2016
SPALIS
Viršelio iliustracijos autorė Eglė Plytnikaitė
„Merkurijus“, prieš trejetą dešimtmečių buvęs tuščiavidurės sovietinės visovės simboliu, netruko virsti kapitalizmo šventove. Ten, kur dabar tėra urbanistinis tarpudantis, vieni geriausiai pamena pirkę palaidų cigarečių, kiti – kliošinius džinsus, ir tikrai ne viena dešimtis labiausiai norėdavo ten užsukti dėl „Lego“ skyriaus.
P
R
A
D Ž
I
A
SUSITARKIME DĖL MIESTO Nes su „Lego“ galėjai susikonstruoti savo miestą, savo utopiją. Jei tik užtekdavo talonų ar, brūkštelėjus lauk porą nulių, litų. Ir „Lego“, kitaip nei prekybos dievo Merkurijaus mauzoliejus, niekur nedingo. Kaip ir noras pasistatyti tą geriausią iš visų miestą.
siems ir dar tik būsimiems konstruotojams. Vizionieriams, idealistams ir šiek tiek utopistams. Šiandienos ir praeities. Pastarosios vizijas vertindami šiandien, neretai krūptelime, kaip arti tiesos būta, tik dažnai vizijas įgyvendino jau ne jas kūrusieji.
Vis dėlto miestas, kalbant paprastai, yra sandėris. Kartu ir suvokimas, kad, be vizionierių, turi būti ir vykdytojų. Arba suvokimas, kad savo kaladėlėmis reikia dalytis.
P. S. Kai „Kaunas pilnas kultūros“ atkeliaus į miestą iš spaustuvės, kaip tik lauksime „Mokslo salos“ architektūrinio konkurso rezultatų. Diskusijų ir komentarų greičiausiai netruks. Ir tai labai gerai. Būtų daug apmaudžiau, jei metų architektūros įvykis būtų tiesiog... neįdomus. Galiausiai tikrai susitarsime.
Spalio numerį, Laisvės alėjoje įsibėgėjus antrajam Kauno architektūros festivaliui „KAFe2016“, skiriame jau užaugu-
K AUNA S
PILNA S
KULT ŪROS
2
Nacionalinio mokslo ir inovacijų centro „Mokslo sala“ architektūrinio konkurso dalyvio darbas / Anoniminis
3
2 0 1 6
S P A L I S
Pašnekovą kalbino Kęstutis ir Kotryna Lingiai Tautvydo Stuko nuotr.
Rimo Tumino pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę režisuotą spektaklį „Madagaskaras“ per kiek daugiau nei dešimtmetį pamatė bent 50 tūkstančių žiūrovų. Nieko keisto, kad kolektyvinėje mūsų sąmonėje rašytojo fantazija tapo gyva legenda. Turbūt taip pat, kaip daugelis mūsų, pažintį su geografijos mokslo Lietuvoje pradininku (tai tik viena iš daugybės eilučių jo biografijoje) Kaziu Pakštu pradėjo ir žurnalistas Karolis Kaupinis.
M
Ė
N
E
S
I
O
T
E
M
A
KAROLIO KAUPINIO DAUSUVA
bai konkrečiai ir ieškojo joms konkrečių sprendimų. Atsarginė Lietuva nėra utopija. Tai kolonija, kokias tuo metu turėjo daugelis Vakarų Europos šalių, tačiau kolonija ne resursams melžti, o emigruojantiesiems sutelkti į vieną vietą ir taip išsaugoti tapatybę.
Dviejų trumpametražių filmų autorius šiandien pluša rašydamas scenarijų naujam filmui, kurio pavadinimas – tiesa, gal ir negalutinis – yra „Corcovado Borealis“. Pagrindinis filmo personažas – ne K. Pakštas, atsarginės Lietuvos, arba Dausuvos, architektas, bet daugialypės jo asmenybės įkvėptas personažas. Planuojama, kad filmas pasirodys 2019-aisiais, o filmuoti kūrėjas labiausiai norėtų Kaune – mieste, kuriame daug metų praleido K. Pakštas.
Jis vienas pirmų jų emigraciją įvardijo kaip veiksnį, kurį reikia reguliuoti, tiesa? Dėl pirmumo nežinau. Bet Pakštas suprato, kad didžioji dauguma lietuvių tuo metu gyveno provincijoje, kur populiacija greitai augo, o miestai buvo menkai industrializuoti, tad negalėjo pasiūlyti daug darbo galimybių. Todėl žmonės traukė ten, kur galėjo pritaikyti savo žemdirbio įgūdžius, pavyzdžiui, į Lotynų Amerikos plantacijas. Pakštas matė, kad, lietuviams išvykstant chaotiškai, tauta išsibarsto ir nyksta. Todėl mąstė apie mažos valstybės – ne imperinę – koloniją, kurią reikėtų kurti nepažeidžiant niekieno interesų. Susirasti plotelį, išsiųsti ten elitą, kuris koloniją administruotų, sukurtų institucijas, kultūros bei švietimo įstaigas ir sudarytų galimybes atvykstantiems
Beje, Korkovadas (port. Corcovado) – tai kalnas Rio de Žaneire, ant kurio stovi Kristaus statula. „Borealis“ pavadinime simbolizuoja Šiaurės pašvaistę, kuri nyksta bandant priartėti. Perskaičius interviu, šie dėmenys tikrai taps vieniu. Karoli, ar pavadintum K. Pakštą, siekusį surasti naują žemę lietuviams, utopistu? Ar jo vizija išties galėjo būti išpildyta? Visų lietuvių iškeldinimas į ramesnę vietą, man regis, buvo Vinco Pietario idėja XIX amžiaus pabaigoje. K. Pakštas buvo geopolitikas ir į problemas, kurių Lietuva turėjo tarpukariu, žiūrėjo la-
K AUNA S
PILNA S
KULT ŪROS
4
5
2 0 1 6
S P A L I S
Iliustracija iš K. Pakšto knygos „Aplink Afriką“
A M E T O I S E N Ė M
kolonistams užsiimti tuo, ką geriausiai moka Lietuvoje, – tikėtina, žemdirbyste. Tačiau prieš Antrąjį pasaulinį atsarginės Lietuvos reikšmė jo mintyse pasikeitė: vietoj valstybės plėtros ji tapo valstybės gelbėjimo galimybe.
didesnių kultūrinių teisių suteikiančia imperija nei, tarkim, prancūzai. Tarpukariu geopolitikas buvo iškėlęs ir iš kantonų sudarytos Lietuvos idėją. Ar tuo metu Vilniaus susigrąžinimas neskambėjo kaip utopija? Idėjos keitėsi pagal geopolitines sąlygas. Kantonų idėja kilo K. Pakštui pasimokius Šveicarijoje – jis svarstė, kaip išlaikyti kartu valstybę, kurioje gyvena lietuviai, žydai, lenkai, vokiečiai... Ieškojo to, dėl ko galima visiems kartu susitarti. Jis buvo už kultūrinę autonomiją, kad visi galėtų gyventi plėtodami savo kultūrą, bet kartu politiškai būti lojalūs Lietuvos valstybei. Atsarginės Lietuvos atveju jis norėjo tokios pat kultūrinės autonomijos tų valstybių, kurių valdomose teritorijose svarstė kurti koloniją.
Kokius kraštus K. Pakštas svarstė? Pakštas itin daug keliavo – po Šiaurės, Pietų Ameriką, Vakarų Sovietų Sąjungą, aplink Afriką, Vakarų Europą. Beveik visur, kur lankydavosi, atlikdavo lyginamąją analizę iš savo, kaip geografo, gamtininko, geopolitiko, pozicijų. Tad galima sakyti, kad galimybės atsarginei Lietuvai jis ieškojo visur ir nuolatos. Tačiau gyvenimo pabaigoje buvo nusprendęs, kad idealiausia būtų sala, toliau nuo didelių valstybių, kurių civilizacijos galią mãžai tautai sunku atlaikyti. Kadangi pats tada jau gyveno Jungtinėse Valstijose ir manė, kad daug lengviau kolonizuotis būtų pasitelkus Amerikos lietuvių diasporos pajėgumą, 1958 m. surengė ekspediciją į Britų Hondūrą, kuris priklausė Britanijos imperijai, o britus jis laikė mãžai kultūrai palankesne,
K AUNA S
PILNA S
KULT ŪROS
Kaip nenuleisti rankų gyvenant svetur ir vis mąstant apie valstybę, kurios žemėlapiuose nėra? Tai man ir yra įdomiausias klausimas, dėl kurio ryžtuosi filmui. Tiesa, jo veiksmas vyksta dar prieš prarandant Lietuvos valstybę.
6
Kaip tau kilo mintis sukurti filmą? Tiksliau, kodėl filmą? Kinas – man įdomi forma, ji jungia literatūrą, fotografiją, psichologiją – itin daug sričių, man jos visos įdomios. Šia prasme esu šiek tiek panašus į K. Pakštą – jis griebdavosi visko, tiesa, ne viską baigdavo, kaip tikras vizionierius. „Corcovado Borealis“ nebus istorinis filmas. Tai bus filmas, įkvėptas istorijos, ryškių to meto visuomenės personažų.
Tačiau esminė tikrojo Pakšto, kaip ir mano filmo veikėjo, problema yra Kasandros problema: jie prognozuoja ir perspėja teisingai, tačiau jais niekas netiki, o jei ir tiki, nenori imtis jokių veiksmų, kurių neatidėliotinu būtinumu nuolatos tikino K. Pakštas. Čia jo, kaip idealisto, ne utopisto, tragedija. Jo siūlytos priemonės ir sprendimai nebuvo neįgyvendinami, tačiau per staigūs ir per daug radikalūs pasyviai visuomenei ir ypač politinei klasei be fantazijos ir pakštiško idealizmo.
M. Ivaškevičiaus kūrinys mane žavi tuo, kad įsiliejo į žmonių sąmonę taip smarkiai, kad dramaturgo fantazija tapo svarbesnė nei tikroji istorija. Kai kurie žmonės po „Madagaskaro“ pasirodymo kaltino spektaklį ciniškai šaipantis iš tarpukario visuomenės idealizmo. Bet man atrodo, kad ilgalaikis spektaklio rezultatas svarbesnis – lietuvių sąmonėje lieka mitas, išlaisvinantis fantaziją ir leidžiantis kurti vizijas apie savo valstybes. To labai trūksta šiandienos politikoje. Visi kalba tik apie tai, kad geriau bus, jei bus daugiau pinigų. Bet ekonominė gerovė nesukuria bendrumo tarp mūsų.
NUO BEJĖGIŠKUMO JAUSMO K. PAKŠTAS GELBĖJOSI BENDRAMINČIŲ APLINKOJE, KURIOS NARIAI VIENAS KITĄ PALAIKĖ. JIS BUVO ATEITININKAS, NET JŲ ILGAMETIS VADOVAS, KAS SAVAITĘ RINKDAVOSI ANALIZUOTI LIETUVOS PROBLEMŲ SU BENDRAMINČIAIS, IR MANAU, KAD TAS ARTUMAS LEIDO IŠSAUGOTI TIKĖJIMĄ.
Filme „Corcovado Borealis“ K. Pakšto nebus, kuriu jo įkvėptą personažą kitu vardu, jau turiu atsirinkęs aktorių – taip scenarijų rašyti lengviau. Vasarą Lenkijoje, Andrzejaus Wajdos mokykloje, jau filmavome bandomąsias scenas. Kaip kuri tą idealisto personažą? Daugelis žmonių yra prieštaringi: viena sako, kita daro, vienas nuostatas deklaruoja, kitomis vadovaujasi kasdienybėje. Draminiame kūrinyje tai itin svarbu – kad veikėjas atskleistų žmogų, per kurį atpažintume savo prieštaringumą, suprastume, koks jo konfliktas, suprastume jo motyvaciją, truputį teisintume, truputį smerktume.
Tačiau kita priežastis buvo ir didžiulis tikėjimas valstybės idėja ir jos progresu apskritai. Tikėjimas, kad Lietuvos valstybė yra neginčytinas gėris savaime, net jei tuometis Smetonos aparatas tuos idealistus cenzūravo, nuolat pašiepė ir persekiojo.
Kartu ieškau didžiausių konfliktų tarp tuomečio idealisto intelektualo ir visuomenės. Ieškau analogijų tarp tarpukario ir dabartinės Lietuvos.
7
2 0 1 6
S P A L I S
A M E T M
Ė
N
E
S
I
O
„Corcovado Borealis“ bandymai Andrzejaus Wajdos mokykloje. Lukasz Grudysz nuotr.
požiūrio į idealizmą. Lietuvoje to matau per daug – negatyvios reakcijos į iniciatyvius žmones, kurie dirba užuot skundęsi, kurie aukoja savo laisvas valandas, kai niekas to neprašo. Iš dalies todėl man norisi sukurti ne herojų, bet stiprų veikėją, kurio pagrindinis klausimas yra tai, kaip atsitiesti, kai vėl ir vėl gauni per snapą. Net tada, kai aplinkybės įrodo, kad tu iš tiesų klydai, o kritikai buvo teisūs.
Bandau kuo geriau suprasti, kiek panaši to meto kasdienybė į dabartinę ir kas būdinga tik tarpukario Lietuvai. Esu atradęs laiką tarpukario Lietuvoje, 1937 m. pabaigą – 1938 m. pradžią, kuris man atrodo panašus į dabartį. Regis, kad aplinkui viskas vis neramiau, bet čia ramu, daugelis turi blogą nuojautą, bet bando ją užgniaužti. Čia ateina mano veikėjas ir kalba tai, ką visi žino, bet nenori girdėti, nes nutuokia, kad jis teisus. Tad paradoksas toks: jei juo patikėtų, būtų visiems geriau, bet žmonės linkę gyventi saviapgavystėje ir šiandien, nors paklausti apie istoriją gali atskirti, kaip derėjo, o kaip nederėjo elgtis.
Tau, kaip kino kūrėjui, tenka dirbti ir daug vadybinio darbo, rašyti paraiškas, patekti į programas, gauti finansavimą... Ar tai nestabdo kūrybiškumo? Netampame projektų menininkais? Galbūt tais atvejais, kai žmogus neturi kitos veiklos ir yra tik menininkas, tuomet, tiesa, periodiškai „reikia“ ką nors sukurti. Bet man kinas nėra for-
Matyt, dabar visuomenė į tokią asmenybę irgi nežiūrėtų labai palankiai. Turbūt. Bet aš filme nenoriu ciniško
K AUNA S
PILNA S
KULT ŪROS
8
„Corcovado Borealis“ bandymai Andrzejaus Wajdos mokykloje. Lukasz Grudysz nuotr.
– savęs, kaip žmogaus ir savo politinei tautai įsipareigojusio piliečio, nuolatinis tobulinimas. Tad šiandien, kai išgyvename nusivylimą aukštąja politika iš principo, visada būtina užduoti klausimą sau: „Ką aš darau, kad ji būtų kitokia?“
ma, kurią reikia nuolatos kuo nors užpildyti. Pirmiausia ateina turinys, o kinas tiesiog yra įdomiausia priemonė jam pasakoti, panagrinėti problemai, fenomenui, tendencijai, kurią matau pasikartojančią per ilgą laiką. O tai, kad yra valstybinio finansavimo galimybių, šiuo atveju tik padeda. Pavyzdys: JAV, kur nėra valstybinio finansavimo kinui, pinigus rinkčiau itin sunkiai, nes mainais turėčiau žadėti pelno. Rusijoje man smarkiai nurodinėtų, koks turi būti valstybės finansuojamas kinas. Lietuviška sistema – kažkur per vidurį.
Prieš šimtą metų Lietuvą žmonės sukūrė būtent taip – savo jėgomis, savo laiko sąskaita, iš savų pinigų, be jokių valstybinių finansavimų. Bet tam, kad ir šiandien turėtume motyvacijos taip elgtis, būtina, kad kas nors vis įžiebtų tą fantaziją, kaip galėtų būti. Jei aplink save nematome tokių mokytojų, reikia ieškoti toliau – erdvėje, ar giliau – laike. Bet manau, kad Lietuvoje tokių žmonių pakankamai yra ir dabar, tiesiog dažniausiai jie gana kuklūs.
Ar reikia šiandien plano atsarginei Lietuvai, o gal tiesiog Lietuvai po 30-ies metų? Kas jį turėtų parašyti? Atsarginė Lietuva K. Pakštui nebuvo tikrosios Lietuvos pakaitalas, tik papildinys. Valstybės gyvybingumo ir išlikimo esmė jam buvo „vertikalinė“ plėtra
9
2 0 1 6
S P A L I S
JAM KAUNO SIMBOLIS – IX FORTAS
K
A
U
N
I
E
T
I
S
Pašnekovą kalbino Gunars Bakšejevs Massimiliano ir Dorianos Fuksų archyvo nuotr.
Antrasis Romoje gimusio Massimiliano Fukso vardas yra Vytautas. Tarpukariu jo tėvas, litvakas, į Italijos sostinę iš Kauno išvyko studijuoti medicinos – atrodo, pasirinkimas buvo lemtingas. Pirmąkart tėvo – beje, mirusio prieš pusšimtį metų – gimtinėje garsus architektas apsilankė prieš keliolika metų. M. Fuksas taip pat ne kartą viešėjo Vilniuje, sostinėje projektavo. Tiesa, tos idėjos liko brėžiniuose. Su žmona Doriana jau daugelį metų visame pasaulyje – Izraelyje, Prancūzijoje, Kinijoje, Gruzijoje, JAV, Australijoje – ryškius ir drąsius pėdsakus (net ne pėdsakus, o pareiškimus!) paliekantis M. Fuksas apie Kauną mielai kalba ir dabar. Nors mums buvo įdomiau tai, kaip jis „konstruoja“ savo profesiją. Dar įdomiau būtų stebėti, kaip architektas įgyvendina savo idėjas tėvo mieste.
K AUNA S
PILNA S
KULT ŪROS
1 0
1 1
2 0 1 6
S P A L I S
Ar architektas privalo būti futuristas? O gal svarbiau būti istoriku? Žinoma, architekto profesija negalima be vaizduotės – ji paremta ateities numatymu ta prasme, kad turi matyti pasaulio, kuriame norisi gyventi, viziją. Man labai patinka ir architektūros istorija – tiesą sakant, negalėjau netapti ir istoriku, nes gyvenu ir dirbu Romoje. Čia kitaip neįmanoma.
K
A
U
N
I
E
T
I
S
Jūsų projektuoti pastatai kyla visame pasaulyje – ar tai reiškia, kad nuolat keliaujate? Su Doriana esame užkietėję keliautojai. Man svarbu pažinti miestą, kitaip projekto baigti negaliu. Visus pasaulio kampelius, kuriuose stovi mūsų projektuoti statiniai, gerai pažinojau iki darbų pabaigos. O kaip renkatės su kuo dirbi? Matyt, pasiūlymų imtis vieno ar kito darbo sulaukiate kasdien? Šiais klausimais rūpinasi atskiras mūsų biuro skyrius – jo darbuotojai ieško naujų projektų ir konkursų. Žinoma, svarbu etiniai klausimai, be to, turiu sutarti su klientu. Maloniausia tuomet, kai sutinki užsakovą, su kuriuo turi bendrą viziją. Beje, kaip pasirenkate darbuotojus? Ko tikitės iš jauno architekto? Viskas priklauso nuo konkretaus projekto. Mūsų komanda apskritai itin tarptautiška. Svarbiausia, kad žmogus norėtų mokytis ir būtų linkęs diskutuoti net apie tai, ką jau išmano.
„Unione Militare“ pastato Romoje renovacija, 2013 m. Gianni Basso nuotr.
liesti. Kai tik turiu galimybę, stengiuosi išsaugoti tai, kas buvo iki šiol. Manau, tai turėtų būti kiekvieno urbanisto pareiga.
Kaip jums sekasi dirbti su paveldu? Juk dažnai tai labai brangu – tiek vykdantiems projektą, tiek pastatų savininkams.
Miestiečiai, išgirdę apie naujas didelio masto statybas, neretai išsigąsta ir bando prieštarauti. Kaip siūlytumėte tai spręsti? Manau, padeda pažintis su architektūros ir urbanistikos mokslais – nebūtina labiau mėgti modernios architektūros nei paveldo, bet tikrai galima įvertinti ir tai, ką paveldėjome, ir tai, ką gero galime turėti ateityje.
Archeologija – neįtikėtinas malonumas. Kartą, įsigiję pastatą netoli mūsų studijos Romoje, ėmėme kasinėti ir atradome – ko tik neradome! – terminių vonių, parduotuvių… Nusprendėme nieko ne-
K AUNA S
PILNA S
KULT ŪROS
1 2
Ruošiant paraišką Europos kultūros sostinės projektui Kaunui parinktas šūkis „(Con)temporary capital“. Ką apie jį manote, ar pritariate siekiui atsispirti nuo tarpukario? Kodėl gi ne? Tarpukario patirtis ir palikimas Kaune itin vertingi. Šūkis man ledžia suprasti, kad norite ir toliau tuo didžiuotis, bet kartu būti šiuolaikiški vykdydami naujas iniciatyvas.
Ne, Kaune tikrai nieko nekeisčiau. Bilbao turi Guggenheimo muziejų, Sidnėjus – operą, Vilnius ir Berlynas – TV bokštus. Kas galėtų būti architektūrinis Kauno simbolis? Jūsų išvardyti objektai – architektūriniai moderniųjų laikų simboliai. Todėl manau, kad moderniosios Kauno architektūros simbolis galėtų būti monumentas Antrojo pasaulinio karo aukoms atminti IX-ame forte, kurio autorius – Alfonsas Vincentas Ambraziūnas.
Galbūt esate turėjęs vizijų apie Kauno, kaip miesto, patobulinimą? Ar yra kas nors konkretaus, ką norėtumėte pakeisti?
1 3
2 0 1 6
S P A L I S
KAUNO ARCHITEKTŪROS FESTIVALIS („KAFE“): IEŠKOME REŽISIERIAUS! Prieš trejus metus pirmąkart įvykęs Kauno architektūros festivalis, trumpinamas kaip „KAFe“ (ir drauge išduodantis, kad diskutuoti prie kavos čia teks daug) kalbėjo apie miestą ir upę. 2016 m. tema – miesto centro susigrąžinimas, arba tiesiog „Restart Your City Center“. Du mėnesiai – ilgas laiko tarpas festivaliui, jei kalbėtume apie kiną ir muziką. Vis dėlto architektūrai tai – sekundė, urbanistikai – milisekundė. Todėl festivalio sprendiniai yra įžvalgos ir patarimai, bet ne nauji objektai ar detalūs planai.
M
Ė
N
E
S
I
O
T
E
M
A
Pašnekovus kalbino Kęstutis ir Kotryna Lingiai Artūro Bulotos nuotr.
Kaip konstruojamas „KAFe“? G. Balčytis: „Programų festivalyje daug, jos savarankiškos ir priklauso nuo kuratorių įsitraukimo – esame atviri, tik siekiame, kad idėjos autorius ją ir išpildytų. Kai kuriuos renginius organizuojame patys, kitus patikime partneriams.“
Jau įpusėjus šiųmetei „architektūros kavinei“ festivalio būstinėje (beje, tai, kad ji įkurta jau senokai tuščiame komercinės paskirties pastate greta Laisvės alėjos ir S. Daukanto gatvės sankryžos – taip pat savotiška festivalio temos interpretacija), susėdome su keturiais architektais: „KAFe“ vadovu ir programų kuratoriumi Gintaru Balčyčiu, miesto paskaitų ir diskusijų programos kuratoriumi Daliumi Šarakausku, parametrinės architektūros kūrybinių dirbtuvių kuratore Rūta Barisaite ir dirbtuvių „Sukurk klasę už mokyklos ribų“ kuratoriumi Mindaugu Butvila. Organizatoriams pristačius festivalį, visi padiskutavome apie tai, kas iš tiesų yra atsakingas už miesto kūrimą ir kiek tai užtrunka.
K AUNA S
PILNA S
KULT ŪROS
D. Šarakauskas: „Mane prisijungti pakvietė G. Balčytis – pirmajame festivalyje paskaitos buvo griežčiau apibrėžtos, tuomet gilinomės į bendrąjį Kauno planą, aiškinomės, kas bus daroma. Šiemet daugiau ieškome atsakymo į tai, kodėl planai neveikia, kodėl tikrovė dažnai tolima tai, kurią projektavo architektai. Kalbamės ir su savivaldos atstovais.“
1 4
Nuotraukoje iš kairės: Dalius Šarakauskas, Gintaras Balčytis, Rūta Barisaitė, Mindaugas Butvila
Ar festivalio dirbtuvės, diskusijos, parodos padės projektuoti ateitį? D. Šarakauskas: „Reikia pabrėžti, kad architektai nėra ateities projektuotojai. Tai – politikų, savivaldybės atstovų darbas. Jie turi turėti viziją. Architektai tik suteikia paslaugas. Taip, sovietmečiu būtent architektai projektavo miesto vaizdą, „dėliojo“ naujus rajonus, tačiau tokio matymo nepakako. Vizijai išpildyti reikia dialogo, taip pat – tradicijos. Dar tik auga karta, kuri į miestą žiūri kaip į bendrą visų reikalą.“
M. Butvila „Su kolegomis jau penkerius metus dirbame su jaunimu – važinėjame po mokyklas, ten rengiame edukacines dirbtuves. Nuo mažų grupių išaugome iki 200-us moksleivių renkančių renginių. Taip pat įkūrėme Jaunųjų architektų klubą, vienijantį specialistų iki 40-ies metų, norinčių dirbti su jaunimu, bendruomenę. Siekiame ugdyti jaunąją kartą, kad jie taptų visaverčiais miesto gyventojais, mokėtų išsakyti savo nuomonę. „KAFe“ partnerystė mūsų nuolat augančioms idėjoms, sakyčiau, suteikė daugiau svorio.“
G. Balčytis: „Bendra posovietinių miestų problema yra tai, kad aplink juos buvusią pigią žemę privatūs investuotojai pavertė naujais kvartalais su neparuošta infrastruktūra, o valdžia, neturėdama kur trauktis, prieš rinkimus žada atvesti elektrą ir nutiesti kelius – taip migdomas tikrasis miestas, jo centras. Šiandien urbanistika Lietuvoje yra interesų suderinimas, tai – ne architektūra, čia itin svarbūs socialiniai, sociologiniai aspektai. Kadangi valdžia socialinių užsakymų irgi kol kas nekuria, proceso
R. Barisaitė: „Su parametrine architektūra teko susipažinti dirbant Barselonoje – tai man pasirodė labai įdomu, sumaniau šiuos procesus pristatyti Lietuvoje. Tiesiog pasiūliau šią idėją G. Balčyčiui – jis manimi patikėjo, beliko viską įgyvendinti.“
1 5
2 0 1 6
S P A L I S
Dabartiniai trisdešimtmečiai, keturiasdešimtmečiai mokykloje su meno, architektūros istorija susipažino – jei išvis turėjo tokią galimybę – labai abstrakčiai. Tai turbūt viena šiandienio nesusikalbėjimo priežasčių? M. Butvila: „Taip. Apskritai manau, kad gyventojai yra vienas iš urbanistinių organizmų. Šiandien ugdymo procesas geresnis. Mūsų projektuose dalyvaujantys vaikai savo žinias perduoda ir šeimai, taigi edukacija vyksta keliais lygmenimis, tai sveikintina. Auginame ne tik architektus, bet ir užsakovus, politikus – tuos, kurie po kelių dešimtmečių formuos miestą.“
niekas ir nevaldo – tik derina interesus, ir tai ne visada pavyksta, nes nesame išgryninę tokių sąvokų kaip, tarkim, „viešoji erdvė“.
M
Ė
N
E
S
I
O
T
E
M
A
D. Šarakauskas: „Supraskime – miestas reiškia nepatogumą. Negali bet kur palikti automobilio, eiti per gatvę, bet kaip renovuoti namo. Nepatogumo ribos ir yra konflikto židinys. Jei bendra miesto vizija būtų jaučiama ir suprantama visų, konfliktų būtų daug mažiau. Bendrasis miesto planas vis dėlto dar nėra vizija.“ R. Barisaitė: „Vakaruose urbanistai dažnai net neturi architektūrinio išsilavinimo – o štai Lietuvoje kito būdo tapti urbanistu kol kas nėra. Tai ir yra esminis skirtumas. Architektui svarbu tūris, estetika. Miestų planavimas pas mus ilgai buvo suvokiamas kaip dėžučių dėliojimas, bet tai juk politika su labai stipriomis ekonomikos žiniomis. Barselonoje teko dirbti biure, kurio partneriai buvo lyg pasidaliję – vienas architektas, kitas – ekonomistas. Abu jie specializavosi viename miesto rajonų ir drauge kūrė urbanistinę jo viziją.“
R. Barisaitė: „Dažnai gyventojai tiesiog nežino, kaip gali būti, kaip turėtų būti. Parodos, paskaitos – tai pirmasis žingsnis. Pažindiname, o turėdami daugiau žinių žmonės galės nuspręsti, kas jiems tinkamiausia. Pastebėjau, kad dėl laiko stokos net ir architektūros studijose meno istorija kartais nutrūksta kažkur ties baroku. Kaip tuomet norėti, kad žmonės savo namų neaplipdytų liūtais ar kitais objektais, ne itin derančiais prie šiandienio konteksto?“
Tad jūs, būdami architektai, iš esmės šiuo festivaliu keliate ir bandote spręsti ne savo problemas? R. Barisaitė: „Kas nors turi tai daryti, kol nėra tikresnių urbanistų.“
Dažnam kauniečiui naują, o gal ir pirmą ją meilę architektūrai sužadino tarpukario architektūros pripažinimas tarptautiniu mastu. Ar tai turės ilgalaikį poveikį miestui, ar vis dėlto bus laikinas susižavėjimas? G. Balčytis: „Reikėtų prisiminti, ką apie dabar grožio etalonais laikomus pastatus laikraščiai rašė tarpukariu. Juos peikė taip pat, kaip peikia šiuolaikinę architektūrą. „Pienocentras“ atrodė kaip nepadoriai per didelis projektas. Vis dėlto modernizmo architektūra yra demokratiška, todėl ji aktuali ir šiandien. Kaip ir bet kuris menas, architektūra turi madas. Tik periodų mažiau, nes tai daryti labai brangu ir ilgai trunka.“
G. Balčytis: „Po pirmojo festivalio teko girdėti priekaištų, kad rezultatų nematyti. Bet festivalis neturi ir nesiekia turėti instrumentų, kad galėtų ką nors pakeisti. Tikslas buvo atkreipti specialistų, atsakingų asmenų dėmesį. Šiemet visas festivalio parodas sąmoningai eksponuojame Laisvės alėjoje, kuri, kaip itin demokratiška pėsčiųjų zona, tam labai gerai tinka. Pavyzdžiui, dar tik pradėjus rengti atnaujintų Talino medinių namų parodą jau teko sulaukti miestiečių komentarų, klausimų – praeiviai netgi imdavo pasakoti savo istorijas. Estų pavyzdys parodė, kaip gali būti pas mus. Padarėme jį regimą ir gyventojams, ir tiems, kurie atsakingi už miesto viziją.“ K AUNA S
PILNA S
KULT ŪROS
D. Šarakauskas: „Jei nori ugdyti meilę miestui, turi maitinti. Tai naujos stotelės, dviračiai, takai, dar kokia iniciatyva. Negali tuo pačiu vilioti amžinai. Negi po dešimtmečio vis dar kalbėsime 1 6
apie tarpukarį? Tiesa, kol neturime tikros miestietiškos bendruomenės, kas nors turi užduoti tam toną. Reikia režisieriaus.“
gai pasakoja intymias nerašytas istorijas, kurių nežino turistai. O tai įgyjama – Kaunui ir vėl tik 26-eri metai, dar turime šiek tiek laiko.“
Ar galima prognozuoti, kas architektūroje, urbanistikoje bus madinga po 30 metų? R. Barisaitė: „Teko matyti tarpukariu pieštą ateities Laisvės alėjos vizualizaciją – visiška Čikaga! Dėl to man ir žavus tas periodas, kad žmonės turėjo vizijų – netgi labai rimtų.“
M. Butvila: „Kas bus po 30-ies metų, miestiečiai gali atsakyti pasižiūrėję į save. Patys dedamės kokius norime langus, stikliname balkonus – jaučiamės kiekvienas sau šeimininkas. Akvaizdu, kad bendruomenės nėra. O miestas – vis dėlto taisyklių rinkinys. Nepatogumas, kaip sakė Dalius.“
G. Balčytis: „Taip, pavyzdžiui, nebuvo galima statyti per žemų ir nemūrinių namų – buvo planuojamas tikras miestas. O dabar kažkodėl stengiamės neišsišokti.“
D. Šarakauskas: „Tiesa, demokratija šiuo atveju pervertinama. Jei nori gyventi pagal asmeninę viziją ir aplinkiniai tau trukdo, visada gali važiuoti į užmiestį. Kitų šalių praktika sako, kad, pavyzdžiui, jei nori įsistiklinti balkoną, turi parduoti butą ir įsigyti kitą – su įstiklintu balkonu.“
D. Šarakauskas: „Labai svarbi bendra miesto atmintis. Kai gatvės, namai, lan-
1 7
2 0 1 6
S P A L I S
Teksto autorius Paulius Tautvydas Laurinaitis
Žemaičių plentu pasiekę Kauną ir nusileidę Milikonių kalnu, pravažiuojame kompanijos „Ford“ fabriką, Vilijampolės uostą ir čia pat esančią krovininę geležinkelio stotį. Senuoju Vilijampolės tiltu kirsdami Nerį, ant Aleksoto kalvų matome VDU miestelį ir kyšančius čerpinius modernių individualių vilų ir visuomeninių pastatų stogus. Jonavos–Gimnazijos gatvių tuneliu „pradūrę“ seniausią Žaliakalnio dalį laikantį kalną, sulig transporto srautu judame trijų–penkių aukštų namais apstatyta Laisvės alėja; jos centre boluoja katalikų bažnyčioms būdingą formą įgavęs Soboras, o kiek toliau, ant Parodos kalno, – didžiulis Vyriausybės ir Prezidentūros rūmų kompleksas. Privažiavę seną ją geležinkelio stotį, netoliese esančiu transporto viaduku virš geležinkelio pakylame į vieną moderniausių miesto rajonų – Aukštuosius Šančius.
K
A
U
N
A
S
–
U
N
E
S
C O
D
I
Z
A
I
N
O
M
I
E
S
T A
S
KAUNAS, KURIO NEBUVO
Visa tai – tas pats mūsų visų gerai pažįstamas miestas Nemuno ir Neries santakoje, tačiau kiek kitoks: įsivaizduokime, kad jame buvo įgyvendinta dalis įdomiausių tarpukario Lietuvoje sumanytų architektūrinių ir urbanistinių projektų. Nemažai šių svajonių bei užmojų niekada neišvydo dienos šviesos dėl prarastos nepriklausomybės 1940-aisiais, tačiau kai kuriems jų nebuvo lemta atsirasti ir dėl ekonominių, prioritetų paskirstymo ar kitų, šiandien istorijos archyvų lentynose pasimetusių, priežasčių.
ūkis neatlaikys į jį sparčiai plūstančių vidinių migrantų kiekio ir visiškai neatitinka sostinei keliamų reprezentatyvumo reikalavimų. Neturint didelių išteklių miesto planavimo specialistams, 1923 m. buvo pasamdytas urbanistas Danijoje Peteris Marius Frandsenas, kuris kartu su inžinieriumi Antanu Jokimu parengė miesto-sodo principais paremtą Kauno išplanavimo projektą. Nors greitai parengtas planas neatitiko Kauno reljefinės situacijos, buvo sunkiai ekonomiškai įgyvendinamas ir realybėje Kaunui davė tik ryškiausią Kauno žemėlapio skiriamąjį ženklą – trapecijos formos Vydūno alėjos rajoną, tačiau plane jau buvo paskirtos vietos vėliau vienais didžiausių reprezentacinių projektų tapusiems Vyriausybės rūmams
Jau pačioje pradžioje, vos Kaunui ėmusis patikėto laikinosios sostinės vaidmens, buvo suvokta, kad tuometis miesto išplanavimas, infrastruktūra ir būsto
K AUNA S
PILNA S
KULT ŪROS
1 8
Laisvės alėjos vizija 1984 m. Iš laikraščio „Diena“, 1934 m. rugsėjo 23 d.
ir universiteto kompleksui. Vyriausybės rūmams, talpinantiems didžiąją dalį valstybės aparato, vieta buvo numatyta viduryje Gėlių rato, juos inkorporuojant į gyvenamojo rajono aplinką. Vis dėlto, kaip ir didžioji dalis šiame plane numatytų pastatų išdėstymo vietų, Vyriausybės rūmams čia atsirasti nebuvo lemta. Nors visu nepriklausomybės periodu oficialiuose posėdžiuose ir plačiojoje periodikoje vis išlįsdavo šnekų apie šalies valdžios centru turėjusio tapti komplekso reikmę, riboti šalies ištekliai ir svarbesnių poreikių prioritetizavimas šių rūmų statybą vis nukeldavo į vėlesnį laiką. Tarptautinis konkursas Vyriausybės ir Prezidentūros rūmų kompleksui (šįkart – jau vadinamojoje Parodos aikštėje, dabartinėje Kauno viešosios bibliotekos vietoje) buvo paskelbtas tik pačioje nepriklausomybės pabaigoje – 1939 m., kai tikrosios sostinės atgavimas ir vėliau sovietinė okupacija šį procesą užgesino.
Universiteto miestelio kompleksas pagal ankstyvuosius planus turėjo atsirasti šalia Radijo stoties, dabartiniame Perkūno alėjos rajone. Vis dėlto vėliau VDU plėtrai buvo pasirinkta vieta Linksmadvaryje, ties dabartine Amerikos Lietuvių gatve. Čia turėjo atsirasti ne tik visų fakultetų pastatai ir vietos studentams apgyvendinti, bet ir vilų kvartalas universiteto profesūrai. Pirmojo ir, deja, vienintelio šio komplekso pastato atsiradimo istorija iliustruoja ir lėtą paties miestelio plėtrą – ištaigingi Fizikos ir chemijos instituto rūmai, tapę vienu stambiausių miesto pastatų, dėl įvairių kliūčių buvo statomi beveik dešimtmetį. Kaip ir daugelis valdiškų institucijų, universitetas nuo pat įsteigimo patyrė tinkamai pritaikytų pastatų ir vietos veiklai plėsti trūkumą, tačiau būtent Fizikos ir chemijos fakultetas buvo laikomas prioritetiniu tiek dėl itin prastų buvusių sąlygų, tiek dėl svarbos šalies ateičiai. Įdomu, kad iš pat
1 9
2 0 1 6
S P A L I S
Perspektyvinis universiteto miestelio planas. Technika, 1933, nr. 7, p. 459
S T A S E I M O N I A Z I D C O S E N U – S A N U A K
Veršvo upelio slėnį; antrasis – pro Aleksotą, nusileidus Marvelės upės slėniu ir čia pat kirtus Nemuną; ir trečiasis – pasiekus Vilijampolę pro Žemutinę Fredą. Čia geležinkelis turėjo jungtis su dideliu, trijų baseinų, upių uostu, turėjusiu patenkinti visos miesto pramonės reikmes. Vis dėlto per dideli pasirodė šių užmojų kaštai, tad uostas ir toliau buvo plėtojamas Nemuno saloje, o prekinę geležinkelio stotį numatyta statyti Žaliakalnyje, netoli Aklųjų ir silpnaregių instituto. Šie planai nebuvo panaikinti ir po sovietinės okupacijos – ankstyvuoju pokariu parengtame Kauno plėtros plane vis dar galima pamatyti miestą, iš visų pusių apsuptą geležinkelio. Dėl pramonės įmonių koncentracijos aplink Vilijampolę čia taip pat buvo numatytas ne vienas fabrikas, kurio statybos planus sujaukė prasidėję naujo pasaulinio karo neramumai. Įdomiausias iš jų – „Fordo“ dirbtuvės Varnių gatvėje, turėjusios tapti nauju postūmiu šaliai motorizuotis. Simboliška, kad būtent statinio architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis yra ne kartą rašęs apie šalies motorizacijos poreikį ir net parengęs tam strategiją.
pradžių čia taip pat buvo numatytas ir sklypas Veterinarijos institutui, vėliau atsiradusiam Vilijampolėje. Ši vieta universiteto miestelio plėtrai buvo numatyta iki pat nepriklausomybės praradimo – ilgainiui čia po truputį turėjo persikraustyti visi VDU fakultetai. 1944-aisiais įvykęs Fizikos ir chemijos fakulteto susprogdinimas galutinai sunaikino Linksmadvario užmojus tapti šalies akademiniu centru.
Antruoju nepriklausomybės dešimtmečiu šalis atsitiesė ekonomiškai ir susitvarkė su daugeliu prioritetinių klausimų, kaip antai didžiulis švietimo įstaigų trūkumas, todėl buvo skiriama daug dėmesio planuoti naujiems gyvenamiesiems rajonams laikinojoje sostinėje. Pavyzdžiui, buvo parengti detalūs Aleksoto ir Aukštųjų Šančių išdėstymo projektai su numatytomis vietomis švietimo įstaigoms, maldos namams, turgums, parkams ir kitkam. Aleksotas ir tuomet dar menkai apstatyti Aukštieji Šančiai turėjo tapti moderniais gyvenamųjų namų rajonais, niekuo nenusileidžiančiais Žaliakalniui. Šiandien prastą susisiekimą su miesto centrine dalimi ir gana chaotišką gatvių tinklą turintys „naujieji“ Šančiai transporto viadukais ir naujomis gatvėmis turėjo būti sujungti su geležinkelio stoties rajonu ir Žaliakalniu.
Ketvirtajame dešimtmetyje griežtai reglamentavus pramoninių rajonų ribas, miesto industrijai buvo numatyta plėstis keliose vietose palei upes. Viena iš tokių zonų buvo paupiai šalia Vilijampolės. Nenuostabu, kad Vilijampolė buvo svarstoma kaip viena iš vietų statyti pagrindiniam miesto uostui ir prekinei geležinkelio stočiai. Buvo svarstomi net keli variantai, kaip geležinkelio atšaka galėtų pasiekti Nemuno ir Neries santaką iš Slabados pusės: pirmasis – pro Žaliakalnį, naują tiltą ties Eiguliais ir
K AUNA S
PILNA S
KULT ŪROS
2 0
čerpiniais stogais. Pastaroji taisyklė galiojo ir didžiajai Žaliakalnio daliai bei kitiems aplink centrą esantiems rajonams. Laisvės alėjoje ir Vytauto prospekte nauji pastatai negalėjo būti žemesni negu trijų aukštų, o kitose pagrindinėse gatvėse nebuvo galima statyti vieno aukšto statinių. Nors Laisvės alėjoje tarpukariu atsirado palyginti nedaug visuomeninių reprezentacinių statinių, nepriklausomybės galo link ši tendencija pradėjo keistis: vienas įspūdingiausių neįgyvendintų statinių – naujasis Motinos ir vaiko muziejaus pastatas, turėjęs būti itin modernios architektūros ir atlikti kilnią misiją – edukuojant prisidėti prie kūdikių sergamumo ir mirtingumo mažinimo. Nors vis dar pasitaikydavo įvairių nuomonių, paskutiniaisiais aptariamos nepriklausomybės metais vykusios specialistų diskusijos dėl statinių reprezentatyvumo gerokai skyrėsi nuo vos prieš dešimtmetį vyravusių romantizuotų idėjų, tokių kaip senovinės pilies formų Karo muziejaus statybos ant kalno Laisvės alėjos ašyje ar svarstymai apie Įgulos bažnyčios rekonstrukciją į katalikų šventovei būdingesnių formų bažnyčią.
TUNELIO TARP SENOJO VILIJAMPOLĖS TILTO IR DABARTINĖS GIMNAZIJOS GATVĖS IDĖJĄ , ATĖJUSIĄ DAR IŠ 1923 METŲ P. M. FRANDSENO PLANO, SPECIALISTAI SIŪLYDAVO IR SOVIETMEČIU, O RETKARČIAIS ŠI JUNGTIS SUŠMĖŽUOJA IR ŠIŲ DIENŲ MIESTO PLANAVIMO DISKURSE.
Pagal ketvirtajame dešimtmetyje parengtas statybos taisykles miesto visumos reprezentatyvumą turėjo atspindėti medžiagiškumas ir aukštingumas. Tiek centrinėje Kauno dalyje, tiek prie pagrindinių transporto arterijų likusioje miesto dalyje perimetriniu principu turėjo būti statomi mūriniai namai
2 1
2 0 1 6
S P A L I S
Aukštųjų Šančių išplanavimo projektas, 1940 m. Iš leidinio: Kauno miesto planai: XIX a. - XX a. pirmoji pusė. Kauno apskrities archyvas, 2007
Į miesto centrinės dalies sutvarkymą buvo žvelgiama dvejopai: visų pirma, siekta sukurti Europos sostinei būdingą reprezentatyvumą, antra – sutvarkyti po truputį didėjančius transporto srautus. Nors kartais šie dalykai įgydavo sąlyčio taškų, ir gatvių tvarkymą lemdavo reprezentaciniai aspektai. Pavyzdžiui, vienu metu buvo užsimota ištiesinti ir išplatinti didžiąją dalį Senamiesčio gatvių dėl „netinkamo šios dienos didmiesčio vaizdui senovinio išplanavimo“. Tačiau negalima nepastebėti, kad didžioji dalis miestą planavusių specialistų buvo gana toliaregiai transporto srautų atžvilgiu, turint omenyje, kad net nepriklausomybės pabaigoje visoje šalyje buvo vos keli tūkstančiai automobilių. Pavyzdžiui, tarpukariu jau buvo parenkamos vietos tiltams, apie kuriuos buvo daug diskutuojama ir sovietmečiu ar net iki šių dienų.
AR KAUNO TARPUKARIO ARCHITEKTŪRA TAPS AKTUALI?
K
A
U
N
A
S
–
E
U
R
O
P
O
S
K
U
L T
Ū
R
O
S
S
Kauno centrinis paštas. Nuotr. iš kaunas2022.eu archyvo
O
S
T
I
N
Ė
2
0
2
2
Teksto autorius dr. Vaidas Petrulis
Anot urbanistikos klasiko Kevino Lyncho, tikrasis miesto įvaizdis yra ne kas kita kaip individualių miesto įvaizdžių suma. Panašiai galėtume apibūdinti ir paveldą. Vargu ar būtų prasminga neigti oficialių jų paveldo sąrašų ir įvertinimų svarbą. Antai Kauno tarpukario architektūra ne per seniausiai papildė Europos paveldo ženklu pažymėtų vietų sąrašą. Tai svari priežastis pasidžiaugti. Tačiau egzistuoja ir individualūs reikšmių žemėlapiai. Nėra abejonės,
K AUNA S
PILNA S
KULT ŪROS
kad būtent pastarieji taptų puikiu dokumentu, nusakančiu unikalią miesto dvasią, nuolat besikeičiantį jo charakterį. Nenuostabu, kad pastaraisiais dešimtmečiais oficialiuose dokumentuose ir strategijose vis dažniau pasitelkiama sąvoka „paveldo bendruomenė“. Taip į paveldo kūrimo ir saugojimo procesus siekiama įtraukti žmones, tiesiogiai susijusius su atminties vietomis. Pagrindiniu tikslu dažniausiai įvardija-
2 2
mas bandymas nutiesti kuo platesnius tiltus, jungiančius oficialiosios paveldosaugos profesionalų keliamus tikslus ir kasdienybės lūkesčius. Neblogi šios pozicijos pavyzdžiai – pasaulio paveldo vietovės, kurioms privalomi integruoti valdymo planai. Jie kuriami, o vėliau ir prižiūrimi, sujungiant profesionalų darbą ir bendruomenes. Svarbu, kad sėkmės istorijos šiame procese nebūtinai susijusios su turistų gausiai lepinamomis vietomis.
dėlto šiuo metu vykstančius procesus galima pavadinti žvalgomaisiais. Visi jie stokoja tarpusavio sinergijos ir, svarbiausia, apčiuopiamesnės įtakos miesto raidai. Taip, Kaune (ir apylinkėse) naujam gyvenimui prikeltas jau ne vienas objektas. Tačiau tai dar netapo masiniu reiškiniu. Mieste tebebado akis bemaž apleisti „Pažangos“ ir „Pienocentro“ rūmai, Centrinis paštas, priežiūros stokojantys Prekybos, pramonės ir amatų rūmai.
Kauno tarpukario architektūrinis palikimas taip pat turi kone visus bruožus tapti idealia integruotos paveldosaugos laboratorija. Šiandien Kaune yra daugiau nei 6 000 statinių, kurie pastatyti tarp dviejų pasaulinių karų. Ne kiekvienas jų unikalios architektūros. Bet dauguma turi unikalias istorijas, yra stilingi. Ši visuma kuria savitą Kauno pasakojimą. Tai miestas, kuriame bemaž per dešimtmetį iškilo moderni Europos valstybės sostinė. Vis dėlto iš pirmo žvilgsnio toks didžiulis pastatų skaičius gali tapti sunkiai pakeliama našta miestui, kuris turi gyventi šiandienos poreikiais. Tačiau ar trūkumas negali tapti pranašumu? Manykime, kad gali. Nesupainiojama istorija, kuri paliečia kone visą miestą, yra aiškus ženklas, kad šio palikimo įprasminimas negali būti siejamas su tradicinėmis paveldosaugos strategijomis. Tai paprasčiausiai neveikia. Būtina ieškoti individualaus sprendimo. Taigi, kaip ir anuomet – kuriant sostinę, taip ir šiandien – įprasminant šį milžinišką ir unikalų palikimą, vienintelis įmanomas kelias – oficialiosios paveldosaugos ir bendruomenės sinergija.
Ekonominės problemos tokiais atvejais visuomet minimos kaip esminės. Tik ar visuomet taip yra? Siekiant staigių pokyčių – galbūt. Tačiau, galvojant apie ilgalaikius procesus ir tvarią raidą, kur kas svarbiau aiškiai suvokti ir apibrėžti, kokiems miesto tikslams šį paveldą galėtume pasitelkti. Ne tik sutvarkydami, bet ir pritaikydami. Būtent naujosios funkcijos ir miesto raidos vizija turėtų būti diskusijos ašis. Europos paveldo ženklas, UNESCO dizaino miesto titulas, siekis tapti Europos kultūros sostine ar netgi ambicingas sumanymas pamatyti Kauną UNESCO pasaulio paveldo sąraše – akivaizdžios užuominos apie plačias galimybes, kurios dar turi įgyti konkrečių tikslų pavidalą. Jei prisiminsime Pasaulio paveldo vietovių praktiką, pirmas uždavinys norint žengti toliau – nuolat veikiantis koordinacijos centras. Platforma, kurioje bendroms diskusijoms, idėjų dirbtuvėms susitiktų įvairių sričių profesionalai, savininkai, paveldo bendruomenė, kultūros iniciatyvų atstovai. Gyvenant ne totalitarinėje valstybėje, diskusija ir kompromisas – vienintelė patikima strategija. Ar suderinsime savo verčių žemėlapius, kaip suvoksime autentiškumą, kokios būtinos adaptacijos, suteikiančios erdvės pokyčiams, o kur kompromisų būti negali – visa tai klausimai, kurie turėtų tapti individualios strategijos ašimi. Tik taip galime suteikti prasmę beasmeniams ir oficialiems vertingųjų savybių sąrašams. Ne veltui yra sakoma, kad kiekviena karta iš naujo apmąsto ir naujai priima savo paveldą.
Pirmuosius teigiamus paveldo bendruomenių tvirtėjimo ženklus jau galėjome pastebėti. Iniciatyvų, pristatančių tarpukario paveldą įvairiausiais pjūviais, pastaraisiais metais apstu. Atsiranda pirmieji leidiniai, kuriamos įvairios socialinės iniciatyvos, įprasminančios savo požiūrį socialiniuose tinkluose ir miesto erdvėse. Tad galime pasidžiaugti, kad žengtas pirmasis tvirtas žingsnis žadinant susidomėjimą. Vis
2 3
2 0 1 6
S P A L I S
2016 SPALIO KAUNO ARCHITEKTŪROS FESTIVALIS KAFE 2016 Įvairios vietos Kauno architektūros festivalis (KAFe) tai tarptautinis profesinis - edukacinis architektūros renginys, parodantis architektūros reikšmę šalies kultūrai bei ekonomikai ir skirtas Lietuvos ir Kauno gyventojams, o taip pat architektūros profesionalams. Parodos, dirbtuvės, paskaitos - festivalio renginiai šiemet bando atsakyti į festivalio temą „Restart your city center“. Pokalbį su festivalio komanda rasite mūsų žurnalo puslapiuose.
O
R
I
U
S
1
/ 4
09 01 - 10 31
D N E L A K
Šeštadienis, 10 01, 15:00 A. VIVALDI ORATORIJA „JUDITOS TRIUMFAS“ Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia, Rotušės a. 8
Šeštadienis, 10 01, 20:00 „RAKIJA KLEZMER ORKESTAR“ KONCERTAS Muzikos klubas „Orixo“, Jonavos g. 40 Klezmer muzika Lietuvoje gyvavo nuo žydų atsikraustymo į LDK teritorijas iki Antrojo pasaulinio karo. Karo metu ji buvo nutraukta nežmoniškais būdais. Grupė siekia atkurti ilgai puoselėtą ir gyvavusią litvakų klezmerio muzikos tradiciją ir
PILNA S
KULT ŪROS
Šeštadienis, 10 01, 12:00 SENJORŲ MENO KOLEKTYVŲ FESTIVALIS „SAULUTĖ VAKAROP“ Kauno kultūros centras „Tautos namai“, Vytauto pr. 79 Šeštadienis, 10 01, 09:00 GERO KINO KLUBO SEMINARAS Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54 Seminaro metu filosofas Nerijus Čepulis padės pažvelgti į kino suvokimą ir terapinę jo prigimtį. Patirtimi ir kūryba dalinsis režisierė Marija Stonytė, o VDU lektorius Jaq Greenspon kvies diskutuoti apie kino isdustriją. Dieną vainikuos filmo peržiūra, kurią pristatys ir apžvelgs žurnalistas bei prodiuseris Rytis Zemkauskas.
Šeštadienis, 10 01, 17:00 KAUNO PUČIAMŲJŲ INSTRUMENTŲ ORKESTRO „ĄŽUOLYNAS“ GALA KONCERTAS Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5
K AUNA S
skleisti ją Lietuvos visuomenei. Kol kas jiems puikiai sekasi!
Šeštadienis, 10 01, 18:00 VIENOS DALIES SPEKTAKLIS „TYLI NAKTIS“ Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71
2 4
MARŠRUTAS Spektaklis skatina ieškoti atsakymų į kiekvienam iš mūsų aktualius klausimus: kodėl susvetimėja artimiausi žmonės? Kokios praeities ar dabarties klaidos tai lemia? Kodėl prigimtinis vaiko ir motinos ryšys, kuris yra bene gražiausia gamtos dovana, kartais tampa našta? Ar gali tarpusavio santykiai nuspėti mūsų ateitį?
Antradienis, 10 04, 15:30 VIEŠA PASKAITA-DISKUSIJA „LYTIES PERSPEKTYVA SOCIALINĖS GEROVĖS TYRIMUOSE: ĮGALINIMAS AR HERMENEUTINIS ĮSIKLAUSYMAS?“ VDU Socialinių mokslų fakultetas, Jonavos g. 66–204
Sekmadienis, 10 02, 14:00 MUZIKINĖ POPIETĖ VISAI ŠEIMAI, SKIRTA VOKIETIJOS VIENYBĖS DIENAI PAMINĖTI Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5
Trečiadienis, 10 05, 18:00 KONCERTAS KOMPOZITORIAUS FRANZO LISZTO 205-OSIOMS GIMIMO METINĖMS PAMINĖTI Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5 Antradienis, 10 04, 17:00 MILDOS KIAUŠAITĖS FOTOGRAFIJŲ PARODOS „KASDIENYBĖS“ ATIDARYMAS Atviroji laisvųjų menininkų galerija, Vilniaus g. 17 Kalba autorė: „Kasdienybių“ seriją pradėjau 2013 m., tuomet dar tik intuityviai fiksuodama mane supančios tikrovės detales, fragmentus. Dabar, žvelgdama iš laiko perspektyvos, galiu pasakyti, kad šios fotografijos – tai žavių atsitiktinumų, neatitikimų, galiausiai, vilties paieška, mėginimas į(si)tikinti, kad nuo žmogiškos būties neatskiriama kasdienybė – tai ne vien rutinos slogutis, nuovargis, nuobodulys...“.
Antradienis, 10 04, 15:00 PROJEKTO „SENJORO PORTRETAS“ PARODOS ATIDARYMAS Kauno kultūros centras „Tautos namai“, Vytauto pr. 79 Projekto tikslas – praturtinti senjorų ir studentų socialinį, emocinį ir dvasinį gyvenimą, sudarant jiems galimybes prasmingai leisti laiką, skatinti jaunimo ir vyresniųjų žmonių bendruomeniškumą, užmegzti skirtingų kartų dialogą bei tarpusavio supratimą bendrame dailės kūrinio gimimo procese, kuriame studentai tobulintų piešimo įgūdžius, o senjorai susipažintų su VDA KF gyvenimu bei pasidalintų savo gyvenimiška patirtimi.
2 5
2 0 1 6
S P A L I S
2016 SPALIO Antradienis, 10 04, 19:00 „MADE IN JAPAN“: „USAGININGEN“ KONCERTAS Kauno kultūros centras „Tautos namai“, Vytauto pr. 79 Japonijos-Baltijos dizaino savaitės svečiuose - Shinichi Hirai ir Emi Hirai duetas, kurio pavadinimas reiškia „triušiažmogį“. Laukia unikalus audiovizualinis pasirodymas instumentus atlikėjai susikūrė patys!
10 06 - 10 09
K
A
L
E
N
D
O
R
I
U
S
2
/ 4
26-ASIS TARPTAUTINIS ŠOKIO FESTIVALIS AURA Įvairios vietos Tarptautinis šokio festivalis jau seniai tapo ne tik prasminga miesto tradicija, bet ir reikšmingu šalies kultūrinio gyvenimo vyksmu. Supažindindamas su šiuolaikinio šokio tendencijomis bei kviesdamas priimti naujus kūrybinius iššūkius, šis festivalis ugdo publiką, plečia šokio meno suvokimo ribas. Kasmet festivalio scenose publikai pristatomos vis stipresni ir pripažinti šokio meistrai iš užsienio šalių. Taip festivalis ne tik prisideda prie Lietuvos įvaizdžio kūrimo užsienyje, bet ir skatina tarpkultūrinių mainų plėtrą. Festivalio metu vyksta ir šokio seminarai, kuriuos veda šiuolaikinio šokio meistrai ir kuriuose gali dalyvauti visi festivalio dalyviai. Šis kultūrinis įvykis yra unikali galimybė dalyviams pasikeisti šokio meno patirtimi ir idėjomis. Nacionalinis Kauno dramos teatras, VDU didžioji salė, „Pienocentro“ rūmai ir tarpukario architektūros pastatai Kaune - šiose erdvėse siaus modernaus šokio virusas, kurį skleis šokėjai iš Izraelio, Meksikos, Australijos, JAV, Jungtinės Karalystės, Lietuvos ir kt.
Ketivirtadienis, 10 06, 10:00 MOKSLINĖ-PRAKTINĖ KONFERENCIJA „MUZIEJAUS VAIDMUO ŠIANDIEN: NUO KULTŪROS IŠSAUGOJIMO IKI PRAMOGOS“ Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a.13 Ketivirtadienis, 10 06, 11:00 MOKSLO IR INOVACIJŲ FORUMAS „SOCIAL CODE‘16“ VDU mokslo ir studijų centras, V. Putvinskio g. 23 Forume susiburs verslo ir kūrybinio sektoriaus atstovai, mokslininkai ir tyrėjai, aptarsiantys socialinių inovacijų, kurių įtaka ekonomikai kasmet didėja, padėtį Baltijos šalyse ir Europoje.
K AUNA S
PILNA S
KULT ŪROS
2 6
MARŠRUTAS Trenton Chase - EBM žanro puoselėtojas, kartu su kitu atlikėju iš Graikijos - June - besirūpinantis leidybinės kompanijos „June Records“ veikla.
10 07 - 10 09
VILNIAUS DOKUMENTINIŲ FILMŲ FESTIVALIS Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54 Į kūrybinę dokumentiką orientuotas festivalis yra seniausias tarptautinis dokumentinio kino festivalis Baltijos šalyse. Festivalio programą sudarys pagrindinė programa (naujausi tarptautiniuose kino festivaliuose apdovanoti filmai), specialioji programa (filmai, siejami bendros tematikos), retrospektyvos, šiemet skirtos lietuvių dokumentininkui Audriui Stoniui ir čekų dokumentinio kino kūrėjai Helenai Třeštíkovái.
Penktadienis, 10 07, 18:00 „WE DON’T KNOW WHAT BUT IT WILL HAPPEN“ Projektų erdvė „Kabinetas“, A. Mapu g. 20 „Kabinete“ laukia dviejų menininkų savaitės trukmės darbas erdvėje gyvai. Dalyvauja: Sandra Stanionytė (LT) ir Yuki Kobayashi (JP) Penktadienis, 10 07, 21:00 MESIJUS X MÜNPAUZN NAUJO ALBUMO PRISTATYMO KONCERTAS Menų svetainė „Largo“, Vaistinės skg.
Penktadienis, 10 07, 22:00 VAKARĖLIS „CRACKHOUSE TANGO W/ TRENTON CHASE“ Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1 2 7
2 0 1 6
S P A L I S
2016 SPALIO iš anksto parašyto teksto, be scenografijos ir, svarbiausia, be režisieriaus.
Sekmadienis, 10 09, 18:00 PREMJERA. SPEKTAKLIS „KOREKTŪROS KLAIDA“ Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A
Sekmadienis, 10 09, 17:30 EKSKURSIJA PO „ROMUVOS“ KINO TEATRĄ IR AUTENTIŠKĄ JO APARATINĘ Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54
10 13 - 10 16
15-ASIS LENKŲ KINO FESTIVALIS Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54 Lenkijos instituto Vilniuje organizuojamas festivalis, kurio programoje bus parodyti 9 nauji vaidybiniai filmai, be to parengta specialioji retrospektyvinė programa, pristatanti režisieriaus Tadeuszo Konwickio filmus, aplankus ir Kauną.
K
A
L
E
N
D
O
R
I
U
S
3
/ 4
Trečiadienis, 10 12, 18 :00 MAISTO TEATRO GASTROLĖS: SPEKTAKLIS „SKLANDUS GYVENIMAS“ Studija „Čiop Čiop“, V. Putvinskio g. 50
Antradienis, 10 11, 18:00 IMPROVIZACIJŲ SPEKTAKLIS „DURYS“ „Girstučio“ rūmai, Kovo 11-osios g. 26 „Kito kampo“ improvizacijų spektaklis yra realiu laiku kuriamas vientiso siužeto pusantros valandos trukmės veiksmas: be
K AUNA S
PILNA S
KULT ŪROS
2 8
MARŠRUTAS Penktadienis, 10 14, 18:00 ORKESTRO MUZIKOS KONCERTAS Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5 Dviejų tarptautinių konkursų laureatai susitiks vienoje scenoje. Tarptautinį Aramo Khachaturiano konkursą laimėjo dirigentas iš Pietų Korėjos June-Sung Park, kuriam buvo įteiktas ir Kauno miesto simfoninio orkestro įsteigtas specialus prizas – kvietimas diriguoti orkestrui. Su Kauno miesto simfoniniu orkestru, diriguojamu June-Sung Park, pasirodys ir VII Tarptautinio M. K. Čiurlionio konkurso laureatė, pianistė iš Rusijos – Daria Parkhomenko.
10 17 - 10 23
ŽMOGAUS TEISIŲ DOKUMENTINIO KINO FESTIVALIS „NEPATOGUS KINAS“ Kauno kino centras „Romuva“, Laisvės al. 54 „Nepatogus Kinas“ – nuo 2007 m. kasmet vykstantis tarptautinis dokumentinių filmų festivalis, unikalus savo programa ir formatu. Tai socialinis – kultūrinis projektas, kuriame gali dalyvauti kiekvienas. Festivalio metu Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose pristatoma turtinga dokumentinių filmų programa, rengiami susitikimai su kino kūrėjais, organizuojamos diskusijos su filmų herojais, žmogaus teisių aktyvistais ir ekspertais. Nepaisant festivalio socialinės misijos ir nekomercinio pobūdžio, „Nepatogus Kinas” kartu yra ir vienas gausiausiai lankomų kino renginių Lietuvoje bei vienintelis tokio pobūdžio kino festivalis Baltijos šalyse. Festivalis kasmet į savo veiklas įtraukia beveik 15 000 žiūrovų visoje Lietuvoje. „Nepatogus Kinas“ – tai erdvė geram kinui ir laisvai minčiai, diskusijoms apie tai, kas iš tiesų yra svarbu.
Penktadienis, 10 14, 22:00 ROKO GRUPIŲ BIX, „REBELHEART“ IR „ROYCE“ KONCERTAS Klubas „Gargaras“, Raudondvario pl. 101
„Sekmadienis, 10 16, 18:00 BALETAS „ŽYDRASIS DUNOJUS“ Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91 Pirmadienis, 10 17, 18:00 LUKO ŠIUPŠINSKO PERSONALINĖ PARODA Projektų erdvė „Kabinetas“, A. Mapu g. 20
2 9
2 0 1 6
S P A L I S
2016 SPALIO Trečiadienis, 10 19, 18:00 FOTOGRAFIJOS PARODA „MĖNULIO ŽEMĖ - LADAKAS. LADAKH - THE MOONLAND.“ Kolpingo kolegija, Raguvos. g 7 Foto įspūdžiai po mėnesį trukusios kelionės šiaurės Indijoje.
Ketvirtadienis, 10 20, 19:00 A|CH ŠOKIO SPEKTAKLIS „OTELAS“ „Girstučio“ rūmai, Kovo 11-osios g. 26
K
A
L
E
N
D
O
R
I
U
S
4
/ 4
Penktadienis, 10 20 VOKIEČIŲ KALBOS DIENOS „Ö KAIP VOKIŠKAI?“ Įvairios vietos Iniciatyvos tikslas – parodyti visuomenei vokiečių kalbos reikšmę ir naudą įvairiose srityse. Projektą inicijavo Vokietijos Federacinės Respublikos ambasada Lietuvoje, Goethe`s institutas, Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmai (AHK), Vokietijos akademinių mainų tarnyba (DAAD) ir Centrinė užsienio švietimo sistemos valdyba (ZfA). Tikimasi, kad organizacijas, institucijas, verslo subjektus ir pavienius asmenis įtrauksiančios dienos „Ö kaip vokiškai?“ taps tradiciniu kasmetiniu renginiu, per kurį visa Lietuva prabils vokiškai!
Penktadienis, 10 21, 21:30 KONCERTAS „LUCTUS: XV“ Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1 Spalio 21 d. Kauno black metal brigada „Luctus“ pažymės savo 15-os metų veiklos jubiliejų. Ta proga bus surengtas unikalus performansas, kurio metu grupė atliks keletą jau senai negrojamų kūrinių. Šis ritualas simboliškai uždarys ir eilę pasirodymų, kurių metu grupė tiek Lietuvoje kiek užsienyje pristatinėjo pernai išleistą albumą „Ryšys“. Po šio koncerto grupė ketina stabdyti gyvų pasirodymų eilę Lietuvoje ir koncentruotis ties naujojo albumo kūryba.
Ketvirtadienis, 10 20, 17:30 EKSPEDICIJOS „MISIJA SIBIRAS 2016“ PRISTATYMAS Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
K AUNA S
PILNA S
KULT ŪROS
3 0
MARŠRUTAS Penktadienis, 10 21, 18:00 PRANCŪZŲ KOMPOZITORIŲ VAKARAS Kauno valstybinė filharmonija, L. Sapiegos g. 5 Dirigentas Alain Paris
Ketvirtadienis, 10 27, 19:00 „GM GYVAI“: „BANDA MAGDA“ Klubas „Renginių oazė“, Baltų pr. 16 „Banda Magda“ skambesys varijuoja nuo sambos iki prancūziško šansono, nuo graikiškų liaudies melodijų iki Kolumbijos cumbia, afro-peruiečių bei šiaurės rytų Brazilijos ritmų.
Šeštadienis, 10 22, 18:00 MUZIKINIS SPEKTAKLIS „VARGŠŲ OPERA“ Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71
Penktadienis, 10 28, 18:00 OPERA „LIUČIJA DI LAMERMUR“ Kauno valstybinis muzikinis teatras, Laisvės al. 91 Pagal Valterio Skoto istorinį romaną „Lamermūro nuotaka“.
Šeštadienis, 10 22, 19:00 ŠOKIO IR CIRKO SPEKTAKLIS „KALBĖK MAN TURGUJE“ Žaliakalnio turgus, Zanavykų g. 25H Įtraukiantis, netikėtas, netradicinis… Šiame pasirodyme galima tikėtis visko: ir šokio, ir teatro, ir cirko, ir akrobatikos. Jame nuotaikingai nostalgiška kūno ir muzikos kalba pasakojama meilės bei neapykantos istorijos.
! 3 1
ĮDOMIAUSIUS SAVAITĖS MARŠRUTUS SEKITE PILNAS.KAUNAS.LT 2 0 1 6
S P A L I S
JEI JUOKAUJI (NE ŠAIPAISI, NE TYČIOJIESI, O BŪTENT JUOKAUJI TAIP, KAD JUOKTŲSI IŠ TAVĘS, O NE TU JUOKTUMEISI IŠ KITŲ), VADINASI, TU MYLI PASAULĮ IR ŽMONES. MES JUOKAUJAME TIK SU TAIS, KURIUOS MYLIME. – Leonidas Donskis (1962-2016)
Filosofas, eseistas, pedagogas, visuomenės veikėjas
KAUNAS PILNAS KULTŪROS
Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune (platinamas nemokamai)
GLOBOJA:
BENDRADARBIAI:
Artūras Bulota, Eglė Plytnikaitė, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Kęstutis Lingys, Kotryna Lingienė, Paulius Tautvydas Laurinaitis,Kipras Šumskas, Tautė Bernotaitė, Tautvydas Stukas, Vaidas Petrulis
KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ
TIRAŽAS 10 000 egz.
ISSN 2424-4465
2016 Nr. 10 (13)
LEIDŽIA: REDAKCIJOS ADRESAS Laisvės alėja 59, 3 aukštas, Kaunas, pilnas@kaunas.lt
VISA, KAS NETILPO LEIDINYJE, RANDA VIETĄ
IR PILNAS.KAUNAS.LT