LIETUVOS DALYVAVIMO EUROPOS AUDIOVIZUALINIO SEKTORIAUS PARAMOS PROGRAMOSE REZULTATAI

Leidėjas „MEDIA Desk Lietuva“, 2009 m., Vilnius Kopijuoti leidžiama tik nurodžius šaltinį Idėja ir atlikimas Renata Šukaitytė Atlikimas Agnesta Bargailaitė Dizainas Jurga Juodytė

Vertėja Diana Gornatkevičienė Kalbos redaktorė Rita Markulienė Leidyba LOGOTIPAS Parama Europos Komisijos informacinės visuomenės ir žiniasklaidos generalinis direktoratas Europos audiovizualinės paramos programa „MEDIA“ Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Padėka Soon-Mi Peten, Europos švietimo, audiovizualinių reikalų ir kultūros vykdomoji agentūra (EACEA) Monica Galeriu, Europos švietimo, audiovizualinių reikalų ir kultūros vykdomoji agentūra (EACEA) Anu Ernits, „MEDIA Desk Estija“ Lelda Ozola, „MEDIA Desk Latvija“ Agnė Silickaitė, Lietuvos Respublikos kultūros fondas Indrė Blūšiūtė, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija Saulė Marija Mažeikaitė, Tarptautinių kultūros programų centras

Europos paramos programų įtaka Lietuvos audiovizualinei pramonei

Tyrimą atliko „KEA European Affairs“ kartu su dr. Norbertu Morawetzu Media Desk Lietuva užsakymu 2009 m. birželis VILNIUS

Turinys

1. Santrauka 2. Įžanga 2.1 Užduotis 2.2 Metodologija 3. Kontekstas 3.1 Audiovizualinio sektoriaus svarba 3.2 Europos kontekstas 4.

Lietuvos audiovizualinės pramonės būklė 4.1 Lyginamoji apžvalga 4.2 Lietuvos kino rinka 4.2.1 Rodymo sektorius 4.2.2 Pajamos už bilietus 4.2.3 Kino festivaliai 4.2.4 Audiovizualinė gamyba 4.3 Mokymai ir edukacija 4.4 Plačiajuostės jungtys, užsakomosios vaizdo paslaugos (VOD) ir skaitmeninis kinas 4.5 Įtaką Lietuvos kino pramonei darantys veiksniai 5.

Lietuvos dalyvavimas Europos finansavimo programose 5.1 „MEDIA“ programa 5.1.1 Vieno kūrinio projekto parengiamųjų darbų finansavimas 5.1.2 Projektų paketo finansavimas ir interaktyviųjų kūrinių finansavimas 5.1.3 TV transliacijos finansavimas 5.1.4 Platinimas 5.1.5 Festivaliai, rodymas, propagavimas 5.1.6 Mokymai 5.1.7 Parama pardavimų agentams, bandomiesiems projektams, I2I 5.2 „MEDIA Desk Lietuva“ 5.3 Dalyvavimo „MEDIA“ programoje kliūtys 5.4 „Eurimages“ fondas 6. Išvados ir rekomendacijos 6.1 Lietuvos operatorių dalyvavimas ES finansavimo programose 6.2 Audiovizualinių įgūdžių ir gebėjimų ugdymo strategijos poreikis 6.3 Lietuvos audiovizualinio sektoriaus strategijos įvertinimas Priedai

8 12 12 12 16 16 17 22 22 22 22 24 26 26 29 30 31 36 36 36 38 39 40 41 42 42 42 43 43 48 48 48 49 51

Sec3:6

Sec3:7

1. Santrauka Prielaidos

Audiovizualinė pramonė yra svarbi propaguojant šalies kultūrą ir kalbą, ji turtina savo valstybės žmonių gyvenimą žiniomis apie pasaulį, istoriją ir jo įvairovę. Parama kinui leidžia tautai pačiai gėrėtis savo talentu ir parodyti jį kitiems pasaulio žmonėms, suteikia galimybę gimtąja kalba žiūrėti tai, kas jiems labiausiai patinka, kas yra artima ir suprantama.

Audiovizualinė pramonė vis labiau pripažįstama kaip svarbi ateičiai šaka, veikianti užimtumą ir ekonomikos augimą. Šis argumentas kyla iš sistemiško požiūrio į vadinamąsias kūrybinės pramonės šakas, Pasaulio banko priskiriamas sparčiausiai augančiam pasaulinės ekonomikos sektoriui.

Valstybės parama audiovizualinei pramonei sukelia stiprų ekonominį efektą, o jį lydi užimtumo augimas ir turizmo plėtra.

Dėl šių priežasčių, taip pat siekiant efektyviau panaudoti augančio audiovizualinio sektoriaus teikiamas galimybes, parama šiam sektoriui daugumoje Europos valstybių pastaruoju dešimtmečiu išaugo.

Lietuvos audiovizualinis sektorius Lietuvos kino sektorius yra šalies kultūrinės ir kūrybinės ekosistemos kertinis akmuo ir, nepaisant jo užimamos nedidelės kalbinės rinkos dalies, yra potencialus šalies ekonomikos veikėjas.

Lietuvoje pajamos už bilietus nuo 2005 m. (3,768 mln. eurų) iki 2007 m. (10,320 mln. eurų) patrigubėjo, pagausėjo kino seansų. Lietuviško kino rinkos dalis yra maža (2,7%, 2008 m.), daugiausia dėl mažo sukuriamų lietuviškų filmų skaičiaus (2–4 filmai per metus). Tačiau tokie lietuviški filmai kaip „Nereikalingi žmonės“ ar „Dievų miškas“ parodė, kad šalyje yra didelis filmų lietuvių kalba poreikis. Tai patvirtina ir iš lietuviškai įgarsintos JAV animacijos gautos pajamos už bilietus.

8

pradėjo domėtis nacionalinių projektų kūrimu Lietuvos rinkai.

Tarptautinė sektoriaus dimensija Konkurencijos su Holivudu fone fragmentuota Europos audiovizualinė pramonė labai priklauso nuo tarptautinio bendradarbiavimo. Todėl ES koprodukcija yra svarbi Europos audiovizualinės sferos priemonė. Lietuvos audiovizualinę pramonę veikia ir nacionalinės kino paramos programos, ir Europos audiovizualinės politikos struktūros, ypač „MEDIA“ programa ir „Eurimages“ fondas.

Lietuvos dalyvavimo „MEDIA“ programoje ir „Eurimages“ fonde rezultatas Šis glaustas tyrimas įvertina Lietuvos dalyvavimą įvairiose „MEDIA“ programos ir „Eurimages“ fondo rėmimo schemose. Jo tiriamas objektas – Lietuvos kino pramonė, apimanti kino gamybą, platinimą ir rodymą, bei Lietuvos žaidimų sektorius.

Tyrimas rodo, kad Lietuvos dalyvavimas programose stipriai paveikė Lietuvos audiovizualinę pramonę. Pirma, „MEDIA Desk Lietuva“ bei „Vasaros MEDIA studijos“ rengiami ir/arba bendrai organizuojami mokymai, teikiama profesionali informacija šiuo metu užpildo Lietuvos audiovizualinės pramonės kompetencijų didinimo spragas ir neturi alternatyvų. Išvadose teigiama, kad būtent dėl šios veiklos vietos kino sektorius tapo profesionalesnis. Lietuvos kino specialistai, dalyvavę „MEDIA“ remiamose programose, tokiose kaip EAVE, turėjo galimybę gerinti profesinę kompetenciją, perimti tarptautinį požiūrį ir mąstyseną.

Antra, „MEDIA“ finansavimas leido sukurti ir pastatyti nemažai filmų, kurie be šios paramos nebūtų išvydę die nos šviesos.

Lietuvos gamybos sektorių sudaro pirmos pakopos stambios, įsitvirtinusios įmonės, antros pakopos mažesnės ir keletas nedidelių besikuriančių įmonių. Ypač stiprus dokumentinių filmų kūrimo sektorius. Jam priklausančios Lietuvos kino studijos teikia paslaugas užsienio gamintojams ir yra susijusios su gamybos paslaugomis. Lietuvoje ir kino platinimo sektorius, kurį sudaro trys pagrindiniai dalyviai, ir rodymo sektorius yra palyginti koncentruoti, abiejuose dominuoja „Forum Cinemas“.

Trečia, „MEDIA“ programa labai prisidėjo prie Europos filmų Lietuvoje sklaidos. „MEDIA“ teikiama parama platinimui filmų įvairovę Lietuvos kino teatruose nuo 2002 m. padidino 26%.

Besikuriantį Lietuvos žaidimų sektorių sudaro vienas stambesnis dalyvis ir keletas nedidelių įmonių. Žymi sektoriaus veiklos dalis orientuota į bendros gamybos proje ktus ir/arba į paslaugų teikimą tarptautiniams projektams.

Augant kompiuterinių žaidimų pramonei, šalies įmonės

Galiausiai įmonės yra patenkintos „MEDIA Desk Lietuva“ veikla. „MEDIA“ biuras vaidina svarbų vaidmenį formuojant vietos kino sektoriaus veikėjų tinklą, ir nemažai jo dalyvių yra nuolatiniai biuro renginių svečiai.

Ketvirta, „MEDIA“ finansavimas padėjo išlikti tokioms Lietuvos kino institucijoms kaip „Skalvijos“ kino centras ir tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“, kurie yra ypač svarbūs europinio kino propaguotojai Lietuvoje.

Lietuvos konkurencingumas „MEDIA“

Lietuvos kino pramonės dalyviai sėkmingai gauna „MEDIA“ finansavimą iš kelių specializuotų programų.

Tačiau, kaip rodo šis tyrimas ir nepaisant kelių sėkmės atvejų, juos nuolat lenkia kitos šalys, tokios kaip Latvija, Estija ar Slovėnija, geriau pasinaudojančios „MEDIA“ parama projektų parengiamiesiems darbams. Prastą padėtį lemia įvairūs veiksniai:

• prodiuserio patirties ir/ar profesionalaus požiūrio stoka,

• paini vietos pramonės struktūra parengiamųjų darbų ir gamybos etapų požiūriu iš dalies dėl nepakankamo parengiamųjų darbų finansavimo nacionaliniu lygiu, ir dėl painaus gamybos ciklų finansavimo,

• talentingų kino scenaristų trūkumas, ribojantis projektų parengiamųjų darbų finansavimo galimybes,

• silpna (arba jokios) nacionalinių finansavimo institucijų paskata siekiant gauti „MEDIA“ paramą.

Vertinant Lietuvos audiovizualinę strategiją labai svarbu susipažinti su valstybės šiam sektoriui skiriamu dėmesiu.

2008 m. audiovizualinei pramonei Lietuva išleido tik 0,85 euro 1 gyventojui, o tai yra vienas žemiausių Europoje šios pramonės šakos finansavimo rodiklių. Palyginimui: Latvija išleido 2,71 euro, Estija – 5,06 euro. Lietuva yra vienintelė valstybė Europos Sąjungoje, neturinti nepriklausomo nacionalinio kino centro. Tai rodo, kad būtina išanalizuoti Lietuvos požiūrį į kiną bei žaidimus ir įvertinti galimą dinamiškesnio audiovizualinio sektoriaus socioekonominę ir kultūrinę naudą Lietuvai.

Briuselis, 2009 m. birželio 8 d.

Tyrimas toliau detaliau analizuoja šias kliūtis ir galimus sprendimo būdus.

Rekomendacijos ir ateities strategija Kaip Lietuva galėtų užsitikrinti „MEDIA“ paramą savo audiovizualiniam sektoriui ateityje? Kaip rodo šis tyrimas, tai iš esmės susiję su poreikiu iš naujo įvertinti dabartinę šalies strategiją. Konsultacijos atskleidė, kad nei „MEDIA“ paramos gavimas, kuris priklauso nuo nacionalinio kofinansavimo, nei Lietuvos europinė koprodukcijos veikla nėra pagrindinių finansavimo institucijų ir kai kurių svarbių sektoriaus įmonių prioritetas. Todėl šiandieniniai nacionaliniai finansavimo mechanizmai kino pramonės įmonių atžvilgiu veikia neefektyviai, ypač kalbant apie „MEDIA“ paramą ir koprodukcinį finansavimą. Pavyzdžiui, vienas kvietimas per metus teikti paraiškas finansavimui labai apriboja tarptautiniu lygiu veikiančias įmones.

Tačiau Lietuvos audiovizualinio sektoriaus sėkmė priklauso ne tik nuo dalyvavimo „MEDIA“ programoje. Jo galimybės užimti didesnę rinkos dalį priklauso ir nuo progresyvios audiovizualinės politikos, kuri turėtų numatyti ir ekonominius, ir kultūrinius kino puoselėjimo argumentus bei sektoriaus ryšį su tokiomis sritimis kaip prekyba, turizmas, kitos kūrybinės pramonės šakos.

Sektoriui neabejotinai būtų naudinga nacionalinė audiovizualinių įgūdžių ir gebėjimų strategija. Tokia strategija akcentuotų medijų raštingumą ir kino edukaciją mokyklose, mokymų ir švietimo kino profesionalams plėtrą, taip pat paramą kino gamybai pradedantiems režisieriams. Tyrimas atskleidžia, kaip įgūdžiai ir gebėjimai gali padaryti dinamišką ir mažų šalių, tokių kaip Lietuva, audiovizualinį sektorių.

9

10

11

2. Įžanga 2.1 Užduotis 2009 m. sausio mėn. „KEA European Affairs“ gavo „MEDIA Desk Lietuva“ užsakymą atlikti glaustą Lietuvos dalyvavimo Europos audiovizualinės paramos programose „MEDIA Plus“, „MEDIA mokymai“ ir „MEDIA 2007“ tyrimą, siekiant įvertinti įtaką Lietuvos audiovizualinei pramonei.

Tyrimo tikslai:

• nustatyti kiekybinius ir kokybinius „MEDIA“ programų efektyvumo rodiklius Lietuvos audiovizualinės pramonės stiprinimui;

• išryškinti teigiamus ir neigiamus veiksnius, darančius įtaką Lietuvos audiovizualinės pramonės įmonių dalyvavimui „MEDIA“ programose;

• atskleisti Lietuvos audiovizualinės pramonės įmonių galimybes gauti „MEDIA“ programų ir „Eurimages“ Europos kino paramos fondo finansavimą konkuruojant su kitų šalių įmonėmis;

• parodyti „MEDIA“ programų biuro (2003–2007 m.) ir „MEDIA Desk Lietuva“, Tarptautinių kultūros programų centro skyriaus (2008 m.), indėlį skatinant ir remiant Lietuvos audiovizualinės pramonės įmonių dalyvavimą „MEDIA“ programose.

Be to, tyrimas siekia parodyti „MEDIA“ programų ir „Eurimages“ Europos kino paramos fondo svarbą Lietuvos audiovizualinės pramonės įmonių bendradarbiavimui Europoje ir už jos ribų, įvertinti „MEDIA Desk Lietuva“ teikiamos informacijos apie „MEDIA“ programas efektyvumą.

2.2 Metodologija Šiame tyrime naudojami tokie duomenys: pirma, buvo surinkta jau egzistuojanti patikima antrinė informacija iš Europos audiovizualinės observatorijos, „MEDIA“ programos, „MEDIA Desk Lietuva“, organizacijos „Baltic Films“ bei Tarptautinės filmų duomenų bazės (International Movie Database). Antra, pirminiai duomenys buvo surinkti per telefonines konsultacijas su pagrindinėmis Lietuvos audiovizualinio sektoriaus įmonėmis pagal pusiau struktūruoto interviu metodiką. Trečia, 2009 m. kovo mėn. per KEA 3 dienų pažintinį vizitą Lietuvoje buvo suorganizuotas seminaras, kurio dalyviai – penkių kultūros ir pramonės paramos įstaigų atstovai – diskutavo apie Lietuvos kino pramonės dalyvavimą Europos finansavimo programose. Be to, įvyko dar keturios individualios konsultacijos su sektoriaus dalyviais (sąrašas pateiktas prieduose).

12

Apklausti sektoriaus atstovai buvo pasirinkti pagal „MEDIA Desk Lietuva“ bei Lietuvos kino profesionalų rekomendacijas. Tyrime lyginamos trys šalys: Latvija, Estija ir Slovėnija.

13

14

15

3. Kontekstas 3.1 Audiovizualinio sektoriaus svarba Niekas kitas taip nežadina auditorijos vaizduotės, kaip kinas ir kitas audiovizualinis turinys. Kinas yra universalus dėl savo vizualumo – jis jungia tos pačios ir įvairių tautų, kultūrų, amžiaus bei religijų žmones. Jis yra ir pramoga, ir kartu edukacijos bei įkvėpimo šaltinis, o tai suteikia audiovizualiniam sektoriui, kaip nacionalinės kultūros ir identiteto puoselėtojui, išskirtinę reikšmę. Krašto realybę atspindintys filmai ir televizijos programos sukelia žmonėms savasties ir priklausymo vienai bendruomenei jausmą. Jie yra svarbus šiuolaikinės tautinės valstybės visuomenės struktūrinis elementas, padedantis formuotis kultūrinei įvairovei ir socialinei sanglaudai.

Dėl audiovizualinio turinio vizualumo ir poveikio visuomenei šalys gali pristatyti savo tautų talentą, kultūrinį paveldą bei gyvenimo būdą visam pasauliui. Nekurti savo visuomenės audiovizualinio įvaizdžio reiškia būti nematomam kitoms šalims, ir net blogiau – nepropaguoti kultūros savo valstybės žmonėms. O tai, užuot fiksavus nacionalinę kultūrą ir išsaugojus ją ateities kartoms, galėtų reikšti pritarimą, kad didžioji kultūros dalis gimtų ir būtų kuriama kažkur kitur.

Pagrindinis nacionalinio kino gamybos aspektas kultūros identiteto atžvilgiu yra kalba. Mažoms šalims, tokioms kaip Lietuva, filmai lietuvių kalba yra prestižiškiausi sakytinės kultūros propaguotojai, turintys neįkainojamą edukacinį bei lingvistinės bendruomenės kūrimo potencialą.

Tačiau kino gamybos ir platinimo ekonomika teikia pirmenybę kino pramonei su didele kalbine rinka bei stambaus masto gamybos pranašumais. 2008 m. vidutinio JAV studijos filmo biudžetas buvo 70,8 mln. JAV dolerių, didžiąją šios sumos dalį tikintis susigrąžinti iš vietos ir tarptautinių rinkų. Viena tų rinkų yra Lietuva, kur pardavus bilietus į labai populiarų filmą galima tikėtis 200 000 eurų pelno. Lietuvos rinką riboja kalbos barjeras, tad komercinės filmo lietuvių kalba galimybės yra nedidelės. Lietuva, norėdama pasinaudoti jau minėtais audiovizualinės pramonės teikiamais kultūriniais privalumais, kaip ir kitos ES šalys, remia ir skatina kino sektorių ir tarptautines koprodukcijas finansiškai.

Nors lietuviški filmai sudaro tik nedidelę dalį pasaulinio kino, šie filmai yra laiko patikrinti lietuvių kalbos rinkoje ir gali konkuruoti su brangiausiais JAV filmais. Pavyzdžiui, tokie filmai kaip „Nereikalingi žmonės“ (2007) ar „Dievų miškas“ (2005) yra įdomūs ir vietinei auditorijai, mėgstančiai žiūrėti sau artimus pasakojimus gimtąja kalba, ir Europos kino mėgėjams, ieškantiems įvairovės.

Parama nacionalinio kino gamybai sukuria visuomeninę vertę, nes vietos filmai patenkina poreikį, kurio rinka neužpildo. Šiuos kultūrinius privalumus sunku išmatuoti, 16

tačiau tai, kad Konvenciją dėl kultūrų raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo (UNESCO, 2005) pasirašė 148 šalių, rodo bendrą sutarimą pasauliniu mastu apsaugoti jų audiovizualinę pramonę.

Be gyvybiškai svarbaus kultūrinio vaidmens, audiovizualinis sektorius per pastaruosius 15 metų sulaukė ir vis didėjančio politikų susidomėjimo, demonstruojančio šios pramonės ateities potencialo pripažinimą.

Iniciatyva kilo iš tokių šalių kaip Kanada ir Jungtinė Karalystė, čia užimtumas audiovizualiniame sektoriuje yra labai didelis dėl mokestinių lengvatų kino gamybai, kuriomis siekiama pritraukti į savo šalis didelio biudžeto JAV studijų gamybą (runaway productions). Taip užsienio gamybos pritraukimas po truputį buvo prilygintas tiesioginėms užsienio investicijoms ir daug pasaulio valstybių pradėjo taikyti mokestines lengvatas. Ši strategija labai pasitvirtino tokiose nedidelėse šalyse kaip Airija, Belgija, Vengrija ir Naujoji Zelandija. Lietuva taip pat naudojasi augančios mobilios gamybos rinkos teikiamomis galimybėmis, pavyzdžiui, filmas „Požemių drakonai“ („Dungeons and Dragons“, 2000) buvo pastatytas Lietuvos kino studijoje būtent dėl palankių gamybos sąnaudų šalyje. Tačiau pastaraisiais metais konkurencija dėl runaway productions labai suintensyvėjo ir tokios audiovizualinės strategijos populiarumas dėl išaugusių lengvatų sąnaudų Europoje sumažėjo.

Pastaraisiais metais pasikeitė kino, kaip ekonomikos veiksnio, suvokimas: anksčiau tiesioginė ekonominė šio sektoriaus nauda buvo matoma tik iš užsienio kompanijų, atvykstančių filmuoti, o šiuo metu pastebimas sistemiškesnis požiūris į audiovizualinį sektorių bei jo sąsajas su kitomis kūrybinėmis pramonės šakomis. Dėl gausėjančių tyrimų duomenų kultūros sektorius dabar suvokiamas kaip vienas sparčiausiai augančių pasaulio ekonomikos sektorių, jis pasižymi augančiu poreikiu naujomis technologijomis (plačiajuostis internetas, mobilioji telefonija, televizija ir kabelinė televizija) kuriamam turiniui. Pasaulio banko duomenimis, šiuo metu didžiosiose pasaulio šalyse (G7) daugiau nei 50% vartotojų išlaidų tenka kūrybinės pramonės produkcijai; prognozuojama, kad pasaulinė paklausa kūrybinei produkcijai tik augs (Ryan, 2003). Lisabonos strategijoje ES pripažino, kad kūrybinis sektorius yra labai svarbus veiksnys ES augimui ir užimtumui skatinti: Europos Sąjungoje iš daugiau nei 5,8 mln. žmonių, kasmet uždirbančių 654 mlrd. eurų (EK, 2006), net 1 mln. dirba audiovizualiniame sektoriuje. Šie faktai dar kartą atkreipė Europos politikų dėmesį į augančią vietinę kino pramonę, turinčią ir kultūrinių, ir ekonominių argumentų. Iš investicijų į audiovizualinį sektorių pirmiausia tikimasi efektyvaus ekonomikos augi-

mo. Tai patvirtina nemažai ekonominio poveikio tyrimų: Britų Kolumbijos kino komisijos (Columbia Film Commission, 2001) vertinimais, investavimo į kiną ekonominis daugiklis (multiplier) yra 1,6 (kiekvienas ūkyje išleistas euras papildomai sukuria 1,6 euro), o Australijos kino komisija (AFC, 2006) Australijai nustatė 1,8 (2006) daugiklį. Abiem atvejais šie daugikliai yra kur kas aukštesni nei tradicinės pramonės šakų daugikliai (1,35). Tai rodo, kad audiovizualinės gamybos skatinimas yra ekonomiškai naudingesnis nei daugelio kitų pramonės šakų subsidijavimas.

Antra, kino gamyba daro teigiamą įtaką turizmo plėtrai bei šalies reklamavimui užsienyje. Yra įrodyta, kad filmai gali padėti išsirinkti vietą atostogoms bei ilgam paveikti šalies įvaizdį užsienyje. Maža to, turizmo agentūros gali panaudoti filmus savo rinkodaros kampanijoms, pradedant filmo premjeromis festivaliuose ir baigiant jo keliu plačių auditorijų link. Dėl filmo ilgaamžiškumo tam tikrų vietovių vaizdai ilgam išlieka žiūrovų atmintyje. Tad audiovizualinė produkcija yra viena ekonomiškiausių šiuolaikinių medijų komunikacijos priemonių. Be to, kino turizmas (keliavimas po filmų vietas) yra populiarėjantis pasaulyje reiškinys, kurį ypač propaguoja pramogų pramonė ir tarptautinis turizmas (žr. 2 atvejų analizę, 1 priedas).1 Trečia, mažiau apčiuopiama, bet reali ekonominė kino gamybos nauda kyla dėl gerėjančios šalies reputacijos užsienyje, susijusios su kūrybiškumu ir inovacijomis bei kūrybinio sektoriaus poveikiu visai ekonomikai, pavyzdžiui, kūrybiškumo ir inovacijų skatinimas kituose sektoriuose ir pačioje visuomenėje, gebėjimų ir medijų raštingumo ugdymas.

Valstybės parama ir svarus politikų dėmesys audiovizualiniam sektoriui gali atnešti daugialypę ekonominę, visuomeninę ir kultūrinę naudą. Todėl Kopenhagos Kino ir kino politikos instituto atliktame tyrime (Think Tank for Film and Film Policy, DFI, 2006) daugiau nei pusė respondentų iš Europos nacionalinių paramos institucijų teigė, kad sprendimą dėl filmo finansavimo lemia tokie argumentai kaip nacionalinės kultūros puoselėjimas bei užimtumo ir komercinės gamybos veiklos skatinimas. Lietuva šiuo metu priklauso prie Europos šalių, kurių pagrindiniai filmo finansavimo motyvai yra susiję su kultūriniais aspektais, o kino politikos formavimas priskirtas Kultūros ministerijai. Čia nėra kokios nors bendros strateginės struktūros, apimančios tokias sritis kaip kinas, prekyba, ekonominis augimas ir turizmas.

3.2 Europos kontekstas Be nacionalinių kino finansavimo programų, Lietuvos audiovizualinė pramonė yra integruota į Europos audiovizualinio sektoriaus politikos struktūrą, ypač „MEDIA“ programą. Daugiametės „MEDIA“ programos pradžia – 1991 m., šiuo metu veikia jos 4-asis ciklas „MEDIA 2007 (2007–2013 m.)“. Programos tikslai yra stiprinti Europos audiovizualinį sektorių per Europos kultūrinio identiteto 1 Santrauką galima rasti „Hudson and Ritchie“, 2006.

ir paveldo propagavimą; didinti Europos audiovizualinių kūrinių apyvartą Europos Sąjungoje ir už jos ribų; stiprinti Europos audiovizualinio sektoriaus konkurencingumą lengvinant finansinės paramos sąlygas ir propaguojant skaitmeninių technologijų taikymą. „MEDIA“ parama skirta nacionaliniu lygiu nepakankamai finansuojamoms sritims, tokioms kaip projekto plėtojimas (parengiamieji darbai), mokymai audiovizualinio sektoriaus profesionalams, platinimas ir festivalių iniciatyvos.

2007 m. „MEDIA“ programos vertinimo tyrimas parodė, kad naujos ES narės (dauguma jų yra šalys, kuriose silpni gamybos pajėgumai arba ribota geografinė ir/ar kalbinė zona) buvo sąlygiškai per daug atstovautos, nes 2001–2005 m. šioms šalims teko nuo 33% iki 40% biudžeto (11–15% Europos filmų rinkos dalies per 2001–2005 m.).

Vienai svarbiausių nacionalinės audiovizualinės pramonės struktūrinei ypatybei – koprodukcijai – Europos integracijos procesas yra ypač aktualus. Daugiau nei 30% Europoje pastatomų filmų yra koprodukcijos, o kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Belgijoje, koprodukcija sudaro iki 80% visos gamybos. Tokie faktai liudija apie pasikeitusį Europoje požiūrį į koprodukcijas. Devintajame dešimtmetyje koprodukcijų buvo vengiama kaip „europudingų“, bet tobulėjant struktūrai ir specialistų rinkai šios gamybos forma tapo natūralia nacionalinės Europos kino pramonės tąsa ir realybe šiuolaikinėje kino gamyboje. Europos audiovizualinės observatorijos (European Audiovisual Observatory) Krokuvos ataskaitoje (2008) teigiama, kad koprodukcijos labiau už nacionalinę gamybą pasiteisina populiarumo atžvilgiu, taip pat kad:

• koprodukcijos atveju prodiuseriai gali surinkti daugiau lėšų iš įvairių finansavimo šaltinių, o tai lemia geresnę kokybę ir daugiau žiūrovų,

• tarptautinėse koprodukcijose išnaudojami kiekvieno prodiuserio ryšiai ne tik su nacionalinėmis finansavimo institucijomis, bet ir su vietos platintojais ir transliuotojais, kurie gali ženkliai pagerinti filmo pristatymo atitinkamoje teritorijoje galimybes,

• koprodukciniai projektai turi daugiau galimybių tapti tarptautiniais nei tie, kurie yra orientuoti į tam tikros teritorijos nacionalinę auditoriją.

Koprodukcijos nėra panacėja, ir nacionalinė kino pramonė puikiai pritaiko europinį gamybos modelį, kuris, kaip ir JAV pramonės ilgametės praktikos atveju, išnaudoja kitapus sienų egzistuojančias finansavimo galimybes ir rinkas. Nėra didelio skirtumo, ar mažų šalių kino pramonės įmonės bendradarbiauja tarpusavyje, ar su didesnių šalių, nes abiem atvejais prodiuseriai gali surinkti daugiau lėšų, įeiti į naujas rinkas, įgyti būtinos gamybinės patirties ir galiausiai pakelti filmo prestižą.

17

Atvejo analizė. Suomijos švietimo ministras reaguoja į finansinę krizę didindamas paramą kinui Prisidėdama prie Suomijos ekonomikos skatinimo programos, Suomijos švietimo ministerija 3 mln. eurų padidino Suomijos kino fondo finansavimą vaidybinių filmų, TV dramų, dokumentinių ir trumpo metražo filmų gamybai ir platinimui. Ministerijos nuomone, augančio nedarbo metu parama skatins užimtumo audiovizualinės pramonės sektoriuje palaikymą bei didinimą ir kels profesionalumo lygį. Kadangi pagrindinis priemonės tikslas yra užimtumo palaikymas, projektų paraiškose dėl finansavimo turi būti numatytos įdarbinimo priemonės, įvertintos mokamų darbo dienų skaičiumi kiekvienam 100 000 eurų gamybos biudžetui, ir mokamų darbo dienų skaičiumi kiekvienai suteiktai 100 000 eurų subsidijai. Papildomas 2 mln. eurų finansavimas bus skiriamas 2009 m. pavasarį per Suomijos kino teatrų modernizacijos ir skaitmeninimo skatinimo programą. Šaltinis: Suomijos kino fondas, 2009

18

19

20

21

4. Lietuvos audiovizualinės pramonės būklė 4.1. Lyginamoji apžvalga

Šaltinis: „Baltijos filmai“ („Baltic Films“), 2009; SFI, 2009; Cineuropa, 2009

4.2 Lietuvos kino rinka 4.2.1 Rodymo sektorius Lietuvos pajamos už bilietus stipriai išaugo per pastaruosius ketverius metus: 2005 m. (3,768 mln. eurų) – 2007 m. laikotarpiu patrigubėjo (iki 10,320 mln. eurų), o 2008 m. padidėjo 12% (iki 11,547 mln. eurų).

Paveikslas 0-1 Bendrųjų pajamų už bilietus augimas eurais, mln.

Šaltinis: EAO, 2008

Iki 2007 m. pajamų už bilietus augimas priklausė nuo lankomumo augimo, o šis padvigubėjo 2004–2007 m. laikotarpiu (nuo 1,216 mln. iki 3,233 mln. eurų). Lankomumo augimas sustojo 2008 m., nežymiai (1,14%) pakilo iki 3,270 mln. eurų.

Pajamų už bilietus augimas per 2007–2008 m. galėtų būti pakomentuotas dideliu bilietų kainų šuoliu 2007 m. (vidutinė bilieto kaina 3,19 euro) – 2008 m. (vidutinė bilieto kaina 3,53 eurų) laikotarpiu.

Lentelė 0-1 Vidutinės bilieto kainos augimas

Šaltinis: „Baltijos filmai“ („Baltic Films“), 2009

22

Per pastaruosius 15 metų ypač sumažėjus kino teatrų skaičiui Lietuvoje (1995 m. buvo 209 kino teatrai, o 2008 m. – 46), žiūrovų vietų sumažėjimą kompensavo multipleksinių kino teatrų augimas, ką parodo ekranų skaičiaus vienam gyventojui padidėjimas nuo 2005 metų.

Nepaisant to, Lietuvoje gyventojų vienam ekranui skaičius yra gerokai mažesnis nei Europos šalių vidurkis (27 ES šalių vidurkis – 16,782 gyventojų 1 ekranui). Tai rodo, kad Lietuvos kino rinka vis dar nėra pripildyta ir turi stiprų augimo potencialą.

Lentelė 0-2 Kino teatrų skaičius Lietuvoje 2004–2008 m.

Šaltinis: „Baltijos filmai“ („Baltic Films“), 2009; EAO, 2008

Pramonės eksperto, davusio šiam tyrimui interviu, žiniomis, dominuojantis Lietuvoje kino teatrų tinklas kitais metais atidarys dar du multipleksinius kino teatrus ir papildys Lietuvos rodymo sektorių dar 10–15 ekranais. Bus matyt, ar toks ekranų skaičiaus padidėjimas (15%) duos finansinės naudos.

Manoma, kad kino teatrai ir kino teatrų lankymas Lietuvoje bus susikoncentravęs didesniuose miestuose, ypač Vilniuje,

kur kino teatrų lankomumo skaičius gyventojui (2,5) labai lenkia šalies vidurkį (0,98). Iš lentelės apačioje matyti, kad 16 kino teatrų Lietuvos didžiausiuose miestuose pasiima 85% pajamų už bilietus, o likusieji 30 – tik 15% visų šalies pajamų už bilietus. Tad kino teatrų skaičiaus mažėjimas ir multipleksų skaičiaus didėjimas rodo būtiną konsolidaciją, kuri riboja plėtrą į regionus.

Lentelė 0-3 Lietuvos kino lankytojų pasiskirstymas

Šaltinis: „Skalvijos“ kino centras, 2009

Lietuvoje rodytų filmų skaičius (163) 2008 m. panašus kaip Latvijoje (152) ir Estijoje (165), bet atsilieka nuo Slovėnijos, čia platintojai parodė 349 filmų per 2008 metus. Kaip matyti, Lietuvoje platinamų filmų skaičius padidėjo 26% nuo 2002 m., kai ji prisijungė prie „MEDIA“ programos.

Lentelė 0-4 Lietuvos kino teatruose rodytų filmų skaičius 2002–2007 m.

Šaltinis: EAO, 2008

Dėl mažo rodytų filmų skaičiaus gali kilti kino programos įvairovės Lietuvos rodymo sektoriuje klausimas, bet rodytų filmų analizė pagal šalį gamintoją parodo, kad nepriklausomas kinas Lietuvos kino teatruose yra paklausus, tik verta pasakyti, kad „arthouse“ filmai daugiausiai rodomi Vilniaus kino teatruose.

23

Lentelė 0-5 Filmų analizė pagal šalį gamintoją 2008 m. (premjeros)

Šaltinis: „Baltijos filmai“ („Baltic Films“), 2009

Lietuvos rodymo sektoriuje pagrindinis vaidmuo tenka „Forum Cinemas“, turinčiam 4 kino teatrus visoje Lietuvoje. Svarbiausia kultūrinė įstaiga Lietuvos kino rinkoje yra „Skalvijos“ kino centras Vilniuje, turintis įvairų Europos ir tarptautinių filmų repertuarą bei tarptautinį kino festivalį „Kino pavasaris“. Jau nebeegzistuojantis legendinis „Lietuvos” kino teatras Vilniuje taps daugiabučiu namu, bet sutarta, kad vienas kino teatras išliks visuomenės reikmėms.

Lietuvos platinimo rinka yra labai koncentruota, joje lyde-

rio pozicijas užima „Forum Cinemas“ ir nepriklausomas platintojas „ACME“, toliau seka „Warner Bros“ filialas „Garsų pasaulio įrašai“ ir nedidelis nepriklausomas „Meed Films“.

Stipri „Forum Cinemas“ pozicija rodymo ir platinimo sektoriuose galėtų reikšti piktnaudžiavimą rinkos galia (kelti rinkos iškraipymo pavojų), bet nė vienas iš kalbintų sektoriaus veikėjų (dalyvių) tokios pastabos ar susirūpinimo neišreiškė.

4.2.2 Pajamos už bilietus Kiekvieną savaitę Lietuvoje rodoma vidutiniškai 20 filmų (81 ekrane), iš jų – 2–4 nauji filmai. Ekranų skaičius naujiems filmams yra ribotas, pirmenybė teikiama pelningiausiems ir žiūrimiausiems Holivudo filmams. Kaip ir kitose šalyse, Lietuvos pajamų už bilietus pasiskirstymas yra labai iškreiptas: pirmas dešimtukas filmų (pažymėta juodai diagramoje apačioje) atneša 24,6% visų pajamų už bilietus, o pirmieji 50 filmų – 71,7% visų pajamų už bilietus. 2008 m. vidutinės bendrosios filmo pajamos buvo apytiksliai 66 000 eurų, bet tik 37% filmų uždirbo daugiau už šį vidurkį

ir tik 14,7% uždirbo dvigubai daugiau. Norint susigrąžinti „arthouse“ filmų platinimo išlaidas (filmo kopijos ir reklamos išlaidos), reikia gauti apie 19 000 eurų pajamų iš 2 naujų filmo kopijų ir nedidelės rinkodaros kompanijos (šaltinis: interviu). Aišku, kad apie 25% visų rodomų filmų balansuoja ties nuostolio riba, o ne masinei auditorijai skirtas filmas be paramos platinimui tampa platintojams finansine avantiūra.

Paveikslas 0-2 Lietuvos pajamų už bilietus pasiskirstymas 2008 m.

Šaltinis: duomenys iš imdb ir boxofficemojo, 2009

24

Atvejo analizė. Pajamos už bilietus rodo produkcijos lietuvių kalba poreikį 2007 m. daugiausia pajamų už bilietus gauta iš juostų „Simpsonų filmas“ („The Simpsons Movie“) (1), „La Troškinys“ („Ratatouille“) (3), „Šrekas 3“ („Shrek the Third“) (4) ir „Ant bangos“ („Surf’s Up“) (5).

2008 m. keturi pelningiausi filmai buvo „Madagaskaras 2“ („Madagascar: Escape 2 Africa“) (1), „Kung Fu Panda“ (2), „WALL-E. Šiukšlių princo istorija“ („Wall-E“) (3) ir „Hortonas“ („Dr. Seuss’ Horton Hears a Who!“) (4).

Kodėl šie filmai tokie populiarūs? Ir ką jie turi bendro? Žinoma, be to, kad jie yra animaciniai.

Atsakymas susijęs su tuo, kad visi šie 8 filmai buvo profesionaliai dubliuoti lietuviškai.

Rinkoje, kur dominuoja filmai užsienio kalba, šios juostos nebūtinai atspindi auditorijos skonį, bet parodo Lietuvos žiūrovų teikiamą prioritetą filmui sava kalba.

Lietuvoje daugiausia pajamų už bilietus surenka JAV produkcija – jai tenka apie 77,4% pajamų. Tai reiškia, kad 18,7% Europos filmų rinkos dalis (įskaitant vietos filmus) yra kur kas mažesnė nei Europos vidurkis – 28,8% (EAO, 2008). Situaciją galima paaiškinti tuo, kad lietuviškų filmų

rinkos dalis yra palyginti maža – 2008 m. ji sudarė tik 2,8% vietinių pajamų už bilietus.

Sektoriaus atstovų teigimu, DVD rinka Lietuvoje yra labai maža, jos pajamos už lietuviškus filmus nedidelės.

Paveikslas 0-3 Vietos, Europos ir JAV filmų rinkos dalis

Šaltinis: EAO, 2008

2008 m. du lietuviškus filmus lydėjo sėkmė: „Nereikalingi žmonės“, platintas „Forum Cinemas“, gavęs 207 000 eurų pajamų, ir to paties platintojo „5 dienų avantiūra“, gavęs 71 000 eurų pajamų. Tačiau „Kolekcionierė“ gavo tik 3 500 eurų, o „Perpetuum mobile“ – 600 000 eurų kainavusi Lietuvos ir Prancūzijos koprodukcija – surinko tik 4 000 eurų

pajamų. 2008 m. lietuviški filmai gavo tik 2,8% visų pajamų už bilietus, t. y. apie 300 000 eurų, palyginti nedidelę sumą. Šie pajamų skaičiai taip pat atsispindi ir Lietuvos užsienio prekybos balanse. Kaip galutinė audiovizualinių produktų importuotoja, Lietuva kasmet patiria kinematografinių prekių 11,7 mln. eurų (prekybos) deficitą.

Lentelė 0-6 Užsienio prekybos balansas – fotografijos ir kinematografinės prekės, mln. eurų

Šaltinis: Lietuvos bankas, 2009

25

Lietuviški filmai iki šiol užėmė nežymią tiek Lietuvos, tiek Europos DVD rinkos dalį. Dėl menko lietuviškų filmų platinimo Lietuvos kino pramonė yra beveik nepaliesta įvairių turinio piratavimo formų.

Potenciali ir auganti rinka lietuviškiems filmams yra Rusija.

Tarybiniais metais lietuviškus filmus Rusijoje publika mėgo, bet pastarųjų metų audiovizualinės produkcijos mainai tarp dviejų šalių labai nežymūs. Turint omenyje didžiulį pastarųjų metų Rusijos pajamų už bilietus augimą, Lietuvos audiovizualinio sektoriaus atstovams egzistuoja dar neišnaudota teorinė galimybė patekti į Rusijos rinką.

4.2.3 Kino festivaliai Lietuvoje vyksta nemažai kino festivalių ir renginių. Pagrindinis festivalis yra „Kino pavasaris“, Vilniuje pristatantis iš kitų tarptautinių kino festivalių, tokių kaip Kanai, Venecija, San Sebastianas, Torontas ir pan., atrinktus filmus.

Prasidėjęs 1995 m., 2007 m. „Kino pavasaris“ sulaukė apie 47 295 žiūrovų. Festivalis gauna „MEDIA“ paramą nuo pat programos pradžios Lietuvoje. „Scanorama“, skandinaviško kino forumas, vyksta Vilniuje, Kaune bei Klaipėdoje ir rodo vaidybinius, trumpo metražo, dokumentinius ir vaikams skirtus filmus (festivalis gavo „MEDIA“ paramą 2008 m.).

Kauno kino festivalis rodo filmus ir dokumentiką iš viso pasaulio akcentuodamas vieną kurią šalį (pvz., Airiją). 2008 m. spalį jame apsilankė apie 7 000 žiūrovų. Iš kitų kino renginių paminėtini trumpo metražo kino festivalis „Tinklai“, vykstantis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje, „Nepatogus kinas“, organizuojamas Lietuvos žmogaus teisių centro, ir „Skalvijos“ kino centro rengiamas Vilniaus dokumentinio kino festivalis.

4.2.4 Audiovizualinė gamyba Istorija Lietuvos kino istorija susideda iš dviejų periodų – sovietinio ir posovietinio. Dar iki atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos 1990 m. Lietuvoje per metus vidutiniškai buvo pastatomi septyni vaidybiniai, 40 dokumentinių ir du animaciniai filmai. Finansavimas projektams buvo skiriamas po to, kai scenarijus gaudavo Maskvos patvirtinimą, susijusį su ideologiniais reikalavimais filmo turiniui ir formai. Nepaisant garantuotos kino teatrų ir televizijos rinkos („Gosteleradio“) visoje Sąjungoje, Lietuvos kinas susiformavo stiprų meninį pagrindą.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, nei auditorijos, nei finansavimo garantijų Lietuvos kino pramonei nebeliko, o buvusi kino studijos gamybos sistema prarado gyvybingumą. Lietuvos kino studijos gamybos sistema, buvusi Sovietų Sąjungos lyderė ir kūrybinių pajėgumų, ir techninės infrastruktūros srityje, buvo reorganizuota į kelias lankstesnes privačias gamybos įmones.

26

Rinkos dalis ir pramonės struktūra Lietuvos kino pramonei būdinga didelė koncentracija ir korporacinė integracija į pelningas audiovizualinės grandinės dalis (platinimas, rodymas), bet žema šių sektorių ir gamybos integracija – tipinis audiovizualinės pramonės visame pasaulyje, įskaitant ir JAV, bruožas. Kaip ir kitos Europos gamybos įmonės, Lietuvos gamybos kompanijos dažniausiai yra nedidelės, vienu metu pajėgios įgyvendinti vieno vaidybinio filmo projektą, stokojančios ir pajėgumų, ir išteklių ilgalaikėms nuoseklioms verslo strategijoms įgyvendinti.

Pelningiausias filmas Lietuvoje – 2008 m. JAV juosta „Madagaskaras 2“ („Madagascar 2“), atnešęs 480 566 eurų pelną, o pelningiausias lietuviškas filmas – „Nereikalingi žmonės“ (užėmęs 15 vietą pelningiausių filmų sąraše, aplenkęs tokius filmus, kaip „Indiana Džounsas ir krištolo kaukolės karalystė“ („Indiana Jones and the Crystal Skull“), ir gavęs 200 000 eurų pajamų už bilietus. Kaip ir daugumoje ES šalių, Lietuvos audiovizualinis turinys nukenčia dėl riboto priėjimo prie kitų rinkų, lemiančio nereikšmingas šiandienines pajamas iš lietuviškų filmų platinimo už Lietuvos ribų.

Statistiškai filmo pajamų sėkmė yra neprognozuojama, o kino verslą labai tiksliai apibūdino garsi legendinio scenaristo Williamo Goldmano frazė „Niekas nieko nežino“ („Nobody knows anything“). Netikrumas dėl paklausos apsunkina prodiuseriams vieno filmo projekto finansavimo paieškas iš privačių investuotojų, nes tik nedaugelis filmų atsiperka.2 Lietuvos atveju, kad prodiuseris, dirbantis tik komerciniu pagrindu ir išgalintis pastatyti iki 200 000 eurų biudžeto filmą, išsilaikytų versle, kiekvienas jo filmas turėtų būti labai sėkmingas. Tačiau net ir sukūrus tokią stebuklingą sėkmės formulę, nebūtų įmanoma taip pigiai pastatyti filmo (vidutinis lietuviško filmo biudžetas yra 400 000–800 000 eurų, t. y. gerokai mažesnis už mažo– 1–2 mln. eurų – Europos filmo biudžeto vidurkį)3, nei išlaikyti gamybos bazę tokiais mažais gamybos biudžetais.

Kaip ir bet kur kitur, audiovizualinės pramonės sektoriaus įmonėms reikalinga minimali apkrova organizacijai ir profesionaliai komandai išlaikyti bei investicijoms į techninę gamybos infrastruktūrą garantuoti. Jei ši minimali apkrova nepalaikoma, galimybės tobulėti ir konkuruoti tarptautiniu mastu yra ribotos. Dėl mažos vietinės kalbinės rinkos Lietuvos audiovizualinė pramonė yra priklausoma nuo valstybės paramos kino gamybai, tad ir jos produkcija yra tiesiogiai priklausoma nuo nacionalinio ir Europos finansuotojų paramos.

Pagrindinė kino pramonę Lietuvoje valdanti įstaiga yra Kultūros ministerija. Sprendimus dėl gamybos ir parengiamųjų darbų finansavimo kartą per metus priima Kino taryba, susidedanti iš Lietuvos kinematografininkų sąjungos, Nepriklausomos prodiuserių asociacijos, kino platintojų ir kino rodytojų, Lietuvos radijo ir televizijos asociacijos, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos bei LR kultūros ministerijos atstovų.

2 Kai kurių kino sričių prodiuseriai bandė išspręsti šią problemą siūlydami investuotojams remtinų filmų sąrašą (6–18 filmų) ir tikėdamiesi, kad žiūrimiausi filmai kompensuos

pelno neatnešusius ir galutinis viso paketo balansas bus teigiamas. Tačiau net Holivudo studijos praėjusiame dešimtmetyje buvo labai priklausomos nuo valstybės lėšų, kuriomis dengė rizikingą gamybą.

3 2007 m. vidutinis biudžetas JK buvo 10 mln. eurų, Prancūzijoje – 5,6 mln. eurų.

Lentelė 0-7 iliustruoja valstybės paramos Lietuvos kino pramonei augimą 2005–2008 metais.

Lentelė 0-7 Metinis valstybės paramos Lietuvos kino pramonei per 2005–2008 m. augimas.

Šaltinis: „Baltijos filmai“ („Baltic Films“), 2009

1990–2004 m. laikotarpiu Lietuvoje per metus vidutiniškai buvo sukuriami 1–2 filmai, lėšų padvigubėjimas per pastaruosius ketverius metus stipriai paveikė Lietuvos kino pramonę ir 2008 m. buvo sukurta rekordiškai daug vaidybinių filmų – net šeši. Tačiau Latvija ir Estija 2008 m. audiovizualinei pramonei išleido atitinkamai 6,14 mln. eurų (Latvija) ir 6,59 mln. eurų (Estija), t. y. daugiau nei dvigubai už Lietuvą.

Paveikslas 0-4 Vaidybinių kino filmų, sukurtų 2003–2007 m., skaičius

Šaltinis: EAO, 2008

Šis nepakankamas Lietuvos kino pramonės finansavimas dar labiau akivaizdus, kai lyginame metinės valstybės paramos kino pramonei dalį, tenkančią vienam gyventojui.

2008 m. Lietuvos audiovizualinei pramonei išleista tik 0,85 euro vienam gyventojui, palyginimui – 2,71 euro Latvijoje ir 5,06 euro Estijoje. Dėl to ir kino gamybos našumas, ir vietos filmų rinkos dalis Lietuvoje yra mažesnė nei lyginamose šalyse. 2008 m. vietos filmų rinkos dalis Lietuvoje buvo 2,7% (2007 m. – 0,3%), Estijoje – 7,6% (2007 m. – 13%), o Latvijoje – 1,9% (2007 m. – 7%).4 Šiuo tyrimu nebandoma teigti, kad įmanoma tiesiog nusipirkti rinkos dalį didinant subsidijas vietos kino pramo-

nei, bet akivaizdu, kad dabartinė nepakankama Lietuvos audiovizualinė produkcija neatitinka lietuviškų filmų paklausos (kaip rodo produkcijos lietuvių kalba sėkmė) ir kad dėl geresnio finansavimo padidėjęs pastatomų filmų kiekis ir/ar kokybė greičiausiai padidintų ir pajamas už bilietus.

Be palyginti mažo bendro finansavimo, kitas svarbus Lietuvos audiovizualinės gamybos sektoriui dalykas yra lėšų paskirstymas projektams. Lentelėje apačioje pateiktos svarbiausios finansavimo kategorijos bei skirtas finansavimas.5

4 Šaltiniai: Cineuropa, 2009; „Baltijos filmai“ („Baltic Films“), 2009; Estijos kino fondas (Estonian Film Foundation), 2009; „BoxOfficeMojo“, 2009.

5 Šiame sąraše nepateikiamos visos finansavimo kategorijos.

27

Lentelė 0-8 Finansavimo paraiškų skaičius ir Kultūros ministerijos finansuoti projektai 2008 m.

Šaltinis: LR kultūros ministerija

Kaip matyti, naujiems projektams skirtas finansavimas kiekvienais metais yra stipriai ribojamas dėl didelio vykdomų projektų skaičiaus, kuriems reikia finansavimo baigiamiesiems darbams ir kuriems teikiamas prioritetas (100% sėkmės). Tokia praktika yra arba jau priimto sprendimo dėl finansavimo rezultatas, kai projektai negauna viso finansavimo iškart ir vėl kreipiasi dėl paramos kitais metais, arba prodiuserių naudojamos taktikos rezultatas, kai jie tikslingai sumažina teikiamos paraiškos sąmatą žinodami, kad kitais metais galės vėl kreiptis dėl likusios finansų dalies.

Dėl tokios praktikos atsirado tradicija filmavimą padalyti į du arba daugiau finansavimo periodų, o jau baigto projekto kokybė ir iš komercinės, ir iš meninės pusės stipriai nukenčia. Tokia sistema kuria gamybos pramonę, kuri išsiskiria iš platesnės rinkos, apsunkina tarptautinį bendradarbiavimą, nes gamybos ciklai atsilieka.

Kitaip nei daugumoje Europos šalių, Lietuvoje nėra regioninio, savivaldybės lygio kino fondo. Tad egzistuoja galimybė regionui ar miestui sukurti tokį kino fondą ir pritraukti nacionalinį ir Europos Sąjungos teikiamą finansavimą (žr. atvejo analizę).

Tarptautinė perspektyva, koprodukcijos, užsienio kompanijų projektai Kaip aprašyta 2 dalyje bei kaip yra ir kituose sektoriuose, Europos kino pramonė vis labiau tampa tarptautine.

Tarptautinis bendradarbiavimas svarbus gaminant brangius vaidybinius filmus ir einant į užsienio rinkas. Be to, didėjanti koprodukcinių rinkų institucionalizacija Europoje (pvz., koprodukcinės rinkos Berlyne, Roterdame ar Taline) rodo, kad dar niekada nebuvo taip paprasta ir finansiškai naudinga ieškoti partnerių koprodukcijai, kaip dabar.

Lietuva dalyvauja „MEDIA“ programoje nuo 2003 m.; 2005 m. ji pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Estija ir Latvija dėl bendro atstovavimo „Baltijos filmų“ („Baltic Films“) vardu Baltijos šalių kino ir videofilmų gamybai pagrindinėse rinkose bei kino ir videofilmų gamybos plėtrai Baltijos šalyse. 2007 m. Lietuva tapo paskutine Batijos šalimi, prisijungusia prie Europos kino paramos fondo „Eurimages“.

28

Nepaisant šių įsipareigojimų ir Kino įstatyme pabrėžtos koprodukcijų reikšmės, sektoriaus atstovų nuomone, patyrę Lietuvos prodiuseriai nėra suinteresuoti koprodukcijomis, o dauguma jaunų prodiuserių supranta tarptautinės praktikos svarbą ir ieško koprodukcijų galimybių.

Tyrimo respondentų nuomone, viena iš prodiuserių tarptautinių ambicijų nebuvimo priežasčių yra ta, kad koprodukcijos, o ypač „mažumos“ sąlygomis (angl. minority coproduction), gauna nepakankamą valstybės finansavimą.

Dėl šių priežasčių prodiuseriai teikia pirmenybę nacionalinėms finansavimo iniciatyvoms, kurios reikalauja mažiau pastangų nei sudėtingi koprodukcijos sandoriai, net negarantuojantys finansavimo.

Vietinės kino finansavimo galimybės yra dar viena kliūtis Lietuvių prodiuseriams, besidomintiems koprodukcija.

Kadangi Europos koprodukcijos programos yra paremtos abipusiškumo principu (finansai pasidalijami lygiomis dalimis tarp prodiuserio šalies ir koprodukcijos agentūros šalies), Lietuvos prodiuseriai yra nepatrauklūs užsienio prodiuseriams dėl nepakankamo finansinio indėlio. Nepalankumas „mažumos“ koprodukcijoms ypač paliečia jaunus prodiuserius, kurie galėtų labai daug gauti iš bendradarbiavimo su patyrusiais užsienio prodiuseriais ir užmegzti ryšius būsimai karjerai. Lietuva labiausiai linkusi bendradarbiauti su didesnėmis Europos šalimis (ypač Prancūzija, Vokietija, Ispanija ir Skandinavijos valstybėmis), ir labai nedaug koprodukcinės veiklos vyksta su artimiausiomis Baltijos kaimynėmis.

Lietuva išnaudoja nuo sovietinių laikų išlikusią gamybos infrastruktūrą. Lietuvos kino studijos kasmet sėkmingai pritraukia nemažai TV filmų (ypač britų ir vokiečių), reklamos, muzikinės videoklipų ir kino gamybos produkcijos („Požemių drakonai“, „Kalnietis“ („Highlander“), taip pat koprodiusuoja vietos gamybą (pvz., „Nereikalingi žmonės“ ar „Nuodėmės užkalbėjimas“).

Pagrindinis pranašumas, dėl kurio užsienio prodiuseris perkelia gamybą į Lietuvą, yra nedidelė kvalifikuoto techninio personalo kaina. Tačiau Lietuvai, kaip pigios gamybos šaliai, tenka vis labiau konkuruoti su šalimis, siūlančiomis

ne tik pigią gamybą, bet ir finansines lengvatas (pvz., Vengrijoje suteikiama 20% nuolaida kino mokesčiui). 2008 m.

Lietuvos kino studijos veikla sulėtėjo, bet 2009 m. atidarius naują gamybos kompleksą tikimasi pakilimo.

Atvejo analizė. Vengrijos mokestinių lengvatų sėkmė 2004 m. Vengrijos vyriausybė įvedė 20% mokesčio lengvatą kino gamybai (žr. lentelės apačioje). Pagrindiniai šios programos sukūrimo motyvai buvo „[…] padidinti Vengrijoje pastatomų (iš dalies ar visiškai) filmų skaičių, sustiprinti Vengrijos audiovizualinę pramonę, padidinti šalies gamybinius pajėgumus ir šiame sektoriuje dirbančių specialistų skaičių, taigi sukurti teigiamą poveikį visai ekonomikai“ („Film Hungary“, 2007).

Lentelė 0-9 Filmų, pasinaudojusių mokesčio lengvata Vengrijoje, skaičius

Lentelė 0-10 Užsienio išlaidų didėjimas dėl mokesčių lengvatų (mln. eurų)

Šaltinis: Strategics, 2007, p. 93

4.3 Mokymai ir edukacija Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) yra pagrindinis audiovizualinio sektoriaus profesionalų rengėjas Lietuvoje.

LMTA kiekvienais metais baigia apie 12 režisūros studentų, 12 operatorių ir 12 prodiuserių. Konsultacijose dalyvavę sektoriaus atstovai kukliai įvertino dabartinį studijų LMTA lygį. Pati akademija savo Strateginės veiklos plane 2008– 2010 m. nurodo, kad dėl „nuolatinio nepakankamo finansavimo“ nukenčia jos konkurencingumas tarptautinėje meninio ugdymo rinkoje.

Ne į diplomą orientuotų mokymų audiovizualino sektoriaus profesionalams Lietuvoje nėra, išskyrus „MEDIA Desk Lietuva“ organizuojamus mokymus. Nepakankamos profesinio švietimo galimybės iš dalies kompensuojamos darbine praktika, bet stabdo neturinčių universitetinio pasirengimo asmenų tobulėjimą gana mažoje pramonės šakoje.

Nuo 2007 m. „Skalvijos“ kino centras organizuoja trumpus kursus vidurinių mokyklų moksleiviams, bet, pašnekovų nuomone, Vyriausybė turėtų sukurti geresnę struktūrą kino edukacijai ir medijų raštingumui mokyklose kelti.

Atsižvelgiant į Lietuvos audiovizualinio sektoriaus dydį, naudingiausias būdas paslaugų teikimui gerinti būtų artimesnis bendradarbiavimas su kitų Baltijos šalių švietimo įstaigomis, pavyzdžiui, su Baltijos kino ir medijų mokykla („Baltic Film and Media School“) Taline.

29

Atvejo analizė. Danijos ir Jungtinės Karalystės gebėjimų strategijos audiovizualiniam sektoriui Pagrindinė kiekvieno sektoriaus strategija produktyvumui ir konkurencingumui kelti yra darbuotojų gebėjimų ugdymas. Tačiau projektų pagrindu veikiančiose pramonės šakose kompanijų investavimo į mokymus ir gebėjimų ugdymą iniciatyvos yra ribotos, nes laisvai samdomi darbuotojai projektui pasibaigus išeis dirbti kitur. Tad mokymasis ir tobulėjimas tampa paties laisvai samdomo specialisto reikalu, o jis dažnai nepajėgia apmokėti profesionalių mokymų ir pasitenkina žiniomis, įgytomis dirbant. Tokia sunki padėtis būdinga audiovizualiniam sektoriui, kur dominuoja mažos kompanijos ir net nuolatiniai darbuotojai retai gali dalyvauti profesionaliuose mokymuose. O mažose pramonės šakose, kurioms būdinga nereguliari darbinė apkrova su ilgomis pauzėmis tarp darbų, specialistai netgi neturi pakankamai galimybių mokytis iš savo darbo. Tokia padėtis neigiamai veikia šakos produktyvumą ir kenkia jos konkurencingumui ir iš meninės, ir iš komercinės pusės.

Pripažindamos, kad investavimas į žmonių gebėjimus yra vienas iš ekonominės vertės kėlimo būdų, dauguma Europos šalių savo audiovizualinei pramonei sukūrė gebėjimų (gebėjimų skatinimas ankstyvoje stadijoje) ir įgūdžių (galimybės specialistams tobulinti savo įgūdžius) strategiją.

Danijos kino institutas Danijoje sukūrė „Gebėjimų tobulinimo grandinę“ – pagalbinę sistemą, kuri labai prisidėjo prie Danijos kino pramonės sėkmės, ši pramonės šaka 2008 m. padidino savo nacionalinės rinkos dalį iki rekordinių 33%, t. y. 28 filmų, iš kurių 6 buvo koprodukcijos. Gebėjimų tobulinimo grandinės idėja yra puoselėti medijų raštingumą nuo pat ankstyvų mokyklos metų, teikti stiprius medijų ir kino mokymus kino mokyklose ir kitur, skatinti pradedančius kino kūrėjus per „Naujojo Danijos ekrano“ paramos programą.

JK vyriausybė sureagavo į tobulėjimo galimybių audiovizualinėse pramonės šakose trūkumą įkurdama specialią tarybą „Skillset“, kuri rūpinasi televizijos, kino, radijo, interaktyvių medijų, animacijos, kompiuterinių žaidimų, įrenginių, fotografijos ir leidybos gebėjimų ir įgūdžių ugdymo skatinimu. „Skillset“ remia asmenis ir įmones, pradedančiųjų mokymus, atestuoja mokymų kursus ir teikia medijų pramonei profesines paslaugas.

4.4 Plačiajuostės jungtys, užsakomosios vaizdo paslaugos (VOD) ir skaitmeninis kinas Lietuva, kurioje yra apie 40% namų ūkių su prieiga prie interneto, šiuo metu atsilieka nuo euro zonos vidurkio, t. y. 50% (žr. lentelę apačioje).

Lentelė 0-11 Namų ūkiai, turintys prieigą prie interneto (Lietuva ir lyginamos šalys, %)

Šaltinis: Eurostat, 2009

Naudojimasis plačiajuostėmis jungtimis leidžia filmus platinti internetu. Užsakomosios vaizdo paslaugos (VOD) yra besiformuojanti rinka, pritraukianti nemažai naujų komercinių operatorių: pirmiausia internetinio ryšio tiekėjus, telekomunikacijų kompanijas ir transliuotojus, taip pat prodiuserius ir platintojus, gavusius valstybės finansavimą.

VOD yra viena iš „MEDIA“ finansuojamų iniciatyvų, skirtų Europos filmų platinimo internetu skatinimui. Šiuo metu VOD rinkai būdinga daug konkuruojančių verslo modelių, skirtingai traktuojančių nuosavybės teises, skaitmeninių teisių vadybą ir skaitmeninį platinimą.

30

Dėl rinkos naujumo trūksta istorinių duomenų, kuriais nuosavybės teisių turėtojai galėtų remtis planuodami galimas pajamas iš platinimo internetu. Be to, daugelis nuosavybės teisių turėtojų nuogąstauja, kad platinimas internetu gali užgožti DVD nuomą ir pardavimus – rinką, kuri suprantama ir lengviau kontroliuojama nei lengvai piratavimui pasiduodantis interneto turinys. Būsima VOD rinka greičiausiai pasiūlys vartotojams didesnį filmų pasirinkimą („ilgos uodegos“ efektas), taip propaguodama įvairovę ir lietuvišką kiną, kuris retai rodomas kino teatruose, per televiziją ir išleidžiamas DVD. Tačiau dėl piratavimo ir dėl abejonių, ar VOD nesutrukdys rinkos dalyvių planų pa-

didinti jų pajamas kitokiu perteikimu (skirtingomis formomis ir įvairiose teritorijose), dabartinė audiovizualinės pramonės finansavimo struktūra yra stipriai įsitvirtinusi į tradicinės pramonės struktūras. Todėl audiovizualinis sektorius nebūtinai sugebės išlaikyti VOD teises derybose dėl finansinių sandorių ir šiuo metu finansuotojai yra mažai suinteresuoti jas palaikyti steigiant naujas VOD įmones.

Dar neaišku, ar atsiras lietuviška VOD programa (pvz., bendradarbiaujant su visuomeniniu transliuotoju), ar Lietuvos audiovizualinė pramonė konsoliduotoje rinkoje bus aptarnaujama užsienio operatoriaus (viena Lietuvos gamybos kompanija – „Tremora“ – yra „MEDIA“ remiamos įmonės „Onlinefilm.org“ partnerė). Kadangi DVD pardavimai ir nuoma niekada nebuvo pagrindinis Lietuvos kino platintojų pajamų šaltinis, sėkmingas VOD panaudojimas gali būti tikėtinas ne uzurpuojant egzistuojančias rinkas, bet prie platintojo veiklų pridedant naują pajamų šaltinį.

VOD augimas Lietuvoje ateityje turėtų būti mažiau destruktyvus ir labiau papildantis dabartinę platinimo rinką, kaip ir kitose Europos šalyse.

Kaip ir kitose šalyse, tokiose kaip JK, Lietuvos kino prodiuseriai galėtų bandyti įtikinti „Telecom“ operatorius kofinansuoti filmus už filmo platinimą tik internetu ar, padedant transliuotojams, vienu metu pristatyti filmą kino teatruose, per televiziją ir internetu siekiant geresnio reklaminio efekto. Tačiau kol VOD nebus pripažintos kaip stabilus kino pajamų, taip pat ir finansų kinui, šaltinis ir kol jų pajamų modeliai nebus nusistovėję, VOD neturės didelės įtakos Lietuvos gamybos sektoriui.

4.5 Įtaką Lietuvos kino pramonei darantys veiksniai Pripažinimas Pastarųjų metų filmų pripažinimas vietiniuose ir tarptautiniuose festivaliuose rodo egzistuojantį audiovizualinio turinio iš Lietuvos rinkos potencialą. Lietuviški vaidybiniai filmai ir dokumentika yra labai paklausūs tarptautiniuose festivaliuose, beveik visada priimami į žinomiausius tarptautinius festivalius, tokius kaip Kanai, Venecija ar Berlynas.

Nors tam tikras „retenybės“ motyvas padeda lietuviškiems filmams patekti į festivalius, jų atrinkimas yra ir pripažinimo bei meninio vientisumo požymis. Sėkmingi pastarųjų metų projektai yra režisieriaus Sauliaus Drungos filmo „Anarchija Žirmūnuose“ „MEDIA“ naujųjų talentų prizo laimėjimas 2007 m. bei Inesos Kurklietytės apdovanojimas už geriausią režisūrą (filmas „Varnų ežeras“) Olimpijos kino festivalyje.

Kaip jau minėta, lietuviško kino rinka pačioje Lietuvoje yra nedidelė. Tačiau vietos juostų sėkmė kino festivaliuose, tokiuose kaip „Kino pavasaris“, rodo, kad egzistuoja dar neišnaudota filmų lietuvių kalba rinka.

Kinematografija Lietuva turi senas kinematografijos tradicijas, stipri vizualioji pusė, visų pašnekovų nuomone, yra pagrindinis lietuviškų filmų bruožas. Dalis apklaustųjų išreiškė susirūpinimą dėl protų nutekėjimo, nes profesionalūs aktoriai ir techninis personalas gali palikti šalį dėl prastų gamybos sąlygų. Daug Lietuvos režisierių yra ir kino režisieriai, o Kinematografininkų sąjunga yra stipriausia profesinė Lietuvos kino institucija. Jos svarbą pramonei iliustruoja faktas, kad ji yra vienintelė Kino tarybos šalis, turinti tris atstovus. Palyginimui – kino gamintojai turi tik vieną atstovą, o jų asociacija dar tik kuriasi.

Dokumentinis kinas Dokumentinis kinas yra Lietuvos audiovizualinės pramonės stiprybė. Lietuva turi gilias sėkmingas dokumentinio kino tradicijas, kurias galėtų iliustruoti Arūno Matelio filmas „Prieš parskrendant į Žemę“, pripažinimą pelnę Audriaus Stonio darbai, televizinė koprodukcija „Vabzdžių dresuotojas“, kurią parėmė ir platino partneriai Lenkijoje, Japonijoje, Olandijoje, Suomijoje, Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Estijoje ir Šveicarijoje. Dokumentinio kino gamyba yra pigesnė nei vaidybinio. Tad šis lietuviškas audiovizualinis gaminys galėtų konkuruoti su kitų Europos šalių produkcija. Be abejonės, lietuviška dokumentika lenkia Europos valstybių dokumentinį kiną gamybinės kokybės atžvilgiu, nes Lietuvoje vis dar įprasta šio žanro filmus filmuoti 35 mm kino juosta, tuo tarpu Europoje šiam tikslui naudojamas pigesnis ir praktiškesnis skaitmeninis HD formatas.

Ribota prieiga prie rinkos Nepaisant šių galimybių, Europos audiovizualinis sektorius yra iš esmės suformuotas kultūrinių ir lingvistinių preferencijų pagrindu, o Lietuva yra maža kalbinė rinka.

Lietuviško siužeto ir lietuvių kalba kiną kuriančios kompanijos Lietuvoje sunkiai surenka pakankamą auditoriją net pristatymams. Dėl to Lietuvos kino sektorius primena amatinę gamybą, kur mažos kompanijos dažnai dirba su vienu projektu kelerius metus. Be to, kaip ir visos Europos, Lietuvos kino pramonėje dominuoja stiprios vertikaliai integruotos Holivudo studijos. Ši ribota prieiga prie rinkų ir sektoriaus marginalizacija yra dominuojantys ir lemiantys Lietuvos kino pramonę veiksniai.

Nepakankamas audiovizualinis tarpsektorinis bendradarbiavimas Nemažai sektoriaus atstovų silpnus Lietuvos visuomeninės televizijos ir kino gamybos sektoriaus ryšius įvardijo kaip labai svarbų Lietuvos kino pramonei faktą. Daugumoje Europos šalių visuomeniniai transliuotojai privalo investuoti tam tikrą savo biudžeto dalį į vietos vaidybinių filmų kūrimą. Lietuvoje nacionalinis transliuotojas LTV investuoja į lietuviškus filmus tik natūra, t. y. aprūpina gamybą įranga ir transportu. LTV nenoras finansiškai investuoti į 31

kiną gali būti pateisinamas paties transliuotojo finansine padėtimi, nes LTV yra vienas mažiausiai finansuojamų nacionalinių transliuotojų Europoje, surenkantis savo nevyriausybinį biudžetą iš 20% mažos kalbinės rinkos dalies. Antra, vieno mūsų pašnekovų teigimu, transliuotojo teisių rinkos vertė Lietuvos rinkoje yra labai maža – geriausiu laiku rodomų kokybiškiausių televizijos šou gamybos kaštai siekia apie 30 000 eurų, o JAV filmo turinio transliavimo teisės dar pigesnės.

Priešingai nei daugumoje Europos valstybių, kur prodiuseriai yra aktyvūs tiek televizijoje, tiek kine, Lietuvos prodiuseriai retai peržengia kito sektoriaus ribas. Artimesnis abiejų sektorių bendradarbiavimas galėtų būti abipusiai naudingas ir skatinamas bendromis iniciatyvomis (pvz., jaunų talentų dramos serialas).

Mažas lietuviško kino matomumas Apklaustųjų nuomone, dar vienas Lietuvos kino pramonės trūkumas yra mažas matomumas kino teatruose, televizijoje ir viešajame gyvenime nepaisant auditorijos poreikio.

Buvo įvardyta nemažai su šia problema susijusių priežasčių: nuo mažo pastatomų filmų skaičiaus, nepakankamo kino kritikų dėmesio Lietuvos žiniasklaidoje, nepakankamo išprusimo medijų srityje, kino bei kultūrinės edukacijos mokyklose stokos iki specializuoto Lietuvos kino centro, kuris galėtų būti lietuviškas kino pramonės centras, nebuvimo. Planuojama nemažai iniciatyvų, tokių kaip Talentų apdovanojimai Lietuvos prodiuseriams, kurios turėtų pagerinti šiandieninę lietuviško kino padėtį.

Mokymai ir edukacija Mokymai ir profesinis švietimas buvo įvardyti kaip silpna Lietuvos kino pramonės vieta, o LMTA – kaip neatitinkanti reikalingo mokymo poreikio. Be to, mūsų nuomone, dėl akademijos praktikos rengti kino režisierius su daugiametėmis pertraukomis, o ne nuosekliai, tam tikru laikotarpiu susidaro specialistų perteklius, apsunkinantis absolventų kelią į pramonę. Programų režisūros/prodiusavimo debiutantams trūkumas padėtį dar labiau pablogina, nes dabartinis finansavimo mechanizmas nepalankus pradedantiesiems vaidybinių filmų režisieriams, studentams paliekama maža pasirinkimo galimybė – įsidarbinti televizijoje arba reklamos srityje. Galiausiai labai ribotos tolesnio tobulėjimo galimybės įsitvirtinusiems kino profesionalams (išskyrus „MEDIA Desk“ teikiamas galimybes) dar labiau komplikuoja Lietuvos pastangas išlaikyti jos pramonės profesionalumo lygį. Aktyvesnis bendradarbiavimas su mokymus teikiančiomis institucijomis ir iniciatyvomis ES, o ypač su specializacija Baltijos šalims, galėtų sukurti įvairesnę mokymų ir švietimo pasiūlą (žr. 4.3).

Scenarijaus plėtojimas Kaip nurodė beveik visi pašnekovai, nuolatinė Lietuvos kino pramonės problema yra aukštos kokybės scenarijų ir 32

gebėjimų juos rašyti trūkumas. Ši problema iš dalies kyla dėl to, kad scenarijų rašymas iki šiol nebuvo įtrauktas į svarbiausias LMTA Teatro ir kino katedros studijų programas, ir tik 2009 m. numatyta sustiprinti scenarijų rašymą (įkuriant atskirą studijų programą). Kai kurių apklaustųjų nuomone, LMTA iki šiol atsisakydavo mokyti scenarijaus rašymo technikos ir struktūros kaip atskiros studijų programos dalies, labiau skatindama režisuojančius studentus tapti scenaristais. Stipriai orientuodamasi į autorinę mokyklą LMTA patenka į unikalią poziciją tarp Europos ir tarptautinių kino mokyklų, kurios visos turi scenarijaus rašymo programas kartu su režisūros programomis, akcentuodamos, kad tai yra išskirtinis gebėjimas, reikalaujantis tiek pat pasiruošimo, kiek ir kitos disciplinos. Kita kokybiškų scenarijų trūkumo Lietuvoje priežastis yra nepakankama scenarijų rašymo mokomoji literatūra lietuvių kalba. Ši problema labai riboja tolesnį audiovizualinio sektoriaus profesionalų tobulėjimą.

Nepaisant to, savikritiški sektoriaus atstovai pripažino, kad nepakankami vietos ištekliai neužkerta kelio prodiuseriams ieškoti scenarijų rašymo profesionalų konsultacijų užsienyje, kaip yra plačiai praktikuojama kitose šalyse.

Valstybės parama audiovizualinei pramonei Nemažai apklaustų sektoriaus atstovų kaip Lietuvos kino pramonės augimo ir sėkmės kliūtį paminėjo palyginti mažą valstybės paramą ir valstybinio finansavimo paskirstymo sistemą Lietuvoje. Pirma, sistema kritikuotina dėl jos palankumo įsitvirtinusiems prodiuseriams ir nepalankumo pramonės naujokams. Dėl to jauni prodiuseriai nelabai linkę teikti paraiškas Kino tarybai savo vardu ir kartais prašo patyrusių kolegų leisti kreiptis dėl finansavimo jų vardu. Taip kuriamas užburtas ratas, kur žinios, kaip parengti gerą paraišką, ir svarbūs tinklai lieka sprendimus priimančių pareigūnų rankose, o jauni talentai tampa dar labiau nuo jų priklausomi. Antra, kai kurie pašnekovai taip pat kritikavo dabartinę sistemą dėl to, kad ji neskatina prodiuserių ieškoti koprodukcinio finansavimo ar alternatyvių investicinių šaltinių, nes paraiškoms dėl valstybės finansavimo reikia mažiau pasirengimo ir nereikalaujama sudėtingo platinimo ir pristatymo bei reklamos plano. Taip dėl prodiuserių ir režisierių komercinių ambicijų stokos atsiranda nei festivaliuose, nei tarp žiūrovų pasisekimo neturintys filmai.

Efektyviausiai veikiančios Europos paramos kinui institucijos, tokios kaip Danijos kino institutas (Danish Film Institute), teigia, kad meninę ir komercinę sėkmę įmanoma suderinti.

Tad vienas iš šių institucijų reikalavimų filmo projektui, siekiančiam gauti finansavimą, yra kokybiškas rinkodaros ir išnaudojimo planas. Atsižvelgiant į apklaustųjų išsakytus priekaištus, kad projektų vertinimo komisija nepakankamai akcentuoja užsienio finansavimo šaltinių naudą, reikėtų pasakyti, kad iš dalies tai yra reakcija į vadinamąsias „fiktyvias koprodukcijas“, kai prodiuseris paraiškoje dėl finansavimo teigia turintis koprodukcijos partnerį, bet gavus finansavimą jokia reali koprodukcija nevyksta. Trečia, sek-

toriaus atstovai kritikavo dabartinį sprendimo priėmimo dėl finansavimo procesą kaip nepatikimą, neturintį stiprių prioritetų, vertinantį paraiškas ne pagal kokybę, o pagal prodiuserių tinklų turimą įtaką. Ketvirta, tyrimo dalyviai vienbalsiai sutarė, kad vienas kvietimas per metus teikti paraiškas yra nepakankamas ir ypač suvaržo tuos prodiuserius, kurie turi derinti kitų tarptautinių finansavimo šaltinių terminus koprodukcijos ir „MEDIA“ finansavimui gauti.

33

34

35

5. Lietuvos dalyvavimas Europos finansavimo programose 5.1 „MEDIA“ programa Apžvalga6 „Per pastaruosius 16 metų „MEDIA”, ES paramos Europos audiovizualinei pramonei programa, parėmė tūkstančių filmų parengiamuosius darbus ir platinimą bei mokymus, festivalius ir propagavimo projektus visame kontinente.

Per 2001–2006 m. daugiau nei pusė milijardo eurų buvo skirta 8 000 projektų iš daugiau nei 30 šalių.“ Nauja „MEDIA 2007 programa (2007–2013 m.)“ yra ketvirtoji daugiametė programa, veikianti nuo 1991 m. (buvusios programos) ir turinti 755 mln. eurų biudžetą. Pagrindiniai programos tikslai:

• stiprinti Europos audiovizualinį sektorių, atspindintį ir gerbiantį Europos kultūrinį identitetą ir paveldą;

• didinti Europos audiovizualinių kūrinių platinimą Europos Sąjungoje ir už jos ribų;

• stiprinti Europos audiovizualinio sektoriaus konkurencingumą lengvinant finansavimo gavimą ir propaguojant skaitmeninių technologijų taikymą. „MEDIA 2007“ sudaro penkios veiklos kryptys.

Profesionalų mokymai „MEDIA“ tęstinių mokymų schema remia paneuropinių mokymų tinklų kūrimąsi, padedantį audiovizualinės pramonės profesionalams kelti savo kompetenciją tarptautinėje rinkoje. „MEDIA“ vidaus mokymų schema siekia intensyvinti mainus ir bendradarbiavimą tarp kino/ audiovizualinių mokyklų ir universitetų bei audiovizualinės pramonės. Tai turėtų skatinti studentų ir dėstytojų bendradarbiavimą ir mobilumą Europoje bei palengvinti studentų integraciją į profesinį sektorių.

Kino filmų ir audiovizualinių programų propagavimas, įskaitant paramą kino festivaliams „MEDIA“ teikiama finansinė parama įvairiais būdais skatina Europos nepriklausomų prodiuserių ir platintojų dalyvavimą geriausiuose Europos ir tarptautiniuose renginiuose bei propaguoja europinius kūrinius didžiosiose tarptautinėse rinkose. Kasmet „MEDIA“ programos paramą gauna daugiau nei šimtas Europos festivalių, garsėjančių ypač turtinga ir įvairia Europos filmų programa, darbu su publika bei kino profesionalais.

Bandomieji projektai Be to, „MEDIA 2007“ programa per tam tikras schemas skatina naujausių technologijų ir praktikų taikymą programos paramos gavėjų veikloje (pvz., VOD, skaitmeninis kinas).

5.1.1 Vieno kūrinio projekto parengiamųjų darbų finansavimas Lietuvos prodiuseriai, dalyvaujantys „MEDIA“ programoje nuo 2003 m., dėl įvairių priežasčių vis dar nepakankamai efektyviai naudojasi „MEDIA“ teikiama parengiamųjų darbų finansavimo galimybe. Pirmame 2008 m. „MEDIA“ kvietimo teikti paraiškas konkurse tik vienas Lietuvos projektas („Saula“, kompanija „Artbox“) gavo 24 150 eurų paramą, daug mažiau nei lyginamose šalyse, kur Latvijai skirta 208 012 eurų, Estijai – 139 187 eurų, Slovėnijai – 91 447 eurų. Šiame kontekste Lietuva pasirodė prasčiausiai visoje lyginamų valstybių grupėje atsižvelgiant į prašytos finansuoti ir gautos sumos santykį.

Gamybos projektų parengiamieji darbai „MEDIA Plus“ programa skiria lėšų nepriklausomiems Europos audiovizualinių projektų su europine dimensija prodiuseriams pradinėje ir jau gamybos stadijose. Lėšos skiriamos audiovizualinių ir interaktyvių kūrinių prodiuseriams projekto parengiamųjų darbų, finansavimo ir televizinės gamybos išlaidoms padengti.

Kino filmų ir audiovizualinių programų platinimas „MEDIA“ skatina Europos audiovizualinių darbų platinimą įvairiose programoje dalyvaujančiose šalyse. Parama teikiama Europos filmų platintojams, Europos pardavimų agentams ir Europos DVD leidėjams. „MEDIA“ taip pat remia Europos audiovizualinių darbų platinimą kitais dviem lygiais: parama kino teatrams (skatinti kino teatrų, rodančių Europos filmus, bendradarbiavimą) bei TV transliavimui.

36

6

Ši informacija pateikta „MEDIA“ programos tinklalapyje http://ec.europa.eu/information_society/media/index_en.htm

Lentelė 0-12 „MEDIA“ paraiškos parengiamiesiems darbams ir skirtos sumos (Vieno kūrinio projektas) 2008 m., eurais

Šaltinis: „MEDIA Desk Lietuva“, 2009

Būtina paminėti, kad tas pačias šalis parengiamųjų darbų finansavimo konkursuose sėkmė lydi skirtingai (2006 m.

Slovėnijos sėkmės rodiklis siekė 63%, Estijos – 43%, Latvijos – 96%, Lietuvos – 14%). Paskutiniame finansavimo

konkurse (2008 m. gruodis) Lietuvos rezultatai pagerėjo: Uljanos Kim studijos projektui „Dvyniai“ buvo suteikta 25 000 eurų, o UAB „Artbox“ projektui „Santa“ – 21 742 eurai.

Lentelė 0-13 2008 m. gruodžio konkurso rezultatai: finansuoti vieno kūrinio parengiamieji darbai

Tačiau, kaip matyti iš lentelės viršuje, Lietuvos atveju 2008 m. pirmo kvietimo teikti paraiškas konkurso rezultatai negali būti pateisinti tiesiog „blogais metais“. Lietuva dėsningai

atsilieka nuo Latvijos ir Estijos, kurios per pastaruosius penkerius metus gavo daugiau kaip keturis kartus didesnes sumas parengiamiesiems darbams nei Lietuva.

Lentelė 0-14 „MEDIA“ skirtos sumos 2001–2008 m. vieno kūrinio ir projektų paketo parengiamiesiems darbams

Šaltinis: „MEDIA“ programos, 2009; „MEDIA Desk Lietuva“, 2009, duomenys

37

Pirmam 2008 m. „MEDIA“ kvietimo teikti paraiškas konkursui Lietuva pateikė mažiau projektų nei, pavyzdžiui, Latvija ir Slovėnija (žr. lentelę apačioje). Konkurencijai dėl „MEDIA“ paramos kasmet vis didėjant, nuolatinį Lietuvos atsilikimą nelengva paaiškinti. Statistika rodo, kad Lietuvos pateiktų projektų kokybė nebuvo pakankama paramai gauti.

Lentelė 0-15 „MEDIA“ parengiamųjų darbų finansavimui 2008 m. pateiktų projektų skaičius

Šaltinis: „MEDIA Desk Lietuva“, 2009

Tyrimo metu apklausti sektoriaus atstovai nurodė šias galimas silpnų paraiškų priežastis:

• prodiuserio patirties ir/arba profesionalaus požiūrio stoka,

• neaiškiai parengiamųjų darbų ir gamybos požiūriu veikianti pramonės struktūra: dėl nepakankamo parengiamųjų darbų finansavimo nacionaliniu lygiu ir iš dalies dėl painių/uždelstų gamybos ciklų,

• scenarijaus rašymo gebėjimų trūkumas, trukdantis pasinaudoti parengiamųjų darbų finansavimo galimybe,

• silpna arba jokios paramos iš nacionalinio finansavimo institucijų siekiant gauti „MEDIA“ finansavimą,

• ribotas nacionalinis finansavimas, apsunkinantis koprodukcijos partnerių paiešką Europoje.

Kaip nurodė kai kurie pašnekovai, Lietuvos paraiškų vieno kūrinio parengiamųjų darbų finansavimui skaičius artimoje ateityje gali sumažėti, nes Lietuvos prodiuseriai, negavę finansavimo kelis kartus iš eilės, nedės pastangų toliau rengti paraiškas.

5.1.2 Projektų paketo finansavimas ir interaktyvių kūrinių finansavimas Dėl palyginti nedidelės Lietuvos audiovizualinės pramonės ir negausių operatorių Lietuvos prodiuserių paraiškų dėl projektų paketo finansavimo iki šiol nelydėjo sėkmė. Kaip iliustruoja lentelė apačioje, Lietuva yra vienintelė šalis

tarp lyginamųjų, per pastaruosius trejus metus „MEDIA“ finansavimui nepateikusi nė vienos paraiškos.

Lentelė 0-16 „MEDIA“ projektų paketo parengiamųjų darbų finansavimas 2006–2008 m.

Lietuvos žaidimų pramonę sudaro vienas pagrindinis dalyvis – įmonė „Ivolgamus“. Šiuo metu joje dirba apie 40 žmonių Vilniuje, be to, dar veikia studija Buenos Airėse, Argentinoje. Kompanija anksčiau svarstė galimybę teikti paraišką „MEDIA“ dėl finansavimo, bet nusprendė neieškoti

38

Šaltinis: „MEDIA DeskLietuva“, 2009

subsidijų ir šiuo metu veikia tik komerciniu pagrindu.

Dėl mažos Lietuvos pramonės „MEDIA“ teikiama parama interaktyvių kūrinių finansavimui iki šiol nebuvo pasinaudota.

Atvejo analizė. Parama žaidimų sektoriui

„MEDIA“ programa remia interaktyvių kūrinių kompiuterių, interneto, mobiliųjų telefonų žaidimų konsolėms parengiamuosius darbus, įskaitant kišeninius prietaisus bei naujo formato sprendimus skaitmeninei televizijai, internetui ar mobiliajai įrangai, kur svarbu interaktyvumas ir naratyviniai elementai.

Kitaip nei kino pramonėje, žaidimų pramonėje skirtumas tarp parengiamųjų darbų ir gamybos etapo ne toks aiškus: parengiamieji darbai paprastai baigiami tuomet, kai leidėjas garantuoja lėšas gamybai. Konsolės atveju „parengiamieji darbai“ gali reikšti pirmuosius 5 viso projekto procentus, o mobiliojo žaidimo projektas turi būti 50–90% atliktas iki leidėjo sprendimo. Žaidimo gamybos išlaidos varijuoja priklausomai nuo platformos ir gali siekti nuo kelių tūkstančių mobiliojo telefono žaidimui iki 2–3 mln. eurų vidutiniam konsolės žaidimui ir net daugiau nei 20 mln. eurų populiariausiam. 2007 m. pirmos dienos „Xbox Game Halo 3“ žaidimo pardavimai vien tik JAV siekė 170 mln. dolerių.

Tai rodo, kad kai kurie žaidimai gali nurungti net ir pelningiausius Holivudo filmus. Žaidimų gamyba yra labai pelninga veikla, stabilesnė už filmų gamybą, įdarbinanti kūrybinius darbuotojus ilgesniam laikui. Nemažai šalių, tokių kaip Kanada ir Prancūzija, pradėjo taikyti mokesčių lengvatas žaidimų gamybai bandydamos pritraukti kompanijų iš pažengusių žaidimų pramonės (pvz., JK ir JAV). Europoje, Norvegijoje ir Danijoje, veikia žaidimų pramonei skirtos finansavimo programos.

5.1.3 TV transliacijos finansavimas

„MEDIA“ parama transliavimui per televiziją skirta skatinti nepriklausomas Europos audiovizualinės pramonės įmones gaminti kūrinius (meninius, kūrybinės dokumentikos ar animacinius filmus), kurie sujungtų bent tris transliuotojus (pageidautina daugiau) iš skirtingų šalių narių.

Lietuvos prodiuseriai tris kartus gavo finansavimą transliavimui: „Studijai 2“ skirta 30 000 eurų dokumentiniam filmui „Tas, kurio nėra“, „ARTetai“ – 148 000 eurų serijiniam filmui „42“ ir „Filmų era“ gavo 118 000 eurų kūrybinės dokumentikos filmui „Vabzdžių dresuotojas“.

Lentelė 0-17 „MEDIA“ transliavimo finansavimas

Šaltinis: „MEDIA Desk Lietuva“, 2009 m. (skaičius skliausteliuose reiškia pateiktų duomenų neatitikimą)

Iš „MEDIA“ transliavimo schemos Lietuva gavo panašias sumas, kaip ir Latvija bei Estija. 2008 m. Lietuvos audiovizualinė pramonė teikiama galimybe nepasinaudojo.

39

5.1.4 Platinimas „MEDIA“ programa siūlo keletą įvairių paramos schemų kino platintojams. Atrankinė paramos schema skirta mažiausiai penkių Europos platinimo kompanijų grupėms, užsiimančioms tarptautiniu Europos filmų platinimu.

Automatinė parama suteikiama Europos platintojams, ketinantiems investuoti į filmų iš kitų Europos šalių koprodukciją ir platinimą.

Atvejo analizė. „MEDIA“ pagalba platinimui Jei ne „MEDIA“ finansavimas, pirmaujantis platintojas „ACME“ nebūtų pajėgęs sudubliuoti Europos filmo „Artūras ir minimukai“ („Arthur and the Minimoys“) bei sumokėti paskutinės „Asterikso“ („Asterix“) franšizės įmokos. Įvietinimas padėjo „ACME“ statyti šiuos dubliuotus Europos vaidybinius filmus šalia „Disney“ ir „DreamWorks“ filmų ir ženkliai prisidėjo prie jų sėkmės. „Skalvijos“ kino centras, neseniai prisijungęs prie platintojų rinkos, ketina rinktinei auditorijai pristatyti specializuotus filmus naudodamas 1 ar 2 filmo kopijas. Neseniai pristatytam Estijos režisieriaus Ilmaro Raago filmui „Klasė“ („Klass“) centras gavo 1 500 eurų „MEDIA“ atrankinės platinimui skirtos paramos. Bendradarbiaujant su jaunimo pagalbos linija „Jaunimo linija“ filmas sulaukė TV dėmesio ir rado tikslinę mokinių ir mokytojų grupę – per 13 savaičių filmą pamatė daugiau kaip 5 000 žiūrovų.

Lietuvos platintojus lydėjo „MEDIA“ paramos platinimui sėkmė. Ypač sekėsi ne kartą finansuotiems nepriklausomam platintojui „ACME“ ir „Skalvijos“ kino centrui. 2008 m. kino platintojai iš „MEDIA“ iš viso gavo 145 129 eurų:

100 629 eurų per automatinę paramos schemą („ACME“ ir „Skalvijos“ kino centras) ir 44 500 eurų per atrankinę paramos schemą („ACME“, „Skalvijos“ kino centras, „Forum Cinemas“ ir „FINKINO YO“).

Lentelė 0-18 „MEDIA“ skirtas finansavimas platinimui (atrankinė schema) 2008 m.

Lietuva gavo didžiausią iš Baltijos šalių finansavimą tiek per atrankinę, tiek per automatinę paramos schemas.

Atvejo analizė. Ateities platinimo įvairovė pavojuje 2008 m. „Skalvijos“ kino centrui per „MEDIA“ automatinę paramos schemą skirta 16 000 eurų atsižvelgiant į centro Europos filmų platinimo praktiką. Pagal šią schemą, organizacija iki 2009 m. spalio privalo investuoti lėšų į naujus Europos filmus. Lietuvos auditorija jau įprato prie Europos filmų įvairovės ir galimybės rinktis, bet „Skalvijos“ atveju tokia galimybė atsidūrė pavojuje, nes kino centras neturi filmų platinimui būtino papildomo finansavimo. Todėl „Skalvijos“ kino centras turės grąžinti Europos paramą, ir tai yra žingsnis atgal Lietuvos audiovizualiniame gyvenime.

Kitose mažose valstybėse, tokiose kaip Austrija, Vengrija ar Šiaurės Airija, panašios problemos paskatino mažų fondų atsiradimą „arthouse“ filmams platinti. Tokių schemų – nebrangios ir efektyvios valstybės priemonės įvairovei kino teatruose puoselėti – galimybė taip pat svarstoma Latvijoje ir Estijoje.

40

Lentelė 0-19 „MEDIA“ skirtas finansavimas platinimui (automatinė schema) 2003–2008 m.

5.1.5 Festivaliai, rodymas, propagavimas Labai populiarus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ (daugiau kaip 50 000 žiūrovų) pirmą kartą gavo „MEDIA“ programos paramą 2003/2004 m. (10 000 eurų) ir pakartotinai 2007 m. (25 000 eurų). 2008 m. pirmą kartą buvo finansuotas „Kino aljanso“ festivalis „Scanorama“ (20 273 eurų).

Šaltinis: „MEDIA“ programos, 2009; „MEDIA Desk Lietuva“, 2009 duomenys

Estijoje Talino „Juodųjų naktų kino festivalis“ („Pimedate Ööde Filmifestival“) gauna „MEDIA“ paramą nuo 2004 m. (vidutiniškai po 35 000 eurų). Latvijoje „MEDIA“ finansavo tarptautinį kino festivalį „Baltijos perlas“ („Baltic Pearl“) bei tarptautinio kino centro festivalį „Film Forum Arsenals“. Slovėnijoje „MEDIA“ remia Liublianos tarptautinį kino festivalį.

„Skalvijos“ kino centras 2008 m. gavo „MEDIA“ finansavimą (13 831 eurų) kaip „Europa Cinema“ tinklo narys. 2009 m. šio tinklo nariu tapo ir kino centras „Garsas“.

Lentelė 0-20 „MEDIA“ remiami festivaliai Latvijoje ir Estijoje

Šaltinis: „MEDIA Desk Lietuva“, 2009

Ir Talino „Juodųjų naktų kino festivalis“, ir „Arsenāls“ kino festivalis pritraukia panašaus dydžio auditoriją, kaip ir „Kino pavasaris“, bet Estijos festivalis trunka 10 dienų ilgiau ir parodo daugiau filmų nei kiti du festivaliai.

Lietuva dar negavo paramos per „MEDIA“ propagavimo schemą, nes neturi filmų mugės ar kito į kino rinkos plėtrą orientuoto renginio. Latvijoje per šią schemą„MEDIA“ remia

Rygos „Baltijos jūros forumą“ („Baltic Sea Forum“) (2007 m.

40 000 eurų; 2008 m. 47 679 eurų). Estijoje „MEDIA“ finansuoja Taline vykstantį „Baltijos kino renginį“ („Baltic Film Event“), kuris nuo 2004 m. iš viso gavo 135 000 eurų, o 2008 m. parama išaugo iki 45 000 eurų.

41

5.1.6 Mokymai „MEDIA“ programa per Pradinio profesinio mokymo schemą nuo 2003/2004 m. remia Vilniuje vykstančią „Vasaros MEDIA studiją“. Nuolatinė parama rodo „Vasaros MEDIA studijos“ sėkmę nepaisant didelės konkurencijos šioje finansuojamoje srityje. „Vasaros MEDIA studija“ yra tarptautinis kasmetinis intensyvus trijų savaičių renginys, suburiantis pažangius kino specialybių studentus ir geriausius profesionalus iš įvairių kino mokyklų ir audiovizualinės pramonės intensyviam teoriniam ir praktiniam darbui.

Projektą koordinuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademi-

ja, jo pagrindiniai partneriai – Helsinkio politechnikos universitetas STADIA (Suomija), Bulgarijos nacionalinė teatro ir kino akademija NAFTA ir Latvijos kultūros akademija.

Tyrime dalyvavę sektoriaus atstovai labai gerai įvertino šį vienintelį tokio pobūdžio mokymų renginį Lietuvoje. „MEDIA Desk Lietuva“ 2007 m. baigė stipendijų individualiems mokymams administravimą. Tyrime dalyvavę sektoriaus atstovai apgailestavo dėl stipendijų programos užbaigimo ir vylėsi, kad ji bus pratęsta.

Lentelė 0-21 „MEDIA“ parama mokymams

Šaltinis: „MEDIA Desk Lietuva“, 2009

5.1.7 Parama pardavimų agentams, bandomiesiems projektams, I2I Per Naujųjų technologijų schemą „MEDIA“ programa tęsia paramos teikimą bandomiesiems projektams siekdama, kad „Europos audiovizualinio sektoriaus dalyviai taikytų ir naudotų pažangiausias informacijos ir komunikacijos technologijas“. Tačiau per šią schemą finansavimo negavo nė viena iš šiame tyrime lyginamų šalių, nes jos neturi stipraus audiovizualinės pramonės pagrindo. Taigi šiuo atveju dominuoja stambesnės kino pramonės, pavyzdžiui, Prancūzijos, Vokietijos ar Ispanijos.

Tas pat pasakytina apie Pardavimų agentų paramos bei I2I schemas, kurios nėra aktualios mažoms šalims, nes jose nėra tinkamų įmonių.

5.2 „MEDIA Desk Lietuva“ „MEDIA Desk Lietuva“ („MEDIA“ programų biuras) buvo įteigtas Vilniuje 2003-aisiais. Kaip ir kitų „MEDIA“ biurų, jo pagrindinis tikslas yra informuoti Lietuvos audiovizualinio sektoriaus profesionalus apie „MEDIA“ teikiamos paramos galimybes, įvairias finansavimo schemas bei dalyvavimo konkursuose sąlygas. „MEDIA Desk“ skatina dalyvavimą mokymuose, festivaliuose ir mugėse, konsultuoja pildant paraiškas, organizuoja seminarus ir kitus renginius.

Dauguma apklaustųjų nuolat lankosi „MEDIA Desk“ renginiuose ir išreiškė pageidavimą, kad biuras tęstų savo veiklą papildydamas ją scenarijų rašymo, prodiusavimo, koproudiusavimo, finansavimo, platinimo ir rinkodaros mokymais.

42

Visi pašnekovai patikino, kad yra gerai informuoti apie „MEDIA“ programą per pastovius tiesioginius kontaktus su „MEDIA Desk“ arba gaudami informaciją per naujienlaiškius ar tinklalapį. Tyrime dalyvavę sektoriaus atstovai yra patenkinti „MEDIA Desk“ teikiama informacija apie mokymų galimybes, jų turimos žinios apie Europos mokymų programas, tokias kaip „SOURCES“ ar „EAVE“, yra pakankamos.

Vis dėlto buvo paminėtos dvi sektoriaus dalyvių grupės, kurias „MEDIA Desk“ informacija ne visuomet pasiekia.

Pirmoji grupė – audiovizualinio sektoriaus profesionalai, dirbantys transliavimo srityje, ir potenciali tikslinės informacinės kampanijos auditorija. Kita grupė – Lietuvos žaidimų pramonės atstovai, kurie žino apie„MEDIA“ teikiamą paramą, bet iki šiol pasyviai dalyvavo audiovizualinės pramonės parengiamųjų darbų programose. Šią kategoriją sudaro du pogrupiai: jau sektoriuje įsitvirtinę veikėjai ir pradedantieji, besidomintys sektoriumi ir ketinantys pradėti veiklą. Pirmojo pogrupio atstovams praverstų asmeninės konsultacijos, pagilinsiančios jų žinias apie finansavimo schemas bei leisiančios apsvarstyti „MEDIA“ finansavimo poreikį. Antrosios grupės atstovus, planuojančius steigti kompanijas interaktyviems kūriniams kurti, identifikuoti sunkiau. Šią tikslinę grupę įmanoma pasiekti per informacines kampanijas bendradarbiaujant su specializuotų mokymų organizatoriais ir aukštojo mokslo institucijomis.

5.3 Dalyvavimo „MEDIA“ programoje kliūtys Dauguma apklaustųjų nurodė, kad jie nesikreipia į „MEDIA“ finansavimo dėl „MEDIA“ paraiškų teikimo konkursams sąlygų. Ypač reikalavimas, kad teikianti paraišką gamybos kompanija turėtų bent vienų metų patirtį ir bent vieną išplatintą filmą, buvo įvardytas kaip kliūtis jauniems ir padedantiems Lietuvos rinkos prodiuseriams.

Tai džiuginantys Lietuvos audiovizualinę pramonę rezultatai. Lietuva moka apie 150 000 eurų kasmetinį „Eurimages“ nario mokestį ir apie 300 000 eurų atgauna per skirtą finansavimą. Tačiau kyla abejonių, ar ši sėkmė lydės ir toliau, nes antrais finansavimo metais iš Lietuvos buvo pateiktas tik vienas projektas.

Kitas barjeras siekiant gauti „MEDIA“ finansavimą parengiamiesiems darbams yra susijęs su mokesčiais Lietuvoje.

Kaip sakė pašnekovai, Lietuvos mokesčių reguliavimo institucijos šiuo metu ketina išankstinius pardavimus televizijoms traktuoti kaip pajamas, o ne finansinių lėšų šaltinį.

Toks klaidingas išankstinių pardavimų finansų sąvokos interpretavimas taptų didele kliūtimi prodiuseriams, teikiantiems „MEDIA“ paraiškas dėl transliavimo finansavimo. Šiuo atveju „MEDIA“ biuras Lietuvoje galėtų padėti vietos audiovizualinei pramonei teikdamas informaciją apie tai, kaip išankstiniai pardavimai yra traktuojami kitose Europos šalyse.

Platintojų atstovai paminėjo reikalavimą atlikti auditą kiekvienai gautai subsidijai kaip kliūtį siekiant gauti finansavimą per atrankinę platinimo schemą. Jų teigimu, nežinomybė, kada ir kiek paramos bus suteikta, bei brangaus audito organizavimas dažnai sukelia papildomų problemų siekiant gauti „MEDIA“ finansavimą nedideliam filmų pristatymui.

Pašnekovai, kuriems nepasisekė gauti „MEDIA“ paramos, užsiminė, kad jie nelabai suinteresuoti dar kartą teikti paraišką. Tokiu atveju labai svarbu individualiai padiskutuoti su nesėkmę patyrusiais paraiškovais apie jų paraiškos kokybę.

Galiausiai kaip didžiausios kliūtys siekiant gauti „MEDIA“ paramą buvo paminėti nacionalinių finansavimo programų ypatumai, ypač vienas kvietimas per metus teikti paraiškas finansavimui, bei nepakankama parama „MEDIA“ finansuojamiems projektams.

5.4 „Eurimages“ fondas 2007 m. gegužės mėn. Lietuva tapo 33-iąja Europos Tarybos kino koprodukcijos, platinimo ir viešo rodymo fondo „Eurimages“ nare. 2008 m. Lietuva pateikė 3 projektus „Eurimages“ fondui, iš kurių 2 gavo paramą: UAB „Tremora“ su Vokietijos partneriu gavo 160 000 eurų filmui „Artimos šviesos“, o „Vilanimos filmų studija“ ir jos Latvijos partneris „Rija Films“ – 350 000 eurų animaciniam filmui „Zelta Zirgs“ („Aukso žirgas“, „Golden Horse“).

43

Atvejo analizė. „Vabzdžių dresuotojas“ – Lietuvos „MEDIA“ biuro sėkmės istorija, susidūrusi su finansų problemomis ir mokesčių inspekcija „Vabzdžių dresuotojas“ yra tarptautinis dokumentinis filmas apie lėlininką Vladislavą Starevičių (1882–1965), nustebinusį Europos (ir Amerikos) ankstyvojo kino žiūrovus savita unikalia animacijos metodika, kurios niekam taip ir neatskleidė. Laikytas genijumi, jis užaugo Kaune, vėliau dirbo Prancūzijoje ir Rusijoje. „Vabzdžių dresuotojo“ režisierė ir prodiuserė Rasa Miškinytė seniai norėjo Starevičių pristatyti šiuolaikinei auditorijai ir projekto idėją brandino beveik 9 metus, kol „MEDIA Eurodoc“ programos suteiktas finansavimas jai leido įgyvendinti savo sumanymą 2003–2004 metais. „MEDIA“ parama parengiamiesiems „Vabzdžių dresuotojo“ darbams garantavo Lietuvos kultūros ministerijos finansavimą bei tarptautinės koprodukcijos partnerių ir transliuotojų susidomėjimą.

Filmas buvo finansuotas ir per „MEDIA“ TV transliacijos schemą, jis iki šiol teberodomas festivaliuose Lenkijoje, Latvijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Estijoje, Taivane, Irane, Bulgarijoje, JK, buvo demonstruotas Japonijoje, Švedijoje ir Olandijoje.

Be sėkmės ir galimybės pristatyti Lietuvos istoriją ir kultūrą pasaulio žiūrovams, „Vabzdžių dresuotojas“ patyrė ir didelių finansinių sunkumų dėl kelių priežasčių.

Pirma, kadangi Lietuvos bankai nenorėjo suteikti projektui paskolos net ir pateikus sutartis su „MEDIA“, Lietuvos kultūros ministerija bei transliuotojų patvirtinimo raštus, prodiuserė turėjo kurį laiką gamybą finansuoti savomis lėšomis. Padėties nepagerino ir tai, kad „MEDIA“ pervedinėjo pinigus dalimis, t. y. 30% po sutarties pasirašymo, 20% po tarpinės ataskaitos pateikimo ir likusius 50% po galutinės ataskaitos pateikimo. Dėl problemų su koprodiuseriais galutinė ataskaita nebuvo pasirašyta, nors filmas ir buvo baigtas. Tad prodiuserė turėjo atidėti mokėjimus už paslaugas bei filmo gamyboje dalyvavusių žmonių darbą. Bankams teikiama informacija (pvz., iš Kino centro) apie kino finansavimo riziką ir galimybes galėtų padėti išspręsti tokias problemas ateityje (kai „MEDIA“ finansavimas projektui yra garantuotas, bankai turėtų pripažinti, kad kredito neapmokėjimas mažai tikėtinas ir suteikti paskolą).7 Kita „Vabzdžių dresuotojo“ bėda susijusi su Lietuvos mokesčių inspekcija, kuri netikėtai išankstinius filmų pardavimus priskyrė apmokestinamoms pajamoms, o ne gamybos lėšų šaltiniui. Kadangi „Vabzdžių dresuotojas“ yra pirmas tokio pobūdžio Lietuvos projektas, susijęs su sudėtingomis „MEDIA“ finansavimo struktūromis, tikėtina, kad ateityje Lietuvos mokesčių reguliavimo institucijos pakeis savo požiūrį ir pasitelks geriausias Europos praktikas. Tačiau be institucinės paramos, kurią, pavyzdžiui, galėtų teikti Kino centras informuodamas valdžios institucijas apie kino finansavimo sudėtingumą, visos pramonės interesų atstovavimas paliekamas vienam naujoviškai dirbančiam prodiuseriui ir be jokio finansinio atlygio.

44

7

Bankų paskolų gavimas gamybai gali tapti didele kliūtimi mažesniems audiovizualinio sektoriaus dalyviams, net jei jie turi platintojų ir valstybės finansuotojų garantijas. Kadangi problema tendencingai didėja kartu su įtampa kreditų rinkose, valstybinė kreditavimo programa audiovizualiniam sektoriui tampa būtinybe.

45 45

46

47

6. Išvados ir rekomendacijos 6.1 Lietuvos operatorių dalyvavimas ES finansavimo programose Lietuvos operatorių dalyvavimas„MEDIA“ programoje ir„Eurimages“ fonde atnešė sektoriui keleriopą naudą, įskaitant sėkmingų projektų plėtojimą ir gamybą, pramonės profesionalumo augimą bei ES kino rinkos dalies perėmimą Lietuvos kino teatruose. Tačiau, kaip pabrėžiama tyrime, Lietuvos audiovizualinė politika šiuo metu nėra palanki nei koprodukcijai, nei prodiuserių dalyvavimo Europos finansavimo programose aktyvumui skatinti. Kitose Europos šalyse gamybai, gavusiai „MEDIA“ paramą, yra sudaromos palankios kofinansavimo per nacionalines programas sąlygos, o Lietuvoje ši praktika ne visuomet taikoma.

Sistema, kuri motyvuotų prodiuserius užsiimti koprodukcijomis ir/ar kreiptis į „MEDIA“ dėl finansavimo ir kuri atsižvelgtų į tarptautinių partnerių paieškos ir bendradarbiavimo ypatumus (pvz., vieno per metus kvietimo teikti paraiškas problema) sukurtų Lietuvai papildomos vertės:

• suteikdama mokymosi ir apsikeitimo žiniomis galimybę Lietuvos audiovizualinės pramonės profesionalams,

• suteikdama galimybę gerinti Lietuvos tarptautinį įvaizdį,

• skatindama prodiuserius efektyviau pasinaudoti „MEDIA“ teikiamomis finansavimo galimybėmis,

• padėdama prodiuseriams ieškoti finansavimo ir užsienio investicijų per koprodukciją, kartu keliant gamybos vertę ir konkurencingumą. Šie punktai turėtų tapti Lietuvos audiovizualinio sektoriaus prioritetais. Jei Lietuvos audiovizualinė pramonė augs, jos nacionalinės paramos struktūra turi būti sutvarkyta taip, kad operatoriams būtų kuo lengviau gauti papildomą finansavimą europiniu lygiu. Padedami „MEDIA“ biuro Lietuvoje, audiovizualinio sektoriaus profesionalai turi visas galimybes eiti pirmyn ir rengti sėkmingas paraiškas „MEDIA“ finansavimui.

6.2 Audiovizualinių įgūdžių ir gebėjimų ugdymo strategijos poreikis Pastaruosius du dešimtmečius kino kūrėjų energingumas ir idealizmas buvo varomoji Lietuvos kino pramonės jėga. Šiai kino profesionalų ambicijai palaikyti reikia suformuoti aiškią įgūdžių ir gebėjimų strategiją, kuri būtų skirta ir pradedantiesiems.

Pirma, kino kūrėjams turėtų būti suteikta galimybė tobulinti savo talentą ir gebėjimus. Nė vienas apklaustas sektoriaus atstovas nebuvo patenkintas šiuo metu egzistuojančia mokymų pasiūla Lietuvoje. Tai rodo, kad Lietuvos audiovizualinei pramonei reikia strategijos, nukreiptos į kokybę ir/arba mokymų trūkumą. Tai patvir48

tina ir didelė „MEDIA“ teikiamų mokymų paklausa ir populiarumas. Atitinkamai institucijai, tokiai kaip Kino centras, galėtų būti pavesta surinkti informaciją apie įgūdžių trūkumą pramonėje ir skirti finansavimą toms sritims, kuriose šis trūkumas didžiausias, pavyzdžiui, scenarijų rašymui. Reikėtų paskatinti Lietuvos muzikos ir teatro akademiją įvertinti jos teikiamą lavinimą ir struktūrą atsižvelgiant į realius sektoriaus poreikius. Intensyvesnis bendradarbiavimas su užsienio kino mokyklomis būtų labai pageidautinas.

Be šių didelių veiksmų, galima imtis mažesnių priemonių kokybiškų scenarijų trūkumo problemai spręsti:

• pasirūpinti, kad svarbiausia literatūra apie scenarijų rašymą atsirastų lietuviškai,

• padėti Lietuvos prodiuseriams įvertinti scenarijaus kokybę, esant reikalui, pasitelkiant profesionalius konsultantus iš užsienio,

• kino kūrėjams sukurti internetinę priemonę su nuorodomis į daugybę medžiagos scenarijų rašymo tema,

• gilinti Lietuvos audiovizualinės pramonės supratimą, kad drama ir scenarijaus rašymas skiriasi nuo režisūros; aktualizuoti Lietuvos audiovizualinės pramonės rašytojo/režisieriaus profesionalumo kėlimo klausimą,

• akcentuoti scenarijaus plėtotę bendrame projekto vystymo (parengiamųjų darbų) procese,

• gerinti bendradarbiavimą su mokymus organizuojančiomis ir aukštojo mokslo institucijomis, susijusiomis su audiovizualiniu sektoriumi Baltijos šalyse, pavyzdžiui, Baltijos kino ir medijų mokykla Taline („Baltic Film and Media School“).

Be to, kino profesionalai turėtų būti skatinami dalyvauti „MEDIA“ remiamose mokymų programose, tokiose kaip „SOURCES“ ir „EAVE“. Per konsultacijas paaiškėjo, kad buvusių šių mokymų dalyvių požiūris į savo projektų plėtojimą tapo profesionalesnis, jie iš šių mokymų turėjo neginčijamos naudos.

Galiausiai jauniems kino kūrėjams reikia suteikti galimybę pademonstruoti ir tobulinti savo talentą. Lietuva šiuo metu neturi nacionalinės finansavimo programos pradedantiems, debiutuojantiems ar antrą filmą statantiems režisieriams ir prodiuseriams, o esanti sistema palankesnė jau žinomiems režisieriams ir įsitvirtinusioms bei daug ryšių turinčioms gamybos kompanijoms. Finansavimo skyrimo tvarka turėtų būti peržiūrėta ypač atkreipiant dėmesį į galimybes jauniems kino kūrėjams, kad būtų išvengta pašnekovus gąsdinančio Lietuvos talentų „protų nutekėjimo“.

6.3 Lietuvos audiovizualinio sektoriaus strategijos įvertinimas Siekdama sukurti vientisą ir klestintį audiovizualinį sektorių, kuris įtiktų Lietuvos auditorijai ir kartu propaguotų šalies kūrybinį potencialą Europoje ir užsienyje, šalis turi dar kartą įvertinti savo požiūrį į sektoriaus rėmimą. Toks požiūris turėtų būti sistemiškesnis, jungiantis kultūrinius, socialinius bei ekonominius argumentus, kurie susiję su turizmu, prekyba bei sektoriaus ryšiais su kitomis pramonės šakomis. Lietuvos kino ir žaidimų sektoriai galėtų būti svarbūs skatinant kūrybiškumą ir užimtumą, o apie tai labai mažai užsimenama audiovizualinėse strategijose.

Kuriant tokią strategiją turėtų būti atsižvelgta į nemažai veiksnių.

Pirma, reikia pripažinti, kad jei Lietuva nori išlaikyti audiovizualinę pramonę, bus reikalinga vienokia ar kitokia valstybės parama, nes Lietuvos audiovizualinių priemonių kompanijoms pirmiausia lemta veikti mažoje kalbinėje rinkoje. Tačiau, kaip buvo nuolat pabrėžiama šiame tyrime, mažai šaliai su tokia išskirtine kultūra ir kalba gyvybiškai svarbu propaguoti savo audiovizualinę kultūrą ir skatinti kurti istorijas, kurios būdingos Lietuvos kasdieniam gyvenimui. Tokia logika paremtas valstybės dalyvavimas audiovizualinėje pramonėje daugumoje ES šalių prisideda prie Europos unikalaus kūrybiškumo ir gebėjimo keistis.

Tačiau, mūsų manymu, siekiant padidinti lietuviškų filmų rinkos dalį valstybės parama turėtų būti optimaliausia.

Lietuvos pajamos už bilietus per pastaruosius kelerius metus stipriai padidėjo ir, atidarius naujus kino teatrus, augimo tikimasi ateityje. Tačiau lietuviški filmai šiuo metu nepajėgūs užimti žymią šios augančios rinkos dalį iš dalies dėl mažo per metus sukuriamų filmų skaičiaus ir dėl to, kad kai kurie filmai net nuo pradžių nesiekė, kad juos pamatytų kuo daugiau žiūrovų. Todėl Lietuvos žiūrovai bilietams išleidžia mažai pinigų.

Vis dėlto, kaip parodė kai kurių filmų lietuvių kalba ir dubliuotos animacijos sėkmė, yra didelis produkcijos lietuvių kalba poreikis, šiuo metu nepatenkinamas. Audiovizualinė politika turėtų suteikti galimybę vietinėms kino kompanijoms reaguoti į šį poreikį ir paremti kokybiško turinio pasakojimų, artimų Lietuvos auditorijos gyvenimui, gamybą ir platinimą (sėkmingų filmų patirtis rodo, kad įmanoma įgyvendinti abu kriterijus). Jei norime, kad kino kūrėjai galvotų apie būsimą auditoriją, skirstant finansavimą reikėtų daugiau dėmesio teikti projekto reklamos ir platinimo planui.8

edukacijos mokyklose strategijos kūrimo. Be to, paramos programos „arthouse“ filmų platinimui sukūrimas padėtų auditorijai formuoti Europos ir vietos filmų poreikį.

Iš ekonominės pusės, Lietuvos audiovizualiniam sektoriui reikėtų pasvarstyti, ar dabartinės apimties pramonė yra perspektyvi ir ar ji pajėgi pateisinti lūkesčius su esamu finansavimu. Kaip rodo neformalūs šio tyrimo metu surinkti duomenys, šiandieninis finansavimas neužtikrina efektyvios ir nuoseklios pramonės struktūrų veiklos. Nėra nei pakankamo našumo kvalifikuotai gamybinei bazei sukurti ir išlaikyti, nei pakankamai konkurencingos produkcijos rinkoms, būtinoms tokiems produktams. Be to, ydinga praktika praėjusių metų filmų projektus finansuoti iš šių metų biudžeto reiškia, kad per paskutinius metus padidėjęs finansavimas Lietuvos pramonei realiai atitenka apyvartoje jau esančiai produkcijai, o ne naujiems projektams. Šiame tyrime nekeliami nerealūs lūkesčiai, ir mes manome, kad padidintas valstybės finansavimas galėtų ženkliai pagerinti šiandieninę nedidelę lietuviškų filmų vietos rinkos dalį. Tai savo ruožtu pakeltų audiovizualinio sektoriaus komercines pajamas ir, nors nedaug, sumažintų audiovizualinės prekybos deficitą.9 Apskritai paramos audiovizualinėms kompanijoms Lietuvoje didinimas nebūtinai reiškia valstybės lėšų netekimą, nes jos sugrįžtų naujų darbo vietų ir audiovizualinio sektoriaus bei susijusios pramonės apyvartos pavidalu.

Galiausiai Lietuvos, kaip vietos užsienio produkcijai filmuoti, patrauklumas padidėtų sukūrus „Filmas Lietuvoje“ tinklalapį, pristatantį filmavimo šioje šalyje pranašumus, reprezentuojantį pramonę ir teikiantį kontaktinę informaciją gamybos ir filmavimo aikštelių paieškai. Dauguma suinteresuotų pritraukti užsienio gamybą šalių (pvz., Estija) turi tokius kontaktinius taškus – naudingą priemonę išorės investicijoms pritraukti, dažniausiai veikiančią nacionaliniame kino centre.

Kalbant apie Lietuvos žaidimų sektoriaus plėtrą, atnaujinta šalies audiovizualinė strategija turėtų apimti ir šį naują sektorių, kuris sparčiai auga ir yra labai ambicingas, taigi turi du svarbius veiksnius ateities sėkmei.

Kalbant apie paklausą, kaip jau užsiminta ankstesnėje dalyje, lietuviškų filmų auditorija gausėtų gilinant žiūrovų, ypač jaunesniųjų, kino žinias. Pradėti reikėtų nuo kino

8

Alternatyva galėtų būti automatinė kino finansavimo schema sėkmingiems projektams.

9 Ženkliai padidėjęs finansavimas vidutiniškai padidintų vietos rinkos dalį iki 5% pajamų už bilietus, t. y. papildomais 300 000 eurų audiovizualiniam sektoriui per pajamas už

bilietus, o prekybos deficitą sumažintų tokia pačia suma.

49

Pabaiga Dauguma tyrimo respondentų išreiškė susirūpinimą, kad kultūros reikšmė bus sumenkinta finansinės krizės metu ir ateinančiais metais patirs stiprų valstybės paramos sumažėjimą. Gyvybingos vietos kultūrinės aplinkos išlaikymas, kaip teigiama šiame tyrime, yra gyvybiškai svarbus kūrybiškos, demokratiškos ir dinamiškos visuomenės puoselėjimui, ypač tokiose mažose šalyse kaip Lietuva ir ypač neramiu ekonominių ir socialinių transformacijų metu. Be to, gyvybingo kino sektoriaus nauda yra ir

50

kultūrinė, ir ekonominė. Kinas yra aukštos pridėtinės vertės ekonominė veikla, ir gerai finansuojama, stipri vietos audiovizualinė pramonė galėtų tapti puikiu atspirties tašku ekonominiam augimui ir inovacijoms kituose sektoriuose. Kaip rodo Suomijos pavyzdys šio tyrimo pradžioje, šiandienos finansinė krizė turėtų būti vertinama ne kaip valstybės paramą audiovizualiniam sektoriui kvestionuojantis veiksnys, bet kaip dar viena priežastis jį palaikyti.

Priedai Kino turizmo atvejų analizės Šiaurė-Pa de Kalė: „Sveiki atvykę pas šti“ (Nord-Pas-de-Calais: „Bienvenue chez les Ch’tis“) Prancūzų filmas „Sveiki atvykę pas šti“ („Bienvenue chez les Ch’tis“), remtas CRRAV, buvo pristatytas 2008 m. vasarį. Dany Boono režisuotas filmas yra antras pagal surinktas pajamas už bilietus filmas Prancūzijos istorijoje. Kino sėkmė iškart paveikė Šiaurės-Pa de Kalė (Nord-Pas de Calais) regiono Prancūzijoje įvaizdį, nes čia vyksta didžioji filmo veiksmo dalis. Turistų skaičius regione padidėjo 30–50%. Daugiausiai naudos gavo Prancūzijos flandrų miestai, jie sulaukė 50% daugiau lankytojų iš kitų Prancūzijos regionų.

Bergo miestą iki 2008 m. liepos aplankė 45 000 žmonių, t.y. dvigubai daugiau nei ankstesniais metais. Aplankiusiųjų Bergo miesto tinklalapį (www.bergues.fr) patrigubėjo po

filmo pristatymo.10 Turistai labai domėjosi ir Armentjeru (Armentières), kur gimė filmo režisierius Dany Boonas.

Filmo sėkmė pravertė ir sūriui „Maroilles“, jo net pritrūkdavo prekybos centruose.

Be to, filmas labai paveikė ir vietinių žmonių susitelkimą, jie pradėjo didžiuotis savo šti tapatybe. Filmas suvaidino svarbų vaidmenį regiono gyventojų tapatumo bei pasitikėjimo jausmui sužadinti. Atlikto tyrimo duomenimis,11 90% vietinių žmonių matė šį filmą, 93% jis patiko ir 70% sutinka, kad regiono įvaizdis pagerėjo.

„Film i Skåne“: „Wallander“, Švedijos detektyvas, pagyvinęs turizmą regione 2004 m. buvo pradėta 13 pilnametražių vaidybinių filmų apie inspektoriaus Wallanderio gyvenimą gamyba. Scenarijus parašytas pagal populiarų Henningo Mankellio detektyvą. Filmuota Istado – inspektoriaus Wallanderio gimtojo miesto – apylinkėse. Žiūrovai, ypač iš Vokietijos, netruko atpažinti miesto vietas filmuose. Kadangi per filmavimą Vokietijos žiniasklaida daug rašė apie inspektorių Wallanderį, Vokietijos žiūrovai tuoj suprato, kad inspektoriaus Wallanderio gimtasis miestas tikrai egzistuoja ir kad galima „išgerti vieną ar kelis bokalus alaus pagrindinio veikėjo pamėgtose kavinėse ir baruose.“ 12 Istado turizmo departamento duomenimis, regione beveik 30% padaugėjo vokiečių turistų. Kitas tyrimas parodė, kad dėl filmo rinkodaros regiono turizmas kasmet pagyvėdavo 1–3%, arba 4–9% per 2006–2008 m., t. y. apie 200 000–500 000 turistų ir 30–75 mln. eurų 2006–2008 m. laikotarpiu.

10 http://www.lavoixdunord.fr/Region/actualite/Secteur_Region/2008/07/30/article_tourisme-bergues-continuea-profiter-dela-ch-ti.shtml 11 TNS Sofres ir „La Voix du Nord” 2009 m. sausio 27 d. tyrimas, apklausta 800 respondentų.

12

Korsås C.-J., „FiImas – kūrybinė pramonė regioniniam augimui ir vystymuisi”, Istadas, Skonė, Švedija.

51

Kiti „MEDIA“ duomenys Lentelė 0-22 Projektai, gavę „MEDIA“ vieno kūrinio projekto parengiamųjų darbų finansavimą

Lentelė 0-23 Visas „MEDIA“ Lietuvai skirtas finansavimas eurais per 2003–2008 m.

Lentelė 0-24 Per „MEDIA“ atrankinę schemą finansavimą eurais gavę platintojai

52

Lietuvos kino įstatymo santrauka 2002 m. kovo 5 d. Kino įstatyme (Nr. IX-752) pateiktos nacionalinio kino nuostatos, reglamentuojamas lietuviškų ir užsienio filmų platinimas ir transliavimas. Įstatymas prasideda terminų „koprodukcija“, „prodiuseris“ ir „filmo gamyba“ apibrėžimais. Jame taip pat pateikiami kriterijai nacionalinei kino produkcijai apibrėžti. Pavyzdžiui, reikia atsižvelgti į tai, kiek filmo turinys atspindi šalies gyvenimą, kultūrą ar tradicijas, ar pagrindiniai veikėjai yra Lietuvos piliečiai. Tam tikrais atvejais koprodukcijos su kitomis šalimis yra laikomos nacionaliniais filmais, o „nacionaliniu kinu“ besąlygiškai laikomas tik lietuvių kalba nufilmuotas filmas (nors kitos kalbos, jei yra scenarijuje, taip pat leistinos).

Įstatymas taip pat numato sukurti instituciją, kuri jį įgyvendins ir atliks tokias funkcijas kaip teisės aktų projektų rengimas ir filmų registro tvarkymas. Jame taip pat numatoma steigti Kino tarybą, turėsiančią patariamąją funkciją.

Atskiras skyrius skirtas kino finansavimui. Finansavimo šaltiniai yra valstybės ir savivaldybių lėšos, nacionalinio kino rėmimo programos ir kita. Galiausiai Įstatyme yra nuostatos dėl kinematografinio paveldo išsaugojimo. Šaltinis: Europos audiovizualinė observatorija (European Audiovisual Observatory), 2009

53

Konsultacijų sąrašas

54

Šaltiniai Australian Film Commission (2006). The economic contribution of a film project – A Guide to Issues and Practice in the Use of Multipliers.

Baltic Films (2009). Facts and Figures.

DFI (2007). Think Tank on European Film and Film Policy. The Copenhagen Report. Copenhagen: DFI. Estonian Film Foundation (2008). Film Distribution 2007. http://www.efsa.ee/public/files/Film%20distribution%202007.pdf [žiūrėta 2009-04-20].

European Audiovisual Observatory (2008). Yearbook 2008.

European Audiovisual Observatory (2008b). Martin Kanzler, M., Newman-Baudais, S. and A. Lange (2008). The circulation of European co-productions and entirely national films in Europe 2001 to 2007. Report prepared for the Council of Europe Film Policy Forum co-organised by the Council of Europe and the Polish Film Institute Kraków, 11–13 September 2008.

European Audiovisual Observatory (2008c). Focus 2008: World Film Market Trends.

Finnish Film Foundation (2009) Ministry of Education supports the Finnish film and audiovisual industry with extra funding of 3 Million Euro. http://www.ses.fi [žiūrėta 2009-04-20].

Film Hungary (2007). The new film tax. http://filminhungary.com/object.ed29a811-0146-4ef1-81ce-202d4be8f428. ivy [žiūrėta 2007-01-17] „MEDIA“ programos tinklalapis http://ec.europa.eu/information_society/media/index_fr.htm MEDIA Plus and MEDIA Training final evaluation – 2007.

Ryan, P. (2003). The Creative Economy: Creative Clusters Key to Knowledge-Based Economy? Marubeni Economic Report Tokyo: Marubeni Corporation Economic Research Institute.

(Strategics) Tavares, R. J. (Eds) (2007). The Insider’s Guide to Film Financing & Film Marketing. Luxembourg: Strategics.

UNESCO (2005). Convention on the Protection and Promotion of the Diversity of Cultural Expressions. Paris, 20 October 2005. http://unesdoc.unesco.org/images/0014/001429/142919e.pdf [žiūrėta 2008 m. rugpjūtį]

55

Užrašams

Informacija apie Europos audiovizualinės paramos programą „MEDIA“ • MEDIA http://ec.europa.eu/information_society/media/index_en.htm • MEDIA Desk Lietuva www.mediadesklithuania.eu 58

59