KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2020 11

Šventės

2020 LAPKRITIS Viršelio iliustracijos autorius ABran

1

2020 11

1999 m. buvo patvirtinta dailininko Algimanto Lapienio sukurta Kauno miesto vėliava. Ji naudojama švenčių ir kitų iškilmių metu, kartu su Lietuvos Trispalve iškeliama virš Savivaldybės, miesto Rotušės, prie gyvenamųjų namų ir t.t. Ar turite tokią namuose? Kauno m. savivaldybės nuotr.

2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Turbūt taksistai tiksliausiai pasakytų, kurios šventės Kaune, o ir visoje Lietuvoje, švenčiamos smarkiausiai. O mes kelių ir paklausėme – pirmauja Naujųjų metų sutikimas, Valentino diena ir Kauno miesto gimtadienis, anksčiau sutapdavęs su Hanzos dienomis. Tomis dienomis, tiksliau, vakarais, o ir naktimis, ūžia visi. O taksistai dirba ir džiaugiasi.

Sausio pirmąja džiaugiasi picų kepėjai…

Su! Žinoma, turime ir iki vidurnakčio ar kito ryto „netraukiančių“ tradicijų.

Visuomet nuotaiką ir meilę savo šaliai pakursto jau Kovo 11-osios ir Vasario 16-osios išvakarėse keliamos trispalvės. Prisijungti prie šventinės eisenos irgi vienas malonumas. Dar nuostabu liepos 6-ąją ant piliakalnio, prie Kauno pilies ar savo balkone giedoti Tautišką giesmę – beje, tai dar visai naujas, bet lietuviams visame pasaulyje „prilipęs“ įprotis. Širdyje šventė.

O lapkritis… Lapkritis jau tūkstančius metų šiuose kraštuose toks pats niūrus. Tik pastaraisiais metais, atsimojavus su oranžiniais moliūgais, miesto vitrinos ima skleisti kalėdinę šilumą. Neretas sako, kad per anksti, ir mados podiumais žingsniuojant tvarumui išties verta pasvarstyti, ar tikrai labiausiai spindinti dovana, įsigyta dar neiškritus pirmam sniegui, yra nuoširdžiausia. Bet

Kalėdos, šiemet kitokios (kaip ir Velykos), tikrai ateis. Ir kitąmet. O lapkritį siūlome pasidomėti, kokių gi dar švenčių tradicijų esama Kaune ir Kauno rajone. Kai kurios jau dokumentuotos ir virto knygomis ar parodomis, kitos dar tik kuriamos. O trečios dar ir importuojamos. Kol kas vietos visiems turime, ypač lapkritį.

Tad pažindinamės su numerio herojais, tarp kurių – ir legendinis Kauno ceremonmeisteris Kęstutis Ignatavičius, ir dainų švenčių tradicijos atmintis, ir išradingoji Šančių bendruomenė, ir neįtikėtinos buvusių fabrikų tradicijos, ir indiškų prieskonių cepelinų spalvos dangun pažėręs kulinaras, ir tarpukario salonų elitas, ir stiprėjanti būsimosios kultūros sostinės šventės nuojauta, ir nė savaitgalio be klubo neišbūnantys veikėjai. Tiesa, pastarieji pritaria, kad kas per dažnai – tas nebe šventė.

2020 LAPKRITIS

3

F

O

T

O

I

S

T

O

R

I

J

A

Pasirodo, tai šveicarai uždavė toną per visą Europą nuvilnijusiai, vėliau Vakaruose priblėsusiai, o Baltijos šalyse sužydėjusiai dainų švenčių tradicijai. Ciuriche pirmoji tokia šventė surengta dar 1843 m., joje dalyvavo per 2000 dainorėlių. Mūsiškės švenčių tradicijos turi germaniškų šaknų – visų pirma, per Baltijos vokiečius dainų šventės atkeliavo į Estiją (pirmoji 1869 m. vyko Tartu), po kelerių metų – į Rygą, o nepriklausoma Lietuva ir laikinoji jos sostinė Kaunas pirmąją surengė 1924 metais Petro Vileišio aikštėje Žaliakalnyje. 2003 m. lapkričio 7 d. UNESCO pripažino Estijos, Latvijos ir Lietuvos dainų ir šokių švenčių tradiciją ir simboliką Žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru.

Dainuota Lietuvai Daina Dubauskaitė

4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Žiūrovai klauso jungtinio choro estradoje Petro Vileišio aikštėje. Kaunas, 1930 m.

S. Sajausko asmeninis rinkinys.

2020 LAPKRITIS

5

A J I R O T S I F

O

T

O

Dainų šventės dalyviai, priekyje stovi skautai. Kaunas, 1924 m. Valerijos Balčiūnienės asmeninis rinkinys.

Dalyviai ir žiūrovai renkasi į pirmąją Lietuvos dainų šventę. Kaunas, 1924 m. KAVB archyvas.

6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Antrosios Lietuvos dainų šventės choras. Kaunas, 1928 m.

S. Sajausko asmeninis rinkinys.

publikuojamas istorines fotografijas.

O štai kaip knygos skyrių „Dainuota Lietuvai“ pradeda R. Tamoliūnienė: „Dainų šventės – ypatingas mūsų šalies reiškinys. Jos padėjo tvirtus muzikinės kultūros pamatus, buvo svarbi tautos vienybės ir kultūrinės tapatybės išraiška.

Dainų šventėse skambėjo žymiausių to meto Lietuvos kompozitorių harmonizuotos liaudies dainos, ugdžiusios meilę tėvynei ir gimtajai kalbai. <…> Dainų šventes organizavo Šaulių sąjunga, jaunalietuviai, pavasarininkai, ateitininkai. Ilgainiui jos pasklido po visą Lietuvą.“

2020 LAPKRITIS

kvb.lt

Dainavome tuomet, dainavome ir okupacijos metais – dėl tuometinių švenčių politikos, prielaidų ir stilistikos šiandien diskutuojama, štai kad ir Nerijos Putinaitės knygoje „Skambantis molis. Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai“ („Naujasis židinys-Aidai“, 2019). Bet šįsyk atsiverskime kitą knygą – Rimantės Tamoliūnienės sudarytą gausiai iliustruotą leidinį „100 pakilių akimirkų. Tarpukario Lietuvos šventės ir iškilmės“ (Kauno apskrities viešoji biblioteka, 2018).

Dėkojame bibliotekai ir autorei už bendradarbiavimą ir leidimą žurnale panaudoti leidinyje

7

A M E T O I S E N Ė M

Vakarai ilgėja ir vėsėja, o šių dienų aplinkybės mus vis labiau pažindina su savomis keturiomis sienomis. Už ilgų mėnesių atslinksiančio šiltojo sezono laukiame labiau nei bet kada, nors tolimos kelionės į užjūrius vis dar reto planuojamos. Na, o šiemet daugelis turbūt atrado tai, kas iki tol nuo jų slėpėsi kelių šimtų kilometrų spinduliu – Lietuvos gamtą. Ta proga nusprendėme prisiminti kiek nepelnytai primirštą XX a. pirmos pusės tradiciją iš kaimų, miestų ir miestelių savaitgaliais traukti į aplinkinių miškų prieglobstyje rengiamus kultūrinius įvykius – gegužines.

Gegužinių vajus Paulius Tautvydas Laurinaitis

8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Korporacijos „Neo-Lithuania“ gegužinė © Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus 2020 LAPKRITIS

99

A M E T O I M

Ė

N

E

S

Nuo pat tautinio atgimimo paskutiniais XIX a. dešimtmečiais gegužinės vis skleidėsi ne tik kaip proga pasilinksminti, bet ir kaip vieta, kur būdavo keičiamasi valstybingumo idėjomis. Šias šventes rengdavo, kas tik netingėjo – nuo vietos bendruomenių ar draugų būrelių iki įvairių organizacijų bei draugijų.

Nepriklausomoje Lietuvoje, 3–4 dešimtmečiais, gegužinių populiarumas pasiekė piką, kuris ypač ryškėjo Kaune. Gegužinių sezonas tradiciškai startuodavo Sekminių sekmadienį, kai vykdavo didžiausi susibūrimai – apylinkių miškų aikštelėse miestiečių laukdavo muzika, šokiai, žaidimai ir fakelai. Tuometėje visuomenėje tokie susibūrimai savo masiškumu užėmė vietą, kurią vėliau ilgainiui iš jų perėmė Joninės. Vis dėlto, nors labiausiai būdavo siejamos su tuo sekmadieniu, didesnės ar mažesnės gegužinės vykdavo ir kitais vasaros šventadieniais.

Amžinasis Lietuvos lauko renginių priešas lietus lijo ir anuomet. Dėl to bene visuomet svarbesnių gegužinių skelbimuose iš anksto būdavo pažymima, kad dėl tokių aplinkybių šventė nusikeltų į kitą savaitgalį ar bent jau antrą Sekminių dieną. Nors buvo traukiama ir į Kauno ribose bei paribiuose augančius miškus bei šilus – Kleboniškį, Panemunę ar Aukštuosius Šančius, tačiau ilgainiui išpopuliarėjo garlaivių kelionės į girias, esančias žemyn upe.

Sausakimši laivai su orkestrais ar bent pavieniais muzikantais denyje tą sekmadienį iš Panemunės, Šančių bei senosios Kauno prieplaukų traukdavo į Kačerginės, Kretkampio, Karnavės ar Raudondvario girias.

Sekminių dienomis vystėsi vis didesnė konkurencija tarp skirtingų organizacijų rengiamų pasibuvimų.

Pavyzdžiui, Panemunėje 1930 m.

Karių šeimų moterų draugijos vietos

1 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

skyriaus surengtoje gegužinėje buvo tikimasi daugybės svečių, tačiau populiarumas buvo nedidelis. „Tą dieną per daug jau visur buvo rengiama gegužinių“, – priežastį konstatavo spauda. Ne mažiau iliustratyvus ir po penkmečio įvykęs planavimo liapsusas: Zitiečių draugija buvo priversta vėlesniam laikui nukelti savo tradicinę gegužinę Kretkampyje, nes net ir antrą Sekminių dieną tiesiog nebuvo laisvų garlaivių.

Galbūt su tokia konkurencija buvo susiję ir, greta jau tradiciniais tapusių gegužinės elementų, rasdavęsi vis platesni pasiūlymai. Pavyzdžiui, Jaunalietuvių organizacijos Kauno skyrius 1932 m. į savo gegužinę kvietė pabrėždami, kad garlaivyje, greta muzikos ir dainų, bus „imituotas Čaplinas, kuris sukels Jums juoko“, o Panemunės jachtklubo vadovybė į 1931-ųjų renginį kvietė pabrėždami, kad viena firma „demonstruos be atlyginimo elektros patefono muziką“. Vis dėlto dažniausiai įvairių gegužinių unikalumą pabrėždavo organizacijos veiklos pobūdis. Husarų pulkas Kleboniškio miške 1937 m. derino žirgų sporto rungtynes ir po jų vykusią gegužinę: kaip didelė naujiena buvo pristatomas totalizatorius. 1939 m. Šaulių sąjungos Aviacijos būrys surengė gegužinę su loterija, kurios pagrindinis prizas buvo skrydžiai lėktuvais – šie lydėjo garlaivį pakeliui į Kretkampio apylinkes. Atsiskleidė čia ir tuo metu nauja lietuvių aistra: buvo surengtos krepšinio varžybos.

Mažesniuose miesteliuose vykdavusios gegužinės kartais neapsieidavo ir be mažiau pozityvių, neplanuotų įvykių. Kaune tokie įvykiai daugiausia būdavo aprašomi, kalbant apie mažesnes sueigas. Spauda kartais pabrėždavo kiek per didelį alkoholio suvartojimą ar „po 272 dienų atsirandančias pasekmes ir dėl šių liūdinčias mergeles“. Kartais ne-

Štai taip į gegužines anuomet kviesdavo spaudoje

gandos neaplenkdavo ir didesnių organizacijų švenčių: 1924 m. vakarą svečiams grįžtant iš Valstybės tarnautojų profesinės sąjungos gegužinės sprogo garlaivio katilas: kilusioje panikoje neapsieita be šūvių, o į vandenį sušokę keleiviai apvertė gelbėjimosi valtis. 1932-aisiais skelbimai laikraščiuose kvietė į „Maisto“ bendrovės gegužinę Kačerginėje, tačiau po savaitgalio spaudoje buvo pastebima, kad, darbininkams padauginus alkoholinių gėrimų, vakaro programoje netikėtai atsirado kumščiai ir net peiliai. Čia grojęs Penktojo pėstininkų pulko orkestras ir jo kapelmeisteris Valerijonas Valeika bręstantį konfliktą išskirstė. „Kitaip iš gegužinės būtų pasidarę maisto skerdykla“, – pastebėjo dienraščio korespondentas.

Ir vis dėlto dauguma didesnių susibūrimų Kaune praeidavo be problemų ir pasižymėdavo gausiomis kultūrinėmis programomis, kuriose atsiskleisdavo atitinkamos organizacijos vertybės. Pelnas iš bilietų būdavo skiriamas arba organizacijos veiklai, arba jos kuruojamoms labdaros iniciatyvoms. Pavyzdžiui, Jachtklubo gegužinėse surinkti pinigai vėliau būdavo skiriami gelbėtojų veiklai gerinti. Studentų draugijų, moksleivių, visuomeninių ar kariškių organizacijų gegužinės dažniausiai pasižymėdavo tvarka ir daugiausia nusiskundimų tesulaukdavo triukšmas, nepasirodžiusi vadovybė ar „merginų trūkumas šokiams“ – tuo ypač skųstasi kai kuriose kariuomenės dalinių sueigose.

2020 LAPKRITIS

1 1

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

„Šeimininkas sutinka mus labai maloniai, pats nekasdieniškai apsirengęs, prašo sėstis, lyg būtume ne jo studentai. (...) Mes visi kiek pasitempę, orūs, mandagūs. Susėdome patyliais.

Prie mūsų atsisėdo Putinas, išsiėmė pypkę su lenktu kandikliu, užsidegė ją...“1 Toks rašytojo Juozo Paukštelio atsiminimuose išlikęs pirmojo studentų literatų salono susitikimo Kaune vaizdas. Dėstydamas universitete rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas literatūra ypač besidominčius studentus kviesdavo savo namų aplinkoje pristatyti kūrybinius bandymus ir vėliau juos aptarti vaišinantis kava.

Susitikimo vieta - salonas Kristina Stankaitė

Paukštelis J., Dažnai atsimenu juos, Vilnius: Vaga, 1979.Paukštelis J., Dažnai atsimenu juos, Vilnius: Vaga, 1979.

1

1 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kauno salonų kultūra buvo artima labai įvairių profesijų žmonėms: menininkams, diplomatams, dvasininkams, gydytojams, žurnalistams. Visų dalyvių asmenybės – vis skirtinga istorija.

Nuotraukoje „XXVII knygos mėgėjų“ draugijos salono narė Magdalena Avietėnaitė, LR Užsienio reikalų ministerijos informacijos referentė, vėliau – Spaudos ir informacijos departamento direktorė. XX a. 4 dešimt.

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr. (ČDM čTa 9420)

22 0 0 22 0 0 LL A A PP KK R R II TT II SS

1 3

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

1930 m. buvo įsteigta XXVII knygos mėgėjų draugija. Idėja kilo susitikus trims geriems bičiuliams: dailėtyrininkui prof.

Pauliui Galaunei, knygotyrininkui plk.

Vytautui Steponaičiui ir iš Prancūzijos neseniai grįžusiai istorikei Marijai Mašiotaitei-Urbšienei: „Paeiliui, kiekvieno mėnesio 27 dieną, rinkdavomės pas vieną iš narių.

Visų teisės buvo lygios. Paryžiuje buvo daug tokių draugijų panašiais vardais2“, – Kauno salonų kultūros epizodus vyro atsiminimuose užfiksavo Kazimiera Galaunienė.

Bene geriausiai žinotas salonas tarpukario Kaune – rašytojos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės „literatūriniai šeštadieniai“.

Salonas nepertraukiamai veikė visą dešimtmetį, kas savaitę, tuo pačiu sutartu laiku, pas rašytoją namuose (Žemaičių g.

10).

Susitikimų dieną erdvus darbo kambarys laukdavo garsiausių to meto literatų, rašytojų, vertėjų: „Viename pasienyje glaudėsi knygų lentyna su rašomuoju stalu, priešais, prie kitos sienos, didelė kanapa, skirta moterims. Pasieniais stovėjo du foteliai, kelios kėdės, o prieš juos staliukai pasidėti rankraščiams, kavai3“, – mena Sofijos dukra Danutė Čiurlionytė-Zubovienė.

Taip tarpukario menininkų atsiminimuose atsiskleidžia itin įdomus kultūrinis reiškinys ir savita tarpukario intelektualų laisvalaikio tradicija – salonų kultūra.

Padarykime fragmentišką ekskursą į klasikinio europietiško salono istoriją. Pirmieji salonai atsiranda Paryžiuje XVII a., kai aristokratai socialinį gyvenimą ima telkti ne savo valdose užmiestyje, bet rezidencijose sostinėje, arti karaliaus dvaro. Privati asmens erdvė – salonas – tampa drąsių idėjų, susitikimų ir diskusijų vieta.

2 3 4

1 4

Iš pradžių garsieji Paryžiaus salonai gvildeno tik meno, ypač literatūros, temas. Vėliau salonų kultūroje ima veikti filosofai, politikai. Salonų aplinkoje formavosi nuojautos apie gilesnius visuomenės, socialinių santykių, net valstybės sandaros pokyčius. Salonai tapo natūralia Apšvietos epochos kultūros dalimi.

O kokia salonų kultūra egzistavo modernėjančioje XX a. pradžios lietuvių visuomenėje? Kauno salonų egzistavimą lėmė tikslinga salono dalyvių kūrybinė veikla. Privačioje erdvėje buvo skaitomi ir aptariami nauji kūriniai, vertimai, pristatomi pranešimai meno temomis, diskutuojama kultūros klausimais.

Dešimtmetį veikę S. KymantaitėsČiurlionienės „literatūriniai šeštadieniai“ turėjo konkretų tikslą – kelti literatūrinės kalbos ir vertimų profesionalumą. XXVII knygos mėgėjų draugijos susitikimų dalyviai siekė auginti knygos meno kokybę Lietuvoje.

Antras svarbus šios tradicijos bruožas – tam tikri salono dalyvių vaidmenys ir asmeniniai ryšiai.

Dažniausiai salonas susikurdavo kelių bičiulių iniciatyva, natūraliai bendraujant. Aplink šį branduolį per asmeninius ryšius ir rekomendacijas susiburdavo nauji nariai. Į saloną buvo patenkama turint salono šeimininko kvietimą ar rekomendavus jau esamam nariui.

Taip pat būdavo atsižvelgiama į dalyvio kūrybinį potencialą, reputaciją. Prof. P. Galaunė: „Jau nebepamenu kur tiksliai įvyko pirmasis [XXVII knygos mėgėjų] susirinkimas. Tik žinau, kaip mes [su M. Mašiotaite-Urbšiene] trise buvom pas Steponaitį ir tarėmės ką kviesti į narius 4.“ Tarpukario salonams būdingas ir ypatingas salono šeimininko, tarsi moderatoriaus, vaidmuo. Garsieji

Iš Pauliaus Galaunės pasakojimų. Asmeniniai Kazimieros Galaunienės užrašai. Čiurlionytė–Zubovienė D., Patekėjo saulė. Atsiminimai apie Motiną. Kaunas: Spindulys, 1996.

Iš Pauliaus Galaunės pasakojimų. Asmeniniai Kazimieros Galaunienės užrašai.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Dail. A. Žmuidzinavičius (1-as iš kairės) su bičiuliais. 1934 m. Kaunas.

Marija Nemeikšaite (2-a iš kairės), pedagogė, pirmųjų vaikų darželių steigėja Lietuvoje ir gydytojas Juozas Nemeikša (3-as iš kairės) į Žmuidzinavičių namus užsukdavo bent kartą per savaitę. Susitikimų metu ypač dažnai būdavo skaitoma poezija.

A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus nuotr. (ČDM ŽFp 243)

„Čiurlionienės šeštadieniai“, tikėtina, taip ilgai veikė dėl neginčijamo šeimininkės autoriteto.

Salone bendrauta tarsi intuityviai, tačiau būdavo laikomasi savitų tradicijų. S. Čiurlionienės salone nebuvo liečiamos politinės ar religinės temos, todėl čia lankydavosi ir žydų tautybės italų kalbos mokytojas Dovydas Michelis, ir rašytojas, kunigas Mykolas Vaitkus, ir kairuoliškų pažiūrų rašytojai Halina Korsakienė ir Kostas Korsakas.

Salonų tradicija tarpukariu jungė nemažai menininkų, tačiau tai nebuvo visuotinis reiškinys. O daliai jaunesnės kartos menininkų tai buvo netgi nebyli ir svetima tradicija. Fragmentiškai dalyvavęs keliuose literatų salonuose Juozas Keliuotis šią tradiciją pašaipiai vadino „bajoriškais klubais“ ir šaržavo Kauno salonų vaizdą: „Greitai čia man pasidarydavo nuobodu ir turėdavau gerti daug juodos kavos, kad neužmigčiau arba bent nepradėčiau žiovauti, kas žinoma, būtų skandalingu nusižengimu geram stiliui5.“ Tačiau, kad ir kaip nevienareikšmiškai buvo vertinama salonų tradicija, tai buvo aiškus europietiškos kultūros ženklas to meto visuomenėje. K. Galaunienė užrašuose yra pasižymėjusi: „Urbšienė priklausė prie iniciatorių „XXVII knygos mėgėjų“ draugijos. Jos vyras

[diplomatas Juozas Urbšys] dirbo Prancūzijoje. Ji ir atvežė idėją steigtis bibliofilų draugijai Lietuvoje. Prie šios minties vėliau prisidėjo Steponaitis ir Paulius [Galaunė].“ Salonų tradicijos tarpukariu buvo ir miesto kultūros ženklas. Subjektyvus santykis su aplinka persipynė su privačiais namų ir šeimų ritualais.

Savitos saloninės tradicijos gyvavo daugelio namuose.

Dailininkas Antanas Žmuidzinavičius savo namuose Kaune (V. Putvinskio g. 64) darbo dienomis 12 valandą laukdavo kolegų menininkų priešpietinei kavai, kurią tuo metu į dirbtuvę patiekdavo dailininko žmona Marija ŽmuidzinavičienėPutvinskaitė. Taigi, salonų kultūra egzistavo ir kaip tam tikras socialinio bendravimo etiketas.

Daugelio išsilavinusių žmonių privati namų erdvė tapdavo socialinio reiškinio – salono – tradicijos vieta.

Salonų kultūra – tai mažosios miesto ir istorijos detalės, kuriose svarbiausia buvo žmonių susitikimas, pokalbis, santykis. O juk susitikimas pokalbiui visada tampa įvykiu.

Nesvarbu, tarpukariu ar šiandien.

Gyvenimo vingiuose. Juozas Keliuotis apie Faustą Kiršą.

In: XXI amžius [interaktyvus] Nr. 78 (1575), 2007 m. spalio 17 d.

5

2020 LAPKRITIS

1 5

A M E T O I S E N Ė M

Kauno senamiestyje esančioje Benediktinių gatvėje lankiausi pirmą kartą – pokalbiui į svečius mane pasikvietė daugeliui puikiai pažįstamas Kauno rotušės ceremonmeisteris ir jaunavedžių sergėtojas Kęstutis Kazys Ignatavičius. Vos peržengus durų slenkstį, mano dėmesį patraukė namus puošianti elektrinė gitara – pasirodo, be didelių darbų, atliktų miesto labui, pašnekovas dar yra buvęs legendinio ansamblio „Aitvarai“ vadovu bei solo gitaristu ir 1967–1975 m. kartu su grupe šokdinęs būrius klausytojų. Dėl šių malonių prisiminimų Kęstutis savo gyvenimą dalina į du skirtingus etapus, apie kuriuos ir pasikalbėjome.

Kauno miesto istorijos žaidimai Monika Balčiauskaitė Arvydo Čiukšio nuotr.

1 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

22 00 22 00 LL AA PP KK RR II TT II SS

11 77

Kęstuti, papasakokite savo gyvenimo istoriją.

Mėgstu sakyti, kad per 25 metus įgyvendinau 25 gerus darbus: nuo miesto dienos iki miesto globėjo Šventojo Mikalojaus įteisinimo. Retkarčiais kas nors paklausia, kaip visos šios idėjos man gimė, o aš ir galvoju: kam gi daugiau, jeigu ne žmogui, kuris 30 metų kasdien dirba rotušėje. Ėmiau domėtis istorija – labai džiaugiuosi, kad mano kuklus triūsas buvo įvertintas ir šio mokslo specialistų. Profesorius Zigmantas Kiaupa mane yra pavadinęs Kauno rotušės ir miesto istorijos saugotoju. Matyt, dariau kažką teisingai.

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Kadaise buvau žinomas muzikantas, tačiau po kurio laiko nusprendžiau nuo to truputį pailsėti ir kartu su Sąjūdžiu kūriau savivaldą. Mane išrinko į Kauno pirmosios tarybos deputatus ir paskyrė būti Kauno rotušės ceremonmeisteriu bei metrikacijos vadovu – nuo čia prasidėjo kitas gyvenimo etapas, per kurį nuveikiau kur kas daugiau, negu tik kaip metrikacijos vedėjas, sutuokęs bent 45 tūkstančius porų.

Po kiek laiko ėmiau galvoti: o kodėl Kaunas neturi savo miesto dienos? Vilnius ir kiti miestai turi, o Kaunas – ne, todėl kartu su savo vadovaujamu Kauno deputatų klubu nusprendžiau organizuoti istorikų konferencijas. Jų metu daug dėmesio skyrėme diskusijoms ir tinkamiausios datos paieškoms. Po keleto metų svarstymų išrinkome tinkamiausią ir patogiausią datą – gegužės 20-tąją, kurią 1999 metais ir įteisino tarybos nariai. Tai viena iš mano kukliųjų iniciatyvų, kurią įgyvendinau siekdamas to, kas man tuo metu atrodė labai svarbu ir reikalinga Kaunui.

Taip įsitraukiau į visus šiuos Kauno istorijos žaidimus ir jie tapo didžiule mano gyvenimo dalimi.

1 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kaunas – vienintelis Lietuvos miestas, priklausantis Naujosios Hanzos miestų są jungai. Kaip jūs matote šią šventę?

Kaunas niekuomet nebuvo Hanzos sąjungos narys – taip tvirtina istorikai ir aš tuo tikiu. Taip, XV a. Kaune, Rotušės aikštėje, turėjome Hanzos pirklių kontorą. Joje buvo reguliuojamos prekybininkų veiklos, tarpininkaujama santykiuose su vietos valdžia ir savivalda, kuri gynė miesto interesus, tačiau ji nebuvo visateisė sąjungos narė. Kurį laiką ji veikė, buvo naudinga pirkliams, tačiau po kurio laiko karalius ėmė gauti skundų dėl trukdymo prekybai, tad buvo priimtas sprendimas ją uždaryti. Turint omenyje, kad kontora čia buvo, ryšys su Hanzos sąjunga irgi buvo, nuspręsta ją atgaivinti, ir dabar Kaunas – Naujosios Hanzos miestų sąjungos narys.

Puikiai atsimenu 2011 m. lapkritį Kaune surengtas tarptautines Naujosios Hanzos dienas, kurios kasmet vyksta viename iš Naujosios Hanzos sąjungos miestų.

Kiekviena šventė turi turėti savo stuburą, aplink kurį viskas ir sukasi. Kauno Hanzos dienos nebuvo prisirišusios prie vieno konkretaus dalyko – vyravo įvairiausi viduramžių vaidinimai, eisenos, pirkliai, iškilmingi korimai ir kitos panašios veiklos. Žinoma, 2011 metais, kai šventė buvo tarptautinė ir sulaukėme svečių iš visos Europos, programa džiugino įdomiausiais dalykais – vieną pats pasiūliau ir vedžiau.

Nuo senovės Kaunas garsėjo vaško lydymu, tad nusprendžiau atidengti krosnis, kurios guli giliai po žeme Rotušės aikštėje. Gaila, atidaryti pavyko tik vieną iš jų. Anot istorikų, viduramžiais iš aplinkinių kaimų į Kauną veždavo vašką, jį lydydavo ir plukdydavo į Hanzos miestus

parduoti. Tai atkartoti pasiūliau ir renginio dienomis: rotušėje prie krosnies šurmuliuojantys svečiai buvo pasitinkami, jiems į rankas įteikiami vaško gabalėliai, kuriuos raginome mesti į krosnį. Išlydę vašką, jį atspaudavome ir taip išgavome tris Kauno vaško akmens gabalus, kuriuos vėliau išdalijome – po vieną galite rasti Kauno miesto muziejuje ir pas mane namuose.

Pakalbėkime apie Šv. Mikalojaus dieną. Daug metų kviečiate kauniečius ir miesto svečius drauge švęsti Kauno globėjo, Kalėdų Senelio pirmtako Šv. Mikalojaus šventę. Jeigu neklystu, kasmet gruodžio 6 dieną pats ir vaidinate Šv. Mikalojų. Ką byloja šio asmens legenda?

Koks miestas nenorėtų, kad miesto globėjas būtų Kalėdų Senelio pirmtakas? Idėja kilo man pačiam – gyvenu Benediktinių gatvėje, o apačioje yra Šv. Mikalojaus neparapinė bažnyčia.

Pamenu, kai mane rinko į deputatus, pažadėjau ją atstatyti, nes tuo metu ten buvo didžiulis sandėlis. Domėjausi tiek Šv. Mikalojaus vardu, tiek pačia bažnyčia, originalia jos architektūra ir aura, kuri užplūsta kūną vos ten apsilankius. Ėmiau ieškoti sąsajų. Vilnius turėjo Šv. Kristoforą, o Kaunas nieko – kaip taip gali būti?

Kreipiausi į Edmundą Antaną Rimšą, kuris knygoje „Lietuvos heraldika“ rašė, jog Šv. Mikalojus buvo randamas Kauno antspauduose. Matyt, buvo kažkuo susijęs su miestu, tad nusprendžiau pasidomėti.

Knygose jis vadinamas stebukladariu – mat visi, prašantys pagalbos, jos sulaukdavo. Legendos byloja, kad jis nuo vergijos išgelbėjo tris merginas, kurias tėvas iš skurdo buvo nusprendęs parduoti. Mikalojus buvo turtingas, paėmė tris krepšelius auksinių pinigų ir kelias naktis iš eilės juos vis metė pro langą – tėvas ra-

dęs apsidžiaugė ir dukrų nepardavė.

Tai buvo dovana vargstantiems – iš jos ir kilo Kalėdų Senelio istorija, kuria remiamasi iki šiol.

Kartu su savivaldybės atstovais buvome nuvykę į Italiją, Bario miestą, kuriame yra katedra, pastatyta Šv. Mikalojui. Virš rūsio, kur yra altorius, buvo palaidota karalienė Bona Sforza, kuriai valdovas Žygimantas Senasis buvo padovanojęs Kauno kraštą. Matyt, dėl to karalienė ir liepė antspaudais paminėti Šv. Mikalojų. Viskas susisieja su Kaunu, todėl atstovai ir sutiko, kad jis taptų miesto globėju.

Kodėl Kaunas, Lietuvos miestai?

o

ne

kiti

Esu kaunietis. Gimęs tuomet, kai tėvai dar gyveno prie Rotušės aikštės. Nelabai toli ir pabėgau – pradėjau ten dirbti. Ilgainiui tėvai persikėlė į Benediktinių gatvę, nes aikštė per Nemuno potvynius visuomet būdavo apsemiama iki antro aukšto. Galbūt pamenu, gal sapnavau ar kažkas pasakojo, bet 1946 metais iš mūsų buto antro aukšto kartu su tėvais plaukėme per Rotušės aikštę.

O gal to ir nebuvo.

Ir šiaip – Kaunas. Labai gražus vardas. Įsikūręs dviejų didžiausių upių santakoje. Čia gimiau, gyvenu, kvėpuoju jo oru ir džiaugiuosi nuostabiai gražiu miestu, todėl tik Kaunas.

Daugiau niekas kitas.

Išsamų pokalbį su K. Ignatavičiumi skaitykite čia

2020 LAPKRITIS

1 9

A M E T O I S E M

Ė

N

Kolektyvo šventė su tūkstančiais žmonių! Skamba neįtikėtinai, tačiau taip įvairiausias progas minėdavo Lietuvos fabrikų bendruomenės. Su šokiais, muzika, savadarbiais žaidimais ir gausiomis vaišėmis. Tokių švenčių ir kitų fabrikų bendruomenių tradicijų dokumentacija prieš kelerius metus pateko į kuratorės Auksės Petrulienės rankas ir netrukus virto parodomis. Šiuo metu Kauno paveikslų galerijoje galima pamatyti jau trečiąją „Didžiosios pramonės“ ciklo parodą, skirtą fabrikui „Inkaras“. Prieš tai ekspozicijose pristatyta didžiausia tekstilės įmonė „Drobė“ ir mažiausia – „Kaspinas“ bei J. Janonio popieriaus fabrikas ir jo istorija.

Su A. Petruliene pasikalbėjome apie grandiozines fabrikų šventes bei tradicijų tąsą šiandien.

Jeigu švęsti, tai su visu kolektyvu!

Justė Vyšniauskaitė

2 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Inkariečiai Chemiko dienos šventėje, 1984 m. E. Nicienės archyvas.

22002200 L A P K R I T I S

2 1

kultūra

Industrinė atmintis sparčiai nyksta: sugriuvę didžiuliai sovietmečio fabrikai, besikeičiančios jų teritorijos, dingę produkcijos pavyzdžiai ir įrengimai, laukinės privatizacijos įkarštyje pražuvę archyvai. Nuostabu, kad po šiais griuvėsiais išliko gyvastingos fabrikų bendruomenės – buvę darbuotojai vis dar susiję gyvais ryšiais, nors jų fabrikai nebeegzistuoja jau porą dešimtmečių. Nuo 2017 m. Kauno paveikslų galerijoje, įsikūrusioje bendruomenių erdvėje „Mažosios istorijos“, su buvusių fabrikų žmonėmis, menininkais ir muziejininkais rengiame parodas.

Industrinę praeitį mes truktelėjome iš istorijos paraštės pačiu laiku – kol tai netapo trūkstama grandimi mūsų tapatybės evoliucijoje.

Kaip ir kodėl atsirado tradicija švęsti fabrikuose?

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Kodėl fabrikų atsidūrė muziejuje?

Šventės – natūrali atsvara darbui.

Industrializacijos metu fabrikų gaudesys nustelbė lietuviškas žemės darbų pabaigtuvių dainas, tačiau poreikis švęsti darbą niekur nedingo.

Didesnių Kauno fabrikų kolektyvai jau prieškariu turėjo organizuotą laisvalaikį. Štai Kauno popieriaus fabrikas įdiegė ne tik pažangiausią švedišką popieriaus gamybos įrangą – iš švedų jie perėmė ne mažiau pažangią tradiciją rūpintis darbuotojų gerove. Buvo sukurta maloni poilsio aplinka – gėlynas fabriko teritorijoje, ir skatinama žmonių saviraiška – jau prieškariu fabrikas turėjo savo pučiamųjų orkestrą. Labora et celebra!

Kaip atrodė šios šventės? Kas jas organizuodavo? Šventės buvo puiki proga pasirodyti gausiems fabrikų saviveikliniams kolektyvams – chorams, šokių,

2 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

dainų ansambliams. Šventes fabrike rengdavo kultmasinės (kultūrinėsmasinės) veiklos organizatorius, profsąjungos aktyvistai arba tiesiog bibliotekos vedėja.

Ką švęsdavo? Žinoma, tekdavo švęsti ir privalomąsias, oficialias sovietmečio šventes: vykdavo Gegužės 1-osios paradai (po jų – baliukai draugų rateliuose), Gegužės 9-oji, Kovo 8-oji, Naujieji Metai su už talonus dalinamais šventiniais paketais – deficitiniais žirneliais ir „šampanu“.

Vaikams buvo organizuojamos „eglutės“ – susitikimai su Seniu Šalčiu.

Fabrikų darbuotojai prisimena ypač smagias profesines šventes: J. Janonio popieriaus fabrikas trečią rugsėjo šeštadienį švęsdavo Miškininko dieną, „Inkaras“ – paskutinį gegužės sekmadienį Chemiko dieną. Šios šventės vykdavo fabrikų kurortinėse zonose – stovyklų ar profilaktoriumų lauko estradose, kur pasirodydavo gausūs kolektyvai, o po to gamtoje vykdavo įvairūs žaidimai ir šėlionės. Tai būdavo tikrai grandiozinės šventės – juk fabriko kolektyvą sudarydavo du, trys tūkstančiai žmonių.

Vestuvės dažnai irgi tapdavo fabriko švente. Jauni specialistai, paskirti į fabriką, neretai ten sutikdavo savo antrąją pusę.

Vedybos tarp bendradarbių buvo įprastas reiškinys – čia dirbdavo ištisos šeimos. Tai ir švęsdavo fabrikai kaip viena draugiška šeima – gimtadienius, ypač audringai – jubiliejines darbuotojų sukaktis. „Drobiečiai“ netgi turėjo specialiai sukurtą suvenyrą, kurį įteikdavo sukaktuvininkui – tekintą metalinę taurelę su metų skaičių žyminčiais rėželiais ant kojelės.

Sugebėdavo atšvęsti ir katalikiškas

Šventė „Inkaro“ kolektyviniame sode. E. Nicienės archyvas.

šventes, Kalėdas ir Velykas, cechuose, mažesniais bendradarbių būreliais, be didelio triukšmo, neoficialiai, nors visi apie tai žinojo.

Ar šventėse pamėgtų žaidimų?

būdavo

Senoje G. Jaronio fotografijoje užfiksuota janoniečių šeimų šventė fabriko bendrabutyje. Ten vykstantis žaidimas su kėdėmis atrodo mistiškas. Mus pasiekė tik sustingęs momentas, žaidimo taisyklės neišliko, tačiau galima susikurti savas.

Turime išsaugotų ir labai poetiškų šventės atrakcijų – tostų, kuriuos J. Janonio

fabriko mechanikas Jokūbas Tomaševičius pats sueiliuodavo ir skaitydavo bendradarbiams sukaktuvininkams.

Anuomet šventėse buvo daug daugiau valgoma, geriama ir šokama.

Ar šventėse dalyvaudavo ir vadovai, o gal nuo jų tai buvo slepiama?

Sovietmečio fabrikuose santykis tarp administracijos ir darbuotojų buvo visai kitoks nei dabar – artimesnis. Visi stengėsi išgyventi planinės ekonomikos realybėje – priešai ir skriaudėjai gyveno Maskvoje, o administracija ir darbininkai padėjo vieni kitiems gudriai apeiti beprotiškus „centro“ 2020 LAPKRITIS

2 3

A M E T O I S E N Ė M

Tradicinėje J. Janonio fabriko Miškininko šventėje, 1983 m.. Fotografas R. Požerskis.

Iš leidinio „J. Janonio popieriaus fabrikas“.

2 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Jubiliejinėse fabrikų šventėse dalyvaudavo ir svarbūs svečiai.

J. Janonio fabriko 50-mečio šventėje apsilankė Algirdas Mykolas Brazauskas. Vaišės vyko kultūros namų salėje – čia darbuotojai buvo surengę kulinarijos parodą.

Brazauskas pasirinko stalą su „Ragučio“ alaus bačka ir sumuštiniais su lašiša, ikrais – deficitiniais delikatesais, gautais tiesiai iš „Tulpės“, kur dirbo vienos „inkarietės“ pažįstama.

Gurkšnodamas alų Brazauskas pasakė: „Čia stovėsiu ir pasiliksiu, kur alaus bačkutė ir geri sumuštiniai.“ Ar tų laikų šventės turi ką nors bendro su dabartiniais įmonių baliais?

Idėja labai panaši – cementuoti kolektyvą, motyvuoti darbuotojus dovanojant jiems malonius laisvalaikio renginius. Tik anuomet žmonės patys kurdavo švenčių programas ir dekoracijas, fabriko saviveiklininkai koncertuodavo.

Senis Šaltis nebuvo samdomas – tai būdavo savas persirengėlis, kuris nors šmaikštus ir žodžio kišenėje

neieškantis fabriko darbuotojas ar net darbuotoja. Dabar įmonių šventės dažnai patikimos profesionalams – švenčių organizatoriams, animatoriams, samdytiems muzikos ar teatro kolektyvams.

Ar tokių švenčių fenomenas vis dar gyvas? Ką iš senų jų tradicijų galėtume pasiimti ir pritaikyti šiandien?

Pačių sukurtos šventės traukiasi iš mūsų skubančios kasdienybės.

Traukiasi kartu su nuoširdaus bendravimo atmosfera darbo kolektyve, nyksta taip pat greitai kaip emocingi ir tvirti ryšiai tarp žmonių. Štai ir mūsų Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus – savotiškas kultūros fabrikas su dviem šimtais darbuotojų. Kadaise čia vykdavo nerealūs naujametiniai baliai su įstabia pačių muziejininkų sukurta teatralizuota programa. Tačiau dabar paskutiniai metų mėnesiai muziejuje yra tapę įtemptu trigubų ataskaitų, rodiklių skaičiavimo ir metinių planų užbaigimo metu.

Tiesiog nelieka nei entuziazmo, nei laiko šventės organizavimui ir repeticijoms. Tempas ir per greitai bėgantis laikas atima mūsų šventes.

Galbūt neverta tikėtis, kad tokios pat grandiozinės fabrikų šventės galėtų vykti dabar. Tačiau man nuostabus ir pritaikomas atrodo nekomercinis švenčių pobūdis, kai jas organizuoja pats darbo kolektyvas. Kai šventę sukuria kažkas kitas, žinoma, sutaupai savo laiką ir energiją, tačiau tuo pat metu jautiesi labiau jos žiūrovas nei dalyvis. Todėl labai norėtųsi sugrąžinti bent dalelę žmonių entuziazmo tikrai savos šventės sukūrimui.

2020 LAPKRITIS

ciurlionis.lt

nurodymus.

Administracija ir profsąjungos rūpindavosi šventėmis – skirdavo tam lėšas.

J. Janonio fabriko direktorius Burba netgi pastatė darbuotojams pokylių rūmus ant Kauno marių kranto! 1976 m., statydamas fabriko darbuotojų valčių „garažą“ – elingą, jis sugebėjo čia įrengti pokylių salę, pirtelę, kambarius nakvynei. Už tai partiniame susirinkime gavo papeikimą, o „janoniečiai“ – puikius pokylių rūmus: kiek vestuvių čia atšokta, kiek triukšmingų švenčių būta! Fabrikų įkūrimo jubiliejai buvo pažymimi kapitališkai – „Inkaro“ penkiasdešimtmečiui (1933–1983) teritorijoje pastatytas memorialinis akmuo, atidaryta poilsio zona su grandioziniu fontanu.

2 5

A M E T O I S E N Ė M

Kur? Žinoma, Šančiuose. Žemuosiuose.

Kranto 1-oji, 2-oji, 3-oji ir t. t. gatvelės suteka į Nemuną, ir jų gyventojams nereikia jokio asfalto barjero tarp upės ir rajono. Straipsnio pavadinimas – antroji Šančių operos libreto eilutė.

Operai muziką kūrė a. a. kompozitorius – žinoma, šančiškis – Vidmantas Bartulis. Libretas – kūrybinių dirbtuvių rezultatas. Opera, subūrusia per šimtą profesionalių ir nebūtinai menininkų, Šančių bendruomenė užbaigė 2018-uosius. Ir tai tik viena priežasčių žavėtis fenomenu, kuris visai dar jaunas, bet turi tvirtą istorinį pagrindą ir už savo drąsias veiklas jau sulaukė ir vietos, ir tarptautinių įvertinimų. Štai Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija bendruomenę apdovanojo už geriausią 2019 metų urbanistikos kūrinį – gyvąjį Nemuno kelią. Jei tiksliau, už susitelkimą ir aktyvius veiksmus ginant Šančių rajono vietos dvasią, išsaugant šio rajono tapatybę ir unikalumą ateities kartoms.

Ten, kur dvidešimt krantų Kotryna Lingienė Jono Danielevičiaus nuotr.

2 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2020 LAPKRITIS

2 7

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Kaip man pasakoja sutikusi jausmais Šančiams pasidalinti Vilma Ragauskienė, ji iniciatyvią vietos bendruomenę pastebėjo iškart, kai prieš aštuonerius metus su vyru atsikraustė į mikrorajoną. „Pamenu, kaip sužavėta stebėjau Šančių paradą, bet tada įsitraukti taip ir neradau galimybės, o gal nelabai supratau, ar ir kaip galiu būti naudinga. Svetimi man buvo bendruomeniniai reikalai, likdavau tik stebėtoja, nors jausti, kad tokia bendrystė veikia, buvo gera.“ Didysis Vilmos įsitraukimas prasidėjo būtent 2019 m. balandį, išgirdus apie ketinimą tiesti gatvę Nemuno pakrantėje: „Palietė. Nors negyvenu toje Nemuno pusėje, tačiau mėgstame ateiti su šeima ten pasivaikščioti, važiuojame pakrante dviračiais. Žavėjo ir žavi tos pakrantės ramybė, kurios šiandien taip trūksta, žali plotai, flora ir fauna. Vakarų pasaulis liaupsina žaliųjų plotų įtaką žmogaus psichikos ramybei, pagaliau į tai atsigręžiama, siekiama bet kokia kaina išsaugoti, todėl niekaip nesuvokiau šio projekto įgyvendinimo būtinybės“, – prisimena pašnekovė. Jos prisijungimo prie aktyvios bendruomenės, kurią šiuo metu sudaro – moka nario mokestį – apie 40 narių, tikslas buvo atkreipti žiniasklaidos ir visuomenės dėmesį į tai, kad beatodairiška miesto plėtra turi rūpėti kiekvienam. Ji siekia, kad vietos gyventojai būtų įtraukiami į miesto plėtros projektus, laiku ir sklandžiai supažindinami su teritorijų planavimu, turėtų realią galimybę išsakyti savo nuomonę miesto plėtros klausimais.

Tapusi aktyvia vietos bendruomenės nare Vilma pamatė, kad bendruomenė – gyvas organizmas, kuriame nutinka visko, kuris augina gebėjimą priimti skirtingus. Jai svarbu ir pavyzdys augančiam sūnui, kuris stebi tos bendrystės vaisius: „Jis mato, kad mes patys sau gyvenime kuriame 2 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

šventės ir bendrumo jausmą.“ Taigi apie šventes – apie Šančines, kurios įvyko jau šešerios, ir kasmet rugsėjį būna vis kitokios. Šančinės – visuomenės iniciatyva vykstanti rugsėjo šventė. Visų čia gyvenančių, dirbančių, veikiančių margaspalvis paradas „Kėdė“, simfonija Kauno autobusams, parašyta jau minėto kompozitoriaus Bartulio, piknikai, koncertai Nemuno pakrantėje – visko nutinka. Kaip sako Vilma, kiekvienas čia „sumeta“ viską, ką geba, ką turi, kuo gali pasidalinti: profesine patirtimi, daiktais, finansais, kontaktais, laiku. „Svarbiausia, visus vienijanti gija – noras veikti dėl bendro gėrio. Kiek kas sugeba, kiek gali – tiek skiria. Kiekvieno indėlis laukiamas ir svarbus. Čia kaip darbas be darbdavio: motyvacija veikti ir skirti laiko ateina iš tavęs paties.“ Kelių vietos entuziastų, pirmiausia – čia į giminės namus grįžusios gyventi Vitos Gelūnienės ir jos vyro Edo Carrollo, kurį kalbinome viename pirmųjų šio žurnalo numerių, dėka suvienytas išties margaspalvis rajonas – nuo seno čia gyvena darbininkų šeimos, nemažai ir dirbtuves turinčių ar gyvenančių menininkų, restauravus carines kareivines kraustosi ir jaunoji karta. Aktyvus bendruomenės narys yra ir Šančių klebonas Audrius Mikitiukas. Vilma su šypsena prisimena, kaip, sutikęs pasakyti sveikinimo kalbą Šančinėse, jis pasisiūlė ir pavaišinti vietos gyventojus savo gaminta kopūstiene: „Kulinarija jam nesvetima.“ Visa kopaprastumas Šančiuose mano pašnekovę turbūt labiausiai ir žavi. „Kai pirmąkart dalyvavau sekmadienio mišiose Šančiuose, nuoširdžiai nustebau ir likau sužavėta klebono kvietimo į tuo metu organizuojamą švaros talką. Klausimas iš tribūnos buvo paprastas: „Gal kas iš čia esančių turi trimerį ir gali jį atsinešti į talką?“

Pagrindinė Šančių šventė vyksta kartą per metus (tiesa, dar viena paprastai vyksta ir per Kalėdas prie vieno seniausių rajono medžių – balzaminės tuopos – esančiame dar viename caro laikų relikte – bendruomenės sutvarkytame, o dabar miestui grąžintame Kopūstų lauke; tik šiemet žiemos šventė neplanuojama dėl pandemijos), bet bendruomenės aktyviausieji susitinka nuolat – stengiasi kartą per mėnesį. „Geru oru džiaugiamės galimybe susirinkti Nemuno pakrantėje (tada net įkaitusias kojas turime galimybę atvėsinti upės gaivoje), kitu metų laiku ar lyjant renkamės Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Šančių padalinyje arba pas ką nors namuose ir būtinai gardžių pyragų apsuptyje“, – kasdienėmis, bet labai svarbiomis vietos tradicijomis dalijasi Vilma.

Man tyrinėjant Šančius rodosi, kad Šančinės ir kiti bendruomeniškumo pavyzdžiai ryškina originalų rajono veidą miesto ir net šalies kontekste.

Istorinės vietos, architektūra, rami kaimynystė, vešli gamta, kareivinės ir štai – margaspalviai kostiumai, paradai, operos, atskleidžiami nauji ar seniai užslėpti talentai… Ir viskas dera.

Vilma gi mano, kad mes ir gyvename tam, kad būtume vieni dėl kitų, arba tai turėtų būti siekiamybė: „Džiugu, jog mažėja abejingumo tam, kas vyksta už savo kiemo ribų. Mes visi susiję.

Ir tik patys sau kuriame vienovę, tik patys ir esame už ją atsakingi. Sena

gera tiesa teigia, kad jei nori keisti pasaulį, ieškok galimybės pokyčiams savyje – nuo to viskas ir prasideda. Tikiu, jog ne viename Lietuvos mieste ar rajone tos bendrystės jau kuriasi, tik gal mažesniu masteliu, gal lokaliau ir labiau kamerinėje aplinkoje.“ Būtų galima pasakoti ir pasakoti – juk mes net Šančių istorijos neaptarėme.

Norintiems rimčiau pašančinėti rekomenduoju urbanisto Jurgio Vanago knygą „Šančių praeities takais: prisiminimai“. Beje, Šančiai turi ir savo ženklą, kurį sukūrė daugelio miestų herbų autorius Rolandas Rimkūnas.

Kompoziciją sudaro raudonų plytų mūro statinys, primenantis karinius įtvirtinimus. Taip pat pavaizduotos ir aštuonkampės žvaigždės, įprasminančios vietos praeitį bei ateitį ir simbolizuojančios viltį. Na, ir dvejus Šančius – Žemuosius ir Aukštuosius, kurių šiame straipsnyje nebespėjome pasiekti. Emblema netruko būti perkelta ant vėliavos, o šią plevėsuojant galima pamatyti ne viename kieme.

Tai irgi viena iš iniciatyvų – šančiškis Robertas Knispelis sugalvojo akciją „Padovanok Šančių vėliavą kaimynui“. O kur dar legendiniu virtęs ir fiziškai nebeegzistuojantis Šančių kioskas bei jo lobiai, o kur dar tarp Žemųjų ir Aukštųjų Šančių esantis buvęs parako sandėlis, virtęs meno ir kultūros „Paraku“ – viskas bendruomenės rankomis.

Viskas atvira atviriems žmonėms.

2020 LAPKRITIS

2 9

Festivalis visus metus

2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K N

A

S

–

E

U

R

O

P

O

S

Nuo paskelbimo, kad 2022-aisiais Kaunas taps Europos kultūros sostine, praėjo jau daugiau nei treji metai. Įdomu ne tik stebėti vis stiprėjančias, savarankiškėjančias programos sroves, bet ir matyti vis daugiau į šį „žaidimą“ įsitraukiančių žmonių. „Kaunas 2022“ rubrikoje jau pasakojome apie eigulį-laikrodžių kolekcionierių, smėlio dėžių daržininkus, Kauno marių palaidotų istorijų saugotojus ir daugelį kitų, kurių be šios programos turbūt nebūtume pažinę. Arba jie nebūtų pradėję auginti salierų tarp daugiabučių. Šventė smagiausia ta, kurią susikuri pats, ir 2022-aisiais už šventinę nuotaiką – ne tik per atidarymą ir uždarymą – taip pat būsime atsakingi visi. Kaip įtraukti, pritraukti ir katalizuoti, kaip išmokti nebijoti žodžio „kultūra“, nagrinėjame su „Kaunas 2022“ direktore Virginija Vitkiene ir programos vadove Ana Kočegarova.

K

A

U

Kotryna Lingienė

3 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Pokalbyje neaptarėme, bet būtina paminėti, kad karantino metu „Kaunas 2022“ po Kauno rajono kiemus pažėrė daug mažų švenčių – projektas „Kultūra į kiemus“, kurio žiūrovai šventė balkonuose, įvertintas tarptautiniu mastu. Politikos inovacijų instituto (The Innovation in Politics Institute) apdovanojimų kategorijoje „Susidorojant su Covid-19“ projektas pateko į geriausiųjų dešimtuką. Martyno Plepio / „Kaunas 2022“ archyvo nuotr.

2020 LAPKRITIS

3 1

Ana Kočegarova: Tiesą sakant, pirmosios kultūros sostinės buvo labai koncentruotos laike ir panašios į festivalius. Tai buvo aukštos meninės kokybės renginių programos, skirtos pristatyti vertingiausią tos šalies kultūrą. Metams bėgant pastebėtas labai platus kultūros sostinės programų poveikis skirtingiems sektoriams – turizmui, miestų investiciniam patrauklumui, be to, poveikis miestiečių savimonei, savijautai savame mieste. Išaugęs gyventojų pasididžiavimas savo miestu labai susijęs su didžiaisiais kultūros sostinių renginiais – tai ypatingos šventės. Žinoma, kultūros sostinės metais didelis kokybinis šuolis įvyksta visame kultūros sektoriuje.

Kalbant apie tuos atidarymus, kuriuos mums pavyko pamatyti – ne tik pasižmonėti, įvertinti atlikėjus, meninius sprendimus tuose renginiuose, bet ir perprasti tų renginių kūrimo principus, metodiką – man labiausiai įsiminė ne finansiškai brangiausios šventės. Įspūdingiausi renginiai tie, kurie įspūdingi ne tik svečiui, bet ir miestiečiams, ir kurie nėra tiesiog šventė. Tai būna pasakojimas apie miestą, kurio autoriais gali būti patys miestiečiai.

Gyventojų įtrauktis į kūrimo procesą, jų balsas renginio naratyve man atrodo lemiamas sėkmės faktorius.

K

A

U

N

A

S

–

E

U

R

O

P

O

S

K

U

L

T

Ū

R

O

S

S

O

S

T

I

N

Ė

2

0

2

2

Kultūros sostinių tradicija Europoje gyva jau daugiau nei tris dešimtmečius. Ar visada tai buvo metus trunkantys renginiai su dideliais „bum“ pradžioje ir pabaigoje?

3 2

Virginija Vitkienė: Sostinės atidarymas Vroclave, kur atidaryme dalyvavo pusantro tūkstančio žmonių – aktorių, atlikėjų, šokėjų, dainininkų. Beveik visos kultūros organizacijos dalyvavo keturiose procesijose, suplaukusiose į vieną pagrindinę miesto aikštę. Net tramvajai tapo festivalio dalyviais – miestas buvo atviras žmonėms, atviras švęsti.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Abi paminėjote bendruomenių ir žmonių įsitraukimą. Kiek man tenka stebėti „Kaunas 2022“ inicijuotus ar įkvėptus renginius, ypač Kauno rajone, neretai tai yra sušiuolaikintos, suaktualintos – ir tokios smagios! – vietos tradicijos.

Tradicijos, kurios miestiečiui gal atrodo nuobodžios, senos, bet reikia visai nedaug, kad derėtų bendrame kultūros sostinės audinyje.

V. V.: Jau rengdami paraišką įtraukėme ir Kauno rajoną, bet iš pradžių gana mechaniškai. Manėme, kad ir modernizmo, ir atminties, ir jaunimo temas tuo pačiu būdu vykdysime ir Kaune, ir Kauno rajone. Ir po pirmų metų supratome, kad tai neveikia. Tada atsirado unikali Šiuolaikinių seniūnijų programa. Pradėjome kiekvienoje seniūnijoje nuo bendruomenės susibūrimo, visų aktyvių ir norinčių prisidėti žmonių bei įstaigų atstovų, kad jie išsakytų savo džiaugsmus, problemas ir nuoskaudas, įvardytų vietas, kurias nori paviešinti ar pataisyti, pasitelkę kultūros įrankius. O jeigu toje seniūnijoje jau vyksta renginys, tai jį ir stipriname bendromis jėgomis.

A. K.: Aš dar papildyčiau apie festivalius. Rengiantis 2022-iesiems gimė ne viena panaši programa. Konkrečiai rajonui buvo sukurtas Šiuolaikinių seniūnijų modelis, taip pat miestas ir dalinai rajonas įsitraukė į tokius festivalius kaip Tarptautinė laimės diena ir Istorijų festivalis, Kauno dizaino įvykis ir „Fluxus“ festivalis bei kiti.

Mes nesiekiame užkrauti antstato jau esamam kultūriniam gyvenimui, veikiau pratęsti tai, kas jau yra. Šiuolaikinių seniūnijų modelis grįstas akupunktūra ir tyrimais – stebime, kokie yra daigai ar jau subrendę kultūriniai reiškiniai, ar mąstoma bendruomeniškai, kaip galima tuos renginius ar tas tradicijas dar praturtinti, padaryti matomas tarptautiškiau, pailginti jų gyvavimą.

A. K.: Tai buvo labai spontaniška. Pirmasis „Fluxus“ festivalis vainikavo 2018 m. vasarą vykusią „100 pirmų kartų“ stovyklą, kurioje dalyvavo jaunimas iš visos Europos. Kilo mintis padaryti čia ką nors tokio neįprasto. Nes šventė ir yra kažkas nekasdieniška. Gal uždaryti gatvę... Tai baigėsi tokiu renginiu, kuris tikrai nebuvo numatytas kaip tradicija. Tiesą sakant, derindami visus uždarymo leidimus, aiškindami policijos viršininkams, transporto atstovams, kokia renginio prasmė ir kam visa tai daroma, patys gerai nežinojom, ar žmonės iš viso susirinks.

Pasirodo, kaip sakai, tokio renginio Kaune baisiai trūko. Visi entuziastingai priėmė kvietimą ir neliko abejonių, kad jį reikia kartoti.

Matyt, kartais iš kultūros sostinės irgi dažnai tikimasi labai brandaus, labai kokybiško kultūrinio rezultato, bet kartais menininkų ar kultūros funkcija yra sustabdyti eismą ir suteikti sceną žaidimui ar kiekvieno individualumui, kūrybiškumui. Vis patys aiškinamės, kas per reiškinys yra ta „Fluxus“ programa. Ji, viena vertus, garsina „Fluxus“ meno ištakas ir sąsają su Kaunu. Kita vertus, „Fluxus“ yra tiesiog įkvėpimas bendruomeninei programai. Gal tokie „Fluxus“ aspektai kaip „pasidaryk pats“ ar antielitarizmas ir buvo lemtingi įsivaizduojant, kas turėtų būti ta kultūros sostinės bendruomenių programa.

pat prisideda prie kultūros sostinės vertybių sklaidos? Galbūt tie žmonės, kurie neina į tokius renginius kaip Istorijų festivalis, nesidomi modernizmu, nedalyvauja Kultūros sostinės forume ar kitaip nereaguoja į tai, ką KEKS’as daro, susižavi spalvingais „Fluxus“ festivalio ar Laimės dienos pareiškimais?

A. K.: Kultūros sostinė nėra nei baleto sostinė, nei klumpių sostinė – tai yra kultūros sostinė pačia plačiausia prasme, ir taip mes turime mąstyti savo biure – ne apie vieną kokią auditoriją, kuriai gal save priskiriame, bet apie visų miestiečių ir miesto svečių interesus ar komunikacijos burbulus.

Negalime leisti savo įpročiams, savo galvosenai varžyti kultūros sostinės programos. Auditorijų vystymo aspektas labai svarbus tokiuose renginiuose kaip „Fluxus“ festivalis. Taip, jis pritraukia tam tikrą auditoriją, kurią tu, Kotryna, apibrėžei, bet sužaidę karnavale, pasimatavę kokį naują vaidmenį jie toliau gilinasi į vakaro programą – juk užkopęs į auditorijų vystymas – kertinė sąvoka visuose mūsų atviruose kvietimuose ir mūsų pačių planuojamoje programoje.

V. V.: Vis primename ne tik sau, bet ir partneriams, kad čia ne Europos meno sostinė. Menas, maistas, mada, popkultūra, rimtoji kultūra – visa yra kultūra ir norėsime, kad 2022-aisiais tai atsispindėtų. Tiek per tris didžiuosius renginius, tiek, pavyzdžiui, itin sėkmingo jau dukart įvykusio scenos menų festivalio „ConTempo“ metu. Jis aukščiausios klasės atlikėjų pasirodymus išneša į miestą, į rajoną, pas tas auditorijas, kurios neateitų į teatrą.

Užklumpa netyčia.

kaunas2022.eu

„Fluxus“ festivalis ir jo kulminacija – kopimas į Parodos kalną yra turbūt ryškiausias, smagiausias įvykis – tikrai nežinai, ką ten gali pamatyti. Visgi lietuviški paradai tokie jau būna – visi rimti, valdiški, kad tik nesusijuoktų. O „Fluxus“ yra tikras Kauno karnavalas, kurio labai trūko. Trūko progų tiesiog pasipuošti, pabūti, kuo nesi, pasijuokti.

Išsamų pokalbį su „Kaunas 2022“ atstovėmis skaitykite čia

Ar sutiktumėt, kad lengvesnio formato, ne tokie rimti renginiai taip

2020 LAPKRITIS

3 3

A M E T O I S E M

Ė

N

Ankstesniuose žurnalo numeriuose jau esame aptarę, kaip šoko ir linksminosi kaunuomenė praėjusio amžiaus antroje pusėje ir šio pradžioje.

Nuo bigbito iki reivo. Dabar vėl apie elektroninę šokių muziką, kurios vakarėlių kultūrai nemažą įtaką padarė užgriuvusi pandemija, sustoję lėktuvai, pinigines ištuštinę klubinėtojai. Vieni rekomenduoja didžėjams keisti profesijas, kiti turi didesnių planų.

Po M. Žilinsko dailės galerija prieš penkerius metus pradėjęs veikti klubas „Lizdas“ – prie pastarųjų.

Ir visai nesvarbu, kad žmonių jame telpa saujelė, o fotografuoti negalima. Legenda tokia gyva, kad kartą per kelis mėnesius „Lizdas“, kaip tas moliūgas, virsta „Prisukamo Abrikoso“ karieta ir išvažiuoja į vis kitą Kauno vietą. Ten dešimtimis skaičiuoji jau ne šokėjus, o didžėjus. Kaip per mažiau nei dešimtmetį tapti neatsiejama Kauno kultūros dalimi, pasakoja vieni iš idėjos autorių ir vieni iš „Lizdo“ sukėjų Žilvinas Širka ir Mantas Pakeltis. Patys, žinoma, irgi didžėjai.

Vakarėlis turi tęstis Daina Dubauskaitė „Prisukamo Abrikoso“ archyvų nuotr.

3 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2020 LAPKRITIS

3 5

Žilvinas Širka: Aš manau, kad žmonės stresuoja būdami toje kasdienos realybėje, kuri ne visada yra pakenčiama. Tada ateina savaitgalis ir per jį turi išleisti visus piktuosius demonus. Čia jei labai trumpai, bet jei gilintumėmės į visos elektroninės šokių muzikos kultūros ištakas prieš keliasdešimt metų, reikia pastebėti, kad ji tokia atskalūniška ir iš pradžių neturėjo tokių klubų, kaip įsivaizduojame dabar. Vadinamieji reivai vykdavo sandėliuose, atokiai nuo kitų akių, ir dažniausiai elektroninė muzika prigydavo tokiose vietose, kur buvo daug gamyklų ir jų darbininkų, kitų sunkiau gyvenančių, atstumtų visuomenės sluoksnių. Detroitas, Čikaga… Žmonėms reikėjo kaip nors išleisti garą. Bet, tiesą sakant, nežinau, ar galima linksminimąsi kiekvieną savaitgalį vadinti švente.

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Naktinių klubų lankytojai švenčia kiekvieną savaitgalį. Kaip jums atrodo, kodėl tokia tradicija gaji?

Kodėl dalis žmonių penktadienio vakarą eina linksmintis ir taip ilsėtis, o dalis – miegoti?

Tiesa, juk ir praėjusio „Lizdo“ sezono šūkis buvo „Į klubą kaip į darbą“. Visgi labiau turbūt juokais, kviečiant nepraleisti susitikimų?

Mantas Pakeltis: Taip, toks yra visas šiuolaikinis socialinis būvis. Aš, pavyzdžiui, nespėju su visais susitikti darbo dienomis, nes turi pasportuoti, pavalgyti, grįžti namo pamiegoti. O savaitgalis toks, na, ką? Kitą dieną nereikia į darbą, tai gali sau leisti truputį ištrūkti. Yra ir kultūrinė tradicija. Į teatrą – kokį trečiadienį, ketvirtadienį – į kiną, penktadienį – į diskoteką, o likusį savaitgalį – pagal likusias jėgas. Ž. Š.: Šventėje turbūt svarbiausias ir yra tas socializavimosi aspektas.

Nuo Vienos balių iki diskotekų rūsiuose. Viso ko jungiamoji ašis yra bendravimas.

3 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kaip tik šiame žurnalo numeryje publikuojame skaitinį apie tarpukario salonų kultūrą. Šeštadieniais po pietų žmonės – kviestiniai – rinkdavosi aptarti įvairiausių meno ir gyvenimo reikalų. Tiesioginės paralelės su naktiniu klubu čia, žinoma, neišvesi, bet štai ir „Lizde“ taikote veidų kontrolės principą, bet ko neįleidžiate. Ar tam, kad bendraminčiai jaustųsi gerai ir saugiai? Ž. Š.: Na, iš dalies taip. Ne tik dėl veidų kontrolės, bet ir dėl pačios muzikos bei mūsų kuriamo turinio susiformuoja tam tikras žmonių sluoksnis. Tai ir gerai, ir blogai, nes būna tokių, kurie eina į klubą visiškai ne dėl muzikos, o dėl tų kitų pažįstamų, kuriuos ten sutiks. Ta lankytojų rūšis, vadinamieji rūkyklos klubinėtojai, muzikos ir neišgirsta, net neprieina iki šokių aikštelės.

Bendravimas juk, kaip jau nusprendėme, yra kertinis dalykas.

Ir jei sutariame, kad kassavaitgalinis vakarėlis – ne šventė, eikime prie susitikimo priežasties – jūsų komandos organizuojamo ciklo „Prisukamas Abrikosas“. Šie grandioziniai kelių salių renginiai įspūdingose, dažnai industrinėse erdvėse neretai sutampa su valstybinėmis šventėmis, tiksliau, jų išvakarėmis – nes kitą dieną niekam nereikia dirbti, tiesa? Ž. Š.: Yra tas dalykas, bet ne mažiau svarbus yra migravimas. Kaunas kurį laiką buvo netgi toks miestas, į kurį per šventes grįžtama, o ne iš kurio išvažiuojama. Būtent dėl to ir pradėjome rengti tas šventes, kad bičiuliai turėtų vietą susitikti.

Pirmieji „Abrikosai“ nebuvo tokie jau grandioziniai – į „PuntoJazz“ palėpę tilpdavo pora šimtų draugų, ir tai tikrai būdavo toks savotiškas salonas.

Bet pats pirmasis šio pavadinimo renginys buvo visai neypatinga proga ir gana atsitiktinis.

M. P.: Kalėdos, kaip tema, atsirado tada, kai mes patys vienu metu buvom truputį atitolę nuo visų grojimų ir vakarėlių. Toks „Abrikosas“, koks jis yra dabar, koks jis išaugo, prasidėjo buvusio Ryšių muziejaus „Kiemelio 837“ vidinėje salėje. Didelė salė buvo, vestuvinė, mes nepasikuklinom, prisirinko nežmoniškai daug žmonių. Ž. Š.: Kalbant apie muziką, prasidėjo viskas nuo drum’n’bass, o atnaujinę kalėdinę veiklą trejus metus šventėme su gyvais „Golden Parazyth“ koncertais. Vėliau jis padarė atskirą renginį, o mes pamatėme, kad nebūtinai jis ir buvo svarbiausias elementas. Svarbiausia buvo laukinė vakarėlio nuotaika, visiems tiesiog reikėjo atsitikti.

Aš atsimenu, kad ten buvo net apdraskytų žmonių.

M. P.: Buvo sudraskytų nugarų ir dužusių širdžių. Prarastų sąmonių vakarėlis. Visi šoko už didžėjaus, vienintelis apšvietimas buvo tokia girlianda prie DJ stalo. Dar buvo vizualizacija, kurią nugriovė per pirmas dvi vakarėlio valandas.

Ž. Š.: Perėjo kiaurai ekraną. Buvo smagu. Manau, visa tai vyko prieš šešerius ar septynerius metus, dar iki atidarant „Lizdą“.

M. P.: Tada atsirado tradicija.

Persikraustėm į buvusias „Exit“ klubo patalpas A. Jakšto gatvėje, pradėjom galvoti, gal reikia daryti dažniau, nes visai fainai susitikt su visais. Renginiai vis augo, augo, ir dabar „Abrikosas“ yra toks, koks yra.

Kokių dar esat tų vietų apėję?

Manau, kad tiems, kas jūsų renginiuose nesilanko, bus visai įdomu išgirsti, kad tokiose vietose apskritai gali vykti renginiai.

Duetu: Dabartinis Kauno kultūros centras – tada „Tautos namai“, „Stumbro“ bravoras, kur dabar klubas „Lemmy“... Radijo gamykla, „Pergalės“ gamykla, „Drobės“ fabrikas. Ž. Š.: Ir dar Buitinės chemijos fabrikas, kur mes toksines atliekas valėme su kaukėmis. Nežinau, kiek buvo saugu daryti ten renginį.

2020 LAPKRITIS

3 7

„Prisukamo Abrikoso“ vieta dažniausiai slepiama iki paskutinės minutės. Žmonėms dabar jau nusispjaut, kur bus, vis tiek eis. Bet ar pastebėjot, kad kai kurie rajonai yra mažiau patrauklūs?

rajonas, mediniai nameliai be garso izoliacijos… Aišku, atvyksta ir policija, tenka šnekėtis su pareigūnais, bandyti tempti gumą, aiškinti, kad nusuksi garsą į kitą pusę arba pritildysi, bet, aišku, to nedarai, nes vakarėlis turi tęstis.

Ž. Š.: Dabar jau galiu pasitikėti savimi ir sakyti: „Galiu daryti renginį Aleksoto mėsos fabrike arba galiu daryti Vilijampolėj, vis tiek žmonės ateis.“

Ar jūsų pasirinktos renginių erdvės turi įtakos atlikėjų sąrašui? Skambesiui, kurį norit tą naktį skleisti?

Ž. Š.: Čia dar vienas lūžio taškas – apšokom visą centrą ir pradėjom kažkur kitose miesto pusėse dairytis. Pamatėm, kad efektas nėra labai blogas, o kaip tik įdomu truputėlį paklajoti, paieškoti tos vietos, kažkokiose tamsiose gatvelėse rasti keletą pasimetusių, vakarėliui pasiruošusių margų žmonių.

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

M. P.: Buvo toks laikas, kai viską turėjai būtinai daryti centre.

Neduok Dieve, reikės pavažiuoti truputį toliau, ant kalno kur nors užkilti. Tai viskas, batai, nieks neateis, gali pamiršti.

Kartais pati erdvė sukuria temą ir nuotaiką. Ten reikia tik pastatyti sceną, kaip „Pergalės“ gamykloje, ir efektas bus, o kartais reikia ir kelias savaites dirbti, kaip radijo gamykloj, kur yra daug mažų erdvelių. Kuri būsimą pojūtį žmogui, galvoji, kaip jis įėjęs į tą renginį tą erdvę pamatys, kur jis eis, kaip ten jausis.

Mano galva, vienas sudėtingiausių, gal net nelabai pavykęs renginys iš esmės buvo statybų aikštelėje.

Tai buvusi „Aušros“ spaustuvė, dabar ten įsikūręs spa. Viskas ten atrodė gerai, bet tas pastatas buvo visiškai kiauras. Langai yra, langų nėra, nesuprasi. Nėra stabilių sienų.

Mes nujautėm, kad bus sudėtinga.

Kai tikrinom garsą, išėjau į lauką ir supratau, kad ten girdisi taip pat kaip viduje. O aplink gi stoties

3 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Ž. Š.: Aš matyčiau viską kitaip.

Skambesys vienoje scenoje vienoks, kitoje kitoks. Dėliodamas scenografiją, kuri atsiranda tam tikroje salėje, galvoji, kaip sukurti atmosferą tai vietai. Nes juk gauni tik sienas. Okey, yra gamyklų, kur randi kažkokį industrinį kraną, ir tai jau diktuoja tam tikrą temą.

Jeigu tai tiesiog kažkokia salė, kuri yra gamyklinė, tuščia, tada lengviau paruošti tą vietą pagal muziką, kuri ten skambės.

Kalbamės spalio pabaigoje, paskutinės naujienos – šokti saugiai ir oficialiai galima iki vidurnakčio.

Jūsiškis „Prisukamas Abrikosas.

Visi Šventieji“ ta proga planuojamas pradėti antrą popiet. Skamba įdomiai.

Visgi, atmetus apribojimus, kokių šiai renginių serijai turite ambicijų?

M. P.: Kiekvieną kartą renginius norisi padaryti vis geriau ir profesionaliau. Nebėra jau tai visiškas reivas, kaip būdavo prieš ketverius metus. Man norisi – čia nėra mūsų visų nuomonė – turėti kažkokią vieną vietą ir joje bazuotis, pavyzdžiui, metus. Kad galėtume dar labiau ją paruošti ir joje vystyti tam tikrus projektus. Nes kitą kartą tiesiog nespėji pakankamai anksti susirasti konkrečios vietos, nespėji pristatyti tam tikro meninio projekto, video ar šviesos instaliacijos.

M. P.: Bet gal metas subręsti? Stresas mane jau ima erzinti. Nebe taip patinka. Ž. Š.: Žinoma, maža tikimybė, kad kada nors paleisime tą savo „Prisukamą Abrikosą“. Jis jau nebe nuo mūsų priklauso. Kažkas sakė, kad tai jau tapo miesto tradicija.

M. P.: Todėl norėtųsi išplėsti visa daryti koncertus dieną ar dvi prieš, at-

vežti instaliacijas, kurias būtų galima aplankyti iki renginio. O tada jau reivas. Ž. Š.: Tai patogi platforma bandyti daryti ką nors naujo ir įdomaus.

Atvežti kokį nors sudėtingą, brangų užsienio performansą, nuo nulio pradėti tą visą veiklą rizikinga. Bet čia, po skėtiniu projektu, matom galimybių daryti įdomius koncertus, kurių Kaunui trūksta. Trūksta dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, mažai koncertų salių. Bet mes savo kailiu išmokome, kaip visa tai daryti fabrike ar kitoje netipinėje erdvėje.

Turime ir kitų tarpdisciplininių vektorių, kuriuos norime vystyti ir pačiame „Lizde“ – tarkime, vasarį prasidėjo bendradarbiavimas su Kauno miesto simfoniniu orkestru.

Paliksiu kabliuką pabaigai, ką gi mes su jais ruošiame.

2020 LAPKRITIS

www.facebook.com/lizdas.club

Ž. Š.: Čia galiu pridurti, kad renginio vietą paprastai skelbiame prieš pat vyksmą nebūtinai tik dėl ažiotažo.

Kartais tikrai pasitvirtinam lokaciją likus šešioms dienoms… Tai amžinas vargas. Kita vertus, jei įsirengsime erdvę ilgam, kaip daug kas dabar daro, ką ir Mantas siūlo… bijau, kad gali dingti spontaniškumas.

3 9

S I T E I N U A K

Vos prieš 5 mėnesius Girstupio gatvėje įsikūrusio indiško restorano „Challapalli“ duris man pravėrė šios autentiškos vietos šeimininkas Phaneendranathas Challapalli. Svajojęs gyventi Prancūzijoje, 2016 metais magistrantūros studijoms pašnekovas nusprendė pasirinkti Kauno technologijos universitetą ir liko čia vedamas svajonių, meilės maisto gamybai bei naujam miestui – Kaunui.

Indiškų švenčių skoniai Monika Balčiauskaitė Arvydo Čiukščio nuotr.

4 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2020 LAPKRITIS

4 1

K

A

U

N

I

E

T

I

S

Iš Tenalio miesto, esančio Indijos Andhra Pradešo valstijos Guntūro rajone ir garsėjančio menu, kultūra bei drama, kilęs Phaneendranathas, Kauną pamilo iškart: „Prieš atvykdamas čia, lankiausi Paryžiuje, tačiau ilgainiui supratau, kad tas miestas – ne man. Ten visko buvo tiesiog per daug.

Kaune jaučiausi daug patogiau ir ramiau, todėl po trejų čia praleistų metų išdrįsau pradėti savo verslą.“ Rodydamas spalvingus Indiją primenančius paveikslus, puošiančius „Challapalli“ restorano sienas, savininkas ir virtuvės šefas Phaneendranathas pasakojo, kad tai – svajonė, mintyse kasdien kirbėjusi pastaruosius šešerius metus. Dar gyvendamas Indijoje, kiekvieną sekmadienį pašnekovas gamindavo maistą bažnyčiai, kurioje lankydavosi kartu su šeima – ten pamažu ir prasidėjo gaminimo didesnėms žmonių bendruomenėms kelionė. Įgūdžių neapleido ir persikraustęs į Kauną, mat bent kartą per mėnesį Lietuvos krikščionių studentų bendrijos renginiuose jis gamindavo visiems nariams: „Kiekvieno renginio metu stengiausi ruošti skirtingus, daugelio dar neragautus patiekalus. Buvo įdomu stebėti aplinkinių reakcijas ir išklausyti pastabas, į kurias atsižvelgėme sudarydami restorano „Challapalli“ meniu. Tiesą sakant, galvodamas apie verslo kūrimą, ilgai svyravau tarp keleto visiškai nesusijusių sričių, tačiau šie potyriai ir aplinkinių palaikymas padėjo suvokti, kad gebu gaminti maistą, patinkantį ne tik mano šeimai, bet ir kitiems. Tai ir pamaniau – kodėl gi neįkūrus indiško restorano Kaune?“ Patys pirmieji Phaneendranatho žingsniai kulinarijos link žengti namų virtuvėje, kai padėdavo mamai ruoštis įvairiausioms šventėms, kurių Indijoje per metus būna labai daug. Ne tik pačių švenčių, bet ir joms ruošiamo maisto. Įsivaizduokite, 4 ar 5 asmenų šeimos kaskart laukia mažiausiai 15 patiekalų degustacijos, kurių ruošimui prirei4 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

kia net 18 skirtingų rūšių prieskonių. Švenčių laikotarpiu didžiulis dėmesys visuomet skiriamas vegetariškiems skoniams, kurių kasdieniame indų maisto racione dažnai neišvysime, ir vienam kitam patiekalui su mėsa.

Dažniausiai šventės trunka savaitę, o kartais netgi ilgiau, tad būna ne tik kuo pasigrožėti, bet ir ko paskanauti.

Spalio 26 dieną prasidėjo Dašera (angl. Dussehra), trunkanti net devynias dienas. Pasirodo, tai viena svarbiausių metų švenčių, per kurią, tikima, prabunda dievai, o žmonės gali užsiimti žemės ūkio ir kariniais reikalais. Iš pašnekovo pasakojimų mane

Buvau skaičiusi, kad pagal Indijoje vyraujančias tradicijas moterys yra atsakingos už patiekalų ruošimą ir pateikimą visai šeimai, nes tai laikoma didžiausiu malonumu ir privilegija. Bet, anot Phaneendranatho, visa tai praeityje ir didžiulio skirtumo nebėra – dabar svarbiausia pačių žmonių noras ir gyvenimo būdas. Dėl to restorane „Challapalli“ klientams maistą gamina ir retkarčiais žmones aptarnauja pats restorano savininkas, apie tai nedrąsiai svajojęs daugelį metų.

2020 LAPKRITIS

bit.ly/ChallapalliKaunas

labiausiai suintrigavo tradicinė indų šventė Dyvalis (Diwali) – ji ypač svarbi hinduistams, sikhams ir džainams.

Tai lyg šviesų pynė, skirta pasidžiaugti gėrio pergale prieš blogį. Vienas pagrindinių šios šventės akcentų – lemputės, žvakės ir fejerverkai, nuspalvinantys visą padangę. Phaneendranathas minėjo, kad visas pagrindines indų šventes jis stengiasi švęsti, nesvarbu kur būtų – tai labai svarbi jo gyvenimo dalis. „Challapalli“ restorane lapkritį kartu su kolegomis jie ketina surengti ir tradicinės Dyvalio šventės minėjimą, kuriame lankytojus pasitiks ne tik su gardžiais patiekalais bei skanėstais, bet ir su šviesomis.

4 3

Mieli skaitytojai, įspėjame, kad kalendoriuje skelbiami renginiai gali būti perkelti ar atšaukti dėl pandemijos metu valstybės teisės aktais nustatytų ribojimų ar draudimų. Rekomenduojame išsirinkus norimą aplankyti renginį pasitikrinti jo statusą internete ar susisiekti su organizatoriais.

ir kokia tradicija jas pagimdė. O Vyresnės kolegės primins ir tai, kokia nedraugiška moterims gali būti Lietuvos istorija. Bet ką daryti, jei nori būti tos istorijos dalis? Gal sudeginti tokį moterų vaizdavimą ir atlikus raganišką šokį imtis savo darbais kurti naują tradiciją? Spektaklį į Kauną atveža Klaipėdos jaunimo teatras.

SCENA

Sekmadienis, 11 08, 14:00

Trečiadienis, 11 04, 18:00

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Spektaklis-koncertas „Graži ir ta galinga“

Spektaklis „7 ratai“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kalendorius

Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Kas bendra tarp renesansinės gražuolės, rašytojos su skarele ir tarybinės herojės? Jos trys, pasikvietusios dar būrį draugių, veržiasi ant scenos, kad papasakotų visiems, ką reiškia būti moterimi Lietuvoje. Scenoje greta Astos, Ievos, Marijos, Rugilės ir Vaivos pasirodys ir Lietuvos istorijoje vietą išsikovojusios Barbora, Bona, Dalia, Julija, Marytė ir Teklė. Kartu jos papasakos, kokios yra dabartinės jaunos Lietuvos moterys

4 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

L. Vansevičienės nuotr.

Skambant gyvai atliekamai lietuvių liaudies vokalinei, sutartinių bei tautinių instrumentų muzikai, kartu su spektaklio mažieji jungiasi į apeigas ir žaidimus. Ievos Jackevičiūtės „7 ratai“ – tai kelionė per 7 skirtingas spalvas, garsus, kokybes, būsenas, ritualines apeigas.

Tai smagumas drauge su aktoriais patirti, kaip paprasti kasdieniai ritualai, žaidimai, dainos ir pasakos gali tapti nekasdieniškais patyrimais ir bendryste.

Lapkritis Trečiadienis, 11 11, 18:00

Spektaklis „Kandidas, arba Optimizmo mirtis“ Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Trečiadienis, 11 11, 18:00

„Scena 10×10“: „Remyga“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Teatro archyvo nuotr.

Teatro archyvo nuotr.

Spektaklis liečia jaunosios kartos ambicijų, idealizmo ir jaunatviško maksimalizmo skaudų susidūrimą su realybe, kurioje pragyvenimas, išgyvenimas ir sugyvenimas atima svajonių įgyvendinimo laiką, o vėliau – ir norą. Optimistiškai auklėti būti ypatingais, užkariauti pasaulį ir siekti savo svajonių, nes „viskas įmanoma“, realioje „gyvenimo rinkoje“ atrandame, kad tenka daryti darbus, o ne svajones, pasaulyje išgyventi, o ne jį taisyti. Pastatyme režisierius Gildas Aleksa ir „Teatrono“ trupė mėgina Kandido akimis pažvelgti į šias skaudžias temas per komiškumo prizmę.

„Scena 10×10“ – tai naujas, naujo formato tarptautinis teatro festivalis. Pavadinimas šifruojamas teatrališkai: 10×10 matmenų scenoje pristatomi 10 teatrų spektakliai iš užsienio ir Lietuvos.

Valstybinio Šiaulių dramos teatro naujiena „Remyga“ nuo pirminio sumanymo iki galutinio realizavimo yra susijęs su Šiauliais. Specialiai šiam spektakliui pjesę rašęs bestselerio „Pietinia kronikas“ autorius Rimantas Kmita pateikia fantasmagorišką istorijos versiją, nuaustą iš tikrų faktų ir fikcijos.

Pjesėje kalbama miestą ir jo žmones, apie tikrus įvykius ir mitus, apie tuos, kuriems miestas tapo jų likimu. „Remyga“ grąžina žiūrovus į pirmuosius Nepriklausomybės metus. Su kokiais (ne)matomais priešais tuomet kovojome? Kuo mes buvome ir kuo tapome?

Režisierius – Oskaras Koršunovas.

2020 LAPKRITIS

4 5

Kalendorius Šeštadienis, 11 21, 19:00

Šokio spektaklis „Nuepiko“ Verslo lyderių centras BLC, K. Donelaičio g. 62

L

E

N

D

O

R

I

U

S

PARODOS D. Matvejev nuotr.

Vargu ar šiandien rastume šiuolaikinį žmogų, kuris nė sykio gyvenime nebūtų „perdegęs“. Tokie sniego žmonės paprasčiausiai nebeegzistuoja. Juk gyvename planetoje, kuri aplink savo ašį per pastaruosius kelis dešimtmečius išmoko suktis nepaisydama fizikos dėsnių. Šokio trupės „Nuepiko“ spektaklio tikslas nėra moralizuoti, o verčiau skatinti susimąstyti, nebijoti kelti prasmingus klausimus sau.

08 14 – 11 22

Paroda „Ir žodis tapo reginiu: Vaizdiniai pasakojimai XVIII–XX a. lietuvių medžio ir lino raižiniuose“ Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55

K

A

spektaklis-vizija, kuriame kūrėjai klausia, ką veikia batsiuviai, kai batų siūti daugiau nebereikia? Šiandien batų yra tiek daug ir jie atkeliauja iš taip toli – dažniausiai iš tolimųjų Rytų, ir, panašu, kad pačių batsiuvių tiesiog niekam nebereikia. Kas yra batai batsiuviams, kurie nebesiuva batų? Dabarties pasaulis panašus į Witkacy „Batsiuvių“ pasaulį – stiprėja nuobodulys, revoliucinės nuotaikos ir nepasitenkinimas. Kokia revoliucija laukia mūsų?

Šeštadienis, 11 28, 18:00 Sekmadienis, 11 29, 18:00 Antradienis, 12 01, 18:00

Premjera. „Batsiuviai“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71 Režisieriaus Antano Obcarsko pastatymas – NKDT ir teatro „Utopia“ koprodukcija. „Batsiuviai“ – tai vieno garsiausių dvidešimtojo amžiaus pradžios moderniosios Lenkijos kultūros atstovų Stanisław Ignacy Witkiewicz, arba Witkacy pjesė. Tai tarp realybės ir absurdo balansuojantis

4 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Muziejaus iliustracija

Lapkritis Parodoje pristatomi XVIII–XX a. lietuvių liaudies ir profesionalių autorių medžio ir lino raižiniai iš M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių. Visų eksponuojamų raižinių išeities taškas - žodis, istorija, pasakojimas. Liaudies raižiniuose tai - Dievo žodis, religiniai pasakojimai, šventųjų gyvenimo istorijos, kurias žinomi ir nežinomi liaudies raižytojai „įvaizdindavo“, išraižydami nešakotų medžių lentose.

Kita parodos dalis - lietuvių literatūros ir tautosakos vaizdinės interpretacijos XX a. profesionalių autorių ir vieno talentingiausių Lietuvos tautodailininkų grafikų R. Krasninkevičiaus raižiniuose. Nors šių raižinių siužetai pasakoja jau visai kito pobūdžio istorijas, nei XVIII–XIX a. religinė liaudies grafika, stilistiškai jie dažnai pastarosios paveikti.

10 09 – 12 31

Paroda „Gyveno kartą Isakas…“

Maironio lietuvių literatūros muziejus mini Vilniaus Gaono bei Lietuvos žydų istorijos metus ir kviečia į parodą, skirtą ne tik kauniečiams, norintiems susipažinti su savo miesto praeitimi, bet ir visiems, besidomintiems tarpukario Lietuvos istorija, mūsų bendrapiliečių žydų gyvenimu. Jie tarpukariu sudarė net 30 proc. visų Kauno gyventojų, o Vilijampolėje (Slabadoje) litvakų buvo net 66,21 procentai. Todėl ir Isako Rubinšteino, išgalvoto parodos personažo, diena prasideda būtent šiame Kauno rajone ankstyvą saulėtą rytą. Per vieną Isako dieną, kurią jis aprašęs fikciniame dienoraštyje, atsiskleidžia daugybė tuomečio miesto aspektų ir žydų kasdienybės realijų. Istorija jungia tikrus istorinius faktus, todėl pasakojimas sužimba pačiomis patraukliausiomis spalvomis! Juk per dieną gali tiek visko nutikti darbe fotografo ateljė, pietaujant valgykloje, futbolo varžybose ir pakvietus merginą į pasimatymą kino teatre.

Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13

Muziejaus nuotr.

2020 LAPKRITIS

4 7

Kalendorius 10 23 – 11 15

Kristinos Gulbinaitės fotografijų paroda

Baras „Godo“, Laisvės al. 89–1D

10 29 – 01 31

Paroda „TARP DANGAUS IR JŪROS II. Kuršių nerija sovietmečio Lietuvos dailininkų kūriniuose“

R

I

U

S

Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

K. Gulbinaitės nuotr.

K

A

L

E

N

D

O

V. V. Tarabildienė „Vasara prie marių“. 1975

4 8

Jei egzistuotų rankenėlė, kurią pasukus visos mus supančios spalvos tvyksteltų ryškiau, galėtume sakyti, kad patekome į Kristinos Gulbinaitės fotografijų pasaulį. Fotografė tikslingai siekia žmones, aplinką bei objektus atskleisti per savo žaižaruojantį bei ryškų pasaulėvaizdį; ji nebijo išsišokti ir eiti neįprastu keliu.

Londone realizavusi spalvingumo bei eklektiškumo potraukius, Kristina grįžo į Lietuvą įpūsti šviežio vėjo vietinei pilkumai.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Irmantės Šarakauskienės kuruojama paroda tęsia Lietuvos muziejuose ir privačiuose rinkiniuose saugomo Kuršių nerijoje sukurto dailės paveldo apžvalgą.

Ji pirmoji, kurioje taip išsamiai pristatomas Kuršių nerijoje sovietmečiu sukurtas dailės paveldas. Jai atrinkta daugiau nei 30-ties menininkų kone šimtas kūrinių, kurie ne tik įamžino savitą šio krašto grožį, gyventojus, bet ir užfiksavo jo kaitą. Parodoje išvysite Antano Žmuidzinavičiaus, Antano Gudaičio, Leono Katino, Vytauto Ciplijausko, Algirdo Petrulio, Rimto Kalpoko, Arvydo Šaltenio, Adolio Jono Krištopaičio, Kazio Rimto ir Valerijos Vijos Tarabildų, Romualdo Audrūno Kuncos, Adelės Medutytės, Eugenijos Jurkūnienės ir kitų dailininkų darbus.

Nemaža dalis kūrinių eksponuojami pirmą kartą.

Lapkritis 11 03 – 12 14

Keliaujanti paroda „Karantino langai“ Įvairios vietos

11 04 – 11 30

Karpinių ir metalo dirbinių paroda „Iš atminties skrynios“

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18

Gabijos Vainiutės nuotr.

Šių metų kovo mėnesį, kai šalį sukaustė karantinas, fotografė Gabija Vainiutė nutarė įamžinti žmonės, į pasaulį žvelgiančius pro namų langus. „Kaunas 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas!“ siekia šią parodą pristatyti kuo daugiau Kauno bendruomenių ir atvežti ją į bendruomenių susitikimo vietas norėdami parodyti tuometines nuotaikas, priminti, kodėl turime saugoti save ir kitus, būti pilietiški, nesielgti nerūpestingai, kad nuo mūsų pačių priklauso tolimesnė šalies bei visuomenės ateitis, sveikata bei galimybės. Paroda lauks Kalniečių parke (11 03 – 11 09), Birželio 23-iosios g. 8 kieme (11 09 – 11 16), Nemuno saloje (11 16 – 11 23), Aleksoto apžvalgos aikštelėje (11 23 – 11 30), Panemunės šile (11 30 – 12 07) ir Pažaislio vienuolyno parke (12 07 – 12 14).

D. Lukošiūnaitės karpinys

Kiekvienas kūrėjas semiasi išminties iš savo šaknų, protėvių, istorijos. Todėl ir šie darbai bei parodos pavadinimas, užkoduotas karpinyje, tiesiog gimė iš tos atminties, glūdėjusios giliai pasąmonėje. Autorės Diana Lukošiūnaitė (karpiniai) ir ir Saulės Damaševičienė (metalo dirbiniai) savo darbuose bando pateikti kai kuriuos mūsų protėvių amatus, tokius kaip audimas, puodininkystė, kalvystė, medžio drožyba, kryždirbystė ir kt. Paroda dedikuojama Tautodailės metams.

2020 LAPKRITIS

4 9

Kalendorius 11 12 – 12 06

Paroda „Trys moterys“ Galerija „Meno parkas“, Rotušės a. 27

grafiką Vilniaus dailės akademijoje ilgokai dairėsi, kokiu keliu eiti.

Studijuodama ji išsiskyrė neeiliniais plakato dailininkės gebėjimais.

Plakatistės talentą ir romantinį polėkį ji sulydė ir įtaigiai reiškia mistiškos nuotaikos ryškių spalvų, aktyvių formų figūrinės tapybos kompozicijose, kurių pagrindinė veikėja dažniausiai yra jos pačios alter ego.

11 13 – 12 13

Sarah Mei Herman paroda „Germano“

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 2

5 0

Emilija Balas. „Havajai“. 2019 m.

Turbūt pirmąkart galerijoje – močiutės, mamos ir dukros dailės paroda. Jos autorės – dvi Emilijos ir Nijolė iš Vilučių šeimos. Kaip parodos anotacijoje rašo dr. Giedrė Jankevičiūtė, talentinga skulptorė, vaikų knygų iliustruotoja Emilija Liobytė-Vilutienė (1916–1955) paliko iki šiol matomą pėdsaką pokario Vilniaus meno gyvenime.

Parodoje pristatomos kolekcijos didžiumą sudaro jos piešiniai. Grafikė Nijolė Ingelevičiūtė-Vilutienė (g. 1949) puiki ofortistė, pastaruoju metu vis dažniau pasirodo ir kaip piešėja.

Romantiniu polėkiu ji artima abiems Emilijoms – anytai, kurią pažįsta tik neakivaizdžiai, ir jos garbei Emilijos vardu pakrikštytai dukrai. Na, o Emilija Vilutytė-Balas (g. 1977) baigusi

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Sarah Mei Herman senelis su broliais.

Rokiškis, 1923

2016 m. Fotografė ir menininkė iš Nyderlandų Sarah Mei Herman rado dėžutę su nuotraukomis, kurias padarė jos senelis Mordechai. Kartu su broliu Jehuda prieš karą jis vadovavo fotografijos studijai Kaune „Foto Germano“ ir specializavosi šeimos portretų srityje. Herman atpažįsta panašumus su savąja fotografine raiška portretuose, kuriuos sukūrė jos senelis: kompozicija, ramūs veidai ir švelnios išraiškos. Šis atradimas buvo atspirties taškas tiriant Germanų šeimos istoriją. Menininkė reziduodama Kauno fotografijos galerijoje atliko archyvinius tyrimus ir tyrinėjo vietas, kur jos šeimos nariai gyveno ir dirbo. 2016 m. ji aplankė savo senelio vyriausiojo brolio dukterį

Lapkritis Toniją Levin (1925–2019). Tuo metu ji buvo vienintelė gyva šeima narė, turėjusi asmeninių su fotostudija susijusių prisiminimų. Levin vos išgyveno holokaustą ir po karo persikėlė į Izraelį. Jos prisiminimai yra svarbiausi šioje parodoje. Naudodamasi archyviniais dokumentais, laiškais, skirtingais elementais ir naujausiais šeimos portretais, S. M. Herman sukūrė odę T. Levin ir jėgai, kurios dėka ji atstatė savo gyvenimą po karo.

11 19 – 01 03

6-oji Vilniaus keramikos meno bienalė „Naujas / Fresh“

A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus, V. Putvinskio g. 64

autoriai dažniausiai pasitelkia netikėtas asmeninių prisiminimų ar arčiausiai savęs pastebėtų reiškinių asociacijas, kuria savitą simbolių kalbą. Taip pat vėl grįžtama prie žmogaus figūros vaizdavimo ar antropomorfinių kompozicijų, kuriose veikia paslaptingos mitinės būtybės, neretai sukuriami įspūdingi, kartais keisti personažai.

11 27 – 01 03

Paroda XXVII Knygos mėgėjų draugijos 90-mečiui

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V. Putvinskio g. 55

Valdo Pukevičiaus kūrinys

Draugijos ženklas

Nuo 1-osios Vilniaus keramikos meno bienalės praėjo dešimtmetis. Naujojoje pamatysite, kas šiandien aktualu lietuvių keramikams, kaip atsinaujina ankstesnėse bienalėse pristatytos meninės tendencijos. Vaizduojamų temų požiūriu šiųmetėje bienalėje dominuoja peizažo interpretacijų įvairovė. Šįkart tiek gamtos, tiek urbanistinių motyvų kūriniuose

XXVII Knygos mėgėjų draugija yra bibliofilinė visuomeninė organizacija, Kaune įkurta dar tarpukariu. Apie ją ne kartą – ir šiame numeryje! – esame rašę mūsų žurnale. Parodoje, kurią muziejus organizuoja drauge su Kauno technologijos universitetu, atskleidžiama, kodėl draugijai buvo pasirinktas toks pavadinimas, pasakojama apie jos narius bei pristatoma organizacijos veikla.

2020 LAPKRITIS

5 1

Kalendorius Penktadienis, 12 04, 18:00

DAUGIAU

Žaliakalnio vandens rezervuaro prieigos, „Kauno vandenys“, Aukštaičių g. 43

11 03 – 11 30

Paroda „Upynės“

Ekskursija atsinaujinusioje bibliotekoje

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57

5 2

Miko Zabulionio nuotr.

Paroda yra šį rudenį vykusių Kauno upelių ekspedicijų, kurias inicijavo kultūrinė upių tyrimų platforma TẽKA, rezultatas. Tyrėjų komanda kvietė miestiečius į net šešis žygius po Kauno upelius, kurių metu dalyviai ne tik atrado nematytus miesto vaizdus, bet ir rinko įvairius upeliuose aptinkamus objektus, kurie ir taps meninės parodos dalimi bei bus eksponuojami virtualiame archyve (www.upynes.lt).

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Bibliotekos nuotr.

Po metus trukusios rekonstrukcijos skaitytojų vėl laukia Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka. Viena seniausių savivaldybių viešųjų bibliotekų Lietuvoje, šiais metais atšventusi savo 95-ąjį gimtadienį, kviečia apžiūrėti atnaujintas, daug patrauklesnes ir draugiškesnes visiems erdves, o tuo pačiu susipažinti su turtinga bibliotekos ir pastato, kuriame ji įsikūrusi istorija, užeiti į buvusio brolių Jono ir Juozo Vailokaičių Ūkio banko seifą ir pamatyti seniausią išlikusią bibliotekos knygą. Norėdami užsisakyti ekskursiją rašykite el. paštu monika.straupyte@kaunas.mvb.lt arba skambinkite tel. 8 617 95 294.

Lapkritis Trečiadienis, 11 04, 17:00

Kūrybinio rašymo dirbtuvės „Slemas – traukiam skeletus iš spintos“ Online

„Trenksmo“ renginių ciklas kviečia į antras kūrybinio rašymo dirbtuves esamiems ir ypač būsimiems slemeriams, taip pat visiems, kurie nesibaido stipraus žodžio ir neieško jo kišenėse.

Dirbtuves ves Kauno, Šiaulių ir Tauragės slemų nugalėtojas Jovaras Kelpšas. Pagrindinė dirbtuvių idėja – padėti kūrėjams rašyti visokeriopo konteksto slemo tekstus nesibaiminant nerti į jautresnes ir intymesnes temas.

Dalyviai tyrinės tabu temas tiek per visuomenės moralės suvokimą, tiek per savo asmeninę patirtį, nes nėra temos ar anekdoto, iš kurio nebūtų galima pasijuokti, ir tikrai galima naudoti satyrą nieko neįžeidžiant.

11 05 – 11 15

Europos šalių kino forumas „Scanorama“

„Forum Cinemas“, Karaliaus Mindaugo pr. 49 ir Online Vienas seniausių kino festivalių Lietuvoje grindžia savo koncepciją Europos kino vertybėmis, akcentuoja šiaurietiškų ir baltiškųjų dimensijų artumą, apgalvotai plečia bendraeuropinį kontekstą. Jau 18-osios „Scanoramos“ organizatoriai, reaguodami į COVID-19 situaciją

ir rūpindamiesi saugumu, šiais metais festivalio programos filmus iki lapkričio 6 d. kviečia žiūrėti didžiųjų šalies miestų kino teatruose, o po to – sukurtoje virtualioje „Scanoramos“ kino platformoje kinas.scanorama.lt 11 06 – 11 22

Dirbtuvės „Subjektyvus atlasas: Kauno tarpukario modernizmas“ „Kaunas 2022“ biuras, Laisvės al. 36

„Kaunas 2022“ programa „Modernizmas ateičiai“ kviečia prisijungti prie gilaus ir jautraus projekto, kurio autorius – charizmatiškasis Hugo Herrera Tobón, kartu su miestiečiais kursiantis subjektyvų Kauno tarpukario modernizmo atlasą. Dalyviai su menininku rinks pasakojimus, istorijas, prisiminimus, emocijas, daiktus, naujai atgimstančias senų poetų eiles, infografikus, vaizdus, nuotraukas, žemėlapius, įvairias kitas detales, iš kurių sukurs bendrą Kauno tarpukario modernizmo vaizdą subjektyvaus atlaso pavidalu. Projekto rezultatas – leidinys ir grafinio dizaino elementų/tekstų/fotografijų ir kt. kompozicija taps parodos „Modernizmas ateičiai 360/365”, kurios atidarymas planuojamas 2022-ųjų sausį, dalimi. Dirbtuvės vyks savaitgaliais. Registracija: vilte@kaunas2022, +370 677 86118.

2020 LAPKRITIS

5 3

Kalendorius Antradienis, 11 17, 17:00

Trečiadienis, 11 25, 18:00

Online

Online

„ECHOtektūra“: paroda ir pristatymas

Justino Stonkaus nuotr.

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kūrybinio rašymo dirbtuvės „Slemo lyrika irgi trankosi!“

Šios „Trenksmo“ dirbtuvės skirtos slemo entuziastams, kurie tekstuose nevengia emocijų bei jautrių patirčių ir norėtų įgauti daugiau drąsos bei įgūdžių pristatant savo tekstus ant scenos. Dirbtuves ves režisierė, tarpdisciplininio meno kūrėja, queer poezijos skaitymų organizatorė Greta Štiormer. Dirbtuvės skirtos ne tik padėti kūrėjams rašyti, bet ir atlikti savo tekstus. Taip pat dirbtuvių metu gilinsimės į socialinę tekstų rašymo pusę, savo pačių kūrinių modifikavimą, įrankius kaip galime kuo stipriau ištransliuoti savo norimą žinutę slemo žiūrovui. Dirbtuvių metu bus analizuojami tiek mūsų pačių, tiek įvairių Lietuvos poetų bei slemerių tekstai. Taip pat išbandysime įvairias teatro praktikas, skatinančias atsipalaiduoti bei rasti išraiškos būdus savęs realizavimui scenoje.

Justino Stonkaus nuotr.

Kauno menininkų namai, minėdami 49-ąjį gimtadienį, paskutinę lapkričio savaitę pakvies lankytojus ir bendradarbius į jaukaus formato virtualius renginius. Jų metu, kaip įprasta, apžvelgsime darbingus metus, KMN programas ir kartu ruošimės 2021-aisiais ištiksiančiam penkiasdešimtmečiui. Šventinę savaitę netrūks įvairovės – joje: tarptautinė slemo atranka, baigiamieji „Nemigos salono“ programos akordai, echolokacija grįstos aplinkos pažinimo praktikos ir kt. aktualūs formatai. Platesnės programos ieškokite internete.

Fiestą pradeda „ECHOtektūra“ – tai KMN ir architektės Rasos Chmieliauskaitės inicijuotas projektas neregių

5 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Lapkritis bendruomenei, kuriuo, kartu su garso menininku Arnu Mikalkėnu ir menotyrininku Justinu Kalinausku, buvo ieškoma naujų architektūros edukacijos metodų. „ECHOtektūroje“ buvo siekiama sukurti seriją garso architektūros kūrinių, kuriuose garsas panaudojamas kaip priemonė reprezentuoti erdvei. Skirtingų stilių architektūros objektuose kartu su aklųjų ir silpnaregių bendruomenės tiksline grupe buvo atliktas kokybinis tyrimas, siekiant identifikuoti architektūros fenomeno požymius ir surasta kiekvieno pastato garsinė erdvės gramatika.

Šeštadienis, 11 28, 18:00

Kalėdų eglutės įžiebimas Rotušės a.

Ketvirtadienis, 11 26, 19:00

„Nemigos salonas: Bendruomeniškumas“ Online

Kauno menininkų namų skaityklos renginių ciklas „Nemigos salonas“ siekia išplėsti nemigos kontekstą ir analizuoti įvairius su nemiga bei miego sutrikimais susijusius kultūrinius reiškinius. Kiek šiandien nemiga siejama su kūrybiniais procesais, o kiek su nerimu, nesaugumu, košmarais, išsekimu ar bendru nuoboduliu? Ciklo pirmoji dalis gilinosi į nemigos ir kūrybos prisotintus procesus, aiškinosi, kas mus įkvepia naktį arba kaip mus įkvepia pati naktis. Ciklo antroje dalyje analizuojami primesto laiko vadybos modelio padariniai, keliami klausimai, kiek paros laiko priklauso mums, ir kaip kuo daugiau jo susigrąžinti sau, kad galėtume stiprinti socialinius ryšius ir mažinti įvairias tarpusavio atskirtis.

Kauno savivaldybės nuotr.

Žadama, kad šių metų Kalėdų tema Kaune – saldi pasaka.

Kalėdos bus saldžios, baltos ir lengvos – ryškus kontrastas pernykštei kalėdinio miestelio nuotaikai. Gal paskutinis lapkričio šeštadienis taps pretekstu ir namus šventiškai pasipuošti?.. Na, o įžiebus eglutę Rotušės aikštėje oficialiai ims veikti ir tradicinis Kalėdų miestelis. Jis šurmuliuos iki sausio 6-osios – Trijų karalių šventės.

2020 LAPKRITIS

5 5

pilnas.kaunas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt

„Tinkamai suvokta šventė suteikia ypatingą progą, nes tai intensyviai išgyvenamas metas, kuriame persipina praeitis, dabartis ir ateitis.“

5 6

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Redakcijos adresas

Lietuvos ir Latvijos provincijolas kun.

Vidmantas Šimkūnas SJ

KAUNAS PILNAS KULTŪROS Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune (platinamas nemokamai)

Bendradarbiai: ABran, Artūras Bulota, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Emilija Visockaitė, Justė Vyšniauskaitė, Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys, Kristina Stankaitė, Monika Balčiauskaitė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Rita Dočkuvienė.

Globoja:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

TIRAŽAS 5000 EGZ. 10 000 EGZ.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

ISSN 2424-4465

Leidžia: Leidžia

2020 2017Nr. Nr.112 (63) (18)