_ Įstabusis____ _ Vilniaus_ _ Miestas___ _The ______ _ Marvelous_ _ City of ____ _____Vilnius_ Solveiga Masteikaitė
Skirmanta Jakaitė
Aukso žuvys Vilnius 2020
Yra miestų, pastatytų kalnuose. Kiti, priešingai, įsikūrę lygumose. Arba dykumose. Miestai, gulintys prie jūros, vadinami Kurortais. Vilnius yra miestas, kažkada pastatytas miške, tiesiog tarp medžių, žvėrių, paukščių ir
Paslapting킬j킬 Girios B큰tybi킬.
Some cities are built in the mountains. Others, in contrast, are founded on the plains. Or in deserts. Some cities lie by the sea, and are called Resorts. Vilnius is a city that was once built in a forest, right there among the trees, animals, birds, and
Secret Forest Beings.
Čia aprašyta istorija, kaip galėjo atsirasti Vilniaus miestas.
This is a story of how the city of Vilnius may have come to be.
Seniai seniai Girioje gyveno daugybė žvėrių, jų čia tiesiog knibždėte knibždėjo, pačių įvairiausių. Su kailiu ir blizgančia lakuota oda, šilkiniais ūsais ir visokiausių formų ragais, straubliais, kupromis, kanopomis ant kaktos, nosies, kojų ir pilvo, iš pūkų ar iš kaulo, su žvynais, dvigalvių, su viena ir keliomis uodegomis ar vien tik iš uodegų. Tokioje gausybėje ir įvairovėje jie lakstė, medžiojo, veisėsi, be vardų, be jokių savo minčių nei norų ir be pasikeitimų daugelį metų. A long, long time ago, the Forest teemed with the most astounding number and variety of creatures. Some had fur and some had shiny smooth skin, some had silky whiskers and others the most various horns, humps, trunks, and hoofs on heads, noses, legs and bellies, made of down and bone, with scales, two heads, with one or more tails, or only just tail. In such copious variety, they ran, hunted, and bred, nameless with no thoughts of their own or wishes for more, and so it went for years on end without a single change.
Tik vienas iš visų žvėrių turėjo savo vardą, tai buvo Geležinis Vilkas. Jis taip vadinosi todėl, kad buvo vienintelis vilkas Girioje, kurio galva ir kojos, ir visas kūnas, ir kailis, ir gerklė buvo iš geležies. Kartais naktį jis užversdavo savo sunkią geležinę galvą į dangų ir užsimerkęs kaukdavo į mėnulį. Netgi jo Balsas buvo Geležinis.
Only one of all the creatures had a name: the Iron Wolf. He was called that because of all the wolves in the Forest he was the only one whose head and legs, whose entire body, even fur and throat were made of iron. Sometimes at night he would lift his heavy iron head to the sky, close his eyes, and howl at the moon. Even his Voice was Iron.
Giria vadinosi Giria labiausiai dėl medžių. Medžių čia augo milijonai milijonų. Jie tiesiog stovėjo greta visi kaip vienas, galingi sveiki laisvi ir lygūs, be jokio valdovo.
The Forest was called Forest mainly because of the trees. Millions and millions of them grew there. They stood next to each other all as one: strong, healthy, free and equal, with no ruler.
Vis tik net ši milžiniška Giria turėjo kraštą, o jos pakraštyje gyveno seneliokas Lizdeika. Nors buvo panašus į žmogų, Lizdeika tarėsi esąs dangaus gyventojas, tarsi koks paukštis, ir gyveno lizde. Jo atmintis buvo prasta, o mintys susipynusios, bet ne galvoje buvo jo stiprybė. Lizdeika buvo Girios Sapnuotojas, tas, kuris nuolat snausdavo, susisupęs į savo milžiniškas ausis, ir sapnuodavo Paslaptingąsias Girios Būtybes, kurių kitu būdu pažinti neįmanoma, kaip tik per sapną. Jei kas jo ieškojo, lengva buvo nurodyti: — Eik, mielasis, giria, kol pamatysi senelioką, jis miega lizde, susisupęs į savo ausis. Nevertheless, this giant Forest had an edge, and on its edge there lived an old man named Lizdeika. Even though he looked like a human, Lizdeika called himself a denizen of the sky, like some kind of bird, and he lived in a nest. His memory was not the best, and his thoughts all a mess, but his strength lay not in his head. Lizdeika was the Forest Dreamer, the one who always slept, wound up in his giant ears, and he dreamed the Secret Forest Beings who cannot be known any other way except by dreams. If someone was to search for him, it was easy to point the way: “Go, my dear, through the forest until you see an old man. He sleeps in a nest, wound up in his ears.”
Paslaptingosios Girios Būtybės jau anais laikais buvo tokios paslaptingos, kad niekam niekada nesirodė ir su niekuo nesikalbėjo. Visi žinojo, kad jos labai svarbios Girios gyvenime, gal net pačios svarbiausios, bet kuo tas svarbumas pasireiškia, gali tik akimirksnį susapnuoti, ir vos tik bandai pagauti tuoj nebeturi. Iki šių dienų apie jas neišlikę beveik jokių žinių, tik kažkokios užuominos – vėjo nešama apsiausto skiautė, žingsnio garsas vandeniu, pranykstančios pėdos samanose, muzika, gimstanti ir dingstanti tavo galvoje, kurią niūniuoji, o paskui nebegali prisiminti...
The Secret Forest Beings were so secret, even in former times, that they never showed themselves or spoke to anyone. All knew how important they were to the life of the Forest, maybe even the most important creatures there, but as to why they were so important, well, you could dream the reason in a flash, but as soon as you tried to catch it, it was gone. To this day there is almost no knowledge of them except for certain hazy hints – the scrap of a cloak carried on the wind, the sound of footfalls over water, fading footprints in the moss, music, born and dying in your mind, that you hum to yourself but later cannot remember it...
Vienintelis Lizdeika sapne kartais galėdavo pagauti Būtybių pageidavimus ar patarimus ir prabudęs persakyti juos, žinoma, savais ir netiksliais žodžiais, žmonėms, žvėrims ir medžiams. Dėl šito Lizdeika buvo ne tik laikomas juokingu keistuoliu, bet ir didžiai vertinamas. Ypatingai jį gerbė kunigaikštis Gediminas. Only Lizdeika could sometimes catch the wishes and advice of the Beings in his dream. Upon waking, he could express them, with his own imperfect words, to people, animals, and trees. For this reason, Lizdeika was held to be a strange and slightly silly man, but highly valued, nonetheless. Duke Gediminas held him in especially high esteem.
Kunigaikštis Gediminas buvo žmogus, jis gyveno su savo broliais Gediminavičiais, kurie paskui susitrumpino vardą ir pasivadino Gediminaičiais. Gediminavičių jau nuo pradžių buvo daug, Gediminas apaugo jais kaip koks ąžuolas šakomis, ir kasmet jų vis daugėjo – naujų, žalių, smarkaus būdo. Ir jais visais reikėjo pasirūpinti, tokia buvo Kunigaikščio Pareiga. Duke Gediminas was a man who lived with his brothers the Gediminavičiuses. They later shortened their name to the Gediminaitises. The Gediminavičiuses were a large family from the start. Gediminas grew thick with them like some oak tree with many branches, and every year there were more – new, green shoots of strong character. He had to take care of them all: such was the Duty of a Duke.
Taip vienodai tekėjo laikas Girioje daug metų, o paskui, kaip dažniausiai ir būna, į Girią atėjo Permainos.
In this way, time in the Forest continued to flow without alteration for many years. Then, as often happens, Change came to the Forest.
Tarsi niežulys įsimetė Vilkui į jo geležinį kailį, raudonai įkaito geležinė Vilko gerklė.
The Wolf developed something like an itch in his iron coat of fur, and his iron throat grew red with heat.
Tarsi grikių grūdeliai ėmė byrėt i iš ausų Lizdeikai, jis nebegalėjo ramiai snausti. Tarsi nuostabus nesum edžiojamas žvėris viliojo Gedim iną ir jo Gediminavičius klaidžioti po miškus kaip išprotėjusius. Nelaime to nepavadinsi, juk nieko nenu tiko, bet nebebuvo jiems nei Dž iaugsmo, nei Ramybės, nei Gyvenimo.
Lizdeika felt like grains of buckwhea t were trickling out of his ears, and he couldn’t get his normal sleep. Gediminas and the GediminaviÄ?ius es began wandering through the wo ods like madmen as if in desperate search for an extraordinary, unhunt able beast. These were not exactly misfortunes, for nothing really bad happened to anybody, but they all came to miss a certain Happiness, Peace, and Living.
Dabar sunku atsekti, kuris pirmas prabilo. Tiesą sakant, gal net nesiruošė kalbėti, gal tiesiog Vilkas išsižiojo nusižiovauti, o iš jo geležinės gerklės staiga iškrito geležinis Žodis.
It is hard to say, now, who spoke first. To tell the truth, maybe no one planned to speak at all, maybe the Wolf just opened his mouth to yawn, and from his iron throat, suddenly, an iron Word fell out.
Arba
Or,
Tai buvo toks puikus žodis, trumpas, paprastas, ramus ir tvirtas, o svarbiausia, visiems jis rodėsi savas kaip brolis! Jis gulėjo ant samanų visų akivaizdoje ir tiesiog trokšte troško kuo greičiau virsti raudonomis Gedimino pilies plytomis ir pilkais grindinio akmenimis pagrindinėje miesto gatvėje, ir miestiečių riksmais malkų turguje.
It was such a perfect word: short, plain, calm, and strong. Most importantly, the word seemed familiar to them, like a brother! It lay there on the moss in plain sight, wanting more than anything to become as quickly as possible the red bricks of Gediminas Castle, the grey stones of the main street in town, and the shouts of the citizens in the market.