PASAULIO LIETUVIAI PASIRINKO,
„Adata“/(asm. archyvo) nuotr. | Ateivis – Elinas Venckus
kas atstovaus jų interesams Seime
Išlipi mėnulyje, o mėnuliečiai tau sako: „Labas“
L. SRUOGINIS:
„Aš jau rašiau dar net nemokėdama rašyti“ VLB INFORMACIJOS | 07 - 2020 |RUGSĖJIS/SPALIS 1
2 VLB INFORMACIJOS | 07 - 2020 |RUGSÄ–JIS/SPALIS
REDAKTORIAUS ŽODIS KADRE IR UŽ JO Antrąkart sveiki atvykę į kitokį, nei įprastai, gyvenimą, kur žodžiai – atšaukiamas – uždaromas – nutraukiamas – tapo kasdieniški. Dar iki antrosios bangos, kurią, panašu, visi aiškiai nujautėme, įvyko Seimo rinkimai. Na taip, tradiciniai rinkimai turėjo įvykti vien dėl to, kad Lietuvoje dar neturime elektroninio balsavimo galimybės. Kaip reikėtų atiduoti savo balsą, jeigu būtų įvestas karantinas? Pasilaikyti sau. Istorinis įvykis. Didžiausia Pasaulio lietuvių apygarda išlaikė savo pozicijas ir išliko. Vokietijos lietuviai, nors ir ne taip aktyviai, kaip tikėtasi, skubėjo prie balsadėžių arba dalyvavo išankstiniuose rinkimuose ir nusprendė, kas taps jų atstovu Seime. Tai – Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė. Antroje vietoje likusi Jungtinės karalystės lietuvė Dalia Asanavičiūtė į Seimą pateko per Tėvynės sąjungos – Krikščionių demokratų daugiamandatės apygardos sąrašus. Kaip ir Valstiečių ir žaliųjų sąjungos narė Rūta Miliūtė bei Socialdemokratų partijos narys Linas Jonauskas. Labai apgailestaujame dėl trečioje vietoje likusio ministro Lino Linkevičiaus nesėkmės. Manau, kad pasaulio lietuviai norėtų, jog šis, gausią patirtį sukaupęs, politikas ir toliau žibėtų nacionalinės bei tarptautinės politikos padangėse. Savo ruožtu, sveikiname ir kviečiame skaityti trumpą interviu su A. Armonaite, kuri, beje, jau kibo į darbus ir artimiausiu metu ketina reguliariai organizuoti kol kas tik virtualius susitikimus su lietuvių bendruomenėmis visame pasau-
Redaktorė – Evelina Kislych-Šochienė
lyje. Sėkmės mūsų atstovei Seime! Trumpam už kadro. Ketveri metai – tiek praėjo nuo pirmosios pažinties su „Informacijų“ dizaineriu Elinu Venckumi. Išties dinamiškas darbas komandoje su itin kūrybiška ir talentinga asmenybe baigėsi. Ta proga, kviečiu skaityti mūsų interviu ir susipažinti su visuomet už kadro dirbusiu Vokietijos lietuviu. Elinas pabrėžia, kad labai norėtųsi, jog šį leidinį išlaikytumėme ir ateities kartoms, kaip pavyko tai padaryti iki šiol. Dėkojame mūsų šauniajam dizaineriui už svarų kūrybinį indėlį. Sotus žurnalo turinys, taip galėčiau pavadinti šį jungtinį numerį. Jūsų laukia interviu su šviežiai Hiutenfeldą ir Vokietijos lietuvius aplankiusia, išskirtinių minčių savininke – rašytoja Laima Sruoginis, su kadenciją baigusiu Lietuvos ambasadoriumi Vokietijoje – Dariumi Jonu Semaška. Jūsų dėmesiui – ir naujausios žinios iš nuotolinio lituanistinių mokyklų seminaro ir Lietuvos kultūros instituto Vokietijoje. Širdingai dėkoju visiems žurnalo herojams, nuostabius darbus atliekantiems pasaulio bei Vokietijos lietuviams. Likime sveiki. Jūsų – Evelina
VOKIETIJOS LB VALDYBOS „INFORMACIJOS“
KVIEČIAME AUKOTI „INFORMACIJOMS“!
VLB valdybos „INFORMACIJAS“
VIRŠELYJE:
Redaktorė: Evelina Kislych-Šochienė evelina.kislych@vlbe.org redakcija@vlbe.org
Banko sąsk.: Deutsche Bank Weinheim IBAN: DE94 6707 0024 0581 7978 00 BIC: DEUTDEDBMAN
galite skaityti internete adresu: https://vlbe.org/informacijos/, https://issuu.com/vlbe
Viršelio foto autorius: Fotografas:„Adata“/(asm. archyvo) Konceptas:©Elinas Venckus
Verwendungszweck: auka Informacijoms Išrašome aukų pažymą.
Dėl reklamos „Informacijose“ ir VLB interneto svetainėje kreipkitės adresu: redakcija@vlbe.org
Nuotraukoje: Ateivis – Elinas Venckus
Lorscher Str. 1 D-68623 Lampertheim Tel.: 0162 5200 517
Der Bezug dieser Zeitschrift ist im Mitgliedsbeitrag enthalten
Vokietijos lietuvių veiklos viešinimas: istorijos išsaugojimas ir perdavimas ateities kartoms“: VLB INFORMACIJOS | 07 - 2020 |RUGSĖJIS/SPALIS 3 Projektiniai psl. 4-5, 6-7, 8-9, 10-11, 12-15, 16-17, 17-18, 19-20, 21-25
AKTUALIJOS PASAULIO LIETUVIAI PASIRINKO, KAS ATSTOVAUS JŲ INTERESAMS SEIME Evelina KISLYCH-ŠOCHIENĖ Didžiausioje Pasaulio lietuvių vienmandatėje rinkimų apygardoje laimėjo Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė. Diplomatinėse atstovybėse už A. Armonaitę balsavo 1 364 rinkėjai, paštu – 11 603. Iš viso – 12 967 pasaulio lietuviai. Antroje vietoje pakartotiniuose rinkimuose liko Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų iškelta kandidatė Dalia Asanavičiūtė, surinkusi 10 856 pasaulio lietuvių balsus.
D. Asanavičiūtė pateko į Lietuvos Respublikos Seimą daugiamandatėje rinkimų apygardoje, taip pat kaip ir kiti Pasaulio lietuvių apygardos kandidatai – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovė Rūta Miliūtė bei Lietuvos socialdemokratų partijos narys Linas Jonauskas. Vokietijoje registruotų rinkėjų skaičius – 3 588. Iš viso antrajame ture balsavo 2 561 Vokietijos lietuvis. Kalbiname pasaulio lietuvių išrinktą Lietuvos Respublikos Seimo narę A. Armonaitę. Aušrine, pasaulio lietuviai išrinko Jus savo atstove Seime. Kaip jaučiatės? Jausmas puikus. Tai, kad tiesiog tūkstančiai pasaulio lietuvių savo balsą atidavė man, yra milžiniškas įpareigojimas atnešti į aukščiausią politinį lygmenį svarbiausius pasaulio lietuviams klausimus. Tą aš stengiuosi ir daryti. Mes savo Laisvės partijos valdyboje pasitvirtinome, kad vienas iš penkių tikslų, kurį norime įdėti į koalicinę sutartį, yra referendumas dėl daugybinės pilietybės ir asmenvardžių įstatymo pakeitimas, kad tarptautines šeimas sukūrę žmonės vardus ir pavardes galėtų užsirašyti pirmame puslapyje. Trumpai pasidžiaugėme ir iš karto judame prie darbų. Ar tikėjote savo sėkme? Vis dėlto rungėtės su šimtaprocentine pasaulio lietuve, ilgus metus vadovavusia Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenei, aktyviai dirbusia Pasaulio lietuvių bendruomenės (toliau – PLB) valdyboje.
Pasaulio lietuvių atstovė Seime – A. Armonaitė 4 VLB INFORMACIJOS | 07 - 2020 |RUGSĖJIS/SPALIS
Jaučiau, kad palaikymas yra didelis, bet nebuvau užtikrinta, ar pavyks laimėti. Dalia labai darbšti ir stipri kandidatė. Nebuvau tikra, bet labai džiaugiuosi rezultatais.
Kokie bus pirmieji Jūsų darbai? Ko visų pirma imsitės?
je. Ar būsite arti pasaulio lietuvių? Galbūt esate numačiusi strategiją, kaip dirbsite?
Pilietybė ir asmenvardžiai. Nenoriu kad tai būtų vieno politiko klausimai. Kad jis vienas liktų su tais klausimas. Aš esu įpareigota pasaulio lietuvių, esu partijos lyderė, einu į koaliciją, turiu galimybę kelti kaip vieną svarbiausių prioritetų ir tai darysiu. Ir tikiu, kad pagaliau įgyvendinsime iš anksto pradėję ruoštis.
Stengsiuosi dirbti su PLB, jau dabar gaunu daug kvietimų bendrauti su bendruomenėmis, organizacijomis. Galbūt turėsime bendrą konferencinį skambutį, platformą, kurioje bus galima užduoti svarbius pasaulio lietuviams klausimus. Manau, kad būti arti lietuvių puikiai seksis taikant nuotolinio bendravimo priemones, na, o praėjus COVID-19, manau, kad pavyks ir lankytis svečiuose pas pasaulio lietuvius.
Taip pat yra kitų darbų – nuotolinės konsulinės paslaugos, pasai, lituanistinis švietimas. Su savo komanda, koalicijos partneriais sutarėme, kad tai svarbu. Sugrįžimas ir integracija. Žmonės, pasaulio lietuviai į Lietuvą sugrįš visų pirma dėl darbo. Reikia žinoti, kur yra informacija, ar mokykloje vaikas turės galimybę eiti į tą klasę, o ne į žemesnę. Turėtų būti gerinama esama situacija. Situacija nepriklausys tik nuo gero ir išmanaus pareigūno – ne nuo to priklausys. Nuo bendros ekonominės politikos, darbo vietų, bendros nuotaikos. Nuo švietimo sistemos. Pasaulio lietuviai savo Seimo narį turės pirmąkart Lietuvos istorijo-
Sveikiname! Domanto Pipo nuotr.
Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai, Laisvės partija ir Liberalų sąjūdis sudarė koalicinę sutartį.
Koalicijos programoje: • Pilietybės išsaugojimas. Pasiuošimas referendumui 2024 m., per LR Prezidento rinkimus; • Elektroninis balsavimas - jau 2023 m. per Savivaldos arba 2024 m. per LR Seimo rinkimus; • Asmenvardžių rašymas lotyniškomis raidėmis pirmame paso puslapyje.
VLB INFORMACIJOS | 07 - 2020 |RUGSĖJIS/SPALIS 5
PASAULIO LIETUVIAI IŠSAUGOJO SAVO APYGARDĄ Dalytė KAZLAUSKAITĖ 2020 metų ruduo – rimtas žingsnis į priekį Lietuvos demokratijoje. Pirmą kartą istorijoje įkurtoje, Pasaulio lietuvių vienmandatėje apygardoje, tapusioje didžiausia Lietuvos rinkimų apygarda, pirmojo turo metu balsuoti užsiregistravo daugiau kaip 43 tūkstančiai pasaulio lietuvių – tai net 216 proc. daugiau, nei praėjusiuose Seimo rinkimuose. Iš jų savo valią pareiškė 83,2 proc., t.y. 30 tūkstančių rinkėjų. Antrame ture buvo užsiregistravę 44,5 tūkst. rinkėjų, dalyvavo – 58,8 proc. Prie šios apygardos įsteigimo metų metus dirbo šaunieji Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) valdybos nariai iš skirtingų pasaulio žemynų. PLB, subūrusi daugiau kaip 50 bendruomenių visame pasaulyje, yra pramynusi kelius į pasaulio lietuvių širdis ir protus bei puikiai susitvarkė su atskirų bendruomenių suaktyvinimu. Dėl efektyvios bendruomenės komunikacijos, pasaulio lietuviai laiku ir aiškiai gavo informaciją, buvo konsultuojami. Įvyko dešimtys debatų, susitikimų, kurių metu buvo aptariami bei vertinami kandidatų pliusai ir minusai, jau bene tūkstantąjį kartą aptarinėjami svarbūs klausimai. Tik nuolatinė ir kuo didesnės aprėpties diskusija bei nuoseklus darbas duoda norimų vaisių.
Seimas sprendžia Pasaulio, o kartu ir Vokietijos, lietuviams svarbūs su jais, jų šeimomis susiję klausimai: pilietybės išsaugojimo, sugrįžimo į Lietuvą (tinkamos ir sistemiškos integracijos galimybės, švietimo, ugdymo pritaikymas ir kt.). Pasaulio lietuviai kėlė klausimą: kodėl jie turi balsuoti rinkimuose, jeigu pilietybės klausimo Seimas negali išspręsti dešimtmečiais? Ar vienas pasaulio lietuvių išrinktas Seimo narys esą gali tai pakeisti? Pilietinės iniciatyvos „Mūsų Metas DABAR“ vadovas Dr. Rimvydas Baltaduonis (JAV) pokalbyje su Mantu Simaitis pateikė aiškų ir trumpą atsakymą: „Būtent Seimas sprendžia visus piliečiams svarbius klausimus. Tik Seimas gali skelbti pilietybės išsaugojimo referendumą, laiką, formuluotę, nutarti, ar skirti ir kiek skirti lėšų re6 VLB INFORMACIJOS | 07 - 2020 |RUGSĖJIS/SPALIS
Kandidatė D. Asanavičiūtė
Kandidatas L. Linkevičius
ferendumo informacinei kampanijai. Bet referendumas yra vienas klausimas. Būtent Seimas priėmė sprendimą teikti įstatymo pataisas dėl atskiro atvejo vaikams, kurie gimė lietuvių šeimose užsienyje – jie neturi rinktis vienos iš pilietybių – jie nepraranda nei Lietuvos, nei valstybės, kurioje gimė, pilietybės“. Tad net vienas Seimo narys, jei pastarasis yra daugumoje, partneriams pateikia savo nuostatas dėl koalicijos sutarties, o tai reiškia – turi svarų žodį sprendimų priėmimo procese. Pasak PLB pirmininkės, Vokietijos lietuvės Dalios Henke, rinkimų metu buvo pasitelkiami visi informavimo, socialinių medijų kanalai, net ir asmeniniai skambučiai, laiškais buvo aiškinama, kaip registruotis, kodėl mums svarbu šis vienas Seimo narys.
Rinkimų rezultatai Į antrąjį rinkimų turą pateko Laisvės partijos lyderė Aušrinė Armonaitė ir konservatorių kandidatė Dalia Asanavičiūtė. Šioje apygardoje kandidatavęs užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius liko trečias, kaip rodo Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenys. Suskaičiavus visus užsienio balsus, A. Armonaitė sulaukė 34,31 proc., buvusi Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkė D. Asanavičiūtė – 25,5 proc. rinkėjų palaikymo. Už L. Linkevičių balsavo 13,02 proc. užsienyje gyvenančių lietuvių. „Valstietė“ Rūta Miliūtė liko ketvirta su 6,48 proc. balsų, o kiti kandidatai nesurinko 5 proc. balsų. Balsuoti Seimo rinkimuose užsienyje buvo užsiregistravę 43 411 rinkėjų, iš jų savo valią pareiškė 30 tūkstančių. Užsienyje gyvenantys LR piliečiai, parodė ir įrodė, kad jie yra pilietiški, kad jiems rūpi Lietuva ir kad jie nori dalyvauti valstybės valdyme: „Rekordinis aktyvumas šiuose Seimo rinkimuose, mano nuomone, viena vertus gali būti siejamas su tuo, kad pagaliau buvo renkamas vienas, pačių rinkėjų pasirinktas, LR Seimo narys, kuris ir
„Mūsų metas dabar“ vadovas R. Baltaduonis
atstovaus užsienyje gyvenančių LR piliečių lūkesčiams ir reikalams. Tai buvo didesnė motyvacija būti pilietiškiems. Dėkoju visiems prisidėjusiems ir aktyviai skatinantiems pilietiškumą“ – kalbėjo pirmininkė. D. Henke džiaugėsi bendru bei sklandžiu VRK ir URM darbu. Svarbu buvo tai, kad pasaulio lietuvių apygarda liktų, ir po ketverių metų – buvo reikalingas didžiulis aktyvumas. Ir ji liko – tai jau oficialiai patvirtino ir VRK vadovė Laura Matjošaitytė. Arūno Sartanavičiaus, asmeninių archyvų nuotr.
PLB pirmininkė Dalia Henke VLB INFORMACIJOS | 07 - 2020 |RUGSĖJIS/SPALIS 7
PRESTIŽINĖ LIETUVA – SVAJONĖ, AR REALYBĖ? Evelina KISLYCH-ŠOCHIENĖ Š. m. spalio 1-ąją po trejų metų kadencijos, su Berlynu ir Vokietijos lietuviais atsisveikino Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Vokietijos Federacinėje Respublikoje – Darius Jonas Semaška. Ambasadorius pareigas eiti pradėjo 2017 m. liepos 11 d. Kadencijos pradžioje diplomatas kalbėjo apie pradžią, o šiame numeryje pateikiame jo pamąstymus – interviu apie jau praėjusius metus Vokietijoje.
Kokie buvo tie metai Vokietijoje? Nors ir nelengvi, bet labai darbingi – įdomūs metai. Stengėmės rasti pritarimą Lietuvos interesams Vokietijoje.
Darius Jonas Semaška 8 VLB INFORMACIJOS | 07 - 2020 |RUGSĖJIS/SPALIS
Galbūt pavyko padaryti ne viską, bet žinios ir suvokimas keitėsi, plėtėsi. Džiaugiuosi, kad pavyko prisidėti prie požiūrio apie nedraugiškas šalis pokyčių. Prie Vokietijos politikų požiūrio į propagandą, informacinius karus, kibernetines atakas. Aukščiausio rango politikai jau atvirai įvardija su kuo turime reikalą. Jeigu anksčiau politinis korektiškumas būdavo abstraktus, šiandien juntame pokyčius, kurie svarbūs stiprinant visuomenės atsparumą. Manau, kad per tuos metus įvyko reikšmingų pokyčių, tikimės, kad ir mes prie to prisidėjome.
Lietuvos vaizdas Vokietijos politikų sąmonėje. Koks jis? Išties, buvau maloniai nustebintas, kad Vokietijoje apie Lietuvą žino žymiai daugiau žmonių, nei Nyderlanduose. Vokietijoje tiek aukščiausiame lygmenyje, tiek aukšto rango, ar tarp paprastų žmonių buvo aiškiai juntamas rūpestis Europa, susirūpinimas Lietuvos iššūkiais. Kad ir karių siuntimas į Lietuvą – tai buvo kažkas neįprasto ir mes turime tai vertinti. Mačiau žymiai daugiau noro suprasti mūsų iššūkius ir žymiai daugiau žmonių, kurie žino mūsų šalį ir vertina kaip sėkmės istoriją – išėjimo iš okupacijos, tapimo liberalia demokratija, nekeliančia abejonių visuomene – europietiškų vertybių bendruomenę. Šis suvokimas džiugina. Tačiau jis dar būtų geresnis, jei mes patys mažiau niurnėtume į išorę. Aišku, progreso variklis – nepasitenkinimas esama padėtimi, tačiau per didelė saviplaka kartu stabdo norą dirbti, tobulėti, o ir užsieniečiams piešia prastesnį paveikslą nei esame. Apibendrinant, įvaizdis – labai svarbus tam, kad į Lietuvą būtų galima pritraukti daugiau investicijų, kad mumis pasitikėtų, kad esame subrendę europinės bendruomenės nariai. Beje, gal pastebėjote, jog Vokietijoje estų kažkada sėkmingai įtvirtintas Estijos – „Europos skaitmenizacijos pirmūnės“ įvaizdis vis dažniau keičiamas visų Baltijos vals-
tybių arba ir konkrečiai sektinos Lietuvos pažangos skaitmenizacijoje minėjimu. Tą pasiekėme labai sėkmingu bendradarbiavimu su Vokietijos informacinių ir ryšio technologijų kompanijų asociacija.
Lietuvos įvaizdis – Vokietijos lietuviai? Taip, ir jie labai įvairūs – gyvendami svečioje šalyje kuriame skirtingus, įvairius įvaizdžius. Vokietijos lietuviai – gerai organizuota bendruomenės dalis. Jie yra tai, kuo galime didžiuotis. Kaip ir „Vasario 16-osios“ gimnazija – ji prestižinė, čia mokytis veržiasi vokiečiai. Heseno žemės Vyriausybės akyse ši gimnazija – geras ženklas, ne kartą teko girdėti Vokietijos politikų pasigėrėjimą šia privačia, vienintele tokia, motyvuotų moksleivių lietuvių gimnazija. Iš tiesų, ši švietimo įstaiga – Lietuvos – vieningos tautos įvaizdžio kūrėja. Žinoma, Vokietijoje gyvena ir mūsų šalį garsina daug menininkų, atlikėjų, kurie savo kūryba, menu, kūrybine veikla, prisideda prie pozityvaus įvaizdžio kūrimo. Taip pat ir medikai, kurie ypač vertinami užsienyje. Nemažai lietuvių gydytojų Vokietijoje skleidžia tą profesionalią, geranorišką žinią. Aišku, taip pat ir bendruomenių, liaudies kultūros, meno mėgėjų ansambliai. Ne kartą kreipėmės į bendruomenes dėl pasirodymų. Žinoma, yra ir liūdnų epizodų – asocialių valkatų lietuvių Vokietijoje, kurie tikrai ne kartą buvo policijos pristatyti prie Ambasados durų Berlyne su tarsi nebyliu klausimu: „Kas čia per šalis... “. Tačiau tokių visuomenės atstovų turi kiekviena šalis.
Atsisveikinote ir su savo kolegomis Berlyne. Ar turėjote šaunią komandą? Žinoma, viską darėme ir pasiekėme kartu. Nuoširdžiai džiaugiuosi kolegomis, kurie su manimi dirbo.
Jūsų misija palikus Berlyną?
Ambasadorius atsisveikina. Berlynas
Esu Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos (LR URM) ambasadorius ypatingiems pavedimams. Kuruojama tema – hibridinės grėsmės. Atstovauju Lietuvai „Europos kompetencijos centre atsakui į hibridines grėsmes“, veikiančiame Helsinkyje. Ši hibridinių grėsmių tema plačiai skamba Europos sąjungos, NATO kontekste. Mano atsakomybės ir veiklos laukas, palyginus su ankstesnėmis pareigomis gerokai susiaurėjęs, tačiau labai džiaugiuosi grįžęs į nuostabųjį Vilnių, į savo sodybą ir galimybe užsiimti orientavimosi sportu būtent Lietuvoje, nes orientavimosi požiūriu vietovės Lietuvoje įdomesnės nei Vokietijoje ir daug įdomesnės nei Nyderlanduose.
Akivaizdūs pokyčiai Lietuvoje? Turime aktyvią, pilietišką naująją kartą ir tai akivaizdu. Prieš rinkimus Lukiškių aikštėje matydavau balsavimo punktą, prie kurio ilgose eilėse laukdavo, atrodytų, vien jauni žmonės. Ir tai gerai nuteikia. Tenka pabendrauti su ūkininkais įvairiose Lietuvos regionuose ir smagu matyti, kad vyresnės kartos ūkininkai – sutvirtėję, jog vyrauja sveika konkurencija su nauja karta, jaunaisiais ūkininkais, kurie nori daugiau. Verslumas, iniciatyva, veržlumas, inovacijos, ambicijos – tokia mūsų jaunoji karta.
Palinkėjimas skaitytojams. Sveikatos – šiais, neramiais laikais tai labai svarbu. Skleiskite gerą žodį apie Lietuvą, kurkite gerą, prestižinį įvaizdį tarptautiniu mastu. Kad kuo daugiau vokiečių norėtų turėti su mūsų šalimi bendrų reikalų. LR Užsienio reikalų ministerijos, Lietuvos ambasados Vokietijoje nuotr. VLB INFORMACIJOS | 07 - 2020 |RUGSĖJIS/SPALIS 9
ŠVIETIMAS LITUANISTINIS ŠVIETIMAS – NE SRAIGTELIS, TAI – BENDRUOMENĖS VARIKLIS Dr. Sandra PETRAŠKAITĖ-PABST LR Seimas 2020 metus paskelbė Mokyklų bendruomenių metais. Minint šiuos metus netradiciškai – per nuotolį – buvo surengtas tradicinis Vokietijos lituanistinių mokyklų darbuotojų seminaras. Spalio 24 d. Zoom platformos pagalba įvyko patyriminės dirbtuvės „Lituanistinė mokykla – tai bendruomenės variklis“, kurias vedė Erika Speičytė-Ruschhoff, grupių
• Kokia organizacija ir bendruomenė Vokietijos LB yra, norėtų ir siekia būti? • Kaip lituanistinės mokyklos Vokietijoje prisideda prie bendruomenės telkimo ir kūrimo? • Ar kiekvienas bendruomenės narys yra atradęs savo ‚balsą‘, ‚vietą‘ ir ‚vaidmenį‘ bendruomenėje? • Kaip galėtume pasiekti, kad į bendruomenės kūrimą ir veiklas įsitrauktų naujų narių? • Koks yra Vokietijos LB vaidmuo telkiant bendruomenę viduje ir palaikant ryšius su Lietuva? • Kaip skirtingos bendruomenės narių kartos – senbuviai ir naujai atvykę – galėtų bendradarbiauti? • Koks yra Vokietijos LB ‚ emocinis gyvenimas‘? • Ar galėtume (ir kaip?) įdarbinti įtampas ir konfliktus didesniam bendruomenės augimui? Lituanistinės mokyklos veikia kiekvienoje VLB apylinkėje. Jas lanko vaikai nuo gimimo iki 10 metų. Daugeliui lituanistinė mokykla – pirmoji reali pažinties su bendruomenė vieta, kurioje įgyjamos pirmos bendruomeniškumo patirtys. Seminaro dalyvus pasveikino VLB valdybos pirmininkas Augustas Šernius, sakydamas, kad lituanistinė mokykla yra pirmojį bendruomenės ląstelė, kurioje išgyvenamas bendruomeniškumo džiaugsmas. Jis citavo žymų vokiečių rašytoją J. V. Getę: „<..> tėvai turi suteikti vaikams šaknis ir sparnus“. Jo manymu, lituanistinė mokykla yra labai savarbus faktorius, kad vaikai neprarastų šaknų, todėl ir pats asmeniškai džiaugiasi, kad jo vaikai Diuseldorfe lanko lituanistinę mokyklą „Pasaka“.
Seminaras netradiciškai – per nuotolį
bei organizacijų konsultantė ir tyrėja (Tavistock & Portman NHS Foundation Trust, Londonas, JK, ir Vilniaus Universitetas) ir Lietuvos Grupių Santykių Draugijos valdybos narė. Nuotoliniu būdu seminare dalyvavo Vokietijos lietuvių bendruomenės nariai, lituanistinių mokyklų vadovai ir mokytojai iš Miuncheno, Hamburgo, Štutgarto, Diuseldorfo Romuvos apylinkės, Vasario 16-osios gimnazijos bei Liuksemburgo, kurie turėjo puikią progą susipažinti vieni su kitais, pasidalinti savo patirtimi bei kūrybiškai kartu patyrinėti: 10 VLB INFORMACIJOS | 07 - 2020 |RUGSĖJIS/SPALIS
Sveikinimo žodį tarė ir Vasario 16-osios gimnazijos direktorė Rasa Weiß, nuoširdžiai kviesdama mokytis vaikus į gimnaziją. Ji pabrėžė nepaprastai svarų lituanistinių mokyklų indėlį į pačios bendruomenės kūrimąsi, augimą, kartais netgi jos atsiradimą, kaip pavyzdžiui Niurnberge prieš 15 metų pirmiausia buvo įkurta lituanistinė mokykla, o tik po to aplink ją susibūrė ir išaugo ir bendruomenė. Jos patirtyje lituanistinė mokykla buvo pačiu tikriausiu tiltu į bendruomenę. Seminaro dalyvius pasveikino ir Jani-
Lektorė, tyrėja E. Speičytė-Ruschhoff
na Varnienė, Vilniaus Lietuvių namų užsienio lietuvių skyriaus vadovė, kuri pristatė Lietuvių namų mokyklą bei lituanistinio mokymo naujoves. Lietuvių namuose mokosi iš užsienio sugrįžę vaikai net iš 40 skirtingų šalių, deja daugelis atvykusių vaikų nemoka kalbėti lietuviškai, nors abu tėveliai yra lietuviai. Remdamasi ilgamete pedagoginio darbo patirtimi, J. Varnienė pabrėžė, kad vaiko motyvacija mokytis kalbos visų pirma priklauso nuo tėvų paruošimo ir nuteikimo. Ji papasakojo, jog užsienio lietuvių skyrius nuo pandemijos pradžios visą veiklą perorganizavo į bekontaktį būdą, kuris tik paskatino išvysti akivaizdžias problemas. Jos žodžiais tariant, tai buvo tarsi raudonas kilimas pradėti artimiau bendrauti su pasaulio lietuviais. Lietuvių namų mokyklos iniciatyva šiemet pirmą katą buvo atidaryta taip vadinama nuotolinio mokymo moodle klasė užsienyje gyvenantiems vaikams nuo 11 iki 15 metų. Šioje klasėje vaikai mokosi pagal lituanistinę programą – lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos. Ši iniciatyva susilaukė didžiulio susidomėjimo – norą mokytis pareiškė net 300 vaikų, iš kurių pakviesti buvo tik 20. Kaip naujovę ji paminėjo ir šiuo metu rengiamą pradinukų ir darželinukų nuotolinio mokymo programą. Įvadinėje seminaro dalyje E. SpeičytėRuschhoff supažindino seminaro dalyvius su psichodinaminiu „Tavistock“ grupių santykių metodu, paaiškindama, kad kūrybinės dirbtuvės – ne paskaita, o darbas su dalyvių patirtimi ir jos įvaizdinimu ir refleksija. Tyrėja paaiškino: „Tavistocko metodas į organizaciją žvel-
gia kaip į bendruomenę (panašiai kaip Bažnyčios socialiniame mokyme), kur tarsi derinama bendra patirtis, buvimas vieniems su kitais tiek horizontaliuose, tiek hierarchiniuose santykiuose ir nuolatinė to refleksija, nuolatinis kalbėjimas apie tai, kaip mums organizaciją auginti, kokios jos mes norime. Kitas Tavistocko metodo aspektas yra įgalinimas. Tai reiškia, jog aš nesu tik sraigtelis organizacijoje (taip daugelis yra patyrę priešingai, gyvendami sovietmečiu). Taigi, aš galiu, aš turiu savo matymą, vaidmenį, bandau suprasti, ką mano vaidmuo reiškia, kaip jį turėčiau atlikti, bet, kita vertus, aš esu ir asmuo, galiu daryti įtaką ir tą pačią organizaciją kurti, imtis iniciatyvos bei lyderystės“ – kalbėjo tyrėja. Po išsamaus prisistatymo seminaro dalyviai gavo pirmą užduotį – nupiešti piešinį, simboliais vaizduojantį Vokietijos lituanistinių mokyklų bendruomenę. Savo piešiniuose seminaro dalyviai bandė vaizdžiai išreikšti VLB ir lituanistinių mokyklų patiriamą tikrovę bei jauseną, pasitelkdami atomo, ląstelės, mažosios Lietuvos kūrimo, saugumo po VLB skėčiu, visa rišančios ir išbaigiančios tautinės juostos simbolika, bet taip pat ir chaoso bei vilties ir gyvybės šauksmo bendruomenėje įvaizdžiais. Tokiu būdu pasimatė mūs galvose slypinti mąstymo ir koncepcijų įvairovė, bet tuo pačiu išryškėjo ir bendruomenės fenomenas, būtent stiprių bei tvarių ryšių kūrimo būtinumas. Dauguma pasisakė už VLB struktūros reikalingumą, tęstinumą ir organizacijos augimą, be ko bendruomenė apskritai negalėtų išsilaikyti. Antra užduotis buvo suformuluoti Vokietijos lituanistinės mokyklos viziją ir misiją bei tikslą. Šiai užduočiai atlikti seminaro dalyviai buvo suskirstyti po du, o po to į vis didesnes grupeles, kad turėtų kuo daugiau galimybių diskutuoti ir įsigilinti bei įsisąmoninti į formuluočių panašumus ir skirtumus. Ypač įstrigo vienos dalyvės pateiktas apibrėžimas, sakantis, kad lituanistinių mokyklų vizija ir misija yra užtikrinti lietuvių kalbos ir tautos gyvastingumą. Lituanistinių mokyklų tikslo formulavime dalyviai pabrėžė būtinybę sukurti teigiamą, saugią, palankią lituanistinės mokyklos aplinką, kurioje vaikai vaikai susirastų draugų ir noriai mokytųsi lietuvių kalbos bei domėtųsi Lietuva. Žemiau pateikiame keletą autentiškų seminaro dalyvių formuluočių: „Tegu lituanistinė mokykla tampa vieta, kurioje noriai buriasi lietuvių kilmės vaikai, užmezga tarpusavio ryšius, susidraugauja ir įgyja stiprią motyvaciją mokytis lietuvių kalbos, nes kalba suteikia galimybę išlaikyti glaudų ryšį su Lietuva.“ Vokietijos lituanistinių mokyklų darbuotojams buvo naudinga susidaryti bendrą vaizdą, įgauti naujo įkvėpimo, ieškoti naujų būdų ir idėjų, kaip keistis gerąja patirtimi, pabrėžiant, kad lietuvių kalbos mokymasis vyksta per ryšį su mokytoju ir su vaikais. Taip pat buvo nuspręsta tokius susitikimus per nuotolį organizuoti reguliariai – seminaro metu atsirado savanorių, kurie parodė iniciatyvą kuruoti aktualius visoms mokyklėlėms klausimus, kurių sprendimui reikia ilgalaikio proceso. Nuoširdžiai dėkojame VU socialinio darbo instituto lektorei, grupių ir organizacijų konsultantei ir tyrėjai Erikai SpeičyteiRuschhoff, už pravestas patyrimines dirbtuves, suteikusias impulsą sustiprinti ryšius tarp mokytojų ir bendradarbiavimą tarp lituanistinių mokyklų. Seminarą rėmė LR Švietimo mokslo ir sporto ministerija
Bernardinai.lt, organizatorių nuotr. VLB INFORMACIJOS | 07 - 2020 |RUGSĖJIS/SPALIS 11
IŠVYKA Į BUVUSIĄ KONCENTRACIJOS STOVYKLĄ OSTHOFENE Justinas GEČAS, 12 kl. Spalio 23 d. grupelė 12 klasės mokinių, lydimi mokytojos Astos D`Elia ir kunigo dr. Virginijaus Grigučio, apsilankė buvusioje Osthofeno koncentracijos stovykloje, esančioje netoli Vormso. Per lietuvių kalbos pamokas dvyliktokai analizavo Balio Sruogos kūrinį „Dievų miškas“, todėl lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja sumanė suorganizuoti šią ekskursiją. Su istorijos faktais, koncentracijos stovyklos, 1933 m. įkurtos buvusiame popieriaus fabrike, atsiradimo istorija ir memorialu grupelę supažindino istorijos ir prancūzų kalbos studentas iš Mainco. Gimnazistai sužinojo, kaip buvo skleidžiama propaganda, visuomenėje sėjama baimė, demonstruojama jėga, kankinami kaliniai. Mokiniai rado paralelių su Štuthofo
Gimnazistai Osthofene
koncentracijos stovyklos, kurioje buvo įkalintas B. Sruoga, žiauria kasdienybe. Dvyliktokai sukrėsti klausėsi gido pasakojimo, uždavė jam klausimų ir grįžo į mokyklą įgiję daug naujų žinių. Organizatorių nuotr.
PASIRUOŠIMAS SUTVIRTINIMO SAKRAMENTUI JACKOBSBERG VIENUOLYNE Dalė KRIŠČIŪNIENĖ Spalio 24–25 dienomis švento Jokūbo (Jackobsberg) svečių namuose gimnazistams vyko pasiruošimas Sutvirtinimo sakramentui. Piligrimų namuose grupelę pasitiko ir svečius į kambarius palydėjo vienuolis. Katechezei vadovavo gimnazijos kapelionas dr. Virginijus Grigutis ir religijos mokytoja Dalė Kriščiūnienė. Pirmo užsiėmimo metu visi buvo supažindinti su maldos reikšme žmogaus gyvenime, gimnazistai pasigamino kryželius ir sukūrė Dievui padėkos maldą. Kunigas priminė Atgailos sakramento prasmę. Gavę sąžinės aprašo lapelius, mokiniai išvyko mėgautis spalvotu, auksiniu rudeniu, pabūti su savimi, išmesti iš savęs viską, kas nešvaru ir netinkama. Susitaikymo su savimi kelyje talkininkavo gimnazijos kapelionas dr. Virginijus Grigutis, religijos mokytoja Dalė Kriščiūnienė, pravertė Šventojo Rašto ištraukų nagrinėjimas bei apmąstymas. Iš susitaikymo kelio jaunuoliai grįžo tarsi atsinaujinę ir švarūs, kupini rudeniško spalvų šėlsmo ir kvapo. Po Susitaikymo pamaldų visi jautėsi puikiai ir ėjo vakarieniauti, o vakarą praleido linksmai žaisdami. Sekmadienį buvo prisiminta Jėzaus Paskutinės vakarienės puota ir jos svarba žmogaus gyvenime. Pasimokę giedoti su jaunąja mokytoja (praktikante) Veronika Guželyte, gimnazistai keliavo į šv. Mišias. Pasistiprinę dvasinėmis dovanomis, išėjo pasigerėti vynuogynais, kuriuose turėjo Agapę. 12 VLB INFORMACIJOS | 07 - 2020 |RUGSĖJIS/SPALIS
Gimnazistai Jackobsberg vienuolyne
Grįžus buvo aptarta Sutvirtinimo sakramento šventės eiga, kunigas V.Grigutis atsakė į rūpimus klausimus. Širdyje dar visi norėjo pabūti čia, bet laikas negailestingai skubėjo, todėl teko atsisveikinti su gražiuoju gamtos kampeliu ir vykti į namus. Autorės nuotr.
Evelina KISLYCH-ŠOCHIENĖ Prozininkė, poetė, dramaturgė, vertėja, tapytoja, trijų vaikų mama Laima Vincė Sruoginis rašymą laiko neatskiriama savo gyvenimo dalimi, atskleidžiančia tėvynės ilgesį. Rašydama ji vis ieškojusi savo tėvynės, lietuviškos tapatybės bei nuolat kėlusi savo identiteto klausimą. Du metus (1982 – 1984 m.) „Vasario 16-osios“ gimnazijoje Hiutenfelde galima laikyti rašytojos lietuviškosios tapatybės ieškojimų pradžia. Rašytoja gimė Jungtinėse Amerikos Valstijose, Naujajame Džersyje. Šeima ir aplinka, kurioje ji augo bei buvo lavinama, puoselėjo lietuvybę. Laimos senelis, motinos tėvas Anicetas Simutis – buvo Lietuvos generalinis konsulas Niujorke. Šias pareigas jis ėjo ir sovietams okupavus Lietuvą iki pat 1990-ųjų, kai buvo atkurtas Lietuvos valstybingumas. A. Simutis 1991 m. paskirtas pirmuoju Lietuvos atstovu Jungtinėse Tautose. Juo dirbo iki 1994 m., o Laimos mama – dailininkė – gimė jau Niujorke, iš jos Laima ir paveldėjo tapytojos talentą.
KULTŪRA IR MENAS L. SRUOGINIS: „AŠ JAU RAŠIAU DAR NET NEMOKĖDAMA RAŠYTI“ perskaityti ir ji atsakė: “Na, nelabai suprantu, ką tu nori čia pasakyti, bet įsivaizduoju, kad ateityje atsiras žmonių, kurie tavo poeziją skaitys ir įvertins.” Vėliau studijavau anglų literatūrą ir pedagogiką. Tuo metu pradėjau lankyti kūrybinio rašymo seminarus. Baigusi bakalauro studijas, įstojau į kūrybinio rašymo programą prestižiniame Kolumbijos universitete Niujorke ir čia įgijau magistro laipsnį. Ši patirtis ir diplomas ne tik suteikė man galimybę dėstyti kūrybinį rašymą, bet ir atvėrė rašytojos kelią. Taip pat išmokė mane disciplinos, nebijoti perrašinėti kūrinius, neskubėti išleisti knygą, kol ji dar nėra tobula.
Ar rašymas Jums – Tėvynės ilgesio išraiška? Taip, rašymas man yra Tėvynės ilgesio išraiška. Jaučiu, kad per rašymą aš vis ieškojau savo tėvynės, savo lietuviškosios tapatybės ir nuolat sprendžiau su savo identitetu susijusius klausimus. Juk viena iš mano pirmųjų knygų – „Lenino
Kalbiname JAV lietuvę L. Vincę Sruoginis apie rašymą, laikotarpį praleistą gimnazijoje Hiutenfelde ir Lietuvą, į kurią ji sugrįžusi.
Laima, esate žymi išeivijos rašytoja, dramaturgė, poetė ir literatūros vertėja, du kartus gavusi prestižinę Fulbright’o stipendiją. Kada pradėjote rašyti? Kas Jus inspiravo? Aš visą gyvenimą rašiau. Aš rašiau dar net nemokėdama rašyti ir skaityti. Visad jaučiau, kad noriu pasakoti, dalintis, kažką atrasti per savo matymą, per savo išgyvenimus, kažkokia sunkiai įgyta išmintimi pasidalinti. Aš visuomet daugiau buvau gyvenimo stebėtoja, negu dalyvė. Mėgstu stebėti žmonės, jų santykius, atrasti jų išgyvenimuose temas, kurios per rašymą tampa universalios. Taip pat labai myliu kalbas. Man buvo atradimas, kad galima tarsi „tapyti“ gyvenimą žodžiais. Pirmąjį savo eilėraštį parašiau kaip tik besimokydama „Vasario 16-osios“ gimnazijoje. Prisimenu, daviau draugei
Rašytoja Laima Vincė Sruoginis VLB INFORMACIJOS | 07 - 2020 |RUGSĖJIS/SPALIS 13
Rašytoja tapybos meno pojūtį paveldėjo iš mamos
galva ant padėklo“ – yra būtent apie tai. Aš, būdama studentė, grįžau į Lietuvą mokytis lituanistikos Vilniaus universitete ir tada prasidėjo Sąjūdis. Ši knyga yra autentiškas mano, kaip studentės, to laikmečio dienoraštis. Vienas iš atradimų man buvo tai, kad mano kartos lietuviai Lietuvoje tuo metu taip pat ieškojo savo lietuviškosios tapatybės – per folklorą, politinius ar kultūrinius judėjimus, nes jautė, kad ir jie prarado savo lietuvišką identitetą per priverstinį Sovietinį auklėjimą. Didele dalimi Sąjūdį ir „Laisvės Lygį“ rėmė būtent šis jaunimas, kuris, nors ir gyvendamas tėvynės žemėje, taip pat ilgėjosi tėvynės ir norėjo Lietuvą atrasti bei atkurti. Dabar, kai išeiviai gali bet kada sugrįžti į Lietuvą, ją aplankyti, jiems sunku suvokti, koks buvo tėvynės ilgesio jausmas lietuviškoje diasporoje šaltojo karo laikais. Mūsų tėvai ir seneliai po karo bėgo iš Lietuvos, nes daugeliu atvejų, ypač, jei priklausė intelektualiam visuomenės sluoksniui ar buvo susiję su Nepriklausomos Lietuvos kūrimu bei rezistencija, jiems grėsė išvežimas į Sibirą, kalėjimas, mirtis. Žinoma, buvo visokiausių karo pabėgėlių. Dabar istoriškai galima atsekti, kad tarp karo pabėgėlių buvo ir tokių, kurie tarnavo nacių okupantams, panašiai kaip ir dabar – tarp karo pabėgėlių iš Sirijos, ir kitur, kartu slapstosi visokių žmonių. Tačiau, šie žmonės, vadinama dipukų karta, kentė kaltės jausmą, palikę tėvynę ir artimuosius neaiškiomis sąlygomis ir ilgus dešimtmečius jautė kankinantį ilgesio jausmą tėvynei. Juk tai buvo ta karta, kuri kūrė pirmą Nepriklausomą Lietuvą, jos institucijas, valdžią, dalyvavo visose Lietuvos kūrimo procesuose. Tuometinis jaunimas, kuris buvo auklėjamas idealizmo dvasioje, Lietuvos mokyklose ir universitetuose sunkiai išgyveno egzilę. Jie buvo pradėję kurti Lietuvą ir staiga teko viską palikti. Kuriant Lietuvos diasporos organizacijas, jiems buvo svarbu lietuviškumą perduoti ateinančiai kartai. Todėl mano kartos išeivijos lietuviai turi stiprų emocinį ryšį su Lietuva, nors mes ten negimėme ir neužaugome. Tą ilgesį įdiegė tėvai ir seneliai. Aš manau, kad skaudžiausiai išgyvenome laikmetį iš karto po nepriklausomybės atkūrimo. Kai diasporos lietuviai skubėjo važiuoti į Lietuvą prisidėti, padėti kurti Lietuvą – jie buvo atstumti arba išnaudojami ir buvo sunkiai priimami kaip “tikri” lietuviai. Jie tada liko nesuprasti. Man džiugu, kad dabar Lietuvoje yra toks susidomėjimas ir noras dias14 VLB INFORMACIJOS | 07 - 2020 |RUGSĖJIS/SPALIS
poros lietuviams vėl suvienyti lietuvių tautą, nepaisant to, kur žmonės gyvena, dirba ar kuria šeimas.
Tėvynė Jums – JAV ar Lietuva? Man tėvynė yra ir Lietuva, ir taip pat JAV. Dabar aš gyvenu Lietuvoje ir dalyvauju Lietuvos gyvenime. Lietuva man yra tikra šalis, ne abstrakcija. Tikra šalis su savo problemomis ir, tuo pat metu, su savo gražiąja puse. Aš nuo 1988 metų išlaikau artimus ryšius su Lietuva. Savo vaikus pervežiau gyventi į Lietuvą 2007-2011 m., nes man buvo svarbu, kad jie gerai išmoktų lietuviškai, susikurtų lietuvišką tapatybę ir visuomet žinotų, kad šalia Amerikos turi antrą tėvynę – Lietuvą. Tačiau man Amerika davė išsilavinimą, formavo pasaulio suvokimą, ten mano vaikystė ir jaunystė. Dėl to aš visuomet mylėsiu Ameriką ir jos neišsižadėsiu. Žinoma, dabar Amerika išgyvena tamsų laikotarpį su amoraliu žmogumi – D. Trump‘as, užima prezidento postą, bet aš tikiu, kad vis dėlto ateis diena, kai į Amerikos politiką sugrįš moralė. Vis tiek Amerikoje yra daug gerų, sąžiningų žmonių, kurie moka atsirinkti, ir kuriems Amerikos ateitis rūpi.
Šiuo metu gyvenate Lietuvoje. Koks jis Jums – gyvenimas Lietuvoje? Atrodo, kad dabar mano gyvenimas Lietuvoje yra panašus į daugelio pasaulyje – gyvename pandemijoje, su apribojimais, mums visiems reikia išmokti gyventi su koronavirusu. O jeigu manote, kad aš turiu kažkokių privalumų, kurių kiti lietuviai neturi – turiu prisipažinti, kad gyvenu gana kukliai, mažame bute, tačiau džiaugiuosi gyvenimu ir esu dėkinga, kad galiu gyventi
laisvoje Lietuvoje. Aš atrandu daug gėrio Lietuvoje, bet tuo pat metu ir iššūkių.
Papasakokite apie savo dėstytojos kelią/darbą. Dėstau virtualiu būdu Pietų Meino universitete (University of Southern Maine). Aš dėstau kūrybinį rašymą ir ekologijos kursą, kuriame studentai susipažįsta su svarbiais ekologijai klausimais per literatūrą.
Rašoma, kad tapytojos talentą paveldėjote iš savo mamos. Ar pamenate tas akimirkas, kuomet mama mokė Jus piešti? Ką savo paveikslais norite pasakyti sau ir aplinkiniams? Aš atsimenu, kad vaikystėje mama tapydavo mūsų portretus ir taip pat piešdavo iliustracijas diasporos vaikų žurnalui “Eglutė”. Atsimenu, tam, kad galėtų piešti ramiai, ji mus – šešis vaikus – pasodindavo aplink stalą ir kol pati piešdavo, duodavo mums popieriaus ir pieštukų, pabandyti patiems. Mano mama buvo įsitikinusi, kad vaikas turi pats atrasti savo piešimo stilių ir kūrybinį kelią, taigi ji nemokydavo mūsų piešti pagal kokią nors techniką arba „mokyklą“. Gal todėl mano stilius ir liko toks vaikiškas? Tačiau ji nuolatos kalbėdavo apie meną bei menininkus ir tai praplėtė mano mąstymą apie meną, lavino pastabumą ir matymą. Aš nemanau, kad dailininkas gali kon-
Drauge su M. Šmitiene Hiutenfelde, Renhofo pilyje
krečiai įvardinti tikslą, ką nori pasakyti per savo paveikslus, tačiau, mano paveikslai yra giliai susiję su mano tikėjimu, dvasingumu, su gamta, su sapnais, su pasąmoniniu gyvenimu.
Esate lankiusi „Vasario 16-osios“ gimnaziją Hiutenfelde. Koks buvo tas laikas, praleistas lietuvybės židinyje Vokietijoje? Pasidalinkite prisiminimais. Aš lankiau „Vasario 16-osios“ gimnaziją nuo 1982 – 1984 m. Galiu pasakyti, kad tai buvo mano lietuviškosios tapatybės ieškojimų pradžia. Aš labai ryškiai prisimenu, jog pagrindinė priežastis, kodėl aš pati pasirinkau mokytis gimnazijoje, buvo noras geriau išmokti lietuvių kalbą. Pati tai pasirinkau. Mano tėvai nenorėjo, kad taip toli išvykčiau nuo namų. Jeigu norėtumėte daugiau paskaityti apie mano prisiminimus iš to laiko, galite tai padaryti mano bloge, mano tinklalapyje: www.laimavince.com. Trumpai, galima pasakyti, kad tada mus vienijo meilė Lietuvai, lietuviškos tapatybės puoselėjimas. Mūsų bendraklasių draugystės iš to laikmečio išlieka iki šios dienos, o praėjo daugiau negu trys dešimtmečiai. Mes, buvę gimnazistai, išlaikome kontaktą, vieni kitus aplankome, nors esame išsibarstę po visą pasaulį. Mano laikais buvo kelios asmenybės, kurios buvo teigiamos ir išmintingos bei vienijo mus per savo viziją ir idealizmą. Tai buvo Andrius Šmitas ir jo žmona Marytė Šmitienė, Kunigas Dėdinas, Herr Weigel ir kiti.
Dar spalį susitikote su Vokietijos lietuviais. Kaip jautėtės sugrįžusi į Hiutenfeldą, būdama kartu su ten gyvenančiais lietuviais? Sugrįžusi jaučiausi puikiai. Sunku patikėti, kad tiek laiko praėjo, o ramybės jausmas gimnazijoje ir kiti teigiami jausmai – tie patys. Man labai džiugu, kad apylinkėje dar yra lietuvių, kurie atvažiuoja į renginius gimnazijoje, dalyvauja, kuria visuomenę aplink gimnaziją.
Ko palinkėtumėte Vokietijos lietuviams?
Autorės knygoje – partizanų, tremtinių, aukų šeimų likimaipilyje
Palinkėčiau Vokietijos lietuviams nepamiršti, kokia nuostabiai graži Lietuvos gamta, kokia unikali lietuvių kalba bei kultūra, ir apsilankyti Lietuvoje kuo dažniau. Rašytojos asm. archyvo, Marytės Šmitienės nuotr. VLB INFORMACIJOS | 07 - 2020 |RUGSĖJIS/SPALIS 15
ĮDOMU. VOKIETIJOS LIETUVIŲ NUOMONĖ Redakcijos informacija Vokietijos politikai, siekdami sumažinti susirgimų skaičių, mėnesiui uždarė restoranus, viešojo maitinimo įstaigas.
Ständige Vertretung Berlyne
Čia, Vokietijoje, jos ypač populiarios. Nors, nieko keisto, juk Vilniaus gatvė ir jos restoranai – taip pat viruso židinys. „Protestuoti prieš galima ir neinant į gatves. Politikų, turistų ir berlyniečių pamėgto restorano Standige Vertretung, kuriame, sakoma, sudaroma nemažai politinių sandorių, savininkai, protestuodami prieš Vokietijos vyriausybės sprendimą nuo rytojaus mėnesiui uždaryti visus restoranus ir barus, paskelbė daugiau niekada neįsileisią kanclerės A. Merkel, Berlyno mero M. Muller ir dar kelių kitų politikų. Pareiškimas daugiau deklaratyvaus pobūdžio, nes gal Angela ten ir šiaip neitų (sakoma, kad kelis kartus buvusi), bet garsiai išreiškia visos verslo šakos pasipiktinimą. Galvoju, kam iš verslininkų Lietuvoje užtektų drąsos iškelti vidurinįjį pirštą svarbiausiems politikams?” – savo feisbuko paskyroje klausė rašytoja L. Neverbickienė – Ever Lietuvoje – antroji banga. Žmonės siaubingai pavargo nuo įtampos, lockdown’ų, ribojimų. Smulkusis, neformalaus švietimo paslaugas teikiantis verslas – liko be pajamų. Visos stovyklos, būreliai, treniruotės – atšauktos. Kaip ir kiti renginiai. Vėl nutilo muzika, šurmulys muziejuose, tačiau viešai besipriešinančių Vyriausybės sprendimams – nėra. Na, bent jau viešoje erdvėje.
Mada ir turgus tiesiog bažnyčioje. Hamburgas Rašytoja Jolita Herlyn: „Stebiu, stebiuosi ir nedrįstu vertinti. O kokia jūsų nuomonė? Ar veikiančioje bažnyčioje dera rengti padėvėtų drabužių, gražiai vadinamų – vintage, muges, kuriose suręstos net laikinos persirengimo kabinos? Ar maldai vieta nesvarbi ir, ar bažnyčia – tai bendruomenė, o ne pastatas? Vieną dieną čia gali nusipirkti du kilogramus drabužių už 40 eurų ar Saint Laurent vyriškų kojinių porą už 10 eurų, o kitą – nuo viso to atsiriboti ir atverti širdį dvasingumui?“ – savo paskyroje klausė Hamburgo lietuvė. Dalinamės įdomiu kompozitorės, taip pat Hamburgo lietuvės Akvilės Kalinaitės pamąstymu: „Keletas minčių perskaičius postą ir komentarus: Mados turgus St. Johannes bažnyčioje 16 VLB INFORMACIJOS | 07 - 2020 |RUGSĖJIS/SPALIS
1. Ši bažnyčia (red. Pastaba – St. Johannis) atspindi Hamburgo rajoną,
kuriame ji yra. Altona – kaip koks lietuviškas užupis – menas, ekologija, miestietiška kultūra yra persunkus šio rajono gatves. 2. Kiekviena Evangelikų-liuteronų bendruomenė turi savo savivaldą. Išnuomoti ar paskolinti bažnyčią nusprendė pati vietos bendruomenė (Kirchengemeinderad – valdyba). Vadinasi, tokiomis vertybėmis vadovaujasi pati bendruomenė, kuri už šią bažnyčią ir yra atsakinga. 3. St. Johannes bažnyčia yra vadinama Kulturkirche, ji yra viena populiariausių vietų modernios muzikos koncertams, ją renginiui išsinuomoti gali praktiškai bet kuri kultūrinė įstaiga (na, gal kaip Kotrynos bažnyčia Vilniuje, tik kad veikianti). Įdomus faktas – šioje bažnyčioje ne kartą grojo lietuvių kolektyvai, man teko būti šiuolaikinio kamerinio orkestro „NIKO“ koncerte. 4. Šiaurės Vokietijos evangelikų liuteronų bažnyčia (organizacija, vienijanti visas Ev. Liut. bažnyčias šiaurės Vokietijoje) jau ilgus metus prioritetą teikia ekologijos temai, perdirbimui – vok. Nachhaltigkeit. Dėl šios priežasties toks vintažinis turgus bažnyčioje bendruomenei asocijuojasi ne su gausa, o su tuo, kad jie prisideda prie masinės produkcijos mažinimo, perdirbimo, antrinio panaudojimo. Iškart visai kita emocija, visai ne šventvagiškumas.
Ar maldai vieta nesvarbi?
5. Jurga Lago sveikai išdėstė apie vertybes ir žaidimo taisykles. Pritariu, kad tokios taisyklės reikalingos. Tik prie tų taisyklių ir tradicijų kiekvieną skatinu kaskart paklausti savęs – kas mums yra vertybė, o kas tik tradicija, kuri kitam gal visai nieko nereiškia, o ir pasaulio nesugadina. Kay Nietfeld/dpa, Jolitos Herlyn nuotr.
LIETUVIŲ KULTŪROS INSTITUTO ATEITIS ŠVIESI – IŠRINKTA NAUJA VALDYBA Irma PETRAITYTĖ-LUKŠIENĖ Taip!, 2021 metais tikrai minėsime Lietuvos kultūros instituto 40 metų jubiliejų. Vokietijos lietuvių bendruomenė dės visas pastangas tęsti dr. Vinco Bartusevičiaus ir jo komandos 1981 metais pradėtus ir vykdytus lietuviško paveldo Vokietijoje išsaugojimo darbus, apjungiant su šių dienų idėjomis ir toliau vykdys veiklą mokslo bei kultūros srityse.
Š. m. rugsėjo 19 d., Renhofo pilyje, Hiutenfelde, įvyko Lietuvos kultūros instituto (LKI, toliau – Institutas) narių ir VLB Tarybos narių pasitarimas. Susitikime dalyvavo ilgamečiai Instituto bendradarbiai – Ona Bartusevičienė, Arthur Hermann ir Petras Odinis, aktyviai dirbę nuo Instituto įkūrimo pradžios 1981 metais, taip pat – VLB Tarybos narės Marija Dambriūnaitė-Schmidt, dr. Sandra Petraškaitė-Pabst, Rasa Modic, Irma Petraitytė-Lukšienė, VLB Tarybos narė ir Vasario 16-osios gimnazijos direktorė Rasa Weiß, dr. V. Bartusevičiaus sūnus Tomas Bartusevičius bei ilgametė VLB sekretorė Rūta Lange. Susitikimo pradžioje tylos minute buvo pagerbtas Instituto įkūrėjas ir ilgametis vedėjas dr. V. Bartusevičius, o jo žmona O. Bartusevičienė jautriai ir šiltai prisiminė didžiulį VLB INFORMACIJOS | 07 - 2020 |RUGSĖJIS/SPALIS 17
jos vyro entuziazmą ir užsidegimą, nenuilstamą rūpestį Instituto archyvo išsaugojimu. Buvo ne tik susipažinta su lig šiol vykdyta Instituto veikla, bet ir pradėtos braižyti ateities gairės.
Susitikimo dalyviai Renhofo pilies kieme
Lietuvių kultūros instituto veikla – kruopščiai dokumentuota
Visi dalyviai vieningai pritarė idėjai, kad būtina tęsti ir užtikrinti tolimesnę Instituto veiklą, nes tai yra visos Vokietijos lietuvių bendruomenės istorinis ir kultūrinis paveldas. Labai svarbu ne tik toliau archyvuoti lietuvių pėdsakus Vokietijoje, rengti mokslinius akademinius renginius, bet ir, pasitelkus profesionalius muziejininkus, sukurti konceptą muziejaus pedagogikai, vykdyti edukacinę veiklą. P. Odinis pasakojo apie 30 metų laikotarpyje vykdytas svarbias Instituto iniciatyvas, atsižvelgiant į to laikmečio situaciją. Būtent šio Instituto dėka tiek Šaltojo karo metais, tiek ir po Nepriklausomybės atgavimo į konferencijas buvo sukviečiami mokslininkai, istorikai iš Lietuvos ir Vokietijos. Institutas vykdė tarpininko tarp abiejų valstybių vaidmenį. Visa veikla, vadovaujant dr. V. Bartusevičiui, yra kruopščiai dokumentuota. Dr. V. Bartusevičiaus mirties metinių pagerbimo ir Instituto 40 metų jubiliejaus proga, atsižvelgiant į COVID19 apribojimus, numatyta suorganizuoti Instituto konferenciją kitų metų balandžio 17-ąją Renhofo pilies salėje.
P. Odinis, O. Bartusevičienė ir A. Hermann
Instituto darbus tęs lig šiol buvę nariai – Arthur Hermann, Petras Odinis, prof. dr. Manfred Klein, dr. Vilius Lehnert, dr. Christina Nikolajew. Prie Instituto veiklos prisijungs įstoję nauji nariai: M. Dambriūnaitė-Schmidt, dr. S. Petraškaitė-Pabst, R. Modic, I. Petraitytė-Lukšienė, R. Weiß, T. Bartusevičius ir R. Lange. Išrinkta nauja Instituto valdyba: dr. Sandra Petraškaitė-Pabst – vadovė, Irma Petraitytė-Lukšienė – vadovės pavaduotoja, Marija DambriūnasSchmidt – iždininkė. Kontrolės komisijos narės: Rūta Lange ir Rasa Modic
Išrinktos naujos Instituto valdybos narės 18 VLB INFORMACIJOS | 07 - 2020 |RUGSĖJIS/SPALIS
Autorės nuotr.
DRĄSUSIS BALTIJOS ŠALIŲ KINAS MIUNCHENE Irma PETRAITYTĖ-LUKŠIENĖ Š. m. rugsėjo 24-27 dienomis vyko antrosios Baltijos šalių kino dienos Miunchene („Baltische Filmtage München“) – bendras lietuvių, latvių, estų bendruomenių Miunchene ir Miuncheno miesto biblio-
tekos projektas. Šiųmečio kino dienų raktinis žodis buvo – drąsa, tad ne veltui paminėtas ir Lietuvos nepriklausomybės atgavimo 30 metų jubiliejus. „Dabartiniai kino kūrėjai iš Latvijos, Estijos ir Lietuvos rodo, kad nepakeičiama Europos istorijos ir kultūros dalis randasi Baltijos šalyse“ ir „Tai yra filmai, atveriantys Europos auditorijai naujas perspektyvas“ – taip apie Baltijos šalių kino dienas rašė Bavarijos radijas ir televizija Bayerischer Rundfunk, apie kino dienas taip pat parengę televizijos reportažą bei radijo laidą. Į kino dienas taip pat
Baltijos šalių kino dienos Miunchene
didžiausias Vokietijos dienraštis Süddeutsche Zeitung. Kino dienų metu buvo rodomi geriausi dokumentiniai ir vaidybiniai filmai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos kino salėje Carl-Amery-Saal, Miuncheno miesto centrinėje bibliotekoje, prie Gasteig kultūros centro. Šiais metais rodyti šie lietuvių režisierių filmai: • Dokumentinis filmas „Kelionės namo“ (2019). Režisierė Ramunė Rakauskaitė. Tai nuotaikinga, niekad kine nepasakota istorija apie pirmąsias Amerikos lietuvių akistatas su okupuota tėvyne. Ką jautė ir matė atvykstantys - šiandien nepakartojama bei keista. Karo metais priverstiems palikti šalį filmo herojams įstrigo nostalgiški, naivūs tėvynės vaizdiniai ir lūkesčiai. Tačiau atvykus jų laukė kitokia realybė! • Lietuvos kandidatas „Oskaro“ nominacijai geriausio dokumentinio filmo kategorijoje (2018) – Arūno Matelio filVLB INFORMACIJOS | 07 - 2020 |RUGSĖJIS/SPALIS 19
„Baltische Filmtage München“ organizatorės
mas „Nuostabieji lūzeriai. Kita Planeta“ (2017). Po filmo nuotoliniu būdu vyko pokalbis su režisieriumi Arūnu Mateliu. Tai istorija apie herojus, liekančius šešėlyje, ir pasaulį, į kurį buvo uždrausta pažvelgti kino kūrėjams 43 metus. Dokumentinis filmas pasakoja apie vienas sudėtingiausių bei populiariausių dviračių varžybų pasaulyje – „Giro d’Italia“. Tačiau ne apie asmeninę garbę ir šlovę, o apie herojus, liekančius užnugaryje ir savo pasiaukojimu nutiesiančius kelią į pergalę komandos lyderiams. • Festivalį uždarė Lietuvos kino klasika – filmas „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ (1990). Režisierius Raimundas Banionis.
Kino dienos prie ekranų sukvietė nemažai žiūrovų 20 VLB INFORMACIJOS | 07 - 2020 |RUGSĖJIS/SPALIS
Tai pasakojimas apie 1972-uosius metus Kaune. Nedidelė paauglių grupelė slapčia klausosi Liuksemburgo radijo ir svajoja. Visi jie gyvena tame pačiame name, kuriame anksčiau buvo viešbutis „Amerika“. Jų nekalta veikla susidomi KGB. Saugumo agentai perskaito vaikų laiškus, siųstus į Liuksemburgo radiją. Netrukus drauge su milicija jie išdrasko šį paauglių būrelį. Tai filmas apie lietuvių „hipių“ kartą, apie metą, kai susidegino Romas Kalanta, kai prasidėjo menininkų emigracija, kai suaktyvėjo slaptųjų tarnybų veikla. Baltijos šalių kino dienų organizatorės ir kuratorės: Irma Petraitytė-Lukšienė, Miuncheno lietuvių bendruomenė Laila Dambekalna, Lettischer Kulturverein e.V. „Namejs“ Anu Stolovits ir Kristel Kaljund, Estnischer Gemeinschaft in Deutschland e. V. - Regionalgruppe München Sabine Hahn, Münchener Stadtbibliothek
Renginio rėmėjai: Lietuvos Respublikos ambasada Vokietijoje, Estijos ambasada Berlyne, Estijos bendruomenė Vokietijoje, Eesti Kultuurkapital, MORGEN e.V. ir House of Resourse. Organizatorių, autorės nuotr.
PORTRETAI Evelina KISLYCH-ŠOCHIENĖ Tėvelio noras keliauti į Vokietiją tobulėti 1992 metais skambėjo taip, tarsi jis būtų ketines skristi į mėnulį. Tobulėti taip pat norėjo ir birštonietis Elinas Venckus, šiuo metu gyvenantis Miunsteryje, kuris paskutinius ketverius metus, kartu su Evelina Kislych-Šochiene rūpinosi žurnalo „Informacijos“ leidyba.
IŠLIPI MĖNULYJE, O MĖNULIEČIAI TAU SAKO: „LABAS“ Papasakok savo šeimos istoriją (galvoje turiu atsidūrimą Vokietijoje ir pan.). Vieną gražų rytą mano tėtis pabudo ir pareiškė, jog išvažiuoja į Vokietiją, pagrįsdamas tai tuo, jog jis nori tobulėti. Žinoma, kelias tais laikais nebuvo lengvas. Tai skambėjo taip tarsi žmogus skristų į mėnulį. Kad ir kaip bebūtų neįti-
„Labas“
„Norėtųsi, kad nustotumėm skirstyti žmones į lietuvius, ne lietuvius arba pusiau lietuvius. Norėtųsi, kad nebūtų atiminėjami iš lietuvių pasai ir galų gale lietuviai, besijaučiantys lietuviais, galėtų susigrąžinti Lietuvos pilietybę, kol dar jie gyvi, nes tik vienybės dėka mūsų tauta sugebės išlikti, todėl patariu kiekvienam lietuviui norėti tobulėti“, – pasakoja Vokietijoje daugiau nei 27 metus gyvenantis lietuvis. Kalbiname Eliną apie jo šeimos istoriją, mokslus Vasario 16-osios gimnazijoje, darbus ir neatsiejamą gyvenimo dalį – muziką.
kėtina, jis tai įgyvendino. Žinoma, kelias iki šio sprendimo irgi buvo neeilinis. Kas vasarą mes dalyvaudavome Vengrijoje vykusiose menininkų stovyklose, kur bendraudavome ne tik su žinomais Lietuvos tautodailininkais, bet ir su menininkais iš įvairių pasaulio šalių. Tokiu būdu užsimezgė draugystė ir su Vokietijoje gyvenančiais menininkais. Tobulėti norėjau ir aš. Vieną vakarą, kai tėtis buvo grįžęs namo į Birštoną, jis man pasakė, jog bus rodomas reportažas apie užsienio lietuvių Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje. Pamenu, sėdėjome miegamajame antrą valandą nakties ir laukėme. Pažiūrėjus penkių minučių reportažą, tėtis atsisuko į mane ir paklausė: „Nori?“ Aš atsakiau: „Taip.“ Prabėgo beveik metai. Tėveliai pardavė tuo metu gana vertingą „Lada 6“ markės automobilį ir sumokėjo metinį mokestį už mokslą Vasario 16-osios gimnazijoje. Vasaros atostogų VLB INFORMACIJOS | 07 - 2020 |RUGSĖJIS/SPALIS 21
pabaigoje stebuklingai pavyko susitvarkyti dokumentus ir mes su mama išvykome į Vokietiją. Kadangi prie Lazdijų sienos eilės tuo metu buvo fantastiškai ilgos, nutarėme važiuoti traukiniu. Atvykę į Kybartų geležinkelio stotį, supratome, jog į traukinį papulti, net ir rezervavus vietas, gali nepavykti, nes cigaretėmis ir viskuo kitu prekiaujantys žmonės grūdo savo bagažą bei lipo patys į traukinį jau net ir per langus. Traukinys atrodė panašus į konservų dėžutę. Kažkaip stebuklingai pavyko prasibrauti iki traukinio konduktoriaus, kuriam mus su dviem dideliais lagaminais dar pavyko įlaipinti į traukinį. Traukinyje stovėjome ant vienos kojos ir siūbavome tarsi karklai, kaip koks vienas didelis organinis luitas. Pasiekėme Lietuvos – Lenkijos sieną. Traukinys sustojo. Prasidėjo kontrolė. Supratome, jog šilta rugpjūčio naktis traukinio vagone netaps romantiška avantiūra. Netrukus pradėjo trūkti oro. Kiek įkaušę prekiautojai nutarė pasišaudyti dujiniais pistoletais. Mums pasisekė, nes tik tuomet leido atidary ti duris ir pramankštinti nutirpusias kojas. Visi šiek tiek nurimo. Tai buvo vienas iš tų kartų gyvenime, kuomet supratau, jog ir stovint galima miegoti. Taip praėjo aštuonios valandos. Mes pasiekėme pirmąją Lenkijoje esančią stotelę, ir traukinys ištuštėjo. Pamenu, jog pabudome kažkur netoli Varšuvos ir stebėjomės, kad niekas neapvogė. Varšuvoje persėdome į kitą traukinį ir atvykome į Leipcigo stotį, kur mus pasitiko brolis su tėčiu. Praleidome puikią dieną kartu ir jau kitą dieną, po įspūdingos kelionės greituoju traukiniu, mus pasitiko žaliasis gimnazijos autobusiukas Lampertheime, kuris mus nuvežė į Hiutenfeldą. Neapsakomas jausmas – išlipi mėnulyje, o mėnuliečiai tau sako: „Labas“. Pirmoji diena kažkuo priminė Vengrijoje vykstančias stovyklas, kur vyrauja kalbų bei įpročių įvairovė. Mamos paklaustas atsakiau, jog galutinai nusprendžiau likti čia. Baigei Vasario 16-osios gimnaziją. Kokie buvo Tavo metai išskirtinėje ugdymo įstaigoje? Laikas Vasario 16-osios gimnazijoje bėgo gana greitai ir linksmai. Į Vasario 16-osios gimnaziją aš atvykau beveik su
Grupė „elinas“ – „better way“ video klipo filmavimas 22 VLB INFORMACIJOS | 07 - 2020 |RUGSĖJIS/SPALIS
pirmąja lietuvių iš Lietuvos banga. Todėl abipusis susidomėjimas buvo labai didelis. Kiekvienas Vasario 16-osios gimnazistas, sutiktas bet kuriame pasaulio kampelyje – vienos spalvingos šeimos dalis, nes kiekvienas nešioja tą ypatingą saulę savyje. Norėčiau paminėti gimnazijos orkestro vadovą Arvydą Paltiną, jo neįprastai drąsius sprendimus, kai orkestre sintezatoriais smuiko ar fleitos partijas grodavo merginos, nes tiesiog trūkdavo neklavišiniais instrumentais grojančių mokinių. Sykį, koncertuojant Italijoje, netikėtai dingo elektra. „Smuiko ir mušamųjų“ solinis koncertas buvo nerealus. Taip pat esu labai dėkingas vokiečių kalbos mokytojai poniai Staufenberg, kurios jau, deja, nėra gyvųjų tarpe. Esu dėkingas už jos kantrybę, griežtumą ir originalumą mokant vokiečių kalbos. Taip pat norėčiau paminėti direktorių Andrių Šmitą, kuris sunkiose situacijose pakankamai atlaidžiai ir ramiai reaguodavo į gimnazistų nusižengimus.
Menas – neatsiejamas nuo Tavojo gyvenimo. Gimnazijoje buvai subūręs muzikinę grupę. Papasakok, kokia buvo Tavo grupės sudėtis, kur vykdavo koncertai? Iš tiesų viskas prasidėjo Birštone, kai man buvo 13 metų. Baigęs smuiko klasę muzikos mokykloje, nutariau mokytis groti gitara. Deja, mūsų mokytojas išvyko gyventi į kitą miestą, todėl su draugu Laimonu Pikučiu iš kažko pa-
Grupė „elinas“ – „the shoot“
siskolinome gitarą ir pradėjome kurti dainas. Taip abu mokėmės groti gitara, sukūrėme savo grupę. Esu labai dėkingas Birštono kultūros centro direktoriui Zigmui Vileikiui, kuris įvertino mūsų entuziazmą ir suteikė patalpas bei aparatūrą. Beje, ši studija egzistuoja ir dabar. Mūsų sukurtos grupės atmaina vėliau buvo pavadinta grupe „Langas“ ir ilgesnį laiką savo veiklą vystė Lietuvoje. Deja, man neteko ilgai muzikuoti Birštone, nes išvykau į Vasario 16-osios gimnaziją. Čia mes turėjome savo „muzikinę oazę“ – roko kambarį, kuriame iš kartos į kartą tuos pačius instrumentus glamžėme su tokiais muzikantais kaip Rimas Čuplinskas (grupė „Musmirė“), Viktoras Diawara (grupė „BoP“, vėliau „Skamp“), Vytas Lemkė („BoP“, vėliau „Alias Eye“), Justas Čekuolis (grupė „BoP“, vėliau grupės „G&G Sindikatas“ bosistas bei vadybininkas) ir kitais. Neretai vykdavo bendros „Jam Sessions“ arba audio įrašų darbai. Grupė „elinas“ susikūrė Miunsterio mieste vieno vakarėlio metu, kai iš kažkokio ispano teko atimti gitarą tam, kad išgelbėti vakarėlio nuotaiką. Vėliau buvau užkalbintas vaikino, vardu Anton, kuris paprašė jam perskambinti. Neužilgo susitikome, jis grojo mušamaisiais. Netrukus surinkome komandą, pradėjome koncertuoti Miunsterio baruose su savo dainomis. Vėliau grupės sudėtis kiek keitėsi, keitėsi ir miestai, koncertų salės didėjo. Atsiradus galimybei muziką publikuoti internete, įkėlėme savo įrašus
ir į „Frype“ portalą, kuriame ilgiau nei metus buvome pirmose vietose roko muzikos kategorijoje su daina „Upside down“. Žinoma, pradėjome koncertuoti ir užsienyje. Pasirodėme tokiuose festivaliuose, kaip „Stemweder Open Air Festival“ Štemvėdėje / (vok. Stemmwede), „Salt Sound Festival“ Šventojoje, „Roko naktys“ Zarasuose, „Die Heide raucht – Open Air“ Diokingene (vok. Döckingen), tokiuose klubuose kaip „Lokschuppen“ Bylefelde (vok. Bielefeld), „Kurpiai“ Klaipėdoje, „Brodvėjus“ Vilniuje, „Gleis 22“ Miunsteryje (vok. Münster), „Artistai“ Vilniuje, „Ramybė“ Palangoje ir daugelyje kitų. Neretai dalinomės scena su tokiais atlikėjais ir grupėmis, kaip „Minor majority“, „Reamonn“, „Kettcar“, Alina Orlova, „Pieno lazeriai“, „The cheaters“ ir kt. Netrukus grupės „elinas“ dainos buvo grojamos „ZIP FM“ eteryje, o su daina „Upside down“ net 9 savaites buvome radijo stoties „Radiocentras“ topuose. Grupės video klipas dainai „Better way“ ilgiau nei septynias savaites buvo „MTV Baltic“ Top 20 gretose. Mielai prisimenu Aro Vėberio organizuotą „Frype-Rock“ koncertą „New York“ klube Vilniuje, kuriame vyko ir mūsų debiutinis pasirodymas Lietuvoje. Čia mes susipažinome su tokiomis grupėmis, kaip „Biplan“, „Amberlife“, „Rebelheart“ ir kt. Taip pat labai mielai prisimenu mūsų pasirodymą laive, priešais Notre-Dame katedrą ant Senos upės Paryžiuje, kur taip pat kartu koncertavo ir grupė „Biplan“. Tai buvo vienas iš tokių momentų, kai sustoja laikas ir tu supranti kodėl tu darai tai, ką darai. Žinoma, ne kartą teko groti ir užsienio lietuvių publikai. Ta proga norėčiau išreikšti didelę padėką Rimui Čuplinskui bei Agnei Ručytei už „EUROfestival“ – festivalių organizaciją Hiutenfelde, kur turėjome progą susipažinti su tokiomis grupėmis, kaip „Fool‘s Garden“, „Dante‘s dream“, „Virge“, „Taurinta“ ir kt. Redakcija žino, kad ir toliau muzikuoji bei planuoji išleisti albumą. Mes nufilmavome vaizdo klipą dainai „Gal“, baigėme įraVLB INFORMACIJOS | 07 - 2020 |RUGSĖJIS/SPALIS 23
šinėti albumą ir supratome, jog ne visi norime kilti toliau, ne visi norime eksperimentuoti. Todėl mūsų grupės veikla buvo šiek tiek pristabdyta. Eiti šiuo keliu toliau nutariau vienas. Nuo pat vaikystės esu grupės „Queen“ gerbėjas. Galbūt todėl nemėgstu, kai viskas nudažoma viena spalva. Manau, kartais to gal ir reikia, bet kartais pakanka, kuomet apsiribojama viena daina, o ne viena spalva dažomas visas albumas. Todėl visas pirmasis albumas buvo pilnai perdarytas, o antrąjį solinį albumą ruošiu dabar, jį baigus planuoju publikuoti abudu, vieną po kito.
Esi diplomuotas dizaineris. Įvardyk ryškiausius ar įdomiausius projektus, kurių ėmeisi. Įdomiausias projektas tikriausiai buvo video klipas „Better way“, nes tuo metu filmuoti vandenyje ir užpilti vandeniu kambarį nebuvo taip paprasta, o ir specialios aparatūros tuomet faktiškai nebuvo įmanoma gauti. Tai buvo labai įtemptas ir kūrybiškas darbas. Nežiūrint to, manau, jog kiekviename projekte būna daug įdomių momentų, ypač kuomet tu tarsi pradedi kelionę, nežinodamas kur visgi šiandien tu eisi ir kažkada jauti, kaip pradeda dirbti fantazija, galvoje pradeda sproginėti įvairios mintys ir kažkada tau gimsta kažkokia, gal net iš pirmo žvilgsnio banali mintis. Šie momentai man patys įdomiausi. Žinoma, dalį mano projektų galite rasti ir mano tinklapyje – www.elinas-design.de. Beveik ketverius metus kūrei Vokietijos lietuvių bendruomenės žurnalą. Kokie buvo tie metai? Kaip, Tavo akimis žiūrint, keitėsi šis leidinys? Ką tik suvokiau, jog praėjo ketveri metai. (Šypsosi). Kažkaip labai greitai, tikriausiai esu per lėtas. (Šypsosi). Manau, kad šitie metai buvo taip pat labai spalvingi. Žurnalo „Informacijos“ leidyba vyko labai sparčiai, keitėsi turinys, dizainas. Neretai teko diskutuoti apie estetinius faktorius ir su redakcija, o tai galiausiai leidinį sparčiai pastūmėjo į priekį. Labai norėtųsi, jog šį leidinį išlaikytu-
Grupės „elinas“ ir „lhama“ – „Eurocityfest“ Miunsteris 24 VLB INFORMACIJOS | 07 - 2020 |RUGSĖJIS/SPALIS
mėme ir ateities kartoms, ką pavyko padaryti iki šiol ir kitiems.
Pakalbėkime ir apie vertėjavimą, kuris ne mažiau svarbus Tavo gyvenime. Lietuvių rašytoja Rūta Mataitytė, dirbanti vertėja Norvegijoje, yra išleidusi ne vieną knygą, kurios personažai pasakoja savo, vertėjų istorijas, kurios dažnai nemalonios, slegiančios. Papasakok keletą liūdniausių, labiausiai paveikusių situacijų. Nuo pat vaikystės mėgau bendrauti. Mokykloje rusų, bei anglų kalbų mokytojos mane kartais vadino papūga, nes klausos dėka pavykdavo švariai atkartoti žodžius. Gyvenimo kelyje turėjau nemažai galimybių bendrauti su daugybe įvairių žmonių, tokiu būdu išmokau penkias kalbas. Trijomis iš jų vertėjauju. Vertėjauti pradėjau dar studijų laikais. Tuomet dar nemaniau, jog tai taps mano kasdienybe. Tačiau su kiekviena byla, su kiekvienu atveju ne retai teko sužinoti ir išmokti kažką naujo, todėl kaskart norėjosi vis daugiau, norėjosi tobulėti. Man tai faktiškai kaip sportas. (Šypsosi). Kaskart norisi pagerinti rezultatus. Norečiau išlaikyti profesionalumą, konfidencialumą ir bešališkumą, todėl, nors ir kaip knietėtų papasakoti kažką apie vertėjavimų kasdienybę, privalau susilaikyti ir nelaužyti priesaikos įsipareigojimų.
Grupės „elinas“ fotosesija Olandijoje
Pasaulio lietuvių gyvenimai dažniausiai skyla į du. Tavo atveju – į vokiškąjį ir lietuviškąjį. Kuris – lietuviškasis ar vokiškasis – gyvenimas Tau artimesnis? Kokia yra Tavoji tapatybė? Gyvendamas Lietuvoje labai žavėjausi užsienio lietuviais. Vien jau ta mintis, kada žmonės atvažiuoja į kitą šalį ir gali su kitais kalbėti lietuviškai, yra nuostabi. Tai nėra savaime suprantamas dalykas, tai yra neįkainuojamas nuopelnas Lietuvai, ko šiais laikais ne retas Lietuvoje neįvertina. Problema
dažnai slypi tame, jog žmonės viską mato iš vienos perspektyvos ir net nebando suprasti, jog jų sprendimai bus žymiai tobulesni, jeigu jie pajėgs viską matyti bent jau iš dviejų perspektyvų. Mano senelis gyveno „Vienybės“ gatvėje, kas mus, brolius ir seseris vis dar vienija, nors senelio jau seniai nėra. Norėtųsi, kad grįžtų mūsų vienybė. Norėtųsi, kad nustotumėm skirstyti žmones į lietuvius, ne lietuvius arba pusiau lietuvius. Norėtųsi, kad nebūtų atiminėjami lietuviams pasai ir galų gale lietuviai, besijaučiantys lietuviais galėtų susigrąžinti Lietuvos pilietybę, kol dar jie gyvi, nes tik vienybės dėka mūsų tauta sugebės išlikti, todėl patariu kiekvienam lietuviui norėti tobulėti. „Adatos“, Julia Holtkötter, Stephanie Koch ir asm. archyvo nuotr.
SUSIDĖJĘ STEBUKLINGĄSIAS KUPRINES IR IŠKELIAVĘ Į VOKIETIJĄ Ija NEIMONTIENĖ „Ruduo, ruduo, krenta lapai auksiniai ir leidžiasi tyliai. Ruduo, ruduo, šiandien mes susitikome kartą...“, - būtent šie žodžiai iš Rasos Bubulytės dainos „Medžiai be lapų“ skamba galvoje prisiminus spalio 10 d. vykusį mano pirmąjį susitikimą su Hamburgo lietuvių bendruomenės nariais – pėsčiųjų žygį gamtos draustinyje Lüneburg Heide.
Esu vardu Ija (taip, Ija, ne Ilja). Drauge su vyru Mindaugu auginame 3 metų dukrelę Adelę. Į Vokietiją atvykome iš Vilniaus pernai rugsėjo pradžioje. Tiesa, pirmiausiai metus laiko gyvenome Kelne, o šios vasaros pabaigoje teko persikelti į Hamburgą. Galima sakyti, kad esame čia tikri naujokai.
Atvykimo priežastis – karinė tarnyba Mūsų šeimos atsiradimo Vokietijoje priežastis nėra labai jau tipinė: atvykome čia todėl, kad mano vyras yra karininkas (Lietuvos kariuomenės majoras) ir buvo trims metams komandiruotas į Vokietiją kelti kvalifikacijos. Per pirmuosius metus Bundesvero Federalinėje kalbų tarnyboje (Bundessprachenamt) Hiurte (prie pat Kelno) jam teko, taip sakant, „nuo nulio“ išmokti vokiečių kalbą, o nuo šio VLB INFORMACIJOS | 07 - 2020 |RUGSĖJIS/SPALIS 25
rugsėjo jis pradėjo dviejų metų trukmės mokslus Hamburge esančioje Bundesvero vadų akademijoje. Kadangi trys metai yra išties ilgas laiko tarpas, net nesvarstėme kitos galimybės nei vykti į Vokietiją drauge. Tam tikra prasme teko pasiaukoti, bet tikėjau, kad tokiu būdu praplėsime savo akiratį, atrasime naujų draugų ir savaip patobulėsime. Be to, maniau, kad atvykus į kitą šalį ir dažnai būnant ne komforto zonoje dėl kalbos bei tam tikro kultūrinio barjero, dar ir sustiprėsime kaip šeima. Turiu pasidžiaugti, kad šiandien jaučiuosi neklydusi. Kelnas – meilė iš pirmo žvilgsnio Miestas, į kurį norisi ir tikiu, kad norėsis visuomet sugrįžti. Čia man patiko viskas: tvarka, architektūra, puikus oras, Reinas, parkai, šilti bei tolerantiški žmonės. O kur dar Kelno karnavalas. Pradžioje, žinoma, netruko ir nesusipratimų, ir baimių, ir nežinios, tačiau viską pavyko išspręsti tiek anglų, tiek rusų kalbomis, kurias mokame abu su vyru. Pamenu, labai stebėjomės ir kartais piktinomės, kad butai neturi numeracijos, kaip mums buvo įprasta. Stebėjomės, kiek ilgai Vokietijoje užtrunka sutvarkyti kai kuriuos iš pažiūros paprastus administracinius reikalus bankuose ir įvairiose valstybinėse įstaigose. Galų gale, kiek dar daug čia naudojama popieriaus (reklamoms, priminimams, sąskaitoms, ataskaitoms ir pan.), kiek dar daug kur nėra galimybės atsiskaityti banko kortele arba galima tik su vokiška. Tačiau tuo pat metu žavėjomės, kiek žmonių čia sportuoja ir visaip kaip juda, kiek važinėjančių dviračiais, kiek aplink aktyvių ir pramogaujančių vyresnio amžiaus žmonių. Tikiu, greit pažinsime ir Hamburgą. Negaliu nepapasakoti ir apie apie savo „stebuklingają“ kuprinę. Paklausite kodėl ji stebuklinga? Nes ant jos puikuojasi nedidelė Lietuvos vėliavėlė, kurios dėka man ne kartą teko susipažinti tiek su tautiečiais, tiek su vokiečiais, kurie buvo joje lankęsi. Jau praktiškai nebenustembu kur
Hamburgo lietuvė Ija ir Adelė 26 VLB INFORMACIJOS | 07 - 2020 |RUGSĖJIS/SPALIS
Ija ir Mindaugas Neimontai
nors išgirdusi klausimą: „Jūs iš Lietuvos?“ arba „Sind Sie aus Litauen?“. Būtent taip Kelne sutikau savo nuostabiąją draugę Gabrielę, su kuria iki šiol palaikome ryšį. Trumpai tariant, rekomenduoju kažką tokio tautiško turėti visiems, kurie yra užsienio šalyje naujokai ir dar neturi plataus draugų bei pažįstamų rato.
Už komforto zonos – tobulėjimas Mano vyrui per metus intensyvaus mokymosi (po 5-10 val. per dieną) pavyko pasiekti reikiamą vokiečių kalbos mokėjimo lygį. Labai juo didžiuojuosi. Tuo tarpu aš, nors ir vidurinėje mokykloje ją mokiausi, beveik viską buvau primiršusi. Prisipažinsiu, kadangi gyvenant Kelne auginau namie dukrelę ir skyriau didžiąją laiko dalį jai, man nepavyko labai daug pačiai išmokti. Tačiau dabar mes Hamburge. Adelė dabar turi galimybę pusdienį praleisti Bundesvero vadų akademijos teritorijoje esančiame darželyje, o aš – šiek tiek laiko skirti sau. Nieko nelaukdama pradėjau lankyti vokiečių kalbos kursus. Džiaugiuosi, kad turėtos žinios pamažu grįžta ir, kad įgyju vis daugiau drąsos pakalbėti vokiškai. Jei kas neaišku, dabar jau turiu ir gerą mokytoją namuose. Labai džiaugiuosi, kad dukrelė lanko būtent vokišką darželį, kur per keletą metų pramoks vokiečių kalbos. Grįžę į Lietuvą būtinai stengsimės tai tęsti, nes tai svarbu ne tik vaiko vystymuisi, bet ir ateities perspektyvoms.
Hamburgo lietuviai
Psichologinis ramstis – bendruomenė Naujas pradžias mūsų gyvenimuose praktiškai visuomet lydi psichologiniai iššūkiai, tad nenuostabu, kad tokiais momentais mus traukia ten, kur esame saugesni, kur mus geriau supranta, kur patys galime jaustis laisvi ir savi. Būtent todėl su vyru apsidžiaugėme prieš keletą savaičių gavę Hamburgo lietuvių bendruomenės pirmininkės Astos Korinth kvietimą susipažinti. Džiaugiamės, kad pažinties metu aptarti planai ir lūkesčiai netruko virsti realybe, ypač turint omenyje COVID-19 situaciją. Smagu, kad organizacijos veikla nesustoja ir yra ieškoma įvairių būdų, kaip palaiky-
ti ryšį su bendruomenės nariais nenusižengiant šalyje galiojančioms pandemijos suvaldymui skirtoms taisyklėms. Pėsčiųjų žygis – puikus to pavyzdys. Tiesa, minėtos aplinkybės lėmė, kad šis žygis nebuvo plačiai anonsuotas siekiant pritraukti kuo daugiau dalyvių. Todėl labai apsidžiaugiau gavusi pasiūlymą prisijungti ir tokiu būdu susipažinti bent su dalimi bendruomenės narių.
20 kilometrų lietuviško juoko Spalio 10-osios rytą, kaip sutarta, atvykau su šeima į Egestorf miestelio aikštę. Netrukus pasiruošėme žygiui, susipažinome. Mūsų kompanija buvo labai spalvinga: apie 20 žygeivių, tame tarpe ir mažųjų, ir suaugusiųjų, ir senjorų. Nedera pamiršti ir vieno keturkojo žygeivio vardu Kukis. Pasirinktas „Rundwanderweg“ apie 20 kilomentrų ilgio maršrutas tikrai neprailgo. Prie to prisidėjo ir palankus oras, ir įspūdingas gamtos grožis, ir, žinoma, smagi kompanija. Tiesa, maršruto pabaigoje mus visus kiek nuprausė lietus, tačiau gerai nuotaikai tai buvo ne kliūtis. Žygiuojant netruko nei juoko, nei smagių pasikalbėjimų, nors praktiškai visus žmones ir mačiau pirmąjį kartą. Apmąsčiusi renginį supratau, kad nepaisant to, jog daugelis tarsi buvome skirtingi gyvenimo patirties, išsilavinimo, profesijų, pomėgių ir galbūt net vertybių prasmėmis, jautėme bendrystę, jautėmes puikiai drauge. Kaip banaliai tai nenuskambėtų, manau, taip jautėmės todėl, kad esame lietuviai, kad mūsų širdis virpina lietuviškas žodis ir, kad iš tiesų visi ilgimės Lietuvos. Džiaugiuosi, kad gyvenimas davė man galimybę pajausti ir suprasti šiuos dalykus. Manau, kad po keleto metų grįžusi į Lietuvą su daug gilesniu suvokimu apie Lietuvos išeivius ir jų santykį su Tėvyne, galėsiu ne tik pasidalinti juo su kitais, bet ir kokia nors forma prisidėti prie šio santykio stiprinimo. Iki kitų malonių susitikimų žygiuose ir ne tik, Hamburgo lietuviai!
Įsimintinas žygis Lüneburg Heide
Autorės, Hamburgo LB nuotr. VLB INFORMACIJOS | 07 - 2020 |RUGSĖJIS/SPALIS 27
BENDRUOMENĖS ALĖJA TALKA NAMUOSE – RENHOFO PILYJE IR JOS TERITORIJOJE Augustas ŠERNIUS Saulėtą ir rudeniškai šiltą spalio 24-osios dienos rytą Vokietijos lietuviai susirinko į Renhofo pilies ir jos teritorijos tvarkymą. Iš Niurnbergo, Frankfurto, Diuseldorfo, Weinheimo, kitų vietovių ir, žinoma, Hiutenfeldo atvykę lietuviai pasidalino užduotis ir energingai kibo į darbus: valė ir dažė pilies sienas, rūšiavo ir gabeno lauk pilies komplekse susikaupusias nereikalingas senienas, tvarkė aplinką, dažė suoliukus, sodino gėles ir, be abejo, visi labai džiaugėsi galėdami pasimatyti ir pabendrauti vieni su kitais, kiek
Talkininkai Renhofo pilies kieme 28 VLB INFORMACIJOS | 07 - 2020 |RUGSĖJIS/SPALIS
tai, žinoma, leido COVID-19 saugumo reglamentas. Per pietus pasistiprinę Vasario 16-osios gimnazijos virėjų paruoštu gardžiu guliašu ir pačių suvežtais pyragais, talkininkai tęsė darbus pilyje ir aplink ją iki pat saulėlydžio. Vokietijos lietuvių bendruomenės valdyba reiškia didelę ir nuoširdžią padėką visiems talkos dalyviams, o taip pat dėkoja visiems geros valios tautiečiams, kurie palaikė šią mūsų iniciatyvą, kas skaniu savo keptu pyragu, kas tiesiog geru žodžiu. Ir tai – ne paskutinis kartas – lauksime mažų ir didelių rankų, nes darbo yra dar daug. Žano Kalvaičio nuotr.
Lietuviai tvarkosi: rūšiavimo akimirka
J. Vaičė ir M. Dambriūnaitė-Šmitienė (dešinėje)
Išgražėjusi aplinka – Vokietijos lietuvių rankomis VLB INFORMACIJOS | 07 - 2020 |RUGSĖJIS/SPALIS 29
Prezidento gimimo dienos proga
PREZIDENTAS V. ADAMKUS: „VISOS VILTYS IR TIKĖJIMAS IŠSIPILDĖ – ESAME PRIPAŽINTI, LAISVI, PAJĖGŪS“ Evelina KISLYCH-ŠOCHIENĖ, spausdinta žurnale „Pasaulio lietuvis“, Nr. gegužė 5/577 Būdamas studentu, J. E. Prezidentas Valdas Adamkus aktyviai įsijungė į Pasaulio Lietuvių Bendruomenės veiklą Čikagoje, kur buvo išrinktas pirmosios Bendruomenės Tarybos nariu, vėliau – valdybos vicepirmininku. Šiandien J. E. neslepia, kad PLB jam – savotiškas idealas, globali Lietuva ir jis drąsiai ją vadina integraline Lietuvos valstybės dalimi, išpildžiusia
Ponia Alma Adamkienė švenčia-90-ąjį-gimtadienį 30 VLB INFORMACIJOS | 07 - 2020 |RUGSĖJIS/SPALIS
savo įsipareigojimus, tikslus, ypač tuos, kuriuos ji užsibrėžė kovodama už Lietuvos laisvę. Kalbiname J. E. V. Adamkų apie metus jam esant pasaulio lietuviu, PLB susikūrimą, lūkesčius ir jos vaidmenį šiandien. Jūsų Ekscelencija, esate žmogus, tiesiogiai ir aktyviai prisidėjęs prie lietuviškos veiklos išeivijoje, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės kūrimosi, puoselėjęs svarbius santykius su Lietuva. Gal galėtumėte prisiminti tuos metus ir tuometinę situaciją Jums esant pasaulio lietuviu Kalbant apie pasaulio lietuvius, reikėtų apskritai pradėti nuo PLB susikūrimo datų. Buvau jaunas, aktyvus studentas, besidomintis Lietuvos reikalais. Prasidėjus PLB kūrimuisi Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), manau, buvau vienas pirmųjų jaunosios kartos atstovų, prisijungusių prie PLB veiklos pasaulyje. Prisimenu Čikagoje vykusius pirmuosius susitikimus, nors ir buvau ramus, tylus stebėtojas, – bendruomenė jau tuo metu darė įspūdį kaip daug žadanti ir lietuvius jungianti organizacija, žvelgianti į ateitį. Visos mano mintys, tuometinis įsivaizdavimas išsipildė. Į pirmąją, didžiausią tuo metu Amerikoje PLB Tarybą Čikagos apygardoje kandidatavau turbūt kaip jauniausias visoje Amerikoje bendruomenės narys. Mano paties ir kitų nuostabai, paskelbus balsavimo rezultatus, gavau daugiausia balsų iš visų kandidatuojančiųjų į pirmąją bendruomenės Tarybą. Ta pati situacija kartojosi ir antrųjų Tarybos rinkimų metu. Mano aktyvioji veikla buvo įsijungimas ir kvietimas telktis, sutikimas, gavus siūlymą eiti JAV LB valdybos vicepirmininko pareigas. Teko pirmą kartą išnaudoti visas galimybes, į veiklą įsijungiau aktyviai. Deja, tuo metu eitos veiklą bendruomenėje nustelbė. Nors ir dalyvaudavau, kur galėdavau, iš aktyvios veiklos teko pasitraukti. Tačiau PLB liko mano savotiškas idealas, ji tapo viso pasaulio lietuvius jungiančia jėga. Mano giliu įsitikinimu, PLB yra globali Lietuva. Aš manau, kad jeigu Lietuva yra gyva po visą pasaulį pasklidusių lietuvių, kad ir kur jie būtų, širdyse, tai yra neatsiejama jų dalis. Kalbant apie istorinę chronologiją, ta
pati mintis jungti pasaulio lietuvius pirmą kartą kilo 1931 metais Lietuvoje, kai buvo įkurta draugija užsienio lietuviams remti. Iki pat Lietuvos valstybės žlugimo draugijai vadovavo Rapolas Skipitis. Tačiau idėja nežlugo, kitu pavidalu įsikūrė PLB, sutelkusi visas bendruomenes po vienu stogu ir pratęsusi 1931 metų užsienio lietuvius remiančios organizacijos misiją išlaikyti po pasaulį pasklidusius lietuvius. Tačiau jai teko ir papildomas uždavinys – įsijungti į Lietuvos laisvės atgavimo kovą. Galiu drąsiai teigti, kad PLB visiškai išpildė visus lūkesčius. Galima vardyti daugybę uždavinių, darbų, pasiaukojusių darbuotojų visose pasaulio šalyse, atlikusių didelį darbą. Manau, kad galime PLB drąsiai vadinti integralia Lietuvos valstybės dalimi, įvykdžiusia savo įsipareigojimus, tikslus, kuriuos ji buvo užsibrėžusi kovodama už Lietuvos laisvę. Matėte ir tokią Lietuvą, kurią buvo norėta išbraukti iš pasaulio žemėlapio – sunaikinti kalbą, kultūrą, priversti užmiršti savo garbingą istoriją. Ar tuo metu tikėjote, kad mums, Jums, pavyks sukurti Lietuvą, kokią mes turime šiandien – pasiekti europietiškos valstybės statusą? Mano tikėjimas laisva, nepriklausoma Lietuva, laisva tauta prasidėjo su pirmaisiais mano gimnazijos žingsniais. Tikėjimas niekada neišblėso, jis vedė mane visą laiką per visą mano gyvenimą. Jau dirbdamas rezistencijoje, nacių laikais buvau aktyvus jaunimo laikraščio pogrindyje leidėjas. Tą kovą vykdėme JAV, prieidami prie pačių aukščiausių valstybės pareigūnų. Kitaip sakant, pasinaudojau savo tarnybine padėtimi, kuri atvėrė man kelius į pačias aukščiausias institucijas. Tas tikėjimas mane vedė, stiprino ir neleido pasitraukti. Esu laimingas su visa tauta, nes šiandien galiu pasakyti, kad ne tik visos viltys ir tikėjimas išsipildė, bet esame pripažinti, esame laisvi tarp laisvų, esame pajėgūs dalyvauti PLB, kurti šviesesnę Lietuvos ateitį. Ar Lietuvių Charta, priimta prieš 70 metų, vis dar gali būti mums aktuali? Manau, kad Lietuvių Charta yra mūsų dvasinės ir tautinės visuomenės pilietinis kredo. Turėčiau priminti, kad Chartos atsiradimas ir priėmimas buvo tvirtas pagrindas stipriai PLB or-
Valdas Adamkus
ganizacijai. Jos reikšmė tokia pat svarbi kaip ir tada. Praėjęs referendumas paskelbtas kaip lietuvių pilietiškumo pergalė. Kaip vertinate referendumo rezultatus ir ar tikite, kad išauš ta diena, kuomet Lietuva pateks į šalių, leidžiančių turėti keletą pilietybių, sąrašą? Aš į referendumo klausimą žvelgiu plačiai. Kaip ir sakiau, PLB – Lietuvos valstybinės talkininkė. Nematau reikalo, kad tie lietuviai, kurie yra už Lietuvos ribų, būtų išskirti ir išjungti iš rūpinimosi valstybės reikalais, galimybės gyventi jos laimėjimais ir pralaimėjimais. Pilietybė suteikia pagrindą, padedantį išlaikyti savo dvasinį ryšį su Lietuva. Tai nepertraukiamas ryšys. Pilietybės išsaugojimas Lietuvoje yra ribojamas, tačiau aš manau, kad šiais laikais, kai pasaulis toks judrus, pilietybės sąvoka turėtų būti praplėsta. Esu už tai, kad Lietuvos pilietybę žmonės galėtų išsaugoti, nesvarbu, kur jie gyvena. Kol jie širdimi jaučiasi Lietuvos dalimi, jie yra Lietuvos piliečiai. Jūsų Ekscelencija, kaip Jums atrodo PLB šiandien? Esu tikras, kad PLB šiuo metu geriausiai susiorganizavusi, aiškiai nusistačiusi savo tikslus ir juos įgyvendinanti. Belieka tik palinkėti, kad atskirose valstybėse veikiančios lietuvių bendruomenės išlaikytų tą dvasią ir ryšį, kurį suteikia jiems PLB organizacija. Nė kiek neabejoju, jog, žvelgiant į ateitį, tai yra mūsų varomoji jėga, apimanti visas talentingas Lietuvos jėgas. Tai garantas, kad, kas benutiktų, PLB atlaikys visas negandas, kaip atlaikė per visą okupacijos laikotarpį po jos susikūrimo. Ko galėtumėte palinkėti pasaulio lietuviams? Šia proga linkėčiau pasaulio lietuviams, kur jie bebūtų, su tuo pačiu pasiryžimu ir meile niekad nenutraukti ryšių su savo tauta, stengtis garsinti jos vardą pasaulyje, aktyviai dalyvauti Lietuvos valstybės stiprinime, džiaugtis jos laimėjimais švietime, moksle, kultūroje. Lietuva – viena, nedaloma ir brangiausia. Dėkojame už pokalbį. VLB INFORMACIJOS | 07 - 2020 |RUGSĖJIS/SPALIS 31
Litauische Gemeinschaft in Deutschland e.V. Lorscher Str. 1 68623 LampertheimZKZ 14659 PVst Deutsche Post „Vokietijos LB valdybos Informacijos“ pasilieka sau teisę gautus spaudos pranešimus redaguoti savo nuožiūra. Spausdinama medžiaga nebūtinai atstovauja VLB valdybos 32 VLB INFORMACIJOS | 07 - 2020 |RUGSĖJIS/SPALIS nuomonei. „Vokietijos LB valdybos Informacijų“ turinį naudojant kituose leidiniuose, maloniai prašome nurodyti šaltinį ir redakcijai atsiųsti vieną leidinio egzempliorių.