esate „kietos rankos“ šalininkas ir norėtumėte gyventi Šiaurės Korėjoje?! Prisėsti kvies Pilietinių vertybių stalas „Atiduok, ką privalai“. Apžiūrėsite 1920–1940 metų Lietuvos Respublikos valstybinių apdovanojimų parodą, sužaisite interaktyvų žaidimą „Steigiamojo Seimo palikimas“ ir pasigilinsite į prieš 100 metų priimtus sprendimus, kuriais sėkmingai naudojamės ir šiandien.

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

„inDISternet: What is Money?“

„What is money?“ yra antrasis metus truksiančio „inDISternet“ įvykių ciklo renginys, kurį organizuoja KMN Infocentras. Pramoginių-edukacinių renginių kontekste siekama kritiškai apžvelgti skaitmenizacijos keliamus iššūkius ir tyrinėti interneto poveikį kultūrai. Internetu pasiekiami meno kūriniai čia taps simboliniais išeigos taškais vedančiais bei iliustruojančiais nagrinėjamų procesų analizes.

2020 VASARIS

5 5

pilnas.kaunas.lt

„Antrajame pagal dydį Lietuvos mieste Kaune gavome aplankyti šiuolaikinio, baisiai negražaus vitražo parodą, audimo dirbtuvę, įdomų senienų muziejų: aš gėrėjausi mediniu Rūpintojėliu, kurio be galo negražių reprodukcijų yra visoje Lietuvoje, tačiau kuris yra nuostabiai gražus; jis sėdi, parėmęs ranka galvą, kurią juosia erškėčių vainikas, – tikras vienužio simbolis.“ Simone de Beauvoir (1908–1986) Iš prisiminimų knygos „Viską apsvarsčius“ (Tout compte fait, 1972), „Literatūra ir menas“ 2009 01 09, nr. 3219

KAUNAS PILNAS KULTŪROS Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune (platinamas nemokamai)

5 6

Laisvės alėja 59, 3 aukštas

Redakcijos adresas

Bendradarbiai: Artūras Bulota, Arvydas Čiukšys, Aurimas Margiris Grinys, Austėja Banytė, Bernadeta Buzaitė, Donatas Stankevičius, Eglė Šertvyčūtė, Emilija Visockaitė, Gie VIlkė, Julija Račiūnaitė, Justė Vyšniauskaitė, Kamilė Kaminskaitė, Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys, Lukas Mykolaitis, Paulius Tautvydas Laurinaitis.

Globoja:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

TIRAŽAS 10 000 EGZ.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

ISSN 2424-4465

Leidžia: Leidžia

2020 2017 Nr. Nr. 22 (54) (18)