VLB „INFORMACIJOS“, 2020 M. KOVAS-BALANDIS NR. 03/590

VOKIETIJOS LIETUVIU BENDRUOMENES

Susvetimėjęs pasaulio gyventojas Tapytojos K. Ališauskaitės darbas „Alien“ (liet. svetimas)

– materialistinių vertybių išdava

Tarybos posėdžiai

– nuotoliniu būdu Renkuosi tikėti laimingomis pabaigomis

Skubantį pasaulį

pristabdęs virusas: mes vėl susitiksime įgyvendinti svajonių VLB INFORMACIJOS | 02 - 2020 | KOVAS & BALANDIS 1

ŠIUO SUNKIU PERIODU NEPAMIRŠKIME SAVO SOCIALINĖS ATSAKOMYBĖS UŽ KITĄ ŽMOGŲ, YPAČ MŪSŲ BENDRUOMENIŲ NARIUS VOKIETIJOJE. R5R5 Saugokime vyresnio amžiaus bei sergančius žmones pasisiūlydami vietoj jų nueiti į parduotuvę ar vaistinę. Šiuo atveju pagelbės ir skambutis, pokalbis, kuriuo tikrai galite nuraminti ir suteikti tikslią informaciją, kaip apsisaugoti nuo taip plintančio viruso.

R5R5

R5R5 Nepamirškime bendruomenei žinomų vienišų žmonių, kuriems šiuo R5R5 nelengvu laiku ypatingai svarbus bendravimas ir draugystė.

RR

Sustiprinkite santykius su šeimos nariais, atrasdami bendrus džiaugsmus. R R

VLB valdyba

2 VLB INFORMACIJOS |03 - 2020 | KOVAS & BALANDIS

REDAKTORIAUS ŽODIS

FIZINIS ATSTUMAS, SIELOS ARTUMAS kokia ji bebōtų – psichologinė, socialinė. Tai toks atvejis, kai net ir turėdamas pakankamai pinigų, negali nusipirkti veido kaukės. O draugas, turįs dvi, tikrai padovanos vieną jų. Ir juk niekas negalėjo pagalvoti, kad ťios mintys uŞklups taip netikėtai.

AÄ?iĹŤ AukĹĄÄ?iausiajam uĹž kiekvienÄ… iĹĄgijusÄŻ ĹžmogĹł, uĹž viltÄŻ.

Kaip tik pasitikome vienÄ… svarbiausiĹł krikĹĄÄ?ioniĹĄkĹł ĹĄvenÄ?iĹł – ĹĄv. Velykas – Kristaus PrisikÄ—limÄ… iĹĄ numirusiĹłjĹł. Ĺ iemet jas ĹĄvenÄ?iame atskirai – galbĹŤt dar aiĹĄkiau suprasime bendrystÄ—s prasmÄ™. Ĺ˝inau, kad trykĹĄtame noru ir vÄ—l jas praleisti kartu, taÄ?iau svarbu susitikti ĹĄirdyse – pagalvoti apie kiekvienÄ… ĹžmogĹł, kuris mums svarbus. GalbĹŤt tai puiki proga sutaupyti kelionÄ—s laikÄ… – skambuÄ?iui? SkambuÄ?iui ÄŻ LietuvÄ…, pokalbiui su mums svarbiais ĹžmonÄ—mis. Tikiu, kad bendruomenÄ—se jĹł tikrai turim.

Tikiu, kad esame vienas kitam svarbĹŤs net ir tada, kai per lietuviĹĄkumo puoselÄ—jimo keliÄ… perbÄ—ga juoda katÄ—.

RedaktorÄ— Evelina Kislych-Ĺ ochienÄ—

Tapytoja Kristina AliĹĄauskaitÄ— vieniĹĄÄ…, susvetimÄ—jusÄŻ ĹžmogĹł – mĹŤsĹł Ĺžurnalo virĹĄelÄŻ – nutapÄ— prieĹĄ deĹĄimt metĹł. TÄ…kart menininkÄ— norÄ—jusi perteikti tolstanÄ?ius, materialia siena atsitvÄ—rusius Ĺžmones. Ĺ is paveikslas puikiai atspindi ĹĄiĹł dienĹł situacijÄ… – tik ĹĄÄŻkart kaltas ne susvetimÄ—jimas, o nematomas virusas. Tiesa, suartinÄ™s ne tik ĹĄeimas, bet ir bendruomenes. Ĺ iame kontekste ÄŻsiminÄ— Miuncheno lietuvÄ—s, karininkÄ—s Gretos Ĺ˝iliĹŤtÄ—s mintis, jog bendruomenÄ—s – aukĹĄÄ?iausia socializacijos forma. Ĺ ventai tuo tikiu.

Mums kaip niekad reikalingas kitas Ĺžmogus. Pagaliau bumbtelÄ—jome ant ĹžemÄ—s ir supratome, kad ne pinigai, o Ĺžmogaus pagalba svarbiausia. Ir visai nesvarbu,

SusimÄ…sÄ?iau apie tai, jog Vasario 16-Ä…jÄ… ĹĄventÄ—me drauge Hiutenfelde, o ĹĄtai kovo pabaigoje Vasario 16-osios gimnazija mokymosi procesÄ… organizuoja nuotoliniu bĹŤdu. Taip gyvuoja ir visos Lietuvos moksleiviai, taip pulsuoja ir lituanistiniĹł mokyklĹł bendruomenÄ—s. ManÄ™s neapleidĹžia jausmas, jog daugelio ĹĄeimĹł namĹł stogas nuo ÄŻtampos tikrai kilnojasi, ypaÄ? tĹł namĹł, kuriuose auga ne du, o trys ar keturi vaikai, kurie lanko ne vienÄ…, o keletÄ… mokyklĹł – bendrojo lavinimo ir papildomas ĹĄvietimo ÄŻstaigas. Linkime stiprybÄ—s, o abiturientams – susikaupimo. Ĺ is Ĺžurnalas – jungtinis tikrai dÄ—l to, jog vienÄ… dienÄ… viskas Ä—mÄ— ir sustojo. ReikÄ—jo giliai ÄŻkvÄ—pti ir atsidaryti langÄ…. O per jÄŻ lyg gaivus oro gĹŤsis su tvyranÄ?ios ÄŻtampos dalelÄ—mis atskriejo tikrai gerĹł Vokietijos lietuviĹł pamÄ…stymĹł ir ne tik jĹł, visu tuo norime su Jumis pasidalyti.

Ir vis dÄ—lto niekuomet nebebus taip, kaip buvo, taÄ?iau visuomet yra pasirinkimas eiti dar geresniu keliu. Juo skrieti padeda iĹĄradingumas.

JaukiĹł ĹĄvenÄ?iĹł ir gero skaitymo! BĹŤkime sveiki ir apsaugoti.

VOKIETIJOS LB VALDYBOS „INFORMACIJOS“

KVIEČIAME AUKOTI „INFORMACIJOMS“!

Redaktorė: Evelina Kislych-Šochienė evelina.kislych@vlbe.org redakcija@vlbe.org

Banko sÄ…sk.: Deutsche Bank Weinheim IBAN: DE94 6707 0024 0581 7978 00 BIC: DEUTDEDBMAN

Dizaineris: Elinas Venckus www.elinas-design.de

Verwendungszweck: auka Informacijoms IĹĄraĹĄome aukĹł paĹžymÄ….

Dėl reklamos „Informacijose“ ir VLB interneto svetainėje

-PSTDIFS 4US t D-68623 Lampertheim Tel.: 0162 5200 517

Der Bezug dieser Zeitschrift ist im Mitgliedsbeitrag enthalten

kreipkitÄ—s adresu: redakcija@vlbe.org

VLB valdybos „Informacijas“ galite skaityti internete adresu: https://vlbe.org/informacijos/, https://issuu.com/vlbe

VIRĹ ELYJE: Tapytojos K. AliĹĄauskaitÄ—s darbas „Alien“ (liet. svetimas)

Vokietijos lietuviĹł veiklos vieĹĄinimas: istorijos iĹĄsaugojimas ir perdavimas ateities kartoms“: VLB INFORMACIJOS | 02 - 2020 | KOVAS & BALANDIS 3 Projektiniai psl. 5–7, 8–9, 12, 13–14, 15–16, 19–20, 21–22, 24–26

AKTUALIJOS

DABARTINĖ PADĖTIS SKATINA PERŽIŪRĖTI IR APMĄSTYTI SAVE IR SAVO GYVENIMĄ Edmundas J. PUTRIMAS

Jėzus patepė neregio akis ir tarė jam: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje“.

Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis.

(Jn 9, 6-7) statome ant smėlio, ir didesnė audra jį gali nugriauti, ar ant tvirtos uolos, ir net didžiausi vėjai jo nenuvers? (Mt 7, 2427). Dabar kiekvienas galime naujai pažvelgti į savo vidų ir leisti, kad Dievas mus pripildytų savo šviesos. O šis žmogaus trapumas, kurį dabar patiriame, tegul mums liudija apie viltį, kad galime būti stiprūs Viešpatyje. Per žmogaus silpnumą išryškėja Dievo galybė.

Prelatas Edmundas J. Putrimas ragina susimąstyti

Brangūs broliai ir seserys Kristuje, išgyvename neeilinį laiką, kai mums įprasta pasaulio tvarka yra sujudinta iš pačių pamatų, ir mūsų širdys prisipildę nerimo, nežinomybės dėl ateities. Šiame išbandymų laike nei vienas nesame apsaugotas ir pavojaus akivaizdon visi stojame kaip viena didelė šeima. Kad įveiktų viruso keliamą grėsmę, pasaulis užsidaro, izoliuojasi, viskas aplink tarytum sustoja. Tačiau niekas negali apriboti ar sustabdyti mūsų dvasinio gyvenimo ir augimo. Kad ir kur būtume užsidarę, kad ir kaip mus ribotų namų ar net ligoninių sienos, savo sieloje ir maldoje mes galime būti vieni su kitais ir su visų mūsų Tėvu. Prisiminkime Jėzaus žodžius: „Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“ (Mt 6, 6).

Sakyčiau, kad dabartinė ypatinga padėtis skatina peržiūrėti ir apmąstyti save ir savo gyvenimą. Ar pakankamai dėmesio skiriame savo artimiesiems, bendruomenėms, ar stipriname savo ryšį su Dievu? Prisimenant Jėzaus palyginimą – ar savo namą 4 VLB INFORMACIJOS |03 - 2020 | KOVAS & BALANDIS

Ypatingai saugokime vyresnio amžiaus bei sergančius žmones pasisiūlydami vietoj jų nueiti į parduotuvę ar vaistinę, ar bent paskambinkime jiems, pakalbinkime, suteikime tikslią informaciją, kaip apsisaugoti.

Nepamirškime ir vienišų žmonių, kuriems šiuo nelengvu laiku ypatingai svarbi bendrystė. Galiausiai, pasinaudokime proga sustiprinti santykius su šeimos nariais, atrasdami bendros maldos džiaugsmą.

Nemažai lietuvių dėl užsidariusių valstybių sienų negali sugrįžti namo į Lietuvą.

Priglauskime juos, paremkime, padėkime, kuo galime.

Maldos vienybėje su jumis visais, išsibarsčiusiais visame pasaulyje.

Sveikatos, stiprybės, drąsos ir vilties!

SKUBANTĮ PASAULĮ PRISTABDĘS VIRUSAS: MES VĖL SUSITIKSIME ĮGYVENDINTI SVAJONIŲ Evelina KISLYCH-ŠOCHIENĖ

Koronavirusas pakeitė mūsų gyvenimus

Koronavirusas išplito visose Vokietijos federalinėse žemėse. Užsikrėtusiųjų skaičius kasdien smarkiai auga.

Remiantis naujausiais duomenimis, Vokietijoje nustatyta daugiau kaip 120 tūkstančių atvejų. Paskambinęs vyresnio amžiaus vokiečiui, jo sakiniuose jausi daug panikos ir pykčio jaunimui, nepaisančiam draudimų ir rekomendacijų – keliavo, o dabar buriasi į grupes, rengia vakarėlius ir vėliau grįžta į namus, kuriuose dažnu atveju jų laukia tėvai, seneliai, o jiems šis virusas pavojingiausias.

Lietuviai negali grįžti į Lietuvą arba atvirkščiai. Sienos uždaromos ir gyvenimas sustabdė intensyvų pasaulio ritmą. O jis tikrai toks buvo. Prisimin-

dama Hamburgo ir Berlyno gyvenimo tempą, vartotojiškumą, giliai širdyje pagalvoju, kad šis besaikiškumas – tam tikra prasme zombiška kasdienybė – turėjo liautis. Nors trumpam. Žinoma, ne kitų žmonių kančiomis, tačiau pasaulis kurį laiką tikrai buvo išprotėjęs, persivalgęs ir abejingas vertybiniams ir svarbiems dalykams. Ir niekas nesusimąstė apie to pasekmes. Jeigu kažkas būtų prognozavęs ir kalbėjęs apie tai, kad pasaulyje atsiras ir išplis naujas virusas, per trumpą laiką nusinešiantis tiek gyvybių, nebūtume patikėję.

Ir vis tik taip atsitiko.

Lietuvoje, nors, užfiksuota mažai atvejų, jų skaičius taip pat auga. Trūksta respiratorių, veido kaukių, aprangos, plaučių ventiliavimo aparatų. Lietuviai mėgina naudotų aparatų gauti iš Vokietijos, o ten jie dingsta per naktį. Vokiečiai jaudinasi ir ruošiasi blogiausiam scenarijui. Tokiam ruošiasi ir Lietuva, tačiau kaip visuomet mūsų šaliai trūksta organizuotumo, tarpusavio supratimo ir pagalbos. Nors turbūt būtų neteisinga taip sakyti – savivaldybės bendrauja, dalijasi patirtimi ir informacija. Žingsnis į priekį žengtas.

Lietuvoje, kaip ir Vokietijoje, stengiamasi rūpintis pagyveVLB INFORMACIJOS | 02 - 2020 | KOVAS & BALANDIS 5

atvirkščiai – atstūmė? Hamburgo lietuvių bendruomenės pirmininkė Asta Korinth, kuri pati dirba vienoje chirurgijos klinikų Vokietijoje, pabrėžė, kad nuotaikos – nerimastingos, tačiau lygiai taip pat – labiau draugiškesnės, vienijančios. Žinoma, lietuvė apgailestauja dėl medicininių apsisaugojimo priemonių vagysčių, kurių tikrai padaugėjo. „Tubūt tie, kurie vogė šias mums gyvybiškai svarbias priemones, nepatyrę jausmo, kai jų artimieji guli ligoninėje. Šiuo metu taupom priemones, kiek kitaip organizuojam darbą. Turbūt antras labiausiai mane nuliūdinęs faktas yra žmonių abejingumas – visiškai be reikalo kreiptis į gydytojus vietoje to, kad suprastų, kokioje situacijoje yra visas pasaulis, jog itin svarbu taupyti ir saugoti mūsų žmogiškuosius išteklius, resursus“, – kalbėjo A. Korinth.

Hamburgo lietuvių bendruomenės pirmininkė

nusiais, vienišais žmonėmis, kurie neturi giminaičių, draugų, kitaip tariant, žmogaus rankų, galinčių jiems atnešti maisto, būtiniausių medikamentų. Prisiminkime, tai tokie žmonės, kurie neturi kompiuterių ir negali užsisakyti prekių internetu. Tokių mes turime ir savo bendruomenėse. Iškart prisimenu bent keletą jų iš Hamburgo lietuvių bendruomenės. Tikrai tikiu, kad jais yra pasirūpinta, tačiau skambutis juos tikrai nudžiugintų.

Bendruomenėse kaip niekad turime padėti vieni kitiems. Ne tik pagyvenusiems, vienišiems žmonėms, tačiau ir tiems, kuriuos dėl tam tikrų priežasčių aplankė panika ir lydi nerimas. O nerimas tikrai lydi daugelį. Teko skaityti gausybę pranešimų, komentarų apie tai, kad Vokietijos lietuviai jaudinasi dėl savo ateities. Tai turbūt suprantama, kadangi šioje šalyje žmonių judėjimas buvo ypač intensyvus. Ši šalis turi svarbiausius sausumos, oro, vandens kelius į pasaulį ir atvirkščiai, todėl nestebina, kad šiuo metu, kovą, Vokietija patenka į didžiausius sergančiųjų koronavirusu skaičius turinčių šalių penketuką.

Vokietijos lietuvių medikų ir bendruomenės pirmininkų klausiu: „Kaip sekasi?“ Kaip sekasi ypač lietuviams, iki šiol aktyviai dalyvavusiems bendruomenės gyvenime ir daug nuveikusiems. Ar ši pasaulinė pandemija juos sujungė, o gal 6 VLB INFORMACIJOS |03 - 2020 | KOVAS & BALANDIS

Miuncheno lietuvių bendruomenės valdybos narė Daiva Zavistauskaitė pabrėžė, kad gyvenimas nėra vien lengvas ir gražus, jame yra ir tamsesnių spalvų.

Kovo 7-ąją Miuncheno lietuvių bendruomenės valdybos nariai rinkosi į pirmąjį tarybos susitikimą Miuncheno centre. Kadangi susirinkimas buvo prieinamas visiems, į jį atvyko ir jaunų žmonių su naujomis idėjomis, pasiūlymais, pastebėjimais. O tų pasiūlymų buvo įvairių – ne tik kaip įtraukti jaunus žmones į bendruomenės gyvenimą, bet ir kaip plaukti į platesnius vandenis, eiti į mokyklas, parodas, kad patys vokiečiai apie mus kuo daugiau išgirstų ir mumis domėtųsi. „Mūsų visų idėjos sugulė popieriuje.

Ir ten pasiliko ilgam – koronavirusas uždarė mus visus savuose namuose. Šį laikmetį, tikriausiai, kiekvienas išgyvename savaip: kas puola tvarkytis namų, kas ištraukęs seną receptą pradžiugina šeimyną skaniais pietumis, o trečias, žiūrėk, koncentruojasi į dvasinius dalykus, – kalbėjo Miuncheno lietuvė. – Žiūrint iš religinės pusės, išgyvenamas gavėnios laikotarpis. O gavėnia – tai atgailos, atsigręžimo, gyvenimo per-

Miuncheno lietuvė D. Zavistausksitė

mąstymo ir vidinės rimties laikas... Ši mintis vienaip ar kitaip dabar paliečia ir tave, mane, bendruomenės narius, ypač senjorus. Sustojo laikas, sustojo ir bendri susitikimai, mokyklėlės veikla, nebevyksta šv. Mišios. Ką bandome daryti, kaip vaduojamės nuo blogų minčių šiuo metu? Pirmiausia, tai nepuolame į paniką ir neprarandame optimizmo.

Skambiname vieni kitiems, susirašinėjame, bendraujame kitais būdais. Ypač svarbu palaikyti ryšius su senjorais, išklausyti, paguosti, pasidalyti prisiminimais. Juk dabar kaip niekada yra toks svarbus laikas būti drauge! Beprotiškai malonu yra klausytis mūsų gerbiamo kun. G. Birk atviro pokalbio, kuriame jis užsimena, jog šiuo metu skaito dr.

Osvaldo Špenglerio (Oswald Spengler) knygą „Jahre der Entscheidung“. Ši knyga padeda jam ne tik labiau pažinti lietuvius, bet kartu ir suprasti, kaip svarbu yra patriotiškumas ir laisvė.“ „Net dažnai visur skubančios Miuncheno lietuvės, senjorės Julijos smagiausias užsiėmimas šiuo metu – stebėti prie jos virtuvės lango pakabintą lesyklėlę ir ten atskrendančius pietauti paukštelius.

Po tokių pasakojimų supranti, jog šis laikas yra mums duotas lyg dovana – sustoti, pamatyti, išgirsti, tikėti, svajoti.

Ir visai netrukus mes vėl susitiksime tų svajonių įgyvendinti. Stebuklingų svajonių, gražių artėjančių švenčių, glėbio šilumos ir sveikatos – tau ir man, mums visiems!“ – linkėjo D. Zavistauskaitė.

Pabaigai. Garbės konsulė Gabrielė Gylytė-Hein pasidalijo įdomiu žurnalisto, publicisto Matijaus Horkso (Matthias Horx) straipsniu apie ateitį ir laiką, kada pagaliau virusas paliks pasaulį ir sugrąžins gyvenimą į savo vietas. „Niekada“, – rašoma straipsnyje. Tai yra toks istorinis momentas, kuris paliks pėdsaką mūsų praeityje ir nukreips mūsų gyvenimus kiek kita kryptimi. Įdomu, kuria?

A. Korinth, D. Zavistauskaitės asm. nuotr.

Prisaikdinta vertėja lietuvių|rusų| vokiečių klb.

Maybachstraße 1 48 145 Münster Mobil: +49179.5877720 Fax: +49251.395 56074 mail:ingrida.k@gmail.com

www.dolmetscher-venckus.de VLB INFORMACIJOS | 02 - 2020 | KOVAS & BALANDIS 7

ADVOKATO PATARIMAI KORONAVIRUSO METU (I dalis, š. m. kovo 27 d.)

Evelina KISLYCH-ŠOCHIENĖ Vokietijos lietuvių bendruomenės (VLB) žurnalui „Informacijos“ pavyko pakalbinti Vokietijoje dirbantį advokatą, VLB Garbės teismo pirmininką MINDAUGĄ JACINEVIČIŲ. Jis mielai sutiko atsakyti į šiuo metu daugeliui žmonių rūpimus teisinius klausimus, susijusius su koronaviruso pandemijos padariniais.

Ar darbuotojas, nepaisant viruso plitimo, privalo eiti į darbą, jeigu darbdavys to reikalauja?

Jeigu darbuotojas nepasirodė darbe tik dėl baimės užsikrėsti virusu ir apie tai nepranešė savo darbdaviui, tuomet jam grėstų atleidimas iš darbo. Tačiau jeigu darbuotojui namuose reikia prižiūrėti vaikus iki 12 metų amžiaus, tuomet jis turi teisę likti namuose (berechtigte Arbeitsverweigerung). Be abejo, apie neatvykimą į darbą turi būti nedelsiant pranešta darbdaviui.

Be to, darbuotojas gali nesutikti atvykti į darbo vietą, jeigu darbdavys negali užtikrinti saugių darbo sąlygų, kurios šiuo metu yra BŪTINOS (pvz., saugus atstumas, apsauginės kaukės, pirštinės, dezinfekcijos priemonės ir kt.).

8 VLB INFORMACIJOS |03 - 2020 | KOVAS & BALANDIS

Ar darbuotojas tokiu atveju už šį laikotarpį galės reikalauti įprastinio atlyginimo?

Jeigu darbuotojas dėl vaikų priežiūros būtinybės negali atvykti į darbą, tuomet pagal § 616 BGB darbuotojui privaloma mokėti toliau įprastinį atlyginimą (vorübergehende Verhinderung).

Tačiau tai galios tik pirmos savaitės metu ir tik tuomet, jeigu darbo sutartyje nėra susitarta kitaip.

Kas bus vėliau?

Bent jau šiuo metu Vokietijos įstatymai nenumato ilgesnio darbdavio apmokamo laikotarpio, jeigu darbuotojas dėl vaikų privalo likti namuose. Mano žiniomis, šiuo metu yra rengiamas įstatymo projektas, kuris palengvins tėvelių situaciją ir numatys kompensacijas.

Ar darbdavys privalo mokėti toliau atlyginimą, jeigu dėl dabartinės situacijos įmonė negali tęsti savo veiklos?

Taip, iš esmės, privalo, nes darbo nebuvimas yra ne darbuotojo rizikos sferoje, o darbdavio. Todėl tikėtina, kad daugelis darbuotojų bus paprasčiausiai atleisti iš darbo.

Kai kurie darbdaviai primygtinai siūlo darbuotojams „imti“ atostogas arba „susirgti“?

Visų pirma, reikia suprasti, kad tiek darbdaviai, tiek darbuotojai, nepaisant valstybės pagalbos, susiduria su realiais egzistencijos pavojais ir sprendimų reikia ieškoti kartu.

Jeigu Jūs pats susirgote koronavirusu, tuomet, be abejonės, dėl ligos Jums BŪTINA likti namie, izoliuotis, kad neužkrėstumėte bendradarbių. Darbdavys privalo Jums mokėti visą mėnesinį atlyginimą iki 6 savaičių (Entgeltfortzahlung). Jeigu liga tęsis ilgiau, 70 % atlyginimo bus mokamas jau iš sveikatos draudimo kasos (Krankengeld).

Tačiau dėl kitų atvejų, pavyzdžiui, jeigu susirgote ne Jūs pats, o Jūsų vaikas, teisininkų nuomonės skiriasi. Vieni teigia, kad tokiu atveju Jūs galite neiti į darbą tik iki 10 dienų, o jeigu prižiūrite vaiką vienas, tuomet tik iki 20 dienų. Mano nuomone, šie terminai yra per trumpi, ypač pandemijos metu, ir tikiuosi, kad Vokietijos valdžia greituoju būdu priims atitinkamas įstatymų pataisas.

Be to, stambesnėse įmonėse yra susitarta dėl taip vadinamos „darbo laiko taupyklės“ (Arbeitszeitkonto), kuomet dirbti viršvalandžiai būtų išlyginami laisvalaikiu būtent šiomis dienomis.

Tačiau tai yra trumpalaikiai sprendimai ir, užsitęsus koronaviruso pandemijai, jie netenkins nei darbdavių, nei darbuotojų poreikių.

Kita alternatyva – darbas nuotoliniu būdu (home office), jeigu darbas nėra fizinio pobūdžio.

Turbūt šiuo metu aktualiausias variantas darbdaviams ir darbuotojams – susitarti dėl laikinos bedarbio pašalpos iš valstybinės kasos (Kurzarbeitergeld). Šia galimybe gali pasinaudoti būtent tos įmonės, kurios dėl koronaviruso yra priverstos bent dalinai nutraukti savo veiklą. Tokiu atveju darbo agentūra darbuotojui kompensuos 60 % atlyginimo (turintiems vaikų – 67 %). Tokiu būdu darbuotojas nepraras savo darbo vietos, o įmonė nepatirs didesnių nuostolių.

Daugeliui iškyla klausimas: o kaip yra dėl vaikų darželių, sporto klubų, kurie dėl pandemijos nebeteikia savo paslaugų, bei jų abonementų? Ar žmogus privalo ir toliau mokėti?

99 % atvejų – NE. Šiuo metu kai kuriose Vokietijos žemėse jau yra draudžiama be svarbios priežasties išeiti iš namų ir būriuotis viešosiose vietose. Ar numatyta administracinė ir baudžiamoji atsakomybė bus didelė?

Turiu vienintelį patarimą ir labai prašau jį išgirsti: LIKITE NAMUOSE! Tik taip galėsime apsaugoti garbaus amžiaus sulaukusius žmones – mūsų kaimynus, bendradarbius, tėvus, senelius! Aš lieku namuose, todėl apie baudas negalvoju.

Beje, jeigu Jums sveikatos apsaugos tarnybos yra oficialiai nurodžiusios būti karantine, tuomet pagal § 56 IfSG Jums taip pat priklausys visas atlyginimas, kurį kompensuos valstybė.

Ką galėtumėte pasiūlyti Vokietijoje dirbantiems lietuviams tokioje situacijoje?

Lengviausias kelias, aišku, būtų susitarti dėl neapmokamų atostogų, bet tokiu atveju darbuotojas prarastų savo pajamas.

Antra galimybė – susitarti dėl apmokamų atostogų, jeigu jos dar nėra išnaudotos.

VLB INFORMACIJOS | 02 - 2020 | KOVAS & BALANDIS 9

TARYBOS POSĖDŽIAI – NUOTOLINIU BŪDU

VLB Tarybos Prezidiumas 2020 metų kovo 28 d. pirmą kartą susirinko 2020-ais metais išrinkta nauja Vokietijos lietuvių bendruomenės (VLB) Taryba. Dėl koronaviruso (COVID19) pandemijos susirinkimas vyko nuotoliniu būdu – vaizdo konferencijos pagalba.

Nors VLB statutas tokio formato nenumato, visgi esant ektremaliai situacijai šalyje, Vokietijos valdžiai patvirti-

nus įstatymą dėl COVID19 pasekmių sušvelninimo (Gesetz zur Abmilderung der Folgen der COVID-19-Pandemie im Zivil-, Insolvenz- und Strafverfahrensrecht), šis toks susirinkimo formatas yra oficialus ir leistinas.

Informacinių technologijų ir VLB Valdybos nario Sergejaus Šišulino deka į posėdį susirinko visi (penkiolika) tarybos narių. Posėdžio metu buvo išrinktas Tarybos prezidiumas: Martynas Lipšys (pirmininkas), Marija Šmitienė (pirmininko pavaduotoja), Laima Nader (sekretorė). Šeštadienio konferencijos tikslas buvo susipažinti su programa, panaikinti techninius nesklandumus ir susitarti dėl tolimesnės darbotvarkės.

Buvo nuspręsta: – š. m. balandžio 4 d., 9:30 val. pratęsti tarybos posėdį, apsvarstant VLB valdybos, kontrolės komisijos ir garbės teismo rinkimų detales. PAPILDYTA. Virtualus posėdis įvyko balandžio 4 d. ir buvo pratęstas balandžio 5 d.. Jame dalyvavo 15 tarybos narių, jo metu pristatytos ir išdiskutuotos VLB valdybos pirmininko, iždininkės, garbės teismo, švietimo komisijos pranešimai. Posėdžio tęsinys numatomas balandžio 19 dieną.

– VLB nariams išsiųsti šaukimą kandidatuoti į VLB valdybą, VLB Garbės Teismą ir kontrolės komisiją; – netvirtinti 2019 metų išlaidų ir neatleisti VLB valdybos nuo atsakomybės iki tol, kol kontrolės komisija galės patikrinti 2019 metų buhalterijos; – pareikalauti visų pranešimų iš anksto, kad Tarybos nariai su jais galėtų susipažinti prieš posėdžio pratesimą.

VLB tarybos posėdžiai vyksta virtualiai

10 VLB INFORMACIJOS |03 - 2020 | KOVAS & BALANDIS

VLB archyvo nuotr.

SVEIKINAME JUBILIATUS!

Vokietijos lietuvių bendruomenė sveikina balandžio mėnesį gimusius ir šiemet gražių jubiliejų švenčiančius apylinkių narius: • •

Liną Kliučininkaitę (Romuva) su 35-uoju gimtadieniu

Sergej Sisulin (Hamburgas) su 40-uoju gimtadieniu

• Gedą Strazdauską (Miunchenas) su 40-uoju gimtadieniu •

Oksaną Braun (Niurnbergas) su 45-uoju gimtadieniu

•

Almantą Gailių (Diuseldorfas) su 55-uoju gimtadienu

•

Arvydą Labudką (Liubekas) su 55-uoju gimtadieniu

•

Albiną Raisig (Berlynas) su 55-uoju gimtadieniu

•

Dainorą Bentzer (Romuva) su 60-uoju gimtadieniu •

Jolantą Tolevičienę (Berlynas) su 60-uoju gimtadieniu •

Janiną Ramonauskienę (Berlynas) su 60-uoju gimtadieniu •

Alę Grabovski (Berlynas) su 60-uoju gimtadieniu •

Jūratę Žaliukas (Štutgartas) su 70-uoju gimtadieniu • Dalią Malinowski (Hamburgas) su 80-uoju gimtadieniu

Linkime tvarios sveikatos, prasmingų akimirkų, žmogiškosios bendrystės ir neblėstančios energijos!

VLB INFORMACIJOS | 02 - 2020 | KOVAS & BALANDIS 11

ŠVIETIMAS

KARANTINO LAIKOTARPIS – KOMPENSACIJA VAIKAMS Dr. Sandra PETRAŠKAITĖ-PABST Koronos viruso išplitimas paskutinėmis savaitėmis palietė viso pasaulio gyventojus, atnešdamas radikalių pasikeitimų visose gyvenimo srityse. Dėl įvesto karantino turime likti namie, o visuomenė, susidurianti su krize, mokosi gyventi kitokiomis sąlygomis. Tam, kad apsaugotume save ir kitus žmones nuo nematomo pavojaus, privalome laikytis „saugaus atstumo“.

Mes, užsienio lietuviai, jau turime patirtį, kaip išlaikyti ir puoselėti lietuvybę, būnant toli nuo Lietuvos. Atstumas mums niekad nebuvo kliūtis, daugiau iššūkis, skatinantis mūsų kūrybiškumą ir fantaziją, kaip priartinti lietuvišką kultūrą savo vaikams. Tėveliai pradėjo burtis į bendruomenes, beveik kiekviename Vokietijos mieste susikūrė lietuviškos mokyklėlės.

Deja, fiziniai susitikimai šiuo laikotarpiu negalimi.

Tačiau tik gyvai bendraudami, žaisdami, klausydamiesi ir klausdami, dalindamiesi savo supratimu apie pasaulį vaikai intensyviausiai, efektyviausiai mokosi kalbos.

Tėveliams tai yra dar vienas naujas iššūkis, kuomet jie patys

Dr. Sandra Petraškaitė-Pabst

12 VLB INFORMACIJOS |03 - 2020 | KOVAS & BALANDIS

turi kompensuoti tai, ko vaikams šiuo metu labiausiai stinga. Tai yra bendravimo. Tikro, gyvo, nuoširdaus, įsijautimo į vaiko pasaulį. Vaikų pasaulis yra savitas, unikalus, kuriame jie renka patirtis, nustebdami kokiu nors reiškiniu, sustodami, išvysdami, netekdami žado, tuoj pat paklausdami ir ne vien liežuviu, o visu savo buvimu. Ir tai gali būti patys paprasčiausi dalykai, kurie tampa stebuklu, skaidria, gera, švytinčia paslaptimi.

Linkiu, kad šiuo laikotarpiu tėvelių ir vaikų bendrystė būtų dar stipresnė, linkiu dalintis savo gerąja patirtimi vieniems su kitais, bendrauti nuotoliniu būdu ir bendradarbiauti su mokyklėlių mokytojais, rengti bendras akcijas internetinėje erdvėje.

Nuoširdžiai rekomenduoju Rasos Dmuchovskienės knygas „Skruzdėliukas Nežiniukas“, Pirmoji išleista 2015 metais, antroji – šiais metais. Meniškai iliuostruotosiose knygelėse pasakojama įtraukianti istorija apie mažojo skruzdėliuko Nežiniuko kelionę po mišką ir pasaulio pažinimą. Gausiai praturtinta įdomių faktų knygelė paaiškins Jūsų vaikams, kodėl driežui nebaisu pamesti uodegą, koks ilgas voro siūlas ar kaip vikšras virsta nuostabiu drugeliu.

Prie pirmosios knygos rasite ir profesionalių aktorių įgarsintą kompaktinį diską, kuriame įrašyta istorija ir nuotaikingos dainelės.

Jono Petronio nuotr.

Knyga vaikams „Skruzdėliukas Nežiniukas“

-

KULTURA IR MENAS

RAŠYTOJA: SVARBIAUSIA – IŠLAIKYTI VIDINĘ RAMYBĘ Dalytė KAZLAUSKAITĖ Vokietijos lietuvė, rašytoja, aštuntojo romano „Žinau, kad nieko nežinau“ autorė Jolita Herlyn mano, kad kiekvienam iš mūsų atėjo laikas iš naujo įvertinti savo gyvenimą ir atsigręžti į fundamentalius filosofinius klausimus: kas aš esu, kokia mano gyvenimo prasmė ir vieta šiame pasaulyje.

Jūsų naujojo romano „Žinau, kad nieko nežinau“ pavadinimas labai gerai apibūdina esamą situaciją ir tai kas mūsų laukia. Gal jūsų knygoje skaitytojai ras ir daugiau minčių, tinkančių šiam sudėtingam periodui?

Viename skyriuje romano pagrindinis herojus filosofas Marius studentams skaito paskaitą apie helenizmo epochos filosofines mokyklas. Tai buvo istorinis laikotarpis, kai kūrėsi Aleksandro Makedoniečio imperija ir griuvo tradiciniai graikų miestai-valstybės „poliai“. Keičiantis istorinėms aplinkybėms ir nusistovėjusiam gyvenimo būdui, to meto filosofinių mokyklų atstovai (stoikai, skeptikai ir epikūriečiai) savo dėmesį sutelkia išimtinai į etines problemas.

Senovės graikų filosofai suprato, kad kai įprastinis pasaulis aižėja akyse, kai sunku paaiškinti, kodėl ir kas vyksta, kai nebeįmanoma planuoti ateities, svarbiausiu tikslu tampa išlaikyti sielos ramybę. Manau, kad mes gyvename panašiu laikotarpiu. Todėl kiekvienam iš mūsų dabar reikia ne tik klausytis gydytojų nurodymų, bet stengtis surasti būdų išlaikyti vidinę ramybę. Daugelį mūsų likimas stabdo ir sugražina į šeimas. Leidžia iš naujo ir kitoje šviesoje pažinti savo gyvenimo partnerį ir vaikus. Būnant vienoje erdvėje ilgą laiką kartu ne visiems paprasta išlaikyti toleranciją ir harmoningus santykius. Šis virusas yra išbandymas ne tik visom visuomenės struktūroms, bet ir mūsų šeimoms bei kiekvienam iš mūsų.

Gal jau pradėjote mąstyti ar netgi rašyti naują knygą?

Yra laikas gyventi, ir yra laikas rašyti. Vieniems dabar laikas veikti (kaip pavyzdžiui, medikams), kitiems – mąstyti (kaip pavyzdžiui politikams ir mokslininkams). Apie rašymą kol kas tikrai negalvoju, bet su įdomumu stebiu, kas vyksta aplinkui. Didžiuojuosi Vokietija, kurios gyventojai pasitiki ir

Rašytoja Jolita Herlyn | 08|09|-02 | RUGPJŪTIS/ | KOVAS & BALANDIS VLB INFORMACIJOS VLB INFORMACIJOS 2019 - 2020 RUGSĖJIS 13

savo sveikatos sistema ir politikais, o kartu dažnai darosi gėda, pasiklaususius naujienų iš Lietuvos. Vėl tos rietenos, pyktis, susipriešinimas, nors yra ir gražių savanoriškų iniciatyvų, organizuojant pagalbą medikams. Sudėtinga situacija tarsi lakmuso popierėlis išryškina tai, kas mumyse yra gero ir kas yra blogo. Pasaulis keičiasi neįtikėtinu greičiu, o mes turime galimybę savo akimis stebėti tokias globalias transformacijas, kurios paveiks kiekvieno individo ir vi-

suomenės sąmonę. Kiekvienam iš mūsų atėjo laikas iš naujo įvertinti savo gyvenimą ir atsigręžti į fundamentalius filosofinius klausimus: kas aš esu, kokia mano gyvenimo prasmė ir vieta šiame pasaulyje.

Delfi.lt nuotr.

ODĖ DŽIAUGSMUI Redakcijos informacija Kuomet visas pasaulis yra sukaustytas karantino dėl koronaviruso, žmonės bando įvairiais būdais įprasminti leidžiamą laiką namuose ir neprarasti džiaugsmo gyvenant izoliuotiems. Kovo 22 d. lietuvių dirigentas Vilmantas Kaliūnas kartu su kolegomis Hamburge diriguodamas iš balkono atliko Liudviko van Bethoveno „Odės džiaugsmui“ iš 9-osios simfonijos D-dur po.

125 motyvą, dar kitaip žinomos kaip Europos sąjungos himno. Šią akciją lydėjo džiaugsmingos kaimyninių namų gyventojų ovacijos, o į Vokietijos nacionalinio radijo (NDR

Klavišiniais groja idėjos iniciatorius, Vokietijos lietuvis V. Kaliūnas (dešinėje)

14 VLB INFORMACIJOS |03 - 2020 | KOVAS & BALANDIS

Elbphilharmonie) orkestro feisbuke į paskyrą įkeltas įrašas sulaukė virš 70 000 peržiūrų. Ši puiki idėja jau buvo įgyvendinta ir kituose Vokietijos bei Europos miestuose, prie muzikantų mielai jungėsi dainuoti ir kiti gatvėje gyvenantys žmonės. Tokia akcija parodo ne tik europiečių vieningumą, bet ir žmonių gebėjimą komunikuoti ir muzikuoti esant pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis.

NDR nuotr.

SUSVETIMĖJĘS PASAULIO GYVENTOJAS – MATERIALISTINIŲ VERTYBIŲ IŠDAVA Evelina KISLYCH-ŠOCHIENĖ Prieš daugiau kaip dešimt metų vienos perspektyviausių jaunosios kartos menininkių Kristinos Ališauskaitės tapytas paveikslas „Alien“, kuriame pavaizduotas vienišas, susvetimėjęs žmogus, prisidengęs veidą kauke, patraukė socialinių tinklų vartotojų dėmesį. Galbūt dėl to, jog šis paveikslas puikiai atspindi šiandienos karantino situaciją visame pasaulyje – tuščiose gatvėse tik karts nuo karto pasirodo po vieną einantys, veidą kaukėmis prisidengę žmonės.

K. Ališauskaitė tobulinosi meno rezidencijoje „Internationales Villa Concordia Bamberg“ Vokietijoje, iš kurios į Lietuvą parsivežė neįkainojamos patirties.

Tapytoja sutiko pasidalyti ne tik savo paveikslais, bet ir atsakyti į keletą klausimų „Informacijų“ žurnalui.

Kristina, Jūsų darbas „Alien“, tapytas dar 2009 metais, kuriame vaizduojami susvetimėję žmonės su veido kaukėmis, – labai tinkamas šiandienos situacijai. Ne tik svetimi, bet ir atskirti...

2009 metais baigiamasis mano magistrantūros studijų darbų ciklas buvo pavadintas „Distancija“, jame analizavau žmogaus susvetimėjimo reiškinius, fizinį atstumą, požiūrį į save ir aplinką. Įtaigūs, magiškojo realizmo estetiką primenantys darbai perteikia Tomo Metzingerio (Thomas Metzinger) ir Albero Kamiu (Albert Camus) nagrinėtas temas – susvetimėjimą, godumą, vartotojiškumą ir kitas materialistinių vertybių išdavas.

Kaip manote, ar ekstremali situacija šalyje, kai nežmoniški pasaulio gyvenimo tempai sulėtėjo arba visai sustojo, byloja apie tai, kad susvetimėjimas ir vartotojiškumas peržengė visas ribas?

Kol kas galime tik spėlioti, šiuo metu kyla daugiau klausimų nei randame į juos atsakymų... Labai gaila matyti pasaulį tokiame sąstingyje, turime toliau gyventi ir tikėti, kad greitai vėl viskas susitvarkys, ir vėl galėsime grįžti į savas gyvenimo vagas, bet jau kitokie…

Jūsų darbai minimalistiniai – tuščiose erdvėse pasirodo

Tapytoja K. Ališauskaitė VLB INFORMACIJOS | 02 - 2020 | KOVAS & BALANDIS 15

Ališauskaitės darbas Bite, 2019

vieniši žmonės. Kodėl Jūsų darbai būtent tokie? Ką norite jais pasakyti?

Nuo 2009 metų mano kūryba gan smarkiai keitėsi, tuščias erdves su smulkiomis figūromis pakeitė stambaus plano kompozicijos. Tačiau kūrybos centre lieka žmogus, dominuoja portretas ir figūrinė kompozicija.

Didžiausias įkvėpimo šaltinis yra supanti aplinka. Tai, kas aplinkui, ką pastebi ir kokia būsena vyrauja, viskas, kas mane supa, tai mane ir formuoja, nuolat reflektuoju aplinką, atsidūrusi kitur neišvengiamai keičiuosi ir pati – tiek kūryba, tiek ir mąstymas.

Tapybos kalboje vis dar išlieka man svarbus lengvumas, kasdien atrandu vis naujų formų, spalvinių santykių, galimybių.

Per tapybą bandau paliesti tokius subtilius dalykus, kurių nebepastebime realiame gyvenime, nes jie yra per maži ar per paprasti, kad juos pastebėtume, didelis džiaugsmas juos atrasti ir pamatyti vėl.

Esame pripratę matyti visumą ir nebesigilinti į atskiras detales, man svarbu jas išskaidyti ir atskleisti. Tapyboje perteikiamu vaizdu, mąstymo būdu gali gyventi taip, kaip tik nori, ir išgyventi tai, ką nori.

Už kasdienybės tikrovės egzistuoja kita tikrovė, nuotaikos ar būsenos, judesio tikrovė. Savo darbais siekiu prikelti atsiminimus ar išgyvenimus, matyti simbolius.

Jums nesvetima Vokietija. Daugiau nei pusę metų praleidote meno rezidencijoje Bavarijoje, Bamberge. Ką įsimintiniausio atsivežėte į Lietuvą?

Meno rezidencijoje „Internationales Villa Concordia Bamberg“ praleidau septynis mėnesius, rezidencijoje dalyvavo menininkai iš skirtingų sričių: kompozitoriai, muzikai, rašytojai, tapytojai ir kitų sričių meno atstovai. Neįkainojama parsivežta patirtis – tai diskusijos, pokalbiai, dalijimasis informacija, patirtimi.

Ko šiuo nelengvu metu palinkėtumėte visiems pasaulio žmonėms, lietuviams Vokietijoje?

Palinkėčiau visiems be išimties turėti tvirtą tikėjimą, mylėti save ir aplinką, nepasiduoti baimei ir šiuo metu išnaudoti laiką tam, kam jo galbūt pritrūkdavo. Visi esame skirtingi, turime savų norų ir siekių, tai neturi būti riba sustoti, o kaip tik labiau juos vystyti ir dėti pastangas.

Dėkojame už pokalbį.

Kita realybė (angl. Another reality), 2018

16 VLB INFORMACIJOS |03 - 2020 | KOVAS & BALANDIS

Autorės ir Michael Aust nuotr.

LIETUVIŠKAS KULTŪROS IR MENO SAVAITGALIS NIURNBERGE IR APYLINKĖSE Lina KALVELYTĖ Niurnbergo lietuvių bendruomenė gegužės 15-16 dienomis organizuoja lietuviško kino ir teatro savaitgalį ir kviečia jį praleisti kartu su Rokiškio teatru.

• Gegužės 15 d. 19:00 val. „SüdPunkt“ salėje Niurnberge (Pillenreuther Str. 147, 90459 Nürnberg) vyks spektaklis „Kapinių klubas“.

• Gegužės 16 d. 17:30 val. (Bahnhofstraße 1, 91166 Georgensgmünd) filmo „Širdys“ (rež. J. Krisiūnas) peržiūra.

Apie teatrą Rokiškio kraštas nuo seno garsėja giliomis teatrinėmis tradicijomis. Dar 1893 m. Naujikų kaime (Panemunėlio valsčius) kunigo švietėjo Jono Katelės iniciatyva buvo suvaidintas slaptas lietuviškas vaidinimas pagal Juozą Tumą-Vaižgantą „Nepadėjus nėr ko kasti“. Neatsitiktinai 1959 m. gegužės 30 d. Rokiškio kultūros namų dramos kolektyvui, pirmajam respublikoje, buvo suteiktas tuo metų labai garbingas Liaudies teatro vardas. Ši data ir laikoma teatro įkūrimo diena.

2006 m. Rokiškio liaudies teatras įvertintas prestižiškiausiu Lietuvoje liaudies kultūros centro apdovanojimu „Aukso paukštė“.

Teatras kasmet išleidžia po 1-2 premjeras, aktyviai gastroliuoja Lietuvoje ir sėkmingai atstovauja šalį užsienyje vykstančiuose festivaliuose: Prancūzijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Danijoje, Kanadoje, Rusijoje, Latvijoje, Makedonijoje, Baltarusijoje, Peru, Lenkijoje, Latvijoje, Italijoje, Estijoje, Gruzijoje.

2015 m. Rokiškio liaudies teatro aktoriai isteigė asociaciją „Rokiškio teatras“, todėl atsirado galimybė kviestis režisierius iš kitų miestų. Savo repertuare turintys ne vieną puikų spektaklį, šio apsilankymo metu parinko parodyti romantinę amerikiečių autoriaus Ivano Menchelio komediją“Kapinių klubas“. Pjesės režisierius, jaunas ir perspektyvus ne tik teatro, bet ir lietuviško kino režisierius, kilęs iš Rokiškio krašto, Justinas Krisiūnas.

Spektaklis „Kapinių klubas“ Asociacijos „Rokiškio teatras“ spektaklyje „Kapinių klubas“ trys vidutinio amžiaus vyrai tikrai neleis nuobodžiauti. Gedulo akivaizdoje gyvenimas nesustoja, gimsta kalbos apie aistrą gyventi. Trijų vienišų vyrų gyvenimas yra kupinas vienatvės, juoko, ašarų, pykčio, susitaikymo bei neblėstančios meilės.

Vyrai kas mėnesį eina į kapines aplankyti savo žmonų kapų.

Tačiau vieną dieną, visai netikėtai, tose pačiose kapinėse jie sutinka našlę, atėjusią aplankyti savo vyro kapo. Natūralu, jog vienam iš našlių jau gerokai pabodęs gedulo etapas, tad žavi dama krenta į akį. Netrukus pažintis perauga į gražų romaną, tačiau kaip į tai reaguos draugai?

Auka už įėjimą: 20 € – suaugusiems, 15 € – NLB nariams (sumokėjusiems nario mokestį), 5 € – vaikams nuo 7 metų, NLB narių vaikams – nemokamai.

Filmas „Širdys“ Romantinė drama „Širdys“ – trečiasis režisieriaus Justino Krisiūno filmas. 2013 metais šis jaunas, talentingas, veržlus, daugiau atpažįstamas teatro srityje menininkas debiutavo su kino filmu „Emigrantai“. Sulaukęs didelio pasisekimo ir pilnų salių, jis netrukus išleido ir antrąjį darbą „Dėdė, Rokas ir Nida“. Na, o jo trečioji juosta „Širdys“, sulaukė didžiulio susidomėjimo ir pasisekimo ne tik Lietuvoje, bet ir Suomijoje, taipogi tolimojoje Australijoje – čia šis filmas laimėjo geriausios metų romantinės dramos titulą.

Trumpai apie siužetą: veiksmas vyksta po 1990-ųjų toli nuo miesto esančioje sanatorijoje, kurioje gydosi širdies problemų turintys jaunuoliai. Į sanatoriją atvyksta Saulius (akt. Motiejus Ivanauskas), kuris netikėtai susmuko bėgimo varžybų metu. Aikštingu charakteriu pasižymintis vaikinas bando suprasti vietą, į kurią pateko. Vietą, kurioje kai kurie jaunuoliai atvyksta jau ne pirmą vasarą. Sauliui iš karto į akį krenta sanatorijos senbuvė Milda, kuri žavi ne vieną vaikiną gydymo įstaigoje. Netrukus ir Milda pradeda domėtis Sauliumi. Tačiau nežinia, ar jaunuoliai sugebės pasidžiaugti jaunyste, meile ir kitais gyvenimo malonumais, kai jų gyvenimo laikrodis tiksi sparčiau nei sveikų žmonių...

Skaitykite plačiau: https://kinfo.lt/j-krisiunas-vis-dar-galvoju-kadagi-galesiu-pasakyti-kad-esu-rezisierius/?fbclid=IwAR3mnFt1kuoQgH6 eV36Y2VU9CCnSA7aOlavFPJHCG8BVzH_D-IMaR56QCjk

Auka už įėjimą: 5 € – suaugusiems, 2,5 € – vaikams nuo 7 metų, teatro lankytojams – nemokamai.

Informaciją sekite: www.niurnbergo-lietuviai.de https://www.facebook.com/niurnbergolietuviai/ VLB INFORMACIJOS | 02 - 2020 | KOVAS & BALANDIS 17

18 VLB INFORMACIJOS |03 - 2020 | KOVAS & BALANDIS

NUOMONE Lina EVER Labai gerai pamenu tą žiemos rytą.

Buvo trečia diena po Kalėdų, penktadienis. Termometras rodė kelis laipsnius šilumos ir iš po sunkių debesų keliskart nusišypsojo apskritas mėnulis.

Mes važiavome lėtai, ant galinės sėdynės pririštas kėdutėje niurzgėjo mūsų dvimetis pyplys. Ir staiga mėnulis dingo, o priekyje nežinia iš kur išlindo be lempų ta pačia kryptimi lėtai riedantis automobilis. Net nepamenu, kaip jis atrodė. Vyras stabdė, mūsų mašiną sumėtė, ji išvažiavo į priešingą juostą, grįžo atgal ir išgirdau jį sakant, kad nieko negali padaryti. Ramiai, ramiai, kartojo jis daugiau sau, nei mums, kai vėl išvažiavom į priešingą eismo juostą. Kai pradėjome suktis, aš staiga pradėjau trauktis, riestis, tapau maža mažytė, nes tiesiog nežinojau, kas dabar bus. Dar prisimenu, kad palengvėjo pamačius, jog į mus važiuojantis sunkvežimis buvo kiek tolėliau, ant kalno ir kad mes spėsime nulėkti ant pievos.

RENKUOSI TIKĖTI LAIMINGOMIS PABAIGOMIS Kai pradėjome verstis nuo kalno, aš išnykau. Manęs nebebuvo automobilyje. Tikrovė pasirodė ne ten ir ne tokia. Aš atsisakiau ją priimti.

Du su pusę kartų apsivertus mašina krito ant stogo. Įsijungė išgyvenimo instinktas – pajudinau rankas, kojas ir per išbyrėjusį stiklą iššliaužiau lauk. Aplinkui spengė tyla, pradėjo leistis sniego gniužulai ir aš nebuvau tikra, ar grįžau į šį pasaulį, ar likau aname. Lupau duris ir paskubomis traukiau kėdutėje kabantį vaiką, kuris kaip tik tą akimirką pradėjo rėkti. Dar niekada nebuvau taip bijojusi tylos ir džiaugusis jo skardžiu balsu, nes tai reiškė, kad jis gyvas. Tai reiškė, kad mes išgyvenome ir, kad vis tik esame šiame pasaulyje, – tik jis ėmė ir apsivertė.

Prasidėjo pūga, aukštai einančiu keliu riedėjo mašinos, mūsų niekas nematė. Iš vyro kaktos toliau lašėjo kraujas. Sustingusiais pirštais bandžiau spaudyti telefono mygtukus, o pas-

Rašytoja L. Ever VLB INFORMACIJOS | 02 - 2020 | KOVAS & BALANDIS 19

kui rišliai sakyti policijai, kas nutiko. Nežinau kur esame, rėkiau į ragelį, yra kažkokia upė, viršuj tiltukas, kažkokie apsnigti krūmai šalia, dar beržas stovi. Šaltį pajutau tik po pusvalandžio, kai atvažiavo policijos automobilis ir įsisodino mus su vaiku. Ašaros pasipylė tik po kelių valandų, saugiai sėdint pas mamą ant sofos. Tada supratau, kaip laimingai baigėsi tai, kas taip netikėtai ir nelaimingai prasidėjo.

Kodėl prisiminiau šią istoriją? Ogi todėl, kad tai, kas vyksta dabar labai panašu į nevaldomą automobilį slidžiame kelyje.

Tu susitrauki, tampi toks mažas, mažulytis, gal net užsidengi akis, nes negali absoliučiai nieko kontroliuoti. Jei įmanytum, išnyktum trumpam iš šio pasaulio ir sugrįžtum, kai jis vėl bus mums įprastas. Arba pagalvoji, kad tai scena iš filmo ir net svarstai kaip toje ar kitoje situacijoje elgėsi vienas ar kitas herojus, nes tai yra absoliučiai nauja patirtis, kuriai mes nebuvome ruošiami.

Mes išgyvenome. Su dideliais materialiniais nuostoliais, su visiškai pasikeitusiais planais, su prisitaikymu prie naujų aplinkybių, su puokšte pačių įvairiausių jausmų – nuo grūmojimo dangui už ką mane taip nubaudė iki visiškos laimės ir dėkingumo, kad tą apsnigtą rytą galėjau policijai pasakyti, kad ne, greitosios nereikia. Buvo ir pykčio, ir ašarų, ir košmarų, ir kaltės jausmo, bet mokiausi save priimti su visais jais. Ir vėl, ir vėl, ir vėl prisimindavau, kad mūsų gyvenimo kelias kartais gali tapti slidus, o automobilis nevaldomas.

Dabartinės krizės negali suvaldyti nei pasaulio galingieji, nei turtingieji, nei kilmingieji. Ji atėjo kaip cunamis, kaip netikėtai pakeliui iš Kinijos sustiprėjęs viesulas, daužantis viską aplinkui. Mes iš paskutiniųjų bandom kabintis į tuos buvusio gyvenimo likučius – siuntinėjam vienas kitam nuorodas, ką veikti, ką pažiūrėti, ką išklausyti, ką perskaityti, keikiam kartu politikus, ieškom kaltų, pykstam ant viruso, širstam ant visų, kurie keliauja ar vaikšto parkuose, ar nedėvi kaukių, keikiam kaimynus ir nekenčiame sergančiųjų ir t.t. Prisigalvojam užduočių ir darbų, kad... paslėptume tai, ką iš tiesų jaučiame.

Pastebėjau, jog daug kas šiuo metu traukia skirtingas kaukes.

Vieni tampa pikti, kiti – išmintingi, treti – tvarkingi, ketvirti – griežti ir nekantrūs, penkti – dirbtinai pozityvūs. Visaip bandome išvengti susitikimo su savimi. Bet galbūt mes tam ir esame pasodinti namuose, kad pagaliau galėtume pažvelgi sau ir savo baimėms į akis, kad mokėtume priimti save mažus, silpnus, nerimaujančius, slystančius nuo kalno nežinomybės link.

Kad gerbtume kiekvieno pasirinkimą, nes krizės akivaizdoje nė vienas nežinome, kuri išgyvenimo strategija pasiteisins.

Mano ketvirtoko sūnaus mokytoja tėvams el. paštu atsiuntė ne naujų užduočių, o lapą su patarimais, kaip kalbėti su vaikais apie virusą, apie tai, kas vyksta, kodėl mama neina į darbą ir kodėl negalima aplankyti močiutės. Jokiu būdu nedramatizuoti, bet ir nesakyti, kad tai nieko tokio, kad tai tuoj praeis, kad tai tik žaidimas, beveik atostogos, kai galima daugiau žiūrėti televizorių ar žaisti telefonais. Ne, vaikų neapgausime, todėl kalbėkime su jais. Parodykime jiems savo jausmus. Pasakykime, kad ir mes bijome, bet jei visi sukibsime delnais, būsime tvirti, tai ir nugalėsime.

Mūsų parapijos kunigas kas savaitę taip pat atsiunčia po laišką ir man tai daug smagiau ir nuoširdžiau, nei kunigų bendra20 VLB INFORMACIJOS |03 - 2020 | KOVAS & BALANDIS

vimas per feisbuką. Žinau, kad laiškas siunčiamas šimtams parapijiečių, bet vis tiek smagu, kai įkrenta į asmeninę pašto dėžutę, o neklaidžioja kažkur virtualybės koridoriuose. Štai praeitame laiške jau pačioje pradžioje užrašęs didelėmis raidėmis – tik negalvokit, kad tai Dievo bausmė, nes tai yra netiesa. Jis kovoja mūsų pusėje ir mes tikrai nugalėsime.

Jūs visada galite atsiremti į Jį. Kai suabejoju, prisimenu tą momentą, kai iš sumaitotos mašinos iššliaužiau visiškai nenukentėjusi. Ir suprantu, kad renkuosi tikėti stebuklais. Taip, sunku tikėti tuo, ko negali pamatyti, bet viruso irgi nė vienas nematėme ir vis tiek jo bijome.

Kartais rytais prieš atsimerkdama ir grįždama į šį pasaulį, aš įsivaizduoju, kad tai, kas dabar vyksta, yra šviesos ir tamsos pasaulių kova. Pasitelkiu fantaziją ir beveik matau, kaip mitinės figūros su šviesiais apsiaustais, sėdinčios ant spindinčių vienaragių, kovoja prieš tamsiuosius požemio gyventojus ir juos lydinčius šikšnosparnius. Taip, kartais pati pasijuokiu iš savo naivumo, bet užsispyrus tikiu, kad baltieji nugalės. Nes renkuosi tikėtis laimingomis pabaigomis. Baltieji juk visada laimi.

O laukdama kol baigsis kova, darau daug mažų smagių dalykų sau ir savo šeimai – kiekvieną rytą su vaiku darau mankštą, einu į kiemą žaisti stalo teniso, susilažinau, kad po dešimties dienų padarysiu špagatą, kepu pyragus, ko iki šiol visiškai nemėgau, kasdien klausausi klasikinės muzikos koncertų, kuriuos transliuoja Arte ar Berliner Stadtsoper tinklapiai, kasdien kalbuosi su mama ir su tais žmonėmis, su kuriais man gera bendrauti, kasdien skaitau ir savo besikeičiančius jausmus užrašau dienoraštyje, mažiau laiko praleidžiu socialiniuose tinkluose, o daugiau – saulėje. Jaučiu, kaip ir manyje, ir aplinkoje mažėja apsisukimai ir mes po truputį rimstame, stojame, surenkame išbarstytą aš ir atrandame save iš naujo.

Ir tvirtai tikiu, kad atėjus šv. Velykom visi prisikelsime šiek tiek kitokie – nurimę, išsivalę, atsigavę, supratę, ko mums tikrai reikia, o kas buvo tuštybė. Taip, mūsų gyvenimas nebebus toks, koks buvo. Jame bus daugiau šviesos.

Renato Neverbicko nuotr.

KALENDORIAUS LAPELIS Eglė KONAGIS Elektroninių laiškų pašto dėžutėje darbe randu laišką vienos vokietės moters. Ji nuo 2019 metų pavasario lanko mano kūrybinio rašymo kursą. Moteris siunčia man laiškelį su nuotrauka.

Nuotraukoje – lapelis iš vokiško kalendoriaus, kuriame matyti dalis Gedimino prospekto Vilniuje ir arkikatedra bazilika. Moteris mane pažįsta ir žino, kad aš – iš Lietuvos. Moteris girdi ne tik mano baltiškąjį akcentą kalbant vokiškai, moteris mums susitikus klausosi, ką aš pasakoju apie save, lietuvę, jau seniai gyvenančią Vokietijoje, ir apie savo tėvynę. Šiandien, laiškelio sulaukusi, suprantu, kad ji mane apie Lietuvą, pasakojančią, iš tiesų girdėjo. Išgirdo visada.

Moteris išgirdo mano ilgesį dėl kažkada jau dabar nebesvarbių priežasčių paliktos tėvynės. Ji išgirdo mano nerimą dėl to, kokiu keliu renkasi eiti Lietuva, ji išgirdo mano bandymą gyventi špagatu tarp tėvynės ir naujųjų namų.

Dėl to turbūt ji man siunčia laiškelį, kupiną šilumos: pasakoja, kaip ji gyvena karantino metu, kaip kasdien vis labiau jaučiasi įbauginta nežinomybės, kaip sunkiai ji, aktyvi moteris, pakelia ramią kasdienybę namuose. Jos žodžiuose įskaitau nerimą, kaip moka pasakyti tik vokiečiai, tuo jautriu savo žvilgsniu, bet nepasakydami tiesiai, kartais tik gestu ar pavieniu žodžiu – o kaip gi tu, toli nuo tėvynės, kaip gi tu, esanti toli nuo Lietuvos, kaip gi tu, lietuve, kaip tu gyveni karantino metu, be savų namų?..

Toji moteris, ji žino. Žino, ką reiškia

Lapelis iš vokiško kalendoriaus

šiomis sąlygomis būti toli. Nuo namuose likusios šeimos, tėvų, brolių, seserų.

Ir jai nekyla klausimo apie mane, ji neklausia, kas esu aš, ji tiesiog žino – aš lietuvė, gyvenanti Vokietijoje.

Klausimas apie tai, kas aš, šiuo sunkiu visiems metu ateina iš Lietuvos. Mes ir Jūs – skiria klausiantys aiškią ribą. Mes, gyvenantys Lietuvoje, Jūs – grįžtantys. Iš pirmo žvilgsnio pagalvoju, kad tai ji, tėvynė, man užduoda šį klausimą. Turiu įdėmiau įsiklausyti: ar tai tikrai ji?

Bet tai ne ji. Skirtumus tarp mūsų užaštrina tie, kuriems dėl kažkokių man nežinomų priežasčių tie kampai yra naudingi.

Jie gilina, sąmoningai, o gal ne, ribą tarp mūsų, visų lietuvių: mes ir jūs jiems – ne viena tauta.

Tėvynės balsas, tų, kurie šiuo metu kitoje geografinėje platumoje, o aš karantino atskirta nuo jų, ataidi irgi netrukus.

Mes – tai ir jūs, sako tas balsas, kuris krizės akivaizdoje ištiesia man pagalbos ranką. Tėvynėje gyvenantys žmonės man padeda pasirūpinti Lietuvoje paliktais tėvais, kurie šiuo metu priklauso koronoviruso rizikos grupei. Tėvynėje gyvenantys nebrėžia ribos tarp mes ir jūs, jie viską supranta, suprasdami važiuoja į parduotuvę, nuperka tėvams maisto ir kitų reikalingų produktų, paskui veža į tėvų namus ir palieka prie durų. Tėvai, atidarę duris, randa būtiniausių daiktų paketėlį net nepamatydami to žmogaus, kuris jiems atvežė. Kitąkart kitas žmogus, mano tėvynainis, suranda, kas mano tėvams pasiūna kaukes ir kuo skubiau jas pristato. Tėvai vėl viską pasiima, nematydami to žmogaus veido. „Padėkok tam žmogui“, sako jie man, „o mes padėkosime, kai viskas baigsis“.

VLB INFORMACIJOS | 02 - 2020 | KOVAS & BALANDIS 21

Tokių, tėvynei ir jos žmonėms dėkojančių, bus ne vienas: ir medikas, ir medicinos seselė, ir ligoninės darbuotojas, vežantis mirusįjį į morgą, ir tas, kuris kūną priėmęs paruoš jį paskutinei kelionei. Visi jie padėkos tėvynei – vienos tautos žmonėms, prisidėjusiems kaip kas galėjo šiuo sunkiu metu. Kas auka, kas savo laiku, kas savo amatu ar daiktais.

Kai aš tėvynėje esantiems žmonėms padėkoju už jų pagalbą, grandinė mūsų nusitęsia iki Vokietijos. Mes ir jūs nėra. Yra tik MES susitelkimo, paramos, budrumo ir sveikos nuovokos akivaizdoje.

Nepaisant visų mūsų skirtumų ir gyvenimo aplinkybių krizės akivaizdoje esame MES, lietuviai – viena mažytė tauta.

Dar ilgai sėdžiu prie tos moters atsiųsto laiško. Skaityčiau jį ir skaityčiau, taip gerai jis parašytas, taip tinkamai sudėliotas. Dėl to pasijaučiu truputėlį laiminEsame MES. ga – tą moterį savo seKaip tauta. minaruose paskatinau ir pamokiau rašyti aš.

MES esame ir tada, kai, prilipę prie telefonų, stebime viruso judėjimą, Mes esame tada, kai žinios iš tėvynės yra svarbesnės už tos šalies, kurioje šiuo metu gyvename. Mes esame tada, kai prisidedama kuo galėdami prie iniciatyvų Lietuvos medikams.

Mes esame tada, kai nebežiūrime, koks tu, su kuriuo bendrauju – landsberginis, karbauskinis, nausėdinis ar tapininis. Mes matome tą, kuriam reikia pagalbos, ir padedame, kuo galėdami.

Ir dabar ji man siunčia dalelę savo meilės, savojo žmogiškojo supratimo. Ir savo žinojimą, kas esu aš.

Raštu.

Laiškučiu.

Autorės nuotr.

NEATRASTA PRIDĖTINĖ VERTĖ LIETUVAI VOKIETIJOJE Andrius BAGDONAS Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečio išvakares pasitikau unikaliai – vienos iš Vokietijos lietuvių bendruomenių renginyje. Susipažinau su daug šviesių žmonių, pasisėmiau geros energijos ir neįtikėtinai daug idėjų toliau kurti Lietuvai. Grįžęs mąsčiau, kad mus dažnai pasiekia istorijos apie JAV lietuvius ir jų sėkmę ten, tačiau prieš keliantis už Atlanto, apsidairykime arčiau – Vokietijos lietuviai yra geriausias įrodymas, kokią vertę Tėvynei gali sukurti diaspora.

Vienas iš tokių pavyzdžių – neseniai veiklos 70-metį atšventusi Vasario 16-osios gimnazija, gyvuojanti Hiutenfeldo mieste. Ši privati lietuvių mokykla ne tik pelnė Vokietijos valstybinį pripažinimą, bet ir yra įgijusi gabių mokinių ugdymo sertifikatą. Nors tiesą sakant, mane labiausiai sužavėjo visai ne tai. Gimnazija moksleivius ugdo ne tik formaliai, bet daug dėmesio skiria ir kitiems įgūdžiams, pavyzdžiui, informaciniam bei medijų raštingumui. Gimnazistai mokosi suprasti, kas yra netikros naujienos, neapykantos kalba ir kaip atsirinkti tinkamus informacijos šaltinius. Būtų įdomu sužinoti, kiek Lietuvoje dirbančių mokyklų laiko tokią discipliną prioritetu. O juk būtent šie 22 VLB INFORMACIJOS |03 - 2020 | KOVAS & BALANDIS

ir kiti minkštieji įgūdžiai be galo reikalingi šiuolaikiniam jaunam žmogui milžiniškame informacijos sraute.

Mintyse bandau piešti Vasario 16-osios gimnazijos absolvento paveikslą. Mano nuomone, tai - doras, visapusiškai išsilavinęs jaunuolis, eruditas, saugantis lietuvybę, tačiau taip pat – kosmopolitiškas, atviras kitoms kultūroms. Ir tokį išsilavinimą gali gauti lietuvių vaikai iš viso pasaulio mūsų išeivijos pastangų dėka. Švietimo sistemai Lietuvoje tikrai yra ko pasimokyti iš Vasario 16-osios gimnazijos.

Paradoksalu, kad lietuviška žiniasklaida dažnai nurašo išeivius esant nekultūringais. Stereotipiniame medijos piešiamame paveiksle užsienio lietuviai – statybininkai, fabrikų darbuotojai, pabėgę iš Lietuvos dėl blogo gyvenimo, nuolat besiskundžiantys mūsų valdžia ir kitaip nepatenkinti gyvenimu.

Tačiau tikras vaizdas – visai kitoks, nes būtent Vokietijos lietuviai yra išskirtinai pasižymėję kultūriniais bei moksliniais pasiekimais. Sakyčiau, Vokieti-

joje turime rimta inteligentų desantą.

Viena iš daugelio gerųjų pavyzdžių – profesorė Raminta Lampsatytė. Ši Vokietijoje gyvenanti lietuvė yra įsitvirtinusi geriausių pasaulyje vokalų mokytojų dešimtuke. Berlyne profesorė dirba su operos solistais, Hamburge moko vokalo studentus. Nors ir sulaukusi tokio pasaulinio pripažinimo, profesorė toli gražu nepamiršta lietuviškų šaknų. Lietuvius studentus ji konsultuoja nemokamai, finansiškai prisideda prie stipendijų steigimo, globoja talentus ne tik vokalo, bet ir kitose meno srityse. Ji padeda jauniems žmonėms užmegzti karjerai naudingų pažinčių bei įstoti į prestižinius universitetus. Toks pavyzdys paskatino mane pagalvoti, kiek Lietuvoje turime kultūros puoselėtojų, kurie pasiryžę ne tik siekti asmeninės sėkmės, bet ir padėti, paremti kitus. Neteigiu, kad tokių visai nėra, tačiau dažnai girdžiu ir per savo patirtis matau, kaip lietuviams trūksta vienybės, pasitikėjimo vienas kitu. Manau, užsienio lietuviai gali tapti pozityviu savitarpio pagalbos pavyzdžiu. Juk žiūrint pasauliniu mastu, mūsų tiesiog per mažai, kad aklai konkuruotume.

Kitas ryškiai pasižymėjęs Vokietijos lietuvis, kurio darbais norisi dalintis – mokslo premijos laureatas – dr. Vincas Bartusevičius. Lietuvybę visa gyvenimą aktyviai puoselėjantis mokslininkas mane patraukė tuo, kad skatina Lietuvos ir užsienio mokslininkų bendradarbiavimą, siekdamas giliau išnarplioti Lietuvos istorinį-kultūrinį pradą. Vincas Bartusevičius taip pat skatina išeivijos lietuvius nenutolti nuo mokslinės veiklos. O juk mokslininkai Lietuvoje nuolat remiasi užsienio patirtimis, ieško bendradarbiavimo taškų. Gera žinoti, kad kolegos užsienyje tuos taškus kuria.

Atskiro paminėjimo verta ir Gabrielė Gylytė Hein – buvusi pianistė, Lietuvos Garbės konsulė bei Lietuvos-Vokietijos forumo pirmininkė. Įdomu tai, kad be investicijų pritraukimo, politinių, diplomatinių saitų kūrimo, forumas didelį dėmesį skiria ir kultūrai. O pati Gabrielė Gylytė Hein stiprina valstybių ryšius veždama lietuvišką kultūrą į Vokietiją ir atvirkščiai – čia ji suorganizavo ne vieną parodą, koncertą, Lietuvos atlikėjams sukūrė

– čia ji suorganizavo ne vieną parodą, koncertą, Lietuvos atlikėjams sukūrė galimybes išbandyti vokiškąją sceną.

Man tai parodo, kokį vaidmenį globaliame šiandieniniame pasaulyje atlieka kultūra. Juk seniai paneigta, kad investuotojai renkasi vietas plėtrai tik pagal valstybės ekonominius rodiklius ar pigesnę darbo jėgą. Žmogaus teisės, socialinė aplinka, kultūrinis šalies gyvenimas daro didelę įtaką priimant investicinius sprendimus. Nepamirškime, kad visose didelėse įmonėse, kurių pritraukimu į Lietuvą taip didžiuojamės dirba ne robotai, o žmonės, specialistai, kuriems svarbus ne tik pelnas, bet ir dauguma kitų kokybiško gyvenimo aspektų. Todėl užsienio lietuviai tampa savotiškais Lietuvos ambasadoriais. Tokie aktyvistai, kaip minėtoji Gabrielė Gylytė Hein skleidžia lietuviškąją kultūrą Vokietijoje ir stato tiltus, kuriais pas mus atvyksta investuotojai. Juk viena yra klausyti prezentacijos apie svetimą šalį savo ofise, o visai kita – gyvai bendrauti su jos tautiečiais, grožėtis vietine paroda ar klausytis užburiančio koncerto. Neabejoju, kad tokių pavyzdžių Vokietijoje ne vienas – diaspora nuolat skleidžia žinią apie Lietuvą ir kuria galimybes mums, gyvenantiems čia. Neabejoju, kad už tokius gigantus Lietuvoje, kaip „Hella“ ar „Continental“ ačiū reikia tarti ir išeiviams.

Investicijos, ekonominiai tiltai yra svarbu, bet visgi didžiausią ačiū Vokietijos lietuviams norisi tarti už mokslo bei lietuviškos kultūros puoselėjimą bei perdavimą savo

Andrius Bagdonas

vaikams. Juk kultūros sklaidai netrukdo atstumas ar kalbos barjerai, ji gali būti stiprus pamatas valstybių bendradarbiavimui. Deja, bet kai diskutuojame apie valstybės raidą, kultūros svarba neretai lieka antrame plane. Nes tokios sritys, kaip švietimas, kultūra neduoda staigių rezultatų.

Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje, būtent šios sritys kuria didžiausią pridėtinę vertę mūsų šaliai. Ne tik kylančius procentinius punktus, o ir svarbiausia – visapusiškai išsilavinusius, kūrybingus žmones, garsinančius šalies vardą visur, kur bebūtų.

Andrius Bagdonas / BNS nuotr.

VLB INFORMACIJOS | 02 - 2020 | KOVAS & BALANDIS 23

PORTRETAI

AUKŠČIAUSIA SOCIALIZACIJOS FORMA Evelina KISLYCH-ŠOCHIENĖ Tęsdami kovotojo geno temą, ypač tinkančią šių dienų situacijai, parengėme skaitytojams interviu su Greta Žiliūte. Karininkė, kuri Kovo 11-osios proga Miuncheno lietuvių bendruomenei padovanojo įsimintiną kalbą, mano, kad priklausymas įvairioms bendruomenėms yra aukščiausia socializacijos forma, leidžianti visapusiškai tobulėti individui. Aktyvias bendruomenes ji matanti kaip sėkmingos valstybės pagrindą.

Dalijamės su skaitytojais interviu su karininke.

Jausmas, kad turite tarnauti Tėvynei buvo tiesiog jumyse. Tai išteis retas atvejis. Ar tikite pašaukimo sąvoka, kuri dažnai tiesiog klijuojama kaip etiketė?

Be galo tikiu pašaukimo sąvoka. Galbūt ne visiems tenka tai pajusti taip aiškiai, todėl galiu džiaugtis, kad man pasisekė.

Privalau pridurti, kad vien tik pašaukimo negana. Ir nors daug kas vadina tai sėkme, tikiu, kad sėkmė visada eina kartu su sunkiu darbu. Jau nuo keturiolikos metų priklausiau Lietuvos šaulių sąjungai ir jaunųjų šaulių užsiėmimus praleisdavau tik

Karininkė Greta Žiliūtė

24 VLB INFORMACIJOS |03 - 2020 | KOVAS & BALANDIS

tada, kai sirgdavau. Būčiau ėjus ir tada, bet mama neleisdavo. Vėliau papildomas sportas, kartais po dvi treniruotes per dieną. Po pamokų į sporto salę, vėliau į maniežą, nes sunkiau sekėsi bėgti. Bet receptas buvo vienintelis: sukandi dantis ir bėgi tam, kad tą lemtingą egzamino dieną bėgtum pakankamai greit. Dieve, kaip norėjosi įstoti į Lietuvos karo akademiją, atrodė kažkokia tolima, nepasiekiama svajonė, taigi galiu sakyti, kad pasisekė, bet galiu ir sakyti, kad buvo įdėta daug darbo.

Nebūčiau visiškai teisi sakydama, kad tuo metu tikrai turėjau tokius tvirtus patriotinius nusistatymus, kokius turiu dabar. Tada tik atrodė, kad mano vieta tik ten. Vėliau studijuojant atsirado gilesnis suvokimas ir pašaukimas atrodė dar stipresnis. Kai pradėjome giliau domėtis istorija, Lietuvos kariuomenės mūšiais, partizaniniu judėjimu, ėmiau suprasti, kad raumenų jėgos nepakaks ir kad esi stiprus tiek, kiek stipri yra dvasia. Lietuvos karo akademija manyje išugdė stiprią dvasią, suteikė reikalingų profesinių žinių ir skatino nuolat rūpintis fizine būsena. Žiniasklaidai esate pasakojusi, kad Jūsų senelis buvo karštas patriotas.

Kaip manote, ar ši savybė – gyvenimo būdas – padeda išlikti sąžiningam prieš save ir kitus?

Sąžiningam prieš save ir kitus gali padėti išlikti tik tvirtas ir aiškus vertybinis pagrindas, kuriuo vadovaujiesi visose situacijose. Be galo tikiu vertybių galia.

Mano senelis turėjo aiškias vertybes ir suvokimą, kas yra teisinga, bei jomis vadovaudavosi, todėl juo be galo žavėjausi.

Vertybės suteikia žmogui tvirtumo.

Man be galo sunku yra bendrauti ir būti su žmonėmis, kurie neturi vertybių, kuriems tai tik tušti žodžiai. Pateiksiu Jums pavyzdį. Ypač stipriai vertybių galią pajutau tarnaudama taikdare Jungtinėse Tautose (JT). Kai atsiduri multikultūrinėje aplinkoje, kur viename kabinete sėdi su rumunu, Salvadoro, Dramblio Kaulo Kranto piliečiu, o viršininkas pakistanietis, gali ištikti lengvas kultūrinis šokas. Todėl tik atvykus į misijos rajoną viena iš pirmųjų paskaitų yra JT pagrindinės vertybės ir paaiškinimas, kaip jomis vadovautis. Ir kaip tau paaiškina, kas yra integralumas (Integrity), profesionalumas (Professionalism) ir pagarba skirtingumui (Respect for Diversity)? Kai suvoki, kad tai yra taip gerai išdirbta sistema, kuria jau gali vadovautis, ir aiškiai žinai savo tikslus, atrodo, kad gali labai labai daug.

Lietuvė karininkė vykdo sudėtingas misijas pasaulyje. Kokia sugrįžtate kaskart namo? Kuo galėtumėte pasidalyti su skaitytojais? Kokia rimčiausia išmokta pamoka?

Iš misijos namo buvau grįžus tik vieną kartą. Vis dėlto dauguma mano pastebėjimų ir atradimų buvo būtent čia ir beveik visi iš jų buvo susiję su tuo, kad mes visiškai nevertiname to, ką turime. Pradedant nuo to, kad mes nevertiname, kaip svarbu yra būnant namie žinoti, kad niekas tavo namų neatakuos raketomis, mes nevertiname to, kad važiuodami į darbą neužvažiuosime ant savadarbio užtaiso, o išvažiuojant iš namų nereikia neperšaunamos liemenės ir šalmo. Mes pykstame, kad reikia laikytis karantino ir negalime vaikščioti po parduotuves, aš per pusę metų Timbuktu nebuvau nei vienoje parduotuvėje ir jaučiuosi labai gerai. Žiūriu nuotraukas, kur vaikams liepia susitvarkyti krūvas žaislų, o Malyje vaikai žaidžia su dviem akmenimis arba iš senos padangos pagamintu ratuku, kuriam bėga iš paskos. O įdomiausia šioje situacijoje, kad tie žmonės dažniausiai jaučiasi laimingi, visuomet šypsosi.

Greta tiki pašaukimo sąvoka

Galėčiau vardinti ir vardinti, bet be galo sunku įsivaizduoti to pačiam neišgyvenus, nors gal ir nereikia visiems to išgyventi, pakanka tiesiog tyliai pagalvoti, kad tai, ką turi, yra saugumas, aprūpinta buitis, švari aplinka. Juk kai kur tai nėra savaime suprantami dalykai, tai yra didžiulė vertybė.

Kur yra Jūsų namai – Lietuvoje ar Vokietijoje?

Aš turiu dvejus namus – Lietuvoje ir Vokietijoje. Dabar dar ir Timbuktu. Tai kaip ir trejus.

Papasakokite, kuo skiriasi gyvenimas Lietuvoje ir Miunchene?

Labai sunku atsakyti, vis dėlto manau, kad aš dar Miuncheno iki galo neprisijaukinau. Man nei karto neteko čia vykti į darbą ar lankytis pas gydytoją, tad galiu vertinti pakankamai paviršutiniškai. O kadangi Lietuvoje gyvename Vilniuje, tai didelio skirtumo tarp šių miestų aš nematau. Tikrai drąsiai galiu sakyti, kad Vilnius – puikus, nuostabus vakarietiškas miestas. Žinoma, tobulėti galima visuomet, bet Vilnius puiki vieta gyventi: nuostabus istorinis senamiestis, daugybė įvairiausių kultūrinių renginių, miestas švarus, atstumai nedideli, daug puikių restoranų ir kavinių. Vilnius man niekuo nenusileidžia Miunchenui.

Savo kalboje minėjote, kad, būdama toli nuo Lietuvos, suprantate, kaip gera ir ramu būti apsuptai vienos gimtosios kalbos, tradicijų. Lietuvių bendruomenės pasaulyje ir bendruomeniškumas bendrąja prasme. Kaip manote, kokią didžiausią naudą jis atneša?

Priklausymas įvairioms bendruomenėms – aukščiausia socializacijos forma, leidžianti visapusiškai tobulėti individui. Aktyvias bendruomenes matau kaip sėkmingos valstybės pagrindą.

Kas gali būti stipriau nei žmonių grupė, vienijama vieno tikslo.

VLB INFORMACIJOS | 02 - 2020 | KOVAS & BALANDIS 25

Pokytis – sunkus ir nerimą keliantis procesas

Tokia grupė gali viską – nuo savo gatvės išasfaltavimo iki valstybės nepriklausomybės iškovojimo.

Tikrai tikiu, kad lietuvių bendruomenės pasaulyje vienija ne tik lietuviškai kalbančius cepelinų mėgėjus, bet gali būti stipri jėga, remianti Lietuvą, atstovaujanti jos interesams. Man geriausias to pavyzdys yra Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) lietuvių bendruomenė okupacijos metais, sugebėjusi pasiekti, kad tokia šalis kaip JAV taip ir nepripažintų Tarybų Lietuvos.

Tuo metu ten dirbę žmonės tikrai buvo pasišventę savo tikslui.

Kokiais patarimais galėtumėte pasidalyti su lietuviais Vokietijoje, kuriems trūksta stiprybės išsaugoti save kitoje visuomenėje? Kaip pažadinti mumyse tūnantį kovotojo geną?

Kovotojo genas ir stiprybė labiausiai matyti tuomet, kai džiaugiesi tuo, ką darai, kai kasdienė veikla teikia malonumo ir įkve-

pia, todėl svarbu nebijoti pakeisti situacijos, kuri netenkina, ir tvirtai laikytis savo įsitikinimų ir vertybių. Pokytis yra labai sunkus ir nerimą keliantis procesas, tačiau rezultatai visuomet nustebina ir suteikia daug didesnį pasimėgavimą.

Tuomet net susidarę iššūkiai kelia azartą įveikti juos ir eiti tolyn.

Vienas sunkiausių dalykų šiame procese – atlaikyti nekonstruktyvią kritiką. O kvailai kritikuojančiųjų visada bus daugiau nei palaikančiųjų. Tad čia tiesiog imi ir atsiriboji nuo tų nuodingų. Kaip turbūt ir dauguma, girdžiu labai daug kritikos dėl absoliučiai visko: kodėl specialybė nemoteriška, ko į tą misiją trenkiesi, ką lietuvio vyro, būdama tokia moteris, rast negalėjai ir t. t. O tada supranti, kad gyvenimą turi vieną, antro, kad pasitaisytum, niekas neduos, žinai, kad tarnauti Lietuvos kariuomenėje yra ne tik didelė garbė, bet ir be galo įdomu, kad galimybė tarnauti aukštesniems tikslams JT su viso pasaulio komanda, siekiant padėti kitai tautai, yra ne vien pavojinga, bet ir kilnu, ir jeigu jiems nepadėsi jų šalyje, jie vieną dieną ateis į mūsų šalį prašyti pagalbos, o galų gale tekėjau už mylimo vyro dėl jo nuostabios sielos ir didelės meilės, o ne jo pase nurodytos tautybės.

Dėkoju už pokalbį.

Bendruomenės – aukščiausia socializacijos forma

26 VLB INFORMACIJOS |03 - 2020 | KOVAS & BALANDIS

Vinco Alesiaus, Giedriaus Sakalausko, Andriaus Vaitkevičiaus, Diskusijų festivalio „Būtent“ nuotr.

VASARIO 16-OSIOS GIMNAZIJOS NAUJIENOS

MOKYMAS NUOTOLINIU BŪDU

Asta D`ELIA

Prisitaikydama prie esamos situacijos dėl pandemijos, Vasario 16-osios gimnazija Hiutenfelde užtikrina vaikams mokymą nuotoliniu būdu – per platformą Moodle. Joje skaitmeniniu būdu pateikiama mokomoji medžiaga, vėliau mokymo procesą organizuoja mokytojai.

Paruošta mokymo platforma startavo kovo 23 d.

Nuotolinis mokymas

Nors šis mokymo proceso būdas yra naujas ir mokytojams ir mokiniams, tikimasi, kad vaikai greitai išmoks nau-

dotis naująja mokymo platforma.

Lietuvoje nuotolinis mokymas įvestas nuo kovo 30 d.

LR Švietimo, mokslo ir sporto ministrijos nuotr.

TARPTAUTINIS PROJEKTAS „VELYKŲ PAPROČIAI“

niame 1–8 klasių projekte „Velykų papročiai“, vykdomame vasario–balandžio mėnesiais. Jį inicijavo Akmenės rajono Akmenės gimnazija.

Iš pradžių septintokai žiūrėjo filmą apie lietuvių kalendorines šventes, jų papročius ir tradicijas. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas Velykoms. Mokiniai susipažino su šios pavasario šventės papročiais, simbolika ir margučių marginimo būdais. Vėliau visi drauge lygino, kaip Velykos švenčiamos Vokietijoje ir kaip Lietuvoje. Sukaupę pakankamai žinių, mokiniai su Lietuvos pažinimą mūsų gimnazijoje jau dešimtus metus dėstančia mokytoja Asta D`Elia margino kiaušinius. O gražiausia nuotrauka buvo tuojau pat pateikta virtualiai kūrybinių darbų parodai.

Autorės nuotr.

Asta D`ELIA 7 klasės mokiniai, besimokantys Lietuvos pažinimo, dalyvavo tarptauti-

Velykiniai margučiai

Mokiniai dalyvavo tarptautiniame projekte VLB INFORMACIJOS | 02 - 2020 | KOVAS & BALANDIS 27

PUIKUS PASIRODYMAS LIETUVIŲ KALBOS IR LITERATŪROS OLIMPIADOJE Asta D‘ELIA Kovo 6–7 dienomis Druskininkų „Ryto“ gimnazijoje vyko lietuvių kalbos ir literatūros olimpiada Lietuvos ir užsienio lietuviškų mokyklų mokiniams. Į olimpiadą atvyko geriausi 9–12 klasių lietuvių kalbos žinovai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų šalių. Vokietijos Vasario 16-osios gimnazijai šiais metais atstovavo vienuoliktokas Justinas Gečas. Gimnazistą olimpiadai paruošė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Asta D`Elia.

Užsienio lietuviškų mokyklų mokiniai rašė samprotavimo rašinį, atliko kalbos vartojimo testą, kalbėjo iš anksto pasirinkta tema ir deklamavo eilėraštį, o mokytojai buvo pakviesti į kvalifikacijos tobulinimo seminarą. Po darbingos dienos olimpiados dalyviai, savarankiškai arba vadovaujant gidui, apžiūrėjo Druskininkus. Poilsio akimirkas paįvairino apsilankymas vandens parke ar vandens pramogos nakvynės vietose.

Justinas Gečas užsienio lietuviškų mokyklų mokinių 11–12 klasių grupėje pelnė garbingą antrąją vietą. Vaikinas gavo II-ojo laipsnio diplomą, medalį ir rėmėjų dovanas.

IŠVYKA Į DARMŠTATO VALSTYBINĮ TEATRĄ Audronė RUČIENĖ Vasario 27 d. auklėtoja A. Ručienė bendrabutyje gyve-

Gimnazistai Darmštate

28 VLB INFORMACIJOS |03 - 2020 | KOVAS & BALANDIS

J. Gečas pelnė garbingą antrąją vietą

Nuoširdžiai sveikiname Justiną, pelniusį jau ne pirmą apdovanojimą, dėkojame Druskininkų „Ryto“ gimnazijai ir olimpiados organizatoriams už šiltą priėmimą!

Autorės nuotr. nančius mokinius pakvietė apsilankyti Darmštato valstybiniame teatre. Šį kartą mokiniai turėjo galimybę pabuvoti dviejų dalių baleto spektaklio generalinėje repeticijoje. Iš pradžių mokiniai žiūrėjo B. Arias ir D. S. Bielski modernų baleto spektaklį „1913 gegužės 29-oji“, skirtą kompozitoriaus I. Stravinskio baleto „Šventasis pavasaris“ premjerai paminėti, o vėliau stebėjo antrąją dalį – E. Clug sukurtą choreografiją prieš tai minėtam Stravinskio baletui.

Prieš spektaklį teatro fojė susirinkusiems žiūrovams buvo pasakojama vieno garsiausių ir įspūdingiausių XX a. I. Stravinskio baleto, kuris šokiravo publiką savo novatoriškumu ir neįprasta muzikine kalba, pastatymo istorija. Po kūrinio pristatymo žiūrovai rinkosi į teatro salę. Teatro orkestro atliekama dinamiška ir ekspresyvi muzika, įspūdinga šokėjų technika, įdomių scenografijos efektų panaudojimas neabejotinai paliko visiems gilų įspūdį. Po spektaklio, projektų vadybininkės pakalbinti, mokiniai dalinosi savo įspūdžiais.

Autorės nuotr.

SIELOVADA Durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!” (Jn 20, 19) Broliai ir seserys Kristuje, su šventomis Velykomis! Šiemet Velykas pasitinkame išgyvendami nerimą ir nežinomybę, o visgi pažvelkime, kaip vieningai stojame į kovą su mus užklupusiu iššūkiu. Nors užvertos valstybių sienos, atšaukti skrydžiai, autobusai, traukiniai, nors ilgą laiką turime būti namuose, bet jau labai seniai nebuvome taip susitelkę bendro tikslo vardan: humanitarinę pagalbą vieningai organizuoja valstybės, verslai, ne pelno siekiančios organizacijos ir privatūs asmenys.

Panašiai ir su Bažnyčiomis. Nors negalime jose lankytis, nors pasiilgstame įprastų būdų pagarbinti Jėzų, tačiau iš naujo atrandame dvasinės komunijos, visuotinių atlaidų teikiamą stiprybę, matome, kaip svarbu gyvą ryšį su Dievu išlaikyti savo širdyje, tam panaudojant ir socialinę mediją. Juk niekas šiame pasaulyje negali mūsų atskirti nuo Jėzaus, jeigu mes to neleisime. Verta prisiminti žodžius: Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? (Rom 8, 35) Kai kovo 27 d. Popiežius Pranciškus kreipėsi į Miestą ir pasaulį Švento Petro aikštėje Romoje, jis priminė mums Jėzaus padrąsinimą – „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?”

(Mk 4, 40). Popiežius kalbėjo: „Tu, Viešpatie, mus prašai, kad tikėtume. Ne tik prašai tikėti, kad tu esi, bet prašai, kad pas tave ateitume ir tavimi pasitikėtume.“ Pasitikėti Jėzumi – tai kas rytą, dėkojant už gyvenimo dovaną, visus rūpesčius, vargus ir džiaugsmus atiduoti į Jo rankas. Bet ne tik atiduoti, o ir ištiesti pagalbos ranką –skirti daugiau laiko padėti labiausiai nuskriaustiems, apleistiems mūsų visuomenės nariams. Šiemet daugelis mūsų šventas Velykas pirmąsyk pasitinkame namuose – be toliau gyvenančių artimųjų, be dalyvavimo Velyknakčio pamaldose ir Velykų ryto šventosiose Mišiose. Tačiau viso to ilgėdamiesi, pasistenkime dėmesį sutelkti ne į tai, ko negalime pakeisti, o į tai, kas nuo mūsų priklauso. Kiekvie-

PRELATAS EDMUNDAS J. PUTRIMAS Lietuvos Vyskupų Konferencijos (LVK) Delegatas

užsienio lietuvių katalikų Sielovadai

nas esame atsakingi, kad deramai pasiruoštume Velykoms ir kad namuose jos neprabėgtų nepastebimai. O šeimoms tenka uždavinys sudaryti sąlygas vaikams ir jaunimui pajusti Velykų švenčių prasmę. Todėl verta skirti laiko sąžinės peržvalgai, šv. Mišių transliacijoms, artimųjų pasveikinimui. Taip pat verta prisiminti paprotį kruopščiai susitvarkyti namus, kartu nepamirštant ir savo dvasinių namų. Visus jų kampus iššluokime, kad per Velykas prisikeltume naujam gyvenimui su Kristumi.

O kai negandų sūkuryje, užsidariusius ir įsibaiminusius, mus sukausto neviltis – visada šaukimės Jėzaus, kuris atėjęs tars: „Ramybė jums!” Neleiskime dabarties išbandymams atimti iš mūsų Viešpaties prisikėlimo džiaugsmo ir vilties.

Stiprinkime vieni kitus malda, ir kartu su visais kenčiančiais aukokime savo baimes ir abejones Jėzui.

Kristaus prisikėlimo viltis tegul lydi Jus kiekvieną gyvenimo dieną.

VLB INFORMACIJOS | 02 - 2020 | KOVAS & BALANDIS 29

MANO VAIKYSTĖS ŽIBUTĖS Sandra PETRAŠKAITĖ-PABST Labai myliu žibutes. Ten, mano vaikystės vaizduotėje, prie upelio Rudės, vadinamame Parudyje, augo tų akį keriančių pavasarinių gėlelių gyva galybė. Kaip gražiausia antklode buvo nuklotas visas šlaitas. To įspūdžio negaliu pamiršti iki dabar. Taip kiekvieną pavasarį mane traukte traukia ten, kur taip gražu, kur, rodos, net kvėpuoti pamiršti, kur visa esybė jaučiasi atsidavus gėrėdamasi amžinybe ir, kur visas pasaulis atrodė buvęs TAVO. Prisimenu, kaip užsimiršusi skindavau žibutes, dėliodavau jas į puokšteles ir būdama vaiku svajodavau jas nešti į turgų pardavimui, – ne dėl pinigų, o dėl to grožio, kuriuo norėjosi dalintis su kuo daugiau žmonių. Tai buvo ir pirmoji savarankiškai išmokta pamoka, atėjęs suvokimas, jog mano nuskintos puokštelės neilgai laikosi pamerktos vandens stiklinėje, greit nuleipsta, suglemba – nesugrąžinamai praranda tą iškalbingą didingumą.

Tik vėliau supratau, kad daugelio dalykų gyvenime neįmanoma pakartoti – žibučių grožio unikalumą galima patirti, išgyventi tik tam tikroje vienintelėje vietoje. Ta vieta yra saugiai užkoduota mano sielos kertelėje, kaip vienas įsimintiniausių vaikystės prisiminimų. Ji yra ten, prie Rudės

Vasario 16-osios Angeliškosios žibutės minėjimas Berlyno mokyklėlėje

30 VLB INFORMACIJOS |03 - 2020 | KOVAS & BALANDIS

čirenime ir jaunatviškai skardžiame mamos balse, šaukiančiam savo vaiką neužsibūti, sugrįžti namo.

Vokietijoje, Badeno Viurtembergo žemėje, kur gyvenu jau virš 20 metų, prie namų esu pasisodinusi keletą žibučių krūmelių, kurie jau kovo viduryje sužydi visu gražumu. Nepaprastai džiugu ir netikėta buvo šiemet išvysti už 5 metrų, tarp grindinio plytelių naujai išdygusį žibučių kupstelį.

Tąkart sukviečiau namiškius pasižiūrėti šio stebuklingo vaizdo. Jaučiausi taip, kad gerosios namų fėjos būtų perskaičiusios mano slapčiausias mintis ir prisidėjusios prie to, kad neimčiau ilgėtis šių, lietuvio pasaulėjautai taip brangių, mėlynų pavasario žiedelių. Pasirodo, kad skruzdėlės yra tos angeliškosios žibučių globėjos – jų sėkleles meiliai į kitą vietą panešėjusios.

Daivos Banienės nuotr.

Nuoširdūs sveikinimai garbų, 80-metų jubiliejų balandžio 13 d. švenčiančiai Hamburgo lietuvei - Daliai Malinowski Dalia – medikė, ilgametė Hamburgo lietuvių bendruomenės narė, veikloje dalyvaujanti iki šių dienų. Dėkojame už Jūsų indėlį į Vokietijos lietuvių bendruomenę.

Linkime Hamburgo lietuvei neblėstančio entuziazmo ir sveikatos!

VLB INFORMACIJOS | 02 - 2020 | KOVAS & BALANDIS 31

Litauische Gemeinschaft in Deutschland e.V. Lorscher Str. 1 68623 LampertheimZKZ 14659 PVst Deutsche Post

Mieli Vokietijos lietuviai. šiemet šventas Velykas pasitinkame neįprastomis aplinkybėmis, tačiau tai laikina - jokie sunkumai neturėtų pakeisti mūsų tikėjimo ir vertybių. Šis periodas lyg dar labiau sustiprino mūsų bendrystę ir bendruomeniškumą.

Sveikiname Jus su gražiausia pavasario, prisikėlimo švente. Linkime sergantiems sveikatos, suklupusiems - stiprybės, vienišiems - bendrystės.

Su nuostabia švente Jus ir Jūsų šeimas!

VLB Valdyba

„Vokietijos LB valdybos Informacijos“ sau teisę gautus spaudos pranešimus redaguoti savo nuožiūra. Spausdinama medžiaga nebūtinai atstovauja VLB valdybos 32 VLB INFORMACIJOS |03 -pasilieka 2020 | KOVAS & BALANDIS nuomonei. „Vokietijos LB valdybos Informacijų“ turinį naudojant kituose leidiniuose, maloniai prašome nurodyti šaltinį ir redakcijai atsiųsti vieną leidinio egzempliorių.