KAUNAS PILNAS KULTŪROS. 2017 KOVAS by Kaunas Pilnas Kultūros

Kvartalas

Viršelio iliustracijos autorė Lina Vyšniauskaitė

2017 03

Jau skaitydami visus numeriui parengtus straipsnius vis dar diskutavome – „gatvė“ vienija juos ar „kvartalas“? Tinkamo termino įvardyti erdvei, kuri kartu būtų ir veiksmas, matyt, lietuvių kalboje nėra.

Gatvė kaip veiksmas

Iliustracijos autorė Lina Vyšniauskaitė

Bet kuriuo atveju prie viso to, ką rasite versdami žurnalo puslapius, galime dar pridėti, kad temos priešistorė – Kiemo galerijoje. Ji yra Ožeškienės gatvėje, bet, kaip taikliai pastebėjo vienas numerio pašnekovų Justinas Kalinauskas, iš esmės patenka į kultūrinę erdvę, kurią galime pavadinti „V. Putvinskio g.“. Lygiai taip pat negalime nepaminėti savaime egzistavusio, menininkų kepštelėjimu pažadinto Kopūstų lauko Šančiuose ir kartu nepafantazuoti, ar negalėtų kultūriniu paplūdimiu tapti Kranto 1-ąja ir 18-ąja gatvėmis įrėminta Kranto alėja. Lingvistiniai žaidimai tikrai gali inspiruoti – beje, rudenį, per „Šančines“, kaip tik čia veikė atviro oro galerija „Kranto 18-oji gatvė: Langai“. Tiesa, ar ji tikrai uždaryta?

Anglakalbiame pasaulyje yra tokia plačiai paplitusi frazė „block party“. Kvartalo vakarėlis? Kažkas panašaus. Tereikia gatvės – taip, jūsų gatvės – galuose užtverti eismą ir savo namus, studiją ar įstaigą „išnešti“ laukan. Vienai dienai. O jei ilgesniam laikui? Jei eismo specialiai net netvertume, bet vis tiek neštume, diegtume ir būtume? Sau, kaimynams, praeiviams. Nedėkingas lietuviškas klimatas menkina entuziazmą, sakote? Na, kad ir trejetą mėnesių per metus. Jei sutariam, tuomet jau pats metas ruoštis gatvę iš eismo juostos versti veiksmu. Galėtume pradėti nuo šūkio „Pakelkite žaliuzes“.

2017

KOVAS

A M E T O I S E N Ė M

Prieš penkerius metus pasigirdo kalbų apie tai, kad gatvių pavadinimų lenteles, kaip, pavyzdžiui, Belgijoje, reikėtų kabinti ne ant namų sienų, o ant specialių stulpelių. Galbūt kada nors. Kol kas Kaune (kituose Lietuvos miestuose, žinoma, irgi) šiuo klausimu yra į ką paganyti akis. Lentelių forma, tipografija, koloritas – medžiagos užtektų ne vienam reportažui.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Šįkart užduotį patikėjome fotomenininkui Donatui Stankevičiui, kuris ta proga užsitaisė „Polaroid“. Grįžęs iš medžioklės Donatas brūkštelėjo: „Turbūt nerealu, kad gatvių pavadinimų lentelės būtų suvienodintos, nebent to imtųsi pats miestas. Man patinka, kad Senamiestyje jos turi aliuzijos į autentiką, nors turbūt tokios nėra Tik nesižaviu saviveikla. Užrašais, kurių dizainą sukūrė ir lenteles pagamino gyventojai. Yra atvejų, kai toje pačioje gatvėje yra keletas skirtingų lentelių variantų. Tai nepuošia, nes neatrodo, kad užrašai rodytų skirtingus laikmečius. Tai tiesiog saviveikla.“

2017

KOVAS

A M E T O I S E N Ė M 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2017

KOVAS

Justinas Kalinauskas ir jo suburta komanda tykią Kauno menininkų namų (KMN) erdvę praėjusį rudenį beveik tiesiogine to žodžio prasme suplėšė. Kvietimu „Nuplėšk“, vienus suviliojusiu, kitus papiktinusiu, buvo paminėtas 45-asis įstaigos, įsikūrusios pastate, dėl Pirmosios Respublikos vadovų ir Vatikano konflikto taip niekuomet ir netapusiame Šventojo sosto atstovybe Lietuvoje, gimtadienis. Namas, beje, 1930 m. pastatytas pagal Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą, yra tik vienas iš daugelio įdomių ir vertingų V. Putvinskio gatvėje. Neseniai žurnalo puslapiuose kvietėme išbandyti naują projekto „Atminties vietos“ sukurtą programėlę „GilusKaunas“, leidžiančią gatvę ir visus jos istorijos etapus patirti visa koja. O kaip ateitis? Kaip ją projektuoja Kauno menininkų namai, šiuo atveju ne tik pasirodymų erdvė, bet ir idėjų židinys?

Laikinai einantis V. Putvinskio gatvės reformatoriaus pareigas direktorius Pašnekovą kalbino Kotryna Lingienė Dainiaus Ščiukos nuotr.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2017

KOVAS

Kaip atsidūrei V. Putvinskio gatvėje ir Kauno menininkų namuose? Tiesą sakant, aš gimiau V. Putvinskio gatvėje, Prano Mažylio gimdymo namuose. Dabar, beje, matau juos pro namų langą – gyvenu Žemaičių gatvėje. O Kauno menininkų namuose pastaruosius keletą metų organizuodavau renginius, teikdavau projektus, taigi teko susipažinti su didžiąja kolektyvo dalimi. Kažkas, mano veiklą pastebėjęs ir įvertinęs, pasiūlė mano kandidatūrą prasidėjus naujo vadovo paieškoms. Visuomet prisistatau kaip laikinai einantis direktoriaus pareigas, nes iš tiesų esu nusiteikęs čia būti laikinai. Atėjau kūrybinių aspiracijų vedamas, buvo įdomu inicijuoti įstaigos pertvarką, įvykdyti kokybinį lūžį tiek administracijos, tiek kultūrinės krypties, tiek ir įstaigos integralumo į Kauno audinį prasme. Visais šiais paminėtais aspektais įstaiga buvo atitolusi nuo miesto ir kultūrinių tendencijų, praradusi savo efektyvumą, išgyveno identiteto krizę. Tam reikėjo investuoti nemažai energijos ir darbo, siekiant optimizuoti visas grandis ir tuomet judėti į priekį. Prieš daugiau nei 45-erius metus, kai institucija buvo kuriama, tai buvo daroma tendencingai, atsižvelgiant į sociopolitines aplinkybes. KMN buvo prieglobstis Kauno kūrėjams ir neturėjo konkurentų. Vėliau, Atgimimo laikotarpiu, keletą metų tvyrojo euforijos būsena, čia įvyko kultūrinis lūžis, pasikeitė sąlygos, radosi daugiau laisvės, vyko avangardinių procesų. Paskui viskas sustojo. Keitėsi valdžia, pozicijos, vadovaujančių asmenų požiūris į kultūros lauką bei menininkus apskritai ir tai, kaip įstaiga turi juos reprezentuoti. Dabar dirbame tam, kad atsirastų kuo daugiau horizontaliosios hierarchijos, kolektyvinio darbo, idėjos kiltų

1 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

iš apačios ir būtų plėtojamos bendrai. Kai pavyks tai pasiekti, mano darbas čia bus baigtas. Per tris mėnesius pakeitėme dizainą, komunikacijos priemones ir formas, pradėjome efektyviai naudoti socialinius tinklus. Birželį apibendrinsime eksperimentus ir matysime, kaip visa tai turi judėti toliau. Kiek svorio priimant sprendimus turi fizinė KMN lokacija – V. Putvinskio gatvė? Prisiminkim, kad istoriškai tai ne menininkų, o diplomatų gatvė, turėjusi išskirtinį statusą, didelę reikšmę miesto gyvenime. Tai buvo elitinė gatvė. Dabar taip suvokiamo elitizmo nebeliko, gyvename kitomis aplinkybėmis, įvyko slinktis į miestietišką kultūrą. Čia ką tik įsikūrė Vytauto Didžiojo universiteto daugiafunkcis mokslo ir studijų centras, atnaujintas M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Einame link koncepcijos, kuri neprieštarautų tam, kas buvo prieš 80 metų, ir kartu būtų aktuali šiai dienai, nutiestų tiltą istoriniuose kontekstuose, gatvė vėl taptų integralia miesto dalimi. Dabar ji urbanistine prasme yra savotiškoje periferijoje – sovietų okupacijos metu pakeista Vienybės aikštės struktūra, S. Daukanto gatvė sutrumpėjo, atsimušė į K. Donelaičio gatvę. Šie ir kiti pokyčiai lėmė mažesnius srautus V. Putvinskio gatvėje, kurie didėja tik šiandien, įsikūrus mano minėtam mokslo centrui. Šiuo metu kalbame apie galimas perspektyvas – pavadinčiau tai kultūrine animacija, siekiant auginti intensyvumą. Taip, auginti – bendruomenė savarankiškai neatsiras, bet potencialių taškų atsispirti yra ir randasi daugiau. Kad ir, pavyzdžiui, jau suplanuotas, patvirtintas filosofo Emanuelio Levino skveras gatvės gale. Manau, kaip integrali kultūrinė erdvė, V. Putvinskio gatvė galėtų prasi-

dėti jau „Kiemo galerijoje“ Ožeškienės g., tęstųsi kalniuku į viršų, toliau – iki Kauko laiptų. Puikus maršrutas, skirtas ne tik „vidiniam vartojimui“, bet ir turistams, įtraukiantis muziejus, architektūros objektus, būsimas žmonių susibūrimo vietas. Šioje erdvėje galima supažindinti su svarbiais Kauno raidos momentais, kultūros istorija. Kodėl sakai, kad bendruomenė savarankiškai neatsiras? Na, Atgimimo laikotarpis ir keleri metai iki tol buvo itin bendruomeniški. Kiek tarpukaris buvo bendruomeniškas, šiandien sunku pamatuoti. Ar dabar bendruomeniškumas galėtų vėl tapti norma? Apie tai daug kalbama. Kiekviena idėja, kiekviena organizacija, skvotas, hubas aplink save neva kuria bendruomenę. Į tai aš žiūriu įtariai. Taip, tai pritraukia auditorijos, bet ar ji visuomet tampa bendruomene? Ne, jei nebus, kas tą auditoriją tendencingai, sąmoningai, kryptingai ir nuosekliai nuolat trauktų. Ženklų yra – Šančiuose, Šilainiuose, Kauko laiptų kvartale. Bet pripažinkim, kad dažnu atveju tai tik įvaizdis, realiai veikia saujelė žmonių, kurie drąsiai kalba ir reiškia idėjas, visi kiti – neaktyvi masė. Taigi apie bendruomenės formavimą, mes, kaip įstaiga, negalvojame. Galbūt vėliau bendruomenė kursis kitu pagrindu, už kurio nestovės jokia organizacija. Mūsų tikslas yra inicijuoti pokyčius, megzti bendradarbiavimo tinklus, padėsiančius įvykti procesams. Kaip į jūsų iniciatyvas žiūri kaimyninių įstaigų senbuviai? Pozityviai, bet neutraliai. Neseniai organizavome kaimynų pusryčius, tai buvo vienas būdų motyvuoti visus veikti kartu, bet, žinai, niekas nenori papildomo darbo. Įstaigų

darbuotojai čia negyvena, jie kas vakarą išeina namo ilsėtis. Norint inicijuoti naujus procesus reikia ne tik papildomos energijos, bet ir skaičiuoti, ar tai jų įstaigoms teikia tiesioginės naudos. Tokias iniciatyvas matome kaip mūsų veiklos idėją ir vieną iš pamatinių tikslų. Tai susiję ir su identiteto paieškomis, juk KMN – tai ne tik pastatas, bet ir erdvė aplink. Šį tą joje jau nuveikėme ir žiemą, norėtume, kad kūrybinė veikla plistų kaip užkratas. Taip galėtume perduoti meninės veiklos elementus ir save įvairiose mažose kolonijose. O gyventojai? Nepyksta „avansu“ už būsimą triukšmą? Kokybinio ar kiekybinio tyrimo nesame atlikę. Vis dėlto jaučiamas per tiek metų atsiradęs įprotis. Menininkų sodelyje koncertai vyksta jau seniai, vadinamojo Škėmos daugiabučio gyventojai eina jų į balkonus paklausyti. Jau ne vienerius metus KMN darbuotojai palaiko puikų draugišką santykį su kitoje gatvelės pusėje gyvenančiu inžinieriumi ir filatelistu Henriku Kebeikiu bei kitais kaiminystės senbuviais Santykio esama ir jis teigiamas. Be to, daugelis tų, kurie čia gimė ar atsikraustė, tai padarė tada, kai KMN jau veikė, kaip ir kitos įstaigos gatvėje. Turistams pritraukti reikia ir tokių objektų, kaip kavinės, restoranai, viešbučiai. Ar būtų jiems vietos jūsiškėje V. Putvinskio gatvės vizijoje? Čia grįžtame prie to, kad mes – ne verslininkai, neturime kapitalo, ne toks ir mūsų tikslas. Mąstant apie tai, kaip konkrečiomis priemonėmis sukurti naują gatvės kokybę, be abejo, pritraukti verslą ir auginti verslo galimybes – irgi dalis ilgalaikio plano. Esame užmezgę šiokių tokių ryšių, tačiau ratas uždaras – srautai čia nedideli, verslui tai nėra patrauklu. Keletas maitinimo įstaigų

2017

KOVAS

1 1

A M E T O I S E N Ė M 1 2

išsilaiko, bet jų verslo modelis sukasi apie netoliese esančių įstaigų tarnautojus bei moksleivius iš aplinkinių mokyklų. Tiesiog „baras“, čia, matyt, sunkiai verstųsi, nors netoli esantys „Kultūra“ ar „Vingiu dubingiu“ lyg ir rodytų priešingai. Tačiau kiek tų barų Kauno centre reikia? Dabar jau gentrifikacinių procesų transformuota Berlyno Oranienburger gatvė, kurioje ilgą laiką veikė galerija „Tacheles“, buvo įdomi tuo, kad joje – ir didžioji sinagoga, ir daugybė restoranų, meno centrų, skvotų, kebabinių. Ji – neilga, bet labai eklektiška, tad praktiškai skirtingos funkcijos sugyventi gali ir to reikia, kad gatvė, kaip upė, pasipildytų įvairių persidengiančių srovių. Į barą ar meno centrą eina viena auditorija, į muziejų – kita, į klubą – trečia, bet tam tikrais momentais jos persikloja, papildo viena kitą. Kaip į pokyčius reaguoja vyresnioji KMN karta? Įvairiai! Bendra tendencija tokia, kad tradicinė auditorija dingsta, užleisdama vietą šiuolaikiniam žiūrovui, turinčiam platesnį akiratį, žiūrinčiam į mūsų veiklą atviriau, linkusiam į diskusiją. Jiems meną pristatyti yra lengviau. Tokio palaikymo nemažai, jis tikėtas ir lauktas. Tiesiog pradėjome orientuotis į konkrečius žmones, natūralu, kad jie sureagavo. Nori nenori, kažkas dėl to nukenčia. Ne dėl to, kad mes sąmoningai planuotume keisti profilį. Ne – mes kaip tik norime tai derinti. Bet, kai įvedi į repertuarą daugiau nei vieną šiuolaikinio meno renginį per mėnesį, tai tampa problema. Visgi kurti dialogą reikėtų ne nuo to, kad sukeliamas šokas. Šiuo atveju tikslingiau būtų iš tradicinio formato išeiti palengva, dėmesį telkti į

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

edukaciją, diskusijas, batalijas, bandymus rasti atsakymus, požiūrio kampus. Bet tam šiuo atveju nebuvo laiko, ar ne? Aišku, kad ne. Viskas vyksta labai greitai ir ne visos aplinkybės nuo mūsų priklauso. Dirbame daug, bet daug ir padarome. Mano pozicija, kad to reikia. Dar kelis mėnesius to reikės. Paskui tikriausiai viskas kiek aprims, susidėlios į stalčiukus. To ir siekiame. Kuo, pavyzdžiui, gegužę, gatvė bus kitokia, nei pernai tuo pačiu metu? Veiklos mastas priklausys nuo finansinių galimybių ir organizacinio pajėgumo. Norime išeiti iš namų, kaip uždaros erdvės, į aprėpiamą teritoriją greta jų ir užpildyti ją meninėmis intervencijomis, performatyviomis akcijomis. Tuo sieksime palikti instituciją – biurokratinį aparatą – pastate, o kultūriškai išeiti į viešumą. Tai – vienas būdų kaimynystei stiprinti. Gausiausiai turistų lankomas objektas gatvėje yra Velnių muziejus, bet grupės čia atvežamos autobusais, lyg teleportuojamos į muziejų, gatvė šioje pažintyje nedalyvauja, o galėtų. Norisi parodyti, kas įdomaus vyksta kitose įstaigose, biuruose, salonuose, bet tai turi būti juntama jau viešojoje erdvėje. Kurti nauja šiuo atveju nebūtina, tereikia norėti gyventi mieste ir juo naudotis. Gyventojai, šiuo atveju, tai inicijuoti vargu ar pradės, nes V. Putvinskio gatvė apgyvendinta netolygiai, tad veiksmas galėtų prasidėti nuo kultūrinių įstaigų. Pasikartosiu: tai nebus bendruomenės formavimasis, greičiau paskata žmonėms naujai pažvelgti į galimybę visavertiškai patirti miestą.

2017

KOVAS

1 3

Lietuvių kilmės brazilai broliai „Os Gemeos“ Kaune pirmąkart lankėsi 2007-aisiais. Tuomet Kauno bienalės kvietimu jie freska papuošė Kauno paveikslų galeriją. 2014-aisiais menininkai Pasaulio futbolo čempionato Brazilijoje proga dekoravo „Boeing 737“. Istoriją apie lėktuvą Augusto Lima, be abejo, žinojo. Paveikslų galerija jam buvo staigmena. / Donato Stankevičiaus nuotr.

S I T E I N U A K

Prieš pusmetį į Kauną iš Ispanijos atsikraustęs Augusto Lima – vienas iš saujelės brazilų mieste. Tiesa, pažinti savo naujuosius namus jam pavyksta tik epizodiškai, nes visą Kauno „Žalgirio“ krepšininko laiką suryja treniruotės ir varžybos. Būtent A. Limą, ne kurį nors kitą komandos legionierių ar brazilą, žaidžiantį futbolo klube „Stumbras“, rubrikoje „Kaunietis“ kalbiname dėl to, kad labai norėjome jam papasakoti apie… Limos taką. Prisimenate, apie jį ir Brazilkos kvartalą Žaliakalnyje rašėme 2016-ų jų sausį? Žinoma, toli nuo krepšinio šlovės alėjos, bet lingvistiniai žaidimai – toks dalykas.

Limos takas: nuo Rio karnavalo iki lietuviškų Užgavėnių Pašnekovą kalbino Gunars Bakšejevs Donato Stankevičiaus nuotr.

1 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2017

KOVAS

1 5

Ispanija mane suviliojo galimybe tapti geresniam. Patekau į gerą mokyklą, manimi rūpinosi geri treneriai, dietologai... Viskas, ko reikia paaugliui. Žinai, 15-os mažiausiai galvoji apie pinigus. Tiesiog stengiesi kasdien tapti geresnis. Į Kauną atsikraustei jau rudenėjant. Ar randi laiko pažindintis su miestu, galbūt tam padeda klubo kolegos? Tiesą sakant, jei turiu laisvo laiko, skiriu jį poilsiui namuose. Bet laiko turime nedaug, nes nuolat treniruojamės arba žaidžiame. Jei kur nors ir išeinu, tai su kitais „Žalgirio“ legionieriais – Isaiah Hartensteinu, Kevinu Pangosu.

1 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Vėsaus oro baiminausi labiausiai, bet turiu pasakyti, kad jau atradau jo pranašumų. Pasivaikščiojimas miške žiemą – visai geras laiko praleidimas. Tai man nauja. Po kelių dienų – Užgavėnės (kalbėjomės vasario pabaigoje – aut. past). Tau ši šventė, matyt, geriau pažįstama karnavalo pavadinimu. Ar bandysi lyginti, ką bendra tądien turi Brazilija ir Lietuva? Su visa pagarba – manau, kad nėra ką lyginti. Be to, greičiausiai būsiu Vokietijoje. Žinoma, karnavalas – nuostabu. Būdamas vaikas visuomet juos stebėdavau, daug mano pažįstamų, šeimos narių vienaip ar kitaip juose dalyvauja. Mamos pusbrolis yra vienos sambos mokyklų vadovas. Daugelis brazilų stebi šią šventę, bet, aišku, yra ir tokių, kuriems tai ne itin įdomu. „Žalgiris“ – legendinis klubas, kurį žino ir mėgsta ne tik kauniečiai ir ne tik lietuviai. Ar aikštelėje tai bent kiek jaučiama? Daugiau lūkesčių, daugiau spaudimo? Matyt, gali palyginti su atmosfera kituose klubuose. Su klubo istorija atvykdamas buvau susipažinęs. Esam neblogi draugai su Arvydo Sabonio sūnumi Domantu, dabar žaidžiančiu NBA, – kartu žaidėme Malagos klube „Unicaja“. Mindaugas Kuzminskas – taip pat mano bičiulis. Taigi jie mane paruošė tam, kad „Žalgiris“ – ne tiesiog komanda. Vis dėlto iki galo to nesuvokiau, kol pats neišbėgau į aikštelę. Žinai, kas labiausiai kitaip? Kad klubo gerbėjų yra ir kituose miestuose. Ispanijoje tai būtų neįmanoma. Taigi labai malonu jausti palaikymą visoje Lietuvoje, ne tik Kaune. Akivaizdu, kad jums krepšinis – religija. Taip, esu iš šalies, kurioje karaliauja

Žaliakalnyje, Brazilkos kvartale esančiame Limos take galima įsigyti prabangius apartamentus, galima ir rasti dešimtmečius skaičiuojančių medinukų. Krepšininkas tikrai galėjo papozuoti po lentele „Limos takas“, bet kartu su fotografu ėmė ir atrado tą tikrąjį. / Donato Stankevičiaus nuotr.

Brazilijoje gyvenai iki 15-os, tiesa? Iškart po to persikraustei į Ispaniją, ar buvo ir kitų stotelių? Taip, į Ispaniją, į Malagą. Prieš dešimtmetį Brazilijoje sąlygos jauniems krepšininkams nebuvo dėkingos – nebuvo tam reikalingos infrastruktūros, kurią jaunimas turi šiandien. Man pasisekė, nes iš Rio de Žaneiro, kuriame gyvenau, išvykau į San Paulą, kur turėjau daugiau galimybių. Bet dar labiau pasisekė, kai gavau progą išvykti į Ispaniją, – manau, pasinaudojau vienu šansu iš milijono. Dabar, kaip jau minėjau, situacija krepšiniui palankesnė, talentingiems žaidėjams lengviau treniruotis, taip pat išvykti į JAV ar Europą.

Vidurio puolėjas, išgirdęs urbanistinę legendą, nustebo, bet šypsojosi. Žinoma, ne kiekviename mieste legionierius iškart turi savo vardo gatvę. Dar pakalbėjome apie lietuvių kilmės brazilų menininkus Os Gemeos, Kaune palikusius ryškų savo pėdsaką, o gimtinėje tapančius net ant lėktuvų.

futbolas, bet jis man ne toks aktualus. Pats dievinu krepšinį, taigi labai džiaugiuosi, kad yra tokia Lietuva, kurioje svarbiausias – jis. Tapęs komandos nariu prisijungei ir prie „Eurolygos“ socialinio projekto „OneTeam“, kuriame „Žalgiris“ dalyvauja jau keleri metai. Su kolega Antanu Kavaliausku lankėtės Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose. Koks buvo to tikslas? Kaip jauteisi? Išgirdus apie projektą, žinoma, galima nustebti, galvoti apie tai, kad teks vykti į pavojingą vietą. Bet atėjęs tiesiog susitinki vaikus, kurie neturėjo labai daug pasirinkimo galimybių. Su jais kalbėjome apie tai, kad visi nusipelno dar vieno šanso. Man labai patiko susitikimai, dalyvavau jau dviejuose. Tie paaugliai tikrai nori pasitaisyti, jie nori tų galimybių. Nori dirbti, turėti šeimas, ištrūkti iš pataisos namų. O mes jiems pasakojome apie savo gyvenimus. Tai nebuvo motyvacija žaisti krepšinį – ne, jie turėtų užsiimti tuo, kas jiems iš ti-

krųjų įdomu, džiugina. Krepšinis – tik pavyzdys. Manau, jie jautė mūsų paramą, o mes savo ruožtu įvertinome kitą gyvenimo pusę. Nauda – abipusė. Manau, „OneTeam“ – puikus projektas. Dar šiek tiek apie Braziliją, ir leisim tau treniruotis. Turėjai garbės atstovauti savo šaliai olimpinėse žaidynėse Rio de Žaneire. Ką apie šią sporto šventę manai ne kaip olimpietis, bet kaip brazilas? Kokią įtaką ji turėjo Brazilijai? Be abejo, tai buvo vienas įspūdingiausių renginių, kokius man yra tekę matyti. Turėjau progą pasidžiaugti juo iš vidaus. Bet, jei atvirai, nesu tikras kad šalis buvo tam pasirengusi. Brazilija – pats gražiausias kraštas, viskas su tuo yra gerai, bet... Reikia nepamiršti, kad 2014-aisiais taip pat rengėme pasaulio futbolo čempionatą, kuris irgi atsiėjo labai brangiai. Tada dar žaidynės. Brazilams labiau, nei mėnesį trunkančios šventės, kuri tiesiog pagerina šalies įvaizdį, reikia investicijų į mokyklas ir ligonines. Tokia mano nuomonė.

2017

KOVAS

1 7

A M E T O I S E N Ė M

Menininkas Naglis Rytis Baltušnikas 2016 m. konkursui „Kauno akcentai“ pateikė aikštės, skirtos Jurgiui Mačiūnui, projektą. Aikštė, atitinkanti fliuksiško absurdo dėsnius ir švelniai rizikuosianti jos lankytojų sveikata bei turtine padėtimi, turėtų atsirasti trišalėje sankryžoje, jungiančioje Vytauto prospektą, Donelaičio ir Parodos gatves. Pačiame sankryžos viduryje – trikampėje nevažiuojamojoje dalyje – stovėtų stulpelis, skelbiantis aikštės pavadinimą, artimas ir vis dėlto nepasiekiamas pėsčiajam eismo dalyviui.

Logiški pokštai Pašnekovą kalbino Julija Račiūnaitė Teodoro Biliūno nuotr.

1 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2017

KOVAS

1 9

Minėtoji sankryža, beje, šakojasi priešais Parodos gatvės namą Nr. 1, kuriame vaikystėje gyveno J. Mačiūnas. Apie šią, buvusias, esamas, galimas intervencijas į Kauno kultūrinį žemėlapį bei kitus N. Baltušniko pokštus ir vyko mūsų pokalbis. Papasakokite apie Jurgio Mačiūno aikštės projektą. Aš šį projektą labai seniai esu sukūręs. Kartą pastebėjau, kad sankryžoje esanti trikampė aikštelė yra kaip kokia mirtina vieta, toks trikampis, kuriame niekas nevažiuoja, niekas nevyksta, – užsimaniau ką nors ten padaryti. Iškart supratau, kad mintis tinkama būtent Mačiūnui, juolab kad lentelę su aikštės pavadinimu buvau sukūręs jau seniai, kokiais 2 000 metais. Tada su lentelėmis daug dirbau. O dar ir namas, kuriame J. Mačiūnas gyveno, stovi priešais. Pasvarsčiau, kad reikia eiti į savivaldybę, bet pas ką eiti? Paskambinau vicemerui, pristačiau aikštės idėją. Telefonu ją pasipaišiau ir jam nusiunčiau, kad suprastų žmogus, apie ką kalbama. Po kokių metų vicemeras skambina ir sako, kad kaip tik yra aikštės idėjai tinkamas konkursas. Ar pats esate įkėlęs koją į aikštelės teritoriją, kur turėtų būti nupieštas „Fluxus“ acteko ženklas? Sunku pasakyti – buvau ar nebuvau, nes, kaip minėjau, aikštės projektą sukūriau prieš kokius trejus metus. Išties man patinka tokie niekam nereikalingi projektai. Aš tokius dažnai kuriu. Tokie geriausi. Minėjote, kad sulaukėte ir nepalankių atgarsių? Vieno žmogaus jau nėra gyvųjų tarpe, tad jo ir neminėsiu, bet buvo ir tokių pasisakymų: „Kaip taip galima – žmonės dirba, perka dažus, tapo, kankinasi, o čia, net piršto nepridėjęs, fabrike viską pasigamina.“

2 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Fabrike patogiau. Aha, aš daug darbų esu taip įgyvendinęs. Man taip labai patinka – šį projektą, pavyzdžiui, „Kauno švara“ įgyvendins. Super. Ar žadate pats prižiūrėti, kaip įgyvendinamas Jūsų sumanymas? Labai norėčiau. Gal dar sumokėtų kokį pinigą už autorinę priežiūrą? Žinote, pinigai pas menininkus nelabai ilgam užsilaiko. Kada žadama projektą įgyvendinti? Na, tikiuosi, kai atšils. Šiuo metu per šalta – štai neseniai gatvė šalia stoties buvo padengta tam tinkamais dažais, bet viskas nusilupo. Be to, ilgai vyko sankryžos rekonstrukcija ir dar reikia lekalą pagaminti. Per Jurgį Mačiūną Kaunui, Lietuvai atsivėrė tiesiogino istorinio saito su tarptautiniu judėjimu „Fluxus“ galimybė. Ar manote, kad Kaunas tinkamai ja naudojasi? Aš manau, didžiausia problema, tegul muziejininkai nepyksta, yra ta, kad Kaunas turi Nacionalinį M. K. Čiurlionio muziejų. Jis „užmušė“ Mačiūną, nors Čiurlionio figūra yra va tokia (pirštais rodo dydžio santykį Mačiūno naudai – aut. past.), palyginti su Mačiūnu. Kažkam pasirodė, kad gėlės, žvaigždės ar šaulys labai jau gražiai nutapyti, ir tas kažkas pamanė, kad viską supranta, ką tas Čiurlionis nupiešė, mat gražu ir atpažįstama. Dėl to Čiurlionis ir yra taip ištrauktas į paviršių. Daugelis visiškai nesupranta, ką mato tame pačiame Čiurlionyje. O ten yra gera, normali tapybinė „mėsa“, tačiau man Čiurlionis yra įdomesnis kaip kompozitorius. Jis pirmas pradėjo kurti abreviatūrų kompozicijas (iš „M. K. C.“ – aut. past.), pagal tuos akordus komponuoti. Daugybė metų praėjo, kol tuos pačius principus jau

Kartą pastebėjau, kad sankryžoje esanti trikampė aikštelė yra kaip kokia mirtina vieta, toks trikampis, kuriame niekas nevažiuoja, niekas nevyksta, – užsimaniau ką nors ten padaryti.

moderniosios muzikos laikais pradėjo taikyti Johnas Cage’as. Tai yra tikrai įdomu, bet retas kuris girdi ir mato. Jeigu nebūtų Kaune Čiurlionio muziejaus, tuomet gal Mačiūną visi būtų prisiminę. Galbūt sovietmečiu jis būtų tapęs net disidentizmo simboliu. Tai neįvyko, tai aš, va, – padarysiu aikštę. Jei kas nors eis ten įsiamžinti, gali ir mašina partrenkti. Nesupykit, bet maniau, kad ir Jus į tą aikštę būtų buvę gerai nuvilioti įsiamžinti. Nors sumanymas ir grėstų fizinėmis traumomis ir baudomis. Man buvo kilusi mintis, kad aikštėje reikėtų pastatyti automatą, kuriame būtų galima sumokėti baudą

ir gauti kvitą. Baudos kvitas – kaip bilietas. Eini, sumeti pinigus, gauni tą kvitą, jokio policininko nereikia, niekas nesikabina, o tuos baudos kvitus visi imtų kaip suvenyrus. Bet po to pagalvojau, kad tai būtų lyg sviesto ant sviesto tepimas, ir idėjos atsisakiau. Kaip jūs manote, ar labai svarbu meninei idėjai būti realizuotai? Kiek Jums tai aktualu? Kai kurių idėjų gal geriau neįgyvendinti. Aš, pavyzdžiui, Paveikslų galerijos baseine buvau sugalvojęs įbetonuoti kokių 50 metrų ilgio, gal dar aukštesnį, vamzdį – jis turėtų būti aukštesnis už Prisikėlimo bažnyčią. Vamzdis visas klaikiai vibruotų ir gaustų, bet kuriuo momentu galėtų lūžti – visi bijotų net priartėti prie galerijos pastato. Kokią įtaką, Jūsų manymu, tai darytų Paveikslų galerijos lankomumui? Tai va, šis projektas yra grynai teorinis. Mano galva, tokio nereikėtų įgyvendinti. Jis man įdomus ir dviprasmiškas kaip faktas, kaip architekto Léono Kriero darbai – nupiešti pieštuku projektai, ir tiek. Jų visiškai neverta realizuoti – neveiks. Ką dar iš nerealizuotų projektų, be ilgo vibruojančio vamzdžio, esate sugalvojęs? Šančių rajonui esu sugalvojęs visokių idėjų. Ne aš vienas – kartu su Evaldu Pauza, Vytautu Umbrasu. Prie Šančių kareivinių būtų toks parkas: neoninė parko iškaba skelbtų „Par kas“, bet kartais per vidurį sumirksėtų raidė „a“ ir išeitų „Parakas“. Man labai patinka neonas, daug jo naudoju, tik dabar mažai kas juo prekiauja. Vilniuje buvo viena kompanija, bet neseniai jiems skambinau – niekas nekelia ragelio. Aš, tiesa, siūliau šį

2017

KOVAS

2 1

parko projektą artėjančiai Kauno bienalei, bet dar nežinau, kaip su juo baigėsi. Dar sugalvojau tokias sūpynes Šančiuose. Jos būtų labai ilgos, įtaisytos ant patrankos lafeto, gražios, senoviškos – pabandžius suptis, lūžtų kojos. Bet telefone neturiu, jos nupieštos planšetėje.

Būtų labai įdomu, jei porą tokių eskizų atsiųstumėte straipsniui iliustruoti, šauniai papildytų pasakojimą. Tikrai galėčiau atsiųsti, jeigu prižadėtumėte, kad mano portretus išimsite.

2 2

Galiu pažadėti, kad portretams skirto ploto pastebimai sumažės, jeigu atsiųsite eskizus. Matote, bent jau būčiau užsivilkęs kostiumą, turiu ir kelerius baltus marškinius, vienus netgi labai gražius – su musėmis. Šiek tiek apie „Fluxus“. „Fluxus“ kabinetas buvo atidarytas Kaune 1999 m. Tuo metu kauniečiai vietos menininkų dėka jau beveik dešimtmetį buvo pažįstami su įvairiomis šiuolaikinio meno apraiškomis: performansu, hepeningu, instaliacija, žemės menu. Ką tuometei kultūrinei Kauno bendruomenei reiškė „Fluxus“ kabineto atidarymas? Manęs tuo metu net Lietuvoje veikiausiai nebuvo – gyvenau Špicbergene, Norvegijoje, netoli Šiaurės ašigalio. Kai sugrįžau į Kauną, visur jau buvo tylu ramu, tad nelabai galėčiau komentuoti. Man asmeniškai to kabineto atidarymas pernelyg daug nereiškė. „Fluxus“ dėl to ir yra šaunus, kad savo esme jis nėra menas, nėra skirtas muziejui, ar ne? O dabar vargšas tapo pats savo auka.

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Na, mano visas menas yra nesąmonė, man tiesiog juokinga, ir tiek.

Čia toji revoliucija kaip Saturnas, ryjanti savo vaikus. Kažkas tokio. Ne tik judėjimo „Fluxus“ atstovai, bet ir kompozitoriai, tokie kaip Johnas Cage’as, Iannis Xenakis, – visi jie buvo orientuoti į išsiveržimą iš filharmonijos, galerijos, muziejaus salių. Man visada patinka, kai pažvelgus į projektą yra aišku, kodėl taip padaryta. „Fluxus“ kabineto atidarymas šiuo atžvilgiu yra neteisingas sumanymas, prieštaraujantis pačiai judėjimo idėjai, jo išvis neturėtų būti. Ar agituojate šiuo atveju pasinaudoti žymiaisiais J. Mačiūno degtukais? Ne, nereikia. Daug kam tas kabinetas prie širdies. Ay-O (J. Mačiūno bendražygis – aut. past.) net sumanė specialiai sukurti darbus Mačiūnui atminti ir palikti juos Paveikslų galerijoje. Ar judėjimas „Fluxus“ Jums yra vertingas kaip mokykla? Na, mano visas menas yra nesąmonė, man tiesiog juokinga, ir tiek.

Aplink visi tokiais rimtais veidais didžiausias nesąmones daro, o man smagu pajuokauti, esu „prie šposo“. Bet aš jokiais būdais nekuriu „Fluxus“ – jis baigėsi, viskas, jo nebėra. Norint galima ir baroką pradėti „varyti“ – kodėl gi ne? Bet filosofija jau ne ta – „Fluxus“ juk pasakoja apie šeštąjį dešimtmetį. Nors štai Redas Diržys lyg ir toliau taip gyvena, rašo visokius manifestus be perstojo. Vieną kartą ir mes su Gøranu Oldiecku pas jį Alytuje sudalyvavome – pastatėme paminklą prostitutėms, alkoholikams ir venerikams. Ir stovi tas paminklas iki šiol! Iš kokios jis materijos? Akmuo, tikras akmuo! Ant jo tokios „norvegiškos“ Goethe eilės yra iškaltos (deklamuoja vokiškai svajingu balsu – aut. past.). Vokiškai suprantate?

Nesuprantu. Na, čia išversti vargiai įmanoma. Dabar nuolat gėlių būna padėta prie to paminklo. Ar jas naktimis ten atneša Redas Diržys? Ne, ne! Bet aš kartais ten nuvažiuoju. Tiesiog sėdu į mašiną ir važiuoju į Alytų. Ten žmonės pasimato, išgeria prie to akmens. Seniau jis tiesiai stovėjo – dabar guli ir yra naudojamas kaip staliukas. Super. Kokiomis aplinkybėmis atsidūrėte Kaune? Algirdas Kaušpėdas pakvietė mane į Kauną. Įkūrėme Kauno architektų namų kultūros klubą. Ten atidariau pirmąją nepriklausomą galeriją ir pradėjau į ją kviesti tokius menininkus, kurie... Netikslu būtų sakyti, kad tuomet nebuvo įmanoma pa-

2017

KOVAS

2 3

storą dažų sluoksnį – aut. past.). Idealūs porėmiai! Tada supratau: kol Lietuvoje neišmoks daryti normalių porėmių, aš čia nieko netapysiu. Ant čionykščių porėmių dažnai „persimeta“ drobė.

Ar nuo to laiko niekas čia taip ir neišmoko daryti porėmių? Tai nueikite čia į parodą – visi tie darbai susimėtę. Kai kurie dar ir trapeciniai! Vėliau daug dirbau šilkografijos srityje, dar vėliau man labai patiko darbuotis su „blėkutėm“ – pirštu nusipieši ką nors telefone, atiduodi failą į fabriką, ir kūrinį atspaudžia. Ten yra pavaizduoti visokie anekdotai – juos galima daryti ir daryti kaip kokiam Erlickui „Lietuvos ryte“.

matyti jų kūrybos, bet autsaideriais vadinti juos galima. Iš partijos kartkartėmis vis ateidavo rekomendacijų ko nors neeksponuoti, parodose buvo ir partijos komiteto atstovai apsilankę. Čia kokie 1988 m. – Sąjūdis buvo tik pradėjęs steigtis. Vis dėlto vieną kartą galerijoje apsilankęs Kauno miesto komiteto pirmasis sekretorius apie neigiamų atgarsių susilaukusį darbą tepasakė: „Et, aš tokių Amerikoje mačiau – nieko čia baisaus.“ Tada priekabiavimas kiek aprimo ir aptilo. Jeigu gavote rekomendacijų tam tikrų darbų nerodyti, vadinasi, visuomenėje galerijos parodinė veikla sulaukdavo atgarsio? Aš pasakysiu taip – visuomenė labai pozityviai priėmė visą šį reikalą. Kai

2 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

ko net nelabai suprasdama, kad ir to paties Mindaugo Navako (dar žinomo Simo slapyvardžiu – aut. past.). Publika suvokė – tai, ką ji regi, yra menas, kuris anksčiau galėjo atsirasti tik Vakaruose, menas, kurio seniau negalima buvo rodyti. Tai buvo laikas, kai į tas parodas ėjo masė žmonių. Dėmesys joms buvo dar viena protesto forma, indėlis į santvarkos griūtį. Esate išbandęs daugelį kūrybos sričių. Griežtai meno disciplinų nesilaikote? Kad atsibosta. Kiek galima tapyti? Su tapyba baigiau, kai pirmą kartą nuvažiavau į galeriją „Tate Modern“ ir pamačiau, man regis, Anselmo Kieferio darbus. Jis krauna dažus štai tokiu sluoksniu (pirštais rodo

Yra kūrėjų, kurie pabaigę aukštosios matematikos studijas „persikvalifikuoja“ į poetus. Smagus sutapimas, bet jūs, kaip ir Jurgis Mačiūnas, esate baigęs architektūros studijas. Klausimas – ar ši patirtis praverčia kuriant Jūsų projektus? Architektūra buvo ne mano, o tėvelių pasirinkimas. Aš pats išvis nežinojau, ką noriu veikti. Jei dabar reikėtų rinktis, stočiau į kokią nors kulinarijos mokyklą, būčiau šefas. Virtuvė – tai šakės, džiaugsmas. Man labai patinka portugalų virtuvė, ją derinu su rytietiška kinų virtuve. Vis dėlto grįžkime prie architektūros: kryptingai lavinantis vis tiek kas nors išlieka, net jei mokomasi nesavanoriškai. Iš architektūrinio išsilavinimo išliko priežasties–pasekmės ryšio svarba: „O kodėl taip? Kodėl ta linija taip nubrėžta?“ Pavyzdžiui, knygos makete nuotrauka įkomponuota šiek tiek pakreipta. Kodėl? Pasirinkimas turi ką nors reikšti, antraip jis tėra vaikiškas išdykavimas. Menininkas

negali sau leisti išdykauti kaip vaikas, menininko pokštai turi būti logiški ir pagrįsti. Kad ir tapybinėje abstrakcijoje – iškart atskirsi, kas daro tvirtai, o kas gavo dažų ir šiaip peckelioja. Pavyzdžiui, Jacksonas Pollockas turėjo pagrindą taškytis, tuo jis ir užsiėmė. Tai buvo tam tikras etapas – su pradžia ir pabaiga. Arba Kazimiro Malevichiaus nutapytas „Juodas kvadratas“ – jame justi labai aiški ir galinga filosofija. Taigi, kaip architektas esi priverstas visada logiškai atsižvelgti : planuodamas miestą, paisyti upių, slėnių, ir panašiai. Vis dėlto architektūra man nepatinka. Šio numerio tema yra „Gatvė“. Gal galėtumėte papasakoti ką nors Jums įdomaus apie gatvę, kurioje gimėte ar gyvenate šiuo metu? Gimiau tai aš netoli Vilniaus, manęs iki jo nespėjo nuvežti. Gal Švenčionyse ar Švenčionėliuose? Gyvenu Trakų, seniau – Cvirkos, gatvėje. Jau ne vienas namas joje yra sunaikintas apšiltintojų. Buvo gražūs namai su užapvalintais kaip šito telefono (rodo savo telefoną – aut. past.) kampučiais. Bet apšiltindami sienas savininkai dažniausiai kampučius panaikina – kampai pasidaro aštrūs. Kitas kiek jautresnis pilietis šiltinasi namą išsaugodamas jo apvalainumą, bet ir jis nesupranta, kad šiltinant sienas kinta namo proporcijos. Aš esu padaręs tokį Soboro apšiltinimo projektą: gerai jį apšiltinę, gautume kubą – ir baigta, to pastato nebeliktų. Jis primintų Vilniaus prokuratūrą. Taip, mano draugo teigimu, du tokie kubai gerai šalia vienas kito atrodytų. O dėl gatvių – pasikeis karta ir, jeigu ateinančioji bus protinga, gal tie apšiltinimai bus nukrapštyti.

2017

KOVAS

2 5

2010-aisiais Laisvės alėjoje, „Romuvos“ kino teatro pasaže, vyko „Žmonių kavingais veidais“ susibūrimai – architekto Audrio Karaliaus inicijuotos meninės akcijos, kuriomis kauniečiai, neabejingi savo istorijai ir dalyvaujantys kultūros lauke, iškovojo teisę kino teatre vėl rodyti kiną. Pastatas tuomet buvo privatizuotas, jam grėsė tapti kazino. Skamba it „laukiniai devyniasdešimtieji“? Vadinasi, greitai mokomės.

Straipsnio autorius Gunars Bakšejevs Donato Stankevičiaus nuotr.

Laisvės alėją sugrojęs architektas

2 6

Kodėl prisiminėme šį istorinį visuomenės dalyvavimo kuriant miestą pavyzdį šiame numeryje, kalbėdami apie gatvę ne tik kaip baltą drobę kūrėjo teptukui, bet ir kaip meno kūrinį? Būtent per vieną „kavingą“ susibūrimą Laisvės alėja buvo atlikta. Sugrota, suskambinta – viskas tinka. Tiesa, iš pradžių ją reikėjo „perpjauti per pusę“. Pjūvį „partitūra“ pavertė dviejų pasaulių atstovas – architektas ir garso menininkas – Darius Čiuta. 1986-aisiais studijas Vilniaus inžineriniame statybos institute pradėjęs ir panašiu metu su garsu dirbti ėmęs, ne kartą už architektūrinius sprendimus apdovanojimais įvertintas kūrėjas teigia, kad savo profesijos su garsu niekuomet nesiejo. „Jie abu man reikalingi „pusiausvyrai“ palaikyti, kaip kairė ir dešinė“, – sako lauko įrašų (angl. field recordings) sferoje daug plačiau nei Lietuva žinomas D. Čiuta ir prideda, kad jam sunku įsivaizduo-

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

ti, ar būtų smarkiau užsispyręs architektas, jei mėgtų ne garsą, o, tarkim, slides ar motociklus. Nežinia, kokią architekturinę išraišką lemtų žvejyba ar medžioklė, bet faktas tas, kad, ieškodamas konceptualios aktualizacijos projektuojamiems pastatams, architektas ne kartą yra pasitelkęs konkrečios vietos garsinį foną. Vienas pavyzdžių – konkursinis projektas Mados muziejui Japonijoje, Tokijuje, apdovanotas garbes nominacija. Tai – 150 metrų aukščio bokštas, kurio fasadai suprojektuoti iš tankaus plieno „tinklo“. Tinklas kabo ant pneumatinių „pirštų“, juose esantys garso receptoriai plečiasi arba susitraukia keičiantis miesto aplinkos garsiniam fonui – ryte ir vakare. „Grubiai tariant, pastatas, veikiamas aplinkos, nuolat glamžosi“, – apie dviejų polių suderinimą vis dėlto papasakoja architektas.

Kaunietis savęs nevadina „akademiniu sportininku“, kuris slėptų treniruotes, o kitų atmintyje fiksuotų tik rezultatus. Tiesa, toli gražu ne visų viešų D. Čiutos pasirodymų įrašų galima rasti, taigi ir Laisvės alėjos pjūvio užsimanę dabar pat nepaklausytume. „Esu įsitikinęs, kad vieši pasirodymai turi vykti tik kartą ir tik tam tikroje vietoje“, – kalba jis. Ir… mena mįslę rekomenduodamas peržiūrėti pagal to paties pavadinimo Danielio Odiero romaną sukurtą filmą „Diva“ (rež. Jean-Jacques Beineix, 1981, Prancūzija – aut. past.). Anot jo, juostoje slypi atsakymas į klausimą apie tai, kodėl ne viską būtina fiksuoti. Grįžkime į 2010-uosius. Laisvės alėjos pjūvis, virtęs garsu, buvo D. Čiutos idėja, atlikta drauge su kolega Martynu Pilveliu. Pasirodymas buvo dviejų dalių, antroji – italų režisieriaus Marco Ferreri filmo projekcija ant pastato sienos, įgarsinta „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ varžybomis. „Smagu buvo stebėti pasimetusius žmonių žvilgsnius, mat kauniečiams krepšinis giliai įsišaknijęs – sunku girdėti jį, o matyti kažką kita.“ Ar tiems, kurie prieš septynerius metus buvo kitur, galima tikėtis projekto

pakartojimo, galbūt naujos redakcijos, įrašo? „Tikėti nereikia nustoti, tai turėtų būti draudžiama! Apskritai nemėgstu kartotis, bet panašų darbą į Laisvės alėjos pjūvį esu įgyvendinęs su portugalu Luiso Antero – kiekvienas namuose įrašėme po statišką garsinę fiksaciją ir nufotografavome situacijas, vėliau abu įrašus, remdamiesi nuotraukų grafika, suliejome į vieną, – sako D. Čiuta ir paklaustas, kaip vis dėlto skamba ta Laisvės alėja, meta dar vieną istorinę pinklę ištraukęs Miles’o Davis’o citatą. – Kaip jums patogiau.“ Garsą gaudantis ir urbanistinėse erdvėse, ir gamtoje menininkas sako, kad darbo pobūdis nuo skirtingų situacijų nepriklauso: „Atviroje gamtoje garsas dinamiškesnis, šiek tiek giliau skaitomas, o pasikartojimai įdomūs ir ten, ir ten. Dirbant su urbanistinės aplinkos įrašais labai įdomu kurti neegzistuojančias situacijas, kurios klausantis atrodo tikros.“ Taigi ne Laisvės alėjos pjūvį, bet 424 kitus garsinius Dariaus Čiutos darbus galima rasti apsilankius www.archive.org ir į paieškos langelį įvedus „darius ciuta“. 2017

KOVAS

2 7

Merkurijus

4 3

1 2

2 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Åª R O S

2017

KOVAS

2 9

4. Knyga „Kaunas Architectural Guide“, leidykla „Lapas“

1. Ansamblio „Pranas Kentra 4tet“ albumas „Centrifuge“

13 € www.lapaspolapo.lt

7€ pranaskentra4tet.bandcamp.com

Lietuviška architektūrinio gido po Kauną versija tapo tikru literatūriniu bestseleriu, dar didesnė sėkmė turėtų ištikti šį profesionalių autorių, į Kauną žiūrinčių su pasididžiavimu, darbo rezultatą, išverstą į anglų kalbą. Beje, gidas kiek anksčiau prakalbo ir vokiškai!

Nyderlanduose įrašytas VDU dėstančio gitaristo Prano Kentros suburto tarptautinio kvarteto albumas „Centrifuge“ atsispyrė nuo to paties pavadinimo dainos. Beje, šių eiliškumas albume užmena mįslę apie gyvenimo tėkmę. Modernaus pasaulio džiazo centrifuga išleista ir skaitmeniniu formatu.

5. Paveikslas „Mano draugas – Tambovo vilkas“, Pranas Griušys

2. Kauno gatvės meno gidas „Nykoka“

Kaina sutartinė Kreiptis į autorių

Nuo 15 € www.nykoka.lt

Šis paveikslas – tradicinės parodos „Geriausias metų kūrinys“ laureatas. Kauno paveikslų galerijoje lankytojų balsų laukė 111 2016-aisiais sukurtų darbų. Daugiausia aplodismentų atiteko nuolatinio parodos dalyvio, Vilniaus dailės akademijos Vizualaus meno katedros vedėjo Prano Griušio paveikslui. Beje, tapytojas parodos laureatu tapo jau 6-ąjį kartą.

Pastaruosius keletą metų gatvės meno žiedai Kaune skleidžiasi geometrine progresija. Fiksuoti juos būtina, nes, vos užbaigti, darbai tampa miesto nuosavybe, o šis jau gali pasielgti su jais kaip tinkamas. Tyčia ar ne, ryškus, storas albumas, kuriame įvairių autorių darbai pristatomi per Luko Mykolaičio objektyvą, tapo reprezentaciniu miesto leidiniu.

3. Krepšiai „Native.lt“ 14 € www.native.lt

Minimalistiniai, patvarūs, išsiskiriantys iš medžiaginių maišelių gausos Kristinos Šilinytės darbai iliustruojami lietuvių liaudies motyvais ir – naujiena – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinių citatomis.

3 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

6. Leonido Donskio biblioteka

VDU daugiafunkcis mokslo ir studijų centras, V. Putvinskio g. 23, www.vdu.lt Filosofo vardas vasarį suteiktas VDU socialinių ir humanitarinių mokslų bibliotekai, o ji savo ruožtu tapo naujojo universiteto pastato šerdimi. Bibliotekoje – per 25 tūkstančius atvirai prieinamų leidinių, įrengtos 145 darbo vietos.

2017

KOVAS

3 1

Vėjūnė Sudarytė, projektas DUONA KASDIENINĖ, 2011 m., 8-oji Kauno bienalė

2 2 0 2 Ė N I T S O S S O R Ū L T U K S O P O R U E – S A N A U K

Pauzė prieš finalą Teksto autorė Ana Čižauskienė

3 2

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Kovo pabaigoje miestas dalyvaus egzamine, kuris mums nutinka ne kasdien. 28 dieną Kaune žvalgysis keli Europos komisijos atstovai, kurių pareiga – įvertinti miesto kultūrinius, infrastruktūrinius ir kitus ne mažiau svarbius parametrus prieš kovo 29-osios sprendimą. Kas bus kovo 29-ą ją, klausiate? Europos ekspertų grupė, susipažinusi su šūsnimi Kauno ir Klaipėdos miestų ilgai rengtos medžiagos bei išklausiusi miestų pristatymus, vienam iš šių miestų suteiks 2022 metų Europos kultūros sostinės (EKS) vardą

2017

KOVAS

3 3

2 2 0 2 Ė N I K

A U

–

L T

Abu miestai, rengdamiesi konkursui, jau daugiau kaip metus deda dideles pastangas šiam visokeriopai pelningam laimėjimui užsitikrinti, kursto miestiečių ir kultūros lauko diskusijas apie miesto ateities vizijas, planuoja masyvios apimties kultūrines programas, aktyvuoja savo partnerių tinklus ir kuria viešųjų ryšių kampanijas. Kai konkurso pabaiga taip arti ir kol neįsiplieskė aistros, norisi trumpam stabtelėti ir užfiksuoti kelis vertingus jo momentus. Pirma, abiejuose miestuose buvo parengta po unikalų dokumentą – miesto kultūros strategiją. Tokio dokumento pasitvirtinimas ne trumpesniam kaip 10 metų laikotarpiui yra viena iš būtinų europietiškojo konkurso sąlygų ir yra skirta užtikrinti, kad, nesvarbu konkurso rezultatai, pralaimėjusiuose miestuose kultūra nedingtų iš prioritetų sąrašo, o miestas įsipareigotų tęsti kultūrinį miesto atgaivinimą. Siekdama apibendrinti kelis Kauno kultūros strategijos aspektus, išskirčiau įtraukios kultūros vystymo prioritetą, kuriuo išreiškiamas dėmesys visų miesto auditorijų ir bendruomenių teisėms į inovatyvią kultūros pasiūlą ir galimybę joje aktyviai dalyvauti. Strategijoje taip pat išryškintas miesto tarpkultūrinis aspektas, kuriuo siekiama gaivinti daugiasluoksnę miesto kolektyvinę atmintį ir atpažinti miesto tautinių mažumų įnašą į miesto raidą ir jų palikimą. Tačiau svarbiausia, mano galva, tai, kad šiame dokumente kultūra yra įvardijama ir įtvirtinama kaip horizontali ašis, skrodžianti visas miesto sritis – infrastruktūrą,

socialinį, ekonominį, švietimo sektorius. Taigi, priešingai šalies lygmeniu vyraujančiai kultūros kaip „išlaikytinės“ sampratai, įtvirtinama šio sektoriaus strateginė reikšmė kaip miesto visuomenės gerovės ir ekonominio augimo faktoriaus. Tai, kad strategijoje įskiepyta didžioji dalis EKS paraiškos vertybinių ir Kaunui aktualių kultūros plėtros aspektų, yra konkursui mobilizuotų pastangų tęstinumo ir kai kurių jau užsimezgusių „Kaunas 2022“ projektų gyvybingumo garantas. Vienas iš tokių Kultūros strategijos ir KEKS programos pagrindu pradėtų projektų – moksleivių integracijos į kultūrą projektas „Kauno iššūkis“. Su VDU Verslo praktikų centru sudaryta praktinių mokymų programa sukurta remiantis verslumo ir kūrybingo problemų sprendimo įgūdžių lavinimo metodais, kurie buvo pritaikyti kultūros sričiai. Vadovaudamiesi šiomis metodikomis ir bendradarbiaudami su Kauno kultūros įstaigomis bei įvairių kultūros sričių mentoriais, ateinantį pusmetį 10–11 klasių jaunuoliai siūlys savo atidžiai apmąstytas idėjas kultūros įstaigoms. Tikėtina, tai padės ne tik įtraukti vyresnių klasių moksleivių auditoriją į kultūrinį miesto gyvenimą, tačiau ir suteiks miesto kultūros kūrėjams jaunosios kartos grįžtamąjį ryšį, padėsiantį pagyvinti kultūros sektoriaus santykį su jaunąja auditorija. Antra – beruošiant naująją strategiją ir programą „Kaunas 2022“, buvo ištirti keli miesto kultūriniai rakursai. Pavyzdžiui, pirmą kartą mieste buvo atlikta išsami, apie 1 500 kau-

niečių įtraukusi, apklausa apie kultūros paslaugų kokybę. Miestiečių nuomone, kultūros pasiūla miesto centre yra daugiau nei tenkinanti, tačiau kartu tai ir problema – kultūra per daug centralizuota. O jų artimoje aplinkoje trūksta bendravimo, erdvių ir progų susitikti su kaimynais, kokybiškesnių kultūros ir socialinių paslaugų, kuriančių kultūringą ir pilietišką atmosferą jų rajone. Negana to, anot miestiečių, informacija apie vykstančius kultūrinius renginius dažnai jų nepasiekia, dėl to nenorom juos praleidžia. Abu teiginiai, o kartu, reikia pripažinti, nesikeičianti ir gana fragmentuota kultūrinių renginių publika sufleruoja, kad kultūrai, norint išlikti aktualiai ir atvirai, nusistovėjęs kultūros kūrėjų ryšys su miestiečiais turi atsinaujinti bendravimo metodais, dialektais ir temomis, ir ne mažiau svarbu – geografija, tokiais būdais plečiant kultūros auditoriją. Dar vienas tyrimas buvo skirtas miesto kūrybinių industrijų (KI) sektoriaus apžvalgai, kuri pastarąjį kartą vykdyta 2011 m. Atnaujinti sektoriaus duomenys ir pokalbiai su daugiau kaip 120 sektoriaus atstovų rodo didžiulį – 112 proc. – augimą, palietusį visas KI sritis, ypač reklamos, programavimo ir fotografavimo paslaugų. Taip pat sužinome, kad sektoriuje dominuoja smulkios jaunos įmonės, deklaruojančios didelį norą vienytis į klasterius ir kurtis kūrybingose kaimynystėse, kurių, anot jų, mieste pasigenda. Suformuodamas aiškesnes jaunojo verslo

palaikymo strategijas, specialius pasiūlymų paketų jauniems verslams, miestas turi tikrą šansą tapti lyderiaujančiu kūrybinių industrijų centru ir sustabdyti jaunųjų kūrybininkų nutekėjimą. Pridurčiau – kodėl nepradėjus nuo apleistų centro paveldo pastatų įveiklinimo paskiriant juos kūrybinių verslų inkubatoriams? Naudinga laikyti konkursą dėl Europos kultūros sostinės ne įvykio prologu, bet trumpu impulsu miestui, nulėmusiu vykti iki tol retokus teatralų, muzikos, vizualiųjų menų, kūrybinių industrijų atstovų, muziejininkų, bendruomenininkų, miesto gyventojų pasitarimus ir diskusijas. Tai buvo reta proga kartu apmąstyti tai, kuo esame, įvertinti savo stiprybes ir trūkumus. Nors ir esama spragų, Kaunui jau šiandien netrūksta nei europietiškos dvasios, nei unikalių kūrėjų ar stiprių kūrybinių industrijų verslų ir tikrai netrūksta itin kokybiškos kultūros ir meno profesionalų. Galim neabejoti ir tuo, kad turime aukšto lygio kultūrinį miesto profilį, kurio nepajėgus paneigti nė vienas Europos ekspertas. Todėl svarbiau nei šio konkurso rezultatas turi būti mūsų sugebėjimas suveikusį impulsą pratęsti, nukreipiant jį atviresnės kultūros link. P. S. Jeigu kovo 28 dieną pakėlus galvą nuo Laisvės alėjos grindinio jūsų žvilgsnis susitiks su nepažįstamojo, nusišypsokite – gal tai Europos kultūros sostinės konkurso žiuri narys?

kaunas2022.eu

3 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2017

KOVAS

3 5

Straipsnio autorius Paulius Tautvydas Laurinaitis

A N A U K

Pastarasis istorinis lūžis pakeitė kontinento veidą: prieš jį, dar XVIII a. viduryje, iki 80–90 proc. europiečių gyveno kaimo vietovėse. Miestams pradėjus sparčiai augti, pradėjo formuotis nauji gyvenamieji rajonai, įgiję šviežius pavadinimus arba, dažniau, perėmę senuosius iš čia buvusių mažesnių gyvenviečių. Rusijos imperijos sudėtyje buvusiame Kaune šis procesas gerokai vėlavo – miestas po truputį pradėjo plėstis tik antroje XIX a. pusėje. Dėl gana chaotiško Kauno ir jo priemiesčių augimo tiek prieš Pirmąjį pasaulinį karą, tiek ir Pirmosios

3 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Respublikos laikotarpiu radosi ir nemažai nesusipratimų dėl vietovardžių vartosenos. Visų pirma, kildavo neiškumų, kaip į lietuvių kalbą turi būti transkribuojami kai kurių priemiesčių ar net miesto dalių pavadinimai: pavyzdžiui, Gričiupio kaimas, atsidūręs miesto ribose, skirtinguose šaltiniuose vadinamas tiek Gričiupiu, tiek Gryčupiu, tiek Grinčupiu. Ketvirtojo dešimtmečio gale ši situacija buvo beveik pasitaisiusi, tačiau net ir ankstyvojo sovietinio laikotarpio periodikoje galima aptikti minint Marvianką, Petrošūnus ar šiandien jau itin archajiškai atrodantį Kalnicos (Kalniečių) vardą.

Dabartinė Šilainių teritorija 1939 m. / Maps4u.lt

S T A S E I M O N I A Z I D O C S E N U

Nuo Senapilio iki Žemų jų Petrašiūnų

–

Daugelį šimtmečių įprasto Europos miesto gyventojui nekildavo problemų atsakyti paklaustam, kur šis gyvena, – tam užtekdavo įvardyti miestą. Gyvenamoji aplinka buvo raiškiai suvokiama: miestai buvo kompaktiški ir aiškiai apibrėžtomis ribomis. Tai buvo tai, ką mes šiandien vadiname „senamiesčiais“ ir „istoriniais miesto branduoliais“. Nors už miestų sienų po truputį formavosi priemiesčiai, iki pat pramonės perversmo didžioji dalis miestų išliko labai nedideli.

Kildavo painiavos ir dėl kai kurių vietovių lokacijos: kaimuose, kuriuos anksčiau sudarė kelios tolimos sodybos, pradėjo kurtis į laikinąją sostinę plūdę vietiniai ekonominiai migrantai ir atsitikdavo taip, kad viena nuo kitos nutolusios palyginti nemažu atstumu tuo pačiu pavadinimu susiformuodavo kelios gyvenvietės. Plečiantis miesto riboms ir augant jo skirtingiems rajonams, ilgainiui kai kurie šių išsiplėtė iki tokio lygio, kad buvo neaišku, kur jie prasideda ir kur baigiasi, o rajono ribose atsidūrę senųjų kaimų ar dvarų vietovardžiai po truputį pradėjo nykti. Nors trečiojo dešimtmečio gale su neaiškiomis ribomis buvo pradėta kovoti – nustatytos oficialios miesto dalių ribos. Pavydžiui, to meto suskirstyme galima sutikti šiandien jau pamirštą Žaliakalnio sudalijimą į dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą aptinkamus vietovardžius: seniausiąjį – Antakalnį, šiandien plačiau žinomą Pelėdų kalno vardu, Raginę, pavadintą pagal dabar-

tinės P. Kalpoko gatvės trasoje ėjusį upelį (Raginės ribas žymėjo šis slėnis, dabartinis Savanorių prospektas bei VII forto apylinkė), ir Naujapilį, kurio vardu buvo pakrikštyta į pietryčius nuo Ukmergės plento (Savanorių pr.) besiformavusi Žaliakalnio dalis, tačiau ilgainiui į šį apibrėžimą buvo įtrauktas ir naujai besikūręs Vydūno alėjos rajonas. Vis dėlto, kaip galima spręsti iš vėlesnių gyventojų atsiliepimų, toks Žaliakalnio suskirstymas visuomenėje taip niekada ir nebuvo pradėtas plačiau vartoti. Įdomu, kad kauniečiai turi gana seną tradiciją vadinti apylinkes pagal jose iki tol buvusius objektus. Teigiama, kad iš devynioliktame amžiuje pastatytų prancūzų karinių įtvirtinimų atsirado Šančių vardas, o tarpukariu užgimė Radijo rajono fenomenas. Prireikus konkrečiau įvardyti tuomečiuose priemiesčiuose bei miesto pakraščiuose besiradusias naujakurių kolonijas, net ir oficialiojoje plotmėje šie naujieji kvarta-

2017

KOVAS

3 7

lai būdavo įvardijami fortų vardais: šiandien vienintelis toks išlikęs plačiau vartojamas toponimas – vadinamasis VI forto rajonas.

A U

–

T A

Per sovietinę okupaciją miesto dalių vadinimas tęsė dalį senųjų procesų. Miesto dalys, tokios kaip Žaliakalnis, Aleksotas ar Vilijampolė, pasidarė dar menkiau apibrėžtos (Vilijampole neretai buvo vadinama tiesiog visa miesto teritorija kitapus Neries), o kai kurios gerokai pasislinko – pavyzdžiui, dar trečiojo dešimtmečio pradžioje pagal Kuršių gatvėje buvusį dvarą Sargėnais buvo pradėta vadinti į šiaurę nuo Varnių gatvės besikūrusi Vilijampolės dalis, o per okupaciją šis vietovardis pasislinko dar toliau į šiaurę, dabartinį miesto pakraštį. Kalniečiai, statant naujuosius mikrorajonus, buvo gerokai išplėsti į šiaurės rytus, uzurpuojant šiandien retai besutinkamą buvusį Muravos toponimą. Žemieji Petrašiūnai ir Žemieji Amaliai susijungė į vientisą darinį, dabartiniams laikams Amalių vietovardį pritaikant tik buvusiai Aukštajai priemiesčio daliai, o Aukštutiniai Petrašiūnai pranyko kaip vadinamojo Pramonės rajono dalis. Įdomu, kad toks miesto dalių suvokimo stambėjimas neapsiribojo vien tuomečiais miesto pakraščiais, – dar XIX a. prie miesto prijungtas Karmelitų rajonas po aštuntojo dešimtmečio beveik universaliai buvo pradėtas suvokti kaip „centro“ dalis, arba, geriausiu atveju, kaip atskiras vadinamasis Stoties rajonas. Kuriant naująsias miesto dalis, nebuvo stengiamasi joms pritaikyti smulkesniojo sudalijimo miestiečių vartosenoje, taip įnešant dar didesnį neapibrėžtumą į Kauno mieso toponiminę gamą. Šiuo atveju gyventojai savo kvartalams dažnai pritaikydavo savus pavadinimus, at-

3 8

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

spindėjusius vietinio visuomeninio centro vardą (Saulėtekis), kvartalo urbanistinę specifiką (Bermudai) arba pagrindinės gatvės pavadinimą (Partizanai). Kiekvienas naujasis gyvenamasis rajonas būdavo sudarytas iš atskirų mikrorajonų, projektuotojų brėžiniuose turėjusių numeraciją, tačiau pastaroji į gyventojų vartoseną nutekėjo tik Šilainių atveju. Patys Šilainiai – dar vienas pasislinkusio vietovardžio pavyzdys, kai nedidelio kaimelio, šiuo atveju net neįėjusio į naujai projektuojamo rajono teritoriją, pavadinimas buvo pritaikytas visai miesto daliai, nors pačioje dabartinių Šilainių vietoje iki šiol vienokia ar kitokia forma vartosenoje yra išlikę senieji Linkuvos, Milikonių ir Smėlių vietovardžiai. Šiandien, miestui esant sudalytam į seniūnijas ir seniūnaitijas su ganėtinai dirbtinėmis ribomis, reikėtų nepamiršti, kad už administracinį suskirstymą ne ką mažiau svarbu yra tai, kokias savo rajono ribas suvokia patys gyventojai. Pasak urbanistikos teoretiko Kevino Lyncho, ryškiausiais aspektais, skiriančiais vieną rajoną nuo kito gyventojų sąmonėje, yra savitas miesto dalies charakteris bei aiškiai suvokiamos ribos (keliai, geležinkeliai, šlaitai ir pan.). Vis dėlto ten, kur jų neapibrėžia reljefo sąlygos, Kaune tos ribos neretai atsiduria ties viena ar kita skirtinga gatve ir retas miestietis (ypač dirbantis nekilnojamojo turto agentu) gali atsakyti į tokius klausimus, kaip kad „kur baigiasi Žaliakalnis?“ Kartais atsakymas į tokius klausimus gali slypėti administracijos ir gyventojų sinergijoje kuriant oficialų miesto išskirstymą: Kaune netgi turime galimybę atgaivinti kai kuriuos dar iki galo nepamirštus toponimus, atliepiančius vietų istoriją.

2017

KOVAS

3 9

Maršrutas 03 01 – 03 22

03 02 – 04 02

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Kauno fotografijos galerija, Rotušės a. 1

Fotografijų paroda „In Company of Strangers“

Zigfrido Gronau knygos „Klyksmas vaiduoklių mieste. Vilko vaikai“ pristatymas

Maironio lietuvių literatūros muziejus, Rotušės a. 13

Paroda tyrinėja įprastai suerzinančius dažų nuvarvėjimus. Tai pagrindinė dvylikos gatvės menininko Morfai darbų serijos „Teisinga klaida“ ašis. Šis ciklas – Kauno senamiestyje, požeminėje perėjoje esančio menininko piešinio „Tekantis tunelis“ tęsinys.

Knyga yra ne tik dešimtmečio – vilko vaiko – kartu su šeima patirtų kančių ir siaubingų žudynių, bado ir ginkluotų gaujų žvėriško siautimo Karaliaučiuje kronika, ne tik paauglio ir suaugusiojo gyvenimas Antrojo pasaulinio karo ir grėsmingai nykių sovietinių metų niokojamoje Lietuvoje, bet ir visą žmonijos esatį liečiantis įspėjimas apie tai, ką žmonijos istorijai užginta užmiršti.

03 02 – 05 14

Pirmadienis, 03 06, 21:30

Paroda „Lūžio kartos vardai: A. Šlapikas“ Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16

Olandas Bas Losekoot į Kauną atvežė Niujorko, San Paulo, Seulo, Mumbajaus, Honkongo, Londono, Lagoso, Stambulo bei Meksiko gyventojų nuotraukų.

Grupių „Cistem Failure“, „FLUT“, „Džiazlaif“ koncertas Socialinis Centras „Emma“, A. Mickevičiaus g. 35

Antradienis, 03 07, 19:00

Spektaklis „T-O-T-A-L-L-Y“ VDU teatro salė, S. Daukanto g. 27

Autobiografinė Kimleigh Smith komedija apie tai, kaip išprievartauta ir visiškai palūžusi moteris išmoksta vėl pamilti gyvenimą ir save, įvertinta ne vienu prestižiniu apdovanojimu: T-O-T-A-L-L-Y! pripažintas geriausiu teatro festivalio „Hollywood Fringe“ spektakliu, „Washington Post“ jį išrinko geriausiu festivalio „Capital Fringe“ spektakliu, o „Wall Street Journal“ komediją paskelbė labiausiai rekomenduojamu festivalio „Fringe New York“ pasirodymu. Trečiadienis, 03 08, 18:00

Spektaklis „Atranka“

Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Morfai paroda „Teisinga klaida“

Kovas

Pirmadienis, 03 06, 16:00

03 06 – 03 10

VDU Azijos savaitė

Įvairios vietos

Tęsiamas parodų ciklas, skirtas Lūžio kartai pristatyti. Šįkart akiratyje – Algimantas Šlapikas, žaismingai ir interaktyviai susidorojantis su dideliais formatais. A. Šlapiką dominančios temos susijusios su nostalgija, prisirišimu prie namų, savų daiktų. Globalias, visuomenei aktualias temas jis suasmenina.

Penkių dienų trukmės renginių ciklas yra skirtas supažindinti visuomenę su Rytų Azijos regionu, populiariai ir patraukliai perteikiant kultūros, kalbų, kovos menų ypatybes, pristatant visuomenei virtuvę bei įvairenybes, susijusias su Japonija, Korėja ir Kinija. Trečią kartą vyksiančią VDU Azijos savaitę organizuoja studentų klubai „Hashi, „Wu Wei“, „Hallyu“ ir VDU Azijos studijų centras kartu su socialiniais partneriais.

Olandus „Cistem Failure“ į Kauną atlydės vokiečiai „Flut“, o čia visus pasitiks džiazo sekstetas iš Vilniaus „Džiazlaif“. Galinga, kaip pirmadieniui.

03 10 – 03 17

Mobili vaizdų paroda „Laisvės Linkėjimai“

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

4 0

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

2017

KOVAS

4 1

Maršrutas Penktadienis, 03 10, 18:00

Spektaklio „Balandis“ premjera „Šelteris“, Vytauto pr. 79

Fizinė komedija „Balandis“ sukurta pagal to paties pavadinimo Patrick Süskind romano motyvus. Šis komiškas pasakojimas yra apie mūsų kūnus baimės – socialinės ar tiesiog pirmapradės – būsenoje. Penktadienis, 03 10, 18:00

Spektaklis apie Prezidentą Kazį Grinių „Alksniškės“ Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A

Gyčio Padegimo spektaklis „Alksniškės“ – pasakojimai apie K. Grinių, dialogai ir pamąstymai apie laisvę, perversmą, ateitį. Spektaklio veiksmas vyksta 5-ame XX a. dešimtmetyje, kuomet Kazys Grinius už protestą dėl žydų naikinimo buvo ištremtas iš Kauno į savo gimtąjį kaimą – Selemos Būdą.

Penktadienis, 03 10, 18:00

Pižamų vakarėlis „Miegamoji rajoninė instaliacija“ Projektų erdvė „Kabinetas“, A. Mapu g. 20

Austėja Vilkaitytė pristato projekto „Pojūčiai“ antrąją dalį „Vidiniai pojūčiai“. Čia menininkė ieško vidinių psichologinių bei fiziologinių pojūčių išraiškų per šokį, choreografiją ir vietines rajonines saldainių puokštes bei 3D lenkišką patalynę. Penktadienis, 03 10, 22:00

Grupės „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“ albumo pristatymo koncertas

Gyvos muzikos klubas „Orixo“, Jonavos g. 40

Penktadienis, 03 10, 23:00

Vakarėlis „Dark Delights“

Baras „Lizdas“, Nepriklausomybės a.12 Svečią iš Graikijos June pasitiks retokai Lietuvoje bematomas Manfredas, „Lizdo“ šeimininkas Pakas bei iš Kopenhagos parskrendantis Noia.

Kauno kino centro „Romuva“ laikinoji salė, Kęstučio g. 62

Ekskursija „Emilija iš Laisvės alėjos“ Dėl ekskursijos kreiptis į „Kaunas IN“, Laisvės al. 36

Prisimindami kelią į Lietuvos laisvę, ekskursijoje išgirsite istorinių faktų ir amžininkų prisiminimų, kuriuos režisierius Donatas Ulvydas įkūnijo savo naujajame filme „Emilija iš Laisvės alėjos“. Išgirsite, kaip buvo filmuojamos masinės filmo scenos ir kiek savanorių jose dalyvavo, aplankysite vietas, kuriose drąsiai reiškėsi pasipriešinimas Sovietų režimui.

Grupės „Kamanių šilelis“ albumo pristatymo koncertas Menų svetainė „Largo“, Vaistinės skersgatvis

Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga netikėtus koncertus netikėtoje erdvėje surengs grupės „Solo Ansamblis“ bei MTJUNKER, kurių muziką iliustruos grupinė tapubos paroda. Po concerto šokiai kelsis į barą „Dildė ir Akvarelė“.

Baras „Dildė ir Akvarelė“, Vilniaus g. 16

Šeštadienis, 03 11, 22:00

Grupės „The Roop“ koncertas

Klubas „Orixo“, Jonavos g. 40 Grupės pavadinimas kilęs nuo žodžio „roop“ – garsiai pasakyti, šaukti. Ketveriukės muzikos stiliai skoningai maišosi tarpusavyje: pop rock, rock, indie rock, dance rock.

Alternatyvios scenos veteranai, meniškos beprotybės vėliavnešiai po 14 metų įrašė albumą „Paradas“, kurį išleido plokštelės format. Šį kartą grupė prie savęs prijungė pučiamųjų gvardiją ir pasuko sunkesnės instrumentinės muzikos link.

Vakarėlis „Picturesque Frequencies“

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Renginys „Stotelė: Kaunas“

Kauno geležinkelio stotis, M. K. Čiurlionio g. 16

Šeštadienis, 03 11, 20:00

Penktadienis, 03 10, 22:00

4 2

Šeštadienis, 03 11, 21:00

Šeštadienis, 03 11, 11:00

Penktadienis, 03 10, 19:00

Premjera. Andrzej Wajda filmas „Povaizdis“ („Powidoki“)

Kovas

Sekmadienis, 03 12, 14:00

Antrasis grupės albumas „Namai“ – tarsi filosofinė ir muzikinė kelionė, savotiška pastarųjų dvejų metų grupės retrospektyva.

Popietė visai šeimai. Muzikinė pasaka „Alavinis Kareivėlis“ Kauno valstybinė filharmonija, E. Ožeškienės g. 12

2017

KOVAS

4 3

Maršrutas Sekmadienis, 03 12, 19:00

Trečiadienis, 03 15, 13:00

Baras „Dildė ir Akvarelė“, Vilniaus g. 16

Kauno pedagogų kvalifikacijos centras, Vytauto pr. 44

Grupės „C.I.A Debutante“ (FR) koncertas

Premjera. Spektaklis „Žalgirės“

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al.71

Spektaklis „Madagaskaras“ Girstučio rūmai, Kovo 11-osios g. 26

R O D N E L A K

Antradienis, 03 14, 19:00

Kino klasikos klubas. Filmas „Bėk, Lola, bėk“ Kauno kino centro „Romuva“ laikinoji salė, Kęstučio g. 62

Paskaitoje bus keliamas provokuojantis klausimas, ar mūsų visuomenę iš tikrųjų galima tokia vadinti, kokia ji, su kokiomis problemomis susiduria, kokie mūsų tarpusavio santykiais. Lektorius – VU Istorijos fakulteto lekt. dr. Tomas Vaiseta, Kultūros žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ vyr. redaktorius.

Klasikinės muzikos koncertas „Smuiko duetų vakaras“ Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

4 4

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Grupės „Autism“ albumo pristatymo koncertas

Penktadienis, 03 17, 23:00

Penktadienis, 03 17, 18:00

1998 m. pasaulį kartu su Lola bėgti privertęs vokiečių režisieriaus Tom Tykwer filmas pelnytai gali būti vadinamas kulto klasika ir paminklu laikmečiui.

Penktadienis, 03 17, 21:00

Po metų petraukos vilniečių post-metalistai grįžtą į Kauną prisatyti savo naujojo albumo „Film Noir“. Nors albume netrūksta post rokui būdingo skambesio, grupė nusprendė pasukti niūresnės muzikos keliu ir įnešti sukrečiančios atmosferos. Naujajame albume „Autism“ gilinasi į nepatogias ir jautrias socialines temas, naudodamiesi tikrų, tragiškų įvykių pavyzdžiais. Kartu gros ir instrumentinio post roko grupė „Tempus“ iš Latvijos.

Antradienis, 03 14, 18:00

„Madagaskaras” – į sceną Rimo Tumino perkelta dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesė, originaliai, autoironiškai ir intelektualiai pristatanti Lietuvą kaip fenomeną, lietuvių požiūrį į save ir pasaulį.

Kovas Klubas „Lemmy“, Girstupio g. 1

Eksperimentinio noise, drone, krautrock mišinio atlikėjai prisistato kaip paryžiečiai, bet skamba kaip tolimų gaaktikų atstovai. Kai kam galbūt primins „Cabaret Voltaire“.

Paskaita „Kai yra 38 liudininkai, visuomenės nėra“

Penktadienis, 03 17, 18:00

Sustikimo su Natalia Polukord (smuikas), Barbora Valiukevičiūte ( muikas) ir Simona Zajancauskaite (fortepijonas) metu skambės kompozitorių P. Sarasate, M. Moszkowski, J. M. Leclair ir kt. Kūriniai.

Vido Bareikio „Žalgirės“ – tai komedija apie moterų mėgėjų krepšinio komandą, kurios skirtingas nares vienija bendras tikslas – sudalyvauti mėgėjų Olimpinėse krepšinio varžybose Aliaskoje.

Vakarėlis „VHS Library“

Baras „Lizdas“, Nepriklausomybės a. 12

Penktadienis, 03 17, 18:30

Koncertas „Gražiausia filmų muzika“ „Teatro klubas“, Vilniaus g. 22

Styginių kvartetas „Archi Quartett“ atliks filmų „Armagedonas“, „Vaiduoklių medžiotojai“, „Graži moteris“, „Moulen Rouge“ , „Karibų piratai“,kompozitorių E. Morricone, A. Piazzolla, J. Williams, F. Silvestri muziką.

Vaizdo kasečių vakarėlyje – Ross From Friends iš Didžiosios Britanijos bei keturi vietos didžėjai.

2017

KOVAS

4 5

Maršrutas Šeštadienis, 03 18, 18:00

Spektaklis „Kaligula“

KTU kultūros centras, Laisvės al. 13

03 23 – 04 06

22-asis Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“

Antradienis, 03 28, 19:00

„GM Gyvai“: Bassekou Kouyate ir grupės „Ngoni Ba“ koncertas Klubas „Renginių oazė“, Baltų pr. 16

Kovas Ketvirtadienis, 03 30, 18:00

„Kitokios grafikos“ zino „SW/ON 5“ pristatymas

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56

Nacionalinis Kauno dramos teatras, Laisvės al. 71

Naujasis komiksų ambasadorių Kaune zinas gimė komiksų rezidencijos metu. Leidinio temos ašį – KAUNAS – padiktavo Kaune rezidavęs ir jo modernizmu susižavėjęs menininkas Benjamin Courtault, sukūręs komiksą apie miesto architektūrą ir istoriją. Zine – ir 8 lietuvių menininkai.

„Saugumo stoka – štai, kas verčia mąstyti“ – tai, pasak spektaklio kūrėjų, kertinė pjesės frazė, kuri tapo „No Theatre“ spektaklio pagal Albert Camus pjesę „Kaligula“ ašimi. Vido Bareikio režisuotas darbas sublizgėjo 2016 m. Wuzhen teatro festivalyje Kinijoje.

Penktadienis, 03.31, 22:00

03 23 – 04 06

K. Petrošiutės paroda „Dekompozicija“

Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56 Ketvirtadienis, 03 23, 20:00

Grupės „Arbata“ vinilinės plokštelės „15+1“ pristatymo koncertas

Kaip ir kiekvieną pavasarį, šalies kino teatruose šiemet padvelks nauji vėjai, pučiantys ir nuo Lietuvos kino krantų. „Kino pavasario“ konkursinėse programose – naujausios kino tendencijos ir ryškiausios aktualijos nuo smurto prieš vaikus iki pabėgėlių temos, kuri gvildenama įvairiais rakursais – ir kaip siaubo trileris, ir kaip atsitiktinė dokumentika. Nepastebėsite, kaip per dvi savaites, kurias leisite kino salėje, ateis ir tikrasis pavasaris.

Klubas „Sandėlis“, Muziejaus g. 8

Į vinilo traukinį spėja įšokti ir jau daugiau nei 15 metų klausytojus visoje Lietuvoje bet kuriuo metų laiku šildanti grupė „Arbata“.

4 6

K AU N A S P I L N A S K U LT Ū R O S

Šeštadienis, 03 25, 21:00

Grupės „Rakija Klezmer Orkestar“ koncertas „Punto Jazz“ palėpė, Kęstučio g. 6

Bassekou Kouyate (Malis) yra vienas žymiausių šiuolaikinių Vakarų Afrikos ngoni instrumento meistrų. Atgaivinęs vieną seniausių instrumentų, jis nutiesė tiltą tarp savo protėvių ir XXI amžiaus muzikos. Net senieji ngoni tradicijų globėjai sveikina kvartetą subūrusį atlikėją už tai, kad atkreipė dėmesį į šią jau pradėjusią nykti muziką.

Grupės „Darbo Džiaugsmai“ koncertas Baras „Dildė ir Akvarelė“, Vilniaus g.16

Viena tiesmukiausių ir įtaigiausių nūdienos grupių „Darbo Džiaugsmai“, vedama už muziką spektakliui „Hamletas“ Auksiniam scenos kryžiui nominuoto žmogaus-parado Mariaus Stavario, grįžta į Kauną. Bus ir didžėjų. Penktadienis, 03 31, 23:00

Trečiadienis, 03 29, 20:00

Koncertų ciklas „Sandėlio standartas“: „Shinkarenko Jazz 4“

Bosisto Leonido Šinkarenko suburtame kvartete Dainius Pulauskas atsakingas už klavišinius, Linas Būda muša būnus, Valerijus Ramoška pučia trimitą.

Vakarėlis „Geometrija“

Baras „Lizdas“, Nepriklausomybės a.12 Klaipėdos scenos atstovas Elektrod K ir duetas iš Vilniaus „Parallax“ nusprendė, kad nakties geometriją būtina stiprinti minskietišku electro gūsiu, kurį atpūs Elena Sizova.

Įdomiausius savaitės maršrutus sekite pilnas.kaunas.lt

2017

KOVAS

4 7

pilnas.kaunas.lt

Nuo suolelio Miesto sode pakyla du apsmukę vyrai. Gaivus vėjelis ką tik nupūtė jų kortas. Laksto jie po pievą ir klausinėja, ar kas nematė praskrendant kozirio. Jie lošia ne iš pinigų, jų kišenėse vėjai švilpia garsiau nei Alėjos liepose. Ką gi, net būsimasis vyskupas A. Baranauskas su kitais seminaristais lošdavo kortom iš poterių. Kęstutis Navakas

Laisvės alėja 59, 3 aukštas, pilnas@kaunas.lt

Redakcijos adresas:

„Gero gyvenimo kronikos: esė“. LRS leidykla, 2005

KAUNAS PILNAS KULTŪROS Mėnesinis leidinys apie asmenybes ir įvykius Kaune (platinamas nemokamai)

Bendradarbiai: Ana Čižauskienė, Artūras Bulota, Dainius Ščiuka, Donatas Stankevičius, Eglė Šertvyčūtė, Gunars Bakšejevs, Julija Račiūnaitė, Kipras Šumskas, Kotryna Lingienė, Kęstutis Lingys, Lina Vyšniauskaitė, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Rokas Sutkaitis, Tautė Bernotaitė, Teodoras Biliūnas Globoja:

KAUNO MIESTO SAVIVALDYBĖ

TIRAŽAS 10 000 EGZ.

ISSN 2424-4465

Leidžia:

3 (19) 2017 Nr. 2 (18)