KAUNAS PILNAS KULTŪROS 2019 gegužė

Poetai

Viršelio iliustracijos autorė Ieva Trinkūnaitė

2019 05

„Poezijos pavasaris“ Kaune, Pieno kombinate apie 1987 m. Iš kairės: Vladas Braziūnas, Algimantas Mikuta, Marcelijus Martinaitis, Juozas Nekrošius, skaitovas Laimonas Noreika. Onos Pajedaitės fotografija

„Kaunas, būdamas miestu, kuriame savitai suprantamas grožis, turi tokią poeziją, kuri iki šiol šiuolaikiniam žmogui primena tai, kuo alsavo mūsų protėviai prieš šimtmetį – estetinę kalbos funkciją. Būtent tokia atmintis leidžia tikėti, kad Kaune iki šiol dalis tikrovės įvykių, reiškinių ir tekstų gimsta dėl grožio, o ne dėl vadybinių ar gamybinių planų bei tikslų“, – 2019 m. kovo 8 d. „Kauno dienoje“ rašė poetinio Kauno realumu neabejojantis literatūrologas Ramūnas Čičelis. Jo mintis galėtų imti ir pabaigti žurnalą – juk tradiciškai citatas randate ketvirtajame viršelyje. Bet juk ne apie planus ir tikslus šis gegužinis numeris.

Su poezija, Kaune Pagaliau pavasaris apie poeziją. Neslėpsime, švelniai barė mus Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus senbuviai, kai pasibeldėme su prašymu pažerti istorijų apie „Poezijos pavasarį“.

Barė, nes renginys – seniausias Kaune, o mes tik dabar prisiruošėme. Taip jau būna, kad savaime suprantamų duotybių egzistavimas pradeda kelti klausimų tik tuomet, kai ima ir nutrūksta.

Tik ne šį kartą – po tokios pažinties (ji jau už kelių puslapių) jokiu būdu neleistume „Poezijos pavasariui“ baigtis.

Pasinaudodami palankia proga sveikiname 2019 m. „Poezijos pavasario“ laureatą Marių Buroką. Jis savo skiltyje naujausiame „IQ Life“ numeryje,

beje, deklaravo, kad „poezija grįžta su trenksmu“. Mūsų numerio herojai gi nesutaria, ar ji apskritai buvo kur pasislėpusi. Turbūt todėl nė nebando diskutuoti tarpusavyje, nes jų tiek daug, jog gal niekuomet ir nesusitiks vienoje vietoje. Žodžiu, poezijos mes paieškojome ne tik metų laikuose ir ne tik popieriuje. Vienodi, kaip tos literatūrinės klišės, daugiabučiai, išmontuojamos Vytauto parko karuselės, neįžengiama Jurgio Mačiūno aikštė, į pensiją vis neišriedantys troleibusai, ankštos auditorijos, poezija neužrašytame žodyje, poezija judesyje – po viso šito atrodo, kad net ne „poezijos pilna Kaune“, bet ji pati yra absoliučiai pilna Kauno.

Amžinai.

2019

GEGUŽĖ

3

Pats Arnoldas, vienas iš tų kelių, yra vedęs užsiėmimus vaikų kurčių jų stovykloje – visiems patiko, noriai bandė, bet kol kas nauja gestų poetų karta dar neauga. Galėtų, ką? Štai Vokietijoje scena labai stipri, Didžiojoje Britanijoje prieš porą metų įvyko pirmasis gestų slemo čempionatas.

Neužrašoma ir nepakartojama

T

O

I

S

T

O

R

I

J

A

„Lietuvoje yra gal tik keli gestų poetai“, – sako kaip tik žurnalo pasirodymo dienomis trisdešimtmetį švenčiantis (sveikinam!) kaunietis Arnoldas Matulis.

Lietuvos kurčių jų jaunimo asociacijos atstovas prisimena, kad ši subkultūra į Lietuvą atėjo – buvo atnešta – užsieniečių gal prieš dešimtmetį, bet kol kas neperlipo nišos ribų. Taip yra todėl, kad trūksta mokytojų, kurie galėtų išaiškinti „žaidimo“, o iš tiesų viso poetinio judesio meno, taisykles.

F

O

Gunars Bakšejevs Luko Mykolaičio nuotr.

Gestų poezijos neužrašysi į popieriaus lapą, neišversi į lietuvių kalbą.

Gali tik nufilmuoti, na, arba nufotografuoti, kaip Kauno menininkų namuose padarė Lukas Mykolaitis.

Jis su Arnoldo kolegės, gestų kalbos vertėjos Loretos Velčkaitės, pagalba vis prašė eilėraštį apie erelį ir jo auką pakartoti. Eilėraštis trumpesnis nei minutė, bet jau po pirmų kelių kartų Arnoldas sakė, kad darosi karšta. Ir fiziniai judesiai, ir emocijos – nors poetas neslepia, kad mėgsta pasirodyti prieš auditoriją (iš dalies dėl to

4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

ir yra poetas), bet, nors ir prieš nedidelę, visuomet jaudinasi.

Kalbantis ir stebint eilėraštį, kuris kaskart pasirodydavo kiek kitoks, kilo natūralus klausimas – o ar galima atlikti kito sukurtą gestų poeziją? „Tai būtų kopija“, – sako Arnoldas.

Taigi jokių skaitovų konkursų, tik pačių kūryba, pačių gludinami gestai, kurių vienam žodžiui ar veiksmui nupasakoti neretai yra ne po vieną.

Arnoldas paprastai eilėraščio atlikimui viešai ruošiasi apie dvi savaites!

2019

GEGUŽĖ

5

A J I R O T S I O T O F 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2019

GEGUŽĖ

7

A J I R O T S I O T O F 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2019

GEGUŽĖ

9

A M E T O I S E N Ė M

„Dirbau Rašytojų są jungoje, buvau jaunas. Norėjos pasiausti…“ – yra sakęs pirmasis „Poezijos pavasario“ laureatas ir šios nuo 1965 m. vykstančios šventės, seniausios Kaune, sumanytojas Justinas Marcinkevičius. Šiuos žodžius jis sakė Petrui Palilioniui, nepraleidusiam dar nė vienos tokios „pavasariškai atlapaširdiškos lyrikos žodžių sėjos“. Šį žodžių vainiką nupynė pats P. Palilionis leidinyje „...pradžioje buvo poetai...“. Buvo ir yra – yra daug ką papasakoti apie šį kultūrinį fenomeną, išplitusį jau ne tik po Lietuvą, bet ir lietuvių tankiau gyvenamose vietovėse kitur pasaulyje.

Pavasariškai atlapaširdiška lyrikos žodžių sėja Kotryna Lingienė

1 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

1989 m. Poezijos pavasario laureatas Bernardas Brazdžionis ir Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Petras Palilionis. Iš P. Palilionio asmeninio archyvo

O kaip papasakoti? Čia žurnalui labai pagelbėjo Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus (LRS KS) referentė Milda Kiaušaitė, į svetainę labiau nei darbo kabinetą primenančią erdvę Kauno menininkų namuose sukvietusi keturias asmenybes, be kurių „Poezijos pavasariai“ gal ir būtų buvę, bet ne tokie. Taigi pažindinamės: Petras Palilionis, 1980 m. „Poezijos pavasario“ laureatas, Kauno meno kūrėjų asociacijos pirmininkas, „Poezijos pavasario“ laureatų bibliotekėlės sumanytojas ir projekto vadovas, 1989–2009 m. LRS KS pirmininkas ir „Poezijos pavasario“

organizatorius, LRS KS tarybos narys; rašytoja Aldona Ruseckaitė, ne vieną dešimtmetį vadovavusi Maironio lietuvių literatūros muziejui, daugiausiai talkinančiam rengiant „Poezijos pavasarį“ Kaune, LRS KS tarybos ir LRS valdybos narė; Vida Jasaitytė, Kauno m. savivaldybės kultūros skyriaus darbuotoja, prisidėjusi prie daugelio „Poezijos pavasarių“ organizavimo; poetė Tautvyda Marcinkevičiūtė, 2013 m. „Poezijos pavasario“ laureatė.

2019

GEGUŽĖ

1 1

A M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

Bernardas Brazdžionis 1989 m. Tėvynėje. Lanko Maironio lietuvių literatūros muziejų.

Su Aldona Ruseckaite. Iš Aldonos Ruseckaitės asmeninio archyvo

Ši šventė – kasmetis didesnių ir mažesnių renginių ciklas, kurio kulminacija – vienąkart gyvenime vainikuojamo „Poezijos pavasario“ laureato šventė. Ir nors, išduoda pašnekovai, jaunesnieji LRS nariai neretai linkę pakritikuoti tradicijas ir net ąžuolų vainikus, kol kas nieko didingiau niekas nepasiūlė. „Kartais norime pakeisti dalykus, lyg norėtume pakeisti Velykas ar Kalėdas. Mus erzina tradicijos, kurių jau tiek nedaug likę ir tikrai nesunku iškentėti“, – šypsosi A. Ruseckaitė. Maironio lietuvių literatūros muziejus pagrindinio „Poezijos pavasario“ renginio estafetę perėmė atkūrus Nepriklausomybę.

Iki tol daugelį metų laureatai būdavo vainikuojami Palemone, prie Salomėjos Nėries namų – šios poetės mirties 20-osios metinės sutapo su pirmuoju „Poezijos pavasariu“. Ir dabar žmonės klausia, kada gi pavasaris grįš į Palemoną.

Priežasčių virsmui buvo keletas, taip pat ir ideologinių. Bet buvo ir žemiškų, pavyzdžiui, ekonomiškai sunkus Lietuvai metas, kai net autobusų gauti buvo sudėtinga. Be to,

1 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

P. Palilionis pamena, kad nuo tada, kai jo gyvenimas buvo susietas su „Poezijos pavasariu“, „Palemone kiekvienąmet išlaužydavo estradą, tvorą, prieš šventę reikėdavo remontuoti – galiausiai nebeapsimokėjo“.

S. Nėries palaikus perlaidojus iš Karo muziejaus sodelio į Petrašiūnų kapines, didžiuosius renginius bandyta perkelti prie Kauno pilies. Atvira erdvė nepasiteisino – triukšmas, nėra kur susiburti. 1996-aisiais, vainikuojant Kornelijų Platelį, pylė tokia liūtis, kad visa minia nuskubėjo slėptis į Maironio muziejų – čia ir grįžta kasmet. Ir nors A. Ruseckaitė nuo šio pavasario muziejui nebevadovauja, ji įsitikinusi, kad renginys bus vertas savo vardo. P. Palilionis tuoj pat suskumba girti rašytoją ir Vidą Jasaitytę (net pažada jai „Poezijos pavasario“ laureatės vainiką) už daugeliui nematomą juodą darbą, kurį moterys kasmet nudirba ruošiantis šventei. „Tiek to juodumo, vainiką nupini, kėdes sustatai.

Pamatysit, kaip šiemet viskas bus gerai, nors Aldonos ten nė kvapo nebebus“, – juokiasi neseniai knygą

Kalbai pasisukus apie šventės, o ir poezijos, literatų reikalingumą į rinkos ekonomiką orientuotai visuomenei, šviesesnių natų į pokalbį įlieja T. Marcinkevičiūtė: „Tai vienintelis dalykas, sujungiantis visą šalį, joks kitas taip toli nesiekia ir neturi tokių gilių šaknų. Kiekvieną kartą mes jo laukiame, truputėlį su nerimu, kokį eilėraštį skaitysime, kaip sutiks. Jis reikalingas, tas ryšys su klausytoju.

Visą laiką dreba širdis.“ M. Kiaušaitė priduria, kad keičiasi ne poreikis, bet forma: „Nesutinku, kad humanitarų nebėra ir poetinio žodžio nebėra – pažiūrėkim, kokias minias sutraukia bardų festivaliai. Poezija veikė ir veikia įvairius žmones. Per tą patį „Poezijos pavasarį“ draugaujame su aktoriais, jie ateina, skaito, dainuoja. Šiemet jau trečią kartą vyks paroda „Mūzų sambūvis“. Poezija puikiausiai koreliuoja su skulptūra, tapyba, fotografija. Man atrodo, kad literatai neįkišę galvų į viešuosius ryšius, jie nelinkę reklamuotis, verčiau kurti ir tikėtis, kad kažkas pasistengs surasti ir įsiskaityti.“ Vieni įsimintiniausių metų „Poezijos pavasariui“, kaip ir visai Lietuvai, buvo 1989-ieji. Tuomet vainikuotas Bernardas Brazdžionis, šia proga į tėvynę grįžęs iš JAV. Su visa šeima.

P. Pavilionis pamena, kad bendravimas iš pradžių nebuvo lengvas: B. Brazdžionis atsisakė atlikti tuomet tradicinį veiksmą – S. Nėries pagerbimą. Pirmąkart šventės organizatoriumi tapęs P. Pavilionis turėjo kaipmat sugalvoti naują planą, kad niekas neliktų įžeistas. Sugalvojo,

pavyko, o nuo susirinkusios minios B. Brazdžionį saugojo Sąjūdžio tvarkdariai „žaliaraiščiai“.

Visai neseniai P. Palilionis simboliniu, vos 50-ies kopijų tiražu, išleido savo susirašinėjimus su B. Brazdžioniu, kuriuose įdomu patyrinėti bendravimo virsmą. Leidyba – didelė „Poezijos pavasario“ veterano aistra. Kasmet šventę pasitinka Lietuvos rašytojų sąjungos leidžiamas almanachas su geriausiųjų kūryba (T. Marcinkevičiūtė pastebi, kad pasibaigus šventei labai svarbu jį porą savaičių skaityti, kad pajaustum poezijos pulsą, o ir save jame surastum), o palydi P. Palilionio sumanytos „vaidilutės“ – laureatų kūrybos knygelės.

Jų Kauno meno kūrėjų asociacija išleido jau 31, šiemet bus dar dvi. „Poezijos pavasario“ laureatas paprastai renkamas už praėjusių metų kūrybą, žinoma, yra ir vainikuotų už viso gyvenimo nuopelnus – tarkime, Tomas Venclova, kuris prieš porą metų pasveikintas VDU Didžiojoje salėje (Maironio muziejus buvo remontuojamas). O tvarka yra pasikeitusi ne kartą. Pavyzdžiui, rinkdavo Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrius iš Vilniaus pasiūlytų kandidatų. Dabar nominantus vertina pastarųjų penkerių metų laureatai – Tautvyda Marcinkevičiūtė kaip tik baigė savo kadenciją. Sako, nėra tekę pasigailėti dėl savo pasirinkimo, o ir nuomonės dėl to, kas pastaruoju metu buvo geriausias, neretai sutampa.

Popietės leitmotyvu, nors per langus plieskė saulė, tapo lietus. Kai tik kalba užeidavo apie įsimintinesnį renginį, istorija baigdavosi lietumi! Šiemet jis Lietuvoje net labai laukiamas, tad gal laureato pagerbimo šventės ir nesutrukdytų, o taptų reikalingu atgimimo – ne permainų – ženklu. Taigi ar lis gegužės 24-ąją Maironio sode?

2019

GEGUŽĖ

kaunorasytojai.lt

apie Salomėją Nėrį „Padai pilni vinių“ išleidusi rašytoja. Dažnai į knygos pristatymo renginius Lietuvoje važinėjanti A. Ruseckaitė pastebi, kad „Poezijos pavasario“ publika keičiasi: „Štai buvau Anykščiuose, šiemet ten renginio nebus, nes nebesurenka klausytojų.“

1 3

A M E T O I S E N

„Tingėjau rašyti.

Patiko kalbėti“

M

Ė

Slemas (angl. slam) – atliekamosios raiškiosios poezijos (plat)forma, prieš tris dešimtmečius JAV iškilusi kaip alternatyva akademiniams literatūros skaitymams.

Slemo skaitymai turi aiškiai apibrėžtas taisykles, kurios pasyvią auditoriją paverčia aktyviai dalyvaujančia ir lemiančia renginio įvykių eigą, be to, į skaitymus įnešančia kovos, sporto, teismo ir vakarėlio elementų. Pirmuosius reguliarius slemo vakarus Lietuvoje, Vilniaus „Fluxus ministerijoje“ 2010 m. pradėjo rengti Domas Raibys, 2013 m. juos atvežęs ir į Kauną. 2017 m. slemas įsikūrė Kauno menininkų namuose (KMN).

Julija Račiūnaitė Ingos Navickaitės nuotr.

Nuo tada reguliariai Kaune vykstantis renginys išlaiko auditorijos dėmesį neblėstantį – štai dar po poros metų (2019 m. balandžio 16 d.) čia prasidėjo vienas iš daugybės slemo vakarų, kurio epicentre ir parengtas šis reportažas. Pastato viduje buvo tiršta labai jaunų žmonių – atrodė, kad pavieniams trisdešimtmečiams bet kurią akimirką bus maloniai užleista vieta ir pasiūlyta prisėsti.

1 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Netilpusieji atkakliai ieškojo vietų ant laiptų, palangių ir parketo plotelių už pagrindinės salės ribų, kur praleido keletą valandų klausydamiesi renginio. Pasak liudininkų, netgi kadaise kaukusi priešgaisrinė signalizacija (ją prižadino elektroninė cigaretė) nebuvo pakankama priežastis žiūrovams apleisti patalpas, kuriose vyko slemas.

Vėlesnysis „Tresto“ periodas. Autorius nežinomas.

2019

GEGUŽĖ

1 5

Domas Raibys – vienas iš slemo pionierių Lietuvoje taip pat lygina skirtingas didžiųjų miestų auditorijas: „Esminis skirtumas tarp Vilniaus ir Kauno (neskaitant to, kad pirmajame slemas vyksta daug seniau) – pirmieji dalyviai (-ės). Vilniuje didžioji dalis kūrėjų jau yra kažką sukūrę kituose meno laukuose. Kaune, priešingai, daugeliui tai pirmieji kūrybos žingsniai. Abi pradžios turi savų minusų ir pliusų.“

M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

M

A

Asta Volungė (KMN kultūrinės veiklos vadybininkė-edukatorė) teigia, kad slemas Kaune yra unikalus reiškinys: „Unikalu yra tai, kad, lyginant su kitais kultūriniais renginiais Kaune, slemas visad pritraukia mases žmonių, kurių didžioji dalis yra labai jauni ir entuziastingi.

Kita vertus, turime vyresnės kartos atstovą, šiandienos laureatą Povilą (Povilą Venta Kuprį – red. past.), kuriuo labai džiaugiamės, bet šiuo metu jis yra vienintelis aktyvus savo amžiaus grupės dalyvis. Kiek man žinoma, Vilniuje auditorija šiek tiek vyresnė, galbūt griežčiau, reikliau autorius vertinanti nei Kaune.“

1 6

Jau trečius metus Kaune tęsiamas renginių ciklas po truputį evoliucionuoja: įvairėja atlikėjų raiška, atsiranda vis daugiau žanro entuziastų, adaptuojančių slemo elementus skirtingose iniciatyvose, mezgami ryšiai su kitų šalių slemeriais, be to, visi norintys yra kviečiami kandidatuoti į vakaro vedėjus: „Nuolatiniam slemo vedėjui Domui išvykus iš Lietuvos atsirado idėja kiekvieną renginį duoti vesti vis kitam slemeriui. Su kiekvienu vedėju sutariame, kad į programą įpins ir savo kūrybą: eilėraščius, juokus, stand up elementus – kas tik jiems prie širdies. Iš esmės tokiu būdu siekiame auditorijai atskleisti žanro įvairovę. Kol kas dauguma vedėjų yra Vilniaus slemeriai, jau turintys nemažai patirties

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Rimtuose skaitymuose tau ponios paploja ir viskas – nėra žaismės.

kaip dalyviai, laureatai ar vedėjai.

Smagu, kad šiandien puikiai renginį vedusi Darja Lyzenko yra pirmoji mergina, vedusi slemo renginį.

Visi norintys išbandyti save kaip vedėją – prašom – kandidatuokite!

Mano nuomone, prasidėjus kaunietiškiems slemams, dalyvių kūryboje dominavusi savikritiška lyrika dabar po truputį keičiasi, darosi įvairesnė, drąsesnė, atsiranda daugiau humoro“, – pasakoja Asta Volungė.

Prognozes apie slemo ateitį Lietuvoje apibendrina Domas Raibys: „Sleme, kaip ir gyvenime, dažniausiai tenka rinktis tarp ilgai ir nuobodžiai arba trumpai ir linksmai.“ Grįžtant į balandžio 16 d. renginį, slemo finalą pasiekė Jovaras Kelpšas

„Povilas Venta Kuprys – mano poetinis vardas. 40 metų praleidau dirbdamas prieš gyvus žmones, dėsčiau gal penkiuose universitetuose, šiek tiek darbavausi politikoje, penkerius metus praleidau Briuselyje. Savo pirmąją poezijos knygą „Pirmasis saulės bučinys“ išleidau sulaukęs 60-ies.

Maždaug prieš metus pradėjau stebėti slemą, o vėliau ir jame dalyvauti. Mano nuomone, ne kiekviena poezija yra slemas ir ne kiekvienas slemas yra poezija – savo kūryboje aš sukūriau sleminę nišą. Kartais parašau eilėraštį ir, jei noriu panaudoti slemui, jį šiek tiek susleminu, nes tai žanras, kuriame vienodai svarbu ir ką tu pasakai ir kaip pasakai. Dalis antrosios mano poezijos rinktinės, ko gera, vadinsis „Sleminė poezija“.“ Pasak filologiją Kaune studijuojančio šiauliečio Jovaro Kelpšo, tas pats eilėraštis popieriuje ir scenoje gali įgyti visiškai skirtingą formą: „Sleme svarbus garsas, atlikėjo mimika, kūno kalba, pagavumas, taigi tas pats eilėraštis, skirtas tyliam skaitymui, tikrai galėtų įgyti visiškai kitokią formą, labiau paisančią literatūrinių nuostatų, taisyklių.

Tiesą sakant, mokykloje pirmiausia pradėjau kurti lyriką, man atrodė, kad reikia laikytis tam tikrų kanonų – rimo, poetikos. Vėliau, įstojęs į universitetą, supratau, kad norisi daugiau laisvės, tad pradėjau kurti baltas eiles. Galiausiai sužinojau apie slemo vakarus ir manau, kad čia mano tekstai labai evoliucionavo – dingo lyrika, padaugėjo stand up elementų, pamėgau juokinti publiką.“

Slemo formatas užtikrina itin glaudžią kūrėjo ir auditorijos akistatą – kiekvieno renginio metu savanoriškai išrinkti publikos dalyviai vertina atlikėjus dešimtbalėje sistemoje. Kiekvienas autorius turi savų argumentų renkantis slemą vietoje, atrodytų, nuosaikesnio santykio su auditorija, liekant knygos puslapiuose ar labiau tradiciniuose poezijos skaitymo renginiuose: „Tingėjau rašyti.

Patiko kalbėti“, – Domas Raibys; „Gal tai net ir su ekshibicionizmu susiję – noriu save atskleisti publikai, pasakyti jiems kažką svarbaus. Sulaukęs stiprios žmonių reakcijos, įgaunu energijos, įkvėpimo. Beje, esu dalyvavęs „Poezijos pavasaryje“ – skaičiau savo kolegos iš Norvegijos poezijos vertimą į lietuvių kalbą. Renginys man paliko gerą įspūdį, bet būti poetu – man per oficialu, be to, ten susirenka mano amžiaus auditorija, o man patinka bendrauti su studentais, jaunimu. Būtent dėl jaunos auditorijos slemas yra žaismingas ir stilingas. Be to, čia vyksta toks gavimo-davimo su jaunimu dialogas ar ginčas. O rimtuose skaitymuose tau ponios paploja ir viskas – nėra žaismės“, – Povilas Venta Kuprys; „Sleme, kaip sakė Povilas, labai svarbus ryšys su auditorija, svarbu gauti atsaką – arba tu jiems labai patinki, arba ne, bet sulaukęs aiškios reakcijos nusiramini, nes supranti, kad tai, ką tu darai, žmones palietė. Jaučiu, kad jei reikėtų griežčiau save suimti ir eiti skaityti poezijos į labiau tradicinį renginį, galbūt bijočiau išsikraipyti, prarasti neformalumą. Kaip tik dalyvausiu Maironio muziejaus poezijos skaitymuose – gal kažkas pavyks“, – Jovaras Kelpšas.

Norite dalyvauti? Artimiausias slemas Kauno menininkų namuose planuojamas gegužės 25 d.

2019

GEGUŽĖ

kmn.lt

ir Povilas Venta Kuprys. Žiūrovams neapsisprendus, kuriam iš jų reikėtų suteikti nugalėtojo titulą, Povilas perleido pirmąją vietą Jovarui.

Abiem autoriams bendra simpatija Edgaro Allano Poe kūrybai, tačiau su slemu jie susidūrė skirtingomis aplinkybėmis:

1 7

A M E T O I S E N Ė M

„Buvau maloniai šokiruota, kad Šilainiuose gyvena tiek daug poetų. Tiek vyresnio amžiaus, tiek ir jaunimo.“ Taip dar 2016-aisiais šiam leidiniui sakė menininkė Evelina Šimkutė, eksperimentinės zonos „Šilainiai Project“ vedlė, tais pačiais metais sujungusi Šilainių poetus viešam deklamavimui šiame mikrorajone. Tarp blokinių daugiabučių kiemų, jų smėlio dėžėse, žaidimų aikštelėse ir aplink betonines konstrukcijas viešai nutiko ir pirmieji jauni kūrybos bandymai, ir ne vienos knygos vertomis tapusios eilės. O pernai nakčiai su poezija į VIII fortą atsikraustė ir „Pož(i)eminiai skaitymai“, skambėję tiesiogine žodžio prasme po žeme, 50 metrų gelmę siekiančioje erdvėje. Vėliau kartu su festivaliu „Baterija“ poezija nusekė vis toliau į praeities įtvirtinimus.

Netikėtose erdvėse rengti skaitymai supažindino šilainiškius su kaimynystėje gyvenančiais ir iš toliau atvykusiais kūrėjais, svečius – su intymia rajono geografija. O daugeliui atskleidė, kad poezija šiame mikrorajone gyvuoja ir jau seniai.

Poezija Šilainiuose – geografinis taškas kaimynystėje Vaida Stepanovaitė Luko Mykolaičio nuotr.

1 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2019

GEGUŽĖ

1 9

A M E T O I S E N Ė M 2 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

22001 199 G E G U Ž Ė

2 1

A M E T O I S E N Ė M 2 2

Daugiametė Šilainių poezija Šilainiuose jau ne vieną dešimtį metų gyvena ir kuria poetų bendruomenė. Ne kaip vienkryptė grupelė žmonių, bet kaip daugialypis, kintantis, ilgamečiais ar visai šviežiais tarpusavio ryšiais susietas fenomenas.

seno yra ir Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narės, kartu su keletu kitų literatūriškų šilainiškių. Sąjunga buria įvairių profesijų rašytojus, kurių specialybė, kaip J. Augustauskienės-Rudenės – odos gaminių technologijų inžinierės, visai nekliudo kūrybinei veiklai.

Vienos iš šio reiškinio dalyvių Šilainiuose gyvena dar nuo tada, kai statybininkai plušėjo trimis pamainomis statydami naujausią mikrorajoną, kai jį su miesto centru jungė tik viena autobuso linija ir kai tekdavo braidyti po purvynę, nes nebuvo iškloti šaligatviai. Į štai tokius Šilainius atsikraustė poetė Julija Augustauskienė-Rudenė, o po keleto metų, apie 1988-uosius, ir poetė Zenė Sadauskaitė. Šias ilgametes kūrėjas jungia begalė saitų, stiprinamų bendruose kūrybos skaitymuose – juos organizuojant ir deklamuojant, taip pat leidžiant, kaip pačios vadina, „knygeles“. Tokia savarankiškai, dažniausiai savomis lėšomis išleista kūrybos forma, telpanti į kišenę ar rankinę, rašytojams yra tapusi vienu iš nepriklausomos išraiškos būdų. Juk abi poetės nuo

Atvirkščiai: J. Augustauskienė-Rudenė vietinės bendruomenės žinoma kaip viena aktyviausių kūrybinių renginių organizatorių bei kūrėjų. Kiekvieną sezoną tradicijas išlaikantys poezijos renginiai sutraukia gausias auditorijas į vietinę biblioteką: Motinos dienai skirtas „Lūpose pražysta žodis MAMA“ ar vasarą lydintis „Kur skubi, mano vasara“, kur pasirodo ir organizatorės atstovaujamas šilainiškių ansamblis „Slaunos su škarpetkutėm“. Pedagogė Z. Sadauskaitė, kurios vardą dažnai pamatysi kartu su ponios Julijos, yra išleidusi 58 knygeles, per 600 dainelių, taip pat ji – šešių Lietuvos literatūrinių rekordų autorė ir sumanytoja. Vieną rekordinių kūrinių buvo atsinešusi ir į savo kiemą Šilainiuose, kuris buvo tapęs „Šilainiai Project“ pasivaikščiojimų poezijos stotele.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Tą vadinamąją „knygelę“, šiuo atveju – kūrybos rinktinę, 2016 metais įgijo ir Šilainių poečių klubas „Auksinės rožės“. Aktyvias kūrėjas, tarp kurių ir J. Augustauskienė-Rudenė, ir Z. Sadauskaitė, bendrai veiklai sujungė šviesaus atminimo žinomas karikatūristas, šilainiškis Algirdas Radavičius, iliustravęs šį „Auksinių rožių“ leidinį. Su Kauno Šilainių bendruomenės centru suburtas klubas kūryba dalijosi ne tik vietiniams gerai pažįstamame Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Šilainių padalinyje. Nesant nuolatinės erdvės minėto centro auditorijai pakviesti, kartais eilių skaitymai vykdavo ir vienos iš Šilainių poečių namuose – aplinkoje, kurioje prie arbatos puodelio gimsta daugiausiai idėjų „iš apačios“, iš bendro poreikio, kurį pabrėžia ir E. Šimkutė.

Dar pokalbio su poetėmis ir E. Šimkute metu vienoje iš Šilainių kavinių, joms kilo idėja pakartoti poetinį pasivaikščiojimą, tik šįkart – rajono požeminėje perėjoje. Tarp tradicinių J. Augustauskienės-Rudenės aktyviai organizuojamų poezijos renginių, nutarta sukviesti įvairių kartų poetus dar vienam. Kiek kitokiam – išbandyti deklamaciją Šilainių mažosios architektūros ženklo prietemoje, jau ankstyvą vasarą.

Eilės po žiemos ir po žeme Šilainiuose stūgsantys sovietinės okupacijos metu statyti monolitai ir carinė gynybinė architektūra Kaune gali būti jungiama ne tik geografijos. Tiek daugiabučių kiemuose, tiek požeminėse forto patalpose būta poezijos, ir ne tik, skaitymų. Tiesa, VIII Kauno fortas turi savitą istoriją – statinys pilnu pajėgumu taip ir neatliko savo militaristinės funkcijos.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus doktorantas, rašytojas, kultūros

žurnalistas Saulius Vasiliauskas pernai „Pož(i)eminiams skaitymams“ išsirinko minėtą VIII fortą. Taip „Taikusis fortas“ netikėtai papildė poetinę istoriją, iki šiol devynerius metus plėtotą Vilniaus bažnyčių, rūmų, dvarų ar barų rūsiuose. Anšlaginis renginys pristatė šilainiškių, kauniečių, vilniečių, jaunų ir pažengusių poetų bei literatų tekstus bei balsus.

Kaip artėjantis Šilainių poetinis pasivaikščiojimas, taip ir dabartinė S. Vasiliausko iniciatyva bando „pagauti“ praeinantį metų laiką per viešą kūrybos skaitymą. S. Vasiliauskas, leisdamasis į istorinį požemį, sukviečia tai, kas buvo apmąstyta, parašyta žiemos metu, ir pateikia ten, kur gyva auditorija. Juk ji – viena geriausių kritikių, nors kartais jos fizinė ištvermė išbandoma po forto skliautais ar ne vienos valandos vaikščiojimais daugiabučių kiemuose.

Septintieji „Pož(i)eminiai skaitymai“ pradėjo, regis, naują tradiciją per viešą kūrybos skaitymą ir poeziją suteikti taikią atsvarą kad ir simboliškai militarizuotai praeičiai Šilainiuose. Ar tai būtų VIII fortas pavasarį, ar netoliese esantys Linkuvos įtvirtinimai rudenį (abu – vedami Egidijaus Bagdono rankos), kai jauni poetai vėlgi skleidė eiles tamsoje ir vėsumoje.

—— Poetiški Šilainiai gyvuoja ne vieną dešimtmetį: žiniose iš lūpų į lūpas apie aktyviausius bendruomenės narius, ar visai neseniai, per didelius šūkius ir nepatogiausias, bet įdomiausias vietas kūrybai skaityti. Čia poezija – ne tik individuali kūrybinė raiška, bet ir geografinis taškas, pažintys su kaimynais, kartų sutaikymas, dažniausiai – per netikėtus atradimus.

2019

GEGUŽĖ

2 3

S I T E I N U A K

Su barseloniečiu (sakė, galima jį vadinti ir ispanu, ir katalonu) Adrianu Pedrazu Profumo susipažinau vienoje atšiauriausių Kauno vietų – požeminėje perėjoje, jungiančioje senamiestį ir centrą. Adrianas buvo vienas iš Skandinavijos dienų proga vykusių dirbtuvių dalyvių, o aš rengiau apie jas reportažą (jį galite rasti „Kaunas pilnas kultūros“ tinklalapyje). Apsikeitus keletu sakinių, paaiškėjo, kad šis pagal „Erasmus“ programą architektūrą Kauno technologijos universitete studijuojantis 26-erių jaunuolis fotografuoja, iliustruoja ir kuria poeziją.

Kartais – viską kartu. Ko daugiau benorėti ieškant pašnekovų? Adrianas žurnalui padovanojo ir eilėraštį, o atsisveikinant pridūrė, kad jį Kaune, be toliau išvardintų vietų, dar žavi „Vilties“ vaistinės arbatinė, o apskritai Lietuvoje – Labanoro miškas.

Labai neispaniška, tiesa?

Surimuoti architektūrą Kotryna Lingienė Donato Stankevičiaus nuotr.

2 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2019

GEGUŽĖ

2 5

K

A

U

N

I

E

T

I

S

Paprastai rašau kam nors – kaip dovaną.

Kaip sužinojai apie viešų jų vietų susigrąžinimo dirbtuves su švedų menininku Markusu Emilssonu, kurių metu susipažinome?

Turiu kaunietę bičiulę, su kuria susipažinau vos čia atvykęs. Ji man dažnai atsiunčia straipsnių, renginių rekomendacijų – taip pirmiausia nuėjau į „Café Du Monde“ storytellingo dirbtuves, kurias rengė „Kaunas 2022“, o jų metu išgirdau ir apie šias. Buvo labai įdomu pabendrauti su vyresnėmis kaunietėmis. Man įdomi žydiškoji Lietuvos istorija, o jos galėjo papasakoti apie trėmimus. Unikali patirtis, jau nekalbant apie dirbtuvių intensyvumą ir emocionalumą.

2 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Studijuoji architektūrą. Kodėl?

Kad norėčiau būti architektas, žinojau dar būdamas vaikas – konstruodavau visokias pilis. Bet patiko ir keramika, tapyba – tėtis su manimi užsiimdavo.

Architektūrą mačiau kaip meno ir mokslo sintezę, nors techninė pusė man nelabai patiko. Visgi supratau, kad gali būti naudinga. Taigi, baigęs mokyklą, stojau ir į grafinį dizainą, vaizduojamuosius menus – visgi patekau į architektūrą. Šiek tiek gailiuosi: tai, be abejo, labai įdomu, bet ir reikalauja daug pasiaukojimo. Studijuoju jau devintus metus.

Centrinis Vekšės parkas.

Mats Samuelsson nuotr.

Bet dabar pagal „Erasmus“ programą mokaisi Kaune. Ar Lietuva buvo tavo prioritetas? Į Kauną norėjau, nes čia jau buvo studijavęs mano pažįstamas, šiek tiek žinojau apie šalį. Mano fakultete dirba toks mielas fizikos dėstytojas – iš tų žmonių, kuriuos norisi apkabinti.

Jis „Erasmus“ programoje atsakingas už Lietuvą, taigi daug prisidėjo prie pasirinkimo. Nors svarsčiau ir apie Glazgą – ten menų mokykloje architektai mokosi ir fotografijos, grafinio dizaino. Bet Glazge galėjau rinktis tik vieną semestrą, Kaune – du. Be to, Škotija daug brangesnė. Kaune pačios studijos man nėra pats įdomiausias dalykas, KTU viskas orientuota į technologiją. Barselonoje mes meniškesni.

Kaip prieš atvykdamas įsivaizdavai Kauną?

Taip ir įsivaizdavau – kaip visa ko kryžkelę. Kaip miestą su ne itin ryškiai išreikšta savastimi – galbūt ji yra, bet reikia gerai paieškoti. Visgi man čia labai patinka. To ir reikėjo gyvenant Barselonoje. Tai pirmas kartas, kai taip ilgai esu užsienyje.

Patinka tyrinėti atokesnius Kauno rajonėlius. Įdomu, kad daugelis nepataria man į juos vykti, neva negražu. Bet tai juk labai subjektyvu.

Kuri Kauno dalis fotogeniškiausia?

Putvinskio gatvė – architektūriniu požiūriu ji unikali. Dar labai mėgstu laiptus, vedančius iš Kauno centro. Žinai, kaip tik dabar kuriu trumpą filmą apie savo laiką Kaune.

Apie tai, kaip jaučiausi prieš atvykdamas, kaip jaučiuosi dabar ir kaip jausiuosi baigdamas viešnagę. Jis bus gana poetiškas.

Poezija! Dėl jos juk ir susitikome. Koks tu poetas?

Miksuoju rašytinę ir vizualiąją poezijos formas. Mano iliustracijos ne tiesiog iliustruoja eilėraščius, jos yra jų dalis. Rašau ispaniškai, kartais angliškai. Paprastai rašau kam nors – kaip dovaną. Kartais sau – nuo to ir pradėjau. Jaunystėje turėjau meilės problemų, vaikščiojau pas psichologą, jis patarė pamėginti rašymą kaip terapijos būdą. Puoselėju šį įprotį. Eilėraščiuose savo jausmus jungiu su savo elgesiu, kitais žmonėmis, architektūra. Beje, architektūros kritika gali būti net labai poetiška – paimkime kad ir japonų rašytojo Džuničiro Tanizaki darbus. Ne poezija, bet poetiška.

Ką galėtum papasakoti apie šiuolaikinę poezijos sceną Barselonoje? O gal esi klasikos gerbėjas?

Kokius penkerius metus skaičiau vien klasiką. Dabar dažniausiai skaitau nežinomus poetus, knygas renkuosi pagal viršelius, iš estetinės pusės, ir retai apsirinku. O Barselona… Dažnai lankausi bare „Cronopios“, pavadintame pagal Julio Cortázaro išgalvotus personažus. Baras dedikuotas slemui ir muzikai, susijusiai su poezija.

Beje, būtent šitame bare giliau panirau į poeziją. Kaip jau sakiau, tai man buvo terapija, o lankydamasis „Cronopios“ ėmiau rašyti ir todėl, kad rašyti patinka.

2019

GEGUŽĖ

adrianpedrazasprofumo.com

Galbūt procesą prailgino susidomėjimas kitais menais? Juk esi ir fotografas.

Studijuodamas pirmame kurse, fotoaparatą gavau Kalėdoms dovanų nuo tetos, iškart ir pradėjau fotografuoti.

Antrame kurse susibičiuliavau su piešimo dėstytoja – jai patiko mano fotografijos, tad pakvietė kartu dirbti. Įkūrėme įvairių meno sričių pamokų centrą, jame fotografavau visą procesą. Su mokslais suderinti buvo sunkoka. Pirmus metus fotografavau už dyką, vėliau ėmiau gauti vis daugiau rimtesnių užsakymų, taigi mokslus pristabdžiau.

2 7

A I E S M TT E IO NI Ä– K N A E U S M

Medinis daugiabutis. Mats Samuelsson nuotr.

2 8

K AU N A S P I L N A S K U LT ĹŞ R O S

22001 199 G E G U Ž Ė

2 9

A M E T O I S E N Ė M

„Ar aš jus auginu, ar jūs mane?“ – klausimu studentams į mano klausimą jai atsako literatūrologė, Vytauto Didžiojo universiteto Lituanistikos katedros profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Irena Buckley. Prieš keletą metų jos suburta kūrybinė grupė „Declamationes“ susitinka trečiadieniais, kartu gilinasi į klasikinius tekstus ir mąsto apie būdus juos bei juose užkoduotas amžinas tiesas pateikti šiandien. „Anava, ar tik ne Daukantas?“, „Literatūriniai pusryčiai“, „Aristokratiškai apie garbę, šlovę ir pareigą Tėvynei“, spektaklis „Romantikai“ – taip grupė vadina savo renginius, atvirus ne tik universiteto bendruomenei.

Mačernis mirė, tegyvuoja Mačernis Kotryna Lingienė Teodoro Biliūno nuotr.

3 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2019

GEGUŽĖ

3 1

A M E T O I S E N Ė M

Beveik visi studentai į „Declamationes“ suvilioti – suverbuoti – retorikos paskaitose, kurias dėsto profesorė I. Buckley. Paklausta, ką gi jai duoda nuolatinis „popaskaitinis“ bendravimas su jaunais žmonėmis, akademikė tikino, kad tokį patį džiaugsmą, kaip ir paskaitų metų – nes tokios grupės yra studijų dalis. Išties, VDU – pilno spektro universitetas, kuriame studijos nėra tik studijos. Informatikas, filosofas, sociologas, biotechnologas, istorikai, filologai, būsimieji naujųjų medijų specialistai – visi jie bendraminčiai, grupėje atrandantys ne tik maisto smegenims bei sielai, bet ir bičiulystės džiaugsmų. Vienus į „Declamationes“ išties paviliojo bendraminčių paieškos, kitus – profesorės autoritetas, trečius – nuoširdus noras sužinoti daugiau apie tik iš vadovėlių ar paminklų pažįstamas (tiksliau, nepažįstamas) istorines asmenybes.

Apie paminklus – visuomet aktualią temą šiuolaikinio miesto ir viešųjų erdvių kontekste – mes prieš grupės repeticiją irgi spėjome pakalbėti. Bandžiau provokuoti, kad naujų klasikos pateikimo formų ieškanti kūrybinė grupė pati yra savotiškas paminklas.

Visgi lyg ir sutarėme dėl A. Puškino minties, kad paminklas yra kūryba, o „Declamationes“ tik nuvalo nuo jos dulkes. Bet gal tai tiesiog – beje, visai romantiškas – kuklumas? Man, su tuo pačiu Mačerniu atsisveikinusiai per abitūros egzaminą, atrodo, kad grupė siekia daug. „Buvo įdomu paieškoti, kaip jo poezija gali suskambėti kitaip, kaip ją iliustruoti akustinėmis, vizualinėmis priemonėmis“, – pusryčius su Mačerniu prisimena viena „Declamationes“ senbuvių Milda Gineikaitė, pripažįstanti, kad mokykloje daugeliui tai tebuvo dar vienas programinis autorius. Taip, studentai amžinai jauno Mačernio tekstus prikėlė ir kaip dainuojamąją poeziją, o

3 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

kūrybą autoriaus gyvenimo kontekste jiems bei į pusryčius susirinkusiesiems padėjo pamatyti biografinio romano apie Mačernį „Dūžtančios formos“ autorė Aldona Ruseckaitė.

Beje, universiteto auditoriją šiam renginiui grupė rinkosi nedidelę, bet teko prinešti kėdžių, ir vis tiek visi – studentai, moksleiviai, senjorai – netilpo. „Declamationes“ nariai tikina nesiekiantys žiūrėti į tekstą pragmatiškai, lyg jį skaitydami tikėtųsi atrasti amžinas tiesas. Į kūrinius žiūrima akademiškai, jie studentams yra istorinius laikotarpius reprezentuojantys artefaktai, veikiantys savo kontekstuose: „Stengiamės suprasti, kaip klasikinį veikalą artinti prie šių dienų žmogaus ir kaip šie kontekstai gali tarpusavyje susikalbėti.“ O kas yra klasikinis kūrinys? „Klasikinė literatūra, be tos universalių vertybių nešimo funkcijos, turi turėti ir kitą komponentą, būdingą tam laikui, kuriame kūrinys gimė.“ Tekstus neretai grupei rekomenduoja profesorė I. Buckley, tuomet studentai ieško asmeninio ryšio su jais. Yra tekę „Declamationes“ kalbinti ir Donaldą Kajoką, lyg dar per jauną vadinti klasiku, bet padiskutavus ryšys atrastas ir čia.

Kiek paglostyti mano nauji pažįstami atsiveria – jie net spėja nuvažiuoti aplankyti dar tik būsimų studentų kitur Lietuvoje. Papilėje, pavyzdžiui, domėjosi, ar mokiniai jaučia gyvenantys Daukanto miestelyje. Sako, tikrai jaučia! Matyt, galvodami apie savo grupės ateitį, „Declamationes“ kartu su VDU Humanitarinių mokslų fakultetu organizuoja respublikinius moksleivių skaitovų konkursus.

Dar viena veiklos sritis – renginių ciklas „Kaunas: istorijos dabartis“, kuriame aktyviai dalyvauja ir su universitetu tiesioginio ryšio neturintys kauniečiai, dažnai vyresni. Pernai lankyta Karmelitų parapija, visai

Kauno keleivinė prieplauka. Edmundo Katino nuotrauka. [Kauno apskrities viešoji biblioteka, paroda „Kaunas ir kauniečiai X penkmetyje“. – [Kaunas] : [s.n.], [1981]. – Lap. 14, nuotr. 40.]

neseniai vyko susitikimas Aleksote – susirinko daug senbuvių. Bet, sutikite, kalbant apie kad ir XIX a. parašytus tekstus, klausytojo ar skaitytojo amžius nėra joks dėmuo.

Jei netyčia pagalvotumėte, kad šie XXI a. romantikai klasikinių tekstų nėriniais suka save į kokoną, saugantį nuo melagingų žinių ir virtualių stabų kupinos realybės, tai netiesa. „Bet juk nėra blogai skaityti ir šiuolaikinę literatūrą“, – lyg juokais į mano klausimą, kuo klasikinė literatūra aktuali šiandien, kai tekstų, posmų, nuotrupų ir kitų simbolių lyg ir per daug, atsako viena studentė. O dar vieną grupės narį galite sutikti ir kitame

šio žurnalo numerio tekste, pasakojančiame apie slemą. Tai apie formą, o kaip dėl dabartinės literatūros revoliucingumo, kuris ją įprasmintų ir įamžintų? Čia išgirstu porą įdomių minčių, tinkamų neapibrėžtai pažinties su „Declamationes“ pabaigai. Viena – tai, kad poezija šiuo metu kelia maištą savyje ir pati savęs postmodernia kalba klausia, kas yra, kaip išlikti, kaip būti skaitomai ir pasiekti tą, kuris jos nežino. Dar studentai papasakojo, kad šiuolaikinė literatūra gali kelti ir jau kelia perversmo aplinkos apsaugoje bangas. Ir ne tik literatūra – jau yra ir ekologinio sunkiojo metalo grupių. Ir klimato kaitos prozos bei poezijos pavyzdžių.

2019

GEGUŽĖ

hmf.vdu.lt

Jie ne pozuoja, jie repetuoja!

3 3

2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U

Akimirkos menas

S

K

Turbūt daugeliui pasakos asocijuojasi su vaikystės prisiminimais. Mano atmintyje iki šiol įsirėžęs virš lovos palinkusių tėvų bei senelių, prieš miegą sekančių pasakas apie princeses, didvyrius bei stebuklus, vaizdas.

Vis dėlto šiuolaikiniai pasakotojai (angl. storytellers) neapsiriboja vaikų auditorija.

Jie istorijas pasakoja ir suaugusiesiems, ir vaikams, ir senjorams, o šis menas tampa jų profesija. Apie pasakojimo meno išskirtinumą, pritaikymą ir tradiciją Lietuvoje mintimis dalinosi tarptautinio Anykščių pasakojimo festivalio „SEKAS“ organizatorė, profesionali pasakotoja Daiva Ivanauskaitė.

K

A

U

N

A

S

–

E

U

R

O

P

O

Justė Vyšniauskaitė „Kaunas 2022“ archyvo nuotr.

3 4

Kaip pasakojimo menas atsirado jūsų gyvenime?

Labai spontaniškai, tačiau vis dėlto neatsitiktinai. Vieną vakarą visokio plauko menininkų grupei papasakojau istoriją apie savo santykį su šokiu bėgant metams. Tuomet kartu su auditorija dainavome ir šokome. Vėliau vieno projekto metu gimė pasaka apie berniuką Klaidą ir stebuklingą raudoną mergelę.

Tuomet buvo asmeninių istorijų turas po Vilnių, kur, vietos įkvėpti, su draugais dalinomės iš atminties išnirusiais pasakojimais. Išmėginau

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

save kaip pasakotoją ir kūrybinėse dirbtuvėse su regos negalią turinčiais senjorais. Jiems mano balsas pasirodė raminantis ir malonus, žmonės klausė, kur galėtų įsigyti mano įrašytų plokštelių.

Visos šios patirtys paskatino tęsti kūrybines paieškas. Mane pasiekė gandas, kad Edinburgo Karališkoje mylioje stūkso toks Škotijos pasakojimo centras. Smalsumo vedama, vieną dieną pravėriau to centro duris, kurias dabar varstau nuolat.

Po penkerių metų šis pastatas tapo

mano antraisiais namais, o čia besirenkanti bendruomenė – mano šeima. Mokiausi pas garsius, talentingus ir be galo dosnius Škotijos pasakojimo meistrus – Davidą Campbellą, Janis Mackay ir Jeaną Edmistoną. Dabar istorijų pasakojimas yra mano darbas, kuriuo labai džiaugiuosi.

Kas dažniausiai atsiduria jūsų istorijų dėmesio centre? Iš kur semiatės įkvėpimo pasakojimams?

Pasakoju tas istorijas, kurios man yra svarbios. Renkuosi pasakas, kuriose kalbama apie autentiškos tapatybės paieškas, senąją išmintį ir kultūrines šaknis bei žmonių susikalbėjimą. Mane domina žmogaus ir vietos ryšys, kaip jis kuriamas ar atgaivinamas per istorijas. Todėl man

įdomios miesto istorijos ir net urbanistinės pasakos ar legendos. Įkvėpimo semiuosi iš savo patirties, giminės pasakojimų, prisiminimų, dainų ir mitinių simbolių, kurie kartais atsikartoja mano sapnuose.

Traukia transformacijos pasakos, kurių veikėjai gali keisti pavidalą – iš žmogaus tapti gyvūnu, augalu ir atvirkščiai. Labai mėgstu pasaką apie laumę, upių verpėją, kurią supinu su savo prisiminimais apie močiutę, buvusią talentingą audėją, ir įberiu minčių apie savo vidines upes. Taip gimsta istorija, suausta iš pasakos ir gyvenimo prisiminimų.

2019

GEGUŽĖ

3 5

2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U E – S A N U A K

Tame pasakojime svarbus motyvas yra kielė, išspardanti ledus nuo upių, todėl dalinuosi ir istorijomis iš savo žygio Lietuvos pajūriu, kur mane lydėjo ir su manimi bendravo kielės. Paukščių motyvas gana dažnas mano istorijose. Pats paukštis man simbolizuoja istoriją, pasakojimą, kūrybinę mintį, kylančią iš sielos poreikių. Čia atsiranda ir drakonas, kaip vidinės baimės ir jėgos simbolis.

Drakonas gali laikyti sukaustęs upes savo šaldančiu kvėpavimu, o gali pūsti ugnį ir viską atšildyti.

Norisi pasakoti apie žmogišką šilumą bei ryšį ir istorijomis tą šilumą užkurti. Šiuo metu dirbu prie pasakojimo apie Vilko mergaitę. Jį pristatysiu šį rudenį „Kaunas 2022“ rengiamame Istorijų festivalyje. Vilko mergaitės istorija taip pat supins biografinę patirtį bei istorinę realybę su stebuklinėmis pasakomis.

Kitas projektas – subrandinti ir išplėtoti lietuviškų pasakų programą, supintą su įspūdžiais, trumpomis istorijomis apie senelius ir šiuolaikinio miesto žmogaus poreikiu atauginti nukirstas šaknis. O kitais metais škotams noriu papasakoti Lietuvos nepriklausomybės istorijas, nes manau, kad jiems bus naudinga tai išgirsti.

Ar jūsų istorijos išlieka tik žodine forma, ar kartais nugula ir į tekstus?

Mano pasakojimai nugula ir į tekstus, tik kas kartą tas istorijas pasakodama improvizuoju, staiga sugalvoju kažką naujo, spontaniško ir net pačiai netikėto. Kartais tas variacijas užrašau, o kartais jos lieka čia ir dabar akimirkoje. Joms lemta arba išlikti žiūrovų atmintyje ir jų pasakojimuose, arba ne.

Rašau savo pasakas ir jomis bandau suprasti bei priimti gyvenimo iššūkius, kuriuos užkoduoju simboliais.

3 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Senas, tradicines pasakas perdirbu.

Dažniausiai kitaip neišeina, nes jose yra elementų, kurie man nebetinka, kertasi su mano vertybėmis, pažiūromis, o ir su šiuolaikiniu kontekstu. Tenka įvesti aiškumo ir pasakų struktūrose, išimti ko nereikia ir pridėti tai, ko, mano supratimu, iš esmės trūksta.

Kuo pasakojimo menas yra išskirtinis – kuo jis skiriasi nuo teatro ir poezijos skaitymų?

Pasakojimo menas yra senas kaip žmogaus kalba. Pasakotojas savo pasirodymuose gali pasitelkti poeziją, dainas bei groti muzikos instrumentais arba dirbti kartu su dainininkais ir muzikantais. Mano mokytojas yra sakęs, kad pasakotojas artimesnis dainininkui nei aktoriui, nes visada išlieka savimi. Pasakotojas nekuria vaidmens, o atskleidžia autentišką „balsą“ per savitą kūno ir emocijų išraiškos dinamiką. Pasakotojas gali įkūnyti visus istorijos veikėjus, tačiau jis perteikia ir būsenas, atmosferas bei aplinkas. Pasakotojas gali perteikti kalnų apsuptą ežerą brėkštant, laikiną ramybę ir laukiamą staigų pokytį.

Istorijos pasakotojas neprisiriša prie išmokto teksto, jis yra laisvas atsiverti žodžių tėkmei, kuri gimsta čia ir dabar. Pasakojant tą patį, mintinai išmoktą tekstą, istorija gali prarasti gyvastį ir tikrumą, sustabarėti bei tapti monumentali. Istorijų pasakojimas yra akimirkos menas, pasakotojas susitinka su klausytojais kiekviename momente. Šis susitikimas yra vienas svarbiausių pasakojimo meno bruožų, atskiriančių jį nuo kitų scenos menų.

Tai yra itin socialus menas, čia nėra jokios ketvirtos sienos. Pasakotojas kiekvieną akimirką yra atviras abipusiam ryšiui su pačiu savimi, istorija ir auditorija.

Kuo skiriasi pasakojimo specifika, dirbant su vaikų bei vyresnių žmonių auditorija? Kam pasakoti sunkiau?

Yra daug pasakų, kurias galima sekti tiek vaikams, tiek suaugusiesiems.

Vaikai jose matys paprastą paviršiaus veiksmą, o gilesnės prasmės ir simboliai nusės jiems į vidinius sąmonės stalčiukus. Suaugusieji dažnai nustemba išgirdę vaikystėje pažintas pasakas, nes jose atranda gilią išmintį, panašumą su savo patirtimis ir net atsakymus į gyvenimo klausimus.

Kuo pasakojimai gali būti naudingi, siekiant užmegzti ryšį tarp žmonių bei bendruomenių?

Istorijų pasakojimas yra vienas stipriausių meno metodų, kurį verta taikyti atkuriant ryšį tarp žmonių ir stiprinant, glaudinant bendruomenes. Savo prigimtimi šis menas sukuria erdvę susitikimui, kurio metu pasakojama ir klausomasi. Po kelių valandų istorijų pasakojimo dirbtuvių žmonės pastebi, kad vienas svarbiausių patyrimų ir rezultatų – tai užsimezgęs šiltas ir gilus ryšys tarp dalyvių.

Gali būti sudėtinga pasakoti vaikams ir paaugliams, nes jie jaučia, kada bandoma juos saugoti nuo tamsesnių istorijų, nepasitikima jų pasiruošimu priimti rimtus, liūdnus bei žiaurius pasakojimų elementus. Tokiais atvejais jie neklauso – protestuoja. Pasakojant vaikams padeda žaismė, kvailiojimas, animavimas, dramatizavimas, interaktyvumas, lėlės, paveikslai, piešiniai ir, žinoma, dainos bei muzika. Čia, manau, didžiausias iššūkis – neprarasti natūralumo.

Man atrodo, kad istorijų pasakojimas gali padėti atkurti ryšį tarp kartų, nes dabar dėl vertybių ir gyvenimo būdo skirtumų tarp jų yra susiformavęs itin ryškus plyšys. Jaunajai kartai sunku priimti tuos žmones, kurie yra apriboti dogmatiškų taisyklių, neautentiški, burbantys, moralizuojantys.

Tačiau jeigu senjorai yra atviri ir natūraliai dalijasi patirtimis, pasakoja, kas jiems nutiko, reflektuoja savo gyvenimus su meile, atjauta ar komiška šypsena, jie tampa traukos centrais.

Jaunajai kartai taip pat svarbu gauti erdvę savo istorijų pasakojimui, jaustis išgirstiems bei priimtiems. Todėl norėtųsi matyti, kaip šios kartos susitinka ilgesniems ir gilesniems pokalbiams bei pasakoja istorijas. Jau dabar randasi gražių iniciatyvų, kai seneliai eina sekti pasakų į darželius ar mokyklas.

Suaugusiesiems pasakoti yra vienas malonumas, nes jie turi patirties ir stebuklinga juose atrasti vidinius vaikus. Keblumų gali kelti tam tikri išankstiniai kultūriniai nusistatymai, įpročiai, stilius, skonis. Tarkime, ispanus gali užmigdyti japonų pasakotojai, škotus gali nervinti anglų pasakotojų teatrališkumas ir monumentalizmas, edinburgiečiai sunkiai taikstosi su betarpiškais Glazgo pasakotojais, kuriems net epai ir mitai virsta stand up komedijomis. Lietuvis gali nejaukiai jaustis, kai pasakotojas yra aktyvus savo kūnu, o jo istorija pasižymi turtinga emocine ekspresija, nes mūsų kultūroje vertinamas santūrumas.

Istorijų pasakojimas bendruomenėse gali prisidėti prie psichosocialinės gerovės, kovojant su vienatve, atskirtimi, susvetimėjimu bei suteikiant gyvenimiškoms patirtims prasmės.

Norint ugdyti tolerantiškas ir demokratiškas bendruomenes, istorijų pasakojimas padeda užmegzti ryšį su skirtingas patirtis ir požiūrius turinčiais bendruomenės nariais.

2019

GEGUŽĖ

3 7

2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U E – S A N U A K

Pasakojant ir klausant užsimezga natūralus empatiškas ryšys, net jei bendruomenės skaldomos etninių, religinių, politinių, socialinių ar kitokių skirtumų.

Kaip pasakojimas gali tapti edukacijos įrankiu?

Istorijų pasakojimas ugdymui sugrąžina emociją. Jei norime talentingų ir kūrybingų ateities specialistų ir stiprių, savimi pasitikinčių bei empatiškų žmonių, vaikams reikia pasakoti kuo daugiau pasakų, – taip sakė Albertas Einsteinas.

Lietuvos mokytojai sako, kad vaikams stinga kalbėjimo ir sakytinio pasakojimo įgūdžių, tačiau šių gebėjimų dažnai stokoja ir patys mokytojai. Man atrodo, Lietuvoje apskritai trūksta visuotinio kūrybinio raštingumo ugdymo. Istorijos suvokimo, sakytinio pasakojimo ir kūrybinio rašymo įgūdžių pirmiausia reikia suteikti mokytojams.

Viena yra pasakyti, kad vyko Holokaustas ir jo metu buvo sunaikinta

3 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

šeši milijonai žydų, ir visai kas kita pasakoti lokalią konkretaus žmogaus, geriausia tokio pat amžiaus vaiko, istoriją. Prisimenu, verkiau klausydamasi, kaip senučiukė, vartydama rankose mokyklinį atminimų sąsiuvinį, pasakojo patirtą šoką 1942 m. rugsėjo 1-ąją. Klasėje tebuvo likę pusė mokinių – tuščios vietos liudijo, kad mokyklos draugai nugulė baisiose duobėse pušynėlyje ir jau niekados nebespręs matematikos lygčių, nedainuos chore ar nelaimės krepšinio. Šiemet jūsų vedamos pasakojimo dirbtuvės tapo „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalimi. Vienos iš jų buvo orientuotos į meno organizacijų darbuotojus, o kitos – į Vilkijos seniūnijos bendruomenę. Ką nuveikėte šių dirbtuvių metu?

Grupę iš Vilkijos lydėjau kūrybiškame bendruomeninių ir asmeninių istorijų apie gyvenamąją vietą atradimo procese. Dalyviai ieškojo prisiminimų, susijusių su upėmis, piliakalniais, miesto gatvėmis ir

Pasakojimo dirbtuvės Kauno miesto ir Kauno rajono kultūros organizacijų darbuotojams įtraukė abi dalyvių grupes į intensyvius dviejų dienų mokymus. Dalyviai ieškojo būdų atskleisti savo autentišką pasakotojo balsą ir tyrinėjo istorijų pasakojimo galimybes kultūrinėse veiklose. Išgirdome fantastiškų pasakojimų apie Garliavos grafą Garlevskį ir jo nuodėmių akmenį, Ministrienės batelių istoriją Paryžiaus taikos konferencijos metu, Jurgio Mačiūno išsaugotas Manhatano liepas, Girstučio baseino paslaptį bei tarpukario Kauno balerinos kelią į žvaigždes. Buvau ne kartą įkvėpta žmogiškų talentų įvairovės ir kūrybiškumo raiškos galimybių.

Manau, šios dirbtuvės padėjo užsimegzti naujoms pažintims, kurios gali išaugti tiek į asmenines draugystes, tiek į Kaunui naudingą kultūrinį bendradarbiavimą. Įvairiose pasaulio šalyse pasakojimo menas jau įsitvirtinęs ir sutraukia nemažas auditorijas. Ar Lietuvoje taip pat egzistuoja pasakojimo tradicija?

Daugelyje šalių pasakotojai tikslingai dirba, kad šis menas išsikovotų visuomeninę vertę, būtų saugomas ir taptų paveldo objektu. Norime, kad pasakojimas būtų pripažin-

tas atskira meno rūšimi, jam būtų suteiktas tinkamas finansavimas, sukurtos sąlygos profesionalių pasakotojų ugdymui ir vienijančiam atstovavimui.

Lietuvoje pasakojimo tradicija ir egzistuoja, ir neegzistuoja. Kol kas čia dominuoja dainos, muzika ir šokis.

Folkloro koncertai sutraukia dideles auditorijas, bet apie pasakojimo renginius žino labai mažai žmonių.

Jų yra, bet tai išlieka nedidele niša.

Sovietų okupacijos metais egzistavusi minties ir žodžio nelaisvė suformavo savitą raiškiojo skaitymo tradiciją. Ji nevertino gyvo, autentiško ir kūrybiško pasakojimo, atgalinio auditorijos ryšio, natūralios kūno ir balso išraiškų įvairovės. Tačiau dabar pasakojimas po truputį atgyja, žmonės juo domisi, mokosi, ateina į renginius, klausosi ir pasakų, ir tikromis gyvenimo patirtimis bei prisiminimais paremtų istorijų.

Tai nuostabi galimybė sukurti naują šiuolaikinę pasakotojų kartą ir meno rūšį. Naujoji karta, tikiu, bus laisva aktualizuoti tradicinius naratyvus, juos pateikti naujai, su šiam laikui svarbiomis vertybėmis.

Tikiuosi, kad pasakojamos tikros istorijos remsis ir eksperimentinėmis išraiškomis, ir tarpdiscipliniškumu, ir senąja tradicija.

Naujasis pasakojimo judėjimas vyksta Anykščiuose, Kaune ir Vilniuje. Bibliotekos, aktoriai, pedagogai, menų terapijos praktikai, kultūros profesionalai, gidai, edukatoriai, bendruomenių lyderiai, verslo pasaulis ir daugybė kitų sričių specialistų domisi istorijų pasakojimu.

Tad Lietuvoje dabar gimsta įdomių naujų istorijų pasakojimo iniciatyvų. Jose prasminga dalyvauti ir gera stebėti, kaip visa tai auga.

2019

GEGUŽĖ

kaunas2022.eu

pastatais, pasakojo paslaptingų vietų bei ten gyvenusių žmonių istorijas. Lietuvos istorijos mylėtojai priminė reikšmingus valstybės istorinius momentus liudijančius pasakojimus. Pradėjo formuotis drąsaus, besipriešinančio, atkaklaus, negandas kūrybiškai įveikiančio ir gyvą ryšį su tradicija puoselėjančio vilkijiečio portretas. Bendruomenės nariai įdėmiai klausėsi vienas kito pasakojimų, kartu dirbo, analizavo ir kūrė. Užsimezgė šiltas santykis, taip pat gimė kelios turizmo ir verslo idėjos.

3 9

A M E T O I S E N

Poetautojo dalykai

M

Ė

Būna poetai, būna poezijos mėgėjai ir būna poetautojai. Šį lyg ir klubą, o gal srovę, prieš penkerius ar šešerius metus pradėjo Rūta Vyžintaitė. Prieš trejus prisijungė Tadas Greičiūnas, kurį artimieji vadina Tačkiu.

Su juo ir prisėdau patyrinėti, kaip veikia poetautojai ir kaip poezija veikia juos.

Kotryna Lingienė Luko Mykolaičio nuotr.

Jau po mūsų susitikimo, prieš pat Velykas, prie ant plauko pakibusios „Orbitos“ Vytauto parke poetautojai pristatė naujausią, jau ketvirtą, poezijos zino „Dešra ant žaizdos“ numerį. Jį raskite mieste ir drąsiai vartokite. Leidėjai ziną vadina gatvės žurnalu, jis laisvesnis nei kiti poeziją Lietuvoje spausdinantys, tiesa, atranka egzistuoja. Taigi

4 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

pirmiausia Tado klausiu, kaip atrasti gerą eilėraštį. „Man svarbiausia ir įdomiausia yra jausmas – ne jausmai, o gebėjimas pajausti aplinką, vidų, būsenas. Dar įdomu per eilėraštį įlįsti į kito kailį. Kitiems svarbi technika, kaip susižaidžia žodžiai, temos. Dar yra žiūrinčių, kas galų gale pasakyta – ar tai įdomu, protinga, revoliucinga?“

2019

GEGUŽĖ

4 1

A M M

Ė

N

E

S

I

O

T

E

Aptarėme ir tendencijas, tai yra instagraminę poeziją, pasaulyje šturmuojančią tikrų knygų topus.

Yra juk ir Kaune sėkmingų pavyzdžių, tik gal feisbuke. Tadas, nors pats sekamų autorių neturi, mano, kad žmonės turi teisę to nelaikyti poezija. Pastebiu, kad gal žodžių junginys, kuris ką nors kam nors paliečia, kartais yra prasmingesnis interneto srauto panaudojimas nei dar vienas selfis. Bet tada pašnekovas man primena, kad, pavyzdžiui, japoniškieji haiku juk irgi yra selfiai. „Juk haiku esmė kadaise buvo greitai nusakyti rašančiojo jauseną – gauni laišką, o jo pradžioje trys eilutės apie siuntėjo vidinę būseną, aplinką, tos dienos orą. Ko gi ne selfis?“

4 2

Nenoriu skrolinti, tad kamantinėju Tadą apie poetautojams palankiausias Kauno vietas. Apie Vytauto parką jau sakėm, poetautojai taip pat yra būrę žmones aplink neįžengiamą Jurgio Mačiūno skverą (čia su Tadu sutariame, kad jau pats jo egzistavimas yra poezija), kuriame savo eilės skaitė poetai, ir kvietę į „Mažąjį Paryžių“, vieną seniausių Kauno kavinių. „Paryžius“ yra legenda, jis visiems patinka – tai Rūta savininko paklausė, ar galima, ir buvo galima.

Ten nieko nereikia – įkrenti į sustingusį laiką. Žavinga.“ Apskritai, sako Tadas, įdomu atlikti veiksmą ten, kur dar niekas to nedarė, bet kai tokių netipiškų pasirinkimų daugėja, ima ir kyla noras surengti ką nors tipiškesnio: „Užknisa bumai ir mados – darykim antibumą.“ Keistos kavinaitės, pamirštos maitinimo įstaigos – tipiška ar ne? Rekomenduoju – gegužę vyks mėgstamiausio eilėraščio skaitymai „Godo“, įvairiai kultūrai, tiek didžėjų, tiek kino, tiek poezijos ar aktų, svetingame Laisvės alėjos bare.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Geras poetas nebijo nusirengti.

Kalbantis apie kavines ir ne, dar įsiterpiu, kad visai neseniai juk „Kaunas 2022“ programos „Kauno iššūkis“ idėjų miestui konkursą laimėjo „Puota“ – iniciatyva skaityti poeziją troleibusuose. „Manau, tai yra puiku, – sako Tačkis. – Žaviuosi ir gatvės muzika, ir kitomis meno viešose erdvėse formomis, kurių Lietuvoje gal dar mažoka, bet pakeliavus po Europą galima rasti gerų pavyzdžių, kad ir Prancūzijoje, tramvajuose, vyksta net mini teatro spektakliai.“ Įdomu, ar šiuolaikinis žmogus tokių įvykių viešajame transporte netraktuoja kaip kišimosi į asmeninę erdvę? Juk taip patogu troleibuse žiūrėti serialą ar dėliotis darbus. „Reikia tai daryti.

Reikia tirpdyti mūsų, šiauriečių, ledus.“ Ir tada Tadas man prisipažįsta, kad iš esmės kiekvienas žmogus yra poetas. „Mūsų galvose ir jausmuose verda ištisinė poezija, tik ne kiekvienas ryžtasi tai užfiksuoti, o ir ištransliuoti.“ Čia išsikalbame, kad juk rašymas dažnai pasirenkamas kaip būdas pasveikti: „Pažįstu nemažai žmonių, kurie rašė ir nustojo, sako, kad tai jiems tebuvo terapinis periodas – apmaudu, nes jie gerai rašė, galėjo toliau varyti, bet va.“ O ar Tadui, kuris, jei dar neminėjau, irgi poetas, rašymas yra terapija? „Nenorėčiau, kad būtų tik taip, bet tiesa, rašymas mane nuramina – po kurio laiko įdomu patyrinėti savo sąmonės srauto išeigą ir suvokti, kas ir kaip buvo, taigi tai ir terapija, ir dienoraštis, ir nuotraukos.“

Darosi labai įdomu uždavinėti, atrodo, gana bendrus klausimus ir iš atsakymų konstruoti itin asmeninį poetautojo portretą. Taigi domiuosi, kodėl daug žmonių poeziją apskritai ignoruoja? „Nes tai gana nuoga. Ne kiekvienas išdrįsta išeiti nuogas į gatvę, ne kiekvienas išdrįsta žiūrėti į apsinuoginusį. Nebūtinai nuogumas yra malonu, nes tai labai jautru.“ Tadas dar priduria, kad žmonės apskritai labiau linkę į pramogas, ne į menus, nes pramogos skirtos pabėgti nuo skausmo, o mene neretai galima į svetimą skausmą įkristi. „Matyt, natūraliai žmogus to saugosi.“ Kaip yra sakęs Sigitas Parulskis, nepatogus ir sunkus reikalas ta poezija.

Ir galingas. „Eilėraštis gali sukelti ir karą, ir revoliuciją, nes sugeba į žmogų patekti pro užrakintas duris. O jei jau patenka į vidinius namus, tai įveda juose savo tvarką.“ Ieškantiems masinio naikinimo, o gal kūrimo, ginklų, turėtų patikti.

Bet ar galima išmokti būti poetu?

Apskritai juo tapti? Argi poetais negimstama? „Pirmiausia reikia išmokti nemeluoti sau. Rašymo technikos pramokti nėra sudėtinga, bet išmokti įvaldyti protą, jį paleisti ir pagauti, sustabdyti ar užkurti vidinį ginčą jau sunkiau. Poezija yra daug darbo su savimi“, – sako Tadas. Jam atrodo, kad geras poetas nebūtinai net skaito poeziją. Geras poetas nebijo nusirengti.

Tokių Tadas ir jo poetautojai draugai ir ieško. Gatvėje, žinoma. Dar neprasikalusių, dar nedrįstančių ir bijančių. Tokių labai daug. Jei ką, Tadas bando surasti ir suskaičiuoti visus Kauno poetus. Nes, įsivaizduojat, nėra tokio sąrašo.

2019

GEGUŽĖ

facebook.com/poetautojai

Beje, apie aktus. Poetautojai prieš keletą metų vykdė ciklą „Papozuok poezijai“. Buvo net Jonavoje, dalyvavo ir Gintaras Patackas: „Ateina žmonės, pasiklauso poeto eilių, poetas išsirenka žmogų, kuriam tuo metu parašys eilėraštį, ir rašo.“

4 3

Maršrutas SCENA Šeštadienis, 05 04, 18:00

Šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“: „Dar blogiau“

O

R

I

U

S

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Renginio metu žiūrovai išvys įvairius šokio žanrus atliekančius vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų kolektyvus iš visos Lietuvos. Kauno kultūros centro neoklasikinio šokio teatras „Releve“, vadovaujamas festivalio iniciatorės choreografės Rasos Butrimavičiūtės, šiam konkursui parengė stipriausias choreografines šokių kompozicijas iš praėjusių šokio spektaklių ištraukų.

Taip pat dalyvaus Jonavos kultūros centro kolektyvas „Contempo“, Šilutės meno mokyklos kolektyvas „Pamarietė“, Kauno baleto studija „Wind Dance“, šokio kolektyvai iš Vilniaus, Klaipėdos, Rokų, Kaišiadorių ir kt.

Trečiadienis, 05 08, 18:00

Ernest Potters nuotr.

K

A

L

E

N

D

Spektaklis „Margarita“ Į spektaklį choreografas Guilherme'as Miotto (Brazilija/Nyderlandai) sukvietė tris žymiausius urbanistinio ir šiuolaikinio šokio šokėjus. Shane'as Boersas, Simonas Busas ir Evangelosas Biskasas – šokėjai iš labai skirtingų sričių: nuo šviežiausio breiko iki eksperimentinio hiphopo ir šiuolaikinio šokio. Šiame spektaklyje visi stiliai maišosi ir formuoja naują, ypatingą šokio žodyną.

Sekmadienis, 05 05, 15:00

Respublikinis šokio festivaliskonkursas „Šoku tau“ Kauno kultūros centras, Kęstučio g. 1

Gyvūnams draugiškos vietos

4 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

J. Miltinio dramos teatro archyvo nuotr.

Kaune – Juozo Miltinio dramos teatro gastrolės. Albino Kėlerio režisuotoje Maros Zalitės pjesėje „Margarita“ prieš žiūrovus iškyla vienas garsiausių personažų – iš Goethes tragedijos

Gegužė „Faustas“ pažįstama Margarita. Pagrindinė pjesės veikėja, praleidusi 25 metus kalėjime, įkūnija moters kančią, beribę meilę, sugebėjimą aukotis ir galimybę prisikelti. Jos byla patenka į jauno Advokato rankas. Išaiškėja, kad jaunasis Advokatas yra jos sūnus. Tai dviejų aktorių monospektaklis – vieša išpažintis sau ir žiūrovui.

Performansas kviečia kitaip pažvelgti į konkurenciją ir varžybų atmosferą šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje, pasak Pascal Chabot, „leidžiame pinigus, kurių neturime, tam kad pirktumėme daiktus, kurių mums nereikia, tam kad sužavėtumėme žmones, kurių nemylime“. Autorės ir atlikėjos – Vilma Pitrinaitė, Emily Gastineau.

Trečiadienis, 05 13, 18:00

Sekmadienis, 05 19, 19:00

Spektaklis „Senos damos vizitas“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

„Senos damos vizitas“ – pjesė, atnešusi šveicarų dramaturgui Friedrichui Dürrenmatt (1921–1990) pasaulinę šlovę. Rašytojas priverčia juoktis ir liūdėti, kvatotis ir baisėtis. Režisierius Aidas Giniotis mėgina išryškinti svarbiausius dramaturgo keliamus klausimus – kiek kainuoja jaunystės klaidos ir išdavystė, kiek kainuoja vieno žmogaus gyvybė, kiek kainuoja mūsų humanistiniai idealai ir principai?

Kiek kainuoja teisingumas? O galbūt tai tėra kaukė, kuria pridengiame savo godumą ir silpnybes? Šeštadienis, 05 18, 20:00

Šokio performansas „Match“ POST galerija, Laisvės al. 51A

Spektaklis „Keturi“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Donato Stankevičiaus nuotr.

Spektaklis sukurtas naudojant ištraukas iš kultinio Viktoro Pelevino romano „Čiapajevas ir Pustota“. Pats autorius apie savo kūrinį yra pasakęs, kad tai pasaulinėje literatūroje pirmas romanas, kurio veiksmas vyksta visiškoje tuštumoje. Režisierės Kamilės Gudmonaitės interpretacija – tai minties šuolių, ironijos ir paradoksų derinys, kuriame šiuolaikinė realybė persipina su Rytų kultūrų mitologija, o žemoji gatvės kultūra – su dvasiniais apmąstymais.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

2019

GEGUŽĖ

4 5

Maršrutas Antradienis, 05 21, 10:00

Instaliacija 0-12 mėn. kūdikiams LUMI

„Projekte atsiribojama nuo kasdienių kūdikiams skirtos estetikos normų. Čia siekiama neįprasto potyrio, pasitelkus judesį ir šiuolaikinį šokį, kuriama įtraukianti atmosfera. Gerbdami individualius mažųjų ir juos lydinčiųjų poreikius ir laiką, reikalingą mėgautis potyriu, žiūrovus kviečiame atvykti kada patogiausia ir būti kiek norisi per visas 3 šokio spektaklio valandas“, – kviečia „Šeiko šokio teatras“.

Ketvirtadienis, 05 23, 18:00

Spektaklis „Nuostabūs dalykai“ Kauno kultūros centras, Kęstučio g. 1

Ketvirtadienis, 05 23, 18:00

Spektaklis „Raudona“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Amerikos abstrakčiojo ekspresionizmo meno krypties asmenybių.

4 6

Manto HeadShooter nuotr.

Spektaklyje aktorius, Auksinio scenos kryžiaus laureatas Martynas Nedzinskas kitu kampu drauge su žiūrovais pažvelgia į gyvenimo iššūkius. Įsivaizduok – tau septyneri. Tėtis pasako, kad mama ligoninėje. Ir tada tu sukuri nuostabių dalykų, dėl kurių verta gyventi, sąrašą. Žiūrovai džiovinasi skaidraus juoko ašaras ir išeina išmokę nuostabių dalykų.

Režisierius – Kirilas Glušajevas.

Valstybinio jaunimo teatro archyvo nuotr.

Antradienis, 05 28, 18:00

Kaune svečiuojasi Jaunimo teatras, atvežantis Valentino Masalskio režisuotą spektaklį. „Gyvenime bijau tik vieno, mano drauge… Kurią nors dieną juoda praris raudoną“, – pjesėje Raudona sako dailininkas Markas Rothko, viena ryškiausių XX amžiaus pokario

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Miuziklas „Adamsų šeimynėlė“

Miuziklas apie antgamtiškai paslaptingą ir švelniai šėtonišką Adamsų šeimą sukurtas pagal Marshall Brickman ir Rick Elice knygą. Brodvė-

Gegužė juje spektaklis debiutavo 2010-aisiais.

Dėmesio! Dėl Kauno valstybinio muzikinio teatro rekonstrukcijos miuziklas rodomas pas kaimynus.

MUZIKA

Penktadienis, 05 31, 19:00

XXIV Pažaislio muzikos festivalio pradedamasis koncertas „Odė džiaugsmui“ Pažaislio vienuolynas, T. Masiulio g. 31

Penktadienis, 05 10, 16:00

„Buitis“

„Parakas“, L. Ivinskio g. ir Prancūzų g. kampas Lietuviai „Vilkduja“, „Pindrops“, Baltarusijos garsas „Molchat Doma“, dieninė programa lauke, vakarinė programa viduje, meno ekspozicija ir dirbtuvės – industrinės kultūros susivienijimas „Ghia“ kviečia patyrinėt ne tik Kauno tvirtovės centrinį parako sandėlį, bet ir tai, kaip paveldas rezonuoja su XXI a. iššūkiais. Šeštadienis, 05 11, 20:00

Garso meno ciklo „Corpi Sonori“ renginys POST galerija, Laisvės al. 51A

Ciklo metu iš viso pristatyti 9 garso pasirodymai bei ::vtol:: garso objektų parodos garso objektų paroda. Šįkart galerijoje – Augustė Vickūnaitė, kurianti garsynus iš įvairių aplinkos įrašų, Juozas Milašius – gitaristas, kompozitorius ir įvairių performansų autorius, Lietuvos džiazo scenos enfant terrible, lietuvio Arma Agharta ir vokiečio Florian Walter projektas „Autodelete“ bei tarpdisciplininis Vlado Dieninio ir su-y pasirodymas.

Organizatorių nuotr.

Pradedamuoju koncertu festivalis skatina atsigręžti į tai, ką mums visiems teikia nemari akademinė muzika ir klasikinis menas. Šie dalykai – džiaugsmas, gėris prasmė ir tvarumas – atsispindi tiek skambiausiuose muzikos garsuose, tiek prie ketvirčio amžiaus sukakties artėjančio Pažaislio muzikos festivalio filosofijoje.

Koncerte, dedikuotame Kauno valstybinio choro 50-mečiui, girdėsite ir Modesto Pitrėno vadovaujamą Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą bei sėkmės tarptautinėse scenose lydimus solistus: sopraną Vidą Miknevičiūtę, mecosopraną Jovitą Vaškevičiūtę, tenorą Kristian Benedikt bei bosą Tadą Girininką. Koncerto metu, diriguojant profesoriui Petrui Bingeliui, skambės arijos, ansambliai ir chorai iš operos žanro lobyno, o vakarą vainikuos didingi Ludwigo van Beethoveno IX simfonijos akordai.

2019

GEGUŽĖ

4 7

Maršrutas Šeštadienis, 06 01, 20:00

„Wacken Metal Battle“ Lietuvos finalas

Klubas tęsia misiją palaikyti Lietuvos sunkiosios muzikos scenos grupes ir suteikti joms galimybę legendinio Vokietijos festivalio „Wacken Open Air“ scenoje parodyti, ką gali lietuviškas plienas. Šalies finale pasirodys penkios grupės.

KINAS

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1

Ketvirtadienis, 05 09, 18:00

Studentų kino festivalis „Stop“ POST galerija, Laisvės al. 51A

„Stop“ – nuo 2007 metų KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto studentų atstovybės SHM organizuojamas tarptautinis trumpametražių filmų festivalis, kviečiantis jaunus žmones kurti. Festivalio metu rodoma 10 trumpo metro filmų, kuriuos vertina komisija, sudaryta iš Lietuvos kino industrijos atstovų.

Apdovanojamas komisijos išrinktas laimėtojas ir publikos mylimiausio filmo autorius.

Trečiadienis, 05 15, 19:00

„Common People“: „Glow“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

4 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Tęsiasi platformos „Kitas Kinas“ inicijuota dokumentinių filmų serija „Common People“. Šį kartą ekrane – ekscentriškas ir spalvingas filmas, pasakojantis apie pirmąjį vien moterų imtynių šou. 1986-aisiais „Gorgeous Ladies of Wrestling“ sukėlė sprogimą amerikietiškų imtynių pasaulyje, šou dėka imtynių industrija patyrė iki tol neįsivaizduotus pokyčius. Tai buvo geriausiu laiku rodoma imtynių laida, pripildyta įmantriausių personažų, aptemptų spalvingų kostiumų, komiškų scenų, personalizuoto repo eilučių ir, be abejo, imtynių. Šeštadienis, 05 18, 11:00

„Fluxus Labas“ kino dirbtuvės

Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Kovo 11-osios g. 24 Gričiupyje gyvenantis 14-19 m. jaunimas kviečiamas į kino dirbtuves: „Susitikimo metu žiūrėsime įvairius trumpos trukmės video kūrinius ir aptarsime, kuo jie mums patinka, ko galime iš jų išmokti ir kokias žinias pritaikytume savo kūryboje. Daugiau informacijos: griciupis@fluxuslabas.eu“.

Gegužė Pirmadienis, 05 20, 22:00

Išankstinė premjera: „Rocketman“ „Forum Cinemas“, Karaliaus Mindaugo pr. 50

Praha. Parodos archyvo nuotr.

Kadras iš filmo „Rocketman“ Dexterio Fletcherio režisuotas filmas pasakoja Eltono Johno karjeros istoriją nuo pat dainininko jaunystės metų iki šiandienos. Čia – visas atlikėjo, kurį vaidina Taronas Egertonas, kelias į sėkmę, jo priklausomybės ir asmeninės dramos. Pavadinimas „Rocketman“ pasirinktas neatsitiktinai. Tai – viena žymiausių atlikėjo dainų, kurią muzikantas drauge su ilgamečiu savo kolega Barnie Taupinu parašė dar 1972 m.

PARODOS 04 15 – 05 20

Paroda „Jono Basanavičiaus Praha“ Kauno apskrities viešoji biblioteka, Radastų g. 2

Parodoje pristatomi Prahos miesto muziejaus archyve saugomų fotografijų vaizdai, supažindinantys su XIX ir XX amžių sandūroje sparčiai augusia Praha, kurioje tuo metu gyveno Lietuvos tautinės kultūros kūrėjas Jonas Basanavičius. Parodos sumanytojas ir autorius – Prahos miesto muziejaus vyr. muziejininkas Jindřich Čeladín.

04 17 – 05 20

Paroda „Bėgimas su vilkais“ Kauno apskrities viešoji biblioteka, Radastų g. 2

Į Kauną atkeliavo trijų Baltijos valstybių 100-mečiui skirta tarptautinė vaikų knygų iliustruotojų paroda „Bėgimas su vilkais“, praėjusių metų pavasarį eksponuota Londono knygų mugėje. Bibliotekos IV a. fojė eksponuojami 44 geriausių šiuolaikinių Lietuvos, Latvijos ir Estijos iliustruotojų darbai, kuriuose vaizduojami vilkai.

Tarp lietuvių autorių – Ieva Babilaitė, Inga Dagilė, Lina Dūdaitė, Lina Itagaki, Rasa Joni, Dalia Karpavičiūtė, Kęstutis Kasparavičius, Aušra Kiudulaitė, Aistė Misevičiūtė ir kiti.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

2019

GEGUŽĖ

4 9

Maršrutas 05 09 – 05 12

„Gallery Weekend Kaunas 2019“ Įvairios vietos

zinų piknikas prie Kauno menininkų namų, vienas garsiausių kauniečių Arbit Blatas, laikinoji Čiurlionio galerija, Česlovo Lukensko performansas Rotušės aikštėje, nosies kišimas į Urbonų pelkę, parodos „Atminties popierius“ lankymas paveikslinėje ir kita.

05 16 – 06 16

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Haubitz + Zoche paroda „Hibridinis modernizmas.

Bažnyčios Pietų Indijoje“ Jau ketvirtus metus galerijų savaitgalis kviečia palydėti parodų sezoną tyrinėjant įvairiapusę miesto kultūrinę padangę. Koncentruota keturių dienų programa aktyvuos per 30 meninių įvykių tiek įprastose, tiek ir netikėtose ekspozicinėse erdvėse. Iki šiol GWK kartografai žymėjo žvaigždes – didžiausią svorį turinčius taškus. Šįkart galingesnis teleskopas keičia mastelį ir atskleidžia ištisas planetines sistemas: kultūrinius tinklus, kuriuos išjudina žalia foninė GWK radiacija. Šiemet įprastas linijinis maršrutas patirs eksperimentus: lankytojai kviečiami tapti autonomiškais tarpplanetiniais tyrinėtojais bei savarankiškai gravituoti aplink vietinius meno kūnus. Pastarieji skirsis savitomis judesio charakteristikomis, ir kai vienur bus kuriami sėslūs estetiniai susidūrimai, kitur atvykėliai bus raginami meną patirti per fizinį judėjimą.

Susiradus GWK programą kviečiame susibraižyti savo tinklą. Žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ redakcija jau turi pasirinkimų, tarp kurių – virtuali tapybos paroda, R. Požerskio dykumos dulkės, projekto „Klausies“ gyvo garso koncertas Žaliakalnio sinagogoje,

5 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 2

Haubitz + Zoche nuotr.

Vokietijos fotografių dueto Haubitz + Zoche serijoje atsiskleidžia neįprastas postkolonijinio laikotarpio Syro-Malabar architektūrinis stilius. Identiteto paieškos matomos pastatų fasaduose.

Tipologinė šių pastatų seka padeda sekti daugiasluoksnes kultūrines įtakas ir išskirtinę architektūrinę kalbą. Šeštadienis, 05 18

Muziejų naktis Įvairios vietos

Gegužė

Lino Žemgulio nuotr.

Evaldo Virkečio nuotr.

Nuo 2005 m. organizuojamoje akcijoje „Europos muziejų naktis“ dalyvauja ir Lietuva, taigi ir Kauno muziejai. Įvairios pramoginės ir edukacinės programos kasmet pranoksta lūkesčius. Pavyzdžiui, Kauno miesto muziejus veiksmą pradės Rotušės skyriuje – kartu su „200m2“ rengiamomis dirbtuvėmis „Miesto architektai” bei Laikinosios sostinės metams skirtos parodos „Kauno (ne)laikinumai“ atidarymu, o kiti skyriai ir jų darbuotojai (išskyrus J. Gruodžio) lankytojų lauks iki vidurnakčio. Tuo tarpu Istorinės LR Prezidentūros (nuotr.) dėmesio centre tądien bus šimtmetį švenčianti Lietuvos Prezidento institucija, su kuria galėsite susipažinti net keturiais būdais.

Anonsavome šią nesenstančią Lietuvos krepšinio dvikovą Kauno tvirtovėje aną mėnesį, bet „Žalgiris“ užgesino skeptikų žiebtuvėlius ir pratęsė „Eurolygos“ sezoną, tad šis susitikimas turėjo palaukti.

Pastarąjį kartą iš sostinės „Žalgiris“ grįžo su pergale. Kartosime scenarijų?

Trečiadienis, 05 22, 18:00

A lyga: Kauno „Žalgiris“ – „Stumbras“ NFA stadionas, Aukštaičių g. 51

SPORTAS Sekmadienis, 05 12, 17:00

Elijaus Kniežausko nuotr.

„Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50

Kaunui Lietuvos futbolo A lygoje atstovauja dvi komandos. Miesto derbis – visada ypatinga proga padiskutuoti apie sporto šakos ateitį, praeitį, perspektyvas ir viso to kaltininkus.

LKL: Kauno „Žalgiris“ – Vilniaus „Rytas“

2019

GEGUŽĖ

5 1

Maršrutas KITI RENGINIAI 05 04 – 05 05

„Gintarinė pora“

„Žalgirio“ arena, Karaliaus Mindaugo pr. 50

lenks ir Kauno. Jos metu kauniečiai ir miesto svečiai bus kviečiami dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse, apsilankyti parodose, semtis žinių ir jomis dalintis konferencijose. Šiemet įvairiuose įvykiuose bus permąstoma techninė estetika, gatvės menas, betonas, dizainas kine, netgi vyks proto mūšiai dizaino tema.

Ketvirtadienis, 05 09, 16:00

S

Europos diena

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

Nepriklausomybės aikštė

Tai pirmosios, seniausios ir ilgiausiai be pertraukų vykstančios tarptautinės sportinių šokių varžybos Lietuvoje.

Kiekvienais metais varžybose dalyvauja geriausios mūsų šalies ir užsienio sportinių šokių šokėjų poros, teisėjauti atvyksta tarptautinės klasės teisėjai iš ne mažiau kaip penkiolikos šalių, pateikiama koncertinė programa. Tai prestižinis renginys, garsinantis Kauną ir Lietuvą visame pasaulyje. Varžybų iniciatoriai – nusipelnę Lietuvos sportinių šokių treneriai ir teisėjai, Kauno miesto garbės piliečiai Jūratė ir Česlovas Norvaišos bei jų šokių klubas „Sūkurys“. Renginio organizatoriai – Kauno kultūros centras, kuriame nuo 1963 m. ir šoka sportinių šokių klubo „Sūkurys“ šokėjai.

05 06 – 05 12

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka kartu su „Europe Direct“, kaip ir kiekvienais metais, kviečia kauniečius ir miesto svečius švęsti Europos dieną.

Popiet prie Soboro veiks informacijos mugė, o scenoje vyks koncertai.

05 10 – 05 12

Ekskursijų savaitgalis „PasiŠANČinėkim!“ Įvairios vietos

Tradiciniu tampantis ekskursijų savaitgalis ir šiemet kviečia pažinti įdomuosius Šančius. Ekskursijas ves profesionalūs gidai ir vietiniai gyventojai, vaikščiosite po skirtingas Šančių vietas, apsilankysite erdvėse, kur ne kiekvienas ar ne visada gali laisvai patekti, dalyvausite kultūrinėse orientacinėse varžybose.

„Dizaino savaitė“ Įvairios vietos

Jau keturioliktus metus iš eilės vyksiantis vienintelis tokio masto dizaino festivalis Lietuvoje tradiciškai neap-

5 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Šeštadienis, 05 11, 11:00

Aitvarų festivalis „Tarp žemės ir dangaus“ Zapyškis, Kauno raj.

Gegužė Nemuno slėnyje prie gotikinės bažnytėlės padangę papuoš gausybė aitvarų bei kitų skrajojančių prietaisų. Danguje išvysite ne tik didelius bei mažesnius aitvarus, bet ir muilo burbulus. Bus gražios muzikos, skanaus maisto ir daug puikių emocijų.

Aitvarų festivalį galima pasiekti ne tik automobiliais, bet ir dviračiais, laivais bei viešuoju transportu!

Šeštadienis, 05 11, 13:00

Žemaičių kūrybos almanacho „Už kalno kalnas“ pristatymas

Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57 Renginys skirtas Žemaitijos metams.

Tuo pačiu metu bibliotekoje veiks ir Petro Vaičiulio fotografijų paroda „Su Žemaitija širdy / So Žemaitėjė šėrdie“. Šeštadienis, 05 11, 18:00

Mėgstamo eilėraščio skaitymas Baras „Godo“, Laisvės al. 89

Kaip tik „Poezijos pavasario“ išvakarėse daugiakultūris baras kviečia į skaitymus – tai gali būti jūsų mėgstamo autoriaus(-ės) arba savas eilėraštis.

Eiles akompanuos Artūras Novikovas.

Pageidaujantiems skaityti registracija e-paštu: patricija.gudeikaite@gmail. com, bet antroje dalyje bus priimami ir neužsiregistravusieji.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

05 12 – 05 29

„Poezijos pavasaris 2019“ Įvairios vietos

Kaunas pilnas poezijos! Ši tradicija gyva nuo 1965 m., apie ją plačiau skaitykite šiame numeryje. Šiemet rekomenduojame nepraleisti gegužės 17 d. vyksiančių Zikarinių, užsukti pas Salomėją Nėrį, užkopti į Ringovės piliakalnį… Poezijos pavasario laureatas bus vainikuotas gegužės 24 d. Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje, o po poros dienų Kačerginėje, V. Mykolaičio-Putino skulptūrinių suolelių parke, vyks poezijos žydėjimo šventė.

Pirmadienis, 05 13, 18:00

M. Abramović knygos „Eiti kiaurai sienas“ pristatymas Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Marina Abramović – viena garsiausių šiuolaikinių menininkių, performansų atlikėja, prikaustanti milijonų žmonių dėmesį. Ši charizmatiška, paslaptinga, dramatiška asmenybė savo kūryba užmezga gilų ryšį su žiūrovu tyrinėja kūno, proto galimybes, provokuoja bei žavi jau daugiau nei keturis dešimtmečius.

Atsiminimų knygoje „Eiti kiaurai sienas“ („Kitos knygos“) menininkė ironiškai, šmaikščiai ir jautriai pasakoja apie nepaprastą savo karjerą, kuriai būdingas bekompromisis pavojaus, baimės, skausmo ir išsekimo ribų peržengimas – dėl emocinių ir dvasinių transformacijų.

Apie Marinos Abramović knygą „Eiti kiaurai sienas“ tapytoją, performansų, instaliacijų kūrėją Jurgą Barilaitę kalbins rašytoja Aušra Kaziliūnaitė.

2019

GEGUŽĖ

5 3

Maršrutas 05 17 – 05 19

Kauno gimtadienis

Kaip išeiti iš savo socialinio burbulo ir iš tiesų suprasti kitą?

Jau antrą dešimtmetį skaičiuojantis šventiškiausias miesto renginys šįkart bus kaip niekada ryškus ir spalvingas. Šiemet jo programa ir scenarijus kuriami taip, kad apjungtų Kauno istoriją ir perspektyvųjį miesto kursą – nuo giliųjų viduramžių ir skambaus tarpukario iki vizionieriškos ateities.

Hanzos laikų Kaunas, tarpukario Kaunas ir ateities Kaunas susilies į vientisą muzikos ir šviesų reginį.

05 23 – 05 24

„Europos kultūros sostinės forumas 2019“ „Žalgirio“ arenos amfiteatras, Karaliaus Mindaugo pr. 50

K

A

L

E

N

D

O

R

I

U

S

Įvairios vietos

Ketvirtadienis, 05 23, 19:00

Kiemų šventė Laisvės alėja

Martyno Plepio nuotr. Į ilgiausią visomis prasmėmis vakarienę Laisvės alėjoje kviečiami visi Kauno kaimynai ir svečiai bei bendruomenių nariai. Kiemų šventė – tai bandymas atkreipti visų mūsų dėmesį į kaimynystės vertę ir svarbą, patirti buvimo kartu prie vaišėmis nukloto stalo, vienybės, ir pažinties džiaugsmą. Švenčiama jau trečiąkart, įkvėpta tarptautinės kaimynų dienos, organizuojama kartu su „Kaunas 2022“.

Šeštadienis, 05 25

Martyno Plepio nuotr. „Kaunas 2022“ komandos inicijuotas renginys sutelks įvairių kūrybinių sričių lyderius iš visos Europos. Forumas skirtas žinioms, įkvėpimui, naujoms pažintims ir bendradarbiavimo galimybėms atrasti. Vienijanti šiųmečio forumo tema – „Žmogiškasis faktorius“ – kelia klausimus, ar veikdami nepamirštame svarbiausio, kad nepaisant mūsų profesijos ar visuomeninio vaidmens – pirmiausia esame žmonės.

5 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Putvinskio gatvės diena

Luko Mykolaičio nuotr.

Kas jūsų kaimynai? Ką jie veikia, moka, žino, gali? Vieną dieną prieš kelerius

Gegužė metus tai nusprendė išsiaiškinti Kauno menininkų namų gyventojai. Iniciatyvių, kūrybingų ir atvirų kaimynų jie rado tiek daug, kad viskas virto į kasmet ryškėjančią Putvinskio gatvės dieną.

Šeštadienis, 05 25

„Fluxus Labas“ kaimynų diena Žaliakalnis, Šančiai, Garliava

Laisvės alėją sujudinsianti Kiemų šventė taps įžanga į „Kaunas 2022“ bendruomenių laboratorijos „Fluxus Labas“ skatinamas šventes kitur Kaune ir Kauno rajone. Žaliakalniečiai švęsti bendrystę su kaimynais, o ir augintiniais, bursis prie bibliotekos Raseinių g. 26, Garliavoje prie diakonijos centro vyks suneštinis piknikas su turgeliu, o Šančiuose kaimynai su vaišėmis rinksis Verkių g. 6 kieme.

05 31 – 06 02

Tarptautinis folkloro festivalis „Atataria Lamzdžiai“ Įvairios vietos

Nuo 1984 m. organizuojamas festivalis – svarbus Kauno kultūros reiškinys, miestui dovanojantis galimybę gėrėtis įvairių Lietuvos regionų bei užsienio šalių liaudies autentiškos muzikos ir šokių pristatymais.

Penktadienis, 05 31, 12:00

Kauno interviu maratonas Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyrius, L. Zamenhofo g. 4

Antradienis, 05 28, 17:30

Ciklo „Miesto kultūra.

Miestai be miestiečių“ paskaita

VDA Kauno fakultetas, Muitinės g. 4 Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Architektūros katedra organizuoja devynių paskaitų ciklą. Šiuo projektu Architektūros katedra siekia aktualizuoti šiuolaikinės architektūros aspektus ir jų įtaką miesto veido, kultūros ir visuomenės poreikių formavimuisi. Gegužės svečias – KTU Statybos ir architektūros fakulteto profesorius, Mokslo grupės „Kultūrinė ir erdvinė aplinka“ pagrindinis tyrėjas prof.

Kęstutis Zaleckis. Jo pranešimo tema – „Miesto forma ir gatvės kultūra“.

Organizatorių nuotr.

Tai pirmasis Lietuvoje 12 valandų interviu maratonas, kurio metu įvairių sričių ekspertai ir miesto žinovai pasidalins savo įžvalgomis apie Kauno dabartį ir ateitį. Prie atviro stalo bus keliami klausimai apie svarbiausius mieste vykstančius procesus, reiškinius ir leidžiamasi į išskirtinių Kauno savybių paiešką.

2019

GEGUŽĖ

5 5

pilnas.kaunas.lt

gal gal gera nebūti bet būti taip noris jei būnas juk lieka ir budi gerasis mūs metas išbūtas gal gera nespėti į kokią strateginę stotį tik tyliai stovėti su laikrodžiais laiko nustoti kalbėti iš lėto kad sakinio nieks neištvertų daugiau nutylėto daugiau pastatyto už vartų tik sambrėška suodžių tik linijos dylančioj saujoj tik tarpai tarp žodžių apsaugantys kiek nuo pasaulio Kęstutis Navakas.

Iš rinkinio „Atspėtos fleitos: Eilėraščiai“ (Vilnius: LRS leidykla, 2006)

KAUNAS PILNAS KULTŪROS Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune (platinamas nemokamai)

Laisvės alėja 59, 3 aukštas

Redakcijos adresas

Bendradarbiai: Andrejus Bykovas, Artūras Bulota, Austėja Banytė, Bernadeta Buzaitė, Donatas Stankevičius, Eglė Šertvyčūtė, Emilija Visockaitė, Gunars Bakšejevs, Ieva Trinkūnaitė, Julija Račiūnaitė, Justė Vyšniauskaitė, Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys, Lukas Mykolaitis, Teodoras Biliūnas, Vaida Stepanovaitė.

Globoja:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

TIRAŽAS 10 000 EGZ.

ISSN 2424-4465

Leidžia: Leidžia

2019 2017 Nr. 52 (45) (18)