Zmogus,kuriam nieko nereikejo by UAB Leidykla VAGA

rasa aškinytė

Žmogus, kuriam nieko nereikėjo

vilnius 2013

UDK 821.172-31 Aš-13

Knygos leidimą parėmė Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija

Viršelio dailininkas Zigmas Butautis Maketavo Ernestas Vinickas

Skiriu Gyvenimui

Ši istorija vyko daugybę kartų, bet pabaiga visada buvo vienoda

turinys

Taškas. Aš Žemai

Linija. Aš ir Silvija Žemai 49 Aukštai 69

Trikampis. Aš, Silvija ir trukdžiai Žemai 95 Aukščiau 101 Aukštai 104

(Kvad)r atas. Aš, Silvija, vėl Aš ir knyga Žemai 115 Aukščiau 120 Aukštai 132 Aukščiausiai

138

Žvaigždė. Aš, Silvija, Indėnas, Astra ir Vagis Žemai 155 Aukščiau 156 Aukštai 164 Aukščiausiai 170 Per aukštai, arba taip aukštai, kur nieko nėra

181

Šešiakampis. Aš – Silvija, žemė, vanduo, oras, eteris ir meilės aukuras

Per žemai, arba taip žemai, kur nieko nėra 189 Žemai 190 Aukščiau 193 Aukštai 197 Aukščiausiai 206 Per aukštai, arba taip aukštai, kur nieko nėra 207

taškas Aš

Žemai Na jau ne, šitaip elgtis tikrai negalima. Dabar trys, aš guliu ant kilimo ir nejudu. Žinau, nejudėti negerai, reikia vaikščioti. Bet gulėdamas vaikščioti aš negaliu. Mažas mokėjau, dabar – nebemoku. O turėtų būti atvirkščiai. Daug kas turėtų būti atvirkščiai, bet nėra. Todėl žiūriu pro langą. Langas toks nešvarus, kad net gaila. Gaila, kad kol galėjau vaikščioti, jo nenuvaliau. Žinot, ką jinai padarė? Niekada neatspėsit. Nebegaliu pakęsti to murzino lango, todėl atsikeliu ir nuvalau. Ilgai valau. Nesuprantu, kaip vertikalūs daiktai, kurių niekas niekada neliečia, gali taip išsitepti. Nuvalau ir vėl atsigulu. Guliu ir negaliu pajudėti. Aš neturiu nei rankų, nei kojų. Gal turiu, tik jos ne mano, nes nė vienos negaliu pajudinti. Turiu tik galvą ir nugarą. Esu tuo tikras, nes guliu ilgai, nugarą maudžia, o aš galvoju. Dar turiu lūpas, kurias vis palaižau liežuviu. Ne todėl, kad džiūsta. Tik noriu patikrinti, ar jos dar yra. Skaičiau istoriją apie žmogų, kuris neturėjo lūpų. Tiesiog toks gimė. Jis sakė, kad visą gyvenimą jautėsi nelaimingas. Nė kiek nesistebiu, lūpas turėti tikrai svarbu. Jei imsit mano lūpas, imkit ir mane visą. Aš nenoriu būti padalytas. O ji padalijo. Padalijo mane į prieš tai buvusį ir į tą, kuris prasidėjau, vos ją pamatęs. 11

Stovėjo tarp durų pasišiaušus. Pasakiau „atsiprašau“ ir bandžiau praeiti, o ji paklausė, kodėl atsiprašinėju, gal nujaučiu, kad padarysiu jai ką nors blogo, ir niekur nesitraukė. Tada ją tiesiog pastūmiau. Ji nė kiek nenustebo, tik paklausė, ar už tai ir atsiprašiau. Aš nesuprantu, kodėl ji taip padarė. Kodėl privertė ją įsimylėti. Kai pamačiau pirmą kartą, ji man pasirodė bjauri. Graži, net labai graži, bet visai ne tokia, kokios aš norėjau. Jos oda buvo labai tamsi, rudai mėlyna. Plaukai kvailai nudažyti pusiau baltai. Viena akis tamsesnė už kitą, nors net ir ta šviesesnė pakankamai ruda. Niekada neturėjau merginos rudomis akimis. Negalima suprasti, ką jos galvoja, tik žiūri tom savo anglinėm duobėm, lyg norėtų kažką iš tavęs atimti, per tas skritulines duobes ištraukti, arba atvirkščiai, kažką, ko niekam nereikia, perduoti. Man niekada nepatiko žmonės, kurie man ką nors daro manęs neatsiklausę, ir visai nesvarbu, ar duoda, ar ima. Be to, ji visą laiką šypsojosi. Aš ją pastūmiau, o ji šypsojosi, lyg tik to ir tebūtų norėjusi. Žodžiu, man buvo bjauri. Todėl pastūmiau ir nuėjau. Nieko neatsitiko, nei žaibas trenkė, nei mane kas užhipnotizavo. Tik prisiminiau, kad kambaryje palikau mašinos raktus. O tai reiškė, kad turiu grįžti į vidų. Aišku, ji vėl stovėjo tarp durų. Nežinau, ką darė tas kelias sekundes, kol buvau nusisukęs, bet atrodė dar labiau susivėlusi. Be to, rūkė. Jos lūpos buvo putlios, pirštai ilgi, o rankos pernelyg grakščios. Pagalvojau, kad jeigu jinai mane pabučiuotų, turbūt numirčiau. Kai priėjau, ji pasakė „atsiprašau“, nesupratau, už ką. Turbūt suvokė, kad galėtų mane nužudyti vien bučiniu. Bet turbūt niekada nebūtų to dariusi, nes gaila cigaretės. 12

Jos kaklas buvo toks ilgas, atrodė švelnus, jei paliesčiau, numirčiau. Prisižadėjau niekada to nedaryti. Ji tikrai be reikalo buvo prisikabinusi tiek grandinėlių su visokių spalvų ir dydžių kristalo burbulais. Gal ir ne kristalo, nežinau. Koks skirtumas, vis tiek ant jos kūno visi burbulai atrodė tamsesni, nei buvo iš tikrųjų. Pakėliau vieną pažiūrėti. Atitrauktas nuo jos kristalas pasidarė ryškiai raudonas, perregimas, lyg praradęs atramą. Nemėgau daiktų, kurie tarsi neturėjo esmės, todėl paleidau karoliuką. Jis buvo toks sunkus, kad atsitrenkęs į jos krūtinę barkštelėjo. Nesupratau, kam jai reikia ant savęs susikabinti šituos stiklus. Neabejoju: ji žino, kad suteikia jiems gyvybę, kad be jos jie – niekas. Bet juk negalima visko, kas be tavęs tampa beprasmiai, visą laiką nešiotis su savimi. Pagalvojau, kad turbūt ji yra labai geras žmogus, nes be jokio pasipriešinimo esmę suteikė ir man, padarė mane dar vienu dirbtiniu kristalu, kuris, atskirtas nuo jos, tampa neryškus, peršviečiamas ir niekam nereikalingas. Turbūt prieš ją stovėjau gana ilgai, nes ji baigė vieną ir prisidegė kitą cigaretę. Tada priėjo ir mane pastūmė. Taip netikėtai, kad vos nepargriuvau. „1:1“, – pasakė. Ir įėjo į vidų. Man labai norėjosi persverti rezultatą savo naudai. Atkeršyti, parodyti, kas stipresnis. Ir ją paliesti. Priversti ją vėl paliesti mane. Bet ji dingo, niekaip negalėjau suprasti, kur. Pabandžiau ieškoti, nors sau sakiau, kad vaikštau be jokio tikslo, tiesiog šiaip sau. Kiek žinau, be tikslo vaikščioti neuždrausta. Ieškoti – irgi. Ar neuždrausta rasti – nežinau.

Antrą kartą ją pamačiau po kokių pusės metų, eilinę dieną. Kai atsikėliau, buvo dar tamsu. Nemačiau, kur einu, užlipau ant kažko ir tą kažką sutraiškiau. Nė kiek nebuvo gaila, tegu nesimėto, kur nereikia. Meluoju, iš tikrųjų man buvo labai gaila. Gaila, kad taip padariau. Aš visą laiką visus mindžiau, ir dėl to savęs nekenčiau. Nekenčiau, kad laikau save už juos geresniu, ypatingesniu, labiau vertu meilės ir pripažinimo. Aš sumindžiau savo brolį. Jis nebuvo mano tikras brolis. Mano mama susirado kitą vyrą, kai man buvo penkeri. Mama buvo labai graži, ir nors jos viena koja trumpesnė už kitą, tai jai netrukdė, priešingai, suteikė ypatingo seksualumo. Aš niekada nemėgau savo mamos ir visada jos gėdijausi. Kad ir labai mylėjau, buvau priverstas pripažinti, kad ji ne tik miegojo su visais vyrais iš eilės (nors tai ir ne mano reikalas), bet dar ir buvo visiškai kvaila. Nežinau, kodėl jai Dievas nedavė nieko – nei grožio, nei proto. Paaugęs sužinojau apie kompensavimo teoriją. Bet ir po to nesupratau, ką jai Dievas davė, kad galėtų kompensuoti tai, ko neturi. Mama sakė, kad mane. Nemanau, kad esu bent ko nors vertas. Todėl motinos noras mane sudievinti man buvo dar vienas jos kvailumo įrodymas. Niekada nenorėjau būti toks, kaip ji, deja, buvau. Toks pat negražus, be to, miegojau su visomis moterimis. Kaip ir ji negalėjau gerai ištarti „r“ garso, mano ausys buvo nesimetriškos ir kreivas dešiniosios rankos nykštys. Kai man buvo penkeri, Dievas nutarė dar kartą apdovanoti mano motiną – atsiuntė jai liesą ir visada prakaituotą, bet labai

taupų ir mokantį rašyti eiles vyrą. Jis buvo toks pat kvailas, kaip ir motina, nors ir daug geriau suprato, kas vyksta pasaulyje. Vyras ėmė nuolat kartoti, kad jei ne šiemet, tai kitąmet tikrai gaus Nobelio premiją. Bet kitais metais gavo džiovą, niekas nesuprato, iš kur, gal užsikrėtė nuo knygų. Esu skaitęs, kad knygų lapai kartais, tyčia ar netyčia, būna užnuodyti. Tuoj pat ir mirė, o tada Dievas mano motiną apdovanojo trečią kartą – atsiuntė jai mano brolį. Brolis nuo gimimo buvo toks pat liesas ir prakaituotas kaip jo tėvas. Mane tai erzino, nes privertė galvoti, kas, ką ir iš ko paveldėjo. Tik tada supratau, kad aš tėvo neturėjau niekada. Genetikai kaip susitarę dėstė savo teorijas, vienas panašesnes į kitą, o aš netilpau nė į vieną iš jų. Aš iš savo tėvo nepaveldėjau nieko. Nei vyriškumo, nei noro patikti moterims, nei drąsos, nei meilės sau. Nieko. Todėl visą laiką toks ir buvau – vienodas, vientisas, paprastas ir visų mylimas. Mano brolis visai kitoks – net ir suaugęs liko amžina dilema sau ir kitiems, nepertraukiama abejonė, nesibaigiantys kraštutinumai, nepaliaujami maniakinės depresijos priepuoliai. Aš jam to visada pavydėjau. Ilgainiui nebegalėjau normaliai gyventi, niekam daugiau nebeturėjau nei laiko, nei energijos. Todėl brolį sumindžiau. Tai padaryti nebuvo sunku. Kai jis nuo agorafobijos perėjo į klaustrofobijos fazę, padariau taip, kad jis užstrigtų lifte. Ir užstrigo. Viską gerai apgalvojau, buvo pusiaudienis, kai nėra nei žmonių, nei meistrų. Lifte jis prasėdėjo porą valandų, visas apsidraskė ir priduso. Bet pasveiko. Jo kraštutinumai taip ir liko tame lifte, net ir po to, kai šiaip ne taip jį iš ten iškrapštė. Traukti reikėjo jėga, nes jis užsispyrė ir nenorėjo išeiti. Meistrams tai nė kiek nerūpėjo, jie pataisė liftą ir išvažiavo. Niekas 15

nenorėjo dirbti ne savo darbo. Tik nesakykite, kad dabar tokie laikai. Kitokių laikų niekada nebuvo. Brolį iš lifto išvijo kaimynai. Tiesiog primušė ir išmetė. Visą likusį gyvenimą mama kaltino būtent juos. Mane tai erzino. Manau, jūs mane puikiai suprantate, nes visi nori būti įvertinti pagal nuopelnus. Bet tokia jau ta motinų meilė. Joms nesvarbu, ką vaikai padaro, pasiekia neįmanomas aukštumas ar lieka visiškomis padugnėmis, motinos juos vis tiek myli. Tai dar viena priežastis, kodėl vaikai nekenčia savo motinų. Taigi, brolis pasveiko, pasidarė lygus ir vienodas, todėl jau po pusės metų jį visi pamiršo. Nieko keisto, niekas nepastebi plokštumos. Niekada nesu girdėjęs, kad kas važiuotų pažiūrėti lygumos – visi kaip susitarę grūdasi į kalnus, lyg norėdami įrodyti, kad nelygumas yra savaiminė vertybė. Kai daug kas įrodinėja, nesvarbu, ką, visi patiki.

Prisiminęs istoriją su broliu susinervinau ir net nežiūrėjau, ką sutraiškiau šį kartą. Pakėliau kilimą ir tą „kažką“ koja po juo sustūmiau. Išsiviriau kavos, pamiršau, kad dar neįsipyliau pieno, ir nusideginau lūpas. Aš kartais dirbu kitur, todėl man reikia skristi lėktuvu. Labai bijau. Mačiau daug filmų, kai lėktuve prie vyro prisėda nerealaus grožio moteris, jie kalbasi, vyras atrodo laimingas. Blogiausia, kad ir išlipę iš lėktuvo jie neužbaigia istorijos, kur nors eina ir ką nors veikia, ir dažniausiai tai baigiasi blogai. To aš ir bijau, todėl lėktuve stengiuosi atsisėsti šalia vyro arba negražios moters. Net jei nusileidus su ja tektų kur nors eiti, tai būtų daug paprasčiau, nei eiti su gražia. 16

Man apskritai nepatinka grožis. Visi sako, kad aš gražus. Bet man tai nė kiek nepatinka. Dar labiau nepatinka, kai sako, kad mano gražios rankos, ausys ar dar kas nors, nes mane tai pradeda skaidyti. Į lėktuvą nepavėlavau, atėjau pačiu laiku. Dalis vietų jau buvo užimta, todėl įsitaisiau prie apkūnios ponios su vaiku. Aišku, vaikas, leidžiantis lėktuvui, verks. (Žinau tai ne todėl, kad sugebu numatyti ateitį. Tiesiog taip visada būna.) Bet negali viešoje erdvėje tikėtis idealių sąlygų. Užsikišau ausis ausinėmis, iki maksimumo padidinau garsą ir užsimerkiau. Mėgstu užmigti, kai muzika tokia garsi, – tada sąmoningai užsiblokuoji ir nustoji ją girdėti. Kai ponia su vaiku pradėjo tiek maltis, kad nebegalėjau ištverti, atsimerkiau. Pagalvojau, kad sapnuoju. Ponia su vaiku rankiojo savo daiktus, šalia manęs stovėjo Ji, o stiuardesė maloniai aiškino, kad įvyko klaida, kad vaikams prie avarinio išėjimo sėdėti negalima, todėl ji priversta sukeisti keleivių vietas. Ramiai sau sapnavau toliau. Ko bijoti, jei čia tik sapnas? Ji iškart pasakė, kad jos vardas Silvija. Nors vardas tikrai negražus, jai tiko. – Oho, koks gražus vardas, – pasakiau maloniai. Mama mane mokė, kad turiu būti mandagus. Nežinau, ar ir sapne galioja tos pačios taisyklės, bet dėl visa ko pasistengiau atrodyti kuo normalesnis. Manau, net sapne reikia imtis visų atsargumo priemonių. Ji buvo su tais pačiais karoliais. Ką padarysi. – Tavo gražios akys, – pasakė Silvija. Galutinai ja nusivyliau. Jaučiausi kaip dalinė iškamša, kai nupjaunama stirnos galva, tinkamai paruošiama ir pakabinama ant sienos, kad 17

visi galėtų pasigrožėti. Tada visi sako: „Kokios gražios stirnos akys.“ Negalima kalbėti apie akis. Žmonės po mirties nenori aukoti širdies ir akių. Plaučius ar kepenis – prašom, tik ne akis. Akys – sielos veidrodis. Jei jau taip, tai stirnų sielos yra blizgančios. Atrodo linksmos ir laimingos, nors netikiu, kad jos iš tikrųjų galėtų kuo nors džiaugtis. Negali džiaugtis, jei ko nors neturi, ypač kai neturi viso likusio kūno. Aš nežinau, gal jos turi ir kitą kūno dalį, bet ši išlindusi per sieną į kitą kambarį. Negaliu patikrinti. Kai nueinu pažiūrėti, kitame kambaryje tos kitos dalies nebūna, bet tai nereiškia, kad jos ten nebūna ir kai aš iš kambario išeinu. Bet nesvarbu. Svarbiausia – akys. Visa ši situacija mane nuteikė gana romantiškai, todėl paklausiau: – Nori, eilėraštį pasakysiu? Ji ne tik nieko neatsakė, – nesukrutėjo nė vienas veido raumuo. Turbūt netikėjo, kad aš kalbu rimtai. Ji manęs dar nepažįsta, o jau viską apie mane žino. Kažin, iš kur? – Sakau?.. – dėl visa ko pasitikslinau. – Sakyk, – atsakė gana ironiškai. O be reikalo, nes buvau paruošęs gana gražų eilėraštį. Tik labai birbė variklis, reikėjo rėkti, o tai gal ne visai atitiko eilėraščio nuotaiką. Bet jau minėjau, kad viešoje erdvėje nėra ko tikėtis idealių sąlygų. – Tiesiai laikant galvą ir kaklą, te stuomuo jam nė kiek nesuvirpa; žvilgsnį nosies galiukan nukreipęs, jis tegu nesidairo į šonus.* Silvija nusijuokė (gal jūs suprantat, kas čia juokingo, nes aš tai nesuprantu), ir paklausė: – Tu parašei? * Bhagavadgyta. Vilnius, Vaga, 1999, p. 193.

– Šitą eilėraštį parašiau aš. Tada jį persispausdino induistai. Silvija ir toliau šypsojosi. Todėl paklausiau: – Netiki? Be reikalo. Reikia tikėti tuo, ką tau sako. – Mano močiutė mirė būdama devyniasdešimt devynerių. Likus metams iki mirties ji pradėjo dainuoti. Beveik taip pat gražiai, kaip Pavarotis. Niekas negalėjo suprasti, kas čia vyksta, nes iki tol ji neturėjo nei balso, nei klausos. Vežiojo pas visokius gydytojus, bet niekas negalėjo rasti jokios ligos. Taip ir mirė dainuodama, o gal ir nuo paties dainavimo, nes kitos priežasties niekas nenustatė. Pagalvojau, kad istorija tikrai įdomi, tik ne visai supratau, kaip ji susijusi su mano eilėraščiu. Matyt, nuo dainavimo jai surakindavo kaklą, ir ji, net ir labai norėdama, negalėjo pasukti galvos. Visus metus. Neatsimenu, kada taip norėjau ką nors paliesti. Bet bijojau, kad jei ją paliesiu, sprogs širdis arba įvyks dar didesnė katastrofa, gal net nukris lėktuvas. Negerai, jei dėl mano norų žūtų žmonės, todėl sėdėjau nejudėdamas ir nieko neliečiau.

Nieko ypatingo, kad įsimylėjau. Ne pirmas kartas. Kai įsimyli ne pirmą kartą, žinai, kas bus, nes meilės viena nuo kitos nesiskiria. Iliuminatorius buvo apšalęs, nepermatomas. Mane tai erzino. Langai turi būti permatomi. – Matai ką nors? – paklausė Silvija. – Ne, – pasakiau piktai, lyg ji būtų dėl to kalta. Dėl visa ko paklausiau: – Tu nesergi leukemija? 19

– Dar vienas klausimas, ir paprašysiu stiuardesės, kad mane persodintų kitur. Nežinau, kodėl ji supyko. Paklausiau tik todėl, kad norėjau žinoti, ar tai nebus eilinė meilės istorija, kaip filmuose, kai vienas iš veikėjų miršta, o kitas beveik neverkia, verkia tik žiūrovai. Man atrodo, kad jiems tikrai nėra ko verkti. Silvija apsimetė, kad skaito knygą. Žinau, kad apsimetė, nes nevertė puslapių. Truputį pasilenkiau jos link, nes norėjau pažiūrėti, kas jos knygoje parašyta. Nebuvo jokio teksto, tik pilies nuotrauka. Dažniausiai žmonės pilis stato iš: • smėlio; • sniego; • oro. Nežinau, kurios stovi ilgiausiai. Bet nebūtinai tos, kurios stovi ilgiausiai, yra gražiausios. O šita buvo graži. Ji buvo pastatyta iš spalvotų plastikinių kamuoliukų. Apačioje maži, o į viršų vis didėjantys. Vietoj bokštų buvo tiesiog dideli burbulai. – Aš norėčiau tokioje pilyje gyventi, – pasakiau Silvijai. – Tik tavęs ten ir trūksta, – nusijuokė ji. Man patiko galvoti, kad vos aš į pilį įeičiau, ji sugriūtų, o kamuoliukai lėtai ir ilgai birtų ant manęs. Nemėgstu amžinų dalykų. Viskas, kas amžina, nuobodu. Moteris, kurios pasako „mylėsiu tave amžinai“, palieku tą pačią sekundę. Nieko neaiškinu, tiesiog atsistoju ir išeinu. Tarpduryje sustoju, atsisuku ir paskutinį kartą į jas pažiūriu. Mačiau tokią sceną filme, man ji pasirodė labai graži, todėl dabar ir aš taip darau. Skleidžiu grožį.

Dažniausiai rengiuosi pilkai. Manau, pilka spalva puošia žmogų. Tada daraisi panašus į akmenį, o akmenis visi mėgsta. Nieko nevalgau. Nuo to ir storėju. Turbūt ir jūs pastebėjote, kad niekas greitai plečiasi. Nesu patenkintas tuo, kaip atrodau. Net ir tomis dienomis, kai sau atrodau gražus, žinau, kad tai tėra optinė apgaulė, iliuzija, kuri išsisklaidys, pasikeitus apšvietimui. Niekam nesakau, kad nesu patenkintas savo išvaizda. Nenoriu, kad ir kiti tai pastebėtų. To net ir man būtų per daug. Kad atrodyčiau išraiškingiau, užsirišu pilką šaliką. Neklauskit, ar ir vasarą. Nieko neklauskit. Vis tiek arba neatsakysiu, arba pameluosiu. Man patinka žmonės, mėgstantys meluoti. Ne iš reikalo, šiaip, savo ir kitų malonumui. Tiesos nėra, o man patinka tik tie, kurie tai supranta ir dėl to nesikankina. Kam kankintis dėl to, ko nepakeisi? Geriau jau mėgautis. Anksčiau auginau ilgus plaukus. Bet mergina, su kuria tą naktį draugavau, juos nukirpo. Aš miegojau ir nieko nepajutau. Ryte pasakė, kad aš atrodau daug gražiau. Ne iš karto supratau, kodėl. Pagalvojau, kad nuo meilės. Taip galvojau ir po to, kai po kelių dienų pamačiau save veidrodyje (nes gražiai tikrai neatrodžiau). Kad plaukai nukirpti, pamačiau tik kitą savaitę, nes namie veidrodžio neturiu. Nemėgstu, kai jame matai vis tą patį ir tą patį – mėlynus paakius, dulkes ir plyšusią širdį. Nežinau, ar jūs matote savo širdį veidrodyje, bet aš tai matau. Ji beveik tokia kaip atvirutėse, tik daug labiau perskelta per pusę, beveik padalyta į dvi. Tos dalys laikosi susikibusios ant plono siūlelio, turbūt kraujagyslės, tik nežinau, venos ar arterijos.

Mamos paklausiau, ar mano širdis visada buvo tokia. Manau, mamos tam ir yra, kad atsakytų į tokius klausimus. Niekam kitam mamos man nereikia. Gaila, kad neatsimenu, ką mama atsakė. Kai tą kartą pažiūrėjau į save veidrodyje, (Makdonaldo tualete, ten kiekvieną kartą pažiūriu į veidrodį plaudamasis rankas, nes daugiau nėra kur žiūrėti), taigi, kai pažiūrėjau, į širdį neatkreipiau dėmesio, nes pamačiau savo plaukus. Vienoje galvos pusėje jie buvo smarkiai ilgesni nei kitoje. – Pats kaltas, – pasakė ta mergina, kai sutikau ją kitą kartą. Ta galvos pusė buvo ant pagalvės, nieko negalėjau padaryti. Pritariau jai. Žmonės tik patys kalti dėl to, kas jiems atsitinka. Jos vardas buvo Ana, o gal Anna, tiksliai neatsimenu. Bet, manau, tikrai ne Annna. Antrą kartą ją sutikau atsitiktinai. Dažniausiai nenoriu matyti merginų antrą kartą (nors šį kartą klydau, antroji naktis buvo daug geresnė už pirmąją). Pirmą kartą ją sutikau irgi atsitiktinai. Ji stovėjo dviračių aikštelėje. Kai paklausiau, ką čia veikia (paklausiau tik todėl, kad norėjau, – juk nebuvo graži, todėl tikrai nebuvo jokios kitos priežasties) ji atsakė: – Nuomoju dviračius. Pagalvojau, kad man reikia dviračio, todėl jai sumokėjau, ir gana nemažai. Tada ji pasakė: – Išsirink, kurio dviračio nori. Dviračių buvo daug, tvarkingai sustatyti eilėmis, tik gal kiek per daug sugrūsti vienas prie kito. Išsirinkau patį gražiausią, perrištą baltu kaspinu. Tada ji pasakė: – Gali jį pasiimti. Deja, dviratis buvo prirakintas, kaip ir kiti dviračiai toje aikštelėje. 22

Ji pasakė, kad nuomoja tik dviračius, o ne jų raktus. Dar kartą įsitikinau, kad likimas man maloningas, nes kaip aš būčiau atrodęs ant tokio dviračio? Nežinia iš kur skambėjo įkyri muzika, gal koks Bachas. Gal ir ne, bet daugiau kompozitorių nelabai žinojau (aišku, dar žinojau Čaikovskį, bet tai tikrai nebuvo mirštančios gulbės giesmė, galiu galvą guldyt). Todėl Bachas buvo vienintelis galimas pasirinkimas. – Čia turbūt ne Bachas, jis negalėjo sukurti tokios dainos, – pasakiau ir mintyse save rimtai sukritikavau. Jei jau sakai, sakyk tvirtai. Ko čia kiekviename žingsnyje abejoti? Moterys nemėgsta neapsisprendėlių. Vyras turi spinduliuoti jėga ir pasitikėjimu. Aš nespinduliavau niekuo. Dar pagalvojau, kad kažin ar Bachas išvis dainas kūrė. Man atrodo, kad kai sukuri muziką, sugalvoti žodžius nėra sunku. O ir koks skirtumas, galų gale? – Galėjo, – nusijuokė Ana. Begalvodamas apie save buvau pamiršęs, apie ką kalbamės, todėl nesupratau, kas ir ką „galėjo“. Bet pagalvojau, kad tiek to, galėjo – ir gerai. Blogiau, jei būtų negalėjęs. Taip ir ridenasi tas mūsų pasaulėlis pirmyn ar atgal, nes vis atsiranda tokių, kurie ką nors gali. Žodžiu, dviračio ir toliau neturėjau. Nežinau, kiek žmonių ji apgavo iki manęs, tačiau man pakvietus ją kur nors nueiti, ji sutiko. Reiškia, buvau pirmas. Apsimečiau, kad žinau, kur einam. Tą akimirką tikrai norėjau, kad prieš mus eitų gidas su aukštai iškelta vėliava ar kokiu kitu ženklu. Bet nėjo. Be to, šiandien buvau pasimokęs, kad už norus reikia mokėti. O pinigų turėjau nelabai daug. 23

Prastokai gaudžiausi mieste, nors čia gyvenau jau seniai. Man patinka nesusidaryti galvoje miesto plano, tada viskas būna kaip pirmą kartą, o už kiekvieno kampo laukia nežinia kas. Laukė ir dabar. Ant asfalto, pačiame šaligatvio viduryje, gulėjo juodas gumulas. Pagalvojau, kad tai miręs paukštis (dar pagalvojau, kad turbūt skrido, nukrito ir užsimušė), o tai būtų gana geras ženklas. Priėjęs arčiau pamačiau, kad tai tik suglamžytas laikraštis. Iš to, kad norėjau matyti daugiau, nei yra, supratau, kad vėl esu nusiteikęs romantiškai. Turiu prisipažinti, norėjau sugalvoti ką nors gražaus, nustebinti Aną, gal net atlikti kokį žygdarbį, nukauti juodą paukštį (trumpam buvau pamiršęs, kad jis ir taip jau negyvas), ar dar ką. Kol mintyse kūriau įvairius planus (veiksmų planas yra labai svarbus, norinčiam išlipti iš duobės), Ana man papasakojo štai ką: ji negirdi viena ausimi, nesakė, kuria, o aš ir neklausiau. Ji kurianti sagas ir yra nusivylusi užtrauktukais, nes saga yra apvali, o tai jau savaime gražu, o daiktai, kurie gali vos užsimanius pasidalyti į du, po to vėl susijungti, yra įtartini. Pragyvena nuomodama daiktus. Nemėgsta konvalijų. Jei norėtų kur nors gyventi, tai tik akmens amžiuje. Negalvokit, kad aš per visą tą laiką tylėjau. Ne, ir aš daug ką pasakiau. Pavyzdžiui: – Kas čia blogo, jei nori užsisegti greičiau? – Kas per velnias tos konvalijos? Nors, koks skirtumas, jei tu jų vis tiek nemėgsti. – Aukščiau kelk kojas, šaligatvis nelygus (ji vis kliuvinėjo už plytelių). – Akmens amžius yra ne „kur nors“, o „kada nors“. 24

– Dabar irgi akmens amžius, tik dauguma akmenų – plastmasiniai. Ir dar: turėjau duoti jai nosinę, nes ji baisiai slogavo. Nežinau, kaip aš galėjau miegoti su tokia mergina, nes labai saugausi virusų ir bakterijų.

Buvo gaila, kad tiek laiko galvojau apie Aną. Skrydžiai ilgai netrunka, nebent skristumėm į Australiją, bet mes neskridom. Gal kitą kartą. Silvija taip nureguliavo savo ventiliatorių, kad šaltas oras pūtė tiesiai man į pakaušį. Man patiko, kad ji manimi taip rūpinasi. Man patiko būti ir su Ana. Aš ją nufotografavau nuogą. Vieną kartą. Padarėm daug tos pačios nuotraukos kopijų ir išklijavom jomis visas sienas. Ir jos namuose, ir mano. Man atrodė, kad kiekvienoje nuotraukoje Ana vis kitokia. – Taip ir yra, – sutiko ji. Ana nė minutės neišbūdavo rami. Judėjo, lyg norėdama paslėpti, kad iš tikrųjų niekas nevyksta. Kas rytą Ana išeidavo nuomoti dviračių. Uždirbo neblogai, užteko ir jai, ir man. Nenorėjau to pasakoti, bet tiek jau to – Ana nusižudė. Tiesiog vieną vakarą parėjęs radau ją negyvą. Išgėrė visus mano vaistus, nežinau, kur jai tiek tilpo. Gydytojai taip ir neišsiaiškino, nuo kurių vaistų ji mirė. Aš manau, kad nuo skysčio naikinti utėlėms. Buvau jo dėl visa ko nusipirkęs, maža ką. Ana man paliko atsisveikinimo laišką. Gal tiksliau, ne laišką, o raštelį, bet jis buvo parašytas ant laiškinio popieriaus, todėl ir neapsisprendžiu, kaip jį vadinti. Ten buvo parašyta 25

„dabar tu gali perimti mano verslą“, ir viskas. Apatiniame kairiajame lapo kampe buvo nupieštas mažas vabalas. Tai dar labiau sustiprino mano įtarimą apie skystį utėlėms. Nežinau, ar laišką paliko man, nes ant jo nebuvo mano vardo. Bet nebuvo ir jokio kito, tad pasiėmiau aš. Jos verslą perimti bandžiau, bet man nesisekė. Jau patį pirmą kartą kažkoks idiotas apipylė mane kava. Tiesiog paėmė ir užpylė man ant galvos. Verslą mečiau, bet nė kiek neliūdėjau – ėjau išdidus kaip kanalizacijos žiurkė. Tai taip miestietiška, galvojau eidamas. Niekur kitur negali būti apipiltas kava. Be to, turėjau pinigus, kuriuos tas idiotas man sumokėjo už dviratį. Aš, jo vietoje, būčiau ne tik pinigus atsiėmęs, bet dar ir liepęs sumokėti už kavą. Tas idiotas nė tiek nesugalvojo. Todėl ėjau ir šypsojausi. Šypsausi ir dabar, tai prisimindamas, o man iš kairės sėdi mano svajonių moteris ir skaito.

Silvija užvertė knygą. Pokštelėjo garsiau nei reikėtų. Gal buvau užmigęs, o ji norėjo pažadinti. Priėjo stiuardesė ir paklausė, gal ko norėtume. Pagalvojau, kad visai norėčiau ją pabučiuoti, bet nieko nesakiau. Visada, jei man patinka kokia moteris, noriu pabučiuoti ne ją, o kurią nors kitą. Pilotas pasakė, kad greit leisimės. Aišku, nesakė „greit“, pasakė – kada tiksliai, bet aš nesupratau, nes Silvija tuo metu paklausė, kuo apskritimas geriau už kvadratą. Nesupratau klausimo, todėl nieko nesakiau. Nemėgstu, kai žmonės aiškiai nepasako klausimo, o tikisi atsakymo. Tada jinai paklausė, kodėl norėčiau gyventi burbulų pilyje. Dabar jau buvo aiškiau, tai pasakiau, kad kvadratas – tai tas pats ratas, tik su keturiais kampais. 26

Silvija labai juokėsi. Juokėsi gražiai, nors vienas jos dantis ir buvo kreivas. Tai man priminė mano pirmąją meilę. Nei ten buvo meilė, nei ką, bet žmonės visus artimus santykius linkę vadinti meile. Aš tai įvardyčiau kaip labai stiprų abejingumą, tokį abejingumą, kai žmogus tau taip nerūpi, kad net norisi tai parodyti. Mano pirmoji meilė gyveno tame pačiame kieme kaip ir aš. Abiem mums buvo gal kokių trylika metų. Jos vardas buvo toks negražus, kad net negaliu dabar jo pasakyti. Blogas ženklas, – iš pat pradžių aišku, kad nieko tarp mūsų nebus. Bet ėjau vis tiek, pūčiau prieš vėją, kiek plaučiai leido. Ji buvo smarkiai aukštesnė už mane, bet tai netrukdė. Dažnai mane versdavo bučiuotis. Ir gerai darė, nes tada dar buvau toks žioplas, kad pats tikrai nebūčiau išdrįsęs. Su ja jaučiausi kaip šuo ant pavadėlio, kuris turi kakoti ne ten, kur nori, o ten, kur sustoja šeimininkas. Ji norėjo daugiau už mane, todėl aš jos bijojau. Visada užsimerkiu, kai bijau. Deja, dažniausiai tai nepadeda. Ir tada nepadėjo. Ji vis klausė, ar yra tokia baisi, kad net negaliu į ją žiūrėti. Blogiausia, kad ji tikrai buvo labai negraži. Todėl niekaip negalėjau atsakyti į tą klausimą. Matyt, tylėjau per daug ir per dažnai, nes po kelių kartų ji mane paliko. Jau sakiau, kad buvau jai abejingas, bet man pasidarė įdomu, kas galėjo būti toliau, jei mes vis tik nebūtume išsiskyrę. Kai kuo nors susidomiu, man niekas daugiau neegzistuoja. Negaliu vienu metu daryti kelių dalykų. Visą laiką (kai netingėjau) sekiojau jai iš paskos. Kartais ji atsisukdavo ir sakydavo: – Ko tu nori? Klausimo intonacija būdavo vis kitokia. Tai ji juokėsi, tai klykė, tai vos išspausdavo tuos kelis žodžius, atrodė, kad tik 27

pasakys ir čia pat prie mano kojų nusibaigs. Kiekvieną kartą pagalvodavau, kokia ji permaininga, gerai, kad ir ją palikau, nes bet kokios rūšies nepastovumo niekada nemėgau. Negali žinoti, ko iš tokių žmonių tikėtis. Pavyzdžiui, kartais ji netikėtai sustodavo. Ir ką aš galėjau padaryti? Aišku, atsitrenkdavau į ją. Ir dar ji mane kaltino, kad aš kabinėjuosi. Pati lindo. Aš tikrai savo noru niekada neperžengiau padorios ribos. Ir, beje, į jos klausimą niekada neatsakiau. Ko aš iš jos galėjau norėti, pasakykit jūs man? Perkarus visa, slankioja ir tik žiūri, ar aš jai neinu iš paskos. Ko ji prie manęs pristojo? Eitų sau kur eina, tai ne, vis sukiojasi atgal. Matyt, nelabai žinojo, kur tiksliai eina, jei tiek laiko gaišo pašaliniams veiksmams. Bet vieną dieną mūsų istorija baigėsi. Gatvėje mane sustabdė jos mama ir pasakė, kad jei nepaliksiu dukters ramybėje (dar bandžiau sakyti, kad tai ji manęs ramybėje nepalieka, bet niekas manęs neklausė), taigi, jei nepaliksiu jos dukters ramybėje, turėsiu reikalų su ja (t. y. motina). Išsigandau ir pabėgau. Po to gailėjaus, bet tuo metu seksas – kokių gi dar reikalų gali turėti vyras ir moteris? – su dvidešimčia metų vyresne moterimi mane gąsdino dar labiau nei bučiniai su trylikamete. Vienas mamos dantis buvo kreivas, aiškiai mačiau, kai ji sakė tą savo kalbą apie reikalus. Dėl to danties mano galvoje jos abi – Silvija ir ta mama – buvo lyg kokia virve surištos, kaip kad surišti būna du nieko bendra neturintys dalykai. Manau, jos turėtų būti man už tai dėkingos, nes šiaip tarp jų nebuvo nieko bendra. Objektų suvokimas nėra vien kažkoks jutiminių elementų sumavimas, tik mano galvoje susijungdami jutiminiai elementai sukuria visiškai naują konfigūraciją. Taip visuma tampa daugiau nei tik dalių suma. 28

Tada daug rūkiau. Rūkiau rūkiau, ir nieko, jokios iš to naudos. Jums natūraliai gali kilti klausimas, ar su ta perkarėle ir praradau nekaltybę. Visiškai pateisinu tokį klausimą. Ir aš kartais tikiuosi tam tikros įvykių sekos, ir man kartais atrodo, kad vieni įvykiai pagal priežastinį ryšį, susidarius palankioms sąlygoms, turėtų eiti vieni iš kitų. Ne. Su ja aš nekaltybės nepraradau. Ir ne nesusiklosčiusios sąlygos čia tikrai kaltos. Aš nekaltybės nepraradau. Jau gimiau kaltas, su prigimtine nuodėme. Biblijoje skaičiau, kad mes visi gimstame su prigimtine nuodėme (šventai tuo tikiu, nors ir netikiu niekuo kitu, kas Biblijoje parašyta), todėl vėliau nebeturime ką prarasti. Guodžianti teorija. Žinau ir daugiau tokių, jomis ir vadovaujuosi. Gyvenime man mažai kas nutinka guodžiančio, tai tenkinuosi teorijomis. Visi ieškom paguodos, ir va, aš radau.

Visada buvau niekas, kaip ir visi kiti, tik, skirtingai nuo kitų, aš tai jutau kiekvieną sekundę. Niekaip negalėjau savęs apgauti. Kartais galvodavau, kad jei pažiūrėsiu į veidrodį, mano atspindžio ten nebus. Gyvenau tylų ir tuščią gyvenimą, nepalikdamas jokio pėdsako. Ko daugiau gali norėti? Man, aišku, kaip ir jums, kartais pasivaidendavo, kad esu svarbus ir reikšmingas. Tada ilgai iš to juokdavausi. Todėl patikau moterims. Joms patiko mano humoro jausmas. Ne visai pritariau jų nuomonei. O gal aš tiesiog nesuprantu, kas tas humoro jausmas yra. Moterims patinka, kai vyrai turi jausmų. Nesvarbu, kokių, kad ir gebėjimą jausti dantų skausmą. Bent tiek, ir gerai. Viena man sakė, kad skausmas – kaip rašalo lašas. 29

– Kokio dar rašalo? – paklausiau, gal ir per daug piktai, bet labai nemėgau banalybių. Ji man paaiškino, kad įlašinus rašalo į vandenį, jis pamažu plečiasi visai gražiais raštais kaip skausmas, kol viską nudažo mėlynai. Sugalvojom pabandyt, ar tikrai. Turėjom tik rudo rašalo, todėl aišku, kad vanduo nenusidažė mėlynai. Manau, tai iš esmės paneigia jos teoriją. Rudo vandens stiklinė man niekaip nesisiejo su skausmu. Matyt, tai aiškiai atsispindėjo mano veido išraiškoje. (Dabar manau, kad galėjau taip ir nesišypsoti, pagalvokit tik, dar viena teorija nepasitvirtino, na ir kas?) Ji pradėjo baisiausiai verkti, dar manęs paklausė, ar aš idiotas, ar tik apsimetu. Pasakiau, kad apsimetu (galvojau, kad tai ją paguos, bet klydau). Tada pasakiau, kad pirmą kartą matau žmogų šitaip verkiantį dėl klaidingos teorijos. Kadangi ji nieko nesakė, tai patikslinau, kad išvis nesu matęs žmogaus, verkiančio dėl teorijos, nesvarbu, teisingos ar ne. Nelabai atsimenu, kas buvo toliau, bet man atrodo, ji į mane kažką metė. Kažką, ką turėjo rankose. Pataikė, bet aš buvau per minkštas (ir moterys man dažnai sako, kad esu per minkštas), todėl tas „kažkas“ sudužo, vos tik nukritęs ant žemės. Iš šukių jau visai negalėjau suprasti, kas ten buvo. Ji verkė dar labiau, nors man atrodė, kad dabar jau aš turėčiau verkti. – Per tokius idiotus ir ateis pasaulio pabaiga, – klykė mano mylimoji (kurios aš nemylėjau, bet nežinau, kaip tiksliau ją pavadinti). O šita teorija man patiko. Visada maniau, kad visus įvykius sukelia protingieji, ne tokie vėplos ir minkštakiaušiai kaip aš. Tai jie, stiprieji, po ilgų apmąstymų ir planavimo viską kuria ir griauna. O ji, pasirodo, galvojo priešingai. Norėjau plačiau su ja 30

apie tai padiskutuoti, paklausti, kodėl ji taip mano, bet intuicija sakė, kad jos teorija bus niekuo nepagrįsta, kad ji neras tinkamų argumentų. Nenorėjau ja nusivilti, todėl neklausiau. Kol ji verkė ir nieko nesakė, dar spėjau pagalvoti, kad pasaulio pabaiga – tai gal ir visai neblogai, gal po jos viskas bus tik geriau. O kodėl būtinai turėtų būti blogiau? Nespėjau gerai išvystyti šitos idėjos, nes reikėjo jai šluostyti ašaras. Mačiau filme, kad vyrai taip daro, ir aš dariau. Visada darau, ką pamatau arba ką liepia kiti. Kas čia blogo? Kur garantija, kad pats sugalvočiau geriau? Nušluosčiau aš jai tas ašaras, iš pradžių ji nelabai leidosi (matyt, irgi filme matė, kad moterys taip daro). Po to nusiramino, mes pasimylėjome, visai neblogai, žodžiu, su ja nebeįvyko nieko, apie ką būtų verta pasakoti.

Šitaip klaidžiojo mano mintys, bet aš pats niekur neklaidžiojau. Sėdėjau sau su Silvija viename lėktuve, o lėktuve daug nepaklaidžiosi. Silvija nebeskaitė savo knygos, sėdėjo, ramiai sudėjusi rankas, ir laukė. Net per langą nebežiūrėjo. O be reikalo, nes mes artėjome prie žemės, ir visur matėsi tik vanduo. Pasilenkiau lango link, kad geriau matyčiau. O prie lango – tai ir prie Silvijos. Pagalvojau, kad jei Silvijai tai nepatiks, langas bus geras pasiteisinimas. Bet jai patiko (taip nusprendžiau, nes ji nieko nesakė). Pasilenkiau dar smarkiau. Aš visada taip – jei ką nors pradedu, noriu sužinoti, kas bus, jei tęsiu toliau. Net mane patį tai erzina. Kai pasilenkiau tiek, kad visiškai gulėjau ant Silvijos, eksperimentą teko nutraukti, nes kakta paliečiau langą, 31

o nieko taip ir neatsitiko. Silvija sėdėjo sau lyg niekur nieko. Ir aš sėdėjau, kaktą įrėmęs į langą. Negalėjau be jokios priežasties vėl normaliai atsisėsti, nenorėjau pasirodyti visiškas idiotas. Rezultatas artėjo prie „2:1“, – jos naudai. Taip sėdėjom, kol lėktuvas nusileido. Aišku, kai pasiekėm žemę, trenkiau kaktą į langą. – Duok, papūsiu, – nusijuokė Silvija. – Pats pasipūsiu, – pasakiau, tuo dar labiau ją prajuokindamas. Nepaisant to, kad dabar jau turėjau pretekstą atsitiesti, rezultatas „2:1“ priartėjo dar labiau. Šnekučiuodamiesi apie šį bei tą kaip seni draugai kartu išlipome iš lėktuvo. Tai, kad čia atskridau, guodė. Jei kas, jei prisireiks dingti, visada turėsiu pasiteisinimą. Paaiškėjo (tokie dalykai visada paaiškėja), kad mūsų viešbučiai yra gretimose gatvėse, ir kad abu šį vakarą neturime daugiau ką veikti, kaip tik vaikščioti pirmyn atgal po miestą, kuriame, kaip paaiškėjo (tai irgi visada paaiškėja), abu esame buvę po šimtą kartų. Kaip seni draugai važiavome vienu taksi, pirmiausia – iki jos viešbučio, ten ją ir palikau. Prie viešbučio ilgokai stabtelėjome, kiek ilgiau, nei jai reikėjo išsikrauti savo lagaminą. Priežastis buvo paprasta – aš pirmą kartą mačiau durininkę moterį. Ji buvo nenormaliai graži. Užsisegusi ženklelį su užrašu „Aušra“. Nežinau, ką tai reiškia, gal laiką, iki kada ji dirba. Įdomu, ką veikia po to. Su Silvija dar šnektelėjome apie šį bei tą, nežinau, kaip man tai pavyko, nes šiaip jau nesu mėgėjas apie šį bei tą šnektelėti. Susitarėm susitikti (tik paskui paaiškėjo, kad susitarėme nelabai tiksliai. Ačiū durininkei), ir aš nuvažiavau į savo viešbutį. 32

Nepatikėsite, kaip ruošiausi vakarui. Ir tą bandžiau rengtis, ir aną. Galų gale viskas baigėsi kaip visada – užsivilkau pilkus džinsus ir pilkus marškinėlius, ant kurių buvo užrašyta: „Ką gali padaryti lunatikui, kuris yra protingesnis nei tu, kuris įdėmiai išklauso tavo argumentus ir vėl panyra į savo lunatiškumą?“ Raidės buvo mažos, tamsiai pilkos. Neatsimenu, iš kur šituos marškinėlius gavau, ir nežinau, kokiam genijui šovė į galvą ant jų užrašyti šitą sakinį. Nepaisant šitų neaiškumų, marškinėlius aš mėgau. Todėl jais ir apsivilkau. Jei puoštis, tai puoštis. Pakeliui dar užsukau į kirpyklą. Šitame mieste visada einu į kirpyklą. Nenorėjau, kad šitas kartas iš pat pradžių būtų išskirtinis. Tai buvo klaida, nes apkirpo mane kaip idiotą, ir dar želė sutepė. Pakeliui teko užsukti į geležinkelio stoties tualetą išsiplauti galvos. Sekėsi sunkiai, kriauklė buvo žemai, o kranas taip arti kriauklės, kad nelabai tilpo įkišti galvą. Taip besimuistydamas susišlapinau visą nugarą. Marškinėlius teko džiovinti tualeto „vėjeliu“. Ilgokai užtrukau, jau beveik vėlavau. Vėjelis daug burzgė, bet mažai šildė. Nieko tie mano marškinėliai neišdžiūvo, todėl man iškart pasidarė šalta. – O, nupirkim tau ką nors apsirengti, – Silvija tikrai apsidžiaugė. O gal apsidžiaugė, kad pagaliau susitikom. Nes tai nebuvo lengva. Buvom susitarę susitikti aikštės kampe. Žinoma, kai atėjau, jos ten neradau. Nors aikštė buvo griežto kvadrato formos, ilgai ėjau ratu, kol ją aptikau. Nežinau, kiek po tą aikštę maklinėjau, jau išsigandau, kad Silvija manęs nelauks. Bet laukė, ir kai tik pamatė, iškart pasakė: – O, nupirkim tau ką nors apsirengti. 33