KAUNAS PILNAS KULTŪROS. 2018 RUGPJŪTIS by Kaunas Pilnas Kultūros

Dienoraščiai

Viršelio iliustracijos autorė Reda Tomingas

2018 08

Taip Kauną mato ir savo vizijas į internetą transliuoja tinklaraštis „Vaporwave Kaunas“.

Kaunas, 2018 m. rugpjūčio 1 d.

Šįryt, nardydamas siauruose Laisvės alėjos praėjimuose, bandžiau suskaičiuoti, kiek šunų vedžioja tas ryškus buvęs barzdočius su dviračiu. Įdomu, iš kur jis tuos šunis gauna? Dirba pavedžiotoju (labiau pavežiotoju) ar tiesiog yra labai draugiškas savo užimtiems kaimynams? Ir kada prie Centrinio pašto grįš burmistras Jonas Vileišis? Ir kada artimiausias sprogimas „Parake“? Per Jonines ten pamečiau žiebtuvėlį ir labai tikiuosi, kad jo nenuplovė liepos liūtys.

Labas, dienorašti, 2016-ųjų rugpjūčio 1-osios įrašas dienoraštyje būtų visai kitoks. Koks „Parakas“, koks Vileišis, kokie atitvarai? Kitoks bus ir po kelerių metų, kai atitvarų nebeliks, o parakai sproginės visuose Kauno rajonuose, ne tik Šančiuose. Gal ir žiebtuvėlių niekas nebenaudos, juk rūkyti vis mažiau madinga. Nesvarbu. Svarbu, kad būtų, kas viską užrašo ar nufotografuoja, liūties stiprumą – kad ir iš akies – išmatuoja, šunis suskaičiuoja. Kuo daugiau akių, tuo tikslesnį vidurkį galima išvesti. Suprantama, kad slapti asmeniniai užrašai, memuarai, blogai, vlogai ir kiti šiuolaikiniai būdai pasakoti apie save ar savo aplinką nėra tas pats. Bet patyrinėti ir palyginti, kaip įvairiai iš tokių nepriklausomų, vardu

(kad ir išgalvotu) pasirašytų, itin siauro kampo perspektyvų matomas miestas ir pasaulis, labai įdomu. Ir kuo tie kampai siauresni, tuo pasaulio regėjimas originalesnis. Šiame numeryje į Kauną vakar, šiandien ir šiek tiek rytoj žiūrime per oranžinį kamuolį, architektūrą, galinio vaizdo veidrodėlį automobilyje, instagramo filtrą ir per tuos dienoraščius, kurie tapo memuarais ir pateko į biblioteką. Kitaip tariant, verskite ir įsijauskite į Vido Mačiulio vaizdo kamerą, Marijos Oniščik klaviatūrą, „Kauno 2022“ programos „Kauno iššūkis“ stipendijos laimėtojų telefonus, blogerių „Sumauta pavara“ rankinius stabdžius ir pirmojo Lietuvos karo aviacijos lakūno akinius.

2018

RUGPJŪTIS

A J I R O T S I O T O F

„Šį projektą pradėjau visiškai atsitiktinai, besiklausydama vaporwave muzikos. Sukūriau keletą iliustracijų , sulaukiau palaikymo, vis sugalvodavau naujų vaizdų , kuriais galėčiau nustebinti sekėjus. Nesitikėjau, kad tai ilgai tęsis, bet vis dar turiu daug idėjų Kaunui. Labai myliu Kauną ir jis man atrodo labai nostalgiškas, todėl kai kurie vaporwave elementai visada primena mano miestą“, – sako Viktorija Poderskytė.

Vaporwave Kaunas Gunaras Bakšejevs Viktorijos Poderskytės iliustracijos

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2018

RUGPJÅªTIS

A J I R O T S I O T O F 6

Vaporwave – tai 9 dešimtmečio stilistiką siurbiantis ir centrifuguojantis mikrostilius. Muzikos garsus šiame judėjime dažnai papildo naiviai satyriški grafinio dizaino elementai, kuriuose taip pat pinasi laikmečiai, personažai, vaizdo žaidimų lyrika. „Vaporwave Kaunas“ tinklaraštis feisbuke šiuo metu turi kiek daugiau nei 4000 sekėjų, o internete Viktorijos iliustracijas netyčia atranda vaporwave mėgėjai iš JAV. Dėl to jie – galbūt juokais – net planuoja keliones į Lietuvą.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2018

RUGPJÅªTIS

A J I R O T S I O T O F 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Åª R O S

2018

RUGPJÅªTIS

A J I R O T S I O T O F 1 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Åª R O S

2018

RUGPJÅªTIS

1 1

A M E T O I S E N Ė M

Prieš kokias šešias dešimtis metų Vidas Mačiulis, Cezario (pavadintas pagal Raudondvario bažnyčios architektą) sūnus, Jono (Mačiulio, bet ne Maironio, nors tuo buvo patikėjusi viena jauna egzaminuotoja, Vidui stojant į žurnalistiką) anūkas, į stiklinį auklėtojos atkištą butelį įmetė raštelį su užrašyta savo svajone – būti radijo diktoriumi. Jau po kelerių metų aptikęs skelbimą jis vyko į diktorių konkursą, nors dar nebuvo baigęs vidurinės. Konkurse jį pastebėjo ir pakvietė iškart vykti rengti reportažų, nes „diktoriai tėra robotai“. O 1968-ų jų vasario 16 d. Vidas Mačiulis ėmė dirbti televizijoje. Taip, jau 50 metų. Laidai „Krepšinio pasaulyje“ – 26-eri. Šį fenomeną galima vadinti jei ne vlogu, tai protovlogu. Susėdus su Vidu ten, kur caro laikais veikė žandarmerija, o šiandien buriasi Kauno žurnalistai, jis papasakojo daugiau, nei mes spėjome paklausti. Nieko nuostabaus – už filmą apie Arvydą Sabonį „Atėjo… Sabas“ 2015 m. mūsų herojus įvertintas aukščiausiu Lietuvoje žurnalistikos apdovanojimu – Vinco Kudirkos premija, taigi interviu tapo ir meistriškumo pamoka. Sutarėme, kad kitąkart šnekėsime apie televiziją Kaune, o dabar – tik krepšinis. Krepšinis, kurio dienoraštį kaunietis rašo, įgarsina, filmuoja ir kitaip fiksuoja jau beveik 40 metų. Beje, Vido Mačiulio pozicija – gynėjas. O iš jaunosios krepšinio žurnalistų kartos jis labiausiai vertina Donatą Urboną. Linkėjimai jam!

Tas kitas šeštasis žaidėjas Kotryna Lingienė ir Kęstutis Lingys Teodoro Biliūno nuotr.

1 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2018

RUGPJÅªTIS

1 3

A M E T O I S E N Ė M

Apie „Taim-autą“ Kai buvau koks trylikametis, pirmą kartą pamačiau krepšinio varžybas gyvai. Medinėje lauko aikštėje priešais Kūno kultūros institutą (dabar Lietuvos sporto universitetas, – red. past.) vyko TSRS pirmenybės – „Žalgiris“ žaidė su Rygos VEF’u. Mane, velnias, tas taip paveikė, kad be to krepšinio nebegalėjau gyventi. Tada rungtynes iš įvairių TSRS vietų transliuodavo radijas. Su broliu sukišę ausis prie imtuvo klausydavomės. Kai pradėjau dirbti žurnalistu, krepšiniui daug laiko eteryje nebūdavo skiriama, tik informuodavo, kas žaidė ir kas laimėjo. Mano, kaip žurnalisto, svajonė išsipildė Kauno sporto halėje 1979-ųjų vasarį. Vyko 8 komandų turnyras. Dvi laimėtojos turėjo likti Aukščiausioje TSRS lygoje. „Žalgiriui“ tie metai buvo prasti, buvo tikimybė iškristi. Mąsčiau, kuo galėčiau padėti, ir sugalvojau kiekvieną turnyro rytą po pirmos treniruotės kalbinti žaidėjus, trenerį: „Kaip šiandien žaisite su VEF’u, kad laimėtumėte?“ Treneris Stepas Butautas sutiko, kad tai gera idėja. Paprastai, žinote, kaip būdavo? Muzika prieš rungtynes groja. O mes pradėjome leisti įrašytas žaidėjų mintis. Šitaip vyrai užsivesdavo! Ir ką? „Žalgiris“ liko Aukščiausioje lygoje! Pralošė tik VEF’ui. „Sportas“ tada pacitavo Butautą: „Mes likome Aukščiausioje lygoje tik dėl šeštojo žaidėjo.“ Paprastai šeštuoju žaidėju vadina žiūrovus, bet šiuo atveju jis turėjo omenyje mane, mano valandėles „Taim-aut“. Tai dabar žmonės Laisvės alėjoje mane pamatę uždainuoja „Krepšinio pasaulyje“, o tada rėkdavo „Taim-autas!“. Dešimt metų rengiau tas valandėles. Pirmasis pakalbinau Vladą Garastą, kurį tuomet dar tik kvietė būti treneriu. Vėliau šį tą naujo sugalvojau – ėmiau iš žiūrovų interviu. Niekas net neišeidavo parūkyti per tas pertraukas. Bet buvo ir cenzūra. Prieš vie-

1 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

nas rungtynes, „Žalgirio“ ir CSKA, Aleksandras Gomelskis sako: „Vienas dalykas, kai tu manęs klausi, kitas, kai klausia liaudis. Paskelbk, kad rytoj atsakinėsiu į žiūrovų klausimus, tegu surašo ant lapelių.“ Lapelių buvo krūva! Pradėjau skaityti. Žinote, lietuviai: „Kiek dar tarybinėje armijoje tarnaus Tkačenka?“, „Kodėl jūs nekenčiat „Žalgirio?“. Aš prieš rungtynes perspėjau, kad klausimai aštrūs, bet Gomelskis pareiškė, kad atsakys į visus. Po trečio perskaityto klausimo – o žiūrovai trypė iš pasitenkinimo – išplėšė iš rankų mikrofoną ir pasakė: „Girdite, koks intrigantas Vidas Mačiulis, kad uždavinėja tokius provokacinius klausimus.“ Atidavė mikrofoną ir išėjo, likau vienas sausakimšoje Halėje. Kitą dieną taip sutapo, kad vyko miesto komiteto biuro posėdis, sulaukiau skambučio, pakvietė pasikalbėti: „Gomelskis supyko, uždraudžiame Kauno sporto halėje daryti „Taim-autus“. Pats turi žinoti, ko klausti, ko ne.“ Viskas! Kitose rungtynėse per pertrauką vėl skambėjo muzikėlė, tylu, ramu... Bet aš, aišku, jose vis tiek buvau. Palyginti šiuos laikus ir anuos, gyvenome kaip kalėjime. Na, bet ką – artėjo superfinalas. „Žalgiris“ su CSKA. Skambina partijos miesto komiteto antrasis sekretorius: „Draugas Mačiuli, aš labai atsiprašau, kad pasikarščiavome, Gomelskis buvo neteisus, ir mes labai norime, kad jūs atnaujintumėte „Taim-autus.“ Sakau, klausykit, aš ne už atlyginimą gi dariau, savo malonumui, ir yra principai – nebenoriu. „Bet supraskit, kas gali atsitikti – jūs gi užimdavot žmones, jūsų balsas visus nuramindavo, o jeigu kas nors įvyks, koks incidentas?“ Sakau, milicija tam yra. „Na, bet pažadėkit.“ Po kelių dienų sutikau. Apie uždraustą knygą 1989 metais Pranas Majauskas, vėliau tapęs Lietuvos sporto muziejaus direktoriumi, sugalvojo, kad reikia sukviesti 1939 metų Europos krepšinio

pirmenybių čempionus lietuvius ir padaryti turnyrą – penkiasdešimtmečio proga. Beje, kitais metais jau ir aštuoniasdešimtmetis, tiek pergalės, tiek Kauno sporto halės. Sugalvojau išleisti apie tai knygą – su valdžia sutariau, kad nebus joje politikos, nors jau buvo prasidėjęs Atgimimas. Toks dailininkas, kraštotyrininkas Vytautas Gudelis rinko informaciją apie krepšinį. Sutikau jį Halėje, sakau, imkim, išleiskim knygą. Jis davė medžiagos, o aš viską parašiau. Įdėjau ir Antano Smetonos kalbą Halės atidarymo proga. Knygą pavadinau „Halė, kurioje žaidė Lubinas ir Sabonis“. Tais laikais knygas reikėjo leisti per leidyklas, o mes – be nieko, atspaudėme K. Požėlos spaustuvėje Kauno sporto halės vardu 15 tūkstančių vienetų, ir tiek. Kažkas iškilmingo renginio išvakarėse pastebėjo, kad ant knygos nėra leidyklos ženklo, nėra „palaiminimo“. Nebegalėjome jos pardavinėti! Tai ką – išdalijome.

Apie TĄ laidą 1991 metais per Sausio įvykius Kauno redakcija, nutraukus televizijos transliaciją iš Vilniaus, perėmė estafetę. Patekau į Lietuvos rekordų knygą – 12 valandų neišėjau iš studijos. Tris paras buvo neišjungta TV aparatūra, transliavome visai Lietuvai. Viskas praėjo, praėjo ir Rugpjūčio pučas, tuomet mes „užėmėme“ Centrinės televizijos programą, įkūrėme LTV2, transliavome laidas iš Kauno. Reikėjo naujų laidų! Laidos krepšiniui! Viskas taip supuolė, kad laida startavo 1992 m. sausio 11 dieną, 22 val. Tai buvo tiesioginė 2,5 val. trukmės laida – iš Ispanijos tą vakarą, prieš pat eterį, parskrido Arvydas Sabonis, buvęs „Žalgirio“ atstovas ryšiams su visuomene Arūnas Pakula ir Aleksandras Kusauskas, „Žalgirio“ fizinio pasirengimo treneris. Jie dalyvavo Žvaigždžių dienoje, kurioje žaidė ir laimėjo Sabonis. Toje laidoje nuskambėjo lemtingi Kusausko žodžiai: „Sveikiname Vidą Mačiulį su pirmąja laida

2018

RUGPJŪTIS

1 5

A M E T O I S E N Ė M

apie krepšinį ir tikimės, kad jų bus daugiau.“ Pagalvojau: o kodėl ne? Kitą sekmadienį buvo antra laida, ir taip toliau. Iki šios dienos – 1 087 laidos. Visada, jei darau, tai iš širdies. Nesvarbu, kad Vilnius neduodavo pinigų. Na, bet LTV2 išgyveno tik metus, vėliau kanalą nusipirko „Litpoliinter“, ir Kaunas liko be televizijos. Apie komandą Visi stebisi, kaip aš dar pats imu kamerą į rankas. Bet kodėl aš pats filmuoju? Operatoriai bėga, lekia, viską fiksuoja. O aš ieškau, matau, kad, pavyzdžiui, Jasikevičius durniuoja, – tada vien jį filmuoju, parengiu jau visai kitokį siužetą. Arba pamatau,

1 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

kad žiūrovai įsiaudrinę. Nespėčiau gi operatoriui paaiškinti visko rungtynėms vykstant. Operatoriai keičiasi. Su manimi yra dirbę Česlovas Jankauskas, Henrikas Žiniauskas, a. a. Romas Špokas, Stasys Dargis, Vladas Dekšnys – su juo turbūt ilgiausiai dirbau. Dabar jau septynerius metus dirbu su Kęstučiu Bražiūnu, jis puikus, baigęs režisūrą pas Joną Vaitkų. Taip pat pristatymus filmuoja Laisvūnas Karvelis. Va, kaip tik savaitgalį buvo jo dukters, mano anūkės, ir Mariaus Grigonio vestuvės. Septynerius metus Marius su mano Salomėja draugavo!

Ar operatorius turi būti krepšinio gerbėjas? Nesvarbu, svarbu, kad gerai filmuotų. Juokiausi, kad Laisvis anksčiau dirbdavo, bet laidų nežiūrėdavo, jam krepšinis buvo iki lemputės. Bet kai Salomėja susižadėjo, Laisvis pasikeitė. Ėmė gaudyti internetu rungtynes, kuriose Marius žaisdavo, man siųsti nuorodas, kaip pažiūrėti. Na, o aš dabar nebegaliu viešai rinktinės vertinti, nes būsiu apkaltintas neobjektyvumu. Apie oranžinius kamuolius, mažus, didesnius ir nebūtinai apvalius 1993 metais buvo tokia komanda „Kauno Lavera“. Jos prezidentas Gintautas Verpetinskas nupirko man bilietus į JAV, kur praleidau dvi savaites ir pirmą, turbūt ir paskutinį, kartą patekau į Springfildo krepšinio šlovės muziejų. Marškinėliai! Knygos! Suvenyrai! Pinigų nedaug turėjau, tai du kamuoliukus nusipirkau. Bet jie susinešiojo, apsitrynė. Lyg ir maži pasirodė. Radau didesnį. O dabar jau gal ir dešimtas. Automobilis irgi neatsitiktinai oranžinis. Pamačiau, kad „Ford“ išleido tokį modelį, nors tokio didelio lyg ir nenorėjau. Spalva papirko. Ta pati dailininkė, kuri filmo „Atėjo... Sabas“ DVD viršelį sukūrė, dekoravo ir automobilį. Apie įsimintiniausias rungtynes 1998 metai, Kauno sporto halė, jei mes pralaimime, nepatenkame į tolesį etapą. Buvo toks žaidėjas Ennis Whatley. Likus 3 sekundėms, jis metė, pataikė, laimėjom. Aš pirmą kartą neišlaikiau ir nubėgęs apsikabinau, bučiavau mūsų žalgiriečius. Bet kiekvienos rungtynės, kaip ir kiekvienas spektaklis, turi kažką išskirtinio. Kai buvau po stuburo operacijos, teko per televizorių žiūrėti. Kaip man buvo sunku! Kai esu Halėje, arenoje, rankos niekada neprakaituoja – atrodo, savo buvimu padedu

vyrams. Be to, filmuoju, dirbu – taip lengviau stresą pakelti. O namie sėdi ir už širdies laikaisi. Apie tradicijas Aš esu liudininkas to, kaip pradėta viena graži tradicija. Kai Sabonis 2003 metų rudenį pradėjo žaisti „Žalgiryje“, nusistebėjo, kad prieš rungtynes pas mus muzika groja, o NBA visada giedamas himnas. Na, ką! Halėje himną sugiedojo Virgilijus Noreika, su juo padariau interviu, tuomet Kaniava... Dabar pažiūrėkite, kaip „Žalgirio“ arenoje 15 tūkstančių gieda. Pasakykite man: kur kitur Lietuvoje šitaip moka žodžius? Visi išmoko. Turbūt nežinote, „Eurolygos“ atstovai norėjo to neleisti, nes klubuose juk žaidžia įvairių tautybių atstovai, tai ne rinktinės. Bet ar uždrausi? Giedojo ir giedos. Man atrodo, kad šis Sabonio nustebimas įkvėpė ir tai, kad liepos 6-tąją dabar lietuviai visame pasaulyje gieda himną. Bet apie tai niekas nekalba. Apie tikėjimą Galiu viena pasakyti – krepšinis Lietuvą išgarsino, o Kauną – „Žalgiris“. Trečia vieta Europoje! Dievas padėjo – juk močiutės meldžiasi. Sutikau neseniai vieną, kuri sakė, kad kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią, o po to mano laidą žiūri ir meldžiasi, kad aš tik sveikatos turėčiau. Apie meilę Mano žmonai Teklei Mačiulienei, kuri, kaip ir aš, visą gyvenimą dirba žurnaliste, iš pradžių krepšinis buvo tiek pat įdomus, kiek žentui. Bet ji nėra praleidusi nė vienos „Krepšinio pasaulyje“ laidos. Prieš porą metų žmonai atliko sudėtingą širdies operaciją. Arenoje kaip tik vyko lemiamos rungtynės, kurias šiaip ne taip laimėjome. Grįžtu, žiūriu, visa išbalusi, pulsas pakilęs, ritmas sutrikęs... Vėl vežiau į ligoninę. Dėl ko? Dėl krepšinio...

2018

RUGPJŪTIS

1 7

Ė T E I N U A K 1 8 1 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

1982-aisiais iš Maskvos į Alytų, kur dirbo vargonininke, atvykusi Marija Oniščik jau daug metų gyvena Kaune. Čia įsikūrė įstojusi į universitetą. VDU Filosofijos katedroje įgijo daktaro laipsnį – taip, muziką pakeitė filosofija. O tuomet – architektūra. Kauno, bet ne tik jo. Marija labai norėtų daugiau keliauti. Kad ir po Lietuvą, kurią „teoriškai“, rengdama istorinę medžiagą TV laidai „Stop juosta“ (su jos kūrėjomis žurnale kalbėjomės lygiai prieš metus – sutapimas!), jau beveik visą spėjo ištyrinėti. Kol kas Marija keliauja savo tekstais, kuriuos prieš dvejus metus pradėjo publikuoti tinklaraštyje. Jis taip ir vadinasi – „Marijos tekstai“, arba „Marijos blogas“.

Marijos blogas Kotryna Lingienė Donato Stankevičiaus nuotr.

2018

RU 20 G 1P8J Ū RT U I SG P J Ū T 1I S9

Pradėjusi nuo medžiagos apie VDU Filosofijos katedros istoriją publikavimo, nuo 2016-ųjų liepos iki dabar Marija aprašė nemažą dalį Kauno senamiesčio ir naujamiesčio. „Noriu aprašyti visą miestą“, – neslepia ji. Bet neapsiriboja architektūros ir miesto istorija. Į pokalbio galą su Marija dar aptarėme tuomet artėjusį vargonų muzikos koncertą. Baigiant rengti numerį, Marijos tinklaraštyje jau buvo įkelta ir jo apžvalga – detali, skaidri ir net kiek prablaivinanti. Tokių tikrai norėtųsi paskaityti daugiau, ir ne tik apie vargonus. Net jei nesupranti, kaip tie vargonai veikia ir kodėl. Paskaičius tikrai magės suprasti. Marija, laukiam naujų įrašų! O kol kas kalbam apie tai, kaip ir kodėl rašomas „Marijos blogas“.

2 0

Kai pasitvirtinome mėnesio temą , ilgai neteko galvoti, kad prisimintume jus – „Marijos blogas“ juk bene vienintelis toks apie Kauną. Aš vis dėlto manau, kad mano blogas – ne dienoraštis. Bet dienoraštį irgi kartais rašau, visą gyvenimą. Ypač keliaudama – visada vežuosi užrašų knygelę. Ir svetimuose, ir net labai savuose miestuose kaskart iš naujo galima rašyti dienoraštį. Tokių užrašų turiu labai daug. Kai dar daugiau važinėdavau, neturėjau blogo. Jis radosi nustojus keliauti, kai netekau darbo, nebeturėjau pinigų – galima sakyti, iš bėdos. Kai negali išeiti į žmones, gali išeiti bent jau internete. Iš pradžių ketinau publikuoti praėjusių kelionių įspūdžius, bet supratau, kad kitiems nėra aktualu, kaip koks Liuksemburgas atrodė prieš keletą metų. Iki tinklaraščio rašymo pradžios daugiausia tekstų buvau parengusi apie Paryžių, bet dabar įrašų apie Kauną skaičius Prancūzijos sostinę lenkia gal dešimtgubai. Maloniausia, kad kai kuriuos mano tekstus publikuoja žiniasklaida. Tik ne visada man patinka, kaip tekstai suredaguoja-

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

mi, suskirstomi skyreliais, prirašomos antraštės, sukuriami anonsai. Remiuosi tokia idėja, kad blogas yra vieta, kur galima publikuoti visokius tekstus. Galbūt kai kurių recenzijų dėl to negaliu parduoti, nes jie – „neformatas“. Aš noriu rašyti taip, kaip aš noriu, tokias recenzijas, kokias pati norėčiau skaityti, o ne kaip redaktoriai ar mokslininkai reikalauja. Blogas tam geriausia platforma. Vis dėlto tai ne dienoraštis, nes rašau aš blogą ne sau. Nors ir sau rašydamas visada mąstai, gal kada kas tavo paslaptis perskaitys, gal kam nors pakenksi. Tik vaikai turbūt apie tai negalvoja. Ar sekate tinklaraščio skaitomumą? Specialiai neseku, bet kai keliu naują tekstą, statistiką „išmeta“. Pavyzdžiui, tekstą apie Vienybės aikštę perskaitė gal 3 000 žmonių! Jis, matyt, ir bus visų laikų populiariausias. Apie kokį skverelį Senamiestyje, būna, tik apie 70 perskaito. Na, nemyli žmonės Senamiesčio, nesidomi juo. Įdomu, kodėl taip yra. Aišku, negaliu būti visiems vienodai įdomi ir aktuali. O jūs visą miestą norite aprašyti? Taip, noriu aprašyti visą Kauną. Bet daug kur dar nebuvau, daug ko nemačiau, ne viską žinau. Vilijampolė, Žaliakalnis, Panemunė, Šančiai, ooo... Būna, vis atidėlioji, po to sužinai, kad jau kažkas kai ką įdomaus ir nugriovė, nudažė, pastatė. Kaip ieškote informacijos? Jei pavyksta susitikti su žmonėmis, tai, žinoma, malonu, bet pirmiausia man padeda internetas, nors dabar stengiuosi mažiau laiko jame praleisti, ir knygos. Skaitydama apie Kauno istoriją susipažinau su visų savo buvusių kolegų istorikų darbais, ko iki tinklaraščio rašymo nebuvo tekę padaryti! Tuomet architektūros istorija. Anksčiau buvau mėgėja, dabar, tiek knygų perskaičiusi per dvejus metus,

2018

RUGPJÅªTIS

2 1

A M EĖ TT E OI IN U S A E K N Ė M 2 2

jaučiuosi profesionale. Nors, kiek suprantu, cechas manęs tokia nepripažįsta. Nors kas iš tų diplomų? Absoliučiai nieko. Atėjus į darbo pokalbį sako: „Kam jūs čia tą talmudą rodote?“ Per daug! Man kartais atrodo, kad šiuo metu kuo mažesnis išsilavinimas, tuo lengviau susirasi darbą.

miestui, kurį teko palikti jaunystėje! Nepatinka, kai, tarkime, save per daug sureikšmina. Bet tai vis tiek informacijos šaltinis. Todėl man įdomiausia, kai yra surašyti adresai. Jei jų nėra, neturiu ko pasisemti!

Labiausiai dabar mėgstu skaityti memuarus. Tokiose knygose daug naudingos informacijos galima rasti, kas kada ką pastatė, ir panašiai. Pavyzdžiui, šio namo, prie kurio sėdime, žalių plytelių fasadas pabaigtas 1914 metais, spėjo prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą (sėdėjome mes „Knygų ministerijoje“, Laisvės al. 29, – red. past.).

Ar skaitymas padėjo ir lietuvių kalbą išmokti? Žinoma. Tam, kad rašytum, reikia skaityti, o tam, kad skaitytum, reikia rašyti. Studijavau savarankiškai. Vienas draugas bandė mokyti, bet jam greitai baigėsi kantrybė su tokia negabia mokine. Taigi pasiėmiau vadovėlį, bet jis sovietinis, labai juokingas. Tokie pavyzdžiai buvo: „Kur tavo partijos bilietas“? Neilgai jį naudojau.

Gal turite ką parekomenduoti? Konkrečiai apie Kauną nedaug kas rašė. Bet visada žavi gerų rašytojų parašyti tekstai. Pavyzdžiui, Birutės Pūkelevičiūtės prisiminimai „Aštuoni lapai“. Koks stilius! Man vienas geriausių lietuvių literatūroje. Ir tokia meilė

Jūs ir ekskursijas vedate, tiesa? Taip, žinios „lipa per ausis“, norisi jomis dalintis. O aš ir įpratusi būti dėstytoja. Labai noriu ekskursantų. Pernai jų buvo daugiau, bet dabar gal jau per daug tų nemokamų pasivaikščiojimų organizuojama, aš norėčiau užsidirbti.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Pavyzdžiui, labai daug visko sužinojau apie Lietuvos miestus ir miestelius rengdama medžiagą naujam laidos „Stop juosta“ sezonui. Taip įdomu, aš net daugiau suruošiu, nei jiems reikia. Taigi jei kas norėtų tokių išvažiuojamųjų eskursijų, aš mielai. Pati ne visuose miesteliuose esu buvusi, arba buvau labai seniai, sovietiniais laikais, bet tikrai daug galiu papasakoti, o ir pačiai gyvai pamatyti būtų į naudą. Iš nuotraukų ne visada viską gali nuskaityti, o kur dar galimybė susitikti vietos gyventojus, kurie čia pat gali kokią nors istoriją papasakoti.

Ar yra Kaune viena gatvė, gal kvartalas, kur jums geriausia, kur galite pasisemti įkvėpimo? Man viskas įdomu, kas susiję su istoriniu Kaunu. Įsivaizduoju, kad Vilnius irgi galėtų būti įdomus, bet jo aš absoliučiai nepažįstu. Kai viską žinai, jau ne taip įdomu grįžti, nors, žinoma, vis kokia nauja detalė išlenda. Kiekviename kieme galima ką nors surasti. Kaunas tokio tipo miestas, baisiai įdomus! Bet galiu pasakyti mylimą architektą. Tai yra Vladimiras Dubeneckis. Kas jo žavi labiausiai? Šiluma, tikrumas. Jis yra tikras, ne „pagal madą“, ne „pagal užsakymą“. Žavi ir ta regima evoliucija jo darbuose. Pradėjo Čiurlioniu, laikinąja galerija, juo ir baigė, nors muziejaus atidarymo nesulaukė. Kalbant apie mėgstamas vietas, matyt, Pelėdų kalnas man viena šilčiausių vietų Kaune. Ypač dėl Dubeneckio projektuotų pastatų. Beje, tai buvo pirmieji visuomeniniai pastatai Kaune po Pirmojo pasaulinio karo. Malonu, kad ta aura išliko. Užėjus į galeriją mielai pasitinka, darbuotojai myli tą pastatą, gali daug papasakoti. O žinote, kad ten tvora pavogta iš VII forto?

2018

RUGPJŪTIS

marijosblogas.blogspot.com

Aš noriu rašyti taip, kaip aš noriu, tokias recenzijas, kokias pati norėčiau skaityti, o ne kaip redaktoriai ar mokslininkai reikalauja.

Turbūt gausiausia tekstų rubrika tinklaraštyje yra „Kaunas nykstantis ir išnykęs“, o gal turite idėjų naujoms serijoms? Taip, norėčiau rengti, pavyzdžiui, pasivaikščiojimų po Žaliakalnį ar Centrą ciklą, kur apie pastatų istorijas man bevaikštinėjant pasakotų čia gyvenantys žmonės. Bet kartais susimąstau: gal jau visi žino tai, ką rašau, kuo domiuosi? Man įdomu, kaip miestas keičiasi, stebiu, kada kokį namuką nugriauna, kas stovėjo vietoj to ar ano pastato. Tenka ir tekstus prieš atiduodant žiniasklaidai kartais pakoreguoti, atnaujinti informaciją.

2 3

A M E T O I S E N Ė M

Prieš kurį laiką feisbuke pasirodė naujas puslapis, pavadintas dviprasmišku žodžių junginiu. „Sumauta pavara“ pasiūlė kokybiškų publikacijų apie automobilių istoriją ir įsimintinus jos taškus. Už šį virtualų žurnalą atsakingi du kauniečiai – Paulius Gaurilčikas ir Aurimas Grinys.

Sumauta pavara Paulius Tautvydas Laurinaitis Pauliaus Gaurilčiko iliustracijos

2 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2018

RUGPJÅªTIS

2 5

A M E T O I S E N Ė M 2 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

SMTPVR

2018

RUGPJÅªTIS

2 7

A M E T O I S E

gal labiau. Įdomu, kad net sovietmečiu Kaune beveik kiekvieno tėtis ar senelis turėjo automobilį – visiška fantazija didžiojoje dalyje SSRS, kur automobilis buvo labiau prabangos prekė. Su laiku supratau, kad kaunietis ir automobilis yra kaip… Nors ne, nesakysiu (šypsosi).

A. G.: Paulius – projekto krikštatėvis. Aš prisijungiau po poros savaičių – „Sumautą pavarą“ man tiesiog išmetė feisbuko sraute. Suskaičiau tuos kelis buvusius tekstus iki skutų ir pagalvojau: „O, reiktų ir pačiam pabandyti.“ Parašiau Pauliui ir prieš pat 2016-ųjų Kalėdas debiutavau internetuose kaip rašytojas.

Kokių transporto priemonių nepriimtumėt į savo garažą? Koks automobilis kiekvienam iš jūsų būtų tas pats pačiausias?

P. G.: Lietuvoje toks dalykas pats neišsilaikytų – aukšto lygio leidinio turbūt niekada nebus. Tad lieka tik entuziastai. Bet rašydamas negalvoji, yra stygius ar ne. Tiesiog rašai. A. G.: Stygius tikrai juntamas. Didžioji dalis autopuslapių koncentruojasi į naujausius automobilius ir sportą. Senienos lieka užmirštos. O jos tikrai daug kam įdomios. Kaip renkatės temas?

Pradėkime nuo banalumų: kaip kilo tokia mintis – pristatyti automobilizmo istoriją galbūt ne pačiam didžiausiam, tačiau, kaip žinia, ištikimam interesantų būriui? Pastebėjote normalių automobilizmo istorijos publikacijų stygių?

P. G.: Šauna į galvą ir tiek, nelabai išeitų mus sukategorizuoti. Tiesiog tai mūsų erdvė, kur kažką parašę iš karto galime paskelbti. Menka paslaptis ar staigmena, kad dar tarpukariu Kaunas buvo Lietuvos automobilizmo gimtoji vieta – motorizuočiausio miesto titulas Kauną persekiojo net ir sovietmečiu. Ar daug teko domėtis mūsų autoistorijos retrospektyva? A. G.: Man – nemažai. Domėjausi ir Amerikos lietuvių bendrovės (AMLIT) veikla tarpukariu, ir Kauno autobusų gamykla (KAG). Daug kas nežino, jog Kaunas buvo Lietuvos automobilių pramonės centras. Na, centriukas

2 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

P. G.: Nepirkčiau sovietinių, nes o kam? Visus kitus imčiau. A. G.: Pritariu kolegai. Nebent kokią Brazausko „Volgą“ – įdomu pasižiūrėti, kur buvo vežiojama Kristina (šypsosi). P. G.: Favoritų neišskirčiau, man patinka labai daug kas. Bet jeigu rinkčiausi vieną, tai būtų „Citroen DS“. Nežinau, ar kas nors kada nors dar buvo sukūręs revoliucingesnį automobilį – visomis prasmėmis. Na gerai, variklis prastas, bet visa kita buvo kosmosas. Hidraulinė pakaba, kai kitos mašinos dar buvo su lingėm ir t. t. Tikrai, kuo labiau domiesi automobiliais, tuo mažiau ką nors gali išskirti, nes visi turi įdomių aspektų. A. G.: Norėčiau „Jaguar E-Type“. Gražiausias kada nors pagamintas automobilis. Ir to paties DS’o norėčiau. Dar jaučiu didelę pagarbą „Ford T“ – jeigu ne jis, vargu ar automobilis šiandien būtų tokia prieinama prekė. Prieš keletą savaičių Seimo garažas skelbė automobilių aukcioną – ar nekilo pagunda įsigyti Česlovo Juršėno „Audi V6“? A. G.: Ta mašina keturiais varomais – tegul važinėjasi pasieny (šypsosi). Jeigu Juršėnas būtų vairavęs „Volvo“, būtų kita šneka.

Jeigu gautumėte licenziją kurti lietuvišką „Top Gear / Grand Tour“, apie ką būtų pirmasis epizodas? A. G.: Apie mūsų tautinius automobilius – „bulką“, „cepeliną“, golfą ir t. t. Ir, be abejo, padaryčiau „Top Gear“ lyginamąjį testą – taip ir matau kaip golfas bando įveikti „Hammerheadą“ su pilnu salonu vandens. P. G.: Dar būtų geras reportažas apie 9 dešimtmečio „Žigulių“ tiuningą, bet labai sunku rasti vaizdinės medžiagos. Ten tiek potencialaus paveldo buvo: kalinių darbo bėgių rankenos su vabalu viduje, „Kamei“ purvasargių klonai, grotos ant penktukų galinių langų, plastikiniai „moldingai“ ant aštuntukų.... A. G.: ...ratų diskai praplatinti iš dviejų darant vieną, „Blaupunkt“ juosta ant galinio stiklo, skraidančiomis lėkštėmis uždengti pirmuko žibintai, kurių skersmuo idealiai atitiko. Laidos svečias, be abejo, būtų Viga (9 dešimtmečio Kauno automobilių tiuningo scenos garsenybė Vygantas Pilipavičius – aut. past.). Esat parašę jau tikrai solidų kiekį straipsnių. Ką šiuo metu laikote savo asmeniniais magnum opus? A. G.: Mano mylimiausi būtų apie Žemaičių plentą ir apie Gianni Angelli – ko gero, vieną įdomiausių asmenybių visoje autopramonės istorijoje. P. G.: Aš tikrai tokio neturiu. Čia kaip su vaikais – negali išsirinkti, kuris geresnis. Aurimas – geresnis rašytojas. Aš, kaip inžinierius, galbūt pritrūkstu vaizdingesnio stiliaus.

A. G.: Paulius įdomesnių techninių dalykų parašo – man ne visada taip gražiai išeina pateikti duomenis apie variklio kubatūrą ar pakabos kietumą. Vienas populiariausių Aurimo tekstų – apie Žemaičių plentą ir jo potencialą. Papasakok apie tai plačiau. A. G.: Mintis kilo paprastai – turiu pomėgį lituanizuoti amerikietiškus dalykus. Nusprendžiau, kad Lietuvai reikia turėti savo „Route 66“. Nemažai šalių turi nacionalinius kelius, tapusius vietinės kultūros simboliais. O kodėl Lietuva negali turėti savo, galbūt į paveldo sąrašus įtraukto kelio? Ir ne tokio, kur būtų pakabinta kažkokia lentelė „čia buvo kelias“, o gyvo.Juo būtų įdomu važiuot, juo per Lietuvą keliautų užsieniečiai, būtų galima sukti kelio filmus. Tada ir prisiminiau Žemaičių plentą ir jo reikšmę tarpukario Lietuvai. Prieš kurį laiką pagarsėjo Pauliaus kurtos iliustracijos, kur Kauno tarpukario architektūra vaizduojama su atitinkamo laikotarpio automobiliais. Kaip kilo ši mintis? P. G.: Nuo vaikystės svajojau būti autodizaineriu. Tačiau 10 dešimtmečio Kaune, kai baigiau vidurinę, viskas buvo kitaip nei dabar. Vis dėlto meilė geram dizainui ir geriems piešiniams nemiršta. Tai dabar, jau po daug metų, sumaniau papaišyti. Mokydamasis piešti pabandžiau Kauno modernizmą sujungti su tuometiniais automobiliais, kurie potencialiai galėjo būti to meto Kaune. Taip ir gimė tie piešiniai – visi sukurti naktį, nes diena rezervuota kitiems reikalams. Viliuosi dar sulaukti laiko, kai visi tie pastatai bus preciziškai restauruoti.

2018

RUGPJŪTIS

facebook.com/sumautapavara

P. G.: Juršėno „bulka“ į Grūto parką labiau tiktų.

2 9

S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N A U K

Pranas Hiksa (1897–1966) – pirmasis Lietuvos karo lakūnas, automobilininkas, inžinierius. 2014 m. išleista jo atsiminimų knyga „Gyvenimas kaip skrydis: kario, lakūno, inžinieriaus ir automobilininko atsiminimai“ veikiau primena neįtikėtiną nuotykių epą: „Įdomybių ieškantis skaitytojas sužinos, kad P. Hiksa stovėjo legendinio rusų kreiserio „Variagas“ vachtoje, jam piršosi garsaus rusų pirklio Morozovo duktė Nina, fotografavosi su Benitu Musoliniu, lankėsi pas aukso iš smėlio „gamintoją“ Dunikovskį, kelionėje į Egiptą buvo tapęs net princu, o Paryžiuje stebėjo pirmosios Europoje striptizo šokėjos Žozefinos Beiker pasirodymą.“ (Domijonas Šniukas, p. 21)

24 Prano Hiksos sąsiuviniai Julija Račiūnaitė Donato Stankevičiaus nuotraukoje - namas K. Donelaičio g. 5, kuriame nuo 1955 m. gyveno Pranas Hiksa ir Irena Hiksienė

3 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2018

RUGPJÅªTIS

3 1

S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U – S A N

Lakūnas Pranas Hiksa, per Pirmąjį pasaulinį karą mobilizuotas į carinę armiją, tarnavo prie Rygos dislokuotame 23-iame aviacijos būryje. 1916-ųjų pabaigoje jaunasis pilotas buvo išsiųstas mokytis į Sankt Peterburgo aviacijos mokyklą, o 1917 m. vasario–rugsėjo mėn. mokėsi Anglijoje. 1919 m. Hiksa tapo pirmuoju lietuviu karo lakūnu, kovojusiu dėl Lietuvos nepriklausomybės. Už nuopelnus Lietuvos aviacijai jis buvo apdovanotas „Plieno sparnų“ garbės ženklu.

A U

Memuarus Pranas Hiksa ketino suskirstyti į tris tomus, atskleisiančius jo, kaip lakūno, automobilininko ir inžinieriaus, gyvenimo etapus. Bet, nespėjęs paminėti visko, kas buvo planuota „inžinieriaus“ tomui, autorius sustojo prie reguliariai vykusių naktinių tardymų, kuriuos jam teko atlaikyti pokario metais. Hiksos ir jo šeimos narių nuosekliai rinkti ir išsaugoti dokumentai, fotografijos, laikraščių iškarpos liudija ir papildo istoriją. Tarsi retrospektyviame dienoraštyje Hiksa itin kruopščiai nupasakoja daugybę smagių, keistų, brangių Kauno ir Lietuvos atminčiai momentų, iš kurių keli minėtiems „įdomybių ieškantiems skaitytojams“ eklektiškai pateikiami šiame tekste.

Tarnaudamas Lietuvos aviacijoje Hiksa patyrė daugiau kaip 20 įvairių katastrofų ir avarijų. Štai ką jis rašo apie kai kurias iš jų: „Ten, nors ir leidausi pagal visas taisykles, nors ir švelniai paliečiau žemę, staiga dūriau į ją lėktuvo nosim gana dideliu greičiu ir du kartus persiverčiau. Gerai, kad su manimi nebuvo keleivinio žvalgo, būčiau jį į aną pasaulį pasiuntęs. Aš pats, kadangi buvau įgudęs tokiais atvejais užimti tinkamą padėtį, praktiškai nenukentėjau, tik šalmu išmušiau porą duobių vejoje. Lėktuvas subyrėjo į šipulius.“ (p. 99)

3 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Atsitikdavo ir kitokių nelaimių. Dėl vienos iš jų Hiksos draugai juokais jam kurį laiką buvo priklijavę „kojų laužytojo“ etiketę: „Kartą pietaujant „Versalyje“ viena dama primygtinai prašė paskraidinti. Sutikau. Pėsti patraukėme į aerodromą. Priėjus Aleksoto tiltą dama rado pasagą. Net nepažiūrėjusi, kaip pasaga gulėjo, paėmė ją ir išmetė į Nemuną. Esu labai prietaringas. Man pasidarė nejauku, net nudiegė širdį. [...] Antrojoje kabinoje nebuvo sėdynės, tad damai reikėjo stovėti. Pamaniau ilgai neskraidysim – pastovės. Skrendu virš Aleksoto tilto. Toje vietoje, kur ji išmetė pasagą, atsisuku pažiūrėti į Vilijampolę ir matau, kad mano dama guli ant kabinos pagrindo nusitvėrusi sau už kojos. Lyg ir lūžo. Apsisuku, nusileidžiu, vairuoju prie angaro. Pasirodo, koja iš tiesų lūžo. [...] Po šio įvykio mane net pusę metų badė pirštais, esą laužau damoms kojas. Ypač kliūdavo per įvairius pasilinksminimus, pokylius. Taip ir sakydavo: laužo kojas ir dar šokti vaikšto.“ (p. 106) Parodomieji skrydžiai Pranui Hiksai padėjo tapti publikos pripažintu lakūnu Lietuvoje. Dar mokydamasis Maskvoje ir Anglijoje Hiksa įsitikino, kad didžiausią įspūdį publikai palieka nupučiantys nuo galvų kepures ir kuo arčiau žemės atliekami triukai. Šie buvo itin pavojingi lakūnui, ypač dėl tuometinės Kauno griozdiškos ir nepaslankios technikos, ne itin tinkamos aukštajam pilotažui. Vis dėlto, paisydamas tinkamo vėjo, Hiksa dažnai atlikdavo rizikingus triukus – vieno parado metu yra net sensacingai pralėkęs „žemiau Rotušės ir šalia esančių bažnyčių bokštų“ (p. 114). Kauno aviacijos šventėms jis su kolegomis sugalvodavo itin išradingų fokusų: „Kartą aerodrome maždaug 100 metrų nuo publikos tarp tvirtų karčių ištempėme drobinį ekraną. Šalia ekrano ant virvių, prikaltų vinimis prie viršutinės karties, kabėjo

Mūsų herojus taip pat prekiavo „Hudson“ automobiliais! Iš Prano Hiksos albumo

2018

RUGPJŪTIS

3 3

S T A S E I M K

A U

–

Apdovanojimą pelnęs griovys. Iš Prano Hiksos albumo

3 4

buteliai. Jie atsispindėjo ekrane. Aš nusileisdavau ir praskrisdavau gana žemai tarp publikos ir ekrano, mano žvalgas šaudydavo į butelius iš žaislinio pistoleto, ir buteliai vienas po kito suduždavo. Publika stebėjosi lakūnų šaudymo taiklumu. Kai po kelių skrydžių visi buteliai būdavo sudaužyti, iš už ekrano išeidavo ten slėpęsis kareivis, kuris tuos butelius šūvio metu daužydavo plaktuku. Jis atskleisdavo fokuso paslaptį, jau iš publikos pusės sudaužydamas likusius butelius.“ (p. 115) 1935 m. Lietuvos aeroklubo viceprezidentas Pranas Hiksa buvo paskirtas vadovauti „oro traukiniui“, kurį sudarė lėktuvas, tempiantis sklandytuvą, ir malūnsparnis (vadinamasis autožyras). Rizikingos kelionės metu lakūnai iš Kauno pasiekė Rygą, Taliną, Helsinkį: „Skrendant iš Talino į Helsinkį per Suomių įlanką, panorau skristi malūnsparniu su Garoliu. Atsidūręs virš begalinės jūros, nors ir su parašiutu, ir su gelbėjimo ratu malūnsparnyje, aš nesijaučiau taip užtikrintai, kaip skrisdamas lėktuvu. Grįžtant atgal virš tos pačios jūros jau skridau lėktuvu, ir tada jūra man nepadarė jokio įspūdžio.“

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Automobilininkas 1931 m. kolegos Viktoro Vailokaičio iniciatyva Pranas Hiksa tapo Lietuvos autoklubo nariu ir tais pačiais metais laimėjo pereinamąją Prezidentinę taurę pirmosiose lenktynėse „Aplink Lietuvą“. Automobilininkui pavyko pakartoti šią sėkmę dvejus metus iš eilės. 1933 ir 1935 m. Hiksa gan sėkmingai dalyvavo prestižiniame Monte Karlo ralyje. Tarp įspūdingų jo laimėjimų yra ir šis: antroji premija už įdomiausią Monte Karlo lenktynių fotografiją (jos autorė – kartu keliavusi Prano žmona Irena Hiksienė). Fotografijoje matyti į griovį įvirtęs lenktynininko automobilis: „[...] gerai, kad įamžinome nuotraukoje, už kurią gavau prizą – puikią vazelę. Ją man įteikė pats Monako princas. Buvo malonu gauti apdovanojimą už tai, kad pabuvojau griovyje. Pamaniau – daugybė automobilių patenka į griovį, bet jų vairuotojai prizų už tai negauna.“ (p. 205) Be geriausios nuotraukos konkurso, automobilininkas aprašo ir dar vieną keistą rungtį – komforto: „Kai kurie automobiliai turėjo miegamąsias vietas su naktiniu puodu, žadintuvu, tualeto reikmenimis, šildytuvais, termosais, lėkštėmis,

peiliais, šakutėmis ir užkandžiais. Viskas buvo patogiuose ištraukiamuose stalčiuose.“ (p. 217) Alinančių lenktynių metu ekipažo dalyviams tekdavo imtis kraštutinių priemonių, siekiant išlaikyti vairuotojo budrumą: „Alpėse daug sunkumų sukeldavo sniegas, rūkas, slidūs keliai, o svarbiausia – kova su nuovargiu ir miegu. [...] Kofeino tabletės nebepadėjo. Žmona trynė man galvą ir smilkinius odekolonu. Kai baigėsi odekolonas, trynė citrinomis, kai baigėsi citrinos – apelsinais. Mano pečiai buvo aptaškyti citrinų ir apelsinų sultimis, kauliukais, o mane, net ir esant dideliam greičiui, vis ėmė miegas!“ (p. 227) 1933 m. Hiksa atstovavo Lietuvai Romos-Kairo tarptautinėje autoklubų konferencijoje. Vykstant konferencijai, kelionės iš Brindizio į Aleksandriją metu automobilininkui kelias dienas teko pagyventi naudojantis netyčia įgytu princo statusu: „Garlaivio stiuardai ir restorano garsonai ėmė mane vadinti „šviesybe“ ir „princu“. Pasirodo, be mūsų trijų delegatų princų, plaukiančių pirma klase, keleivių sąraše buvo nurodytas ir princas Hiksa. O buvo taip: aš, Pranas Hiksa, konferencijos dokumentuose buvau užrašytas lotynišku šriftu „Pr. Hiksa“. Garlaivyje per klaidą buvo įrašyta dar viena raidė „c“ ir išėjo „Prc. Hiksa“ – „princas Hiksa“. Aš, žinoma, paaiškinau, kad tai klaida, bet užrašas net dvi dienas nebuvo pakeistas. Tai man brangiai atsiėjo, nes princas turi duoti daugiau arbatpinigių.“ (p. 179) Inžinierius 1928 m. Pranas Hiksa baigė studijas Prahoje – įgijo inžinieriaus specialybę: „Aš įstojau į Rusų žemės ūkio kooperacijos žemės ūkio techninį skyrių. Tvarkingai paskaitų lankyti negalėjau, tad sutariau su geriausiais studentais, kad jie man konspektuos

paskaitas. Po to mes (4–5 žmonės) susirinkdavome mano kambaryje ir viską skaitydavome. Aš draugams atsilygindavau ir grynais pinigais, ir nuvesdamas į kavines, vynines ar barus. [...] Mokslas man sekėsi lengvai, padėjo žinios įgytos Maskvos vairuotojų kursuose, Petrogrado aviacijos mokykloje, Anglijos aviacijos mokykloje bei ilgalaikė technologo praktika.“ (p. 130) Grįžęs iš Čekijos į Lietuvą inžinierius įsidarbino Kauno „Metalo“ fabrike. Įdomu, kad Hiksos įsidarbinimui inžinieriumi įtakos turėjo Jono Vailokaičio žavėjimasis opera: „Užsukau pas pusseserę, o ji man sako: „Jonas Vailokaitis lanko visas operos premjeras, ryt – vėl premjera. Nueik į teatrą, sutiksi Vailokaitį, ir turėsi darbą.“ Aš taip ir padariau. Vailokaitis paklausė, kaip gyvenu, ką veikiu. Pasakiau, kad esu bedarbis. Vailokaitis pareiškė, kad jam kaip tik reikia inžinieriaus „Metalo“ fabriko direktoriaus pareigoms.“ (p. 144) Dar pačioje atsiminimų pradžioje autorius supažindina skaitytoją su šios knygos atsiradimo istorija: esą rašyti atsiminimus jį paskatino pokalbis su buvusiu Kauno politechnikos dekanu Leonu Gastilu. Pokalbio metu Hiksa ketino dekaną įtikinti jam padėti įgyvendinti seną svajonę – sukonstruoti automobilį-orlaivį, „kuriuo būtų galima važiuoti žeme ir skraidyti“ (p. 22). Dekanas bandė atkalbėti inžinierių nuo sumanymo, o pokalbio pabaigoje rekomendavo jam parašyti memuarus. Po kelių dienų grįžęs pas dekaną Hiksa pažadėjo aprašyti visą savo gyvenimą, o paskutinio tomo pabaigoje paminėti, kaip dekanas inžinieriui „padėjo“ įgyvendinti jo idėją. Dekano entuziazmas leisti šią atsiminimų knygą, be abejo, priblėso. Mokslininkų skepsio paveiktas, inžinierius apsiribojo skraidančio automobilio eskizais, bet jo atsiminimai sugulė į 24 sąsiuvinius.

2018

RUGPJŪTIS

3 5

Instagramo dviveidžiai: šiuolaikiniai dienoraščiai Daniela Natale ir Ugnė Stankevičiūtė

2 2 0 2 Ė N I T S O S S K

–

Anksčiau dienoraštis buvo itin asmeniškas patirčių ir užrašų rinkinys, rakinamas spynele ar slepiamas nuo aplinkinių, tačiau dabar jis gali būti lengvai randamas instagrame ir rakinamas nebent užklausa, kuri prileistų prie privataus turinio. Nors tiesiogiai su socialinėmis medijomis nesusijusiems žmonėms instagramas asocijuojasi su paviršutiniškumu, egocentrizmu ir siekiu pasirodyti, Y kartos atstovai, kuriems internetinis gyvenimas prilygsta realiam, čia randa nišą ir užuovėją dėl jame egzistuojančių slaptų bendruomenių.

3 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2018

RUGPJÅªTIS

3 7

2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū T L U K S O P O R U E – S A N U A K 3 8

„Puse pirmos nakties, tu sėdi ant lovos ir verki tamsoj, nes negali ant tiek prijaust “Call Me By Your Name” kaip kiti tavo draugai. Staiga tavo veidas nušvinta džiaugsmu - gali apie tai įkelt post’ą į savo antrą account’ą, kur tavo beveik nemotyvuotas ir visiškai paaugliškų hormonų varomas emocijų pliūpsnis surinks bent jau 8 laikus. Iš tiesų, tai nėra taip nereikšminga ir apgailėtina, kaip galėjo nuskambeti.“ Kai keliamų nuotraukų estetika ir jų tarpusavio dermė tapo prioritetu, kai skaitmeninė persona ėmė reprezentuoti tikrąjį žmogų, o kartu pradėjo daugėti sekėjų – mažiau vietos liko turiniui be nuotraukos. Svarbiau tapo apdorotos ir rafinuotos fotografijos, nes prieš didesnę auditoriją daugeliui nepatogu dalytis nepakankamai geromis nuotraukomis ar labai asmeniniais patyrimais bei nuomonėmis, kurių dažniausiai niekas net neklausia. Dėl tokio viešumo neretas jaučiasi nesaugiai, atsiranda beveik desperatiškas noras patvirtinti savo žmogiškumą erdvėje, kuri, panašu, leidžia egzistuoti tik tam tikram įvaizdžiui. Taip atsirado kompromisas, leidžiantis pasirinkti sau patogią vietą tarp viešumo ir privatumo. Tai – paraleliai su viešai prieinama instagramo paskyra sukuriamas antras, privatus, profilis, vadinamas finsta, prieinamas tik tiems, kuriais pasitiki profilio autorius. Anksčiau laikytos tik dar vienu internetiniu trendu, šios paskyros pamažu ėmė vaidinti itin svarbų vaidmenį daugelio jaunų žmonių gyvenimuose. Ten nebėra tokia svarbi estetika, autorius nėra įpareigotas rūpintis, kas gražu ar negražu, – svarbiau yra tai, kas norima pasakyti, o ne ką norima parodyti.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

R.: „To be free from the persona created on the main account.“ Sociologijos dėsnis teigia: kuo mažesnė žmonių grupė, tuo joje daugiau intymumo, tačiau beveik neegzistuoja saugumas. Finstos paskyros savotiškai sugriauna antrąją šio dėsnio dalį – interneto teikiamas atsiribojimas ir netiesioginis kontaktas su auditorija padaro šią mažą (dažniausiai iki 100) žmonių grupę saugią, ar bent taip nori tikėti šių paskyrų autoriai. Kadangi prie turinio prileidžiama maža žmonių grupė, lengva kontroliuoti dienoraščio skaitytojus – egzistuoja pasitikėjimas. Nors šie skaitytojai pažįstami – tai draugai bei kiti matyti žmonės, ir daugumą nuoširdžiai domina šis dienoraštis ir paties autoriaus asmenybė bei kasdienybė, visada egzistuoja grėsmė, jog prieigą prie profilio turintis sekėjas paviešins „slaptą“ informaciją. Informacijos paskleidimo problema – šio viešo dienoraščio spraga, kuri leidžia susimąstyti apie saugiklius socialinėje erdvėje. Nieko kito nelieka, kaip tikėtis geriausio ir pasitikėti sekėjais, bet kartu išlikti atsakingam dėl transliuojamo turinio. Galimybė apibrėžti santykį būtent per profilį – charakteringas šių dienoraščių bruožas. Atmestas prašymas sekti finstą dažnai reiškia nepasitikėjimą, nenorą bendrauti su žmogum už pirmos instagramo paskyros ribų, ir atvirkščiai: jeigu vos pažįstamas žmogus iš anapus instagramo paprašo sekti slaptą paskyrą, ir dienoraščio autorius sutinka įsileisti, vadinasi, egzistuoja abipusis noras užmegzti artimesnį ryšį su žmogumi, pažinti jį. Verta paminėti, jog dažnai antrų paskyrų sekėjai būna kitų žmonių finstos profiliai. Taip nuošalioje instagramo sienoje susidaro artimos bendruomenės. Tai bendra diskusija, viešas pokalbis apie pačius intymiausius savo pa-

tyrimus. Šias skaitmeninių draugų grupes iš esmės galima vadinti atskira subkultūra. E.: „Vienas sau, kitas kitiem.“ D.: „Man tai artimesnis bendravimas su sekėjais, kuriems aš įdomi. Tiesiog tai toks artimesnis ratas žmonių, kuriems galiu pasakoti dalykus ir kurie atsako, o ne abejingai peržiūri kaip pagrindiniame profilyje.“ Visas paskyras jungia ir retorika, pasitelkiama keliant nuotraukas. Dažnai finstos paskyrose dominuoja sarkazmas ir (auto)ironija. Nevengiama reaguoti tiek į realaus gyvenimo, tiek į socialinių medijų situacijas, kurios gali pasirodyti absurdiškos ir nevertos jokios kitos reakcijos, išskyrus ironiją. Kai kur ryškėja priekaištai nusistovėjusioms normoms.

R.: „Atrodo, lyg turėčiau blogą, apie kurį žino tik artimiausi žmonės, todėl galiu būti atviras.“ Pasitelkę sarkazmą ir autoironiją, finstos autoriai jaukinasi tiek buitinius sunkumus, tiek kitas problemas, kurios kartais nepatenka į viešą akiratį: reaguojama į netenkinančią išvaizdą, nesėkmes akademinėje ar profesinėje srityje bei santykiuose. Įleidžiamas gaivaus vėjo gūsis į kambarį tiems, kam nesėkmės atrodo išimtis, o ne norma. Taip pat šansą pasireikšti gauna marginalai, kuriems platesnėse socialinių tinklų erdvėse kartais drovu reikštis. Pasitaiko atvejų, kai čia autoriai kvestionuoja savo seksualinę orientaciją, kelia atvirą diskusiją apie prisitaikymą visuomenėje, šeimoje, patys to nežinodami skatina kitus lįsti iš spintos, taip pat paryškindami niuansus, kurie pašaliniam žmogui neatrodo verti

2018

RUGPJŪTIS

3 9

Kita jautri grupė, randanti prieglobstį finstos erdvėje, – žmonės, rezonuojantys su body positivity ir naujosios bangos feminizmo judėjimais, naikinančiais tradicijose įsišaknijusius mizoginistinius stereotipus. Tarkime, merginos prieštarauja pageidavimui ar reikalavimui užimti mažiau vietos erdvėje, atsisako būti laikomos objektais, neleidžia sumenkinti jų galimybių. To apraiška – nuotraukos, kuriose neapologetiškai demonstruojamos tradiciškai netobulos kūno formos, strijos, kūno plaukai ir aknė. E.: „Tai uždaresnė grupė, kurioje nejaučiu spaudimo pateikti save iš geriausios pusės.“

–

dėmesio, nors tai iš tiesų yra tokia pati gyva kasdienybės dalis.

A.: „Norėjau save kažkur išreikšti, nes visada kalbu <...>.Čia aplinka, kur visi, kurie seka mane, yra artimi draugai, ir visi čia ateina išsiliet, todėl niekas nieko neteisia.“ Tačiau toks metodas gali būti ir toksiškas. Finstos paskyros pildymas autoriui labai greitai gali pasirodyti kaip priemonė, padedanti susidoroti su emocinėmis problemomis, bet šis atotrūkis nuo tikrovės yra apgaulingas, nes problema nėra sprendžiama, o tik nustumiama į šalį. Tendencija bėgti nuo savęs aiškėja ne tik kalbant apie pasirinkimą pačiam impulsyviai išsisakyti profilyje – kitų žmonių skundai ir nesėkmės jų finstos sienoje taip pat nukreipia vartotojo dėmesį. Tad finstos paskyra rizikuoja tapti problemų sprendimo iliuzija, o bandymas įrašais atsikratyti emocinio bagažo – sunkiai įveikiamu įpročiu.

I.: „Vėliau buvo momentas, kai kėliau jau nebe sau, o kažkam kitam, pasimečiau tarp to, kam jis man reikalingas.“ Vis dėlto šios paskyros vartotojams suteikia komforto. Jį kuria ne vien galimybė esant reikalui pasipasakoti. Tai nėra tik šaukimas į tuščią erdvę, kaip dažnai gali atrodyti egzistavimas socialiniuose tinkluose.

K 4 0

Nepasitenkinimas savo padėtimi verčia kauptis energiją, kuri vienu ar kitu būdu transformuojasi į stresą ar neigiamas emocijas, todėl galimybė išsilieti finstos profilyje, parašant kelias pastraipas po nuotrauka ar įkeliant video, kur tiesiog transliuojamas minčių srautas, iš dalies apsaugo nuo šių neigiamų emocijų susikaupimo ir destruktyvumo prieš save ir aplinkinius.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Dėl jau aptarto bendruomenės artumo jausmo ir intymumo sekėjus dažniausiai nuoširdžiai domina autoriaus gyvenimas, palaikomas nuolatinis ryšys, todėl autorius sulaukia reakcijos ir paguodos, leidžiama suvokti, kad jis nėra izoliuotas ar patiria tokią situaciją vienintelis. Tai teikia komforto ne vien autoriui, bet ir sekėjams – pasirodo, kad visi patiria panašių dalykų. G.: „In a way, tai savotiška terapija. Žmonės gali skųstis ir gauna dėmesio, jaučiasi, kad turi kam pasipasakot.“

Pagrindiniame instagramo profilyje puoselėjama vieša asmenybė (public persona), finstos profilyje kuriama erdvė, kurios turinys nėra filtruotas. Dauguma jaunuolių, veikiami jaunatviško maksimalizmo, natūraliai finstos paskyrose išmoksta pagrindinio, tačiau kartais ignoruojamo

pasaulio keitimo dėsnio – pradėti reikia nuo savo artimiausios aplinkos. Tam, kad būtų galima imtis veiksmų, vedančių link progreso, pirmiausia reikia artikuliuoti problemas, kurios trukdo judėti į priekį, o saugi užrakintos instagramo paskyros erdvė suteikia galimybę daryti būtent tai. A.: „Jeigu metaforiškai… antras profilis man yra eskizinė/juodraštis, o pagrindinis - švarraštis.“

Autorių kolektyvas yra „Kaunas 2022“ programos „Kauno iššūkis“ absolventai, laimėję stipendiją būsimam jaunimo leidiniui apie Kauną ir iš Kauno.

2018

RUGPJŪTIS

kaunas2022.eu

Dėl šio bendruomenės pasitikėjimo bei neįsipareigojimo turinio estetikai susidaro aplinka, kuri atrodo saugi: joje nėra gėdos, tabu ar iš seno susiformavusių stigmų. Šiame privačiame instagramo profilyje nevengiama atrodyti pažeidžiamam, priimamos bet kokios prigimtinės emocijos, kas nori, čia gali verkti, kiti – atvirai pykti ar reikšti nepasitenkinimą dėl visko, kas juos erzina. Kitaip tariant, antros paskyros yra savotiškas maištavimas prieš paviršutiniškumu pagrįstą intstagramo kultūrą. Šios paskyros jauniems žmonėms tampa platforma, suteikiančia jiems drąsos kalbėti apie save bei įgyti daugiau pasitikėjimo ir suteikti jo kitiems, nes tai, kas į paskyrą keliama, vis dėlto yra viešinama, tačiau autorius turi pakankamai kontrolės, kad darydamas tai jaustųsi patogiai. Finstos paskyros tampa pirmu žingsniu link savęs priėmimo.

4 1

Fotografuota Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus kiemelyje esančiame bare „Folkas“, L. Zamenhofo g. 12

Merkurijus

„Merkurijus“ kadaise buvo svarbiausia universalinė parduotuvė Kaune, kurioje pirkti norėjo visi. Dabar nėra nei jos, nei apskritai tokios, kur galėtum rasti viską, kas įdomiausio sukurta ar pagaminta Kaune. Todėl turime šią rubriką, kuri kas mėnesį keliauja vis į naują Kauno vietą ir joje rikiuoja šviežiausius laimikius.

4 2

KAUNAS F PU I LLNL AO S FK C UU L TL Ū TU RO R ES

2 0 1280 1R8U GA PUJGÅªUTSI T S

4 3

S U J I R U K R E M

Rugpjūtį mūsų žurnalą tikrai rasite naujausiame Kauno bare, pačioje liepos pabaigoje atidarytame Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriaus kiemelyje. Kol kas „Folkas“ veikia tik lauke, o žiemą įsikurs ir rūsyje. Kodėl „Folkas“? Nes tautinė muzika. Papildomų sąsajų su čia pat veikiančiu, neseniai atsinaujinusiu ir daug daugiau nei vien ekspozicijos siūlančiu muziejumi rasite prisėdę po didžiuoju „Folko“ klevu. Beje, baro vadovas Dovydas Mikalauskas mielai sutiko pabūti „Merkurijaus“ manekenu.

Liudo Mažylio marškinėliai

49,90 € Kauno centrinis knygynas, Laisvės al. 81 Šimtmečio dovaną – Berlyne atrastą Nepriklausomybės aktą – lietuviams įteikęs kaunietis profesorius Liudas Mažylis yra tikras šių laikų herojus. Su visiems atpažįstamu margu megztuku. Šio raštus ant marškinėlių perkėlė dizaineris Aleksandras Pogrebnojus. Gal taps kitų atradėjų talismanu?

4 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Plakatas „Žaliakalnio funikulierius“ 11,50 € Knygynas „Tūkstantis ir viena knyga“, Vilniaus g. 11

Po „Kata Kiosk“ ženklu kurianti iliustratorė Kotryna Žukauskaitė nuolat pildo ciklą „Įkvėpta Lietuvos“. Mes niekaip negalėjome atsispirti šiam plakatui (yra ir atvirukas!), įamžinusiam istorinę, bet aktualią Kauno transporto priemonę. Šią vasarą ji, tiesa, stabtelėjo. Tikimės, neilgam.

Knyga „Įdomiausios kelionės po Lietuvą“ 19,99 € www.terrapublica.lt

Leidyklos „Terra Publica“ įkūrėjas, fotografas ir nuoširdus Lietuvos mylėtojas Vytautas Kandrotas parengė jau antrą, trečdaliu storesnį kelionių vadovo leidimą. Dedikuotas Šimtmečiui, jis garantuoja įdomias išvykas bent kelerius metus į priekį. 1600 objektų!

Žvakidė „Raitūzai“

54 € Salonas „Minimalistas“, Pilies g. 1 Nekasdieniškus interjerus, kuriuose gera būti kasdien, įkvepiantis kurti „Minimalistas“ ne tik prekiauja kitų gamintojų kūriniais. Šios specialiai salonui sukurtos žvakidės (serijoje yra ir veidrodis) gimė remontuojant vieną Laisvės alėjos butą. Smagu, kad dizainerė Evelina Kudabaitė rado tokį būdą išsaugoti vos neišnykusią istorijos dalelę – gipsinius sienų lipdinius.

2018

RUGPJŪTIS

4 5

Maršrutas Parodos 07 13 – 08 30

Paroda „Porceliano tapatybė“

Kauno kaulinio porceliano simpoziumas, kurio rezultatai ir dalyvių darbai pristatomi parodoje, rengiamas jau nuo 1991 metų. Jo pradžiai įtakos turėjo fabrikas „Jiesia“, vienas iš nedaugelio gaminęs kaulinį porcelianą. Parodoje eksponuojami simpoziumo dalyvių – Brian Benfer (JAV), Nathan Betschart (JAV), Sauliaus Dirsės (Lietuva), Aidos Dirsės (Lietuva), Elize Hiiop (Estija), Unos Mjurkos (Latvija/JAV), Lauri Kilusk (Estija), Anthony Stellaccio (JAV), Bart Vandeput (Belgija/Suomija) – darbai.

07 17 – 09 09

Paroda „Kauno ponios ir ponai: XX a. 3–4 dešimtmečio stilius“.

Kauno miesto muziejaus Rotušės skyrius, Rotušės a. 15

M.Žilinsko dailės galerija, Nepriklausomybės a. 12

Prancūzų instituto Lietuvoje parengta fotografijų paroda pristato šios šalies architektūros, gamtos ir tradicijų įvairovę. Juk Prancūzija – tai ne tik Eifelio bokštas, Luvras ar Versalio rūmai. Kiekviename skirtingų klimato sąlygų ir istorinių aplinkybių suformuotame regione galima atrasti gausybę savitų bruožų.

07 17 – 08 31

Paroda „Prancūzija: kraštovaizdžio įvairovė“

Kauno apskrities viešoji biblioteka (406 kamb.), Radastų g. 2

Gyvūnams draugiškos vietos

4 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kilnojamoji paroda kviečia persikelti į tarpukarį ir pasižvalgyti, kaip ir kuo puošėsi to meto kauniečiai. Iš Kauno miesto muziejaus fonduose saugomų fotografijų ir ano meto mados žurnalų puslapių matyti ne išskirtinės, garsios Kauno asmenybės (be abejonės, jų tuometėje laikinojoje sostinėje buvo iš tiesų daug), o eilinis miesto gyventojas – kaip jis atrodė, kuo gyveno, kaip rengėsi.

Rugpjūtis 07 19 – 08 24

Romualdo Požerskio paroda „Atlaidai“

Kauno fotografijos galerija, Vilniaus g. 2

Kaip rašo menotyrininkas Tomas Pabedinskas, atlaidus R. Požerskis fotografavo 1974–2001 m. ir apkeliavo įvairias Žemaitijos bei Dzūkijos vietoves, tačiau nuostabos jausmas, kitoniško pasaulio įspūdis išliko visame fotografijų cikle. Dokumentiniu požiūriu vertingus laiko ženklus Požerskis atrado ne tik sakraliniame, bet ir labiau žemiškame atlaidų vyksme: bendraujant skirtingoms kartoms, pasiruošiant apeigoms ir švenčiant, kai jos baigiasi. 07 25 – 08 24

Fotografijų ir keramikos dirbinių paroda

Šiuolaikinio meno ir mokslo centras, Sandėlių g. 7 Po Kauno suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centro stogu įsikūrusi nauja galerija pristato iškart kelių autorių kūrybą. Parodoje - Sauliaus Černevičiaus fotografijų ciklas „Požiūrio taškas“, Loretos Šulgaitės-Kvietkauskienės ir jos mokinių keramikos darbai, du Karolinos Černevičienės fotografijų ciklai ir Tomo Lagūnavičiaus fotoserija „Raudona - pilka“.

07 31 – 08 21

Iridijaus Švelnio paroda „I Love NY“

Lietuvos švietimo istorijos muziejus, Vytauto pr. 52 Šia paroda autorius prisistato plačiajam žiūrovų ratui iki šiol mažai pažįstamame gatvės fotografo amplua. Ekspozicijoje galima išvysti nespalvotas, Niujorko gatvių kasdienybę ir jose sutiktus ryškius žmonių tipažus įamžinusias fotografijas, kurios žiūrovo žvilgsnį kreipia ne į gerai pažįstamus šio didmiesčio simbolius, o į tikrą gyvenimą jame, rašo Tomas Pabedinskas.

Muzika Trečiadienis, 08 01, 19:00

Koncertas „Cool People Playing Strange Music“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“, vienijantis vienus iš originaliausių jaunosios kartos Lietuvos muzikos atlikėjų, į Kauną atveža itin retai Lietuvoje atliekamų muzikinių kūrinių programą atspindinčią tarptautines šiuolaikinės muzikos aktualijas. Provokuojantis programos pavadinimas „Cool People Playing Strange Music“ (liet. „Kieti žmonės grojantys keistą muziką“) apeliuoja į šiuolaikinės muzikos įvaizdį Lietuvoje ir tuo pačiu siūlo požiūrį, atliepiantį šiuolaikinės akademinės muzikos tendencijas.

2018

RUGPJŪTIS

4 7

Maršrutas Ketvirtadienis, 08 02, 19:00

„Parranda Polar“ koncertas

Trys vaikinai tiesiog ėmė, supakavo ir atsivežė Karibų pakrantę į Lietuvą. O to rezultatas – laimingi, atsipalaidavę, šokantys klausytojai. Debiutiniu albumu „Mucho Frio“, o ypač savo gyvais pasirodymais „Parranda Polar“ vaikinai įrodė – taip kaip jie mūsų šalyje negroja niekas kitas. Šeštadienis, 08 04, 17:00

„Pažaislio muzikos festivalis“: „Viva Zarzuela“ Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5

„Pažaislio liepų alėjos vakarai“: Kostas Smoriginas

Svetingumo kompleksas „Monte Pacis“, T. Masiulio g. 31 Šis vasaros koncertų ciklo renginys tradiciškai skiriamas bardų festivalio Anykščiuose „Purpurinis vakaras“ pristatymui. Po ilgos pertraukos pasirodymą Kaune surengs žinomas teatro ir kino aktorius, režisierius, bardas Kostas Smoriginas. Jo atnaujintoje dainų programoje skambės geriausi, publikos pamėgti kūriniai. Ketvirtadienis, 08 09, 20:00

„Barzha“: „Solo Ansamblis“ Prieplaukos krantinė

„Volfas Engelman“ studijos terasa, Kaunakiemio g. 2

Trečiadienis, 08 08, 19:00

Meilė, aistra, drama, poetinė lyrika, komiški epizodai – tai ispaniškų operečių, vadinamų sarsuelomis, itin įvairus ir platus emocijų bei nuotaikų pasaulis. Jį festivalio lankytojams pristatys Nuria Garcia (sopranas, Ispanija), Eglė Strumskytė (sopranas), Manuel De Diego (tenoras, Ispanija) ir Carlos Aragon (fortepijonas, Ispanija). Koncerte skambės kompozitorių Alberto Ginastera, Eduard Toldrà, Enrique Granados, Joaquín Rodrigo, José Serrano, Pablo Sorozábal, Manuel Fernández Caballero, Federico Moreno Torroba, Isaac Albéniz Manuel Penella kūriniai.

4 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Baržoje „Aitra“ rugpjūtį skambės ir daugiau muzikos, o pirmąjį reisą įgarsins „Solo Ansamblis“ bei grupės „ba.“ lyderio Beno Aleksandravičiaus DJ setas. Sekmadienis, 08 12, 16:00

„Pažaislio muzikos festivalis“: „Epitalamos. Baroko metamorfozės“

Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus, V. Putvinskio g. 55

Rugpjūtis Ansamblio „RAMuzika“ koncerte skambės kompozitorių Francesco Gasparini, Giovanni Battista Bassani, Giovanni Bononcini, Francesco Durante, George Gershwin, Richard Rodgers, Antonio Vivaldi, Johann Sebastian Bach kūriniai.

Kiekvieną vasaros, taigi ir rugpjūčio, sekmadienį ir šventinėmis dienomis skamba Kauno karilionas. Šįkart kūrinius atliks Julius Vilnonis. Sekmadienis, 08 26, 14:00

Trečiadienis, 08 15, 12:00

„Pažaislio muzikos festivalis“: Žolinės atlaidai Pažaislyje Pažaislio vienuolynas, T. Masiulio g. 31

Jau daug metų Pažaislio muzikos festivalis kartu su Lietuvos Švento Kazimiero seserų kongregacija kviečia visą kauniečių ir miesto svečių bendruomenę drauge švęsti Žolinę – Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo šventę. Kaip jau tapo įprasta, Žolinės atlaidai Pažaislyje vyks giedant Kauno valstybiniam chorui.

Koncertas „Parko muzika“ Kalniečių parkas

Pučiamųjų orkestras „Ąžuolynas“ šią vasarą kviečia drauge „apšokti“ net kelis Kauno parkus. Taip ir pavadinta naujausia orkestro programa – „Parko muzika“. Atlikėjai primena, kad piknikas čia net labai tiktų. Sekmadienis, 08 26, 20:00

Roger Waters koncertas „Us+Them“ „Adform kiemelis“, Rotušės a. 19

Ketvirtadienis, 08 16, 21:00

„Octopussy“ koncertas Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1

Prisiatostogavę klubo „Lemmy“ atstovai kviečia po truputį pradėti tamsesnį jį metų sezoną – su rock’n’ roll/stoner rock/blues/southern rock grupe iš Lenkijos.

Sekmadienis, 08 19, 16:00

Kauno kariliono muzikos vasaros koncertų ciklo koncertas Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis, K. Donelaičio g. 64

Legendinio roko muzikanto, „Pink Floyd“ nario, pasaulinių gastrolių „Us + Them“ pasirodymas pretenduoja tapti visų laikų didžiausiu uždarų erdvių koncertu Lietuvoje. Pasaulinių gastrolių pavadinimą įkvėpė „Pink Floyd“ kompozicija „Us And Them“ iš daugiamilijoniniu tiražu išpirkto grupės albumo „The Dark Side Of The Moon“. Turo metu skamba tiek „Pink Floyd“, tiek solinė Rogerio Waterso kūryba.

2018

RUGPJŪTIS

4 9

Maršrutas Trečiadienis, 08 29, 17:00

„Pažaislio muzikos festivalis“: „Nepriklausomybės gimimas“

Pažaislio muzikos festivalis sugrįžta į VI-ąjį fortą ir kviečia apsilankyti apsilankyti renginyje, skirtame valstybės šimtmečio sukakčiai paminėti –„Nepriklausomybės gimimas“. Dalyvaus Vytauto Didžiojo karo muziejaus edukatoriai, VšĮ „Kauno tvirtovės parkas“, asociacijos „Kauno tvirtovė“ įgulos, šauliai, jaunieji šauliai, Lietuvos kariuomenė. Koncerto programoje – Vidmanto Bartulio „Nepriklausomybės gimimas“, kurį atliks Kauno miesto simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras ir aktorius Rimantas Bagdzevičius. Diriguos Petras Bingelis.

Kauno tvirtovės VI fortas, K. Baršausko g. 101

grupės nariai vieni kitus surado gatvėje, ansamblis įkurtas 2011 m. ir šiuo metu ruošia jau antrą savo albumą. Kaune juos bus galima išgirsti net du kartus – tą pačią dieną, 13 val., „Bani“ surengs trumpą pasirodymą Kauno autobusų stotyje. Sekmadienis, 09 02, 18:00

„Pažaislio muzikos festivalis“: Roko opera „Eglė“ (koncertinis atlikimas) Pažaislio vienuolynas, T. Masiulio g. 31

Dainų šventėje visus įkvėpusios kompozitoriaus Laimio Vilkončiaus roko operos (libreto autorius Sigitas Geda) koncertinis atlikimas taps baigiamuoju 23-ojo festivalio, per vasarą apkeliavusio daugelį įstabių Kauno ir Lietuvos vietų bei padovanojusio dešimtis įspūdingų pasirodymų, akcentu.

Ketvirtadienis, 08 30, 19:00

„GM Gyvai“: „Bani“ koncertas „Adform“ Kiemelis, Rotušės a. 20

Kinas Ketvirtadienis, 08 02, 20:00

„Garsinės peržiūros“: „Sekmadienio žmonės“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Sakartvelo folk ansamblis „Bani“ – tai net septyni vyrai sodriais balsais. Skirtinguose šalies regionuose užaugę

5 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

„Garsinės peržiūros“ – tai gyvas improvizuotos muzikos ir tyliųjų filmų dialogas, jau antrą kartą keliaujantis po Lietuvą. Kauniečiai žiūrės vieną pirmųjų nepriklausomų hibridinių filmų – režisierių Robert Siodmak ir Edgar G. Ulmer „Sekmadienio žmones“ („Menschen am Sonntag“, 1939 m.). Garso takelį filmui gyvai atliks

Rugpjūtis šiuolaikinio eksperimentinio džiazo atstovai Adas Gecevičius (mušamieji), Simonas Šipavičius (saksofonas) ir Paulius Vaškas (gitara).

Penktadienis, 08 03, 22:00

„Lauko kinas“: „Iš meilės Pablui“

Kauno kino centro „Romuva“ vidinis kiemelis, Kęstučio g. 62

Filmas, kurį režisavo Erikas Poppe, nukelia į prieš septynerius metus Norvegijoje, Utiojos saloje įvykusią tragediją, kuomet po vyriausybės pastato bombardavimo dešiniųjų pažiūrų ekstremistas iššaudė politinėje vasaros stovykloje dalyvavusius jaunuolius. Iš pagarbos aukoms ir jų artimiesiems, personažai ir asmeninės patirtys yra išgalvoti. Ketvirtadienis, 08 08, 19:00

Filmas „Dvi karūnos“ Režisieriaus Fernando León de Aranoa biografinė drama yra paremta 2008 metais išleistais ir bestseleriu tapusiais žurnalistės Virginia Vallejo memuarais „Mylėti Pablą, nekęsti Eskobaro“, kuriuose ji ne tik apibūdina savo romantiškus santykius su narkotikų baronu Pablo Eskobaru, bet ir atskleidžia jo sąsajas su kelių skirtingų šalių prezidentais, Karibų diktatoriais ir aukštus postus užimančiais politikais. Trečiadienis, 08 08, 21:45

„Lauko kinas“: „Utioja, liepos 22-oji“

Kauno kino centro „Romuva“ vidinis kiemelis, Kęstučio g. 62

Kauno IX forto muziejus, Žemaičių pl. 73

Michało Kondrato dokumentinė juosta su vaidybiniais elementais – tai pirmasis filmas, atskleidžiantis iki šiol nežinomus lenkų tėvo Maksimilijono Kolbės gyvenimo momentus – nuo vaikystės iki lemiamo sprendimo savanoriškai atiduoti gyvybę už kitą kalinį Aušvice. „Dvi karūnos“ – tai filmas apie žmogų, siekusį pakeisti pasaulį. Tam tikra prasme jam tai pavyko.

2018

RUGPJŪTIS

5 1

Maršrutas Ketvirtadienis, 08 09, 19:00

TKKF kino klubas: „Pareiga“

Annemarie Jacir režisuotas filmas pasakoja apie trapų ryšį tarp tėvo ir sūnaus šiuolaikinėje Palestinoje. Penktadienis, 08 10, 21:30

„Lauko kinas“: „Maroko istorijos“

Kauno kino centro „Romuva“ vidinis kiemelis, Kęstučio g. 62

Nabil Ayouch filmas pasakoja šiuolaikiniame Maroke vykstančias meilės, pavojingų pasirinkimų, trapių svajonių kupinas istorijos. Nors juostoje skamba garsiojo filmo „Kasablanka“ garso takelis, miesto gyventojai prisimena šlovingą filmo sėkmę, tačiau šiandieninis gyvenimas skaudžiai primena, kad realybė yra kur kas sudėtingesnė.

5 2

Kauno kino centro „Romuva“ vidinis kiemelis, Kęstučio g. 62

Naujausiame savo filme, kurio premjera įvyko Berlyno kino festivalyje, provokacijomis pagarsėjęs Mani Haghigi metodiškai narsto bei ironizuoja Instagramo epochos skaudulius, įtaigos vardan netgi „nužudo“ save, vieną talentingiausių Irano režisierių. Trečiadienis, 08 22, 21:00

„Lauko kinas“: „Eime su manimi“

Kauno kino centro „Romuva“ vidinis kiemelis, Kęstučio g. 62

Kauno kultūros centras „Tautos namai“, Kęstučio g. 1

Penktadienis, 08 17, 21:15

„Lauko kinas“: „Paršas“

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Šis filmas – tai kino kelionė į mindfulness ir Zen budizmo meistro Thich Nhát Hanh pasaulį. 1982 metais visame pasaulyje žinomas Zen budizmo meistras Thich Nhát Hanh įkūrė Slyvų kaimelį – vienuolyną Prancūzijos kaime, skirtą gyventi vienuoliams ir vienuolėms, o pasauliečiams iš viso pasaulio atvykti ir susipažinti su mindfulness praktika.

Rugpjūtis Ketvirtadienis, 08 22, 19:00

TKKF kino klubas: „Kontaktas“

Kauno kultūros centras „Tautos namai“, Kęstučio g. 1

metu brandžiame amžiuje atrastą vidinę pilnatvę, muzikos ir atsinaujinusių santykių su sūnumi dėka.

Kiti renginiai Šeštadienis, 08 04, visą dieną

KMN rezidencijos: „RättBuss Express“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56 Nepriklausomos kino kūrėjos Shirley Clarke juosta (1961 m.) pasakoja apie 7 deš. Amerikos „jankių“ gyvenimą, lydimą džiazo ir narkotikų.

Penktadienis, 08 31, 21:00

„Lauko kinas“: „Nico, 1988“

Kauno kino centro „Romuva“ vidinis kiemelis, Kęstučio g. 62

Susannos Nicchiarelli filmas skirtas paskutiniams dvejiems atlikėjos Christos Päffgen, žinomos slapyvardžiu Nico, gyvenimo metams. Nico – popkultūros ikonos Andy Warholo mūza, muzikos grupės „Velvet Underground“ atlikėja ir legendinio grožio moteris. Filmas pasakoja apie šios 8-ojo dešimtmečio Niujorko legendos kovą su potraukiu heroinui ir tuo pat

Pirmąjį rugpjūčio savaitgalį Kauno menininkų namų kieme reziduos keliaujantis kultūros klubas „RättBuss“, į Kauną iš Švedijos 15 metrų ilgio autobusu atvykstantis paskutinei migruojančio festivalio stotelei. Aktyvistų kolektyvas vakarėlių ir diskusijų apie alternatyvias menines praktikas metu nagrinėja turizmo ir kapitalizmo problematiką. Rezidencijos Kaune metu „RättBuss“ kolektyvo nariai bei kviestiniai menininkai dalinsis savo praktikomis ir patirtimi: garso menininkas Zan Hoffman (JAV) ves performatyvų turą autobusu „Kaunastones“, vyks kūrybinės šaltibarščių dirbtuvės, atviros diskusijos, inicijuojamas alternatyvaus Kauno turizmo zinas, pasirodys soul pop grupė „Lady Blue Beard“ (Vokietija).

2018

RUGPJŪTIS

5 3

Maršrutas Šeštadienis, 08 04, 12:00

Eigulių diena

Nemuno sala

Sportas, kūrybinės betono, molio, skulptūros dirbtuvės, fontano istorijų kūrimas – Eigulių dieną rajono gyventojai ir svečiai lipdys ir spalvins patys. Iniciatyvą palaiko „Kaunas 2022“ bendruomenių laboratorijos „Fluxus Labas“.

Trečiadienis, 08 09, 19:00

„TẽKA: [re]ANIMACIJA“ startas

Buvęs valčių uostas Nemuno saloje

Čečėnijos aikštė, P. Lukšio g.

Šeštadienis, 08 25, 09:00

Idėjų festivalis „Laisvės piknikas“

Trečiojo, taigi jau tradiciniu tampančio pikniko organizatoriai žada, kad šiemet diskusijos bus dar aštresnės, dar stipresnės, nes opių ir aktualių klausimų tik daugėja. Artėjantys 2019 – rinkimų metai, korupcija, švietimas, emigracijos ir imigracijos problemos – visa tai bus paliesta. Laisvės piknikas yra vieta, kurioje kiekvienas turime suprasti „Valstybė esu aš“ ir prisidėti prie jos gerovės skatinimo. Pramogų netrūks nei mažiems, nei dideliems – atrakcionai, įvairiausias spektras organizacijų, muzikinė programa bei „Laikykitės ten“ sezono trečiojo sezono atidarymas bei naujų „Laisvės TV“ laidų bei veidų pristatymas. Šeštadienis, 08 25, 15:00

Upių ir jų krantų gaivinimo iniciatyva „ TẽKA“ kviečia į šventinį ekspedicijos starto vakarėlį, kuriame galėsite susipažinti su naujuoju upių gyventoju – ekspeditoriumi, pabendrauti su komandos nariais, išgirsti apie jos šią vasarą ir rudenį vykdomas veiklas, o svarbiausia – drauge pabūti prie upės.

5 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Knygos „Laimės punktyru pasiuvinėtas“ pristatymas

Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13 Osvaldos Ivanauskienės eilėraščių knygos „Laimės punktyru pasiuvinėtas“ pristatyme dalyvaus fleitininkė Vilmantė Kaziulytė ir pianistė Kristina Ivanauskaitė.

Rugpjūtis Sekmadienis, 08 26, 10:00–14:00

„Uodo“ šeimos turgelis

Kauno sporto halė, Perkūno al. 5

Raimondos Mikuckytės poezijos knygos sutiktuvėse kartu su knygos autore dalyvaus knygos redaktorius, rašytojas Gintaras Bleizgys, knygos dizainerė Inesa Dudėnaitė, grafikos dailininkas Ričardas Peleckas, klasikinės gitaros virtuozas Valdemaras Mikuckis. Pirmadienis, 09 03, 17:00

Jei jūsų vaikai išaugo rūbą ar nebenori žaisti su konstruktoriumi, turgelis – kaip tik jums. Taip pat, jei nenorite investuoti į naujus pirkinius, čia galite surasti tai, kas jau laiko patikrinta. Ir susipažinti su kitais tėvais ir jų vaikais.

Knygos „Ponia iš Venecijos tavernos“ pristatymas

Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13

Antradienis, 08 28, 18:00

A lyga: FK „Kauno Žalgiris“ – FK „Atlantas“ S. Dariaus ir S. Girėno stadionas, Perkūno al. 5

Pasaulio futbolo čempionatas baigėsi, bet pats futbolas - niekada. O jei norime ploti Lietuvos rinktinei, turime palaikyti ir Lietuvos klubus. Tad į stadioną! Ketvirtadienis, 08 30, 17:00

Knygos „Jeigu“ pristatymas

Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13

Kartu su autoriumi sutiktuvėse dalyvaus knygos „Ponia iš Venecijos tavernos. „Mūsiškiai“ ir kiti prašalaičiai savojoje istorijoje“ įvadinio straipsnio autorius, VDU ir Pietų Karolinos (JAV) universitetų filosofijos profesorius emeritas Kęstutis Skrupskelis, leidyklos „Žara“ vadovė Ramutė Žandarienė.

2018

RUGPJŪTIS

5 5

pilnas.kaunas.lt

„Ir vėl Kaunas, kurio vaizdai nuolat mane seka mintyse, sapnuose ir atsiminimuose. Kaunas 1936–1939 metais. Juozapavičiaus prospekto su tirpstančio sniego krūvomis, Šančių hale ir Saturno kinu Kaunas. Chrizantemų ir šlapdriboje mirgančių žvakučių Vėlinių naktį Kaunas. Sekmadienių Kaunas su iš bažnyčios grįžtančiais dainuojančiais kareiviais. Žiemos santėmių Kaunas su milžiniškomis Jeanette Macdonald ir Nelsono Eddy fotografijomis kino plakatuose sningant... ” 1960 m. rugsėjo 1 d. Alfonsas Nyka-Niliūnas, Dienoraščio fragmentai, Vilnius: Baltos lankos, 2002.

KAUNAS PILNAS KULTŪROS Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune (platinamas nemokamai)

Laisvės alėja 59, 3 aukštas

Redakcijos adresas

Bendradarbiai: Andrejus Bykovas, Artūras Bulota, Austėja Banytė, Bernadeta Buzaitė, Daniela Natale, Donatas Stankevičius, Eglė Šertvyčūtė, Emilija Visockaitė, Gunars Bakšejevs, Julija Račiūnaitė, Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Reda Tomingas, Tautė Bernotaitė, Teodoras Biliūnas, Ugnė Stankevičiūtė. Globoja:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

TIRAŽAS 10 000 EGZ.

ISSN 2424-4465

Leidžia: Leidžia

2018 2017 Nr. Nr. 82 (36) (18)