Jean-Christophe Mončys Mon Père ANT

Jean-Christophe Mončys

Mon Père ANT

Mano Tėvas

100 souvenirs avec Antanas Mončys

ANTAS 100 prisiminimų apie Antaną Mončį

Vilnius, 2021

Pour Félix, Roxane, Alma et Cléo, mes enfants et mes nièces. Qu’ ils découvrent un peu quel genre d’ Homme tu étais, toi, le grand-père qu’ ils n’ ont jamais connu. À tous ceux qui t’ ont côtoyé, à ceux qui te connaissent à travers tes œuvres et aux autres qui, de toi, ont tout à découvrir …

Sommaire Les mains d’ Antanas. Caroline Masiulyte Paliulis Avant-propos Art et art de vivre La Vendée, terre d’ accueil à ta nostalgie Lituaniens d’ ici et de là-bas La Lituanie, une réalité palpable Te voir retrouver la Lituanie Père et fils Matières, formes, inspirations Quelques pas dans la vie du sculpteur Antanas Mončys Le parcours créatif d’ Antanas Mončys par le critique d’ art Viktoras Liutkus

Skiriu Félixui, Roxane’ ai, Almai ir Cléo – savo vaikams ir dukterėčioms. Tegu jie bent kiek atskleidžia, koks Tu buvai Žmogus, Tu, senelis, kurio jiems neteko pažinti. Visiems tiems, kurie lydėjo Tave gyvenime, tiems, kurie pažįsta Tave iš Tavo kūrinių, ir kitiems, dar turintiems Tave atrasti...

Turinys Antano rankos. Karolina Masiulytė-Paliulienė Įžanga Menas ir gyvenimo menas Vandėja, tavo nostalgiją priglaudęs kraštas Lietuviai – čionykščiai ir tenykščiai Lietuva – apčiuopiama tikrovė Kaip tu susigrąžinai Lietuvą Tėvas ir sūnus Medžiagos, formos, įkvėpimo šaltiniai Skulptoriaus Antano Mončio gyvenimo apmatai Antano Mončio kūrybinio kelio apžvalga. Viktoras Liutkus

Les mains d’ Antanas

Enfant, pendant les réunions de la communauté lituanienne, à Paris, j’ entendais les Lituaniens parler d’ Antanas. Certains faisaient comprendre par une moue dubitative qu’ il n’ était vraiment pas de leur monde… Et je les entendais souvent dire, comme s’ il y avait eu quelque danger : « Ce qu’ il fait, c’ est moderne… » Je ne comprenais pas ce mot. On ne m’ emmenait pas encore voir les expositions d’ Antanas, mais je savais qu’ il était un artiste, qu’ il faisait des choses de ses mains. On disait aussi : « Antanas est tout vert… il s’ est empoisonné au plomb. Quelle idée aussi de travailler ce métal… ». Un jour, mon père a rapporté une série d’ assiettes en céramique « faites par Antanas », toutes différentes… Elles n’ étaient pas du tout comme nos assiettes quotidiennes, mais alors pas du tout. D’ abord, leurs formes, il y en avait de très épaisses et d’ autres beaucoup plus plates… Cela me plaisait qu’ elles soient irrégulières… et leurs couleurs ! Du jamais-vu…

L’ une vert foncé avec un carré marron clair encerclé de blanc ou, l’ autre, jaune moutarde avec des arabesques rouges. Je les adorais toutes. On s’ en servait pour des occasions spéciales, pour les anniversaires, par exemple…

Ces jours-là, je brûlais d’ impatience pour savoir laquelle on allait m’ attribuer… Je me souviens d’ une, superbe, ma préférée sûrement, toute noire brillante avec un dessin rectangulairevert acide et trois points jaune citron dessus… C’ était comme un vaisseau spatial en suspension dans l’ univers… et c’ est là que je me suis dit : « Ah voilà ! Je sais maintenant, c’ est ça, qui est moderne ! Voilà ! » Ça bousculait la routine, ça n’ avait rien à voir avec rien, c’ était nouveau et enthousiasmant…

Vers mes 14 ans, j’ ai rejoint le groupe de danses folkloriques lituaniennes ; j’ aimais y aller. Les répétitions avaient lieu chaque semaine dans l’ atelier des frères Martel, rue Mallet-Stevens. Un endroit magique, superbe.

Les frères jumeaux, Joël et Jan, y évoluaient, complices, en maîtres des lieux.

C’ était drôle de voir deux messieurs d’ un certain âge, exactement pareils, tous les deux avec une belle crinière de cheveux blancs. Antanas expliquait les chorégraphies et nous tournions, tournions... J’ avais du souffle pour toutes les danses. Joie de danser en public, de montrer enfin nos belles évolutions lituaniennes, comme dans le grand amphithéâtre de la Sorbonne…

Se rappelant de mon trop-plein d’ énergie, Antanas m’ avait dit : « Je devais

te retenir pour que tu ne sautes pas sur la scène trop tôt. » Pour Malūnas (le Moulin), nous devions quitter notre partenaire pour essayer tous les autres. Entre mille, les yeux fermés, j’ aurais reconnu la main d’ Antanas.

Une main large et calleuse, forte et douce à la fois. Aujourd’ hui, je pense à ces innombrables et différentes matières passées entre ses mains et à sa phrase confiée dans ces années-là : « Cela m’ est égal de ne pas être connu de mon vivant, je le serai peut-être après ma mort : l’ important c’ est que je crée tout ce qui sort de là (montrant sa poitrine)… tu sais ça vient en flots incessants, je ne peux pas m’ arrêter… » 1987. Nous descendons doucement la rue Soufflot vers le jardin du Luxembourg. Nous encadrons Antanas, Arūnas, mon mari, à sa gauche et moi à sa droite. Je dis notre secret à l’ oreille d’ Antanas. Il s’ arrête net et pousse un cri de joie formidable en levant les bras vers le ciel, les doigts écartés, un mouvement de joie totale. Ses mains fortes et légendaires dans ce ciel, au milieu de Paris et des passants, qui sourient. C’ est si étonnant de sa part cette exubérance spontanée, je ris, nous rions tous les trois…

Nous nous prenons dans les bras et nous tournons. Antanas fut le premier à savoir que nous attendions un enfant.

Longtemps, avec Jean-Christophe, nous avons vécu notre propre lituanité sans parler le lituanien… Quand les Lituaniens rendent visite à Jean-Christophe, à Paris, certains ne se rappellent plus s’ il le parle…

Ils leur semblent que oui… Ce qu’ ils évoquent, c’ est toujours la richesse de leur rencontre avec lui, et le souvenir de son sens de l’ accueil… Il reproduit, à sa façon, cette extraordinaire attention que son père avait pour les autres et, surtout, le temps qu’ il leur offrait.

Ce livre nous fait partager des moments précieux d’ intimité avec le sculpteur Antanas Mončys. Ils résidaient dans le cœur de son fils aîné qui, pour notre bonheur, nous les confie à la lecture, accompagnés de splendides dessins inédits. Ensemble, ils éclairent le mystère de la création, la relation intérieure d’ Antanas Mončys avec sa terre, la Lituanie, avec sa nature et sa culture, ses sources ininterrompues d’ inspiration qu’ il sut marier avec les courants de l’ art contemporain européen pour les rendre universels.

Caroline Masiulyte Paliulis

Antano rankos

Kai buvau maža, per lietuvių bendruomenės sambūrius Paryžiuje girdėdavau lietuvius kalbant apie Antaną. Kai kurie, nutaisydami skeptišką miną, leisdavo suprasti, kad jis iš tiesų nepriklauso jų pasauliui... Ir dažnai girdėdavau juos sakant, lyg grėstų kažkoks pavojus: „Tai, ką jis daro, yra modernu...“ Nesuprasdavau šio žodžio. Manęs dar niekas nesivesdavo į Antano parodas, bet žinojau, kad jis yra menininkas, kad kažką kuria rankomis.

Taip pat būdavo sakoma: „Antanas visas pažaliavęs... jis apsinuodijo švinu. Kas jam šovė dirbti su šiuo metalu...“ Vieną dieną mano tėvas parnešė rinkinį keraminių lėkščių, „padarytų Antano“, visas skirtingas... Jos buvo visai nepanašios į mūsų šiokiadienes lėkštes, nė iš tolo nepanašios. Pirmiausia dėl formų: vienos buvo labai storos, o kitos daug plokštesnės... Man patiko, kad jos netaisyklingos... o jau spalvos! Niekad nematytos... Viena tamsiai žalia su šviesiai kaštoniniu kvadratu, apsuptu baltu apvadu, o kita – geltona, garstyčių spalvos su raudonomis arabeskomis. Aš visas jas dievinau.

Jos buvo naudojamos ypatingomis progomis, pavyzdžiui, per gimtadienius... Tomis dienomis spirgėdavau laukdama, kol paaiškės, kuri bus padėta man... Prisimenu vieną, nuostabią, žinoma, savo mėgstamiausią, visą juodą ir spindinčią, su žalio, pistacijų atspalvio stačiakampiu piešiniu ir trimis citrinų spalvos taškais jame... Tai buvo tarytum erdvėlaivis, pakibęs visatoje... ir aš sau pasakiau: „Ak štai kaip! Dabar žinau: čia tai, kas yra modernu! Štai kaip!“ Tai sutrikdydavo rutiną, buvo į nieką nepanašu, naujoviška ir kėlė entuziazmą...

Kai man buvo maždaug keturiolika, pradėjau šokti lietuvių tautinių šokių ansamblyje. Mėgau ten eiti. Repeticijos vykdavo kas savaitę brolių Martelių dirbtuvėse Malė-Stevenso gatvėje. Magiška, nuostabi vieta. Čia sukinėdavosi mus priglaudę šeimininkai, dvyniai Joëlis ir Janas. Buvo įdomu matyti du pusamžius ponus, panašius kaip du vandens lašai, abu su gražiomis baltų plaukų kupetomis. Antanas aiškino choreografiją, o mes vis sukomės ir sukomės... Visus šokius šokdavau su užsidegimu. Džiaugsmas šokti viešai, pagaliau parodyti mūsų gražių lietuviškų šokių figūras, kaip kad Sorbonos didžiajame amfiteatre... Prisimindamas per kraštus trykštančią mano energiją, Antanas pasakė: „Turėdavau tave laikyti, kad nepultum į sceną per anksti.“ Šokant „Malūną“ reikėdavo palikti partnerį ir išmėginti

visus kitus. Net ir tarp tūkstančio kitų, užmerktomis akimis, būčiau atpažinusi Antano ranką. Plačią ir įdiržusią, stiprią ir kartu švelnią. Šiandien galvoju apie nesuskaičiuojamą daugybę įvairių medžiagų, perėjusių per jo rankas, ir tai, ką jis prisipažino tais metais: „Man nesvarbu, kad neišgarsėjau dabar, – gal būsiu garsus po mirties. Svarbu, kad viskas, ką kuriu, eina iš čia, – rodydamas į krūtinę, – ...žinai, tai plūsta nepaliaujamai, kaip banga po bangos, ir aš negaliu sustoti...“ 1987 metai. Pamažėle traukiame Suflo gatve link Liuksemburgo sodo.

Antanas eina viduryje: mano vyras Arūnas jam iš kairės, o aš iš dešinės.

Pašnibždu mūsų paslaptį Antanui į ausį. Jis staiga sustoja, ir jam ištrūksta pribloškiantis džiaugsmo šūksnis. Rankos iškeltos aukštyn, pirštai išskėsti – nesitveriančio iš džiaugsmo žmogaus mostas. Jo stiprios, legendinės rankos dangaus fone, vidury Paryžiaus ir besišypsantys praeiviai. Šis spontaniškas jausmų protrūkis taip nustebina, kad aš juokiuosi, juokiamės visi trys... Apsikabiname ir sukamės ratu. Antanas pirmas sužinojo, kad mes laukiamės vaiko.

Ilgą laiką mudu su Jean-Christophe’ u gyvenome savo lietuvybe, nemokėdami lietuvių kalbos... Kai lietuviai aplanko Jean-Christophe’ ą Paryžiuje, kai kurie nebeprisimena, ar jis kalba lietuviškai... Jiems atrodo, kad kalba... Šiaip ar taip, jie visada mini, koks turiningas buvo susitikimas su juo, ir nepamiršta jo svetingumo... Jis savaip atkartoja tą nepaprastą dėmesingumą, kurį jo tėvas parodydavo kitiems, taip pat negailėdamas savo laiko. Šioje knygoje pasidalinama brangiomis bendrystės su skulptoriumi Antanu Mončiu akimirkomis. Jos slypėjo vyresniojo sūnaus širdyje, ir jis, mūsų laimei, jas patiki mums kaip tekstus, lydimus iki šiol niekur nespausdintų nuostabių piešinių. Viskas kartu nušviečia kūrybos paslaptį, vidinį Antano Mončio ryšį su tėvyne Lietuva, su jos gamta ir kultūra – amžinais jo įkvėpimo šaltiniais, kuriuos jis sugebėjo sulieti su naujais europietiškais vėjais ir padaryti universalius.

Karolina Masiulytė-Paliulienė

Avant-propos

« Quand la mémoire va ramasser du bois mort, elle rapporte le fagot qui lui plaît. » Proverbe d’ Afrique occidentale Mon cher Père Ant, Le 08 juin 2021, tu aurais eu 100 ans ! « La belle affaire ! », me dirais-tu.

Et pourtant, je saisis ce jubilaire prétexte pour t’ adresser cette marque d’ affection, une manière de clin d’ œil, au-delà de l’ absence.

Depuis longtemps déjà, l’ envie était enfouie, résurgente par moments.

Je me sentais comme un cheval rétif, incapable de franchir l’ obstacle.

Assailli de questions : « Pourquoi ? Comment ? Pour qui ? » Brusquement, malgré moi, le temps s’ est suspendu. Ce satané virus, et le confinement imposé, a fait jaillir cette évidence : le moment était enfin venu.

L’ occasion fait le larron… J’ avais besoin de cette molle élasticité du temps pour plonger dans les tréfonds de ma mémoire, la chatouiller, la stimuler, afin de franchir les frontières d’ un exil intérieur et réveiller des moments partagés. Par associations d’ idées, comme en écho, ces fragments de souvenirs se rappellent l’ un à l’ autre, avec une clarté qui m’ a surpris parfois. Des flots, des flots encore, d’ évocations et d’ images mentales te concernant, nous concernant. Des petits faits, qui ont le mérite d’ avoir existé, même s’ ils ne sont pas tous spectaculaires, comme une conversation jamais interrompue.

Cette proximité, au-delà des mots, qui nous a liés pendant près de quarante années, elle se poursuit encore maintenant. Il y a trente ans que tu es parti pour sculpter les étoiles, mais tu sais encore m’ interpeller, m’ adresser un signe quand ça m’ est nécessaire. Régulièrement aussi,

paisible et rassurant, tu traverses mes rêves. Tu ne fais que passer, comme pour vérifier que tout ne se passe pas trop mal. D’ autres fois, tu surgis pour m’ aider à me dépêtrer d’ un cauchemar poisseux.

S’ il m’ arrive, à travers ces pages, d’ évoquer ton œuvre, ce n’ est pas avec un œil d’ expert mais plutôt au regard de ta manière d’ agir, de faire, d’ observer.

Chez toi, l’ homme et l’ artiste ne font qu’ un.

Mon angle de vue demeure résolument subjectif, surtout pas scientifique, comme un autre éclairage. Mon imaginaire y sème ici et là son petit grain de sel, parfois des réflexions, polies par le temps, qui n’ engagent que moi. Mes yeux d’ enfant, mon regard d’ adolescent puis d’ adulte, un œil qui évolue, magnifie des détails, à la manière d’ un zoom.

La mémoire est féconde, elle puise ici et là, souvent sans cohérence.

En résulte une forme de promenade à travers les années – la seconde partie du vingtième siècle – en différents espaces partagés – Paris, Vendée, sud de la France, Allemagne et Lituanie – et ces images qui te ressemblent, qui ne demandaient qu’ à sortir de l’ ombre.

C’ est aussi ma manière de te dire merci, mon Père Ant, pour ce que tu m’ as donné et as su m’ apporter, sans jamais t’ en vanter.

Krik

Įžanga Atmintis, išėjusi rinkti žabų, parsineša tokį ryšulėlį, koks jai patinka.

Vakarų Afrikos patarlė

Mano mielasis Tėve Antai, 2021 m. birželio 8-ąją Tau būtų suėję 100 metų! „Didelio čia daikto!“ – pasakytum.

Tačiau aš pasinaudoju šiuo jubiliejumi kaip dingstimi skirti Tau šį meilės ženklą, savotiškai pamerkti akį, peržengus nebūties slenkstį.

Jau seniai palaidotas noras kartais iškildavo į paviršių. Jaučiausi kaip nartus žirgas, negalintis peršokti kliūties. Kamuojamas klausimų: „Kurių galų? Kaip? Ar kam to reikia?“ Staiga laikas norom nenorom sustojo. Per tą velnio virusą ir priverstinį užsidarymą tvykstelėjo aiški mintis: pagaliau atėjo žadėtoji valanda.

Proga daro vagis... Man reikėjo šito kaip guma besitempiančio laiko, kad galėčiau pasinerti į atminties gelmes, pakirbinti, pažadinti ją ir išsiveržti iš vidinės tremties, prikelti bendrystės akimirkas.

Veikiant minčių asociacijoms vienos prisiminimų nuotrupos kaip aidas prišaukdavo kitas – ir iškildavo taip ryškiai, kad kartais nustebindavo mane patį. Srautas po srauto plaukė prisiminimai ir vaizdiniai, susiję su Tavimi, susiję su mumis. Maži nutikimai, net jeigu ne visi jie atrodė reikšmingi, tapo svarbūs kaip kruopelės nenutrūkstančio pokalbio.

Tas žodžiais nenusakomas artumas, kuris rišo mus beveik keturiasdešimt metų, ir dabar niekur nedingo. Jau praėjo trisdešimt metų, kai iškeliavai skaptuoti žvaigždžių, bet tebemoki mane prisišaukti, duoti ženklą, kai man to reikia. Negana to, nuolatos pasirodai mano sapnuose, ramus ir paguodžiantis. Tik šmėkšteli, lyg norėdamas įsitikinti, kad viskas einasi neblogai. O kai kada išnyri, kad padėtum ištrūkti iš klampaus kaip derva košmaro.

Kai šiuose puslapiuose miniu Tavo kūrybą, tai vertinu ją ne žinovo akimis, o veikiau prisimindamas, kaip Tu pats sukaisi, dirbai, stebėjai.

Tu kaip žmogus ir menininkas esi vientisas.

Mano požiūris neabejotinai yra subjektyvus, juolab ne mokslinis, lyg nušvietimas iš kitos pusės. Vaizduotė šen bei ten pabarsto savo perliukų, o kartais laiko nugludintų minčių, kurios rūpi man pačiam. Žiūriu vaiko, paauglio, paskui suaugusio žmogaus akimis, besikeičiančiu žvilgsniu, kuris išdidina detales kaip priartinantis vaizdą objektyvas.

Atmintis – tai lobynas, iš kurio semi tai čia, tai ten, dažnai be jokio nuoseklumo.

To rezultatas yra šis savotiškas pasivaikščiojimas per laiką – dvidešimto amžiaus antrąją pusę – įvairiose vietose, kur buvome kartu: Paryžiuje, Vandėjoje, Prancūzijos pietuose, Vokietijoje ir Lietuvoje, ir Tave atspindintys piešiniai, kuriuos tereikėjo ištraukti iš šešėlio. Šitokiu būdu noriu ir padėkoti Tau, Tėve Antai, už tai, ką man davei ir mokėjai suteikti niekados tuo nesigirdamas.

Krikas

Art et art de vivre

Menas ir gyvenimo menas

Un légendaire silence « Que le monde serait paisible et agréable à vivre si chacun ne parlait que de ce qu’ il connaît et s’ en tenait à ce qu’ il a à dire. » Antanas Mončys Ton silence, tes silences sont légendaires.

Pour toi, au silence réputé du Samogitien – naturellement taiseux –, s’ ajoute le silence de l’ exilé qui, par pudeur, garde sa nostalgie enfouie au fond de lui.

Ton dialogue solitaire avec la matière devient un autre langage, plus essentiel pour toi.

Aux paroles inutiles, parfois blessantes, aux fausses promesses, aux paroles de convenance, au bruit des pensées futiles et des points de vue sans intérêt, tu imposes ton silence.

Ce silence peut faire peur ou tout du moins troubler. Et pourtant il est riche ce silence. Il suffit de l’ accepter et de prendre le temps de savoir l’ écouter.

Par la suite, à mon tour, j’ ai transmis ce précepte à mes élèves de théâtre. « Vous êtes trop bavards. Vous meublez. Vous expliquez au lieu de faire ! Regardez les spectacles de danse, Pina Bausch, la Danse-Théâtre, certains clowns, le mimodrame… Les mots sont inexistants ou minimalistes, et pourtant tout est dit ! » Sigi, un tailleur de pierre allemand, participe chaque été à tes stages de sculpture – de 1982 à 1992, dans les Sommerakademie en Allemagne, puis en Vendée, dans le cadre d’ Art Atlantique.

Sigi, une tête de lutin hirsute, un être joyeux, doté d’ une incroyable dextérité technique. Je l’ ai vu en moins de deux heures tailler une gargouille tout à fait honorable.

Souvent, tu racontes cette histoire, à son propos : – Le jour de son départ – après deux semaines de stage –, Sigi m’ apporte une caisse de vin, en me remerciant grandement.

– Pourquoi tu me remercies ? Tu travailles, tu tailles tes pierres et je t’ ai seulement dit trois mots…

– Mais ces trois mots, me répond-il, m’ ont fait progresser de trois ans…

Legendinė tyla Koks pasaulis būtų ramus ir malonus gyventi, jeigu kiekvienas kalbėtų tik apie tai, ką išmano, ir apsiribotų tuo, ką reikia pasakyti.

Antanas Mončys Tavo tyla, dažnas tavo tylėjimas tapo legenda. Šiuo atveju prie pagarsėjusio žemaičių – iš prigimties tylenių – nekalbumo prisideda tremtinio, kuris iš drovumo saugo nostalgiją giliai širdyje, nekalbumas.

Vienišas dialogas su medžiaga tampa kita, būtinesne kalba. Į tuščius, kartais skaudinančius žodžius, apgaulingus pažadus, banalybes, į bergždžių minčių ir neįdomių nuomonių dūzgesį atsakai tyla.

Toji tyla kartais gąsdina ar bent jau trikdo. Tačiau kokie lobiai slypi toje tyloje!

Tereikia su ja apsiprasti ir pamažu išmokti jos klausytis.

Vėliau ir aš perdaviau šį priesaką savo mokiniams aktoriams. „Jūs per daug plepate. Gražbyliaujate. Aiškinate, užuot darę! Pažiūrėkit į šokių spektaklius, Piną Bausch, jos šokio teatrą, kai kuriuos klounus, pantomimą... Žodžių nėra arba beveik nėra, o viskas pasakyta!“ Sigis, akmentašys vokietis, kas vasarą dalyvauja tavo vedamuose skulptūros kursuose – 1982–1992 metais Sommerakademie Vokietijoje, paskui Vandėjoje, Art Atlantique vasaros akademijoje.

Sigis pasišiaušusia kauko ševeliūra – linksmuolis, apdovanotas neįtikėtinu techniniu miklumu. Esu matęs, kaip jis greičiau negu per dvi valandas iškalė visiškai padorią chimerą.

Dažnai apie jį pasakoji šią istoriją: – Tą dieną, kai Sigis turi išvažiuoti – po dviejų savaičių praktikos, – jis atneša man dėžę vyno ir karštai dėkoja. „Už ką man dėkoji? Tu dirbi, tašai akmenis, o aš tik pasakiau tau tris žodžius...“ – „Bet tie trys žodžiai pastūmėjo mane trejus metus į priekį...“

Berlin, fin 1944 Respectons les araignées Quand tu vois quelqu’ un pourchassant une araignée en poussant des cris stridents et visiblement animé d’ intentions meurtrières, tu lui racontes : « Je me retrouvais à Berlin bombardée, tout seul, vaguement abrité dans une petite chambre. Il fait un froid de chien, rien à manger, rien à faire. Pour m’ occuper, j’ observe une petite araignée maigrichonne, trop faible pour tisser sa toile. Je lui attrape des moucherons.

Au fil des jours, l’ araignée grossissait, grossissait… et moi, je maigrissais, maigrissais…

Mais bon, c’ était une compagnie… »

Artiste ? « Je ne sais pas si je suis un artiste ; je ne sais pas ce que c’ est, un artiste…

Ce que je fais, c’ est le résultat de ma vie… » Antanas Mončys Une fantaisie naturelle, l’ acuité de ton regard, ton histoire personnelle aussi te portent vers la transgression des idées toutes faites, des postures sociales.

Ton mépris affiché pour les artistes truqueurs qui se préoccupent davantage de commerce et de notoriété que de création, sans jamais se remettre en question.

Ils flairent l’ air du temps, regardent leur nombril, deviennent des courtisans, des lions de salon. Sans vergogne, ils exploitent un filon jusqu’ à son épuisement, tirent sur la corde jusqu’ à ce qu’ elle se casse. Tu t’ insurges contre cet art manufacturé, cet art au kilomètre.

Une sagesse fondamentale te porte à te revendiquer souvent comme un artisan, un terme que tu trouves plus respectable que celui, trop souvent galvaudé, d’ artiste…

Ta vie est parfois difficile, l’ argent souvent trop rare. Tu as sans doute raté des occasions, esquivé des marchés lucratifs. Orgueil mal placé, fausse modestie, défiance?

Ton côté anartiste, comme disait ton grand ami, Jérôme Equer.

Ton œuvre demeure multiple, essentielle, elle est toi pleinement, solide contre vents et marées...

Berlynas, 1944 m. pabaiga Saugokime vorus Kai matai, kaip koks nors žmogus spiegia ir gaudo vorą, matyt, paakintas žudikiško instinkto, papasakoji jam: „Buvau subombarduotame Berlyne, vienut vienas, radęs šiokią tokią prieglaudą mažame kambarėlyje. Velniškai šalta, nėra ko valgyti, nėra ką daryti. Iš neturėjimo ką veikti stebiu menkutį voriuką, per daug silpną, kad išaustų voratinklį. Gaudau jam museles. Dienoms bėgant voras vis storėjo ir storėjo... o aš vis liesėjau ir liesėjau... Bet, šiaip ar taip, jis palaikė man draugiją...“!

Menininkas?

Nežinau, ar esu menininkas; nežinau, kas yra menininkas...

Tai, ką darau, išplaukia iš mano gyvenimo...

Antanas Mončys Įgimta laki vaizduotė, akylumas ir, be kita ko, asmeninė istorija skatina tave laužyti taisykles, atmesti štampus, socialinius vaidmenis.

Tu atvirai niekini parsiduodančius menininkus, kuriems labiau rūpi komercinė sėkmė ir išgarsėjimas negu kūryba, kurie niekados neabejoja, nesikankina. Jie užuodžia kas vienu ar kitu metu madinga, mato tik savo bambą, tampa rūmų dailininkais, salonų liūtais. Begėdiškai eksploatuoja aukso gyslą, kol ji išsenka, praranda saiko jausmą. Tu maištauji prieš tokį pramoninį meną, prieš meną, sveriamą kilogramais.

Giliai glūdinti išmintis tave dažnai paakina apibūdinti save kaip amatininką – šis žodis atrodo garbingesnis už per daug nuvalkiotą „menininką“...

Tavo gyvenimas kartais sunkus, dažnai trūksta pinigų. Tu, be abejo, esi praleidęs ne vieną progą, išsisukęs nuo pelningų sandorių. Kliūtimi tampantis išdidumas, apsimestinis kuklumas, nepasitikėjimas savimi? Tau būdingas anartistiškumas, kaip sakydavo tavo geras draugas Jérôme’ as Equeras.

Tavo kūryba gyvuoja toliau – įvairi, reikšminga, visiškai atspindinti tave, atlaikiusi visas audras…

Histoire d’ os Dans l’ usage courant, le commun des mortels utilise parfois les os pour rehausser le goût d’ un bouillon et donner de la saveur à un plat mijoté. Pour toi, ils ont d’ abord cette destinée, puis leur l’ histoire se poursuit…

Au début, il y a le fournisseur, ton boucher. Il apprécie ce client peu causant, original dans ses pratiques. Ça le change des dames du quartier, trop prévisibles. Il se fait un point d’ honneur de te dénicher des os singuliers. Fémur de bœuf, mâchoire de cheval, des pièces rares…

Ensuite, après l’ usage courant, cérémonieusement, ou plus ou moins en catimini, tu enterres ces os dans les jardins de tes amis. Assez profond, pour que les chiens, par l’ odeur alléchés, ne s’ y fassent pas les dents. Pas trop profond pour savoir où les retrouver.

Après, il faut laisser tranquille pendant plusieurs années. Le temps pour les vers et autres organismes purificateurs d’ accomplir leur besogne.

Profiter d’ une nouvelle visite chez l’ ami pour déterrer les os – forcément il y a un peu de perte.

Nettoyés, ciselés, polis – ou parfois sauvagement bruts –, on les verra ensuite transfigurés en statuettes, en bracelets ou bien en pendentifs, assemblés sur un relief d’ ardoise, érigés au sommet d’ un long manche comme pour Le Maréchal, rehaussé d’ un bloc de cristal pour La Danseuse.

Et voilà tous ces os, normalement destinés aux ordures ménagères, réincarnés en œuvres d’ art…

Kaulų istorija Kaip žinome, paprasti mirtingieji kartais naudoja kaulus sultinio skoniui pagerinti ir troškiniui pagardinti. Tau kaulai pirmiausia irgi atlieka tokią paskirtį, bet jų istorija tęsiasi...

Viskas prasideda nuo tiekėjo, tavo mėsininko. Jam patinka mažakalbis klientas, nepanašus į visus kitus. Tai atokvėpis nuo kvartalo ponių, kurias jis pažįsta kaip nuluptas. Jis laiko garbe iškapstyti tau ypatingų kaulų. Jaučio šlaunikaulį, arklio žandikaulį, retenybes...

Panaudojęs kaulus kaip įprasta, paskui ceremoningai arba daugiau ar mažiau slapčiomis užkasi juos draugų soduose. Pakankamai giliai, kad jų neiškapstytų ir nesukramtytų šunys, privilioti kvapo. Bet ne per daug giliai, kad galėtum juos rasti.

Užkastus juos reikia palikti ramybėje keletui metų. Tol, kol kirmėlės ir kiti organizmai sanitarai padarys savo darbą.

Paskui, vėl apsilankius pas draugą, kaulus išsikasti – šis bei tas neišvengiamai prarandama.

Nuvalyti, apdrožti, nugludinti, – o kartais tokie, kokie būna gamtoje, – vėliau jie bus perdaryti į statulėles, apyrankes ar pakabučius, sudėlioti ant skalūno reljefo, iškelti ant ilgo koto kaip „Maršalo“ skulptūroje, paryškinti kalnų krištolo luitu kaip „Šokėjos“ atveju.

Ir štai – visi tie kaulai, įprastai patenkantys tarp buitinių atliekų, persikūnija į meno kūrinius...

Paris - Ateliers du sculpteur Il faut savoir laisser du temps au temps « J’ aime beaucoup chanter !

Mais n’ ayant pas une voix extraordinaire, j’ ai choisi la sculpture pour dire mes chants… » Antanas Mončys Tous ces morceaux de matière, pierres, bois, récupérés ici où là, gisent épars dans ton atelier. Parfois, tu leur jettes un regard, presque désabusé. Négligemment, semblet-il, tu retournes une pierre, tu déplaces un bout de bois, comme pour en dévoiler une face cachée. Et puis tu les délaisses, plus ou moins longuement, y reviens, l’ air de rien. Comme une parade amoureuse maintes fois interrompue où l’ on s’ observe furtivement, en faisant semblant de se fuir. Quelques années peuvent s’ écouler depuis la première rencontre, qu’ importe, il faut laisser du temps au temps…

Un jour pourtant, l’ évidence s’ impose. Le moment est venu. Tu t’ empares de la pierre ou de la pièce de bois, tu l’ installes avec délicatesse sur l’ établi, tu la cales avec du tissu, de la mousse et la serres fermement entre les étaux. Très vite, au crayon gras, quelques traits sont tracés, tu saisis les outils, et l’ acte d’ amour peut enfin s’ accomplir. Maillet, massette, burin ou ciseau viennent heurter la matière dans un rythme effréné. Vertige de dextérité, précision du geste affirmé et pour chacun définitif.

Les mains savent exactement ce qu’ elles doivent accomplir. Dans l’ acte de création, tes mains semblent agir toutes seules, comme animées d’ un pouvoir qui dépasse la pensée. L’ exécution s’ émancipe de la réflexion, fulgurante, comme l’ urgence de l’ accomplissement d’ un désir. Et c’ est de cette étreinte que jaillit la sculpture.

Pourtant, aucun geste n’ est le fait du hasard. Avant… bien avant, des esquisses, des croquis de plus en plus précis annonçaient la sculpture, dans son aboutissement.

Paryžius, skulptoriaus dirbtuvės Kartais reikia mokėti palaukti Aš labai mėgstu dainuoti!

Bet kadangi neturiu ypatingo balso, savo dainoms pasirinkau skulptūrą...

Antanas Mončys Visa ta medžiaga, akmenys, medžio gabalai, kuriuos susirinkai iš vienur ar kitur, guli išmėtyti tavo dirbtuvėje. Kartais užmeti į juos žvilgsnį, beveik skeptišką. Regis, atsainiai apverti vieną akmenį, perkeli į kitą vietą kokį medžio gabalą, lyg norėdamas atidengti paslėptą pusę. Paskui palieki juos ilgesniam ar trumpesniam laikui, tada grįžti prie jų lyg niekur nieko. Tai tarytum daugelį kartų nutraukiamas viliotinis, kai vogčiomis žvilgčiojama vienas į kitą, apsimetant, kad bėgama šalin. Gali praeiti keletas metų nuo pirmojo susitikimo, na ir kas, kartais reikia palaukti...

Tačiau vieną dieną tampa visiškai aišku. Atėjo laikas. Paimi akmenį ar medžio gabalą, rūpestingai įtaisai jį ant varstoto, apgaubi audiniu, porolonu ir tvirtai suverži spaustuvais. Ilgai nelaukus minkštu pieštuku nubrėžiamos kelios linijos, tu pasiimi įrankius, ir pagaliau gali įvykti meilės aktas. Medinis plaktukas, kūjelis, kaltelis arba kaltas pašėlusiu ritmu daužo medžiagą. Svaiginantis miklumas, tvirto ir neatšaukiamo judesio tikslumas. Rankos moka padaryti tiksliai tą, ko iš jų norima. Vykstant kūrybos aktui tavo rankos, regis, juda pačios savaime, tarsi kažkokia galia, pranokstanti mintį, būtų įkvėpusi joms gyvybės. Veiksmas išsivaduoja iš mąstymo, darosi karštligiškas kaip skubėjimas patenkinti aistrą. Ir kaip tik iš šios skausmingos įtampos išsiveržia skulptūra.

Ir vis dėlto nė vienas judesys nėra atsitiktinis. Prieš tai... gerokai prieš tai – eskizai, piešiniai, vis tikslesni, iš anksto bylojo, kokia bus pabaigta skulptūra...

Te voir retrouver la Lituanie

Kaip Tu susigrąžinai Lietuvą

Paris - Vilnius, octobre 1989 La bourse ou la vie Pour nous, c’ est le tout premier wagon, juste derrière la locomotive. Départ gare du Nord, vers 22 h, arrivée prévue à Vilnius, environ 48 h plus tard. Siglé « CCCP », armorié faucille, marteau, étoile rouge : impossible de se tromper, des fois que l’ on aurait oublié. Notre chef de wagon, individu rougeaud serré dans un impeccable uniforme surmonté d’ une casquette chamarrée, regarde nos billets avec un œil de professionnel consciencieux ; il examine nos passeports, nos visas, et le sauf-conduit de Père Ant avec une pointe de suspicion. Il grommelle une indication ponctuée d’ un vague geste du bras. Notre compartiment est étroit, au confort minimaliste, mais cela ne nous gêne guère. Reste un problème à résoudre : le stockage des bagages, répartis en six sacs et valises d’ inégales épaisseurs. Le tout pèse dans les 200 kg.

J’ empile sans écraser, j’ organise le rangement de notre petit nid. Les provisions de bouche sont facilement accessibles. Je sens mon père un peu nerveux, mais il l’ est toujours avant le commencement d’ un voyage. Il faut dire que plus que les bagages, la charge émotionnelle doit atteindre quelques tonnes. Quarante-cinq ans qu’ il attend ce moment. Il a en mains son passeport d’ apatride dans lequel on peut lire : « Autorisé pour tous les pays, excepté l’ U RSS … » Il a obtenu un sauf-conduit qui stipule que nous sommes officiellement invités par l’ Association pour les échanges avec les artistes lituaniens de l’ étranger. C’ est un prétexte. Une semaine officielle empreinte de formalisme, de visites imposées…

Il aura près de deux mois pour revoir cette terre qui l’ a vue naître et grandir, sa mère, ses sœurs, découvrir des nièces, des neveux. Rencontrer des amis, ceux qui existent encore et qui vivent là-bas, respirer la forêt, les pins, les dunes, la mer…

Sous son allure de roc, c’ est un vrai tendre, mon père. À cet instant, j’ imagine le tumulte de son esprit. Les strates de mélancolie, enfouies depuis trop longtemps, affleurent maintenant. La peur du décalage entre l’ idée de ce retour, son attente fébrile et la réalité.

Les fenêtres sont verrouillées hermétiquement, pas d’ air, pas d’ échappatoire. Notre gentil chef de wagon nous a aimablement signalé, tout en confisquant nos passeports, que nous ne pourrions pas descendre aux arrêts, dans les gares. Dans cette nuit d’ automne, des villes, des gares, monotones se succèdent. Dans les autres wagons, montent ou descendent des passagers. Dans le nôtre rien ne bouge, notre schupo

veille au grain. À la demande, il vend du thé noir très chaud, préparé dans un grand samovar trônant dans son compartiment. Il accepte toutes les devises. Petit business, petit profit, travail simple et matière première bon marché. Nous acceptons sa proposition, il faut faire valoir le petit commerce et ne pas se mettre à dos ce monsieur. Pour fumer, un sas est prévu, tout au bout du wagon. Là, ça sent très fort cette machorka, ce tabac russe qui, pour moi, sent les pieds.

Nous sommeillons vaguement, rythmés par le tempo lourd de ce train qui file trop lentement vers le grand Est. Pendant tout le jour, c’ est l’ Allemagne, et, enfin, voici Berlin. Surprise, il faut changer de train, changer de gare, passer à l’ Est. Nous tentons un taxi. Les bagages sont entassés dans le coffre. Checkpoint Charlie.

On ne passe pas. Pourquoi ? On ne sait pas. Nos papiers sont en règle pourtant…

Mais on ne doit pas entrer dans les cas de figures prévus par les règlements. Alors ?

Le métro, avec ses escaliers et ses couloirs. Un à un, je déplace les sacs et les valises et nous avançons par à-coups progressifs. On y arrive, sans aucun contrôle. La gare de Berlin-Est. Longue attente. On s’ offre le restaurant. Copieux, gras et roboratif. C’ est encore la nuit. Même scénario, notre train arrive, wagon CCCP , on repart. L’ Oder, à la frontière polonaise ? On somnole, c’ est long cette traversée de la Pologne, les paysages sont ternes. Soudain, quelqu’ un approche. On nous apporte plusieurs papiers à remplir, chacun en plusieurs exemplaires. Identité complète, d’ où venonsnous ? Où allons-nous ? Pourquoi ? Transportons-nous des livres ou des documents contraires aux intérêts soviétiques ? Des plantes, des animaux, de la drogue, des armes ? Sur un autre papier – on commence à s’ y perdre –, nous devons inscrire avec précision le montant des devises que nous possédons. Sans grande difficulté, je remplis ce papier et regarde mon père. Il est pâle. La fatigue du voyage ? Il a sorti quelques liasses de billets, des dollars, des francs, des deutschemarks. Il compte et recompte. Il semble perplexe : « Ils nous emmerdent avec leurs questions. » Je lui propose mon aide qu’ il décline.

Dans un long et strident grincement, le train s’ arrête. En rase campagne, semble-t-il. Les lumières s’ éteignent, puis un grand silence s’ ensuit. Par la vitre embuée et sale, on aperçoit des uniformes, des chiens. Soudain, des projecteurs éclairent violemment les wagons. C’ est le changement de la largeur d’ écartement des roues avant de pénétrer en territoire soviétique. C’ est long, fastidieux, on attend, silencieux, un peu tendus.

Deux hommes en uniforme passent et repassent dans le couloir, puis se décident à entrer, sans frapper, dans notre compartiment. Ils l’ auscultent, ils regardent sous les banquettes, ils ouvrent les coffrages, sans un mot ni un sourire. Tassés sur nos sièges, nous les regardons s’ affairer. Ils sortent.

Et soudain, la fête commence !

Surgissent deux galonnés, déterminés. On sent tout de suite qu’ ils aiment bien leur métier, ces deux-là ! Leur manière presque brutale d’ ouvrir la porte coulissante le démontre. Ils scandent quelques idiomes russes, dont l’ intonation nous révèle le sens. Nous tendons nos papiers d’ une main peu assurée. Ils les compulsent, me regardent, regardent mon père, regardent le sauf-conduit, se regardent, regardent à nouveau mon père. L’ un d’ eux se lance dans une longue réplique. Interloqués, mon père et moi, nous nous regardons. Puis, dans un effort linguistique – de coopération entre les peuples, ils aboient : « Dollars? Money? No Roubles? » Je traduis aussitôt : « Ils veulent voir notre déclaration de devises. » Avec humilité, nous leur tendons nos formulaires. « Geld? Money? » Je sors mes billets, les confie à l’ un d’ eux, il les examine, me les rend avec l’ air de dire : « Toi, mon petit bonhomme, tu as de la chance ! » Son collègue exhorte alors mon père de lui montrer ses billets. D’ une main de moins en moins assurée, il tend quelques billets. Le type hurle : « Money! Roubles! » Il fait signe à mon père de se lever, commence à palper sa veste, ses poches. Il en sort une enveloppe vite suivie d’ une deuxième, puis d’ une troisième. Il les brandit, les ouvre rapidement, en vide le contenu violemment, et découvre, – ô stupeur ! – des roubles !

Les deux braillent maintenant, nous font signe de ne pas bouger, l’ un des deux nous surveille d’ un œil sombre, tandis que l’ autre sort précipitamment. Presque aussitôt, il revient avec un chef plus galonné, avec une casquette encore plus flamboyante.

Calmement, celui-ci nous sert un long laïus en russe, s’ empare de nos passeports et s’ en va dignement. Le train repart. Sans un mot, penauds, assis, sous le regard goguenard des deux gradés, nous n’ en menons pas large. Le train s’ arrête, les deux sbires nous font signe de les suivre, s’ emparent de nos plus lourds bagages et m’ intiment l’ ordre de porter ce qui reste. Chancelant sous le poids, je leur emboîte le pas.

Père Ant suit, comme il peut, la démarche alourdie par le poids du monde. Réapparu, le plus gradé surveille nos arrières, avec, dans une main, nos passeports. Nous descendons du train, marchons encore, et pénétrons avec notre escorte dans une très grande salle où s’ agitent des messieurs très sérieux. Séparés, nous sommes chacun conduit dans un box étroit. Plus loin, j’ aperçois un essaim de couvre-chefs épluchant nos bagages. En face de moi, une nouvelle casquette, avec une tête en dessous.

Dans un anglais sommaire, l’ homme me questionne : « Pourquoi ces roubles découverts sur votre père ? Pourquoi les cachait-il ? Comment sont-ils arrivés là ? » Je tente de lui raconter une histoire comme quoi un ami bien intentionné lui aurait confié quelques roubles pour de menus services à l’ arrivée, avant de pouvoir changer les devises. En face de moi, l’ homme sourit, puis m’ explique lentement que les roubles ne doivent en aucun cas sortir d’ U RSS , et encore moins y rentrer, clandestinement.

Mon père est donc coupable d’ un trafic de devises. Fausse déclaration, dissimulation… Je nous vois déjà en prison, voire au goulag. J’ espère que nous serons au

moins dans la même cellule. Il me fait signer ma déclaration et me demande d’ attendre. J’ attends donc, et cette attente me paraît interminable.

Je vois réapparaître Père Ant, tel un spectre tremblant, il semble anéanti.

Je lui demande comment il va. Il me répond : « Les salauds ! » Il m’ explique qu’ ils l’ ont fouillé, qu’ il a dû enlever son pantalon, sa chemise, ses chaussettes… Et qu’ ils lui ont confisqué l’ argent.

Je rétorque : – Les roubles ? Ce n’ est pas grave, ça ne vaut rien.

Il me répond : – Non, tout ! Tout l’ argent !

– Combien ?

– À peu près 20 000 F. À mon tour, je suis stupéfait. C’ est une somme énorme pour lui. Des mois, des années d’ économies. Il voulait laisser cet argent à ses sœurs, à sa mère. Les aider un peu, améliorer l’ ordinaire…

Et on nous indique presque courtoisement que nous pouvons disposer, récupérer nos bagages et filer.

Belle opération pour ces messieurs à casquette, en cette nuit opaque et froide.

Combien de flacons de vodka en perspective ?

Et nous nous retrouvons dans le gigantesque hall de la gare de Minsk.

Pas de train pour Vilnius avant longtemps.

Soudain, un rebondissement ! Grâce à un employé de la gare qui nous prend en affection – moyennant une tablette de chocolat –, nous accédons à un téléphone. « Allô, Vilnius ! » C’ est Virgis, le fils de Birutė. Pas de problème. Il vient nous chercher en voiture, environ trois heures de route… Nous recherchons un banc, l’ endroit le moins venté de ce hall glacial, nous nous blottissons l’ un contre l’ autre et nous attendons. Je regarde les petits métiers en action, ce sont surtout des femmes : des vendeuses de thé ou de cigarettes, des ramasseuses de mégots. À nos pieds, nos précieux bagages. J’ ai vérifié, rien ne manque.

Nous évoquons notre défaite, cette ironie du sort : « Je suis parti de Lituanie sans rien et j’ y reviens les poches vides, pauvre comme Job. » Il en rigole presque à présent. « Les salauds ! », marmonne-t-il, avant de somnoler, la tête posée sur mon épaule.

Je veille sur son sommeil et sur l’ intégrité de nos bagages.

Je pense aux voyageurs de jadis, dans les forêts ou les sombres ruelles, rançonnés par des bandes de brigands : la bourse ou la vie… Quand Père Ant s’ en retourne à Paris, au milieu de décembre, il y aura peu de contrôles, quelques sourires même. Étrange ? Entre-temps, le Mur de Berlin s’ est effondré…

Paryžius–Vilnius, 1989 m. spalis Pinigai arba gyvybė Mums teko pats pirmas vagonas, tiesiai už garvežio. Išvykstame iš Šiaurės stoties apie 22 val., į Vilnių turėtume atvažiuoti maždaug po dviejų parų. Santrumpa CCCP , herbas su pjautuvu, kūju, ir raudona žvaigžde – neįmanoma apsigauti, net jeigu būtum pamiršęs. Mūsų palydovas, raudonžandis tipas, įsispraudęs į nepriekaištingą uniformą ir užsimaukšlinęs puošnią kepurę su snapeliu, peržiūri mūsų bilietus kaip sąžiningas pareigūnas; kiek įtariai patikrina mūsų pasus, vizas ir Tėvo Anto leidimą. Paskui burbteli ir mosteli ranka, nurodydamas, kur eiti. Kupė ankšta, ne pati patogiausia, bet tai mūsų netrikdo. Belieka išspręsti vieną problemą: kur sudėti bagažą – šešis įvairaus dydžio krepšius ir lagaminus. Viskas sveria apie 200 kg. Sukraunu bagažą be nuostolių, kaip įmanydamas sutvarkau mūsų lizdelį.

Užkandžiai lengvai pasiekiami. Jaučiu, kad tėvas truputį nervinasi, bet taip būna prieš kiekvieną kelionę. Reikia pasakyti, kad už bagažą gerokai sunkesnė emocinė našta. Jis laukė šios akimirkos keturiasdešimt penkerius metus. Rankose laiko žmogaus be pilietybės pasą, kuriame įrašyta: „Galioja visoms šalims, išskyrus SSRS...“ Jis gavo leidimą, skelbiantį, kad esame oficialiai pakviesti kultūrinių ryšių su išeivijos lietuviais draugijos. Tai tik pretekstas. Oficiali formalių susitikimų, priverstinių vizitų savaitė...

Jis galės praleisti beveik du mėnesius šalyje, kurioje gimė ir augo, vėl pamatyti motiną, seseris, susipažinti su dukterėčiomis, sūnėnais. Susitikti su draugais, tais, kurie dar gyvi ir gyvena tenai, pakvėpuoti miško, pušų, kopų, jūros oru…

Nors atrodo tvirtas kaip uola, mano tėvas – švelnumo įsikūnijimas. Įsivaizduoju, kokia sumaištis šią valandėlę tvyro jo dvasioje. Į paviršių kyla senų seniausiai palaidoti melancholijos klodai. Baimė, kad tikrovė neatitiks svajonės apie grįžimą į tėvynę ir karštligiško laukimo.

Langai aklinai uždaryti, nė plyšelio, nėra kuo kvėpuoti. Paslaugusis vagono palydovas, atimdamas mūsų pasus, malonėjo mus įspėti, kad negalėsime išlipti iš traukinio stotyse. Šią rudens naktį vienas kitą keičia panašūs miestai, panašios stotys. Į kitus vagonus įlipa arba iš jų išlipa keleivių. Mūsiškiame niekas nė krust, schupo nenuleidžia nuo mūsų akių.

Paprašytas jis atneša karštos juodosios arbatos, išvirtos didžiuliame samovare, viešpataujančiame jo kupė. Sumokėti galima bet kuria valiuta. Menkas versliukas, menkas pelnas, paprastas darbas ir pigi žaliava. Pasinaudojame jo pasiūlymu – versliukas turi duoti pelno, be to, nenorime to pono nuteikti prieš save. Rūkyti galima tambūre, vagono gale. Čia smarkiai trenkia machorka, rusišku tabaku, kuris man atsiduoda kojų prakaitu.

Snūduriuojame liūliuojami bildančio traukinio, kuris rieda toli į rytus nežmoniškai lėtai. Kiaurą dieną – Vokietija, ir štai, pagaliau Berlynas. Nemaloni staigmena: reikia persėsti į kitą traukinį kitoje stotyje, pervažiuoti į Rytų Berlyną.

Mėginame pasinaudoti taksi. Bagažas sugrūdamas į bagažinę. Checkpoint Charlie1.

Mūsų nepraleidžia. Kodėl? Nežinia. Juk dokumentai tvarkingi… Bet įvažiuoti negalima dėl taisyklėse numatytų atvejų. Ką daryti? Metro su visais laiptais ir perėjomis. Vieną po kito perkelinėju krepšius bei lagaminus, ir mudu pamažu stumiamės pirmyn. Pasiekiame tikslą be jokio patikrinimo. Rytų Berlyno stotis.

Ilgas laukimas. Leidžiame sau pasėdėti restorane. Pasistipriname sočiu ir riebiu valgiu. Dar naktis. Tas pats scenarijus: atvažiuoja mūsų traukinys, vagonas CCCP, išvykstame.

Oderis, prie Lenkijos sienos? Snaudžiame – per Lenkiją važiuosime ilgai, už lango nykūs gamtovaizdžiai. Staiga kažkas prieina. Mums atnešė užpildyti daugybę blankų, kiekvieno po kelis egzempliorius, bet ką padarysi. Visi asmens duomenys.

Iš kur vykstame? Kur vykstame? Kokiu tikslu? Ar vežame knygų arba dokumentų, priešiškų sovietų interesams? Augalų, gyvūnų, narkotikų, ginklų? Kitame blanke – darosi sunku susigaudyti – reikia tiksliai įrašyti, kokias turime pinigų sumas ir kuria valiuta. Nesunkiai užpildau blanką ir pasižiūriu į tėvą. Jis išbalęs. Kelionės nuovargis? Išsitraukė kelis pluoštus banknotų: dolerių, frankų, Vokietijos markių.

Skaičiuoja, perskaičiuoja. Atrodo sutrikęs: „Tie jų klausimai jau lenda per gerklę.“ Siūlau pagalbą, bet jis atsisako.

Ilgai ir šaižiai sudžeržgęs, traukinys sustoja. Atrodo, plynuose laukuose. Šviesos užgęsta, paskui stoja gūdi tyla. Pro aprasojusį ir nešvarų lango stiklą matome uniformas, šunis. Staiga vagonus ryškiai nušviečia prožektoriai. Prieš įvažiuojant į sovietų teritoriją dėl skirtingo vėžės pločio keičiami ratai. Tai trunka ilgai ir nuobodžiai. Laukiame tylomis, šiek tiek įsitempę.

1

Checkpoint Charlie – garsiausias Berlyno sienos pervažiavimo postas tarp Vakarų ir Rytų Berlyno, Šaltojo karo simbolis.

Koridoriumi praeina du uniformuoti vyrai, grįžta atgal, paskui nusprendžia užeiti į mūsų kupė – nepasibeldę. Nepraverdami burnos, nesišypsodami permeta kupė žvilgsniu, dirsteli po suolais, atidaro bagažo skyrius. Susitraukę ant sėdynių, stebime juos bruzdant. Jie išeina.

Ir staiga prasideda cirkas!

Išdygsta du ryžtingai nusiteikę antpečiuoti vyrai. Iškart pajunti, kad šiedu dievina savo darbą! Tai matyti jau vien iš to, kaip jie šiurkščiai atplėšia slankiojamąsias kupė duris. Išpoškina rusiškai kelias frazes – prasmę suvokiame iš balso tono.

Paduodame savo popierius virpančia ranka. Jie juos permeta, dėbteli į mane, į tėvą, pasižiūri į leidimą, susižvalgo, vėl dėbteli į tėvą. Vienas pradeda kažką ilgai dėstyti.

Mudu su tėvu suglumę susižvalgome. Tada tiedu, išspausdami visas kalbų žinias – tautų draugystė, suvampsi: „Dollars? Money? No roubles?“ Skubu išversti: „Jie nori pasižiūrėti į valiutų deklaracijas.“ Nuolankiai ištiesiame užpildytus blankus. „Geld?

Money?“ Išsitraukiu banknotus ir paduodu vienam iš puskarininkių, o jis apžiūrėjęs juos grąžina, lyg norėdamas pasakyti: „Tau pasisekė, brolyti!“ Tada jo kolega ragina tėvą parodyti savo banknotus. Šis ištiesia kelis banknotus vis labiau drebančia ranka. Tipas staugia: „Money! Roubles!“ Gestu liepia tėvui atsistoti, apčiupinėja jo švarką, kišenes. Ištraukia vieną voką, paskui antrą, trečią. Pamojuoja vokais, greitai juos atidaro, be ceremonijų ištraukia banknotus ir, savo nuostabai, randa rublių!

Dabar abu rėkia, duoda mums ženklą nejudėti, vienas lieka mūsų saugoti, nenuleisdamas pikto žvilgsnio, o kitas greitai išeina.

Po akimirkos grįžta su vadu, kurio uniforma turi daugiau antsiuvų, o kepurė žiba dar ryškiau. Šis ramiai pasako mums rusiškai ilgą kalbą, paima mūsų pasus ir oriai išeina. Traukinys vėl pajuda. Prariję liežuvį, sumišę, varstomi pašaipių abiejų puskarininkių žvilgsnių, sėdime nei gyvi, nei mirę. Traukinys sustoja, mūsų cerberiai mosteli liepdami sekti paskui juos, paima sunkiausius lagaminus, o man duoda nurodymą nešti, kas liko. Svirduliuodamas su kroviniais lipu jiems ant kulnų.

Tėvas Antas pėdina iš paskos, vos vilkdamas kojas, lyg jo pečius būtų užgulusi viso pasaulio našta. Vėl pasirodęs karininkas su mūsų pasais rankoje saugo mus iš užnugario. Išlipame iš traukinio, dar kiek paeiname ir su visa apsauga įžengiame į didžiulę salę, kur darbuojasi baisiai rimti ponai. Mus, kiekvieną atskirai, nuveda į ankštą kabiną. Matau, kaip netoliese knibždėlynas kepurių tikrina mūsų bagažą.

Priešais mane – dar viena uniforminė kepurė su galva po ja. Elementaria anglų kalba žmogėnas mane tardo: „Iš kur tie rubliai, rasti pas jūsų tėvą? Kodėl jis juos slėpė?

Iš kur juos gavo?“ Mėginu papasakoti, kaip vienas draugas kuo geriausiais sumetimais įdavė tėvui kelis rublius smulkioms išlaidoms, kol atvažiavęs galės išsikeisti pinigus. Žmogėnas už stalo išsišiepia, paskui, lėtai rinkdamas žodžius, paaiškina, kad rubliai

nieku gyvu negali iškeliauti iš SSRS ir juolab slapta būti įvežti atgal. Taigi mano tėvas nusikalto nelegaliu valiutų pervežimu. Melaginga deklaracija, nuslėpimas…

Jau įsivaizduoju mudu kalėjime, netgi gulage. Tikiuosi, kad bent jau sėdėsime vienoje kameroje. Jis liepia pasirašyti paaiškinimą ir prašo palaukti. Taigi laukiu, ir tas laukimas man gerokai prailgsta.

Vėl pasirodo Tėvas Antas – drebanti šmėkla. Atrodo sukrėstas. Klausiu, kaip jaučiasi. Tėvas atsako: – Niekšai!

Paaiškina, kad buvo iškratytas, kad turėjo nusimauti kelnes, nusivilkti marškinius, nusiauti batus… Ir kad jo pinigai konfiskuoti.

– Rubliai? Maža bėda, jie nieko verti, – guodžiu jį.

– Ne, viskas! Visi pinigai! – atsako jis.

– Kiek?

– Beveik 20 000 frankų.

Dabar ir aš priblokštas. Jam tai milžiniška suma. Ne vieno mėnesio, ne vienų metų santaupos. Jis norėjo palikti tuos pinigus seserims, motinai. Truputį joms padėti, palengvinti jų buitį… O mums beveik mandagiai nurodoma, kad esame laisvi, galime atsiimti savo bagažą ir dingti.

Graži operacija ponams su uniforminėmis kepurėmis šią tamsią ir šaltą naktį.

Kiek buteliukų vodkos jiems šviečiasi?

O mes vėl atsiduriame milžiniškoje Minsko stoties salėje.

Traukinio į Vilnių teks ilgai laukti.

Bet štai maloni staigmena! Vienas stoties tarnautojas – jo palankumo nusipelnėm plytele šokolado – padeda mums prieiti prie telefono. „Alio, Vilnius klauso!“ Čia Virgis, Birutės sūnus. Tiek tos bėdos. Jis atvažiuos mūsų paimti automobiliu, maždaug trys valandos kelio… Susirandame suolą, kur šioje ledinėje salėje mažiausiai traukia skersvėjai, susiglaudžiame, kad būtų šilčiau, ir laukiame. Žiūriu, kaip pluša stoties prastadarbiai, daugiausia moterys, arbatos ar cigarečių pardavėjos, nuorūkų rinkėjos. Prie mūsų kojų – brangusis bagažas. Patikrinu, nieko netrūksta.

Prisimename savo nesėkmę, likimo ironiją: „Išvykau iš Lietuvos be skatiko ir grįžtu tuščiomis kišenėmis, vargšas kaip Jobas.“ Dabar tėvas beveik juokauja. „Niekšai!“ – burba prieš užsnūsdamas, padėjęs galvą man ant peties. Saugau jo miegą ir mūsų bagažą, kad niekas nedingtų.

Galvoju apie senovės keliauninkus, kuriuos miškuose ar tamsiuose gatvelėse užpuldavo plėšikų gaujos ir reikalaudavo išpirkos: „Pinigai arba gyvybė“...

Kai Tėvas Antas gruodžio viduryje važiuos atgal į Paryžių, patikrinimų bus mažai, pareigūnai netgi šypsosis… Keista, ar ne?

Per tą laiką bus griuvusi Berlyno siena…

Cet ouvrage bénéficie du soutien de : Knygos leidimą parėmė:

www.auksozuvys.lt